Byla 2K-615/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, teisėjos Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Rimanto Baumilo, sekretoriaujant D. Cicėnienei, dalyvaujant prokurorui R. Žukauskui, gynėjui advokatui R. Petrėčiui, nuteistajam D. K.,

2teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteistas pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

3Pritaikius BK 63 straipsnį, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 9 d. nuosprendžiu, kuris 2004 m. balandžio 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu iš dalies pakeistas, ir galutinė bausmė D. K. nustatyta – laisvės atėmimas dvejiems metams ir vienam mėnesiui.

4Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu.

5D. K. į bausmės laiką įskaityta dalis atliktos bausmės pagal 2004 m. vasario 9 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendį.

6Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 18 d. nutartis, kuria nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmestas.

7Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir G. T., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

8Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius kasacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą atmesti,

Nustatė

9D. K. nuteistas už tai, kad padėjo G. T. iššvaistyti pastarojo žinioje buvusį didelės vertės „T“ banko turtą, o būtent: G. T., būdamas UAB „T" banko valdybos pirmininkas ir pagal UAB „T" banko statuto, įregistruoto 1992 m. lapkričio 19 d. Lietuvos banke, 21 straipsnį ir 1992 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos komerciniu bankų įstatymo Nr. I-2715 26 straipsnį, savo žinioje turėdamas UAB „T" banko turtą, veikdamas bendrininkų grupe, kurią organizavo UAB „T"' banko prezidentas ir akcininkas G. K., padedant D. K., kuris buvo UAB „T" banko Saugyklų departamento direktoriumi ir UAB „D", registruotos adresu: ( - ), direktorius, žinodamas, kad UAB „D" realiai nevykdo jokios ūkinės veiklos, tyčia pažeisdamas UAB „T" banko valdybos 1993 m. lapkričio 24 d. nutarimu patvirtintų „T" banko kreditų suteikimo ir grąžinimo taisyklių 2.l ir 2.4 punktus, kuriuose nurodyta, "kad klientas, norėdamas gauti kreditą, pateikia išsamų kredito panaudojimo ir biznio planą, kurį pasirašo organizacijos vadovas ir finansų direktorius, bei bendrovės finansinės-ūkinės veiklos balansą arba mokesčių inspekcijos patvirtintas deklaruojamas pajamas", ir nesant nė vienos iš numatytų sąlygų paskolai išduoti, bei iš anksto žinodamas, kad suteikta paskola nebus grąžinta, nes ji nebuvo finansiškai ir ekonomiškai pagrįsta, t. y. paremta biznio planu ir kitais paskolos poreikio bei grąžinimo realumą įrodančiais dokumentais, 1994 m. sausio 10 d. jis UAB „T“ banko patalpose, esančiose adresu: ( - ), su UAB „D" direktoriumi D. K., šiam padedant, tyčia sudarė ir pasirašė 105560 JAV dolerių dydžio paskolos sutartį Nr. 26-V, kurios pagrindu tą pačią dieną „T“ banko kasoje D. K. buvo išmokėta grynaisiais 105 560 JAV dolerių. Taip G. T. bendrai veikdamas kartu su G. K. ir D. K. tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės – 105 560 JAV dolerių turtą, tuo UAB „T" bankui padarydami 105 560 JAV dolerių (422 240 Lt) žalą, nes paskola bankui realiai nebuvo grąžinta.

10Nuteistasis D. K. kasaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

11Kasatorius teigia, kad jo veikoje nenustatyta tyčia padaryti kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, nes nenustatyta, kad jau paskolos suteikimo dieną jis žinojo apie tai, jog paskola nebus grąžinta. Išvadą apie tai, kad jis nežinojo, jog paskola nebus grąžinta, patvirtina aplinkybės, kad paskolos grąžinimas buvo tinkamai užtikrintas, pradžioje korporacijos „L“ 1994 m. sausio 10 d. garantiniu raštu, o vėliau šiai korporacijai priklausančiu nekilnojamuoju turtu – „T“ baru, esančiu Alytaus mieste, kad paskolos suteikimo dieną jam negalėjo būti žinoma apie tai, kad jis bus apgautas sandoryje dėl medienos pirkimo, taip pat aplinkybė, kad bankas pratęs paskolos grąžinimo terminus.

12D. K. nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino, kad jis ir G. T. veikė kaip bendrininkai, nes nustatė, kad G. T. iššvaistydamas AB „T“ banko turtą veikė netiesiogine tyčia, o esant šiai kaltės formai suderinti bendrininkų veiksmai neįmanomi.

13Kasatoriaus nuomone, teismas subendrindamas skirtingais nuosprendžiais jam paskirtas bausmes taikė naują, sunkinantį jo teisinę padėtį, baudžiamąjį įstatymą, t. y. 2000 m. BK 63 straipsnį, todėl pažeidė BK 3 straipsnio 3 dalį. Iš 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalies ir 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijų palyginimo matyti, kad už jo padarytą nusikaltimą pagal 1961 m. BK 275 straipsnį jam nebūtinai turėjo būti paskirta griežtesnė bausmė nei pagal 2000 m. BK 184 straipsnį. Palyginus 1961 m. BK 42 straipsnyje ir 2000 m. BK 63 straipsnyje nustatytas bausmių subendrinimo taisykles matyti, kad pagal 1961 m. BK 42 straipsnį teismas turėjo didesnes galimybes subendrindamas bausmes taikyti bausmių apėmimo principą, tuo tarpu pagal 2000 m. BK 63 straipsnį galimybė subendrinant bausmes taikyti bausmių apėmimo principą apribota tik keletu specialiai įstatyme aptartų atvejų. Atsižvelgus į tai, kasatoriaus nuomone, subendrinant bausmes jam turėjo būti taikytas 1961 m. BK 42 straipsnis.

14D. K. nurodo, kad pagal Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 9 d. nuosprendį atliko realią bausmę ir buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, nes jį galima pataisyti ir neizoliavus nuo visuomenės. Jis dirba, su žmona augina du nepilnamečius vaikus, todėl mano, kad nėra prasminga jam skirti realią laisvės atėmimo bausmę.

15Kasatorius nurodo, kad teismas, garsiai perskaitydamas liudytojo M. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pažeidė BPK 276 straipsnį. BPK 276 straipsnis nustato pagrindus, kada liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, gali būti balsu perkaityti nagrinėjant bylą teisme, tačiau liudytojo M. S. parodymai teisme buvo garsiai perskaityti, nors jis niekada nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teisme, be to, nenustačius nė vieno iš pagrindų, nurodytų BPK 276 straipsnyje. D. K. pažymi, kad neteisėtai balsu perskaitęs liudytojo M. S. parodymus, teismas jais didžia dalimi rėmėsi priimdamas dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, todėl padarytas pažeidimas sutrukdė teismui teisingai išspręsti bylą ir turi būti vertinamas kaip esminis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas.

16D. K. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo paduoto apeliacinio skundo, nes nepateikė motyvų dėl jo apeliacinio skundo argumentų, kad būtina patikrinti liudytojo M. S. parodymus, kad nėra nustatyta, jog jau paskolos suteikimo dieną jis žinojo, kad paskola nebus grąžinta.

17Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad, be kaltinime nurodytų įstatymų ir kitų teisės aktų, išduodant paskolą, taip pat buvo pažeisti Lietuvos Respublikos užsienio valiutos įstatymas, Lietuvos banko valdybos nutarimas „Dėl operacijų užsienio valiuta vykdymo Lietuvos banke tvarkos“, nes kredito grąžinimas yra susijęs su jo grąžinimo užtikrinimu, o ne su tuo, kokia valiuta buvo suteiktas kreditas.

18Kasacinis skundas atmestinas.

19Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo

20Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ar neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims, nesilaikant įstatymais nustatytos perleidimo tvarkos. BK 184 straipsnio 2 dalies prasme atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais minėtam turtui. Turto iššvaistymas yra tyčinis nusikaltimas, todėl šio nusikaltimo subjektyvinės pusės požymiui – kaltei – būdinga tyčia – arba tiesioginė, arba netiesioginė. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi ar naudoja jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori, o netiesioginė – kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

21Nors kasaciniame skunde nuteistasis D. K. neigia savo kaltę, nurodydamas, kad jo veikoje nėra nustatyta tyčia padaryti kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, nes nėra nustatyta, kad jau paskolos suteikimo dieną jis žinojo apie tai, kad paskola nebus grąžinta, nes iš pradžių paskola buvo užtikrinta korporacijos „L“ garantiniu raštu, o vėliau, pratęsus paskolos grąžinimo terminą, – šiai korporacijai priklausančiu nekilnojamu turtu. Tačiau byloje surinkti faktiniai duomenys šį kasatoriaus argumentą paneigia. Kasatorius yra nuteistas už tai, kad padėjo G. T. išvaistyti AB „T“ banko didelės vertės turtą. Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimais neginčijamai nustatyta, jog G. T., būdamas paskirtas banko valdybos pirmininku, sudarant su juo darbo ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurias jis buvo atsakingas už banko veiklą ir kurio pareiga buvo su banko turtu elgtis apdairiai, rūpestingai ir atidžiai, laikytis banko veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, kuris pagal AB „T“ banko statutą kaip valdybos pirmininkas organizavo banko darbą, atsakė už vykdomų operacijų teisingumą, turto saugumą, apskaitos tikslumą, už pasirašytų dokumentų tikslingumą, teisingumą bei jų teisėtumą, nesilaikė minėtų teisės aktų nuostatų, veikė priešingai banko interesams, gavęs pasirašyti 1994 m. sausio 10 d. kreditinę sutartį, Nr. 26–V, o vėliau ir šios sutarties pratęsimą (kreditinė sutartis Nr. 26–VP, žinodamas, kad UAB „D“ nepateikė kredito panaudojimo ir biznio plano, finansinės – ūkinės veiklos balanso ir kitų norminių aktų, reikalingų sudarant tokias sutartis, jas pasirašė, numatydamas, kad tokiomis sąlygomis suteiktas kreditas gali nebūti grąžintas, taip suprasdamas, kad tokie neteisėti jo veiksmai bus nuostolingi bankui. Šia nusikalstamą veiką G. T. padėjo padaryti kasatorius. Byloje nustatyta, kad D. K. vadovaujama UAB „D“ praktiškai jokios veiklos nevykdė ir net nesiruošė vykdyti, tai žinodamas kasatorius, pasirašydamas minėtą kredito sutartį Nr. 26–V ir suprasdamas, kad jo bendrovės lėšomis kredito ir palūkanų nebus įmanoma grąžinti, vėl pasirašinėjo naujas sutartis ar šių sutarčių pratęsimą, vėliau net nebūdamas šios bendrovės direktorius.

22Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas patikrina priimtus nuosprendį ir nutartį, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą, remdamasis teismų sprendimais nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato. Kasacinis teismas taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų, todėl, sutikdama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija smulkiau jų neaptarinėja, konstatuodama, kad baudžiamasis įstatymas kasatoriui pritaikytas tinkamai ir jo nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota.

23Dėl BK 24 straipsnio 1 dalies taikymo

24Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas jį G. T. bendrininku, nes nustatyta, kad G. T. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia, o bendrai veikti netiesiogine tyčia neįmanoma.

25BK 24 straipsnyje nustatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Minėto baudžiamojo įstatymo nuostato turinio analizė leidžia teigti, kad bendrininkavimas, be kitų požymių, yra tyčinis bendras kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Įstatyme nėra numatyta kokių nors apribojimų, papildomų sąlygų, iš kurių būtų matyti, kad bendrininkavimas yra įmanomas tik veikiant tiesiogine tyčia. BK 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jei jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Iš BK 15 straipsnio 1 dalies, taip pat BK 15 straipsnio 2 ir 3 dalių analizės matyti, kad nusikalstama veika yra tyčinė, jei ji padaryta tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Iš paminėtų baudžiamojo įstatymo nuostatų matyti, kad bendrininkavimas, kaip bendras kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, galimas tiek veikiant tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia.

26Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje aplinkybę, kad G. T. ir jam padėdamas D. K. veikė bendrai, rodo jų veiksmų eiliškumas, aplinkybė, kad veikos turinį sudarantys veiksmai buvo padaryti per vieną dieną, nors paprastai jiems atlikti reikia daugiau laiko. 1994 m. sausio 10 d. D. K. kreipėsi į AB „T“, prašydamas suteikti jo atstovaujamai įmonei UAB „D“ paskolą, bet nepateikė reikalingų paskolai išduoti dokumentų, rodančių paskolos finansinį ir ekonominį pagrįstumą. G. T., kaip asmuo, kurio žinioje buvo AB „T“ bankas turtas, žinodamas apie šias aplinkybes, bet nekreipdamas į jas dėmesio, tą pačią dieną priėmė sprendimą tokią paskolą UAB „D“ išduoti ir 1994 m. sausio 10 d. pasirašė su D. K. paskolos sutartį, pagal kurią UAB „D“ buvo suteikta paskola. Po sutarties pasirašymo tą pačią dieną D. K. grynais pinigais buvo išduota minėta paskola ir pastarasis pasiėmė UAB „D“ vardu išduotos paskolos lėšas iš AB „T“ bankas.

27Dėl BK 3 straipsnio 3 dalies taikymo

28D. K. nepagrįstai teigia, kad teismas, įsigaliojus 2000 m. BK, kvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką pagal 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir paskirdamas bausmę už šį nusikaltimą pagal 2000 m. BK nuostatus, taip pat šią bausmę pagal 2000 m. BK 63 straipsnio nuostatas subendrindamas su bausme, paskirta pagal pirmesnį Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 9 d. nuosprendį, pažeidė BK 3 straipsnio 3 dalį.

29Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, D. K. paskyrus bausmę pagal 1961 m. BK nuostatus, jo teisinė padėtis, palyginus su jo teisine padėtimi, paskyrus jam bausmę pagal 2000 m. BK nuostatus, būtų sunkesnė. Atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus bausmės paskyrimo motyvus, pagal 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) D. K. turėjo būti paskirta bausmė, ne mažesnė nei treji metai laisvės atėmimo. Išvadą apie tokio dydžio bausmę teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į bausmės vidurkį pagal skirtingus baudžiamuosius įstatymus. 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalies sankcijoje (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra šešeri metai, tuo tarpu 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra treji metai ir septyni mėnesiai. Be to, reikia pažymėti, kad pagal 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) D. K. būtų paskirta privaloma papildoma bausmė atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą, arba užsiimti tam tikra veikla ir galbūt būtų paskirta neprivaloma papildoma bausmė – bauda. Įvertinus aplinkybę, kad pagal 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) D. K. būtų paskirta ne mažesnė nei trejų metų laisvės atėmimo bausmė su privaloma papildoma bausme, net ir subendrinus šią bausmę su bausme, paskirta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 9 d. nuosprendžiu, BK 42 straipsnyje numatytu apėmimo būdu (o tai nebūtinai atsitiktų, nes pagal 1961 m. BK 42 straipsnį bausmių subendrinimo būdą teismas turėjo teisę pasirinkti vadovaudamasis savo nuožiūra), galutinė subendrinta bausmė D. K. vis tiek būtų griežtesnė, nei paskirta pagal 2000 m. BK nuostatus. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad įsigaliojęs 2000 m. BK, buvo D. K. teisinę padėtį švelninantis baudžiamasis įstatymas ir jis turėjo būti D. K. pritaikytas, tai ir buvo padaryta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų.

30Dėl BK 41 straipsnio 2 dalies taikymo

31D. K. nepagrįstai teigia, kad jam netikslinga skirti realios laisvės atėmimo bausmės, nes kitoje byloje buvo pripažinta, kad jis gali būti taisomas neizoliavus nuo visuomenės. Kolegija pažymi, kad bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bet ir nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl ankstesnių teismų sprendimai, įvertinant kaltininko veikos pavojingumą ir paskyrus D. K. realią laisvės atėmimo bausmę už šioje byloje ištirtą veiką, yra teisingi, nes kitaip minėti bausmės tikslai nebūtų pasiekti.

32Dėl BPK 276 ir 301 straipsnių taikymo

33Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas balsu perskaitydamas liudytojo M. S. parodymus padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą. Kolegija sutinka, kad teismas perskaitydamas liudytojo M. S. parodymus pažeidė BPK 276 straipsnį, nes liudytojas niekada nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teisme. Kartu kolegija pažymi, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytojas M. S. buvo apklaustas pagal teisinės pagalbos prašymą Baltarusijos Respublikai. Liudytojas parodė, kad jo įmonė „V“ mediena neprekiavo, joje niekada nedirbo asmuo J. I. K., įmonė „V“ jokių ryšių su Lietuvos Respublikoje įregistruotomis įmonėmis nepalaikė ir buvo likviduota dar 1993 m. Taigi liudytojo M. S. parodymai nėra D. K. kaltinantys. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas ėmėsi priemonių, kad liudytojas būtų apklaustas teismo posėdyje, tačiau liudytojas M. S. šaukiamas į teisiamąjį posėdį neatvyko. Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, kolegija mano, kad teismas pagarsindamas liudytojo M. S. parodymus pažeidė BPK 276 straipsnį, tačiau dėl minėtų priežasčių pažeidimas negali būti vertinamas kaip esminis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas. Liudytojo M. S. parodymai juos balsu perskaičius buvo ištirti teisiamajame posėdyje, todėl teismas, pagrįsdamas jais apkaltinamąjį nuosprendį, BKP 301 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

34Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies taikymo

35Kolegija pažymi, kad BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomoje dalyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Nors apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje nėra tiesiogiai nurodoma, kodėl atmetami D. K. apeliaciniame skunde nurodomi motyvai dėl tyčios turinio, tačiau, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti motyvai yra pakankami, nes paaiškina, kodėl apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad D. K. veikoje yra subjektyvūs iššvaistymo požymiai (T. 14 b.l. 227–228).

36Tas pat pažymėtina ir dėl kasatoriaus skundo teiginio apie tai, kad buvo neišnagrinėtas jo apeliacinio skundo argumentas dėl liudytojo M. S. parodymų ištyrimo teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių, kad liudytojas M. S. būtų apklaustas teisme, bet liudytojas neatvyko (T. 14 b.l. 93–99, 105–106). Todėl ir šis kasatoriaus skundo teiginys atmestinas, nes nepagrįstas.

37Dėl Lietuvos Respublikos užsienio valiutos įstatymo, Lietuvos banko valdybos nutarimo „Dėl operacijų užsienio valiuta vykdymo Lietuvos banke tvarkos“ pažeidimų

38Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog AB „T“ suteikiant paskolą D. K. atstovaujamai UAB „D“, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos užsienio valiutos įstatymas, Lietuvos banko valdybos nutarimas „Dėl operacijų užsienio valiuta vykdymo Lietuvos banke tvarkos“. Kolegija pažymi, kad iš apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutarties rezoliucinės dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė kokių nors naujų faktinių bylos aplinkybių, nei nustatytos pirmosios instancijos teismo. Pirmosios instancijos teismas jokių Lietuvos Respublikos užsienio valiutos įstatymo, Lietuvos banko valdybos nutarimo „Dėl operacijų užsienio valiuta vykdymo Lietuvos banke tvarkos“ pažeidimų nenustatė. Atsižvelgus į tai, D. K. kasacinio skundo motyvai dėl apeliacinės instancijos teismo nustatytų Lietuvos Respublikos užsienio valiutos įstatymo, Lietuvos banko valdybos nutarimo „Dėl operacijų užsienio valiuta vykdymo Lietuvos banke tvarkos“ pažeidimų yra nepagrįsti.

39Kolegijos nuomone, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, dėl ko reikėtų keisti ar naikinti teismų sprendimus, padaryta nebuvo. D. K. kaltė pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Įrodymų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, o įvertinti jie nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų skundžiamiems nuosprendžiui ir nutarčiai pakeisti ar panaikinti, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o procesiniai sprendimai neperžengiant skundo ribų pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).

40Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

41Nuteistojo D. K. kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Pritaikius BK 63 straipsnį, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo... 4. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint... 5. D. K. į bausmės laiką įskaityta dalis atliktos bausmės pagal 2004 m.... 6. Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 7. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir G. T., tačiau dėl jo kasacinių skundų... 8. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo... 9. D. K. nuteistas už tai, kad padėjo G. T. iššvaistyti pastarojo žinioje... 10. Nuteistasis D. K. kasaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m.... 11. Kasatorius teigia, kad jo veikoje nenustatyta tyčia padaryti kaltinime... 12. D. K. nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino, kad jis ir G. T. veikė kaip... 13. Kasatoriaus nuomone, teismas subendrindamas skirtingais nuosprendžiais jam... 14. D. K. nurodo, kad pagal Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario... 15. Kasatorius nurodo, kad teismas, garsiai perskaitydamas liudytojo M. S.... 16. D. K. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo paduoto... 17. Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai... 18. Kasacinis skundas atmestinas.... 19. Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo... 20. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo... 21. Nors kasaciniame skunde nuteistasis D. K. neigia savo kaltę, nurodydamas, kad... 22. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas... 23. Dėl BK 24 straipsnio 1 dalies taikymo... 24. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį... 25. BK 24 straipsnyje nustatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų... 26. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje aplinkybę, kad G. T. ir jam padėdamas D.... 27. Dėl BK 3 straipsnio 3 dalies taikymo... 28. D. K. nepagrįstai teigia, kad teismas, įsigaliojus 2000 m. BK,... 29. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą... 30. Dėl BK 41 straipsnio 2 dalies taikymo... 31. D. K. nepagrįstai teigia, kad jam netikslinga skirti realios laisvės atėmimo... 32. Dėl BPK 276 ir 301 straipsnių taikymo... 33. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas balsu perskaitydamas liudytojo M.... 34. Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies taikymo... 35. Kolegija pažymi, kad BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog apeliacinės... 36. Tas pat pažymėtina ir dėl kasatoriaus skundo teiginio apie tai, kad buvo... 37. Dėl Lietuvos Respublikos užsienio valiutos įstatymo, Lietuvos banko valdybos... 38. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog AB... 39. Kolegijos nuomone, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie... 40. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,... 41. Nuteistojo D. K. kasacinį skundą atmesti....