Byla 2K-162-976/2018

Dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 25 d. nutarties dalių, susijusių su jo pripažinimu kaltu ir nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalį

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 25 d. nutarties dalių, susijusių su jo pripažinimu kaltu ir nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalį.

3Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu trims mėnesiams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 1 punktu, 6 dalimi, įpareigojant jį per laisvės apribojimo terminą būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val. ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šias bausmes apėmus, D. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams.

4Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 25 d. nutartimi nuteistojo D. A. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinis skundas atmestas.

5Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti S. O., A. J., R. G., D. D., N. C., Ž. O., M. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I. Bylos esmė

8

1. D. A. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su R. G., susitarę dėl didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo Kaune, jų atgabenimo į Šiaulius, turint tikslą platinti, D. A. 2016 m. sausio 22 d., apie 13.57 val., Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens nupirkus, t. y. įgijus didelį kiekį psichotropinių medžiagų – ne mažiau kaip 177,389 g miltelių, kurių sudėtyje yra ne mažiau kaip 33,795 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, šias įgytas psichotropines medžiagas atgabenus iš Kauno, E. P., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, vairuojamu automobiliu „Opel Zafira“ (valst. Nr. ( - ) apie 15.49 val. atgabenus į Šiauliuose, ( - ), esantį butą, ten nuo 16.02 iki 17.19 val., tiksliau nenustatytu laiku, D. A. ir R. G. išreiškė valią, kad jų įgytas psichotropines medžiagas vartotų kiti asmenys, ir dalį psichotropinių medžiagų neatlygintinai perdavė E. P. ir J. K. (J. K.) vartoti, taip platino psichotropines medžiagas; tęsdami nusikalstamus veiksmus, D. A. ir R. G. E. P. vairuojamu automobiliu „Opel Zafira“, turėdami tikslą platinti didelį kiekį psichotropinių medžiagų – 177,389 g miltelių, kurių sudėtyje yra 33,795 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, gabeno Šiauliuose, iki 17.35 val. D. A. ir R. G. ties namu Šiauliuose, ( - ), buvo sulaikyti ir nuo 17.45 iki 18.25 val. D. A. asmens kratos metu psichotropinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai.
2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. A. buvo nuteistas ir pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

9II.

10Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis D. A. ir jo gynėjas advokatas R. Dobrovolskis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:
1. Teismai padarė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pažeidimus ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 3, 4 dalis, 260 straipsnio 2 dalį.
2. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje, 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, o argumentuojant teismo baigiamąjį aktą turi būti derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu, sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to darant apibendrinančias išvadas. Jei asmens veikoje nėra bent vieno BK įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, tokia veika nelaikoma nusikalstama. Kiekvienas asmuo turi atsakyti tik už savo paties padarytą veiką, bet ne už kitų asmenų padarytus nusikaltimus.
3. Nuteistasis neginčija, kad jis įgijo, gabeno ir laikė didelį kiekį psichotropinių medžiagų, tačiau tikslo platinti jų neturėjo – dalis įsigytų psichotropinių medžiagų priklausė jam ir buvo skirta jam vartoti, kitą dalį medžiagų jis turėjo perduoti (perparduoti) R. G.; taip nuteistieji buvo susitarę dar iki D. A. didelio kiekio psichotropinių medžiagų įsigijimo. Vien fakto, kad D. A. disponavo dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos, neužtenka konstatuoti, kad jis padarė BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Tokie patys įstatymo reikalavimai taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankišku kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas Barbera, Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją, 2001 m. kovo 20 d. sprendimas Telfner prieš Austriją).
4. Tikslo platinti narkotines medžiagas turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, priešingai nei byloje esantys įrodymai patvirtina, konstatavo, jog D. A. buvo susitaręs su R. G. įgyti didelį kiekį psichotropinių medžiagų Kaune ir jas pargabenti į Šiaulius, turėdami tikslą platinti. Byloje esantys įrodymai patvirtina D. A. ir R. G. susitarimą dėl psichotropinių medžiagų įgijimo, tačiau nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog asmenys tarėsi kartu įgyti didelį kiekį psichotropinių medžiagų. D. A. teisme paaiškino, jog iš įgytų, parsivežtų ir laikytų psichotropinių medžiagų jis turėjo tikslą perduoti (parduoti) tik dalį, t. y. apie 40 g miltelių R. G., bet ne visą įgytą, parsivežtą ir laikytą kiekį. Asmenys tarėsi tik dėl dalies psichotropinių medžiagų įgijimo ir pargabenimo, o ne dėl didelio kiekio. D. A., vartodamas psichotropines medžiagas ir įgydamas jų didelį kiekį, neturėjo tikslo jų visų (didelio kiekio) platinti. Analogiškus parodymus davė ir R. G., nurodydamas, jog ketino įsigyti apie 40 g amfetamino iš D. A.. Nors iš objektyvių duomenų matyti, jog D. A. suprato, kad R. G. platina iš jo įgytas psichotropines medžiagas, tačiau byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kad kaltininkų susitarimas buvo dėl didelio kiekio įsigijimo ir jo perdavimo R. G., kuris įgytas psichotropines medžiagas toliau platins.
5. Apeliacinės instancijos teismui buvo nurodyti visi šie argumentai, tačiau šis teismas nutartyje dėl to nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytos veikos aplinkybės bei motyvai yra prieštaringi nustatytoms faktinėms aplinkybėms, prieštaravimai yra esminiai, teisminio bylos nagrinėjimo metu šių prieštaravimų pašalinti nepavyko, todėl jie turėjo būti aiškinami kaltinamojo naudai.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Ona Rojutė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. A. ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
1. Kasatorių argumentai, kad D. A. pats vartojo narkotines medžiagas ir neturėjo tikslo jų platinti, prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. A. vyko į Kauną pargabenti psichotropinės medžiagos, žinodamas, jog ji bus išplatinta, t. y. tiek įgydamas, tiek gabendamas iš Kauno į Šiaulius turėjo tikslą platinti. R. G. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė faktinės aplinkybės, jog jis turėjo tikslą platinti D. A. gaunamas psichotropines medžiagas. R. G. tikslą platinti patvirtina ir kiti objektyvūs duomenys, t. y. kratų metu butuose, kur būdavo R. G., rasta nemažai užspaudžiamų plastikinių maišelių, svarstyklės su psichotropinių medžiagų likučiais, įvairių psichotropinių medžiagų likučių ant stiklainių, talpų. Tai, jog nuteistasis D. A. turėjo tikslą platinti, patvirtina ir jo paties, be to, ir nuteistojo R. G., liudytojo J. K. parodymai. Nuteistasis D. A. teisme parodė, kad susitarė su R. G. įgyti narkotines medžiagas Kaune, jas pargabenti į Šiaulius. Dėl to vyko į Kauną net kelis kartus, kur ir įgijo sau ir R. G. narkotinių medžiagų, ir jas atgabeno į Šiaulius. Dalyvaujant pačiam D. A., jo atvežtos psichotropinės medžiagos dalis buvo išplatinta iš karto R. G. bute E. P. ir J. K.. Taip pat byloje užfiksuoti D. A. ir R. G. kontaktai telefonu, telefoniniai pokalbiai, kurie patvirtina, kad D. A. atsiskaito R. G., kada vyksta narkotikų į Kauną bei grįžta, kur reikia prisistatyti atvykus į Šiaulius, kad žino apie R. G. platinimą ir narkotikų laukiančius asmenis. Taigi nuteistasis D. A. suvokė, kad taip įgydamas ir gabendamas narkotikus, o paskui juos dalydamas kitiems asmenims ir planuodamas perduoti R. G. dalį narkotikų juos platina, o ne įgyja sau vartoti.
2. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko, realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų, todėl visuma surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų patvirtina nuteistojo D. A. kaltę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo jo veiką, nustatęs nusikalstamos veikos dalyką – didelį kiekį psichotropinės medžiagos amfetamino, bei objektyviuosius alternatyvius požymius – įgijimą ir gabenimą, turint tikslą jas platinti, ir platinimą.
3. Atmestinas kasacinio skundo teiginys, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai, nes kasaciniame skunde nepateikiama argumentų, kaip pasireiškė šiuose BPK straipsniuose įtvirtintų nuostatų pažeidimai, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, apsiribojama tik šių BPK straipsnių išvardijimu. Analogiški teiginiai buvo išdėstyti ir apeliaciniame skunde, dėl jų motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas.
4. Kasacinio skundo teiginiai dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, BK 2 straipsnio 3, 4 dalių, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų nepagrįsti. Kasaciniame skunde pateikiamas šių teisės normų aiškinimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika niekaip nesusieti su nagrinėjama byla, nėra pateikta teisinių argumentų, kaip to reikalauja BPK 368 straipsnio 2 dalis.
5. Pirmosios instancijos teismas D. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius nustatė, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 2 dalį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, išvados dėl D. A. kaltumo, padarius minėtas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma.
6. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniu skundu yra skundžiamas apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas, prašant šį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, o ne nuosprendį, todėl kasaciniame skunde turėtų būti dėstomi argumentai dėl esminių BPK pažeidimų, kurie galbūt suvaržė įstatymų garantuotas nuteistojo D. A. teises bei sukliudė teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis) ir kurių pagrindu byla galėtų būti grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
7. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, priešingai nei teigia kasatoriai, taip pat atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

11III.

12Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo D. A. ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio kasacinis skundas atmestinas.

13Dėl BK 260 straipsnio 2 dalies taikymo

6. Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Įstatymo dispozicijoje nusikalstamos veikos požymiai nurodyti alternatyviai, todėl BK 260 straipsnio 2 dalis taikoma padarius bent vieną iš joje nurodytų veikų. Pagal šio baudžiamojo įstatymo straipsnio prasmę atsakomybė už didelio narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtą gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą kyla tik nustačius, jog kaltininkas turėjo tikslą jas parduoti ar kitaip platinti; vien didelio narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio nustatymo nepakanka asmens veikai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.
7. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. A., veikdamas bendrininkų grupe su R. G., susitarę dėl didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo ir jų gabenimo, turint tikslą platinti, Kaune įgijo didelį kiekį psichotropinių medžiagų (ne mažiau kaip 177,389 g miltelių, kurių sudėtyje yra ne mažiau kaip 33,795 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino) ir jas atgabeno į Šiauliuose esantį butą, kuriame dalį psichotropinių medžiagų neatlygintinai perdavė dviem asmenims vartoti, taip platino psichotropines medžiagas; po to, turėdami tikslą platinti didelį kiekį psichotropinių medžiagų, jas gabeno Šiauliuose, kol buvo sulaikyti policijos pareigūnų.
8. Kasatoriai, nesutikdami su nuteistojo D. A. padarytos veikos kvalifikavimu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, iš esmės neginčija didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo ir gabenimo fakto, tačiau teigia, kad D. A., darydamas nusikalstamą veiką, turėjo du tikslus – dalį įsigytų psichotropinių medžiagų turėjo perduoti R. G., o dalis psichotropinių medžiagų priklausė jam (D. A.) ir buvo skirta jam asmeniškai vartoti. Dėl to, pasak kasatorių, D. A. neturėjo tikslo platinti visų – didelio kiekio – psichotropinių medžiagų.
9. Su tokiais kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo sutikti. Teismų sprendimų turinys patvirtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, pripažindami D. A. kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, byloje esančius įrodymus įvertino, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ir išsamiai motyvavo, kuo pasireiškė tikslo platinti didelį kiekį psichotropinių medžiagų buvimas jo veikoje.
10. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis, taigi, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166/2010, 2K-113/2011, 2K-352/2013, 2K-7-173/2014, 2K-52-699/2015, 2K-155-693/2016).
11. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad D. A. įgijo ir gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti, pagrindė išsamiai išanalizuotais iš esmės tarpusavyje sutampančiais ir vienas kitą patvirtinančiais nuteistųjų D. A. ir R. G. parodymais, kad D. A. vyko į Kauną pas jam žinomus asmenis ir ten įgijo didelį kiekį psichotropinės medžiagos, ją atgabeno į Šiauliuose esantį butą pas R. G., kur D. A. ir R. G. davė šių D. A. atgabentų psichotropinių medžiagų pavartoti kitiems dviem asmenims, jas vartojo ir patys; liudytojo E. P. parodymais, kad jis vežė D. A. į Kauną ir atgal į Šiaulius; slapto sekimo, kratos pas R. G. protokolų duomenimis, telekomunikacijų tinklais kontroliuojama informacija apie R. G. ir D. A. nuolat palaikomą ryšį dėl važiavimo į Kauną ir atgal į Šiaulius, piniginių lėšų, reikalingų psichotropinėms medžiagoms įsigyti, gavimo; specialisto išvados duomenimis, jog D. A. asmens kratos metu rasta 177,389 g miltelių, kurių sudėtyje yra didelis kiekis – ne mažiau kaip 33,795 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Teismo nustatytos aplinkybės, kad D. A. ir R. G. nuolat palaikė ryšį ir derino detales dėl didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo (didelės pinigų sumos, reikalingos joms įgyti, gavimo, vietos, kur jų įsigyti, ir pan.), kalbėjo apie asmenis, kurie laukia šių psichotropinių medžiagų, žinutėmis informavo juos, kada tokią medžiagą jie turės, patvirtina D. A. suvokimą, kad jo įgytas ir gabentas didelis kiekis psichotropinių medžiagų bus toliau platinamas; tai, kad dalis D. A. Kaune įgytos ir į Šiaulius atgabentos psichotropinės medžiagos buvo dar tą pačią dieną išplatinta R. G. bute, po to likusią medžiagą jie ketino pasidalyti ir vyko į butą, kuriame buvo rastos svarstyklės, stiklainiai, talpos su psichotropinių medžiagų likučiais, nemažai užspaudžiamų plastikinių maišelių, patvirtina nuteistojo D. A. tikslą įgytą ir gabentą didelį kiekį psichotropinių medžiagų platinti ir paneigia D. A. keliamą versiją dėl tokio tikslo neturėjimo ar tikslo platinti tik dalį įgytų ir gabentų psichotropinių medžiagų turėjimą. Taigi, teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad D. A. turėjo tikslą platinti ne didelį, bet mažesnį kiekį psichotropinės medžiagos. Be to, tai, kad D. A. nespėjo su R. G. pasidalinti psichotropinės medžiagos tarpusavyje, neturi reikšmės šios veikos kvalifikavimui.
12. Teismas, taip pat įvertinęs aplinkybes, susijusias su nuteistojo D. A. nevienkartiniu vykimu į Kauną, būtinybe vykti į Kauną, kad neapviltų kitų asmenų, siūlymu R. G. įsigyti psichotropinės medžiagos papildomai, nors šis nurodė dar jos turįs iš praeito jo parvežimo jų iš Kauno, pagrįstai atmetė jo versiją, kad dalis psichotropinių medžiagų buvo skirta jo asmeniniam vartojimui. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą įvertino visas tikslo buvimui nustatyti reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir apeliantų (nuteistojo ir jo gynėjo) nurodytas apeliaciniame skunde, ir pažymėjo, kad apeliantų nurodomą versiją dėl psichotropinių medžiagų dalies laikymo asmeniniam vartojimui, neturint tikslo jos platinti, paneigia byloje surinkti ir ištirti įrodymai – jo tikslą platinti psichotropines medžiagas patvirtina net jo paties, nuteistojo R. G., liudytojo J. K. parodymai, nustatytos faktinės aplinkybės, kad jo atvežtos psichotropinės medžiagos dalis buvo išplatinta iš karto R. G. bute E. P. ir J. K.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. A. įsigytas psichotropinių medžiagų kiekis, iš kurio galima padaryti daug dozių, akivaizdžiai neatitinka nuteistojo deklaruojamo tikslo vartoti pačiam, tą, kaip minėta, patvirtina ir psichotropinių medžiagų E. P. ir J. K. perdavimo faktas.
13. Nagrinėjamu atveju nuteistojo D. A. veiksmų vertinimui neturi reikšmės ir tai, kad jis pats vartojo psichotropines medžiagas kartu su R. G. ir dar dviem asmenimis, kad D. A. namuose nerasta jokių priemonių ar įrankių, skirtų psichotropinėms medžiagoms platinti. Pažymėtina, kad kasatoriai skunde suabsoliutina psichotropinių medžiagų vartojimo asmeniniais tikslais kriterijų. Pagal teismų praktiką vien ta aplinkybė, kad kaltininkas pats vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, neatsižvelgiant į visas kitas byloje nustatytas aplinkybes, savaime nepaneigia jo tikslo platinti psichotropines medžiagas ir nereiškia, jog jis neturi tikslo šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-629/2011, 2K-361/2014, 2K-435/2014, 2K-52-699/2015). Kaip minėta, sprendžiant dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodyto tikslo (ne)buvimo, reikia įvertinti visus dėl to surinktus bylos įrodymus, negali būti pasirinktinai išskiriami ir sureikšminami tik kai kurie iš jų, nes tokiu atveju būtų pažeistas išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principas.
14. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009). Byloje pagrįstai nustatyta, kad D. A. veikė bendrininkų grupe su R. G., kuris nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė aplinkybės, jog jis turėjo tikslą platinti iš D. A. gaunamas psichotropines medžiagas, ir kuris byloje apklaustiems liudytojams buvo žinomas kaip asmuo, iš kurio galima nusipirkti psichotropinių medžiagų, be to, pats D. A. siūlė R. G. parvežti daugiau psichotropinių medžiagų. Taigi, pats D. A. žinojo apie R. G. tikslą platinti psichotropines medžiagas, todėl jis, kaip nusikalstamos veikos bendrininkas, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus atliko realizuodamas nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką, t. y. psichotropinių medžiagų įgijimą ir gabenimą, turint tikslą jas platinti, ir jų platinimą.
15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog D. A. didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino – įgijo ir gabeno, turėdamas tikslą jį platinti, todėl baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 2 dalis – pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes jo padarytai nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

14Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo

16. Kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų jų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su tikslo platinti didelį kiekį psichotropinių medžiagų (ne)buvimu nuteistojo D. A. veiksmuose, t. y. pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.
17. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą privalo patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtame sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 punktas).
18. Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma, ir priimtoje nutartyje į visus esminius apeliantų D. A. ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio argumentus, tarp jų ir dėl tikslo platinti didelį kiekį psichotropinių medžiagų buvimo nuteistojo veiksmuose, atsakė bei motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatoriai BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimą iš esmės grindžia nesutikimu su teismų padarytu nuteistajam nepalankiu įrodymų vertinimu, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai savaime nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
19. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nurodymas kasaciniame skunde iš esmės yra deklaratyvus, nepagrįstas teisiniais argumentais, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl tokie teiginiai paliktini nenagrinėtini.
20. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, vadovaujantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

15Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

16Nuteistojo D. A. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio kasacinį skundą atmesti.