Byla e2-2393-560/2018
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

1Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius, sekretoriaujant Rūtai Miltinytei, dalyvaujant ieškovės atstovei advokatei S. K., atsakovų atstovei advokatei Ž. S., trečiajam asmeniui A. K.,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios kredito unijos „Amber“ ieškinį atsakovams UAB „Reklamos vilkai“, P. P. ir A. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

3Teismas

Nustatė

4

  1. Ieškovė bankrutuojanti kredito unija „Amber“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 t., b. l. 1-15), kuriuo prašo:
    1. pripažinti bankrutuojančios kredito unijos „Amber“ ir UAB „Reklamos vilkai“ 2012-11-28 sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. RV-001 negaliojančia nuo jos sudarymo momento;
    2. taikyti restituciją ir priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 230 434,20 Eur sumą;
    3. pripažinti P. P. ir A. P. subsidiariai atsakingais už UAB „Reklamos vilkai“ prievolę grąžinti ieškovei 230 434,20 Eur ir subsidiariai iš P. P. ir A. P., o jų tarpusavyje solidariai, priteisti ieškovės naudai 230 434,20 Eur sumą;
    4. priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 6 proc. metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos pinigų sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
    5. priteisti iš atsakovų P. P. ir A. P. ieškovės naudai 5 proc. metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos pinigų sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2016-10-10 nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas R. J., kuris patikrino ieškovės per 36 mėn. laikotarpį sudarytus sandorius ir nustatė, kad ieškovė, atstovaujama administracijos direktoriaus A. K., ir atsakovė 2012-11-28 sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. RV-001, kuria atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei šalių suderintas reklamos kūrybos, gamybos bei konsultacijų ir rinkodaros valdymo paslaugas pagal sutarties priede esantį kainoraštį, o ieškovė už tinkamai suteiktas paslaugas įsipareigojo sumokėti 600 000 Lt (173 772,01 Eur) – 250 000 Lt (72 405 Eur) avansą sumokant iki 2012-12-31, 350 000 Lt (101 367 Eur) – sumokant per 2013 m. Atsakovė įsipareigojo ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 5 dienos pateikti ieškovei paslaugų ataskaitą už per praėjusį mėnesį suteiktas paslaugas, nurodant suteiktų paslaugų aprašymą ir mokėtinas sumas. Ieškovė, peržiūrėjusi ataskaitą, patvirtina visą ar dalį nurodytų paslaugų, patvirtintoje paslaugų ataskaitos dalyje atsakovė išrašo ieškovei PVM sąskaitą faktūrą, kurią ieškovė per 30 dienų nuo jos gavimo turi apmokėti. Sutarties priede Nr. 1 pateiktas paslaugų kainoraštis. Remiantis ieškovės apskaitos dokumentais, ieškovė laikotarpiu nuo 2012-11-02 iki 2014-07-04 atsakovei sumokėjo 230 434,20 Eur, tačiau be atsakovės pateiktų sąskaitų faktūrų, jokių dokumentų ir duomenų, galinčių patvirtinti faktinį paslaugų suteikimą, ataskaitų parengimą bei jų patvirtinimą, nebuvo rasta. Bankroto administratorius 2017-01-05 išsiuntė pranešimą, kuriuo prašė iki 2017-01-20 pateikti informaciją apie šalių sudarytos sutarties vykdymo eigą. 2017-01-09 atsakovės direktorius ir akcininkas A. P. nurodė, jog UAB „Reklamos vilkai“ jau neveikia. Juridinių asmenų registro duomenimis, A. P. buvo ir yra atsakovės direktorius ir vienintelis akcininkas. Vėliau administratorius jokios informacijos apie su ieškovu sudarytą sutartį iš A. P. negavo.
  3. Bankroto administratorius išsiaiškino, jog UAB „Reklamos vilkai“ niekada nevykdė jokios realios veiklos, tą patvirtina aplinkybė, kad įmonė, teikianti reklamos paslaugas, neturi internetinio tinklapio, registracijos adresu neturi komercinių patalpų, visą sutarties galiojimo laikotarpį UAB „Reklamos vilkai“ dirbo 2 darbuotojai, 2015 m. liko tik vienas. Minėta įmonė įsteigta 2012-10-25, sutartis tarp šalių sudaryta 2012-11-28, taigi, UAB „Reklamos vilkai“ neturėjo reklamos paslaugų teikimo patirties, todėl abejotina, kad iš tokio subjekto būtų perkamos 600 000 Lt vertės reklamos teikimo paslaugos. Pirmoji sąskaita už suteiktas paslaugas išrašyta 2012-10-29, t. y. vos 4 dienos po atsakovės įsteigimo ir prieš mėnesį iki sutarties sudarymo. Šių lėšų pervedimui nebuvo teisinio bei faktinio pagrindo, tai patvirtina sutarties dirbtinumą. Laikotarpiu nuo 2012-11-02 iki 2015-08-05 atsakovei viso sumokėta 230 434,20 Eur (795 643,20 Lt), o tai 56 662,19 Eur daugiau nei sutarta. Sutartimi sutarta paslaugas teikti iki 2013 m., o pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras paslaugos buvo teikiamos iki 2015-08-05, nors Sutarties pakeitimų, dokumentų galinčių pagrįsti sutarties kainos ir termino keitimą nėra. Be to, net 184 912,02 Eur iš bendros atsakovei sumokėtos sumos buvo sumokėta grynaisiais pinigais.
  4. Atsakovės 2012-2014 finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad atsakovė neturi nekilnojamojo turto, gyvavo tik iš ieškovo sumokėtų piniginių lėšų. Nuo 2012-10-25 iki 2013-03-28 vieninteliu atsakovės akcininku ir direktoriumi buvo P. P., o nuo 2013-03-28 vieninteliu akcininku ir direktoriumi yra A. P.. Nepagrįsti mokėjimai į atsakovės sąskaitą buvo vykdomi nuo 2012-11-19 iki 2015-01-01, todėl abu akcininkai (ir vadovai) žinojo apie sutartį ir jos pagrindu gaunamas lėšas. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė buvo įsteigta fiktyviai, išimtinai neteisėtu tikslu prisidengiant sutartimi pasisavinti ieškovės lėšas. Ieškovės administracijos direktoriaus A. K., pasirašiusio atsakovės vardu sutartį, atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame pareikšti įtarimai dėl turto pasisavinimo – įtariama, kad A. K., būdamas ieškovės iždo vadovu ir valdęs jo žinioje buvusį ieškovės turtą, atliko neteisėtas finansines operacijas, dėl kurių ieškovė patyrė apie 3 013 275,04 Eur žalą. Ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis bei jos pagrindu pervestos piniginės lėšos sumažino ieškovės turto vertę 230 434,20 Eur, taip žymia dalimi prisidedant prie ieškovės bankroto, pabloginant jos finansinę padėtį, pažeidžiant kreditorių interesus bei pažeidžiant ieškovės veiklos tikslus.
  5. Nurodo, jog sutartis pripažintina negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Vilniaus apygardos teismo 2017-03-03 nutartimi patvirtintas ieškovės kreditorių sąrašas, bendra patvirtintų kreditorių reikalavimų suma – 20 744 264,08 Eur, taigi, ieškovės kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Sutartis pažeidė ieškovės ir jos kreditorių teises, nes sudarius ginčijamą sutartį sumažėjo ieškovės turto apimtis, t. y. 230 434,20 Eur. Ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovė neturėjo pareigos sudaryti ginčijamą sutartį, abi sutarties šalys (jų atstovai) buvo nesąžiningos. Sutartį pasirašęs ieškovės administracijos direktorius A. K. veikė išimtinai savo, o ne ieškovės interesais, todėl ir nesąžiningumas turi būti vertinamas būtent A. K.. Didelės lėšų sumos be pirminių pagrindžiančių dokumentų A. K. buvo sumokamos iš ieškovės kasos įvairiems asmenims, taip pat ir atsakovei. Dėl šio atsakovo veiksmų ieškovė patyrė 3 013 275,04 Eur žalą, taip pat ir dėl ginčo sutarties, todėl A. K. buvo nesąžiningas. Net 230 434,20 Eur suma buvo sumokėta atsakovei, tačiau ieškovė negavo jokių paslaugų, o tai liudija atsakovės nesąžiningumą ir yra pakankamas pagrindas jam konstatuoti. Atsakovė buvo įkurta tik tam, kad būtų galima pasisavinti ieškovės lėšas. Neabejotina, kad atsakovė suprato, kad elgiasi nesąžiningai. Įstatymo nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
  6. Teigia, kad sutartis taip pat prieštarauja ieškovės veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis). Ieškovė, kaip ir kiekvienas privatus juridinis asmuo savo veikloje pirmiausia siekia pelno, sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo ir kredito įstaigos statusą, todėl ieškovė privalėjo maksimaliai siekti iš savo veiklos pajamų ir pelno. Ginčijamas sandoris yra akivaizdžiai žalingas ir nenaudingas ieškovei, jos kreditoriams, o jo palikimas galioti prieštarautų ieškovės veiklos tikslams ir jos kreditorių interesams. Atsakovė neteikė paslaugų, tačiau gavo užmokestį, o tai patvirtina, jog UAB „Reklamos vilkai“ veikė nesąžiningai ir žinojo, kad toks veikimas neatitinka ieškovės veiklos tikslų.
  7. Pagal sutartį nebuvo teikiamos jokios paslaugos ir jų nebuvo ketinama teikti, sutartis buvo tik „priedanga“ pasisavinti ieškovės lėšas, todėl sutartis atitinka ir tariamo bei tik dėl akių sudaryto sandorio požymius ir pripažintina negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu.
  8. Pripažinus ginčijamą sutartį negaliojančia turi būti taikoma restitucija. Pagal sutartį atsakovei sumokėta 230 434,20 Eur, pripažinus sutartį negaliojančia ši suma priteistina iš atsakovės. CK 2.50 str. 3 d. įtvirtina, kad tuo atveju, jeigu juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio atliktų nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo. Šiuo atveju tenkinamos visos UAB „Reklamos vilkai“ buvusio akcininko P. P. ir esamo akcininko A. P. atsakomybei pagal CK 2.50 str. 3 d. taikyti – jie buvo nesąžiningi, UAB „Reklamos vilkai“ negalės grąžinti neteisėtai gautų sumų, egzistuoja priežastinis.
  9. Atsakovai UAB „Reklamos vilkai“, P. P. ir A. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 148-159). Nurodė, kad 2012 m. lapkričio 28 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. RV-001, kuria atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei šalių suderintas reklamos kūrybos, gamybos bei konsultacijų ir rinkodaros valdymo paslaugas pagal sutarties priede Nr. 1 numatytus įkainius, o ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei už paslaugas sutartyje numatyta tvarka. Atsakovė iki sutarties su ieškove sudarymo teikė ieškovei vienkartinio pobūdžio paslaugas, už kurias ieškovė sumokėjo atsakovei 28 962 Eur pagal sąskaitas faktūras Nr. RV001, RV002. Pasirašius sutartį atsakovė ieškovei 2012-2014 m. teikė tęstinio pobūdžio paslaugas, už kurias ieškovė su atsakove atsiskaitė pagal sąskaitas faktūras Nr. RV003, RV027, RV006, RV009, RV20A, RV027, RV038, RV011, viso pagal sutartį atsakovei sumokėta 156 874,43 Eur.
  10. Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant sąlygų visetui, o nenustačius bent vienos sąlygos - nėra pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu. Sutartis nepažeidė kitų kreditorių teisių, atsakovai buvo sąžiningi sudarydami sutartį. Paslaugos pagal sutartį ieškovei buvo teikiamos iki 2014-07-04, kuomet atliktas paskutinis pinigų perdavimas atsakovei. Išraše apie ieškovės ir atsakovės tarpusavio atsiskaitymus esantys 2015 m. įrašai nebėra susiję su sutarties vykdymu – 2015-03-31 ir 2015-06-30 atsakovė grąžino ieškovės pagal sutartį permokėtas sumas. Sutartyje nebuvo tiksliai apibrėžtas Sutarties galiojimo ir paslaugų teikimo terminas. Šalims susitarus paslaugų teikimo terminai galėjo būti koreguojami, o mokėjimai buvo vykdomi už faktiškai suteiktas paslaugas. Apskaičiuojant atsakovei sumokėtą sumą už suteiktas paslaugas, ieškovės nurodoma suma turi būti mažinama: (i) 2012-10-29 ir 2012-11-26 sąskaitose faktūrose nurodytomis sumomis (28 962 Eur), nes mokėjimai atlikti už vienkartinio pobūdžio atsakovės darbus, (ii) 2015-08-05 Reikalavimų teisės perleidimo sutarties pagrindu perleistos ieškovės reikalavimo teisės į atsakovę suma, t. y. 44 597,77 Eur, todėl pagal faktinį paslaugų kiekį, atsakovei sumokėta suma buvo mažesnė, nei numatyta sutartyje. Paslaugos pagal sutartį realiai suteiktos ieškovei, todėl su atsakove teisėtai ir pagrįstai atsiskaityta. Pagal sutartį buvo teikiamos specifinės paslaugos, t. y. kūrybinės, intelektinės, orientuotos į procesą, todėl dalis jų objektyviai negali būti dokumentuojamos ar pagrindžiamos rašytiniais įrodymais, dalies paslaugų suteikimas gali būti vertinamas tik kaip proceso rezultatas, taigi, rašytinių įrodymų nebuvimas negali būti vertinamas kaip paslaugų nesuteikimo įrodymas. Paslaugų suteikimą patvirtina sukurta ir veikianti interneto svetainė, interneto puslapio mobilioji versija, ieškovės Facebook puslapis.
  11. Atsakovė nebuvo fiktyviai įkurta įmonė, ji realiai vykdė ir vykdo veiklą. Įstatymai neįpareigoja juridinio asmens turėti komercines patalpas bei interneto svetainę. Bendrovės steigimo data nepatvirtina sudarytos sutarties fiktyvumo, esminiai bendrovės veiklos dokumentai sudaryti 2012-10-18, dėl administracinių procedūrų įregistruoti 2012-10-25. Sandorių sudarymas iki juridinio asmens įregistravimo yra galimas. Įstatymas nenumato privalomos atlygintinių paslaugų teikimo sutarties formos, todėl toks sandoris galėjo būti sudaromas žodžiu. Šie sandoriai patvirtinti bendrovės valdymo organų jau įregistravus bendrovę. Iki sutarties pasirašymo išrašytose sąskaitose faktūrose nurodomos intelektinės ir kūrybinės paslaugos, susijusios su rinkodaros strategijos kūrimu, o po sutarties sudarymo – pasirinktą strategiją įgyvendinančios paslaugos. Atsakovė pajamas už teikiamas paslaugas gavo ne tik iš ieškovo. Atskirais metais ieškovė atsakovei išmokėjo didesnes sumas, nei buvo išrašyta sąskaitų, tokia tvarka pasirinkta todėl, kad paslaugų suteikimui atsakovė turėjo pirkti materialines vertybes ir paslaugas iš trečiųjų asmenų, tačiau galutinį rezultatą ieškovei pateikdavo tik vėliau, taigi, buvo atliekami avansiniai mokėjimai, permokų sumas vėliau grąžinant. Visi grynieji pinigai, gauti iš ieškovės, įnešti į atsakovės kasą, grąžinami ieškovei arba naudoti atsiskaitymams su trečiaisiais asmenimis. Šios aplinkybės patvirtina, kad nebuvo pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesai, nes ieškovės atsakovei sumokėta suma buvo atlygis už faktiškai suteiktas paslaugas. Paslaugos pagal sutartį buvo suteiktos, mokėjimai atsakovei yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo spręsti atsakovus buvus nesąžiningais. Grant Thorton Baltic UAB 2016-07-25 ataskaitoje aptariami 2015-2016 ieškovo apskaitos registrų duomenys, kai sutartis galiojo ir paslaugos buvo teikiamos iki 2014 m. liepos mėn. Ataskaitos duomenys neįrodo atsakovų nesąžiningumo, ji neturėtų būti laikoma tinkamu įrodymu. Minėta įmonė atliko ieškovės auditą ir 2013, 2014 metais, bet pastabų dėl atsakovės suteiktų paslaugų, kainų neturėjo.
  12. Sutartis neprieštarauja įmonės veiklos tikslams. Paslaugos pagal sutartį buvo suteiktos. Ieškovės veiklos tikslas – vykdyti komercinę ūkinę veiklą, todėl jai buvo reikalinga reklama, dalyvavimas viešojoje erdvėje, kitos viešinimo priemonės, šią funkciją atsakovė ir atliko. Sudarant sutartį šalys buvo sąžiningos, siekė sutartyje numatytų tikslų ir faktiškai ją vykdė. Sutartimi buvo sukurti realūs paslaugų teikimo santykiai tarp ieškovės ir atsakovės, sutartis sukūrė jos šalims teisines pasekmes, buvo realiai vykdoma, taigi, nebuvo sudaryta tik dėl akių ir negali būti panaikinta kaip tariamas sandoris.
  13. Ieškovo pozicija dėl bendrovės akcininkų subsidiarios atsakomybės ydinga, CK 2.50 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma. Sutarties su ieškove sudarymas buvo išimtinai bendrovės vadovo kompetencija, todėl A. P. ir P. P. subsidiarioji atsakomybė CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu negali būti taikoma. Ieškovė nėra tinkamas subjektas reikšti tiesioginius reikalavimus dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, nes bendrovės valdymo organai už savo pareigų vykdymą atsako tik pačiam juridiniam asmeniui, t. y. atsakovei. Atsakovų solidarioji prievolė negalėtų būti preziumuojama, nes tokia prezumpcija nėra įtvirtinta įstatyme, prievolės dalykas yra dalus, atsakovai buvo bendrovės akcininkais ir vadovais atskirais laikotarpiais, todėl negali būti preziumuojami bendri jų veiksmai. Atsakovai negali būti subsidiariai atsakingi ieškovei už atsakovės prievoles tuo atveju, jei sutartis būtų pripažinta negaliojančia. Atsakovai, sudarydami ir vykdydami sutarties sąlygas, atliko išimtinai bendrovės vadovui priskirtinus veiksmus, todėl jų atsakomybė CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu nekyla.
  14. Ieškovė pateikė dubliką, kuriuo palaikė ieškinio reikalavimus (2 t., b. l. 1-15). Papildomai nurodė, kad administratoriui pateikti dokumentai nepatvirtina paslaugų pagal sutartį suteikimo. Atsakovė nepateikė jokių paslaugų suteikimą patvirtinančių įrodymų, todėl turėtų būti laikoma, kad paslaugos pagal sutartį nebuvo teikiamos ir bendra 230 43,20 Eur suma atsakovei buvo pervesta be pagrindo bei turi būti grąžinama ieškovei. Atsakovai neįrodė, kad UAB „Reklamos vilkai“ teikė paslaugas ieškovei, atsiliepime išdėstyti teiginiai yra tik deklaratyvūs. Jeigu paslaugos būtų buvusios suteiktos, tokių paslaugų teikimas būtų užfiksuotas rašytiniuose įrodymuose – ieškovės užsakymuose, sutikimuose dėl paslaugų iš trečiųjų asmenų pirkimo, atsakovų parengtose paslaugų ataskaitose, atsakovų susitarimuose su trečiaisiais asmenimis dėl konkrečių paslaugų pirkimo-pardavimo ir pan. Iki sutarties sudarymo atsakovė neteikė jokių vienkartinio pobūdžio paslaugų ieškovei. Atsakovė įsteigta 2012-10-25, sutartis pasirašyta 2012-11-28. Dvi PVM sąskaitos faktūros ieškovei išrašytos iki sutarties sudarymo, tačiau atsakovai nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų tariamų vienkartinio pobūdžio darbų užsakymą iš ieškovės ir jų suteikimą. Atsakovė veikė fiktyviai sutarties ir ieškovės atžvilgiu. Fiktyvumą patvirtina tai, kad tiek atsakovę, tiek ieškovę sutarties sudarymo metu atstovavo A. K.. Atsakovei mokėjimai už tariamas paslaugas galimai buvo vykdomi iki 2015 m., kai sutartis jau buvo pasibaigusi. Atsakovė iki 2016-07-28 turėjo tik vieną darbuotoją, o nuo 2016-07-28 neturi nė vieno darbuotojo, tačiau ir toliau neva vykdo veiklą, tai patvirtina, kad atsakovė 2016 m. veiklos objektyviai vykdyti negalėjo. Teiginiai dėl tariamo negalimumo remtis Grant Thornton Baltic UAB ataskaita yra deklaratyvūs, ji parengta atsakingos audito įmonės, paskirtos Lietuvos banko, jos duomenys nenuginčyti, todėl yra patikimas įrodymas. Vertinant, kad A. P. ir P. P. su ieškove veikė kaip atsakovės vadovai (ne akcininkai), tai nepaneigia bendrosios A. P. ir P. P., kaip atsakovės akcininkams, tekusios pareigos prižiūrėti atsakovės veiklą, vykdytą jų pačių veiksmais veikiant kaip vadovams, ir, pastebėjus neteisėtą ir/ar žalą keliančią veiklą, imtis atitinkamų veiksmų tokią situacijai ištaisyti. Tuo atveju, kai žalą tretiesiems asmenims lemia tiek bendrovės vadovo, tiek ir jo akcininko neteisėti veiksmai, vadovo ir akcininko veiksmai laikomi kaip bendrai sukėlę žalą ir jiems taikoma civilinė atsakomybė, jų tarpusavio atsakomybę laikant solidaria. Akcininkų ir vadovų atsakomybės solidarumas šiuo konkrečiu atveju reikštų tai, kad solidariai atsakingu būtų tas pats subjektas, t. y. laikotarpiu nuo 2012-10-25 iki 2013-03-28 solidariai (kaip vadovas ir akcininkas) atsakytų P. P., o laikotarpiu nuo 2013-03-28 iki 2014-07-04 – solidariai (kaip vadovas ir akcininkas) atsakytų A. P.. Ieškovės pasirinkimu reikalavimas yra reiškiamas A. P. ir P. P., kaip akcininkams, o ne kaip vadovams. Taigi, jų subsidiari atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį galima.
  15. Atsakovai pateiktu tripliku prašo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t., b. l. 44-53). Nurodė, kad ieškovė formaliai vertina sutarties nuostatas ir bet kokį nukrypimą nuo jų laiko sutarties fiktyvumo įrodymu, tačiau tokia pozicija prieštarauja sutarčių aiškinimo taisyklėms, verslo principams, paslaugų teikimo sutarčių vykdymo praktikai. Didelė dalis su sutartimi susijusių klausimų buvo sprendžiama šalių susitikimų ar telefoninių pokalbių metu, todėl nors ir buvo nukrypstama nuo sutarties sąlygų, tačiau tai nereiškia, kad sutartis nebuvo vykdoma, o sutarties šalys negavo to, ko iš sutarties buvo tikimasi. Ieškovė privalo įrodymais pagrįsti visus savo teiginius, o ne remtis aplinkybe, kad ieškovė neturi įrodymų dėl sutarties vykdymo. Visos PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugas patenka į sutarties dalyko apimtį. Šalys paslaugų ataskaitų duomenis perkėlė į PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo visi pagal sutartį reikalaujami duomenys – trumpas paslaugų aprašymas ir mokėtina suma. Ieškovė apmokėjo visas atsakovės išrašytas sąskaitas, šiais veiksmais patvirtino tiek suteiktų paslaugų faktą, tiek jų tinkamumą. Sutarties rašytinių nuostatų ir realaus sutarties vykdymo neatitikimai gali įrodyti tik tai, kad šalys nukrypo nuo rašytinio sutarties teksto, bet ne tai, kad sutartis iš viso nebuvo vykdoma ar buvo fiktyvi. Ataskaitoje iš atsakovės buhalterinės programos nurodytos sumos neprivalo ir negali sutapti su PVM sąskaitose faktūrose įrašytomis sumomis, nes pateiktos kainos be PVM mokesčio, ieškovui buvo pateikiamos ne tik iš trečiųjų asmenų pirktos prekės ar paslaugos, tačiau ir parduodamos atsakovės darbuotojų paslaugos šias prekes derinant su tiekėju, jas užsakant, priimant ir pritaikant ieškovui. Iki sutarties sudarymo ieškovei buvo teikiamos vienkartinio pobūdžio paslaugos, galimybė sudaryti žodinį susitarimą nedraudžiama. Esminės paslaugų teikimo sąlygos šalių bendradarbiavimo laiką nesikeitė, todėl visose išrašytose sąskaitose naudojami panašūs paslaugų apibūdinimai, nurodomos panašios kainos ir įkainiai, panašios sąskaitų išrašymo datos. Atsakovė teikė paslaugas tiek sutarties vykdymo laikotarpiu, tiek po jo. Ieškovės teiginiai, kad sutarties sudarymo metu ieškovę ir atsakovę atstovavo A. K. neatitinka tikrovės ir klaidina teismą, A. K. atsakovės direktoriumi tapo tik 2017-01-03, jam pateikti įtarimai dėl tam tikrų nusikalstamų veikų padarymo nesusiję su šios bylos dalyku, nes sutarties sudarymo ir vykdymo metu atsakovės vadovais ir vieninteliais akcininkais buvo P. P. ir A. P..

5Ieškinys netenkinamas.

  1. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2016-10-10 Vilniaus apygardos teismo nutartimi kredito unijai „Amber“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas R. J.. 2012-11-28 tarp kredito unijos „Amber“ ir UAB „Reklamos vilkai“ buvo sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. RV-001 (toliau – Sutartis), kuria UAB „Reklamos vilkai“ įsipareigojo suteikti KU „Amber“ šalių suderintas reklamos kūrybos, gamybos bei konsultacijų ir rinkodaros valdymo paslaugas pagal Sutarties priedą Nr. 1, o KU „Amber“ įsipareigojo sumokėti už paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka (1 t., b. l. 16-19). Sutarties priedu Nr. 1 šalys susitarė dėl darbų kainos (1 t., b. l. 20). Atsiskaitymai už paslaugas buvo vykdomi pavedimais bei grynaisiais pinigais pagal pateiktas sąskaitas faktūras (1 t., b. l. 21-22). 2012-10-29, 2012-11-26, 2013-01-24, 2013-03-26, 2013-04-23, 2014-01-17, 2014-03-21,2014-06-30 UAB „Reklamos vilkai“ teikė KU „Amber“ PVM sąskaitas faktūras už įvairias paslaugas bendrai 623 506,07 Lt (180 579,84 Eur) sumai (1 t., b. l. 23-30). Dalis sumokėtų pinigų buvo grąžinti KU „Amber“ (2 t., b. l. 38).
  2. Pateiktas Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas patvirtina, kad atsakovas P. P. nuo 2012-10-18 iki 2013-03-27 buvo įmonės UAB „Reklamos vilkai“ akcininkas bei vadovas, nuo 2013-03-28 į šias pareigas paskirtas A. P., kuris taip pat tapo ir įmonės akcininku. UAB „Reklamos vilkai“ Registrų centre registruota 2012-20-25 (1 t., b. l. 34-35), jos vadovu nuo 2017-01-03 paskirtas A. K., įmonės akcininku tapo ŽŪB „Dagvijara“ (2 t., b. l. 70-72). Į bylą pateikti aiškinamieji raštai patvirtina, kad 2013, 2014 metais įmonėje dirbo du darbuotojai, 2015 m. - 1 darbuotojas, o 2016-07-28 apdraustųjų darbuotojų nebuvo (1 t., b. l. 36-59, 2 t., b. l. 16). Iš UAB „Reklamos vilkai“ finansinių dokumentų matyti, kad atsakovas gavo pajamas iš vykdomos veiklos (1 t., b. l. 60-67, 172-181, 2 t., b. l. 81-87). 2012-11-26 KU „Amber“ valdybos posėdžio protokolas Nr. PP-20121126-01 patvirtina, kad UAB „Reklamos vilkai“ sukūrė ieškovei rinkodaros strategiją, atliekamų darbų kokybė tenkina kredito unijos reikalavimus, todėl siūlyta sudaryti neterminuotą sutartį su UAB „Reklamos vilkai“, ir šiam siūlymui pritarta (3 t., b. l. 52-53). KU „Amber“ sukurta Facebook paskyra, kurioje buvo skelbiami pranešimai (1 t., b. l. 160, 2 t., b. l. 19-32), taip pat buvo sukurta mobilioji programėlė (2 t., b. l. 69). Medžiagų sandėlio apskaitos kortelės patvirtina, kad UAB „Reklamos vilkai“ iš trečiųjų asmenų įgijo paslaugas ir materialines vertybes, kurios vėliau buvo perduotos ieškovui KU „Amber“ (1 t., b. l. 182-188, 2 t., b. l. 54-60, 61-69).

6Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu

  1. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašo pripažinti negaliojančia Sutartį actio Pauliana pagrindu. Ieškovei 2016-10-10 Vilniaus apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2016-12-10. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (ĮBĮ), pagal kurio 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Taigi, įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga. Įmonių bankroto įstatyme nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir galima įtaka įmonės mokumui. Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
  2. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Šio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Siekiant apginti kreditoriaus interesus actio Pauliana institutu, nustatomos sutarties laisvės principo ribos, nes skolininkas, disponuodamas savo turtu, yra įpareigotas atsižvelgti į savo kreditoriaus interesus ir nesudaryti tokių turto perleidimo sandorių, kurie juos pažeistų. Taigi, faktiškai įstatyme įtvirtinta asmens sudaromų sandorių kontrolės galimybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana taikymo (tenkinimo) sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Actio Pauliana gali būti patenkintas, jeigu egzistuoja įvardytų sąlygų visetas. Bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja actio Pauliana patenkinimo galimybę. Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį šiuo pagrindu, turi pagrįsti visų anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą (CPK 178 straipsnis).
  3. Kai bankrutuojančios įmonės administratorius, atstovaudamas kreditorių interesams, ginčija įmonės sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu, nustatant, ar nepraleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas, taikytinas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas, pagal kurį administratorius apie sandorius sužino nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Taigi, šiuo atveju CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2008). Esant svarbioms priežastims, ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas CK 1.131 straipsnio 2 dalies pagrindu. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, nutartis, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2016-12-10, ieškinys teismui pateiktas 2017-04-07, taigi, ieškinys pareikštas nepraleidus įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino.
  4. Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Pažymėtina, jog bankroto administratorius, įrodinėdamas nurodytos actio Pauliana sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-378/2016). Tam, kad konstatuoti šios actio Pauliana sąlygos buvimą, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Jeigu visi bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai atsirado vėliau, nei buvo sudarytas ginčijamas sandoris, tai nesant vienos iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana negalėtų būti taikomas. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2017-03-03 nutartimi patvirtintas ieškovės kreditorių sąrašas, bendra patvirtintų kreditorių reikalavimų suma – 20 744 264,08 Eur, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių minėtos actio Pauliana sąlygos egzistavimą, todėl teismas sprendžia, jog ši būtinoji sandorio pripažinimo negaliojančia sąlyga nėra įrodyta.
  5. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017). Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
  6. Kreditorių teisių pažeidimas konstatuotinas pagal tokius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuluojamus kriterijus: kai nustatytos aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininko prievolės kreditoriui nebus vykdomos ir skolininko galimybės jas įvykdyti ateityje pasikeis ne kreditoriaus naudai, ir toks skolininko mokumo sumažėjimas susijęs su ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012); kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditoriaus reikalavimo išieškojimą, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.); kai skolininko nemokumas išlieka toks pats (nedidėja), bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-415/2015). Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 56 punktas).
  7. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. CPK 178 straipsnis numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
  8. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nagrinėjamu atveju kaip tik ieškovei ir tenka pareiga įrodyti, jog būtent dėl šalių sudarytos Sutarties sumažėjo ieškovės galimybės vykdyti prievoles kreditoriams, įmonė tapo nemokia ar kitaip buvo pažeidžiamos jos teisės. Ieškovė nurodo, kad atsakovė ieškovei Sutartimi sutartų paslaugų neteikė, atsakovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros apmokėtos nepagrįstai ir tokiu būdu sumažinta ieškovės galimybė atsiskaityti su kreditoriais atsakovei sumokėtos sumos dydžiu – 230 434,20 Eur. Atsakovas su minėta ieškovės pozicija nesutinka, nurodo, jog paslaugos ieškovei buvo suteiktos. CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės. Sutarties 1.1 punktu šalys susitarė, kad atsakovė teiks ieškovei šalių suderintas reklamos kūrybos, gamybos bei konsultacijų ir rinkodaros valdymo paslaugas pagal Sutarties priedą Nr. 1, o ieškovė mokės už paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Šiame punkte taip pat numatyta, kad konsultacijos ieškovei gali būti teikiamos tiesioginių susitikimų metu, el. paštu, telefonu ar kitomis priemonėmis. Pagal Sutarties 1.3 punktą, jeigu atsakovei tam, kad tinkamai įvykdytų įsipareigojimus pagal Sutartį, būtina atlikti darbus, neaptartus Sutartyje, tai atskiru šalių sutarimu sudaromas papildomas susitarimas ir nustatoma atskira reikiamų atlikti paslaugų kaina. Toks susitarimas sudaromas raštu ir laikomas neatskiriama Sutarties dalimi. Sutarties 3.1 punktas numatė, kad atsakovė teikia ieškovei paslaugas pagal ieškovės pateiktas užduotis ir per ieškovės nustatytus terminus. Užduotys atsakovei teikiamos raštu arba elektroniniu paštu. Paslaugų suteikimo terminai gali būti pakeisti Šalių susitarimu. Tuo atveju jei atsakovė vėluoja suteikti paslaugas nustatytais terminais, atsakovė už vėlavimą įsipareigoja mokėti ieškovei šioje Sutartyje numatytus delspinigius. Be to, atsakovė privalo pateikti ieškovei paslaugų ataskaitą už per praėjusį mėnesį suteiktas paslaugas ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 5 (penktos) dienos. Ataskaitoje nurodomas trumpas paslaugų aprašymas ir atsakovei mokėtina suma. Ieškovė per 7 (septynias) dienas, visiškai ar iš dalies sutikdama su ataskaitoje nurodytomis paslaugomis ir mokėtinomis sumomis, raštu patvirtina ataskaitą visiškai ar iš dalies. Patvirtintos ataskaitos daliai atsakovė įgyja teisę išrašyti PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovė neturi pareigos atsiskaityti už paslaugas, kurios ieškovės nėra patvirtintos (Sutarties 3.2 punktas). Šalys taip pat susitarė, kad ieškovė atsakovei už jos teikiamas paslaugas sumokės 600 000 Lt sumą, 250 000 Lt avansą sumokant iki 2012-12-31, o likusią sumą, t. y. 350 000 Lt, per 2013 metus, mokant už suteiktas reklamos kūrybos, gamybos bei konsultacijų ir rinkodaros valdymo paslaugas pagal ieškovės patvirtintą ataskaitą (Sutarties 4.1 punktas). Ieškovė sutartimi įsipareigojo mokėti atsakovei komisinį mokestį (Sutarties 4.2 p.). Teismas atkreipia dėmesį, jog šalys sutartyje numatytų ataskaitų, taip pat užsakymų nepateikė. Ieškovė nurodo, jog šios aplinkybės patvirtina sutarties ir paslaugų fiktyvumą. Pažymėtina, jog į bylą pateiktos atsakovės ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. RV001 bendrai 50 000 Lt sumai, Nr. RV002 – 50 000 Lt sumai, Nr. RV003 – 48 500 Lt sumai, Nr. RV006 – 60 500 Lt sumai, Nr. RV009 – 58 080 Lt sumai, Nr. RV20A – 139 150 Lt sumai, Nr. RV027 – 81 756,07 Lt sumai, Nr. RV038 – 135 520 Lt sumai. Teismas atkreipia dėmesį, jog Sutartis tarp šalių sudaryta 2012-11-28, tuo tarpu PVM sąskaita faktūra Nr. RV001 pateikta 2012-10-29, o PVM sąskaita faktūra Nr. RV002 išrašyta 2012-11-26, taigi, iki sutarties sudarymo, todėl šias PVM sąskaitas faktūras ieškovas nepagrįstai priskyrė sutarties pagrindu pateiktoms sąskaitoms faktūroms. Įstatymas nenumato draudimo suteikti paslaugas žodinio susitarimo pagrindu bei pateikti PVM sąskaitą faktūrą suteiktų paslaugų apmokėjimui. Šalių į bylą pateiktas 2012-11-26 KU „Amber“ valdybos posėdžio protokolas Nr. PP-20121126-01 patvirtina, kad UAB „Reklamos vilkai“ sukūrė ieškovei rinkodaros strategiją, atliekamų darbų kokybė tenkina kredito unijos reikalavimus, todėl siūlyta sudaryti neterminuotą sutartį su UAB „Reklamos vilkai“, šiam siūlymui pritarta. Šis dokumentas patvirtina atsakovo argumentus bei paslaugų suteikimą pagal minėtas iki Sutarties sudarymo išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. RV001 bei RV002.
  9. Ginčo kontekste paminėtina, jog atsakovės ieškovui pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodoma ne tik mokėtina suma, tačiau ir suteiktos paslaugos pavadinimas, kiekis, vieneto kaina. Teismo vertinimu minėtos PVM sąskaitos faktūros savo esme atitinka ne tik sąskaitą faktūrą, tačiau ir ataskaitą, numatytą šalių sudarytos Sutarties 3.2 punkte. Tarp šalių ginčo, jog buvo atlikti mokėjimai pagal minėtas sutartis nėra. Taigi, ieškovė, gavusi atsakovės jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų detalizacija, jas apmokėdavo, taip patvirtindama jose nurodytų paslaugų gavimą. Ieškovė minėtų sąskaitų faktūrų neginčijo, į bylą nepateikta ieškovės galimai teiktų pretenzijų atsakovei dėl netinkamų ar nesuteiktų paslaugų. Be to, kaip minėta, šalių sutartyje numatyta, jog konsultacijos ieškovei gali būti teikiamos tiesioginių susitikimų metu, el. paštu, telefonu ar kitomis priemonėmis. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog šalys Sutartį vykdė ne formaliai, nepatvirtina ieškovės argumentų, jog paslaugos jai nebuvo suteiktos. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovei buvo sukurta Facebook paskyra, kurioje buvo skelbiami įrašai, sukurtos interneto svetainė bei mobilioji aplikacija. Ieškovės pateiktas susirašinėjimas dėl apmokėjimo su Siemens arenos (UAB „Universali arena“) atstove taip pat patvirtina, jog ieškovei šioje arenoje buvo teikiamos reklamos paslaugos (2 t., b. l. 33). Be to, atsakovė pateikė į bylą atsakovės medžiagų sandėlio apskaitos korteles, iš kurių matyti, kad UAB „Reklamos vilkai“ įsigijo paslaugas, materialines vertybes iš trečiųjų asmenų, kurios vėliau buvo perduotos ieškovei vykdant tarp šalių sudarytą Sutartį. Atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo praktiką bei nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, spręsti, kad atsakovė nevykdė sutarties ir/ar pagal PVM sąskaitas faktūras atsakovei nepagrįstai išmokėti pinigai, nėra pagrindo, todėl teismas daro išvadą, kad paslaugos pagal Sutartį ieškovei buvo suteiktos ir ieškovės kreditorių interesai minėta Sutartimi pažeisti nebuvo.
  10. Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį, dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Tačiau CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).
  11. Ieškovė, įrodinėdama atsakovės bei A. K., kaip buvusio ieškovės atstovo, nesąžiningumą nurodo, kad paslaugos ieškovei suteiktos nebuvo, tačiau dėl šio argumento teismas jau pasisakė aukščiau, todėl papildomai nekartoja. Tai, kad A. K. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas nepatvirtina aplinkybės, jog atsakovė elgėsi nesąžiningai bei jog tarp minėtų asmenų buvo susitarimas veikti nesąžiningai. Teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovės teiginius dėl A. K. nesąžiningumo. Juridinių asmenų registro duomenimis A. K. atsakovės UAB „Reklamos vilkai“ vadovu paskirtas 2017-01-03, kai tuo tarpu Sutartis buvo sudaryta 2012-11-28, o paslaugos teiktos iki 2014 m. liepos mėn. Kaip nesąžiningumą pagrindžianti aplinkybė nurodoma tai, kad atsakovė įsteigta 2012-10-25, o sutartis sudaryta 2012-11-28. Ieškovė buvo laisva rinktis su kuo sudaryti sutartį, atsakovė dar iki sutarties sudarymo teikė ieškovei paslaugas, byloje nėra duomenų, jog šios paslaugos buvo suteiktos nekokybiškai, nesuteiktos ar kad ieškovė turėjo pretenzijas dėl jų kokybės ar neatlikimo, o aplinkybė, kad sutartis sudaryta su neseniai įsteigta įmone savaime nepatvirtina sutarties šalių nesąžiningumo. Atmestini kaip nepagrįsti ir ieškovės argumentai dėl atsakovės darbuotojų skaičiaus, komercinių patalpų neturėjimo bei interneto svetainės nebuvimo. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, nėra susijusios su ginčo objektu bei nepatvirtina ieškovės įrodinėjamo nesąžiningumo. Rinkos dalyviai yra laisvi pasirinkti atsiskaitymo būdus, grynųjų pinigų operacijų atlikimas nesuponuoja šalių nesąžiningumo. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovės atsakovei mokamos grynųjų pinigų sumos buvo įtraukiamos į atsakovės apskaitą. Į bylą pateikti atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentai patvirtina, kad atsakovė gavo pajamas ne tik iš ieškovės pagal Sutartį, tačiau ir iš kitų asmenų, o tai paneigia ieškovės teiginius dėl UAB „Reklamos vilkai“ veiklos fiktyvumo. Ieškovė, įrodinėdama šalių nesąžiningumą, nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis), todėl nėra pagrindo spręsti, jog sudarydamos Sutartį jos šalys buvo nesąžiningos.
  12. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė būtinų sąlygų actio Pauliana instituto taikymui, t. y. neįrodė, jog turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, jog ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, taip pat neįrodė ir skolininko nesąžiningumo. Tokiu būdu ieškovės reikalavimas dėl minėto sandorio pripažinimo negaliojančiu šiuo pagrindu negali būti tenkintas. Teismas nepasisako dėl kitų ieškovės nurodytų actio Pauliana sąlygų, kaip teisiškai nereikšmingų.

7Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu

  1. Pareikštu ieškiniu ieškovė taip pat prašo pripažinti Sutartį negaliojančia kaip tariamąjį sandorį. Tariamojo sandorio negaliojimo pagrindas įtvirtintas CK 1.86 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Byloje dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Esminis tariamo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-421/2016). Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Sutartis šalių buvo įvykdyta – atsakovė suteikė ieškovei paslaugas, už kurias pastaroji atsiskaitė. Įrodymų, patvirtinančių, jog šalių sudarytos Sutarties tikslas buvo kitoks nei numatytas sutartyje, t. y. paslaugų teikimas, byloje nėra, todėl nėra pagrindo spręsti, jog tikroji šalių valia neatitiko išoriškai deklaruojamų Sutarties tikslų. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės argumentai dėl Sutarties pripažinimo tariamuoju sandoriu atmestini kaip nepagrįsti.

8Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.82 straipsnio pagrindu

  1. Ieškovė taip pat prašo pripažinti Sutartį negaliojančia kaip prieštaraujančią įmonės veiklos tikslams. Sandoris dėl prieštaravimo juridinio asmens veiklos tikslams gali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia to privataus juridinio asmens valdymo organų kompetenciją, nustatytą jo veiklos dokumentuose, ar prieštarauja to juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; kt.). Sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir tai sudaro pagrindą jį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį, kai sandoris yra akivaizdžiai žalingas jį sudariusiam juridiniam asmeniui, o kita sandorio šalis žino arba turi žinoti (pasidomėti) to juridinio asmens turtine padėtimi, bendra padėtimi rinkoje ir jos siūlomų paslaugų kainomis, taip pat aplinkybėmis, dėl kurių paslaugos pagal sandorį yra už didesnę negu rinkos kainą, o sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas juridiniam asmeniui ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016). Sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi, sudarymas ar jų nutraukimas ekonomiškai nepalankiomis ar mažiau naudingomis sąlygomis (pvz., su didesnėmis palūkanomis, nei kitais atvejais ar su kitais asmenimis, nutraukiant sutartis ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, sudarant taikos sutartis teikiant pernelyg daug nuolaidų) nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas, sutarčių nutraukimas, taikos sutarčių sudarymas savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008).
  2. Minėta, kad viena iš aplinkybių, kurias turi įrodyti ieškovas, prašydamas pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu, yra kitos sandorio šalies nesąžiningumas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas pagal CK 1.82 straipsnį turi įrodyti, kad kita sandorio šalis veikė tikrai nesąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2012). Pagal CK 1.82 straipsnį yra preziumuojama, kad kita sandorio šalis veikė sąžiningai, o kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012). Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas įrodinėjant, kad kita sandorio šalis veikė tikrai nesąžiningai, nėra pakankamas įrodymas (CK 1.82 straipsnio 1 dalis). Ieškovės KU „Amber“ įstatuose numatyti veiklos tikslai – tenkinti savo narių ūkinius ir socialinius poreikius, teikti savo nariams ir kitiems šiuose įstatuose nurodytiems asmenims kokybiškas ir savalaikes finansines paslaugas, užtikrinant unijos finansinį stabilumą ir patikimumą (3 t., b. l. 13-33). Ieškovė nepagrindė, kad iš atsakovės pirktos paslaugos nebuvo suteiktos, jos nebuvo naudingos, nepritaikomos ieškovės versle, pirktos už per didelę kainą, taip pat neįrodė, kad prašomo nuginčyti sandorio palikimas galioti reikštų neteisingumą ieškovės atžvilgiu (CPK 178 str.). Be to, nėra nustatytas atsakovės nesąžiningumas sudarant ir vykdant Sutartį, žalingumas ieškovei, todėl reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu kaip prieštaraujantį įmonės veiklos tikslams atmetamas kaip nepagrįstas.

9Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. CPK 93 str. 1 d. yra nurodyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šiuo atveju ieškinio netenkinus, iš ieškovės priteistinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str.). Atsakovė UAB „Reklamos vilkai“ pateikė teismui įrodymus, jog patyrė 5 720,92 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovas P. P. – 1 250,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovas A. P. – 1 250,10 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, atsakovės UAB „Reklamos vilkai“ atstovei rengiant atsiliepimą į ieškinį, tripliką ir atstovaujant teisme, bylai nesant itin sudėtingai, bendra prašoma priteisti suma viršija maksimalaus rekomendacijų numatyto dydžio, todėl mažintina iki 4 600 Eur. Atsakovų A. P. bei P. P. patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių dydžių, todėl priteistinos pilna apimtimi. Pažymėtina, kad tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013, 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-618-686/2015). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės bankroto administravimo išlaidų.

10Vadovaudamasis LR CPK 260 str., 268 str., 270 str., 307 str., teismas

Nutarė

11Ieškovės bankrutuojančios kredito unijos „Amber“ ieškinį atmesti.

12Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios kredito unijos „Amber“ (į. k. 302651151) bankroto administravimo lėšų atsakovo UAB „Reklamos vilkai“ (į. k. 302900617) naudai 4 600 Eur, atsakovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 250,10 Eur, atsakovo P. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 250,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.

13Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.