Byla 2K-325-895/2018
Dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Aldonos Rakauskienės ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G., J. J. ir S. K. kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

3A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

4– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 209 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams;

5– pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 300 MGL (11 298 Eur) bauda;

6– pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) bauda.

7Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir 400 MGL (15 064 Eur) bauda.

8Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

9J. J. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) bauda.

10S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

11– pagal BK 184 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) bauda;

12– pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) bauda.

13Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirta galutinė bausmė – 300 MGL (11 298 Eur) bauda.

14Iš A. G. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 4493,05 Eur, VĮ Turto bankui 3119,03 Eur turtinei žalai atlyginti.

15Civilinių ieškovų E. B., L. B. ir R. J. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

16Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendis pakeistas: 1) panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. G. pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, ir dėl to baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; 2) panaikinta nuosprendžio dalis, kuria civilinių ieškovų E. B., L. B. ir R. J. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, ir šių civilinių ieškovų civiliniai ieškiniai tenkinti iš A. G. priteisiant L. B. 30 759,77 Eur, E. B. 28 962 Eur, mirusios A. D. V. teisių perėmėjai R. J. 14 481 Eur dydžio sumas turtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis nekeista. Nuteistųjų J. J. ir S. K. apeliaciniai skundai atmesti.

17Teisėjų kolegija

Nustatė

18I. Bylos esmė

191.

20A. G. pagal BK 209 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelę turtinę žalą kreditoriams, t. y.: laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., būdamas UAB „T“ direktorius, vienas iš akcininkų ir bendrovės valdymo organas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį, priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi:

211) pagal 2010 m. birželio 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d. automobilių „Renault VIG 210“ (valst. Nr. ( - )), „Mercedes Benz 2222“ (valst. Nr. ( - )), „Mercedes Benz 1417“ (valst. Nr. ( - )) kelionės lapus, kuriuose fiksavo nuvažiuotus 4945 km ir sunaudotus 1372,57 l degalų užsakovų kroviniams pervežti, nesurašė aktų ir pagal juos neišrašė PVM sąskaitų faktūrų atliktoms paslaugoms apmokėti dėl 2688,96 Eur;

222) pagal 2010 m. sausio 6 d. perdavimo–priėmimo aktą įformino makulatūros preso už 22 937,91 Eur pirkimą iš G. J. ir vėliau per kitas įmones šį presą perdavė naujai įregistruotai VšĮ „SE“, ir patyrė 10 484,80 Eur nuostolį;

233) apmokėjo UAB „J“ 12 126,64 Eur ir UAB „R“ 1433,56 Eur pagal PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos – automobilių remontas;

244) pasirašė ir taip įrašė 2008–2009 metų UAB „T“ balansuose neteisingą turto vertę (2008 metais padidino 6806,07 Eur, 2009 metais padidino 3411,58 Eur);

255) 2009 m. sausio 1 d. – 2011 m. birželio 27 d. laikotarpiu nurašė nenusidėvėjusio ilgalaikio materialaus 3088,28 Eur vertės turto;

266) 2010 m. sausio 29 d. – 2010 m. spalio 13 d. laikotarpiu prekes (stiklo duženas, makulatūrą, PVC ir polietileno plėvelės atliekas, elektros ir elektroninės įrangos laužą, plastikinius langus), kurių įsigijimo savikaina buvo 15 461,58 Eur, pardavė už 15 439,91 Eur;

277) 2010 m. balandžio 1 d. – gegužės 31 d. laikotarpiu visą UAB ,,T“ veiklą perkėlė į naują įmonę – VšĮ „SE“, įregistruotą 2010 m. kovo 16 d., kurioje nuo 2010 m. kovo 19 d. transporto skyriaus vadovu dirbo jis pats, t. y. 74,2 procento paslaugų pirkėjams, kurie 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. kovo 31 d. laikotarpiu buvo pasirašę pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „T“, nuo 2010 m. balandžio 1 d. paslaugas pradėjo teikti VšĮ „SE“.

28Taip A. G., sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nuslėpdamas bendrovės apyvartines lėšas, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti, nutraukdamas bendrovėje veiklą ją perkeliant į kitą įmonę, apsunkino atsiskaitymą su tiekėjais ir kreditoriais, padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, tokiais veiksmais jis nulėmė UAB „T“ bankrotą, pradėtą Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi iškėlus UAB ,,T“ bankroto bylą Nr. B2-2585-510-2011, bei padarė bendrovei ir jos kreditoriams (A. G., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriui, A. D. V., UAB „J“, L. B., UAB „I“, UAB „SR“, UAB „ST“, UAB „SM“, VšĮ „SE“, E. B., VĮ Turto bankui) didelę – 92 305,71 Eur turtinę žalą.

292.

30A. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą nuslėpti UAB „T“ turto vertę, laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., būdamas UAB „T“ direktorius ir vienas iš akcininkų, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už UAB „T“ buhalterinės apskaitos organizavimą, 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. birželio 27 d. laikotarpiu organizuodamas UAB „T“ apskaitos tvarkymą, nesivadovavo Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsniu ir:

311) veikdamas kartu su vyriausiąja buhaltere J. J., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, savo parašu patvirtino PVM sąskaitose faktūrose įformintas neįvykusias ūkines operacijas (konkrečios PVM sąskaitos faktūros ir ūkinės operacijos nurodytos skundžiamuose teismų nuosprendžiuose), o vyr. buhalterė J. J., pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, šias PVM sąskaitas faktūras įrašė į bendrovės 2008 m. spalio, 2009 m. sausio bei gruodžio mėnesių apyvartos žiniaraščius „Įsigijimo savikaina“ (ilgalaikis turtas), „Atsargos“ ir „Tiekėjų skolos“;

322) pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, neišrašė PVM sąskaitų faktūrų atliktoms paslaugoms apmokėti, dėl to nebuvo galima nustatyti, kam ir kokios vertės transporto paslaugų atliko UAB „T“ ir kiek gavo pajamų pagal 2010 m. birželio 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d. laikotarpio automobilių „Renault VIG 210“ (valst. Nr. ( - )), „Mercedes Benz 2222“ (valst. Nr. ( - )), „Mercedes Benz 1417“ (valst. Nr. ( - )) kelionės lapus, kuriuose fiksavo nuvažiuotus 4945 km ir sunaudotus 1372,57 litro degalų, taip pat 2688,96 Eur vertės degalų, nupirktų 2010 m. birželio 1 d. – 2011 m. vasario 28 d., panaudojimo; neišrašė kelionės lapo, dėl to nebuvo galima nustatyti, kokiu automobiliu buvo vykdoma transporto paslauga UAB „G“ ir kiek jis, nuvažiavęs 560 km, sunaudojo degalų kiekine ir vertine išraiška pagal 2010 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą TAR Nr. 005017; nebuvo galima nustatyti, kiek degalų kiekine ir vertine išraiška 2010 m. birželio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. bendrovė sunaudojo 1719,87 Eur pardavimo pajamoms iš atliekų išvežimo uždirbti; savo parašu patvirtino, kad prekes ir paslaugas, įrašytas UAB „J“ ir UAB „R“ PVM sąskaitose faktūrose, kuriose buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, priėmė; 2011 m. sausio mėnesį, perduodamas makulatūros presą VšĮ „SE“, nesurašė jokio apskaitos dokumento;

333) UAB ,,T“ 2009 m. rugpjūčio 28 d. sutarties Nr. 7.1-17-550 dėl pasinaudojimo Lapių buitinių atliekų sąvartynu su UAB ,,K“ galiojimui pasibaigus 2010 m. rugpjūčio 28 d., nuo 2010 m. kovo 16 d. įregistravus VšĮ ,,SE“, kuri vykdė analogišką veiklą kaip ir UAB ,,T“, ir tik 2010 m. rugpjūčio 18 d. pasirašius sutartį Nr. 7.1-17-657 su UAB ,,K“ dėl pasinaudojimo Lapių buitinių atliekų sąvartynu, laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 16 d. iki 2010 m. rugpjūčio 18 d. VšĮ ,,SE“ vykdant veiklą, t. y. iš fizinių ir juridinių asmenų renkant komunalines atliekas ir jas vežant į atliekų šalinimo įrenginį – Lapių sąvartyną UAB ,,T“ vardu, jis VšĮ ,,SE“ neišrašė PVM sąskaitų faktūrų dėl apmokėjimo už įmonės komunalinių atliekų išvežimą į Lapių sąvartyną UAB ,,T“ vardu, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti VšĮ ,,SE“ įsiskolinimo UAB ,,T“ dydžio, t. y. bendrovės turto vertės, dėl to pagal UAB „T“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto vertės, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio.

343.

35S. K. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad iššvaistė savo žinioje buvusį svetimą turtą, t. y.: būdamas VšĮ „SE“ direktorius ir žinodamas, kad UAB „T“ Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla, 2011 m. lapkričio 7 d. su UAB „K“, atstovaujama generalinio direktoriaus D. T., surašė ir pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią iš UAB „K“ atlygintinai perėmė VšĮ „SE“ visas nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. sausio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų pagrindu kylančias teises į bankrutuojančios UAB „T“ nesumokėtos 21 974,15 Lt skolos gavimą, sumokėdamas UAB „K“ 21 974,15 Lt, kurie iš bankrutavusios UAB „T“ nebuvo atlyginti, tokiu būdu iššvaistė savo žinioje buvusį svetimą VšĮ „SE“ turtą – 21 974,15 Lt.

364.

37S. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą nuslėpti bankrutuojančios UAB „T“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „SE“, būdamas VšĮ „SE“ direktorius ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, neužtikrino, kad VšĮ „SE“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, t. y.: pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 2011 metų sausio mėnesį iš UAB ,,T“ įsigytam makulatūros presui ir 2011 metų kovo mėnesį įsigytiems aštuoniems stiklo konteineriams ir dviem makulatūros konteineriams nesurašė jokių apskaitos dokumentų, dėl to pagal tyrimui pateiktus VšĮ „SE“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto vertės, nuosavo kapitalo dydžio; be to, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį, iš UAB „T“ įsigytas materialines vertybes VšĮ „SE“ apskaitoje fiksavo ne tuo ūkinės operacijos turiniu, nes makulatūros preso įsigijimą fiksavo iš UAB „SM“ pagal 2011 m. kovo 10 d. PVM sąskaitą faktūrą SMP Nr. 0006907, o aštuonių stiklo konteinerių ir dviejų makulatūros konteinerių įsigijimą fiksavo iš UAB „F“ pagal 2011 m. kovo 21 d. PVM sąskaitą faktūrą FOS Nr. 2217, dėl to pagal tyrimui pateiktus VšĮ „SE“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio.

385.

39J. J. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „T“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 13 d., t. y. nuo 2008 m. birželio 3 d. iki 2010 m. birželio 15 d. būdama UAB „T“ vyr. buhalterė ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio l dalį, 4 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą ir tinkamos, objektyvios ir palyginamos apskaitos informacijos teikimą bei žinodama, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, veikdama bendra tyčia kartu su UAB „T“ direktoriumi A. G., siekdama dirbtinai padidinti bendrovės automobilių vertę 12 135,08 Eur, kas padėtų suklaidinti bendrovės kreditorius dėl bendrovės turtinės padėties, neįvykusias automobilių remonto išlaidas priskyrė išlaidoms, kurios didina ilgalaikio materialaus turto vertę, taip apgaulingai tvarkė UAB „T“ buhalterinę apskaitą, nes tvarkydama bendrovės kuro apskaitą ir matydama, kad: 1) automobilis „Renault VIG 210“ (valst. Nr. ( - )) pagal kelionės lapą Nr. 12 2009 m. gruodžio 1–31 d. nuvažiavo 723 km ir sunaudojo 180,75 l degalų, t. y. buvo naudojamas įmonės veikloje, į apskaitą įtraukė neįvykusią ūkinę operaciją – šio automobilio remontą už 2206,90 Eur pagal 2009 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą JAR Nr. 0159872, taip padidino šio automobilio vertę; 2) automobilis „Renault“ (valst. Nr. ( - )) pagal kelionės lapą Nr. 10 2008 m. spalio 1–31 d. nuvažiavo 1400 km ir sunaudojo 350 l degalų, t. y. buvo naudojamas įmonės veikloje, į apskaitą įtraukė neįvykusią ūkinę operaciją – šio automobilio remontą už 8013,80 Eur pagal 2008 m. spalio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą JAR Nr. 0139160, taip padidino šio automobilio vertę; 3) automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. ( - )) pagal kelionės lapą Nr. 01 2009 m. sausio 5–30 d. nuvažiavo 1384 km ir sunaudojo 138,4 l degalų, t. y. buvo naudojamas įmonės veikloje, į apskaitą įtraukė neįvykusią ūkinę operaciją – šio automobilio remontą už 1204,67 Eur pagal 2009 m. sausio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą REN Nr. 0831, taip padidino šio automobilio vertę. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, žinodama apie UAB „T“ neįvykusias ūkines operacijas, kurios buvo įformintos pirmiau nurodytomis PVM sąskaitomis faktūromis, šias PVM sąskaitas faktūras įrašė į bendrovės 2008 metų spalio, 2009 metų sausio ir gruodžio mėnesių apyvartos žiniaraščius „Įsigijimo savikaina“ (ilgalaikis turtas), „Atsargos“ ir „Tiekėjų skolos“, taip apgaulingai tvarkė UAB „T“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto vertės, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio.

40II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

416.

42Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti arba pakeisti šiuos teismų sprendimus dėl civilinių ieškinių tenkinimo ir bausmės paskyrimo. Kasatorius skunde nurodo:

436.1.

44Nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, kad jis, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelę turtinę žalą kreditoriams. Jo veiksmuose nėra būtinųjų nusikalstamos veikos požymių, todėl jis buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 209 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje yra svarbi teismų formuojama praktika civilinėse bylose, kuriose ieškiniu reikalaujama bendrovės vadovui atlyginti žalą, padarytą bendrovei sudarytais sandoriais. Tokiose bylose teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar tokie sandoriai sudaryti bendrovei prisiimant įprastą jos veikloje ūkinę komercinę riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Remiantis teismų praktikoje pripažįstama verslo sprendimų priėmimo taisykle, preziumuojamas vadovų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta bendrovės vadovams apsaugoti nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-648/2013, 3K-7-124/2014, 3K-3-220-916/2015). Nagrinėdami baudžiamąsias bylas teismai taip pat sprendžia, ar verslo sprendimo taisyklės apsauga kiekvienu konkrečiu atveju gali būti taikoma bendrovės vadovui. Pagrindinė įmonės vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių – interesus. Juridinio asmens dalyvis (akcininkas) yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Juridinio asmens dalyviai neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009). Remiantis tokia formuojama teismų praktika akivaizdu, jog kiekvienu atveju, kai padaroma žalos įmonei ar jos kreditoriams, turi būti nustatyta: 1) kokie konkrečiai sprendimai lėmė žalos atsiradimą, šiuo atveju bendrovės nemokumą; 2) ar šiuos sprendimus priėmė, ar buvo įgaliotas priimti vienasmeniškai bendrovės vadovas, nes jie susiję išskirtinai su kasdiene bendrovės veikla, ar vis dėlto šiuos sprendimus priėmė juridinio asmens dalyviai (akcininkai), nes jie buvo susiję su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva; 3) ar priimdamas šiuos sprendimus bendrovės vadovas vykdė pareigą identifikuoti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą, ar vis dėlto sprendimai priimti pažeidžiant įstatymus ar bendrovės įstatus, sąmoningai siekiant pabloginti galimybę įmonei atsiskaityti su visais kreditoriais ir sukelti bendrovės nemokumą ir bankrotą.

456.2.

46Kasatoriaus kaltę teismai grindė iš esmės septyniais sprendimais, kurie neva bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi: 1) užsakovų krovinių pervežimams nesurašė aktų ir pagal juos neišrašė PVM sąskaitų faktūrų atliktoms paslaugoms už 2688,96 Eur – pažymėtina, kad PVM sąskaitos faktūros nebuvo išrašomos kiekvieną dieną ir kiekvienai paslaugai, tai buvo daroma praėjus tam tikram laikotarpiui, kas yra laikoma įprasta verslo praktikoje ir neprieštarauja įstatymui (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 2 dalis); 2) UAB „T“ parduodama makulatūros presą patyrė 10 484,80 Eur nuostolį – pažymėtina, jog UAB „T“ buvo įsiskolinusi UAB „SG“, todėl pardavus šį presą buvo padengtas bendrovės įsipareigojimas kreditorei ir išvengta didelių netesybų (tai patvirtino liudytojai A. J., A. S., A. R., G. J.), be to, presas buvo parduotas po vienerių metų, natūralu, kad per šį laikotarpį dėl nuolatinio naudojimo, gedimų ir amortizacijos bei rinkos dėsnių sumažėjo ir preso vertė; pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB „T“ makulatūros presą pardavė VšĮ „SE“, nes UAB „T“ su VšĮ „SE“ nebuvo sudariusi jokio ūkinio komercinio sandorio dėl makulatūros preso ir jo nepardavė šiai įstaigai; 3) UAB „T“ patyrė 11 425,38 Eur nuostolį, kai apmokėjo sąskaitas UAB „J“ ir UAB „R“ už automobilių remontą, nors jie buvo naudojami įmonės veikloje, o ne remontuojami, – pažymėtina, kad automobiliai faktiškai buvo remontuojami nurodytose įmonėse, tai buvo daroma nereguliariai ir sąskaitos išrašomos ne iš karto, abi įmonės yra PVM mokėtojos, pardavimo PVM pagal kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras visais atvejais buvo deklaruotas ir sumokėtas, UAB „T“ šias paslaugų pirkimo PVM sąskaitas faktūras į pirkimo PVM atskaitą įtraukė pagrįstai ir žala dėl to nei valstybės biudžetui, nei kreditoriams nebuvo padaryta, Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) patikrinimai buvo atlikti, jokių papildomai mokesčių nepriskaičiuota (nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojai L. L., R. Š., V. V. K., V. G.); 4) įrašė UAB „T“ balansuose neteisingą turto vertę ir taip ją padidino – pažymėtina, kad nei specialisto išvadose, nei kaltinime nėra išaiškinta, ar ilgalaikio turto, t. y. transporto priemonių, remonto išlaidų neapskaitymas kaip sąnaudų per vienerius 2008 ar 2009 metus, o išdėstymas kartu su ilgalaikio turto nusidėvėjimu per kelerius metus pablogino ar pagerino 2008 ir 2009 metų finansinę būklę, kaip ir nėra nurodyta, kokiais norminiais aktais vadovaujantis teigiama, kad UAB „T“ 2008–2009 metų balansuose neteisingai įrašė turto vertę; 5) nurašė nenusidėvėjusio ilgalaikio turto, dėl ko įmonė patyrė 3088,28 Eur nuostolį, – toks kaltinimas visiškai nepagrįstas jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl yra akivaizdžiai neteisėtas; 6) prekes, kurių savikaina buvo 15 461,58 Eur, pardavė už 15 439,91 Eur, dėl to UAB „T“ patyrė 4467,77 Eur nuostolį, – akivaizdu, jog pagal tokį matematiškai netikslų kaltinimą kasatorius buvo nuteistas neteisėtai, kita vertus, paaiškintina, kad prekės buvo nekondicinės, įsigytos iš įmonių daug anksčiau, jos buvo sandėlyje ilgą laiką ir buvo realizuotos už tą kainą, kurią buvo galima gauti rinkoje, be to, ne visos prekės buvo parduotos pigiau nei jų savikaina, dalis prekių buvo parduotos brangiau (pavyzdžiui, plastikiniai langai J. G., V. D., R. Š.); 7) UAB „T“ veiklą perkėlė į naują įmonę – šios teismo išvados yra visiškai nepagrįstos, nes nebuvo nustatyta, kad UAB „T“ technika, techninė bazė buvo naudojama įmonės „SE“ pajamoms uždirbti, vien tik UAB „T“ atliekų mokėtojo kodo panaudojimas vežant įmonei „SE“ atliekas į UAB „K“ surinktų atliekų tvarkymo aikštelę neduoda pagrindo teigti, kad tai UAB „T“ veikla ir pajamos, juolab kad teisme apklausti buvę UAB „T“ darbuotojai paaiškino, jog bendrovėje „SE“ pradėjo dirbti išėję iš UAB „T“ po gana ilgo laiko tarpo. Atlikta atskirų sandorių analizė rodo, jog visomis pastangomis buvo bandoma elgtis taip, kad UAB „T“ patirtų kuo mažiau nuostolių. Nepaneigus bendrovės vadovo veikimo bona fide, t. y. geriausiais bendrovės, kuriai jis vadovauja, interesais, net ir verslo sprendimai ar atskiri sandoriai, sukėlę nuostolių, savaime negali būti pripažįstami bendrovės vadovo neteisėtais, juolab nusikalstamais veiksmais.

476.3.

48Iš kasatoriaus kaip įmonės vadovo veiksmų matyti, jog jis jokios verslo tvarkos nepažeidė, savo pareigas atliko sąžiningai ir atsakingai, laikydamasis įstatymų ir norminių aktų, reglamentuojančių verslo tvarką. Jis nesiekė padaryti žalos kreditoriams, kaltinime nurodyta žala atsirado dėl visuotinių ekonominių sunkumų, debitorių neatsiskaitymų ir vėlavimų atsiskaityti su įmone, nuolatinių lėšų trūkumo, papildomų investicijų, taip pat lėšų veiklai modernizuoti ir optimizuoti nebuvimo. Nesant jo veiksmuose objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių – sąmoningo blogo įmonės valdymo, žala kreditoriams atsirado ne dėl jo tyčinių veiksmų, todėl nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti jokie duomenys, kad būdamas UAB „T“ vadovas jis nepaisė įmonės interesų ar siekė įmonės sąskaita savo asmeninių tikslų, priešingai, jis buvo suinteresuotas siekti įmonės pelno, nes nuo to tiesiogiai priklausė ir jo darbo užmokestis bei įmonės (o jis buvo vienas iš akcininkų) pelnas. Visos įmonės apyvartinės lėšos buvo naudojamos pajamoms gauti bei bendrovės įsiskolinimams padengti. Nors Kauno apygardos teismas civilinėje byloje dėl bankroto UAB „T“ iškėlimo pripažino bankrotą tyčiniu, tačiau tai nereiškia, kad jis įvykdė nusikalstamą bankrotą, t. y. sąmoningai nulėmė UAB „T“ bankrotą ir tiesiogine tyčia padarė didelę turtinę žalą kreditoriams.

496.4.

50Atkreipiamas dėmesys, jog vienas iš veiksnių, lėmusių UAB „T“ bankrotą, buvo bendrovės vairuotojo J. K. padaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir dėl jos priteisti civiliniai ieškiniai (po 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo L. B. ir E. B., o A. D. V. – 50 000 Lt), dėl to buvo areštuotos UAB „T“ banko sąskaitos. Visa tai lėmė, kad UAB „T“ nebeturėjo galimybės toliau plėtoti veiklos. Iš UAB „T“ buvo išieškota 24 676,56 Lt suma, ir šis įsipareigojimas buvo lemiamas faktas, kuris nulėmė UAB „T“ nemokumo būseną. Išdėstytos aplinkybės rodo, jog nei specialistė, nei teismas šioje byloje nesurinko neabejotinų įrodymų, pagrindžiančių kasatoriui inkriminuojamas nusikalstamas veikas, susijusias su UAB „T“ sąmoningu privedimu prie bankroto ir tyčiniu didelės žalos kreditoriams padarymu. Kartu buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę bei vertinant įmonės vadovo veiksmus sudarant įvairius sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2K-518/2014, 2K-297-222/2016, 2K-458-942/2016 ir kt.).

516.5.

52Dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 209 straipsnio 1 dalyje, turėjo būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2010 m. birželio 29 d.) ir byla nutraukta. Kaltinime yra nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d. kasatorius, būdamas UAB „T“ direktorius, priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi, toliau kaltinime nurodomi įvairūs sprendimai, kurie neva lėmė bendrovės bankrotą, bet iš esmės yra nesuprantamas ir jokiais duomenimis nepagrįstas konkretus nemokumo atsiradimo laikas. Manytina, jog kaltinimas taip sukonstruotas siekiant išvengti patraukimo atsakomybėn senaties terminų, nurodant kaltinime sprendimų laiką tokį, kuris yra niekaip nepagrįstas. Vien ta aplinkybė, nurodyta kaltinime, jog 2010 m. balandžio 1 d. – gegužės 31 d. laikotarpiu jis visą UAB „T“ veiklą perkėlė į naują įmonę – VšĮ „SE“, leidžia manyti, jog tai yra UAB „T“ privedimas prie bankroto, arba tokie veiksmai, kurie lėmė įmonės nemokumą, turėjo būti atliekami dar anksčiau, t. y. iki tariamos veiklos perkėlimo.

536.6.

54Nesutinkant su nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pažymima, kad pats kaltinimas nėra aiškiai ir suprantamai suformuluotas, o tai riboja kasatoriaus teisę į gynybą ir žinoti, kuo yra kaltinamas. Teismai nenurodė, kodėl kasatorius laikomas tinkamu šios nusikalstamos veikos subjektu. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad bendrovės apskaitą tvarkė vyr. buhalterė J. J., kasatorius bendrovės buhalterinės apskaitos netvarkė, o ją organizavo pagal galiojantį teisinį reguliavimą. Visa tai rodo, jog jis už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingas nebuvo, kadangi įmonės buhalterijai tvarkyti buvo pasamdyta buhalterė, todėl ji ir buvo atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, todėl jis nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas. Vien specialisto išvada, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, ir joje nurodoma aplinkybė, jog, tvarkant UAB „T“, VšĮ „SE“ ir kitų byloje aptariamų įmonių buhalterinę apskaitą, buvo padaryta daugelis Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jis yra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas ir jog jo veiksmuose yra BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis.

556.7.

56Taip pat pažymėtina, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas yra ne tas pats. Įmonės vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, kad įmonėje dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taigi, aiškinant BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, darytina išvada, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313-696/2017). Iš bylos duomenų matyti, jog kasatorius kaip įmonės vadovas UAB „T“ buhalterinei apskaitai tvarkyti buvo pasamdęs buhalterę J. J., todėl pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą įgyvendino tinkamai.

576.8.

58Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino į bylą pateiktos UAB „T“ 2017 m. lapkričio 3 d. konsultacinės išvados ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, kadangi teismų praktikoje suformuota, jog konsultacinė išvada teisme tiriama kaip ir kiti dokumentai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165/2013).

596.9.

60Pirmosios instancijos teismas pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą ir nekaltumo prezumpciją bei su jais susijusius tarptautinių ir nacionalinių teismų išaiškinimus, nes kasatoriaus kaltę grindė vien tik prielaidomis ir abejonėmis, kurios turėjo būti vertinamos išimtinai jo naudai. Teismas net nesiėmė priemonių kilusioms abejonėms pašalinti, kadangi byloje galėjo būti paskirta ekspertizė, kurią buvo prašoma skirti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau ji skiriama nebuvo.

616.10.

62Be to, suformuotas kaltinimas iš esmės siejamas su tais pačiais veiksmais, dėl kurių neva UAB „T“ buvo sąmoningai privesta prie bankroto, inter alia (be kita ko), ūkinėmis finansinėmis operacijomis, susijusiomis su neva fiktyvių UAB „J“ ir UAB „R“ PVM sąskaitų faktūrų įtraukimu į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, PVM sąskaitų faktūrų atliktoms paslaugoms apmokėti dėl 2688,96 Eur neišrašymu ir kt. Tačiau, kaip jau minėta, įmonės automobiliai tikrai buvo remontuojami tiek UAB „R“, tiek ir UAB „J“, paslaugos, nurodytos kaltinime įvardytose šių bendrovių PVM faktūrose, faktiškai buvo suteiktos, nors sąskaitos buvo rašomos ne iš karto, tačiau vadovaujantis įstatymu, nepadarant jokio pažeidimo.

636.11.

64Iš specialisto išvadų matyti, kad pagrindinius UAB „T“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros parametrus, taip pat tariamai nesumokėtų mokesčių sumas buvo galima nustatyti. Visus šiuos duomenis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) specialistė nustatė iš UAB „T“ apskaitos dokumentų. Visos įmonės finansinės operacijos ir įvykiai buvo nustatyti, nuo mokesčių administratoriaus ar specialistų ši informacija nebuvo nuslėpta, taigi nebuvo sudaryta ir kliūčių tariamų padarytų finansinių pažeidimų parametrams tiksliai apskaičiuoti ir pažeistiems valstybės finansiniams interesams atkurti administracinėmis teisinėmis, o ne baudžiamosios teisės priemonėmis. Darytina išvada, kad vien tik tai, kad kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nurodomos aplinkybės iš esmės nepasitvirtino ir nebuvo įrodytos, nereiškia, jog dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti juridinio asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, nenustačius visų būtinų apgaulingos apskaitos sudėties požymių (pavojingų padarinių), pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai vertino įrodymus ir taikė baudžiamąjį įstatymą.

656.12.

66Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BK bendrojoje dalyje nustatytas bausmių skyrimo ir jų bendrinimo taisykles, nes, nutraukęs baudžiamąją bylą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, iš naujo nesubendrino bausmių, paskirtų pagal BK 209 straipsnio 1 dalį (vieneri metai laisvės atėmimo) ir BK 222 straipsnio 1 dalį (200 MGL dydžio (7532 Eur) bauda), o paliko galioti už visas tris nusikalstamas veikas paskirtas bausmes – laisvės atėmimą vieneriems metams ir 400 MGL dydžio (15 064 Eur) baudą. Pažymėtina, jog dėl senaties asmuo nebegali patirti jokių baudžiamosios prigimties poveikio priemonių dėl baudžiamosios teisenos tęsimosi, jam negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, skiriama bausmė ir negali atsirasti teistumas, tačiau nors šiuo atveju dalis bylos ir buvo nutraukta, tačiau bausmė liko paskirta.

676.13.

68Apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas bylą dėl BK 220 straipsnio 1 dalies, nurodė netinkamą pagrindą – BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriame nustatyta, kad baudžiamasis procesas negalimas asmeniui, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus. Tuo tarpu iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad byla nutrauktina dėl suėjusio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino. Tikėtina, jog teismas padarė rašymo apsirikimą, nurodydamas ne tą BPK 3 straipsnio 1 dalies punktą, tačiau ši galimai padaryta klaida pažeidžia kasatoriaus procesines teises, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio tik galima manyti, bet nėra aišku, kokiu tiksliai pagrindu buvo nutraukta minima bylos dalis. Taigi dėl šios nuosprendžio dalies yra esminis prieštaravimas, kuris privalo būti pašalintas.

696.14.

70Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 114 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio išsprendimą, nes tenkino E. B., L. B. ir A. D. V. teisių perėmėjos R. J. pareikštus civilinius ieškinius, kurie turėjo būti palikti nenagrinėti. Atkreipiamas dėmesys, jog šioje byloje pareikšti civiliniai ieškiniai jau yra priteisti kitoje baudžiamojoje byloje dėl UAB „T“ vairuotojo J. K. padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje. Taigi minėti civiliniai ieškiniai yra priteisti iš UAB „T“, kurios direktoriumi buvo A. G.. Nukentėjusieji yra kreipęsi į antstolę ir jiems yra išieškota apie 24 000 Eur. Be to, Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2585-510/2011 A. D. V. patvirtinta kaip kreditorė, patvirtinti jos kaip kreditorės reikalavimai dėl 14 481 Eur sumos, kuri ir yra pareikšta šioje baudžiamojoje byloje. Toje pačioje civilinėje byloje patvirtinti ir kreditorių E. B. bei L. B. reikalavimai dėl tokių pat sumų, dėl kurių pateikti civiliniai ieškiniai ir šioje byloje. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytus civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas tik nurodė, kad teismas, pripažinęs A. G. kaltu dėl UAB „T“ tyčinio bankroto ir priimdamas jam pagal BK 209 straipsnį apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo tinkamai išspręsti ir pareikštų civilinių ieškinių klausimą, t. y. juos tenkinti. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinkama, kadangi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas pareikštų civilinių ieškinių klausimą, išsamiai neišnagrinėjo bylos duomenų ir aplinkybių, turinčių reikšmės šiam klausimui išspręsti, ir nuosprendyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl civilinio ieškinio pagrindo, civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo, jų neįvertino atsižvelgdamas į pirmiau šioje nutartyje nurodytų teisės normų nuostatas, todėl iš esmės pažeidė BPK 109, 113, 114, 115 straipsnių reikalavimus.

716.15.

72Be to, byloje taip pat buvo priteistas VSDFV civilinis ieškinys dėl 4493,05 Eur sumos ir VĮ Turto banko civilinis ieškinys dėl 3119,03 Eur sumos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šie civiliniai ieškiniai pagrįsti, įrodyti ir priteistini iš A. G., o apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai. Nesutinkant su šiomis teismų išvadomis, pažymėtina, kad fizinis asmuo A. G. kaip civilinis atsakovas nebuvo PVM ir pelno mokesčių mokėtojas ir kad jo vadovaujama UAB „T“ neva neįvykdė mokestinės prievolės ir šį juridinį asmenį su VSDFV ir VMI, kurios reikalavimą perėmė VĮ Turto bankas, visų pirma siejo mokestiniai teisiniai santykiai. Be to, UAB „T“ bankroto byloje buvo patvirtinti kreditorių VSDFV ir VĮ Turto banko reikalavimai. Taigi tarp VSDFV, VĮ Turto banko ir bankrutuojančios UAB „T“ susiklostė žalos atlyginimo santykiai, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas.

736.16.

74Nagrinėjamoje byloje civilinių ieškovų VSDFV ir VĮ Turto banko reikalavimui patenkinti turėjo būti nustatytos civilinio atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: padaryta žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.248 straipsniai). Tuo tarpu abiejų instancijų teismai visų civilinės atsakomybės sąlygų nesvarstė, neišdėstė bylos duomenų, atskleidžiančių priežastinį ryšį tarp kasatoriaus tariamai neteisėtų veiksmų ir civilinių ieškovų nurodytos žalos. Apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, kad šioje byloje specialisto išvadomis ir paaiškinimais teisiamajame posėdyje nustatyta, jog dėl kasatoriaus tariamų nusikalstamų veiksmų VSDFV patyrė 4493,05 Eur žalos, o VMI, kurios skolą perėmė VĮ Turto bankas, – 3119,03 Eur. Šiame kontekste pažymėtina, kad A. G. kaip bendrovės vadovas priskiriamas prie bendrovės valdymo organo narių (CK VII skyrius), tuo tarpu bendrovės valdymo organo nario (direktoriaus) civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, žala (nuostoliai), vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nesant bent vienos iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė neatsiranda. Taigi šiuo atveju VSDFV ir VĮ Turto banko civiliniai ieškiniai buvo tenkinti pažeidžiant tiek BPK, tiek ir CK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio išsprendimą.

756.17.

76Abiejų instancijų teismai pažeidė ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino šališkai, neišsamiai, neaišku, kuriais konkrečiai neva kasatoriaus kaltę patvirtinančiais įrodymais rėmėsi, kuriuos atmetė ir kodėl. Nuosprendyje teismas visiškai nepasisakė dėl esminių įrodymų byloje, išdėstė įrodymus, tačiau neatliko įrodymų analizės, nesurašė išsamių veikų kvalifikavimo motyvų, rėmėsi išimtinai tik prieštaringa ir nepatikima specialisto išvada ir specialisto apklausa, tai vertintina kaip šiurkštus BPK 305 straipsnyje įtvirtintų apkaltinamojo nuosprendžio surašymo nuostatų pažeidimas. Tuo tarpu nors apeliacinės instancijos teismas ir nurodė, kad specialisto išvadas teismas vertino neatsiejamai nuo kitų surinktų įrodymų konteksto, ir išvardijo daugelį bylos duomenų, tačiau iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas taip pat išimtinai rėmėsi tik specialisto išvada ir specialisto parodymais. Kitus bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas tik išvardijo, tačiau visiškai jų neanalizavo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 16.2 punkte aiškiai nurodo savo poziciją teigdamas, kad tokio pobūdžio bylose svarbus įrodymų šaltinis yra specialistų išvados, ir aprašo 2014 m. lapkričio 12 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/183, taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teisme buvo apklausta specialistė N. D., ji savo duotą išvadą patvirtino, paaiškino taikytus tyrimo metodus, tyrimo eigą, pasisakė dėl surašytų išvadų patikimumo, tikslumo. Neva siekdamas pašalinti byloje esančius prieštaravimus, apeliacinės instancijos teismas taip pat apklausė specialistę N. D. ir jos parodymus aprašė nuosprendyje. Tai patvirtina, kad abiejų instancijų teismai rėmėsi išimtinai tik specialisto išvada ir specialistės N. D. parodymais, tačiau nesirėmė byloje esančių įrodymų visuma, įskaitytinai ir konsultacine išvada, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos.

776.18.

78Pažymima, jog specialisto išvada BPK 20 straipsnio prasme yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, ji neturi didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-374-677/2016). Pagrindo abejoti specialisto išvada suteikia tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta specialistė patvirtino, jog savo nuožiūra sprendė, kokiais ir kurių proceso dalyvių parodymais vadovautis. Apklausta apeliacinės instancijos teisme taip pat parodė, jog pati atsirinko duomenis, kurie reikalingi atsakant į klausimus. Taigi specialistė pati savarankiškai sprendė, kurie parodymai laikytini objektyviais, t. y. galima teigti, jog specialistas tam tikrus bylos duomenis pripažino įrodymais, jiems suteikė didesnę įrodomąją galią ir atliko teismo funkcijas. Be to, apklausta apeliacinės instancijos teisme specialistė parodė, kad 2012 m. kovo 9 d. išvadoje yra klaidų, tačiau jas neva vertina ne kaip esmines. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog vienareikšmiškai remtis specialisto išvada negalima, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo skirti ekspertizę, kuri būtų pašalinusi apeliaciniame skunde keliamas abejones ir patvirtinusi arba paneigusi eksperto išvadoje nustatytas aplinkybes. To nepadarius, selektyviai vertinus įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos ir padarytas esminis procesinis pažeidimas.

797.

80Kasaciniu skundu nuteistoji J. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

817.1.

82Teismai, pripažindami ją kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jos veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties.

837.2.

84Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad buhalterė atsako už įrašo apskaitos dokumentuose teisingumą ir šiuo atveju ji, nurašydama degalus ir nuvažiuotus kilometrus, apskaičiavo ir darbo užmokestį vairuotojui, tačiau kartu surašė dokumentus dėl automobilių remonto. Kasatorė, kaip pažymėjo teismas, turėjo matyti, kad yra tokių prieštaravimų, ir privalėjo prieštaringų duomenų neįrašyti, o aplinkybes išsiaiškinti. Pažymėtina, kad 2012 m. kovo 9 d. specialisto išvadoje konstatuota, jog direktoriaus pareigas nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d. ėjo A. G., bendrovės apskaitą nuo 2008 m. birželio 3 d. iki 2010 m. birželio 15 d. tvarkė vyr. buhalterė J. J.. Teismų praktikoje suformuota, jog buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį (duomenis) ar už tokių dokumentų (duomenų) nepateikimą jam, ar už apskaitos registrų vedimo neužtikrinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-374-677/2016). Be to, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai bei už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Tuo tarpu kasatorė, būdama UAB „T“ buhalterė, kaltinime nurodytų UAB „R“ ir UAB „J“ PVM sąskaitų faktūrų nesurašė ir šių dokumentų nepasirašė, taigi ji nėra atsakinga už juose esančių duomenų tikrumą, apskaitos dokumentų surašymo teisingumą ir ūkinių operacijų teisėtumą. Pažymėtina ir tai, jog įstatymai nenustato bendrovės buhalteriui pareigos įsitikinti kitos įmonės surašytų ir pasirašytų apskaitos dokumentų teisingumu, išskyrus atvejus, kai tie dokumentai neturi juridinės galios, t. y. neturi visų privalomų rekvizitų, nustatytų Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnyje. Tokiu atveju tokių dokumentų negalima įtraukti į įmonės apskaitą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1–4 dalys). Šiuo atveju UAB „R“ ir UAB „J“ darbuotojų išrašyti ir pasirašyti dokumentai turėjo visus privalomus rekvizitus, kas rodo, kad kasatorė nebuvo atsakinga už juose pateiktos informacijos tikrumą ir jos veiksmų negalima laikyti nusikalstamais.

857.3.

86Vertinant aplinkybę, kad kasatorė tik vykdė jai duodamus direktoriaus A. G. nurodymus ir pati nesuvokė, jog galimai atlieka nusikalstamus veiksmus, laikytina, jog nenustatytas ir objektyvusis šios nusikalstamos veikos požymis – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-696/2017). Taigi vienareikšmiškai nenustačius, kad kasatorė suvokė, jog, vykdydama įmonės direktoriaus A. G. nurodymus, galimai pažeidžia teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, laikytina, jog nenustatytas ir subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – kaltė.

877.4.

88Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistosios apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl šių motyvų: 1) teismas buvo šališkas ir ignoravo gynėjo baigiamojoje kalboje išsakytus motyvus; 2) teismo nuosprendis nemotyvuotas ir jame neatlikta įrodymų analizė; 3) specialisto išvadai ir paaiškinimams be pagrindo suteikta išskirtinė įrodomoji galia; 4) specialisto išvadoje dalis išvadų nepagrįstos, nenurodyta, kuo vadovaujantis jos daromos; 5) UAB „T“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas atliktas selektyviai; 6) suformuotas kaltinimas nekonkretus ir nesuprantamas; 7) UAB „R“ ir UAB „J“ sąskaitose nurodytos paslaugos faktiškai buvo suteiktos; 8) nebuvo padaryta žala nei valstybės biudžetui, nei kreditoriams; 9) teismas neteisingai įvertino liudytojų parodymus; 10) jos veiksmuose nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių; 11) vadovaujantis įstatymu ji nebuvo įpareigota įsitikinti dokumentuose pateikiamų duomenų turiniu; 12) ilgalaikis materialus turtas buvo apskaičiuotas vadovaujantis įstatymu (verslo apskaitos 12 standartu); 13) Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatyta buhalterio atsakomybė už įrašų teisingumą buhalterinės bendrovės apskaitoje; 14) jos veiksmuose nenustatytas tyčios elementas; 15) jos kaltė buvo grindžiama prielaidomis. Atsakyta į šiuos apeliacinio skundo motyvus nebuvo, apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų A. G. ir J. J. kaltei dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo pagrįsti ir jie pirmosios instancijos teismo buvo ištirti nuosekliai ir objektyviai, neteikiant kuriam nors prioriteto, kiekvieną vertinant kitų įrodymų visumos kontekste. Be to, apeliacinės instancijos teismas kasatorės kaltę išimtinai grindė vien tik specialistės N. D. išvada ir jos parodymais. Akivaizdu, jog apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kasatorės nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o tai turi būti laikoma esminiu BPK pažeidimu. Apygardos teismas privalėjo išsamiai išanalizuoti apeliacinį skundą ir pasisakyti dėl apeliantės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi pirmosios instancijos teismas dėl to išvis nepasisakė ir jos kaltės nemotyvavo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis visiškai neatitinka nuosprendžio formai ir turiniui keliamų reikalavimų, ypač BPK 305 straipsnio, kadangi nuosprendžio aprašomoji dalis visiškai nemotyvuota. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra surašytas pažeidžiant BPK nuostatas (nuosprendžio 16 punkte patvirtino, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys turi trūkumų, motyvai ir argumentai dėl baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltės neišsamūs), tačiau pats jų nepašalino.

898.

90Kasaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

918.1.

92Nuteisiant jį pagal BK 184 straipsnio 1 dalį buvo pažeistas BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas. BPK 167 straipsnyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 184 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Baudžiamajame įstatyme taip pat imperatyviai nurodyta, kad už BK 184 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Jei nėra nukentėjusiojo skundo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tai pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2014, 2K-284/2008). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, tai turi būti sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų, bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. birželio 15 d. nutarimai). Šioje byloje joks civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, dėl BK 184 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos nukentėję asmenys nenustatyti. Pažymėtina ir tai, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad nusikalstamos veikos išaiškinimas šioje byloje turi visuomeninę reikšmę, juo labiau kad VšĮ „SE“ kokiais nors būdais yra apsunkintas skolos išieškojimas civilinio proceso tvarka UAB „T“ bankroto byloje.

938.2.

94Nors baudžiamojo proceso įstatymas nenustato prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą formos, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bendrąja prasme prokuroro reikalavimas reiškia valinį sprendimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2011, 2K-191/2013). Be to, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintose Rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (toliau – Rekomendacijos) prokuroro reikalavimas apibrėžiamas kaip prokuroro sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl BPK 167 straipsnio 1, 4 dalyse, 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, jis gali būti išreiškiamas rezoliucija arba atskiru rašytiniu dokumentu ar nutarimu. Esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ikiteisminis tyrimas pradedamas bendra tvarka – užrašoma rezoliucija (Rekomendacijų 1, 5, 33 punktai). Rekomendacijose taip pat yra nustatyta tokio atskiro rašytinio dokumento (prokuroro reikalavimo) forma, iš kurios matyti, kad jame turi būti nurodyti motyvai ir priežastys, dėl kurių prokuroro reikalavimu turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau nagrinėjamoje byloje tokio dokumento nėra, taip pat nėra prokuroro reikalavimo, išreikšto bent jau rezoliucija, pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, baudžiamoji byla S. K. dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nutrauktina.

958.3.

96Nepaisant nurodyto BPK pažeidimo, teismai apskritai netinkamai taikė BK 184 straipsnio 1 dalį, nes teismų sprendimuose aprašyti kasatoriaus veiksmai negali būti laikomi nusikalstamais. Šiame kontekste aktualu tai, jog VšĮ „SE“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2010 m. kovo 16 d., įstaigos steigėjas ir visų akcijų savininkas buvo D. G., direktoriaus pareigas ėjo S. K.. Būdamas VšĮ „SE“ direktorius, turėdamas teisę bendrovės vardu sudaryti sandorius bei, kaip direktorius, neviršydamas savo įgaliojimų, teisėtai, veikdamas įmonės naudai ir interesais, jis sudarė ir pasirašė su UAB „K“ 2011 m. lapkričio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį. Tokia sutartis buvo sudaryta siekiant sudaryti sutartį su UAB „K“ administruojamu Lapių sąvartynu, nes tik turint tokią sutartį VšĮ „SE“ galėjo būti užregistruota Atliekų tvarkytojų valstybės registre. Tokią sutartį su sąvartynu tuo metu galėjo pasirašyti tik UAB „K“. Kasatorius nuvyko į UAB „K“, kalbėjo su generaliniu direktoriumi, kuris netiesiogiai pasiūlė perimti skolą, priešingu atveju su VšĮ „SE“ sutarties nepasirašys. Jei VšĮ „SE“ nebūtų perėmusi skolos, UAB „K“ nebūtų pasirašiusi reikiamos sutarties. Kasatorius elgėsi taip, kaip tuo metu buvo naudingiausia VšĮ „SE“. Sudarant reikalavimo teisės perleidimo sutartį tarp VšĮ „SE“ ir UAB „K“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, reglamentuojami CK 6.101–6.110 straipsniuose, todėl šioje byloje buvo neteisingai išspręstas baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimas. Pažymima, jog bankrutuojančios įmonės statusas nereiškia draudimo perleisti reikalavimą į šią įmonę CK 6.102 straipsnio 1 dalies prasme. Kreditoriaus teisė įmonės (skolininko) bankroto proceso metu perleisti reikalavimą kitam kreditoriui nustatyta ir specialiame bankroto procesą reglamentuojančiame įstatyme (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 3 dalis), jame nurodyta, jog įmonės bankroto proceso metu kreditoriaus reikalavimai gali būti perleisti kitam kreditoriui arba asmeniui. Taigi vien tai, kad buvo perleista reikalavimo teisė į bankrutuojančią įmonę, negali būti vertinama kaip nusikalstama veika, juolab kad UAB „T“ bankroto byloje yra teismo patvirtintas kreditorės VšĮ „SE“ reikalavimas. UAB „T“ iki šiol nėra išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir teismas nėra priėmęs sprendimo dėl įmonės pabaigos, todėl kreditorės VšĮ „SE“ reikalavimas dar gali būti patenkintas.

978.4.

98Turto iššvaistymo sudėtis yra materialioji, todėl būtinasis požymis yra turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. UAB „T“ bankroto byloje teismo yra patvirtintas kreditorės VšĮ „SE“ reikalavimas, todėl perleistas reikalavimas į bankrutuojančią įmonę gali būti patenkintas ir bankroto procese. Taigi konstatuoti, kad dėl 2011 m. lapkričio 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties VšĮ „SE“ padaryta žala, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad BUAB „T“ bankroto byloje yra pradėtos dvi civilinės bylos, kuriose ieškovė BUAB „T“ siekia susigrąžinti į bendrovės balansą turtą, kuris buvo galimai perleistas pažeidžiant CK nustatytas nuostatas.

998.5.

100Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esančioje specialisto išvadoje yra pateiktos nepagrįstos ir faktinės situacijos, neatitinkančios išvados apie tai, kad VšĮ „SE“, atstovaujama direktoriaus S. K. (naujasis kreditorius), ir UAB „K“, atstovaujama generalinio direktoriaus D. T. (pradinis kreditorius), 2011 m. lapkričio 7 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią perleista nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. susidariusi 21 974,15 Lt UAB „T“ skola; šį įsiskolinimą UAB „K“ apmokėjusi VšĮ „SE“ patyrė 21 974,15 Lt nuostolį. Nurodyta turto suma (21 974,15 Lt) pagal VšĮ „SE“ balansą yra kaip gautinos lėšos, todėl neaišku, kodėl specialistas pateikė melagingus duomenis, kad tai yra nuostolis, nors ši skola nėra (nebuvo) nurašyta į beviltiškas skolas.

1018.6.

102Turto iššvaistymas – tai neteisėtas, neatlygintinis kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės perleidimas tretiesiems asmenims pažeidžiant turto, turtinės teisės patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinis svetimo turto, turtinės teisės iššvaistymas reiškia, jog šie objektai perleidžiami neatlyginant jų vertės ar atlyginant ją aiškiai neteisingai. Šioje byloje nustatyta, jog S. K. kaip VšĮ „SE“ direktorius, sumokėdamas UAB „K“ 21 974,15 Lt pagal 2011 m. lapkričio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį, įgijo reikalavimo teisę į tokio pat dydžio skolą, t. y., priešingai nei nurodyta kaltinime, ši suma iššvaistyta nebuvo. Tarp UAB „T“, VšĮ „SE“ ir UAB „K“ yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, todėl kasatoriaus veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 184 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

1038.7.

104Šioje byloje esančios specialisto išvados yra abejotinos vien dėl to, kad specialistas nenurodo, kokiais metodais, kodėl būtent tokiais ir kuo vadovaudamasis jis daro šias išvadas. Be to, ikiteisminio tyrimo metu pavedant atlikti ūkio subjekto ūkinės ir finansinės veiklos tyrimą klaidingai buvo nustatytas tyrimo objektas (tirtina medžiaga), nes specialistams buvo pateikiami ne objektyvūs ūkinės finansinės veiklos dokumentai, o proceso dalyvių (liudytojų, įtariamųjų, nukentėjusiųjų) apklausų protokolai. Teismo posėdžio metu apklausta specialistė patvirtino, jog savo nuožiūra sprendė, kokiais ir kurių proceso dalyvių parodymais vadovautis, t. y. pati savarankiškai sprendė, kurie parodymai laikytini objektyviais, ir taip iš esmės atliko teismo funkcijas. Šioje byloje specialisto išvadų, paremtų selektyviai atrinktais liudytojų parodymais, ydingumą ir nepagrįstumą lemia tai, kad tokios specialisto išvados tyrimo objektas tampa ne materialiosios tikrovės objektas, pvz., buhalterinės apskaitos dokumentas, teikiantis duomenų apie ūkio subjekto ūkinę komercinę veiklą, o žmogus (subjektas) ir jo subjektyvūs parodymai, taip pat tai, kad tokiu atveju specialistas iš esmės atlieka ne savo kaip specialiųjų žinių turėtojo procesinę funkciją, o teismo funkciją, nes atlieka kitų įrodymų šaltinių – asmenų parodymų – vertinimą ir šių parodymų pagrindu formuluodamas savo išvadas iš anksto preziumuoja tų parodymų teisingumą. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai paveda specialistams tirti ne objektyvius bylos dokumentus (buhalterinius ir kitus ūkinės komercinės veiklos dokumentus), o proceso dalyvių parodymus apie ūkio subjekto vykdytą veiklą, pagal specialistų įvertintus asmenų parodymus surašytos išvados yra netinkamas įrodymų šaltinis, nes tokia tyrimo metodika nėra teisinga, supainiotos procesinės funkcijos (t. y. specialistai atlieka teismo funkcijas) (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-483/2015).

1058.8.

106Teismai ne tik kad nevertino šioje byloje atliktų ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadų pagal visiems įrodymams keliamus sąsajumo ir leistinumo kriterijus, tačiau neatliko ir išvadų turinio bei jomis nustatytos informacijos pagrįstumo bei patikimumo vertinimo, nelygino šiose išvadose nustatytų duomenų su kitais teisme ištirtais įrodymais. Tai patvirtina jau minėta aplinkybė, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog VšĮ „SE“ pagal reikalavimo perleidimo sutartį patyrė 21 974,15 Lt nuostolį, nors ši turto suma pagal balansą yra kaip gautinos lėšos. Darytina išvada, jog UAB „T“ ir VšĮ „SE“ ūkinės finansinės veiklos tyrimai šioje byloje atlikti selektyviai, t. y. nesant jokio pagrindo atliekant tyrimą buvo vadovaujamasi pačios specialistės pasirinktais kaltinimo pozicijas pagrindžiančiais parodymais, specialisto išvados kelia pagrįstų abejonių dėl savo turinio ir formos, tačiau teismai visiškai nevertino, nepasisakė ir nenurodė, neatliko analizės, nelygino su kitais teisme ištirtais įrodymais (pvz., apeliacinio proceso metu pateikta konsultacine išvada), todėl remtis tokiomis išvadomis grįsdami kaltinimus neturėjo teisės. Kilusioms abejonėms dėl specialisto išvados pagrįstumo pašalinti, priklausomai nuo įrodymų tyrimo metu paaiškėjusių aplinkybių, turėjo būti skiriama ekspertizė, tačiau ji paskirta nebuvo ir abejonės liko nepašalintos. To nepadarius, selektyviai vertinus įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos.

1078.9.

108Teismai netinkamai taikė ir BK 222 straipsnio 1 dalį, nes kasatoriaus veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties. Teismai nepagrįstai kasatorių laikė tinkamu šio nusikaltimo subjektu. Vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsniais bei formuojama teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-273-693/2017), apgaulingo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai gali būti tiek buhalteris, tiek ūkio subjekto vadovas, tiek abu, jeigu tai jie daro susitarę. Siekiant atriboti, kada atsakomybė kyla ūkio subjekto vadovui, o kada buhalteriui, teismų praktikoje suformuota, jog įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas, arba iš viso nepateikia buhalteriui dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant daromos veikos pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, 2K-277-696/2017, 2K-356-696/2017). Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas yra ne tas pats. Įmonės vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, kad įmonėje dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taigi aiškinant BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas darytina išvada, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313-696/2017). Nagrinėjamu atveju kasatorius pats įmonės buhalterinės apskaitos niekada netvarkė ir ją organizavo tinkamai, pagal galiojantį teisinį reguliavimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog bendrovės apskaitą nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2011 m. sausio 31 d. tvarkė UAB „Aptarnavimų sfera“, o nuo 2011 m. sausio 3 d. iki dabar tvarko UAB „J“. Visa tai rodo, jog jis nėra atsakingas už VšĮ „SE“ buhalterinės apskaitos tvarkymą ir dėl to nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas.

1098.10.

110Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes visiškai nepasisakė dėl kasatoriaus nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, neatsakė į apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus dėl kaltinimo nekonkretumo ir neaiškumo, apsunkintos teisės į gynybą, dėl subjekto ir pan., skundžiamame nuosprendyje pasisakė tik dėl A. G. ir J. J. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 27–30 puslapiuose esančią dalį pavadino „Dėl A. G., A. K. ir J. J. pareikšto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį“, todėl neaišku, ar joje turi būti pasisakyta dėl kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės, nes jo vardas prasideda ne iš „A“, o iš „S“ raidės (S.). Šioje nuosprendžio dalyje teismas išimtinai pasisako tik dėl J. J. ir A. G., o apie S. K. tik formaliai užsimena 18.3 punkto pabaigoje.

1118.11.

112Apygardos teismas privalėjo išsamiai išanalizuoti nuteistojo apeliacinį skundą ir pasisakyti dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi pirmosios instancijos teismas dėl to išvis nepasisakė ir jo kaltės nemotyvavo, tiesiog nurodė, jog S. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Akivaizdu, kad toks nuosprendis neatitinka BPK 302–307 straipsnių reikalavimų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra surašytas pažeidžiant BPK nuostatas (nuosprendžio 16 punktas), tačiau pats jų nepašalino.

1138.12.

114Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas paliko galioti iki nuosprendžiu paskirtų bausmių įvykdymo ir civilinių ieškinių padengimo kasatoriui taikytą laikiną nuosavybės teisės į jam priklausantį žemės sklypą ir automobilius „Ford Sierra“, „Audi A4“ ir „VW Sharan“ apribojimą. Kauno apygardos teismas šią nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas skiriamas civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti. Nagrinėjamoje byloje civiliniai ieškiniai iš kasatoriaus nėra priteisti, jie priteisti tik iš A. G., todėl jam taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas turi būti panaikintas.

1159.

116Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Beinarytė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų J. J. ir S. K. kasacinius skundus atmesti, o A. G. kasacinį skundą tenkinti iš dalies pakeičiant Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžius: vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, A. G. pagal BK 209 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir 100 MGL (3676 Eur) baudą. Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas. Prokurorė atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

1179.1.

118Nuteistojo A. G. kasacinio skundo argumentai dėl BK 209 straipsnio taikymo, kad jo veiksmuose nėra būtinų šios nusikalstamos veikos požymių, kad nėra duomenų, jog jis blogai valdė įmonę, taip pat kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, yra nepagrįsti. Kasatorius savo veiksmus aiškina tik sau palankia linkme, tačiau nelygina jų su kitais byloje esančiais įrodymais. Sutiktina su teismų išvada, kad A. G. neteisėta veika pasireiškė sistemišku elgesiu, vykdant visą veiksmų grandinę, privedusią jo vadovaujamą bendrovę prie bankroto: po baudžiamojoje byloje iš UAB „T“ priteistų civilinių ieškinių dėl UAB „T“ vairuotojo J. K. padarytos nusikalstamos veikos A. G. ėmėsi veiksmų, kad UAB „T“ išvengtų priteistų mokėjimų, sąmoningai nebuvo plėtojama bendrovės veikla, buvo sudarinėjami nuostolingi sandoriai, dėl to įmonės atliekamos finansinės operacijos pablogino jos finansinę padėtį ir lėmė bankrotą. Nėra pagrindo abejoti teismo išvada, kad A. G., būdamas UAB „T“ direktorius, sąmoningai blogai ją valdė. Blogas įmonės valdymas buvo akivaizdus ir vėliau, verslą perkėlus iš UAB „T“ į naują įmonę – VšĮ ,,SE“. Pats A. G. įmonėje dirbo transporto skyriaus vadovu. Paslaugų pirkėjams, kurie buvo pasirašę pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „T“, paslaugas pradėjo teikti VšĮ „SE“, septyni buvę UAB „T“ darbuotojai įsidarbino VšĮ „SE“. Šios aplinkybės teismui leido daryti pagrįstą ir neabejotiną išvadą, kad A. G. nusikalstamais veiksmais, įmonei padarytų nuostolių suma, darė esminę įtaką ir paspartino įmonės nemokumo ir bankroto procesą. A. G. sąmoningi veiksmai siekiant privesti įmonę iki bankroto, blogas jos valdymas, sprendimų, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi, priėmimas padarė kreditoriams – civiliniams ieškovams – didelę turtinę žalą. Įrodinėjant kaltės klausimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia). Jis kaip bendrovės direktorius, priimdamas bendrovės finansinę padėtį apsunkinančius sprendimus, suvokė, kad savo veika kelia pavojų kreditorių interesams patenkinti jų turtinius reikalavimus už įmonei suteiktą turtą, prekes, paslaugas, numatė, kad dėl jo veikos gali kilti didelė turtinė žala kreditoriams, ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Įvertinus visas šias aplinkybes darytina išvada, kad nuteistojo A. G. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

1199.2.

120A. G. kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas senaties taikymo klausimo nesvarstė. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., būdamas UAB „T“ direktorius, priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi ir kurie lėmė bendrovės bankrotą. Kasatorius akcentuoja tai, kad kaltinime nurodyta aplinkybė, jog 2010 m. balandžio 1 d. – gegužės 31 d. laikotarpiu A. G. visą UAB „T“ veiklą perkėlė į naują įmonę – VšĮ „SE“, leidžia manyti, jog veiksmai, kurie lėmė įmonės nemokumą, turėjo būti atliekami dar anksčiau, t. y. iki tariamos veiklos perkėlimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent šis veikos perkėlimo epizodas išskirtas kaip vienas iš jo padarytos neteisėtos veikos sudedamųjų dalių, kurio atlikimo laikas įeina į laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., per kurį ir buvo atlikti visi akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi veiksmai, lėmę bendrovės bankrotą. Iš apeliacinio teismo nuosprendžio matyti, kad teismas svarstė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo klausimą tiek dėl BK 209 straipsnyje, tiek ir dėl BK 220 straipsnyje nustatytų veikų. Nuosprendžio dalį, kuria kasatorius pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, teismas panaikino ir baudžiamoji byla dėl to nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

1219.3.

122Kasatorių A. G., J. J. ir S. K. kasacinių skundų argumentai dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo taip pat yra nepagrįsti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius, t. y. vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą (šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas); konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris), kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių (ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai); apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Tik ūkio vadovas atsako už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą tuo atveju, jei ūkio subjekto vadovas pats tvarko buhalterinę apskaitą. Taigi tik tuo atveju, kai įmonės vadovas pats veda buhalterinę apskaitą, arba nors ir ne pats, tačiau jis paslepia, sunaikina buhalterinės apskaitos dokumentus, jis atsako pagal BK 222 straipsnį savarankiškai nepriklausomai nuo asmens, atsakingo už buhalterinės apskaitos vedimą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Dar vienas atvejis, kai įmonės vadovas atsako už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, tai nusikaltimo tarpinio vykdymo atvejis. Visais kitais atvejais už apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą atsako asmuo, kuris pagal darbo sutartį buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, paprastai – įmonės buhalteriai. Šiuo atveju sutiktina su abiejų instancijų teismų išvada, kad A. G. įvairiais būdais, tarp jų ir apgaulingai tvarkydamas bendrovės apskaitą, siekė jos bankroto. Tiek UAB „T“ direktorius, pagal įstatymus atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, tiek ir J. J., atlikdama šioje bendrovėje buhalterio funkcijas ir būdama atsakinga už teisingos ir teisės aktus atitinkančios buhalterinės apskaitos vedimą, yra šios nusikalstamos veikos subjektai. Tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas yra ir S. K., nes, turėdamas tikslą nuslėpti bankrutuojančios UAB „T“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „SE“, būdamas VšĮ „SE“ direktorius ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, neužtikrino, kad VšĮ „SE“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus. Byloje neabejotinai įrodyta, kad UAB „T“ buhalterinės apskaitos dokumentai neatitiko faktinių ūkinių operacijų, dėl ko nebuvo galima nustatyti tikslios bendrovės turto vertės, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Priešingai nei teigia kasatoriai, abiejų instancijų teismai pagrįstai rėmėsi specialisto išvada, kurioje visos finansinės operacijos išanalizuotos ir apibendrintos.

1239.4.

124Nesutiktina su kasatorės J. J. skunde nurodytais argumentais, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ji kaip UAB „T“ vyr. buhalterė žinojo apie apgaulingą jai pateikiamų sąskaitų faktūrų pobūdį, o pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą buhalteris neįpareigotas įsitikinti ir tikrinti finansinės operacijos turinio, todėl jo buhalterijoje užfiksuoti duomenys gali neatitikti pačios operacijos ar turto būklės turinio. Iš bylos duomenų matyti, kad buhalterė atsako už įrašo apskaitos dokumentuose teisingumą. J. J., būdama buhalterė, nurašydama degalus ir nuvažiuotus kilometrus, apskaičiavo ir darbo užmokestį vairuotojui ir kartu surašė dokumentus dėl automobilių remonto. Ji turėjo matyti, kad yra tokių prieštaravimų, ir privalėjo prieštaringų duomenų neįrašyti, o aplinkybes išsiaiškinti. Buhalterė, įtraukdama duomenis į registrus, turi vadovautis buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytais principais, pastebėjusi klaidą, turi paprašyti ją padariusių asmenų ištaisyti. Visi įrašai, kurie daromi apskaitos registruose, sudaromi vadovaujantis turimais pirminiais apskaitos dokumentais. Buhalteris turi juos tarpusavyje palyginti, nes jeigu kažkuris asmuo surašydamas vieną ar kitą dokumentą suklydo, tai buhalteris įrašydamas turi matyti klaidą ir ją ištaisyti. Buhalteris išmano apie apskaitos dokumentus, apie registrus. Buhalteris turi konsultuoti vadovus atitinkamais apskaitos klausimais.

1259.5.

126Nesutiktina ir su kasatoriaus S. K. teiginiais, kad byloje nėra surinkta jo kaltės įrodymų, kad sudarant reikalavimo teisės perleidimo sutartį tarp VšĮ „SE“ ir UAB „K“ tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir kad negali būti vertinama, jog tokiais veiksmais, kai perleista reikalavimo teisė į bankrutuojančią įmonę, buvo iššvaistytas VšĮ „SE“ turtas. Abejonių nekelia tai, kad S. K., priimdamas sprendimą su UAB „K“ pasirašyti reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią iš UAB „K“ atlygintinai perėmė VšĮ „SE“ visas nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų pagrindu kylančias teises į UAB „T“ nesumokėtos 21 974,15 Lt skolos gavimą, ir šią skolą sumokėdamas, žinojo, kad UAB „T“ Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla. Kasatoriaus teiginys, kad šis perleistas reikalavimas negali būti vertinamas kaip patirti nuostoliai, nes jis gali būti patenkintas bankroto procese ir pagal įmonės balansą yra gautinos lėšos, nepagrįstas. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis S. K. kaip bendrovės direktorius turėjo juridiškai apibrėžtų įgalinimų dėl bendrovės turto. Taigi šis turtas buvo jo žinioje.

1279.6.

128CK 2.87 straipsnyje, taip pat Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta bendrovės vadovo pareiga sąžiningai ir protingai veikti įmonės interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, vadovautis bendrovės įstatais ir nepainioti jos turto su savo asmeniniu turtu. Sąžiningas ir protingas pareigų atlikimas, be kita ko, suponuoja norminių aktų, reglamentuojančių apskaitos tvarkymą, laikymąsi. Kai bendrovės vadovas bendrovės pinigus panaudoja tokiems tikslams, kai iš anksto matyti, jog panaudotų pinigų grąžinimas į bendrovės turtą bus apsunkintas arba apskritai neįmanomas, toks veiksmas vertintinas ne kaip bendrovei palankaus sandorio sudarymas, o priešingai – kaip patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas arba iššvaistymas. Kasatorius, neigdamas savo kaltę, iš esmės nesutinka su specialistės išvada, kuri, jo nuomone, nepagrįsta ir neobjektyvi. S. K. teigimu, specialistė pateikė melagingus duomenis apie 21 974,15 Lt, kad tai yra nuostolis, nors ši skola nebuvo nurašyta į beviltiškas skolas, be to, specialistams buvo pateikiami neobjektyvūs ūkinės finansinės veiklos dokumentai. Įrodymų vertinimas, jei tai nėra susiję su esminiais BPK pažeidimais, nėra kasacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo dalykas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apklausta apeliacinės instancijos teisme specialistė N. D. išsamiai ir argumentuotai paaiškino, kuo remdamasi ir vadovaudamasi padarė būtent tokias išvadas. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

1299.7.

130Nepagrįstas kasatoriaus S. K. teiginys, kad byloje nėra prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, todėl baudžiamasis procesas negalimas ir ši bylos dalis nutrauktina. Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorė 2013 m. rugsėjo 26 d. priėmė nutarimą tęsti ikiteisminį tyrimą pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, nes nustatė, kad S. K. veiksmai atitinka BK 184 straipsnio 1 dalies požymius. Prokurorė iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatė, kad nukentėjęs asmuo šiuo atveju yra VšĮ „SE“, o jos direktorius S. K., galintis atstovauti bendrovės interesams, ir yra įtariamas šios veikos padarymu. Dėl šios priežasties manytina, kad nukentėjęs asmuo bei kreditorius negali ginti teisėtų savo interesų, todėl ikiteisminis tyrimas dėl veikos pagal BK 184 straipsnio 1 dalį tęstinas prokuroro reikalavimu. Taigi BPK reikalavimai nepažeisti.

1319.8.

132Nesutiktina su A. G. argumentais dėl civilinių ieškinių išsprendimo. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas civilinius ieškinius, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai, kodėl naikinama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl paliktų nenagrinėtų civilinių ieškinių ir kodėl civilinių ieškovų prašymas priteisti civilinius ieškinius tenkintinas. Teismo argumentai yra pagrįsti.

1339.9.

134Pagrįstas kasatoriaus A. G. skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino nuosprendžio dalį, kuria kasatorius pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau paliko subendrintas bausmes ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidą iš naujo nesubendrindamas bausmių, paskirtų tik pagal BK 209 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, todėl ši klaida taisytina ir teismų sprendimai keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

1359.10.

136Kasatorių J. J. ir S. K. prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų netenkintinas. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistųjų naudai. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, atlikęs įrodymų tyrimą, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs esminių klaidų. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir (ar) jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia. Teismas, atsižvelgdamas į bylos specifiką, pats sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje (nutartyje) skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad proceso šalių prašymai dėl ekspertizės skyrimo, konsultacinės išvados pridėjimo prie bylos buvo sprendžiami. Procesinė teisė proceso dalyviams teikti prašymus, dokumentus suvaržyta nebuvo ir proceso šalys šia teise pasinaudojo. Negalima sutikti ir su kasatorių teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas ne iki galo išnagrinėjo jų apeliacinius skundus. Apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas, į esminius apeliacinių skundų argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl tam tikri skundų argumentai atmetami. Todėl naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo, nes esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kasatorių teisės, šioje byloje nėra.

1379.11.

138Kasatorius A. G. skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio dalį, kuria kasatorius pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, panaikino ir baudžiamąją bylą nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau nurodė kitą BPK straipsnį, t. y. 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Kasatoriaus teigimu, tokiu būdu yra suvaržyta jo procesinė teisė. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad tai yra akivaizdi techninė klaida, kuri įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

13910.

140Civilinio ieškovo VĮ Turto banko atstovas Organizacijos vystymo departamento Teisės ir viešųjų pirkimų skyriaus vyr. teisininkas D. V. atsiliepimu į A. G. kasacinį skundą prašo nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų sprendimus palikti nepakeistus. Civilinio ieškovo atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

14110.1.

142Teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, taip pat nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo priimtas neteisėtas ar nepagrįstas nuosprendis. A. G. atsakomybę nulemia jo kaip UAB „T“ direktoriaus ir vieno iš akcininkų (dalyvio) atlikti veiksmai, kuriuos įstatymas draudžia atlikti, – apgaulingai tvarkydamas apskaitą ir pateikdamas neteisingus duomenis apie pajamas, pelną bei turtą jis pažeidė įstatymus ir šiais neteisėtais veiksmais tiesiogiai paveikė tai, kad buvo priskaičiuota 3119,03 Eur mokestinė nepriemoka, Valstybinės mokesčių inspekcijos perduota VĮ Turto bankui.

14310.2.

144Teismų praktikoje yra pripažinta, kad BK 222 straipsnio 1 dalies taikymas, kada padaroma žala nesumokant mokesčių, sudaro pagrindą reikšti ieškinį civilinio proceso tvarka dėl žalos atlyginimo, kadangi nesumokėjus mokesčių valstybei biudžetas negauna pajamų, ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. CK 6.249 straipsnis negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, apibrėžia kaip turtinę žalą, kurią pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį privalo visiškai atlyginti kaltas asmuo. Atsakovas tyčiniais veiksmais apgaulingai tvarkė apskaitą ir pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, dėl šių veiksmų buvo priskaičiuota mokestinė nepriemoka.

14510.3.

146Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti teisingumo ir protingumo kriterijus, t. y. asmuo bus sąžiningas tik jeigu jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo ir neturėjo žinoti tam tikrų aplinkybių. Atsakovas, būdamas UAB „T“ direktorius, suvokė (pilnametis, turintis aukštesnįjį išsilavinimą) ir savo kaip vadovo atsakomybę, susijusią su einamomis pareigomis, – suprato, kad jam tenka atsakomybė už įmonės dokumentų tinkamą tvarkymą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis). Taigi, atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes galėjo ir turėjo žinoti, kad dėl netinkamo apskaitos tvarkymo bus priskaičiuota mokestinė nepriemoka. Toks aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje konstatuota, kad pareigos elgtis sąžiningai nevykdymas reiškia asmens kaltus veiksmus, sukeliančius civilinę atsakomybę (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).

14711.

148Civilinės ieškovės L. B. ir R. J. bei jų atstovas advokatas A. J. atsiliepimu į A. G. kasacinį skundą prašo nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti. Civilinės ieškovės ir jų atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

14911.1.

150Nesutiktina su A. G. teiginiu, neva negalima konstatuoti, kad jis, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelę turtinę žalą kreditoriams. Atvirkščiai, bylos faktinių duomenų visuma konstatuota, kad jis, būdamas UAB „T“ direktorius, siekdamas išvengti bendrovei priteistų civilinių ieškinių dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus, padengimo, aktyviais veiksmais inicijavo jos nusikalstamą (tyčinį) bankrotą bei plėtojamą UAB „T“ antrinių atliekų surinkimo ir perdirbimo verslą perkėlė į tam tikslui įkurtą naują įmonę – VšĮ „SE“, kurios faktinis vadovas ir toliau yra. Pažymėtina, jog nors interneto erdvėje įmonės vadovu yra nurodytas S. K., vadovo mobiliuoju telefonu disponuoja pats A. G..

15111.2.

152A. G. kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie preso pardavimus ir neva įmonėje „SG“ atliktą jo remontą. Tokių duomenų byloje nėra. Veiksmų, kurių metu presu tik dokumentaliai disponavo iš UAB „T“ UAB „SG“, iš jos – UAB „SM“, iš jos – VšĮ „SE“, esmė – įrangos iš UAB „T“ perkėlimas į VšĮ „SE“ bei sąmoningas ir dirbtinis UAB „T“ finansinės padėties pabloginimas. Būtent A. G. aktyviai veikė visų šių veiksmų stadijose, tai patvirtina asmeniškas jo dokumentų pildymas ir pasirašymas, įskaitant preso perdavimą iš UAB „SG“ į UAB „SM“.

15311.3.

154Kasatorius pripažįsta, kad vienas iš UAB „T“ bankroto veiksnių buvo bendrovės vairuotojo J. K. padaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir dėl jos įmonei priteisti civiliniai ieškiniai. Būtent šis veiksnys ir suponavo UAB „T“ vadovo A. G. tiesioginę tyčią bet kokiu būdu siekti įmonės tyčinio bankroto, kad tik nereikėtų padengti padarytos žalos. Žuvusiojo nepilnamečiam sūnui išlaikyti antstolio išieškota 7146,83 Eur suma, lyginant su kitomis abejotinomis A. G. inicijuotomis UAB „T“ daug didesnėmis ūkinėmis finansinėmis operacijomis, tikrai nebuvo lemiamas veiksnys, nulėmęs šios bendrovės nemokumo būseną. Pažymėtina, kad pagal A. D. V. pateiktą vykdomąjį dokumentą iš UAB „T“ nieko nebuvo išieškota, o dėl L. B. ir E. B. priteistų sumų išieškojimo iki pat bankroto paskelbimo net nebuvo teikiami išieškoti vykdomieji dokumentai.

15511.4.

156Bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad A. G. tiesiogine tyčia siekė UAB „T“ bankroto, šį tikslą jis įgyvendino 2011 m. liepos 12 d. asmeniškai teikdamas prašymą, kad UAB „T“ būtų iškelta bankroto byla. Teismai teisingai kvalifikavo, kad A. G. veika dėl nusikalstamo bankroto apėmė laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., todėl jam negali būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.

15711.5.

158Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pagal BPK 114 straipsnio nuostatą priteisti civiliniai ieškiniai turėjo būti palikti nenagrinėti bei perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Siekiant civilinį ieškinį perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui būtina, kad į baudžiamąją bylą kaip civilinis atsakovas būtų įtraukta įmonė ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla. Civilinis atsakovas A. G. nėra bankrutavęs, o bankrutavusi UAB „T“ nebuvo įtraukta į baudžiamąją bylą civiline atsakove. Būtent tai, kad L. B., E. B. ir A. D. V. Kauno apygardos teismo nutartimis civilinėje byloje Nr. B2-2585-510/2011 buvo patvirtinti bankrutuojančios UAB „T“ kreditoriais, buvo A. G. siekis išvengti priteistų eismo įvykio baudžiamojoje byloje civilinių ieškinių atlyginimo. Pažymėtina, kad per 2011–2018 metais vykusį bankroto bylos procesą trečios eilės kreditoriams L. B., E. B. ir A. D. V. priteisti eismo įvykio byloje civiliniai ieškiniai visiškai neatlyginti.

15911.6.

160Pagal BPK 115 straipsnį civilinis ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas tik jeigu kaltinamasis išteisinamas, tuo tarpu šioje byloje A. G. pripažintas kaltu pagal BK 209 straipsnio 1 dalį, todėl kasatoriaus teiginys apie civilinių ieškinių palikimą nenagrinėtų yra visiškai nepagrįstas.

16111.7.

162Iš 2018 m. rugpjūčio 7 d. bankrutuojančios UAB „T“ administratoriaus veiklos ataskaitos matyti, kad įmonės balanse yra tik 288 Eur, o iki šios datos nepadengti kreditorių A. D. V., L. B. ir E. B. reikalavimai sudaro 74 202,77 Eur sumą. Taigi iš A. G. priteisti civiliniai ieškiniai atitinka nepadengtų bankroto byloje kreditorių reikalavimų sumas. 2018 m. rugpjūčio 24 d. vykusiame kreditorių susirinkime dalyvavo VSDFV Kauno skyrius, VĮ Turto bankas, A. D. V., L. B., E. B., t. y. tie patys juridiniai ir fiziniai asmenys, kuriems skundžiamais teismų nuosprendžiais priteisti civiliniai ieškiniai iš A. G.. Iš bankroto administratoriaus pateiktos informacijos matyti, kad bankrutuojanti UAB „T“ neturi nekilnojamojo turto, ilgalaikis kilnojamasis ir trumpalaikis turtas pasenęs, įmonė veiklos nevykdo, todėl balsavimu nuspręsta pritarti bankrutuojančios UAB „T“ likvidavimo aktui bei balansui ir baigti įmonės bankroto procedūrą įpareigojant administratorių pateikti prašymą teismui priimti sprendimą dėl UAB „T“ pabaigos. Iš šių faktinių duomenų matyti, kad visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems iš nuteistojo A. G. priteisti civiliniai ieškiniai, kreditorių reikalavimai bankroto byloje yra nepadengti ir nebus dengiami, nes bankrutuojanti UAB „T“ likviduojama. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-181-495/2017 yra pasisakęs, jog asmenims, pripažintiems bankroto byloje kreditoriais, nepadengus kreditorių reikalavimų dėl žalos, padarytos kaltinamojo pagal BK 209 straipsnį asmens veiksmais, tenkinami ir priteisiami civiliniai ieškiniai baudžiamojoje byloje.

163III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

16412.

165Nuteistosios J. J. kasacinis skundas atmestinas, nuteistojo A. G. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistojo S. K. kasacinis skundas tenkintinas. Dėl BK 209 straipsnio taikymo

16613.

167Nuteistojo A. G. kasaciniame skunde teigiama, kad jo veiksmuose nėra būtinų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 209 straipsnyje, požymių, kad nėra duomenų, jog jis blogai valdė įmonę, taip pat teigiama, kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp jo veikos ir padarinių.

16814.

169Pagal BK 209 straipsnį atsako tas, kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to buvo padaryta didelė turtinė žala kreditoriams.

17015.

171BK 209 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, jei dėl to padaryta didelė žala kreditoriams. Taikant šį straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių požymiai. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu. Tai gali būti per didelis išlaidumas, kai, kaltininkui valdant įmonę, išlaidos viršija pajamas, rizikingų finansinių operacijų atlikimas ar sąmoningas įmonės veiklos neplėtojimas, piktybinis sutarčių nevykdymas, dėl kurio prarandamos prekių ar paslaugų rinkos. Blogas įmonės valdymas – tai neefektyvus, nerentabilus, nuostolingas ūkininkavimas. Blogo įmonės valdymo pagrindą sudaro įmonės interesų nepaisymas, atsakingų asmenų asmeninių interesų iškėlimas aukščiau įmonės interesų. Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą bankrotą siejama su tokios veikos mastu, jos padarymo būdu, padariniais, veikos tikslais ir motyvais. Priežastingumas šiame nusikaltime reiškia, kad bankrotą ir atitinkamą žalą kreditoriams nulėmė būtent blogas įmonės valdymas, o ne objektyvios aplinkybės. Įrodinėjant kaltės klausimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2014, 2K-261-645/2017).

17216.

173Taigi blogas įmonės valdymas yra aktyvūs kaltininko veiksmai arba jo neveikimas, kai tai nulemia įmonės nemokumą ir bankrotą ir padaroma žala kreditorių turtiniams interesams.

17417.

175Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad A. G. laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., būdamas UAB „T“ direktorius, vienas iš akcininkų ir bendrovės valdymo organas, priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi: 1) pagal 2010 m. birželio 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d. automobilių kelionės lapus nesurašė aktų ir pagal juos neišrašė PVM sąskaitų faktūrų atliktoms paslaugoms apmokėti dėl 2688,96 Eur; 2) pagal 2010 m. sausio 6 d. perdavimo–priėmimo aktą įformino makulatūros preso už 22 937,91 Eur pirkimą iš G. J. ir vėliau per kitas įmones šį presą perdavė naujai įregistruotai VšĮ „SE“ bei patyrė 10 484,80 Eur nuostolį; 3) apmokėjo UAB „J“ 12 126,64 Eur ir UAB „R“ 1433,56 Eur pagal PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos – automobilių remontas; 4) pasirašė ir taip įrašė 2008–2009 metų UAB „T“ balansuose neteisingą turto vertę (2008 metais padidino 6806,07 Eur, 2009 metais padidino 3 411,58 Eur); 5) 2009 m. sausio 1 d. – 2011 m. birželio 27 d. laikotarpiu nurašė nenusidėvėjusio ilgalaikio materialaus 3088,28 Eur vertės turto; 6) 2010 m. sausio 29 d. – 2010 m. spalio 13 d. laikotarpiu prekes, kurių įsigijimo savikaina buvo 15 461,58 Eur, pardavė už 15 439,91 Eur; 7) 2010 m. balandžio 1 d. – gegužės 31 d. laikotarpiu visą UAB ,,T“ veiklą perkėlė į naują įmonę – VšĮ „SE“, įregistruotą 2010 m. kovo 16 d., kurioje nuo 2010 m. kovo 19 d. transporto skyriaus vadovu dirbo jis pats, t. y. 74,2 procento paslaugų pirkėjams, kurie 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. kovo 31 d. laikotarpiu buvo pasirašę pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „T“, nuo 2010 m. balandžio 1 d. paslaugas pradėjo teikti VšĮ „SE“.

17618.

177Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant dėl to, ar A. G. veikoje yra nusikalstamo bankroto (BK 209 straipsnis) objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (blogas įmonės valdymas, nulėmęs jos bankrotą, didelė turtinė žala kreditoriams, tyčia), turi būti vertinama minėtų teismų nustatytų faktinių aplinkybių visuma, o ne kiekviena iš šių aplinkybių atskirai. Šiuo atveju yra svarbus ir minėtų veikų padarymo kontekstas, t. y. kad šios veikos buvo daromos po to, kai baudžiamojoje byloje dėl UAB „T“ vairuotojo J. K. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusiesiems iš kaltininko darbdavės UAB „T“ buvo priteisti civiliniai ieškiniai.

17819.

179Būtent teismai, išanalizavę šiuos faktinius duomenis, juos įvertinę kartu su specialisto išvada, nuteistųjų, liudytojų parodymais, konstatavo, kad po to, kai baudžiamojoje byloje dėl UAB „T“ vairuotojo J. K. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusiesiems iš kaltininko darbdavės UAB „T“ buvo priteisti civiliniai ieškiniai, A. G. ir ėmėsi veiksmų, dėl kurių UAB „T“ išvengtų priteistų mokėjimų, t. y. jis sąmoningai neplėtojo bendrovės veiklos, sudarinėjo nuostolingus sandorius, atliko kitus nurodytus veiksmus, dėl ko įmonės atliekamos finansinės operacijos pablogino jos finansinę padėtį ir lėmė bankrotą. Taigi šioje baudžiamojoje byloje visiškai pagrįstai nustatyta, kad A. G., būdamas UAB „T“ direktorius, sąmoningai blogai ją valdė. Antai A. G., sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nuslėpdamas bendrovės apyvartines lėšas, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti, nutraukdamas bendrovėje veiklą ją perkeliant į kitą įmonę, apsunkino atsiskaitymą su tiekėjais ir kreditoriais, padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo. Tokiais veiksmais jis nulėmė UAB „T“ bankrotą ir padarė kreditoriams didelę turtinę žalą. Taigi tarp A. G. priimtų sprendimų ir atsiradusios didelės turtinės žalos kreditoriams yra priežastinis ryšys – jo bendrovei ekonomiškai nenaudingos veikos nulėmė bendrovės bankrotą ir kartu didelės turtinės žalos kreditoriams atsiradimą.

18020.

181Teismų nustatytos ir įvertintos bylos aplinkybės patvirtina ir tai, kad A. G. kaip bendrovės direktorius, priimdamas bendrovės finansinę padėtį apsunkinančius sprendimus, suvokė, kad savo veika kelia pavojų kreditorių interesams gauti savo turtinių reikalavimų patenkinimą už įmonei suteiktą turtą, prekes, paslaugas, numatė, kad dėl jo veikos gali kilti didelė turtinė žala kreditoriams, ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tiesioginės tyčios buvimą jo veikoje patvirtina ir ta teismų nustatyta aplinkybė, kad A. G., sąmoningai neplėtodamas UAB „T“ veiklos, sudarinėdamas nuostolingus sandorius, po to nutraukė UAB „T“ veiklą iš esmės šią veiklą perkeldamas į kitą įmonę.

18221.

183Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, teismai, nustatę ir įvertinę šias faktines aplinkybes kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, visiškai pagrįstai konstatavo, kad A. G. veikoje yra visi būtini nusikalstamo bankroto (BK 209 straipsnis) požymiai.

18422.

185A. G. kasaciniame skunde yra keliamas ir senaties terminų taikymo klausimas dėl BK 209 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos. Pasak kasatoriaus, dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 209 straipsnio 1 dalyje, turėjo būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2010 m. birželio 29 d.) ir byla nutraukta. Tokie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad A. G. veika dėl nusikalstamo bankroto apėmė laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d. Būtent pagal teismų nustatytas aplinkybes per šį laikotarpį buvo atlikti visi akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi veiksmai, lėmę bendrovės bankrotą. Šiame kontekste pažymėtina, kad nusikalstamas bankrotas (BK 209 straipsnis) priskiriamas nesunkių tyčinių nusikaltimų grupei. Pagal nusikalstamos veikos darymo metu galiojusią BK 95 straipsnio (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis) redakciją asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję aštuoneri metai, kai buvo padarytas nesunkus nusikaltimas. Būtent apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamo bankroto A. G. atžvilgiu buvo priimtas nepraėjus aštuoneriems metams nuo nusikalstamos veikos padarymo (šis nuosprendis buvo priimtas 2016 m. liepos 12 d.), todėl jam negali būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Dėl civilinių ieškinių

18623.

187Kasaciniame skunde nuteistasis A. G. ginčija ir iš jo priteistus civilinius ieškinius. Dėl E. B., L. B. ir A. D. V. teisių perėmėjos R. J. pareikštų civilinių ieškinių kasatorius nurodo, kad jie turėjo būti palikti nenagrinėti, nes šių asmenų civiliniai ieškiniai jau yra priteisti iš UAB „T“ kitoje baudžiamojoje byloje dėl UAB „T“ vairuotojo J. K. padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2585-510/2011 jie patvirtinti kaip kreditoriai, o jų kaip kreditorių reikalavimai yra analogiški šioje baudžiamojoje byloje pareikštiems civiliniams ieškiniams. Dėl VSDFV ir VĮ Turto banko pareikštų civilinių ieškinių kasatorius nurodo, kad tarp VSDFV, VĮ Turto banko ir bankrutuojančios UAB „T“ susiklostė žalos atlyginimo santykiai, kuriuos nustato Įmonių bankroto įstatymas (UAB „T“ bankroto byloje buvo patvirtinti VSDFV ir VĮ Turto banko kaip kreditorių reikalavimai), be to, abiejų instancijų teismai nesvarstė civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246–6.248 straipsniai), neišdėstė bylos duomenų, atskleidžiančių priežastinį ryšį tarp kasatoriaus tariamai neteisėtų veiksmų ir civilinių ieškovų nurodytos žalos. Su šiais kasatoriaus argumentais nėra pagrindo sutikti.

18824.

189BPK X skyrius (BPK 109–118 straipsniai) reglamentuoja civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimo ir nagrinėjimo tvarką. Pagal BPK X skyriaus nustatytas taisykles reiškiamas žalos atlyginimo ieškinys. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Šioje byloje civiliniai ieškovai E. B., L. B., A. D. V. teisių perėmėja R. J., VSDFV ir VĮ Turto bankas pareiškė civilinius ieškinius prašydami iš kaltininko (nuteistojo A. G.) priteisti atitinkamas sumas turtinei žalai atlyginti (BPK 110 straipsnio 1 dalis, 112 straipsnio 1 dalis).

19025.

191BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Nagrinėjamoje byloje A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 209 straipsnio 1 dalį, kartu nustatyta, kad dėl šios veikos (nusikalstamo UAB „T“ bankroto) visiems pirmiau nurodytiems civiliniams ieškovams kaip UAB „T“ kreditoriams padaryta turtinė žala. Žala civiliniams ieškovams padaryta tuo, jog nuteistasis A. G., sąmoningai blogai valdydamas UAB „T“, nulėmė jos bankrotą ir dėl to jo vadovaujama UAB „T“ negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais. Šios žalos atlyginimas atitinkamai priteistas iš nuteistojo A. G., kaip tai nustatyta baudžiamojo proceso įstatyme, taip pat CK 6.263 straipsnio 2 dalyje.

19226.

193Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad civilinių ieškovų VSDFV ir VĮ Turto banko civiliniai ieškiniai yra pagrįsti, įrodyti bylos medžiaga, todėl priteistini visiškai iš A. G., o civilinių ieškovų R. J., L. B., E. B. civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus atsižvelgdamas į tai, kad šių asmenų reikalavimai, pateikti šioje baudžiamojoje byloje, jau anksčiau patvirtinti Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „T“ bankroto byloje. Apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje pareikštų civilinių ieškinių išsprendimo pagrįstumą ir teisingumą, priimtame nuosprendyje išdėstė išvadas ir esminius motyvus dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos, nurodytos BK 209 straipsnio 1 dalyje, ir sukeltų padarinių (turtinės žalos UAB „T“ kreditoriams, tarp jų ir civiliniams ieškovams R. J., L. B., E. B.) buvimo ir dėl atsakomybės už padarytą žalą taikymo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

19427.

195Kasacinio teismo praktikoje pripažįstami tokie pagrindai, kada kreditorius gali tiesiogiai nukreipti savo reikalavimą į juridinio asmens vadovą: kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014) arba Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, kai vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Nurodytais atvejais juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas tiesiogiai kreditoriui atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens.

19628.

197Nagrinėjamu atveju nustačius, kad A. G. yra kaltas tiek dėl tyčinio (Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-54-601/2016), tiek dėl nusikalstamo UAB „T“ bankroto, taip pat kad šiuo metu UAB „T“ jau yra likviduota dėl bankroto ir neturi turto, kurį pardavus būtų galima padengti kreditorių finansinius reikalavimus (Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-15-601/2018), nėra teisinio pagrindo teigti, jog nusikaltimu, nustatytu BK 209 straipsnio 1 dalyje, padarytos turtinės žalos atlyginimo klausimo išsprendimas apeliacinės instancijos teisme neatitinka taikytų teisės normų nuostatų. Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo nuteistiesiems A. G. ir J. J.

19829.

199Kasatoriai A. G. ir J. J. ginčija nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Kaip tvirtina kasatorius A. G., jis kaip UAB „T“ vadovas netvarkė bendrovės buhalterinės apskaitos (tai darė vyr. buhalterė J. J.), todėl nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas. Kasatorė J. J., atkreipdama dėmesį į Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, pagal kurią už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai bei už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys, pažymi, kad kaltinime nurodytų UAB „R“ ir UAB „J“ PVM sąskaitų faktūrų nesurašė ir šių dokumentų nepasirašė, todėl nėra atsakinga už juose esančių duomenų tikrumą, apskaitos dokumentų surašymo teisingumą ir ūkinių operacijų teisėtumą. Be to, abu kasatoriai tvirtina, kad kaltinime nurodytose UAB „R“ ir UAB „J“ PVM sąskaitose faktūrose užfiksuoti duomenys yra teisingi, t. y. sandoriai realiai įvykdyti. Su šiais kasatorių teiginiais nėra pagrindo sutikti.

20030.

201Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK specialiosios dalies nuostatos) kvalifikuojant nusikalstamas veikas, t. y. ar nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Kasacinių skundų argumentai, susiję ne su baudžiamojo įstatymo (teisės) taikymu teismų nustatytiems faktams, bet su tokių faktų neigimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

20231.

203Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytas alternatyvias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

20432.

205Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, į apskaitą privalu įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu. Be to, šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas yra ne tas pats. Įmonės vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, kad įmonėje dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Įmonės vadovas gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau jei apgaulingai apskaitai vesti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalterei suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad ši juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalterė apie tai neinformuojama. Tokiu atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterės rankomis, šiai nesuvokiant jos daromos veikos pavojingumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-363/2014).

20633.

207Kaip pagrįstai nurodo kasatorius A. G., jis kaip UAB „T“ vadovas buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą. Buhalterinei apskaitai bendrovėje tvarkyti buvo pasamdyta vyr. buhalterė J. J., todėl iš tiesų jis įvykdė savo pareigą organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą, visgi dėl netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo kaltinimai jam ir nebuvo pareikšti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „T“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Tai buvo daroma siekiant šios bendrovės bankroto. Padaryti pažeidimai ir dėl jų kilę padariniai aprašyti FNTT Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2012 m. kovo 9 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/29, kurioje konstatuota, kad dėl tam tikrų ūkinių operacijų neįforminimo dokumentais ir neįrašymo į apskaitą bei tam tikrų neįvykusių ūkinių operacijų įforminimo tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti UAB „T“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 13 d.

20834.

209Kasatoriai, ginčydami nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, iš esmės neigia teismų nustatytas faktines aplinkybes teigdami, kad UAB „T“ remontavo automobilius, todėl PVM sąskaitose faktūrose yra užfiksuotos realiai įvykusios ūkinės operacijos. Kaip jau minėta, teismo nustatytų aplinkybių neigimas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamoje byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog A. G. PVM sąskaitose faktūrose įformino neįvykusius bendrovės automobilių remontus, o J. J., žinodama apie šių remontų fiktyvumą, įrašė šias PVM sąskaitas faktūras į bendrovės apyvartos žiniaraščius „Įsigijimo savikaina“ (ilgalaikis turtas), „Atsargos“ ir „Tiekėjų skolos“. Byloje taip pat nustatyta, kad A. G. niekaip neįformino, kam ir kokios vertės paslaugas atliko UAB „T“ ir kiek gavo pajamų pagal bendrovės automobilių kelionės lapus, kam panaudojo bendrovės įsigytus degalus už 2688,96 Eur, kiek degalų bendrovė sunaudojo 1719,87 Eur pardavimo pajamoms iš atliekų išvežimo uždirbti, taip pat VšĮ ,,SE“ neišrašė PVM sąskaitų faktūrų dėl apmokėjimo už šios įmonės komunalinių atliekų išvežimą į Lapių sąvartyną UAB ,,T“ vardu ir kt. Dėl šių A. G. ir J. J. nusikalstamų veiksmų negalima iš dalies nustatyti UAB „T“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Visi duomenys, kuriais abiejų instancijų teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje surinktus duomenis – tiek proceso dalyvių parodymus, tiek rašytinius įrodymus, kiekvieną atskirai ir kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė išskirtinės reikšmės ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia abiejų nuteistųjų kaltę apgaulingai tvarkius UAB „T“ buhalterinę apskaitą, taip pat motyvuotai paneigė nuteistosios J. J. versiją, esą ji nežinojo apie PVM sąskaitų faktūrų ir juose užfiksuotų ūkinių operacijų fiktyvumą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad J. J. kaip UAB „T“ vyr. buhalterė, buhalteriniuose dokumentuose matydama prieštaringus duomenis (tuo pačiu metu pagal vienus dokumentus bendrovės automobiliai buvo naudojami veiklai, o pagal kitus – remontuojami), turėjo išsiaiškinti, kurie duomenys teisingi, ir juos fiksuoti apskaitoje. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistųjų apeliacinius skundus tikrindamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, teismo posėdyje dar kartą apklausė FNTT specialistę N. D., dar kartą įvertino įrodymų visumą ir motyvuotai paneigė esminius skundų argumentus dėl įrodymų vertinimo (tarp jų ir kasatorių nurodomos konsultacinės išvados objektyvumo) ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į nuteistosios keliamų versijų prieštaringumą: neigdama savo kaltę tuo, kad ji į apskaitą įtraukė jai direktoriaus pateiktus dokumentus, kurie buvo įforminti tinkamai, o pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą ji kaip buhalterė neturėjo pareigos tikrinti jų teisėtumo, kartu tvirtina, kad visi sudaryti sandoriai buvo realūs, t. y. automobiliai iš tiesų buvo remontuojami ir taip padidinta jų vertė. Taigi abiejų instancijų teismai byloje esančių įrodymų pagrindu padarė pagrįstas išvadas, kad J. J. kaip UAB „T“ vyr. buhalterė žinojo apie apgaulingą jai bendrovės vadovo A. G. pateikiamų PVM sąskaitų faktūrų pobūdį. Spręsti, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK keliamų reikalavimų, kad teismai nuteistųjų kaltę grindė vien tik prielaidomis ir abejonėmis, šiuo atveju nėra pagrindo.

21035.

211Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš A. G. pareikšto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį formuluotės (kuri, nors ir surašyta gana chaotiškai, vis dėlto yra pakankamai aiški ir suprantama, todėl kasatoriaus teiginiai dėl teisės žinoti, kuo yra kaltinamas, yra visiškai nepagrįsti) matyti, kad toje dalyje, kur A. G. veikė kartu su UAB „T“ vyr. buhaltere J. J., jis yra nuteistas kaip bendrininkas, o kitoje dalyje dėl tam tikrų ūkinių operacijų neįforminimo – kaip vykdytojas. Pastaruoju atveju A. G. jau veikė savarankiškai. A. G. kaip bendrovės vadovas, turėdamas pareigą į bendrovės apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, nepateikė bendrovės buhalteriją tvarkančiai J. J. dokumentų, pagrindžiančių, kam ir kokios vertės paslaugas atliko UAB „T“ ir kiek gavo pajamų pagal bendrovės automobilių kelionės lapus, kam panaudojo bendrovės įsigytus degalus už 2688,96 Eur, kiek degalų bendrovė sunaudojo 1719,87 Eur pardavimo pajamoms iš atliekų išvežimo uždirbti, taip pat neišrašė VšĮ ,,SE“ PVM sąskaitų faktūrų dėl apmokėjimo už šios įmonės komunalinių atliekų išvežimą į Lapių sąvartyną UAB ,,T“ vardu ir kt. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad už bendrovės vadovo veiksmus (tam tikrų ūkinių operacijų neįforminimą ir (ar) dokumentų nepateikimą bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui) atsakingas yra kas nors kitas, nes būtent jis turėjo pareigą į bendrovės apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius.

21236.

213Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pagal byloje nustatytas teismų įrodytomis pripažintas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad A. G. ir J. J. baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – pritaikytas netinkamai. Dėl J. J. ir S. K. kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK 320 straipsnio pažeidimu

21437.

215Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti nuteistosios J. J. kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jos apeliacinį skundą, kad nepasisakė dėl dalies esminių skundo argumentų.

21638.

217Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-10-976/2016). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tokiu atveju laikoma, kad skundas liko tinkamai neišnagrinėtas.

21839.

219Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas į esminius nuteistosios apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, jų pakankamumo grindžiant jos kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir padarytų išvadų pagrįstumo yra atsakyta. Tai, kad šis teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidavo nuteistoji, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nuteistosios J. J. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytų reikalavimų.

22040.

221Visgi to paties negalima pasakyti apie nuteistojo S. K. apeliacinio skundo dalies dėl BK 184 straipsnio 1 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjimą.

22241.

223Apeliaciniu skundu nuteistasis ginčijo jo nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį motyvuodamas tuo, kad jis nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas, kad kaltinimas jam yra ne tik nepagrįstas, bet ir nekonkretus, neaiškus ir nesuprantamas, o tai apsunkino jo teisę į gynybą, kad nėra atskleistas buhalterinės apskaitos tvarkymo veiksmų mechanizmas (nėra aišku, kas konkrečiai šiuos veiksmus privalėjo atlikti, kas juos atliko (neatliko), ar subjektas, kuris atliko (neatliko) šiuos veiksmus, žinojo apie jų neteisėtumą ir pan.). Šie apeliacinio skundo argumentai yra išdėstyti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tačiau nuosprendyje išvis nėra teismo motyvų dėl šių nuteistojo skundo argumentų. Kasaciniame skunde S. K. pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl A. G. ir J. J. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies, pavadintos dėl A. G., S. K. (dėl techninės klaidos nuosprendyje įvardytas kaip A. K.) ir J. J. pareikšto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, turinio matyti, kad S. K. minimas tik pradžioje aprašant, kas bendrai teigiama visų apeliantų skunduose, ir vėliau nurodomas bendro pobūdžio teiginys, kad S. K. neigia savo kaltę apgaulingai tvarkius jo vadovaujamos VšĮ „SE“ buhalterinę apskaitą, kaip ir A. G., siekdamas įtikinti, jog jo vadovaujamos įstaigos veikla nebuvo susijusi su UAB „T“, jokios neteisėtos UAB „T“ veikos perkėlimo į VšĮ „SE“ nebuvo ir viešosios įstaigos įsteigimas nepaveikė UAB „T“ mokumo ar bankroto. Daugiau jokių argumentų ir jais paremtų išvadų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo nuteistajam S. K. nėra. Dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo S. K. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), skundžiamame nuosprendyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai). BPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Neišnagrinėjus BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo nuteistajam S. K. apeliacinės instancijos teisme kasacinės instancijos teismas šio klausimo negali nagrinėti.

22442.

225S. K. kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad jis nepagrįstai yra nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį.

22643.

227S. K. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad iššvaistė savo žinioje buvusį svetimą turtą, t. y.: būdamas VšĮ „SE“ direktorius ir žinodamas, kad UAB „T“ Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla, 2011 m. lapkričio 7 d. su UAB „K“, atstovaujama generalinio direktoriaus D. T., surašė ir pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią iš UAB „K“ atlygintinai perėmė VšĮ „SE“ visas nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. sausio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų pagrindu kylančias teises į bankrutuojančios UAB „T“ nesumokėtos 21 974,15 Lt skolos gavimą, sumokėdamas UAB „K“ 21 974,15 Lt.

22844.

229Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2012, 2K-630/2013). Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims ir taip padaro žalos turto savininkui. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Turto iššvaistymui būdinga tai, kad kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims perleidžiamas neteisėtai, nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos, o teisėtam turto (turtinės teisės) savininkui jo vertė neatlyginama, t. y. padaroma žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-297-222/2016). Būtent turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą iššvaisto neatlygindamas jo vertės arba ją atlygindamas aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2012, 2K-373/2013). Kasacinio teismo praktikoje tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007).

23045.

231Tokio pobūdžio bylose itin svarbu atriboti civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų teisinių santykių. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, jog tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2A-7-9/2013).

23246.

233Patikėto ar žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad fiziniams ar juridiniams asmenims sudarant sandorius, susijusius su materialinėmis vertybėmis, atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, o šalims nesilaikant sandorio (sutarties) sąlygų ir nevykdant prievolių, tokie santykiai gali pereiti į baudžiamuosius esant tam tikroms sąlygoms; baudžiamosios atsakomybės taikymas iš esmės yra kraštutinė priemonė. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai apsunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė, trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įsipareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013, 2K-518/2014).

23447.

235Taigi daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka. Be to, baudžiamąją atsakomybę tyčinio turto iššvaistymo atveju pagrįsti leidžia ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji šios veikos požymiai. Todėl, be kitų aplinkybių, nustačius tyčios kryptingumą iššvaistyti turtą (pvz., sutarties sudarymo metu kaltininkas nesiruošė vykdyti jos sąlygų, buvo nusprendęs turtą pasisavinti arba jį perleisti tretiesiems asmenims, sąmoningai tapo nemokus, dėl to nebuvo į ką nukreipti išieškojimo ir kt.), sudaromos sąlygos kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės kilimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-451/2014).

23648.

237Apeliaciniame skunde dėl S. K. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį buvo ginčijamas VšĮ „SE“ turto perleidimo kitai bendrovei (UAB „K“) neteisėtumas ir neatlygintinumas ir kartu teigiama, kad dėl to, jog perleista reikalavimo teisė į bankrutuojančią įmonę, negali būti vertinama, kad tokiais veiksmais buvo iššvaistytas VšĮ „SE“ turtas. Tokia pozicija buvo grindžiama tuo, kad sudarant reikalavimo teisės perleidimo sutartį tarp VšĮ „SE“ ir UAB „K“ tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, reglamentuojami CK 6.101–6.110 straipsniuose, kad kreditoriaus teisė įmonės (skolininko) bankroto proceso metu perleisti reikalavimą kitam kreditoriui nurodyta ir specialiame bankroto procesą reglamentuojančiame įstatyme (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 3 dalis). Taip pat apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad nagrinėjamu atveju nebuvo ir neatlygintinumo požymio, kadangi UAB „T“ bankroto byloje teismo yra patvirtintas kreditorės VšĮ „SE“ reikalavimas, todėl perleistas reikalavimas į bankrutuojančią įmonę gali būti patenkintas ir bankroto procese.

23849.

239Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus ir kartu spręsdamas dėl S. K. kaltės padarius turto iššvaistymą (BK 184 straipsnio 1 dalis), turėjo reikalavimo teisės perleidimo sutartį tarp VšĮ „SE“ ir UAB „K“ įvertinti minėtų CK, Įmonių bankroto įstatymo nuostatų kontekste, taip pat argumentuotai pasisakyti dėl neatlygintumo požymio buvimo S. K. veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl to, ar šiuo atveju yra civiliniai teisiniai ar baudžiamieji teisiniai santykiai, privalėjo išsiaiškinti ir nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino VšĮ „SE“ galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Kaip minėta kasacinio teismo praktikoje, tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Vadinasi, sprendžiant dėl S. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį turėjo būti nustatyta ir tai, ar S. K. suprato, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numatė, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks ir taip patirs žalą, ir to norėjo, arba nors ir žalos atsiradimo nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jai kilti.

24050.

241Tačiau nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme to padaryta nebuvo. Teismas, pripažindamas S. K. kaltu dėl turto iššvaistymo (BK 184 straipsnio 1 dalis), iš esmės pacitavo tik kasacinio teismo praktikoje suformuluotą nuostatą, kad kai bendrovės vadovas bendrovės pinigus panaudoja tokiems tikslams, kai iš anksto matyti, jog panaudotų pinigų grąžinimas į bendrovės turtą bus apsunkintas arba apskritai neįmanomas, toks veiksmas vertintinas ne kaip bendrovei palankaus sandorio sudarymas, o priešingai, kaip patikėto ar žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas arba iššvaistymas.

24251.

243Pažymėtina, kad apeliacinis teismas, spręsdamas BK 184 straipsnio 1 dalies taikymo S. K. klausimą, nepasisakė ir dėl apeliacinio skundo argumento, jog reikalavimo teisės perleidimo sutartis tarp VšĮ „SE“ ir UAB „K“ buvo pasirašyta veikiant VšĮ „SE“ naudai ir interesais. Apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad tokia sutartis buvo sudaryta siekiant sudaryti sutartį su UAB „K“ administruojamu Lapių sąvartynu, nes tik turint tokią sutartį VšĮ „SE“ galėjo būti užregistruota Atliekų tvarkytojų valstybės registre.

24452.

245Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas S. K. kaltu padarius turto iššvaistymą (BK 184 straipsnio 1 dalis), nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo S. K. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), skundžiamame nuosprendyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai).

24653.

247Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria atmesta nuteistojo S. K. apeliacinio skundo dalis dėl BK 184 straipsnio 1 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies taikymo, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Dėl A. G. kasacinio skundo argumentų, susijusių su jam paskirtų bausmių bendrinimu

24854.

249Nuteistasis A. G. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nutraukęs baudžiamąją bylą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai iš naujo nesubendrino bausmių, paskirtų pagal BK 209 straipsnio 1 dalį (vieneri metai laisvės atėmimo) ir 222 straipsnio 1 dalį (200 MGL dydžio bauda), o paliko galioti pirmosios instancijos teismo už visas tris nusikalstamas veikas paskirtą subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir 400 MGL dydžio baudą.

25055.

251Iš tiesų iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad šis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. G. pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios veikos baudžiamąją bylą jam nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, taip pat panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria civilinių ieškovų E. B., L. B. ir R. J. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, ir dėl jų priėmė naują sprendimą, o likusios nuosprendžio dalies nekeitė, t. y. paliko pirmosios instancijos teismo A. G. už tris nusikalstamas veikas, nurodytas BK 209 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, paskirtą galutinę subendrintą bausmę. Taip apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnio nuostatas), todėl skundžiamas nuosprendis keistinas iš naujo subendrinant A. G. pagal BK 209 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes. Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

25256.

253Nuteistasis S. K. kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas paliko galioti iki nuosprendžiu paskirtų bausmių įvykdymo ir civilinių ieškinių padengimo kasatoriui taikytą laikiną nuosavybės teisės į jam priklausantį žemės sklypą ir automobilius „Ford Sierra“, „Audi A4“ ir „VW Sharan“ apribojimą, o apeliacinės instancijos teismas šią nuosprendžio dalį paliko nepakeistą, nors civiliniai ieškiniai iš kasatoriaus nėra priteisti.

25457.

255Kaip jau buvo minėta, BPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad klausimas dėl laikino S. K. nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo apeliacinės instancijos teisme nebuvo keliamas ir nagrinėjamas. Esant tokioms aplinkybėms šis klausimas kasacine tvarka taip pat nenagrinėtinas (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Tačiau tai neužkerta kelio nuteistajam dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo kreiptis į pirmosios instancijos teismą BPK 361, 362 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka.

25658.

257Nuteistasis A. G. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio dalį, kuria kasatorius pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, panaikino ir baudžiamąją bylą nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau kaip pagrindą nurodė BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nustatantį, kad baudžiamasis procesas negalimas asmeniui, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus. Toks prieštaravimas, anot kasatoriaus, yra esminis ir pažeidžia jo procesines teises. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad klaidingai nurodytas BPK 3 straipsnio 1 dalies punktas yra akivaizdi techninė klaida, neturinti įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, kurią galimai lėmė didelė bylos apimtis. Tai rodo kontekstas ir nuosprendyje išdėstytos išvados aptariant bylos pagal BK 220 straipsnio 1 dalį A. G. nutraukimą.

258Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 5, 6 punktais,

Nutarė

259Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendį:

260Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes, paskirtas A. G. pagal BK 209 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir 150 MGL dydžio (5649 Eur) baudą.

261Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo S. K. apeliacinis skundas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

262Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

263Atmesti nuteistosios J. J. kasacinį skundą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 4. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 209... 5. – pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 300 MGL (11 298 Eur) bauda;... 6. – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) bauda.... 7. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos... 8. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas... 9. J. J. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL... 10. S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 11. – pagal BK 184 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) bauda;... 12. – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) bauda.... 13. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos... 14. Iš A. G. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno... 15. Civilinių ieškovų E. B., L. B. ir R. J. civiliniai ieškiniai palikti... 16. Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 17. Teisėjų kolegija... 18. I. Bylos esmė... 19. 1.... 20. A. G. pagal BK 209 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, sąmoningai... 21. 1) pagal 2010 m. birželio 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d. automobilių... 22. 2) pagal 2010 m. sausio 6 d. perdavimo–priėmimo aktą įformino makulatūros... 23. 3) apmokėjo UAB „J“ 12 126,64 Eur ir UAB „R“ 1433,56 Eur pagal PVM... 24. 4) pasirašė ir taip įrašė 2008–2009 metų UAB „T“ balansuose... 25. 5) 2009 m. sausio 1 d. – 2011 m. birželio 27 d. laikotarpiu nurašė... 26. 6) 2010 m. sausio 29 d. – 2010 m. spalio 13 d. laikotarpiu prekes (stiklo... 27. 7) 2010 m. balandžio 1 d. – gegužės 31 d. laikotarpiu visą UAB ,,T“... 28. Taip A. G., sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nuslėpdamas bendrovės... 29. 2.... 30. A. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas... 31. 1) veikdamas kartu su vyriausiąja buhaltere J. J., pažeisdamas Buhalterinės... 32. 2) pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 12... 33. 3) UAB ,,T“ 2009 m. rugpjūčio 28 d. sutarties Nr. 7.1-17-550 dėl... 34. 3.... 35. S. K. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad iššvaistė savo... 36. 4.... 37. S. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas... 38. 5.... 39. J. J. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė... 40. II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 41. 6.... 42. Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo... 43. 6.1.... 44. Nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, kad jis, sąmoningai blogai... 45. 6.2.... 46. Kasatoriaus kaltę teismai grindė iš esmės septyniais sprendimais, kurie... 47. 6.3.... 48. Iš kasatoriaus kaip įmonės vadovo veiksmų matyti, jog jis jokios verslo... 49. 6.4.... 50. Atkreipiamas dėmesys, jog vienas iš veiksnių, lėmusių UAB „T“... 51. 6.5.... 52. Dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 209 straipsnio 1 dalyje, turėjo būti... 53. 6.6.... 54. Nesutinkant su nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pažymima, kad pats... 55. 6.7.... 56. Taip pat pažymėtina, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21... 57. 6.8.... 58. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino į bylą... 59. 6.9.... 60. Pirmosios instancijos teismas pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės... 61. 6.10.... 62. Be to, suformuotas kaltinimas iš esmės siejamas su tais pačiais veiksmais,... 63. 6.11.... 64. Iš specialisto išvadų matyti, kad pagrindinius UAB „T“ veiklos, turto,... 65. 6.12.... 66. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BK bendrojoje dalyje nustatytas... 67. 6.13.... 68. Apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas bylą dėl BK 220 straipsnio 1... 69. 6.14.... 70. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 114 straipsnio... 71. 6.15.... 72. Be to, byloje taip pat buvo priteistas VSDFV civilinis ieškinys dėl 4493,05... 73. 6.16.... 74. Nagrinėjamoje byloje civilinių ieškovų VSDFV ir VĮ Turto banko... 75. 6.17.... 76. Abiejų instancijų teismai pažeidė ir įrodymų vertinimo taisykles,... 77. 6.18.... 78. Pažymima, jog specialisto išvada BPK 20 straipsnio prasme yra tik vienas iš... 79. 7.... 80. Kasaciniu skundu nuteistoji J. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo... 81. 7.1.... 82. Teismai, pripažindami ją kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, netinkamai... 83. 7.2.... 84. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą,... 85. 7.3.... 86. Vertinant aplinkybę, kad kasatorė tik vykdė jai duodamus direktoriaus A. G.... 87. 7.4.... 88. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes... 89. 8.... 90. Kasaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo... 91. 8.1.... 92. Nuteisiant jį pagal BK 184 straipsnio 1 dalį buvo pažeistas BPK 3 straipsnio... 93. 8.2.... 94. Nors baudžiamojo proceso įstatymas nenustato prokuroro reikalavimo pradėti... 95. 8.3.... 96. Nepaisant nurodyto BPK pažeidimo, teismai apskritai netinkamai taikė BK 184... 97. 8.4.... 98. Turto iššvaistymo sudėtis yra materialioji, todėl būtinasis požymis yra... 99. 8.5.... 100. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esančioje specialisto išvadoje yra... 101. 8.6.... 102. Turto iššvaistymas – tai neteisėtas, neatlygintinis kaltininkui svetimo,... 103. 8.7.... 104. Šioje byloje esančios specialisto išvados yra abejotinos vien dėl to, kad... 105. 8.8.... 106. Teismai ne tik kad nevertino šioje byloje atliktų ūkinės finansinės... 107. 8.9.... 108. Teismai netinkamai taikė ir BK 222 straipsnio 1 dalį, nes kasatoriaus... 109. 8.10.... 110. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies... 111. 8.11.... 112. Apygardos teismas privalėjo išsamiai išanalizuoti nuteistojo apeliacinį... 113. 8.12.... 114. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas paliko... 115. 9.... 116. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 117. 9.1.... 118. Nuteistojo A. G. kasacinio skundo argumentai dėl BK 209 straipsnio taikymo,... 119. 9.2.... 120. A. G. kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos... 121. 9.3.... 122. Kasatorių A. G., J. J. ir S. K. kasacinių skundų argumentai dėl BK 222... 123. 9.4.... 124. Nesutiktina su kasatorės J. J. skunde nurodytais argumentais, kad byloje nėra... 125. 9.5.... 126. Nesutiktina ir su kasatoriaus S. K. teiginiais, kad byloje nėra surinkta jo... 127. 9.6.... 128. CK 2.87 straipsnyje, taip pat Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8... 129. 9.7.... 130. Nepagrįstas kasatoriaus S. K. teiginys, kad byloje nėra prokuroro reikalavimo... 131. 9.8.... 132. Nesutiktina su A. G. argumentais dėl civilinių ieškinių išsprendimo.... 133. 9.9.... 134. Pagrįstas kasatoriaus A. G. skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos... 135. 9.10.... 136. Kasatorių J. J. ir S. K. prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo... 137. 9.11.... 138. Kasatorius A. G. skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas... 139. 10.... 140. Civilinio ieškovo VĮ Turto banko atstovas Organizacijos vystymo departamento... 141. 10.1.... 142. Teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas,... 143. 10.2.... 144. Teismų praktikoje yra pripažinta, kad BK 222 straipsnio 1 dalies taikymas,... 145. 10.3.... 146. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti teisingumo ir... 147. 11.... 148. Civilinės ieškovės L. B. ir R. J. bei jų atstovas advokatas A. J.... 149. 11.1.... 150. Nesutiktina su A. G. teiginiu, neva negalima konstatuoti, kad jis, sąmoningai... 151. 11.2.... 152. A. G. kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie preso pardavimus ir neva... 153. 11.3.... 154. Kasatorius pripažįsta, kad vienas iš UAB „T“ bankroto veiksnių buvo... 155. 11.4.... 156. Bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad A. G. tiesiogine tyčia siekė UAB... 157. 11.5.... 158. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pagal BPK 114 straipsnio nuostatą... 159. 11.6.... 160. Pagal BPK 115 straipsnį civilinis ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas... 161. 11.7.... 162. Iš 2018 m. rugpjūčio 7 d. bankrutuojančios UAB „T“ administratoriaus... 163. III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 164. 12.... 165. Nuteistosios J. J. kasacinis skundas atmestinas, nuteistojo A. G. kasacinis... 166. 13.... 167. Nuteistojo A. G. kasaciniame skunde teigiama, kad jo veiksmuose nėra būtinų... 168. 14.... 169. Pagal BK 209 straipsnį atsako tas, kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę... 170. 15.... 171. BK 209 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sąmoningai blogą... 172. 16.... 173. Taigi blogas įmonės valdymas yra aktyvūs kaltininko veiksmai arba jo... 174. 17.... 175. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad A. G. laikotarpiu nuo 2007 m.... 176. 18.... 177. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant dėl to, ar A. G.... 178. 19.... 179. Būtent teismai, išanalizavę šiuos faktinius duomenis, juos įvertinę kartu... 180. 20.... 181. Teismų nustatytos ir įvertintos bylos aplinkybės patvirtina ir tai, kad A.... 182. 21.... 183. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, teismai, nustatę ir įvertinę šias... 184. 22.... 185. A. G. kasaciniame skunde yra keliamas ir senaties terminų taikymo klausimas... 186. 23.... 187. Kasaciniame skunde nuteistasis A. G. ginčija ir iš jo priteistus civilinius... 188. 24.... 189. BPK X skyrius (BPK 109–118 straipsniai) reglamentuoja civilinio ieškinio... 190. 25.... 191. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį... 192. 26.... 193. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad civilinių ieškovų VSDFV ir VĮ... 194. 27.... 195. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstami tokie pagrindai, kada kreditorius... 196. 28.... 197. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad A. G. yra kaltas tiek dėl tyčinio (Kauno... 198. 29.... 199. Kasatoriai A. G. ir J. J. ginčija nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.... 200. 30.... 201. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinės instancijos teismas... 202. 31.... 203. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta už šių... 204. 32.... 205. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, į... 206. 33.... 207. Kaip pagrįstai nurodo kasatorius A. G., jis kaip UAB „T“ vadovas buvo... 208. 34.... 209. Kasatoriai, ginčydami nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, iš esmės... 210. 35.... 211. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš A. G. pareikšto kaltinimo pagal BK... 212. 36.... 213. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pagal byloje nustatytas teismų... 214. 37.... 215. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti nuteistosios J. J. kasacinio skundo... 216. 38.... 217. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma... 218. 39.... 219. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti,... 220. 40.... 221. Visgi to paties negalima pasakyti apie nuteistojo S. K. apeliacinio skundo... 222. 41.... 223. Apeliaciniu skundu nuteistasis ginčijo jo nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1... 224. 42.... 225. S. K. kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad jis nepagrįstai yra nuteistas... 226. 43.... 227. S. K. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad iššvaistė savo... 228. 44.... 229. Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo... 230. 45.... 231. Tokio pobūdžio bylose itin svarbu atriboti civilinius teisinius santykius nuo... 232. 46.... 233. Patikėto ar žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime... 234. 47.... 235. Taigi daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių laikomasi... 236. 48.... 237. Apeliaciniame skunde dėl S. K. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį buvo... 238. 49.... 239. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo... 240. 50.... 241. Tačiau nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme to padaryta... 242. 51.... 243. Pažymėtina, kad apeliacinis teismas, spręsdamas BK 184 straipsnio 1 dalies... 244. 52.... 245. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas S. K.... 246. 53.... 247. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 248. 54.... 249. Nuteistasis A. G. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos... 250. 55.... 251. Iš tiesų iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio... 252. 56.... 253. Nuteistasis S. K. kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 254. 57.... 255. Kaip jau buvo minėta, BPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine... 256. 58.... 257. Nuteistasis A. G. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos... 258. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 259. Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 260. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes, paskirtas A. G. pagal BK... 261. Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 262. Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.... 263. Atmesti nuteistosios J. J. kasacinį skundą....