Byla 2A-64-516/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Arnoterus” atstovams advokatui Pauliui Markovui, advokato padėjėjai Gintarei Mockutei, atsakovams R. M., A. P. atsakovų atstovui advokatui Justui Jankauskui teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Arnoterus” ir atsakovų R. M., A. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-192-513/2015 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Arnoterus“ ieškinį atsakovams R. M., A. P., I. H., M. P., A. M., J. M. ir G. M., byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui ,,Swedbank” akcinei bendrovei, dėl ieškovo akcininkų ir vadovų atsakomybės už prievoles, sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: priteisti solidariai iš atsakovų R. M., A. P., I. H. ir M. P. 1 740 197,41 Lt žalos atlyginimą; priteisti solidariai iš atsakovų R. M. ir A. P. 2 701 930 Lt žalos atlyginimą; pripažinti negaliojančia atsakovų R. M., A. M., J. M. ir G. M. 2012 m. birželio 1 d. sudarytą dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją – butą, esantį adresu ( - ), Neringa (unikalus Nr. ( - )), grąžinti atsakovams R. M. ir A. M.; priteisti iš atsakovų R. M., A. P., I. H. ir M. P. 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškinyje nurodyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla, bankroto administratorius patikrinęs per paskutinius 36 mėn. įmonės sudarytus sandorius nustatė, kad atsakovai pasisavino ir iššvaistė įmonės turtą, pervesdami dideles sumas sau ir kitiems asmenims pagal įtartinus susitarimus, o atsakovai (akcininkai) R. M. ir A. P., žinodami apie tai, kad pagrindinis kreditorius ruošiasi kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nedelsdami perleido akcijas Baltarusijos piliečiui atsakovui I. H., kuris įmonės turtą pardavė tretiesiems asmenims, o gautas lėšos pasisavinto arba iššvaistė. Mano, kad įmonė tapo nemoki dėl atsakovų veikos, netinkamo įmonės valdymo, pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo. Nurodo, kad atsakovai padarė mažiausiai 3 942 494,10 Lt žalą. R. M. atsakingas už 2 266 930 Lt dydžio žalą, kurią sudaro nepagrįstai gauti 376 000 Lt dividendai, nepagrįstai sumokėtas 1 200 000 Lt avansas UAB „Inkolit“, 572 430 Lt parama UAB „Oktanas“ ir kitiems asmenims, nepagrįstai išmokėta 100 000 Lt suma bei nepagrįstai gauti 18 500 Lt už parduotą automobilį. Atsakovas A. P. neteisėtai gavo 435 000 Lt dividendų. Atsakovas I. H. atsakingas už 1 133 445 Lt žalą, kurią sudaro 516 045 Lt nuostoliai dėl turto nuomos ir pardavimo UAB „Odeonas“ (iš jų 150 000 Lt be pagrindo pervesti SIA „Maval“), 226 600 Lt – parduotų automobilių kaina, 20 400 Lt – be pagrindo pervesti SIA „Maval“, 370 400 Lt – be pagrindo pervestų UAB „Smartas“. Bankroto administratorė nerado po akcijų perdavimo atsakovui I. H. perduoto bendrovės turto už 1 240 564,10 Lt, kai atsakovai I. H. ir M. P. valdė įmonę, papildomai dingo turto už 107 119,10 Lt. Mano, kad visi atsakovai laikytini solidariai atsakingais ir su atsakovu I. H. už jo ieškovui padarytos žalos dalį. Visi atsakovai yra solidariai atsakingi už ieškovui ir jo kreditoriams padarytą 4 894 807,93 Lt žalą ir tuo pagrindu, kad neinicijavo ieškovui bankroto bylos. Taip pat actio Pauliana pagrindu prašo panaikinti atsakovų R. M. ir A. M. 2012 m. birželio 1 d. sudarytą buto dovanojimo atsakovams sūnums J. M. ir G. M. sutartį ir taikyti restituciją.

6Atsakovai A. M., J. M. ir G. M. nurodė, kad dovanojimo sandorio sudarymo metu R. M. nebuvo ieškovo įmonės akcininku ar vadovu, jis nėra atsakingas už bankrotą, todėl sandoris nepažeidė įmonės kreditorių teisių ir nėra pagrindo teikti actio Pauliana ieškinį, neįrodyta, kad ieškovas negali vykdyti savo prievolių dėl buvusio įmonės dalyvio R. M. nesąžiningų veiksmų. Teigia, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta siekiant nustatyti teises ir pareigas, išspręsti turtinius klausimus, susijusius su skyrybų procesu, be to, turtas apsunkintas hipoteka.

7Atsakovai A. P. ir R. M. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes įmonės veikla buvo sklandi, o vėlavimai atsiskaityti su didžiausia kreditore JAV farmacijos, medicinos prietaisų produktų kompanija UAB „Johnson & Johnson“ (įmonė buvo šios kompanijos įgaliotu asmeniu prekiauti kompanijos produkcija) atsirasdavo dėl to, kad UAB „Arnoterus“ pirkėjai, tarp jų ir Valstybinė ligonių kasa, turėjo keturis kartus ilgesnius atsiskaitymo terminus. 2010 m. pagrindinis kreditorius reformavo savo veiklą, atsisakė platinti produkciją per ieškovę, tarp šalių kilo konfliktas, dėl to buvo rastas kitas investuotojas I. H., kuriam ir buvo perleistas verslas. Nurodo, kad atsakovas I. H. už akcijas įsipareigojo sumokėti 200 001 Lt lygiomis dalimis iš įmonės dividendų už 2009 m. Naujajam akcininkui ir vadovui 2011m. lapkričio 10 d. buvo perduotas visas įmonės turtas, dokumentai ir kasa. Apie akcijų perleidimą M. P. sužinojo tik susipažinę su byla dėl tyčinio bankroto. Teigia, kad nenustatyti jų neteisėti veiksmai, kad veiksmai pablogino įmonės turtinę padėtį, neįrodyta žala, ar konkretūs sandoriai pažeidė įmonės kreditorių teises. Visi sandoriai galioja, dividendai buvo išmokėti pagal akcijų perleidimo sutartį, buvo visi pagrindai vystyti bendrovės veiklą toliau, todėl nėra pagrindo teigti, kad verslas perleistas turint tikslą pasisavinti ar iššvaistyti įmonės turtą. 2007–2010 metais įmonė dirbo pelningai, įmonė teikė paramą įstatymo nustatyta tvarka ne tik Kauno automobilių sporto klubui „Oktanas“, bet ir asmens sveikatos priežiūros įstaigoms ir tai nepakenkė mokumui. Dėl lėšų pervedimo UAB „Smartas“ ir SIA „Maval“ paaiškinti negali, nes veiksmų atlikimo metu nebuvo įmonės akcininkai ir vadovai. Iš UAB „Inkolit“ buvo priimtas sprendimas pirkti žemės sklypą turint tikslą statyti gydymo įstaigą su reabilitacijos ir mokymo centru, projekte ketino dalyvauti ir kompanija „Johnson & Johnson“, buvo sudaryta preliminarioji žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, sumokėtas 1 200 000 Lt avansas, jis liko pardavėjui dėl ištikusios krizės įmonei pritrūkus lėšų šiam projektui. Teigia, kad veiksmų neteisėtumas neįrodytas, kreditoriams jų veiksmais žala nepadaryta. Taip pat nėra visų būtinų sąlygų dovanojimo sandoriui ginčyti actio Pauliana ieškiniu, nei ieškovas, nei jo kreditoriai neturėjo reikalavimo teisių į dovanotojus.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui BUAB ,,Arnoterus” iš atsakovo R. M. 20 273,40 Eur žalos atlyginimą, 608 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei; priteisė ieškovui iš atsakovo A. P. 26 065,80 Eur žalos atlyginimą ir 782 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei; priteisė ieškovui iš atsakovo I. H. 359 292,20 Eur žalos atlyginimą bei 1 569 759,71 Eur žalos atlyginimą, nustatydamas, kad šią žalą (1 569 759,71 Eur) jis privalo atlyginti kreditoriams subsidiariai su ieškove; kitą ieškinio dalį atmetė.

10Teismas nustatė, kad atsakovai R. M. ir A. P. įmonės akcininkais buvo nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 21 d., įmonė vykdė didmeninę ir mažmeninę prekybą medicinos pagalbos priemonėmis, implantuojamomis į žmogaus kūną. Konstatavo, kad byloje esantys ieškovo finansiniai dokumentai, skolų suderinimo aktai bei ilgametė ieškovo ir UAB ,,Jhonson & Jhonson“ praktika, bendradarbiavimas, periodiškas tarpusavio skolų patikrinimas ir suderinimas raštu bei tai, kad už didžiąją dalį prekių atsiskaitydavo Valstybinės ligonių kasos, neleidžia teigti, kad ieškovė buvo nemoki atsakovams būnant įmonės akcininkais.

11Teismas nustatė, kad atsakovas R. M. 2008 m. lapkričio 12 d. sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį su UAB ,,Inkolit“. Teismas išanalizavęs sutarties sąlygas konstatavo, kad toks sandoris ieškovui buvo naudingas, o tai, kad UAB ,,Inkolit“ nebuvo ketinamų pirkti statinių savininkė, nebuvo paruoštas žemės sklypo detalus planas bei tai, kad UAB ,,Inkolit“ susitarė nupirkti turtą iš UAB ,,Urbo slėnis“, nepaneigia sąžiningumo prezumpcijos. Nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jog akcininkų veiksmai sąlygojo ieškovo negalėjimą įvykdyti savo prievoles, jų nesąžiningumą.

12Taip pat teismas nustatė, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 24 d. iki 2011 m. liepos 27 d. Kauno sporto klubo ,,Oktanas“ prašymu jam skyrė 537 900 Lt paramą automobilių sportui vystyti. Bei padarė išvadą, kad nėra įrodyta, jog šie sandoriai ieškovui buvo nenaudingi, sąlygojo ieškovo nemokumą ar jais buvo siekiama išvengti kokių nors prievolių įvykdymo, kadangi paramos gavėjas atitiko jam įstatymo keliamus reikalavimus, lėšos buvo naudojamos pagal paskirtį, o ieškovo vardas buvo reklamuojamas.

13Pirmosios instancijos teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad 2011 m. birželio 21 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovai R. M. ir A. P. perleido akcijas Baltarusijos piliečiui atsakovui I. H.. Teismas nustatė, kad nėra pagrindo teigti, jog sudaryta sutartis buvo apsimestinė ar negaliojanti, kadangi ir po akcijų perleidimo įmonė vykdė savo veiklą, atsiskaitymus su prekių tiekėju. Tačiau teismas konstatavo, kad sutarties dalis dėl atsiskaitymo už parduotas akcijas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir gerai moralei, atsakovas I. H. neturėjo teisės už įsigytas akcijas atsiskaityti šios įmonės lėšomis, įsipareigodamas sumokėti 200 000 Lt dydžio dividendus už 2009 m., o akcijų pardavėjai neturėjo teisės priimti tokių atsiskaitymų. Teismas nenustatė, kad akcijų perleidimo metu įmonė būtų skolinga akcininkams, todėl nusprendė iš atsakovų R. M. ir A. P. ieškovo naudai priteisti neteisėtai po akcijų perleidimo išmokėtus dividendus.

14Teismas nustatė, kad atsakovas R. M. 2011 m. lapkričio 10 d. buvo atleistas iš įmonės, todėl konstatavo, kad jis nėra atsakingas už įmonės akcininko ir vadovo I. H. sprendimus atliktus po 2011 m. lapkričio 10 d. Teismas konstatavo, kad byloje įrodyta, jog naujasis akcininkas I. H. už 500 000 Lt pardavęs įmonės prekybos patalpas, pervesdamas 370 400 Lt konkrečiai nenustatytais pagrindais, įskaitydamas150 000 Lt skolą, fiktyviai perleidęs įmonę atsakovui M. P., siekė išvengti prievolių vykdymo ir sudarė fiktyvius bei įmonei nenaudingus sandorius. Dėl nurodytų neteisėtų atsakovo veiksmų įmonė nebegalėjo vykdyti savo kreditorinių įsipareigojimų. Taip pat nustatyta, kad atsakovui I. H. perduotas įmonės turtas (ilgalaikis turtas – 736 716,22 Lt, 7 automobiliai, 1 priekaba, 402 745,70 Lt kasos likutis, turto atsargos, kurių vertė 101 102,18 Lt) bankroto administratoriui nebuvo perduotas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas įmonės turtą iššvaistė ir savo nesąžiningais veiksmais įmonei padarė 1 240 564,10 Lt žalą, kurią turi atlyginti subsidiariai su ieškovu.

15Teismas konstatavo, kad nors žala įmonei padaryta kelių asmenų veiksmais, tačiau solidarioji atsakomybė negali būti taikoma, kadangi žala padaryta skirtingu laiku, skirtingais pagrindais, skiriasi žalos kilmė, atsiradimo aplinkybės ir pasekmės.

16Teismas nustatė, kad 2012 m. birželio 1 d. atsakovai A. M. ir R. M. padovanojo atsakovams J. M. ir G. M. lygiomis dalimis butą, esantį ( - ), Neringoje, bei konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti minėtą sandorį negaliojančiu, kadangi neįrodytos actio Pauliana taikymo sąlygos – sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, ginčijamas sandoris nepažeidžia kreditorių interesų, kadangi atsakovas dirba, gauna pajamas.

17III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

18Ieškovė BAUB ,,Arnoterus” apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys atmestas ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog įmonė R. M. vadovavimo laikotarpiu buvo nemoki. Įmonės nemokumą patvirtina faktai, kad nuo 2008 m. trumpalaikis turtas viršijo pusę į balansą įrašytos turto vertės, pradelsta skola UAB ,,Johnson & Johnson” atsirado 2006 m. ir vis didėjo (2009 m. siekė 4 558 949,15 Lt).
  2. Nepagrįsta teismo išvada, kad 2008 m. lapkričio 12 d. sudaryta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis ir avanso pervedimas UAB ,,Inkolit” nebuvo nenaudingas ieškovui, neturėjo įtakos įmonės finansinės būklės pablogėjimui. FNTT savo išvadoje konstatavo, kad ieškovas patyrė 1 200 000 Lt nuostolius, kadangi už šias lėšas nieko negavo, o ieškovų vadovų teiginiai, kad minėti pinigai buvo pervesti siekiant įkurti mokymo centrą, neparemti objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais tokios veiklos perspektyvas ir finansines galimybes ją įgyvendinti.
  3. Teismas neįvertino ikiteisminio tyrimo medžiagos bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 12 d. nutarties (civilinė byla Nr. 2-207-464/2015), kuriuose konstatuota, kad 572 430 Lt paramos suteikimas UBA ,,Oktanas” tuo metu, kai įmonė jau buvo nemoki, neabejotinai sumažino įmonės turtą ir buvo viena iš priežasčių, kodėl įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, ir nepagrįstai konstatavo, kad paramos teikimas nebuvo žalingas įmonei.
  4. Atsakovas R. M., laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2011 m. spalio 26 d. išsimokėdamas sau dividendus pažeidė ABĮ 60 straipsnį, kadangi dividendus išsimokėjo tuo metu, kai įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Tokiais savo veiksmais jis padarė žalą kreditoriams ir veikė nesąžiningai juridinio asmens atžvilgiu.
  5. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d. ieškovo R. M. sau be pagrindo išsimokėtos 100 000 Lt sumos, nesiaiškino kokiu pagrindu ir kokiu tikslu ši suma buvo išmokėta bei nenustatyta, kur dingo 18 500 Lt gauti už parduotą įmonei priklausantį automobilį.
  6. Teismas neteisingai įvertino atsakovo A. P. veiksmus, kuomet įmonei turtint pradelstų įsiskolinimų kreditoriams, o vėliau būnant nemokiai, jam pažeidžiant įstatymų nuostatas buvo išmokėti dividendai ir tokiu būdu padaryta žala kreditoriams. Kadangi kreditorių interesus pažeidžiantys sprendimai priimti įmonės akcininkais būnant atsakovams R. M. ir A. P. ir jiems turėjo būti žinoma apie priimamus sprendimus, teismas nepagrįstai padarytos 2 701 930 Lt žalos nepriteisė solidariai iš minėtų atsakovų.
  7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą solidariai iš atsakovų R. M., A. P., M. P. ir I. H. priteisti 1 240 564,10 Lt žalos atlyginimą. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas I. H. susijusiai bendrovei SIA ,,Maval” 2011 m. gruodžio 9 d. be pagrindo pervedė 20 400 Lt, pavedimas padarytas ieškovui iškėlus bankroto bylą ir galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms neatsižvelgė į tai, kad atsakovas iš įmonės banko sąskaitos pasisavino 499 633,31 Lt bei pardavė įmonės transporto priemones už 266 600 Lt, tačiau nenustatyta kaip ir ar apskritai šios lėšos buvo apskaitytos. Šiais veiksmais atsakovas padarė žalą bendrovei. Atsakovai I. H. ir M. P. yra Baltarusijos piliečiai, kurie praėjus kelioms dienoms nuo įmonės akcijų įsigijimo savarankiškai negalėjo sudaryti ieškovo turto perleidimo sandorių, jie turėjo veikti su buvusiais ieškovo akcininkais, todėl teismas privalėjo žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 10 d. priteisti solidariai iš atsakovų. Buvę savininkai akcijas perleido Baltarusijos piliečiams siekdami išvengti asmeninės atsakomybės bei pasisavinti įmonės turtą ir šiuos veiksmus atliko kartu su naujais įmonės savininkais, todėl jų atsakomybė solidari.
  8. Atsakovai R. M., A. P., I. H. ir M. P. nesikreipdami laiku dėl bankroto bylos iškėlimo padarė įmonei 4 894 807,93 Lt žalą, kurią turi atlyginti solidariai, kadangi įmonei nuo 2009 m. patiriant finansinius sunkumus ir jos būklei atitinkant ĮBĮ nustatytus reikalavimus dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą nesikreipė, o savo veiksmais toliau didino bendrovės nemokumą.
  9. Teismas, nustatęs, kad neva neegzistuoja actio Pauliana taikymo sąlygos, nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia 2012 m. birželio 1 d. dovanojimo sutartį. Neatsižvelgė į tai, kad iki sandorio sudarymo atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė žalą įmonei, todėl sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo reikalavimo teisę. Nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovo gaunamų pajamų, kurios sudaro 344 Eur/mėn., pakaks priteistai žalai atlyginti.
  10. Teismo sprendimas nemotyvuotas, kadangi nėra nurodyta priežastys, kodėl nepatenkintas ieškovo reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

19Atsakovai R. M. ir A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo R. M. priteistas 20 273,40 Eur žalos atlyginimas, iš atsakovo A. P. 26 065,80 Eur žalos atlyginimas ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atsakovų R. M. ir A. P. atžvilgiu atmesti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai laikė, jog po akcijų perleidimo sudarymo gauti dividendai kaip atlyginimas už parduotas akcijas vertintinas kaip apeliantų bendrovei neteisėtais ir kaltais veiksmais padaryta žala, kurią neva turėtų atlyginti apeliantai. Sudarius akcijų pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjui kilo pareiga tinkamai bei teisėtai atsiskaityti už įsigytas akcijas, šiuo atveju atsakovas I. H., būdamas ieškovo vadovu, panaudojo įmonės lėšas su apeliantais atsiskaityti. Kadangi žalą įmonei savo neteisėtais veiksmais padarė atsakovas I. H., jis yra atsakingas už žalos atlyginimą, o atsakovai jokių neteisėtų veiksmų neatliko, jų kaltės nėra. Pirmosios instancijos teismas žalos atlyginimą nukreipė ne į tą asmenį, kadangi neteisėtus veiksmus atliko atsakovas I. H..

20Atsakovai R. M. ir A. P. atsiliepime į ieškovės BUAB ,,Arnoterus” apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Ieškovė nepagrįstai sutapatina bendrovės vadovo ir jos dalyvių (akcininkų) atsakomybės pagrindus bei rūšį ieškovei tariamai padarytos žalos atžvilgiu, ieškovė pati nurodė, kad atsakovų atsakomybės dalys negali būti nustatytos, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu ir kokie konkretūs reikalavimai yra reiškiami. Ieškovė nepagrįstai reikalauja atlyginti žalą, kuri atsirado po akcijų pardavimo, kadangi atsakovai įmonės veikloje jau nedalyvavo.
  2. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovams būnant įmonės akcininkais įmonė buvo nemoki. 2007-2010 m. įmonė veikė pelningai, apeliantė (ieškovė) klaidingai nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-207-464/2015, nustatė įmonės nemokumo momentą.
  3. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad dividendų išmokėjimas, mokėjimai Kauno automobilių sporto klubui ,,Oktanas”, sandoriai su UAB ,,Inkolit” buvo sudaryti įmonei esant nemokiai ar būtų sukėlę jos nemokumą. Ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti minėtus sandorius negaliojančiais, nepateikė įrodymų, kad jais būtų pažeisti teisės aktai.
  4. Atsakovai jokiais veiksmais ar neveikimu neprisidėjo prie žalos įmonei atsiradimo tuo laikotarpiu, kai bendrovę valdė ir jai vadovavo atsakovai I. H. ir M. P., apeliantė (ieškovė) nepatiekia tai patvirtinančių įrodymų, o tik deklaratyvius teiginius bei spėliones, ieškovė neįrodė bendrų atsakovų solidariosios atsakomybės sąlygų.
  5. Nei ieškovė, nei jos kreditoriai nei ginčijamo sandorio metu, nei ieškinio pareiškimo momentu neturėjo reikalavimo teisės į atsakovą R. M., juo labiau į A. M., todėl apeliantės teiginys, kad egzistuoja actio Pauliana taikymo pagrindas, yra nepagrįstas ir neįrodytas.

21Trečiasis asmuo ,,Swedbank“, AB atsiliepime į ieškovės BUAB ,,Arnoterus” apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo dalies dėl sutarties pripažinimo negaliojančia netenkinti, dėl kitų skunde išdėstytų aplinkybių nepasisako. Nurodo, kad ieškovė neįrodė visų actio Pauliana institutui taikyti būtinų sąlygų. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, apeliantė nepateikė įrodymų, kad pritaikius restituciją būtų bent iš dalies atkurtas atsakovo R. M. mokumas, nepateikti kitų sandorio šalių nesąžiningumą pagrindžiantys įrodymai.

22IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Apeliacinio proceso ribas – aspektus, kuriais tikrinamas apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nustato apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai (CPK 320 straipsnis). Vykdydamas apeliacijos funkciją, apeliacinės instancijos teismas ne tik pasisako dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos ir taikomos teisės normos, bet ir pakartotinai apeliacinio proceso ribose nustatinėja bylai reikšmingus faktus.

24Nagrinėjamoje byloje keliamas atsakovų – R. M., A. P., I. H., M. P., kurie skirtingais laikotarpiais buvo ieškovės BUAB ,,Arnoterus“ akcininkais ir / ar vadovais – deliktinės civilinės atsakomybės klausimas. Reikalavimas priteisti iš atsakovų žalą grindžiamas tuo, kad jie būdami ieškovės akcininkais ir / ar vadovais, įmonei esant nemokiai, neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, kas lėmė įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais bei, įmonei faktiškai esant nemokiai, sudarė jai nenaudingus sandorius bei atliko kitus įmonės interesams priešingus veiksmus (iššvaistė turtą), dėl kurių įmonės galimybė atsiskaityti su kreditoriais dar sumažėjo. Skirtingais laikotarpiais padarytą žalą prašoma iš atsakovų priteisti solidariai: žalos dalį, kuri, pasak ieškovo, padaryta iki akcijų perleidimo (2011-11-10) prašoma priteisti solidariai iš A. P. ir R. M., o žalą, kuri padaryta nepagrįstai perleidus ar iššvaisčius turtą po 2011-11-10 akcijų perleidimo I. H. ir po 2012-01-26 akcijų perleidimo M. P., prašoma solidariai priteisti iš atsakovų A. P., R. M., I. H. ir M. P.. Taigi, byloje keliamas ne tik civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų skirtingais teisinais pagrindais klausimas, bet ir skirtingais laikotarpiais įmonės vadovais ir / ar akcininkais buvusių asmenų solidariosios atsakomybės klausimas.

25Byloje nustatyta, kad atsakovas R. M. UAB ,,Arnoterus“ akcininku buvo nuo 2002-07-01 iki 2011-06-10 (akcijų pirkimo- pardavimo sutarties su I. H. sudarymo), o nuo 2002-07-01 iki 2011-11-10 buvo ir įmonės direktoriumi; atsakovas A. P. įmonės akcininku buvo nuo 2007-12-12 iki 2011-06-10 (akcijų pirkimo- pardavimo sutarties su I. H. sudarymo), tačiau duomenys apie akcininkų ir įmonės vadovo pasikeitimą juridinių asmenų registre buvo įregistruoti tik 2011-11-14; nuo 2011-11-14 ieškovės akcininku ir direktoriumi įregistruotas atsakovas I. H. (t. 1, b. l. 64–68); 2012-01-26 akcijos buvo perleistos M. P., nuo 2012-02-07 akcininku ir direktoriumi juridinių asmenų registre nurodomas atsakovas Baltarusijos pilietis M. P. (t. 1, b. l. 64–80).

26Dėl juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario civilinės atsakomybės atribojimo

27Ieškinys atsakovams R. M., I. H., M. P. pareikštas kaip ieškovės akcininkams ir valdymo organams (direktoriams), atsakovui A. P. – kaip akcininkui.

28Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad įmonės dalyvio ir vadovo atsakomybės pagrindai skiriasi, nes skirtinga jų teisinė padėtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009). Skirtingas įmonės dalyvių ir valdymo organų narių statusas bei faktiškai atliekamos funkcijos lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008).

29Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad dalyvis per se nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015; 2014 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Juridinio asmens dalyvio interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl vertinant juridinio asmens dalyvio veiksmus netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008).

30Vadovas, priešingai, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų DK, CK, Akcinių bendrovių ir kitų įstatymų bei įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-234/2013), todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga neperduodama (CK 2.87 straipsnis, Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 6 dalis). Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008).

31Pagrindo taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę atsiradimą gali lemti tiek imperatyviai teisės aktuose nustatytų, tiek fiduciarinių pareigų įmonei, taip pat ir aptartais aspektais kreditoriams pažeidimas. Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui. Kartu pažymėtina, kad bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei. Pažymėtina, kad bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai bendrovė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų, t. y. bendrovės vadovo atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-969/2015).

32Pirmiau minėta, kad atsakovai R. M., I. H. ir M. P., skirtingais laikotarpiais buvo kartu ir įmonės vadovais (direktoriais) ir jos akcininkais, tuo tarpu atsakovas A. P. tam tikru laikotarpiu buvo tik įmonės akcininku. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad vienas iš atsakovų – A. P., kuris buvo tik ieškovės akcininkas ir niekuomet nebuvo jos valdymo organu ar valdymo organo nariu, negali būti atsakingas ieškovei bei jos kreditoriams analogišku pagrindu kaip kiti atsakovai, kurie buvo ne tik bendrovės akcininkais, bet ir jos vadovais. Nors ieškovė apeliaciniame skunde kaip ir ieškinyje, žalą prašo priteisti ir iš šio atsakovo, apeliaciniame skunde iš esmės atkartojami ieškinyje nurodyti argumentai, nedetalizuojant A. P. kaip juridinio asmens dalyvio pagrindų pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Todėl pirmiausia tikslinga atriboti įmonės valdymo organų (vadovų) atsakomybę nuo akcininkų (dalyvių) atsakomybės ir, visų pirma, tikslinga pasisakyti dėl šių subjektų atsakomybės atribojimo už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą.

33Dėl juridinio asmens vadovų (direktorių) ir dalyvių (akcininkų) civilinės atsakomybės už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą sąlygų, rūšies ir atribojimo

34Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvaus elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Dėl šios priežasties įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovo veikla prieštarauja įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims (kreditoriams), kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Kasacinio teismo išaiškinta ir tai, kad bendrovės akcininkai (juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad jų veiksmai (neveikimas) nesukeltų žalos tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009; kt.).

35Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad nors pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), tačiau, sprendžiant civilinės atsakomybės šiems asmenimis taikymo bylas ir konstatavus, kad nurodyta pareiga pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatinėjamos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtumus, civilinės atsakomybės taikymo bylose kiekvienu atveju spręstina, ar kaip atsakovas nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga, nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

36Remdamasi tokia kasacinio teismo formuojama praktika šios kategorijos bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo A. P., kuris buvo įmonės akcininkas, dėl skirtingų bendrovės vadovo ir dalyvio (akcininko) funkcijų, atsakomybė neinicijavus bankroto bylos iškėlimo, negali būti solidari su tuo pat laikotarpiu ne tik akcininku, bet ir įmonės direktoriumi buvusiu R. M.. Juo labiau, jo atsakomybė negali būti solidari su kitais dviem atsakovais (I. H. ir M. P.), nes tuo metu jis nebuvo ne tik įmonės valdymo organu, bet ir akcininku.

37Kasacinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuomet, kai bendrovei, kuri yra faktiškai nemoki, skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijuodami bankroto bylos, tai nėra pagrindo pripažinti, kad ši žala padaryta bendrais šių asmenų veiksmais. Kiekvienas jų privalo individualiai atsakyti už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno jų civilinių sąlygų visetą pagal faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės atveju taikoma tik tada, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkrečiam atsakovui. Šiuo atveju būtent atsakovai turi pareigą įrodyti, jog žala nėra bendra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015, 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015, kt.). Nagrinėjamoje byloje yra aiškūs laikotarpiai, kada įmonės valdymo organais (direktoriais) buvo konkretūs atsakovai – R. M. (iki 2011-11-10), I. H. (iki 2012-01-), M. P. (nuo iki nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo dienos). Taigi, kiekvienas iš šių atsakovų turėjo prievolę inicijuoti bankroto bylos iškėlimą tuo metu, kai jis buvo įmonės vadovu, jeigu tuo metu egzistavo ĮBĮ nustatytos sąlygos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir neturėjo tokios prievolės tuomet, kai jau nebebuvo įmonės vadovu. Atsižvelgiant į tai, pripažįstama, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja žalą, kurią pasak jos atsakovai padarė laiku neinicijuodami bankroto bylos iškėlimo ieškovei, atlyginti solidariai.

38Ieškovės argumentas, esą atsakovai R. M. ir A. P., perleisdami akcijas atsakovui I. H. sudarė tariamą sandorį, siekdami išvengti atsakomybės kreditoriams, grindžiamas tik prielaida. Ieškinys dėl akcijų pirkimo pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu byloje nėra pareikštas, tuo tarpu teismas ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą bei taikyti niekinio sandorio pasekmes gali tik tokiu atveju, jeigu nagrinėjant bylą, niekinio sandorio faktas tampa akivaizdus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015).

39Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad faktinės aplinkybės, kurios akivaizdžiai liudytų, jog akcijų pirkimo pardavimo sutartis tebuvo tariamas sandoris (ar niekinis sandoris dėl kitų aplinkybių bei teisnių pagrindų), nėra nustatytos, juo labiau, jos nėra akivaizdžios. Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad šie atsakovai, perleidę akcijas, o atsakovas R. M., atleistas iš direktoriaus pareigų (2011-11-10), ir toliau liko atsakingi už bankroto bylos ieškovei inicijavimą ar kitus veiksmus, kuriuos atliko naujieji akcininkai ir vadovai (kurie I. H. ir M. P. atveju sutapo). Faktinės bylos aplinkybės liudija, kad po to, kai akcininku ir direktoriumi įregistruotas atsakovas I. H. (2011-11-14), būtent jis savarankiškai ir per įgaliotą asmenį, Lietuvos Respublikos pilietį M. K., vykdė veiklą – vis dar vykdė įsipareigojimus UAB „Johnson & Johnson“ ir kitiems kreditoriams, pirko kitų įmonių akcijas (SIA „MAVAL“), disponavo įmonės turtu ir t. t. T. y. byloje yra pakankamai daug įrodymų, kad naujasis akcininkas ir direktorius savarankiškai vykdė veiklą ir, priešingai, nėra jokių įrodymų, kad šiuo periodu (po 2011-11-10) kokia nors forma ieškovės veikloje būtų dalyvavę atsakovai R. M. ir / ar A. P..

40ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje ((2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

41Taigi, esminė byloje nustatytina aplinkybė – momentas, kada įmonė tapo nemokia ĮBĮ prasme ir kada įmonės valdymo organams ir / ar akcininkams atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą bei, atitinkamai įmonės veikloje teikti prioritetą jau nebe pačios įmonės ar jos akcininkų, bet kreditorių interesams.

42Kaip nurodyta pirmiau, ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

43Taigi, įstatyme įmonės nemokumas siejamas su tam tikrų juridinių aplinkybių visuma: 1) įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.); 2) pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais įmonės nemokumo klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).

44Pareikštame ieškinyje ieškovė teigė, kad įmonė nemokia buvo jau 2008 m. pabaigoje, nes pagal balanso duomenis, sudarytus 2008 m. gruodžio 31 d., įmonė turėjo 4 707 813 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 3 434 677; atitinkamai, 2009 m. gruodžio 31 d. duomenimis šis santykis buvo 8 306 025 Lt ir 7 112 291 Lt, o 2010 m. gruodžio 31 d. – 7 073 114 Lt ir 5 985 532 Lt. T. y. vėliausiai įmonė buvo nemoki 2010 m. gruodžio 31 d., ką esą patvirtina ir specialisto išvada ikiteisminio tyrimo byloje. Taigi, pati ieškovė tiksliai neįvardija nemokumo momento. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės mokumo / nemokumo pagal ĮBĮ fakto vertinimas išsiskiria tuo, jog pačioje įmonėje nėra išlikę įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, t. y. pirminiai ieškovės finansinės padėties būklę liudijantys šaltiniai. Vis dėlto tai nėra kliūtis nustatyti, ar įmonė tapo nemokia ieškovės nurodomu momentu (2008 m. pabaigoje ar 2010 m. pabaigoje), ar vėliau. Teisėjų kolegijos vertinimu ieškinyje nurodytoms aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti esamų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų pakanka (CPK 185 straipsnis).

45Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad įmonės finansinėje atskaitomybėje (balansuose) užfiksuoti duomenys apie per vienerius metus mokėtinas sumas negali būti tapatinami su įmonės pradelstais įsipareigojimais. Duomenys apie pradelstus įsipareigojimus, jų dydį, palyginus su turto dydžiu, UAB „Arnoterus“ 2008 – 2010 metų balansuose ir pelno nuostolių ataskaitose neužfiksuoti, todėl nėra galimybės remiantis šiais dokumentais konstatuoti faktą, kada UAB „Arnoterus“ pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Lietuvos Aukščiausiojo teismo yra nurodyta, kad aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (pirmiau minėta nutartis byloje Nr. 3K-3-453/2014).

46Pagal bylos duomenis, UAB „Arnoterus“ buvo įsteigta 2002-07-01 ir kaip įgaliota platintoja vykdė didmeninę ir mažmeninę prekybą pasaulinio prekės ženklo „Johnson&Johnson“ medicinos pagalbos priemonėmis, implantuojamomis į žmogaus kūną. Ieškovė teikė medicinos pagalbos priemones Lietuvos ligoninėms, kurias Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos viešo konkurso būdu pirko ligoninėms. Byloje nėra duomenų, kokiu teisiniu pagrindu „Johnson&Johnson“ tiekė medicinos priemones ieškovei UAB ,,Arnoterus“ 2002-07-01 – 2009-02-02 laikotarpiu, nes jokių rašytinių sutarčių nėra pateikta. Apeliacinės instancijos teismo siūlymu, ieškovė pateikė 2009 m. vasario 2 d. tiekimo sutartį Nr. 2010/003 (t. 10, b.l. 4-13), kurioje nustatyta, kad klientas turi sumokėti už gautus produktus pagal tiekėjo pateiktą sąskaitą- faktūrą, kurios pagrindas yra šalių pasirašytas važtaraštis, per 45 d. nuo sąskaitos- faktūros gavimo iš Tiekėjo (Sutarties 2.2 punktas). Remiantis atsakovo R. M. paaiškinimais apeliacinės instancijos teismui, medicinos priemonės iki 2009 m. vasario 2 d. sutarties pasirašymo buvo tiekiamos žodinių susitarimų pagrindu, remiantis šalių tarpusavio pasitikėjimu, o ir pasirašius sutartį, situacija faktine prasme liko visiškai nepakitusi. Jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų ar paneigtų šią atsakovo nurodytą aplinkybę, į bylą nėra pateikta. Nesant jokių rašytinių susitarimų ir kitokių įrodymų, kad šalys iki 2009-02-02 buvo aptarusios atsiskaitymo už patiektą medicinos įrangą terminus, nėra jokio teisinio pagrindo bet kokį ieškovės įsiskolinimą įmonei „Johnson&Johnson“, susidariusį iki šios datos (2009-02-02), vertinti kaip pradelstą. Taigi, nepagrįsti ieškovės ieškinyje bei apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad įmonė jau 2008 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki. Šią teismo išvadą papildomai patvirtina ir 2008-01-14 „Johnson&Johnson“ ir UAB „Arnoterus“ buhalterinę apskaitą tvarkančių buhalterių pasirašytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kuriame 2 858 326,35 Lt suma 2007 m. gruodžio 31 d. įvardijama ne kaip ieškovės skola, bet kaip atitinkamas „Johnson&Johnson“ debetas ir UAB ,,Arnoterus“ kreditas (t. 8, b. l. 142).

47Pasisakydama dėl ieškovės įsiskolinimų kreditoriui „Johnson&Johnson“ tam tikrais momentais, teisėjų kolegija nurodo, kad pradelstų mokėjimų dydis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies kontekste (t.y. sudarantis pagrindą įmonės vadovui inicijuoti bankroto procedūrą dėl to, kad pradelsti mokėjimai viršija pusę įmonės turto vertės) vertintinas ne tik pagal formalųjį kriterijų, bet pagal visas aplinkybes, sudarančias pagrindą išvadai, kad abi sutarties šalys tam tikrą ieškovei pateiktų ir jos neapmokėtų medicinos priemonių vertinę išraišką traktavo kaip pradelstą skolą. Nors, kaip minėta pirmiau, 2009 m. vasario 2 d. šalims sudarius rašytinę tiekimo sutartį, joje buvo numatytas 45 dienų atsiskaitymo už gautus produktus terminas (kuris, beje, pagal sutarties nuostatas skaičiuojamas nuo sąskaitos faktūros išrašymo dienos, o byloje nėra įrodymų apie sąskaitų atitinkamoms sumoms išrašymo laiką), byloje taip pat nėra ir jokių duomenų, kad kreditorius „Johnson&Johnson“ kada nors po rašytinės sutarties pasirašymo būtų reikalavęs sumokėti susidariusį įsiskolinimą, skaičiavęs delspinigius (nors tokia jo teisė buvo numatyta Sutarties 6.3 punkte) ar kokiu nors kitokiu būdu aiškiai pareiškęs, jog visi mokėjimai, neatlikti per 45 dienas po produktų pristatymo ar sąskaitų išrašymo, laikomi pradelstais. Atsižvelgiant į tai, kad pagal apeliacinės instancijos teismui pateiktas sutartis, sudarytas tarp UAB ,,Arnoterus“ ir Valstybinės ligonių kasos, atsikaitymo terminas už ieškovės pastarajai pateiktą produkciją buvo numatytas atitinkamai 60 dienų (2009-05-15 sutartyje), 160 dienų (2009-12-14 sutartyje) bei 180 dienų (2009-12-31, 2010-12-06, 2011-06-30 sutartyse) (t. 10, b.l. 28-50), o medicininės įrangos tiekėja „Johnson&Johnson“ ieškovei dalyvaujant VLK organizuojamuose viešuosiuose pirkimuose visais atvejais turėjo pateikti patvirtinimą apie pasirengimą patiekti reikiamą kiekį reikiamo asortimento medicinos įrangos (nors tokių duomenų byloje nėra, atsakovas R. M. šią aplinkybę nurodė savo paaiškinimuose, o sutarčių tarp ieškovės ir VLK vykdymo praktika tai patvirtina, nes „Johnson&Johnson“ tiekė ieškovės VLK pagal sutartis įsipareigotas parduoti prekes), pripažįstami pagrįstais atsakovų argumentai, kad ieškovės skola, net ir viršijanti 45 dienų atsikaitymo terminą, šalių nebuvo traktuojama kaip pradelsta. Šią aplinkybę nors ir netiesiogiai, patvirtina ir tokie bylos rašytiniai įrodymai kaip tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai (t. 1, b. l. 146, t. 8, b. l. 68–69), kuriuose tam tikrais laikotarpiais fiksuojamas ,,skolos likutis“ arba ,,debetas- kreditas“. Beje, pažymėtina, kad būtent tuose aktuose, kuriuos siuntė ieškovė įmonei „Johnson&Johnson“ nesumokėta suma buvo įvardijama kaip ,,skola“ (tačiau ne – ,,pradelsta skola“), tuo tarpu aktuose, kuriuos siuntė „Johnson&Johnson“ suderinti ieškovei, nesumokėta suma įvardijama tik kaip ,,debetas ir kreditas“, be to, nei viename iš jų nėra jokio reikalavimo nedelsiant ar per kažkokį terminą sumokėti ,,skolą“, nėra, kaip minėta pirmiau, skaičiuojami delspinigiai ar kitaip nurodoma, kad nesumokėta suma vertinama kaip pradelsta. Taigi, nors ieškovės ir jos kreditoriaus „Johnson&Johnson“ sudarytoje sutartyje ir buvo nustatytas atsiskaitymo terminas, šalių bendradarbiavimo ir tarpusavio įsipareigojimų vykdymo praktika tiek iki sutarties pasirašymo, tiek ir po to, liudija, kad šalys, vykdydamos sutartį, savo veiksmais išreiškė valią nesilaikyti 2009-02-02 sutartyje apibrėžtos atsiskaitymo tvarkos ir terminų (CK 1.64 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 1 dalis), t. y. kad buvo suderinta abiejų šalių valia dėl ieškovės atsiskaitymo po to, kai su ja už parduotas prekes atsiskaitys VLK, t. y. po 180 dienų. Byloje nėra duomenų, kokio dydžio skolos, viršijančios 180 dienų terminą, buvo susiformavę tam tikrais laikotarpiais, tačiau pagal ieškovės pateiktus duomenis 120 ir daugiau dienų pradelsti mokėjimai per visą laikotarpį, kuomet įmonės akcininkais buvo A. P. ir R. M., o pastarasis buvo ir įmonės vadovas, niekuomet nesiekė pusės į ieškovės balansą įrašyto turto vertės (tiek kiek yra į bylą pateiktų balansų, t.y. už 2008 – 2010 metus). Pagal naujausius kreditoriaus pateiktus duomenis (t. 10, b.l. 22) mokėjimai, pradelsti daugiau kaip 120 dienų (tačiau ir šiuo atveju duomenys pateikti ne apie daugiau kaip 180 dienų pradelstus mokėjimus), 2008 m. gruodžio 31 d. buvo 132 192,00 Lt (kai į balansą įrašyto turto vertė buvo 4 707 813 Lt), 2009-12-31 – 3 993 083 (kai į balansą įrašyto turto vertė buvo 8 306 025 Lt), 2010-12-31 –3 441 954,28 (kai į balansą įrašyto turto vertė buvo 7 073 114). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į aplinkybę, kad skirtinguose dokumentuose kreditorius yra nurodęs skirtingas ieškovės įsiskolinimo sumas, fiksuotas tam tikram momentui, pavyzdžiui, skola, kurios mokėjimas pradelstas 120 ir daugiau dienų 2008 m. gruodžio 31 d. 2016-02-29 pažymoje (t. 10, b.l. 22) nurodoma 132 192,00 Lt, tuo tarpu anksčiau teiktoje pažymoje – 979 826 Lt (t. 1, b.l. 145). Analogiška situacija ir su 2009-12-31 bei 2010-12-31 duomenimis šiose pažymose. Taip pat, pagal kreditoriaus pateiktus duomenis, per visą 2002 – 2012 metų laikotarpį ieškovei buvo pateikta prekių iš viso už 51 603 381,40 Lt, o ieškovės piniginiai pervedimai per tą patį laikotarpį buvo 47 026 594,94 Lt (t. 8, b. l. 114), t.y. skolos likutis pagal šiuos duomenis turėtų būti 4 576 787 Lt, kai tuo tarpu bankroto byloje šio kreditoriaus patvirtinto reikalavimo suma (pagrindinė skola, be palūkanų ir netesybų) yra 4 926 786,46 Lt, t. y. net 349 999,40 Lt didesnė. Nors šis faktas neturi tiesioginės įtakos vertinant įmonės nemokumo momentą nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme (t.y. nei tuo aspektu, kada pradelstų įsipareigojimų santykis viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, nei tuo aspektu, kada šią situaciją turėjo suvokti įmonės vadovas ir / ar dalyviai), pats skolos netikslumo faktas (tiek galutinis, tiek tam tikrais vertinimui aktualiais periodais), tik papildomai patvirtina atsakovų R. M. ir A. P. nurodomą aplinkybę, kad iki 2011 metų, kuomet „Johnson&Johnson“ pakeitė santykių su ieškove strategiją, santykiai buvo grindžiami ne griežtai laikantis tam tikrų sutartinių nuostatų, bet tarpusavio pasitikėjimu, laisvu atsiskaitymo terminų ir net skolos dydžio traktavimu.

48Nors byloje nėra balanso, sudaryto 2011 m. lapkričio 10 d. duomenimis, toks balansas, pagal byloje esančius įrodymus, buvo sudarytas ir kartu su kitais finansinės atskaitomybės dokumentais, sudarytais už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-11-10 R. M. buvo perduotas naujajam akcininkui ir įmonės direktoriui I. H. (t. 1, b.l. 96). Apeliacinės instancijos teismui pasiūlius šalims pateikti šiuos įrodymus, ieškovė raštu nurodė, kad jų pateikti negalinti dėl to, kad įmonės dokumentai, iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriui nebuvo perduoti; atsakovas R. M. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad įmonės balanso ir kitų finansinės atskaitomybės dokumentų pateikti negali, nes juos perdavė akcininkui I. H.; visus turėtus dokumentus (perdavimo aktus ir jų priedus) jis yra perdavęs bankroto administratoriui. Taigi, nėra galimybės įvertinti į balansą įrašyto turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykį būtent šiam momentui, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad net ir tuo atveju, kai ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, kuriam įmonės dokumentai nebuvo perduoti, neturi galimybės jų pateikti, tai savaime negali būti vertinama kaip įrodymas, jog tuo metu įmonė buvo nemoki ir dėl to įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, neinicijuodamas bankroto bylos iškėlimo.

49Minėta, kad dar viena sąlyga, būtina konstatuoti įmonės nemokumo būseną – įmonė neatsiskaito su kreditoriais. Remiantis šios bylos duomenimis, ieškovė nuolat atsiskaitinėjo su kreditoriais (tarp jų ir su didžiausiu – „Johnson&Johnson“). Pagal šio kreditoriaus pateiktus duomenis, per ginčo laikotarpį buvo sumokėtos tokios sumos: 2008 m. – 7 173 795,30 Lt, 2009 m. – 7 165 000 Lt, 2010 m. – 6 100 966,46 Lt, 2011m. – 4 883 823,43 Lt, 2012 m. (iki 2012-09-30) – 350 000 Lt (t. 8, b. l. 114). Pažymėtina, kad ir pati ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog 2009-2012 metais išrašytų sąskaitų suma yra mažesnė už per tą laikotarpį sumokėtą sumą.

50Įmonės valdymo organo (direktoriaus) nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei esant nemokiai, vertinamas kaip neteisėti veiksmai (neveikimas) ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies ir CK 6.246 straipsnio prasme. Civilinės atsakomybės sąlygų nustatymas yra fakto klausimai, kurių konstatavimas neatsiejamas nuo procesinių teisės normų, apibrėžiančių įrodymų vertinimo ir kitas taisykles, taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-500/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011), todėl plačiau nekartotina. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą (lot. affirmanti incumbit probatio), atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų pagrindimo pareiga teko ieškovei, taigi, būtent jai teko pareiga įrodyti, kad atsakovai veikė neteisėtai (t.y. kad įmonei esant nemokiai, jie nevykdė pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą).

51Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl įmonės nemokumo momento, kadangi priimtame sprendime nebuvo atsižvelgta į specialisto išvadą, gautą ikiteisminiame tyrime bei į Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje BUAB ,,Arnoterus“ bankrotą pripažinti tyčiniu nurodytų aplinkybių.

52Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Tais atvejais, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) remtis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikrų bylos aplinkybių, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009).

53Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamo teismo sprendimo turinį, atmeta pirmiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo kaip teisiškai nepagrįstus. Esant skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių prieštaravimų, teismas įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu turi motyvuotai nuspręsti, kuria informacija (duomenimis) remtis, o kurią atmesti.

54Nors FNTT specialisto išvada yra dokumentas, priimtas valstybės institucijos pareigūnų, savo kompetencijos ribose ir formaliai atitinka kitus CPK 197 straipsnio 2 dalyje išvardintus požymius, ji, remiantis teismų praktikoje suformuotomis taisyklėmis, laikytina ne oficialiu, o paprastu rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizės teisinis vertinimas negali turėti oficialiojo, turinčio didesnę įrodomąją galią rašytinio įrodymo statuso, nes tokiu būdu būtų pažeisti vieni iš pagrindinių civilinio proceso principų, įtvirtintų CPK 6, 12–14 straipsniuose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2013; 2013 m. 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013; kt.). Taigi, specialisto išvada, pateikta ikiteisminiame tyrime, kurioje pateikiamas tam tikrų faktų teisinis vertinimas (kaip nagrinėjamos bylos atveju – įmonės nemokumo būsena yra teisinė kategorija, nustatoma pagal anksčiau aptartus kriterijus), neturi didesnės įrodomosios galios negu kiti rašytiniai bylos įrodymai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas UAB ,,Arnoterus“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimas, kurio išdavoje buvo pateikta specialisto išvada (t. 6., b.l. 123-165), pagal kurią bendrovė nemoki buvo 2010-12-31, nes jos pradelstos skolos ,,Jonson & Jonson“ viršijo pusę UAB ,,Arnoterus“ turto (t. 10, b.l. 129). Ši išvada padaryta remiantis įmonės balansu ir kreditoriaus ,,Jonson & Jonson“ pateikta informacija apie pradelstas skolas. Pirmiau minėta, kad remiantis kasacinio teismo praktika, nustatant pradelstų įsipareigojimų ir turto santykį įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais galima vadovautis tik tokiu atveju, kai nekyla ginčo, tuo tarpu kilus ginčui, jis turi būti nustatomas remiantis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (pirminiais apskaitos dokumentais, sutartimis ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas detaliai pasisakė dėl įrodymų apie įmonės pradelstus įsipareigojimus vertinimo, atitinkamai, specialisto išvada, kurioje įmonės nemokumas vertintas būtent formaliuoju principu, negali būti vertinama kaip patikimesnis įrodymas, kad įmonės nemokumas buvo susiformavęs jau 2010 m. gruodžio 31 d.

55Tuo tarpu dėl teismo nutarties bankrotą pripažinti tyčiniu, pažymėtina, kad kaip pagrįstai nurodoma atsakovų R. M. ir A. P. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą, teismas toje nutartyje nenustatė (nenurodė) momento, kada įmonė tapo nemokia ir nenagrinėjo kiekvieno iš šios bylos atsakovų atsakomybės klausimo bei apimties bei nesprendė dėl žalos atlyginimo iš jų priteisimo, dėl jų atsakomybės pobūdžio ir t. t.

56Įvertinus visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagal bylos duomenis nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad tuo periodu, kada įmonės akcijos priklausė atsakovams A. P. ir R. M. (iki 2011 m. birželio 21 d. ) ir kuomet pastarasis buvo įmonės direktoriumi (iki 2011 m. lapkričio 10 d.), įmonės pradelstos skolos būtų viršiję pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovas R. M., kaip įmonės valdymo organas (vadovas) pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą inicijuoti bankroto bylos ieškovei iškėlimą, juo labiau, kad jis ir atsakovas A. P. šią pareigą pažeidė kaip įmonės dalyviai (akcininkai).

57Nesant pagrindo konstatuoti vieną iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtus veiksmus (atsakovų R. M. ir A. P. atžvilgiu) – teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos, priežastinio ryšio, kaltės) kaip teisiškai nereikšmingų ginčui išspręsti.

58Konstatavus, kad iki akcijų perleidimo I. H. sąlygų inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ieškovei dėl jos nemokumo nebuvo, toliau turėtų būti vertinama, kada tokios sąlygos susiformavo. T. y. ar atsirado ir jeigu atsirado, tai kada, pareiga inicijuoti bankroto bylą kitiems atsakovams (I. H. ir M. P.). Tačiau, kaip aptarta šios nutarties motyvuojamosios dalies pačioje pradžioje, byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad būtent atsakovas I. H., būdamas ieškovės direktoriumi, turėjo tokią pareigą, nes įmonė tuo metu jau realios veiklos nebevykdė, o tik realizavo turtą. Ši pirmosios instancijos teismo išvada nei vieno iš apeliantų nėra ginčijama, taigi, ši aplinkybė nėra apeliacijos objektu ir dėl jos apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti. Ieškovės apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamas tik tuo aspektu, kad iš atsakovo I. H. priteistas žalos atlyginimas nepriteistas solidariai iš visų atsakovų, t.y. ir iš atsakovų R. M., A. P. ir M. P.. Dėl dviejų pirmųjų atsakomybės nebuvimo už laikotarpį po akcijų perleidimo jau pasisakyta pirmiau, taip pat nutartyje jau pasisakyta ir dėl solidariosios atsakomybės taikymo pagrindų įmonės vadovams, jais buvusiems skirtingais laikotarpiais. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl deliktinės atsakomybės netaikymo atsakovui M. P. nurodė, kad akcijos jam buvo perleistos likus vos dviem mėnesiams iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, kad jis faktiškai jokių veiksmų neatliko, nedalyvavo ir neturėjo jokių galimybių dalyvauti įmonės valdyme, nedisponavo jos turtu ir kad byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad jis padarė ieškovei ir (arba) jos kreditoriams žalą. Teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo pozicijai, kadangi ir apeliaciniame skunde ieškovė nenurodo jokių konkrečių šio atsakovo veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip neteisėti; taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad nuo akcijų perleidimo šiam atsakovui momento iki bankroto bylos iškėlimo būtų padidėję skolos kreditoriams, t. y. kad jiems būtų padaryta žala būtent dėl šio atsakovo nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

59Dėl žalos, padarytos sudarius įmonei nenaudingus sandorius

60Ieškovė žalą iš atsakovų R. M. ir A. P. prašo priteisti ir tuo pagrindu, kad jie, įmonei faktiškai esant nemokiai, sudarė įmonei nenaudingus sandorius (su UAB ,,Inkolit“, Kauno sporto klubu ,,Oktanas“), taip pat neteisėtai išmokėjus šiems atsakovams dividendus.

61Dėl juridinio asmens dalyvio (akcininko) atsakomybės atribojimo nuo įmonės valdymo organo atsakomybės bei dėl įmonės nemokumo būsenos nebuvimo laikotarpiu, kuomet įmonės vadovu buvo R. M., pasisakyta šioje nutartyje pirmiau. Todėl toliau vertinama, ar sudarius ieškovo nurodomus sandorius, buvo pažeisti įmonės ir / ar jos kreditorių interesai, t.y. ar įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus CK 2.87 straipsnio prasme.

62Įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose bendrovės valdymo organams nustatytų pareigų – tiek įtvirtinančių konkrečias funkcijas, tiek fiduciarinių – vykdymas reiškia, kad jos turi būti vykdomos ne tik bendrovės dalyvių – akcininkų – interesais, bet ir atsižvelgiant į bendrovės kreditorių interesus, ypač tada, kai prastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų kreditoriams, išaiškinta, kad bendrovės vadovas privalo derinti visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus ir siekti jų pusiausvyros. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011, 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-344/2014).

63Dėl žalos pagal sudarytą preliminariąją sutartį

64Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Arnoterus“, atstovaujama atsakovo R. M., 2008-11-12 su UAB „Inkolit“ sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto – 28 poilsio namelių su poilsio klubu, kiemo rūsiu ir inžineriniais statiniais, esančių adresu J. J. g. 43, Kačerginės mstl., Kauno r. sav., pirkimo–pardavimo sutartį, pagal šią preliminariąją sutartį ieškovė sumokėjo UAB ,,Inkolit“ 1 200 000 Lt avansą, tačiau, preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu nesumokėjus antrosios avanso dalies (800 000 Lt), bei to nepadarius per papildomai suteiktą terminą, UAB ,,Inkolit“ preliminariąją sutartį nutraukė, o sumokėtas 1 200 000 Lt avansas nebuvo grąžintas ieškovei, nes buvo užskaitytas kaip netesybos pagal sutartį.

65Vertinant retrospektyviai, šis ieškovės sudarytas sandoris buvo nuostolingas, kadangi ieškovė prarado 1 200 000 Lt sumokėtą avansą, tačiau sprendžiant dėl žalos įmonei atlyginimo, valdymo organo nario veiksmai turi būti vertinami sandorio sudarymo faktinių aplinkybių kontekste. Anksčiau aptarta, kad įmonės nemokumas 2008 m. negali būti konstatuojamas nei retrospektyviai, nei, juo labiau, to meto faktinėje situacijoje.

66Atsakovai tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta ieškovei UAB „Arnoterus“ ketinant statyti apie 1 500 kv. m. ortopedijos-traumatologijos kliniką, reabilitacijos centrą ir mokymų bazę. Atsakovai taip pat nurodė, kad šie plėtros planai buvo suderinti su didžiausia įmonės kreditore ir kad pastaroji ne tik pritarė šiam planui, tačiau ir pati ketino investuoti į projektą. Taigi, preliminariosios sutarties sudarymo metu sandoris atitiko tiek pačios įmonės ir jos dalyvių interesus (kuriai tuo metu esant mokiai būtent ir vyravo dalyvių interesas), tiek ir kreditorių interesus. Aplinkybė, kad kilus ekonomikos krizei ir bankams atsisakius suteikti finansavimą ketintam realizuoti verslo projektui, pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta ir dėl to ieškovė prarado sumokėtą avansą, savaime nesuponuoja atsakovų veiksmų neteisėtumo.

67Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas išaiškinimas, kad bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, reiškiančio aiškų ir nepateisinamą aplaidumą vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad kai ieškiniu reikalaujama bendrovės vadovui atlyginti žalą, padarytą bendrovei sudarytais sandoriais, teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar tokie sandoriai sudaryti bendrovei prisiimant įprastą jos veikloje ūkinę – komercinę riziką. Bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, kad sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žala, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius vadovaujamai bendrovei žalą nulemiančius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, kad protingas ir apdairus bendrovės vadovas analogiškomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, prisiėmė neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką. Vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės – komercinės rizikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013).

68Kasacinio teismo taip pat yra nurodyta, kad vertinant bendrovės vadovo sudarytų sandorių teisėtumą, taikytina verslo sprendimo taisyklė – turi būti atsižvelgiama, ar verslo sprendimas priimtas protingai įvertinus riziką (ar prieš sudarant sandorį ir priimant sprendimą buvo tinkamai surinkta ir įvertinta informacija) ir ar vadovas, priimdamas tokį sprendimą, galėjo protingai tikėti, kad toks sprendimas yra bendrovės naudai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

69Esminis verslo sprendimo taisyklės požymis yra prezumpcija, kad darydamas verslo sprendimą direktorius veikė tinkamai informuotas, sąžiningai tikėdamas, kad veiksmas buvo geriausiais bendrovės interesais. Jei ieškovas neįrodo, kad vadovas veikė neinformuotas, nesąžiningai, arba pažeisdamas lojalumo pareigą, teismai turi gerbti vadovo sprendimą, nebent sprendimas neturėjo jokio verslo požiūriu racionalaus tikslo. Jei ieškovas paneigia prezumpciją, įrodinėjimo našta pereina direktoriui, kad sprendimas buvo visiškai sąžiningas ir skaidrus bendrovės atžvilgiu.

70Nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad verslo sprendimas sudaryti sandorį, rezultate lėmusį ieškovės nuostolius, verslo požiūriu neturėjo jokio racionalaus tikslo ir prieštaravo bet kokiai verslo logikai. Ketinimas įsigyti nekilnojamąjį turtą, siekiant plėtoti įmonės veiklą nuo išimtinai prekybos iki gydymo, reabilitacijos, mokymo paslaugų teikimo nevertintinas kaip neracionalus ar prieštaraujantis verslo logikai. Verslo plėtra investuojant ne tik įmonės, bet ir skolintas lėšas, taip pat atitinka standartinę verslo praktiką. Byloje taip pat nėra įrodyta, kad ieškovė nebūtų gavusi finansavimo šio projekto įgyvendinimui net ir tuo atveju, jeigu nebūtų prasidėjusi visuotinė ekonomikos krizė (t.y. kad sandoris bet kokiomis aplinkybėmis negalėtų būti užbaigtas, nepatiriant nuostolių), todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju netaikytina verslo sprendimo sąžiningo priėmimo prezumpcija.

71Ieškovas byloje įrodinėja, kad sprendimas sudaryti preliminariąją sutartį buvo nesąžiningas, prieštaraujantis įmonės interesams, kadangi UAB ,,Inkolit“ nebuvo ketinamų pikti statinių savininkė, todėl ieškovė galėjo įsigyti turtą tiesiogiai iš savininko ir pigiau, taip pat, kad nebuvo parengtas žemės sklypo detalusis planas. Dėl šių ieškovės argumentų pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai aptarė, kodėl tokios situacijos nevertina kaip atsakovo nesąžiningų veiksmų ir teisėjų kolegija su šiuo vertinimu sutinka. Pagal bylos duomenis, UAB ,,Inkolit“ buvo pasirengusi sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, kadangi su statinių savininke UAB „Urbo slėnis“ buvo sudariusi susitarimą nupirkti šį turtą iki 2009-10-30 (t.y. iki termino sudaryti sutartį su ieškove), be to, preliminariąja sutartimi UAB ,,Inkolit“ buvo įsipareigojusi parengti žemės sklypo detalųjį planą, kas, įvertinant su tuo susijusias darbo bei laiko sąnaudas, logiškai pagrindžia ir kainų skirtumą tarp sandorių sumų (UAB ,,Inkolit“ – UAB ,,Urbo slėnis“ ir UAB ,,Arnoterus“ – UAB ,,Inkolit“). Sąžiningo verslo sprendimo prezumpcijos šio sandorio atžvilgiu, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia ir ieškovės nurodoma aplinkybė dėl UAB ,,Urbo slėnis“ ir Kauno sporto klubo ,,Oktanas“ sąsajos per jų vadovą N. D. ir aplinkybės, kad pastarajam sporto klubui ieškovė yra skyrusi paramą. Visų pirma, sandoris iš kurio kildinama žala, buvo sudarytas su UAB ,,Inkolit“. Ieškovė neįrodinėjo kokių nors neskaidrių, interesų konfliktą sąlygojančių atsakovų sąsajų / ryšių su šia bendrove, savo ruožtu, UAB ,,Inkolit“ buvo sutartiniuose santykiuose su UAB ,,Urbo slėnis“, su kuria taip pat joks atsakovų interesų konfliktą galintis sąlygoti ryšys nėra nustatytas bei įrodytas. Tuo tarpu ryšys, kurį nurodo ieškovė (UAB ,,Urbo slėnis“ ir Kauno sporto klubo ,,Oktanas“ vadovas buvo tas pats asmuo, o sporto klubui ieškovė teikė paramą), yra pernelyg nutolęs nuo sandorio, kurio sudarymu grindžiama žala, todėl tegali būti vertinamas kaip abstrakti ieškovės prielaida, bet ne patikimas ir pakankamas argumentas (įrodymas) apie sudaryto sandorio nesąžiningumą.

72Dėl žalos teikiant paramą bei išmokant akcininkams dividendus

73Paramos Kauno sporto klubui ,,Oktanas“ teikimo neteisėtumą ieškovas iš esmės grindžia vieninteliu teisiniu argumentu – kad įmonė paramos teikimo laikotarpiu buvo nemoki, tačiau dėl šios aplinkybės jau yra pasisakyta pirmiau. Kaip nustatyta byloje, UAB „Arnoterus“ remdamasis paramos teikimo sutartimis, teikė paramą skirtingiems subjektams, tarp jų, pagal Kauno sporto klubo „Oktanas“ prašymus skirti vienkartinę paramą pagal paramos sutartis nuo 2009-02-24 iki 2011-07-27 skyrė klubui 537 900 Lt paramą automobilių sportui vystyti (t. 2, b. l. 2–60). Parama, tiek remiantis Labdaros ir paramos įstatyme apibrėžta jos sąvoka, tiek pagal bendrą visuotinai priimtiną jos sampratą, jos teikėjui yra iš principo materialiai nenaudinga veikla, todėl bet kuriuo atveju paramos teikimas galėtų būti vertinamas kaip neracionalus, priešingas paramos teikėjo interesams elgesys. Tačiau pagal visuotinai priimtinas moralines nuostatas parama ir labdara, būtent dėl jos neatlygintinumo, vertinama kaip socialiai naudingas, atsakingas elgesio modelis, taigi, tiek visuomenės, tiek individualaus subjekto požiūriu toks elgesys galėtų būti traktuojamas kaip neteisėtas (t.y. suponuojantis paramą teikusio asmens prievolę atlyginti žalą, kurios išraiška yra suteiktos paramos dydis) tik tokiu atveju, jeigu parama būtų teikta akivaizdžiai pažeidžiant kokius nors imperatyvus (kaip antai, subjektas, kuris teikė paramą, dėl savo statuso negalėjo būti paramos teikėju, asmuo, kuriam parama teikta, negalėtų būti paramos gavėju ar pan.). Šiuo atveju tokių aplinkybių nėra nustatyta (atmetus argumentą dėl ieškovės faktinio nemokumo paramos teikimo momentu), todėl teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentą, kad atsakovas R. M. (taip pat ir atsakovas A. P.) ieškovei suteikus paramą Kauno sporto klubui ,,Oktanas“ neatliko jokių priešingų teisei veiksmų, dėl kurių galėtų kilti deliktinė jų atsakomybė.

74Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų R. M. ir A. P. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad jie, nebūdami paramą gavusio subjekto vadovais ar dalyviais negali būti atsakingi už tinkamą, teisės aktus atitinkantį paramos panaudojimą, todėl ieškovės apeliaciniame skunde išsakomos abejonės dėl paramos sandorių teisėtumo šiuo aspektu, negali lemti atsakovų veiksmų, teikiant paramą, vertinimo kaip neteisėtų.

75Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 6 dalį, akcininkas turi grąžinti bendrovei dividendą, taip pat bet kokią kitą išmoką, susijusią su akcininko turtinių teisių įgyvendinimu, jeigu jie buvo išmokėti pažeidžiant šio Įstatymo imperatyvias normas ir bendrovė įrodo, kad akcininkas tai žinojo ar turėjo žinoti. Taigi, būtina sąlyga reikalavimui grąžinti išmokėtus dividendus (taigi, ir reikalavimui kaip dividendus išmokėtą sumą priteisti kaip žalos atlyginimą bendrovei) yra įstatyminio imperatyvo pažeidimas, kuris pats savaime taip pat nėra pakankamas, nes turi būti dar įrodyta, kad akcininkas apie imperatyvo pažeidimą žinojo arba turėjo žinoti. Ieškovė atsakovų A. P. ir R. M. veiksmų neteisėtumą grindžia bendrovės nemokumu. Remiantis ABĮ 60 straipsnio 3 dalies 1- 2 punktais (2007-01-12 įstatymo Nr. X-1015 redakcija) visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei tenkinama bent viena iš šių sąlygų: bendrovė yra nemoki ar išmokėjusi dividendus taptų nemoki; paskirstytinojo ataskaitinių finansinių metų pelno (nuostolių) suma yra neigiama (gauta nuostolių). Situacija dėl įmonės (ne)mokumo buvo aptarta pirmiau, t. y. byloje nėra įrodyta, kad 2008 – 2010 metų laikotarpiu ieškovė buvo nemoki arba išmokėjusi dividendus akcininkams, tapo nemoki, o įmonės finansinėje atskaitomybėje visais šiais metais buvo fiksuojamas pelnas, todėl nėra tenkinama ir antroji sąlyga, kuriai esant dividendai negalėjo būti mokami.

76Dėl pareigos atlyginti žalą padarytą už įmonės akcijas atsiskaičius įmonės lėšomis

77Byloje nustatyta, kad atsakovai R. M. ir A. P. 2010 m. birželio 26 d. sutartimi perleido atsakovui I. H. jiems priklausiusias UAB ,,Arnoterus“ akcijas. Nors ieškovė nuosekliai teigė, kad šis sandoris buvo fiktyvus (t.y. tariamas, nesiekiant juo sukurti teisių ir pareigų šalims, o tik išvengti prievolių kreditoriams vykdymo bei atsakomybės prieš juos), pirmiau minėta, kad ieškovė šio sandorio byloje neginčija nei šiuo, nei kokiu nors kitu teisiniu pagrindu, o pripažinti sandorį niekiniu bei taikyti niekinio sandorio teisnius padarinius ex officio, sąlygų nėra (apie tai pasisakyta nutarties dalyje ,,Dėl juridinio asmens vadovų (direktorių) ir dalyvių (akcininkų) civilinės atsakomybės už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą sąlygų, rūšies ir atribojimo“).

78Remiantis CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, pats ieškovas pasirenka civilinių teisių gynimo būdus, t. y. būtent ieškovas turi teisę pasirinkti kokius reikalavimus reikš atsakovams – dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ar dėl žalos, padarytos sudarius neteisėtą sandorį, atlyginimo. Tačiau nuo ieškovo pasirinkto civilinių teisių gynimo būdo priklauso ne tik byloje nustatinėtinos bei įrodinėtinos faktinės aplinkybės, tačiau ir bylos rezultatas. Jeigu sandorį pripažinus negaliojančiu, įprastai taikoma restitucija, kiekvienai iš sandorio šalių grąžinant kitai šaliai tai, ką ji yra gavusi pagal sandorį, tai pareiškus reikalavimą atlyginti žalą, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, o žala gali būti priteista tik iš to asmens, kurio veiksmaiss yra padaryta žala.

79Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl žalos atlyginimo sudarius akcijų perleidimo sandorį, konstatavo, kad pats akcijų perleidimo sandoris nėra neteisėtas, kadangi akcijų perleidimo apribojimo terminas nebuvo nustatytas, sutartis sudaryta pagal Akcinių bendrovių įstatymo 46 str. 3 d. reikalavimus, todėl akcininkai turėjo teisę perleisti visiškai apmokėtas akcijas kito asmens nuosavybėn (Akcinių bendrovių įstatymo 46 str. 8 d.). Tačiau kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms ir gerai moralei (CK 1.80 str. 1 d., 1.81 str. 1 d.) teismas vertino akcijų perleidimo sandorio dalį dėl atsiskaitymo už parduotas akcijas tvarkos. Vigi, konstatuodamas šias aplinkybes, teismas ne ex officio pripažino šią sandorio dalį negaliojančia ir atitinkamai taikė restituciją, bet atsakovams R. M. ir A. P. išmokėtas pagal sutartį sumas priteisė iš jų ieškovei kaip žalos atlyginimą.

80Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirkimo pardavimo sutartimi atsakovas I. H. neturėjo teisės už įmonės akcijas atsiskaityti šios įmonės lėšomis, įsipareigodamas sumokėti 200 000 Lt dividendus už 2009 metus, kadangi būtent asmuo, įgyjantis turtą, turi prievolę už jį sumokėti. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje aiškiai atskirta juridinio asmens ir juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal prievoles: juridinis asmuo neatsako už juridinio asmens dalyvio prievoles, o juridinio asmens dalyvis neatsako už juridinio asmens prievoles. Įsipareigodamas už įsigytas akcijas atsiskaityti įmonės lėšomis, atsakovas I. H. perkėlė savo asmeninę prievolę juridiniam asmeniui, todėl būtent jo veiksmais ieškovei buvo padaryta žala ir būtent jam tenka pareiga šią žalą atlyginti CK 2.50 straipsnio pagrindu (t.y. šiuo atveju kaip juridinio asmens dalyviui, kurio neteisėti ir nesąžiningi veiksmai turėjo įtakos paties juridinio asmens negalėjimui įvykdyti prievoles). Atsižvelgiant į tai, pripažįstamas pagrįstu atsakovų R. M. ir A. P. apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas žalos atlyginimą nukreipė ne į tą asmenį, kadangi neteisėtus veiksmus atliko atsakovas I. H..

81Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo R. M. priteistas 20 273,40 Eur žalos atlyginimas, o iš atsakovo A. P. – 26 065,80 Eur žalos atlyginimas, keistina, šią žalą (46 339,20 Eur) priteisiant iš atsakovo I. H..

82Dėl Actio Pauliana ieškinio

83Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad byloje nėra įrodytos atsakovo R. M. civilinės atsakomybės ieškovei sąlygos ir nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovei iš šio atsakovo žalos atlyginimą, tuo pačiu konstatuojama, kad atsakovas neturėjo galiojančios ir vykdytinos prievolės ieškovei, taigi, ši neturėjo reikalavimo teisės į šį atsakovą, dėl to kitos Actio Pauliana sąlygos teisiškai nėra reikšmingos ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

84Dėl teismo sprendimo motyvavimo

85Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo sprendimas nemotyvuotas, nes nėra nurodytos priežastys, kodėl nepatenkintas ieškovės reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Šis argumentas visiškai nepagrįstas: teismas sprendime nurodė, kodėl netaiko atsakovų atžvilgiu solidariosios deliktinės atsakomybės. Nesant pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę pagrindinės prievolės atžvilgiu, ji negali būti taikoma ir šalutinės prievolės (palūkanų) atžvilgiu.

86Dėl teismo sprendimo nepriteisti ieškovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų ir šios teismo sprendimo dalies nemotyvavimo, pažymėtina, kad kaip matyti iš 2015 m. sausio 20 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašo, baigiamąją kalbą pasakius ieškovės atstovui, buvo paskelbta teismo posėdžio pertrauka iki 2015 m. sausio 26 d.; iš šios dienos teismo posėdžio protokolo garso įrašo matyti, kad ieškovės atstovas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikė tik naudodamasis replikos teise. Teismas protokoline nutartimi atsisakė priimti šį ieškovės atstovo prašymą, nurodydamas, kad jis turėjo būti pateiktas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kadangi prašymas teismo nutartimi nebuvo priimtas, dėl jo nebuvo teisinio pagrindo pasisakyti sprendime. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra nemotyvuotas.

87Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą papildomai pažymėtina, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas, dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014, 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir jose nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai ir išsamiajai pasisakė dėl esminių bylos teisnių bei faktinių aspektų, todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstu ieškovės apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamo sprendimo motyvavimo.

88Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

89Pirmiau nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė ieškovės atstovo prašymo priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes šis prašymas buvo pateiktas baigiamųjų kalbų metu, t. y. jau baigus nagrinėti bylą iš esmės. Kadangi CPK 98 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad atstovavimo išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, konstatuojama, jog teismas pagrįstai ieškovės atstovo prašymo nepriėmė ir šių išlaidų priteisimo iš atsakovų klausimo nesprendė. Ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas negali būti patenkintas būtent dėl tos priežasties, kad dėl jų priteisimo ieškovė prašymo laiku nebuvo pateikusi. Tuo tarpu ieškovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas dėl to, kad nors tokio turinio prašymas apeliaciniame skunde ir yra suformuluotas, jokių įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje, ieškovė nėra pateikusi.

90Dėl procesinės bylos baigties

91Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei BUAB „Arnoterus“ iš atsakovo I. H. (I. H.) priteistas 359 292,20 EUR žalos atlyginimas už jam perduotą ir iššvaistytą įmonės turtą. Papildomai iš atsakovo I. H. (I. H.) ieškovei priteistas 1 569 759,71 EUR žalos atlyginimas ir nustatyta, kad atsakovas I. H. šią 1 569 759,71 Eur žalą BUAB „Arnoterus“ kreditoriams bankroto byloje privalo atlyginti subsidiariai su ieškove BUAB „Arnoterus“. Pastaroji 1 569 759,71 EUR suma yra lygi bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumai (5 420 066,32 Lt) ir priteista iš atsakovo I. H. CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Kaip buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, sumas, kurias I. H. sumokėjo įmonės lėšomis kaip atsiskaitymą už akcijas su atsakovais R. M. ir A. P., teismas vertina kaip žalą, kurią jis padarė veikdamas būtent kaip įmonės dalyvis (akcininkas, kuris turėjo prievolę sumokėti už perkamas akcijas), taigi, atsakomybė šioje dalyje patenka į tą žalos dalį, kurią teismas priteisė kaip visą patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą, todėl naikinant teismo sprendimą dalyje, kuria žalos atlyginimas ieškovei BUAB „Arnoterus“ priteistas iš atsakovų R. M. ir A. P. (atitinkamai 20 273,40 Eur 26 065,80 Eur) ir konstatuojant, jog šią žalą privalo atlyginti atsakovas I. H., šis žalos atlyginimas kaip patenkantis į teismo jau priteistą 1 569 759,71 Eur žalos atlyginimo sumą, papildomai ieškovei nepriteistinas.

92Taip pat, naikintina teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo R. M. priteista 608 Eur bylinėjimosi išlaidų ir iš atsakovo A. P. priteista 782 EUR bylinėjimosi išlaidų valstybei.

93Papildomai pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose nėra keliamas žalos, priteistos iš atsakovo I. H., dydžio klausimas. Nesant CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja žalos dydžio klausimo šiuo aspektu, atitinkamai, kitos sprendimo dalys paliekamos nepakeistos.

94Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

95Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą pakeisti.

96Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovei BUAB „Arnoterus“ iš atsakovo R. M. priteista 20 273,40 Eur žalos atlyginimo ir 608 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei bei iš atsakovo A. P. priteista 26 065,80 Eur žalos atlyginimo ir 782 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei ir ieškovės BUAB ,,Arnoterus“ ieškinį, pareikštą atsakovams R. M. ir A. P. atmesti.

97Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: priteisti solidariai... 5. Ieškinyje nurodyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 24 d.... 6. Atsakovai A. M., J. M. ir G. M. nurodė, kad dovanojimo sandorio sudarymo metu... 7. Atsakovai A. P. ir R. M. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes įmonės... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį... 10. Teismas nustatė, kad atsakovai R. M. ir A. P. įmonės akcininkais buvo nuo... 11. Teismas nustatė, kad atsakovas R. M. 2008 m. lapkričio 12 d. sudarė... 12. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 24 d.... 13. Pirmosios instancijos teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad 2011 m.... 14. Teismas nustatė, kad atsakovas R. M. 2011 m. lapkričio 10 d. buvo atleistas... 15. Teismas konstatavo, kad nors žala įmonei padaryta kelių asmenų veiksmais,... 16. Teismas nustatė, kad 2012 m. birželio 1 d. atsakovai A. M. ir R. M.... 17. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 18. Ieškovė BAUB ,,Arnoterus” apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių... 19. Atsakovai R. M. ir A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios... 20. Atsakovai R. M. ir A. P. atsiliepime į ieškovės BUAB ,,Arnoterus”... 21. Trečiasis asmuo ,,Swedbank“, AB atsiliepime į ieškovės BUAB... 22. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 23. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės... 24. Nagrinėjamoje byloje keliamas atsakovų – R. M., A. P., I. H., M. P., kurie... 25. Byloje nustatyta, kad atsakovas R. M. UAB ,,Arnoterus“ akcininku buvo nuo... 26. Dėl juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario civilinės atsakomybės... 27. Ieškinys atsakovams R. M., I. H., M. P. pareikštas kaip ieškovės... 28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad įmonės dalyvio... 29. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad dalyvis per se nėra juridinio... 30. Vadovas, priešingai, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų,... 31. Pagrindo taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę atsiradimą gali... 32. Pirmiau minėta, kad atsakovai R. M., I. H. ir M. P., skirtingais laikotarpiais... 33. Dėl juridinio asmens vadovų (direktorių) ir dalyvių (akcininkų) civilinės... 34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens vadovas privalo... 35. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad nors pagal Įmonių bankroto... 36. Remdamasi tokia kasacinio teismo formuojama praktika šios kategorijos bylose,... 37. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad... 38. Ieškovės argumentas, esą atsakovai R. M. ir A. P., perleisdami akcijas... 39. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad faktinės aplinkybės, kurios... 40. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200... 41. Taigi, esminė byloje nustatytina aplinkybė – momentas, kada įmonė tapo... 42. Kaip nurodyta pirmiau, ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas... 43. Taigi, įstatyme įmonės nemokumas siejamas su tam tikrų juridinių... 44. Pareikštame ieškinyje ieškovė teigė, kad įmonė nemokia buvo jau 2008 m.... 45. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo,... 46. Pagal bylos duomenis, UAB „Arnoterus“ buvo įsteigta 2002-07-01 ir kaip... 47. Pasisakydama dėl ieškovės įsiskolinimų kreditoriui... 48. Nors byloje nėra balanso, sudaryto 2011 m. lapkričio 10 d. duomenimis, toks... 49. Minėta, kad dar viena sąlyga, būtina konstatuoti įmonės nemokumo būseną... 50. Įmonės valdymo organo (direktoriaus) nesikreipimas į teismą dėl bankroto... 51. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 52. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad vertindamas įrodymus, teismas turi... 53. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamo teismo sprendimo... 54. Nors FNTT specialisto išvada yra dokumentas, priimtas valstybės institucijos... 55. Tuo tarpu dėl teismo nutarties bankrotą pripažinti tyčiniu, pažymėtina,... 56. Įvertinus visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagal... 57. Nesant pagrindo konstatuoti vieną iš būtinųjų civilinės atsakomybės... 58. Konstatavus, kad iki akcijų perleidimo I. H. sąlygų inicijuoti bankroto... 59. Dėl žalos, padarytos sudarius įmonei nenaudingus sandorius ... 60. Ieškovė žalą iš atsakovų R. M. ir A. P. prašo priteisti ir tuo pagrindu,... 61. Dėl juridinio asmens dalyvio (akcininko) atsakomybės atribojimo nuo įmonės... 62. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose bendrovės... 63. Dėl žalos pagal sudarytą preliminariąją sutartį ... 64. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Arnoterus“, atstovaujama atsakovo R.... 65. Vertinant retrospektyviai, šis ieškovės sudarytas sandoris buvo... 66. Atsakovai tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek... 67. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas išaiškinimas, kad... 68. Kasacinio teismo taip pat yra nurodyta, kad vertinant bendrovės vadovo... 69. Esminis verslo sprendimo taisyklės požymis yra prezumpcija, kad darydamas... 70. Nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad verslo sprendimas... 71. Ieškovas byloje įrodinėja, kad sprendimas sudaryti preliminariąją sutartį... 72. Dėl žalos teikiant paramą bei išmokant akcininkams dividendus... 73. Paramos Kauno sporto klubui ,,Oktanas“ teikimo neteisėtumą ieškovas iš... 74. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų R. M. ir A. P. atsiliepime į... 75. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 6 dalį, akcininkas turi... 76. Dėl pareigos atlyginti žalą padarytą už įmonės akcijas atsiskaičius... 77. Byloje nustatyta, kad atsakovai R. M. ir A. P. 2010 m. birželio 26 d.... 78. Remiantis CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, pats ieškovas... 79. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl žalos atlyginimo sudarius... 80. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos... 81. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria... 82. Dėl Actio Pauliana ieškinio... 83. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad byloje nėra įrodytos... 84. Dėl teismo sprendimo motyvavimo... 85. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo sprendimas nemotyvuotas,... 86. Dėl teismo sprendimo nepriteisti ieškovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų... 87. Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą papildomai pažymėtina, kad... 88. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 89. Pirmiau nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė ieškovės... 90. Dėl procesinės bylos baigties... 91. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei BUAB „Arnoterus“ iš... 92. Taip pat, naikintina teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo R. M. priteista... 93. Papildomai pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose nėra keliamas žalos,... 94. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 95. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą pakeisti.... 96. Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovei BUAB „Arnoterus“ iš atsakovo... 97. Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas....