Byla 2K-52-699/2015
Dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei, dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei, nuteistojo gynėjui advokatui Romualdui Drakšui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. I. gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nuosprendžio.

2Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu E. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį 5 MGL dydžio (650 Lt) bauda.

3E. I. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

4Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalis dėl E. I. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis: E. I. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams. Kita Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalis pakeista:

5remiantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, E. I. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams; remiantis BK 72 straipsniu, iš E. I. konfiskuoti 150 Lt valstybės nuosavybėn.

6Apylinkės teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. T., V. B., H. Ž. ir E. M., tačiau dėl jų kasacine tvarka nesiskundžiama.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu E. I. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad iki 2013 m. sausio 30 d., tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis bei iš nenustatyto asmens, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, įgijo ir tyrimo nenustatytoje vietoje laikė ne mažiau kaip 2,29 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurią 2013 m. sausio 30 d., apie 21.50 val., atgabenęs Klaipėdoje į ( - ) namo kiemą, už 150 Lt pardavė A. T..

9E. I. nuteistas ir pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.

10Nuteistojo E. I. gynėjas advokatas R. Drakšas kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendį be pakeitimų.

11Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 260 straipsnio 1 dalį) ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis): vertino kaltinamojo, liudytojų parodymus, operatyvinės veiklos metu gautą informaciją išsamiai neišnagrinėjęs bylos aplinkybių ir atskirai vieną nuo kito, neaiškumų nevertino kaltinamojo naudai, rėmėsi spėlionėmis.

12Kasaciniame skunde nurodoma, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją – asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla kitas reikalavimas, draudžiantis esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra įstatymo nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų jo kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).

13Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2006 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reguliuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka“ 1 punkte, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte pateiktais išaiškinimais, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, taip padarė esminį BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimą, sukliudžiusį teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi atskiromis SMS žinutėmis ir jų interpretacija, kurią atliko suinteresuoti liudytojai policijos pareigūnai A. J., R. J., tačiau visiškai nekreipė dėmesio į viso susirašinėjimo tarp E. I. ir A. T. kontekstą, kuris parodo, kad jie veikė kartu siekdami įsigyti narkotinių medžiagų savo asmeniniams tikslams ir padėdavo vienas kitam. SMS žinutėse niekur nekalbama apie pardavimus ar kainas, o kai kuriose tiesiogiai šnekama apie siekį „susimesti“ ir kartu įsigyti narkotines medžiagas iš trečio asmens.

14Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis policijos pareigūnų parodymais ir jų atlikta telefoninių pokalbių interpretacija, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką byloje Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus (1997 m.), kurioje konstatuota, kad „policijos pareigūnų statusas yra kiek kitoks nei tų liudytojų, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Tokie liudytojai (policijos pareigūnai) visada yra suinteresuoti, nes jie susiję su vykdomąja valdžia ir baudžiamojo persekiojimo vykdymu“. Pasak kasatoriaus, dėl to policijos pareigūnų, kaip liudytojų, parodymai turi būti vertinami atsargiai ir priimami tik esant kitų neginčytinų, objektyviai egzistuojančių įrodymų.

15Kasatorius, pasisakydamas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio l dalį, pažymi, kad pagal teismų praktiką aplinkybės, parodančios tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas buvimą, gali būti medžiagų kiekiai, rūšių įvairovė, dozių paruošimas, priemonių, reikalingų dozėms pasverti ar supakuoti, turėjimas, faktai apie tai, ar pats kaltininkas vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, ar buvo susitarimas su vartotoju ir objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2013, 2K-503/2013, 2K-24/2014). BK 260 straipsnio 1, 2 dalių dispozicijose nurodyto tikslo įrodinėjimas yra susijęs su objektyvių bylos duomenų vertinimu, todėl darant atitinkamas išvadas turi būti atsižvelgiama ne vien į kaltinamojo parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir į faktines bylos aplinkybes: narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį (jų įvairovę, rūšį, masę), jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybes, paruoštų vartoti dozių skaičių, taip pat į tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar buvo susitarimas su vartotoju ir pan. Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145/2003, 2K-225/2008, 2K-4/2009, 2K-166/2010, 2K-157/2013).

16Kasatorius teigia, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, narkotinių medžiagų perdavimas neužfiksuotas, E. I. nedisponavo dideliu šių medžiagų kiekiu, pas jį nerasta žaliavų, medžiagų, aparatų narkotinių medžiagų gamybai, svarstyklių, įpakavimų ar kitų platinimą liudijančių daiktų, jis neginčijo, kad pats vartojo narkotines medžiagas, dėl to nėra neginčijamai nustatyta, kad įsigydamas narkotines medžiagas jis planavo jas perduoti kitiems asmenims.

17Nuteistojo E. I. gynėjo advokato R. Drakšo kasacinis skundas atmestinas.

18Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies ir BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo

19Pirmosios instancijos teismas E. I. pripažino kaltu bei nuteisė pagal BK 259 straipsnio 2 dalį (šios nuosprendžio dalies kasatorius neskundžia) ir išteisino dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

20E. I. buvo kaltinamas tuo, kad įgijo, gabeno ir laikė ne mažiau kaip 2,29 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), turėdamas tikslą ją parduoti bei kitaip platinti, ir ją 2013 m. sausio 30 d., apie 21.50 val., atgabenęs Klaipėdoje, į ( - ) namo kiemą, už 150 Lt pardavė A. T. (kuris taip pat nuteistas nagrinėjamoje byloje).

21Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl E. I. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (taip pat nuosprendžio dalį dėl nuteistojo A. T. veikos perkvalifikavimo iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 259 straipsnio 2 dalį) ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo pripažino jį kaltu ir nuteisė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (A. T. nuteisė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį). Teismas tokį sprendimą priėmė motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nesurinkta jokių objektyvių duomenų, kad E. I. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

22Kasaciniu skundu nuteistojo E. I. gynėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria E. I. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: vertino kaltinamojo, liudytojų parodymus, operatyvinės veiklos metu gautą informaciją, išsamiai neišnagrinėjęs bylos aplinkybių, ir atskirai vieną nuo kito, neaiškumų nevertino kaltinamojo naudai, rėmėsi spėlionėmis, ir šie proceso įstatymo pažeidimai lėmė netinkamą BK 260 straipsnio 1 dalies taikymą.

23Šie kasatoriaus argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

24BPK 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus („Nuosprendžio priėmimas“) pagrindinių nuostatų. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus, surašytas vadovaujantis BPK 305 straipsnio nuostatomis. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-509/2010).

25Pagal bylos medžiagą ir kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu. Šis teismas skundžiamame nuosprendyje dar kartą išdėstė ir patikrino teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų: nuteistųjų E. I., A. T., liudytojo A. J. parodymų, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2013 m. vasario 12 d. protokole ir jo priede (suvestinėje) (A. T. ir E. I. susirašinėjimas trumposiomis (SMS) žinutėmis nuo 2013 m. sausio 28 d. iki 2013 m. sausio 30 d.) užfiksuotų duomenų leistinumą, liečiamumą bei patikimumą, palygino teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjo aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, išsamiai motyvavo, kodėl kitaip vertina pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apylinkės teismas nors ir atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistojo A. T. parodymai dėl narkotinių medžiagų įgijimo buvo nenuoseklūs (teisiamajame posėdyje buvo ištirti ir šio nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu) (T. 4, b. l. 80–81), tačiau šių aplinkybių nevertino. Teismas pažymėjo, kad A. T. 2013 m. kovo 13 d. ir gegužės 30 d. apklausų metu, dalyvaujant gynėjui, parodė, jog 2013 m. sausio 30 d. iš E. I. už 150 Lt nusipirko „žolės“, tačiau teisiamajame posėdyje savo parodymus pakeitė: teigė, kad narkotinės medžiagos įsigijo iš nepažįstamo asmens. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu A. T. parodymų davimo aplinkybes (dalyvavo gynėjas, protokoluose padaryti apklausiamo asmens įrašai, kad jie surašyti teisingai), jo paaiškinimus dėl parodymų keitimo priežasčių (ikiteisminio tyrimo metu E. I. apkalbėjo, nes jie buvo susipykę, be to, tai padaryti pasiūlė policijos pareigūnas R.) ir jų tikrumą, liudytojo A. J. parodymus dėl šio nuteistojo apklausų aplinkybių, pagrįstai pripažino, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautą informaciją ir kitus bylos duomenis.

26Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi policijos pareigūnų (A. J., R. J.) parodymais ir byloje esančių nuteistųjų telefoninių pokalbių bei susirašinėjimo SMS žinutėmis interpretacija ir neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką byloje Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandų Karalystę, kurioje pasisakyta, jog policijos pareigūnų statusas yra kiek kitoks nei tų liudytojų, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, kad tokie liudytojai (policijos pareigūnai) visada yra suinteresuoti, nes jie susiję su vykdomąja valdžia ir baudžiamojo persekiojimo vykdymu.

27Šis argumentas yra nepagrįstas. Visų pirma, BPK normos nedraudžia apklausti kaip liudytoją ikiteisminio tyrimo pareigūną ir remtis, grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį, tokio liudytojo parodymais, vertinant juos visų ištirtų bylos duomenų kontekste (BPK 78, 79, 80 straipsniai, 276 straipsnio 4 dalis, 301 straipsnis). Antra, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ne policijos pareigūno A. J. pateikta nuteistųjų telefoninių pokalbių ir susirašinėjimo SMS žinutėmis interpretacija, tačiau pats vertino elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir jos fiksavimo metu užfiksuoto nuteistųjų A. T. ir E. I. susirašinėjimo SMS žinutėmis turinį visų ištirtų bylos duomenų kontekste ir dėl jo padarė pagrįstas išvadas (atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo išdėstytas bylai reikšmingas susirašinėjimas SMS žinutėmis tarp A. T. ir E. I.). Pažymėtina, kad kasatoriaus minimoje EŽTT byloje Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandų Karalystę pareiškėjai skundėsi dėl to, jog apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas iš esmės jį grindžiant policijos pareigūnų, kurių tapatybė neatskleista ir kurie neapklausti nei viešai, nei jiems dalyvaujant, parodymais. EŽTT šioje byloje priimtame 1997 m. balandžio 23 d. sprendime pasisakė, kad anonimiškumo suteikimas liudytojui, kuris yra policijos pareigūnas, turi būti grindžiamas kitokiais, t. y. išsamesniais, įtikinamesniais argumentais, nei tai įprasta daryti anonimiškumą suteikiant paprastam liudytojui; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimas konstatuotas įvertinus tai, kad nuosprendis, kuriuo pareiškėjai pripažinti kaltais, lemiama apimtimi buvo grindžiamas liudytojų – policijos pareigūnų, kuriems anonimiškumas taikytas nesant pakankamo pagrindo manyti, jog jų arba jų šeimos narių saugumui kyla arba gali kilti reali grėsmė, parodymais. Nagrinėjamoje byloje policijos pareigūnui A. J. (taip pat ir R. J.) anonimiškumas netaikytas, jis kaip liudytojas buvo apklaustas viešame teisiamajame posėdyje (taip pat ikiteisminio tyrimo metu), kaltinamasis E. I. ir jo gynėjas advokatas V. Žarkovas turėjo galimybę užduoti jam klausimų (tai ir buvo padaryta) (T. 4, b. l. 86–87) aiškinantis reikšmingas, jų manymu, aplinkybes. Taigi vien ta aplinkybė, kad liudytojas yra ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nėra pagrindas jo parodymus, svarbius ir kitų įrodymų patikrinimui bei jų vertinimui, laikyti kaip neturinčius įrodomosios vertės. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis, kaip teigia kasatorius, bet teisėtais būdais surinktais, teisiamajame posėdyje patikrintais ir tinkamai įvertintais įrodymais.

28Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Esminis kriterijus, atribojantis BK 259 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytą neteisėtą šių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą nuo BK 260 straipsnio 1, 2 dalyse nurodyto neteisėto šių medžiagų gaminimo, perdirbimo, įgijimo, laikymo, gabenimo ar siuntimo, yra tikslo parduoti ar kitaip platinti turėjimas. Šio tikslo turėjimas yra subjektyvusis neteisėtų veikų požymis, jis reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam asmeniui. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-435/2014, 2K-352/2013, 2K-516/2011).

29Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą, pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju E. I. disponavo narkotinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas parduoti bei jas pardavė. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad E. I. nedisponavo dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, veikos kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, nes šios normos dispozicija numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti nesant kvalifikuojančių veiką aplinkybių. Aplinkybė, kad narkotinių medžiagų perdavimas kitam asmeniui neužfiksuotas, taip pat veikos kvalifikavimui nėra reikšminga. Veika kvalifikuojama pagal šį straipsnį tiek tuo atveju, kai nustatomas narkotinės ar psichotropinės medžiagos perdavimo kitam asmeniui faktas (platinimas), tiek tuo atveju, kai kaltininkas to nepadaro, tačiau byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad tokį tikslą jis turėjo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-472/2011). Nors nagrinėjamu atveju nebuvo užfiksuotas narkotinių medžiagų perdavimas, tačiau byloje ištirtų ir apeliacinės instancijos teismo įvertintų įrodymų visuma leido teismui konstatuoti, kad narkotines medžiagas A. T. perdavė E. I., jas parduodamas už 150 Lt. Pažymėtina ir tai, kad šiam požymiui nustatyti nereikalaujama, jog pas kaltininką būtų surastos visos įmanomos narkotinėms medžiagoms platinti reikalingos priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124/2011). Nagrinėjamus atveju nuteistojo veiksmų vertinimui neturi reikšmės ir tai, kad jis pats vartojo narkotines medžiagas. Pagal teismų praktiką vien ta aplinkybė, kad kaltininkas pats vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, savaime dar nereiškia, jog jis neturi tikslo šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-435/2014).

30Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, esant BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatytam pagrindui, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį (dėl nuteistojo E. I.), atitinkantį BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą E. I. nusikalstamai veikai, kvalifikuodamas ją pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Naikinti ar keisti šį nuosprendį kasatoriaus nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

31Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

32Atmesti nuteistojo E. I. gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinį skundą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu E.... 3. E. I. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis... 4. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 5. remiantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, E. I. pagal BK 260... 6. Apylinkės teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. T., V. B., H. Ž. ir E.... 7. Teisėjų kolegija... 8. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu E. I. nuteistas pagal BK 260... 9. E. I. nuteistas ir pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl to kasacine... 10. Nuteistojo E. I. gynėjas advokatas R. Drakšas kasaciniu skundu prašo... 11. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė... 12. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių... 13. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2006 m. birželio... 14. Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis... 15. Kasatorius, pasisakydamas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio l... 16. Kasatorius teigia, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas,... 17. Nuteistojo E. I. gynėjo advokato R. Drakšo kasacinis skundas atmestinas.... 18. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies ir BK 260 straipsnio 1... 19. Pirmosios instancijos teismas E. I. pripažino kaltu bei nuteisė pagal BK 259... 20. E. I. buvo kaltinamas tuo, kad įgijo, gabeno ir laikė ne mažiau kaip 2,29 g... 21. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro... 22. Kasaciniu skundu nuteistojo E. I. gynėjas prašo panaikinti apeliacinės... 23. Šie kasatoriaus argumentai atmestini kaip nepagrįsti.... 24. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo... 25. Pagal bylos medžiagą ir kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo abejoti... 26. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas... 27. Šis argumentas yra nepagrįstas. Visų pirma, BPK normos nedraudžia apklausti... 28. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo,... 29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtų... 30. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 32. Atmesti nuteistojo E. I. gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinį skundą....