Byla 2K-170-895/2018

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „S.“ apgaulingo apskaitos tvarkymo) 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „R.“ apgaulingo apskaitos tvarkymo) 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, R. T. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, tęsti darbą, taip pat įpareigojant jį per dvejus metus atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.

3R. T. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikro 2009 m. kovo 31 d. UAB „S.“ vienintelio akcininko sprendimo pagaminimo), pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikros 2009 m. balandžio 5 d. UAB „S.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagaminimo) išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis, kuria nuteistojo R. T. apeliacinis skundas atmestas.

5Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas R. M., D. A. (D. A.) išteisintas, tačiau šios nuosprendžio dalys kasacine tvarka neapskųstos.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I. Bylos esmė

81. R. T. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su R. M., kai R. T., nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. iki 2009 m. balandžio 5 d. būdamas UAB „S.“, į. k. ( - ), registruotos Vilniuje, ( - ), vienintelis akcininkas ir nuo 2009 m. vasario 23 d. iki 2011 m. balandžio 2 d. būdamas vienintelis UAB „R.“, į. k. ( - ), registruotos Vilniuje, ( - ), akcininkas, nuo 2006 m. spalio 11 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. eidamas UAB „S.“ direktoriaus pareigas, o nuo 2009 m. liepos 22 d. iki 2012 m. gruodžio 15 d. eidamas UAB „R.“ direktoriaus pareigas, o R. M., nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki 2009 m. vasario 24 d. būdamas UAB „S.“ direktoriaus pavaduotojas, o nuo 2009 m. vasario 23 d. iki 2009 m. liepos 22 d. eidamas UAB „R.“ direktoriaus pareigas, R. T., tuo pat metu būdamas UAB „S.“ ir UAB „R.“ vienintelis akcininkas, turėdami tikslą veiklos nuostolius palikti UAB „S.“, o veiklos pelną perduoti UAB „R.“ ir tokiu būdu apgaule išvengti turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“ už atliktus darbus, žinodami, kad UAB „A.“ kaip užsakovė ketina sudaryti statybos rangos sutartį dėl tinkavimo darbų objekte „Daugiabutis gyvenamasis namas. Administracinis pastatas“ (( - ), Vilniuje) 1A pirmajame korpuse, R. T. 2009 m. kovo 26 d. UAB „S.“ vardu sudarė statybos rangos sutartį Nr. 09/0326-01 su UAB „Š.“, į. k. ( - ), pagal kurią UAB „Š.“ įsipareigojo objekte „Daugiabutis gyvenamasis namas. Administracinis pastatas“ (( - ), Vilniuje) 1A pirmajame korpuse savo jėgomis, darbo priemonėmis ir rizika atlikti tinkavimo darbus, tyčia sutartyje nurodydamas, kad objekto užsakovė yra UAB „S.“, nors žinojo, kad iš tikrųjų šio objekto užsakovė yra UAB „A.“, ir pagal 2009 m. kovo 31 d. UAB „Š.“ vardu išrašytą kasos išlaidų orderį SIL Nr. 006 UAB „S.“ vardu sumokėjo avansu 15 000 Lt. Po to R. T., siekdamas apriboti UAB „Š.“ galimybes ateityje gauti atsiskaitymą už atliktus darbus iš UAB „S.“, su R. M. susitarė sutartį dėl minėtų darbų atlikimo su objekto užsakove – UAB „A.“ sudaryti ne UAB „S.“, o kitos savo įmonės – UAB „R.“ vardu, todėl 2009 m. kovo 30 d. R. M. UAB „R.“ vardu su UAB „A.“ („Užsakovu“) sudarė statybos rangos sutartį Nr. 11/R20, pagal kurią UAB „R.“ („Rangovas“) įsipareigojo objekte „Daugiabutis gyvenamasis namas. Administracinis pastatas“ (( - ), Vilniuje) 1A korpuse savo jėgomis, darbo priemonėmis ir rizika atlikti mūrinių vidaus sienų ir angokraščių tinkavimo darbus, po to R. T., žinodamas, kad UAB „S.“ jokių galimybių atsiskaityti su UAB „Š.“ neturi ir neturės, kad iš jos turto skolas išieškoti galimybių nebus, tariamai perleido UAB „S.“ akcijas ir įmonės valdymą D. A. pagal 2009 m. kovo 31 d. UAB „S.“ vienintelio akcininko sprendimą, kuriame nurodyta, kad R. T., turintis 100 procentų UAB „S.“ akcijų, nusprendė nuo 2009 m. balandžio 1 d. į direktoriaus pareigas paskirti D. A., o R. T. iš direktoriaus pareigų perkelti į komercijos direktoriaus pareigas nuo 2009 m. balandžio 1 d., jį D. A. 2009 m. balandžio 8 d. pateikė užregistruoti Registrų centrui, Lvovo g. 25, Vilniuje, ir tuo pačiu prašymu užsiregistravo vieninteliu įmonės akcininku, nors realiai įmonės akcininku tapti ir įmonei vadovauti jis neketino, tokiu būdu, UAB „Š.“ atlikus 2009 m. kovo 26 d. su UAB „S.“ pasirašytoje statybos rangos sutartyje Nr. 09/0326-01 numatytus tinkavimo darbus objekte „Daugiabutis gyvenamasis namas. Administracinis pastatas“ (( - ), Vilniuje) 1A korpuse ir 2009 m. birželio 15 d. už atliktus darbus išrašius PVM sąskaitą faktūrą Nr. ŠIL 000046 dėl 118 843,81 Lt sumos, kurią UAB „S.“ turėjo apmokėti iki 2009 m. liepos 14 d., UAB „S.“ už atliktus darbus neatsiskaitė, tačiau už atliktus darbus, kuriuos atliko UAB „Š.“, UAB „R.“ vardu išrašė sąskaitas faktūras UAB „A.“ – 2009 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RAV, Nr. 000000005, – dėl 127 048,89 Lt sumos, 2009 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RAV, Nr. 000000009, – dėl 18 404,00 Lt sumos ir 2009 m. liepos 22 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija RAV, Nr. 000000013, – dėl 44 307,63 Lt sumos, bendros 189 760,52 Lt sumos, kuri už minėtus darbus visiškai atsiskaitė pagal 2009 m. balandžio 15 d., 2009 m. birželio 9 d. ir 2009 m. liepos 15 d. tarpusavio užskaitos aktus perleisdama bendrovei UAB „R.“ butą Nr. 33 (pagal statybos sutartį Nr. 1b-b15), ( - )C, Vilniuje, kurį vėliau realizavo parduodami už mažesnę nei rinkos kainą, t. y. R. T., atstovaudamas UAB „R.“, pagal 2009 m. rugsėjo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį šį butą, kurio rinkos vertė tuo metu buvo 341 000 Lt, pardavė D. J. už 120 000 Lt, o iš buto pardavimo gautus pinigus panaudojo UAB „R.“ reikmėms, o su UAB „Š.“ už minėtos bendrovės atliktus darbus neatsiskaitė, todėl UAB „Š.“ padaryta 103 843,81 Lt turtinė žala.

92. Taip pat R. T. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su B. G., kuriam mirus baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo nutraukta, nenustatytoje vietoje laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 28 d., tiksliau nenustatytu laiku, surašė ir kartu su B. G. pasirašė tikrovės neatitinkančius dokumentus: 2011 m. balandžio 2 d. UAB „R.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje įrašyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad B. G. iš R. T. už 5000 Lt 100 procentų UAB „R.“ akcijų įsigijo 2011 m. balandžio 2 d., nors realiai B. G. šios įmonės akcijų įgyti tą dieną negalėjo, nes nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. buvo suimtas ir laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, bei 2011 m. balandžio 10 d. UAB „R.“ dokumentų perdavimo–priėmimo aktą Nr. 01, kuriame melagingai nurodyta, kad B. G. perėmė visus turimus 2007, 2008, 2009, 2010 metų UAB „R.“ dokumentus, nors realiai minėtų dokumentų jis tą dieną neperėmė ir perimti negalėjo, nes nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. buvo suimtas ir laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, po to minėtus žinomai netikrus dokumentus R. T. 2012 m. birželio 21 d. pateikė vyresniajai tyrėjai R. P. pridėti prie ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 10-2-00606-11.

103. Taip pat R. T. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2006 m. spalio 11 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. eidamas UAB „S.“, į. k. ( - ), reg. Vilniuje, ( - ), direktoriaus pareigas, siekdamas sukliudyti visiškai nustatyti UAB „S.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, būdamas atsakingas už UAB „S.“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų saugojimą, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 str. 1 d. reikalavimų, kurie numato, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir 2 d., kuri numato, kad patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“, kuris numato, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo saugoti 10 metų šiuos dokumentus: apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus: kasos, banko dokumentus, bankų pranešimus ir pavedimus bankams, paskyras, tabelius, materialinių vertybių priėmimo, perdavimo ir nurašymo aktus, kvitus, važtaraščius, sąskaitas faktūras, avansines apyskaitas; kitus apskaitos dokumentus: darbo užmokesčio, pašalpų, dividendų, atostogų kompensacijų apskaičiavimo žiniaraščius; apyvartos žiniaraščius; pažymas dėl mokestinių lengvatų, darbinių pajamų; kasos knygas, kontrolines knygas; kasos operacijų žurnalus; sąskaitų, įgaliojimų, kasos orderių, mokestinių pavedimų, deponentų registracijos žurnalus; čekių knygeles, įgaliojimus, komandiruočių pažymėjimus; inventorizacijos dokumentus ir kt. Prekių (paslaugų) pirkimo dokumentus – saugoti 10 m. po sutarties įvykdymo; patalpų nuomos sutartis – 10 m. pasibaigus sutarčių galiojimo laikui; apskaitos registrus: didžiąsias knygas, žurnalus – orderius, analitines apskaitos korteles, tipinės ir laisvos finansinės apskaitos registrų formas, suvokdamas, kad paslėpus arba sunaikinus UAB „S.“ apskaitos dokumentus taip bus trukdoma nustatyti UAB „S.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydį ir struktūrą 2009 m. balandžio–gegužės mėnesiais, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje paslėpė arba sunaikino UAB „S.“ apskaitos dokumentus, dėl to nėra galimybės iš dalies nustatyti UAB „S.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 11 d. iki 2009 m. liepos 14 d.

114. Taip pat R. T. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. vasario 23 d. iki 2012 m. vasario 15 d. eidamas UAB „R.“, į. k. ( - ), reg. Vilniuje, ( - ), direktoriaus pareigas, būdamas atsakingas už UAB „R.“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų saugojimą, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 str. 1 d. reikalavimų, kurie numato, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir 2 d., kuri numato, kad patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“, kuris numato, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo saugoti 10 metų šiuos dokumentus: apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus: kasos, banko dokumentus, bankų pranešimus ir pavedimus bankams, paskyras, tabelius, materialinių vertybių priėmimo, perdavimo ir nurašymo aktus, kvitus, važtaraščius, sąskaitas faktūras, avansines apyskaitas; kitus apskaitos dokumentus: darbo užmokesčio, pašalpų, dividendų, atostogų kompensacijų apskaičiavimo žiniaraščius; apyvartos žiniaraščius; pažymas dėl mokestinių lengvatų, darbinių pajamų; kasos knygas, kontrolines knygas; kasos operacijų žurnalus; sąskaitų, įgaliojimų, kasos orderių, mokestinių pavedimų, deponentų registracijos žurnalus; čekių knygeles, įgaliojimus, komandiruočių pažymėjimus; inventorizacijos dokumentus ir kt. Prekių (paslaugų) pirkimo dokumentus – saugoti 10 m. po sutarties įvykdymo; patalpų nuomos sutartis – 10 m. pasibaigus sutarčių galiojimo laikui; apskaitos registrus: didžiąsias knygas, žurnalus – orderius, analitines apskaitos korteles, tipinės ir laisvos finansinės apskaitos registrų formas, suvokdamas, kad paslėpus arba sunaikinus UAB „R.“ apskaitos dokumentus taip bus trukdoma nustatyti UAB „R.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydį ir struktūrą 2009 m. pradžioje balandžio–gegužės mėnesiais, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje paslėpė arba sunaikino UAB „R.“ apskaitos dokumentus, dėl ko nėra galimybės iš dalies nustatyti UAB „R.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 22 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir visiškai negalima nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 15 d.

12II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

135. Kasaciniu skundu nuteistasis R. T. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį panaikinti ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

145.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose, taip pat netinkamai vertino tarp šalių susiklosčiusius santykius, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog tarp UAB „S.“ (užsakovės) ir UAB „Š.“ (rangovės) buvo pasirašyta rangos sutartis (1 t., b. l. 14–19). Šioje sutartyje buvo numatyti UAB „Š.“ kaip rangovės įsipareigojimai: sutarties 2.3.1 punktas numatė, jog „Rangovas įsipareigoja darbus pradėti pasirašius šią sutartį, įvykdžius 2.1.2 ir 2.1.3 punktų reikalavimus, laikantis pridedamo darbų atlikimo grafiko ir galutinai visus darbus užbaigti bei perduoti Užsakovui iki 2009 m. balandžio 30 d.“, o sutarties 3.2 punktas numatė, jog „Rangovas, laiku neužbaigęs darbų, moka Užsakovui už kiekvieną pavėluotą dieną 1000 litų baudą“. Be to, sutarties 3.4 ir 3.5 punktai taip pat numatė, jog „Sutartis gali būti nutraukiama Rangovui nevykdant Sutarties 2.3 punkto skyriuose numatytų įsipareigojimų. Nutraukus sutartį, Rangovas padengia Užsakovui nuostolius ir per 2 dienas palieka objektą“; „Užsakovas delspinigius išskaičiuoja iš Rangovui mokėtinų sumų“. Teisminio nagrinėjimo metu teisme kasatorius paaiškino, kad UAB „Š.“ netinkamai vykdė minėtos sutarties nurodytus punktus, nes objektą turėjo užbaigti iki 2009 m. balandžio 30 d., o atliktų darbų priėmimo aktas UAB „S.“ atstovo buvo pasirašytas tik 2009 m. birželio 23 d., t. y. rangovė pavėlavo atlikti darbus 54 dienas. Vadovaujantis nurodytais rangos sutarties punktais, rangovei buvo priskaičiuotos baudos – po 1000 Lt už kiekvieną pavėluotą dieną – ir priskaičiuoti delspinigiai. Vadovaujantis sutarties 3.5 punktu, užsakovės suskaičiuota baudų ir delspinigių suma buvo išskaičiuota iš rangovei mokėtinų sumų. UAB „Š.“ atstovai apie tokį sprendimą buvo informuoti ir jiems buvo pasiūlyta, jeigu nesutinka, kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Taigi akivaizdu, jog santykiai tarp UAB „S.“ ir UAB „Š.“ buvo dirbtinai kriminalizuoti, kadangi tarp šalių buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, kai viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrus veiksmus, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Kreditorė savo pažeistus interesus dėl neįvykdytos arba netinkamai įvykdytos prievolės galėjo ginti teisme civilinio proceso tvarka, ką UAB „Š.“ ir padarė – iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimą už akių ir priteisė UAB „Š.“ naudai 103 843,81 Lt skolos. Tokiu būdu rangovė pasinaudojo savo teise ir savo interesus gynė civilinio proceso tvarka.

155.2. Nesąžiningas sandorio šalies elgesys pats savaime dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar kitos turtinės naudos įgijimo būdas. Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Tokia apgaulė turi būti esminė įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad kreditorei UAB „Š.“ buvo apsunkinta galimybė be teisėsaugos institucijų pagalbos savo turtinius interesus apginti civilinio proceso tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Š.“ pasinaudojo savo teisėmis ir prisiteisė skolą. UAB „Š.“ turėjo visas teisines galimybes savo teises ginti civilinio proceso tvarka, tačiau iki galo to neatliko, t. y. sąmoningai nesinaudojo savo teisėmis.

165.3. Teismai, pažeisdami galiojančią teismų praktiką, be jokio pagrindo tenkino civilinį ieškinį ir priteisė 30 075,25 Eur turtinės žalos atlyginimo, nors tokia pati suma tai pačiai žalai atlyginti jau buvo priteista 2010 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu (1 t., b. l. 38). Tokiu būdu šiuo metu skolos už tuos pačius atliktus darbus suma UAB „Š.“ naudai yra priteista du kartus – civiline tvarka ir baudžiamojoje byloje.

175.4. Teismai neteisingai kvalifikavo kasatoriaus veiksmus ir nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 300 straipsnį, taikydami dvejopus standartus, nes analogiškoje situacijoje su UAB „S.“ dokumentais jį išteisino. Be to, pripažinus dirbtinai kriminalizuotais civilinius teisinius santykius, nėra jokio pagrindo taikyti atsakomybę pagal BK 300 straipsnį.

185.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Šioje baudžiamojoje byloje kasatoriaus veiksmai buvo netinkamai kvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso normas kaip nusikalstamos veikos, o ne civiliniai teisiniai santykiai, todėl abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Be to, buvo pažeistas ir BPK 20 straipsnis dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

  1. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 9 d. nutarties dalį, kuria nuteistojo R. T. apeliacinis skundas atmestas, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
    1. Šioje byloje kasatoriaus apgaulė pasireiškė UAB „Š.“ atstovų suklaidinimu apie objekto Laisvės prospekte tikruosius darbų vykdytojus bei sudarant apsimestinį akcijų pirkimo–pardavimo sandorį, taip apsunkinant kreditorei galimybę vėliau atkurti savo pažeistas teises. UAB „A.“ susitarė su UAB „R.“, o UAB „S.“ dėl tų pačių darbų tame pačiame objekte sudarė sutartį su UAB „Š.“, todėl tarp UAB „R.“ ir UAB „S.“ turėjo būti sudaryta analogiška rangos darbų sutartis. Tačiau tokia sutartis tarp šių įmonių sudaryta nebuvo. R. T. ir R. M. tyčia nesudarė sutarties tarp UAB „S.“ ir UAB „R.“, siekdami vienintelio tikslo – kad vėliau šios sutarties pagrindu UAB „R.“ nekiltų prievolė atsiskaityti su UAB „S.“.
    2. R. T. ir R. M., dar prieš sudarydami sutartį su UAB „Š.“, suvokė nusikalstamą savo veiksmų pobūdį – tikslą išvengti turtinės prievolės – ir siekė taip veikti. Jie tyčia nesudarė sutarties tarp UAB „R.“ ir UAB „S.“ dėl darbų objekte, žinodami, kad nesant sutarties nekils ir pareiga vėliau atsiskaityti, be to, dar iki sutarties sudarymo buvo ieškoma patiklaus, įgūdžių vadovauti ūkio subjektui neturinčio žmogaus, kuriam būtų galima perleisti įmonę, nebegebančią atsiskaityti su kreditoriais, o sudarę apsimestinį akcijų pirkimo–pardavimo sandorį bei perleidę įmonės valdymą šiam asmeniui, sąmoningai tai nuslėpė nuo kreditorės. Be to, staigus nekilnojamojo turto (iš UAB „A.“ kaip atsiskaitymo priemonė gautas butas Nr. 33) realizavimas už kur kas mažesnę nei rinkos kainą, reikalavimas atsiskaityti grynaisiais bei pinigų gavimo dieną jų išsidalinimas tarpusavyje tik patvirtina jų siekį išvengti turtinės prievolės.
    3. Specialisto išvadoje dalyje dėl UAB „S.“ buhalterinės apskaitos konstatuota, kad atsižvelgiant į tai, jog tyrimui UAB „S.“ buhalterinės apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai pateikti nebuvo, nėra galimybės nustatyti 2006 m. spalio 11 d. – 2009 m. liepos 14 d. laikotarpio UAB „S.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Atitinkamai išvados dalyje dėl UAB „R.“ buhalterinės apskaitos nurodyta, kad tyrimui nebuvo pateikti UAB „R.“ buhalterinės apskaitos 2011 m. sausio 1 d. – 2012 m. vasario 15 d. laikotarpio dokumentai ir registrai, todėl nustatyti minėto laikotarpio UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nėra galimybės. Taigi, pagal byloje nustatytas teismų įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes konstatuotina, kad R. T. baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
    4. Kasatorius nurodo, kad teismas be jokio pagrindo UAB „Š.“ tenkino civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti, nors tokia pati suma tai pačiai žalai atlyginti jau yra priteista Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu. Su šiuo teiginiu nesutiktina. Teismų praktikoje nustatyta, kad gali būti atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad turtinė žala civilinei ieškovei UAB „Š.“ buvo padaryta R. T. nusikalstamais veiksmais. Tarp R. T. veikos – sukčiavimo – ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje buvo visos minėtos sąlygos civiliniam ieškiniui pareikšti, nagrinėti ir jam tenkinti.
    5. Apeliacinės instancijos teismas išties ne iki galo išnagrinėjo R. T. apeliacinį skundą: nepatikrino veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, neišnagrinėjo apeliacinio skundo dalies dėl įrodymų pakankamumo bei patikimumo dėl UAB „R.“ netikrų dokumentų pagaminimo ir jų panaudojimo ir nepateikė išvadų. Esant tokiai aplinkybei, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir bylos patikrinimu, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos. Šių baudžiamojo proceso normų pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl laikytini esminiais.
  2. Civilinės ieškovės BUAB „Š.“ bankroto administratoriaus direktorius A. G. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Civilinės ieškovės bankroto administratoriaus direktorius atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
    1. Buvę UAB „S.“ atstovai R. T. ir R. M. veikė neteisėtai, savo veiksmais padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl, nepaisant formalaus Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimo už akių priėmimo civilinėje byloje, kreditorės UAB „Š.“ teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis yra neperspektyvus.
    2. Byloje turtinė žala UAB „Š.“ padaryta R. T. ir R. M. nusikalstamais veiksmais, todėl iš jų civilinis ieškinys ieškovei priteistas pagrįstai.

19III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

20

  1. Nuteistojo R. T. kasacinis skundas atmestinas.

21Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi

229. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

2310. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai vertino įrodymus ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017). Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus (nuosprendį ir nutartį) teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis ir kt.), t. y. kad teismai būtų vadovavęsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertinę šališkai, ignoravę kokias nors svarbias bylos aplinkybes, būtų padarę klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek R. T. teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (paties R. T., liudytojų V. Č., L. L., N. K., O. G., L. M. parodymus, specialisto išvadas, statybos rangos sutartis, kitus rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo R. T. kaltę, taip pat aptarta nuteistojo gynybos versija ir ji motyvuotai atmesta. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, dar kartą įvertino byloje ištirtų įrodymų visumą ir nenustatė pagrindo daryti kitokias išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų sprendimai, kuriais nustatytos R. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, priimti laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų. Juolab kad ir pats nuteistasis kasaciniame skunde nenurodo, kuo, jo manymu, pasireiškė minėtas BPK pažeidimas.

24Dėl BK 182 straipsnio taikymo

2511. Nuteistasis kasaciniame skunde tvirtina, kad teismai netinkamai aiškino BK 182 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į teismų praktikos pateiktus turtinės prievolės išvengimo apgaule požymių išaiškinimus ir neteisingai vertino tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius kaip baudžiamuosius.

2612. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

2712.1. Sukčiavimas – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Vadinasi, sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Darant šią nusikalstamą veiką apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą).

2812.2. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbus yra turtinės prievolės išvengimo kaip alternatyvaus sukčiavimo požymio aiškinimas. Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę (pvz., kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės). Išvengti turtinės prievolės reiškia atsisakyti vykdyti ją arba naudojant apgaulę sudaryti tokią padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-265/2011, 2K-7-304-976/2016).

2912.3. Teismų praktikoje, aiškinant šį sukčiavimo požymį, susiduriama su būtinybe atriboti sukčiavimą nuo civilinių teisinių santykių. Siekiant atriboti civilinius teisinius santykius nuo sukčiavimo išvengiant turtinės prievolės, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, jog kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-526/2014, 2K-150/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-304-976/2016).

3013. Nagrinėjamoje byloje pagrindiniai kasatoriaus argumentai dėl neva netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kvalifikuojant jo veiksmus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį yra susiję su tuo, kad tarp užsakovės UAB „S.“ ir rangovės UAB „Š.“ buvo sudaryta rangos sutartis, ir kadangi UAB „Š.“ netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, t. y. pavėlavo atlikti darbus 54 dienomis, jai (rangovo bendrovei) buvo apskaičiuoti delspinigiai po 1000 Lt už kiekvieną pavėluotą dieną. UAB „Š.“ atstovai apie tokį sprendimą buvo informuoti ir jiems buvo pasiūlyta, jeigu nesutinka, kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, ką jie ir padarė, – Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 29 d. priėmė sprendimą ir UAB „Š.“ naudai priteisė 103 843,81 Lt skolos. Iš to, kasatoriaus manymu, matyti, kad rangovė savo teises apgynė civilinio proceso tvarka. Tokie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.

3113.1. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismų išvados dėl R. T. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra pagrįstos ir atitinkančios bylos įrodymus. Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų.

3213.2. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad UAB „Š.“ netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, t. y. pavėlavo atlikti darbus 54 dienomis, ir dėl to jai buvo apskaičiuoti delspinigiai po 1000 Lt už kiekvieną pavėluotą dieną, teismai aiškinosi šią aplinkybę ir motyvuotai ją paneigė. Teismai nustatė, kad UAB „Š.“ vadovas V. Č. pripažino, jog darbai buvo atlikti kiek vėliau, nei nurodyta sutartyje, tačiau tai buvo suderinta su užsakovų atstovais, kadangi patys užsakovai nesugebėjo laiku paruošti objekto tinkavimo darbams. Visi darbai objekte galutinai buvo baigti 2009 m. birželio viduryje, buvo surašytas darbų perdavimo–priėmimo aktas, PVM sąskaita faktūra, darbų perdavimo metu dalyvavo R. T. ir UAB „A.“ atstovas G. Č.. G. Č. taip pat patvirtino, kad tinkavimo darbai iš UAB „R.“ atstovo R. T. buvo perduoti 2009 m. gegužės ir birželio mėnesiais ir jokių priekaištų UAB „R.“ dėl darbų kokybės ir atlikimo laiko neturėjo. Buvo paneigti ir teiginiai, kad UAB „Š.“ brokui taisyti buvo pasamdyta kita įmonė – UAB „B. P.“, kadangi šios įmonės direktorius P. G. parodė, kad jie objekte jokių trūkumų netaisė. Abiejų instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad UAB „Š.“ tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus ir darbų perdavimo metu UAB „S.“ atstovas R. T. juos ne tik priėmė, bet ir neturėjo jokių priekaištų dėl darbų atlikimo laiko ir kokybės. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, apie išskaičiuotas baudas ir delspinigius byloje nėra jokių duomenų, t. y. tokių aplinkybių nenurodė nė vienas liudytojas, nėra ir šias aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų.

3313.3. Kaip minėta, vienas esminių sukčiavimo požymių yra apgaulė. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sutartis tarp UAB „S.“, kurios vienintelis akcininkas buvo R. T., ir UAB „Š.“ buvo pasirašyta 2009 m. kovo 26 d. Sutarties objektas – vidaus tinkavimo darbų atlikimas objekte ( - ), Vilniuje. Šio objekto užsakovė UAB „A.“ 2009 m. kovo 30 d. dėl tų pačių darbų sudarė sutartį su subrangove UAB „R.“, kurios vienintelis akcininkas taip pat R. T.. Todėl tarp UAB „R.“ ir UAB „S.“ turėjo būti sudaryta analogiška rangos darbų sutartis, tačiau tokia sutartis sudaryta nebuvo, siekiant vienintelio tikslo – kad vėliau šios sutarties pagrindu UAB „R.“ nekiltų prievolė atsiskaityti su UAB „S.“. Minėta, kad sutartis tarp UAB „S.“ ir UAB „Š.“ buvo sudaryta 2009 m. kovo 26 d., o 2009 m. kovo 31 d., jau po 5 dienų nuo sutarties sudarymo, vienintelio akcininko R. T. sprendimu nuo 2009 m. balandžio 1 d. į įmonės direktoriaus pareigas buvo paskirtas D. A., 2009 m. balandžio 5 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi 100 procentų įmonės akcijų R. T. pardavė D. A.. Teismų nustatyta, kad D. A. buvo asmuo, neturintis gyvenamosios vietos, darbo, išsilavinimo, o R. T. jam pažadėjo už dokumentų pasirašymą sumokėti. D. A. R. T. pinigų už įmonės akcijas nemokėjo, po įmonės pardavimo dar buvo keletą kartų susitikęs su R. T. ir pastarasis jam davė pasirašyti įvairius dokumentus. Tai rodo, kad realiai įmonei vadovavo R. T., o D. A. vadovavimas buvo fiktyvus. Teismai pagrįstai nustatė, kad visos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog buvo sudarytas apsimestinis akcijų pirkimo–pardavimo sandoris, kurio tikslas – išvengti prievolės atsiskaityti su rangove, o sandorio sudarymo laikas patvirtina aplinkybę, kad siekis išvengti prievolės buvo apgalvotas dar iki rangos sutarties su UAB „Š.“ sudarymo. Taigi apgaulė nagrinėjamoje byloje pasireiškė UAB „Š.“ atstovų suklaidinimu apie tikruosius objekto Laisvės pr. darbų vykdytojus, sudarant apsimestinį akcijų pirkimo–pardavimo sandorį, taip apsunkinant kreditorei galimybę vėliau atkurti savo pažeistas teises. Be to, kad R. T. jau nuo pat pradžių neturėjo tikslo atsiskaityti su UAB „Š.“, rodo ir tai, kad UAB „S.“ veiklą nuo 2009 m. organizavo taip, kad ji liktų nemoki ir jos veikla nebūtų vykdoma. Teismų nustatyta, kad 2009 m. į įmonę buvo priimtas tik D. A., o nuo 2009 m. birželio mėnesio jau nebuvo likę kitų darbuotojų, išskyrus D. A..

3413.4. Šioje baudžiamojoje byloje teismų nustatyta, kad, suėjus sąskaitos apmokėjimo terminui, UAB „Š.“ atstovai ne kartą bandė susisiekti su UAB „S.“ vadovu, buvo siunčiami priminimai dėl atliktų darbų apmokėjimo, tačiau raginimai grįždavo nepasiekę adresato, kadangi UAB „S.“ atstovų nurodytais adresais nerasta. Be to, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, UAB „Š.“ siuntė paklausimus ir į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – Vilniaus apskrities VMI) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių dėl UAB „S.“ buveinės adreso ir įmonės vadovo darbo vietos nustatymo, tačiau reikšmingų duomenų negauta. Taigi akivaizdu, kad teismai turėjo pagrindą konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju kreditorei UAB „Š.“ buvo apsunkinta galimybė be teisėsaugos institucijų pagalbos savo turtinius interesus apginti civilinio proceso tvarka.

3513.5. Šioje byloje abejonių nekelia teismų nustatyta aplinkybė, kad UAB „Š.“ atstovų suklaidinimas buvo esminis ir lemiamas, nes buvo žinoma, kad UAB „S.“ jokių sutarčių vykdyti darbus objekte neturi, finansinių išteklių, turto atsiskaityti taip pat neturi, be to, buvo žinoma, kad ji bus perleista kitam asmeniui tik siekiant vienintelio tikslo – pasislėpti nuo būsimos pareigos atsiskaityti, sutarties nebūtų sudariusi ir darbų objekte nebūtų vykdžiusi.

3613.6. Pabrėžtina, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį, numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori. Teisėjų kolegija pritaria teismų padarytoms išvadoms, kad R. T. dar prieš sudarydamas sutartį su UAB „Š.“ suvokė nusikalstamą savo veiksmų pobūdį – tikslą išvengti turtinės prievolės, ir siekė taip veikti. Tokią išvadą padaryti teismams leido jo elgesys dar iki sutarties sudarymo, būtent tai, kad jis tyčia nesudarė sutarties tarp UAB „R.“ ir UAB „S.“ dėl darbų objekte, žinodamas, kad nesant sutarties nekils ir pareiga vėliau atsiskaityti. Be to, dar iki sutarties sudarymo buvo ieškoma įgūdžių vadovauti ūkio subjektui neturinčio žmogaus, kuriam būtų galima perleisti įmonę, nebegebančią atsiskaityti su kreditoriais, o kai sudarė apsimestinį akcijų pirkimo–pardavimo sandorį ir perleido įmonės valdymą šiam asmeniui, sąmoningai tai nuslėpė nuo kreditoriaus. Be to, byloje nustatyta, kad kai UAB „A.“ UAB „R.“ 2009 m. rugpjūčio 31 d. perdavė butą Nr. 33, jis jau po savaitės (2009 m. rugsėjo 8 d.) R. T. buvo parduotas už žymiai mažesnę rinkos kainą, ir dar tą pačią dieną pinigai iš UAB „R.“ grynaisiais buvo išmokėti R. T. ir R. M.. Šios aplinkybės taip pat patvirtina iš anksto turėtą tyčią neatsiskaityti su UAB „Š.“.

3713.7. Aplinkybę, kad UAB „S.“, realiai vadovaujama R. T., neketino atsiskaityti su UAB „Š.“, patvirtina ir tai, kad vienoje UAB „S.“ sąskaitoje 2009 m. birželio 1 d. buvo 980 Lt, o kitoje sąskaitoje 2009 m. vasario 10 d. – 1,40 Lt. Taigi, teismai pagrįstai padarė išvadą, kad buvo sąmoningai sudaryta tokia situacija, kad UAB „S.“ atsiskaitymo su kreditore metu galimybių atsiskaityti neturėjo.

3814. Kasatorius taip pat teigia, kad UAB „Š.“ jau apgynė savo teises civilinio proceso tvarka ir kad, priteisus iš jo UAB „Š.“ naudai civilinį ieškinį – 30 075,25 Eur turtinei žalai atlyginti, jis būtų nubaustas du kartus, kadangi tokio paties dydžio suma jau yra priteista UAB „Š.“ naudai.

3914.1. Šioje byloje UAB „Š.“ iš tiesų siekė savo teises apginti civilinio proceso tvarka, ir tik nepavykus to padaryti civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir paaiškėjus, kad UAB „S.“ atstovai dar prieš sudarant sutartį nebuvo sąžiningi, UAB „Š.“ kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tik ikiteisminio tyrimo metu atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus buvo nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, taip pat ir tai, kad UAB „S.“ buvo perleista apsimestinio sandorio pagrindu.

4014.2. Taigi, UAB „Š.“ atstovams pradėjus civilinį procesą, iš UAB „S.“ nebuvo gautas joks paaiškinimas, procesiniai dokumentai civilinės bylos nagrinėjimo metu neįteikti, jie įteikti tik viešo paskelbimo būdu. Vilniaus apygardos teisme 2010 m. rugsėjo 29 d. priimtas sprendimas už akių dėl 103 843,81 Lt (30 075, 25 Eur) skolos priteisimo, išaiškinant, kad atsakovė UAB „S.“ turi teisę paduoti teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (1 t., b. l. 38–39). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, UAB „S.“ atstovai į priimtą sprendimą niekaip nesureagavo. 2010 m. lapkričio 18 d. išduotas vykdomasis dokumentas, jis išsiųstas antstoliui ir Vilniaus apskrities VMI. Apie sprendimo įvykdymą duomenų nėra. Iš informacinės teismų sistemos LITEKO taip pat matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 17 d. priėmė sprendimą, kuriuo bankrutavusią UAB „S.“ pripažino likviduota dėl bankroto ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Iš šios nutarties taip pat matyti, kad UAB „S.“ veiklos nevykdo, jokio turto neturi, jos mokumas neatkurtas. Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėjo 2015 m. balandžio 20 d. Visi šie duomenys tik patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kreditorės UAB „Š.“ teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis yra neperspektyvus.

4114.3. Be to, pažymėtina, kad turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Ši žala atsiranda turto netekus, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Nagrinėjamoje byloje turtinė žala UAB „Š.“ padaryta R. T. ir kartu veikusio R. M. nusikalstamais veiksmais, todėl civilinis ieškinys šioje byloje tenkintas ir turtinė žala priteista iš šių asmenų visiškai pagrįstai.

4214.4. Tai, kad civilinis ieškovas bando savo teises ginti civilinio proceso tvarka, teismų praktikoje nepripažįstama aplinkybe, iškart tokius teisinius santykius paverčiančia civiliniais, o kaltininko veiksmus – ne nusikalstama veika. Kasacinės instancijos teismas vienoje iš nutarčių pažymėjo, kad <...> nukentėjusioji turėjo galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti skolintą pinigų sumą civilinio proceso tvarka ir šia galimybe pasinaudojo, nesuteikia pagrindo išvadai, kad tokiais kasatorės veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiosios pažeistų teisių atkūrimas. R. S. skolos negrąžino, aiškino, kad neturi pinigų, siūlė pirkti žemės sklypą ir namą, tačiau jie nebuvo verti R. S. nurodytos sumos. Nuteistoji žadėjo pinigus grąžinti per vienerius metus, tačiau to nepadarė, kad ir gaudavo pajamas iš J. B. už nuomą, iš tų pajamų skolos M. B. negrąžino, aiškino, kad už nuomojamas patalpas pinigų negauna. Iki šiol nuteistoji yra grąžinusi nukentėjusiajai tik 320 Lt (2010 m. – 50 Lt, 2011 m. – 270 Lt). Nors Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu už akių M. B. buvo priteista skola, tačiau turimas turtas suvaržytas hipoteka, areštuotas, lėšos į R. S. banko sąskaitas nepervedamos, į darbovietę siunčiamas vykdomasis raštas grįžta neįteiktas. Iš antstolės B. T. vykdomosios bylos dokumentų matyti, kad nukentėjusioji negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-311-677/2016). Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien tas faktas, jog yra priimti tam tikri teismų sprendimai civilinio proceso tvarka dėl skolos priteisimo, nereiškia, kad nukentėjusiesiems nebuvo pasunkinta galimybė ginti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-942/2017).

4315. Visos išdėstytos aplinkybės rodo, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir R. T. veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 2 dalies sudėtį, ir civilinis ieškinys iš kaltų asmenų priteistas pagrįstai.

44Dėl BK 222 ir 300 straipsnių taikymo

4516. Kasatorius nesutinka ir su jo nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tačiau jokių argumentų dėl tokio savo nesutikimo nenurodo. Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai: dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismų nustatyta, kad R. T., būdamas UAB „S.“ ir UAB „R.“ direktorius ir žinodamas, kad yra atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, sąmoningai paslėpė arba sunaikino šių įmonių buhalterinės apskaitos dokumentus. Teismai pagrįstai rėmėsi specialisto išvada Nr. 5-1/140, kurioje dėl UAB „S.“ buhalterinės apskaitos konstatuota, kad atsižvelgiant į tai, jog tyrimui UAB „S.“ buhalterinės apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai pateikti nebuvo, nėra galimybės nustatyti 2006 m. spalio 11 d. – 2009 m. liepos 14 d. laikotarpio UAB „S.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Atitinkamai išvados dalyje dėl UAB „R.“ buhalterinės apskaitos nurodyta, kad tyrimui nebuvo pateikti UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentai. Tyrimui pateikti tik 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpio buhalterinės apskaitos registrai. Nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 11 d. kasos pajamų orderis REN Nr. 00044 dėl 25 000 Lt kasos pajamų neapskaitytas bendrovės „R.“ apskaitos registre „Kasa“ ir taip buvo pažeistas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimas. Dėl minėtų priežasčių negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 22 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Tyrimui UAB „R.“ nebuvo pateikti 2011 m. sausio 1 d. – 2012 m. vasario 15 d. laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentai ir registrai, todėl nėra galimybės nustatyti minėto laikotarpio UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas (BK 222 straipsnio 1 dalis) šioje byloje buvo pritaikytas tinkamai, o R. T. deklaratyvi ir niekuo neparemta nuomonė negali būti pagrindas naikinti teisėtų ir pagrįstų teismų sprendimų.

4617. Kasaciniame skunde R. T. taip pat nurodo, kad teismai neteisingai kvalifikavo jo veiksmus ir nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 300 straipsnį, taikydami dvejopus standartus, nes analogiškoje situacijoje su UAB „S.“ dokumentais jį išteisino. Be to, pripažinus dirbtinai kriminalizuotais civilinius teisinius santykius, nėra jokio pagrindo taikyti atsakomybę pagal BK 300 straipsnį. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina, kad šioje nutartyje teisėjų kolegija jau pasisakė apie tai, kad R. T. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip nusikalstami, o ne kilę iš civilinių teisinių santykių.

4717.1. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Kadangi šie BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų.

4817.2. Dokumentas – tai įrašas, kurį panaudojus sukeliami ar gali būti sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingi padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-775/2007, 2K-426/2010, 2K-263/2010, 2K-235/2014, 2K-7-175-303/2015).

4917.3. Šioje byloje R. T. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už UAB „R.“ netikrų dokumentų pagaminimą ir panaudojimą. Nors apeliacinės instancijos teismas atskirai savo nutartyje apie šią veiką nepasisakė, tačiau iš nutarties aišku, kad jis pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, laiko jį teisėtu ir pagrįstu.

5017.4. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas įvertino R. T. veiksmų atitiktį BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviesiems ir subjektyviesiems požymiams. Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų paties nuteistojo parodymais, liudytojų B. G., N. P. parodymais, pirkimo–pardavimo sutartimi, kitais rašytiniais duomenimis, nustatė, kad R. T. veiksmai, kai jis suruošė 2011 m. balandžio 2 d. UAB „R.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei 2011 m. balandžio 10 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktą Nr. 01, kuriuose įrašė žinomai melagingus duomenis apie akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo datą bei įmonės dokumentų perdavimo datą, šių dokumentų pasirašymas, o vėliau ir jų panaudojimas atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Ir, priešingai, nei kasaciniame skunde nurodo kasatorius, dvejopi standartai nebuvo taikomi pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl UAB „S.“ dokumentų pagaminimo, laikymo ir panaudojimo jį išteisinant, o pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl UAB „R.“ dokumentų pagaminimo ir panaudojimo nuteisiant, nes, priešingai nei teigia kasatorius, situacijos nebuvo identiškos. Į tai, beje, dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas ir nuosprendyje išsamiai paaiškino, kodėl situacija dėl UAB „R.“ dokumentų yra kitokia. Teismas nuosprendyje nurodė, kad šis netikrų dokumentų pagaminimo ir jų panaudojimo atvejis yra beveik identiškas, kai buvo sudaryta analogiška sutartis dėl UAB „S.“ akcijų pirkimo–pardavimo, vienintelio akcininko sprendimas dėl direktoriaus pakeitimo, šiuo atveju taip pat pripažintina, kad nors akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, dokumentų perdavimo–priėmimo aktai, akcininko sprendimas dėl direktoriaus pasikeitimo buvo realūs, juose yra kaltinamųjų tikri parašai, jie sukėlė iš to kylančias pasekmes, nes buvo pakeisti duomenys Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre, tačiau UAB „R.“ atveju visgi nustatyta, kad į du iš keturių kaltinime inkriminuotų dokumentų buvo įrašyta melaginga informacija.

5117.5. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo R. T. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

5218. Patikrinusi kasacine tvarka skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

53Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

54Nuteistojo R. T. kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. R. T. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikro 2009 m. kovo 31 d. UAB... 4. Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas R. M., D. A. (D. A.)... 6. Teisėjų kolegija... 7. I. Bylos esmė... 8. 1. R. T. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas kartu... 9. 2. Taip pat R. T. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad,... 10. 3. Taip pat R. T. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo... 11. 4. Taip pat R. T. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo... 12. II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 13. 5. Kasaciniu skundu nuteistasis R. T. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo... 14. 5.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo... 15. 5.2. Nesąžiningas sandorio šalies elgesys pats savaime dar nereiškia... 16. 5.3. Teismai, pažeisdami galiojančią teismų praktiką, be jokio pagrindo... 17. 5.4. Teismai neteisingai kvalifikavo kasatoriaus veiksmus ir nepagrįstai jį... 18. 5.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek... 19. III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 20.
  1. Nuteistojo R. T. kasacinis skundas... 21. Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi... 22. 9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas... 23. 10. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai vertino įrodymus ir taip... 24. Dėl BK 182 straipsnio taikymo ... 25. 11. Nuteistasis kasaciniame skunde tvirtina, kad teismai netinkamai aiškino BK... 26. 12. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų... 27. 12.1. Sukčiavimas – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę,... 28. 12.2. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbus yra turtinės prievolės išvengimo... 29. 12.3. Teismų praktikoje, aiškinant šį sukčiavimo požymį, susiduriama su... 30. 13. Nagrinėjamoje byloje pagrindiniai kasatoriaus argumentai dėl neva... 31. 13.1. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų... 32. 13.2. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad UAB „Š.“ netinkamai vykdė... 33. 13.3. Kaip minėta, vienas esminių sukčiavimo požymių yra apgaulė.... 34. 13.4. Šioje baudžiamojoje byloje teismų nustatyta, kad, suėjus sąskaitos... 35. 13.5. Šioje byloje abejonių nekelia teismų nustatyta aplinkybė, kad UAB... 36. 13.6. Pabrėžtina, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei... 37. 13.7. Aplinkybę, kad UAB „S.“, realiai vadovaujama R. T., neketino... 38. 14. Kasatorius taip pat teigia, kad UAB „Š.“ jau apgynė savo teises... 39. 14.1. Šioje byloje UAB „Š.“ iš tiesų siekė savo teises apginti... 40. 14.2. Taigi, UAB „Š.“ atstovams pradėjus civilinį procesą, iš UAB... 41. 14.3. Be to, pažymėtina, kad turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama... 42. 14.4. Tai, kad civilinis ieškovas bando savo teises ginti civilinio proceso... 43. 15. Visos išdėstytos aplinkybės rodo, kad teismai tinkamai pritaikė... 44. Dėl BK 222 ir 300 straipsnių taikymo ... 45. 16. Kasatorius nesutinka ir su jo nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį,... 46. 17. Kasaciniame skunde R. T. taip pat nurodo, kad teismai neteisingai... 47. 17.1. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro... 48. 17.2. Dokumentas – tai įrašas, kurį panaudojus sukeliami ar gali būti... 49. 17.3. Šioje byloje R. T. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už UAB... 50. 17.4. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad... 51. 17.5. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje... 52. 18. Patikrinusi kasacine tvarka skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį ir... 53. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 54. Nuteistojo R. T. kasacinį skundą atmesti....