Byla 2K-32-699/2018
Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei, nuteistajam D. V. ir jo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai, nuteistajam R. V. ir jo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai, nuteistajam E. N. ir jo gynėjui advokatui Gediminui Bukauskui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. V., R. V. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžio ir nuteistojo E. N. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžio.

2Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:

3D. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (veika prieš A. N.) laisvės atėmimu penkeriems metams, 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo redakcija) (veika prieš A. N.) laisvės atėmimu dvejiems metams, 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (veika prieš A. L.) laisvės atėmimu penkeriems metams penkiems mėnesiams, 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo redakcija) (veika prieš A. L.) laisvės atėmimu dvejiems metams, 157 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (veika prieš R. M. ir R. R.) laisvės atėmimu devyneriems metams, 300 straipsnio 2 dalį (žinomai netikro dokumento įgijimas, laikymas, gabenimas ir panaudojimas) laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo ir sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų;

4R. V. – pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo redakcija) (veika prieš A. N.) laisvės atėmimu dvejiems metams, 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (veika prieš A. L.) laisvės atėmimu penkeriems metams, 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo redakcija) (veika prieš A. L.) laisvės atėmimu dvejiems metams, 157 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (veika prieš R. R. ir R. M.) laisvės atėmimu devyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo ir sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų;

5E. N. – pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (veika prieš A. N.) laisvės atėmimu penkeriems metams, 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo redakcija) (veika prieš A. N.) laisvės atėmimu dvejiems metams, 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo redakcija) (veika prieš A. L.) laisvės atėmimu dvejiems metams, 157 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (veika prieš R. M.) laisvės atėmimu septyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo ir sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.

6D. V., kaltintas pagal BK 5 straipsnį, 249 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 260 straipsnio 3 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo redakcija) (dėl 21 g narkotinės medžiagos – heroino – neteisėto įgijimo Nyderlandų Karalystėje, neteisėto laikymo ir gabenimo iš Nyderlandų Karalystės į Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) bei neteisėto heroino platinimo VFR), BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 260 straipsnio 3 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo redakcija) (dėl 208,47 g narkotinės medžiagos – heroino – neteisėto įgijimo Nyderlandų Karalystėje ir gabenimo iš Nyderlandų Karalystės į VFR), BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 260 straipsnio 3 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo redakcija) (dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 41,63 g heroino – neteisėto įgijimo ir laikymo VFR), BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), 1471 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (dėl R. G. verbavimo, gabenimo į VFR, turint tikslą išnaudoti priverstiniam darbui), BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), 1471 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (dėl nukentėjusiojo Nr. 100 verbavimo, gabenimo į VFR, turint tikslą išnaudoti priverstiniam darbui, ir neteisėto vertimo dirbti – platinti narkotines medžiagas), BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), 1471 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (dėl nukentėjusiojo Nr. 79 verbavimo, gabenimo į VFR, turint tikslą išnaudoti priverstiniam darbui, ir neteisėto vertimo dirbti – platinti narkotines medžiagas), išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pagal BK 25 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 300 straipsnio 2 dalį (dėl žinomai suklastoto dokumento V. M. vardu įgijimo ir laikymo) išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

7R. V., kaltintas pagal BK 5 straipsnį, 249 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

8E. N., kaltintas pagal BK 5 straipsnį, 249 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

9Iš nuteistojo D. V. nukentėjusiajai R. R. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš nuteistųjų D. V., R. V., E. N. ir D. V. nukentėjusiajai A. L. solidariai priteista 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš nuteistųjų D. V., R. V., E. N. nukentėjusiajai R. M. solidariai priteista 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo Nr. 79 civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atmestas.

10Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2013 m. rugsėjo 16 d. nutarimu laikinai apribotas D. V. nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį ( - ), (unikalus Nr. ( - ) ir į žemės sklypą su statiniais, esančiais ( - ), (unikalus Nr. ( - ) nuosavybės teise priklausančius E. V., taikyti iki civilinio ieškinio įvykdymo.

11Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2013 m. rugsėjo 16 d. nutarimu laikinai apribotas R. V. nuosavybės teises į butą, esantį ( - ), (unikalus Nr. ( - ) nuosavybės teise priklausantį A. Š., taikyti iki civilinio ieškinio įvykdymo.

12Pinigus – 2950 Eur, paimtus iš D. V., ir 7150 Eur, paimtus iš R. V. 2012 m. rugpjūčio 31 d. kratos metu ir esančius Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato finansų skyriaus kasoje, panaudoti nukentėjusiųjų civiliniams ieškiniams padengti.

13Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, priimtu bylą išnagrinėjus pagal nuteistųjų E. N., A. J., D. V., nuteistojo R. V. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko ir Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro A. Navicko apeliacinius skundus, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalis, kuria D. V. ir E. N. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (veika prieš A. N.), panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. V. ir E. N. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios veikos jis išteisintas neįrodžius, kad dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

14Kita nuosprendžio dalis pakeista:

15D. V. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (veika prieš A. L.), perkvalifikuota į BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) ir paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams; dvi nusikalstamos veikos, atskirai kvalifikuotos pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (veikos prieš A. N. ir A. L.), perkvalifikuotos pagal BK 307 straipsnio 2 dalį kaip viena veika ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams.

16Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria D. V., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirta galutinė subendrinta bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (veika prieš A. L.), BK 307 straipsnio 2 dalį (veika prieš A. N. ir A. L.) ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 157 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

17R. V. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (veika prieš A. L.), perkvalifikuota į BK 147 straipsnio 2 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams; dvi nusikalstamos veikos, atskirai kvalifikuotos pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (veikos prieš A. N. ir A. L.), perkvalifikuotos į BK 307 straipsnio 2 dalį kaip viena veika ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams.

18Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria R. V., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirta galutinė subendrinta bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (veika prieš A. L.), BK 307 straipsnio 2 dalį (veika prieš A. N., A. L.) ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 157 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams šešiems mėnesiams.

19E. N. dvi nusikalstamos veikos, atskirai kvalifikuotos pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (veikos prieš A. N. ir A. L.), perkvalifikuotos į BK 307 straipsnio 2 dalį kaip viena veika ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams; nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 157 straipsnio 1 dalį (veika prieš R. M.), perkvalifikuota į BK 157 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) ir paskirtas laisvės atėmimas septyneriems metams trims mėnesiams.

20Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria E. N., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirta galutinė subendrinta bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (veika prieš A. N., A. L.), BK 157 straipsnio 2 dalį (veika prieš R. M.) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams trims mėnesiams.

21D. V., R. V., E. N. ir D. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, padarant nusikalstamą veiką, nurodytą BK 307 straipsnio 2 dalyje (veika prieš A. N., A. L.), pripažinta tai, kad jie šią veiką padarė veikdami organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš nuosprendžio pašalintos aplinkybės apie E. N., D. V. dalyvavimą verbuojant ir gabenant nukentėjusiąją A. L., turint tikslą ją išnaudoti prostitucijai. Iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad E. N. pasitiko R. M. Amsterdame ir apgyvendino ją iš nekilnojamojo turto agentūros „Monike‘s Housing Service“, 1054 VP Amsterdam, Staringstraat 18, T. R. nuomojamame, prostitucijos organizavimo tikslams skirtame bute Amsterdame, kurio tikslus adresas tyrimo metu nenustatytas.

22Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria: D. V. laikinai apribotos nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį ( - ), (unikalus Nr. ( - ) ir į žemės sklypą su statiniais, esančius ( - ), (unikalus Nr. ( - ) nuosavybės teise priklausančius E. V.; R. V. laikinai apribotos nuosavybės teisės į butą, esantį ( - ), (unikalus Nr. ( - ) nuosavybės teise priklausantį A. Š..

23Tuo pačiu Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu nuteisti D. V. ir A. J.. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu dėl D. V. priimtas nuosprendis atitinkamai pakeistas, o A. J. apeliacinis skundas atmestas. Dėl šių asmenų kasacinių skundų nepaduota.

24Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų D. V., R. V. ir jų gynėjo advokato Aido Mažeikos, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, nuteistojo E. N. ir jo gynėjo advokato Gedimino Bukausko, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

251. D. V. ir R. V. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (veika prieš A. L.), 307 straipsnio 2 dalį (viena veika prieš A. N. ir A. L.), E. N. – pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (viena veika prieš A. N. ir A. L.) nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe, kartu su D. V., taip pat T. R. ir N. M., kuriems ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 391 straipsnyje ir BPK 212 straipsnio 7 punkte numatytais pagrindais, bei asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, susitarė pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos Nyderlandų Karalystėje, užtikrindami sutartus prostitucijos organizavimo ir asmenų gabenimo prostitucijai veiksmus, siekdami bendrų tikslų, panaudodami apgaulę, verbavo, gabeno bei organizavo prostituciją, t. y. E. N. 2008 m. pabaigoje – 2009 m. pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, internete susipažino su A. N. ir po ilgalaikių susitikimų, tiksliai nenustatytą mėnesį ir dieną, Šiauliuose, tiksliai nenustatytoje vietoje, siekdamas kartu su kitais bendrininkais pelnytis iš A. N. prostitucijos, pasiūlė jai vykti į Nyderlandų Karalystę, Amsterdamą, dirbti prostitute, A. N. sutikus, 2008 m. pabaigoje – 2009 m. pradžioje, tiksliai nenustatytą mėnesį ir dieną, savo automobiliu A. N. atgabeno į degalinę „Lukoil“, esančią Kauno r., Kumpių k., Verslo g. 13, užmokėjo už kelionę ir, ją lydėdamas, kartu nuvyko į Amsterdamą, kur apgyvendino iš nekilnojamojo turto agentūros „Monike‘s Housing Service“, 1054 VP Amsterdam, Staringstraat 18, T. R. nuomojamame, prostitucijos organizavimo tikslams skirtame bute Amsterdame, tikslus adresas tyrimo metu nenustatytas. N. M. 2009 m. balandžio mėnesį Lietuvoje tiksliai nenustatytą dieną, nenustatytoje vietoje susipažino su A. L. ir siekdamas, kad ji būtų įtraukta į prostituciją, pasinaudodamas jos pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, panaudodamas apgaulę, melagingai pažadėjo gerai mokamą darbą, t. y. N. M. įkalbėjo ją vykti į Nyderlandų Karalystę, Amsterdamą, dirbti prostitute, A. L. sutikus, t. y. nukentėjusiajai patikėjus N. M. melagingais pažadais, tokiu būdu ją užverbavęs, N. M. sutvarkė jos asmens dokumentus, po to R. V. ir N. M. 2009 m. balandžio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, dviem automobiliais nuvykę ir susitikę su nukentėjusiąja A. L. Anykščių r., kelyje Anykščiai–Svėdasai, įsitikino jos sprendimu ir N. M. savo automobiliu į šią degalinę atgabeno A. L., užmokėjo už jos kelionę ir įsodino į mikroautobusą. Nukentėjusiajai A. L. nuvykus į Amsterdamą, ją pasitiko E. N. ir T. R., šie nukentėjusiąją apgyvendino iš nekilnojamojo turto agentūros „Monike‘s Housing Service“, 1054 VP Amsterdam, Staringstraat 18, T. R. nuomojamame, prostitucijos organizavimo tikslams skirtame bute Amsterdame, tikslus adresas tyrimo metu nenustatytas. Nukentėjusiosioms A. N. ir A. L. apsigyvenus minėtame bute, E. N., T. R., D. V., R. V., asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, organizavo jų prostituciją, t. y. nuo A. N. atvežimo momento, bet ne ilgiau kaip iki 2009 metų tiksliai nenustatytos datos, A. N. teikiant seksualines paslaugas už atlygį Hagos ir Utrechto miestų viešnamiuose, kuri gaudavo iš klientų nuo 150 iki 600 Eur per dieną, nuo A. L. atvežimo momento, bet ne ilgiau kaip iki 2009 m. liepos mėnesio, tiksliai nenustatytos dienos, A. L. po šešias valandas per dieną teikiant seksualines paslaugas Den Haag miesto viešnamiuose, kuri gaudavo iš klientų nuo 500 iki 900 Eur per dieną, organizuota grupe tarpusavyje pasiskirsčius vaidmenimis ir funkcijomis: E. N., T. R., D. V., R. V., asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, kontroliavo jų darbą, bendravimą su kitais asmenimis, priimamų klientų skaičių ir iš prostitucijos uždirbamus pinigus, kurie iš nukentėjusiųjų buvo surenkami ir perduodami D. V., po to gautą pelną iš prostitucijos pasidalindavo tarp organizuotos grupės narių. Tokiu būdu D. V., T. R., N. M., R. V., veikdami organizuota grupe, pasinaudodami nukentėjusiosios A. L. pažeidžiamumu bei panaudodami apgaulę, nukentėjusiąją A. L. verbavo, gabeno į Nyderlandų Karalystę, siekdami pelnytis iš jos prostitucijos, o D. V., T. R., R. V., E. N., D. V., asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, veikdami organizuota grupe, organizavo nukentėjusiųjų A. N. ir A. L. prostituciją bei pelnėsi iš jų prostitucijos, turėdami nenustatyto dydžio pajamas.

262. D. V. ir R. V. pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (veika prieš R. M. ir R. R.), E. N. – BK 157 straipsnio 2 dalį (veika prieš R. M.) nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe, kartu su A. J., T. R., asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, N. M., susitarė pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos Nyderlandų Karalystėje, užtikrindami sutartus prostitucijos organizavimo ir asmenų gabenimo prostitucijai veiksmus, siekdami bendrų tikslų, panaudodami apgaulę, verbavo, gabeno bei organizavo prostituciją, t. y. D. V., T. R., R. V., asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, N. M., žinodami, kad nukentėjusiosios yra vaikai ir bus išnaudojamos prostitucijai, panaudodami apgaulę, verbavo, gabeno, laikė nelaisvėje du vaikus, t. y. N. M. 2009 m. kovo mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną, ( - ), autobusų stotelėje susipažino su R. M., kuri tuo metu buvo vaikas, 17 metų (gimusi 1991 m. birželio 3 d.), ir siekdamas, kad ji būtų įtraukta į prostituciją, pasinaudodamas jos pažeidžiamumu – dėl amžiaus, sunkios materialinės padėties, lengvo protinio atsilikimo su elgesio sutrikimu, panaudodamas apgaulę, melagingai pažadėjo gerai mokamą darbą užsienyje, neįvardindamas šalies bei nenurodydamas tikrojo darbo pobūdžio, o R. M. sutikus, t. y. patikėjus N. M. melagingais pažadais, tokiu būdu ją užverbavęs, N. M. kitą dieną savo automobiliu nugabeno ją adresu ( - ), kur laikinai apgyvendino G. B. nuomojamame bute, o tuo metu A. J., kuris nebuvo organizuotos grupės narys, siekdamas sau turtinės naudos, žinodamas, kad N. M. ieško merginų užsiimti prostitucija užsienyje, 2009 m. kovo mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną, žinodamas, kad R. R. yra vaikas, 16 metų (gimusi 1992 m. gegužės 2 d.), ir bus įtraukta į prostituciją bei pelnomasi iš jos prostitucijos, pasinaudodamas R. R. pažeidžiamumu – dėl amžiaus, mišraus nerimo ir depresinio elgesio sutrikimų, ( - ), pažadėjo gerai mokamą prostitutės darbą užsienyje neįvardindamas šalies, o R. R. sutikus, atgabeno ją į Anykščius, kur šalia autobusų stoties perleido ją N. M., šis tą pačią dieną nuvežė ją į namą ( - ), kur laikinai apgyvendino. Po to N. M., kontroliuodamas abi nukentėjusiąsias, atvežė į butą, esantį ( - ), ir laikė jas nelaisvėje iki 2009 m. kovo 28 d., ir tuo laikotarpiu R. M. nuvežė į kavinę „Iki“ prekybos centre, esančiame Panevėžyje, Ukmergės g. 18, o R. R. į kavinę, esančią Kėdainiuose, tikslus adresas nenustatytas, kur D. V. ir R. V., žinodami, kad šios yra vaikai, jas įvertino kaip tinkamas prostitucijai. Po to N. M. parūpino R. R. suklastotą dokumentą ir 2009 m. kovo 28 d., nupirkęs bilietus, abi nukentėjusiąsias: R. R. – Kaune, R. M. – Panevėžyje, įsodino į tą patį autobusą (valst. Nr. HC 3981), vykstantį maršrutu Ryga–Amsterdamas, tačiau 2009 m. kovo 28 d., 15.20 val., Kalvarijos sav., Salaperaugio k., kelyje Kalvarija–Suvalkai, autobusas, gabenantis nukentėjusiąsias, buvo sustabdytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų ir R. R. sulaikyta dėl suklastoto dokumento, o R. M. nuvykus į Amsterdamą, ją pasitiko T. R., pastarasis, žinodamas, kad nukentėjusioji R. M. yra vaikas, pasinaudodamas jos pažeidžiamumu dėl amžiaus, sunkia materialine padėtimi, lengvu protiniu atsilikimu su elgesio sutrikimu, siekdamas išnaudoti prostitucijai, apgyvendino ją iš nekilnojamojo turto agentūros „Monike‘s Housing Service“, 1054 VP Amsterdam, Staringstraat 18, T. R. nuomojamame, prostitucijos organizavimo tikslams skirtame bute Amsterdame, tikslus adresas nenustatytas, kur ji buvo prižiūrima E. N. ir T. R. tol, kol praėjus savaitei po atgabenimo ir apgyvendinimo R. M. iš nuomojamo buto pabėgo. Tokiu būdu D. V., T. R., R. V., N. M., veikdami organizuota grupe, organizavo dviejų vaikų – R. M. ir R. R. verbavimą, gabenimą į Nyderlandų Karalystę, siekdami išnaudoti nukentėjusiąsias prostitucijai, o E. N., veikdamas organizuota grupe, laikė nelaisvėje R. M., siekdamas naudoti prostitucijai Nyderlandų Karalystėje, o A. J., kuris nebuvo organizuotos grupės narys, žinodamas, kad R. R. yra vaikas ir bus įtraukta į prostituciją bei pelnomasi iš jos prostitucijos, verbavo ją prostitucijai.

273. Kasaciniais skundais nuteistieji D. V. ir R. V. prašo panaikinti teismų nuosprendžių dalis dėl jų nuteisimo ir bausmės skyrimo, šias nuosprendžių dalis pakeisti arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

283.1. Nuteistieji D. V. ir R. V. kasaciniuose skunduose pateikia iš esmės vienodus argumentus, todėl jie šioje nutartyje dėstomi kartu.

293.2. Pasak kasatorių, teismai nesilaikė teismų praktikos, netinkamai pritaikė BK normas, nes netinkamai atskleidė ir nustatė bendrininkavimo požymius jų veiksmuose, netinkamai taikė bausmių skyrimo taisykles ir paskyrė neteisingas bausmes, taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jų teisės ir kurie sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

303.3. Kasatoriai nurodo, kad teismai, vertindami atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu asmenų (N. M. ir T. R.) parodymus, kuriais grindžiama jų kaltė, nesilaikė teismų praktikos išaiškinimų dėl tokių asmenų parodymų vertinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008, 2K-276-976/2015, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-2-699/2016), pažeidė reikalavimus tokius duomenis vertinti atsakingiau, visapusiškiau, skiriant didesnį dėmesį jų patikimumui, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

313.4. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tokius pačius parodymus N. M. davė ir iki jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau nevertino N. M. pozicijos kaitos ir jos priežasčių. Iš pat pradžių N. M. parodymus duoti išvis atsisakė, savo kaltės kategoriškai nepripažino, aplinkybes, kuriomis grindžiamas jiems (kasatoriams) pareikštas kaltinimas, neigė. Tai patvirtina, kad N. M. pozicija dėl nežinomų priežasčių buvo nenuosekli ir keitėsi į tokią, kuria galiausiai kasatoriai buvo apkalbėti, tačiau teismai šių priežasčių nesiaiškino, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės įtakos N. M. pozicijos kaitai nenagrinėjo ir tam pakankamo dėmesio neskyrė.

323.5. N. M. pozicijos tendencingą pakeitimą patvirtina ir kardomųjų priemonių skyrimo aplinkybės, iš kurių matyti, kad jam taikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas buvo pakeista į švelnesnę prokurorės 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu, praėjus vos trims dienoms po to, kai jis davė parodymus (2012 m. liepos 30 d. apklausa), nors dar prieš savaitę (2012 m. liepos 24 d.) savo kaltę kategoriškai neigė. Pažymėtina ir tai, kad N. M. parodymus davė iš karto po to, kai jam buvo paskirtas suėmimas dviem mėnesiams, o prokurorė suėmimą pakeitė švelnesne kardomąja priemone iš karto po to, kai 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi buvo atmestas N. M. skundas. Kitą dieną, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu, ta pati prokurorė N. M. paleido į laisvę. Visos šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl N. M. nuoširdumo duodant parodymus.

333.6. Teismai privalėjo įvertinti, kad N. M., vengdamas laisvės atėmimo iki gyvos galvos (BK 249 straipsnis), mainais už tai, kad būtų priimtas sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, galėjo juos (kasatorius) apkalbėti, be to, byloje yra duomenų (2012 m. liepos 16 d. tarnybinis pranešimas, 2012 m. liepos 26 d. pareiškimas priimti nutartį tikrinti siunčiamus ir gaunamus suimtojo laiškus), kad N. M. prieš duodamas parodymus galėjo būti susipažinęs su bylos medžiaga, galėjo planuoti kelti melagingas versijas ir duoti melagingus parodymus, galėjo tartis su kitais kaltinamaisiais (taip pat ir T. R.) ir net galėjo daryti įtaką nukentėjusiųjų parodymams, todėl praranda prasmę bet kokie teismų teiginiai, jog N. M. ir T. R. parodymais neva netikėti nėra jokio pagrindo, nes teismai, vertindami N. M. parodymus, į minėtas aplinkybes neatsižvelgė. Taigi N. M. parodymai nebuvo vertinami pakankamai griežtai, nors teismai nustatė, kad jo parodymai turi neatitikimų, netikslumų, dėl kurių nesutampa su nukentėjusiųjų parodymais ir iš esmės prieštarauja kitų kaltinamųjų parodymams, tačiau jų nelaikė esminiais.

343.7. Analogiška situacija ir su T. R. parodymų vertinimu. Jis taip pat iš pradžių parodymus duoti atsisakė, kaltės nepripažino ir tik po to, kai kitą dieną (2012 m. rugsėjo 2 d.) jam buvo paskirtas suėmimas trims mėnesiams, pradėjo duoti parodymus. Tada prokurorė 2012 m. spalio 16 d. nutarimu T. R. iš suėmimo paleido į laisvę nurodydama, jog jis davė parodymus ir niekaip netrukdys procesui, kai prieš tai teismas 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atmetė T. R. skundą dėl suėmimo paskyrimo ir, be kita ko, pažymėjo, kad jis neturi jokio legalaus pragyvenimo šaltinio ir yra charakterizuojamas kaip neigiamai orientuota asmenybė. T. R. buvo ne tik paleistas iš suėmimo, bet ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už labai sunkius nusikaltimus. Į šias aplinkybes, vertinant T. R. parodymų nuoseklumą, teismai privalėjo atsižvelgti, o jų ignoravimas patvirtina nepakankamą jo parodymų vertinimą.

353.8. Be to, prokurorės 2013 m. balandžio 24 d. nutarimu, T. R. paprašius, jam buvo grąžinta dalis kratos metu paimtų pinigų (iš 74 253,63 Lt grąžinta 13 463,91 Lt). Kasatorių manymu, šios aplinkybės akivaizdžiai susijusios su T. R. parodymų davimu, nes iki tol T. R. parodymus duoti atsisakė, o grąžinus pinigus vos po penkių dienų duoti parodymus jau sutiko. Tai kelia pagrįstų abejonių dėl šių parodymų patikimumo, kurių teismai taip pat nevertino. Galimus T. R. parodymų (kuriais apkalbėti kasatoriai) davimo ekonominius finansinius motyvus patvirtina ir tai, kad teismų nuosprendžiais žalos atlyginimas priteistas iš visų kitų kaltinamųjų, bet ne iš T. R., nors jis buvo atleistas nuo baudžiamosios, bet ne civilinės atsakomybės. Tas pats pasakytina ir apie N. M..

363.9. Kasatoriai nurodo, kad visų šių aplinkybių, kurias patvirtina bylos procesiniai dokumentai, teismai nevertino, jų nepaneigė, taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

373.10. Be N. M. ir T. R. parodymų, kurių patikimumas nebuvo tinkamai patikrintas, jų kaltė pagrįsta ir nukentėjusiųjų parodymais. Pasak kasatorių, pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiosios būtų suinteresuotos bylos baigtimi, dėl to galėtų duoti kaltinamiesiems nepalankius parodymus, absoliučiai deklaratyvi, nes lygiai taip pat galima teigti, jog byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiosios būtų nesuinteresuotos bylos baigtimi. Kasatoriai nurodo, kad A. N. parodymus davė tik ikiteisminio tyrimo metu, teisme apklausta nebuvo. Taigi teismai jų (kasatorių) kaltę grindė savarankišku įrodymų šaltiniu nepripažintinais A. N. parodymais, kuriuos patikimais laikė vien dėl to, kad jie sutampa su T. R. ir N. M. parodymais. Kasatoriai pažymi, kad nepatikimais parodymais tikrinant kitus nesančius savarankišku įrodymų šaltiniu parodymus turi būti laikomasi griežtesnių įrodymų vertinimo reikalavimų nei įprastai. Tačiau teismai neskyrė pakankamai dėmesio tokių duomenų vertinimui, išvadas grindė deklaratyviais teiginiais, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Tas pats pasakytina ir apie nukentėjusiosios A. L. parodymus, kurių patikimumą teismai vertino remdamiesi tik T. R. ir N. M. netinkamai įvertintais parodymais.

383.11. Nuteistojo E. N. parodymus teismai visiškai deklaratyviai vertino kaip siekį padėti kasatoriams išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pagal teismų logiką, kasatorių parodymai savaime yra gynybinė versija, todėl ir juos patvirtinantys E. N. parodymai atitinkamai yra duodami neva siekiant padėti jiems išvengti atsakomybės. Šiuo atveju įrodymų vertinimo pažeidimas, anot kasatorių, pasireiškė tuo, kad teismai deklaratyviai pripažino tiek jų (kasatorių), tiek E. N. parodymus kaip gynybinę versiją ir pastangas padėti išvengti atsakomybės, tokių parodymų nepaneigdami. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jų (kasatorių) parodymai visiškai deklaratyviai, plačiau nedetalizuojant, atmesti kaip prieštaraujantys bylos įrodymų visetui, tačiau kartu teismas prieštarauja pats sau, nes nustatė, jog dalis šio ,,viseto bylos įrodymų“, t. y. kaltinamųjų D. V., R. V., E. N. parodymai, ne tik nepaneigia, bet ir patvirtina jų (kasatorių) parodymus. Kasatoriai pažymi, kad kaltinamojo parodymų pripažinimas neatitinkančiais tikrovės gali būti pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu, jei šių parodymų turinys nebuvo paneigtas įvertinus kitų byloje ištirtų įrodymų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-529/2014). Taigi šiuo atveju vien šių duomenų atmetimas jų tinkamai nepaneigiant sudaro pagrindą konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, nes šie teisinantys kasatorius duomenys turėjo būti tinkamai paneigti.

393.12. Taigi teismai, nepakankamai griežtai vertindami T. R. ir N. M. parodymų nuoseklumą ir patikimumą, juos tikrindami tarpusavyje su suinteresuotų bylos baigtimi nukentėjusiųjų A. N. ir A. L. parodymais, kai A. N. parodymai net nelaikytini savarankišku įrodymų šaltiniu, kasatorių kaltę iš esmės grįsdami tik prieš tai nurodytų asmenų parodymais, bet atmesdami teisinančius E. N. (taip pat ir kasatorių) parodymus, jų net visapusiškai nepaneigę patikimų, savarankiškų įrodymų visuma, deklaratyviai įvardydami tai kaip gynybinę versiją ir siekį padėti išvengti atsakomybės, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

403.13. Kasatoriai, cituodami teismų praktikos išaiškinimus dėl bendrininkavimo organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2005, 2K-489/2006, 2K-578/2006, 2K-395/2007, 2K-P-218/2009, 2K-45/2010), nurodo, kad teismai neatskleidė bendrininkavimo požymių jų veiksmuose, t. y. nuosprendžiuose apskritai nėra jų veiksmų analizės šių požymių kontekste. Teismai nenustatė visų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių jų veiksmuose. Iš teismų nuosprendžių neaišku, kuo pasireiškė jų bendrininkavimas organizuota grupe. Nuosprendžiuose šie požymiai neatskleisti. Iš nuosprendžių turinio nėra aiškus nei kasatorių susitarimas, nei jų konkretūs veiksmai organizuotoje grupėje, nes nuosprendžiuose kalbama ne apie kiekvieną konkretų kaltinamąjį, o apie visus kaltinamuosius bendrai, išsamiau kiekvieno neaptariant. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šiuo klausimu pasisakyta analogiškai formaliai. Kasatoriai nurodo, kad jie faktiškai buvo pripažinti kaip vieni iš organizatorių, paskiriant atitinkamai griežtas bausmes, tačiau iš teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir bylos duomenų matyti, kad nuo pat pradžių bendrininkavimo vadovais buvo laikomi visai kiti kaltinamieji, tarp jų ir T. R. su N. M., taip pat E. N.. Tačiau jų (kasatorių) veiksmai organizatorių pobūdį įgavo tik remiantis T. R. ir N. M. parodymais, kurių suinteresuotumas apkalbėti juos (kasatorius) ir tokiu būdu patiems būti atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės ir išvengti itin griežtos laisvės atėmimo bausmės teismų ne tik nebuvo paneigtas, bet net nebuvo vertintas.

413.14. Taip pat teismai neatskleidė, kuo pasireiškė jų (kasatorių) indėlis į daromas nusikalstamas veikas, ar jis buvo reikšmingas, esminis ir ar be jų veiksmų nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos ar ne (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-530/2005, 2K-530/2006). Tai yra itin svarbu vien dėl to, kad nustačius šio indėlio nereikšmingumą, t. y. kad be jų (kasatorių) veiksmų nusikaltimų padarymas būtų įmanomas arba iš esmės nepasunkėtų, jiems negalėtų kilti baudžiamoji atsakomybė. Šios aplinkybės byloje nebuvo nustatytos. Kasatoriai nurodo, kad jų bendrininkavimo požymiai šioje byloje nebuvo tinkamai atskleisti ir nustatyti, nes susitarimas, tyčia konstatuoti deklaratyviai, konkretūs veiksmai nebuvo aiškiai išdėstyti, tuo tarpu jų (kasatorių) indėlio į nusikaltimų darymą reikšmė apskritai nebuvo vertinta. Taigi BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatos pritaikytos netinkamai.

423.15. Be to, kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 63 straipsnio nuostatas. Kasatorius R. V. nurodo, kad jam galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams šešiems mėnesiams, o kasatorius D. V. nurodo, kad jam galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 157 straipsnio 2 dalyje, 147 straipsnio 2 dalyje ir 307 straipsnio 2 dalyje, labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius (du labai sunkūs nusikaltimai ir vienas apysunkis), apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, negalėjo taikyti dalinio bausmių sudėjimo ir turėjo taikyti visišką bausmių apėmimą, pagal kurį griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei (BK 63 straipsnio 2 dalis), todėl privalėjo paskirti tokią galutinę subendrintą bausmę, kuri neviršytų pagal BK 157 straipsnio 2 dalį jiems paskirtos bausmės dydžio, t. y. devynerių metų laisvės atėmimo.

433.16. Taip pat kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai taikė bausmių skyrimo taisykles, nes neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, tai sudaro pagrindą abejoti jiems paskirtų bausmių teisingumu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-528/2012, 2K-28/2012, 2K-184-746/2016). Viena tokių itin reikšmingų aplinkybių, kasatorių nuomone, pernelyg ilga proceso trukmė, kuri gali būti pagrindas švelninti bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-7-29-942/2016, 2K-7-45/2007, 2K-7-29-942/2016). Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2012 m., taigi procesas trunka jau šeštus metus. Kasatoriai nurodo, kad jiems beveik viso proceso metu buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas, todėl jų dalyvavimas procese buvo užtikrintas ir bet koks proceso delsimas negalėjo būti susijęs su jų nedalyvavimu procese. Be to, jie davė išsamius ir detalius parodymus, netrukdė procesui, siekė kuo greitesnio bylos išnagrinėjimo, vykdė visus jiems taikytus įpareigojimus, todėl bet koks proceso delsimas negalėtų būti susijęs su jų veiksmais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir teismų praktiką, proceso trukmė šioje byloje turėtų būti vertinama kaip per ilga operatyvumo ir greitumo principų atžvilgiu ir sudaranti pagrindą konstatuoti jų teisės į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką (BPK 44 straipsnio 5 dalis) pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-7-109/2013, 2K-55-895/2015). Tai reiškia, kad per ilga proceso trukmė ir kitos su jų dalyvavimu procese susijusios aplinkybės privalėjo būti vertinamos skiriant jiems bausmes, nes tai yra pagrindas švelninti bausmę. Teismai, nevertindami šių aplinkybių, pažeidė bausmių skyrimo taisykles.

443.17. Be to, svarbūs kriterijai vertinant proceso trukmę yra ne tik bylos sudėtingumas ar institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, bet ir baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė). Pagal teismų praktiką šios aplinkybės privalo būti vertinamos skiriant bausmę ir gali būti reikšmingos proceso trukmės ir bausmės skyrimo kontekste (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016). Kasatoriai nurodo, kad jiems beveik viso proceso metu, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d., buvo taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas, kuri vėliau buvo įskaityta į paskirtą bausmę ir baigėsi tik priėmus apeliacinės instancijos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendį. Kasatorių manymu, vadovaudamiesi BK 54 straipsnio 3 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis, teismai, skirdami bausmes, privalėjo atsižvelgti ir į šią aplinkybę, nes ji taip pat yra itin reikšminga bausmės paskirties ir tikslų kontekste. Kasatoriai prašo įvertinti, kad didžiąją bausmės dalį įvykdė būdami kardomojo kalinimo – suėmimo – sąlygomis, kurios iš esmės skiriasi nuo laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų. Suėmimo metu asmuo patiria daug daugiau ir daug intensyvesnių asmens teisių ir laisvių suvaržymų nei vykdant laisvės atėmimo bausmę. Juolab Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, ne kartą yra pažymėjęs, jog suėmimo taikymo sąlygos Lietuvos tardymo izoliatoriuose neatitinka teisės aktų reikalavimų. Visa tai patvirtina, kad teismai, skirdami jiems bausmes, remdamiesi teisingumo principu, privalėjo atsižvelgti į procesinių prievartos priemonių taikymą (laikotarpį ir intensyvumą), todėl šių aplinkybių nevertindami pažeidė bausmių skyrimo taisykles ir paskyrė neteisingą bausmę.

454. Kasaciniu skundu nuteistasis E. N. prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir jo nusikalstamą veiką prieš R. M. iš BK 157 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 1 dalį, ir sušvelninti paskirtą bausmę.

464.1. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įstatymą ir padarė nepagrįstas išvadas, pripažindamas jį kaltu dėl R. M. pagal BK 157 straipsnio 2 dalį.

474.2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jis žinojo R. M. amžių ir sveikatos būklę, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais ir tėra prielaida. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes: R. M. nuvykus į Amsterdamą, ją pasitiko T. R. ir, siekdamas išnaudoti ją prostitucijai, apgyvendino nuomojamame bute; jam (E. N.) iš kaltinimo pašalintos aplinkybės, kad jis pasitiko R. M. Amsterdame ir apgyvendino ją T. R. nuomojamame bute; jam nėra inkriminuotas R. M. verbavimas prostitucijai Lietuvoje; tuo metu, kai R. M. buvo pasiūlyta važiuoti į užsienį verstis prostitucija, jis (E. N.) buvo Amsterdame ir su ja Lietuvoje nebendravo; jam neinkriminuota, kad jis kokiu nors būdu dalyvavo klastojant R. M. asmens dokumentus, be to, jokie objektyvūs faktiniai duomenys (nei R. M., nei N. M. ir T. R. parodymai) neleidžia konstatuoti, jog jis žinojo apie R. M. suklastotus asmens tapatybės dokumentus ar jos amžių. Pati R. M. apeliacinės instancijos teisme kategoriškai nurodė, kad jis neturėjo jokių jos dokumentų, iš kurių būtų galėjęs sužinoti jos amžių ar apie sveikatą, nėra jos klausęs, kiek jai metų, ir ji pati jam to nėra sakiusi. Duomenų, kad kuris nors iš nuteistųjų ar atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų būtų jį informavęs apie R. M. amžių, taip pat nėra. Jis su R. M. Amsterdame kartu negyveno, kaip ji tvarkėsi buityje, jam nebuvo žinoma, nes jis jos nestebėjo, koks jos gyvenimo būdas buvo iki jiems susitinkant, jis nežinojo, nes pirmą kartą ją pamatė Amsterdame. Vien tai, kad su T. R. bandė mokyti R. M. elementarių anglų kalbos žodžių, o mergina buvo neimli, nėra pakankama daryti išvadą, kad jis žinojo jos amžių ar sveikatos problemas.

484.3. Taigi akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvados, kad kiti kaltinamieji žinojo R. M. amžių, pagrindu padarė prielaidą, kad ir jis turėjo tai žinoti. Taip teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, tai lėmė netinkamą įstatymo taikymą kvalifikuojant jo veiką pagal BK 157 straipsnio 2 dalį.

494.4. Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs iš kaltinimo pašalinti aplinkybes, kad jis pasitiko R. M. Amsterdame ir apgyvendino T. R. nuomojamame bute, kaltu jį pripažino tik už tai, kad jis, veikdamas organizuota grupe, laikė R. M. nelaisvėje nuomojamame bute Amsterdame, siekiant išnaudoti prostitucijai Nyderlandų Karalystėje. Nesant objektyvių duomenų, kad jis žinojo R. M. amžių, tokia jo veika neatitinka BK 157 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių.

504.5. Kasatorius nurodo, kad pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes R. M. valia jau buvo palaužta iki jai atvykstant į Amsterdamą, t. y. iki jų susitikimo. Byloje nebuvo objektyvių duomenų, kad tarp bendrininkais pripažintų asmenų (organizuotos grupės narių) buvo susitarimas pelnytis iš nepilnamečių merginų prostitucijos. Bendrininkai atsako tik už tas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įstatymą, kvalifikavo nusikalstamą veiką ne pagal tą straipsnį, kuris numato atsakomybę už tokio pobūdžio veiksmus. Pagal nustatytas faktines aplinkybes, įvertinus tai, kad R. M. Amsterdame neteikė jokių seksualinių paslaugų, jo veikoje yra BK 25 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtis.

514.6. Netinkamai kvalifikavęs veiką, apeliacinės instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidą paskirdamas aiškiai per griežtą bausmę. BK 307 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki 4 metų. Tuo tarpu teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo paskirtą 7 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri gerokai viršija griežčiausios bausmės rūšies maksimumą.

524.7. Be to, kasatorius nurodo, kad pernelyg ilgai užsitęsęs bylos procesas paprastai vertinamas kaip kaltinamojo teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimas (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 2 straipsnis, 44 straipsnio 5 dalis) ir kartu galimybė švelninti bausmę. Nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas, padarytos 2009 m., 2014 m. pabaigtas ikiteisminis tyrimas ir 2014 m. vasario 17 d. surašytas kaltinamasis aktas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, 2015 m. kovo 20 d. prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir 2015 m. lapkričio 25 d. priėmė nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo beveik pusantrų metų ir 2017 m. balandžio 28 d. priėmė nuosprendį. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas praėjus 8 metams nuo nusikaltimų padarymo. Tokios trukmės procesas, apimantis ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teismuose laikotarpį, laikytinas nepateisinamai ilgu, todėl akivaizdu, kad nebuvo užtikrinta kaltinamojo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo. Be to, jam buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki nuosprendžio paskelbimo, t. y. 2015 m. lapkričio 25 d., ir palikta galioti iki jo įsiteisėjimo, t. y. 2017 m. balandžio 28 d., nors BPK 127 straipsnis numato, kad suėmimas negali būti paskirtas ar pratęstas ilgiau kaip 3 mėnesiams. Tokiu būdu ilgą laiko tarpą, neterminuotai taikant griežčiausią kardomąją priemonę, beveik 4 metus jis buvo laikomas griežtomis izoliacijos sąlygomis, kur dėl savo ateities nežinojimo patyrė didelius dvasinius išgyvenimus. Apeliacinės instancijos teismas proceso trukmės neįvertino, dėl to pažeidė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, tai lėmė aiškiai per griežtą bausmę, kuri yra neproporcinga, neadekvati padarytoms baudžiamojo įstatymo uždraustoms veikoms, neatitinka jo asmenybės ir prieštarauja teisingumo principui.

535. Nuteistųjų D. V., R. V. ir E. N. kasaciniai skundai atmestini.

54Dėl bylos kasacinės instancijos teisme nagrinėjimo ribų

556. Kasaciniais skundais nuteistieji R. V. ir D. V. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių dalis dėl jų nuteisimo ir bausmės skyrimo panaikinti, dėl šių dalių sprendimus pakeisti arba bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad kasatorius gali prašyti priimti BPK 382 straipsnio 2–6 punktuose numatytą sprendimą, nurodydamas konkrečią tokio sprendimo formuluotę. BPK 382 straipsnyje aiškiai nustatyta, kokias nutartis kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, gali priimti. Kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, gali teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti (BPK 382 straipsnio 2 punktas), gali juos pakeisti (BPK 382 straipsnio 6 punktas), tačiau toks sprendimas, kokį prašo priimti kasatoriai, – panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalis, kuriose jie nuteisti, ir dėl šios dalies sprendimus pakeisti – BPK 382 straipsnyje nėra numatytas. Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 2) padaryta esminių šio kodekso pažeidimų. Kasatoriai (kurių ir prašymai, ir juos pagrindžiantys argumentai yra analogiški) teismų sprendimus skundžia BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais. BPK 369 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Kasatoriai teigia, kad teismai pažeidė BK bendrosios dalies normas, t. y.: 1) netinkamai taikė BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nuosprendžiuose nei jų bendrininkavimo, nei organizuotos grupės požymiai neatskleisti, iš nuosprendžių neaišku, kuo pasireiškė jų bendrininkavimas organizuota grupe; 2) netinkamai taikė BK 63 straipsnio nuostatas, nes paskirtas bausmes pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, 147 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį turėjo subendrinti vadovaudamiesi BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, t. y. griežtesne bausme apimdami paskirtas švelnesnes bausmes; 3) skirdami bausmes, neatsižvelgė į tai, kad baudžiamasis procesas, atsižvelgiant į jų suėmimo trukmę, buvo pernelyg ilgas. BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad esminiais šio kodekso pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Kasatoriai teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles – apkaltinamąjį nuosprendį grindė vadovaudamiesi BK 391 straipsnio pagrindu atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės N. M. ir T. R. nepatikimais ir netinkamai įvertintais parodymais; kad daromas išvadas grindė nukentėjusiosios A. N. parodymais, kuriuos ši davė tik ikiteisminio tyrimo metu, o bylos nagrinėjimo teisme metu ji nebuvo apklausta; tiek nukentėjusiosios A. N., tiek ir nukentėjusiosios A. L. parodymų patikimumą vertino remdamiesi nepakankamai griežtai įvertintais T. R. ir N. M. parodymais; jų (kasatorių) parodymai, taip pat ir nuteistojo E. N. parodymai, deklaratyviai nurodant, kad jie tėra tik gynybinė versija, nepaneigti. Kasaciniu skundu nuteistasis E. N. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti, jo nusikalstamą veiką (padarytą prieš nukentėjusiąją R. M.), kvalifikuotą pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį bei sušvelninti paskirtą bausmę. Tokį prašymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad jis nežinojo, jog nukentėjusioji R. M. buvo vaikas, kad teismo išvada, jog jis žinojo jos amžių ir sveikatos būklę, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, yra tik teismo prielaida, lėmusi netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, kvalifikuojant jo padarytus veiksmus. Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog bylos procesas buvo pernelyg ilgas, dėl to pažeidė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, tai lėmė aiškiai per griežtos bausmės paskyrimą. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Skundžiamų teismų baigiamųjų aktų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis apskųstuose nuosprendžiuose ir nutartyse nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant. Tai, ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo negali pakeisti savu. Kasacinės instancijos teismas gali tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-6-507/2017 ir kt.). Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad didžioji dalis skunduose dėstomų argumentų yra skirti teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių paneigimui, įrodymų vertinimui, pateikiant jų savąjį vertinimą ir teigiant, kad padarytos išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinių skundų argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko. Kaip minėta, kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatorių teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

56Dėl baudžiamojo proceso įstatymo normų taikymo

577. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-365-699/2017).

588. Nuteistieji D. V. ir R. V. (nuteisti pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, 147 straipsnio 2 dalį, 307 straipsnio 2 dalį) teigia, kad teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes, nesilaikydami teismų formuojamos praktikos dėl asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, parodymų vertinimo, apkaltinamąjį nuosprendį grindė šiuo pagrindu atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės N. M. ir T. R. nepatikimais parodymais; kad jų kaltumą grindė ir nukentėjusiųjų parodymais deklaratyviai nurodydami, jog byloje nėra duomenų, kad jos būtų suinteresuotos bylos baigtimi; kad jų parodymai, nors nukentėjusioji A. N. bylą nagrinėjant teisme netgi nebuvo apklausta, pripažinti patikimais, nes sutampa su minėtų asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymais; kad jų pačių (kasatorių), taip pat ir bendrakaltinamojo (bendranuteistojo) E. N. parodymai įvertinti jų nepaneigiant, o deklaratyviai įvardijant juos kaip ,,gynybinę versiją“ ir ,,siekį išvengti atsakomybės“. Tokie kasatorių argumentai atmestini.

598.1. BK 391 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad vien asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu nereiškia, kad tokio asmens parodymai negali būti įrodymu, nes BPK nuostatos to nedraudžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44/2014). Baudžiamojo proceso įstatyme nėra nustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, parodymams ir jų vertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013). Kartu kasacinės instancijos teismas priimtose nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikalstamas veikas, skirti didesnį dėmesį jų objektyvumui ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008, 2K-153-693/2017 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje teismai išsamiai išanalizavo atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį T. R. ir N. M. parodymus, duotus viso baudžiamojo proceso metu, atsižvelgė į minėtų asmenų procesinio statuso byloje specifiškumą, įvertino jų parodymų patikimumą, lygino juos su kitais byloje ištirtais įrodymais (nukentėjusiųjų parodymais, duomenimis, užfiksuotais parodymų patikrinimo, parodymų atpažinti protokoluose, kitų šioje byloje nuteistų asmenų parodymais ir kitais byloje ištirtais įrodymais) ir padarė išvadas, kad šių asmenų parodymais yra pagrindas vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Taip pat pažymėtina, kad liudytojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, parodymai, nors ir svarbūs šioje byloje, nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais teismai grindė nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismai skundžiamuose nuosprendžiuose įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus tiek atskirai, tiek jų visumą, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, priimtuose nuosprendžiuose išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės byloje nustatytos ir kokie įrodymai pagrindžia nuteistųjų kaltumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami liudytojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, parodymus, laikėsi teismų praktikoje suformuotų reikalavimų ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.

608.2. BPK 276 straipsnyje reglamentuojama kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymo teisiamajame posėdyje tvarka ir sąlygos. BPK 276 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-61/2014, 2K-276-976/2015 ir kt.). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tai, jog nukentėjusiosios A. N. nepavyko surasti (nustatyti jos gyvenamosios vietos) ir apklausti jos teismo posėdyje, savaime nereiškia, kad jos ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės apskritai nėra reikšmingos ir jomis negalima remtis vertinant kitus byloje ištirtus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo R. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas, BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka teisiamojo posėdžio metu perskaitydamas nukentėjusiosios A. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, jog nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, teismas vertino kaip duomenis kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti; kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, jog nors tokie parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad toks ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų, perskaitytų teisme, vertinimas atitinka BPK reikalavimus ir kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, pagal kurią kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-471/2013, 2K-219-693/2015, 2K-105-699/2016, 2K-79-489/2017). Siekiant įsitikinti nukentėjusiosios A. N. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų teisingumu, jų davimo aplinkybėmis, teisme buvo apklaustas nukentėjusiosios apklausą atlikęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas E. B.. Nebuvo nustatyta, jog A. N. apklausa būtų buvusi atlikta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, taip pat buvo imtasi priemonių nukentėjusiajai A. N. surasti, tačiau, išnaudojus visas galimybes, to padaryti nepavyko. Šis teismas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką pripažįstama, kad įtariamojo ar kaltinamojo teisė yra pažeista ir visas procesas neatitinka tinkamo teismo proceso principo, kai įtariamasis ar kaltinamasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme neturėjo galimybės nukentėjusiojo ar liudytojo apklausti ar pateikti jam klausimų, o teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis vien tik ar lemiama dalimi šio nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais (1993 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Saidi prieš Prancūziją, peticijos Nr. 14647/89) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-95/2011, 2K-20/2014); kad nagrinėjamoje byloje nuteistųjų kaltė, bylai reikšmingos aplinkybės nustatytos byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų, kitų duomenų visuma, nukentėjusiosios A. N. parodymais buvo tikrinami kiti byloje esantys įrodymai. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kasatorių nurodomi argumentai dėl nukentėjusiųjų parodymų netinkamo vertinimo jų patikimumo aspektu bei argumentai, kad gynybos versijos atmestos jų nepaneigus, atmestini kaip nepagrįsti, prieštaraujantys teismų priimtų nuosprendžių turiniui ir esmei.

618.3. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

62Dėl organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymių nustatymo

639. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). BK 25 straipsnyje nustatytos bendrininkavimo formos – bendrininkų grupė, organizuota grupė ir nusikalstamas susivienijimas. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų (pagal nuo 2013 m. liepos 13 d. įsigaliojusią šio įstatymo redakciją – ir apysunkį nusikaltimą) ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Kasatoriai D. V. ir R. V. teigia, kad BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatos pritaikytos netinkamai, ir tai iš esmės argumentuoja tuo, kad ,,bendrininkavimo požymiai šioje byloje nebuvo tinkamai atskleisti ir nustatyti, kadangi susitarimas ir tyčia buvo konstatuoti deklaratyviai, konkretūs veiksmai nebuvo aiškiai išdėstyti, kad jų indėlio į nusikalstamų veikų darymą reikšmė apskritai nebuvo vertinama“. Tokie kasatorių argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys abiejų instancijų teismų nustatytoms aplinkybėms, nuosprendžių turiniui ir esmei. Teismų nuosprendžiuose tai, kad nusikalstamos veikos padarytos organizuota grupe, nustatyta, dėl organizuotos grupės požymių tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose yra pasisakyta ir išdėstyta pakankamai argumentuotai ir motyvuotai. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, atmesdamas nuteistojo D. V. ir nuteistojo R. V. gynėjo apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, konstatavo, jog byloje ištirtų įrodymų, nustatytų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, kad nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąsias buvo padarytos veikiant organizuota grupe, kad padarant nusikaltimus dalyvavo ne tik nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti T. R., N. M. bei nuteistieji E. N., D. V., bet ir, priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, D. V. bei R. V.. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, organizuotos grupės inkriminavimui svarbūs faktai atitinka BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl tokios grupės dalyvių skaičiaus, jų susitarimo, nusikaltimų sunkumo ir tam tikrų užduočių ar vaidmenų pasiskirstymo, atlikimo. Bylos aplinkybės patvirtina, jog, E. N. pasiūlius užsiimti Nyderlandų Karalystėje prostitucijos verslu, D. V., R. V., T. R. kartu aptarė nusikalstamos veiklos planą, pasiskirstė vaidmenimis. T. R. D. V. nurodymu išnuomojo Amsterdame butą, kuriame ir buvo apgyvendinamos seksualines paslaugas teikusios merginos. D. V. pasiūlius N. M. prisijungti prie nusikalstamo sumanymo bei surasti prostitucijos darbui Nyderlanduose tinkamų merginų, iš to užsidirbti, šis taip pat sutiko, surado merginas, pasinaudojęs jų pažeidžiamumu ir panaudojęs apgaulę, užverbavo merginas užsiimti prostitucija, D. V., R. V. patvirtinus, kad surastos merginos tinkamos prostitucijos darbui, pasirūpino jų gabenimu į Nyderlandus. E. N. pasiūlė A. N. vykti į Nyderlandus teikti seksualinių paslaugų, atgabeno ją į Amsterdamą, apgyvendino T. R. išnuomotame bute. Prie nusikalstamos veikos D. V. pasiūlymu taip pat prisijungė ir D. V., pastarasis su Nyderlanduose veikusiais E. N., T. R., epizodiškai R. V. kontroliavo ten seksualines paslaugas teikusias merginas, vežė jas į darbą bei iš darbo, rūpinosi jų apsauga, surinkdavo iš jų uždirbtus pinigus, vedė uždirbtų ir išleidžiamų pinigų apskaitą, rūpinosi buitimi. Prostitucija besivertusių merginų uždirbti pinigai buvo gabenami į Lietuvą ir perduodami D. V., jis šiuos pinigus padalindavo kartu su juo veikusiems bendrininkams. Dalis pinigų taip pat buvo siunčiami perlaidomis. Taigi kiekvienas iš bendrininkų turėjo skirtingus vaidmenis ir atliko jiems priskirtas užduotis, o bendrais jų veiksmais buvo realizuotas suderintas nusikalstamos veikos planas. Bendrininkai suvokė subūrę organizuotą grupę, suvokė jai priklausę ir veikę kaip organizuotos grupės nariai, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tokios bendrininkavimo formos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nustatyti, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai pripažino, jog D. V., R. V., E. N., D. V. nusikalstamas veikas skirtingomis sudėtimis padarė veikdami organizuota grupe. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė, kad nusikalstamos veikos veikiant organizuota grupe buvo padarytos ne tik prieš nukentėjusiąsias A. N. ir A. L., bet ir prieš vaikus – nukentėjusiąsias R. R. ir R. M..

649.1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas taikė tinkamai, remiantis kasatorių argumentais daryti priešingas išvadas nėra pagrindo.

65Dėl BK 157 straipsnio 2 dalies taikymo

6610. BK 157 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika yra speciali prekybos žmonėmis sudėtis, nes šios nusikalstamos veikos nukentėjusiuoju gali būti tik vaikas, t. y. asmuo, neturintis 18 metų. Sprendžiant dėl BK 157 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties buvimo kaltininko veikoje, reikia nustatyti ne tik objektyviuosius veikos požymius, kurie straipsnio dispozicijoje įtvirtinti kaip alternatyvūs, bet ir subjektyviuosius, t. y. tiesioginę tyčią kaltininko veikoje, būtent žinojimą ar siekimą, kad vaikas būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašioms į vergiją sąlygoms, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniams darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams; taip pat žinojimą ir suvokimą, kad straipsnyje kriminalizuoti veiksmai atliekami būtent su vaiku.

6710.1. Nuteistasis E. N. prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį – prieš nukentėjusiąją R. M. jo padarytą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 1 dalį. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jis žinojo nukentėjusiosios R. M. amžių ir sveikatos būklę, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, yra tik teismo prielaida, kad teismas padarė BPK 20 straipsnio pažeidimą vertindamas įrodymus, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, kvalifikuojant jo veiksmus pagal BK 157 straipsnio 2 dalį.

6810.2. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis E. N. apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti nusikalstamos veikos, padarytos prieš nukentėjusiąją R. M., kvalifikavimą, grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog jis R. M. laikė nelaisvėje, siekdamas panaudoti ją prostitucijai Nyderlandų Karalystėje, padarė niekuo nepagrįstą prielaidą, kad jis žinojo, jog R. M. yra vaikas, yra pažeidžiama dėl amžiaus ir sunkios materialinės padėties, yra lengvo protinio atsilikimo su elgesio sutrikimu, kad teismo išvada, jog ,,bylos įrodymai leidžia kategoriškai tvirtinti, jog kaltinamiesiems nukentėjusiųjų (R. M. ir R. R.) amžius buvo žinomas“, yra nepagrįsta ir nemotyvuota. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog visiems organizuotos grupės nariams buvo žinomas nukentėjusiosios R. M. amžius, yra teisinga ir pagrįsta.

6910.3. Byloje nustatyta, kad, veikiant organizuota grupe, R. M., kuri tuo metu buvo vaikas – 17 metų, buvo užverbuota siekiant įtraukti ją į prostituciją ir pelnytis iš jos prostitucijos, išgabenta (nupirkus bilietus, įsodinta į autobusą, vykstantį maršrutu Ryga–Amsterdamas) į Amsterdamą, jai atvykus – apgyvendinta T. R. nuomojamame, prostitucijos organizavimo tikslams skirtame bute Amsterdame, kuriame buvo prižiūrima E. N. ir T. R. tol, kol praėjus savaitei po atgabenimo ir apgyvendinimo R. M. iš nuomojamo buto pabėgo. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo argumentus, pažymėjo, kad šiame bute iš R. M. buvo paimtas jos tikras asmens dokumentas, kad ši aplinkybė, taip pat tai, kad T. R. buvo žinoma apie jos amžių, leidžia teigti, jog apie nukentėjusiosios amžių buvo žinoma ir bendrai veikusiam E. N.; kad T. R. davė nuoseklius parodymus, jog nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės buvo aptariamos tiek su D. ir R. V., tiek ir su prostitucijos verslą pasiūliusiu E. N.; kad E. N. neabejotinai suvokė ir apie nukentėjusiosios psichinę sveikatos būklę, nes tai buvo akivaizdu iš nukentėjusiosios elgesio; kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad E. N. kartu su T. R., laikydami nukentėjusiąją nelaisvėje Amsterdame nuomojamame bute, turėdami tikslą ją išnaudoti prostitucijai, be kita ko, ruošė ją prostitutės darbui, mokė ne tik anglų kalbos, bet ir teikti seksualines paslaugas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų E. N. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, pagrįstos byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų analize. Kasatoriaus argumentai dėl netinkamo BK 157 straipsnio 2 dalies taikymo iš esmės siejami su, kasatoriaus nuomone, netinkamu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Kaip minėta, kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Teisėjų kolegija abiejų instancijų teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes vertinti kitaip bei konstatuoti, kad E. N. baudžiamasis įstatymas – BK 157 straipsnio 2 dalis – pritaikytas netinkamai, neturi pagrindo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies pašalino aplinkybę, jog Amsterdame R. M. pasitiko nuteistasis E. N. ir apgyvendino T. R. išnuomotame prostitucijos tikslams skirtame bute, abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose padarytų išvadų pagrįstumui esminės reikšmės neturi.

7010.4. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti kasatoriaus prašymą pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, pakeičiant E. N. nusikalstamos veikos, padarytos prieš nukentėjusiąją R. M., kvalifikavimą, nėra teisinio pagrindo.

71Dėl paskirtų bausmių

7211. Kasatoriai R. V. ir D. V. nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 63 straipsnio nuostatas, nes jiems paskirtas bausmes pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, 147 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį turėjo subendrinti vadovaudamiesi BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, t. y. griežtesne bausme apimant paskirtas švelnesnes bausmes.

7311.1. BK 63 straipsnyje reglamentuojamos bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklės. Jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti (BK 63 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės. Viena iš BK 63 straipsnio 5 dalyje nurodytų sąlygų, kuriai esant teismas privalomai taiko bausmių apėmimą, yra tada, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pažymėtina ir tai, kad BK 63 straipsnio 6 dalyje numatyta teismo teisė pasirinkti bausmių bendrinimo tvarką, įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias kategorijas (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (pvz., nesunkus ir apysunkis nusikaltimas), teismas paprastai bausmes bendrina sudėjimo būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2005, 2K-9/2010, 2K-229-895/2015).

7411.2. BK 63 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės. Bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BK 63 straipsnio 5 dalis). BK 63 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, jeigu skiriant galutinę bausmę dalis paskirtų bausmių gali būti apimamos, o kitos – tik visiškai ar iš dalies sudedamos, teismas bausmes bendrina bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu. Bausmių bendrinimo tvarką teismas pasirenka įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą.

7511.3. Šioje byloje tiek D. V., tiek R. V. nuteisti kiekvienas už tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 157 straipsnio 2 dalyje, 147 straipsnio 2 dalyje ir 307 straipsnio 2 dalyje, kurios labai skiriasi pagal pavojingumą, t. y. dvi veikos priskiriamos prie labai sunkių nusikaltimų (BK 157 straipsnio 2 dalis, 147 straipsnio 2 dalis), viena – prie apysunkių nusikaltimų (BK 307 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju taikytinas bausmių apėmimo būdas, tačiau apimama tik bausmė, paskirta už apysunkį nusikaltimą (BK 307 straipsnio 2 dalis), o likusios bausmės, paskirtos už labai sunkius nusikaltimus, iš dalies sudedamos. Taigi apeliacinės instancijos teismas, apėmęs trejų metų laisvės atėmimo bausmes, paskirtas tiek D. V., tiek R. V. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, kitas bausmes, paskirtas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (D. V. – šešerius metus laisvės atėmimo, R. V. – penkerius metus šešis mėnesius laisvės atėmimo) ir BK 157 straipsnio 2 dalį (D. V. – devynerius metus laisvės atėmimo, R. V. – devynerius metus laisvės atėmimo), iš dalies sudėjo ir galutines subendrintas bausmes paskyrė: D. V. dešimt metų laisvės atėmimo, R. V. – devynerius metus šešis mėnesius laisvės atėmimo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad D. V. ir R. V. galutinės subendrintos bausmės paskirtos netinkamai taikant BK 63 straipsnio nuostatas.

7612. Kasaciniuose skunduose nuteistieji D. V., R. V. bei E. N. nurodo ir tai, kad jiems paskirtos bausmės yra per griežtos, nes nebuvo atsižvelgta į svarbias bausmės skyrimui aplinkybes – pernelyg ilgo baudžiamojo proceso ir jiems paskirtų kardomųjų priemonių – suėmimų iki apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo trukmę, kad taip buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 5 dalies ir BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2, 3 dalių nuostatos, neatsižvelgta į kasacinės instancijos teismo suformuotą, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtus sprendimus dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimų, teismų praktiką.

7712.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais, t. y. pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti skiriama švelnesnė bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, jeigu tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas privalo, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, motyvuoti švelnesnės bausmės paskyrimą. Taip pat privaloma įvertinti, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos.

7812.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tokia teismų praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonė, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Konvenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2010, 2K-7-109/2013, 2K-150/2014). Kartu pabrėžtina, kad ir pagal EŽTT, ir pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; 2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Tomczyk prieš Lietuvą, peticijos Nr. 7708/12, ir kt.).

7912.3. Pažymėtina, kad apeliaciniais skundais nuteistieji E. N., D. V. ir nuteistojo R. V. gynėjas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tuo aspektu, kad baudžiamasis procesas buvo pernelyg ilgas ir todėl turėjo būti paskirtos švelnesnės bausmės, neskundė (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2012 m. sausio 5 d.; D. V. sulaikytas 2012 m. rugpjūčio 31 d., kardomoji priemonė suėmimas paskirta 2012 m. rugsėjo 2 d., R. V. sulaikytas 2012 m. rugsėjo 1 d., kardomoji priemonė suėmimas paskirta 2012 m. rugsėjo 2 d., E. N. sulaikytas 2013 m. gegužės 15 d., kardomoji priemonė suėmimas paskirta 2013 m. gegužės 16 d. Ikiteisminis tyrimas truko dvejus metus vieną mėnesį 12 dienų. Tyrimas buvo didelės apimties, jo metu buvo daug įtariamųjų, tiriama daug nusikalstamos veikos požymius turinčių veikų, bendradarbiaujama su užsienio teisėsaugos institucijomis, atliekama daug ikiteisminio tyrimo veiksmų. Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu pirmosios instancijos teismui buvo perduota 2014 m. vasario 17 d. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko vienerius metus devynis mėnesius 8 dienas – nuosprendis priimtas 2015 m. lapkričio 25 d. Byla buvo nagrinėjama dėl penkių kaltinamųjų, kaltinamų padarius daug nusikalstamų veikų, antai vien D. V. buvo kaltinamas padaręs 14 nusikaltimų, tarp jų ir numatytų BK 249 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, bei kitų sunkių ir labai sunkių nusikaltimų. Bylos nagrinėjimo teisme trukmę lėmė bylos sudėtingumas, kaltinimų apimtis, proceso dalyvių skaičius, nukentėjusiųjų paieška siekiant juos apklausti, pačių kaltinamųjų bei jų gynėjų prašymai, kuriuos patenkinus buvo daromos pateisinamos bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje pertraukos. Iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo buvo suimti – D. V. trejus metus du mėnesius 25 dienas, R. V. trejus metus du mėnesius 24 dienas, E. N. dvejus metus šešis mėnesius 10 dienų, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nepateisinamas delsimas, t. y. kad valstybės institucijos dėl neveiklumo ilgą laiką būtų neatlikusios jokių procesinių veiksmų. Bylos medžiaga (37 tomai) su nuteistųjų E. N., A. J., D. V., nuteistojo R. V. gynėjo advokato Ž. Rutkausko ir Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro A. Navicko apeliaciniais skundais Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta 2015 m. gruodžio 30 d., byla paskirta nagrinėti 2016 m. vasario 10 d. teismo posėdyje, o nuosprendis priimtas 2017 m. balandžio 28 d. Bylos proceso apeliacinės instancijos teisme trukmė – vieneri metai keturi mėnesiai 29 dienos, kardomosios priemonės nebuvo keičiamos.

8012.4. Apeliacinio bylos nagrinėjimo metu buvo paskirti 9 teismo posėdžiai. 2016 m. vasario 10 d. teismo posėdis atidėtas gavus advokatės L. Guižauskienės prašymą (sudarė sutartį ginti E. N.), 2016 m. gegužės 4 d. teismo posėdis atidėtas dėl advokato Ž. Rutkausko neatvykimo. 2016 m. birželio 16 d. teismo posėdis, į kurį neatvyko nukentėjusieji, buvo atidėtas iki 2016 m. spalio 12 d. (pertrauka keturi mėnesiai), nes nuteistieji ir jų gynėjai paprašė atlikti įrodymų tyrimą. Teisėjų kolegija nutarė išreikalauti iš VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medicininius dokumentus, susijusius su R. V. patirta trauma ir gydymu; apklausti O. A. ir A. Š. dėl konfiskuotino turto priklausomybės; įpareigoti prokurorę iki 2016 m. liepos 15 d. surinkti ir pateikti informaciją apie nukentėjusiąsias R. M., R. R., A. L. ir A. N., siekiant išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes surasti ir apklausti A. N.. 2016 m. spalio 12 d. teismo posėdžio metu teisėjų kolegija nutarė apklausti atvykusią nukentėjusiąją R. M., kitų nukentėjusiųjų nekviesti, nes buvo imtasi visų priemonių išsiaiškinti jų buvimo vietą ir galimybę dalyvauti teismo posėdyje; liudytojus O. A. ir A. Š. kviesti pakartotinai. 2016 m. lapkričio 10 d. apklausta liudytoja O. A., 2016 m. lapkričio 24 d. – liudytojas A. Š.. Pabaigusi įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į advokato R. Jusčiaus prašymą baigiamųjų kalbų klausytis kito posėdžio metu, nes tą dieną advokatui reikėjo būti kitame teismo posėdyje, taip pat kolegijos teisėjų užimtumą kitose bylose, nutarė iki 2017 m. sausio 10 d. daryti pertrauką. 2017 m. sausio 10 d. dėl ligos neatvyko advokatas R. Jusčius, dėl techninių priežasčių nepristatytas D. V.; 2017 m. vasario 6 d. neatvyko nuteistasis D. V. ir jo gynėjas advokatas R. Jusčius (advokatui paskirta 10 MGL bauda). Baigiamosios kalbos ir paskutiniai žodžiai išklausyti 2017 m. kovo 10 d. Išanalizavus bylos duomenis ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių eigą, matyti, kad proceso metu nepateisinamo delsimo nebuvo.

8112.5. Esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, šioje byloje nenustačiusi nepagrįstų delsimų baudžiamojo proceso metu, neturi pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai, ir atitinkamai dėl to švelninti nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes neperžengiant BK straipsnių, pagal kuriuos kvalifikuotos veikos, sankcijos ribų ar juolab, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, švelninti bausmes (BK 147 straipsnio 2 dalyje, 157 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje numatytas tik laisvės atėmimas) paskiriant kitą bausmės rūšį. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistieji R. V., D. V. ir E. N. padarė apysunkius ir labai sunkius nusikaltimus, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, abiejų instancijų teismai bausmes paskyrė laikydamiesi baudžiamajame įstatyme nustatytų taisyklių, už padarytus nusikaltimus paskirtos švelnesnės nei straipsnių sankcijos vidurkiai bausmės, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog paskirtos bausmės (tiek už atskirus nusikaltimus, tiek subendrintos) yra aiškiai per griežtos ir todėl neteisingos. Be to, pažymėtina ir tai, kad, administraciniuose teismuose išnagrinėjus nuteistųjų skundus atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus bei Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl netinkamų laikymo sąlygų ir žalos atlyginimo, priimtais sprendimais buvo priteistos atitinkamos sumos neturtinei žalai atlyginti.

8213. R. V. ir D. V. kasaciniuose skunduose nurodomas alternatyvus prašymas – perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, priimtame nuosprendyje į esminius nuteistojo D. V. ir nuteistojo R. V. gynėjo advokato Ž. Rutkausko argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami arba iš dalies yra tenkinami.

8314. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasaciniai skundai atmestini.

84Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

85Atmesti nuteistųjų D. V., R. V. ir E. N. kasacinius skundus.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 3. D. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147... 4. R. V. – pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo... 5. E. N. – pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo... 6. D. V., kaltintas pagal BK 5 straipsnį, 249 straipsnio 3 dalį (2003 m.... 7. R. V., kaltintas pagal BK 5 straipsnį, 249 straipsnio 1 dalį (2003 m.... 8. E. N., kaltintas pagal BK 5 straipsnį, 249 straipsnio 1 dalį (2003 m.... 9. Iš nuteistojo D. V. nukentėjusiajai R. R. priteista 1000 Eur neturtinei... 10. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos... 11. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos... 12. Pinigus – 2950 Eur, paimtus iš D. V., ir 7150 Eur, paimtus iš R. V. 2012 m.... 13. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 14. Kita nuosprendžio dalis pakeista:... 15. D. V. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (veika... 16. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria D. V., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,... 17. R. V. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (veika... 18. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria R. V., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,... 19. E. N. dvi nusikalstamos veikos, atskirai kvalifikuotos pagal BK 307 straipsnio... 20. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria E. N., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,... 21. D. V., R. V., E. N. ir D. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, padarant... 22. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria: D. V. laikinai apribotos nuosavybės... 23. Tuo pačiu Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 24. Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų D. V., R. V. ir jų gynėjo... 25. 1. D. V. ir R. V. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (veika prieš A. L.), 307... 26. 2. D. V. ir R. V. pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (veika prieš R. M. ir R.... 27. 3. Kasaciniais skundais nuteistieji D. V. ir R. V. prašo panaikinti teismų... 28. 3.1. Nuteistieji D. V. ir R. V. kasaciniuose skunduose pateikia iš esmės... 29. 3.2. Pasak kasatorių, teismai nesilaikė teismų praktikos, netinkamai... 30. 3.3. Kasatoriai nurodo, kad teismai, vertindami atleistų nuo baudžiamosios... 31. 3.4. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tokius pačius... 32. 3.5. N. M. pozicijos tendencingą pakeitimą patvirtina ir kardomųjų... 33. 3.6. Teismai privalėjo įvertinti, kad N. M., vengdamas laisvės atėmimo iki... 34. 3.7. Analogiška situacija ir su T. R. parodymų vertinimu. Jis taip pat iš... 35. 3.8. Be to, prokurorės 2013 m. balandžio 24 d. nutarimu, T. R. paprašius,... 36. 3.9. Kasatoriai nurodo, kad visų šių aplinkybių, kurias patvirtina bylos... 37. 3.10. Be N. M. ir T. R. parodymų, kurių patikimumas nebuvo tinkamai... 38. 3.11. Nuteistojo E. N. parodymus teismai visiškai deklaratyviai vertino kaip... 39. 3.12. Taigi teismai, nepakankamai griežtai vertindami T. R. ir N. M. parodymų... 40. 3.13. Kasatoriai, cituodami teismų praktikos išaiškinimus dėl... 41. 3.14. Taip pat teismai neatskleidė, kuo pasireiškė jų (kasatorių) indėlis... 42. 3.15. Be to, kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 63 straipsnio... 43. 3.16. Taip pat kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai taikė bausmių... 44. 3.17. Be to, svarbūs kriterijai vertinant proceso trukmę yra ne tik bylos... 45. 4. Kasaciniu skundu nuteistasis E. N. prašo pakeisti apeliacinės instancijos... 46. 4.1. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė... 47. 4.2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jis... 48. 4.3. Taigi akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvados, kad... 49. 4.4. Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs iš kaltinimo pašalinti... 50. 4.5. Kasatorius nurodo, kad pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas... 51. 4.6. Netinkamai kvalifikavęs veiką, apeliacinės instancijos teismas padarė... 52. 4.7. Be to, kasatorius nurodo, kad pernelyg ilgai užsitęsęs bylos procesas... 53. 5. Nuteistųjų D. V., R. V. ir E. N. kasaciniai skundai atmestini.... 54. Dėl bylos kasacinės instancijos teisme nagrinėjimo ribų... 55. 6. Kasaciniais skundais nuteistieji R. V. ir D. V. prašo pirmosios ir... 56. Dėl baudžiamojo proceso įstatymo normų taikymo... 57. 7. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų... 58. 8. Nuteistieji D. V. ir R. V. (nuteisti pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, 147... 59. 8.1. BK 391 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios... 60. 8.2. BPK 276 straipsnyje reglamentuojama kaltinamojo, nukentėjusiojo ir... 61. 8.3. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai... 62. Dėl organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymių nustatymo... 63. 9. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje... 64. 9.1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai BK 25... 65. Dėl BK 157 straipsnio 2 dalies taikymo... 66. 10. BK 157 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika yra speciali prekybos... 67. 10.1. Nuteistasis E. N. prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo... 68. 10.2. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis E. N. apeliacinį skundą,... 69. 10.3. Byloje nustatyta, kad, veikiant organizuota grupe, R. M., kuri tuo metu... 70. 10.4. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti kasatoriaus prašymą... 71. Dėl paskirtų bausmių... 72. 11. Kasatoriai R. V. ir D. V. nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 63... 73. 11.1. BK 63 straipsnyje reglamentuojamos bausmių skyrimo už kelias... 74. 11.2. BK 63 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai bausmės apimamos,... 75. 11.3. Šioje byloje tiek D. V., tiek R. V. nuteisti kiekvienas už tris... 76. 12. Kasaciniuose skunduose nuteistieji D. V., R. V. bei E. N. nurodo ir tai,... 77. 12.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK... 78. 12.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką... 79. 12.3. Pažymėtina, kad apeliaciniais skundais nuteistieji E. N., D. V. ir... 80. 12.4. Apeliacinio bylos nagrinėjimo metu buvo paskirti 9 teismo posėdžiai.... 81. 12.5. Esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismo teisėjų... 82. 13. R. V. ir D. V. kasaciniuose skunduose nurodomas alternatyvus prašymas –... 83. 14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 84. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 85. Atmesti nuteistųjų D. V., R. V. ir E. N. kasacinius skundus....