Byla 3K-3-74/2010
1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko akcinės bendrovės „Artapolas“.
2Teisėjų kolegija
Nustatė
3I. Bylos esmė
4Byloje sprendžiamas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių hipotekos objektą, aiškinimo ir taikymo klausimas.
5Kreditorius Nordea Bank Finland Plc 2009 m. birželio 26 d. kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko akcinės bendrovės „Artapolas“, prašydamas areštuoti įkeistą turtą: žemės sklypą (duomenys neskelbtini) su priklausiniu – parduotuve su administracinėmis patalpomis (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą. Kreditorius nurodė, kad 2007 m. spalio 8 d. sudarė kredito sutartį su skolininku, kuriam suteikė kreditą, o skolininkas prievolės įvykdymui užtikrinti įsipareigojo įkeisti jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas 2007 m. spalio 26 d. sutartinės hipotekos lakštu įkeistas kreditoriui. Skolininkas laiku nesumokėjo sutartinių įmokų, todėl kreditorius 2009 m. balandžio 15 d. kredito sutartį nutraukė. Pareiškimo pateikimo dieną skolą sudarė 129 824,38 euro negrąžinto kredito, 1469,78 euro nesumokėtų palūkanų ir 4240,96 euro nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, iš viso – 135 535,12 euro.
6Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2009 m. liepos 3 d. nutartimi išsprendė kreditoriaus prašymą dėl įkeisto žemės sklypo arešto ir priverstinio išieškojimo procedūros pradėjimo, dėl įkeistame žemės sklype esančių statinių nepasisakė, todėl kreditorius 2009 m. liepos 9 d. papildomu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo prašė areštuoti įkeisto žemės sklypo priklausinį – parduotuvę su administracinėmis patalpomis, ir pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą.
7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
8Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. liepos 3 d. nutartimi kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc prašymas areštuoti žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą tenkintas, 2009 m. liepos 9 d. nutartimi kreditoriaus prašymas areštuoti žemės sklypo priklausinį – parduotuvę su administracinėmis patalpomis (duomenys neskelbtini), ir pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą atmestas.
9Teismas nustatė, kad 2007 m. spalio 26 d. hipotekos lakštu skolininkas įkeitė kreditoriui žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). 2009 m. birželio 19 d. nekilnojamojo turto registre įregistruotas įkeistame žemės sklype esantis priklausinys (pastatas) – parduotuvė su administracinėmis patalpomis (duomenys neskelbtini, baigtumas 23 proc.). Teismas, remdamasis CK 4.171 straipsnio 1, 2 dalimi, nurodė, kad hipotekos objektais laikytini tik civilinėje apyvartoje esantys ir viešame registre registruojami daiktai. Teismas sprendė, kad būsimi įkeičiamo daikto priklausiniai įkeitimo momentu civilinėje apyvartoje nedalyvauja ir negali būti įkeisti kartu su pagrindiniu daiktu. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju įkeisto žemės sklypo priklausiniui (pastatui) hipoteka neįregistruota (jis neįkeistas), jis pastatytas daug vėliau, nei buvo sudarytas žemės sklypo įkeitimo sandoris, todėl iš jo išieškoti ne ginčo tvarka nėra galimybės. Teismas kreditoriui išaiškino, kad priklausinį (pastatą) galima įkeisti, o vėliau iš jo išieškoti, įforminus naują hipotekos lakštą ir pateikus jį registruoti hipotekos skyriui (Hipotekos registrų nuostatų 55.9 punktas).
10Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc atskiruosius skundus, 2009 m. spalio 28 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 3 d. ir 2009 m. liepos 9 d. nutartis paliko nepakeistas.
11Teisėjų kolegija nurodė, kad skolininko žemės sklypo hipoteka įregistruota sutartinės hipotekos pagrindu. Sudarydamos hipotekos sutartį, šalys susitarė įkeisti žemės sklypą, hipotekos lakšte nenurodyta, kad įkeičiami žemės sklypo priklausiniai. Dėl to teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartyje pateikta išvada, kad išieškoti iš pastato, kuriam neįregistruota hipoteka, ne ginčo tvarka pagal įkeitimą ir hipoteką reglamentuojančias teisės normas negalima. Teisėjų kolegija nustatė, kad skolininkui suteikto kredito paskirtis – administracinių patalpų statyba žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau įkeičiant žemės sklypą jame statinių nebuvo, todėl teisėjų kolegija sprendė, kad žemės sklypo hipotekos sutarties sudarymo metu nebuvo galima nurodyti turto, kurio nėra. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kreditorius, neturėdamas galimybės įregistruoti sutartinės hipotekos pakeitimų dėl naujai suformuoto statinio įtraukimo į hipotekos lakštą arba šiam statiniui įregistruoti papildomą sutartinę hipoteką, galėjo kreiptis į teismą dėl priverstinės hipotekos nustatymo (CK 4.175 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 4.177 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju CK 4.171 straipsnio 12 dalies nuostata netaikytina, nes žemės sklypo hipotekos įforminimo ir įregistravimo metu statinių nebuvo – įkeistame žemės sklype naujai suformuotas nebaigtas statyti pastatas nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2009 m. birželio 19 d. Teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybė, jog Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. liepos 3 d. nutartimi neišspręstas kreditoriaus prašymas dėl arešto ir priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto žemės sklypo priklausinio (parduotuvės su administracinėmis patalpomis), nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, nes šis kreditoriaus prašymas išnagrinėtas Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. liepos 9 d. nutartyje.
12III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
13Kasaciniu skundu kreditorius Nordea Bank Finland Plc prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. liepos 3 d., 2009 m. liepos 9 d. nutartis, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – visiškai patenkinti kreditoriaus prašymus. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
141. Teismai nepagrįstai išieškojimą nukreipė tik į pagrindinį daiktą, o ne kartu ir į jo priklausinį (CK 4.13, 4.14 straipsniai, 4.171 straipsnio 2 dalis, CPK 558 straipsnis). Antraeilių daiktų statusas lemia, kad įkeitus pagrindinį daiktą laikoma, jog yra įkeistas ir priklausinys, todėl priverstinis išieškojimas galimas iš pagrindinio daikto ir jo priklausinio. Jeigu sutartyje nenurodyta kitaip, tai antraeilį daiktą (priklausinį) visada ištinka pagrindinio daikto likimas, netgi jeigu priklausinys neįregistruotas (įskaitant ir būsimus daiktus). Tokias išvadas patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009; kt.). Kasatoriaus nuomone, įkeisti galima ne tik pagrindinio daikto įkeitimo metu faktiškai egzistuojančius, bet ir ateityje būsiančius sukurtus antraeilius daiktus – priklausinius, nes hipotekos sudarymo metu priklausinių gali nebūti, tačiau priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto pradėjimo metu priklausiniai gali būti suformuoti.
152. Teismai neatsižvelgė į sutarties laisvės principą, taip pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes atsisakė pradėti priverstinio skolos išieškojimo iš priklausinio veiksmus, nevertindami sutartinių šalių įsipareigojimų turinio, pagal kurį šalys aiškiai susitarė, kad priverstinis skolos išieškojimas turi būti vykdomas iš pagrindinio daikto ir šio daikto priklausinio. Kasatoriaus ir skolininko sudarytoje kredito sutartyje ir hipotekos lakšte priklausinių įkeitimo išlyga nebuvo padaryta, t. y. nenustatyta, kad įkeičiamo žemės sklypo priklausiniai neįkeičiami, todėl teismai turėjo taikyti CK 4.171 straipsnio 12 dalyje įtvirtintą normą. Sudarant kredito sutartį ir jos įvykdymą užtikrinant hipotekos lakštu, kasatoriaus ir skolininko tikslas buvo visiškai užtikrinti piniginių prievolių įvykdymą, parduodant įkeistus daiktus priverstinio išieškojimo tvarka tuo atveju, jeigu skolininkas pažeistų sutartinius įsipareigojimus. Kredito sutarties 7.1 ir 7.3 punktuose įtvirtinta, kad skolininkas įsipareigoja įkeisti kasatoriui visus ir bet kokius nekilnojamojo turto objektus, pastatytus įkeistame žemės sklype, ir padaryti atitinkamus pakeitimus hipotekos lakštuose. Kasatorius suteikė kreditą tik dėl to, kad skolininkas užtikrino kredito grąžinimą visa apimtimi, t. y. įkeisdamas žemės sklypą ir antraeilius daiktus – priklausinius, nes tik žemės sklypo vertė nepadengė įsipareigojimų pagal kredito sutartį. Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose iškreipiama išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto esmė, hipoteka neatlieka savo paskirties – saugaus prievolių užtikrinimo būdo, nes, nesant aiškaus šalių susitarimo, kad antraeilio daikto neištinka pagrindinio daikto likimas, pagrindinis daiktas be teisinio pagrindo apsunkinamas (turi būti nustatomas servitutas) ir nebegali užtikrinti hipotekos kreditoriaus reikalavimų.
163. Teismai neatribojo priverstinės ir sutartinės hipotekos nustatymo pagrindų, todėl nepagrįstai nurodė, kad priklausiniui turi būti taikoma priverstinė hipoteka, nors pagrindinis daiktas jau buvo įkeistas sutartinės hipotekos pagrindu: vykdant kredito sutartimi finansuojamą projektą įkeistame žemės sklype buvo pastatyta parduotuvė su administracinėmis patalpomis, kuri 2009 m. birželio mėnesį nekilnojamojo turto registre įregistruota kaip įkeisto žemės sklypo priklausinys. Šalys kredito sutartyje susitarė, kad būsimas nekilnojamasis turtas yra įkeistas kartu su žemės sklypu, todėl nėra pagrindo reikalauti, kad kasatorius kreiptųsi į hipotekos skyrių dėl priverstinės hipotekos priklausiniui įregistravimo ir tik tada galėtų pradėti priverstinio skolos išieškojimo iš priklausinio veiksmus; šis teisinis santykis jau buvo sureguliuotas kredito sutartimi ir sutartinės hipotekos lakštu.
174. Teismai netinkamai vertino ir taikė Hipotekos registro nuostatų 55.9 punktą; pažeidė CK 1.3 straipsnio 4 dalį, nes pirmenybę suteikė Hipotekos registro nuostatų taisyklėms, o ne CK nuostatoms. Hipotekos registro nuostatų 55.9 punkto nuostata yra dėl naujai įkeičiamo savarankiško nekilnojamojo daikto (CK 4.12 straipsnis), bet ne dėl antraeilių daiktų, tarp kurių yra ir nekilnojamojo daikto priklausinys (CK 4.13 straipsnis). Dėl to, nesant pagrindo taikyti Hipotekos registro nuostatų 55.9 taisykles, teismai privalėjo taikyti bendrąją CK 4.171 straipsnio 2 dalies normą, pagal kurią priklausinius ištinka pagrindinio daikto likimas – jie laikomi įkeisti kaip ir pagrindinis daiktas.
18Teisėjų kolegija
konstatuoja:
19IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
20Dėl sutartinės paprastosios hipotekos objekto nustatymo
21Hipoteka yra daiktinė teisė – nekilnojamojo daikto įkeitimas, neperduodant įkeisto daikto kreditoriui. Ja užtikrinamas prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas. Šalių laisva valia sudaryto susitarimo pagrindu registruojama sutartinė hipoteka. Paprastąja hipoteka pripažįstamas vieno konkretaus nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, kuriuo siekiama apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą (CK 4.179 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje kreditorius ir skolininkas įregistravo būtent paprastąją sutartinę hipoteką, pagal kurią skolininkas įkeitė žemės sklypą, taip užtikrindamas šalių sudarytos ilgalaikio kredito sutarties įvykdymą.
22Ginčas prasidėjo kilus poreikiui išsiaiškinti, kokie nekilnojamieji daiktai yra įkeisti šalių sudaryta hipotekos sutartimi, nes, kreditoriui kreipusis su prašymu dėl priverstinio išieškojimo procedūros pradėjimo, skolininkas įkeistame žemės sklype jau buvo iš dalies pastatęs pastatą. Hipotekos objekto nustatymo taisyklės įtvirtintos CK 4.171 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti viešose varžytynėse. Tačiau nekilnojamojo daikto hipoteka neapima iš šio daikto gaunamų pajamų. Nagrinėjamo ginčo atveju hipotekos sutartimi įkeistame žemės sklype statomas pastatas – parduotuvė su administracinėmis patalpomis, nekilnojamojo turto registre įregistruota kaip pagrindinio daikto – žemės sklypo – priklausinys. Kreditoriui kreipusis į apylinkės teismo hipotekos skyrių su prašymu areštuoti ne tik žemės sklypą, bet ir jo priklausinį (pastatą) bei pradėti priverstinį išieškojimą iš abiejų objektų, teismai prašymo nukreipti išieškojimą į žemės sklypo priklausinį netenkino argumentuodami taip pat ir tuo, kad negalima įkeisti hipotekos sutartimi turto, kurio sutarties sudarymo metu dar nebuvo. Kasatorius šią teismų išvadą ginčija kaip neatitinkančią įstatymų reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad hipotekos objekto nustatymo taisykles įtvirtinančio CK 4.171 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, kad yra įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai. Tai yra pagrindinio daikto ir priklausinio teisinio ryšio taisyklės (CK 4.12–4.14, 4.19 straipsniai) išraiška hipotekos santykiuose. CK 4.171 straipsnio 12 dalyje nustatyta dar ir tai, kad įkeičiant žemę kaip priklausiniai įkeičiami ir joje esantys statiniai, jeigu hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Taigi net ir be pastato, kaip daikto, statuso identifikavimo nekilnojamojo turto registre pastatai pagal įstatymą hipotekos santykiuose pripažįstami žemės – pagrindinio daikto – priklausiniais. Be to, minėta, įkeičiamo pagrindinio daikto įkeičiamais priklausiniais įstatymas pripažįsta ne tik esamus, bet ir būsimus pagrindinio daikto priklausinius (CK 4.171 straipsnio 2 dalis). Vis dėlto pažymėtina, kad pagal pagrindinių ir antraeilių daiktų teisinio ryšio taisykles antraeilio daikto – priklausinio – gali ir neištikti pagrindinio daikto likimas, jeigu taip nustatyta sutartyje ar įstatyme (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Įkeičiant žemę taip pat leidžiama hipotekos sutartyje susitarti kartu su žeme neįkeisti joje esančių statinių (CK 4.171 straipsnio 12 dalis). Kilus poreikiui nustatyti, koks yra tikrasis sutartinės paprastosios hipotekos objekto turinys, reikia šalių sutartį išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje sutarties šalys susitarė, kad įkeičiamas daiktas yra žemės sklypas, o jo įkeitimu užtikrinama šalių sudaryta ilgalaikio kredito sutartis. Būtent šioje sutartyje (sutarties 7.1 punkte) šalys susitarė, kad kredito gavėjas įsipareigoja įkeisti banko naudai ir bankui priimtinomis sąlygomis visus ir bet kokius nekilnojamojo turto objektus, pastatytus ir (ar) kitaip sukurtus įgyvendinant kreditavimo projektą ne vėliau kaip per 45 dienas nuo atitinkamų nekilnojamojo turto objektų pamatų išliejimo ir pirmos teisinės registracijos. Sutarties 7.3 punkte susitarta, kad kredito gavėjas įsipareigoja padaryti atitinkamus pakeitimus įkeitimo ir (ar) hipotekos lakštuose ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo tada, kai projekto nekilnojamojo turto baigtumas pasieks 100 procentų. Šalių ilgalaikio kredito sutartyje aptartas būsimų žemės priklausinių – pastatų – įkeitimo realizavimo mechanizmas atitinka pirmiau aptartas įstatymų nuostatas, leidžiančias šalims susitarti ir nustatyti kitokį nei įstatyminis priklausinių, tarp jų ir būsimų, likimą arba savarankišką ir nuo pagrindinio daikto įkeitimo procedūros atskirtą hipotekos procedūrą.
23Bylos dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjamos CPK XXXVI skyriaus nustatyta tvarka, kuri suponuoja, kad hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos keitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas v. UAB „Inrent“ ir UAB „Kavaska“, bylos Nr. 3K-3-50/2010). Dėl to ir nagrinėjamos bylos atveju, kai kasatoriaus inicijuoti klausimai buvo spręsti CPK XXXVI skyriaus tvarka, pripažintina, kad hipotekos teisėjas neturėjo juridinės galimybės spręsti klausimų, susijusių su kreditoriaus pareikštu prašymu dėl sutartinės paprastosios hipotekos (pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išaiškino kreditoriui teisę kreiptis su prašymu ne dėl sutartinės hipotekos pakeitimo, bet dėl priverstinės hipotekos nustatymo) pakeitimo, t. y. pagrindinio daikto – žemės – priklausinių įkeitimo vykdant šalių sutarties sąlygas.
24Apibendrindama išdėstytus motyvus, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino, taigi nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamus teismų procesinius sprendimus.
25Atmetus kasacinį skundą, iš kasatoriaus valstybei priteistinos kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, – 34,95 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
26Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Nutarė
27Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
28Priteisti valstybei iš kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc (kodas 1680235-8), Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių (skyriaus kodas 112025592), 34,95 Lt (trisdešimt keturis litus 95 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
29Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.