Byla 1A-208-449/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Violetos Ražinskaitės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei, gynėjams Romualdui Mikliušui, Tomui Meidui, Nerijui Plėdžiui, Juozui Gaudučiui, Sauliui Zakarevičiui, Aidui Mažeikai, nuteistiesiems K. P., S. J., V. M., nukentėjusiosioms A. Š., A. D., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovams advokatams Jonui Skuzdžiui, Mindaugui Kukaičiui, Algirdui Gurauskui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P., nuteistojo S. J. ir jo gynėjų, nuteistojo V. M. gynėjo, nuteistojo E. P. gynėjo, nuteistojo P. L. gynėjo ir nukentėjusiojo M. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

3K. P. nuteistas:

  • pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų,
  • pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,
  • pagal BK 284 str. 1 d. (2007-06-28 įstatymo redakciją) laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant tęsti darbą ir būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

4Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., 2 p., paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė K. P. paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

5S. J. nuteistas:

  • pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,
  • pagal BK 284 str. 1 d. (2007-06-28 įstatymo redakciją) laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, per bausmės atlikimo laiką uždraudžiant lankytis restoranuose ir baruose nuo 20.00 val., įpareigojant tęsti darbą.

6Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, subendrinta bausmė S. J. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

7Vadovaujantis BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nesilankyti restoranuose ir baruose nuo 20.00 val., tęsti darbą.

8S. J. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

9V. M. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. (2007-06-28 įstatymo redakciją) laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, per bausmės atlikimo laiką uždraudžiant lankytis restoranuose ir baruose nuo 20.00 val., būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, įpareigojant tęsti mokslą.

10E. P. nuteistas:

  • pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,
  • pagal BK 284 str. 1 d. (2007-06-28 įstatymo redakciją) laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant tęsti darbą ir mokslą.

11Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, subendrinta bausmė E. P. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

12Vadovaujantis BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nesilankyti restoranuose ir baruose nuo 20.00 val., tęsti darbą ir mokslą.

13P. L. nuteistas:

  • pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,
  • pagal BK 284 str. 1 d. (2007-06-28 įstatymo redakciją) laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, per bausmės atlikimo laiką uždraudžiant lankytis restoranuose ir baruose nuo 20.00 val., tęsti darbą.

14Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, subendrinta bausmė P. L. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

15Vadovaujantis BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nesilankyti restoranuose ir baruose nuo 20.00 val., įpareigojant tęsti darbą.

16Iš nuteistojo K. P. priteista po 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems A. Š., A. D., M. D. ir J. D..

17Iš nuteistojo K. P. taip pat priteista 327,20 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. D..

18Iš K. P. priteista 2 000 Eur turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajai A. Š..

19Iš K. P. priteista 5 171,75 Eur nukentėjusiojo T. D. gydymo išlaidų X teritorinei ligonių kasai.

20Nukentėjusiajai A. D. pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.).

21Procesas dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal nukentėjusiojo A. K. civilinį ieškinį nutrauktas, nes neturtinė žala atlyginta.

22Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., BK 284 str. 1 d. (2007-06-28 įstatymo redakciją) nuteistas, o pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. išteisintas A. Š.. Dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

23Teisėjų kolegija

Nustatė

241. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu K. P. pripažintas kaltu už nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Jis, S. J., P. L. ir E. P. taip pat nuteisti už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų ir už viešosios tvarkos pažeidimą. V. M. nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą. Teismas nustatė, kad šios nusikalstamos veikos buvo padarytos tokiomis aplinkybėmis:

251.1. S. J., P. L., E. P., K. P. ir A. Š., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą, o būtent:

26jie 2014-12-24, 03.00 val., viešojoje vietoje, ( - ), prie baro „V“, turėdami išankstinį tikslą naudoti smurtą kitų asmenų atžvilgiu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, įžūliais veiksmais demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, be jokios aiškios priežasties, po to, kai K. P. tyčia sudavė vieną kartą nukentėjusiajam A. K. į pilvą, o E. P. pastūmus A. K. ir nukentėjusiajam pargriuvus bei K. P. sudavus vieną kartą koja A. K. į kojas ir vieną kartą į sėdmenis, P. L., E. P. ir S. J. taip pat sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas bei paliko A. K. gulintį ant žemės. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, nukentėjusiajam atsikėlus ir bėgant link N. gatvės bei K. P. jį pasivijus N. – V. gatvių sankryžoje bei kumščiu vieną kartą sudavus nukentėjusiajam į smakrą, vieną kartą kumščiu į petį, du kartus kumščiu į rankas, P. L., pribėgęs su E. P., taip pat sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis A. K. į įvairias kūno vietas, po ko pribėgęs A. Š. sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis A. K. į šonus ties kepenimis, nuo kurių A. K. pargriuvo, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam linijinius odos nubrozdinimus kaktos ir kryžkaulio srityje, odos nubrozdinimus nugaroje, poodinę kraujosruvą kairio antakio srityje, dešinės mentės lūžį, tokiu būdu tyčia, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą. Šiais savo veiksmais S. J., P. L., E. P., K. P. ir A. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p.

271.2. S. J., P. L., V. M., E. P., K. P. ir A. Š., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, vartodami fizinį smurtą prieš M. P., nenustatytą asmenį, A. K., M. Š., savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent:

28jie 2014-12-24, apie 03.00 val., viešojoje vietoje, ( - ), prie baro „V“, būdami apsvaigę nuo alkoholio, turėdami išankstinį tikslą naudoti smurtą kitų asmenų atžvilgiu, veikdami bendrininkų grupe, savo įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydami visuomeninę rimtį ir tvarką, be jokios aiškios priežasties, S. J., P. L., E. P., K. P. ir A. Š. tyčia sudavė smūgius rankomis ir kojomis A. K., padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, be to, K. P. tyčia sudavė smūgius kumščiu į veidą ir į šoną M. P., vieną smūgį kumščiu tyrimo metu nenustatytam asmeniui, tyčia viešoje vietoje V. gatvėje metė į žmonių grupę alaus bokalą, kuris atsitrenkė į asfaltuotą dangą ir sudužo, be to, E. P. tyčia sudavė smūgį kumščiu tyrimo metu nenustatytam asmeniui, be to, A. Š. kartu su V. M. tyčia sudavė smūgius M. Š. į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam M. Š. daugybines poodines kraujosruvas galvos dešinėje pusėje, dešinės pusės nugaros ir klubo srityse, dešinėje rankoje, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo M. Š. sveikatą, tyčia viešoje vietoje, V. gatvėje, vartojo keiksmažodžius, tokiu būdu pažeidė viešąją tvarką bei sutrikdė visuomeninę rimtį ir tvarką. Šiais savo veiksmais S. J., P. L., V. M., E. P., K. P. ir A. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. (2007-06-28 įstatymo redakcija).

291.3. K. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų, skėčio dalimi smogė T. D. į kairės akies sritį, padarydamas sunkų kūno sužalojimą, sukėlusį T. D. mirtį, o būtent:

30jis 2014-12-24, 03.00 val., viešojoje vietoje, ( - ), prie baro „V“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas išankstinį tikslą naudoti smurtą kitų asmenų atžvilgiu, įžūliais veiksmais demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, be jokios aiškios priežasties sudavė smūgius rankomis M. P. bei jėga išplėšė iš jo rankų lietsargio dalį, sudavė ne mažiau dviejų smūgių lietsargio dalimi T. D. į galvą, tokiu būdu padarė T. D. žaizdą kaktos kairėje (sužalojimo laipsnis nenustatytas), kiaurinę žaizdą kairės akies apatiniame voke, kairės akies sužalojimą (sunkų sveikatos sutrikdymą) – kairės akies obuolio kiauryminę žaizdą, kraują akies obuolio priekinėje kameroje ir stiklakūnyje, kairės akies stiklakūnio pasišalinimą, trauminį kairės akies obuolio išsiveržimą išorėn, kraujo išsiliejimą į užakiduobinį tarpą, skylinį – skeveldrinį kairės akiduobės vidinės – užpakalinės sienelės ir pleištakaulio kairio mažojo sparno lūžį, priekinės smegenų arterijos kairės šakos Al segmento prekomunikantinės dalies sužalojimą, kraujavimą į sinusinius ančius, po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei galvos smegenų skilvelius, kiauryminį galvos smegenų pamatinio paviršiaus kairės kaktinės – smilkininės skilčių sužalojimą, aklai užsibaigiantį kairiame šoniniame galvos smegenų skilvelyje, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, smegenų pabrinkimu ir strigimu pakauškaulio didžiojoje angoje, antrinėmis kraujosruvomis smegenų kamiene, smegenų koma, centrinės kilmės karščiavimu, progresuojančiu centrinės kilmės kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu su masyviu plaučių pabrinkimu, dauginiu organų disfunkcijos sindromu, dėl ko T. D. ( - ) ligoninėje 2015-01-06, 3.40 val. mirė nuo aklo kiauryminio durtinio galvos sužalojimo su kairės akies ir smegenų sužalojimu, tokiu būdu tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė T. D., gimusį X m. Šiais savo veiksmais K. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p.

312. Nuteistasis K. P. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. Baudžiamąją bylą pagal BK 129 str. prieš jį nutraukti, o pagal BK 138 str. ir BK 284 str. paskirti jam teisingas, teismų praktiką atitinkančias, bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu. Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir privalo būti panaikintas.

322.1. Skunde dėstomi argumentai dėl esminių baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės principų pažeidimo.

332.1.1. Nuteistojo K. P. nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principus, nes teismas rėmėsi prielaidomis, kurios nėra patvirtintos leistinais BPK prasme įrodymais, ir priėmė neteisėtą nuosprendį.

342.1.2. Pasak nuteistojo, teismas pažeidė dar ir nuosprendžio surašymo taisykles, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje teismas tik išvardijo ištirtus įrodymus, tačiau neatliko įrodymų vertinimo ir nemotyvavo, kokių įrodymų pagrindu nustatė jo, K. P., kaltę. Iš nuosprendžio nėra aišku, kokie įrodymai patvirtina, kad būtent jis, K. P., padarė jam inkriminuojamus nusikaltimus. Teismas neaptarė visų įrodymų, tiek jį kaltinančių, tiek jį teisinančių. Nuteistojo nuomone, teismas sąmoningai „nutylėjo“ jį teisinančius įrodymus, o rėmėsi tik tais liudytojų parodymais, kurie palankūs kaltinimui. Be to, teismas rėmėsi tik prielaidomis ir pasvarstymais, o ne konkrečiais įrodymais. Toks nuosprendžio surašymas grubiai pažeidė jo, K. P., teisę į gynybą ir teisę į sąžiningą bei teisingą teismą.

352.1.2.1. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylą baigiamųjų kalbų metu jo, K. P., gynėjas nurodė konkrečias aplinkybes ir motyvus, kurie paneigia kaltinimų pagrįstumą, tačiau nuosprendyje teismas šių gynėjo nurodytų aplinkybių ir abejonių neaptarė.

362.2. Skunde dėstomi argumentai dėl pažeistos teisės į gynybą.

372.2.1. Nuteistojo K. P. nuomone, teismas pažeidė bylos nagrinėjimo teisme ribas ir jį pagal BK 129 str. nuteisė neteisėtai, nes šios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių ir apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje iš anksto jam pranešta nebuvo.

382.2.2. Skunde nurodoma, kad byla buvo perduota nagrinėti teismui nurodant, jog nusikaltimą, numatytą BK 129 str., tariamai padarė trys asmenys bendrais veiksmais, nurodant, kuo pasireiškė tariamai bendras šių asmenų veikimas. Baigiant bylą nagrinėti teisme prokuroras, nekeisdamas kaltinime nurodytų aplinkybių, paprašė pagal minėtą BK straipsnį nuteisti tik vieną kaltinamąjį, t. y. jį, K. P.. Atsižvelgiant į tai, nuteistajam iš karto pasidarė neaišku, kas tuo atveju atliko kitus kaltinime nurodytus veiksmus, priskirtus kitiems įtariamiesiems. K. P. nuomone, tokiu atveju galima būtų manyti, jog iki tol priskirtus kitiems asmenims veiksmus atliko jis, bet tada tampa neaišku ir belieka tik spėlioti, kaip jis tuos veiksmus atliko.

392.2.3. Skunde cituojami Lietuvos Respublikos Konstitucijos Teismo 2016 m. sausio 16 d. ir 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-532/2010, 2K-339/2010, 2K-480/2012, 2K-223/2012, 2K-222/2013, 2K-254/2013, 2K-435/2013, 2K-319/2014, 2K-161-511/2016, 2K-111-677/2016, 2K-88-942/2016, 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-441/2014, 2K-526/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016, 2K-102/2014, 2K-44-648/2016, 2K-112-697/2016, 2K-7-13/2006, 2K-381-2011, 2K-651/2012, 2K-282/2013, 2K-197/2014, 2K-8-696/2016, 2K-281-746/2016. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo nuomone, teismas grubiai pažeidė BPK 255 str. ir 256 str. reikalavimus bei suformuotą teisminę praktiką. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas pažeidė reikalavimus, keliamus kaltinimui ir jo pakeitimui, nes gynybos pozicija neabejotinai būtų kitokia. Nuteistojo K. P. nuomone, kaltinimo pakeitimas, nesilaikant BPK numatytos pakeitimo tvarkos, proceso baigiamojoje stadijoje turi būti vertinamas kaip netikėta ir „siurprizinė“ sąlyga kaltinamajam, t. y. jam, ir jo gynėjui. Skunde pažymima, kad jo, K. P., gynėjas baigiamojoje kalboje apie tai nurodė, tačiau nei prokuroras, nei teismas į tai nereagavo.

402.3. Apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-699/2017, kurioje nurodyta apie tai, jog tuo atveju, jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai nesurenka neabejotinų įtariamojo (kaltinamojo) kaltės įrodymų, bylą nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiant jį tik prielaidomis, negali būti priimamas. Nuteistojo K. P. nuomone, šioje baudžiamojoje byloje yra daug abejonių ir prieštaravimų.

412.3.1. Pasak nuteistojo, šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliktas itin nekvalifikuotai. Skunde nurodoma, kad nėra nustatyti visi įvykio dalyviai (agresyvus, užsidėjęs akinius vaikinas, vėliau pasišalinęs iš įvykio vietos), įvykio vietos apžiūros metu galimas nusikaltimo įrankis nebuvo surastas, šis įrankis atsirado tik po savaitės, todėl nėra aišku, kas su juo buvo daroma visą savaitę ir per tą laiką kokių pažeidimų galėjo patirti. Skunde nurodoma ir tai, kad visų asmenų, kaltintų nužudymu, parodymai skiriasi ir šie prieštaravimai nėra pašalinti iki šiol, skiriasi kaltinamųjų parodymai, duoti parodymų patikrinimo vietoje, ir jų braižytos schemos apie tas pačias aplinkybes. Be to, nekokybiškai atlikti kaltinamųjų parodymų patikrinimai vietoje, juose nenurodyti atstumai tarp kaltinamųjų, nenurodyta kitų kaltinamųjų dislokacija ir judėjimo kryptys, vieta. Nuteistasis nurodo dar ir tai, kad nėra padarytos kaltinamųjų parodymų vizualizacijos panaudojant šiuolaikinę techniką, nors savo iniciatyva tą padarė jo gynėjas, tačiau apie tai nutylima. Atsižvelgiant į šiuos trūkumus, ypač atsižvelgiant į kaltinamųjų judėjimą, nuteistojo K. P. nuomone, neįmanoma sugretinti kaltinamųjų parodymų.

422.3.2. Pasak nuteistojo, dėl nesuprantamų priežasčių teismas iš esmės rėmėsi tik A. Š. ir S. J. parodymais, kuriuos reikia vertinti itin atsargiai ir kritiškai, nes jie yra suinteresuoti kaltinti kitus asmenis ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Skunde nurodoma, kad vertinant tai, kad A. Š. ir S. J. parodymai keitėsi, būtina atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016. Pirmųjų apklausų metu nei A. Š., nei S. J. nieko neparodė apie skėtį ir jį, K. P.. Vėliau jų parodymai keitėsi, nes parodymus apie skėtį jau buvo davęs P. L. ir jis, K. P.. Nuteistojo nuomone, vėlesni jų parodymai apie jį yra kerštas už sąžiningą jo, K. P., poziciją, kuri vėliau, ir teisme, nesikeitė. Nuteistasis nurodo, kad lyginant su nusikaltimu, numatytu BK 129 str., kaltintų kitų asmenų parodymais, jo parodymai buvo nuoseklūs ir nesikeitė.

432.3.3. Nuteistojo nuomone, A. Š. parodymais negalima remtis, nes jo parodymai yra nepatikimi ir prieštarauja bylos duomenims. Be jokio pagrindo A. Š. parodė, kad jis, K. P., ir P. L. spardė T. D.. Pats prokuroras pripažino, kad šie parodymai neatitinka tikrovės, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių remiasi A. Š. parodymais apie tariamai jo, K. P., pasakytą frazę apie „išjungtą senį“. Šiuos A. Š. parodymus akistatos metu paneigė E. P.. Nuteistojo nuomone, netikėti E. P. nėra jokio pagrindo. Be to, anksčiau nurodyti A. Š. parodymai paneigti ir kita bylos medžiaga, todėl, pasak K. P., iškyla klausimas dėl A. Š. parodymų patikimumo.

442.3.4. Skunde nuteistasis nurodo, kad liudytojos I. D. parodymai apie S. J. pasakytą frazę apie pirštines parodo, kad S. J., kaip ir A. Š., gali būti pats suinteresuotas apkalbėti kitus kaltinamuosius siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

452.3.5. Nuteistasis pažymi ir tai, kad, nors teismas rėmėsi liudytojų I. D. ir M. P. parodymais, tačiau jie nieko neparodė apie jo, K. P., dalyvavimą nužudyme. Be to, nors prokuroras nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo gauti nauji duomenys, tačiau tai netiesa, teisme nieko naujo nepaaiškėjo, naujų, BPK prasme leistinų įrodymų nesurinkta. Teisminio nagrinėjimo metu buvo atlikti tik patikrinimai melo detektoriumi ir atlikta skėčio ekspertizė. Ekspertizės metu nenustatyta, kokiu būdu buvo atidalinta skėčio rankena, todėl jokių naujų duomenų neatsirado. Patikrinimo melo detektoriumi gauti duomenys, pasak nuteistojo, net negali būti vertinami kaip koks nors leistinas įrodymas.

462.3.6. Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo pabaigoje jo, K. P., gynėjas pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga pareiškė, kad K. P. 2016 m. birželio 16 d. pareikštas galutinis įtarimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2d. 8p., absoliučiai absurdiškas, visiškai nesuprantamas ir prieštarauja ne tik faktinėms aplinkybėms, bet ir ikiteisminio tyrimo surinktai medžiagai. Nuo pirmos ikiteisminio tyrimo apklausos K. P. nuosekliai aiškina, kad muštynėse jis dalyvavo, detaliai nurodė kam ir kiek kartų jis smūgiavo. Visų šių įvykių metu jis, K. P., tam stambesniam vyrui (kaip vėliau paaiškėjo – T. D.) nesudavė nė vieno smūgio nei rankomis, nei kojomis, nei kokiu nors įrankiu. Iš viso su T. D. jokio kontakto neturėjo ir prie jo priartėjęs nebuvo. Nuteistasis nurodo, kad visiškai nekeisdamas savo pirminių parodymų šiuos parodymus patvirtino ir papildomai apklaustas. Šiuos parodymus patvirtino ir atliekant jo, K. P., parodymų patikrinimo vietoje metu (filmuojant, fotografuojant ir sudarant schemą). Be to, tam, kad būtų nustatyta objektyvi tiesa ir padėtų ikiteisminiam tyrimui, jis pirmasis buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Teisminio nagrinėjimo metu irgi davė nuoseklius parodymus, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu. Skunde pažymima, kad tam, jog tyrėjams būtų aiškiau ir suprantamiau, dar 2015 m. kovo 30 d. pateikė prokurorui savo nuoseklių ir detalių parodymų vizualizacijos situaciją su konkrečiais atstumais prie V. gatvėje esančio baro. Pasak nuteistojo, iš to buvo tikimasi, kad ikiteisminio tyrimo metu su kiekvienu įtariamuoju ir liudytoju bus atliekami parodymų patikrinimai vietoje, atliekant iš vieno taško vizualizaciją, panaudojant foto – kino techniką ir padarant bendrą foto vizualizacijos lentelę. To atlikta nebuvo. Kiekvienas įtariamasis skirtingu laiku pripaišė ir pateikė įvairių schemų, kuriose susipainiojo ir patys tyrėjai. Todėl iš sudarytų schemų bei parodymų patikrinimo vietoje metu protokolų visiškai nesuprantama ir neaišku, kur kas stovėjo, kas ką mušė, kas ką matė ir kokie atstumai buvo tarp tų asmenų. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu to išsamiai nebuvo padaryta, nuteistojo K. P. nuomone, patvirtina ir tai, jog neišsiaiškinus visų šių svarbių aplinkybių ir nenustačius, kas mušė nukentėjusįjį T. D., prokuroras pareiškė visiškai identiškus įtarimus net trims įtariamiesiems.

472.4. Skunde dėstomi argumentai dėl tyrimo poligrafu metu gautų išvadų panaudojimo teisėtumo ir leistinumo.

482.4.1. Nurodoma, kad tyrimą poligrafu Lietuvoje reguliuoja Poligrafo naudojimo įstatymas, priimtas 2000 m. rugpjūčio 29 d., ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtintos Tyrimo poligrafu taisyklės. Nuteistojo nuomone, galima manyti, jog duomenų rinkimas, atliekant tyrimą poligrafu, atitinka BPK 20 str. reikalavimą įrodymus rinkti tik įstatymų nustatyta tvarka, nes poligrafo naudojimas įteisintas įstatymu. Atsižvelgus į Poligrafo naudojimo įstatymo nuostatas, pasak nuteistojo K. P., tyrimų poligrafu rezultatai į baudžiamąją bylą patekti negali. Poligrafo naudojimo įstatymas griežtai apibrėžia tyrimo poligrafu atvejus ir tyrimo objektą. Įstatyme numatyta galimybė tirti poligrafu tuos asmenis, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo naudojimo įstatymo 4 str. 2 d.). Tiriama gali būti valstybės tarnautojų, pareigūnų ir karių, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu ir (ar) apsauga, bei asmenų, atrinktų tokiai tarnybai, suteikta arba atitinkamų valstybės institucijų surinkta informacija, susijusi su nurodytais asmenimis ir jų aplinka (Poligrafo naudojimo įstatymo 5 str. 2 d.). Poligrafo naudojimo baudžiamajame procese galimybė šiame įstatyme nenumatyta ir nereglamentuota. Vadovaujantis įrodinėjimo procesui baudžiamojoje byloje privalomu principu valstybės subjektams leidžiama tai, kas numatyta įstatyme, nuteistasis K. P. daro išvadą, kad galiojantys įstatymai naudoti poligrafą baudžiamajame procese neleidžia. Be to, vertinant specialių žinių kaip įrodinėjimo priemonės baudžiamajame procese paskirtį, tyrimo poligrafu rezultatai (prietaiso užfiksuotų duomenų interpretavimas) specialisto išvada (kaip ir ekspertizės aktu) negali būti laikomi, nes šio tyrimo prigimtis ir atlikimo tvarka yra visai kitokia nei įprastai baudžiamajame procese atliekamų specialistų tyrimų. Specialistas ar ekspertas, surašydamas išvadas, atsako į jam pateiktus klausimus ir taip prisideda prie įrodinėjimo dalyką baudžiamojoje byloje sudarančių aplinkybių nustatymo. Kai kurie baudžiamojoje byloje kylantys svarbūs klausimai be specialių žinių panaudojimo dažnai apskritai negalėtų būti atsakomi. O tiriant asmenį poligrafu jokių naujų faktinių aplinkybių tiesiogiai nėra nustatoma, daugiau informacijos procese neatsiranda. Po tokio tyrimo gali būti tik bandoma daryti išvadas apie tirto asmens teiginių teisingumą.

492.4.2. Skunde nurodoma, kad baudžiamajame procese pareigūnai apklausiamiems asmenims negali siūlyti „išlaikyti melo detektoriaus testą“, nes to nenumato BPK. Įtariamiems ar kaltinamiesiems, patiems teikiantiems prašymus patikrinti jų nekaltumą melo detektoriumi, turėtų būti paaiškinta, kad tokio veiksmo rezultatai negali turėti jokios įrodomosios reikšmės, todėl, pasak nuteistojo, ir toks prašymas negali būti tenkinamas. Raginimas duoti teisingus parodymus teigiant, kad tiesa vis tiek paaiškės, atlikus tyrimą poligrafu laikytinas Konstitucijai prieštaraujančiu vertimu duoti parodymus prieš save. Skunde nurodoma ir tai, kad melo detektorius aptinka ne melą, o nervingumą, tačiau šis nervingumas bus kilęs dėl kaltės vos pusėje atvejų. Be to, mokslininkai teigia, kad asmuo, išmokęs sukurti fiziologinius baimės požymius, poligrafą gali apgauti. Poligrafo patikimumas yra nedidelis. Skunde pažymima, kad net ir tose šalyse, kuriose melo detektorius naudojamas tiriant bylas, jo rezultatai paprastai nelaikomi įrodymu, o jie tik duoda papildomų minčių pareigūnams renkant „tikrus“ įrodymus. Atsižvelgęs į tai, taip pat ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2017, nuteistasis K. P. daro išvadą, kad tyrimo poligrafu gauti duomenys negali būti naudojami kaip leistini įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas šiuo įrodymu rėmėsi neteisėtai. Skunde pažymima ir tai, kad, nors apie tokias aplinkybes jo, K. P., gynėjas išdėstė ir teisminio nagrinėjimo metu, tačiau tai teismas „nutylėjo“.

502.5. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nors specialisto išvadoje Nr. pM41/15(01)-M30/15(01) nurodyta, jog mirtiną smūgį T. D. sudavė asmuo, stovintis prieš jį labiau iš kairės pusės, tačiau iš P. L. ir kitų asmenų parodymų matosi, jog jis, K. P., galėjo stovėti prieš nukentėjusįjį ties jo viduriu, bet ne iš kairės pusės. Toje pozicijoje (iš nukentėjusiojo kairės pusės)pagal bylos duomenis stovėjo kitas asmuo, bet ne jis.

512.6. Nuteistojo K. P. nuomone, šioje byloje apskritai nėra jokių BPK prasme leistinų ir pakankamų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę dėl jam inkriminuoto nužudymo. Nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jis išplėšė skėtį, apsisuko ir skėčiu smogė T. D.. Tokius teiginius, pasak nuteistojo, galima vertinti tik kaip niekuo nepagrįstas prielaidas, o prielaidomis baudžiamajame procese remtis negalima.

522.7. Skunde nurodoma ir tai, kad dėl kitų jam inkriminuotų nusikaltimų kaltu prisipažįsta, tačiau nesutinka su jam paskirta realia laisvės atėmimo bausme. Atsižvelgiant į tai, kad jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, mokosi, gailisi ir atlygino padarytą žalą (tai yra jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės), pasak K. P., jam paskirti laisvės atėmimo bausmę nebuvo jokio teisinio pagrindo.

533. Nuteistasis S. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies pašalinant aplinkybes, kad bare jis elgėsi agresyviai, provokavo bare buvusius kitus asmenis; stovėjo arti T. D., galėjo matyti suduodamą smūgį skėčiu; buvo apsvaigęs nuo alkoholio; duodamas parodymus buvo nenuoširdus. Nuteistasis taip pat prašo skundžiamo nuosprendžio dalį, kurioje jis, S. J., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d., panaikinti ir pagal minėtus BK straipsnius jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

543.1. Nuteistasis S. J. sutinka su teismo sprendimu jį pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. išteisinti, tačiau nesutinka su tam tikromis skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis. Nuteistojo nuomone, šioje dalyje nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas neteisingai nustatė šias aplinkybes, tokiu būdu pažeisdamas BPK reikalavimus.

553.1.1. Skunde dėstomos BPK 20 str. nuostatos ir cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-528/2008 ir Nr. 2K-409/2013 bei nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas patvirtintomis faktinėmis aplinkybėmis pripažino aplinkybes, nesusijusias su juo, tai: 1) bare jis elgėsi agresyviai, provokavo bare buvusius kitus asmenis (nuosprendžio 48 lapas); 2) buvo apsvaigęs nuo alkoholio (nuosprendžio 66 lapas); 3) duodamas parodymus buvo nenuoširdus (nuosprendžio 67 lapas); 4) stovėjo arti T. D., galėjo matyti skėčiu suduodamą smūgį (nuosprendžio 64 lapas). Su šiomis nustatytomis aplinkybėmis nuteistasis S. J. nesutinka ir nurodo, kad teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, todėl neteisingai nustatė ir šias aplinkybes. Nuteistojo nuomone, teismas nevertino visumos byloje esančių duomenų, kurie ne tik nepatvirtina, bet ir paneigia nurodytas aplinkybes. Šias aplinkybes, pasak nuteistojo, teismas nustatė remdamasis pavieniais, nekonkrečiais duomenimis, kurie leidžia daryti vienokią ar kitokią prielaidą, tačiau nesuteikia pagrindo neabejotinai išvadai, nes kitų duomenų visuma šias prielaidas paneigia.

563.1.2. Aplinkybes, kad jis, S. J., bare tariamai elgėsi agresyviai, provokavo bare buvusius kitus asmenis, buvo apsvaigęs nuo alkoholio, pirmiausia paneigia jo paties parodymai, kurie paneigti nebuvo, apie tai, kad jis alkoholio nevartojo, pats su nieko nekonfliktavo, su nieko susipriešinęs nebuvo, bare kilusį konfliktą tarp jo draugų ir nukentėjusiojo M. Š. sprendė taikiai, turėjo tikslą draugiškai diskutuoti, bet ne vartoti smurtą. Nors nuosprendyje teismas selektyviai remiasi tik vienos liudytojos I. D. niekuo nepagrįsta nuomone, kuri viso proceso metu buvo nenuosekli, jog neva jis, S. J., buvo agresyviausias, tačiau tokiu būdu, pasak nuteistojo, yra ignoruojama visuma bylos duomenų, kurie neabejotinai paneigia tokią prielaidą. Pirmiausia tai paneigia nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai. Nukentėjusysis M. Š. parodė apie tai, kad daugiausiai jis bendravo su S. J., bet jokių konfliktų su juo nebuvo, bendravo įvairiomis temomis; nematė, kad S. J. su kuo nors konfliktuotų, su juo (M. Š.) diskutavo, apie istoriją, mokslus, politiką, bet konfliktų nebuvo; nematė, kad S. J. smurtautų, grasintų ar kažką stumdytų. Nukentėjusysis A. K. parodė, kad tą vakarą matė S. J., kuris su niekuo nekonfliktavo; nematė, kad S. J. prieš kažką smurtautų, kažkam grasintų ar kažką stumdytų; nežino, ar S. J. jo atžvilgiu vartojo smurtą. Liudytojas J. D. parodė, kad tiksliai negali pasakyti, kas ir kiek vartojo alkoholį, tačiau nurodė, jog kilo konfliktas su labai agresyviai nusiteikusiu M. Š., kuris pradėjo kištis į pokalbį, pradėjo konfliktuoti ir siūlė „išsirinkti vieną, išeiti į lauką ir išsiaiškinti“, tačiau būtent S. J. konfliktą su M. Š. išsprendė taikia diskusija. Liudytoja I. R., įvykio metu dirbusi barmene, parodė, kad ji atsimena, jog agresyviai buvo nusiteikęs tik J. D., kuris išreiškė norą sumušti M. Š., tačiau kiti draugai jį atkalbėjo, apramino ir tuo visi grasinimai pasibaigė. Liudytojas A. S., įvykio metu dirbęs barmenu, parodė, kad atsimena, jog kilo konfliktas tarp M. Š. ir J. D., kuris buvo agresyviai nusiteikęs, tačiau jo draugai patys jį apramino, barmenų atsiprašė ir sakė, kad su juo (J. D.) susitvarkys, viskas gerai, neužilgo išėjo iš baro ir atrodė, kad jokio konflikto nebus; matė, kad S. J. buvo priėjęs prie M. Š., paspaudė jam ranką ir pasakė, kad viskas tvarkoje, taip pat buvo priėjęs prie barmeno ir sakė, kad viskas tvarkoje; jo (A. S.) manymu, tikrai galėjo būti, kad S. J. tą vakarą negėrė. Liudytoja I. D., kuri, nors ir didele dalimi dėstė savo interpretacijas ir pateikė savo nuomonę, nebuvo nuosekli, painiojo žmonių vardus, tačiau vis tik patvirtino, kad bare S. J. aktyviai diskutavo istoriniais faktais su baro lankytojais, nebuvo grėsmės dėl galimų muštynių; visi vyrukai, sėdėję prie stalo, nebuvo girti. Ji nežino, kiek prieš tai jie buvo išgėrę, tačiau jie neatrodė girti. Jie galbūt atrodė blizgančiom akim, bet girti nebuvo. Po įvykio S. J. nebuvo neblaivus.

573.1.2.1. Nuteistojo S. J. nuomone, visi šie duomenys ne tik paneigia, kad jis bare neva elgėsi agresyviai, provokavo bare buvusius kitus asmenis, buvo apsvaigęs nuo alkoholio, bet ir patvirtina, kad vienintelis jis kilusius konfliktus tarp jo draugų ir nukentėjusiųjų stengėsi išspręsti taikiai. Nuteistasis nurodo, kad su nukentėjusiaisiais jis asmeniškai nekonfliktavo, nieko neprovokavo, niekam negrasino, su niekuo nesistumdė, prieš nieką nesmurtavo, o priešingai, jis buvo linkęs draugiškai padiskutuoti, šiuo tikslu ir atėjo į barą, todėl neturėjo jokios priežasties elgtis agresyviai ir jokio tikslo kažką provokuoti. Nuteistasis nurodo dar ir tai, kad byloje nėra jokių objektyvių faktinių duomenų apie jo neblaivumą, t. y. nenustatyta, kad įvykio metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nenustatytas alkoholio kiekis jo kraujyje, be to, ir apklausti liudytojai, net ir tą vakarą bare dirbę barmenas ir barmenė, to taip pat nepatvirtino, todėl aplinkybė, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, negali būti laikoma nustatyta. Skunde pažymima, kad teisminėje praktikoje akcentuojamas būtent apsvaigimo nuo alkoholio (kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsenos) nustatymas. Apsvaigimas nuo alkoholio nėra preziumuojamas net ir nustačius alkoholio vartojimo faktą, todėl įrodinėjimo dalykas yra ne pats alkoholio vartojimas, kaip toks, bet dėl šio vartojimo atsiradusi žmogaus apsvaigimo būsena. Nuteistasis S. J. nurodo, kad net jeigu byloje ir yra abstrakčių duomenų apie tai, kad neva visi gėrė arba visi buvo girti, tačiau byloje iš viso nėra jokių duomenų, jog įvykio metu jis būtų buvęs apsvaigimo nuo alkoholio būsenoje, kuri yra nustatoma pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, remiantis bylos duomenų visuma: alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2012, 2K- 297/2010, 2K-644/2005, 2K-613/2011, 2K-405/2012 ir kt.).

583.1.3. Skunde nurodoma, kad aplinkybę, jog jis, S. J., duodamas parodymus buvo nenuoširdus, paneigia jo parodymų nuoseklumas, išsamumas ir savanoriškumas. Naudodamasis savo teise duoti parodymus (BPK 22 str. 3 d.) jis buvo pirmas įtariamasis, kuris pačią pirmąją ikiteisminio tyrimo dieną davė išsamius ir detalius parodymus, kuriuos vėliau iš dalies patikslino ir papildė kitos apklausos ikiteisminio tyrimo metu (2015 m. spalio 6 d.) ir teisiamojo posėdžio metu (2017 m. gegužės 24 d.), atsakydamas į visus jam užduotus klausimus. Todėl, nuteistojo nuomone, viso proceso metu jo pozicija buvo nuosekli, atvira ir nuoširdi, be to, ji nebuvo paneigta ir bylos duomenimis. Skunde pažymima, kad teisminėje praktikoje kaltinamojo parodymų pripažinimas neatitinkančiais tikrovės gali būti pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu, jei šių parodymų turinys nebuvo paneigtas įvertinus kitų byloje ištirtų įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-529/2014). Byloje nesant jokių duomenų, patvirtinančių jo, S. J., tariamą nenuoširdumą, tokios išvados daryti nėra jokio faktinio pagrindo, o pamatinis in dubio pro reo principas tokią išvadą daryti draudžia.

593.1.4. Skunde nurodoma dar ir tai, kad nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog jis, S. J., neva stovėjo arti T. D., bylos duomenimis nenustatyta. Nėra jokių objektyvių duomenų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokiu atstumu jis buvo nuo nukentėjusiojo ir kurioje tiksliai vietoje. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo nuomone, liko nepaneigtos jo nurodytos aplinkybės, kad įvykio metu jis šalia nukentėjusiojo T. D. nebuvo, o buvo daug toliau. Pasak S. J., ši aplinkybė nustatyta remiantis iš esmės tik kaltinamųjų parodymais. Skunde pažymima, kad, viena vertus, teismas šiuos parodymus pripažino nenuoširdžiais, o kaltinamieji neprivalo sakyti tiesos, tačiau vis tiek jais rėmėsi. Kita vertus, teismas nesirėmė liudytojų parodymais, paneigiančiais minėtą aplinkybę, nors liudytojai, priešingai nei kaltinamieji, privalo sakyti tiesą. Liudytojas M. P. parodė, kad K. P. jį puolant S. J. jį bandė apginti, o po to nujudėjo į kitą gatvės pusę prie I. D., o po to – į šalia buvusį kiemą. Kai prasidėjo muštynės, jis stovėjo netoli T. D., o S. J. stovėjo už jo (M. P.) tuo metu, kai jį gynė. Tarp jo (M. P.) ir T. D. tuo metu buvo ne mažiau kaip vienas nepažįstamas žmogus, jis buvo ką tik atėjęs į barą. Liudytoja I. D., nors ji ir didele dalimi dėstė savo interpretacijas, nebuvo nuosekli ir pateikė savo nuomonę, painiojo žmonių vardus, tačiau vis tik patvirtino, kad S. J. ir M. P. įvykio metu buvo visai kitoje vietoje nei T. D., stovėjo kitoje gatvės pusėje, kur buvo ir ji. Be šių duomenų, minėtą aplinkybę, pasak S. J., paneigia ir objektyvūs bylos duomenys: ant jo drabužių, vilkėtų įvykio metu (kelnių, batų, striukės, megztinio, šaliko) nebuvo rasta jokių kraujo ar kitų biologinių nukentėjusiųjų pėdsakų (1 t., 45-79 b.l.), galinčių patvirtinti stovėjimą arti nukentėjusiojo T. D.. Nuteistasis S. J. pažymi, kad priešingai nei kiti kaltinamieji, kurie turėjo kelių dienų laikotarpį įrodymams paslėpti, jis buvo sulaikytas ir jo daiktai tyrimui buvo paimti iškart po įvykio (4 t., 1 b.l.). Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad iš kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų matosi, kad prie T. D. galvos buvo kraujo bala, todėl, jeigu aplink pastarąjį būtų kiti asmenys, tai jie turėjo būti kruvini, likti jų batų atspaudai, tačiau tokių aplinkybių nenustatyta. Nuteistojo S. J. nuomone, tai reiškia, kad ši aplinkybė, jog jis neva buvo arti nukentėjusiojo, prieštarauja kitoms aplinkybėms ir bylos duomenims, todėl tai sudaro pagrindą šią aplinkybę pripažinti neįrodyta. Tuo tarpu aplinkybė, jog jis galėjo matyti skėčiu suduodamą smūgį, pasak nuteistojo, tėra prielaida, suponuojanti jo, S. J., parodymų nenuoširdumą ir nusikaltimo slėpimą, todėl tokios aplinkybės nustatymas grubiai prieštarauja baudžiamojo proceso pamatiniams nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo principams. Juolab, kad jo, S. J., parodymų nuoseklumas, išsamumas ir nuoširdumas tokią aplinkybę paneigia. Pasak nuteistojo, tai sudaro pagrindą šią aplinkybę pripažinti neįrodyta.

603.2. Skunde nuteistasis S. J. nesutinka ir su jo nuteisimu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d., nes jis šių nusikalstamų veikų nepadarė. Iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku, kuo teismas grindžia jo bendrininkavimą padarant šias nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo S. J. nuomone, pagal šias kaltinimus jis turi būti išteisintas.

614. Nuteistojo S. J. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje S. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d., panaikinti, pagal minėtus BK straipsnius S. J. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

624.1. Skunde nurodoma, kad skundžiamo nuosprendžio dalis, kurioje S. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d., yra nepagrįsta ir priimta pažeidžiant BPK reikalavimus. Nurodoma, kad BPK 1 str. 1 d. įtvirtinta pamatinė baudžiamojo proceso nuostata įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą ne tik imtis visų įmanomų priemonių, jog proceso metu būtų užtikrintos kaltinamo asmens teisės bei laisvės, tačiau apkaltinamąjį nuosprendį priimti tik tuomet, kai byloje yra pašalintos visos abejonės bei prieštaravimai, kaltinamojo veiksmuose nustatyti visi būtini BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o teismo išvados apie asmens kaltumą pagrįstos BPK 20 str. reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Skunde pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais, o kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messeguė and Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 146; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/9620, 2009 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Natunen prieš Suomiją, peticijos Nr. 21022/04 ir kt.), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-80- 942/2015, 2K-283-746/2015, 2K-496-746/2015, 2K-5-895/2016). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį S. J. atžvilgiu, šių reikalavimų nesilaikė.

634.2. Skunde nurodoma, kad teismas neįvertino objektyvių faktinių duomenų, paneigiančių bet kokį S. J. dalyvavimą muštynėse tariamai atliekant smurtinius veiksmus. Ant S. J. drabužių, vilkėtų įvykio metu (kelnių, batų, striukės, megztinio, šaliko) nebuvo rasta jokių kraujo ar kitų biologinių nukentėjusiųjų pėdsakų (1 t., 45-79 b.l.), galinčių patvirtinti smurtinių veiksmų atlikimą A. K. atžvilgiu, kurie būtų galėję sukelti A. K. sveikatos sutrikdymą (1 t., 35-37 b.1.), o S. J. buvo sulaikytas ir jo daiktai tyrimui buvo paimti iškart po įvykio (4 t., 1 b.1.), priešingai, nei kiti kaltinamieji, kurie turėjo kelių dienų laikotarpį įrodymams paslėpti. Be to, pagal tyrimo, atlikto iš karto po įvykio, duomenis ant vienintelio S. J. kūno nebuvo rasta jokių su įvykiu susijusių žymių, kurios patvirtintų kokių nors smurtinių veiksmų atlikimą arba vienokį ar kitokį dalyvavimą muštynėse (6 t., 156 b.1.), nors tokių žymių buvo rasta ant visų kitų kaltinamųjų kūnų (mėlynės bei nubrozdinimai ant rankų, kojų, blauzdų, riešų, krumplių ir t. t., patvirtinančių vienokį ar kitokį kontaktavimą su kitu daiktu ar žmogaus kūnu (7 t., 161-162 b.1.; 8 t., 120-121 b.1.; 9 t.,. 111-112 b.1; 10 t., 59-60, 151-152 b.1.). Nuteistojo gynėjo nuomone, visi šie duomenys visiškai patvirtina S. J. parodymus apie tai, kad pastūmė A. K. siekdamas išsilaisvinti ir apsiginti bei apginti I. D.. Apeliantas pažymi ir tai, kad į šiuos duomenis teismas neatsižvelgė, šių duomenų neaptarė, nepalygino su kitais bylos duomenimis, neįvertino jų bylos duomenų viseto atžvilgiu, nenurodė, kas juos paneigia ir sudaro pagrindą S. J. baudžiamajai atsakomybei. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo nuomone, teismas pažeidė BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir BPK XXIII skyriuje įtvirtintas nuosprendžio surašymo taisykles.

644.3. Skunde nurodoma, kad šie bylos duomenys paneigia ir S. J. inkriminuoto kaltinimo aplinkybę, kad jis, E. P., P. L. taip pat sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Jeigu S. J. būtų sudavęs A. K., tai ir ant S. J. kūno būtų pasilikusios kokios nors žymės (mėlynės, nubrozdinimai ir pan.). Nuteistojo gynėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino ir teisiamojo posėdžio metu apklaustųjų asmenų parodymus.

654.3.1. Nors byloje nustatyta, kad vienu metu prieš A. K. smurtavo E. P., P. L., K. P. ir A. Š., tačiau nei E. P., nei P. L., nei K. P. nenurodė, jog S. J. būtų sudavęs smūgius A. K.. Teismas rėmėsi A. Š. parodymais, duotais 2017 m. gegužės 10 d. posėdžio metu. Nors jis taip pat yra kaltinamas A. K. sumušimu, tačiau ir pats A. Š. nurodė, kad prieš jam (A. Š.) ir E. P. pribėgant prie A. K. ir suduodant jam smūgius, S. J. tik konfliktavo ar kažkaip trumpai susistumdė su A. K. (matė, kaip S. J. stumdėsi, prie jo buvo kažkoks vyras juoda striuke, jie tikriausiai rankomis mušėsi), kas, apelianto nuomone, iš esmės visiškai patvirtina S. J. parodymus ir tuo pačiu neleidžia teigti, jog S. J. bendrininkaudamas smurtavo prieš A. K., nes teiginys „stumdėsi“ ir prielaida „tikriausiai mušėsi“ to nepatvirtina. Be to, jokių konkrečių S. J. veiksmų A. K. atžvilgiu A. Š. nenurodė ir S. J. bendro veikimo su jais (A. Š., P. L., K. P., E. P.) nepatvirtino. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo S. J. gynėjo nuomone, teismas, vertindamas A. Š. parodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str.). Juolab, kad vertindamas tai, jog A. Š. teisme patvirtino, jog P. L. ir K. P. kojomis sudavinėjo smūgius jau gulinčiam T. D., teismas konstatavo, kad kiti bylos duomenys šios aplinkybės nepatvirtina. Nuteistojo S. J. gynėjo nuomone, tokią pačią išvadą galima daryti ir dėl aplinkybės, jog S. J. neva smurtavo prieš A. K. kartu su kitais kaltinamaisiais, t. y. bylos duomenų visuma tokios išvados taip pat nepatvirtina. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad S. J. ne smūgiavo, bet nuo savęs nustūmė agresyviai besielgiantį ir už jo striukės sugriebusį A. K., kuris visą vakarą buvo itin agresyvus. Tai įvyko prieš tai, kai E. P., P. L., A. Š. ir K. P. užpuolė A. K., todėl, pasak apelianto, S. J. niekaip negalėjo veikti kartu su šiais asmenimis. Juolab, kad E. P., P. L., A. Š. ir K. P. visiškai pripažino kaltę dėl jiems pareikštų kaltinimų šioje dalyje, tačiau, kaip nurodyta prieš tai, nepatvirtino, kad jiems mušant A. K. jie būtų matę tai kartu darant ir S. J. (2017 m. kovo 23 d. ir gegužės 24 d. posėdžiai). Išskyrus A. Š., visi kiti kaltinamieji nurodė smurtavę prieš A. K. ir kartu nurodė smurtaujant visus kitus kaltinamuosius, išskyrus S. J.. K. P. taip pat nurodė, kad A. K. sudavė jis pats, E. P., P. L. ir A. Š., o ar S. J. trenkė A. K., jis nežino (2017 m. balandžio 13 d. posėdis). Atsižvelgiant į tai, nuteistojo S. J. gynėjas daro išvadą, kad prieš A. K. smurtavę asmenys savo smurtavimo faktą pripažino visiškai ir nurodė vieni kitus smurtaujant kartu, tačiau niekas nepatvirtino, jog kartu su jais prieš A. K. būtų smurtavęs ir S. J., todėl tokios išvados teismas padaryti negalėjo, nes bylos duomenų visuma jos daryti neleidžia. Nuteistojo gynėjo nuomone, teismas šių duomenų taip pat tinkamai neįvertino, t. y. neaptarė, nepalygino su kitais bylos duomenimis, neįvertino jų bylos duomenų viseto atžvilgiu, nenurodė, kas juos paneigia ir sudaro pagrindą S. J. baudžiamajai atsakomybei, todėl šioje dalyje teismas irgi pažeidė BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir BPK XXIII skyriuje įtvirtintas nuosprendžio surašymo taisykles.

664.3.2. Skunde nurodoma, kad teismas rėmėsi ir paties nukentėjusiojo A. K. parodymais, duotais 2017 m. sausio 21 d. posėdžio metu, apie tai, kad tą vakarą matė S. J. ir E. P.. Atrodo, kad S. J. jam sudavė smūgius, jis (A. K.) įsiminė jo veidą. Pasak gynėjo, teismas neatsižvelgė į tai, kad A. K. nebuvo nuoseklus ar įsitikinęs, darė prielaidą, patvirtino, jog tą vakarą buvo itin neblaivus, nieko neprisimena, ir net buvo galimai suinteresuotas nepagrįstai praturtėti žalos atlyginimo priteisimu. Nepaisant to, pats A. K. patvirtino, kad iš tiesų nepamena, jog S. J. jam būtų sudavęs smūgius, todėl negalėjo paaiškinti, kokiu pagrindu iš jo reikalauja žalos atlyginimo (2017 m. lapkričio 3 d. posėdis). Atsižvelgiant į tai, nuteistojo S. J. gynėjui nėra aišku, dėl kokių priežasčių teismas vadovavosi prieštaringais A. K. parodymais, grindžiamais prielaida, duotais taip pat teisme, nes to paties teisiamojo posėdžio metu A. K. nurodė, kad tą vakarą buvo labai daug išgėręs ir mažai ką pamena, todėl nežino, ar S. J. jo atžvilgiu smurtavo (2017 m. sausio 25 d. posėdis). Be to, 2017 m. lapkričio 3 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis, atsakinėdamas į jo ginamojo S. J. klausimus, paaiškino, kad tai, kas buvo parašyta, tą jis (A. K.) ir pasakė (turėdamas mintyje kaltinamąjį aktą, posėdžio garso įrašą), nes pats nieko neprisimena (buvo itin neblaivus), neprisimena ir to, kad S. J. jį būtų mušęs. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo S. J. gynėjas daro išvadą, kad S. J. nurodyta įvykių seka, t. y. kad jis ne smūgiavo, bet nuo savęs nustūmė agresyviai besielgiantį ir už jo striukės sugriebusį A. K., po ko A. K. užpuolė kiti kaltinamieji ir savo veiksmais jam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nepaneigta, o tokiais savo veiksmais jis nesužalojo A. K. ir nepadarė jam jokios žalos, nes byloje nėra tai patvirtinančių duomenų. Skunde nurodoma, kad teismas ignoravo liudytojos I. D. parodymus, duotus 2017 m. rugpjūčio 7 d. posėdžio metu, apie tai, kad smurtavo keturi atėję asmenys, t. y. A. Š., P. L., E. P. ir K. P..

674.4. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo S. J. gynėjas daro išvadą, kad teismas, nesivadovaudamas bylos duomenų visuma, o tik tendencingai išrinkdamas nenuoseklius, nekonkrečius, nepatikimus ir neobjektyvius duomenis bei tuo pagrįsdamas S. J. kaltę pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., padarė esminį BPK nuostatų, reglamentuojančių inter alia įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str.), pažeidimą. Juolab, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog kaltinamojo parodymų pripažinimas neatitinkančiais tikrovės gali būti pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu, jei šių parodymų turinys nebuvo paneigtas įvertinus kitų byloje ištirtų įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-529/2014).

684.5. Skunde nurodoma, kad S. J. nuteisimas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. buvo susietas su jo nuteisimu pagal BK 284 str. 1 d., nes kaltinimas buvo grindžiamas ta pačia aplinkybe, jog S. J., E. P., P. L. taip pat sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, todėl, nuteistojo gynėjo nuomone, bylos duomenų visumai paneigiant S. J. kaltę dėl A. K. sumušimo, ta pati išvada turėtų būti daroma ir dėl viešosios tvarkos sutrikdymo. Skunde dar kartą pažymima, kad iš bylos matosi, jog S. J. neveikė kartu su A. Š., K. P., P. L. ir E. P., nes jie patvirtino visi kartu sudavę smūgius A. K., tačiau nepatvirtino, kad tuo metu su jais buvo bei smūgius A. K. sudavė ir S. J.. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo S. J. gynėjo nuomone, teismas, vertindamas S. J. prisidėjimą prie A. K. sumušimo ir viešosios tvarkos sutrikdymo, pažeidė BPK 20 str. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai S. J. nuteisė pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d. Be to, pasak nuteistojo gynėjo, S. J. nuteistas tik dėl to, kad ši baudžiamoji byla sukėlė didelį rezonansą visuomenėje, procesas truko pakankamai ilgą laiką, S. J. ilgą laiką buvo laikomas suėmime, S. J. ir jo artimiesiems buvo taikomas intensyvus psichologinis spaudimas, taip pat ir dėl to, kad tris metus S. J. buvo uždėta žudiko „etiketė“, nors nuo pat ikiteisminio tyrimo buvo aišku, kad jokių duomenų apie tai, jog jis būtų prisidėjęs prie nužudymo, nebuvo.

695. Kitas nuteistojo S. J. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje S. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d., panaikinti, pagal minėtus BK straipsnius S. J. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

705.1. Skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais, kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messeguė and Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 146; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/9620, 2009 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Natunen prieš Suomiją, peticijos Nr. 21022/04, ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-80-942/2015, 2K-283-746/2015, 2K-496-746/2015, 2K-5-895/2016). Nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir in dubio pro reo principą, todėl S. J. nepagrįstai pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d.

715.2. Skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45/2010 apie bendrininkavimą ir nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nevisiškai motyvavo išvadą apie S. J. bendrininkavimą su kitais nuteistaisiais padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d. Nors teismas konstatavo, kad kaltinamieji A. Š., K. P., P. L., E. P., V. M. ir S. J. iš anksto buvo susitarę smurtauti prieš bare buvusius kitus asmenis, ypač prieš tuos, kurie baro viduje konfliktavo su S. J. ir V. M. dėl P. ir R., tačiau, nuteistojo gynėjo nuomone, tokios išvados S. J. atžvilgiu bylos duomenys visiškai nepatvirtina.

725.3. Pats S. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis atėjusių A. Š., P. L., E. P. ir K. P. nekvietė, su jais nieko nesitarė, iš kur ir kodėl jie ten atsirado, jis nežinojo; nežinojo, ar jiems skambino V. M., o pats V. M. jam nieko apie tai nesakė; visą vakarą jis (S. J.) nesivėlė į jokius konfliktus, norėjo ir siūlė kuo greičiau eiti kitur; prasidėjus muštynėms jis gynė savo draugą M. P., bet neprisidėjo prie muštynių. Skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių šiuos S. J. parodymus. Nuteistųjų V. M., P. L., E. P., K. P., A. Š. parodymai, duoti teisme, ir kiti bylos duomenys neginčytinai patvirtina, kad jokio ryšio tarp atėjusių asmenų ir S. J. nebuvo, nes S. J. apie V. M. ketinimus nieko nežinojo, nepažinojo nei vieno iš su A. Š. atėjusių asmenų, kartu su jais neatliko jokių veiksmų, o nuo vieno iš jų (K. P.) pats gynėsi ir gynė M. P., todėl, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados apie jų išankstinį susitarimą yra nepagrįstos bylos medžiaga. Teismas, spręsdamas klausimą dėl S. J. bendrininkavimo, šių duomenų nevertino, tokiu būdu pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str.).

735.4. Priešingai, nei nustatė teismas, bylos duomenys patvirtina, kad bare S. J. su niekuo nekonfliktavo. Tai patvirtina paties S. J., nukentėjusiųjų M. Š. ir A. K., liudytojų J. D., I. R., A. S. parodymai, taip pat ir liudytojos I. D., kuri, nors ir dėstė savo interpretacijas ir pateikė savo nuomonę, nebuvo nuosekli, painiojo vardus, parodymai. Teismas, nevertindamas šių parodymų ir dėl jų nepasisakydamas, nuteistojo gynėjo nuomone, irgi pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str.).

745.5. Skunde nurodoma apie teismo išvadą, jog visi kaltinamieji: P. L., E. P., K. P., S. J., A. Š. ir V. M. atliko bendrus veiksmus – tyčia, viešoje vietoje, rankomis ir kojomis sudavė smūgius nukentėjusiesiems. Nei vienas iš kaltinamųjų, matydami kitų bendrininkų veiksmus, jiems neprieštaravo ir nebandė jų nutraukti, taigi pritarė tokiam bendrininkų elgesiui. Šios aplinkybės patvirtina kaltinamųjų tyčios bendrumą ir konkliudentiniais veiksmais išreikštą tarpusavio susitarimą padaryti nusikalstamą veiką, nuteistojo S. J. gynėjo, yra niekuo nepagrįsta ir deklaratyvi, nes prieš tai nurodyti bylos duomenys visiškai patvirtina, kad S. J. vienintelis tarp jo draugų ir nukentėjusiųjų kilusius konfliktus stengėsi išspręsti taikiai, su nukentėjusiaisiais byloje asmeniškai nekonfliktavo, niekam negrasino, su niekuo nesistumdė, prieš nieką nesmurtavo, priešingai, buvo linkęs į draugiškas diskusijas, todėl neturėjo jokio išankstinio tikslo ar motyvo naudoti smurtą kitų asmenų atžvilgiu. Tokią pačią išvadą nuteistojo S. J. gynėjas daro ir dėl teismo išvados, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų, jog kaltinamieji viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje smurtaudami prieš nukentėjusiuosius, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, bendrais bruožais numatė savo veiksmais sutrikdysiantys nukentėjusiųjų sveikatą bei visuomenės rimtį, ir to norėjo. Apelianto nuomone, tokia teismo logika yra ydinga ir prieštaraujanti įrodymų vertinimo taisyklėms, nes kaltinimo aplinkybės neturi būti paneigiamos, nes tai prieštarautų nekaltumo prezumpcijai, todėl jos turi būti patvirtinamos arba ne, o šiuo atveju teismo nurodytos aplinkybės dalyje dėl S. J. bendrininkavimo bylos duomenys nepatvirtina. Todėl teismas negalėjo dirbtinai „pritraukti“ S. J. prie bendrininkavimo naudodamas „kas gali paneigti“ metodą. Skunde pažymima ir tai, kad teismas, vertindamas S. J. suvokimą ir veiksmų bendrumą, ignoravo byloje neginčytiną aplinkybę, jog prasidėjus muštynėms S. J. ėmė ginti savo draugą M. P., bet ne pulti žmones, kaip tai darė kiti kaltinamieji, kurie pradėjo muštynes.

755.6. Skunde nurodoma, kad S. J. ir kitų kaltinamųjų tariamą konkliudentiniais veiksmais išreikštą tarpusavio susitarimą padaryti nusikalstamą veiką teismas grindė nukentėjusiojo A. K. sumušimu, neva S. J. smurtiniais veiksmais taip pat prisidėjo prie A. K. sumušimo. Nuteistojo gynėjo nuomone, tokia teismo išvada nėra pagrįsta bylos duomenų visuma, o tik iš konteksto išimtais nepatikimais ir visapusiškai nepatvirtintais keliais teiginiais. Pirmiausia teismas rėmėsi nukentėjusiojo A. K. parodymais, duotais teisme, kad tą vakarą jis matė S. J. ir E. P.. Atrodo, kad S. J. jam sudavė smūgius, jis (A. K.) įsiminė jo veidą, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, jog A. K. nebuvo nuoseklus ar įsitikinęs, o darė prielaidą, patvirtino, jog tą vakarą buvo itin neblaivus, nieko neprisimena, ir net galimai buvo suinteresuotas nepagrįstai praturtėti žalos atlyginimo priteisimu. Nepaisant to, pats nukentėjusysis teisme patvirtino, kad iš tiesų nepamena, jog S. J. jam būtų sudavinėjęs smūgius, todėl negalėjo paaiškinti, kokiu pagrindu iš jo reikalauja žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo S. J. gynėjui, neaišku, dėl kokių priežasčių teismas vadovavosi A. K. prieštaringais parodymais, duotais taip pat teisme, ir grindžiamais iš konteksto išimta prielaida, kai to paties posėdžio metu A. K. išreiškė poziciją, jog tą vakarą buvo labai daug išgėręs ir mažai ką pamena, todėl nežino, ar S. J. jo atžvilgiu smurtavo. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad teismas ignoravo S. J. tariamo smurtavimo aplinkybę paneigiančius liudytojos I. D. parodymus, duotus 2017 m. rugpjūčio 7 d. teisiamojo posėdžio metu, kad smurtavo keturi atėję asmenys, t. y. A. Š., P. L., E. P. ir K. P..

765.7. Tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta, kad byloje esantys duomenys patvirtina tariamą S. J. bendrininkavimą su kitais asmenimis, tai apeliacinės instancijos teismas, vertindamas situaciją, nuteistojo gynėjo nuomone, neabejotinai turėtų konstatuoti šių bendrininkų ekscesą, nes S. J. su nieko nebuvo susitaręs ar savo veiksmais pritaręs jų veiksmams, o pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad prasidėjus muštynėms S. J. pirmiausia gynė M. P., kai visi kiti nuteistieji puolė kitus asmenis, yra konkliudentinis veiksmas, patvirtinantis S. J. nepritarimą kitų kaltinamųjų veiksmams ir paneigiantis bendrininkavimą arba sudarantis pagrindą konstatuoti bendrininkų ekscesą. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, kad tarp S. J. ir kitų nuteistųjų nebuvo jokio aiškaus, apibrėžto susitarimo, o S. J. kitų tariamų bendrininkų veiksmai nebuvo tikėtini ar priimtini, todėl pagal teisminę praktiką yra pagrindas konstatuoti kitų nuteistųjų ekscesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-94/2014, 2K-55-699/2017, 2K-203-895/2017).

775.8. Skunde pažymima ir tai, kad S. J. nedalyvavimą muštynėse patvirtina ir objektyvūs duomenys. Ant S. J. drabužių, vilkėtų įvykio metu (kelnių, batų, striukės, megztinio, šaliko) nebuvo rasta jokių kraujo ar kitų biologinių nukentėjusiųjų pėdsakų (1 t., 45-79 b.l.), galinčių patvirtinti vienokį ar kitokį kontaktą su A. K. ar net buvimą šalia jo (1 t., 35-37 b.1.), o S. J. buvo sulaikytas ir jo daiktai tyrimui buvo paimti iškart po įvykio (4 t., 1 b.1.), priešingai nei kiti kaltinamieji, kurie turėjo kelių dienų laikotarpį įrodymams paslėpti. Be to, pagal tyrimo, atlikto iš karto po įvykio, duomenis ant vienintelio S. J. kūno nebuvo rasta jokių su įvykiu susijusių žymių, kurios patvirtintų kokių nors smurtinių veiksmų atlikimą arba vienokį ar kitokį dalyvavimą muštynėse (6 t., 156 b.l.), nors tokių žymių buvo rasta ant visų kitų kaltinamųjų kūnų – mėlynės bei nubrozdinimai ant rankų, kojų, blauzdų, riešų, krumplių ir t.t., patvirtinančių vienokį ar kitokį kontaktavimą su kitu daiktu ar žmogaus kūnu (7 t., 161-162 b.l.; 8 t., 120-121 b.l.; 9 t., 111-112 b.1., 10 t., 59-60,151-152 b.1.).

785.9. Nuteistojo S. J. gynėjo nuomone, visi šie duomenys sudaro visumą, kuri neleidžia daryti išvados apie tariamą S. J. bendrininkavimą su kitais nuteistaisiais padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d., nes paneigia bet kokį S. J. susitarimą (tiek išankstinį, tiek konkliudentinį) su kitais nuteistaisiais, arba sudaro pagrindą konstatuoti kitų nuteistųjų ekscesą. Nepaisant to, pasak nuteistojo gynėjo, pirmosios instancijos teismas šių duomenų net nevertino, o rėmėsi tik prielaidų forma pasakytais teiginiais, tokiu būdu pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str.). Atsižvelgiant į tai, teismas S. J. už bendrininkavimą sumušant A. K. nuteisė nepagrįstai, juolab, kad ir nuteistieji E. P., P. L., A. Š. ir K. P., patys visiškai pripažindami kaltę dėl jiems pareikštų kaltinimų dėl A. K. sumušimo, nepatvirtino, jog jiems mušant A. K. jie būtų matę tai darant ir S. J.. Be to, ir pats nukentėjusysis A. K. galiausiai patvirtino, jog iš tiesų nepamena, kad S. J. jam būtų sudavęs smūgius, todėl negalėjo paaiškinti, kokiu pagrindu iš jo reikalauja žalos atlyginimo, kas reiškia, kad S. J. už nesunkų A. K. sveikatos sutrikdymą baudžiamojo atsakomybėn buvo patrauktas nepagrįstai, nes kartu su A. Š., K. P., P. L. ir E. P. nesmurtavo, o jo atlikti veiksmai (pastūmimas) nesudarė sveikatos sutrikdymo masto ir nebuvo priežastiniame ryšyje su A. K. patirtais sužalojimais. Nuteistojo gynėjo nuomone, byloje nebuvo pašalintos esminės abejonės ir prieštaravimai dėl S. J. prisidėjimo prie A. K. sumušimo.

796. Nuteistojo V. M. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, V. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 284 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant pagal laidavimą be užstato. Laidavimo terminą nustatyti vienerius metus.

806.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė BPK 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. reikalavimų, taip pat nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, nes teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės ir išvados neatitinka bylos duomenų. Nuosprendyje nenurodyti motyvai, kuriais teismas atmetė V. M. teisinančius įrodymus. Be to, nuosprendyje nurodytos tokios aplinkybės, kurios neparemtos įrodymais –keiksmažodžių, kuriais buvo siekiama pažeisti ir sutrikdyti visuomeninę rimtį, vartojimas, išankstinis susitarimas bendrininkauti padarant nusikaltimą, sutapatinimas dviejų nusikaltimo vietų į vieną bei V. M. nusikaltimo padarymo motyvai. Apelianto nuomone, baudžiamasis įstatymas pritaikytas neatsižvelgiant į nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., sudėties subjektyviąją pusę.

816.2. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į A. Š. pirminius parodymus, jog nueidamas į baro vidų ieškoti M. Š. V. M. pasakė, kad nieko nedarytų. Apelianto nuomone, tai parodo, kad iš anksto nebuvo susitarta, jog gatvėje prasidės muštynės. Gatvėje muštynės prasidėjo spontaniškai, o tuo metu V. M. grūmėsi su M. Š. baro viduje, o kai baigė, tai gatvėje įvykiai buvo pasibaigę. Byloje nėra įrodymų, kad V. M. pakvietė A. Š. smurtauti.

826.3. Skunde nurodoma, kad teismo medicinos ekspertas konstatavo, jog M. Š. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, toks pats sužalojimas padarytas ir V. M.. Įvykio metu pats nukentėjusysis buvo girtas, negalėjo paaiškinti kokiomis aplinkybėmis jis buvo sužalotas. Sužalojimo vieta neatitinka V. M. nurodytai vietai – prie laiptų K. K. jį sužalojo, pasakyti negalėjo. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo nuomone, V. M. kaltė grindžiama tik jo prisipažinimu. Jeigu tokio V. M. prisipažinimo nebūtų, jo kaltė nebūtų pagrįsta jokiais kitais įrodymais. Todėl, apelianto nuomone, teismas turėjo pripažinti nuteistojo V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ta, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Be to, V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, apelianto nuomone, turi būti pripažinta ir girto nukentėjusiojo M. Š. provokuojantis elgesys pačiame bare (59 str. 1 d. 6 p.). Liudytoja I. D. parodė, kad jis kabinėjosi prie kitų ir elgėsi agresyviai.

836.4. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad kaltinime nurodytos dvi nusikaltimo vietos. Kaltinime prie vienos nusikaltimo vietos (gatvėje prie baro) nenurodyta kokius veiksmus atliko V. M., tačiau prie kitos nusikaltimo vietos (baro koridoriuje) detaliai nurodyti ir smūgių skaičius, ir padaryti sužalojimai. Teisme niekas neparodė apie, kad gatvėje V. M. būtų dalyvavęs muštynėse ar kitaip sutrikdęs viešąją tvarką ar rimtį. Iš bylos matosi, kad atėjus jaunuolių grupei prie baro V. M. nuėjo į baro vidų ir ten vartojo smurtą prieš M. Š.. Susitarimo, kad atėjusieji sukels muštynes gatvėje ir taip pažeis viešąją tvarką, nebuvo. Gatvėje muštynės kilo ir baigėsi tuo metu, kai ten V. M. nebuvo. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjas nurodo, kad vienas nusikaltimas buvo daromas V. gatvėje, o kitas nusikaltimas – baro viduje ant laiptų. Šios veikos, pasak apelianto, turėtų būti kvalifikuojamos atskirai. Be to, atsižvelgiant ir į tai, kad BK 24 str. 1 d. nurodytų požymių nėra, sujungti įvykius lauke ir baro viduje pagrindo nėra.

846.5. Skunde nuteistojo gynėjas nurodo ir tai, kad iš nuosprendžio nustatomosios dalies turi būti pašalinta aplinkybė, jog nusikaltimą V. M. padarė veikdamas bendrininkų grupe su S. J., E. P., K. P. ir P. L., nes nenurodyta kokius bendrus veiksmus su šiais nuteistaisiais atliko V. M. gatvėje. Skunde nurodoma, kad nesant jokio žodinio susitarimo joks bendrininkavimas negalimas, be to, nebuvo ir jokių konkliudentinių veiksmų veikti bendrai ir pažeisti viešąją tvarką.

856.6. Skunde nuteistojo gynėjas nurodo dar ir tai, kad teismo išvada, jog vienu metu M. Š. mušė V. M. ir A. Š. ir tai padarė bendrais veiksmais, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. V. M. parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta, kad į baro vidų V. M. užėjo vienas ir pasikvietė M. Š. išeiti. Einant laiptais M. Š. pasisuko, nustūmė V. M. ir mėgino išvengti nepalankios situacijos bei grįžti atgal į barą. Tuo metu, V. M., būdamas vienas su nukentėjusiuoju, ir smogė M. Š.. Tuo metu prie nukentėjusiojo A. Š. nebuvo. Nukentėjusysis M. Š. parodė, kad negali pasakyti detaliai sužalojimo aplinkybių.

866.7. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad nusikaltimą V. M. padarė išvestas iš pusiausvyros už priekabiavimą baro viduje ir grasinimus susidoroti. Nors tam tikras laikas tarp netinkamų nukentėjusiojo veiksmų ir buvo praėjęs, tačiau, pasak apelianto, tai nepanaikina to, kad V. M. ėjo keršyti nukentėjusiajam. Nuteistojo gynėjo nuomone, to negalima vertinti, kaip siekimą pažeisti viešąją tvarką. Be to, tai, kad į baro vidų V. M. ėjo ieškoti vieno asmens, kaip tik ir parodo, jog tikslas buvo konkretus ir šis tikslas buvo įgyvendintas. Apelianto nuomone, tokia nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal pasekmes, t. y. pagal BK 140 str. 1 d.

876.8. Skunde cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2014, 2K-397-895/2015 ir nurodoma, kad V. M. veika nebuvo padaryta matant kitiems asmenims, nukentėjo tik vienas asmuo – M. Š.. Grumtynių tarp V. M. ir M. Š. metu nebuvo peržengtos privataus konflikto ribos, veiksmai buvo nukreipti tik į fizinį asmenį M. Š., kitų iššaukiančių, šokiruojančių, aplinkinius žeminančių veiksmų, kurie parodytų nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai nustatytų nebuvo. Nenustatyta ir tai, kad įvykio metu V. M. keikėsi. Byloje nėra liudytojų, kurie būtų matę įvykį ant baro laiptų ir jiems būtų buvus sutrikdyta rimtis. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo nuomone, nenustatyta, kad V. M. tyčia buvo nukreipta į nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą.

886.9. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo gynėjo nuomone, V. M. nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota iš BK 284 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. ir V. M. turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant pagal laidavimą jo tėvui V. M.. Skunde nurodoma, kad V. M. nusikaltimą padarė pirmą kartą, anksčiau neteistas, vienu metu X universitete mokosi dviejuose fakultetuose (istorijos ir filosofijos), dėl padaryto nusikaltimo kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, susirgo depresija, įsipareigojo atlyginti žalą M. Š., taip pat V. M. laikėsi jam paskirtų sąlygų, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose. Apelianto nuomone, yra pagrindo matyti, jog V. M. laikysis įstatymų ir naujų nusikalstamų veikų nedarys. Skunde nurodoma ir tai, kad V. M. asmeninės savybės ir veiklos pobūdis turi teigiamą įtaką V. M.. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nusikaltimo padaryme aktyvūs veiksmai buvo ir nukentėjusiojo. Nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, šis nusikaltimas padarytas sutapus atsitiktinoms aplinkybėms. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo nuomone, tiek V. M., tiek ir laiduotojas visiškai atitinka BK 40 str. keliamus reikalavimus.

897. Nuteistojo E. P. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį E. P. atžvilgiu panaikinti ir bylą prieš jį nutraukti. Pripažinti E. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., panaikinti nuteistojo E. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p.

907.1. Skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika apie atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., pripažinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-133/2013, 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011, 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015, 2K-38/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013). Nurodoma, kad viso proceso metu E. P. davė parodymus, kuriais prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teisingai parodė apie šio nusikaltimo svarbiausius bruožus, ypatybes ir padarymo aplinkybes. E. P. davė parodymus ne tik apie savo, bet ir apie kitų asmenų veiksmus, tiek kiek juos matė, todėl, nuteistojo gynėjo nuomone, E. P. padėjo išaiškinti nusikaltimą ir jame dalyvavusius asmenis. Iš tyrimo poligrafu matosi, jog UZTC testo metu jis sąžiningai atsakė į jam užduotus klausimus, o kito (SPOT) testo metu neišskyrė nė vieno atsakymo varianto, todėl, pasak nuteistojo gynėjo, teismo teiginys, kad duodamas parodymus E. P. buvo nenuoširdus, yra nepagrįstas. Skunde pažymima, kad teismas padarė bendrą išvadą apie visų kaltinamųjų nenuoširdumą, to nedetalizuodamas ir neindividualizuodamas. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., pakanka nustatyti bent vieną iš alternatyvių aplinkybių, o šiuo atveju yra visos trys – E. P. dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Skunde nurodoma dar ir tai, kad E. P. kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, kai atsirado galimybė, t. y. kai susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir joje surado nukentėjusiojo A. K. telefono numerį, su juo susisiekė, atsiprašė ir susitarė dėl žalos atlyginimo ir ją atlygino. Skunde pažymima, kad su nukentėjusiuoju E. P. bendravo dar iki pirmo posėdžio, o duomenys apie žalos atlyginimą nukentėjusiajam ir susitaikymą buvo patiekti pačiame pirmame teismo posėdyje. E. P. pirmas iš visų kaltinamųjų ėmėsi tokios iniciatyvos. Skunde pažymima ir tai, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju E. P. geranoriškai pasisiūlė sumokėti pagal tuo metu galiojusį įstatymą maksimalią įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo nuomone, E. P. neabejingas ne tik nukentėjusiajam nuo jo veiksmų, bet ir apskritai visiems nukentėjusiesiems. Visos šios aplinkybės suteikia pagrindo teigti, kad E. P. nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo.

917.2. Skunde išdėstomos BK 38 str. 1 d. ir 40 str. 2 d. nuostatos ir nurodoma, kad E. P. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, nes šioje byloje E. P. nuteistas už nesunkaus ir apysunkio nusikaltimų padarymą, o teismas, vadovaudamasis BK 63 str. 5 d. 1 p., pripažino, kad šie nusikaltimai padaryti idealiąja sutaptimi. Pagal BK 40 str. 2 d. 1 p. prasmę asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-305/2011). Skunde nurodoma ir tai, kad anksčiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad E. P. dėl nusikalstamos veikos pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Be to, nukentėjusiojo A. K. prašyme nurodyta, kad jis su E. P. susitaikė ir šis atlygino jam padarytą žalą. E. P. neteistas, mokosi, dirba, darbovietėje ir gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas teigiamai, todėl, nuteistojo gynėjo nuomone, yra pagrindas manyti, jog jis laikysis įstatymų ir naujų nusikalstamų veikų nedarys. E. P. motina M. P. yra neteista, administracine tvarka nebausta, ir gyvenamojoje vietoje charakterizuojama teigiamai, gyvena kartu su sūnumi, todėl, pasak apelianto, yra verta teismo pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą poveikį E. P.. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjas daro išvadą, kad yra visos sąlygos atleisti E. P. nuo baudžiamosios atsakomybės tiek susitaikius su nukentėjusiuoju, tiek pagal laidavimą.

927.3. Skunde nesutinkama su teismo sprendimu pripažinti E. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe ta, kad jis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Skunde cituojama teisminė praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-644/2005, 2K-613/2011, 2K-405/2012 ir kt.) ir nurodoma, kad nuo pat pirmos apklausos E. P. nuosekliai teigė, jog tą vakarą buvo šiek tiek išgėręs alkoholio, tačiau girtas (apsvaigęs) nebuvo. E. P. teisme parodė, kad tą vakarą alkoholio vartojo nedaug, nes darbe (dirbo restorane) buvo vakarėlis, jis aptarnavo bendradarbius, todėl tik kartu su visais pakėlė taurę. Šios aplinkybės nepaneigė ir A. Š., kuris buvo E. P. bendradarbis ir dalyvavo tame vakarėlyje. Iš bylos matosi, kad iš karto po nusikaltimo padarymo E. P. girtumas alkoholio kiekio matuokliu nustatytas nebuvo. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjas nurodo, kad objektyvių duomenų, patvirtinančių E. P. apsvaigimo faktą, byloje nėra, todėl pripažinti, jog jis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui, nėra pagrindo.

938. Nuteistojo P. L. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį P. L. atžvilgiu panaikinti ir bylą prieš jį nutraukti.

948.1. Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai aiškino įstatymą (BK 38 str., 40 str.) ir nepagrįstai P. L. neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ar jam (kaltininkui) ir nukentėjusiajam susitaikius.

958.2. Teisiamojo posėdžio metu buvo pateiktas P. L. motinos L. L. prašymas atleisti jos sūnų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jos atsakomybėn (BK 40 str.). Teisiamojo posėdžio metu taip pat buvo pateiktas nukentėjusiojo A. K. prašymas dėl nuteistojo P. L. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju (BK 38 str.). Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai, formaliu pagrindu netenkino nei vieno iš šių prašymų P. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Nuosprendyje aptardamas galimą P. L. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas neindividualizavo kiekvieno iš kaltinamųjų padėties, jų pozicijos kaltės klausimu ir elgesio procese (siekio atlyginti žalą, duotų parodymų turinio ir kt.). Su tokiu teismo sprendimu nuteistojo P. L. gynėjas nesutinka ir nurodo, kad atleisti P. L. nuo baudžiamosios atsakomybės kliūčių nėra.

968.3. Nuteistojo gynėjo nuomone, teismas, svarstydamas prašymą atleisti P. L. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, privalėjo aptartis visas BK 40 str. ar BK 38 str. numatytas sąlygas, įvertinti ir aptarti laiduotojos L. L. tinkamumą. Apeliantas sutinka su tuo, kad teismas neprivalo taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja teismo taikyti atleidimo nuo atsakomybės instituto, o suteikia teisę jį taikyti. Tačiau nuteistojo gynėjas nesutinka su teismo argumentu apie kaltinamųjų nenuoširdumą, nes tai visiškai subjektyvus vertinimas, teismas kiekvieno kaltinamojo individualiai neaptarė, o tik pasisakė bendrai apie visus kaltinamuosius. Nuosprendyje teismas nenurodė, kuo pasireiškė P. L. nenuoširdumas ir kokiais kriterijais vadovaudamasis nustatė tokią P. L. emocinę būseną ar vidinę nuostatą. P. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme elgėsi korektiškai (teisėjų kolegija jo nebuvo įspėjusi, pavyzdžiui, dėl netinkamo elgesio teismo posėdyje), sutiko dalyvauti visuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, viso proceso metu davė faktiškai tokio pat turinio parodymus. Nuosprendyje teismas nepaminėjo jokios P. L. nurodytos reikšmingos aplinkybės, kurią būtų vertinęs kaip neteisingą ar tai, kad siekė palengvinti savo padėti ar išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo gynėjo nuomone, tuo atveju, jeigu teismas manė, kad P. L. nuslėpė kokias nors reikšmingas jo paties ar kitų nuteistųjų padarytų nusikaltimų aplinkybes, tai šis manymas turėjo būti aptartas nuosprendyje. Skunde nurodoma ir tai, kad tuo atveju, jeigu kaltinamasis pripažino visas jam inkriminuojamo kaltinimo aplinkybes, davė išsamius parodymus, kurie nelaikytini kaip klaidinantys teismą ar neatitinkantys objektyvių duomenų, proceso metu išreiškė apgailestavimą ir atsiprašė nukentėjusiojo, nėra jokio teisinio pagrindo nepripažinti kaltinamajam atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p.

978.4. Skunde nurodoma dar ir tai, kad teisminėje praktikoje pripažįstama, kad, nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2015). Nuteistojo gynėjas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas net neaptarė, ar P. L. ateityje nedarys nusikalstamų veikų, nevertino galimos laiduotojos tinkamumo, t. y jokių teisinių sprendimo argumentų nenurodė. Apelianto nuomone, teismo nurodytas jo ginamojo nuoširdumo trūkumas gali būti tik šalutinė aplinkybė, kuri gali kiek tai įtakoti vidinį teisėjų įsitikinimą, nes ir įstatymas nereikalauja iš teismo nustatyti aplinkybes, kurios yra ganėtinai subjektyvios, tai – kaltinamojo emocinę būseną, jo vidinę nuostatą proceso atžvilgiu ir pan., ką galime suprasti kaip nuoširdumą ar nenuoširdumą.

988.5. Skunde cituojama teisminė praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008, 2K-31/2010, 2K-51/2010) ir nurodoma, kad P. L. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, jo atžvilgiu pradėtų ikiteisminių tyrimų nėra. P. L. savo kaltę visiškai pripažino, sutiko su visomis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Skunde nurodoma ir tai, kad teisminėje praktikoje įtvirtinta, jog kaltininkas gali pripažinti savo kaltę bylos parengtinio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme, todėl net kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Jau net 2007 m. birželio 28 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apžvalgoje nurodė, kad nenukrypstama nuo įprastos teismų praktikos, kai teismas pripažįsta BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybė, jei kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad kaltės pripažinimą ir gailėjimąsi dėl padarytos veikos patvirtina ir tai, kad P. L. žalą atlygino nukentėjusiajam A. K.. Be to, proceso metu nukentėjusysis patvirtino, kad P. L. atlygino žalą. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo nuomone, civilinio ieškinio klausimas išspręstas P. L. geranoriškai atlyginus žalą nukentėjusiajam. Skunde nurodoma, kad tai, jog P. L. ateityje nusikalstamų veikų nedarys, patvirtina šie duomenys: P. L. neteistas, nebaustas, nėra duomenų, kad jis gyvena socialiai rizikingą gyvenimą (piktnaudžiauja alkoholiu, narkotikais). Iki bylos nagrinėjimo ir šiuo metu P. L. dirba, sportuoja, mokosi, charakterizuojamas teigiamai. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo nuomone, yra visos sąlygos, numatytos BK 40 str. 1 d. ir 2 d. 1-4 p., taip pat ir BK 38 str.

999. Nukentėjusysis M. Š. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, nuteistajam V. M. paskirti griežčiausią BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę. Taip pat prašo netenkinti nuteistojo V. M. apeliacinio skundo.

1009.1. Skunde nurodoma, kad teismas, nagrinėdamas žodžiu jo pareikštą prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turėjo vadovautis įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą, ir teismine praktika. Be to, teismas turėjo pasisakyti ir apie jo teisę žalos atlyginimą išieškoti civilinio proceso tvarka.

1019.2. Skunde išdėstoma BPK 109 str. nuostatos, cituojama teisminė praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-538/2004, 2K-301/2012, 2K-7-335/2013) ir nurodoma, kad priežastinis ryšys tarp nuteistojo V. M. veiksmų ir atsiradusios žalos nustatytas. Pažymima, kad kiekvienoje byloje atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes žalos dydis nustatomas individualiai. Konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, be to, tai yra fakto klausimas, priklausantis teismų kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2013, 2K-147/2013). Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą. Jeigu pasekmės susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, 2K-429/2013). Atsižvelgiant į tai, nukentėjusysis nurodo, kad esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus yra pasekmės.

1029.3. Nukentėjusysis M. Š. nurodo, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl V. M. tyčinio nusikaltimo, kurio paskatos buvo chuliganiškos, t. y. sveikatos sutrikdymo, kuris jam, M. Š., vos nekainavo gyvybės (atsižvelgiant į tai, kad vienas nukentėjusysis buvo nužudytas, kitas – sunkiai sužalotas), jis, M. Š., patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus, iki šiol besitęsiančius nepatogumus, susijusius su sveikatos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu – tapo sunkiau mokytis, tenka riboti fizinį aktyvumą. Skunde nurodoma ir tai, kad jis, M. Š., patyrė stiprų kaklo ir peties sumušimą, kas galimai sukėlė cervikalgija, galvos sumušimą su daugybiniais kūno sumušimais. Dėl to jis dažnai lankosi pas gydytojus, vartoja medikamentus. Be to, ir ateityje dėl patirtų sužalojimų jam apribota galimybė gyventi visavertį gyvenimą, išlieka pavojus patirti rimtą sužalojimą, net ir nedidelės traumos, šiuo atveju stuburo viršutinėje dalyje, atveju. Pažymima, kad V. M. veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad jis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir pan., yra padaryta didesnė neturtinė žala nei kitais atvejais, pavyzdžiui, neatsargios kaltės atveju, kuomet sąmoningai nesiekiama sukelti dvasinių ar moralinių išgyvenimų. Skunde cituojama teisminė praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009 ir baudžiamoji byla Nr. 2K-353/2013) ir pažymima, kad jis, M. Š., su nuteistuoju V. M. nebuvo pažįstami, tarp jų nebuvo abipusio konflikto, be to, jis, M. Š., nesielgė provokuojančiai. Be to, V. M. nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų. Nukentėjusysis tikisi, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgs į minėtas pasekmes ir jas įvertins ateities požiūriu bei tinkami įvertins V. M. padarytos nusikalstamos veikos padarinius.

1039.4. Skunde nurodoma, kad nuteistojo V. M. turtinė padėtis ir jo asmenybę apibūdinančios aplinkybės neturi būti pagrindu dar labiau sumažinti priteistos neturtinės žalos dydžio. Be to, pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį.

1049.5. Nukentėjusysis M. Š. nurodo, kad byloje jau yra pateikęs pareiškimą, jog nesutinka, kad V. M. būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Skunde nurodoma, kad nuteistasis V. M. iki šiol jo net neatsiprašė, todėl nėra įvykdyta BK 40 str. 2 d. 2 p. numatyta sąlyga. Be to, atsižvelgiant į BK 40 str. 2 d. 4 p. numatytą sąlygą, nukentėjusiojo nuomone, jau iki sprendimo nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje. Byloje nėra duomenų apie tai, kad su juo, M. Š., V. M. būtų sudaręs susitarimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Todėl, nukentėjusiojo nuomone, nėra įvykdyta ir BK 40 str. 2 d. 4 p. numatyta sąlyga. Nuteistasis V. M. nėra jo atsiprašęs, žalos neatlygino ir su juo dėl žalos atlyginimo ateityje nesusitarė.

1059.6. Skunde nurodoma ir tai, kad teisminio proceso metu nuteistojo V. M. gynėjas žadėjo, kad žala jam bus tuojau pat atlyginta, tačiau už tai, jis, M. Š., turi nereikšti pretenzijų ir atsikirtimų baigiamosiose kalbose. Patikėjęs nuteistojo gynėju jis, M. Š., nepasinaudojo savo teise pasisakyti baigiamosiose kalbose.

1069.7. Nukentėjusysis M. Š. nurodo, kad viso teisminio nagrinėjimo metu V. M. melavo ir klaidino teismą.

1079.7.1. Nors V. M. parodė, kad nenorėjo jokių muštynių, nenorėjo jokių konfliktų, o elgėsi draugiškai ir taikiai, draugus pakvietė neva tik dėl jam kilusios grėsmės, tačiau bylos duomenys parodo, jog būtent V. M., žinodamas ir matydamas jo su bendrininkais padarytos veikos pasekmes (vienas nukentėjusysis be gyvybės ženklų, o kitas – sužalotas), sugrįžo atgal į baro patalpas ir apgaulės būdu (sakydamas „M., tiesiog išeinam“, „Pakalbėsim“, „Viskas bus gerai“, Einam parūkysim“) išvilioji jį į lauką. Nukentėjusysis M. Š. yra įsitikinęs, kad V. M. visiškai suvokė ir žinojo savo veikos pasekmes, taip pat ir tai, jog jį išviliojus į lauką ir jis, M. Š., bus sužalotas, o galbūt ir nužudytas. Taip ir buvo, jis, V. M., išviliotas į lauką buvo užpultas ir sumuštas. V. M. kartu su A. Š. jį sumušė, o mušdamas V. M. jam grasino, kad jis, M. Š., bus „sudaužytas“, „jam bus sudaužyta galva“. Tai patvirtina baro darbuotojų parodymai. Skunde nurodoma, kad V. M. melagingus parodymus dėl neva jo, M. Š., grasinimų ir agresyvaus elgesio prieš jį paneigia jau nurodyti įrodymai ir baro vaizdo įrašai. Be to, V. M. parodymų melagingumą patvirtina ir tai, kad į klausimą, jeigu jam buvo iškilusi akivaizdi grėsmė, kodėl jis žarsteklio nepaslėpė, neatidavė baro darbuotojams ar kitaip jo nepašalino, V. M. atsakė, kad nežino.

1089.7.4. Nuteistasis V. M. teisme melagingai parodė, kad jis net nebuvo išėjęs į lauką. Tai, kad V. M. ne tik buvo išėjęs į lauką, bet ir tai, jog jis aktyviai dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, patvirtina liudytojų parodymai, įvykio vietos schemos, foto lentelės ir kiti įrodymai. Be to, I. D. parodė, kad jai V. M. skambino ir prašė sakyti netiesą, jog ji kartu su V. M. lauke nebuvo. Nors nuteistasis V. M. parodė ir tai, kad jį, M. Š., sužalojo laiptų viršuje, tačiau tai paneigia ne tik jo, M. Š., bet ir liudytojos I. R. parodymai. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusysis daro išvadą, kad V. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nenuoširdus.

1099.7.3. Byloje yra melagingas raštas apie derybas dėl žalos atlyginimo. Šiame rašte nurodoma, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu neva jis, M. Š., buvo teisiamas. Tai yra akivaizdus melas ir netiesa, nes jokio teisminio proceso jo atžvilgiu nebuvo ir nėra. Nukentėjusiojo nuomone, ši aplinkybė parodo nuteistojo V. M. ir jo gynėjo nesąžiningumą.

11010. Atsikirtimuose į nukentėjusiojo M. Š. apeliacinį skundą nuteistasis V. M. nurodo, kad su nukentėjusiojo apeliaciniu skundu nesutinka.

11110.1. Nurodoma, kad, nors nukentėjusysis M. Š. nurodo, kad jis yra pripažintas civiliniu ieškovu, tačiau faktiškai nepateikė civilinio ieškinio ir nėra civilinis ieškovas. Pokalbio metu su jo gynėju M. Š. pareiškė, kad nori gauti 10 000 Eur, tačiau šios sumos pagrįstumo paaiškinti negalėjo. Pažymima, kad nukentėjusysis M. Š. žino, kad tam, jog jam būtų atlyginta žala, jis turi pateikti dokumentus, patvirtinančius žalos dydį arba iškilusį ginčą spręsti civilinio proceso tvarka.

11210.2. Atsikirtimuose nurodoma, kad nukentėjusiajam buvo pasiūlyta susitaikyti, tačiau M. Š. atsakė, kad jis pats yra padaręs nusikaltimą – sumušęs žmogų ir nežino kiek iš jo tas žmogus paprašys. M. Š. susitaikymo procesą vilkino, neatvyko į bylos nagrinėjimą, o prasidėjus baigiamosioms kalboms jau nebuvo prasmės su nukentėjusiuoju susitaikyti. Jis, V. M., teisme prašė jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant tėvui, o tai nereikalauja susitaikyti su nukentėjusiuoju. Jo tėvas (laiduotojas) teismui parašė, kad kaip laiduotojas jis užtikrina realios žalos atlyginimą. Atsikirtimuose nurodoma, kad nukentėjusysis netinkamai aiškina BK 40 str. 2 d. 2 p. numatytą sąlygą.

11310.3. Nuteistasis V. M. nurodo ir tai, kad apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. Š., siekdamas sumažinti savo vaidmenį įvykusiame konflikte, klaidina teismą. Nurodo, kad konflikto iniciatorius buvo M. Š., kuris bare priekabiavo prie visų. Tai patvirtina liudytojos I. D. parodymai (2 t., 112-132 b.l.). Priešingai, nei nurodoma nukentėjusiojo M. Š. apeliaciniame skunde, jis, V. M., I. D. prašė pasakyti teisybę, kad jis buvo nuėjęs į kavinės vidų, kur ir susigrūmė su M. Š..

11411. Teismo posėdyje nukentėjusiojo M. Š. atstovas advokatas prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis K. P. prašo jį nuteisti teisingai, o nuteistojo gynėjas prašo K. P. apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis S. J. prašo jį išteisinti, o nuteistojo gynėjas prašo jo apeliacinį skundą patenkinti. Kitas nuteistojo S. J. gynėjas prašo S. J. pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. išteisinti. Nuteistojo V. M. gynėjas prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis V. M. prašo jo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo E. P. gynėjas prašo jo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo P. L. gynėjas prašo P. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 str.) ir bylą prieš jį nutraukti. Prokurorė prašo nukentėjusiojo M. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies ir V. M. paskirti griežtesnę bausmę. Prokurorė prašo nuteistojo K. P., nuteistojo S. J. ir jo gynėjų, nuteistųjų P. L., V. M. ir E. P. gynėjų apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė bei nepilnamečių nukentėjusiųjų M. D. ir J. D. atstovė pagal įstatymą A. D. prašo nuteistiesiems paskirtų bausmių nešvelninti. Nukentėjusiosios A. D. ir nepilnamečių nukentėjusiųjų M. D. ir J. D. bei nukentėjusiojo V. D. atstovas advokatas M. Kukaitis prašo nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus atmesti, o nukentėjusiojo M. Š. apeliacinį skundą dėl V. M. griežtesnės bausmės paskyrimo patenkinti. Nukentėjusioji A. Š. prašo nubausti nuteistuosius. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. Š. atstovas advokatas J. Skuzdys po pertraukos į teismo posėdį neatvyko ir baigiamosios kalbos nepasakė.

11512. Apeliaciniai skundai atmetami.

11613. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad priimtas skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, taip pat išnagrinėjo bei įvertino ir didžiąją dalį aplinkybių, dėstomų apeliaciniuose skunduose, teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Skundžiamą nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Surašydamas nuosprendį teismas BPK 305 str. 1 d. reikalavimų, o taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 išaiškinimų irgi nepažeidė. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti pagrindu naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį.

11714. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, padarė išvadą, kad P. P. dėl chuliganiškų paskatų nužudė T. D.. Be to, K. P., S. J., V. M., E. P., P. L. ir A. Š., veikdami bendrininkų grupe, vartodami fizinį smurtą prieš M. P., M. Š., A. K. ir nenustatytą asmenį, savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. K. P., S. J., E. P., P. L. ir A. Š., veikdami bendrininkų grupe, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą.

11815. Kad K. P. nužudė T. D., taip pat tai, jog K. P., S. J., V. M., E. P., P. L. pažeidė viešąją tvarką, K. P., S. J., E. P., P. L. dar ir nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą, patvirtina nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, specialistų išvados ir pačių nuteistųjų parodymai bei kiti rašytiniai įrodymai. Visi šie įrodymai skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti.

119Nuteistasis K. P. teisme kaltės dėl nužudymo nepripažino, o dėl kitų nusikaltimų kaltu prisipažino iš dalies. Nuteistasis parodė, kad įvykio vakarą su P. L. buvo bare „K. K.“. Jam paskambinęs A. Š. pasakė, kad kažkokiame bare jo draugai su kažkuo susipyko ir jo draugams reikia pagalbos. Jis sutiko ir pasiūlė P. L. eiti kartu, kuris irgi sutiko. Susitiko su A. Š. ir E. P. prie ( - ) centro. Jis su A. Š. ėjo priekyje, o už jo ėjo E. P. ir P. L.. Einant A. Š. pasakė, kad jam jo draugai pasakė, jog kažkokie asmenys pradėjo kažką aiškinti ir tarp jų įvykio konfliktas. Paklausus A. Š., kas ten bus, šis atsakė, kad „reikia pamokyti rusus“. Prie baro durų stovėjo kažkoks žmogus, o toliau nuo baro durų stovėjo, kaip dabar žino, T. D.. Ant kelio stovėjo dar du žmonės. Tai buvo M. P., kuris stovėjo ties viduriu, ir S. J., kuris buvo prie šaligatvio. A. Š. pasisveikino su S. J.. Jis irgi priėjo paspausti S. J. rankos. S. J. pasakė nepykti, nes jis buvo su odinėmis pirštinėmis. M. P. vilkėjo šviesią striukę. Kai pasisveikino, A. Š. pradėjo eiti link T. D., S. J. priėjo prie M. P., kuris rankose turėjo skėtį ir jį, paėmęs už koto, laikė liemens aukštyje ir lygtais mosikavo. S. J. ir M. P. pradėjo stumdytis, kaip ir truktelėjo vienas kitą. Tuo metu išgirdo žodžius „tai, kas čia P. mylėtojas“. Jis stovėjo priešais T. D.. Iš A. Š. stovėsenos matė, kad bus kažkoks konfliktas. Šone stumdėsi S. J. ir M. P., todėl nieko nelaukęs jis smogė M. P.. Numušė skėtį jam iš rankos, trenkė dešine ranka M. P. į veidą. Tada jis atsitraukė kelis žingsnius atgal ir užsidengė veidą. Nežino, kur dingo skėtis. Jis skėtį matė vienintelį kartą, kai šį skėtį numušė. Mano, kad skėtį išmušė iš M. P. rankų, daugiau skėčio nematė. Tada jis M. P. trenkė į pilvą, šis toliau dengėsi veidą, tada vėl dešine ranka trenkė M. P. į veido sritį, bet pataikė kažkur į alkūnę. Tada S. J. sušuko „nemušk, čia savas“. Atsisukęs pamatė, kad kažkur šalia jo yra E. P., kitoje kelio pusėje stovėjo P. L. su mergina. Pamatė ir tai, kad stovi S. J., A. Š. ir T. D., o už A. Š. stovėjo nedidelio ūgio, tamsiais plaukais vyras su akiniais, kuris nustatytas nebuvo. Norėdamas apsaugoti A. Š. užnugarį, jis puolė tą vyrą su akiniais. Matė, kad kažkoks smūgis buvo T. D.. Tuo metu išgirdo čežėjimą, toks buvo striukės čežėjimas, kaip staigiai kažkas sujudėtų. Tuo metu jis buvo nuėjęs apie 2 m įstrižai. Pamatė, kaip T. D. krenta. Prie T. D. stovėjo S. J. ir A. Š.. Jis pro juos ėjo ir buvo prie to vaikino, kuris stovėjo už A. Š. bei trenkė jam į veidą. Pasisukęs į kairę matė, kad stovėjo P. L. su mergina ir A. K.. Tuo metu galvojo, kad E. P. yra už jo. Tuo metu, kai mušėsi su M. P., jis matė, kad prie T. D. akis į akį stovi A. Š., įstrižai stovėjo S. J.. Be jokios priežasties trenkė A. K.. Jis A. K. trenkė į krūtinės sritį, o tada E. P. ar P. L. jį pastūmė, šis nukrito ir tada jis, P. L. ir E. P. pradėjo spardyti A. K.. Kai A. K. buvo nukritęs, jis kelis smūgius spyrė į kojas, kur sudavinėjo smūgius kiti, pasakyti negali. Kai baigė mušti A. K., atsisukęs pamatė, kad tarp baro durų A. Š. mušėsi su M. Š.. Šiek tiek dešiniau prie baro atsirėmęs į sieną gulėjo T. D.. Norėjo eiti link baro, tačiau išgirdo žodžius „neik prie baro“, tada atsisukęs pamatė, kad A. K. jau buvo atsistojęs ir nori bėgti. Jis, K. P., vėl be jokios priežasties jį pradėjo vytis. Jis A. K. pasivijo ties N. gatve. A. K. buvo apsikabinęs stulpą, bandė laikytis. Jis trenkė A. K. ir pataikė kažkur į petį, smakrą. Tada atbėgo P. L. ir E. P.. Sudavinėjant jam smūgius išgirdo A. Š. šūksnį „palikite ir man“. Pamatė nuo baro atbėgantį A. Š.. Atbėgęs A. Š. A. K. sudavė stiprų smūgį į nugarą, A. K. tiesiog nukrito. Jie išsiskirstė. Kitą dieną E. P. pasakė, kad A. Š. jam sakė „chujovas“ šuo, kad neginė šeimininko“. Jis nesuprato, kuris ten buvo šuns šeimininkas ir nuo ko šuo turėjo ginti šeimininką. Nuteistasis K. P. parodė, kad iš viso tris smūgius sudavė M. P., apie 6 smūgius sudavė A. K. ir vieną smūgį vyrui, buvusiam su akiniais. E. P. sudavė A. K.. P. L. smūgiavo A. K., bet smūgių skaičiaus pasakyti negali. A. Š. sudavė A. K. ir M. Š.. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti K. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. K. P. parodė, kad vakarą leido kartu su P. L., kai jam paskambino A. Š. ir paprašė pagalbos. A. Š. pasakė, jog bare prie jo draugų kažkas prisikabino, vyksta nesutarimai. Nepasakė kokios konkrečiai pagalbos reikia, galbūt reikėjo apginti, išsiaiškinti ar pastovėti, jog būtų daugiau žmonių. Jis paprašė pasikviesti draugų, kad jų būtų daugiau. Jis pasikvietė P. L.. A. Š. minėjo, kad jis bus kartu su E. P.. Susitikę A. Š. pasakė tas pačias aplinkybes, kad susipyko dėl P. gerbėjų. Prie baro stovėjo keli vyrai. Netoli baro durų šiek tiek dešiniau stovėjo T. D., taip pat stovėjo A. Š. draugas, kuris galbūt ir kvietė pagelbėti. Su šiuo vyru A. Š. pasisveikino, jis irgi su juo pasisveikino. Šis vyras dar atsiprašė, kad yra su pirštinėmis. Šis vyras buvo apsirengęs odiniais drabužiais. A. Š. atsistojo priešais T. D.. Tas vyras, su kuriuo pasisveikino, nuėjo prie kito savo draugo. Jis liko stovėti su E. P. ir P. L. maždaug 2 m atstumu. Tada išgirdo A. Š. pasakytus žodžius „kuris čia yra P. mylėtojas“. Atsisukęs pamatė, kad A. Š. stovėjo pusę metro nuo T. D., S. J., kurį apibūdino kaip aukštą, odiniai drabužiais apsirengusį, stovėjo prie kito vaikino, vilkinčio šviesią striukę, jį purtė už rankos ir kažką sakė. Tas vaikinas, vilkintis šviesią striukę, rankose turėjo skėtį, juo mosikavo. Prieš prieidamas ir trenkdamas tam šviesia striuke vilkinčiam vaikinui jis dviem rankom nustūmė skėtį, nes skėtis trukdė prie jo prieiti. Skėtį nustūmė į kairę pusę, kurioje stovėjo T. D. ir A. Š.. Tuo metu nuo nukentėjusiojo ir jo buvo apie 1 – 1,5 m atstumas. Arčiau skėčio stovėjo A. Š.. Po to, kai skėtį nustūmė, jis, K. P., sudavė dar keletą smūgių tam vaikinui, vilkinčiam šviesią striukę. Tada išgirdo „nemušk, čia savas“. Tada sustojo ir atsisukęs į dešinę pamatė šalia jo stovintį E. P.. Apsisukęs pradėjo eiti link A. Š., kuris stovėjo prie T. D., S. J. žengė link T. D.. A. Š. stovėjo visai šalia, jis dėdamas kelis žingsnius pastebėjo, kad už A. Š. nugaros stovi kitas vyras. Norėdamas apsaugoti A. Š. užnugarį, eidamas link to kito vyro, pamatė, kaip šalia A. Š. stovintis T. D. tiesiog praradęs koordinaciją krito. Šalia T. D. stovėjo dar S. J.. Priėjęs prie to vyro, buvusio už A. Š. nugaros, jam trenkė. Atsisukęs pamatė, kad P. L. stovėjo prie merginos, o prie tos merginos stovėjo dar vienas vyras. Jis prie jų nuėjo ir su tuo vyru susistumdė, šiam vyrui kažkas trenkė, taip pat ir jis, K. P., šiam vyrui trenkė į krūtinės sritį. Tas vyras nukrito ant žemės, tada jis kojomis sudavė smūgius tam vyrui į kojas, sėdmenis. E. P. ir P. L. irgi mušė šį vyrą. Tada norėjo eiti į baro vidų, jam beeinant išgirdo E. P. ir P. L. šūksnius „neik į vidų“. Tą patį sakė ir A. Š., kuris stovėjo prie baro durų. Eidamas link baro pamatė, kad T. D. jau atsirėmęs į sieną gulėjo. Atsisukęs į E. P. ir P. L. pamatė, kad tas vyras, kurį prieš keletą sekundžių mušė ir kuris gulėjo ant žemės, pradėjo bėgti. Šį vyrą jis prisivijo prie kelio ženklo sankryžoje. Jis, K. P., šiam vyrui sudavė dar keletą smūgių, prie jo prisijungė E. P. ir P. L.. Jie šį vyrą dar mušė. Jis sudavė smūgius vyrui į pečių sritį, smakrą, rankų sritį. Kai jie trise mušė vyrą, prie jų atbėgo A. Š.. Atbėgdamas A. Š. sakė „palikite ir man dar truputį“. A. Š. sudavė tam vyrui į kepenų, inkstų sritis. Tada tas vyras nukrito ir jis, K. P., pradėjo bėgti iš tos vietos. Jį prisivijo E. P., P. L. ir A. Š.. Su jais atsisveikinęs išsiskirstė. Jis su E. P. grįžo į barą „K. K.“. Po to prie jų prisijungė E. P.. Kitą dieną jis paskambino A. Š., nes norėjo, kad šis perduotų atsiprašymą savo draugui, kuris buvo su šviesia striuke ir rankose laikė skėtį, kuriam sudavė pirmąjį smūgį. Kitą dieną E. P. jam pasakė, kad A. Š. sakė, jog to vyro šuo buvo visiškai „lievas“ mes neginė šeimininko. A. Š. taip pat sakė, kad krisdamas šis vyras iš rankų nepaleido skėčio, ar tai skėčio rankenos, tiksliai neatsimena (9 t., 194-200 b.l.). Po šių parodymų perskaitymo K. P. teisme patvirtino savo parodymus. Teisiamojo posėdžio mete buvo perskaityti ir K. P. parodymai, duoti jo parodymų patikrinimo vietoje metu. K. P. parodė barą, į kurį po A. Š. skambučio atėjo jis, E. P., P. L. ir A. Š.. Ties baro durimis ant važiuojamosios kelio dalies prie pat bordiūro stovėjo vyras, šalia jo vaikinas, atsirengęs šviesia striuke. Ant kelio važiuojamosios dalies nuo tų vyrų maždaug 2 m atstumu stovėjo S. J., apsirengęs juoda odine striuke, odinėmis pirštinėmis. Jie visi atėję pasisveikino su S. J., po to S. J. ir A. Š. nuėjo prie tų dviejų vyrų, stovėjusių prie bordiūro. S. J. atsistojo priešais vyrą, vilkėjusį šviesia striuke, o A. Š. priešais stambesnį vyrą. Tada A. Š. sušuko „Kas čia yra P. mylėtojas“, o S. J. sugriebė šviesia striuke apsirengusio vyro ranką. Jis, K. P., pamanė, kad tarp jų vyksta konfliktas ir pribėgo prie to vaikino, vilkintį šviesią striukę. Tas vaikinas rankose turėjo skėtį, kuriuo mosikavo. Jis, K. P., suprato, kad tas vaikinas nori suduoti skėčiu, todėl abejomis rankomis atstūmė skėtį į kairę pusę, kurioje stovėjo A. Š., ir pats kumščiu sudavė tam vaikinui. Tas vaikinas pradėjo trauktis, o jis, K. P., pasivijęs sudavė dar vieną smūgį į pilvą ir tuo metu išgirdo, kad kažkas sušuko „čia savas“. Tada atsisuko ir pamatė, kad netoli jo stovi E. P., šiek tiek atokiau P. L.. Pamatė ir tai, kad maždaug 6 m atstumu ant kelio važiuojamosios dalies stovi vyras, apsirengęs juodu megztiniu. Eidamas link to vyro, jis pamatė ties įėjimu į barą stovinčius S. J., A. Š. ir stambesnį vyrą. A. Š. buvo prie pat šio vyro, jie buvo veidas į veidą, o S. J. buvo nutolęs 1 m atstumu ir žengė link jų žingsnį. Pro juos praeinant jis pamatė, kad tas stambesnis vyras susvyravo ir kilstelėjo rankas, pasirodė, kad šis vyras griūna. Priėjęs prie vyro, stovinčio kelio važiuojamojoje dalyje, jis vieną kartą sudavė jam į veidą. Nuo smūgio tas vyras susilenkė, o jis pats nuėjo link stovėjusių kitoje kelio pusėje. Ten stovėjo P. L., mergina ir vyras, apsirengęs tamsesniais drabužiais. Tarp jų vyko žodinis konfliktas, jis, K. P., vieną kartą sudavė tam vyrui į krūtinę ar pilvą. Po to šį vyrą, apsirengusį tamsiais drabužiais, kažkas pastūmė ir šis pargriuvo. Šiam nugriuvusiam vyrui jis, K. P., vieną kartą koja sudavė į kojas ir vieną kartą kumščiu į sėdmenis. Matė, kad E. P. ir P. L. kojomis irgi sudavė smūgius šiam vyrui. Tada jis, K. P., nuėjo link baro, matė, kad nuo įėjimo į barą po kaire puse stovi A. Š., o dešinėje pusėje prie sienos gulėjo tas stambesnis vyras. A. Š. jam pasakė neiti į barą, tą patį sušuko ir E. P. su P. L.. Atsisukęs pamatė, kad tas vyras, apsirengęs tamsiais drabužiais, kurį jie mušė, bėga link N. gatvės. Tada jis pradėjo šį vyrą vytis. Tą vyrą pasivijęs jis jam sudavė vieną kartą į smakrą, petį ir du kartus į rankas. Atbėgę E. P. ir P. L. irgi sudavė šiam vyrui. Atbėjo ir A. Š., kuris šaukė „palikit ir man“. A. Š. irgi sudavė šiam vyrui, kuris nugriuvo. Po to jis iš šios vietos pasišalino (10 t., 3-6, 7-16 b.l.). Šiuos parodymus K. P. teisme irgi patvirtino. Teisiamojo posėdžio metu K. P. parodė ir tai, kad einant į barą buvo aišku, kad gali reikėti muštis. Trenkdamas M. P. jis pirmas pradėjo muštynes. Jis rankomis trenkė ties skėčio viduriu link galo ir skėtis iškrito iš M. P. rankų. Tada trenkė M. P. į veidą, kuris dviem rankomis buvo užsidengęs veidą. M. P. paėjo atgal du žingsnius. Nematė skėčio dalies M. P. rankose. Kai smurtavo prieš M. P., už jo, K. P., stovėjo S. J. ir A. Š.. Jo nuomone, kai jis skėtį nustūmė iš M. P. rankų, tai skėtis turėjo būti arčiausiai A. Š.. Tada A. Š. stovėjo veidas į veidą su T. D., tarp jų atstumas buvo 30 cm. A. Š. rėkė ant T. D., o nuo T. D. S. J. stovėjo maždaug 2 m atstumu. Praėjus kelioms sekundėms, kai iš M. P. rankų išmušė skėtį ir kai sučežėjo striukė, T. D. nukrito. Tuo metu S. J. ir A. Š. buvo jam, K. P., po dešine. A. Š. buvo apsirengęs striuke vadinama „bomberiu“, kuri judant čeža, o S. J. buvo apsirengęs odine striuke su grandinėmis ir diržais, negali pasakyti, ar ši striukė judant čeža. Mano, kad ir skėtis buvo čežančios medžiagos. Tuo metu, kai T. D. krito, prie jo arčiausiai buvo A. Š., o S. J. nuo T. D. stovėjo per žingsnį.

120Nuteistasis S. J. teisme kaltu prisipažino tik dėl A. K. pastūmimo ir parodė, kad jis su M. P. ir J. D. nuėjo į barą, po to atėjo ir V. M. kartu su nepažįstama mergina I.. Jam su J. D. diskutuojant apie politiką į jų pokalbį įsiterpė ir M. Š.. Jam ir M. Š. bendraujant išsiaiškino, kad jų politinės pažiūros kardinaliai skiriasi. Šią diskusiją pabaigė taikiai. Po vidurnakčio J. D. išėjo iš baro. Praėjus maždaug pusvalandžiui ar valandai į barą atėjo rusiškai kalbantis A. K., apsirengęs tamsiai. A. K. pasisveikino su M. Š., jie trumpai pakalbėjo, apsižodžiavo. Tada V. M. sušuko „P. chuilo“. Tada A. K. pradėjo elgtis agresyviai jų atžvilgiu. A. K. keikėsi, jį nuramino M. Š.. Tada viskas nurimo, visi bendravo atskirose kompanijose. Kai jis su M. P. lauke rūkė, link baro atėjo T. D. su šuniu. T. D. paklausė „kam čia patinka P.“, o jis papasakojo apie įvykį bare, kad keli vyrai palaiko P. ir mano, kad jis – jėga. T. D. pasakė, kad P. tikrai jėga, tik „blogio jėga“. Jie visi draugiškai pasijuokė ir kartu nuėjo į barą. T. D. pasisveikino su M. Š. ir A. K.. Prie šių vyrų prisijungė dar vienas vyras, kuris buvo su akiniais. Po kurio laiko, atsiskaičius su baro darbuotojais ir susirinkus daiktus, jis su M. P. vėl nuėjo į lauką parūkyti ir palaukti draugų tam, kad eitų kitur. Netrukus į lauką išėjo ir T. D. ir vyras, buvęs su akiniais. Kai išėjo iš baro V. M., jis jam pasakė, kad bare renkasi neaiškūs asmenys, todėl geriau vengti konfliktinių situacijų ir eiti kitur. V. M. grįžo į barą, o jis su M. P. liko rūkyti ir laukti, kol visi išeis iš baro. Iš karto po to į lauką išėjo A. K., kuris toliau šaukė ir keikėsi. Į lauką išėjo ir I. D., kuri ramino A. K. ir jie nuėjo į kitą gatvės pusę. Jam atrodo, kad prieš tai I. D. M. P. atidavė savo daiktus. Kai V. M. išėjo iš baro ir pamatė, kad I. D. kalbasi su A. K., jis su M. P. ramino V. M. sakydami, kad jie tik draugiškai kalbasi. Po kurio laiko jam, M. P. ir atrodo V. M. stovint viduryje gatvės pamatė, kad link jų ateina 5-6 asmenys. Iš šių asmenų jis atpažino A. Š., kuris priėjo prie jo pasisveikinti. Jis su M. P. nuėjo nuošaliau, o atėję asmenys išsirikiavo priešais T. D. ir tą vyrą, kuris buvo su akiniais. Vienas iš atėjusių asmenų ar A. Š. sušuko „kam čia patinka P“ ir prasidėjo muštynės. Pirmas pradėjo muštis K. P., kuris pribėgo ir užpuolė M. P.. Lygtais M. P. iš pradžių laikė skėtį, po to skėčio nebeturėjo. Jis patraukė M. P. už rankos į save ir pasakė kažką panašaus, kad jie draugai ar savi. Tada K. P. atsitraukė nuo jų ir nubėgo prie vykusių muštynių. Jis T. D. ir asmeniui su akiniais nesudavė nė vieno smūgio, nes jis su M. P. stovėjo maždaug gatvės viduryje, atokiau nuo vietos, kur buvo sumuštas T. D.. Jis ėjo link I. D. ir A. K., nes už jų buvo laiptai, kuriais norėjo nusileisti ir pasišalinti iš įvykio vietos. A. K. lyg tai pradėjo kažką agresyviai rėkti ir kažkaip laikyti I. D., nenorėjo trauktis, jam užtvėrė kelią, gali būti, jog jam bandė smogti, atsimena, kad griebė jam už rankos, tačiau jis A. K. pastūmė nuo savęs ir I. D.. Kai nustūmė A. K. ir praėjo eiti link laiptų, lyg ir K. P. ir dar vienas iš atėjusių asmenų perbėgo į kitą gatvės pusę ir praėjo muštis su A. K.. Jis nusileido laiptais ir laukė M. P. ir I. D.. Tada visas nurimo ir visi išsiskirstė. Eidami jis girdėjo, kad M. P. su I. D. kažką šnabždasi apie skėtį, ar kad laikė jį rankoje, ar kad liko tik kotas, ar kad išplėšė. S. J. teisme parodė, kad tą vakarą alkoholio nevartojo. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti S. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad būdamas bare su V. M., M. P. ir J. D., jis su M. Š., kuris irgi buvo bare, susiginčijo dėl politinių pažiūrų, šis ginčas virto į žodinį konfliktą, tačiau šis konfliktas baigėsi taikiai. Po to J. D. išėjo į namus. Po kurio laiko į barą atėjo asmuo, kalbantis rusiškai. Šis asmuo pasisveikino su M. Š.. V. M. pasakė, kad galbūt šis asmuo irgi palaiko P. ir pasakė, jog tai reikia patikrinti. V. M. sušuko „P. chuilo“. Tas asmuo iškarto sureagavo ir pradėjo juos keikti necenzūriniais žodžiais. Jį nuramino M. Š.. Viskas tuo ir pasibaigė. Po kurio laiko jis su M. P. išėjo į lauką parūkyti, pamatė, kad link baro ateina vyras su šuniu. Tuo metu jis su M. P. diskutavo apie pokalbį bare, praeidamas tas vyras nugirdo jų pokalbį ir paklausė, kam čia patinka P.. Jis jam papasakojo apie buvusią situaciją bare, pasakė, kad M. Š. ir kitas agresyviai nusiteikęs asmuo palaiko P. politiką, jiems P. – jėga. Tas vyras pasakę, kad P. iš tikrųjų yra jėga ir patikslino, kad blogio jėga. Visi nusijuokė ir nuėjo į barą. Tas vyras, atėjęs su šuniu, pasisveikino su M. Š. ir su tuo agresyviai nusiteikusiu asmeniu. Prie jų prisijungė dar vienas vyras su akiniais. Jis su M. P. išėjo į lauką parūkyti, po to išėjo ir tas vyras su šuniu ir vyras su akiniais. Tuo metu iš baro išėjo V. M.. Jis jam pasakė, kad jam atrodo, jog oponentų kompanija didėja, būriuojasi. V. M. pasakė, kad verta pasikviesti pagalbos tuo atveju, jeigu kiltų muštynės. Jis pasakė, kad nėra poreikio kviesti pagalbos, nereikia jų provokuoti. Tada V. M. grįžo į barą, o iš baro išėjo agresyviai nusiteikęs vyras, kuris garsiai šūkavo, juos įžeidinėjo. Tuo metu iš baro išėjo ir I., kuri ramino tą agresyviai nusiteikusį vyrą ir su tuo vyru perėjo į kitą gatvės pusę. V. M. vėl išėjo iš baro, pamatė, kad I. kalba su tuo vyru, jis jam pasakė, kad jie tik bendrauja ir jiems reikia eiti iš šio baro, nes situacija vystosi neigiama linkme. V. M., grįždamas į barą, pasakė, kad viskas bus gerai. Jam ir M. P. stovint prie baro pamatė ateinančią 5 asmenų grupelę, iš jų pažinojo A. Š.. Kai ta kompanija priėjo prie jų, kažkuris iš jų garsiai sušuko „kam čia patinka P.“ ir nesulaukdami atsakymo pradėjo mušti tą vyrą su šuniu ir jo draugą su akiniais. Du iš jų pribėgo prie jo ir M. P.. Kadangi prieš tai su juo A. Š. pasisveikino, tai jo nelietė, bet pribėgę prie jų kažkas iš jų sudavė tris smūgius M. P. į veidą. Jis paaiškino, kad M. P. jo draugas. Išsigandęs pribėgo prie I., kuris stovėjo kitoje gatvės pusėje su tuo agresyviai nusiteikusiu vyru. Tas agresyvus vyras jam kažką sakė, stvėrė už striukės. Išsilaisvindamas iš to vyro, jis jam sudavė du smūgius į veidą. Tada jis, M. P. ir I. iš ten pabėgo. Nubėgdamas jis matė, kad iš tų atėjusių 5 vyrų pribėgo prie to agresyviai nusiteikusio asmens ir jam sudavė smūgius. Taip pat matė, kad vyras, buvęs su šuniu, guli ant šaligatvio. Prie šio vyro lygtais buvo keli iš tų vaikinų, jie blaškėsi. Visų įvykių metu V. M. buvo baro viduje. Po to susitiko vyninėje su V. M., kuris sakė, kad pajuto grėsmę, todėl pakvietė pažįstamus (4 t., 8-11 b.l.). Po šių perskaitytų parodymų S. J. teisme parodė, kad tie atėję vaikinai išsirikiavo priešais T. D. ir vaikiną su akiniais. Nematė, kad smūgiai būtų suduoti T. D., apie tai nurodė bendrai, nes vyko bendros muštynės. K. P. sudavė smūgius M. P., o už jo vyko tos bendros muštynės. Tuo metu lygtais M. P. turėjo skėtį. Tuo metu, kai K. P. užpuolė M. P., pastarasis kitoje rankoje laikė skėtį ir lygtais po tų smūgių sudavimo vyko kažkokios grumtynės, bandė ar atiminėjo skėtį. Jam pasirodė, kad visą ar dalį skėčio K. P. išplėšė ir nuėjo į kitą pusę prie tų muštynių. Pas M. P. ar tai liko skėčio kotas, ar visą skėtį išplėšė, tiksliai pasakyti negali. Jis nuėjo į kitą pusę ir nebematė visų aplinkybių. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti ir kiti S. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu papildomoje apklausoje S. J., be kitų aplinkybių, parodė, kad išėjusi iš baro I. padavė M. P. skėtį, o pati nuėjo į kitą gatvės pusę pasikalbėti su asmeniu, kalbančiu rusiškai ir nusiteikusiu agresyviai. Tuo metu lauke buvo ir T. D. bei vyras su akiniais. Atėję keturi vaikinai atsistojo netoli jų ir išsirikiavo priešais T. D. ir kitą vyrą su akiniais. Kažkuris iš tų vaikinų ar pats A. Š. sušuko „kam čia patinka P.“ ir prasidėjo muštynės. Pirmas, kuris puolė muštis, buvo kartu su A. Š. atėjęs vaikinas su akiniais, kuris sudavė M. P. į veidą. Matė, kad M. P. laikė skėtį, bet lygtais tas vaikinas iš jo tą skėtį atiminėjo. Tas vaikinas, įsikibęs rankomis į skėtį, traukė skėtį į save ir iš M. P. atėmė skėtį ar jo dalį. Jis traukė M. P., o kai tas vaikinas atėmė skėtį ar jo dalį iš M. P., jis su M. P. atsitraukė. Tas vaikinas iš karto nuėjo prie T. D. ir kitų vyrų kur jau vyko muštynės. Tuo metu, kai tas vaikinas puolė M. P., tai A. Š. ir kiti du jo draugai puolė T. D. ir su juo buvusį vyrą. Po to tas vaikinas, kuris užpuolė M. P., ar tai su visu skėčiu ar tik jo dalimi pajudėjo link tos vietos, kur vyko muštynės. Po to susistumdymo jis, S. J., nubėgo į kitą gatvės pusę prie I. ir prie to agresyviai besielgiančio ir rusiškai kalbančio vaikino. Tas vyras lygtais pradėjo laikyti I., gali būti, kad bandė jam smogti, tačiau jis jį nustūmė nuo savęs. Tada I. pradėjo bėgti link baro, o jis iš jos paskos. Tada pamatė, kad tas vaikinas, kuris užpuolė M. P., ir dar kitas atbėgo prie to rusiškai kalbančio vyro ir jam smūgiavo. Jiems nueinant nuo baro girdėjo, kaip M. P. su I. šnabždėjosi apie skėtį, ar kad laikė jį rankoje, ar kad liko tik kotas, ar kad išplėšė. Jo nuomone, T. D. galėjo sumušti tas vaikinas, kuris užpuolė M. P., arba kiti su A. Š. atėję vaikinai (4 t., 19-23 b.l.). Po šių perskaitytų parodymų S. J. teisme patvirtino parodymus ir parodė, kad lygtais K. P. atiminėjo iš M. P. skėtį, tačiau to tiksliai patvirtinti arba paneigti negali. S. J. parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta, kad S. J. parodė, kad iš baro išėjęs jis ir M. P. atsistojo ties gatvės viduriu, netrukus iš baro išėjo T. D. ir vyras su akiniais. Jie atsistojo apie 2 m atstumu vienas nuo kito, arčiau įėjimo į barą ant šaligatvio. Iš baro išėjo ir vyras, kalbantis rusiškai ir agresyviai nusiteikęs. I. su tuo vyru nuėjo į kitą gatvės pusę. Praeidama I. M. P. padavė palaikyti skėtį. Iš baro vis išeidavo ir įeidavo V. M.. Pamatė ateinančius keturis asmenis, iš jų pažinojo A. Š.. Atėję šie asmenys atsistojo 2-3 m atstumu nuo jų, bet priešais T. D. ir vyrą su akiniais, kurie stovėjo ant šaligatvio. Arčiausiai jo ir M. P. stovėjo K. P., už jo stovėjo berods A. Š., o už šio stovėjo E. P. ir P. L., tačiau kuris už kurio du pastarieji stovėjo, neatkreipė dėmesio. Kažkuris iš atėjusių vaikinų, o gal ir pats A. Š. sušuko „kam čia patinka P.“. Prasidėjo muštynės. Pirmasis muštis pradėjo K. P., kuris puolė M. P.. K. P. M. P. sudavė į veidą. Matė, kad M. P. laikė skėtį, o po suduoto M. P. smūgio K. P., traukdamas į save skėtį, kurį laikė M. P., jį atėmė. Negali pasakyti, ar visą skėtį ar jo dalį. Jis ranka traukė M. P. ir kai K. P. pavyko atimti skėtį ar jo dalį, jis su M. P. atsitraukė. Tuo pat metu, kai K. P. puolė M. P., kiti trys vaikinai P. L., E. P. ir A. Š. puolė T. D. ir su juo buvusį vyrą su akiniais. Kiek atsimena, po to, kai K. P. su visu skėčiu ar jo dalimi pajudėjo link tos vietos, kur vyko muštynės tarp tų trijų vaikinų ir T. D. bei su juo buvusiu vyru. Po susistumdymo su K. P. jis nuėjo prie kitoje gatvės pusėje buvusios I. ir to vyro (4 t., 61-63, 64-65 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, kuriuose užfiksuota, kad S. J. atpažino K. P., P. L., E. P. (4 t., 46-50, 51-55, 56-60 b.l.). S. J. teisme patvirtino, kad teisingai užrašyti šie protokolai. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityta ir specialisto išvada Nr. G 4428/14(01), kurioje nustatyti S. J. padaryti sužalojimai (6 t., 156 b.l.). Apie tai S. J. teisme paaiškino, kad šie sužalojimai nėra susiję su įvykiais, šie sužalojimai padaryti iki įvykio. Teisme S. J. paaiškino ir apie tai, kad jis neatsisakė užduoties išmatuoti ūgį, rankų ilgį ir pan. Kai jis atvyko į ekspertizių centrą, suprato, kad apie tai nėra pranešta jo gynėjui, taip pat nėra ir to asmens, kuris jį šaukė atvykti. Nuteistasis paaiškino, kad jis pats įrašė pastabą (6 t., 67 b.l.) užduotyje atlikti žmogaus kūno tyrimą. Dėl psichofiziologinio tyrimo S. J. paaiškino, kad jam gynėjas sakė, kad šis tyrimas nereikalingas. S. J. parodė tai, kad po to, kai K. P. sudavė smūgius M. P., K. P. nubėgo į tą pusę, kurioje vyko muštynės, o jis į priešingą. Negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad skėčio dalis liko M. P. rankose.

121Nuteistasis V. M. teisme pagal BK 284 str. 1 d. kaltu prisipažino ir parodė, kad su I. nuėjo į barą, kuriame buvo S. J., M. P. ir J. D.. Jie kalbėjosi apie politiką, o šį pokalbį nugirdęs M. Š. pareiškė, kad jam patinka R. prezidentas. Apie tai, kad jis nėra geras lyderis, argumentuotai kalbėjosi su M. Š.. Jo, V. M., nuomonė nepatiko M. Š., kuris jam pradėjo grasinti žarstekliu. Tiek jį, tiek kitus kvietė išeiti išsiaiškinti vienas ant vieno lauke. Jis suprato, kad kviečia muštis. Nesutiko. Su M. Š. lenkė ranką. Kai konfliktas buvo nurimęs, po kurio laiko pradėjo rinktis kiti asmenys. Matė, kad atėjo A. K., kuris kalbėjosi su M. Š.. Suprato, kad jie kalbasi apie juos, į juos rodė, jog neva jie blogai kalbėjo apie V. P.. Jis įtarė grėsmę, nes M. Š. kalbėjo agresyviai, reiškė grasinimus, pradėjo rinktis kiti asmenys, kurie jam pasirodė, kad tai M. Š. draugai. Kai J. D. jau buvo išėjęs, jis, V. M., paskambino A. Š., kad jis ateitų tam, jog būtų saugiau. Jis jam pasakė, kad yra agresyviai nusiteikusių V. P. gerbėjų ir paprašė jo ateiti į barą. A. Š. pasakė, kad yra darbo vakarėlyje ir ateiti negali, tačiau po keliolikos minučių perskambinęs pasakė, kad ateis ir bus su draugu. Kai A. Š. atėjo su draugai, iš viso 4 vyrai, lauke prie baro buvo jis, S. J., M. P., I., A. K. ir T. D.. Atėję 4 vyrai su juo pasisveikino, jis jiems pasakė palaukti ir nuėjo pakviesti M. Š.. Jis M. Š. pakvietė išeiti į lauką parūkyti. Jis norėjo, kad M. Š. pamatytų, jog jų yra daugiau negu prieš tai ir šiam nekiltų agresyvių minčių. Išeinant į lauką, jį M. Š. iš nugaros pastūmė, pamatė lauke vykstančias muštynes ir atsisukęs į M. Š., šiam jis trenkė į veidą. Nuo šio smūgio M. Š. išsisuko ir žengę žingsnį gilyn į barą, tada jie pradėjo grumtis. Jį M. Š. prirėmė prie sienos, jis M. Š. trenkė į galvą, jam M. Š. irgi sudavė smūgius. M. Š. nuo jo smūgio nukrito ant žemės, jis dar sudavė kelis smūgius gulinčiam M. Š., taip pat ir kelis smūgius kojomis. Kai jis išėjo į lauką, matė T. D. gulintį prie sienos, netoliese buvo A. K., kuris stojosi nuo žemės. Tada paskambino S. J. ir susitarė susitikti prie ( - ) centro. Susitikę nuėjo į vyninę. Kartu buvo M. P. ir I.. Jis jiems sakė, kad baro viduje mušėsi su M. Š.. I. pasakė, kad sulaužė jos skėtį ir tai, kad jai gaila vyro, buvusio su šunimi, kuris liko gulėti, o M. P. minėjo, kad jį pirmą užpuolė ir sudavė smūgius. S. J. sakė, kad su kažkuo susistumdė. Tą vakarą jis buvo išgėręs du bokalus alaus. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti V. M. parodymai, duoti parodymų patikrinimo vietoje metu. Parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta, kad V. M. parodė, kad atėjus A. Š. su draugais jis pasakė, kad eina į barą pakviesti asmens, konfliktavusio su juo. Pakvietus M. Š. jie kartu ėjo į lauką. Koridoriuje kažkas sušuko, kad lauke muštynės. Jie, būdami tarpduryje pamatė, kad lauke vyksta muštynės, tuo metu jį M. Š. pastūmė. Jis atsisuko ir jie susigrūmė baro koridoriuje. Jis vieną kartą M. Š. sudavė į galvą, po to sudavė keliu į veidą ir M. Š. parklupo. Tada jis tris kartus koja sudavė M. Š. į rankas, nors taikė į krūtinę. Po to jis, V. M., išėjo į lauką, pamatė netoli įėjimo į barą gulintį vyrą, kuris buvo su šunimi, o sankryžoje ant šaligatvio sėdėjo plikai skųstas vyras, prie jo nieko nebuvo (8 t., 61-64, 65-71 b.l.). Po šio perskaityti protokolo V. M. patvirtino, kad jo parodymai teisingai užrašyti. Plikai skųstas vyras yra A. K.. Ikiteisminio tyrimo metu V. M. parodė ir tai, kad M. Š. jam smūgių nesudavė, jo nepastūmė. Jis, V. M., pirmas sudavė M. Š. (8 t., 38-41 b.l.).

122Nuteistasis P. L. teisme kaltu prisipažino ir parodė, kad įvykio vakarą buvo bare „K. K.“ kartu su K. P., kuriam po 00.00 val. paskambino A. Š.. Po pokalbio K. P. pasakė, kad reikalinga pagalba. Jis sutiko eiti kartu. Prie ( - ) centro jų jau laukė A. Š. ir E. P.. Prie baro buvo apie 7-10 žmonių. Arčiau baro durų stovėjo du vyrai, šalia jų buvo šuo, vienas vyras rankose laikė bokalą. Stovėjo dar V. M. ir S. J., prie kurių priėjo A. Š.. Su jais A. Š. trumpai pakalbėjo. Viso pokalbio negirdėjo, tik išgirdo, kad kažkam nepatinka P. mylėtojai. Po šio trumpo pokalbio, jo nuomone, A. Š. sušuko „davai“ ir prasidėjo muštynės. Pamatė, kad K. P. smūgiavo M. P., kuris rankoje turėjo skėtį. Po smūgio kažkas surėkė, kad tai savas žmogus, nemuškite, jį nustūmė į šalį. V. M. sušuko, kad eina į barą pakviesti žmogaus, su kuriuo buvo konfliktas bare. Pamatė, kad E. P. prie baro durų stumdėsi su vienu iš vyru. Link vyro su šuniu ėjo K. P., A. Š. ir S. J.. Tuo metu pastebėjo skėtį tarp jų. Po to iš baro išėjo M. Š.. Jam pasirodė, kad jis buvo agresyviai nusiteikęs ir ėjo link jo kumštį sugniaužęs. Manė, kad tarp jų kils muštynės, tačiau tuo metu iš baro išbėgo V. M., kuris bėgo link M. Š. ir bandė smūgiuoti, tačiau nepataikė. M. Š. pradėjo trauktis atgal į barą. Neatsimena, ar V. M. nusivijo M. Š. į barą. Matė, kad paėmęs bokalą nuo šaligatvio K. P. metė tą bokalą link M. Š. į baro vidų. Girdėjo, kad bokalas sudužo. Tada A. Š. įbėjo į baro vidų paskui M. Š.. Apsižvalgę pamatė dešiniau baro durų gulintį vyrą, šalia jo šunį. Kitoje gatvės pusėje stovėjo mergina, jis jos paklausė, ar viskas gerai. Ji atsakė „kaip senais gerais laikais“. Tada pamatė pritūpusį A. K., kuriam jis koja sudavė į sėdmenis. Po šio spyrio jis, K. P., E. P. ir A. Š. pradėjo eiti N. g. žemyn. Po to jis su K. P. pasuko į kairę, o į dešinę nuėjo E. P. ir A. Š.. Ikiteisminio tyrimo metu P. L., be kitų aplinkybių, parodė, kad kai K. P. sudavė smūgius vaikinui, apsirengusiam šviesia striuke, kažkas suriko, jog tai savas ir jo nemušti, nustūmė jį į šoną. Po to K. P., E. P., A. Š. ir mažesnio ūgio vaikinas nuėjo prie vyrų, vienas iš jų buvo su šuniu, kitas tamsiai drabužiais, ir juos užpuolė. Tie vaikinai sudavinėjo smūgius šiems vyrams. Pamatė, kad kažkuris iš keturių vaikinų, iš jų kompanijos, kažkam iš rankų išlupo skėtį ir tuo skėčiu sudavė vyrui, buvusiam su šuniu, į galvos sritį, galbūt veidą. Po šio smūgio tas vyras nugriuvo ir nebeatsikėlė. Matė, kad nuo to vyro toliausiai buvo E. P., o arčiau šio vyro buvo K. P., A. Š. ir mažesnio ūgio vaikinas (10 t., 112-114 b.l.). Kitos apklausos metu L. L. parodė, kad po suduoto smūgio skėčiu kažkas atitraukinėjo skėtį, o tuo metu tas vyras griuvo ant šaligatvio. Prie to vyro buvo K. P., A. Š. ir šviesiaplaukis vaikinas, kurį pirmos apklausos metu supainiojo ir parodė, kad tai žemesnio ūgio vaikinas (10 t., 116-117 b.l.). Ikiteisminio tyrimo teisėjui P. L. parodė, kad jam būnant su K. P., šiam kažkas paskambino ir paprašė pagalbos. Jam K. P. pasiūlė eiti kartu. Jie susitiko su E. P. ir A. Š.. Visi kartu nuėjo prie baro. Šalia baro buvo nemažai žmonių. A. Š. pasisveikino su dvejais vaikinais, vienas iš jų buvo žemo ūgio, tamsių plaukų, o kitas – aukštesnis, šviesių plaukų. A. Š. su tais vaikinais trumpai pakalbėjo, kiek girdėjo, tai jiems nepatiko, kad kažkurie yra P. mylėtojai. Po trumpo pokalbio A. Š. sušuko „davai“ ir prasidėjo muštynės. K. P. sudavė smūgį aukštam vyrui, turėjusiam rankose skėtį. Prie jų pribėjo A. Š. ir sušuko, kad tai savas ir nustūmė tą aukštą vaikiną į šoną. Jis liko stovėti nuošaliau nuo visų, apie 5-6 metrus. Matė, kad žemas vaikinas, tamsiais plaukais nubėgo į barą. K. P., šviesiaplaukis vaikinas ir A. Š. ėjo link vyro, buvusio su šuniu. E. P. pradėjo stumdytis su kitu vyru. Tarp vyro su šuniu, kuris buvo metro atstumu nuo K. P., šviesiaplaukio vaikino ir A. Š. pastebėjo skėčio šmėstelėjimą pečių K. K. skėtį turėjo nepastebėjo, nes buvo tamsu, daug šūksnių, keiksmažodžių. Tuo metu iš baro išėjo plikagalvis vyras, kuris ėjo link jo, tačiau iš šalies atbėgo iš baro grįžęs žemo ūgio, tamsių plaukų vaikinas, kuris puolė tą vyrą. Tas vyras įbėgo į baro vidų, tada K. P. pakėlė nuo šaligatvio stovėjusį bokalą ir mėtė jį vidun. Girdėjo, kaip bokalas sudužo. Po akimirkos į baro vidų įbėgo A. Š.. Apsižvalgęs pamatė, kad vyras, buvęs su šuniu, guli ant žemės, o netoliese stovėjo K. P., A. Š. ir šviesiaplaukis vaikinas. Pamatė ant šaligatvio stovinčią merginą, kurios paklausė, ar viskas gerai. Iš ten einant koja užkabino kitoje kelio pusėje pritūpusį vaikiną. Nuėję N. gatve jis ir K. P. nuėjo į dešinę, o E. P. ir A. Š. į dešinę. Jis ir K. P. buvo išgėrę alkoholinių gėrimų. Apklausos metu P. L. nubraižė schemą, kurioje pavaizdavo jo ir kitų asmenų išsidėstymą muštynių metu. Teisiamojo posėdžio metu P. L. parodė ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu neteisingai išsireiškė, jog kažkas iš trijų kaltinamųjų skėčiu sudavė vyrui, buvusiam su šuniu, į veido sritį, nes jis tik matė mojuojant skėčiu virš K. K. tai darė nematė, nes visi buvo nugara atsisukę į jį. Prieš tai matė, kad skėtį turėjo M. P.. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaitytas P. L. parodymų patikrinimo vietoje protokolas. P. L. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kad jam, K. P., E. P. ir A. Š. nuėjus prie baro pamatė prie įėjimo stovėjusį vyrą su šuniu, prie jo stovėjo dar vienas vyras, apsirengęs tamsiai drabužiais. Šalia tų vyrų ant važiojamosios dalies prie bordiūro stovėjo dar trys vyrai – šviesių plaukų, kitas apsirengęs šviesia striuke ir trečias žemesnio ūgio. Su šiais trimis vyrais pasisveikino A. Š., taip pat ir jis. Jiems šviesiaplaukis vyras pasakė, kad „čia yra P. mylėtojų“, o A. Š. pasakė „nu tai davai“ ir prasidėjo masinės muštynės. Pamatė, kad K. P. sudavė smūgį vyrui, apsirengusiam šviesią striukę. Kažkas suriko „nemuškit, čia savas“. Po šių žodžių šviesiaplaukis vyras tą vyrą, vilkėjusį šviesią striukę, nustūmė. E. P. mušėsi su vyru, apsirengusiu tamsiais drabužiais, o tarp kito vyro su šuniu ir K. P., šviesiaplaukio ir A. Š. irgi kažkas kažkam sudavinėjo smūgius. Pamatė, kad kažkas po smūgių nuo to vyro, buvusio su šuniu, atitraukinėja skėtį. Po smūgio skėčiu tas vyras pargriuvo ant šaligatvio ir neatsikėlė. Skėtis, kuriuo buvo suduotas smūgis tam vyrui, liko gulėti ant šaligatvio prie to vyro. Po suduoto smūgio ir po to, kai vyras, buvęs su šuniu, nugriuvo, arčiausiai to vyro stovėjo šviesiaplaukis vyras, šiek tiek toliau prie to šviesiaplaukio, kai griuvo tas vyras, stovėjo K. P., o už pastarojo (K. P.) šiek tiek toliau stovėjo A. Š.. Pamatęs, kad P. P., E. P. ir A. Š. nueina N. gatve, jis juos pasivydamas praeidinėjo prie susirietusį vyrą, apsirengusį tamsiai drabužiais, ir šiam vieną kartą įspyrė į sėdmenis. Prieš jiems išeinant matė, kaip šviesiaplaukis vyras atsisveikino su A. Š. paspausdamas ranką ir padėkodamas už pagalbą (10 t., 137-140, 141-148 b.l.). Po šio protokolo perskaitymo nuteistasis savo parodymus, duotus parodymų patikrinimo vietoje metu, patvirtino ir parodė, kad šviesiaplaukis vyras yra S. J.. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus nuteistasis P. L. paaiškino, kad tai, jog teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės skyrimo, parodė, kad matė, jog nukentėjusiajam skėčiu buvo suduotas smūgis į veidą (10 t., 160 b.l.), parodė neapgalvojęs visų aplinkybių, nes nematė, kaip nukentėjusiajam kažkas dūrė į veidą. Patvirtino schemą, kurią nubraižė ikiteisminio tyrimo metu (10 t., 149 b.l.). Nuteistasis P. L. parodė, kad einant link baro nesitarė muštis, nebuvo nusiteikęs muštis. Jis įspyrė A. K., nors jo sužaloti nenorėjo. Jis A. K. atlygino padarytą žalą.

123Nuteistasis E. P. teisme kaltu prisipažino ir parodė, kad įvykio vakarą dirbo darbo vakarėlyje. Prie jo priėjęs A. Š. pasakė, kad jo draugai pateko į bėdą, reikėtų nueiti iki baro pasižiūrėti, kas atsitiko. Jis pasakė, kad gali eiti kartu. Prie ( - ) centro susitiko su K. P., P. L.. A. Š. juos nuvedė iki to baro, prie kurio buvo apie 8 žmonės. A. Š. pasisveikino su tais žmonėmis. Išgirdo žodžius „tai, kam čia patinka P.“ ir pasidėjo muštynės. Tuo metu prieš jį buvo neaukštas, juodais plaukais, su akiniais vyras, kuris bandė jam trenkti, tačiau nepataikė. Tada jis trenkė šiam vyrui ir pastarąjį pervertė ant žemės. Pamatė, kad kitoje gatvės pusėje K. P. susikibęs su kažkokiu vyru, jis, E. P., tą vyrą pastūmė ir šis vyras nugriuvo. Atsisukęs pasižiūrėti, kur kiti jo draugai, išgirdo, kaip dūžta bokalas. Pro jo kairę pusę prabėgo A. K., paskui šį nubėgo K. P.. Tada jis nubėgo paskui A. K. ir K. P.. Pasivijęs A. K. K. P. jį pargriovė ant N. ir V. gatvių sankryžos. Tada atbėgo jis, P. L. ir A. Š.. P. L. paklausė, ar viskas gerai. Visi jie pradėjo leisti N. gatve žemyn. Jis su A. Š. grįžo į darbą. Nematė, kad P. L. kažkam būtų spyręs. Jis pripažįsta, kad sudavė smūgius nenustatytam asmeniui, kuris buvo su akiniais, taip pat pripažįsta, jog pastūmė A. K. ant žemės. Jis su nukentėjusiuoju susitaikė, gailisi dėl savo poelgio. Jis buvo išgėręs taurę, nes tą vakarą dirbo. Nuteistasis parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus ir geriau atsiminė visas aplinkybės. Parodė, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui davė teisingus parodymus, nes tuo metu aplinkybes atsiminė geriau, taip pat patvirtino parodymus, duotus jo parodymų patikrinimo vietoje metu. Ikiteisminio tyrimo teisėjui E. P. parodė, kad dalyvavo darbo vakarėlyje, prieš tai dirbo, tačiau jo direktorius leido prisijungti prie vakarėlio. Praėjus valandai nuo prisijungimo švęsti prie jo priėjęs A. Š. pasakė, kad draugams atsitiko bėda, problema ir paklausė, ar galėtume nueiti iki baro pasižiūrėti, kas nutiko. Jis sutiko. Eidami nusprendė, kad reikia paskambinti K. P. ir šiam paskambino A. Š.. Susitikę su K. P. ir P. L. nuėjo link baro. Jiems einant A. Š. nesakė, kas vyksta, tik minėjo, kad reikia greičiau nueiti iki to baro. Prie baro jis pamatė žmonių sambrūzdį, apie 8 žmones. A. Š. pasisveikino su dviem draugai, jis tik vienam spėjo paduoti ranką, kai pamatė dešinėje pusėje stovintį žmogų su šuniu. Nežinojo, kaip šuo gali sureaguoti į girtų žmonių sambrūzdį, todėl jis, E. P., nuėjo į kitą, kairę, pusę ir atsistojo už A. Š.. Jam iš dešinės kažkas sušuko „tai, kam čia patinka P.“. Tuo metu jis pamatė prieš jį stovintį neaukštą, su akiniais, tamsių plaukų vyrą, kuris buvo užsimojęs jam trenkti ir dėjo žingsnį link jo. Jis, E. P., atsitraukęs sudavė šiam vyrui ir jį pargriovė. Apsidairęs pamatė, kad kitoje gatvės pusėje K. P. susikibęs su kitu vaikinu. Jis, E. P., prie jų pribėgo ir tą vaikiną, kuris buvo susikibęs su K. P., pargriovė. Atbėgęs dar vienas vaikinas šiam pargriautam vaikinui sudavė. Tada grįžo iki gatvės viduriu pasižiūrėti, kur P. L. ir A. Š.. Pamatė, kad P. L. stovėjo, o prie baro įėjimo iš kairės A. Š. sumėši su vaikinuku. Tuo metu pamatė, kad dešinėje pusėje prie sienos guli sukniubęs vyras, šalia jo guli kitas vyras. Žengęs žingsnį išgirdo dūžtantį bokalą ir pamatė bėgančio žmogaus siluetą. K. P. pradėjo bėgti paskui tą bėgantį žmogų. Jis bėgo paskui K. P.. Pribėgęs K. P. pargriovę tą žmogų ir šis nukrito ant žemės. Tada atbėgo A. Š. ir pribėgo P. L.. Paklausėm, ar viskas gerai, A. Š. pasakė, kad sumušė pirštą. Jis su A. Š. nusileido ta gatve, o K. P. su P. L. nuėjo į kitą pusę. Einant jis prisiminė šunį ir A. Š. paklausė, ar matė, koks ten didelis šuo buvo, o A. Š. atsakė „ kas per „chujovas“ šuo, kuris negynė savo šeimininko“. Prieš einant į tą barą jis ir A. Š. buvo išgėrę. A. Š. minėjo, kad kažkam trenkė, dėl to jam turbūt lūžo pirštas (9 t., 35-37 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu, atsakydamas į proceso dalyvių klausimus E. P. parodė, kad einant A. Š. pasakė, „kas per „chujovas“ šuo, kad negina savo šeimininko, bet ne apie tai, nes reikia sugalvoti, kaip išsisuksime nuo A.“. Ikiteisminio tyrimo metu E. P. parodė, kad A. Š. jam pasakė, jog gavo skambutį nuo savo draugų, kurie prašė pagalbos. A. Š. pasakė, kad pas draugus įvyko kažkoks konfliktas ir jiems reikia pagalbos. Jiems einant A. Š. paskambino K. P. ir P. L., kuries pasakė, kad draugai, kurie prašo pagalbos, konfliktavo su penkių asmenų kompanija ir galbūt jiems reikės daugiau žmonių tam, kad galėtų pagelbėti. K. P. ir P. L. sutiko eiti kartu su jais. Jiems pridėjus pasisveikinti su A. Š. draugais, kurie buvo prie baro, kažkas sušuko „kam patinka P.“ ir prasidėjo muštynės. Prie jo pribėgo vaikinas, kuris buvo su akiniais, iš kurio suprato, kad nori smūgiuoti, tačiau jis, E. P., atsitraukė ir tada šiam vaikinui sudavė smūgį kažkur į petį ar kaklą. Su tuo vyru jis susigrūmė. Susistumdymo metu tas vyras pargriuvo. Jis nuo jo atsitraukė, apsidairė ir pamatė, kad K. P. kitoje gatvės pusėje taip pat mušasi su kažkokiu vyru iš tos kompanijos. Jis, E. P., pribėgęs prie K. P. ir to vyro, pastarąjį pastūmė, kuris nuo to pargriuvo. Lygtais kažkuris iš A. Š. draugų, buvusių bare, pribėgo prie to gulinčio vyro ir jam dar kažkur sudavė. Tada jis žengė kelis žingsnius link baro ir pamatė, kad tas vyras, buvęs su šuniu, atsirėmęs į sieną guli ant šaligatvio. Netoli šio vyrio gulėjo dar vienas vyras. Netoli jų stovėjo A. Š.. Tuo metu jam iš nugaros išgirdo dūžtančio stiklo garsą. Tuo pačiu metu jis pamatė, kad kita gatvės puse nubėga tas vyras, su kuriuo K. P. mušėsi. Pamatė, kad K. P. šį vyrą vejasi. Jis, E. P., nubėgo paskui juos. A. Š. bėgo kartu su juo. Pribėgęs pamatė, kad tas vyras guli ant šaligatvio. Suprato, kad pasivijęs tą vyrą K. P. jam sudavė ir pargriovė. Tuo metu prie jų priėjo P. L., kuris visų tų įvykių metu stovėjo šone. P. L. paklausė, ar viskas gerai. Jie išskirstė. E. P. parodė, kad muštynių pradžioje arčiausiai vyro, kuris buvo su šuniu, stovėjo A. Š. draugai, tie du vaikinai, kurie buvo bare ir prašė pagalbos (9 t., 9-11 b.l.). Parodymų patikrinimo vietoje metu E. P. parodė, kurioje vietoje stovėjo vyras, buvęs su akiniais, kuris stovėjo prie kito vyro su šuniu. Su šiuo vyru, buvusiu su akiniais, jis susigrūmė. A. Š. du draugai, kurie kvietėsi pagalbos, stovėjo priešais tuos vyrus, iš kurių vienas buvo su šuniu, kitas su akiniais. Tarp jo ir tų A. Š. draugų atsistojo K. P. ir pats A. Š.. Kiek toliau nuo visų atsistojo P. L.. Kai visi pasisveikino su A. Š. draugais, kažkas garsiai sušuko „kam čia patinka P.“ ir prasidėjo muštynės. Iš karto į jį užsimojo priešais jį stovėjęs vyras su akiniais. Jis smūgio išvengė ir pasitraukė į šoną. Tada jis pats sudavė tam vyrui, kuris buvo su akiniais, į veidą. Tas vyras pargriuvo. Apsidairęs pamatė, kad kitoje gatvės pusėje K. P. grumiasi su kažkokiu vyru, apsirengusiu tamsiais drabužiais. Jis nubėgo prie jų ir pastūmė tą vyrą, kuris grūmėsi su K. P.. Tas vyras nuo jo pastūmimo pargriuvo. Tada prie jo pribėgo A. Š. pažįstamas, kuris buvo mažesnio ūgio, ir kumščiu vieną kartą sudavė kažkur į šoną. Atsitraukęs nuo to vyro jis, E. P., ėjo link baro ir pamatė, kad prie pat baro sienos ant šaligatvio guli vyras, buvęs su šuniu. Netoli to vyro, buvusio su šuniu, gulėjo dar vienas vyras. Tuo metu A. Š. stovėjo netoli įėjimo į barą, kitų nematė. Kai pamatė šiuos vyrus, gulinčius ant šaligatvio, už nugaros išgirdo dūžtančio stiklo garsą ir atsisukęs pamatė, kad link N. gatvės bėga tas vyras, apsirengęs tamsiais darbužiais, o jį vejasi K. P.. Pasivijęs tą vyrą K. P. šį pargriovė. Tada jis ir P. L. pribėgo, o netrukus ir A. Š.. Tada jie visi keturi iš ten išėjo (9 t., 44-47, 48-57 b.l.).

124Nuteistasis A. Š. teisme parodė, kad jam paskambino V. M. ir paaiškino, kad jis su S. J. yra bare, tarp jų ir kažkokios grupės asmenų iškilo kažkokia konfliktinė situacija. V. M. sakė ir tai, kad tie asmenys yra agresyviai nusiteikę, įžeidinėja juos ir Lietuvą, jie jaučia pavojų. Jo paklausė, ar jis pagalėtų ateiti jų palaikyti tam, kad nebūtų užpulti. Iš pradžių atsisakė, bet po to sutiko. Tokią situaciją paaiškino E. P. ir jie nutarė nueiti į tą barą pasižiūrėti. Eidami dar paskambino K. P. tam, kad kilus konfliktinei situacijai nebūtų užpulti, nes žinojo kiek konfliktuojančių asmenų ten yra. Jis telefonu K. P. paaiškino, kad jo pažįstamiems galimai iškilusi grėsmė, nes juos įžeidinėja agresyviai nusiteikę asmenys. Pasakė taip kaip jam aiškino V. M., kad konfliktas yra kilęs tarp jo pažįstamų ir grupės kitų asmenų dėl politinių priežasčių. K. P. pasakė, kad ateis kartu su P. L.. Visi jie susitiko prie ( - ) centro. Prie baro durų pamatė 3-4 asmenų grupę, kitoje gatvės pusėje buvo S. J., V. M. ir mergina. Pasisveikino su jais, o V. M. pasakė, kad nueis į barą pakviesti vieną iš konfliktuojančių asmenų. V. M. nuėjo į barą. Jis, A. Š., priėjo prie tos nepažįstamų asmenų grupės, kuri buvo šalia baro, ir visu garsu paklausė „kokios problemos, kodėl nemylit Lietuvos, kas labiau myli P. nei Lietuvą“. Tie asmenys nieko neatsakė, nusijuokė ir tada prasidėjo muštynės. Šalia jo, jam atrodo iš dešinės, stovėjo K. P., kuris trenkė M. P.. S. J., stovėjęs už jo, A. Š., sakė nemušti M. P., nes jis „savas“. Po to K. P. mušėsi, stumdėsi su kažkokiu nepažįstamu vyru, šalia jo buvo E. P.. Tada jis pribėgo prie jų ir tą nepažįstamą vyrą alkūne stumtelėjo, šis susilenkė ir tuo metu pajuto stiprų smūgį į ranką. Tada puslankiu nubėgo į kitą gatvės pusę. Palei baro sieną matė gulintį sukniubusį vyrą, prie kurio buvo K. P. ir P. L.. Jie tam vyrui sudavė kelis smūgius kojomis. Tuo metu S. J. ir E. P. buvo toliau, jie toliau stumdėsi su tuo vyru, prie kurio buvo pribėgęs ir jis. Puslankiu nubėgo į kitą gatvės pusę ir toliau muštynėse nedalyvavo. Po to iš baro išėjo M. Š., kuris karingoje stovėsenoje žvalgėsi ir jų žvilgsniai susitiko. M. Š. stovėseną ir žvilgsnį suprato kaip metamą iššūkį, todėl prie jo pribėgo ir kelis kartus jam trenkė į veidą ir kažkur į pilvą. Po to muštynės persikėlė į barą. Be to, jam dar bėgant link M. Š. kažkas į jį, A. Š., metė bokalą, kuris dužo prie baro durų. Po kažkurio jo smūgio M. Š. sukniubo, susilenkė ir jis, A. Š., suprato, kad muštynės baigtos. Kažkas iš buvusių lauke liepė jam M. Š. tempti į lauką, tačiau šiuos asmenis jis keiksmažodžiu pasiuntė, nes tas žmogus nebebuvo pavojingas ir jo mušti nebereikėjo. Išėjęs į lauką suprato, kad konfliktas pasibaigęs, viskas nurimo, todėl nusprendė skirstytis. Nuėjo į kitą gatvės pusę, kur buvo K. P., P. L., S. J., atrodo su mergina ir jis su E. P.. Kitą dieną jam paskambino K. P., kuris norėjo atsiprašyti, kad sumušė jo pažįstamą. Jis jam pasakė, kad nelabai jį pažinojo, nėra dėl ko atsiprašyti. Baigdamas pokalbį K. P. pasakė „primesk, aš vakar kažkokį senį išjungiau su skėčiu“, taip pat sakė, kad „gyvenime niekam nėra trenkęs su skėčiu“. K. P. kažką sakė, kad tas skėtis lyg užsikabino už lūpos, ar praskėlė tam žmogui lūpą. Tuo pokalbis ir baigėsi. Po to kalbėjo ir su E. P., kurio paklausė, ar žino, kad vakar K. P. skėčiu kažkam trenkė. E. P. irgi paminėjo, kad bare K. P. kalbėjo apie skėtį. Apie tai, kad jam K. P. sakė apie skėtį nepasakė pirmoje apklausoje, bet vėliau apie tai parodė. Atsisakydamas į proceso dalyvių klausimus A. Š. parodė, kad kai priėjo prie nepažįstamų asmenų grupės, stovėjo stambiausias vyras su alaus bokalu, o kai išeidinėjo iš baro, tai šis vyras buvo sukniubęs. Tai buvo T. D.. Kitoje gatvės pusėje, jo nuomone, irgi gulėjo vyras, o baro viduje M. Š.. Kai prabėjo palei baro sieną matė šunį, kuris buvo tie sukniubusio T. D.. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti A. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad dalyvaujant darbo vakarėlyje jam paskambino V. M., kuris pasakė, jog bare tarp jo ir draugo bei kažkokios 5 asmenų kompanijos įvyko konfliktas dėl politinių nesutarimų. V. M. paaiškino, kad tie asmenys elgiasi agresyviai ir prašė ateiti, nes tuo atveju, jeigu kiltų muštynės, jų mažuma ir bus sumušti. Iš jo pasakymo, kad tų asmenų yra 5, jis, A. Š., suprato, kad geriau būtų, jeigu jis ateitų ne vienas. Tuo metu buvo girtas, be to, jie apie metus laiko nebendravo, dėl to atsisakė ateiti. Po to sutiko. Apie tai papasakojo E. P., kuris sutiko eiti kartu. Jie nusprendė paskambinti ir K. P., nes reikėjo daugiau žmonių. Paskambinę K. P. irgi apie tai papasakojo. K. P. sutiko eiti su jais. Be to, K. P. atėjo dar su vienu vaikinu. Iš viso keturiese nuėjo prie baro. Prie baro pasisveikino su V. M., po to pamatė ir S. J.. Prie baro stovėjo dar apie 5-6 nepažįstami vyrai. Matė, kad vienas vyras buvo su šuniu. Nuėjęs prie nepažįstamų vyrų paklausė, kokių jie turi problemų. Nespėjus sulaukti atsakymo, pamatė, kad kažkas stovėjęs jam iš šono kažkam sudavė. Po šio smūgio prasidėjo masinės muštynės. Tų muštynių pradžioje jam kažkas sudavė į pirštą. Smūgis buvo stiprus ir jam skaudėjo pirštą, todėl jis pasitraukė iš muštynių ir atsistojo atokiau. Pamatė, kad iš baro išėjo vyras. Jis, A. Š., pagalvojo, kad ir šis vyras nori įsivelti į muštynes, todėl priėjęs šiam vyrui du kartus sudavė. Po apsismūgiavimo su tuo vyru, pastarasis grįžo į barą. Tai vyko prie pat baro, o pagrindinės muštynės vyko šiek tiek toliau. Po to, kai sudavė smūgius šiam vyrui, jis grįžo prie visų ir pamatė, kad muštynės jau pasibaigusios. Matė, kad kažkoks vyras sukniubęs prie sienos (7 t., 11-13 b.l.). Kitos ikiteisminio tyrimo apklausos metu A. Š. parodė, kad jam paskambinęs V. M. pasakė, jog tarp jo su draugu ir kitų 5 asmenų, esančių bare, įvyko konfliktas. Tie asmenys įžeidžiai kalbėjo apie Lietuvą, sakė, kad jiems patinka P. politika. Dėl to jis su draugu jiems paprieštaravo ir įvyko konfliktas. V. M. dėl tų penkių agresyviai nusiteikusių asmenų jautė pavojų. Iš pradžių nesutiko, tačiau pakalbėjęs su E. P. sutiko nueiti iki to baro. V. M. pasakė, kad šiuo metu jie yra dviese ir paklausė, ar reikia daugiau asmenų. V. M. pasakė, kad tuo atveju, jeigu kažkas įvyktų, geriau būtų, kad būtų daugiau žmonių. Apie tai pasakė E. P., kuris paskambino K. P.. Pastarasis sutiko ateiti ir pasakė, kad bus su draugu. Jiems einant link baro jis, A. Š., papasakojo apie konfliktą. Jiems atėjus pamatė, kad prie baro stovi trys nepažįstami asmenys. Netoli jų stovėjo šviesia striuke apsirengęs vaikinas. Už šių asmenų stovėjo jo pažįstami V. M. ir S. J.. V. M. atėjo link jų ir jie susitiko ties ta kita kompanija. Jis su V. M. pasisveikino. V. M. pasakė, kad palauktume ir nieko nedarytume, nes eina į barą pakviesti dar vieną žmogų, su kuriuo konfliktavo. K. P., E. P. ir P. L. liko stovėti šone. Jis nuėjo pasisveikinti su S. J.. Po to jis ir S. J. nuėjo prie tų nepažįstamų vyrų. Priėjęs prie jų jis paklausė „kas mylit labiau P. už Lietuvą“. Po šio klausimo K. P. pribėgo prie šviesia striuke apsirengusio vaikino ir jam sudavė du ar tris smūgius. S. J. sušuko „čia savas“. Po to prasidėjo masinės muštynės. Jis pribėgo prie trijų besimušančių vyrų, vienas iš jų buvo apsirengęs juoda striuke, kiti du iš jų kompanijos. Tie du iš jų kompanijos sudavinėjo smūgius tam vyrui. Jis, A. Š., tą vyrą pastūmė. Tuo metu kažkam kažkuo jam sudavė į ranką ir pataikė į pirštą. Jam suskaudo ir nusprendė pasitraukti iš muštynių. Neidamas į atokesnę vietą pamatė, kad K. P. ir P. L. kojomis smūgiuoja stambesniam vyrui, kuris tuo metu pusiau sukniubęs gulėjo prie sienos. Kadangi K. P. ir P. L. mušė šį vyrą, suprato, kad vyrą, apsirengusį juoda striuke, mušė S. J. ir E. P.. Jis pro juos praėjo ir nuėjo į kitą gatvės pusę. Tuo metu faktiškai niekas nebesimušė. Tada pamatė iš baro išeinantį vyrą, kuris atsistojo į kovinę stovėseną, jų žvilgsniai susitiko. To vyro stovėseną ir žvilgsnį priėmė kaip iššūkį muštis ir prie jo pribėgo. Tas vyras, pamatęs jį bėgantį, atsitraukė žingsniu atgal ir atsidūrė baro koridoriuje. Įbėgęs į baro koridorių jis tam vyrui sudavė į veidą ir tris kartus į pilvą ir šonus. Po paskutinio jo smūgio vyras susilenkė ir sukniubo. Girdėjo, kad kažkas iš buvusių lauke šaukė, jog jį trauktų į lauką, bet jis atsakė, jog to nedarys. Jis išėjęs į lauką pamatė, kad muštynės pasibaigusios. Vyras su šuniu gulėjo atsirėmęs į baro sieną. Kitas vyras, apsivilkęs juoda striuke, gulėjo sankryžoje. S. J. ir V. M. stovėjo ties įėjimu į barą, o netoli jų stovėjo K. P. ir P. L.. E. P. stovėjo kitoje kelio pusėje. Jis pasakė, kad reikia skirstytis. Įvykių pradžioje V. M. buvo bare, o vėliau, kai jis, A. Š., buvo pasitraukęs į šoną, matė, kad V. M. išbėgo iš baro ir įsivėlė į muštynes. Kam ir kiek smūgių V. M. sudavė, nematė. Kitą dieną jam K. P. telefonu pasakė „aš vakar tą senį nujungiau su skėčiu, pirmą kartą gyvenime žmogų nujungiau skėčiu“. K. P. minėjo, kad skėčiu užkabino už lūpos. Pokalbio metu K. P. pasakė ir tai, kad galvojo, jog jam šuo įkas į koją. Po to E. P. paklausė, ar K. P. kažkam sudavė skėčiu, jis atsakė, kad jam (E. P.) K. P. kažką minėjo (7 t., 17-21 b.l.). Šiuos savo parodymus A. Š. patvirtino teisme. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaitytas A. Š. parodymų patikrinimo vietoje protokolas. A. Š. parodė, kad po pagalbos skambučio iš V. M. jis, K. P., E. P. ir P. L. nuėjo prie baro. Parodė, kad prie baro stovėjo trys vyrai. Už tų vyrų stovėjo V. M. ir S. J.. Kitoje gatvės pusėje stovėjo nepažįstama mergina. Ties tais trimis vyrais juos pasitiko V. M.. Po pasisveikinimo V. M., sakydamas, kad eina atsivesti dar vieną iš konfliktavusių, nuėjo į baro vidų. Nelaukdamas V. M. jis paklausė tų vyrų, stovėjusių priešais, „kas iš jų myli P. labiau už Lietuvą“. Po šio klausimo K. P. du ar tris smūgius į veidą sudavė šviesia striuke apsivilkusiam vaikinui, stovėjusiam šalio jo. S. J. sušuko „čia savas“. Po K. P. suduotų smūgių prasidėjo masinės muštynės. Jis, A. Š., pribėgo prie kitoje gatvės pusėje besimušančių trijų asmenų. Tai buvo S. J., E. P. ir vyras, apsirengęs juoda striuke. S. J. ir E. P. sudavinėjo smūgius į pilvą tam vyrui. Jis, A. Š., tą vyrą pastūmė. Po to jam kažkas kažkuo sudavė į pirštą. Jam labai skaudėjo, dėl to nutarė pasitraukti iš muštynių vietos. Pasitraukdamas iš muštynių jis puslankiu ėjo prie baro įėjimą, kur netoli pamatė ant žemės gulintį stambesnio sudėjimo vyrą, kuris buvo su šuniu. Tą vyrą kojomis spardė K. P. ir P. L.. Kažkuris iš jų koja sudavė smūgį ir tam vyrui į galvą. Jis, A. Š., atsistojo kitoje gatvės pusėje. Tada pamatė iš baro išeinantį vyrą. Jų žvilgsniai susitiko. To vyro stovėseną ir žvilgsnį jis, A. Š., priėmė kaip iššūkį kautis ir nubėgo prie jo. Tas vyras pradėjo trauktis į baro vidų, koridorių. Jis, A. Š., įbėgęs į baro vidų šiam vyrui sudavė vieną kartą į veidą, tris kartus į pilvą ir šonus. Išėjęs iš baro pamatė tą stambesnį vyrą, jis taip ir sėdėjo pusiau gulom, atsirėmęs į sieną. Išėjus iš baro pamatė S. J. ir V. M., pamatė ir P. L. ir K. P. bei E. P.. Ties sankryža pamatė gulintį vyrą, apsirengusį juoda striuke (7 t., 36-39, 40-53 b.l.). Šiuos parodymus A. Š. irgi patvirtino teisme. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti ir A. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. A. Š. parodė, kad paskambinęs V. M. pasakė, kad jis su draugu yra bare, kuriame tarp jų ir kitų 4-5 asmenų kilo konfliktas. Tie asmenys nusiteikę agresyviai ir įžeidinėja, įžeidinėja Lietuvą. V. M. pasakė, kad jis su draugu yra dviese ir jaučiasi nesaugiau ir prašė ateiti. Iš pradžių jis atsisakė, o po to pakalbėjęs su E. P. nusprendė nueiti iki to baro pasižiūrėti, kas vyksta. Jie nusprendė pasikviesti ir K. P., kad būtų daugiau žmonių ir nebūtų užpulti. K. P. buvo su P. L., kurie sutiko prisijungti. Susitikę nuėjo link to baro. Atėję pamatė, kad ant gatvės važiuojamosios dalies stovėjo 3-4 nepažįstami asmenys. Atokiau nuo jų stovėjo V. M. ir S. J.. Prie jų priėjęs pasisveikino ir paklausė, ar tai tie asmenys, su kuriais konfliktuoja. Jie patvirtino, kad tai tie asmenys, o V. M. pasakė, kad nueis į barą pakviesti dar vieno iš konfliktuojančių asmenų. Kai V. M. nuėjo į barą, jis priėjęs prie tos grupelės žmonių paklausė „kokios problemos, kodėl nemylit Lietuvos, kas P. myli labiau už Lietuvą“. Tuo metu prie jo iš dešinės stovėjo K. P., kažkur šalia S. J., o E. P. ir P. L. stovėjo kažkur už nugaros. Tada K. P. trenkė M. P. ir prasidėjo muštynės. E. P. ir S. J. susimušė su kitu nukentėjusiuoju. Pribėgęs prie to nukentėjusiojo, kurį mušė E. P. ir S. J., jį pastūmė. Šis nukentėjusysis nenukrito, o pasilenkė. Tuo metu gavo smūgį į ranką ir pasitraukė nuo muštynių. Atsisukęs link baro pamatė K. P., P. L. ir netoli prie baro įėjimo prie sienos sukniubusį vyrą. K. P. ir P. L. šiam vyrui kojomis sudavinėjo smūgius. Nusprendęs pasitraukti iš konflikto puslankiu prabėgo pro K. P. ir P. L.. Tuo metu S. J. ir E. P. buvo kažkur jam už nugaros, o V. M. bare. Jis nubėgo į kitą gatvės pusę, tada konfliktas ir baigėsi. Tuo metu iš baro išėjo V. M.. Po kelių akimirkų iš baro išėjo dar vienas vyras, jų žvilgsniai susitiko. Šio vyro stovėseną ir žvilgsnį priėmė kaip kvietimą muštis. Jis bėgo link to vyro, jam iš nugaros buvo paleistas bokalas, kuris sudužo. Įbėgęs į baro vidų sudavė kelis smūgius tam vyrui į veidą ir pilvą. Tada šis vyras sukniubo. Išgirdo žodžius „tempk jį į lauką“. Tai daryti keikdamasis atsisakė. Tada išėjo į lauką, konfliktas buvo pasibaigęs. Kitą dieną K. P. telefonu pasakė „vakar aš vieną išjungiau su skėčiu. Aš nieko niekada gyvenime nesu išjungęs su skėčiu“. K. P. paminėjo ir tai, kad „trenkiau, skėtis jam kaip ir už lūpos užsikabino ar dar už kažkur“. Paklausęs apie tai, ką pasakė K. P., E. P. pasakė „kai mes sėdėjome vakar su K. ir P., K. minėjo, kad trenkė kažkam su skėčiu“. Po įvykių jis su K. P. telefonu kalbėjo ir apie šunį. Jis K. P. pasakė, kad keistas šuo, niekam neįkando. K. P. pasakė, kad iš pradžių galvojo, jog šuo jam įkas į koją, bet irgi buvo keista, kad šuo nieko nedarė (7 t., 67-72 b.l.). Po šių perskaitytų parodymų A. Š. teisme parodė, kad atėjus prie baro stovėjo 3-4 žmonės, iš jų įsiminė T. D., kuris rankose turėjo alaus bokalą, kitų neįsidėmėjo. Šalia tų vyrų stovėjo A. K. ir vaikinas, apsirengęs šviesia striuke, kuriam K. P. ir trenkė. Bėgdamas pro sukniubusį vyrą matė, kad šį vyrą spardo K. P. ir P. L.. Po to K. P. ir P. L. atėjo prie jo, kai jis buvo kitoje gatvės pusėje. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityta specialisto išvada dėl psichofiziologinio tyrimo (7 t., 169-171 b.l.). Nuteistasis A. Š. parodė, kad su šia išvada yra susipažinęs. Nematė, kad K. P. skėčiu sudavė T. D.. Jo nuomone, jo organizmas sureagavo dėl jo ir K. P. pokalbio telefonu.

125Liudytoja I. D. teisme parodė, kad įvykio vakarą su savimi turėjo skėtį. Tai buvo ilgas, nesuskleidžiamas, mediniu galu, lenkta rankena skėtis. Ant šio skėčio buvo pavaizduotos balerinos. Bare ji buvo su V. M. ir jo draugais S. J., M. P. ir T.. Visi jie gėrė alų. Ta kompanija, su kuria ji sėdėjo, visų baro lankytojų paklausė „kam patinka P.“. S. J. ieškojo konflikto. M. Š. akiplėšiškai pasakė, kad jam patinka ir „ką jus man“. Tarp kompanijos, su kuria ji buvo, ir M. Š. prasidėjo diskusija, kuri peraugo į konfliktą. M. Š., kuriam patiko P., pasakė „eikim išsiaiškinti į lauką“. Kažkuriuo metu matė į barą atėjusį T. D., po to atėjo ir vyras, kuris buvo agresyviai nusiteikęs, keikėsi. Po kurio laiko, kai ji grįžo iš tualeto, jai V. M. pasakė rengtis, nes reikės greitai iš čia išeiti. Jie apsirengė, ji dar pasiėmė skėtį ir išėjo. Lauke buvo žmonių. Lauke stovėjo V. M., S. J., M. P.. Prie baro, nuošaliau nuo visų stovėjo ir T. D.. Lauke stovėjo dar ir vyras, kuris labai keikėsi. Ji šiam vyrui pakomentavo, kad šalia jo stovi mergina, gal jis galėtų nesikeikti. Su tuo vyru ji nuėjo į kitą gatvės pusę, o prieš tai skėtį padavė palaikyti M. P.. Ji nuėjo į kitą gatvės pusę su tuo vyru, kuris keikėsi. Ji pasikalbėjo su tuo vyruku, tada grįžo prie savo draugų, tačiau iš karto šis vyras vėl pasikvietė pakalbėti, todėl ji vėl perėjo į kitą gatvės pusę. Tada ji pamatė, kad ateina keturi vyrai ir pasigirdo „kam čia patinka P., keiksmažodis“. Prasidėjo muštynės. Matė, kad nuo baro durų iki T. D. nedidelis tarpas. Šalia jos stovėjęs vyras pradėjo bėgti, o šį vyrą vijosi trys vyrai, kurie vartodami keiksmažodį sakė „tu dar ir bėgi“. Tada tie atbėgę vyrai tą vyrą pasiguldė ir pradėjo spardyti. Vienas iš keturių vyrų nubėgo į viršų, o kiti tris suspardė šį vyrą ir nubėgo žemyn. Atsisukusi pamatė šunį ir smunkantį žmogų. Matė ir savo skėtį. Priėjusi pamatė, kad T. D. guli veidu į žemę, bėga kraujas, o šalia jo stovi šuo ir guli jos skėtis. Ji paėmė skėtį, jo antgalis nebuvo kraujuotas, bet nebuvo skėčio rankenos. Tada atsisukusi atgal pamatė kitoje gatvės pusėje, ten kur ji prieš tai stovėjo, stovinčius S. J. ir M. P.. Ji jiems pasakė „sulaužė skėtį“ ar „sulūžo skėtis“. Tada ji tą sulūžusį skėtį paleido, tarsi išmetė, palei akmenų sieną į parką. Ji, V. M. ir M. P. nusileido laiptais žemyn. Jie susitiko su V. M. ir visi kartu nuėjo į kitą barą. Kitą dieną gavo iš M. P. žinutę, kad jai skambins policija ir ji pasakytų viską, ką žino. M. P. minėjo, kad buvo girtas ir ne viską atsimena. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. I. D. parodė, kad ji su V. M. nuėjo į barą, kuriame jau buvo S. J. ir M. P. bei vaikinas su akiniais. Šie vaikinai buvo pakankamai išgėrę, todėl kalbėjosi garsiai. Tarp jų daug kartų buvo pakartota frazė „P. chuilo“. Prie kito staliuko sėdėjo vyras su mergina, taip pat ir vaikinas lygtais vardu M., kuris jau buvo girtas. Kažkuriuo metu jai išėjus kartu su rūkančiais iš jų kompanijos į barą atėjo vyras su šuniu. Kažkuriuo metu į barą atėjo ir vyras, kuris daug keikėsi. Būdant bare šis vyras ją bandė kalbinti, tačiau tuo metu kažkuris iš vaikinų, su kuriais ji buvo, pasakė „P. chuilo“. Tas vyrukas kažką atkirto, tačiau vaikinai, su kuriais ji buvo, į tai nesureagavo. Dar po kurio laiko vyras su akiniais, buvęs jų kompanijoje, taip pat pasakė „P. chuilo“, o plikas vyras, sėdėjęs su mergina, pakeltu tonu pasakė, kad P. yra geras. Įvyko diskusija. Po to visi apsirengė striukes, ji pasiėmė savo rankinę ir skėtį bei išėjo į lauką. Lauke netoli jos stovėjo tas vyras, kuris daug keikėsi. Jie pradėjo kalbėtis ir nuėjo į kitą gatvės pusę. Su juo pakalbėjusi 5 min. ji grįžo prie savo draugų, tačiau tas vyras vėl ją pakvietė pasikalbėti ir jie vėl perėjo į kitą gatvės pusę. Tada pamatė ateinančius keturis vyrus, kurių eisena buvo karinga. Įsidėmėjo vieną iš jų, nes jis buvo su barzda. Tie vyrai priėjo prie baro, vienas iš jų pasakė „tai sakai, kad P. yra „keiksmažodis“ ir prasidėjo muštynės. Matė, kaip krenta vyras, kuris buvo atėjus su šuniu. Tuo metu tas vyras, kuris ją kalbino, pradėjo bėgti, o du vyrai, kurie atėjo, sakydami „tu dar bėgi“, pradėjo jį vytis ir pasivijo. Išėjus tiems vyrams, kurie mušė vyrą, atėjusį su šuniu, ir kitą vyrą, su kuriuo ji kalbėjosi, pamatė, kad šalia to vyro su šuniu guli jo skėtis, todėl priėjo tą skėtį pasiimti. Priėjusi pamatė, kad iš to vyro, buvusio su šunimi, galvos bėga kraujas. Ji su S. J. ir M. P. nusileido laiptais žemyn. Vėliau M. P. sakė, kad jis gavo tris smūgius į smakrą. M. P. taip pat sakė, kad jis laikė jos skėtį, tačiau muštynių metu jo rankoje liko tik kotas nuo skėčio. Eidama sulaužytą skėtį ji išmetė kažkur netoli kavinės. Matė, kad nėra skėčio rankenos. Nežino, kur M. P. padėjo tą skėčio rankeną, tačiau, kai jį pamatė, tai jis rankose neturėjo skėčio rankenos. Po to susitiko su V. M.. Kitą dieną jai paskambino policijos pareigūnai. Po šio pokalbio ji pamatė socialiniame tinkle paliktą M. P. žinutę, kad ji turi viską papasakoti policijai, nes jis negali dėl to, kad nepamena, buvo labai girtas. Jos nuomone, tuos atėjusius keturis vyrus, pakvietė V. M. arba S. J. (2 t., 112-115 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti ir kiti ikiteisminio tyrimo metu liudytojos duoti parodymai. I. D. parodė, kad ankstesnius parodymus papildo tuo, jog tą vakarą, kai atėjo į barą, su savimi turėjo skėtį. Šis skėtis buvo nesulankstomas, šviesios spalvos, ant jo buvo pavaizduotos balerinos, šio skėčio kotas, rankena ir galas buvo medžio imitacijos. Visą vakarą skėtis buvo prie jos. Tuo metu, kai nusprendė išeiti iš baro, apsirengė, pasiėmė rankinę ir skėtį bei išėjo į lauką. tuo metu lauke prie baro durų stovėjo S. J., V. M. ir M. P., prie jos stovėjo agresyviai nusiteikęs vyras ir 1,5 m atstumu nuo baro durų stovėjo ir vyras su šuniu. Tam vyrui, kuris stovėjo prie jos, pareiškė pastabą, kad šis kalbėtų mandagiau, nes labai keikėsi. Su juo nuėjo pasikalbėti į kitą gatvės pusę, o prieš tai savo skėtį padavė M. P.. Pakalbėjusi su tuo vyru ji grįžo prie draugų, tačiau šis vyras ją pasivijo ir pasakė, kad nori dar kažką pasakyti. Jie vėl nuėjo į kitą gatvės pusę. Tuo metu pamatė ateinančius keturis vaikinus, kurie nuėjo tiesiai prie stovėjusiųjų prie baro. Kažkuris iš ten stovėjusiųjų ar atėjusiųjų pasakė kažką apie P. ir staiga prasidėjo masinės muštynės. Viskas vyko greitai dėl to, ji nematė, kas ir kam sudavė smūgius. Pastebėjo, kad visi keturi atėję vaikinai dalyvavo muštynėse, o ar tose muštynėse dalyvavo S. J., V. M. ir M. P., nepastebėjo. Nematė, kad kažkas mosikuotų ar sudavinėtų smūgius jos skėčiu. Muštynių metu pastebėjo, kad vyras, buvęs su šuniu, pargriuvo ant šaligatvio. Jis taip ir liko gulėti. Tada tas vyras, bendravęs su ja, pamatęs muštynes, pradėjo bėgti link pagrindinės gatvės. Nuo tos kompanijos prie baro atsiskyrę trys vyrai, sakydami „tu dar bėgi“, vijosi tą vyrą. Šie vyrai pasiviję vyrą, šį pargriovė ir spardė kojomis. Nematė, kiek jam sudavė smūgių. Po kelių minučių tie atėję keturi vyrai iš ten pabėgo. Ji pamatė, kad prie to vyro su šuniu ant kelio guli jos skėtis. Ji, norėdama pakelti skėtį, priėjusi pamatė, kad tam vyrui, buvusiam su šuniu, iš galvos bėga kraujas. Pakėlusi skėtį pamatė, kad šis sulaužytas, nebuvo lenktos rankenos. Ji rankose laikydama skėtį perėjo į kitą gatvės pusę, kurioje stovėjo S. J. ir M. P.. Pastarasis (M. P.) pakomentavo, kad jam rankose buvo likusi jos skėčio rankena. Kadangi skėtis nebebuvo tinkamas naudoti, tai jį išmetė prie akmeninio atitvaro. Po šių įvykių ji, S. J. ir M. P. išėjo, prie jų prisijungė V. M.. Jiems einant S. J. ragino eiti greičiau. Ji jo paklausė „S., ir tu“, turėdama galvoje, kad jis taip pat dalyvavo muštynėse. Į tai S. J. atsakė „aš buvau su pirštinėmis“. Iš to, ji suprato, kad S. J. irgi dalyvavo muštynėse (2 t., 116-118 b.l.). Šiuos perskaitytus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino liudytoja I. D.. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaitytas liudytojos I. D. parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Parodymų patikrinimo vietoje metu I. D. parodė barą, kuriame tarp lankytojų įvyko konfliktas, po kurio lauke prie įvyko muštynės. Liudytojas parodė, kad nusprendus eiti į namus, ji išėjo iš baro, taip pat išėjo ir vyras su šuniu. Jis stovėjo kairėje pusėje nuo baro įėjimo durų. Netoli to vyro stovėjo M. P., o šalia jo S. J. ir V. M.. Šalia šių vaikinų stovėjo ir vyras, nusiteikęs agresyviai. Ji jam pareiškė pastabą ir jie nuėjo pasikalbėti į kitą gatvės pusę. Prieš tai rankose turėtą skėtį ji padavė M. P.. Kitoje gatvės pusėje jai bekalbant su tuo vyru pamatė ateinančius keturis vaikinus, kurie iš karto nuėjo prie baro durų, prie kurių stovėjo S. J., V. M. ir M. P. bei vyras su šuniu. Kažkas garsiai pasakė apie P. ir prasidėjo muštynės. Jai stovint kitoje gatvės pusėje pamatė, kad vyras, buvęs su šuniu, griūna ant šaligatvio. Jai bestovint kitoje gatvės pusėje prie jos priėjo S. J. ir M. P.. Tas vyras, su kuriuo ji kalbėjosi, pamatęs muštynes, pradėjo bėgti. Atsiskyrę nuo muštynių trys vaikinai, sakydami „tu dar bėgi“, pasivijo tą vyrą ant kampo ir pargriovę šį vyrą trise spardė. Po to, kai tą vyrą suspardė, visi keturi vaikinai pabėgo. Tada ji priėjo prie ant šaligatvio gulinčio vyro, buvusio su šuniu, ir pamatė prie to vyro ant šaligatvio gulintį savo skėtį. Šį skėti paėmė ir perėjo į kitą gatvės pusę. Apžiūrėjusi skėtį, ji pamatė, kad skėtis yra sulaužytas, todėl jį išmėtė prie akmeninio atitvaro. Po visų įvykių ji išėjo su S. J. ir V. M. (2 t., 119-122, 123-132 b.l.). Po šių perskaitytų parodymų liudytoja teisme parodė, kad bare jokios grėsmės dėl galimų muštynių nebuvo, nes tos kompanijos, su kuria ji buvo ir kuri pavienių žmonių klausinėjo, buvo daugiau. S. J. buvo su odinėmis pirštinėmis be pirštų. Tai pamatė, kai ėjo po muštynių. Ji S. J. paklausė „ir tu“, šis atsakė „buvau su pirštinėmis. Iš to ji suprato, kad S. J. irgi dalyvavo muštynėse, bet buvo su pirštinėmis, todėl ant jo krumplių žymių nebus. Pats M. P. pasakė, kad jo rankose liko skėčio dalis. Daugiau apie skėtį M. P. ji neklausinėjo, nes matė, kad skėtis sulūžęs, todėl jį ir išmetė. Liudytoja paaiškino ir tai, kad ji ranka surašė parodymus ir nupiešė įvykių schemą (2 t., 137-140 b.l.), juos rašydama stengėsi kuo detaliau viską atsiminti. Liudytoja parodė ir tai, kad pats agresyviausias ir aktyviausias buvo S. J.. Kompanija, su kuria ji buvo, provokavo konfliktą.

126Liudytojas M. P. teisme parodė, kad susitikęs su S. J. ir J. D., visi nuėjo į barą. Prie jų prisijungė V. M. su I. D.. Tą vakarą jis nemažai išgėrė, tame bare jis gėrė su S. J. ir V. M.. J. D. išėjo prieš įvykius. Jiems būdant bare į barą pradėjo rinktis žmonės. Su jais visai bendravo. Nuėjo į lauką ir jam stovint veidu į baro duris ir kalbant su kažkuo bei rankoje laikant skėtį, jis išgirdo šūksnį ir besisukant jam kažkas sudavė smūgius į smakrą. Jis užsidengė veidą ir atsitraukė į šalį. Kai atsidengė veidą, pamatė, kad toliau stovėjo I. D.. Prie jos pribėgo ir atsidengęs veidą pamatė, kad jo rankoje nulaužtas skėtis, jį numetė. Atsisukęs pamatė tik asmenų nugaras, kurie nubėga. Matė, kad prie durų guli T. D., prie kurio buvo kraujo, o kitoje gatvės pusėje stovėjo S. J.. Nuėjo prie jo ir jie pasišalino iš tos vietos. Jis su I. D. kalbėdami ėjo paskui S. J..Liudytojas parodė ir tai, kad tuo metu, kai jam sudavė smūgius į veidą ir jis atsitraukė, skėtis jau buvo nulaužtas, o jis rankoje laikė tik skėčio rankeną. Jis laikė rankoje skėtį, kai jam sudavė smūgius, tada jis užsidengė veidą, o kai jau atsidengė veidą, tada pamatė, kad jo rankoje tik skėčio rankena. Jis veidą užsidengė turėdamas tik skėčio rankeną. Detalių visų neatsimena. Jis nesuprato dėl kokių priežasčių jam buvo suduoti smūgiai, jokio pykčio nebuvo. Nežino, kas ten aiškinosi santykius, tik iš straipsnių sužinojo, kad tai buvo neva dėl P.. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojo M. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad jis su S. J. ir J. D. iš pradžių buvo viename bare, o po to nuėjo į kitą barą, nes jie jau buvo išgėrę ir norėjosi vakarą pratęsti. Jiems nuėjus į kitą barą prie jų prisijungė V. M. su I.. Bare dar buvo du žmonės, kurie sėdėjo prie židinio. Bare buvo vaikinas ir mergina, kurie kalbėjosi lietuviškai. Mergina buvo žaliai dažytais plaukais, o vaikinas plikas. Jis, S. J., V. M., I. ir J. D. sėdėdami diskutavo apie įvykius U.. Kadangi visi jau buvo pakankamai girti, tai pokalbis vyko gana garsiai. Tas plikas vaikis, kuris sėdėjo su mergina, pasakė, kad P. yra geras prezidentas. Jie jam argumentavo, kad jų nuomonė dėl P. gerumo skiriasi. Jokio konflikto ar grasinimų nebuvo. Jie vis eidavo į lauką parūkyti. Valandos bėgyje į barą pradėjo rinktis daugiau žmonių, atėjo ir vyras su šuniu. Lygtais kažkuriuo metu ji su V. M. su dviem nepažįstamais žaidė stalo futbolą. Kažkuriuo metu iš baro galbūt apie 10 žmonių išėjo į lauką parūkyti. Prie įėjimo buvo ir vyras su šuniu, o jis buvo apie du žingsnius nuo įėjimo atsisukęs į gatvę. Jam vyras su šuniu buvo iš dešinės pusės. Kur tuo metu buvo S. J. ir kiti jo pažįstami, nematė. Jis kalbėjo su keturiais vaikinais, kurie buvo beįeinantys į barą, tačiau dar rūkė. Stovėdamas nugara į gatvę išgirdo šūksnį „ei tu“ ir atsisukęs pamatė keturis ar penkis vyrus, vilkinčius juodas striukes, ir gavo smūgius į smakrą. Tada jis atsitraukė apie keturis žingsnius į šoną ir susirietė. Tada išgirdo S. J. šūksnį „savas“. Galbūt jis nuo smūgių buvo praradęs sąmonę, nes atsidengęs veidą pamatė prie įėjimo gulintį vyrą, kuris buvo su šuniu. Tam vyrui iš galvos bėgo kraujas. Nuo to vyro jis buvo apie dešimt metrų. Tada pasisuko ir pamatė kitoje gatvės pusėje vyrą, kuris buvo susigūžęs, o jį spardė keturi ar penki vyrai, apsirengę juodomis striukėmis. Tas vyras, kurį spardė buvo veidu į jį, o tie vyrai, kurie spardė, buvo atsukę jam nugaras. Už jo kieme palei gatvę stovėjo I., prie kurios jis nubėgo ir apsisukęs pamatė, kad niekas nieko nebemuša. Jis su I., pasiviję S. J., nuėjo į kitą barą. Po to atėjo ir V. M.. Visą likusį vakarą jis bendravo su I., o atokiau S. J. su V. M. bendravo tarpusavyje. Jis jautė, kad su muštynėmis susiję S. J. ir V. M. (2 t., 142-144 b.l.). Šiuos perskaitytus parodymus M. P. patvirtino teisme. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti kiti ikiteisminio tyrimo metu liudytojo duoti parodymai. Jis parodė, kad išėjęs iš baro atsigaivinti atsistojo prie baro durų, stovėjo prie bordiūro, veidu atsisukęs į barą, o nugara į gatvę. Prieš jį stovėjo du nepažįstami vyrai, o po dešine puse prie pastato sienos, maždaug trijų metrų atstumu, stovėjo vyras su šuniu. Jis bendravo su tais vyrais, kurie stovėjo priešais jį. Tuo metu išgirdo kažkokį triukšmą, lygtais girdėjo „ei tu“. Jis pradėjo suktis į kairę pusę ir vienas iš tų vyrų, su kuriais jis bendravo, įdavė į rankas skėtį. Tada jis atsisukęs, rankose laikydamas ištiestą ir nukreiptą į priekį skėtį, pamatė prie savęs keturi nepažįstamus vyrus, apsirengusius juodomis striukėmis. Iš karto pasisukęs pajuto 2-3 smūgius į smakrą. Tada jis rankomis užsidengė veidą ir susirietė. Tuo pačiu metu išgirdo S. J. sakantį „savas“. Iš to suprato, kad S. J. buvo kažkur šalia, buvo prie tų atėjusių vaikinų. Gavęs smūgius jis pradėjo trauktis iš tos vietos, ėjo kažkaip šonu, vis dar neatsidengdamas veido. Jis paėjo apie 10 žingsnių link to žmogaus su šuniu ir dar toliau nuo jo. Paėjęs tuos žingsnius ir atsidengęs veidą, jis pamatė, kad rankose turi tik skėčio rankeną. Šią rankeną išmetė. Kur buvo pats skėtis, kas jam iš rankų jį ištraukė, nežino. Kai atsidengė veidą pamatė ir tą vyrą, buvusį su šuniu, gulintį ant šaligatvio toje vietoje, kurioje ir matė paskutinį kartą. Šiam vyrui iš veido ar galvos bėgo kraujas. Prie jo žmonių nebuvo. Pamatė, kad kitoje gatvės pusėje keturi ar penki vaikinai suduoda smūgius rankomis ir spardo kažkokį vyrą, apsirengusį mėlyna striuke. Tada toliau ant šaligatvio stovinčią pamatė ir I.. Prie jos jis nubėgo. Tada pasižiūrėjęs į tą pusę, kur buvo mušamas tas vyras, pamatė, kad visi tie vaikinai nubėga gatve už kampo link N. gatvės. Kur buvo tas mušamas vyras, nematė. Tuo metu kitoje gatvės pusėje pamatė S. J. ir jis su I. nuėjo prie jo. S. J. pasakė, kad su V. M. susitarė susitikti kitame bare. Jie iš ten išėjo (2 t., 145-147 b.l.). Po šių perskaitytų parodymų M. P. parodė, kad nors atsimena, kad turėjo skėtį, tačiau, kieno tas skėtis buvo ir kaip šis skėtis ėjo per rankas, neatsimena. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti dar kiti M. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir jo nubraižyta įvykio schema. Jis parodė, kad prieš jį stovėjo du vaikinai, iš jų žemesnis vaikinas šviesių plaukų, pokalbio metu padavė jam skėtį. Tuo pačiu metu jam iš dešinės pusės atėjo vyras su šuniu ir sustojo apie 1,5 m atstumu nuo jo, taip pat ant šaligatvio. Visi jie bendravo. Galėjo būti ir taip, kad skėtį palaikyti padavė I., o tas šviesių plaukų vaikinas buvo paėmęs skėtį apžiūrėti ir po to jį jam grąžino. Bendraujant su tais vyrais jis išgirdo šūksnį apie P., ir jis, rankoje laikydamas tiesiai, maždaug 1,2 m aukštyje skėtį, sukosi bei pamatė ateinančius keturis vaikinus, apsirengusius tamsiai. Jam besisukant į kairę vienas iš tų vaikinų sudavė 2-3 smūgius į smakrą. Po šių smūgių jis užsidengė veidą ir atbulomis pradėjo trauktis. Tuo metu išgirdo S. J., kuris sakė „nemuškit, čia savas“. Jis suprato, kad S. J. jam buvo iš dešinės, nes jo nematė, o išgirdęs šūksnius sukosi į kairę. Nuo tos vietos, kur jį užpuolė, atbulomis jis paėjo apie 5-6 metrus. Atsidengęs veidą pamatė, kad dešinėje rankoje turi tik skėčio rankeną. Kuriuo momentu iš jo atėmė ar išmušė tą skėtį ir kas tai padarė, jis nepajuto ir nematė. Kai atsidengė veidą ir apsižiūrėjo, prie jo jau nieko nebuvo. Tuo metu S. J. stovėjo kairiau nuo jo, arčiau kitos gatvės pusės, kelio važiuojamojoje dalyje. Pamatė link N. gatvės nubėgančius tris ar keturis vaikinus. Tuo metu vyras su šuniu (T. D.) gulėjo ant šaligatvio arčiau baro sienos, faktiškai toje pačioje vietoje, kur jį ir matė paskutinį kartą, kai su juo bendravo. Iš T. D. veido ar galvos bėgo kraujas. Kai tie vaikinai pabėjo, jis su S. J. ir I. iš ten išėjo (2 t., 155-157, 158-160 b.l.). Po šių perskaitytų parodymų M. P. patvirtino, kad savo ranka nubraižė schemą. Liudytojas teisme parodė, kad atsimena, jog rankoje laikė skėtį. Juo nemosikavo. Liudytojas M. P. davė parodymus ir parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., 162-163, 164-174 b.l.). Šiuos parodymsus patvirtino teisme ir paaiškino, kad šio procesinio veiksmo metu jis davė parodymus su skėčiu, nors iš tikrųjų įvykio metu rankoje turėjo ne skėtį, o skėčio rankeną. Teisme pagal nuotraukas esančias prie jo parodymų patikrinimo vietoje protokolo M. P. paaiškino, kad tuo metu, kai jis atsisukinėja, skėtis yra išmušamas iš rankų ar jį kažkas ištraukė. tuo metu, kai jam buvo suduodami smūgiai, skėtis lūžta. Kai jis atsidengė veidą ir pamatė sužeistą vyrą, jo rankoje buvo skėčio kotas.

127Nukentėjusysis A. K. teisme parodė, kad bare kompanija necenzūriškai atsiliepė apie P., o jis buvo kitokios nuomonės, todėl truputi apsižodžiavo. Jis pasakė repliką, tiesioginio konflikto nebuvo. Bare matė M. Š.. Po 15-20 min. į barą atėjo T. D.. Jis bendravo su T. D., išeidavo parūkyti. Paskutinį kartą išėjus parūkyti pamatė link jo bėgančius du vaikinus, prasidėjo susistumdymai. Jis bandė bėgti. Jį spardė parblokštą ant žemės. Atsipeikėjęs pamatė T. D., gulintį kraujo klane, o M. Š. prie baro durų. Jį mušė daugiau nei du asmenys. Mušė ir tada, kai jis buvo pabėgęs 10 m nuo baro. Tą vakarą matė ir S. J., tačiau jis su niekuo nekonfliktavo, vyko apsižodžiavimas. S. J. jam sudavė smūgius, paskutinį kartą jis prieš jį smurtavo, kai buvo toliau nuo baro. Visi jį mušė krūvoje, S. J. sudavė į mentę, koja trenkė iš nugaros, jis gulėjo šonu ir matė jo veidą. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiojo A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad į barą atėjo su vyru, su kuriuo susipažino tą vakarą kitame bare. Šis vyras buvo su akiniais. Bare matė 3-4 vaikinų kompaniją, kurie keldami bokalus garsiai pasakė „P. chuilo“ ir pastebėjo, kad tie tikisi, kad jis juos palaikys, tačiau jis pasakė, jog „gerai būtų, kad mūsų valstybė turėtų tokį prezidentą kaip P.“. Tai buvo tik replika, jis su ta kompanija nekonfliktavo. Po kurio laiko pastebėjo, kad ta kompanija tyliai tarpusavyje kažką kalbasi. Kažkuriuo metu į barą atėjo vyras su šuniu. Su tuo vyru kalbėjo rūkydamas lauke. Kiek atsimena, kad vyras, kuris buvo su šunimi, lauke turėjo rankose alaus bokalą. Kalbėdamas su tuo vyru jis pajuto smūgį iš nugaros, po šio smūgio jis nukrito ant žemės. Bandė keltis, tačiau jį spardė maždaug trys ar keturi asmenys. Asmenys, spardantys jį, šaukė „kas čia už P.“. Kai tie asmenys pabėgo, jis atsimėtė ir pamatė ant šaligatvio prie baro durų kraujo klane gulintį tą vyrą, kuris buvo su šunimi. Tų muštynių metu nukentėjusio dar vienas vyras, kuris skundėsi, kad jam skauda ranką. Daugiau detalių neatsimena, nes buvo labai girtas (2 t., 67-69 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis A. K. patvirtino šiuos parodymus ir parodė, kad su K. P. ir E. P. susitaikė.

128Nukentėjusysis M. Š. teisme parodė, kad bare susipažino su mergina, atsisėdo prie židinio. Už jo sėdėjusi kompanija, 3-4 vyrai ir mergina, pradėjo sakyti, jog „P. chuilo“. Paklausus dėl ko jie taip sako, jie paklausė jo vardo. Pasakius vardą, jie pradėjo jį įžeidinėti, sakė, kad trauktų savo galvą arba jį sudaužys. Tada jis priėjo prie tos kompanijos ir pasakė, kad gali vienas ant vieno išeiti pasikalbėti. Tada ta kompanija nutilo. Atėjo jo draugas D. N., pamatė, kad ta kompanija agresyviai nusiteikusi jo atžvilgiu. Po to su ta kompanija susitaikė, su jais bendravo įvairiomis temomis. Praėjus kelioms valandoms, per tą laiką jokių konfliktų nebuvo, į kiemą jį išsikvietė V. M.. Išėjus iš baro jis pamatė kairėje pusėje gulintį T. D. kraujo baloje, kitoje gatvės pusėje prie medžio gulėjo sumuštas A. K.. A. K. sakė „už ką“, „kodėl“. Pradėjus dairytis jo žvilgsnis susitiko su lygtais A. Š.. Tada ėjo link tualetų ir gavo apie 20 smūgių į ranką, pilvą ir tiek žemiau. Jo nuomone, jį mušė du asmenys, kurie buvo ant laiptų. Civilinio ieškinio nereiškia. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiojo M. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu M. Š. parodė, kad bare pradėjo kalbinti šalia sėdinčią lygtais 5 vyrų ir merginos kompaniją. Kokiomis temomis kalbėjo neatsimena, nes buvo išgėręs. Tarp tos kompanijos ir jo kilo konfliktas dėl politinių pažiūrų, nes pokalbio metu jis pasakė, kad jam patinka P.. Toje kompanijoje buvę vaikinai pradėjo jam grasinti, sakydami, kad už tokius pokalbius, jis gali gauti į galvą. Jis jiems pasakė, kad tuo atveju, jeigu nori pyktis, gali eiti į lauką išsiaiškinti vienas ant vieno. Daugiausiai su juo konfliktavo agresyviai nusiteikęs vaikinas su akiniais, taip pat ir vaikinas, kalbantis dzūkišku akcentu. Vėliau vaikinai nusiramino ir jie nustojo bendrauti. Po to į barą atėjo jo draugas D. N., su kuriuo bendravo įvairiomis temomis. Po kažkurio laiko jam einant į tualetą į lauką jį pakvietė vaikinas, kalbantis dzūkišku akcentu, kuris tuo metu buvo lauke. Jam išėjus į lauką jis pastebėjo kraujo baloje gulintį vyrą. Išėjęs į lauką ir atsisukęs iš karto gavo smūgį į galvą. Jis pradėjo trauktis link tualeto, tačiau nukrito. Tada jį spardė kojomis (2 t., 56 b.l.). Kitos apklausos metu M. Š. parodė, kad praėjus tam tikram laiko po konflikto bare, jau viskam aprimus, jis ėjo link tualeto. Išėjus į baro koridorių jis pamatė prie pravertų baro durų stovintį vaikiną, kurį pirmos apklausos metu įvardino kaip kalbantį su akcentu, kuris rankos mostu pakvietė išeiti į lauką. Tuo metu jau viskas buvo nurimę, dėl to nieko blogo nepagalvojo, išėjo į lauką. Tik išėjus į lauką jis pamatė kairėje pusėje kraujo baloje gulintį T. D.. Tuo pačiu metu pamatė ir A., kurio veidas buvo kruvinas ir jis pasakė „už ką“. Apsidairęs pamatė dešinėje pusėje nuo įėjimo durų stovinčius apie 4-6 vaikinus. Įbėgęs į baro koridorių nusprendęs, kad nespės atidaryti baro vidinių durų, jis nutarė leistis laipteliais žemyn prie tualeto. Nusileidęs laipteliai ir nespėjęs pasislėpti pajuto smūgį iš viršaus. Asmuo, sudavęs jam smūgius, stovėjo ant laiptelių, žymiai aukščiau nei jis. Po to jam buvo suduoti rankomis, po to kojomis apie 20 smūgių. Suprato, kad jį mušė dviese. Tą vakarą buvo labai girtas, dėl to didžiąją įvykių dalį detaliai neatsimena (2 t., 58-60 b.l.). Po šių perskaitytų parodymų M. Š. patvirtino, kad šie parodymai yra teisingi. M. Š. raštas, kuriame prašoma V. M. pagal BK 40 str. neatleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (14 t., 102 b.l.). Apie tai teisiamojo posėdžio metu M. Š. paaiškino, kad civilinio proceso tvarka pateiks reikalavimą atlyginti jam padarytą žalą, nes šioje byloje jau per vėlu teikti civilinį ieškinį. Jo niekas neatsiprašė. Kažkokia kalba buvo, bet nutruko. Tuo atveju, jeigu jie nesusitars, tai prašys teismo bausti kuo griežčiau. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaitytas V. M. įsipareigojimas visiškai atlyginti M. Š. padarytą žalą (14 t., 121 b.l.). M. Š. teisme paaiškino, kad apie šį įsipareigojimą jis nieko nežino. Jo, M. Š., įpareigotas asmuo paskambino V. M. ir su juo susiderėjo daug mažesnę sumą, tačiau buvo pasakyta, arba dabar, arba vėliau bus kitaip.

129Liudytojas R. B. teisme parodė, kad gyvena antrame namo aukšte, o šio namo pirmame aukšte yra baras. Ryte bevedžiojant šunį pamatė skėčio rankeną, nuėjęs toliau pamatė ir ilgą skėtį. Pamatė, kad skėtis neturi rankenos. Pridėjęs rankeną prie skėčio, pamatė, kad sutapo. Pasiliko skėtį, po to jį įsidėjo į automobilį, nes matė, kad naktį buvo policija. Po to policijos pareigūnai jo paklausė ir jis jiems pasakė, kad automobilyje turi skėtį, kurį jiems ir atidavė. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. R. B. parodė, kad jo butas yra virš baro. Pabudęs apie 3 val. 30 min. pro langą matė, kad prie jo namo yra policijos automobilis. Apie 6 val. išėjo pasivaikščioti su šuniu. Praeidamas barą pamatė prie baro lango ant žemės gulinčią lenktą skėčio rankeną. Į tą rankeną neatkreipė dėmesio ir nuėjo į parką. Leisdamasis laipteliais pamatė ant žolės gulintį nesulankstomą skėtį. Apžiūrėjo šį skėtį ir pamatė, kad šis skėtis be rankenos. Jis tą skėtį paėmė ir grįždamas į namus paėmė ir tą rankeną. Sudėjęs rankeną ir skėtį, juos padėjo namo kieme. Jis pagalvojo, kad skėtis gali būti susijęs su nakties įvykiais. Po kelių dienų tą skėtį padėjo į automobilio bagažinę. Po kelių dienų, 2014 m. gruodžio 30 d., jam išėjus iš kiemo, prie jo priėjo policijos pareigūnas ir paklausė, ar jam kas nors žinoma apie 2014 m. gruodžio 23-24 d. nakties įvykius. Tada jis papasakojo apie rastą sulaužytą skėtį ir šį skėtį pateikė pareigūnams (2 t., 188-190 b.l.). Šiuos perskaitytus parodymus liudytojas R. B. teisme patvirtino ir parodė, kad skėtis visą laiką buvo jo automobilyje. Rankena buvo ant žemės maždaug 7-8 m atstumu nuo baro durų iš dešinės pusės, o skėtis buvo parke.

130Liudytoja I. R. teisme parodė, kad įvykio metu dirbo bare. Prie kompanijos, kurioje buvo trys vaikinai ir mergina, prisijungė M. Š. ir A. K.. Visi jie kalbėjosi, užsisakinėjo alkoholinius gėrimus. Nežino, kiek jie gėrė bare, tačiau nebuvo akivaizdžiai apsvaigę. Vienas vaikinas iš kompanijos priėjo prie jos ir kolegos, kuris irgi tą vakarą dirbo bare, ir išreiškė mintį, kad M. Š. palaiko P. ir norėtų jį sumušti. Jis klausė, ar jį galima primušti. Atsakė, kad tuo atveju jie kvies apsaugą ir policiją. Tada kiti draugai jį atkalbėjo, apramino ir visi grasinimai pasibaigė. Vėliau ta kompanija pasišalino iš baro ir jų nematė apie valandą. Pamatė, kad ta kompanija sukinėjasi lauke ir stebi, kas įeina į barą, kas išeina. Į barą buvo atėjęs T. D. su šuniu. Kai išgirdo triukšmą, dėl saugumo uždarė duris ir iškvietė apsaugą ir policija. Tos muštynės jau vyko kurį laiką. Kai išėjo į koridorių, nieko nematė, o laukė pamatė gulintį T. D.. Tada nuėjo atgal į barą iškviesti policijos, užsidarė duris. Girdėjo, kad kažkas bandė įeiti į barą, traukė duris, jas trankė. Po kurio laiko, kai duris atidarė, pamatė prie tualeto durų gulintį A. K.. Liudytoja paaiškino, kad šiuo metu įvykius atsimena, tačiau jų eigos nėra tikra, dėl to prašo remtis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. I. R. parodė, kad bare buvusi trijų vyrų ir merginos kompanija pradėjo bendrauti su M. Š. apie politiką. Tarp jų įvyko konfliktas. Vienas vaikinas bandė įtikinti M. Š. pakeisti nuomonę, tačiau nesielgė agresyviai. Po pokalbio vienas kitam paspaudė rankas. Kitas vaikinas, buvęs su akiniais, buvo nusiteikęs agresyviai. Priėjęs prie barmenų klausė, kodėl jį su tokiomis pažiūromis priimame į barą. Klausė, ar iškviestume policiją, jeigu kompanija sumuštų M. Š. už tokias pažiūras. Šis vaikinas, sužinojęs, kad iškviestų apsaugą ir policiją, daugiau vengė bendrauti su M. Š.. Po kelių valandų ta kompanija išėjo iš baro, o M. Š. liko bare. Į barą atėjo A. K. ir T. D. su šuniu. Iš lauko pasigirdo dūžtančio bokalo garsas. Atidarius duris vienas asmuo pradėjo šaukti, kad lauke vyksta muštynės ir vieną klientą bandė ištempti į lauką muštis, tačiau jam nepavyko. Išėjus pasižiūrėti ji pamatė, kad du asmenis, kurie stovėjo vienas priešais kitą. Gali būti, kad vienas iš jų buvo A. K.. Pamatė, kad prie lango guli žmogus, nuo jo veido tekėjo kraujas. Grįžusi į barą užrakino duris, kad muštynės nepersikeltų į vidų ir pasakė kitam barmenui kviesti policiją. Tuo metu, kai jis kvietė policiją, kažkas bandė brautis į baro vidų, plėšė duris. Pasižiūrėjusi pro langą pamatė, kad tas žmogus vis dar guli ir laiko šunį už pavadėlio. Tuo metu kažkas pabeldė į langą, ji atrakino duris ir išėjusi prie tualeto pamatė sukniubusį M. Š., aplinkui mėtėsi bokalo šukės. Lauke ant žemės gulėjo kruvinas T. D.. Kažkas paprašė iškviesti greitosios medicinos pagalbą. M. Š. papasakojo, kad išėjęs parūkyti į koridorių prie jo iš lauko atėjo vaikinas iš minėtos kompanijos ir pasiūlė ateiti pakalbėti. Išėjęs iškarto pajuto smūgius į galvą, sakė, kad du asmenys bandė šokinėti jam ant galvos. Prieš smūgius M. Š. dar spėjo pamatyti, kad T. D. jau gulėjo, o tarp jį mušusių asmenų matė minėtoje kompanijoje matytus veidus. M. Š. sakė, kad jį užpuolė tikriausiai du asmenys, po to atėjo dar daugiau (2 t., 110). Šiuos perskaitytus parodymus I. R. patvirtino ir paaiškino, kad ji uždarė duris, pro kurias galima tiesiogiai patekti į baro patalpą, yra ir kitos durys, pro kurias galima patekti į koridorių iš lauko.

131Liudytojas A. S. teisme parodė, kad įvykio metu dirbo bare. Tą vakarą tarp M. Š. ir kompanijos, kurioje buvo keturi vaikinai ir mergina, kilo konfliktas dėl P.. Paaiškino, kad baras ne vieta aiškintis santykius, ne vieta konfliktams. To vaikino, kuris buvo agresyviai nusiteikęs, draugai jį apramino ir atrodė, kad konfliktas baigėsi. Sėdėjo kita kompanija, kuri neva konfliktavo, bet tas konfliktas greitai baigėsi. Ta kompanija gėrė alų. Po kurio laiko kompanija, su kuria konfliktavo, pasišalino iš baro. Po valandos ta kompanija grįžo, tačiau stovėjo tarpduryje lauke. Neužilgo prasidėjo muštynės. Iš tos kompanijos, kuri konfliktavo, asmuo kvietėsi M. Š. į lauką, bandė jį išsivesti. Kilo muštynės, dėl to jis iškvietė apsaugą ir policiją. Pro langus matė, kad lauke buvo daug žmonių. Kai lauke nurimo, jo kolegė pamatė, kad kraujo klane guli vyriškis. Tada jis paskambino greitosios medicinos pagalbai. Liudytojas parodė, kad šiuo metu visų aplinkybių neprisimena, galima remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti A. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad darbo metu pamatė, kad prie įėjimo į barą vyksta muštynės, kuriose dalyvauja apie penkis asmenis, kurie agresyviai nusiteikę. Visi šie asmenys prieš tai buvo bare ir vartojo alkoholį. Be to, ši kompanija buvo sukonfliktavusi su kitu baro lankytoju dėl politinių pažiūrų. Vyras su akiniais, iš tos kompanijos, grasino trenkti bokalu tam kitam baro lankytojui. Tada jis užrakino baro duris ir iškvietė policiją. Po to išėjęs į lauką pamatė ant žemės gulintį vyrą, kurio veidas buvo kruvinas. Šalio jo buvo nuskeltas alaus bokalas, šukės. Iš tos kompanijos ant aukščiausio vyro apykaklės buvo prisegti Gedimino stulpai (2 t., 105-108 b.l.). Kitoje ikiteisminio tyrimo apklausoje A. S. parodė, kad į barą atėjusi kompanija, keturi vaikinai ir mergina, užsisakė alaus ir atsisėdo prie staliuko. Vienas iš tų vaikinų buvo prisisegęs emblemą, kurioje vaizduojami Gedimino bokštai, taip pat užsidėjęs šaliką, ant kurio pavaizduoti Gedimino stulpai. Kitas vaikinas buvo su akiniais, trečias vilkėjo šviesią striukę, o ketvirtas vilkėjo juodą medžiaginę striukę. Ši kompanija pradėjo su M. Š. konfliktuoti dėl politinių pažiūrų. Konflikto metu vaikinas su akiniais grasino alaus bokalu trenkti M. Š. tuo atveju, jeigu šis neišeis iš baro. Vaikinas, kuris buvo su emblema ir užsidėjęs šaliką, konfliktą numalšino. Tas vaikinas su akiniais buvo atėjęs prie jo ir klausė, ar jis iškvies policiją, jeigu primuš M. Š.. Jis atsakė teigiamai. Po to į barą atėjo vyras su šuniu. Matė, kad tas vaikinas, kuris nuramino konfliktą, kalbėjosi su M. Š. ir jie paspaudė rankomis. Vienu metu baras ištuštėjo. Minėta kompanija ir vyras su šuniu ilgą laiką buvo lauke. Po to jam kažkas pranešė, kad lauke vyksta muštynės. Tuo metu A. K. išbėgo į lauką pasižiūrėti, kas ten vyksta. Į barą atėjo vaikinas, vilkintis pūstą striukę, ir pakvietė M. Š. išeiti į lauką. Tada jis išėjo į koridorių ir M. Š. pasiūlė grįžti į vidų, nes ketino užrakinti duris, tačiau M. Š. išėjo į lauką. Jis užrakino duris ir iškvietė policiją. Kažkas jam pasakė, kad stipriai sumuštas vyras, buvęs su šuniu. Priėjęs prie lango pamatė daugiau žmonių, kurie nebuvo bare. Matė, kad jie dalyvavo muštynėse. Kai baigėsi muštynės, išėjo į lauką ir pamatė už galvos susiėmusį A. K. ir kraujo klane gulintį vyrą su šuniu. Eidamas į baro vidų pamatė koridoriuje gulintį M. Š., kuris buvo susiėmęs už galvos. M. Š. sakė, kad tuo metu, kai jis išėjo į lauką, tai vyras, kuris buvo su šuniu, jau gulėjo ant žemės. Tada jį (M. Š.) užpuolė du vaikinai (2 t., 109 b.l.). Po perskaitytų parodymų liudytojas A. S. teisme patvirtino šiuos parodymus ir paaiškino, kad S. J. panašus į tą vaikiną, kuris buvo su emblemomis ir šaliku.

132Specialisto išvadoje Nr. M 30/15 (01) nurodyta, kad X gydymo stacionare ligos istorijos Nr. YYYY duomenimis T. D. mirė 2015 m. sausio 6 d., 3.40 val. T. D. mirė nuo aklo kiauryminio durtinio galvos sužalojimo su kairės akies ir galvos smegenų sužalojimo. Į tai nurodo randu sugijusi kiaurinė žaizda kairės akies apatiniame voke, kairės akies sužalojimas – kairės akies obuolio kiauryminė žaizda, kraujas akies obuolio priekinėje kameroje ir stiklakūnyje, kairės akies stiklakūnio pasišalinimas, trauminis kairės akies obuolio išsiveržimas išorėn, kraujo išsiliejimas į užakiduobinį tarpą, skylinis – skeveldrinis kairės akiduobės vidinės – užpakalinės sienelės ir pleištakaulio kairio mažojo sparno lūžis, priekinės smegenų arterijos kairės šakos Al segmento prekomunikantinės dalies sužalojimas, kraujavimas į sinusinius ančius, po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei galvos smegenų skilvelius, kiauryminis galvos smegenų pamatinio paviršiaus kairės kaktinės – smilkininės skilčių sužalojimas, aklai užsibaigiantis kairiame šoniniame galvos smegenų skilvelyje, galvos operacija kaukolės kairėje, kairės akies operacija, galvos smegenų skilvelinis drenažas kaukolės dešinėje, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, smegenų pabrinkimu ir strigimu pakauškaulio didžiojoje angoje, antrinėmis kraujosruvomis smegenų kamiene, smegenų koma, centrinės kilmės karščiavimu, progresuojančiu centrinės kilmės kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu su masyviu plaučių pabrinkimu, dauginiu organų disfunkcijos sindromu. T. D. lavone nustatyta: 3.1. randu sugijusi kiaurinė žaizda kairės akies apatiniame voke, kairės akies sužalojimas – kairės akies obuolio kiauryminė žaizda, kraujas akies obuolio priekinėje kameroje ir stiklakūnyje, kairės akies stiklakūnio pasišalinimas, trauminis kairės akies obuolio išsiveržimas išorėn, kraujo išsiliejimas į užakiduobinį tarpą, skylinis – skeveldrinis kairės akiduobės vidinės – užpakalinės sienelės ir pleištakaulio kairio mažojo sparno lūžis, priekinės smegenų arterijos kairės šakos Al segmento prekomunikantinės dalies sužalojimas, kraujavimas į sinusinius ančius, po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei galvos smegenų skilvelius, kiauryminis galvos smegenų pamatinio paviršiaus kairės kaktinės – smilkininės skilčių sužalojimas, aklai užsibaigiantis kairiame šoniniame, galvos smegenų skilvelyje, pagal makroskopinį vaizdą ir lokalizaciją labiausiai tikėtina padaryta kietu, buku, pailgu, cilindro formos, apie 1,5 cm skersmens daiktu ar įrankiu, jam smingant į galvą ties kairės akies apatinio voko išoriniu kraštu per akiduobę į kaukolės ertmę iš kairės dešinėn, iš apačios viršun ir paliekant apie 7 cm ilgio kanalą. Šie sužalojimai padaryti prieš patenkant į gydymo įstaigą, tai yra 2014 m. gruodžio 24 d., 3.30 val. Šie sužalojimai, remiantis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1., 6.6.4. punktais, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu; 3.2. sugijusi žaizda kaktos kairėje, pagal makroskopinį vaizdą, padaryta prieš patenkant į gydymo įstaigą, t. y. 2014 m. gruodžio 24 d., 3.30 val. Apie jos padarymo mechanizmą pasisakyti negalima, nes žaizda yra sugijusi. Šis sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Atsižvelgiant į sužalojimų lokalizaciją bei pobūdį kūne, nukentėjusysis, sužalojimų padarymo jam metu, galėjo būti įvairiose pozose. Išvados 3.1 punkte išvardinti sužalojimai, pagal makroskopinį vaizdą ir lokalizaciją, labiausiai tikėtina padaryti kietu, buku, pailgu, cilindro formos, apie 1,5 cm skersmens daiktu, ar įrankiu. Apie išvados 3.2 punkte nustatyto sužalojimo padarymo mechanizmą pasisakyti nėra galimybės, nes žaizda yra sugijusi (1 t., 110-124 b.l.).

133Specialisto išvadoje Nr. MK 12/15 (01) nurodyta, kad neatmetama galimybė, kad T. D. lavono tyrimo metu nustatytas durtinis kairiojo apatinio voko, kairės akies, kairės akiduobės vidinės – užpakalinės sienelės ir galvos smegenų sužalojimas padaryti tyrimui pateikto objekto – lietsargio koto laisvuoju galu. Bent kiek kategoriškesnė išvada negalima, kadangi sužalojime užsifiksavę tik plačios grupinės priklausomybės požymiai. Kokių savybių įrankiu ir ar tirti pateiktu skėčiu padaryta sugijusi žaizda kaktos kairėje nustatyti negalima, kadangi žaizda sugijusi, o X gydymo stacionare ligos istorijoje Nr. YYYY šios žaizdos morfologiniai požymiai neaprašyti. Kaukolės skliauto fragmente – chirurginiame kauliniame lope – sužalojimų nėra. Tirti pateikto skėčio kotas cilindro pavidalo, 13 mm skersmens laisvajame gale ir 13,5 mm skersmens ties rankena. Laisvasis galas yra skersinio pjūvio plokštuma, kurios kraštai užapvalinti. Skėčio rankena atidalinta, koto galas, prie kurio tvirtinama rankena, lūžiminė skersinė plokštuma, nelygiais kraštais ir paviršiumi. Tirti pateiktas skėtis gali veikti kaip duriantis, apvalaus cilindro formos, 13 mm skerspjūvyje (skėčio koto laisvasis galas), traumuojantis paviršius (1 t., 88-93 b.l.).

134Specialisto išvadoje Nr. pM 41/15 (01) – M 30/15(01) nurodyta, kad atsižvelgiant į T. D. nustatytų sužalojimų kairės akies srityje makromorfologinį vaizdą ir lokalizaciją, bei įtariamųjų apžiūros tyrimų duomenis, labiausiai tikėtina, kad maksimalus atstumas tarp užpuoliko (-ų) ir nukentėjusiojo T. D., sužalojimų padarymo metu, galėjo būti ranka (-omis) pasiekiamu ir skėčio ilgio atstumu, tai yra iki 151 cm. Atsižvelgiant į T. D. nustatytų sužalojimų kairės akies srityje makromorfologinį vaizdą ir lokalizaciją, labiausiai tikėtina, kad tarpusavio išsidėstymas tarp nukentėjusiojo ir užpuoliko (-ų) buvo atsisukus veidu į veidą, priešpriešais, vienas kito atžvilgiu. Atsižvelgiant į T. D. nustatytų sužalojimų kairės akies srityje makromorfologinį vaizdą ir lokalizaciją, mažai tikėtina, kad nustatytus sužalojimus galėjo padaryti įtariamasis stovintis priešpriešais iš dešinės pusės nukentėjusiojo atžvilgiu. Labiausiai tikėtina, kad nustatytus sužalojimus galėjo padaryti įtariamasis, stovintis priešpriešais ir labiau iš kairės pusės nukentėjusiojo atžvilgiu (1 t., 134-136 b.l.).

135Ekspertas S. C. teisme patvirtino pateiktas specialisto išvadas ir paaiškino, kad pagrindinė T. D. mirties priežastis – aklas kiauryminis durtinis galvos sužalojimas su kairės akies ir galvos smegenų sužalojimu. Tai yra sužalojimas, kurio kanalas tęsiasi per kairį apatinį voką, akį, kaukolės skliautą, kraujagyslę (arteriją) ir galvos smegenis. Tai yra pagrindinis sužalojimas, nulėmęs mirtį. Autopsijos metu, gydymo įstaigai pristačius kūną, buvo nustatyti sužalojimai: kiauryminė žaizda kairės akies apatiniame voke; sugijusi žaizda kaktos smilkinio projekcijoje kairėje pusėje; nubrozdinimas apatinės lūpos raudonyje; poodinės kraujosruvos dešinio bei kairio žasto srityje; daugybinės injekcinės žymės įvairiuose kūno vietose medicininių manipuliacijų metu; operacinės žaizdos, kurios padarytos taip pat medicininių manipuliacijų metu atliekant medicinines intervencijas. Kadangi T. D. gydymo įstaigoje buvo gydomas ilgiau nei 10 dienų, kūne nustatyti sužalojimai jau buvo gyjantis, todėl žaizda kaktos smilkinio srityje kairėje tyrimo metu buvo jau sugijusi, todėl apie jos padarymo mechanizmą nebegalima pasakyti, nes sužalojimas jau buvo gyjantis. Ji pasidengusi šašu ir, atsidalinus šašui, matyti nedidelis 1 cm ilgio randas. Žaizdos gylio pasakyti nėra galimybės, nes užsidėjęs randas. Žaizda buvo persiūta pavienėmis chirurginėmis siūlėmis. Konstatuojamos dvi žaizdos. Dėl mirtį sukėlusio sužalojimo mechanizmo – labiausiai tikėtina padarytas kietu, buku, pailgu, cilindro formos, apie 1,5 cm skersmens daiktu ar įrankiu, jam smingant į galvą ties kairės akies apatinio voko išoriniu kraštu per akiduobę į kaukolės ertmę iš kairės dešinėn, iš apačios viršun ir paliekant apie 7 cm ilgio kanalą. Kanalo kryptis būtų iš kairės į dešinę ir iš apačios į viršų, kanalo ilgis apie 7 cm. Atsižvelgus į sužalojimo makroskopinį vaizdą bei lokalizaciją, kanalas yra kiek įstrižas, iš kairės į dešinę ir iš apačios į viršų, pagal sužalojimo kanalo kryptį, lokalizaciją, pobūdį, sužalojimo gylį mažai tikėtina, kad galėjo būti padarytas iš šono ir atsitiktinai. Situacijoje, kai vienas iš kito atiminėja skėtį iš rankų, stovint 1,5 m atstumu nuo nukentėjusiojo asmens, galima tokius sužalojimus padaryti, bet konkrečiai pasakyti nurodytomis aplinkybėmis negali, nes reikėtų detalesnės informacijos, kaip stovėjo, kaip išsidėstė stovėdami. Yra vienas iš išvados atsakymų, kad atsižvelgiant į T. D. nustatytų sužalojimų kairės akies srityje makromorfologinį vaizdą ir lokalizaciją, mažai tikėtina, kad nustatytus sužalojimus galėjo padaryti įtariamasis, stovintis prieš jį iš dešinės pusės nukentėjusiojo atžvilgiu. Labiausiai tikėtina, kad nustatytus sužalojimus galėjo padaryti įtariamasis, stovintis prieš jį ir labiau iš kairės pusės nukentėjusiojo atžvilgiu. Dėl antros žaizdos – labiausiai tikėtina, kad sužalojimai padaryti kairio smilkinio srityje kontaktuojant kairėmis pusėmis su žalojančiu daiktu ar įrankiu. Apie antros žaizdos padarymo mechanizmą pasisakyti nėra galimybės, nes žaizda yra sugijusi randu. Todėl pasakyti, ar ji padaryta praslydimo ar tiesioginio smūgio metu jau nėra galimybės. Kairio apatinio voko išoriniame kampe ir kaktos smilkinio projekcijoje kairėje atstumas nėra didelis ir labiau lokalizuotas iš kairės. Neatmeta galimybės, kad galėjo būti vienas po kito sužalojimų padarymo seka. Negalima kategoriškai atmesti ir galimybės, kad tuo pačiu veiksmu padaryti abu sužalojimai. Tačiau sužalojimai yra pakankamai skirtingose lokalizacijose, tiek kairys apatinis vokas, tiek kiek aukščiau esantis kitas sužalojimas kairėje. Todėl mažai tikėtina, kad jie padaryti vienu trauminiu poveikiu. Kairės akies apatiniame voke kanalo kryptis pakankamai iš apačios ir nuslydimas mažai tikėtinas tęstiniam veiksmui. Ištraukus iš akies žalojantį įrankį toks sužalojimas gali būti padarytas ir pakartotinai traumuojant kairįjį smilkinį ir kaktą. Pagal sužalojimo pobūdį pasisakyti, ar buvo sukama, lenkiama ir pan., nėra galimybės. Neužfiksavo požymių, kad galima būtų teigti, jog kanale esančio žalojančio įrankio kryptis buvo kažkaip keičiama. Neatmetama galimybė, kad galėtų būti užsifiksavę papildomi požymiai žaizdos kanale, jeigu keistųsi žalojančio įrankio kryptis. Specialisto išvados 6 punkte nurodoma, kad toks sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, t. y. galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje, tačiau atmesti galimybės, kad buvo į tą patį kanalą pakartotinas traumuojančio daikto smigimas, negalima, nes tiesiog tokių požymių nėra. Toks mirtinas sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Ekspertas paaiškino, kad tyrė ir žalojantį daiktą. Neatmeta galimybės, kad mirtinas sužalojimas galėjo būti padarytas šiuo žalojančiu įrankiu. Žalojančio įrankio ir užsifiksavusių mirtinų sužalojimų skersmuo atitinka. Skėčio galas bukas. Tyrimui pateiktu žalojančiu įrankiu gali būti padaryti nukentėjusiojo kūne nustatyti sužalojimai. Bukas paviršius gali padaryti tokius sužalojimus padaryti. Neatmeta galimybės, kad antra žaizda galėjo būti padaryta buku šio žalojančio daikto galu. Skėčio dalis, kuri yra nuo rankenos, kraštai yra nelygūs, atplaišę, galėjo būti nulaužta. Ekspertas atliko ir skėčio apžiūrą. Neatmetama galimybė, kad sužalojimas į akį padarytas dešiniarankio asmens. Išvadoje pateiktas atsakymas, kad šis sužalojimas tikėtina galėjo būti padarytas žmogui žiūrint į žmogų, veidas į veidą ir smūgiavusiam stovint labiau iš kairės nukentėjusiojo atžvilgiu. Maksimalus atstumas tarp nukentėjusiojo ir užpuoliko galėjo būti rankos ir skėčio ilgio atstumu, t. y. iki 151 cm, neįvertinus žmogaus palinkimo. Smūgio į akį sudavimo metu nukentėjusysis galėjo judėti, tačiau sužalojimuose neužfiksuota kaip ir kokia kryptimi. Tikėtina, kad po nustatytų sužalojimų jis iš karto prarado sąmonę, galėjo sukniubti ar nugriūti. Negali pasakyti, ar tokie sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti traukiant skėtį iš žmogaus rankų. Neatmetama galimybė, kad po sužalojimo T. D. dar kurį laiką jautė kančias. Jo kraujuje rasta 1,78 promilės alkoholio, kas atitinka vidutinio girtumo laipsnį. Neatmetama galimybė, kad tokia etilo alkoholio koncentracija galėjo slopinti skausminius pojūčius. Kadangi buvo nustatyti sunkūs sužalojimai, tiek ir smegenų sužalojimas, tiek ir kraujagyslės sužalojimas galvos smegenyse, labiausiai tikėtina, kad žmogus prarado sąmonę iš karto po sužalojimo.

136Ekspertas S. L. teisme patvirtino pateiktas specialisto išvadą Nr. M 30/15(01) ir papildomą specialisto išvadą Nr. pM 41/15(01) bei paaiškino, kad dalyvavo atliekant dauguma tyrimų, tik nedalyvavo medicininės kriminalistikos tyrime tiriant skėtį. Kai atliekamas pirminis kūno tyrimas nėra apklausų, parodymų, žalojančio įrankio, todėl duodami išvadą ekspertai negali būti kategoriški. Šiuo atveju nurodo, kad akies ir galvos smegenų sužalojimas buvo padarytas vienu trauminiu poveikiu, nes požymių, jog galvos smegenyse būtų užsifiksavę daugiau kanalų, nerado. Todėl labiausiai tikėtina, kad kairės akies ir galvos smegenų sužalojimas buvo padarytas vienu trauminiu poveikiu. T. D. mirtį sukėlęs sužalojimas buvo padarytas kietu, pailgu, cilindro formos daiktu, kai trauminis poveikis buvo į kairę akį, apatinį voką. Įrankis smigo gilyn į akiduobę, pramušdamas kaukolėje ertmę ir nusitęsdamas gilyn į kaukolės ertmę, pažeisdamas smegenis ir smegenų kraujagysles. Pagal bendruosius požymius bei skėčio galo požymius, galima identifikuoti, kad T. D. akies ir galvos smegenų sužalojimai galėjo būti padaryti šiuo skėčiu. Skėčio galo skersmuo – iš išmuštos skylės kaukolėje. Tačiau nėra nei vieno požymio, kad daiktas buvo metalinis arba kad daiktas buvo aštrus. Dėl smūgio jėgos į akį pagal sužalojimo pobūdį, tai ji turėjo būti pakankama, kad pažeisti minkštuosius audinius. Reikia didesnės jėgos, kad pažeisti apatinio voko odą, nes ji pasižymi didesniu elastingumu, o tai suteikia jai didesnio atsparumo trauminiam poveikiui. Be to, yra pažeistas kaulas, o jam pažeisti taip pat reikia didesnės jėgos. Vertinant objektyviai, kad vokas pažeistas kiaurai, oda pasižymi didesniu elastingumu, tai panaudojant skėčio galą reikia didesnės jėgos. Bet kaltinamieji yra suaugę vyrai, todėl jų jėgos su užsimojimu pakaktų padaryti nustatytus sužalojimus. Negali kategoriškai pasakyti, kuri žaizda padaryta pirmiau. Svarstymą sunkina tai, kad sužalojimas yra gyjantis ar sugijęs. Žaizda smilkininėje dalyje galėjo būti padaryta tiek po akies sužalojimo nukentėjusiajam griūnant ir atsitrenkiant į paviršių, tiek ir traumuojant tiesiogiai. Šis sužalojimas yra sugijęs, makromorfologinių požymių, tame tarpe nurodančių apie žalojantį įrankį-daiktą, nėra. Todėl pasakyti apie mechanizmo padarymą ir su kuo buvo padaryta antra žaizda negalima. Neatmetama galimybė, kad ir griūnant galėjo būti padaryta, jeigu paviršius yra nelygūs, veiksmas vyko gatvėje, galėjo akmenukas pasitaikyti ant plokštumos ir pataikius su galva galėjo būti padaryta muštinė žaizda. Negali pasisakyti, kokia buvo antra žaizda.

137Ekspertė R. S. teisme patvirtino specialisto išvadą Nr. MK 12/15 (01) ir paaiškino, kad pagal rastus pėdsakus smūgis į akį paliko kaulų skilimus ir lūžius. Pagal sužalojimo kanalą buvo vienas smūgis. Sužalojimas buvo apvalios formos, nebūdingas sužalojimui peiliu. Buvo voko plyšimas, nes toje vietoje oda labai paslanki ir esant mažai jėgai vokas plyšta.

138Ekspertizės akte Nr. 11-2008 (17) nurodyta, kad tirti pateikto skėčio kotas buvo skėčio rankenos viduje nulaužtas, t. y. skėčio kotas nuo rankenos buvo atidalintas nulaužiant skėčio kotą rankenos viduje. Požymių nurodančių, konkrečiai kokiu būdu tai buvo padaryta, nėra (14 t., 65-67, 68-70, 126-128, 129-131 b.l.).

139Ekspertas R. J. teisme patvirtino ekspertizės akto Nr. 11-2008 (17) išvadą ir paaiškino, kad kotas nulūžo rankenos viduje. Skėčio rankena tvirtinasi ant koto, t. y. kotas įkišamas į rankenos vidų iš galo, šiuo atveju jis nulaužtas būtent rankenos viduje. Požymiai visi, kad jis yra nulaužtas. Viduje jis yra nulūžęs, po to jis kažkokiu būdu buvo išimtas, nes buvo laisvas, bet koto galas liko rankenos viduje nuo vinuko įkalimo vietos, o kita dalis yra iškritus. Kokiu būdu tai buvo padaryta, ar nulaužta kažkaip veikiant, ar jis pradėjo lūžinėti eksploatacijos metu, nes skėtis buvo naudojamas, nenustatyta. Kotas yra klijuotos medienos, vėjo veikiamas kliba. Negali pasakyti, kada jis sulūžo viduje, bet jis yra tikrai nulaužtas. Tokiu skėčiu neįmanoma naudotis. Koto konstrukcija yra kotas, ant jo viršaus tvirtinasi visas skėtis, o iš kito galo tvirtinasi rankena (užsimauna). Kotas abejuose galuose yra nulaužtas, jo likutis yra viršutinė dalis ir dalis jo yra likusi rankenos viduje, jis buvo įlaužtas, lenkiamas. Tam, kad nulaužti strypą, jį reikia lenkti skersai jo ašies atžvilgiu, kitaip nelūš. Traukinat jis nenulūš. Jeigu prieš tai jis jau buvo nulūžęs ar įlūžęs, gal ir galima būtų ištraukti iš koto vienam stipriai laikant, nežinau. Bet aišku, kad jis yra atidalintas, nulaužtas, galas jo likęs viduje, nulaužtas per pačią silpniausią vietą, nes jis įsistato ir vinukas įsikala, dar yra vinuko kalimo vietos visi požymiai. Negalėjo lūžti trijose vietose neturint atramos taškų. Jeigu traukimas yra išilgai iš skėčio rankenos, šie lūžimai neįvyks. Nulaužiant reikia veikti skersai. Nulauži ir trauki – kotas atsidalins, netrauki – neatsidalins. Ar lūžiai trijose vietose buvo padaryti vienu metu, ar atskirais momentais, nežino. Gali būti, kad vienu metu linko galas, linko kotas ir buvo veikiama rankena, o galėjo būti atskirais trimis momentais padaryta. Norint skėtį nulaužti, reikia veikti skersai. Jeigu skėtį nulauži, o po to trauki, tai skėtis atsidalins, o jeigu netrauksi, neatsidalins.

140Specialisto išvadoje Nr. G 4426/14 (01) nurodyta, kad M. Š. nustatytos daugybinės poodinės kraujosruvos galvos dešinėje pusėje, dešinės pusės nugaros ir klubo srityse, dešinėje rankoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti aplinkybėse nurodytu laiku, per trumpą laiko tarpą, ne mažiau kaip 13 smūgiais kietais bukais daiktais, tikėtina spiriant. Sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui. Sužalojimai išsidėstę dešinėje rankoje gali būti vertinami kaip savigynos pėdsakai, jie galėjo gautis nukentėjusiajam prisidengiant nuo suduodamų smūgių. Sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (2 t., 64 b.l.).

141Specialisto išvadoje Nr. G 4432/14(01) nurodyta, kad A. K. padaryta: linijinai odos nubrozdinimai kaktos ir kryžkaulio srityje, odos nubrozdinimai nugaroje, poodinė kraujosruva kairio antakio srityje, dešinės mentės lūžis, galimai įvyko aplinkybėse nurodytu laiku (2014-12-24), paveikus kietais bukais bei briauną turinčiais daiktais. Sužalojimai visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu dėl mentės lūžio; atskirai kiti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai nebūdingi savęs žalojimui. Savigynos žymių nenustatyta. Sužalojimai padaryti šešiais trauminiais poveikiais. Sužalojimai padaryti skirtingais kontaktuojančiais paviršiais (2 t., 81-82 b.l.).

142Specialisto išvadoje Nr. S 8/15(01) nurodyta, kad nuoplovose nuo skėčio rankenos nustatyti daliniai mišrūs DNR profiliai, kurie netinka tolimesniam asmens identifikavimui. Ant skėčio audinio nustatytas mišrus, ne mažiau nei trijų asmenų, DNR profilis, kuriame galima išskirti T. D. DNR profilį. Ant skėčio smaigalio rasti žmogaus kraujo pėdsakai. Atlikus DNR tyrimą, nustatytas T. D. DNR profilis su 99,9999999999999996% tikimybe. Nuoplovoje nuo bokalo nustatytas dalinis mišrus DNR profilis, kuris netinka tolimesniam asmens identifikavimui. Ant alaus bokalo nustatytas mišrus DNR profilis, kuriame galima išskirti su T. D. DNR profiliu sutampantį DNR profilį su 99,9999999999999996% tikimybe, o ne mažiau nei dviejų asmenų DNR priemaiša netinka tolimesniam asmens identifikavimui. Ant alaus bokalo šukių (17 obj.) nustatytas mišrus ne mažiau nei trijų asmenų DNR profilis, kuriame gali būti su V. M. DNR profiliu sutampantis DNR profilis. Ant alaus bokalo šukės (18 obj.) nustatytas ne mažiau nei trijų asmenų DNR profilis, kuriame gali būti su T. D. DNR profiliu sutampantis DNR profilis. Ant S. J. dešinio bato su raišteliais žmogaus kraujo nerasta. Nustatytas vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris nesutampa su S. J., V. M., A. Š., E. P., A. Š., K. P., P. L., R. B., M. P., T. D. DNR profiliais. Ant S. J. kairio bato su raišteliais žmogaus kraujo nerasta. Nustatytas S. J. DNR profilis su 99,9999999999999998% tikimybe. Ant K. P. dešinio bato rastas žmogaus kraujas, ant kairio bato žmogaus kraujo nerasta. Atlikus DNR tyrimą, ant abiejų batų nustatyti mišrūs K. P. ir P. L. DNR profiliai (1 t., 45-79 b.l.).

14316. Priešingai, nei nurodoma nuteistojo K. P. apeliaciniame skunde, dar kartą išdėstytų, o pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų ir ištirtų įrodymų visuma, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina K. P. kaltę, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis K. P. nužudė T. D.. Šių įrodymų visuma patvirtina S. J. ir V. M. kaltę, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis S. J. ir A. M. pažeidė viešąją tvarką, o S. J. dar ir nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą.

144Dėl nuteistojo K. P. apeliacinio skundo

14517. Iš bylos matosi, kad ji su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. kaltinant tris įtariamuosius – K. P., S. J. ir A. Š., tačiau pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir ištyręs ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, taip pat ir gautą specialisto išvadą Nr. 11-2008(17) nagrinėjant bylą teisme, padarė išvadą, kad nukentėjusįjį T. D. nužudė K. P.. Teismas padarė išvadą, kad K. P. veiksmai nužudant T. D. laikytini vykdytojo ekscesu, todėl S. J. ir A. Š. negali būti pripažinti kaltais nužudę T. D. ir šiuos kaltinamuosius išteisino, nes jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 d.).

14618. Nuteistojo K. P. apeliaciniame skunde nurodoma, kad BK 129 str. 2 d. 8 p. numatytos nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių, apie tokią galimybę teisme iš anksto jam pranešta nebuvo, todėl teismas pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

14719. BPK 255 straipsnyje nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šio BPK straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodyta apie tai, kad prokuroras turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik tuo atveju, jeigu iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos prokuroras pateikia prašymą pakeisti kaltinimą, kaltinamasis ir jo gynėjas įgyja BPK 256 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai.

14820. Iš bylos matosi, kad tik baigiamųjų kalbų metu prokuroras prašė už T. D. nužudymą pripažinti kaltu ir nuteisti K. P., o S. J. ir A. Š. išteisinti, nes jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad teismas sutinka su tokia prokuroro pozicija. Teismas nurodė, kad pripažinus tik K. P. kaltu dėl T. D. nužudymo, o S. J. ir A. Š. pagal šį kaltinimą išteisinus, nebus pažeisti BPK 255, 256 straipsnių reikalavimai. Byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Būtent K. P. buvo kaltinamas sudavęs ne mažiau dviejų smūgių skėčio dalimi T. D. į galvą, vienas iš kurių padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlusį T. D. mirtį. Teismas K. P. kaltinimo apimtį sumažino nekeisdamas faktinių bylos aplinkybių, išjungdamas iš kaltinimo aplinkybę, kad jis tai padarė veikdamas bendrais veiksmais su S. J. ir A. Š..

14921. Iš tikrųjų ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama teisme tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi ir tai, kad tik baigiamųjų kalbų metu prokuroras prašė S. J. ir A. Š. išteisinti, o pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. pripažinti kaltu tik K. P., o tai nelaikytina kaltinimo pakeitimu teisme. Iš kaltinamojo akto ir skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies akivaizdu, kad tiek akte, tiek nuosprendyje nurodyti K. P. atlikti veiksmai (sudavė smūgius M. P. bei jėga išplėšė iš jo rankų skėčio dalį, sudavė ne mažiau dviejų smūgių skėčio dalimi T. D.) yra visiškai vienodi.

15022. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 255 ir 256 str. reikalavimų, iki įrodymų tyrimo pabaigos teisme prokuroras nepateikė prašymo pakeisti kaltinimą, faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo kaltinamajame akte išdėstytų, o K. P. žinojo kuo jis yra kaltinamas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad prokuroras prašė S. J. ir A. Š. išteisinti, o už nužudymą pripažinti kaltu tik K. P., nėra prašymas pakeisti kaltinimą ir tai iš esmės tikrai nepakeitė gynybos pozicijos. Be to, prokuroras savo baigiamąją kalbą pasakė pirmas 2017 m. lapkričio 23 d. posėdyje, o K. P. gynėjas baigiamąją kalbą pasakė net ne kito, o dar kito, t. y. 2017 m. lapkričio 29 d. teismo posėdyje, o pats nuteistasis K. P. paskutinį žodį pasakė 2017 m. gruodžio 8 d., tačiau nei nuteistojo gynėjas, nei pats nuteistasis apie jokius BPK 255 ir 256 straipsnių pažeidimus nenurodė. Atsižvelgiant į tai, teismas nepažeidė nei BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimų, nei nuteistojo teisės į gynybą.

15123. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nekvalifikuotai, nes nėra nustatyti visi įvykio dalyviai, įvykio vietos apžiūros metu nesurastas nusikaltimo įrankis, kuris buvo surastas tik po savaitės, be to, nekokybiškai atlikti nuteistųjų parodymų patikrinimai vietoje. Nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikta jo parodymų vizualizacija, kurioje nurodyti konkretūs atstumai, ir iš to tikėjosi, kad ir su kiekvienu įtariamuoju ir liudytoju irgi bus atlikta jų parodymų vizualizacija panaudojant foto – kino techniką ir padarant bendrą vizualizacijos foto lentelę. Visi šie apeliacinio skundo argumentai irgi atmetami.

15224. Iš bylos matosi, kad tikrai įvykio vietoje nebuvo surastas nusikaltimo įrankis – skėčio dalis, tačiau iš bylos matosi ir tai, jog šis sulaužytas skėtis ir jo dalis buvo surasti vėliau. Iš daiktų pateikimo protokolo (2 t., 191 b.l.) ir liudytojo R. B. parodymų matosi, kad sulaužytas skėtis ir jo rankena buvo surasti praėjus tik kelioms valandoms po įvykio, nors šie daiktai pareigūnams buvo perduoti 2014 m. gruodžio 30 d. Iš liudytojos I. D. parodymų matosi, kad iš karto po įvykio sulaužytą skėtį pamatė prie T. D., šį sulaužytą skėtį pakėlė ir jį išmetė prie atitvarų į parkelį, o M. P. parodė, kad po susidūrimo su K. P. jo rankose liko tik skėčio rankena. Tuo tarpu liudytojas R. B. parodė, kad apie 3 val. 30 min. pamatė prie jo namo, kuriame įsikūręs baras, policiją. Apie 6 val. išėjęs pasivaikščioti su šuniu jis pamatė prie baro lango ant žemės skėčio rankeną, paėjęs toliau, leisdamasis laipteliais, ant žolės pamatė nesulankstomą skėtį. Apžiūrėjęs skėtį pamatė, kad šis be rankenos. Jis tą skėtį paėmė, o grįždamas paėmė ir rankeną. Juos sudėjęs, pamatė, kad jų dalys sutapo. Sulaužytą skėtį ir rankeną padėjo į automobilio bagažinę. Skėtis ir rankena visą laiką buvo automobilio bagažinėje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra abejonių, kad būtent šio skėčio dalimi ir buvo mirtinai sužalotas T. D.. Tai patvirtina ir specialisto išvada Nr. S 8/15(01), kurioje nurodyta, kad ant skėčio audinio nustatytas mišrus, ne mažiau nei trijų asmenų, DNR profilis, kuriame galima išskirti T. D. DNR profilį. Ant skėčio smaigalio rasti žmogaus kraujo pėdsakai, o atlikus DNR tyrimą, nustatytas T. D. DNR profilis su 99,9999999999999996% tikimybe. Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog sulaužytas skėtis buvo surastas kitoje vietoje ir po kelių valandų nuo įvykio, o ne įvykio vietos apžiūros metu, nepriklausė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nes iš įvykio vietos šį skėtį paėmusi liudytoja I. D. išmetė kitoje vietoje. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad skėtį ir jo rankeną liudytojas R. B. surado jau atidalintus ir pasidėjo į automobilio bagažinę, o tai patvirtina, jog šis skėtis dar labiau nebuvo paveiktas jokios kitos jėgos, išskyrus įvykio metu. Kiti nuteistojo K. P. argumentai, susiję su tuo, kad ikiteisminis tyrimas atliktas nekvalifikuotai, irgi atmetami.

15325. Iš bylos matosi, kad, be kitų ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų, buvo atlikti ir nuteistųjų bei liudytojų parodymų patikrinimai vietoje. Skunde nurodoma, kad nuteistųjų parodymų patikrinimai vietoje atlikti nekokybiškai, nes nėra nurodyti nuteistųjų dislokacija ir judėjimo kryptys. Nėra padarytos ir parodymų vizualizacijos, nors tai padarė jo gynėjas savo iniciatyva ir tikėjosi, kad ir su kitais nuteistaisiais ir liudytojais bus atliekami būtent tokie parodymų patikrinimai. Iš bylos matosi, kad kiekvienas nuteistasis ir liudytojai M. P., I. D. davė parodymus parodymų patikrinimo vietoje (4 t., 61-65, 24-26 b.l., 7 t., 36-53 b.l., 8 t., 61-71 b.l., 9 t., 44-57, 31-33 b.l., 10 t., 137-149 b.l., 2 t., 119-132, 140, 2 t., 162-174, 158-160 b.l.). Kiekvienas iš jų, išskyrus V. M. ir A. Š., nubraižė ir įvykio schemas. Nuteistasis P. L. įvykio schemą pateikė ne tik parodymų patikrinimo vietoje metu, bet ir apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat dar ir savo iniciatyva (11 t., 8-10, 17 b.l.). Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš parodymų patikrinimo vietoje protokolų ir schemų matosi, kad kiekvienas nuteistasis ir liudytojas nurodė įvykio dalyvių išsidėstymą ir judėjimą bei atliktus veiksmus. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis K. P. pateikė ne tik nubraižytą schemą (9 t., 176-178 b.l.), bet ir kompaktinį diską, kuriame yra jo parodymų vizualizacija (10 t., 74 b.l.). Iš prašymo, prie kurio jis pateikė šį kompaktinį diską, nėra prašymo ir su kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymais atlikti vizualizacijas. Tačiau susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga nuteistojo K. P. gynėjas pateikė prašymą atlikti visų įtariamųjų ir liudytojų išsamius patikrinimus vietoje, pasitelkiant foto, kino technikos specialistus, filmuojant ir fotografuojant tik iš to paties taško ir sudarant bendrą vizualizacijos lentelę (11 t., 91-92, 123-124 b.l.). Toks prašymas buvo atmestas prokuroro nutarimu (11 t., 125-126 b.l.). Šiame nutarime nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu visi įtariamieji ir įvykį (muštynes) matę liudytojai buvo apklausti ir savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Visi šie ikiteisminio tyrimo veiksmai tyrimo metu buvo vertinami tiek kiekvienas atskirai, tiek visi bendrai. Todėl pagrindo dar kartą atlikti visų įtariamųjų ir liudytojų parodymų patikrinimą vietoje, sudarant bendrą vizualizacijos lentelę, objektyvaus pagrindo nėra. Teisiamojo posėdžio metu nuteistojo K. P. gynėjas pateikė K. P. parodymų patikrinimo vietoje animacijos vizualizacijos įrašus, kurie buvo prijungti prie bylos (12 t., 103 b.l.), tačiau gynėjas prašymo atlikti tokius veiksmus ir su kitais nuteistaisiais, su ir liudytojais nepareiškė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, ikiteisminio tyrimo metu prašymas atlikti nuteistųjų ir liudytojų parodymų patikrinimą vietoje, sudarant bendrą vizualizaciją, būtų buvęs perteklinis, nes jau buvo atliktas kiekvieno nuteistojo ir liudytojo parodymų patikrinimai vietoje, be to, jie nubraižė ir schemas. Iš bylos matosi, kad visi parodymų patikrinimo vietoje protokolai ir schemos buvo ištirtos teisiamojo posėdžio metu, o skundžiamame nuosprendyje visi šie duomenys įvertinti kartu su kitais įrodymais. Tai, kad nuteistųjų ir liudytojų parodymai nėra tapatūs, natūralu, nes įvykio metu buvo daug asmenų, muštynės vyko labai greitai ir dinamiškai, todėl kiekvienas nuteistasis ir liudytojai parodė tai, ką jie matė.

15426. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu vienas įvykyje dalyvavęs asmuo nebuvo nustatytas, tačiau tai nepaneigia K. P. atliktų veiksmų prieš T. D. ir jo kaltės nužudant šį nukentėjusįjį.

15527. Priešingai, nei nurodoma K. P. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistųjų S. J., A. Š., P. L. ir E. P. parodymus, jų parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytas schemas, liudytojų M. P. ir I. D. parodymus bei specialistų išvadas apie T. D. sužalojimus, jų mechanizmą ir sužalojimų įrankį (skėtį), taip pat ir specialistų paaiškinimus, konstatavo, kad K. P. jėga ištraukė iš M. P. skėčio dalį, sukosi kaire puse link T. D., žengė kelis žingsnius, tuo metu greta buvo A. Š. ir S. J., ir K. P., būdamas įniršęs, sudavė du smūgius T. D.. Įvertinęs ir sujungęs į logišką grandinę visus šiuos įrodymus teismas padarė ne prielaidą, o pagrįstą išvadą apie K. P. atliktus veiksmus prieš T. D.. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas vadovavosi ne tik S. J. ir A. Š., o ir kitų nuteistųjų, jų patikrinimo vietoje metu duotais parodymais bei nubraižytomis schemomis, taip pat ir liudytojų parodymais, specialistų išvadomis bei ekspertų paaiškinimais.

15628. Pats nuteistasis K. P. kaltu dėl T. D. nužudymo neprisipažino. Jis parodė, kad rankomis trenkė ties skėčio viduriu link galo ir skėtis iškrito iš M. P. rankų. Numušęs skėtį iš M. P. rankų, šiam sudavė smūgius į veidą. M. P. rankomis dengėsi veidą ir kelis žingsnius paėjo atgal. Po to dar kelis smūgius sudavė M. P., kol išgirdo S. J. šaukiantį „nemušk, čia savas“. Atsisukęs pamatė, kad šalia jo yra E. P., o P. L. su I. D. kitoje gatvės pusėje. Pamatė ir stovinčius S. J., A. Š. ir T. D.. Už A. Š. stovėjo asmuo, kuris nenustatytas. Jis praėjo pro S. J., A. Š.. T. D. ir puolė vyrą, stovintį už A. Š. nugaros. Tuo metu išgirdo garsą, panašų į striukės čežėjimą, ir pamatė krentantį T. D.. Prie T. D. stovėjo S. J. ir A. Š., o jis buvo nutolęs apie 2 metrus. Jie jam buvo dešinėje pusėje. Pasisukęs į kairę matė stovinčius L. L., I. D. ir A. K.. Jo nuomone, tuo metu E. P. stovėjo už jo. Ikiteisminio tyrimo metu K. P. parodė, kad dviem rankom nustūmė skėtį, kurį laikė M. P., į kairę pusę, kurioje stovėjo T. D. ir A. Š.. Tuo metu jis nuo T. D. buvo apie 1,5 meto atstumu. Tada sudavė smūgius M. P. ir atsisukęs į dešinę pamatė šalia stovintį E. P.. Apsisukęs pradėjo eiti link A. Š., kuris stovėjo prie T. D., taip pat link T. D. žengė ir S. J.. A. Š. stovėjo šalia, žengdamas kelis žingsnius pamatė už A. Š. nugaros stovintį vyrą. Priėjęs prie to vyro, šiam sudavė. Tada jis priėjo prie P. L. ir merginos, prie kurios buvo dar vienas vyras.

15729. Pirmiausia, tai, kad K. P. iš M. P. rankų ne išmušė, o išplėšė skėtį, kuris atsidalino nuo rankenos, patvirtina paties M. P., kuris laikė skėtį, nuteistųjų S. J. ir A. Š. parodymai bei liudytojos I. D. parodymai. Tai patvirtina ir teisminio nagrinėjimo metu paskirtos ir atliktos ekspertizės akto Nr. 11-2008 (17) išvados, kuriose nurodyta, kad skėčio kotas nuo rankenos buvo atidalintas nulaužiant skėčio kotą rankenos viduje. Šios ekspertizės akto išvados buvo perskaitytos teisiamojo posėdžio metu (14 t., 108 b.l.), be to, šias išvadas patvirtino ir pats tyrimą atlikęs ekspertas R. J.. Ekspertas R. J. patvirtino, kad skėtis buvo nulaužtas, o tuo pačiu paneigė galimybę, kad skėtis buvo išmuštas iš M. P. rankų. Taigi, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas pagrįstai ekspertizės aktą Nr. 11-2008 (17) pripažino įrodymu, nes jis patvirtina teismo išvadas, kad K. P. iš M. P. rankų išplėšė skėtį. Minėtų nuteistųjų ir liudytojų parodymai bei kiti įrodymai patvirtina ir tai, kad būtent tuo išplėšto skėčio dalimi K. P. sudavė ir smūgius T. D. į galvą, iš kurių vienas buvo mirtinas. Be to, teismas išsamiai aptarė ir atmetė versijas, kad K. P. būtų perdavęs nulaužto skėčio dalį kitam nuteistajam ar liudytojui, ar tai jog kuris nors iš kitų būtų pakėlęs skėčio dalį nuo žemės ir būtų sudavęs smūgius T. D..

15830. Pats K. P. parodė, kad sudavęs smūgius M. P. atsisukęs pamatė šalia jo E. P.. Tuo tarpu pats E. P. parodė, kad prasidėjus muštynėms jis sudavė smūgius nenustatytam asmeniui. Kitas nuteistasis P. L. irgi parodė, kad E. P. stumdėsi su nenustatytu asmeniu. Tai paneigia K. P. parodymus, kad sudavęs smūgius M. P. jis praėjo pro T. D., S. J. ir A. Š. ir nuėjo link nenustatyto asmens, nes šį nenustatytą asmenį jau mušė E. P.. Nuteistųjų S. J. ir P. L. parodymai patvirtina, kad išplėšęs skėtį iš M. P. rankų K. P. nuėjo prie T. D.. S. J. parodė, kad išplėšęs skėtį iš M. P. rankų K. P. nuėjo prie T. D. ir kitų vyrų ten, kur vyko muštynės. P. L. parodė, kad tuo metu, kai E. P. stumdėsi su nenustatytu asmeniu, link T. D. ėjo S. J., A. Š. ir K. P., o prieš tai pastarasis smūgiavo M. P., kuris rankoje turėjo skėtį, tada P. L. ir pastebėjo skėtį, kuris šmėstelėjo pečių aukštyje. Nors nė vienas įvykyje dalyvavęs nuteistasis ir įvykį stebėjęs liudytojas nematė suduotų smūgių T. D., tačiau apie tai pats K. P. pasakė A. Š.. Nuteistasis A. Š., ne tik teisiamojo posėdžio metu, bet dar ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad kitą dieną po įvykio jam K. P. telefonu pasakė, kad skėčiu „išjungė“ vyrą, tas skėtis užsikabino lyg ir už lūpos ar dar kažkur. Ikiteisminio tyrimo metu P. L. irgi davė parodymus apie tai, kad kažkuris iš jų kompanijos kažkam iš rankų išplėšė skėtį ir tuo skėčiu sudavė smūgius T. D.. Nors tokius parodymus teisiamojo posėdžio metu P. L. paneigė ir parodė, kad tik matė mojuojant skėčiu virš galvų. Tačiau būtent tokie jo parodymai atitinka jau išdėstytus įrodymus ir kitus įrodymus. Specialisto išvados Nr. M 30/15(01), MK 12-15(01) ir ekspertų S. C., S. L., R. S. paaiškinimai patvirtina nukentėjusiojo T. D. mirtį sukėlusio sužalojimo lokalizaciją ir mechanizmą. Parodymų patikrinimo vietoje protokolai ir nubraižytos schemos patvirtina, kad nuteistųjų, liudytojo M. P. ir nukentėjusiojo T. D. išsidėstymą ir judėjimo kryptis. Iš jų matosi, kad liudytojas M. P. buvo netoli nuo T. D.. Teismas, įvertinęs nuteistųjų S. J., E. P., V. M. bei paties K. P. parodymų patikrinimo vietoje protokolus, ir muštynių metu kilusią dinamiką, padarė išvadą, kad tuo metu, kai K. P. mušė M. P., T. D. buvo už K. P. nugaros. Po to, kai baigė mušti M. P. ir jam iš rankų išplėšė skėtį, K. P. pajudėjo link T. D.. Tai patvirtina nuteistųjų S. J. ir P. L. patikrinimo vietoje protokolai ir nubraižytos schemos. Pats K. P. parodė, kad tuo metu, kai jis nustūmė skėtį, nors byloje nustatyta, kad šį skėtį jis išplėšė iš M. P. rankų, kairėje pusėje 1,5 metro atstumu stovėjo T. D.. Specialisto išvadoje Nr. pM 41/15(01) – M 30/15(01) nurodyta, kad atsižvelgiant į T. D. nustatytų sužalojimų kairės akies srityje makromorfologinį vaizdą ir lokalizaciją bei įtariamųjų apžiūros tyrimų duomenis, labiausiai tikėtina, kad maksimalus atstumas tarp užpuoliko ir T. D., sužalojimų padarymo metu, galėjo būti ranka pasiekiamu ir skėčio ilgio atstumu, t. y. iki 151 cm. Labiausiai tikėtina, kad išsidėstymas tarp nukentėjusiojo ir užpuoliko buvo atsisukus veidu į veidą, priešpriešais, vienas kito atžvilgiu. Labiausiai tikėtina, kad nustatytus sužalojimus galėjo padaryti įtariamasis, stovintis priešpriešais ir labiau iš kairės pusės nukentėjusiojo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, į muštynių metu vykusią dinamiką, į nuteistųjų ir liudytojų parodymus bei jų schemas, taip pat ir į specialistų išvadas ir ekspertų paaiškinimus, daroma išvada, kad išplėšęs iš M. P. rankų išplėšęs skėtį ir atsisukęs į T. D., K. P. žengęs kelis žingsnius šiuo skėčiu sudavė smūgius nukentėjusiajam, iš kurių vienas buvo mirtinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad K. P. perdavė skėtį kitam asmeniui, taip pat atmesti K. P. parodymai apie tai, jog skėtį jis nustūmė ir šis skėtis galėjo nukristi ant žemės.

15931. Apeliaciniame skunde nuteistasis K. P. nurodo, kad S. J. ir A. Š. parodymus reikia vertinti itin kritiškai, nes jie suinteresuoti kaltinti jį ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, jų parodymai keitėsi. S. J. ir A. Š. pirmų apklausų metu neparodė apie skėtį ir jį, K. P., o vėliau apie tai parodė, nes jis, K. P., ir P. L. jau buvo davę parodymus.

16032. Iš bylos matosi, kad iš tikrųjų pirmų ikiteisminio tyrimo apklausų metu S. J. ir A. Š. apie tai, kad K. P. skėtį išplėšė iš M. P. rankų ir sudavė T. D. neparodė, tačiau abu nuteistieji apie aplinkybes, susijusias su skėčiu, davė jau kitose apklausose ir teisme. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, šie nuteistieji davė faktiškai nuoseklius parodymus. S. J. parodė, kad K. P., išplėšęs skėtį iš M. P. rankų, ėjo link T. D.. Ikiteisminio tyrimo pradžioje netgi antros apklausos metu A. Š. parodė, kad, nors nematė, kad kas nors muštynių metu turėtų skėtį ir juo sudavinėtų smūgius, tačiau kitą dieną jam K. P. pasakė apie tai, kad „vakar vyrą nujungė skėčiu“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pats nuteistasis K. P. ikiteisminio tyrimo pirmos apklausos metu jokių aplinkybių dėl skėčio irgi nenurodė. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad S. J. ir A. Š. parodymus, susijusius su skėčiu, davė tik tada, kai apie tai jau buvo parodęs P. L. ir K. P.. Iš tikrųjų jau pirmos apklausos metu P. L. parodė apie skėtį. Jis parodė, kad kažkuris iš jų kompanijos kažkam iš rankų išplėšė skėtį ir tuo skėčiu sudavė smūgius T. D. (10 t., 112-114 b.l.). Galima sutikti su tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu apie aplinkybes, susijusias su skėčiu ir smūgio sudavimu, S. J. ir A. Š. parodė tada, kai P. L. (pirmos apklausos metu) ir K. P. (antros apklausos metu) apie šias aplinkybes jau buvo davę parodymus. Tačiau K. P. net ir antros apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir po to teisminio nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybes buvo paneigtos kitų įrodymų visuma, o tuo tarpu S. J. ir A. Š. parodymus patvirtina kiti įrodymai, kad išplėšęs skėtį K. P. šia skėčio dalimi sudavė smūgius T. D..

16133. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog A. Š. parodymus reikia vertinti itin kritiškai ir dėl to, kad tam tikros jo nurodytos aplinkybės nepasitvirtino. A. Š. nurodytos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo spardymu, tikrai nepasitvirtino, tačiau tai įvertino pirmosios instancijos teismas. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje A. Š. teigė matęs, kaip K. P. kartu su P. L. kojomis sudavė T. D., tačiau byloje nėra kitų patikimų įrodymų, kurie patvirtintų A. Š. parodymus apie tai, kad P. L. būtų smurtavęs T. D. atžvilgiu. Be to, nebuvo nustatyti kiti T. D. kūno sužalojimai, išskyrus du sužalojimus galvoje. Iš kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų matyti, kad prie T. D. galvos buvo kraujo bala, todėl, jeigu aplink pastarąjį būtų kiti asmenys, tai jie turėjo būti kruvini, likti jų batų atspaudai, tačiau tokių aplinkybių nenustatyta. Nors šios nuteistojo A. Š. nurodytos aplinkybės nepasitvirtino, tačiau tai nepaneigia kitų jo parodymų.

16234. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai patikėjo A. Š. parodymais apie paties nuteistojo K. P. pasakymą, kad jis „skėčiu išjungė“ T. D., jam skėtis užsikabino už lūpos ar dar už kažkur. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės paaiškėjo pirminėje ikiteisminio tyrimo stadijoje, kai dar nebuvo tiksliai žinoma, kad T. D. sužalojimai padaryti skėčiu. Buvo tik žinoma, kad T. D. galvoje padaryta žaizda durtinė, padaryta kažkokiu įrankiu. Net gydytojai, atlikę pirminius būtinus veiksmus, siekiant išgelbėti T. D., negalėjo tuo metu nurodyti ir teisme teigė, kad mirtinas sužalojimas padarytas aštriu daiktu. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šie A. Š. parodymai patvirtina išvadą, jog būtent K. P. trenkė skėčiu T. D.. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad tokios aplinkybės A. Š. galėjo būti žinomos tik tuo atveju, jeigu iš tikrųjų tai ir įvyko bei apie tai pačiam A. Š. pasakė K. P.. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad tokius A. Š. parodymus paneigė E. P., tačiau iš akistatos protokolo matosi, jog E. P. nurodė, kad jam K. P. apie skėtį ir su juo atliktu veiksmu nieko nesakė, galbūt apie tai K. P. sakė A. Š. (7 t., 75-81 b.l.). Tai nepaneigia A. Š. parodymų, be to, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, tokius A. Š. parodymus patvirtina ir kiti įrodymai, kurie jau buvo išdėstyti.

16335. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojos I. D. parodymai apie tai, kad jai S. J. pasakė, kad muštynių metu dėvėjo pirštines, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesuteikia pagrindo išvadai, kad S. J. suinteresuotas apkalbėti kitus siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kiti jau išdėstyti įrodymai patvirtina, kad būtent K. P. sudavė mirtiną smūgį T. D.. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojai I. D. ir M. P. nieko neparodė apie jo, K. P., dalyvavimą nužudyme. Teisėjų kolegija pažymi, kad K. P. dalyvavimas nužudant T. D. ir jo atlikti veiksmai įrodyti visų įrodymų visuma. Nors I. D. nematė paties smūgio sudavimo nukentėjusiajam, tačiau ji parodė, kad prieš prasidedant muštynėms ji savo skėtį padavė M. P., po to sulaužytą skėti pamatė numestą prie sukniubusio T. D.. Šios liudytojos parodymai svarbūs tuo aspektu, kad skėtį rankoje turėjo M. P., o po muštynių šis skėtis buvo sulaužytas, viena jo dalis buvo prie T. D., o skėčio rankena liko M. P. rankoje. Tuo tarpu M. P. parodė apie tai, kad iš jo rankų K. P. išplėšė šį skėtį, o jo rankoje liko tik skėčio rankena. Kiti, jau išdėstyti, įrodymai patvirtina, kad šiuo skėčio dalimi K. P. sudavė smūgius T. D..

16436. Teisminio nagrinėjimo metu buvo paskirtas psichofiziologinis tyrimas (tyrimas poligrafu) šiems liudytojams ir pačiam nuteistajam K. P.. Specialistų išvadose Nr. 140-(6017)-IS1-6539, 140-(6090)-IS1-6544 ir 140-(6016)-IS1-6531 nurodyta, kad I. D. ir M. P., atsakydami į klausimą, ar matė, kaip tam vyrui skėčiu smogė K. P., „Ne“ sakė netiesą, tuo tarpu specialisto išvadoje nurodyta, kad K. P. turi žinių apie tai, kad įvykio metu T. D. skėčiu smogė kitas šiame teste nepaminėtas asmuo, nes jis, atsakydamas į klausimus, ar tam vyrui skėčiu smogė M. Š., E. P., I. D., A. Š., P. L., S. J., V. M., M. P., „Ne“ sakė tiesą, o atsakydamas į klausimą, ar tam vyrui skėčiu smogė kitas čia nepaminėtas asmuo, „Ne“ sakė netiesą (14 t., 80-82, 84-86, 88-89 b.l.). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad patikrinimo melo detektoriumi gauti duomenys negali būti vertinami kaip leistini įrodymai, teismas neteisėtai rėmėsi šiais duomenimis.

16537. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad nors atlikti psichofiziologiniai tyrimai nelaikytini savarankišku įrodymu, tačiau tyrimų (specialistų išvados Nr. 140-(6017)-IS1-6539, 140-(6090)-IS1-6544, 140-(6016)-IS1-6531, taip pat ir specialistų išvada Nr. 140-(02478)-IS1-3188) metu gauti rezultatai patvirtina išvadą, kad skėčiu T. D. smogė būtent K. P..

16638. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-166-699/2018 nurodė, kad kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, pvz., nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2017, kad tyrimas poligrafu gali būti priemonė bylos duomenims surinkti, siekiant išsiaiškinti tyrimo kryptis, strategiją, – pagalbinė priemonė sėkmingam ikiteisminiam tyrimui, tačiau ne veiksnys, lemiantis ar darantis įtaką teismo sprendimui, nes poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos K. K. teismo nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-511/2018, pasisakyta: „Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Poligrafo įstatymas. Pagal šį įstatymą toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima pripažinti įrodymais. Be to, pagal teismų praktiką poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų“.

16739. Įvertinus tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija daro išvadą, kad tyrimo poligrafu duomenys šioje byloje negalėjo būti pripažinti įrodymais. Kita vertus, tai, kad tokie tyrimai buvo atlikti ir kad teismas pasisakė dėl jų nuosprendyje, nėra esminis BPK pažeidimas. Apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė kitais, BPK 20 str. reikalavimus atitinkančiais įrodymais.

16840. Jau išdėstyti įrodymai ir jų visuma, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad būtent K. P. nužudė T. D..

16941. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Teismų praktikoje nužudymu dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas nužudymas padarytas be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį.

17042. Išnagrinėtais ir įvertintais įrodymais įrodyta, kad iš M. P. rankų išplėšęs skėčio dalį K. P. sudavė ne mažiau dviejų smūgių T. D. į galvą, vienas iš šių smūgių sukėlė T. D. mirtį. Nėra abejonių, kad tarp K. P. veiksmų (smūgio sudavimo) ir T. D. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nusikalstamos veikos kvalifikacijai laiko tarpas nuo sužalojimų padarymo momento iki nukentėjusiojo mirties reikšmės neturi. K. P. nužudė T. D. veikdamas netiesiogine tyčia. Nuteistasis K. P. suprato, kad nulaužtu skėčiu suduodamas smūgius nukentėjusiajam į veido sritį, kėsinasi į jo gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę T. D., ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

17143. Teismas padarė išvadą, jog T. D. buvo užpultas ir nužudytas vien dėl to, kad tuo metu buvo šalia baro ir atėjusiems nuteistiesiems, tame tarpe ir K. P., V. M. buvo pasakęs, jog prie baro ir bare yra agresyviai nusiteikusių asmenų, palaikančių R. prezidentą. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad T. D. nei baro viduje, nei prie baro nekonfliktavo su kitais asmenimis, tame tarpe ir su V. M. ir S. J., nebuvo agresyvus ar priešiškas. Byloje nustatyta ir tai, kad K. P. prieš nepažįstamą T. D. pradėjo naudoti fizinį smurtą faktiškai be jokios priežasties. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad K. P. prieš iki tol nepažįstamą nukentėjusįjį T. D. pradėjo naudoti fizinį smurtą be jokios priežasties, o dingstis panaudoti smurtą buvo V. M. pasakymai apie tai, kad toje vietoje yra asmenų, palaikančių R. prezidentą. Todėl teismas pagrįstai ir teisingai įvertino K. P. veiką nužudymu dėl chuliganiškų paskatų ir šią nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p.

17244. Skundžiamu nuosprendžiu K. P. nuteistas ir pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. Dėl šių nusikalstamų veikų K. P. neginčija nei savo kaltės, nei nusikalstamų veikų kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirta realia laisvės atėmimo bausme. Apie tai teisėjų kolegija pasisakys vėliau.

173Dėl nuteistojo S. J. ir jo gynėjų apeliacinių skundų

17445. Skunduose nurodoma, kad S. J. nedalyvavo muštynėse. Nuteistojo S. J. gynėjų apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylos duomenys paneigia S. J. dalyvavimą muštynėse ir patvirtina jo parodymus, kad S. J., siekdamas išsilaisvinti ir apginti I. D., tik pastūmė A. K.. Skunduose nesutinkama ir dėl to, kad nusikalstamas veikas S. J. padarė veikdamas bendrininkų grupe. Visi nuteistojo S. J. ir jo gynėjų apeliacinių skundų argumentai atmetami.

17546. Nuteistasis S. J. teisme parodė, kad po to, kai K. P. užpuolė M. P., o jis M. P. patraukė į save ir pasakė, kad jie draugai ir K. P. nuėjus link kitų muštynių, jis nuėjo link I. D. ir A. K.. Nukentėjusysis A. K. lygtais pradėjo kažką agresyviai rėkti ar kažkaip laikyti I. D., nenorėjo trauktis, jam užtvėrė kelią, gali būti, jog bandė smogti. Atsimena, kad A. K. jam griebė už nugaros, tačiau jis A. K. pastūmė nuo savęs ir I. D.. Kai jis nustūmė A. K. ir pradėjo eiti link laiptų, lyg ir K. P. ir dar vienas iš nuteistųjų (atėjusių asmenų) perbėgo į kitą gatvės pusę ir pradėjo muštis su A. K.. Jis nusileido laiptais ir laukė M. P. ir I. D.. Ikiteisminio tyrimo metu S. J. parodė, kad A. K. jam stvėrė už striukės, o iš jo išsilaisvindamas jis sudavė du smūgius A. K. į veidą. Tada jis, M. P. ir I. D. iš įvykio vietos pabėgo. Nubėgdamas jis matė, kad kelis iš atėjusių asmenų pribėgo prie A. K. ir jam sudavė smūgius. Kitos ikiteisminio tyrimo apklausos metu S. J. parodė, kad A. K. lygtais pradėjo laikyti I. D., gali būti, jog bandė jam smogti, tačiau jis jį (A. K.) nustūmė nuo savęs. Tada I. D. pradėjo bėgti link baro, o jis iš paskos. Matė, kad K. P. ir dar kitas vaikinas nubėgo prie A. K. ir jam smūgiavo.

17647. Nuteistojo parodymus ir apeliacinių skundų argumentus, kad S. J. tik pastūmė A. K., tačiau prieš jį jokių smurtinių veiksmų neatliko, paneigia kiti įrodymai. Tai, kad S. J. nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą ir pažeidė viešąją tvarką, patvirtina kitų nuteistųjų parodymai, nukentėjusiojo A. K. ir liudytojo M. P. parodymai bei specialisto išvada.

17748. Pats S. J. parodė, kad jis pastūmė A. K., o tada prie šio pribėgo K. P. ir dar vienas iš nuteistųjų, kurie mušė A. K.. Apie tai, kad S. J. nepastūmė, o sudavė smūgius nukentėjusiajam A. K., parodė net ir pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu. Būtent ikiteisminio tyrimo metu duotus S. J. parodymus patvirtina ir kitų nuteitųjų parodymai. Iš nuteistųjų K. P., E. P., P. L. ir A. Š. parodymų matosi, kad K. P. trenkė A. K., o pribėgęs E. P. pastūmė nukentėjusįjį, kuris nugriuvo. Tada jie ir P. L. spardė A. K., o atbėgęs S. J. irgi sudavė nukentėjusiajam. Pats E. P. parodė, kad pamatęs K. P. mušantis su A. K., jis pribėgo ir nukentėjusįjį pargriovė. Pats P. L. parodė, kad koja sudavė A. K. į sėdmenis. K. P. parodė, kad jis, E. P. ir P. L. mušė A. K., o E. P. nurodė, kad atbėgęs dar vienas vaikinas, iš A. Š. draugų, buvusių bare, irgi sudavė nukentėjusiajam. A. Š. parodymai patvirtina, kad ne tik K. P., bet ir S. J. sudavė smūgius A. K.. Liudytojo M. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina, kad vienu metu A. K. rankomis ir kojomis mušė S. J., E. P. ir P. L.. Pats nukentėjusysis A. K. parodė, kad vienu metu jį mušė daugiau nei du asmenys, o S. J. jam sudavė į mentę, koją ir trenkė iš nugaros. Jis, gulėdamas šonu, matė S. J.. Specialisto išvada Nr. G 4432/14(01) būtent ir patvirtina, kad A. K., be kitų sužalojimų, buvo sulaužyta ir mentė.

17849. Visų šių įrodymų visuma patvirtina, kad ne tik kiti nuteistieji, bet ir pats S. J. sudavė smūgius nukentėjusiajam A. K.. Specialisto išvadoje Nr. G 4432/14(01) nurodyta, kad A. K. padaryti sužalojimai (linijinai odos nubrozdinimai kaktos ir kryžkaulio srityje, odos nubrozdinimai nugaroje, poodinė kraujosruva kairio antakio srityje, dešinės mentės lūžis) visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu dėl mentės lūžio.

17950. Nuteistojo S. J. gynėjų apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad E. P., P. L. ir K. P. neparodė apie tai, kad ir S. J. būtų sudavęs smūgius nukentėjusiajam A. K.. Galima sutikti su tuo, kad K. P. ir P. L. kategoriškai neparodė apie tai, kad kartu su jais prieš A. K. smurtą naudojo ir S. J., tačiau šių nuteistųjų parodymai jau buvo įvertinti su kitais įrodymai, kurių visuma patvirtina ne tik S. J. dalyvavimą nusikaltime, bet ir jo atliktus veiksmus. Nuteistasis E. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atbėgęs kažkuris A. Š. draugas, buvęs bare, irgi sudavė nukentėjusiajam. Tai, kad būtent šis A. Š. draugas buvo S. J. patvirtina paties nukentėjusiojo A. K. ir nuteistojo A. Š. parodymai. Nors, kaip teisingai nurodoma nuteistojo S. J. gynėjo apeliaciniame skunde, tam tikrų A. Š. parodymų dėl kitos nusikalstamos veikos (T. D. nužudymo) nepatvirtino kiti įrodymai, tačiau tai nesuteikia pagrindo išvadai ir apie A. Š. parodymus dėl S. J. atliktų veiksmų A. K. atžvilgiu. Priešingai, nei nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, A. Š. parodymus, kad S. J. smurtavo prieš A. K., patvirtina ir paties nukentėjusiojo, ir E. P. parodymai bei kitų įrodymų visuma. Apeliacinio skundo argumentai, kad A. Š. parodymai apie tai, kad S. J. stumdėsi su asmeniu, apsirengusiu juoda striuke, nesuteikia pagrindo išvadai, jog S. J. smurtavo prieš A. K., o patvirtina S. J. parodymus, kad jis nustūmė A. K., irgi atmetami. Šiuos apeliacinio skundo argumentus paneigia jau išnagrinėtų įrodymų visuma, o specialisto išvada Nr. G 4432/14(01) patvirtina S. J. ir kitų nuteistųjų atliktus smurtinius veiksmus, nes A. K. buvo padaryti sužalojimai, kurių visuma vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu dėl mentės lūžio. Pats nukentėjusysis parodė, kad būtent smūgį į mentę jam sudavė S. J., šis taip pat sudavė ir kitus smūgius. Galima sutikti su nuteistojo gynėjų apeliacinių skundų argumentais, kad nukentėjusysis nedavė kategoriškų parodymų apie tai, kuris nuteistasis konkrečiai prieš jį smurtavo, galima sutikti ir su tuo, kad nukentėjusiojo A. K. parodymai nėra itin konkretūs ar detalūs, tačiau tai paaiškinama tuo, jog įvykio vakarą, kaip pats nukentėjusysis ir parodė, buvo neblaivus, todėl visų įvykio detalių ir neatsimena. Nepaisant to pats nukentėjusysis A. K. parodė, kad, nors tiksliai negali parodyti, kas jam sudavė smūgius, tačiau įsiminė S. J. veidą, kai jis jam trenkė. A. K. parodė ir tai, kad S. J. jam sudavė į mentę ir nugarą. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent šiais nukentėjusiojo parodymais galima tikėti, nes šiuos parodymus ir patvirtina kiti įrodymai. Apie tai, kad būtent A. K. nurodytą S. J. smūgį į mentę patvirtina ir specialisto išvada, jau buvo pasisakyta.

18051. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos matosi, jog prie baro muštynės vyko itin greitai, juose dalyvavo didelis skaičius nuteistųjų ir nukentėjusiųjų, be to, buvo mušami ne vienas, o keli nukentėjusieji, todėl natūralu, kad tiek patys nuteistieji, tiek nukentėjusieji, tiek ir liudytojai visų muštynių ir jų eigos nematė, kiekvieno iš jų dėmesys buvo nukreiptas į skirtingas vietas, į skirtingus nuteistuosius ir nukentėjusiuosius, be to, tiek visi nuteistieji, tiek ir, kaip pats nurodė, nukentėjusysis A. K. buvo neblaivūs, todėl kiekvienas matęs ar dalyvavęs muštynėse parodė tai, ką matė. Tačiau išnagrinėjus ir įvertinus nuteistųjų, liudytojo ir nukentėjusiojo parodymus ir šiuos parodymus bei specialisto išvadą bei sujungus į bendrą grandinę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra abejonių, jog S. J. sudavė smūgius A. K.. Šių įrodymų visuma tuo pačiu ir paneigia nuteistojo S. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad S. J. tik pastūmė A. K., o tokiais veiksmais nesužalojo A. K..

18152. Nuteistojo S. J. gynėjų apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas ignoravo liudytojos I. D. parodymus, jog smurtavo keturi atėję asmenys, t. y. K. P., P. L., E. P. ir A. Š.. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai šios liudytojos parodymais negrindė S. J. kaltės, nes ši liudytoja iš tikrųjų apie tai, kad S. J. sudavė A. K. smūgius neparodė. Tai, kad I. D. nematė S. J. sudavinėjančio smūgius A. K., patvirtina ir tai, kad išėjus iš įvykio vietos ji pati S. J. paklausė apie dalyvavimą muštynėse. Iš liudytojos I. D. parodymų matosi, kad jai netiesiogiai paklausus S. J., ar jis dalyvavo muštynėse, šis patvirtino dalyvavęs muštynėse. I. D. dar ikiteisminio, o po to ir teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad išeinant iš įvykio vietos S. J. mūvėjo pirštines, o jai paklausus „S., ir tu“, S. J. atsakė, kad jis buvo su pirštinėmis. Apie tai, kad S. J. mūvėjo pirštines parodė ir nuteistasis K. P.. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, galima daryti išvadą, kad dėl šios priežasties ant S. J. kūno, būtent ant rankų, kumščių, nebuvo rasti jokie sužalojimai, susiję su šiuo įvykių. Iš tikrųjų tai patvirtina specialisto išvada Nr. G 4428/14(01) (6 t., 156 b.l.). Tačiau šie duomenys, priešingai, nei nurodoma nuteistojo gynėjų apeliaciniuose skunduose, nepaneigia nei S. J. dalyvavimo nusikaltime, nei jo atliktų veiksmų prieš A. K.. Atmetami ir nuteistojo gynėjų skundų argumentai, kad S. J. dalyvavimą nusikaltime ir jo atliktus veiksmus paneigia ir tai, jog ant S. J. drabužių nebuvo surasta kraujo ar kitų biologinių nukentėjusiojo A. K. pėdsakų. Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad S. J. buvo sulaikytas netrukus po įvykio, t. y. 2014 m. gruodžio 24 d. (4 t., 1 b.l.). Iš kratos protokolo matosi ir tai, kad S. J. sulaikymo dieną buvo atlikta ir jo gyvenamojoje vietoje krata, kurios metu pats nuteistasis pateikė drabužius ir avalynę (5 t., 10-11 b.l.). Šie S. J. drabužiai ir avalynė buvo pateikti specialistams, kurie atliko žmogaus kraujo, biologinės kilmės pėdsakų paieškojimo ir tapatumo nustatymo tyrimą bei pateikė specialisto išvadą Nr. S 8/15(01) (1 t., 45-48 b.l.). Iš šios specialisto išvados matosi, kad atliekant žmogaus kraujo, biologinės kilmės pėdsakų paieškojimą ir tapatumo nustatymą, nebuvo tirtos įvykio metu mūvėtos S. J. pirštinės, šios pirštinės net nebuvo pateiktos kratos metu, nebuvo tirta, ar kraujo ar biologiniai pėdsakai priklauso būtent A. K.. Nors ant vieno dešiniojo bato nustatytas vyriškos lyties DNR profilis, kuris nesutampa nei su nuteistųjų, nei su liudytojų, nei su nukentėjusiojo T. D. DNR profiliais. Tačiau, kaip minėta, kito nukentėjusiojo A. K. biologinės kilmės pėdsakai iš viso nebuvo tirti. Teisėjų kolegijos nuomone, nepaisant to, kad ant S. J. drabužių ir batų nebuvo surasti kraujo pėdsakai, nepaisant to, jog ant S. J. bato nustatytas DNR profilis, tačiau netirta, ar šis profilis priklauso A. K., taip pat tai, kad ant S. J. kūno nebuvo rasti sužalojimai, susiję su nagrinėjimu įvykiu, nepaneigia S. J. nei dalyvavimo nesunkiai sutrikdant A. K. sveikatą, nei jo atliktų smurtinių veiksmų prieš šį nukentėjusįjį. Tai patvirtina kiti įrodymai, apie kuriuos jau buvo pasisakyta.

18253. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmetus nuteistojo S. J. ir jo gynėjų apeliacinių skundų argumentus, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad S. J. ne tik nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą, bet ir pažeidė viešąją tvarką ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Šios nusikalstamos veikos padarytos veikiant bendrininkų grupe.

18354. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009). Būtinas bendrininkavimo (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas, kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą.

18455. Byloje nustatyta, kad bare tarp S. J., V. M. ir J. D. įvyko žodis konfliktas su M. Š. dėl skirtingų politinių pažiūrų. Pasibaigus šiam žodiniam konfliktui, V. M. siekė tęsti konfliktą, tačiau neapsiribojant vien tik žodiniu konfliktu, o siekiant panaudoti fizinį smurtą A. K., taip pat ir M. Š. atžvilgiu. Teismas nurodė, kad tai patvirtina tolimesni V. M. veiksmai, nes jis paskambino A. Š. ir pakvietė jį ateiti. A. Š. pasikvietė dar kitus nuteistuosius. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad A. Š. ir E. P. V. M. informavo, kad įvyko konfliktas, todėl jie suprasdami, jog eina konfliktuoti su ten esančiais asmenimis, siekė prisijungti prie ten konfliktuojančio V. M. ir S. J.. Teismas, įvertinęs nuteistųjų parodymus ir jų elgesį prie baro, padarė pagrįstą išvadą apie S. J., V. M., K. P., P. L., E. P. ir A. Š. bendrą tyčią sukelti muštynes ir jie tą savo tyčią realizavo – K. P. sudavė nukentėjusiajam A. K. į pilvą, o E. P. pastūmus nukentėjusįjį ir šiam pargriuvus, K. P. sudavė smūgius į A. K. kojas ir sėdmenis, o prie jo prisijungęs ir S. J., P. L. ir E. P. irgi sudavė smūgius rankomis ir kojomis į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas. Kai A. K. atsikėlė ir bėgo, jį pasivijęs K. P. vėl sudavė smūgius nukentėjusiajam, tada atbėjo ir P. L. su E. P., kurie irgi sudavė smūgius A. K., o prie jų pribėgęs A. Š. taip pat sudavė smūgius nukentėjusiajam. Tokiais bendrais nuteistųjų veiksmais S. J. ir kiti nuteistieji nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. K. sveikatą ir pažeidė viešąją tvarką bei visuomenės rimtį.

18556. Įvertinęs bylos aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą ir apie tai, kad nukentėjusiojo A. K. sveikata ir visuomenės rimtis bei tvarka buvo sutrikdyti dėl bendrų kaltinamųjų (nuteistųjų) veiksmų. Visus kaltinamuosius (nuteistuosius) pripažino bendravykdytojais. Nurodė apie tai, kad S. J. ir kiti kaltinamieji atliko bendrus veiksmus – tyčia, viešoje vietoje rankomis ir kojomis sudavė smūgius nukentėjusiesiems (S. J. atveju – A. K.). Nurodė, kad nė vienas iš kaltinamųjų, matydami kitų bendrininkų veiksmus, jiems neprieštaravo ir nebandė jų nutraukti, taigi pritarė tokiam bendrininkų elgesiui. Šios aplinkybės patvirtina kaltinamųjų tyčios bendrumą ir konkliudentiniais veiksmais išreikštą tarpusavio susitarimą padaryti nusikalstamą veiką.

18657. Nuteistojo S. J. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo išvada, jog nuteistųjų susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais, nėra pagrįsta duomenų visuma.

18758. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, t. y. asmens elgesiu, iš kurio matyti jo tyčia bendrai padaryti nusikalstamą veiką, pvz., rodant pritarimą kito asmens veiksmams gestais, mimika, prisidedant prie šių veiksmų, tęsiant nusikalstamą veiką gestu, mimika ir t. t., todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Be to, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma (pvz., sudarant detalų nusikalstamos veikos įvykdymo planą), taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai, ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai.

18859. Iš bylos aplinkybių visumos akivaizdu, kad nuteistojo S. J. ir kitų nuteistųjų susitarimą, išreikštą konkliudentiniais veiksmais, būtent ir patvirtina paties S. J. veiksmai – jis, matydamas K. P. smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš A. K., šių veiksmų nenutraukė, net nebandė nutraukti, o tokiems smurtiniams veiksmams pritarė ir pats su kitais nuteistaisiais prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo, suduodamas rankomis ir kojomis A. K. į įvairias kūno vietas. Kaip jau buvo nurodyta, įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales.

18960. Nuteistojo S. J. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. M., K. P., E. P., P. L. ir A. Š. parodymai patvirtina, jog S. J. apie V. M. ketinimus nieko nežinojo, jokio ryšio tarp jo ir atėjusių asmenų nebuvo, šių asmenų nepažinojo, kartu su jais neatliko jokių veiksmų. Visi šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

19061. Nors pats S. J. kitiems nuteistiesiems neskambino ir jų nekvietė, tačiau atėjusių nuteistųjų ir paties S. J. veiksmai patvirtina, kad visiems buvo žinoma šių atėjusių asmenų tikslas – naudoti smurtą kitų asmenų atžvilgiu. Pats S. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis V. M. pasakė, jog oponentų kompanija didėja, o V. M. atsakė, kad verta pasikviesti pagalbos tuo atveju, jeigu kiltų muštynės. Byloje nustatyta, kad V. M. paskambino A. Š. ir pakvietė ateiti. Nuteistasis K. P. parodė, kad jam paskambinęs A. Š. pasakė, jog jo draugai su kažkuo susipyko ir tarp jų įvyko konfliktas, taip pat sakė, kad „reikia pamokyti rusus“. Priėję prie baro A. Š. pasisveikino su S. J.. K. P. parodė, kad jiems einant į barą buvo aišku, jog gali reikėti muštis. P. L. irgi parodė, kad prie baro A. Š. pasisveikino ir trumpai pakalbėjo su V. M. ir S. J.. Parodymų patikrinimo vietoje P. L. nurodė, kad pats S. J. pasakė apie tai, kad yra kitų politinių pažiūrų žmonių, o tada A. Š. sušuko ir prasidėjo muštynės. Kitas nuteistasis E. P. irgi parodė, kad prie baro A. Š. pasisveikino su dviem draugais, tada sušuko ir prasidėjo muštynės. Be to, ikiteisminio tyrimo metu P. L. parodė ir tai, kad S. J. atsisveikindamas ir padėkodamas už pagalbą paspaudė ranką A. Š.. Iš šių parodymų ir tolimesnių prie baro atliktų nuteistųjų veiksmų akivaizdu, kad tiek S. J., tiek kiti nuteistieji suvokė, jog dalyvauja bendrai su kitais asmenimis nesunkiai sutrikdant A. K. sveikatą. Tai, kad S. J. kitų nuteistųjų, išskyrus A. Š., nepažinojo, nepaneigia to, kad jis, veikiant bendrininkų grupe, padarė nusikalstamą veiką. Iš nustatytų aplinkybių matosi, kad S. J. savo smurtiniais veiksmais prisijungė prie kitų bendrininkų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį A. K..

19162. Kiti nuteistojo S. J. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai irgi atmetami. Skunde dėstomos aplinkybės neatitinka bylos duomenų ar tokios aplinkybės dėstomos S. J. palankia linkme. Skunde nurodoma, kad nukentėjusieji A. K. ir M. Š., liudytojai I. D., J. D., I. R. ir A. S. patvirtino, kad S. J. su nieko nekonfliktavo, o kilusius konfliktus bandė išspręsti taikiai, buvo linkęs į draugiškas diskusijas, tačiau šie nurodomi argumentai susiję su įvykiais baro viduje ir iki įvykio lauke prie baro, kai kilo muštynės. Iš bylos matosi, kad baro viduje ne tik S. J., bet ir jokie kiti asmenys nesmurtavo, o tarp S. J., V. M. ir J. D. įvyko tik žodinis konfliktas su kitu nukentėjusiuoju M. Š.. Priešingai, nei nurodoma skunde, byloje nustatyta, kad S. J. elgėsi agresyviai ir provokavo bare buvusius asmenis. Liudytoja I. D. parodė, kad jų kompanija provokavo konfliktą, o aktyviausias ir agresyviausias buvo S. J.. Tuo pačiu atmetamas S. J. prašymas iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies pašalinti aplinkybę, kad jis elgėsi agresyviai ir provokavo bare buvusius asmenis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokią išvadą. Byloje nustatyta, kad šis žodinis konfliktas jau buvo pasibaigęs, tačiau kitas konfliktas, kilęs lauke prie baro, buvo ne žodinis, o jo metu prieš nukentėjusiuosius, liudytoją ir nenustatytą asmenį buvo panaudotas smurtas. S. J., kartu su kitais nuteistaisiais, jau naudojo smurtą prieš A. K.. Teisėjų kolegija pažymi, kad S. J. baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas būtent dėl įvykių, vykusių lauke prie baro, o tuo metu S. J. jau atliko smurtinius veiksmus, sudavė nukentėjusiam A. K. smūgius ir tai darė veikdamas bendrininkų grupe. Nors skunde nurodoma, kad S. J. gynėsi nuo K. P. ir netgi gynė M. P., tačiau byloje nenustatyta, jog K. P. atliko kažkokius veiksmus S. J. atžvilgiu. Nors iš tikrųjų A. Š. sušukus ir prasidėjus muštynėms K. P. pirmiausia sudavė smūgius M. P., tačiau S. J. jį apgynė pasakydamas, kad tai „savas“ ir už rankos M. P. patraukęs į save. Tačiau byloje nėra duomenų, kad S. J. nepritarė tolimesniems K. P. veiksmams atliktus prieš kitus nukentėjusiuosius, o priešingai byloje nustatyta, kad ne tai, kad nesutiko su K. P. veiksmais, o jiems dar ir pritarė bei prisijungė atliekant smurtinius veiksmus A. K. atžvilgiu.

19263. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas S. J. padarytas nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo kaip dėl chuliganiškų paskatų nukentėjusiojo A. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 138 str. 2 d. 8 p.) ir viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 str. 1 d.), padarytus bendrininkų grupe, nes S. J. veikė kartu su kitais nuteistaisiais, savo veiksmais pritardamas kitų nuteistųjų veiksmams, atliktiems prieš šį nukentėjusįjį, ir pažeisdamas viešąją tvarką bei sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką. Tuo pačiu atmetami nuteistojo S. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentai apie vykdytojo ekscesą. Byloje nenustatytas bendrininkų susitarimo ribų peržengimas. Nors byloje nėra duomenų, kad S. J. ir kiti nuteistieji K. P., P. L., E. P. ir A. Š. būtų iš anksto smulkiai aptarę nusikalstamą veiką, tačiau teismas padarė išvadą, kad S. J. su kitais nuteistaisiais veikė bendru sutarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais. Teismas nurodė, kad kiekvienas iš kaltininkų sudavė po kelis smūgius A. K. ir nebūtinai į tą pačią kūno vietą, ir nebūtinai dėl jo smūgių suduotų smūgių nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau kiekvienas iš kaltinamųjų suvokė, kad naudoja smurtą prieš nukentėjusįjį, kad smurtas naudojamas kelių asmenų bendrais veiksmais, suduodant smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, smurtą kaltininkai naudoja vienas po kito, jie suvokė bendrai daromos veikos pavojingumą sveikatai. Teismas konstatavo, kad nuteistieji, tame tarpe ir S. J., veikė alternatyvia tyčia (apibrėžtos tyčios atmaina). Teismas nurodė, kad dalyvavusiųjų nusikaltime skaičius, suduotų smūgių skaičius, jų intensyvumas ir lokalizacija, jų elgesys po nusikalstamos veikos padarymo rodo, kad jiems buvo priimtini bet kokie galintys kilti padariniai. Byloje nenustatyta, kad S. J. prieštaravo kitų nuteistųjų smurtiniams veiksmams atliktiems prieš A. K., o priešingai, jis pritarė tokiems veiksmams ir prisijungė pats suduodamas smūgius nukentėjusiajam. Visi nuteistieji siekė bendro rezultato – bet kokio A. K. sveikatos sutrikdymo. Kaip teismas pagrįstai nurodė, nė vienas iš kaltinamųjų, tame tarpe ir S. J., matydami kitų bendrininkų veiksmus, jiems neprieštaravo ir nebandė jų nutraukti, taigi pritarė tokiam bendrininkų elgesiui. Todėl S. J. bendrininkaujant su kitais dėl kilusių padarinių (nesunkaus A. K. sveikatos sutrikdymo) atsakingi visi nuteistieji, taip pat ir S. J., naudoję smurtą šio nukentėjusiojo atžvilgiu.

19364. Nuteistasis S. J. apeliaciniame skunde prašo iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies pašalinti aplinkybę, kad jis stovėjo arti T. D., galėjo matyti suduodamą smūgį skėčiu. Iš bylos matosi, kad T. D. nužudymu buvo kaltinamas ir S. J., tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio nusikaltimo S. J. išteisino. Skundžiamame nuosprendyje teismas, dėstydamas motyvus dėl vykdytojo (K. P.) eksceso, nurodė, kad S. J. stovėjo arti T. D., galėjo matyti suduodamą smūgį skėčiu, tačiau tuo metu skėčio savo rankose neturėjo ir negalėjo numatyti K. P. veiksmų (64 lapas). Teisėjų kolegijos nuomone, teismas šią aplinkybę pagrįstai nurodė, nes tai, kad S. J. stovėjo arti T. D., patvirtina nuteistųjų P. L., K. P., A. Š. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai ir įvykio schemos, todėl šalinti šią aplinkybę iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies pagrindo nėra.

194Dėl nuteistojo V. M. gynėjo ir nukentėjusiojo M. Š. apeliacinių skundų

19565. Nuteistojo V. M. gynėjo apeliaciniame skunde prašoma V. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 284 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. Iš apeliacinio skundo turinio matosi, kad nusikalstamos veikos perkvalifikavimą nuteistojo V. M. gynėjas sieja su tuo, kad V. M. smurtinius veiksmus prieš M. Š. atliko ne gatvėje prie baro, o baro viduje, kai tuo metu kiti nuteistieji prieš kitus nukentėjusiuosius smurtavo gatvėje. Nurodoma ir apie tai, kad byloje nėra įrodymų, kad iš anksto buvo susitarę smurtauti, o gatvėje muštynės prasidėjo spontaniškai. Tuo pačiu prašoma iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad V. M. nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais. Visi šie argumentai ir prašymai atmetami.

19666. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad viešoje vietoje (prie baro) V. M. kartu su K. P., S. J., P. L., E. P., A. Š., veikdami bendrininkų grupe, vartodami fizinį smurtą prieš kitus asmenis (nukentėjusiuosius, liudytoją, nenustatytą asmenį), savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Teismas nustatė konkrečius kiekvieno nuteistojo veiksmus, kuriais jie padarė šį nusikaltimą, o būtent – A. Š. kartu su V. M. tyčia sudavė smūgius nukentėjusiajam M. Š. į įvairias kūno vietas, taip nežymiai sutrikdydami nukentėjusiojo M. Š. sveikatą. Nustatė ir tai, kad gatvėje nuteistieji vartojo keiksmažodžius.

19767. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra įrodymų, kad V. M. A. Š. kvietė smurtauti, jog iš anksto nuteistieji nebuvo susitarę smurtauti, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą apie nuteistųjų bendrą tyčią sukelti muštynes ir pažeisti viešąją tvarką, o išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina ir V. M. atliktus veiksmus, kuriais jis būtent ir pažeidė viešąją tvarką.

19868. Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias nusikalstamos veikos aplinkybes: bare tarp V. M., S. J. ir J. D. įvyko žodinis konfliktas su M. Š. dėl skirtingų politinių pažiūrų. Šis žodinis konfliktas buvo pasibaigęs, tačiau V. M., siekdamas toliau konfliktuoti su M. Š. ir kitu nukentėjusiuoju A. K. bei šį kartą panaudoti smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, pasikvietė A. Š., kuris prie baro atėjo dar ir su K. P., E. P. ir P. L.. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nėra įrodymų, kad V. M. A. Š. kvietė smurtauti, tačiau iš nuteistųjų parodymų ir tolimesnių jų atliktų veiksmų akivaizdu, kad visi nutiestieji suprato, jog prie baro V. M. kvietimu eina konfliktuoti ir sukelti muštynes. Pats A. Š. parodė, kad paskambinęs pasakė, jog tarp jų ir kažkokių asmenų kilo konfliktinė situacija, prašė ateiti jų palaikyti tam, kad nebūtų užpulti. A. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė ir tai, kad iš V. M. kalbos suprato, kad geriau būtų, jog jis ateitų ne vienas. Eiti kartu prie baro, kuriame, kaip V. M. nurodė, yra konfliktinė situacija, pasikvietė E. P., K. P. ir P. L.. E. P. parodė, kad jam A. Š. pasakė, kad jo draugai pateko į bėdą. Ikiteisminio tyrimo metu E. P. tiksliau parodė apie tai, kad A. Š. pasakė, jog įvyko kažkoks konfliktas ir jo draugams reikia pagalbos. Iš K. P. ir P. L. parodymų matosi, kad K. P. paskambinęs A. Š. pasakė, kad bare jo draugai su kažkuo susipyko ir jo draugams reikalinga pagalba. K. P. parodė, kad jiems visiems susitikus, jam A. Š. pasakė, kad „reikia rusus pamokyti“. Pats K. P. paaiškino, kad toks A. Š. pasakymas reiškė, jog reikės primušti, nors nežinojo kiek ten žmonių, bet buvo aišku, kad reikės muštis, eidami jie tą žinojo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į A. Š., K. P., P. L. ir E. P. parodymus, pagrįstai V. M. parodymus, kad jautė grėsmę, todėl kvietėsi draugus tam, jog nebūtų užpultas, atmetė. Teismas tokius V. M. parodymus įvertino kaip nuteistojo gynybinę versiją, nes su V. M. bare buvę S. J. ir M. P. nieko nenurodė apie tai, kad būtų jautę grėsmę dėl savo saugumo. I. D. irgi patvirtino, kad bare jokios grėsmės dėl galimų muštynių nebuvo. Teismas pagrįstai nurodė, kad tuo metu, kai pakviesti nuteistieji atėjo prie baro, tai nukentėjusysis M. Š. buvo bare, tačiau pats V. M. nuėjo į barą ir jį iškvietė į lauką siekdamas, kad nukentėjusysis būtų sumuštas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad tuo metu, kai jau buvo pasibaigęs žodinis konfliktas, V. M. I. D. informavo apie tai, kad iš baro reikės greitai išeiti. I. D. parodė, kad V. M. pasakė apsirengti, nes reikės greitai išeiti. Iš bylos matosi, kad, nors ir V. M. informavo, kad iš baro reikės greitai išeiti, tačiau jie, S. J. ir M. P. išėję iš baro dar kurį laiką stoviniavo prie baro. Teisėjų kolegijos nuomone, tiek V. M., tiek S. J. būtent ir laukė kitų pasikviestų nuteistųjų tam, kad būtų pradėtos muštynės. Apie tai, kad bare buvęs, o po to prie baro sulaukęs kitų nuteistųjų S. J. irgi suprato, kad bus sukeltos muštynės ir pažeista viešoji tvarka, jau buvo pasisakyta. Įvykio vakarą bare dirbę barmenai I. R. ir A. S. parodė, kad vienu metu baras ištuštėjo, konfliktavusi kompanija išėjo į lauką ir ten kažko laukė, stebėjo barą, kas įeina, kas išeina. Kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, tai, kad nuteistieji ėjo būtent konfliktuoti ir muštis, patvirtina ir pačių nuteistųjų tolimesnis elgesys prie baro. Iš bylos matosi, kad sulaukus A. Š. ir kitų nuteistųjų, po trumpo pokalbio su V. M. ir S. J. A. Š. bandė inicijuoti konfliktą ir prasidėjo muštynės, kurių metu buvo sužaloti nukentėjusieji M. Š. ir A. K., o T. D. nužudytas. Visi nuteistieji atlikto tam tikrus veiksmus, kuriais pažeidė viešąją tvarką ir sužalojo nukentėjusiuosius. Šių įvykių metu pažeidžiant viešąją tvarką bei sutrikdant visuomeninę rimtį ir tvarką V. M. kartu su A. Š. smurtavo prieš M. Š., kuriam nežymiai sutrikdė sveikatą. Visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, visiškai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą apie V. M., S. J., A. Š., K. P., E. P. ir P. L. bendrą tyčią sukelti muštynes, smurtauti dėl menkavertės priežasties, t. y. pažeisti viešąją tvarką, smurtauti dėl chuliganiškų paskatų.

19969. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad gatvėje muštynės prasidėjo spontaniškai, o tuo metu V. M. grūmėsi su M. Š. baro viduje. Galima sutikti su tuo, kad gatvėje muštynės prasidėjo greitai, tačiau tiek paties V. M., tiek kitų nuteistųjų tyčia sukelti muštynes ir smurtauti prieš nukentėjusiuosius jau buvo susiformavusi, ir kai sulaukė pakviestų nuteistųjų, tokią tyčią jie įgyvendino, kiekvienas atlikdamas smurtinius veiksmus. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Š. parodė, jog V. M. pasakė palaukti ir nieko nedaryti, nes eina į barą pakviesti asmens, su kuriuo konfliktavo, nepaneigia V. M. ir kitų nuteistųjų bendros tyčios. Priešingai, tai patvirtina, kad A. Š. su kitais nuteistaisiais V. M. būtent ir pasikvietė smurtauti prieš M. Š.. Pats V. M. nuėjęs į barą pasikvietė M. Š. išeiti į lauką ir pamatęs jau vykstančias muštynes pradėjo smurtauti prieš M. Š., taip prisijungė prie kitų bendrininkų daromos nusikalstamos veikos.

20070. Nuteistasis V. M. parodė, kad išeinant į lauką M. Š. pastūmė jį iš nugaros, tada pamatė lauke vykstančias muštynes ir atsisukęs į M. Š. trenkė jam į veidą. Nuo šio smūgio M. Š. išsisuko ir žengė žingsnį gilyn į barą, tada jie pradėjo grumtis. Jis trenkė M. Š. į galvą, nuo jo smūgio nukentėjusysis nukrito ant žemės. Gulinčiam M. Š. irgi sudavė smūgius, taip pat kelis smūgius sudavė ir kojomis. Ikiteisminio tyrimo pirmos apklausos metu V. M. parodė, kad kai su M. Š. išėjo į lauką, pamatė, kad vyksta masinės muštynės. Pamatęs masines muštynes ir tai, M. Š. ruošiasi jose sudalyvauti, jis pirmas užsimojo trenkti M. Š., tačiau nepataikė, nes nukentėjusysis atsitraukė į baro patalpą. Pasivijęs koridoriuje sudavė smūgius M. Š.. Jam M. Š. smūgių nesudavė, jis (V. M.) sužalotas nebuvo. Kai smūgių M. Š. nebesudavinėjo, išėjo į lauką (8 t., 38-41 b.l.). Parodymų patikrinimo vietoje V. M. parodė, kad pasikvietus M. Š. išeiti į lauką, jiems einant į lauką, kažkas sušuko, kad lauke vyksta muštynės. Tarpduryje jie pamatė, kad lauke vyksta masinės muštynės. Tuo metu jį M. Š. pastūmė, tada jis atsisuko ir jie susigrūmė baro koridoriuje, išėję į lauką nebuvo (8 t., 61-64, 65-71 b.l.). Iš nuteistojo A. Š. parodymų matosi, kad ir jis sudavė smūgius išėjusiam iš baro M. Š. į veidą ir kažkur į pilvą. Po to M. Š. atsitraukė į baro koridorių ir muštynės persikėlė į baro vidų. A. Š. parodė ir tai, kad matė, kad iš baro išėjęs V. M. įsivėlė į muštynes. Ikiteisminio tyrimo metu A. Š. parodė, kad vykstant muštynėms iš baro išėjo V. M., o po kelių akimirkų ir M. Š.. Jis bėgo link M. Š. ir įbėgęs į baro vidų sudavė kelis smūgius M. Š.. Nuteistojo P. L. parodymai irgi patvirtina, kad muštynių metu iš baro išėjo M. Š., išbėgo ir V. M., kuris užpuolė M. Š. ir šiam bandė smūgiuoti, bet nepataikė. M. Š. pradėjo trauktis atgal į barą. Paskui M. Š. nubėgo ir A. Š.. Nuteistojo K. P. parodymai patvirtina, kad M. Š. sudavė smūgius ne tik V. M., tačiau ir A. Š.. K. P. matė, kaip A. Š. mušasi su M. Š.. Tai, kad M. Š. sudavė smūgius tiek V. M., tiek A. Š. patvirtina ir paties nukentėjusiojo M. Š. parodymai.

20171. Teisėjų kolegijos nuomone, galima sutikti su nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentu, kad įvykio vakarą nukentėjusysis M. Š. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, apie tai pats nukentėjusysis parodė teisme, tačiau negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pats M. Š. negalėjo paaiškinti kokiomis aplinkybėmis jis buvo sužalotas. Iš tikrųjų nukentėjusiojo M. Š. parodymai nėra itin nuoseklūs, tačiau tai paaiškinama tuo, kad įvykio vakarą M. Š. vartojo alkoholį, be to, tuo metu, kai jo atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, jis buvo užsidengęs galvą. M. Š. teisme parodė, kad V. M. pakvietus išeiti į lauką, jis išėjo į lauką ir prie baro pamatė du sužalotus nukentėjusiuosius T. D. ir A. K.. Jo žvilgsnis susitiko su, jo nuomone, A. Š.. Jam kažkas bandė smūgiuoti, bet jis atsitraukė. Pagalvojo, kad nespės atidaryti baro durų, todėl ėjo link tualetų ir sujuto smūgius. Tada užsidengė veidą, todėl nematė, kas jį mušė. Iš karto po įvykio apklaustas M. Š. parodė, kad jam išėjus į lauką iš karto pajuto smūgį į galvą, jis pradėjo trauktis link tualeto, tačiau nukrito. Jį spardė kojomis. Kitos ikiteisminio tyrimo metu apklausos metu nukentėjusysis parodė, kad išėjęs iš baro ir pamatęs sužalotus nukentėjusiuosius, jis įbėjo į baro koridorių ir bėgo laipteliais žemyn prie tualeto, nusileidęs žemyn pajuto smūgius iš K. K. sudavė smūgius nematė, nes tas asmuo stovėjo aukščiau už jo, po to jis užsidengė galvą, tačiau iš smūgių sinchroniškumo suprato, kad smūgius sudavinėjo du asmenys.

20272. Iš nukentėjusiojo parodymų iš tikrųjų matosi, kad M. Š. negalėjo konkrečiai pasakyti prieš jį smurtavusių nuteistųjų, tačiau jau išdėstyti įrodymai patvirtina, kad V. M. ir A. Š. sudavė smūgius M. Š.. Apie tai, kad jį užpuolė du asmenys iš karto po įvykio pats M. Š. pasakė liudytojams I. R. ir A. S.. Be to, ir patys nuteistieji to neneigia, o pripažįsta, kad būtent jie sudavė smūgius M. Š.. Jau išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad ne tik V. M., bet ir A. Š. sudavė smūgius nukentėjusiajam ir sužalojimus M. Š. padarė bendrais veiksmais. Visus šiuos įrodymus patvirtina dar ir specialisto išvada Nr. G 4426/14(01), kurioje nurodyta, kad M. Š. padaryti sužalojimai (daugybinės poodinės kraujosruvos galvos dešinėje pusėje, dešinės pusės nugaros ir klubo srityse, dešinėje rankoje) padaryti per trumpą laiko tarpą ir šie sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (2 t., 64 b.l.).

20373. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta atmetami nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentai, kad nuėjęs pakviesti M. Š. į baro vidų, ten V. M. ir vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį. Išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad pasikvietęs į lauką M. Š., V. M. ir nukentėjusysis nepasiliko baro viduje, o ėjo link baro išėjimo. Tiek nuteistasis V. M., tiek ir pats nukentėjusysis M. Š. buvo išėję iš baro į lauką. Išnagrinėti įrodymai patvirtina ir tai, kad V. M., pamatęs jau vykstančias muštynes, fizinį smurtą prieš M. Š. pradėjo vartoti lauke, išėjus iš baro, o tokio pobūdžio veiksmus toliau tęsė baro koridoriuje, nes M. Š. kelis žingsnius žengė atgal į baro vidų, t. y. į koridorių. A. Š. irgi smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu ir lauke, ir baro koridoriuje. Nors nukentėjusysis M. Š. ikiteisminio tyrimo metu, kaip nurodoma nuteistojo V. M. gynėjo apeliaciniame skunde, nurodė, kad jis mušamas buvo ir tuo metu, kai nusileido baro laiptais žemyn, tačiau jau išnagrinėti įrodymai tokios nurodomos aplinkybės nepatvirtina. Be to, ir liudytojo barmeno A. S. parodymai patvirtina, kad matė koridoriuje gulintį M. Š..

20474. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad V. M., pamatęs jau prasidėjusias muštynes, prisijungė prie jų ir smurtą pradėjo vartoti nukentėjusiojo M. Š. atžvilgiu. Nors nuteistojo V. M. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad ir pačiam V. M. buvo padaryti sužalojimai, kurie taip pat vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (8 t., 120-121 b.l.), tačiau byloje nustatyta, kad būtent V. M. pradėjo vartoti ir vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, o ne atvirkščiai. Smurtinius veiksmus prieš šį nukentėjusįjį V. M. atliko kartu su A. Š.. Visi nuteistieji veikė bendrai, vieni kitų veiksmams pritarė ir turėjo bendrą tyčią smurtauti nukentėjusiųjų atžvilgiu, V. M., suduodamas smūgius M. Š., pritarė kitų nuteitųjų jau pradėtiems smurtiniams veiksmams. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad V. M., matydamas kitų bendrininkų veiksmus, jiems neprieštaravo ir nebandė jų nutraukti, pritarė tokiam bendrininkų elgesiui, kas reiškia tyčios bendrumą. Nuteistojo V. M. gynėjo apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad nesant žodinio susitarimo negalimas joks bendrininkavimas, be to, nepagrįstai nurodoma ir tai, jog šiuo atveju nebuvo ir konkliudentinių veiksmų veikti bendrai. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, t. y. asmens elgesiu, iš kurio matyti jo tyčia bendrai padaryti nusikalstamą veiką, pvz., rodant pritarimą kito asmens veiksmams gestais, mimika, prisidedant prie šių veiksmų, tęsiant nusikalstamą veiką gestu, mimika ir t. t., todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Be to, kaltininkų tarpusavio susitarimas, kuris gali būti išreikštas bet kokia forma (ir konkliudentiniais veiksmais), gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Šioje byloje pagrįstai nustatyta, kad bendrininkų susitarimas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Iš jau aptartų aplinkybių akivaizdu, kad prisidėjęs prie kitų nuteistųjų nusikalstamos veikos ir pats sudavęs smūgius M. Š. V. M. pažeidė viešąją tvarką. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma ir apie tai, kad kaltinamajame akte nurodytos dvi nusikaltimo vietos, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iš kaltinamojo akto matosi, jog nusikalstamos veikos vieta nurodyta – prie baro „V“, o dėstant kaltinimą tik patikslinta, kad baro koridoriuje. Tai, kad dalis smūgių M. Š. buvo suduoti gatvėje prie baro, o dalis smurtinių veiksmų buvo atlikti jau baro koridoriuje (baro prieigose), tai, jog šiuos smūgius sudavė tik V. M. ir A. Š., o tuo metu kiti nuteistieji smurtinius veiksmus atliko prieš kitus nukentėjusiuosius ir tik gatvėje prie baro, nepaneigia to, kad V. M. veikė bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais, nepaneigia ir to, jog tokiais smurtiniais veiksmais V. M. pažeidė viešąją tvarką bei sutrikdė visuomeninę rimtį ir tvarką.

20575. Nusikaltimo metu galiojusioje BK 284 str. 1 d. redakcijoje nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pagal teismų praktiką fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms ir tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Būtent šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne.

20676. Atsižvelgiant į teismų praktiką, į šioje byloje nustatytas aplinkybes, atmetami nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad suduodamas smūgius M. Š. V. M. neperžengė privataus konflikto ribų, šie smūgiai buvo suduoti nematant kitiems asmenims ir jo veiksmai buvo nukreipti tik į M. Š.. Šioje byloje nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje (gatvėje, prie baro „V“), be jokios aiškios priežasties (dėl prieš tai buvusio ir pasibaigusio žodinio konflikto dėl skirtingų politinių pažiūrų), veikiant bendrininkų grupe, smurtą prieš nukentėjusįjį M. Š. naudojo V. M. ir A. Š., tuo metu kiti nuteistieji prieš kitus nukentėjusiuosius, nuo muštynių metu panaudotų smurtinių veiksmų sužalojimus patyrė nukentėjusieji M. Š. ir A. K., liudytojas M. P. ir nenustatytas asmuo, be to, K. P. dar ir metė į žmonių grupę alaus bokalą, kuris atsitrenkė į asfaltą ir sudužo, nusikalstama veika buvo padaryta matant kitiems asmenims. Be to, teismo nustatytą aplinkybę, kad nuteistieji ne tik vartojo smurtą nukentėjusiųjų, liudytojo ir nenustatyto asmens atžvilgiu, bet ir keiksmažodžius, patvirtina ir įvykio metu buvusios liudytojos I. D., ir nuteistojo P. L. parodymai. Ši liudytoja parodė netgi ir apie tai, kad A. Š., inicijuodamas konfliktą, klausimą dėl politinių pažiūrų uždavė pavartojęs keiksmažodį. Dėl šių muštynių buvo sutrikdyta baro „V“ veikla, kilo sumaištis, į nusikaltimo vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai ir greitosios medicinos pagalbos medikai. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įvykio vakarą dirbę barmenai liudytojai I. R. ir A. S. parodė apie tai, kad kilus muštynėms jie užrakino baro vienas duris, pro kurias patenkama į baro patalpą, tam, kad būtų saugiau ir muštynės nepersikeltų į baro vidų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad konflikto chuliganišką, o ne privatų pobūdį patvirtina byloje nustatyti faktai, jog iki įvykio kaltinamieji su nukentėjusiaisiais nebuvo pažįstami, smurtas prieš juos buvo panaudotas dėl menkavertės priežasties, atsitiktinai. Toks konflikto pobūdis, fizinio smurto panaudojimas viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje, patvirtina, kad V. M. suprato, jog bus sutrikdyta viešoji rimtis bei tvarka, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tarp padarytos pavojingos veikos ir kilusių padarinių (nežymiai sutrikdyta M. Š. sveikata, sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo prašymą perkvalifikuoti V. M. nusikalstamą veiką, nes teismas pagrįstai V. M. veiksmus, atliktus bendrininkų grupe, įvertino kaip viešosios tvarkos pažeidimą ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d.

20777. Atmetami ir apeliacinio skundo argumentai dėl V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad šios aplinkybės nurodomos dėl prašymo V. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato.

20878. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p., nustatoma, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013).

20979. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. M. kaltė grindžiama tik jo paties prisipažinimu padarius nusikaltimą, tačiau, kaip jau buvo minėta, tai, kad V. M. kaltę pažeidžiant viešąją tvarką patvirtina įrodymų visuma, tai ne tik paties V. M. parodymai, tačiau ir paties nukentėjusiojo M. Š., kitų nuteistųjų P. L., A. Š., K. P. ir liudytojų I. R., A. S. parodymai bei specialisto Nr. G 4426/14(01) išvada. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu V. M. kaltu neprisipažino, po to kaltę pripažino iš dalies, o baigiantis ikiteisminiam tyrimui ir teisme kaltę jau pripažino visiškai. Nors V. M. teisme nurodė, kad gailisi dėl muštynių, padarė išvadas ir parodė apie savo atliktus smurtinius veiksmus M. Š. atžvilgiu, tačiau duodamas parodymus atliktų smurtinių veiksmų nuteistasis nevertino kritiškai ir šiuos veiksmus netgi bandė sumenkinti nurodydamas tai, kad nukentėjusysis pats pirmas ruošėsi jam suduoti smūgius tada, kai pasikvietęs M. Š., jie ėjo link išėjimo ir pamatė, jog vyksta muštynės. Siekdamas sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme V. M. nurodė ir apie tai, kad po žodinio konflikto su M. Š. jam buvo kilusi grėsmė dėl saugumo, rinkosi nukentėjusiojo draugai, be to, V. M. nepripažino ir to, kad jis pakvietė kitus nuteistuosius būtent tam, kad būtų sukeltos muštynės ir panaudotas smurtas. Dar ikiteisminio tyrimo metu, kaip ir nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, V. M. nurodė, kad jis nedalyvavo muštynėse, vykusiose gatvėje prie baro, o M. Š. sumušė vienas. V. M. neigia ir susitarimą su kitais nuteistaisiais smurtauti. Šie nuteistojo parodymai ir apeliacinio skundo argumentai jau buvo atmesti, nes juos paneigia išnagrinėtų įrodymų visuma. Skundžiamame nuosprendyje teismas pažymėjo, kad teisiamojo posėdžio metu teisėjų kolegija net nepastebėjo, jog kaltinamieji gailėtųsi dėl padarytų veikų, kad teismui būtų nuoširdūs. Nors V. M. teisme kaltu ir prisipažino, nurodė atliktus smurtinius veiksmus prieš M. Š., tačiau išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina nuoširdaus kaltininko gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką ir savo smurtinių veiksmų vertinimo kritiškai, o nuteistojo nurodomas gailėjimasis buvo tik formalus, todėl pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., nebuvo ir nėra pagrindo.

21080. Teisėjų kolegijos nuomone, nebuvo ir nėra pagrindo nustatyti ir kitos nuteistojo V. M. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Skunde nurodoma, kad girto M. Š. provokuojantis elgesys pačiame bare suteikia pagrindo pripažinti V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

21181. Teismų praktikoje nurodoma, kad BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Provokuojančiu paprastai yra laikomas toks nukentėjusiojo elgesys, kuriuo kaltininkas yra sąmoningai skatinamas pradėti prieš jį nusikalstamą veiką – nukentėjusysis įžeidžia kaltininką, panaudoja prieš jį ar jam artimus asmenis smurtą ar kitokius tyčinius veiksmus, sukeliantis kaltininkui emocinę įtampą, formuojantis ar stiprinantis nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Tokie nukentėjusiojo veiksmai neabejotinai išprovokuoja kaltininką ir šis dėl kilusio didelio susijaudinimo įvykdo nusikalstamą veiką. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį.

21282. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad I. D. parodė, kad M. Š. kabinėjosi prie kitų asmenų ir elgėsi agresyviai, tačiau ši liudytoja parodė ir apie tai, jog būtent ta kompanija, kurioje buvo ir V. M., provokavo kitus baro lankytojus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ne tik I. D., bet ir nukentėjusiojo M. Š., liudytojų I. R. ir A. S. parodymus, nustatė, kad bare V. M., S. J. ir liudytojas J. D. elgėsi agresyviai, provokavo bare buvusius kitus asmenis. Iš bylos matosi, kad žodinis konfliktas tarp M. Š. ir nuteistųjų jau buvo pasibaigęs, kai V. M. pasikvietė kitus nuteistuosius tam, kad kitų asmenų, tame tarp ir M. Š., atžvilgiu būtų panaudotas smurtas. Priešingai, nei nurodoma V. M. apeliaciniame skunde, agresyviai elgėsi būtent kompanija, kurioje buvo ir pats V. M.. Tai, kad M. Š. buvo kitokios politinės pažiūros ir tokią savo nuomonę išreiškė nuteistiesiems, nesuteikia pagrindo išvadai apie provokuojantį M. Š. elgesį. Be to, nors ir pats M. Š. diskusijų metu siūlė eiti išsiaiškinti santykius vienas prieš vieną į lauką, tačiau tuo metu V. M. to nepadarė, o jau pasibaigus žodiniam konfliktui dėl skirtingų pažiūrų pasikvietė didesnį skaičių nuteistųjų ir tik tada išsikvietęs į lauką panaudojo smurtą prieš M. Š.. Išvadai, kad V. M. smurtiniai veiksmai buvo atsakas į provokuojantį M. Š. elgesį, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad diskusijos metu nebuvo įžeidinėjamas asmeniškai V. M. ar jo artimi asmenys, prieš V. M. nebuvo panaudotas ir smurtas, o ši diskusija pasibaigė taikiai. Šioje nutartyje teisėjų kolegija jau pasisakė apie tai, kad V. M. nebuvo kilusi ir jokia reali grėsmė dėl saugumo, o jau pasibaigus žodiniam konfliktui ir atėjus kitiems V. M. pakviestiems nuteistiesiems, pats V. M. nuėjo į barą ieškoti ir išsivesti į lauką nukentėjusiojo. Nukentėjusiojo M. Š. apeliaciniame skunde nurodoma, kad iki šiol jo V. M. net nėra atsiprašęs, taip pat ir nesusitarė dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, M. Š. elgesį, išreiškiant kitokias politines pažiūras, įsiterpiant į V. M. ir kitų nuteistųjų bei liudytojų diskusiją, kai patys nuteistieji tai ir provokavo, nėra pagrindo pripažinti kaip provokuojantį nukentėjusiojo elgesį. Net ir žodinio konflikto metu M. Š. kvietimo išsiaiškinti santykius išeinant į lauką irgi nėra pakankamo pagrindo pripažinti M. Š. provokuojančiu elgesiu. Iš bylos matosi, kad žodinio konflikto metu to padaryta nebuvo, matosi ir tai, kad diskusijai pasibaigus V. M. pasikvietė kitus nuteistuosius ir tik tada išsikvietė M. Š. į lauką tam, kad prieš jį būtų panaudotas smurtą, o tai ir buvo padaryta.

21383. Atmetamas nuteistojo V. M. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomas prašymas jo ginamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato (BK 40 str.). Skunde nurodoma, kad V. M. nusikaltimą padarė pirmą kartą, anksčiau neteistas, vienu metu studijuoja X universiteto dviejose fakultetuose, susirgo depresija, įsipareigojo atlyginti žalą M. Š.. Be to, V. M. laikėsi jam paskirtų apribojimų, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose. Gynėjo nuomone, yra pagrindas matyti, jog V. M. laikysis įstatymų ir naujų nusikaltimų nedarys. Laiduotojo V. M. asmeninės savybės ir veiklos pobūdis turi teigiamą įtaką V. M.. Tuo tarpu nukentėjusysis M. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad V. M. iki šiol jo nėra net neatsiprašęs, jie nėra susitarę dėl žalos, o byloje yra melagintas raštas apie derybas dėl žalos atlyginimo.

21484. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas svarstė kaltinamųjų, tame tarpe ir V. M., prašymus atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau teismas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, į kaltinamųjų nenuoširdumą duodant parodymus, šiuos prašymus atmetė. Be to, kaip jau minėta, teismas nepripažino kaltinamųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p. (kaltinamasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis). Pažymėjo, kad teisiamojo posėdžio metu teisėjų kolegija net nepastebėjo, kad kaltinamieji gailėtųsi dėl padarytų veikų, kad teismui būtų nuoširdūs.

21585. BK 40 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Šio BK straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Teismų praktikoje nurodoma, kad baudžiamajame įstatyme įtvirtinta teismo diskrecija kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar yra tikslinga nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Vadinasi, net ir tais atvejais, kai yra BK 40 straipsnyje išvardytos sąlygos, teismas gali, bet neprivalo atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nesant imperatyvo teismui taikyti BK 40 straipsnį, sprendžiant šį klausimą turi reikšmę ne tik formalus šio straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų buvimas, bet ir įrodymų pagrindu nustatytos aplinkybės, apibūdinančios veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką ir pan. Pažymėtina, kad galimybė nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar paskirti jam bausmę reiškia baudžiamosios atsakomybės diferencijavimą, todėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymas iš esmės yra išimtinis atvejis, antraip baudžiamasis įstatymas, t. y. BK normos, nustatančios, kad nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui skiriama bausmė (nurodyta BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje), netektų imperatyvaus pobūdžio, taip būtų pažeidžiamas ir konstitucinis visų lygybės prieš įstatymą principas. Teismo sprendimo dėl baudžiamosios atsakomybės realizavimo (atleisti nuo jos ar skirti bausmę) neturi lemti kaltininko interesai; baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose nukentėjusio asmens, kuriam nusikalstama veika padaroma žala, interesų užtikrinimas taip pat turi būti įgyvendinamas, nes teisingumo vykdymas baudžiamosiose bylose (BPK 6 straipsnis) reiškia ir skirtingų proceso subjektų teisę į teisingo teismo sprendimo priėmimą. Teismų praktikoje nurodoma ir tai, kad svarstant galimybę taikyti nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, be kita ko, būtina remtis bylos duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tuo pagrįsti visų BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų buvimą. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte imperatyviai nurodyta sąlyga – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas prisipažinimas reiškia, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta esminius faktus, teisingai parodo svarbias veikos padarymo aplinkybes. Gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką nurodo ne vien deklaratyvūs pareiškimai, bet ir savikritiškas kaltininko požiūris į tai, ką padaręs, poelgiai stengiantis pašalinti ar sušvelninti žalingus veikos padarinius ir pan. Neturėtų būti laikoma visišku prisipažinimu tie atvejai, kai kaltininkas formaliai teigia prisipažįstantis, tačiau konkrečiau aiškindamas įvykio aplinkybes iškraipo faktus, siekdamas pateisinti savo veiksmus, neteisingai kaltina nuo jo nusikalstamų veiksmų nukentėjusį asmenį – esą šis elgėsi netinkamai, provokuojančiai ir pan. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta sąlyga – kaltininkas bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti (jeigu ji buvo padaryta). Ši sąlyga susijusi ir su 4 punkte nurodyta sąlyga – pagrindu manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tais atvejais, kai žala išreikšta pinigais (pavyzdžiui, teismui nustačius neturtinės žalos dydį – konkrečią piniginę kompensaciją), žalos atlyginimo klausimas yra aiškus – kaltininkas privalo kompensuoti nurodytą žalą arba bent pakankamą jos dalį. Sprendžiant apie kaltininko įsipareigojimą atlyginti žalą, taip pat ar yra pagrindas manyti, jog žala bus atlyginta, turi būti atsižvelgiama į tai, kiek kaltininko ketinimai yra realūs, kuo paremti, ar apskritai jis pripažįsta žalą, jos dydį. Vertinant, ar yra BK 40 straipsnio 2-4 punktuose nurodytos sąlygos, neturi kilti abejonių ar neaiškumų.

21686. Iš bylos matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu nuteistojo V. M. gynėjas pateikė prašymą dėl papildomų dokumentų pateikimo. Prie šio prašymo pridėjo nuteistojo V. M. tėvo V. M. prašymą jo sūnų (V. M.) atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat ir kitus dokumentus (13 t., 194-211 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu V. M. paaiškino, kad sutinka laiduoti už sūnų ir toliau jį auklėti. Nurodė, kad sūnaus V. M. auklėti nebereikia, nes pats viską supranta, jo požiūris pasikeitė. Sūnų jis gali charakterizuoti tik teigiamai, V. M. mokosi, padeda šeimai, gyvena kartu su juo. Jo sūnus nei šeimoje, nei su aplinka problemų neturi.

21787. Nors V. M. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, byloje yra ir nuteistojo V. M. tėvo prašymas jo sūnų atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jo (V. M.) atsakomybei pagal laidavimą, teisiamojo posėdžio metu V. M. buvo apklaustas, taip pat iš bylos matosi ir tai, kad V. M. teisiamas pirmą kartą, tačiau kitų BK 40 str. 2 d. nurodytų sąlygų nenustatyta.

21888. Jau buvo pasisakyta apie tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nepripažino V. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad V. M. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Nėra ir kitų BK 40 str. 2 d. nurodytų sąlygų.

21989. Iš bylos matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis M. Š. pateikė raštą, kuriame pareiškė, jog nesutinka su tuo, kad V. M. būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nurodo, jog nuteistasis V. M. iki šiol jo neatsiprašė, be to, su juo nėra sudaręs ir susitarimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (14 t., 102 b.l.). Byloje yra ir nuteistojo V. M. ir V. M. įsipareigojimas visiškai atlyginti žalą M. Š. (14 t., 121 b.l.). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis M. Š. paaiškino, kad nors šioje byloje civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo nepareiškė, tačiau ateityje ieškinį pareikš civilinio proceso tvarka. Nurodė, kad žalos atlyginimo sumos nežino, nes ir šiuo metu dar lankosi pas gydytojus. Iki šiol nuteistasis V. M. jo nėra atsiprašęs. Nukentėjusysis nurodė ir tai, kad jo įpareigotas asmuo derėjosi, buvo sutarta daug mažesnė suma, tačiau buvo pasakymas „arba dabar, arba vėliau bus kitaip“, todėl nesulaukęs nuteistojo gynėjo skambučio, laikosi nuomonės, kad „vėliau“.

22090. Teisėjų kolegijos nuomone, M. Š. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad nuteistojo V. M. ir jo tėvo įsipareigojimas visiškai atlyginti žalą yra melagingas, nes šiame įsipareigojime nuteistasis ir jo tėvas teisingai nurodo apie tai, kad nukentėjusysis M. Š. nėra pateikęs civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo. Tą patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu pats nukentėjusysis M. Š.. Be to, pats nukentėjusysis teisme paaiškino ir apie buvusias derybas, šiame įsipareigojime irgi apie tai nurodoma. Nepaisant to, teisėjų kolegijos nuomone, nors byloje ir pateiktas įsipareigojimas visiškai atlyginti žalą M. Š., tačiau iš to, kas išdėstyta akivaizdu, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nėra pasiektas konkretus susitarimas dėl žalos atlyginimo, byloje nėra duomenų ir apie bent dalies žalos atlyginimo nukentėjusiajam, todėl nėra pagrindo neabejojant manyti, jog žala M. Š., kai šis pateiks reikalavimą, ateityje bus realiai atlyginta.

22191. Nuteistojo V. M. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos tam tikros aplinkybės jau buvo įvertintos ir pirmosios instancijos teismo. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, įvertinęs jauną kaltinamojo amžių, tai, kad nusikaltimo metu mokėsi, anksčiau neteistas, teismas padarė išvadą, kad V. M. nusikalstami veiksmai yra atsitiktiniai, o ne gyvenimo būdas, ir yra gera pamoka jo gyvenime bei elgesyje, po nusikaltimo jokie nauji ikiteisminiai tyrimai nepradėti. Nors teismas padarė išvadą, kad V. M. nusikalstami veiksmai buvo atsitiktiniai, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad V. M., smurtaudamas prieš M. Š., sutrikdė viešąją tvarką veikdamas bendrininkų grupe. Pats V. M. ir pasikvietė kitus nuteistuosius. V. M. ir kiti nuteistieji turėjo bendrą tyčią sukelti muštynes, smurtauti dėl menkavertės priežasties. Tą jie ir padarė. V. M. smurtiniais veiksmais nežymiai sutrikdyta M. Š. sveikata. Kaip pats M. Š. paaiškino, dar iki šiol lankosi pas gydytojus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į V. M. elgesį viešoje vietoje prieš nusikaltimą. Jis, būdamas bare su kitais nuteistaisiais ir liudytojais, provokavo kitus baro lankytojus. Kompanija, kurioje buvo ir V. M., garsiai reiškė savo politines pažiūras. Net ir pasibaigus žodiniam konfliktui, V. M. siekė toliau konfliktuoti ir būtent jo iniciatyva buvo pakviesti kiti nuteistieji. Nustatyta, kad nusikaltimo padarymo metu V. M. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Be to, V. M. baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už viešosios tvarkos pažeidimą (kavinėje būdamas girtas dalyvavo muštynėse, keikėsi necenzūriniais žodžiais, spjaudėsi) (8 t., 199-200 b.l.) bei, kaip pats nurodė, turėjęs tokių įvykių, dėl kurių buvo nufilmuotas laidoje „XXXX“. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, kelia tam tikrų abejonių ir dėl to, kad V. M. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

22292. Tokios nuteistojo V. M. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis vienu metu studijuoja dviejose universiteto fakultetuose, susirgo depresija, neatsveria jau aptartų aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad jau studijuojant V. M. padarė nusikaltimą. Nors nurodoma apie tai, kad jis susirgo depresija, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Jeigu nuteistojo gynėjas šią aplinkybę (susirgo depresiją) nurodo, kad pažymėtų V. M. gailėjimąsi dėl nusikaltimo, tačiau jau buvo pasisakyta apie tai, kad nenustatytas nuteistojo nuoširdus gailėjimasis dėl nusikaltimo ir savo veiksmų kritiškas vertinimas. Be to, apie tai, kad paties nukentėjusiojo M. Š. provokuojantys elgesys turėjo įtakos nusikalstamai veikai, irgi jau buvo paneigta. Ta aplinkybė, kad V. M. dalyvavo teismo posėdžiuose, irgi nėra kažkuo išskirtina, nes pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama tik dalyvaujant kaltinamajam, išskyrus BPK nurodomus atvejus (BPK 246 str.). Tokia pati išvada ir dėl V. M. paskirtų kardomųjų priemonių – rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir nebendrauti su nukentėjusiaisiais M. Š., A. K., įtariamaisiais E. P., P. L., K. P. bei įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

22393. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad nėra visų būtinų BK 40 str. sąlygų, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad šiuo atveju V. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra pagrindo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma apie laiduotojo V. M. asmenines savybes ir veiklos pobūdį, tačiau nesant visų būtinų BK 40 str. išvardintų sąlygų teisėjų kolegija apie laiduotojo asmenines savybes, veiklos pobūdį ir galimybę daryti įtaką V. M. plačiau nepasisako.

224Dėl nuteistojo E. P. gynėjo ir nuteistojo P. L. gynėjo apeliacinių skundų

22594. Nuteistieji E. P. ir P. L. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. K. sveikatą ir pažeidė viešąją tvarką (BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d.). Teismas nustatė, kad po to, kai K. P. sudavė A. K., E. P. pastūmė nukentėjusįjį A. K., o A. K. pargriuvus, K. P. vėl jam sudavė, po to E. P., P. L. ir S. J. taip pat sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Po šių veiksmų A. K. atsikėlus ir bėgant jį pasivijo K. P., kuris ir vėl sudavė smūgius A. K., o prie nukentėjusiojo pribėgę P. L. su E. P., kurie irgi sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas. Po to pribėgęs A. Š. sudavė smūgius nukentėjusiajam A. K.. Tokiais veiksmais E. P. ir P. L., veikdami bendrininkų grupe, ne tik nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą, bet ir pažeidė viešąją tvarką bei sutrikdė visuomeninę rimtį ir tvarką. Viešąją tvarką E. P. ir P. L. pažeidė irgi bendrininkų grupe, prie kurios prisijungė dar ir V. M.. Be kitų nuteistųjų atliktų veiksmų, E. P. ir P. L. viešosios tvarkos pažeidimas pasireiškė ne tik jau nurodytais smurtiniais veiksmais prieš nukentėjusįjį A. K., bet E. P. sudavė smūgį ir nenustatytam asmeniui. Nuteistieji, pažeisdami viešąją tvarką, vartojo ir keiksmažodžius.

22695. Šių išnagrinėtais ir įvertintais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių ir konkrečių E. P. ir P. L. atliktų veiksmų neginčija nuteistųjų gynėjai apeliaciniuose skunduose. Iš apeliacinių skundų matosi, kad neginčijama nei E. P. ir P. L. kaltė, nei jų nusikalstamų veikų kvalifikavimas. Nuteistųjų gynėjai apeliaciniuose skunduose prašo E. P. ir P. L. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti. Skunduose nurodoma apie tai, kad yra visos sąlygos tiek E. P., tiek P. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą arba susitaikius su nukentėjusiuoju (BK 38 str., BK 40 str.). Iš apeliacinių skundų turinio matosi, kad nesutinkama ir su tam tikromis nustatytomis arba nenustatytomis atsakomybę lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis.

22796. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas nustatė E. P. ir P. L. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – savo noru atlygino padarytą neturtinę žalą A. K. (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Tačiau teismas nustatė ir po dvi E. P. ir P. L. atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimus padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.) ir nusikalstamas veikas padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

22897. Nuteistojo E. P. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su tuo, kad nusikalstamas veikas E. P. padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Skunde nurodoma, kad objektyvių duomenų, patvirtinančių E. P. apsvaigimo faktą, nėra. Skunde prašoma panaikinti E. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p. Šis prašymas ir argumentai, susiję su šia E. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, atmetami.

22998. Nors iš tikrųjų po nusikalstamos veikos padarymo alkotesterio matuokliu E. P. girtumas nustatytas nebuvo, tačiau priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, E. P. girtumas nustatytas objektyviais duomenimis. Teisėjų kolegija pažymi, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje jis nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2012, 2K-297/2010, 2K-644/2005, 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-89-139/2016 ir kt.). Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad E. P. parodė, kad tą vakarą alkoholio vartojo nedaug, kadangi dirbo, tai su kolektyvu pakėlė taurelę. Iš E. P. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų matosi, kad jis iš tikrųjų dirbo darbo vakarėlyje, tačiau po to prisijungė ir šventė apie valandą. Prieš einant link baro jis buvo truputį išgėręs. Kitas nuteistasis A. Š., irgi dalyvavęs darbo vakarėlyje, negalėjo parodyti apie tai, ar E. P. vartojo alkoholį, tačiau iš K. P. parodymų matosi, kad pats A. Š. pasakė, kad darbo vakarėlyje švenčia su E. P.. Šios aplinkybės ir paties nuteistojo E. P. parodymai suteikia pagrindo išvadai, kad E. P. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Tai patvirtina ir paties E. P. elgesys, nes iš darbo vakarėlio ėjo kartu su kitais nuteistaisiais sukelti muštynes ir smurtauti kitų asmenų atžvilgiu. Toks elgesys, teisėjų kolegijos nuomone, buvo įtakotas ir apsvaigimo nuo alkoholio. E. P. kartu su kitais nuteistaisiais be jokios aiškios priežasties nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą ir smurtaudamas prieš šį nukentėjusįjį ir nenustatytą asmenį jis pažeidė viešąją tvarką. Šioje nutartyje jau buvo pasisakyta apie visų nuteistųjų bendrą tyčią sukelti muštynes, smurtauti dėl menkavertės priežasties. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad E. P. buvo apsvaigęs nuo alkoholio jau prieš tyčios sukelti muštynes ir smurtauti susiformavimą ir tai slopino jo savikontrolę, nustatyta jau aptartais bylos duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė E. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p.

23099. Kaip jau minėta, nuteistųjų E. P. ir P. L. atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatyta ta, kad jie savo noru atlygino padarytą neturtinę žalą A. K. (BK 59 str. 1 d. 3 p.), tačiau nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose nurodoma apie tai, kad šiems nuteistiesiems be pagrindo nenustatyta ir kita atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jie prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

231100. Nuteistojo gynėjas prašo E. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. Nurodoma, kad viso proceso metu E. P. davė parodymus, kuriais prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teisingai parodė apie šio nusikaltimo svarbiausius bruožus, ypatybes ir padarymo aplinkybes. Be to, E. P. parodė ne tik apie savo, bet ir apie kitų nuteistųjų veiksmus, todėl jis padėjo ir išsiaiškinti nusikaltimą ir jame dalyvavusius asmenis. Atsižvelgiant į tyrimo poligrafu išvadas, vieno tyrimo metu E. P. sąžiningai atsakė į užduotus klausimus, kito tyrimo metu jis neišskyrė nė vieno atsakymo, todėl teismo teiginys, kad E. P., duodamas parodymus, nenuoširdus, nepagrįstas. Teismas padarė bendrą išvadą apie visų kaltinamųjų nenuoširdumą, to neindividualizuodamas. Todėl yra visos trys aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p. Kito nuteistojo P. L. gynėjas irgi nurodo apie tai, kad nėra teisinio pagrindo nepripažinti P. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tik bendrai pasisakė apie visų kaltinamųjų nenuoširdumą, nenurodė kuo pasireiškė P. L. nenuoširdumas ir kokiais kriterijais vadovaudamasis teismas nustatė tokią jo ginamojo emocinę būseną ar vidinę nuostatą. Gynėjas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme P. L. elgėsi korektiškai (teisėjų kolegija jo nebuvo įspėjusi, pavyzdžiui, dėl netinkamo elgesio teismo posėdyje), sutiko dalyvauti visuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, viso proceso metu davė faktiškai tokius pačius parodymus. Teismas nepaminėjo P. L. nurodytos reikšmingos aplinkybės, kurią būtų vertinęs kaip neteisingą ar tai, kad siekė palengvinti savo padėtį ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Visi šie argumentai atmetami.

232101. Pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

233Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.).

234102. Pirmosios instancijos teismas nepripažino E. P. ir P. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p. Teismas pažymėjo, kad teisiamojo posėdžio metu teisėjų kolegija net nepastebėjo, kad kaltininkai gailėtųsi dėl padarytų veikų, jog teismui būtų nuoširdūs. Nors, kaip teisingai nurodoma apeliaciniuose skunduose, teismas padarė bendrą išvadą apie nuteistųjų (kaltinamųjų) nenuoširdumą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokia išvada yra teisinga ir atskirų nuteistųjų atžvilgiu.

235103. Iš bylos matosi, kad tiek E. P., tiek ir P. L. pirmų apklausų metu savo kaltės nepripažino, vėlesnėse apklausoje šie nuteistieji kaltę pripažino iš dalies. Baigiantis ikiteisminiam tyrimui ir teisminio nagrinėjimo metu E. P. kaltę pripažino, o P. L. kaltu prisipažino tik teisme.

236104. Iš ikiteisminio tyrimo apklausų ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų matosi, kad E. P. davė parodymus tik apie tam tikrus atliktus savo veiksmus, kiti jo atlikti smurtiniai veiksmai įrodyti kitais įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu E. P. stengėsi menkinti savo smurtinius veiksmus, parodė apie tai, kad tyrimo nenustatytam asmeniui sudavė tik dėl to, kad šis asmuo jam pirmas norėjo suduoti, be to, dėl A. K. sumušimo E. P. parodė tik tai, kad jis, matydamas K. P. mušantis su nukentėjusiuoju, pribėgo ir jį atstūmė. Apie jokius kitus savo atliktus smurtinius veiksmus E. P. neparodė, priešingai, jis parodė, kad gulinčio A. K. nemušė. Teisme E. P. irgi parodė, kad nenustatytas asmuo bandė jam suduoti, tačiau nepataikė, todėl šiam asmeniui sudavė jis. Po to pamatė, kad K. P. susikibęs su A. K., todėl pribėgęs pastūmė A. K., kuris nugriuvo. Po to, kai K. P. vijosi A. K. ir prisivijęs jį pargriovė, tada atbėgo ir jis, E. P., P. L. ir A. Š.. P. L. paklausė, ar visiems viskas gerai ir jie išsiskirstė. Tokius nuteistojo E. P. parodymus apie atliktus veiksmus, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo vertinti kaip išsamius, tuo labiau nėra pagrindo šiuos parodymus vertinti ir kaip nuoširdžius. Priešingai, iš šių nuteistojo parodymų akivaizdu, kad E. P. detaliai apie smurtinius veiksmus neparodė, be to, dar ir stengėsi ne tik sumenkinti savo atliktus veiksmus, bet ir juos pateisinti. Iš šių parodymų matosi ir tai, kad nurodydamas tik dalį smurtinių veiksmų, E. P. net ir šių veiksmų nevertino kritiškai – aiškino, kad pirmas norėjęs, tačiau nepataikęs, jam suduoti smūgį buvo nenustatytas asmuo, o tik kaip atsaką, savisaugos instinktui suveikus, jis sudavė smūgį šiam asmeniui, be to, nurodė tik tai, kad norėdamas nutraukti muštynes pastūmė A. K.. Kitais įrodymais nustatyta, kad veikdamas bendrininkų grupe E. P. ne tik pastūmė A. K., o šis nugriuvo, tačiau ir gulinčiam A. K. sudavė rankomis bei kojomis smūgius. Be to, atmetami ir nuteistojo E. P. gynėjo argumentai, kad nuteistasis dar ir padėjo išsiaiškinti padarytą nusikaltimą ir jame dalyvavusius asmenis. Nors E. P. davė parodymus ir apie kitų nuteistųjų veiksmus, tačiau daryti išvadą, kad būtent šio nuteistojo parodymai padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. E. P. parodymai neturi jokio pranašumo prieš kitus jį ir kitus nuteistuosius apkaltinančius įrodymus.

237105. Iš nuteistojo P. L. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų irgi matosi, kad P. L. bandė sumenkinti savo atliktus smurtinius veiksmus, nurodydamas tik apie tai, jog gulinčiam A. K. tik įspyrė į sėdmenis. Ikiteisminio tyrimo teisėjui P. L. parodė, kad išeinant iš įvykio vietos jis tik koja užkabino pritūpusį A. K.. Teisme P. L. parodė, kad A. K. tik įspyrė. Šio nuteistojo kaltė atlikus smurtinius veiksmus prieš A. K. taip pat įrodyta kitais įrodymais. Nors galima sutikti su tuo, kad P. L. davė nuoseklius parodymus, tačiau apie paties atliktus veiksmus nuteistasis išsamiai neparodė. Teisėjų kolegijos nuomone, galima daryti išvadą ir apie jo parodymų nenuoširdumą, nes P. L., nurodydamas tik tai, jog vieną kartą įspyrė nukentėjusiajam, bando menkinti savo vaidmenį bendrininkų grupėje ir savo atliktus veiksmus, kai tuo tarpu įrodyta, kad nuteistasis ne vieną kartą įspyrė nukentėjusiajam, o rankomis ir kojomis sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias A. K. kūno vietas, be to, šiuos smurtinius veiksmus atliko bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais. Apeliaciniame skunde nurodomos tokios aplinkybės, kad nuteistasis P. L. ikiteisminio tyrimo metu elgėsi korektiškai, sutiko dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, nepatvirtina jo parodymų nuoširdumo.

238106. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nenustatė E. P. ir P. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jie prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

239107. Nuteistojo E. P. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma ir apie tai, kad E. P. kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, nes kai tik susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir joje surado A. K. telefono numerį, E. P. su juo susisiekė ir atsiprašė bei susitarė dėl žalos atlyginimo. Tą žalą E. P. ir atlygino. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad E. P. bendravo su nukentėjusiuoju dar iki pirmo posėdžio, o duomenys apie žalos atlyginimą nukentėjusiajam ir susitaikymą buvo pateikti pirmame posėdyje. E. P. pirmas ėmėsi tokios iniciatyvos. Skunde nurodoma dar ir tai, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju E. P. pasisiūlė sumokėti įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Ši aplinkybė parodo, kad E. P. neabejingas ne tik nukentėjusiajam nuo jo veiksmų, bet ir apskritai visiems nukentėjusiesiems. Kito nuteistojo gynėjas irgi nurodo apie tai, kad P. L. prisipažinimą padarius nusikaltimą ir gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo patvirtina tai, kad P. L. atlygino žalą A. K..

240108. Iš bylos iš tikrųjų matosi, kad E. P. atlygino padarytą žalą A. K.. Tai patvirtina paties nukentėjusiojo prašymas, kuriame nurodyta, kad jis su E. P. susitaikė, E. P. savo veiksmais padarytą žalą visiškai atlygino, todėl prašo E. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (12 t., 79 b.l.). Ši aplinkybė jau įvertinta pirmosios instancijos teismo. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad nustatyta E. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Iš bylos matosi, kad ne tik E. P., bet ir P. L. atlygino padarytą žalą A. K.. Tai patvirtina irgi nukentėjusiojo prašymas, kuriame nurodoma apie tai, kad P. L. atlygino žalą ir prašoma šį nuteistąjį irgi atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (14 t., 78 b.l.). Ši aplinkybė irgi įvertina teismo ir P. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.).

241109. Iš nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų matosi, kad juose prašoma E. P. ir P. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 str.) arba pagal laidavimą (BK 40 str.).

242110. Nuteistojo E. P. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. P. teisiamas pirmą kartą, mokosi, dirba, darbovietėje ir gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas teigiamai. Kito nuteistojo P. L. gynėjas skunde nurodo, kad P. L. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, jo atžvilgiu nėra pradėtų naujų ikiteisminių tyrimų. Šie duomenys ir tai, kad jis dirba, sportuoja, mokosi, charakterizuojamas teigiamai, be to, nėra duomenų, jog P. L. gyvena socialiai rizikingą gyvenimą, apelianto nuomone, patvirtina, kad ateityje P. L. nenusikals.

243111. BK 38 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, kad net ir nustačius visas BK 38 str. 1 d. numatytas sąlygas, asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismo apsisprendimą taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 38 straipsnio nuostatomis gali lemti nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kaltininko asmenybės ir kitų aplinkybių įvertinimas. Be to, priimdamas sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą ir atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas turi konstatuoti žalos atlyginimo (susitarimo atlyginti žalą) bei susitaikymo faktus, taip pat argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų.

244112. E. P. ir P. L. nuteisti pagal 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad E. P. ir P. L. nusikalstamas veikas teismas kvalifikuoja kaip idealią dviejų nusikalstamų veikų sutaptį. Teismų praktikoje asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealią sutaptį. Nors ir iš tikrųjų byloje yra duomenų, kad abu nuteistieji susitaikė su nukentėjusiuoju A. K., taip pat ir savo noru atlygino padarytą žalą šiam nukentėjusiajam, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, kitų BK 38 str. 1 d. nurodytų sąlygų nėra. Apie nuteistųjų prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas jau buvo pasisakyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad visiškas kaltės pripažinimas neatskiriamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis, ir dėl šios veikos nuoširdžiai gailisi. Nors nuteistasis E. P. ir P. L. teisme prisipažino kaltais dėl nusikalstamų veikų, tačiau jie nurodė apie tik tam tikrus savo smurtinius veiksmus, atliktus prieš nukentėjusįjį A. K., o E. P. ir prieš nenustatytą asmenį, tačiau didžioji dalis smurtinių veiksmų įrodyta kitais įrodymais.

245113. Nors iš tikrųjų anksčiau abu nuteistieji neteisti, o šios nusikalstamos veikos kvalifikuojamos idealia nusikalstamų veikų sutaptimi, tačiau byloje nustatyta, kad E. P. ir P. L. su kitais nuteistaisiais bendra tyčia – sukelti muštynes ir smurtauti dėl menkavertės priežasties. Šie nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais, atlikdami smurtinius veiksmus ne tik pažeidė viešąją tvarką, tačiau ir nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą. Smurtinius veiksmus prieš nepažįstamus asmenis E. P. ir P. L. naudojo vien tik dėl to, kad jų draugai paprašė tai daryti, nes vieno iš jų draugo pažįstami patys išprovokavo žodinį konfliktą dėl skirtingų politinių pažiūrų, ir kai šis konfliktas netgi jau buvo pasibaigęs, pasikvietė į pagalbą sukelti muštynes. Šias nusikalstamas veikas nuteistieji padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio. Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš bylos matosi, kad P. L. eilę kartų baustas administracine tvarka (11 t., 31-38 b.l.). Administracine tvarka baustas ir E. P. (9 t., 144-145 b.l.). Abu nuteistieji bausti ir dėl to, kad jie trikdė viešąją rimtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes pripažino net po dvi, kai tuo tarpu jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę nustatė tik vieną. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo manyti, jog E. P. ir P. L. nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl atmetami prašymai juos atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Tokios aplinkybės, kad E. P. ir P. L. mokosi ir dirba, charakterizuojami teigiamai, o P. L. ir sportuoja, iš tikrųjų apibūdina nuteistuosius teigiamai, tačiau neatsveria kitų jau išdėstytų aplinkybių. Be to, jau ir pirmosios instancijos teismas tam tikras aplinkybes įvertino. Pažymėtina, kad abu nuteistieji E. P. ir P. L. dirbo ir nusikaltimų padarymo metu (9 t., 141 b.l., 11 t., 25 b.l.), tačiau ši aplinkybė nesutrukdė jiems padaryti nusikalstamas veikas.

246114. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

247115. Iš bylos matosi, kad nuteistojo E. P. motina pateikė prašymą perduoti sūnų E. P. jos atsakomybei pagal laidavimą be užstato bei pateikė ją charakterizuojančius duomenis (14 t., 3, 4-10 b.l.). Byloje yra ir L. L. prašymas perduoti sūnų P. L. jos atsakomybei pagal laidavimą, taip pat pateikti ją charakterizuojantys duomenys (14 t., 71-72, 74-75 b.l.). Kaip jau buvo minėta, E. P. ir P. L. nusikalstamos veikos kvalifikuojamos kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis. Kaip paminėta, teismų praktikoje asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealią sutaptį. Be to, jau buvo pasisakyta apie tai, kad abu nuteistieji atlygino savo smurtiniais veiksmais padarytą žalą A. K.. Tačiau kitų BK 40 str. 2 d. nurodytų būtinų sąlygų nėra. Jau buvo pasisakyta ir apie tai, kad nėra pagrindo pripažinti, kad E. P. ir P. L. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padarę nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, kad nėra visų būtinų BK 40 str. 2 d. nurodytų sąlygų, teisėjų kolegija atmeta prašymus E. P. ir P. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Todėl plačiau apie tai, ar E. P. ir P. L. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat ir apie laiduotojus, ar jie verti teismo pasitikėjimo, teisėjų kolegija nepasisako.

248Dėl nuteistiesiems K. P., S. J., V. M., P. L. ir E. P. paskirtų bausmių ir civilinių ieškinių klausimų išsprendimo

249116. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. P., S. J., V. M., P. L. ir E. P. bausmes, o taip pat ir skirdamas nuteistiesiems K. P., S. J., P. L. ir E. P. galutines subendrintas bausmes, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.

250117. Teismas teisingai išsprendė nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą. Dėl nužudymo teismas nenustatė K. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – T. D. nužudė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 8 p., teismas nustatė nuteistųjų K. P., P. L. ir E. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – savo noru atlygino padarytą neturtinę žalą A. K. (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Tuo tarpu dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d., teismas nustatė nuteistųjų P. P., S. J., P. L., E. P. ir V. M. (tik dėl BK 284 str. 1 d.) atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamas veikas padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), ir nusikaltimus padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Šioje nutartyje jau buvo pasisakyta ir atmesti argumentai apie tai, kad teismas turėjo nustatyti V. M., P. L. ir E. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., V. M. – dar ir atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p., o E. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p., panaikinti. Nuteistasis S. J. apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir su tuo, kad jo parodymai nenuoširdūs. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Apie tai, kad S. J. pažeidė viešąją tvarką ir nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, teismas išsamiai pasisakė prie bausmių skyrimo motyvų. Nors iš tikrųjų po nusikaltimų padarymo ir S. J. sulaikymo jo blaivumas nebuvo patikrintas alkotesterio matuokliu, tačiau kiti duomenys patvirtina, kad būtent įvykio metu S. J. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Skundžiamame nuosprendyje (66-67 lapai) išsamiai išdėstyti duomenys, patvirtinantys S. J. apsvaigimo faktą ir šio apsvaigimo įtaką jo veiksmams padarant nusikalstamas veikas. Teismas, įvertinęs nuteistojo V. M. ir liudytojų I. D., M. P. ir J. D., I. R. ir A. S. parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nusikaltimų padarymo metu S. J. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo veiksmams padarant nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad S. J. smurtavo prieš kitus asmenis viešoje vietoje, nulėmė būtent jo apsvaigimas nuo alkoholio. Tokiam S. J. elgesiui neabejotinai įtakos turėjo išgertas alkoholis ir apsvaigimas nuo jo, nes nusikaltimai buvo padaryti tik dėl to, kad bare buvęs M. Š. nesutiko su jo ir V. M. bei J. D. politinėmis pažiūromis. Teisėjų kolegijos nuomone, panaikinti šią S. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 9 p.) nėra pagrindo, taip pat nėra ir pagrindo šią aplinkybę pašalinti iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies. Iš skundžiamo nuosprendžio iš tikrųjų matosi, kad teismas nenustatė S. J. atsakomybės lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu net nepastebėjo, kad kaltinamieji, tame tarpe ir S. J., gailėtųsi dėl padarytų nusikalstamų veikų ir teismui būtų nuoširdūs. Teisėjų kolegijos nuomone, tokią išvadą teismas padarė pagrįstai, atsižvelgęs ne tik į S. J. parodymus, tačiau ir betarpiškai jį matęs teisiamųjų posėdžių metu, kas leido teismui susiformuoti vidinei nuomonei apie S. J. nuoširdumą.

251118. K. P. padarė tris nusikalstamas veikas, viena iš jų (BK 129 str. 2 d. 8 p.) priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 d.), kitos dvi (BK 284 str. 1 d. ir BK 138 str. 2 d. 8 p.) priskiriamos nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 str. 3 d. ir 4 d.). S. J., P. L. ir E. P. padarė po dvi nusikalstamas veikas (BK 284 str. 1 d. ir BK 138 str. 2 d. 8 p.), priskiriamas nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 str. 3 d. ir 4 d.). V. M. padarė vieną nusikalstamą veiką (BK 284 str. 1 d.), kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Visi nusikaltimai tyčiniai ir baigti. K. P., nužudęs T. D., sukėlė neatstatomas pasekmes, padarė ypatingą žalą nužudytojo artimiesiems ir visuomenei. Teismas nurodė, kad nors K. P. nužudymą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, T. D. mirties nenorėjo, tačiau ir naudoti fizinį smurtą prieš T. D. nebuvo jokios priežasties ir motyvo – T. D. ne laiku ir ne vietoje atsistojo ir ramiai stovėjo su šuniu, net bare vykusiame žodiniame konflikte tarp jaunuolių jis nedalyvavo. Teismas atsižvelgė ir į nužudymo įrankį, kuris parodo padidintą nusikaltimo pavojingumo laipsnį, tačiau nurodė, kad šis įrankis nėra specialiai pritaikytas kūno sužalojimų darymui.

252119. Teismas įvertino ir nuteistųjų asmenybes. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad visi kaltinamieji yra jauno amžiaus, nusikalstamų veikų padarymo metu mokėsi arba dirbo, anksčiau neteisti. Teismas padarė išvadą, kad šie nusikalstami veiksmai yra atsitiktiniai, ne kaltinamųjų gyvenimo būdas ir tai yra gera pamoka jų gyvenime bei elgesyje. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad po nusikalstamų veikų padarymo praėjo treji metai, per šį laiką kaltinamųjų atžvilgiu jokie nauji ikiteisminiai tyrimai nepradėti.

253120. BK 129 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Teismas, atsižvelgęs į jau išdėstytas aplinkybes, į nusikaltimo aplinkybes, į tai, kad į gyvybiškai pavojingą organą – akį smūgis skėčio dalimi buvo suduotas nesitaikant suduoti smūgį būtent į akį, taip pat atsižvelgęs ir į K. P. teigiamą charakteristiką, jo asmenybę, K. P. paskyrė bausmę, mažesnę už sankcijos vidurkį. BK 138 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimą iki penkerių metų, o BK 284 str. 1 d. sankcija numato viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Už nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p., teismas S. J., P. L. ir E. P. paskyrė bausmes, mažesnes už sankcijų vidurkį, o K. P. paskyrė nesiekiančią sankcijos vidurkio bausmę. Teismas už nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., K. P., S. J., P. L., E. P. ir V. M. paskyrė švelnesnės rūšies bausmes – laisvės apribojimus. Atsižvelgiant į visas aukščiau aptartas aplinkybes, į nuteistiesiems nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teismo paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra. Be to, teismas, atsižvelgęs į nuteistųjų S. J., P. L. ir E. P. vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme, šių nusikaltimų pasekmes ir pavojingumą visuomenei, padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir taikė BK 75 str. nuostatas. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo K. P. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nepaneigia jau teismo įvertintų aplinkybių, be to, teismas pagrįstai pažymėjo, kad K. P. buvo aktyviausias nusikalstamų veikų vykdytojas, naudojo fizinį smurtą prieš kelis asmenis, padarė ir labai sunkų nusikaltimą (nužudė T. D.), dėl to jam paskirtos bausmės už atskirus nusikaltimus ir galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė (10 metų laisvės atėmimo), irgi nėra aiškiai per griežta, ši bausmė, kolegijos nuomone, atitiks bausmės paskirtį, taip pat ir užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d. 5 p.). Švelninti už atskirus nusikaltimus, o taip pat bausmių apėmimo būdu paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę pagrindo nėra.

254121. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas teisingai išsprendė ir civilinių ieškinių klausimą. Nukentėjusiesiems A. Š. ir V. D. priteistas turtinės žalos, taip pat šiems nukentėjusiesiems ir nukentėjusiesiems A. D., M. D. ir J. D. priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei galiojančią teisminę praktiką. Be to, pažymėtina, kad teismo sprendimai dėl civilinių ieškinių apeliaciniuose skunduose neginčijami. Nors nukentėjusysis M. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad V. M. jam neatlygino padarytos žalos, net ir nesusitarė dėl žalos atlyginimo, tačiau iš bylos matosi, kad šis nukentėjusysis baudžiamojoje byloje net nebuvo pareiškęs civilinio ieškinio. Kaip teisingai pažymėta nuteistojo V. M. atsikirtimuose į nukentėjusiojo M. Š. apeliacinį skundą, iškilusį ginčą dėl žalos atlyginimo M. Š. turi galimybę išspręsti civilinio proceso tvarka. Be to, minėti apeliacinio skundo argumentai siejami su tuo, kad M. Š. nesutinka, jog V. M. būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apie tai šioje nutartyje teisėjų kolegija jau pasisakė.

255Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

256Nuteistojo K. P., nuteistojo S. J. ir jo gynėjų, nuteistojo V. M. gynėjo, nuteistojo E. P. gynėjo, nuteistojo P. L. gynėjo ir nukentėjusiojo M. Š. apeliacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. K. P. nuteistas: