Byla 2K-361/2014
Dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 gruodžio 19 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. bei jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus ir nuteistojo E. B. gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 gruodžio 19 d. nutarties.

2Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu L. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose; pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių; E. B. nuteistas pagal 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

3Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi nuteistųjų L. M., E. B. (taip pat ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro) apeliaciniai skundai atmesti.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5L. M. ir E. B. pagal 260 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad:

6L. M. ne vėliau kaip 2012 m. spalio 19 d. Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, veikdamas bendrininkų grupe su E. B., įgijo ir laikė 12 tablečių su psichotropine medžiaga – MDMA, kurios masė 1,247 g, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, kurios 2012 m. spalio 19 d., apie 20 val., Šakiuose sulaikius policijos pareigūnams buvo rastos ir paimtos;

7E. B. ne vėliau kaip 2012 m. spalio 19 d. Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, veikdamas bendrininkų grupe su L. M., įgijo ir laikė 26 tabletes su psichotropine medžiaga – MDMA, kurios masė 3,023 g, plastikinį maišelį su narkotine medžiaga – kanapėmis ir jų dalimis, kurios masė 1,403 g, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, kurios 2012 m. spalio 19 d., apie 20 val., Šakiuose sulaikius policijos pareigūnams buvo rastos ir paimtos.

8Kasaciniu skundu nuteistasis L. M. ir jo gynėjas advokatas R. Uckus prašo pakeisti Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį ir L. M. paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

9Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisingi, priimti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neatsižvelgiant į paties kasatoriaus, absoliučios daugumos liudytojų teisme nurodytas bei bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, paneigiančias tikslo platinti psichotropines medžiagas buvimą. Teismai savo sprendimus iš esmės pagrindė tik bylą tyrusio vieno tyrėjo parodymais, kurie, pasak kasatorių, turėjo būti vertinami tik kaip šališko ir bylos baigtimi suinteresuoto pareigūno teisme išsakyta nuomonė, bei telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautais nuteistojo E. B. telefoninių pokalbių ir nuteistojo L. M. telefone rastų trumpųjų žinučių turiniu, kuris yra prieštaringas ir gali būti interpretuojamas labai įvairiai ir subjektyviai. Byloje nustatyta, kad pas L. M. 2012 m. spalio 19 d. buvo surasta 12 tablečių, kuriose bendras MDMA kiekis tik 1,247 g, vadinasi, vienoje tabletėje buvo tik 0,1 g veikliosios medžiagos. Toks rastų tablečių kiekis, remiantis teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, nelaikytinas kiekiu, viršijančiu narkotines ar psichotropines medžiagas vartojančio žmogaus poreikius. Pas L. M. rasta tik vienos rūšies psichotropinė medžiaga, o narkotinių medžiagų apskritai nerasta. Tiek tablečių kiekis, tiek ir kaina nenurodo, kad būtų buvę pelninga ir tikslinga tokį kiekį platinti masinio renginio, į kurį vyko nuteistieji, metu. Tokį tablečių kiekį vienas asmuo gali suvartoti per keliolika dienų. Kratų metu nei L. M. namuose, nei kitose galimose vietose psichotropinių medžiagų nebuvo rasta, taip pat pas jį nerasta jokių priemonių, skirtų psichotropinėms medžiagoms matuoti, sverti, supakuoti ir pan. Be to, tikslas platinti psichotropines medžiagas nepatvirtintas jokiais teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymais; asmenys, siuntę L. M. trumpąsias žinutes, net nebuvo apklausiami apie žinutėse užfiksuotą žodžių reikšmę, paliekant tai savaip interpretuoti tiek liudytojui – tyrėjui Ž. Š., tiek teismui, kuris minėto liudytojo parodymus vertino kaip absoliučią tiesą. Teismai, kaip absoliučia tiesa patikėję tyrėjo Ž. Š. parodymais dėl pokalbiuose ir žinutėse vartoto žargono reikšmės, nurodė, kad tuo grindžia tikslo platinti narkotines, psichotropines medžiagas buvimą L. M. veikoje. Remiantis jo duotais parodymais teisme, žargonai, kuriais apibūdinamos narkotinės medžiagos ir psichotropinės medžiagos, iš esmės skiriasi. Narkotinės medžiagos vadinamos „žole“, „dūmais“. Psichotropinės medžiagos vadinamos „obuoliukais“, „rutuliukais“, „apvaliais“, „loktopais“ ir pan. Kasatorių nuomone, paanalizavus L. M. siųstų trumpųjų žinučių turinį, net jeigu ir būtų galima tikėti liudytojo Ž. Š. duotais parodymais dėl žargono reikšmės, gautų žinučių turinio niekaip negalima sieti su psichotropinėmis medžiagomis, nes jose nėra tokių kaip „ratai“, „skrituliukai“, „loktopai“, „apvalumai“ ar panašių žodžių, kurie, Ž. Š. nuomone, yra psichotropinių medžiagų pavadinimai. Posakiai „lazda“, „dūmai“, „partija“, Ž. Š. nuomone, reikštų narkotines medžiagas, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad L. M. buvo kaltinamas ir teisiamas tik dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo turint tikslą platinti. Kasatoriai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šį nuosprendį ir priimdamas nutartį, kaip patikimu ir tinkamu įrodymų šaltiniu rėmėsi liudytojo - tyrėjo Ž. Š. parodymais, kuris atliko tyrimą dėl nuteistojo pokalbių klausymosi ir veiklos; kad pirmosios instancijos teismas nurodė, o apeliacinės instancijos teismas patvirtino, jog abejoti teisme duotais tyrėjo parodymais nėra pagrindo, jo parodymai neginčijamai pagrindžia nuteistojo veikoje buvus tikslą platinti psichotropines medžiagas ir patikimumo aspektu įvertinti tinkamai.

10Šio įrodymo, kuriuo iš esmės grindžiamas L. M. veikos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kvalifikavimas, patikimumo ir tinkamumo vertinimas teisine prasme aktualus tuo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) formuoja tokią praktiką, jog nepriimtina kaip prieštaraujanti pagrindinėms proceso idėjoms bei teisinės valstybės principams situacija, kai procesą vykdantys subjektai (tyrėjai), turintys pareigą įrodinėti, gali būti vėliau apklausiami kaip liudytojai. Tyrėjas, kaip individualizuota procesinė figūra, negali būti apklausiamas kaip liudytojas toje pačioje byloje, nes toks asmuo nenustoja būti ikiteisminio tyrimo pareigūnu, kuriam uždėta įrodinėjimo našta. Įrodinėjimo subjektas negali pretenduoti į neutralumą ir objektyvumą. EŽTT byloje van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus (1997 m.) pažymėjo: „problema ta, kad <...> pareigūnų statusas yra kiek kitoks nei tų liudytojų, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Tokie liudytojai (policijos pareigūnai) visada yra suinteresuoti, nes jie susiję su vykdomąja valdžia ir baudžiamojo persekiojimo vykdymu“.

11Kasatoriai teigia, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino liudytojo Ž. Š. parodymų neutralumą ir objektyvumą, todėl iš esmės tik šio liudytojo parodymais, kurie laikytini šališkais, grįsdami L. M. veikoje buvus ir tikslą platinti psichotropines medžiagas, neteisingai taikė baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies normas. L. M. veika pasireiškė tik disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, tai, kad jis jas būtų platinęs ar turėjęs tokį tikslą, byloje neįrodyta jokiomis neginčijamomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl, jo veiką kvalifikuojant pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.

12Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. M. bausmę, bei apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prašymą sušvelninti paskirtą bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, iš esmės nurodė visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad nustatytos aplinkybės nėra išimtinės ir nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes paskirtoji bausmė neprieštarauja teisingumo principui.

13Kasatorių nuomone, teismai galėjo bei turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir L. M. paskirti švelnesnę bausmę. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog L. M. asmenybė išskirtinai teigiama, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis. Kasatoriai pažymi, kad BK 54 straipsnio 3 dalies normų taikymas paprastai siejamas su tam tikromis byloje nustatytomis išskirtinėmis aplinkybėmis, apibūdinančiomis tiek pačios veikos mažesnį nei rūšinis pavojingumą, tiek ją padariusį asmenį, tiek kitas nustatytas aplinkybes, tačiau įstatymas nepateikia tokių aplinkybių apibrėžimo ar sąrašo, kad šiuo klausimu nėra ir visiškai vienodos teismų praktikos, nes vieni teismai nagrinėdami panašaus pobūdžio bylas, tas pačias aplinkybes laikė išskirtinėmis, o kiti ne. L. M. apibūdinamas išimtinai teigiamai. Jis nebaustas administracine tvarka, neteistas, dėl jo nepradėta jokių kitų tyrimų, jis mokosi dieniniame Kauno dailės mokyklos skyriuje, kur apibūdinamas tik teigiamai, gerai sutaria su tėvais, drauge, t. y. jo socialiniai ryšiai su šeima tvirti, kad kardomajame kalinime išbūti penki mėnesiai ir pats bylos procesas jam padarė didžiulę įtaką daugiau nenusikalsti, savo veiksmus jis tinkamai suprato ir įvertino.

14Kasatorių nuomone, šioje byloje išskirtinėmis aplinkybėmis be išimtinai teigiamo L. M. asmenybės apibūdinimo, gali būti laikoma ir tai, kad jis, būdamas priklausomas nuo psichotropinių medžiagų, sugebėjo atsitiesti ir visiškai nustoti jas vartoti. Jis su psichotropinėmis medžiagomis savo gyvenime buvo susidūręs tik du kartus, jas įsigydamas iš nepažįstamo asmens, neturėjo tikslo šių medžiagų platinti ir iš to negavo jokios naudos. Be to, psichotropinė medžiaga, net jei ir būtų skirta platinti, jokio adresato nepasiekė, nes pareigūnams sustabdžius automobilį buvo atiduota jiems. Padarytas nusikaltimas nebuvo dėsninga jo ankstesnio ilgalaikio elgesio pasekmė. Šios aplinkybės rodo, kad L. M. padaryto nusikaltimo pavojingumas yra mažesnis. Kasatoriai teigia, kad minėtos aplinkybės suponuoja išvadą, jog bausmės tikslai šioje byloje jau pasiekti, o teisingumas gali būti įgyvendintas taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir paskiriant L. M. švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

15Kasaciniu skundu nuteistojo E. B. gynėjas advokatas R. Drakšas prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį panaikinti ir E. B. išteisinti arba paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

16Kasatorius teigia, kad vertindami įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas bei neatsižvelgė į EŽTT praktiką. Veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jei nustatomas bent vienas iš dispozicijoje nurodytų alternatyviųjų požymių ir tikslas narkotines medžiagas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimo ir platinimo faktas. Sprendžiant apie kaltininko tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas, svarbu įvertinti turėtų medžiagų kiekį, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės ir kitus objektyvius bylos duomenis. Kasatorius teigia, kad teismai, konstatavę E. B. tikslo parduoti bei kitaip platinti narkotines medžiagas buvimą, nepagrįstai atmetė liudytojų M. P., J. P., M. B., I. V. parodymus ir rėmėsi policijos pareigūno Ž. Š. parodymais bei to paties pareigūno interpretuotais telefoniniais pokalbiais. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad apeliaciniuose skunduose nepateikta jokių šio pareigūno šališkumą ar suinteresuotumą patvirtinančių duomenų, neatsižvelgė į EŽTT praktiką. Byloje van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus (1997 m.) šis teismas aiškiai konstatavo: „problema ta, kad policijos pareigūnų statusas yra kiek kitoks nei tų liudytojų, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Tokie liudytojai (policijos pareigūnai) visada yra suinteresuoti, nes jie susiję su vykdomąja valdžia ir baudžiamojo persekiojimo vykdymu“. Tai reiškia, kad priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, apeliantams nereikėjo papildomai įrodinėti Ž. Š. suinteresuotumo, nes policijos pareigūnų kaip liudytojų parodymai turi būti vertinami atsargiai ir priimami tik esant kitiems neginčytiniems, objektyviai egzistuojantiems įrodymams. Gynėjo nuomone, ilgametė policijos pareigūno patirtis šioje situacijoje yra ne jo kaip liudytojo privalumas, o atvirkščiai – didžiulis trūkumas, nes dėl darbo konkrečioje socialinėje aplinkoje susiformavusių stereotipų jis net visiškai nekaltus žodžius vertino kaip išreikštą siekį įsigyti ir platinti narkotikus. Kasatorius teigia, jog teismai visai neaptarė byloje nustatytų aplinkybių, kad E. B. vartojo narkotikus ir pirkdavo juos savo reikmėms, kad žargonu kalbėjo su draugais daug ir apie viską, kad jis buvo visiškai išlaikomas tėvo. Dar svarbesnės objektyvios aplinkybės, kaip teigia kasatorius, yra tos, jog byloje nėra nustatytas nė vienas atvejis, kad E. B. ar kitas nuteistasis būtų kam nors pardavęs ar perdavęs narkotines medžiagas. Tyrimo metu pas juos nebuvo rasta pvz., svarstyklių, plastikinių maišelių ar kitų pakuočių, rastų psichotropinių ir (ar) narkotinių medžiagų įvairovės, kurie galėtų objektyviai patvirtinti turėtą tikslą platinti narkotines medžiagas. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad vien tai, jog nuteistieji turėjo tablečių, nepatvirtina jų kaltės ir tyčios platinti narkotines medžiagas, kad teismai, pripažindami E. B. kaltu padarius veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, rėmėsi tik pareigūno Ž. Š. parodymais bei jo pateiktu telefoninių pokalbių bei trumpųjų žinučių interpretacija, o ne įrodymų visuma.

17Be to, kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad teismai, spręsdami dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės, „be reikalo“ kaip įprastas vertino aplinkybes, jog E. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nurodė asmenį, iš kurio dažniausiai įsigydavo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kad jau nebevartoja jokių psichotropinių ir (ar) narkotinių medžiagų, vengia bet kokių kontaktų su asmenimis, su kuriais anksčiau jas vartodavo. Taigi galima daryti išvadą, kad nuteistasis supranta, jog jo neteisėtus veiksmus įsigyjant ir vartojant psichotropines ir narkotines medžiagas iš esmės lėmė netinkama aplinka ir jo valios trūkumas šiai aplinkai atsispirti; kad jis itin griežtai laikėsi jam paskirtos kardomosios priemonės, jo socialiniai ryšiai su šeima ir gyvenamąja vieta yra itin stiprūs, per visą bylos procesą jis dar labiau pradėjo vertinti šeimą ir aplinką, kurioje užaugo, kad mokslo įstaigoje, draugų, tėvų ir kitų asmenų apibūdinamas kaip socialiai atsakingas, rūpestingas ir sąžiningas asmuo, ketina toliau tęsti mokslus ir juos baigti, toliau dirba tėvų ūkyje. Gynėjo manymu, tai išimtinės aplinkybės, kurios aiškiai parodo, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas E. B. prieštarauja teisingumo principui ir pagrindiniam bausmės tikslui pataisyti nusikaltusį asmenį.

18Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Tomas Meškauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. B. gynėjo R. Drakšo ir nuteistojo L. M. ir jo gynėjo R. Uckaus kasacinius skundus atmesti.

19Prokuroras nurodo, kad nuteistųjų kaltė dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo byloje įrodyta teismų išsamiai ir nešališkai ištirtais, ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis, kurie patvirtina, kad L. M. ir E. B. įsigijo ir laikė narkotines bei psichotropines medžiagas, turėdami tikslą jas parduoti ar kitaip platinti kitiems asmenims. Teismai teisingai konstatavo, kad tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropines medžiagas (MDMA) patvirtina liudytojų M. P., J. P., M. B., I. V., S. K. parodymai, liudytojo policijos pareigūno Ž. S. parodymai, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauti duomenys, byloje esančios skambučių ir trumpųjų žinučių išklotinės, kuriose užfiksuoti nevienkartiniai ryšiai dėl psichotropinių medžiagų platinimo su kitais asmenimis, kurie skambino prašydami psichotropinių medžiagų, pokalbių metu derino klausimus dėl narkotinių medžiagų pardavimo, jų kiekio, susitikimų vietos bei laiko. Nors šių pokalbių ir susirašinėjimo metu narkotinės ir psichotropinės medžiagos nebuvo tiesiogiai įvardijamos, tačiau jų metu vartojamų terminų perkeltinė reikšmė atskleidė nuteistųjų veiksmų kryptingumą siekiant nuslėpti tikrąją pokalbių esmę bei neatskleisti aptariamų veiksmų tikrojo pobūdžio, kad nebūtų demaskuoti teisėsaugos pareigūnų. Be to, išvadas teismai grindė ne tik liudytojų parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis: nuteistųjų kelionės tikslu, jų šlapimo tyrimo rezultatais, kad jų organizme rasta narkotinė medžiaga THC (marihuana), o MDMA pėdsakų nerasta; sulaikymo metu pas juos rastų psichotropinių medžiagų rūšimi, laikymo forma, kiekiu, kuris pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas viršijo nedidelį (0,2 g) MDMA kiekį. Teismų praktikoje pripažįstama, jog disponavimas net ir mažesniu MDMA kiekiu gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, rodanti tikslo platinti ar kitaip parduoti narkotines ar psichotropines medžiagas požymio buvimą. Aplinkybė, kad pas nuteistuosius rastos tabletės, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga MDMA, nebuvo suskirstytos į atskiras dozes, nepaneigia BK 260 straipsnio 1 dalies inkriminavimo pagrįstumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225/2012), be to, tokia psichotropinės medžiagos forma nereikalauja atskiro supakavimo dozėmis, o pritaikyta atsiradus poreikiui bet kuriuo momentu ją realizuoti. Dėl to nuteistųjų neturėjimas su savim priemonių, skirtų psichotropines medžiagas matuoti, sverti ar supakuoti, nepaneigia teismų nustatyto tikslo parduoti ar kitaip platinti psichotropines medžiagas. Aplinkybė, kad nuteistiesiems finansinę pagalbą teikia tėvai, kaip tik atskleidžia tiesioginį L. M. ir E. B. suinteresuotumą disponuoti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis ne tik savo poreikiams tenkinti, bet ir gauti iš šios veiklos finansinės naudos. Teismų praktikoje asmenų veiksmai pagal BK 260 straipsnio 1 dalį straipsnį kvalifikuojami tiek tuo atveju, kai nustatomas narkotinės ar psichotropinės medžiagos perdavimo faktas, tiek ir tuo atveju, kai kaltininkas to nepadaro, bet byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad tokį tikslą tas asmuo turėjo. Kasatorių teiginys dėl policijos pareigūno suinteresuotumo bylos baigtimi vien dėl to, kad šioje byloje atliko ikiteisminį tyrimą, yra nesvarus ir iš esmės deklaratyvus, be to, BPK nėra numatytas draudimas apkaltinamąjį nuosprendį grįsti ikiteisminio tyrimo veiksmus baudžiamojoje byloje atlikusio pareigūno pateiktais parodymais (BPK 78, 79, 80 straipsniai), dėl to Ž. Š. parodymai negali būti pripažįstami reikalaujančiais papildomų jų vertinimo saugiklių, užtikrinančių kaltinamojo teises, o tokiu būdu (BPK 276 straipsnio 4 dalis) gautų duomenų pripažinimas įrodymais yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija (BPK 20 straipsnio 2 dalis).

20Teismai motyvuotai pasisakė dėl nuteistiesiems paskirtos bausmės, įvertino nusikalstamos veikos padarinius, rastų psichotropinių medžiagų kiekį, rūšį, jų poveikio žmogui ypatybes, atsižvelgė į tai, kad nuteistieji anksčiau neteisti, apibūdinami teigiamai, yra jauno amžiaus, mokosi, turi tvirtus socialinius ryšius, todėl laisvės atėmimo bausmes skyrė arčiau BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyto minimalaus bausmės dydžio. Byloje nustatyta, jog L. M. ir E. B. padarė nespontaniškus, vienkartiniais veiksmais nepasižyminčius, tyčinius sunkius nusikaltimus bendrininkų grupe, o tai jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, viso baudžiamojo proceso metu neigė kaltę, nesigailėjo įvykdę nusikaltimą, o disponavimo draudžiamomis medžiagomis faktą patvirtino tik dėl to, kad šios medžiagos buvo pas juos rastos. Kasaciniuose skunduose nurodomas ir kaip išimtinės aplinkybės apibūdintas nuteistųjų asmenybę atskleidžiančias savybes teismai pripažino įprastomis ir nesudarančiomis pagrindo teigti, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taigi teismų sprendimai dėl bausmės nuteistiesiems atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką.

21Kasaciniai skundai atmestini.

22Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo

23BK 259 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis neturint tikslo jas platinti, ir atvejai, kai tokią veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Šio įstatymo sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų.

24Kasaciniu skundu nuteistojo E. B. gynėjas advokatas R. Drakšas prašo apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo E. B. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir E. B. išteisinti (teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžių nepriima (BPK 382 straipsnis). Priimdamas BPK 382 straipsnio 2 dalyje numatytą sprendimą, kasacinės instancijos teismas bylą nutraukia, o ne, kaip nurodoma prašyme, – „išteisina“) arba pakeisti teismų sprendimus paskiriant jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasaciniu skundu nuteistasis L. M. bei jo gynėjas advokatas R. Uckus prašo teismų sprendimus pakeisti ir L. M. paskirti švelnesnę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu bausmę.

25Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, kasatoriai netinkamą BK 260 straipsnio 1 dalies taikymą iš esmės argumentuoja tuo, kad teismai, pripažindami, jog E. B. ir L. M. neteisėtai disponavo psichotropinėmis ir narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – išvadas dėl tokio tikslo turėjimo padarė neįvertinę įrodymų visumos bei remdamiesi nepatikimais, suinteresuoto bylos baigtimi policijos pareigūno – tyrėjo Ž. Š. parodymais bei jo pateikta byloje esančių telefoninių pokalbių suvestinių ir SMS žinučių turinio interpretacija.

26Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

27BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

28Esminis kriterijus, atribojantis BK 259 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytą neteisėtą šių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą nuo BK 260 straipsnio 1, 2 dalyse nurodyto neteisėto šių medžiagų gaminimo, perdirbimo, įgijimo, laikymo, gabenimo ar siuntimo, yra tikslo parduoti ar kitaip platinti turėjimas. Šio tikslo turėjimas yra subjektyvusis neteisėtų veikų požymis, kuris turi būti įrodytas ir tinkamai motyvuotas. BK 260 straipsnio 1, 2 dalies dispozicijoje įvardytas tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam asmeniui. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir bylos faktinėmis aplinkybėmis. Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrame bylos kontekste, t. y. vertinant ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą. Taip pat pažymėtina, jog teismų praktikoje vien ta aplinkybė, kad kaltininkas pats vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, savaime dar nereiškia, jog jis neturi tikslo šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-247/2010, 2K-629/2011, 2K-141/2012 ir kt.)

29Kasatorių argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, teigiama, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos ir dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 1 dalis, atmestini. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi bylos duomenys, laikantis rungimosi principo, buvo ištirti, visi įrodymai – liudytojų parodymai, duomenys, užfiksuoti automobilio (kurį vairavo E. B.) apžiūros, daiktų pateikimo protokoluose, duomenys, gauti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuotų pokalbių telefonu bei SMS žinučių išklotinėse, specialistų išvados ir kt., nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad E. B. ir L. M. tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropines medžiagas (kurias jie vežėsi į jaunimo renginį Šakiuose) patvirtina išanalizuotų telefoninių pokalbių ir SMS žinučių turinys, iš kurio matyti, kad buvo užfiksuoti jų nevienkartiniai ryšiai su kitais asmenimis dėl psichotropinių ir narkotinių medžiagų platinimo, kad, siekiant konspiracijos, vartojant žodžius ir jų junginius užslėpta forma – vadinant šias medžiagas „obuoliukais“, „lazdomis“, „dūmais“, „apvalumais“, tarpusavyje buvo derinami klausimai dėl psichotropinių ir (ar) narkotinių medžiagų pardavimo, jų kiekio, susitikimų vietos, laiko; policijos pareigūno (atlikusio ikiteisminio tyrimo veiksmus) Ž. Š. parodymai, E. B. ir L. M. sulaikymo vežantis psichotropines bei narkotines medžiagas į renginį Šakiuose aplinkybės bei surasti psichotropinių medžiagų (pas L. M. 12 tablečių su psichotropine medžiaga – MDMA, kurios masė 1,247 g, pas E. B. 26 tabletės su šia psichotropine medžiaga, kurios masė 3,023 g, taip pat ir 1,403 g narkotinės medžiagos – kanapių) kiekiai, kuriuos teismas bylos duomenų kontekste vertino kaip gana nemažus. Nuosprendyje nuteistųjų gynybos versija, kad rastos medžiagos buvo skirtos savo poreikiams tenkinti, o ne parduoti ar kitaip platinti, motyvuotai atmestos. Teismas motyvuotai pasisakė ir dėl to, kodėl atmetami kaip nepatikimi ir neobjektyvūs kasatorių minimi liudytojų M. P., J. P., M. B., I. V. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos tesimo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimo ir vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir teisingos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius apeliantų argumentus (kurie iš esmės yra pakartoti ir kasaciniuose skunduose) argumentuotai atsakyta bei motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Tai, kad teismai atmetė nuteistųjų versijas, o patikimais pripažino duomenis, pagrindžiančius ir L. M., ir E. B. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai byloje buvo tiriami ir vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus.

30Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismų išvados dėl policijos pareigūno Ž. Š. parodymų vertinimo jų patikimumo aspektu (o kaip galima spręsti iš nuteistojo L. M. bei jo gynėjo skundo – ir apskritai šio pareigūno kaip liudytojo apklausos) padarytos neatsižvelgiant į EŽTT praktiką, kad šis teismas byloje van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus aiškiai pasisakė, jog policijos pareigūnų statusas yra kiek kitoks nei tų liudytojų, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, kad tokie liudytojai (policijos pareigūnai) visada yra suinteresuoti, nes jie susiję su vykdomąja valdžia ir baudžiamojo persekiojimo vykdymu.

31Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad BPK normose tokių draudimų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas negali būti apklausiamas kaip liudytojas, kad tokio liudytojo parodymais, vertinant juos visų ištirtų bylos duomenų kontekste, negalima remtis grindžiant priimamą apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 78, 79, 80 straipsnis, 276 straipsnio 4 dalis, 301 straipsnis), nėra. EŽTT byloje van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandų Karalystę (šioje byloje pareiškėjai skundėsi dėl to, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas iš esmės jį grindžiant policijos pareigūnų, kurių tapatybė neatskleista, kad jie nebuvo apklausti nei viešai, nei jiems dalyvaujant, parodymais) priimtame 1997 m. balandžio 23 d. sprendime pasisakė, kad anonimiškumo suteikimas liudytojui, kuris yra policijos pareigūnas, turi būti grindžiamas kitokiais, t. y. išsamesniais, įtikinamesniais argumentais, nei tai įprasta daryti anonimiškumą suteikiant paprastam liudytojui. Šiame sprendime nurodyta, kad „Teismo nuomone, gynybos interesų ir argumentų liudytojų anonimiškumo išsaugojimo naudai suderinimas sukelia ypatingų problemų, jeigu liudytojai priklauso policijos pajėgoms. Nors jų ir neabejotinai jų šeimos narių interesai taip pat turi būti apsaugomi pagal Konvenciją, reikia pripažinti, kad jų padėtis šiek tiek skiriasi nuo nesuinteresuotų liudytojų ar nukentėjusiųjų padėties. Jie turi bendrąją pareigą paklusti valstybės vykdomosios valdžios institucijoms, taip pat ryšių su baudžiamąjį persekiojimą vykdančiomis institucijomis. Vien dėl šių priežasčių anonimiškumas jiems, kaip liudytojams, turėtų būti taikomas tik išimtinėmis aplinkybėmis. Be to, jų tarnybinės pareigos pagal pobūdį, ypač kalbant apie sulaikymą, gali būti susijusios su parodymų viešame teismo posėdyje davimu“. Šioje byloje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimas konstatuotas įvertinus tai, kad nuosprendis, kuriuo pareiškėjai pripažinti kaltais, lemiama apimtimi buvo grindžiamas liudytojų – policijos pareigūnų, kuriems anonimiškumas taikytas nesant pakankamo pagrindo manyti, jog jų arba jų šeimos narių saugumui kyla arba gali kilti reali grėsmė, parodymais; kad gynybai nebuvo sudaryta galimybės tiesiogiai pateikti anoniminiams liudytojams klausimų, stebėti jų elgesį apklausų metu ir taip susidaryti įspūdį dėl jų parodymų patikimumo, atsveriant tuos sunkumus, su kuriais ji susiduria dėl anonimiškumo liudytojams taikymo. Nagrinėjamoje byloje Ž. Š. anonimiškumas nebuvo taikytas. Šis pareigūnas (dalyvavęs sulaikant E. B. vairuojamą automobilį, atlikęs jo apžiūrą, kurios metu buvo rastos psichotropinės bei narkotinės medžiagos, atlikęs L. M. kaip įtariamojo apklausą ir kt. veiksmus) nepažeidžiant rungimosi principo buvo apklaustas viešame teisiamajame posėdyje. Kaltinamųjų gynybos teisės nebuvo pažeistos, teisė užduoti šiam liudytojui klausimus nebuvo atimta ar kaip nors kitaip suvaržyta. Taigi vien ta aplinkybė, kad liudytojas yra ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atlikęs ikiteisminio tyrimo veiksmus, nėra pagrindas jo parodymus, svarbius ir kitų įrodymų patikrinimui bei jų vertinimui, laikyti kaip neturinčius įrodomosios vertės. Kasatorių teiginiai, kad BK 260 straipsnio 1 dalies taikymas nuosprendyje pagrįstas iš esmės tik (kaip teigia kasatoriai) minėto pareigūno parodymais, prieštarauja teismų priimtų sprendimų turiniui.

32Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad remiantis kasatorių argumentais konstatuoti netinkamą BK 260 straipsnio 1 dalies taikymą nėra teisinio pagrindo.

33Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

34Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad nuteistiesiems buvo paskirtos neteisingos, per griežtos bausmės, nes, kasatorių nuomone, teismai turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu.

35Kasatorių argumentai, kuriais grindžiami tokie teiginiai, atmestini.

36BK 54 straipsnio (bendrieji bausmės skyrimo pagrindai) 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į šio straipsnio 2 dalyje nurodytas (padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir kt. ) bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes.

37Pirmosios instancijos teismas L. M. paskyrė minimalią BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams, o E. B. tik nežymiai ją viršijančią – laisvės atėmimą dvejiems metams trims mėnesiams. Skirdamas tokias minimalias įstatymo sankcijoje numatytas bausmes teismas atsižvelgė į tai, kad ir L. M., ir E. B. yra jauno amžiaus, anksčiau neteisti, pagal byloje esančius duomenis apibūdinami teigiamai bei turi tvirtus socialinius ryšius su savo šeimomis. Ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad taikyti nuteistiesiems BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnes, nei straipsnio sankcijoje numatytas, bausmes neturi pagrindo, nes jokių aplinkybių, kurios rodytų, jog taikomo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nėra. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad skirti švelnesnę, nei įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę teismas gali nustatęs išimtines bylos aplinkybes, leidžiančias spręsti, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštaraus teisingumo principui. Tai, kad galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas atsiranda tada, kai teismas nustato išskirtines aplinkybes, rodančias, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. kovo 13 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014. Nagrinėjamoje byloje nei E. B., nei L. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad byloje jokių išimtinių aplinkybių, kurios būtų pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog nuteistiesiems įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nėra. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama ir į byloje nustatytas aplinkybes ir į kasatorių argumentus, neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismai, netaikydami tiek E. B., tiek L. M. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, netinkamai aiškino bei taikė šio įstatymo nuostatas.

38Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasaciniai skundai negali būti tenkinami.

39Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

40Nuteistojo L. M. bei jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus ir nuteistojo E. B. gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu L. M.... 3. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 4. Teisėjų kolegija... 5. L. M. ir E. B. pagal 260 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad:... 6. L. M. ne vėliau kaip 2012 m. spalio 19 d. Kaune, tiksliau nenustatytoje... 7. E. B. ne vėliau kaip 2012 m. spalio 19 d. Kaune, tiksliau nenustatytoje... 8. Kasaciniu skundu nuteistasis L. M. ir jo gynėjas advokatas R. Uckus prašo... 9. Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės... 10. Šio įrodymo, kuriuo iš esmės grindžiamas L. M. veikos pagal BK 260... 11. Kasatoriai teigia, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės... 12. Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. M. bausmę,... 13. Kasatorių nuomone, teismai galėjo bei turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3... 14. Kasatorių nuomone, šioje byloje išskirtinėmis aplinkybėmis be išimtinai... 15. Kasaciniu skundu nuteistojo E. B. gynėjas advokatas R. Drakšas prašo Šakių... 16. Kasatorius teigia, kad vertindami įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnio... 17. Be to, kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad teismai, spręsdami... 18. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir... 19. Prokuroras nurodo, kad nuteistųjų kaltė dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje... 20. Teismai motyvuotai pasisakė dėl nuteistiesiems paskirtos bausmės, įvertino... 21. Kasaciniai skundai atmestini.... 22. Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 260 straipsnio 1... 23. BK 259 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už neteisėtą... 24. Kasaciniu skundu nuteistojo E. B. gynėjas advokatas R. Drakšas prašo... 25. Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, kasatoriai netinkamą BK 260... 26. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir... 27. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti... 28. Esminis kriterijus, atribojantis BK 259 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytą... 29. Kasatorių argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, teigiama, kad... 30. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismų išvados dėl policijos pareigūno... 31. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad BPK normose tokių draudimų, kad... 32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 33. Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo... 34. Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad nuteistiesiems buvo paskirtos... 35. Kasatorių argumentai, kuriais grindžiami tokie teiginiai, atmestini.... 36. BK 54 straipsnio (bendrieji bausmės skyrimo pagrindai) 1 dalyje nustatyta, kad... 37. Pirmosios instancijos teismas L. M. paskyrė minimalią BK 260 straipsnio 1... 38. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės... 39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 40. Nuteistojo L. M. bei jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus ir nuteistojo E. B....