Byla 3K-3-210/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Algio Norkūno ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Arijus“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Arijus“ ieškinį atsakovui bendrovei „If P&C Insurance“ AS dėl draudimo išmokos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Bylos esmė

5Byloje aktualūs materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudėjo pareigą pranešti apie draudžiamąjį įvykį draudikui ir jos nevykdymo padarinius, taip pat draudiko teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, kai reikalavimo teisės į kaltą už žalą asmenį tampa neįmanoma įgyvendinti dėl draudėjo kaltės, bei teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigos tarp draudimo sutarties šalių paskirstymą, klausimai.

6Ieškovas UAB „Arijus“ prašė teismo priteisti iš atsakovo bendrovės „If P&C Insurance“ AS 16 410,99 euro (56 663,86 Lt) draudimo išmoką, 2953,98 euro (10 199,50 Lt) delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

7Byloje nustatyta, kad bendrovė „Business Focus International Ltd.“ 2005 m. birželio 27 d. užsakė ieškovui UAB „Arijus“ paslaugą pristatyti krovinį–šaldytus duonos produktus iš Danijos į Maskvą. Krovinį iš Danijos jūrų uosto iki Klaipėdos pristatė bendrovė „Baltship Road A/S“, ieškovas buvo gavėjas (vykdant multimodalinį pervežimą; 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau tekste – CMR konvencijos) 2 straipsnis). Pervežant krovinį iš Danijos į Klaipėdą ieškovas veikė kaip ekspeditorius, nes vežimo sutartis buvo sudaryta ieškovo ir bendrovės „Business Focus International Ltd.“, o bendrovės „Baltship Road A/S“ ir bendrovė „Business Focus International Ltd.“ vežimo sutarties nėra. Ieškovas perėmė krovinį iš bendrovės „Baltship Road A/S“ Klaipėdoje 2005 m. liepos 4 d., į CMR važtaraštį pastabų dėl krovinio kokybės bei jo sugadinimo neįrašė, nors jau 2005 m. liepos 3 d. žinojo, kad sugedo refrižeratoriaus šaldymo įranga ir krovinys atšilo iki -1⁰ C pervežimo jūra iki Klaipėdos metu. Krovinys negalėjo būti atšildytas daugiau kaip iki -18⁰ C, ir ieškovui tai buvo žinoma. Tačiau krovinys buvo toliau gabenamas į Maskvą, kur taip pat buvo nustatytas krovinio atšilimas ir sugedimas. Krovinys buvo sandėliuojamas ir utilizuotas. Ieškovas apie tai, kad yra sugedęs refrižeratorius, sužinojo 2005 m. liepos 3 d., ir neįrodė, jog jis atsakovą apie draudžiamąjį įvykį informavo 2005 m. rugpjūčio 1 d. Ieškovas apie tai atsakovą informavo 2005 m. lapkričio 24 d. faksu.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad krovinio jūra gabenimo metu ieškovas veikė kaip ekspeditorius. Pagal CMR Konvencijos 3 straipsnį vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už savo agentų ir kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo metu jis naudojosi, nebent būtų įrodyta, kad buvo aplinkybės, numatytos CMR konvencijos 17 straipsnio 2, 4 punktuose. Ieškovas nepateikė į bylą konosamento, iš kurio būtų galima nustatyti, ar vežėjas tinkamai priėmė krovinį. Teismas, vadovaudamasis CMR Konvencijos 3 straipsniu, draudimo sutarties 3.1 punktu, sprendė, kad ieškovas atsakingas už krovinio sugadinimą (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis). Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais ir CMR konvencijos 6 straipsniu, 9 straipsnio 1 dalimi, atmetė atsakovo argumentus, kad CMR važtaraštis negalioja, nes nėra pasirašytas krovinio siuntėjo. Draudimo sutarties 12 punkte nustatyta draudėjo, sužinojusio apie draudiminį įvykį, pareiga apie tai pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu, o sutarties 12.3.2 punkte nustatyta, jog draudėjas privalo apie įvykį pranešti nedelsiant, vėliausiai per septynias kalendorines dienas, raštu informuoti draudiką ar jo nurodytą avarinį komisarą. Krovinio siuntėjas bendrovė „Business Focus International Ltd.“ 2005 m. liepos 7 d. raštu informavo ieškovą, kad atšildytas ir sugedęs krovinys negali būti naudojamas, netinka parduoti ir turi būti utilizuotas. Ieškovas, gavęs šį raštą, kaip rūpestingas vežėjas, vykdydamas draudimo sutarties sąlygas, privalėjo informuoti draudiką apie įvykį iš karto, tačiau tai atliko praėjus beveik penkiems mėnesiams – 2005 m. lapkričio 24 d. Taigi ieškovas pažeidė draudimo sutarties 12.3.2 punktą, užkirsdamas atsakovui, kaip draudikui, galimybę išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes ir nustatyti faktinį nuostolių dydį, atsakovas neturėjo galimybės duoti nurodymų draudėjui žalos sumažinimo klausimais, neteko galimybės derėtis dėl krovinio realizavimo, taip sumažindamas žalos dydį, duoti nurodymus nustatant faktinį nuostolių dydį, organizuojant sugadinto krovinio apžiūrą. Atsakovas pažeidė draudimo sutarties 12.3.1, 12.3.2, 12.3.3 punktus, o pagal sutarties 9.3.1 punktą draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti, jei draudėjas iš esmės pažeidė vieną iš 12 punkte išvardytų pareigų.

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai nurodė, kad pagal CMR Konvencijos 37 straipsnį ieškovas, atlyginęs nuostolius, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu. Krovinys buvo sugadintas būtent pervežimo jūra iki Klaipėdos metu, sugedus refrižeratoriaus šaldymo įrangai, todėl ieškovas privalėjo CMR važtaraštyje nurodyti pastabą apie tai, taip galėdamas užtikrinti savo regreso bei atsakovo subrogacijos teisę į kaltą asmenį. Tačiau ieškovas pažeidė tokią pareigą, atsakovas šiuo argumentu atsikirtinėjo pirmosios instancijos teisme, ši aplinkybė buvo tiriama, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Pagal draudimo sutarties 9.3 punktą atsakovas, atsižvelgdamas į ieškovo kaltę, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, turėjo teisę mažinti draudimo išmoką arba atsisakyti ją mokėti ieškovui, šiam atsisakius savo reikalavimo teisės asmeniui, atsakingam už padarytą žalą arba jei šios teisės nebegalima įgyvendinti dėl draudėjo tyčios (CK 6.1015 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju tyčia suprastina ir kaip netiesioginė tyčia. Ieškovui nepadarius įrašo CMR važtaraštyje, dėl jo kaltės tapo negalima įgyvendinti jo regreso teisės į atsakingą už žalą asmenį. Šiuo atveju kaltės forma neturi esminės reikšmės, nes ieškovui, kaip verslo įmonei, taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl ieškovas yra kaltas dėl jo prarastos regreso teisės. Taigi atsakovas pagrįstai įgijo teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką (draudimo sutarties 9.3 punktas, CK 6.1015 straipsnio 4 dalis).

11Dėl draudėjo pareigos laiku pranešti apie draudžiamąjį įvykį draudikui nevykdymo teismas nurodė, kad ieškovas, žinodamas, kad krovinys sugadintas, jį toliau transportavo į Rusiją, dėl to padidėjo žala, nes atsirado papildomos transportavimo, muitinės išlaidos. Ieškovas neatliko visų būtinų veiksmų ir nesiėmė visų prieinamų protingų priemonių galimai žalai sumažinti, todėl pažeidė draudimo sutarties 12.3.1, 12.3.2, 12.3.3 punktuose nustatytas pareigas. Atsakovas buvo suklaidintas dėl draudžiamojo įvykio ir žalos padarymo aplinkybių (vietos ir laiko). Pranešimas apie draudžiamąjį įvykį yra esminė draudimo sutarties sąlyga. Ieškovo draudimo sutarties sąlygų pažeidimas apsunkino draudžiamojo įvykio aplinkybių ir žalos dydžio nustatymą. Ieškovas nebuvo sąžiningas atsakovo atžvilgiu, elgėsi labai neatsargiai, pažeidė protingumo ir sąžiningumo standartus, todėl atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis draudimo sutarties 9.3.1, 14.10 punktais, CK 6.1012 straipsnio 2 dalimi, atsisakė mokėti ieškovui draudimo išmoką. CK 6.1012 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai draudimo išmoka turi būti mokama, nors draudėjas ir pažeidė pranešimo apie draudiminį įvykį terminą, yra šios normos išimtis ir taikoma tik išimtiniais atvejais, draudėjui įrodžius nurodytą sąlygą. Ieškovas sąmoningai pažeidė draudimo sutarties sąlygas, o nepranešimas nustatytu laiku apie draudžiamąjį įvykį teismo pagrįstai įvertintas kaip pagrindas pagal CK 6.1012 straipsnio 2 dalį atsakovui atsisakyti mokėti ieškovui draudimo išmoką. Ieškovas neįrodė, kad nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakovo pareigai išmokėti draudimo išmoką (CK 6.1012 straipsnio 2 dalis).

12III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

13Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - priteisti iš atsakovo 16 410,99 euro (56 663,86 Lt) draudimo išmoką bei 2953,98 euro (10 199,50 Lt) delspinigių, žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios, apeliacinės instancijos bei kasaciniame teismuose. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

141. Dėl CK 6.1015 straipsnio, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2, 7, 8 dalių taikymo. Teismas netinkamai aiškino draudimo sutarties ir Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies nuostatas, pripažindamas pranešimą apie draudžiamąjį įvykį esmine sąlyga, nevertindamas kitų reikšmingų aplinkybių: draudėjo kaltės, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumo, jo priežastinio ryšio su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydžio, kitų pareigų, nustatytų draudimo sutarties 12.3 punkte (draudimo sutarties 14.10 punktas, CK 1.2, 1.5 straipsniai, CPK 17 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“, Nr. 3K-3-516/2006). Teismai neužtikrino draudėjo teisės į draudimo išmoką pagal CK 6.987 straipsnį. Šalių draudimo sutartis skiriasi nuo paprastos turto draudimo sutarties, nes apdraustas ne tik konkretus turtas, bet ir įvairios ieškovo veikos. Kadangi draudimo sutartis yra individuali, tai teismas turėjo aiškintis tikrąją šalių valią, sudarant šią sutartį, t. y. ar šalys siekė, kad toks formalus pažeidimas būtų laikomas esminiu ir ar tokiu jį galima pripažinti pagal draudimo sutarties sudarymo tikslą. Pagal draudimo sutarties 2 punktą įvykus draudiminiam įvykiui atsakovas privalo išmokėti draudimo išmoką ir tokia prievolė negali būti siejama su papildomomis sąlygomis. Teismams konstatavus, kad pavėlavimas pranešti apie draudžiamąjį įvykį visada reiškia, kad draudėjas praranda teisę reikalauti draudimo išmokos, nors tai neturėjo įtakos aplinkybių dėl draudžiamojo įvykio tyrimui, apsunkintų draudėjų padėtį ir prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams. Vadovautis kasacinio teismo suformuota praktika, draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, kai draudimo sutarties pažeidimas yra esminis ir dėl jo atsiranda bent vienas iš šių padarinių: padidėja draudimo rizika, nuostolis po draudžiamojo įvykio, apsunkinamos draudiko teisės nustatyti draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, draudimo išmokos dydį, apsunkinama subrogacija arba tampa negalima. Byloje nustatyta, kad krovinys iki jo utilizacijos buvo sandėliuojamas ilgiau kaip metus, todėl atsakovas turėjo visas galimybes pradėti derybas su krovinio gavėju dėl krovinio realizavimo ar organizuoti krovinio utilizaciją bei duoti nurodymus ieškovui, tačiau nedalyvavo krovinio tyrimo ir jo sunaikinimo procedūrose dėl savo paties neveikimo (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2, 8 dalis, CK 6.261 straipsnis, draudimo sutarties 13.1 punktas). Teismas neįvertino ieškovo pastangų ištirti draudžiamojo įvykio visas aplinkybes (ekspertizė, pretenzijos pateikimas vežėjui bendrovei „Baltship Copenhagen A/S“, sugedusio krovinio saugojimas ilgiau kaip metus, kad atsakovas galėtų papildomai ištirti žalą ir pan.). Suabsoliutindamas ieškovo kaltę (laikydamas ją esmine pažeidimo aplinkybe), leidžiančią draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką, esant tik formaliam pažeidimui, teismas pažeidė sutarties šalių lygiateisiškumo principą (CK 1.2 straipsnis).

152. Dėl CK 6.1012 straipsnio 2 dalies, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalies, CPK 178 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad CK 6.1012 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai draudimo išmoka turi būti mokama, nors draudėjas ir pažeidė pranešimo apie draudiminį įvykį terminą, yra išimtis, taikoma tik draudėjui įrodžius nurodytą sąlygą, prieštarauja CPK 178 straipsniui ir Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 daliai, kurioje nustatyta draudiko pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl draudiko galimybės atsisakyti ar sumažinti draudimo išmoką, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.1015 straipsnio 4 dalį, paneigdamas draudimo sutarties esmę – atsakomybės perkėlimą, kartu pripažįstant, kad pagal teisinę prigimtį – tai sutartis trečiojo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. V. J. M., bylos Nr. 3K-3-331/2001), nes suteikė draudikui galimybę piktnaudžiauti teise ir atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nors draudėjas savo reikalavimo teisės nėra atsisakęs.

16Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, ieškovui nepadarius įrašo CMR važtaraštyje, dėl jo kaltės tapo negalima įgyvendinti reikalavimo teisės į atsakingą už žalą asmenį. CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu gavėjas priima krovinį, neįvertindamas kartu su vežėju krovinio būklės ir nepareikšdamas jam pretenzijų dėl dalies krovinio sugadinimo, tai iki bus įrodyta priešingai, manoma, kad gavėjas priėmė krovinį tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje. Tai reiškia, kad nustatyta prezumpcija gali būti paneigta, jeigu iš kitų aplinkybių matyti, jog ieškovas neatsisakė savo reikalavimo teisės į vežėją bendrovę „Baltship Road A/S“. Byloje nustatyta, kad bendrovei „Baltship Road A/S“ buvo išsiųstas ieškovo faksimilinis pranešimas su pretenzija, todėl ieškovo veiksmai negali būti vertinami kaip reikalavimo teisės į žalą padariusį asmenį atsisakymas (CK 6.125 straipsnio 2 dalis). Ieškovas tinkamai įvykdė draudimo sutarties 12.3.6 punkte nustatytą pareigą imtis reikiamų teisinių priemonių prieš atsakingą už nuostolius šalį, kad būtų užtikrinta regreso teisė draudikui.

17Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė CK 6.1015 straipsnio 4 dalį teigdamas, kad šiuo atveju kaltės forma neturi reikšmės, kad ieškovui, kaip verslo įmonei, taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. CK 6.1012 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios. Individualiai sudarytos draudimo sutarties 9.3 punkte nustatyta, kad draudikui sumažinti draudimo išmoką ar jos nemokėti leidžiama tik esant draudėjo tyčiai, o CK 6.1014 straipsnio nuostata dėl didelio neatsargumo, kaip atleidimo nuo išmokos mokėjimo pagrindo, gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei įstatymas tiesiogiai konkrečiai draudimo formai numato tokią galimybę. Be to, šalys, sudarydamos draudimo sutartį, turėjo nustatyti, kad įvykiai, įvykę dėl draudėjo didelio neatsargumo (pavyzdžiui, nepranešus draudikui apie draudžiamąjį įvykį per sutartyje nustatytą terminą), laikytini nedraudžiamaisiais. Tačiau draudimo sutarties 8 straipsnyje kaltės forma nurodyti tik draudėjo tyčiniai veiksmai.

183. Dėl proceso teisės normų taikymo. Teismas netyrė, kokie dokumentai buvo siųsti draudikui 2005 m. lapkričio 24 d. Teismas turi patikrinti visas aplinkybes, neapsiribodamas proceso dalyvių pateikta medžiaga, taip pat gali nurodyti, kokius konkrečiai įrodymus būtina pateikti, ir juos išreikalauti, jei byloje dalyvaujantys asmenys negali šito padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K., bylos Nr. 3K-3-147/2005; kt.). Be to, teismai nesirėmė draudimo sutarties 17.1 punkte nustatyta prezumpcija, t. y. kol neįrodyta priešingai, pranešimai laikomi gautais - išsiuntimo faksimiliniu pranešimu dieną, o jei tai buvo ne darbo diena - kitą darbo dieną. Teismai visapusiškai neįvertino bylos aplinkybių ir neištyrė visų turimų įrodymų (CPK 183, 185 straipsniai), nustatinėdami, ar ieškovas veikė pažeisdamas sutartį, nesirėmė tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad labiau tikėtina, jog atsakovas gavo ieškovo pranešimą apie draudžiamąjį įvykį būtent 2005 m. rugpjūčio 1 d.

19Apeliacinės instancijos teismas netyrė priežastinio ryšio tarp draudimo sutarties pažeidimo ir draudžiamojo įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2006), nepagrįstai nustatė draudimo sutarties 12.3.1, 12.3.3 punktų pažeidimą. Nustatant draudimo išmokos dydį reikia vadovautis principu, kad draudimo išmoka turi būti tokia, kokia ji būtų apie draudžiamąjį įvykį pranešus laiku. Draudimo išmoka gali būti sumažinta ta dalimi, kuria padidėjo draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino, kad atsiradusių nuostolių objektyviai negalima buvo padidinti ar sumažinti dėl to, kad krovinys į Klaipėdą buvo pristatytas jau visiškai sugadintas, ir nepranešimas atsakovui apie įvykį neturėjo reikšmės žalos dydžiui. Ieškovas, sužinojęs apie krovinio gabenimo į Klaipėdą metu pastebėtą refrižeratoriaus temperatūros pakilimą, apie šį faktą nedelsdamas pranešė faktiniam vežėjui bendrovei „Baltiship Copenhagen A/S“ ir skubiai organizavo techninių gedimų šalinimo darbus. Taigi ieškovas pats ėmėsi jam prieinamų protingų priemonių, siekdamas išvengti galimos žalos krovinio gabenimo metu atsiradimo. Dėl to darytina išvada, kad nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp ieškovo veiksmų krovinio priėmimo metu, kai buvo siekiama pašalinti refrižeratoriaus gedimą, ir krovinio sugadinimo bei atsiradusios žalos. Ieškovas neturėjo tikslo nepranešti atsakovui apie įvykį laiku ar tyčia pakenkti kroviniui, todėl teismų išvada, kad nepranešimas atsakovui apie įvykį draudimo sutarties nustatytu laiku vertintinas kaip sąmoningas draudimo sutarties sąlygų pažeidimas, yra nepagrįsta.

20Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, o kasacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

211. Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo. Apie krovinio sugedimą žinojo ne tik vairuotojas, bet ir ieškovo darbuotojai. Nepaisant to, kad krovinys buvo visiškai sugedęs, ieškovas žalos nefiksavo, pretenzijų niekam iš asmenų, kurių paslaugomis jis naudojosi, nepareiškė. Vietoj to, ieškovas remontavo refrižeratorių su jau faktiškai sugedusiu kroviniu, išsirašė CMR važtaraštį, prie kurio buvo pridėta bendrovės „Business Focus International Ltd.“ sąskaita, kurioje krovinio vertė buvo 15 832 eurai. Ši sąskaita prieštarauja šios bendrovės 2005 m. liepos 7 d. pretenzijai, kur krovinio vertė buvo nurodyta 8486,88 eurų. Taigi faktiškai visiškai sugedęs krovinys su dokumentais, patvirtinančiais gerą krovinio būklę, buvo nugabentas į Maskvą, kur krovinio gavėjas dar kartą užfiksavo visišką krovinio sugadinimą ir po kurio laiko krovinys buvo utilizuotas. Teismai teisingai bendrovės „Business Focus International Ltd.“ ir ieškovo santykius kvalifikavo kaip tarptautinį krovinio vežimą automobilių keliais pagal CMR konvencijos 2 straipsnį. Tačiau bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad šis krovinio vežimas gali būti laikomas vežimu, kurio sąlygas nustatė vienintelė vežimo sutartis (CMR konvencijos 34-40 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje krovinio vežimas pagal vienintelę sutartį paeiliui kelių vežėjų pagal CMR konvencijos 34-40 straipsnių nuostatas buvo pripažįstamas tada, kai susitariantis (pirmas) vežėjas buvo sudaręs su siuntėju sutartį, tačiau pats krovinio nevežė, o pasamdė faktinį (antrą) vežėją, kuris atvykęs į pasikrovimo vietą, su tuo pačiu siuntėju surašė ir pasirašė CMR važtaraštį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Klevas“, bylos Nr. 3K-3-457/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“, Nr. 3K-3-536/2007). Be to, CMR konvencijos VI skyriaus (34-40 straipsniai) taisyklės negali būti taikomos jūros vežėjui, nes šis visada atsako konosamento turėtojui ar jūros važtaraštyje nurodytam krovinio gavėjui pagal krovinio vežimo jūra reglamentuojančias teisės normas. Kita vertus, jūros vežėjas visada prieš bet kokį reikalavimą, kylantį iš sutarties ar net delikto, turi teisę gintis jūros vežėjo atsakomybės ribojimu (Hagos-Visbiu taisyklių 4 straipsnio 5 paragrafo a punktas) arba pasinaudoti jam, kaip jūros vežėjui, teisės normų suteikiamais imunitetais (Hagos-Visbiu taisyklių 4 straipsnio 1 dalis) ir kt. Dėl šių priežasčių krovinių pervežimo automobilių keliais, kai dalis kelio vyko jūra, atvejais jūros vežėjas objektyviai negali būti laikomas vežėju, vežusiu krovinį pagal vienintelę sutartį CMR konvencijos 34-40 straipsnių prasme. Atsakovo nuomone, ieškovas veikė kaip susitariantis (pirmasis) vežėjas, nes pagal CMR konvencijos 3 straipsnio nuostatas buvo atsakingas bendrovei „Busines Focus International Ltd.“ už visų asmenų veiksmus, kurių paslaugomis jis naudojosi. Vykdydamas bendrovei „Busines Focus International Ltd.“ prievoles, ieškovas sudarinėjo su kitais subjektais sutartis ar buvo krovinių vežimo jūra teisinių santykių subjektas, kuriuose jo statusas turi būti nustatomas atsižvelgiant į konkrečią sutarties rūšį. Krovinio vežimo teisiniuose santykiuose su bendrove „Baltship Copenhagen A/S“ ieškovas veikė kaip ekspeditorius (CK 6.824 straipsnio 7 dalis), o teisiniuose santykiuose su bendrove „DFDS Tor Line A/S“ – kaip krovinio gavėjas, kuris buvo nurodytas jūriniame važtaraštyje.

222. Dėl nepranešimo apie draudžiamąjį įvykį teisinių padarinių. 2005 m. liepos 3 d. krovinio sugedimas laive lėmė ieškovo civilinę atsakomybę bendrovei „Busines Focus International Ltd.“, ieškovas tai suprato, tačiau atsakovui apie tai pranešė tik praėjus beveik penkiems mėnesiams, ir toks pažeidimas negali būti laikomas formaliu. CK 6.1012 straipsnio 2 dalyje nustatytas vienintelis kriterijus, tai – draudėjo kaltė: tyčia ar neatsargumas, nepranešant apie draudiminį įvykį. Taikant Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį būtina atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Pažymėtina, kad objektyviai negali būti nustatytas priežastinis ryšys tarp nepranešimo apie draudžiamąjį įvykį ir atsitikusio draudžiamojo įvykio. Taip pat negali būti atsižvelgiama į žalos, atsiradusios dėl nepranešimo laiku apie draudžiamąjį įvykį, dydį, nes žala lemiama draudžiamojo įvykio atsitikimo fakto, o nesiėmimas priemonių žalai mažinti sukelia kitus neigiamus teisinius padarinius (CK 6.1013 straipsnio 3 dalis). Tik nagrinėjant bylą teisme buvo išsiaiškinta, kad žala kroviniui atsitiko jį gabenant į Klaipėdą laivu, kai kroviniu rūpinosi jūros vežėjas, o atsakomybė už krovinį tektų bendrovei „Baltship Copenhagen A/S“ arba jūros vežėjui. Ieškovui nutylėjus draudžiamojo įvykio faktą ir apie jį pranešus praėjus beveik penkiems mėnesiams atsakovas buvo suklaidintas dėl tokio įvykio atsitikimo laiko ir vietos bei kitų aplinkybių ir galimų atsakingų už įvykį asmenų, padidino priklausančios mokėti draudimo išmokos dydį, nes, pristačius sugadintą krovinį į Maskvą, jis buvo išmuitintas, prie jo pridėtas pridėtinės vertės mokestis ir transporto kaštai. Taigi ieškovas atsakovą klaidino, neteikė informacijos apie galimą jo sutartinių partnerių atsakomybę ir žinodamas apie visiškai sugedusį krovinį Klaipėdoje ir suvokdamas, kad šis netinkamas vartoti, sąmoningai bandė jį pakartotinai užšaldyti ir perduoti krovinio gavėjui Maskvoje kaip tinkamą. Ieškovas, būdamas verslininkas, veikiantis transporto srityje ir teikdamas krovinių vežimo ar ekspedijavimo keliais ir jūra paslaugas, negalėjo nesuvokti, kad krovinio sugadinimas lems jo civilinę atsakomybę, tačiau sąmoningai ir valingai siekdamas suklaidinti draudiką, jam apie atsitikusį draudžiamąjį įvykį nepranešė, ir toks kasatoriaus elgesys vertintinas kaip tyčinis nepranešimas apie atsitikusį įvykį. Pagal CK 6.1012 straipsnio 2 dalį tai suteikė teisę draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

233. Dėl draudiko reikalavimo teisės į trečiuosius asmenis įgyvendinimo negalimumo (CK 6.1015 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuotas ne ieškovo reikalavimo atsisakymo faktas, turėto reikalavimo, kurį, sumokėjus draudimo išmoką, įgytų draudikas į kaltą asmenį, įgyvendinimo negalimumo dėl ieškovo kaltės faktas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šioje byloje temperatūros pakilimas ir pakuočių užrašas „pakartotinai užšaldyti negalima“ patvirtina akivaizdų krovinio sugadinimą. Ieškovas kaip gavėjas pagal jūrinį važtaraštį, esant akivaizdžiam krovinio sugadinimui, nevykdė Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 6 paragrafo nuostatų ir suteikė jūros vežėjui nenuginčijamą prezumpciją, kad prekių perdavimas be pranešimo apie sugadinimą yra prima facie įrodymas, kad vežėjas pristatė konosamente nurodytas prekes. Teisiniuose santykiuose su bendrove „Baltship Copenhagen A/S“, kai ši veikė kaip vežėjas, o ieškovas – kaip ekspeditorius, susitarimui turėjo būti taikomos Šiaurės šalių krovinių ekspeditorių asociacijos (NSAB) bendrosios taisyklių 29 paragrafas. Ieškovo argumentai, kad jis neatsisakė reikalavimo teisės, nes 2005 m. rugpjūčio 1 d. faksu išsiuntė savo sutartiniam partneriui bendrovei „Baltship Copenhagen A/S“ pretenziją, neturi reikšmės, nes krovinys Klaipėdoje ieškovui perduotas be pastabų ir pastaroji atmetė ieškovo pretenziją. Taigi šiuo atveju taikytina CK 6.1015 straipsnio 4 dalis, sprendžiant, kad reikalavimo teisės tapo neįmanoma įgyvendinti dėl draudėjo kaltės (tyčios), nes objektyviai atimta draudikui galimybė sėkmingai įgyvendinti pagal subrogaciją įgytiną reikalavimą, nes prieš jį galioja žalos nebuvimo krovinio priėmimo vietoje ir metu prezumpcija, kuri praktiškai yra nepaneigiama.

24Teisėjų kolegija

konstatuoja:

25IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

26Dėl taikytinos teisės šioje byloje

27Nagrinėjamu atveju yra svarbu pasisakyti dėl taikytinos teisės susiklosčiusiai teisinei situacijai spręsti. Nors iš esmės šalys sutinka dėl kasatoriaus atsakomybės užsakovui – bendrovei „Business Focus International Ltd.“, tačiau procesiniuose dokumentuose vadovaujasi skirtingais teisės aktais. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas nurodo, kad CMR konvencijos nuostatos negali būti taikomos šiuo atveju, kai dalis krovinio vežimo vyko jūra, tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovo pozicija šiuo atveju nepagrįsta.

28Pagal CMR konvencijos 1 straipsnį ši konvencija taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra konvencijos narė; ši konvencija taikoma nepriklausomai nuo sutartį pasirašančių šalių gyvenamosios vietos ir tautybės. CMR konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai transporto priemonė su kroviniu dalį kelio vežama jūra, išskyrus atvejus, numatytus 14 straipsnyje, ir krovinys iš transporto priemonės neperkraunamas, ši konvencija taikoma visam vežimo procesui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ekspeditorius gali būti laikomas vežėju, nors pats krovinio ir nevežė, bet akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį. Kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys, kuris asmuo laikytinas vežėju, nustatytina ir pagal tai, kuris asmuo kaip vežėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Utenos trikotažas“ v. UAB „Eksperta“, bylos Nr. 3K-3-1333/2002). Vežėjo nurodymas važtaraštyje yra tik vienas iš kriterijų, kuriais reikia vadovautis nustatant, kas iš vežimo teisinių santykių dalyvių laikytinas vežėju pagal CMR konvenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Eika“, bylos Nr. 3K-3-104/2006). Būtent siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir garantuoja siuntėjui (gavėjui), kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui (gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“, bylos Nr. 3K-3-536/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendra įmonė ribotos atsakomybės bendrovė „Tair novyje technologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“, bylos Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Artūro transportas“, bylos Nr. 3K-3-165/2009; kt.).

29Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bendrovė „Business Focus International Ltd.“ 2005 m. birželio 27 d. užsakė kasatoriui UAB „Arijus“ paslaugą – pristatyti krovinį-šaldytus duonos produktus iš Danijos į Maskvą. Krovinį iš Danijos jūrų uosto iki Klaipėdos pristatė bendrovė „Baltship Road A/S“; krovinys jūra iki Klaipėdos buvo gabenamas transporto priemonėje (refrižeratoriuje). Dėl to remiantis CMR konvencijos 2 straipsnio 1 dalimi CMR konvencija taikoma visam vežimo procesui, įskaitant ir krovinio vežimą jūra iki Klaipėdos. Taip pat bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad kasatorius krovinio gabenimo jūra metu buvo ekspeditorius. Šalys neginčijo kasatoriaus atsakomybės užsakovui bendrovei „Business Focus International Ltd.“ už gabento krovinio sugadinimą jo gabenimo jūra metu; užsakovo pretenzija buvo pareikšta kasatoriui, kuris buvo prisiėmęs atsakomybę už krovinio nugabenimą pagal sutartį ir CMR važtaraštį. Taigi kasatorius nagrinėjamoje situacijoje veikė ne tik kaip ekspeditorius, bet ir kaip vežėjas CMR konvencijos prasme, kuris pagal šios konvencijos 3 straipsnį atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus.

30Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vykusiam vežimui taikytinos CMR konvencijos nuostatos, o teisiniams santykiams tarp kasatoriaus ir atsakovo – draudimo teisinius santykius reglamentuojančios CK, Draudimo įstatymo ir šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatos.

31Dėl CK 6.1015 straipsnio 4 dalies taikymo

32CMR konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad, taikant šią konvenciją, vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus. Pagal CMR konvencijos 37 straipsnį vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal CMR konvencijos reikalavimus, įgyja regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų, dėl kurių kaltės buvo padaryta žala, atžvilgiu. Jei vežėjui (draudėjui) šiuos nuostolius draudimo sutarties pagrindu atlygina draudikas, pastarajam įstatymo (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis) pagrindu pereina draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (subrogacija). CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama pagal taisykles, nustatančias draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats, subrogacija negalima CK 6.1015 straipsnio 1 dalies pagrindu; tokiu atveju draudimo apsauga galioja interesui, kuris apdraustas pagal draudimo sutartį. Jei civilinės atsakomybės draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra skirtingi, subrogacija įvyksta naudos gavėjui gavus draudimo išmoką, t. y. tada draudikui atsiranda teisė vietoj žalą patyrusio asmens reikalauti nuostolių atlyginimo iš žalą padariusio asmens ar jo draudiko. Taigi tais atvejais, kai žalą patyręs asmuo yra apsidraudęs savo turtinį interesą, tai draudikas, išmokėjęs išmoką, įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį, o jei šis apsidraudęs – į jo draudiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-503/2005; Teismų praktika 25; 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008).

33Minėta, kad nagrinėjamos bylos atveju nustatytas faktas, jog užsakovas bendrovė „Business Focus International Ltd.“ 2005 m. birželio 27 d. sutartį dėl krovinio pervežimo iš Danijos į Maskvą buvo sudaręs būtent su kasatoriumi, kuris (to šalys neginčijo) ir prisiėmė atsakomybę užsakovui dėl krovinio pervežimo. Krovinį iš Danijos jūrų uosto iki Klaipėdos pristatė bendrovė „Baltship Road A/S“, ir byloje konstatuotas ir šalių neginčytas faktas, kad krovinys sugadintas jo pervežimo jūra metu. Kasatoriui apie tai buvo žinoma, refrižeratorius buvo taisomas, tačiau CMR važtaraštyje apie krovinio sugedimą nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad draudėjo pareigos nurodyti CMR važtaraštyje apie sugedusį krovinį neįvykdymas lėmė situaciją, kad reikalavimo teisės tapo neįmanoma įgyvendinti dėl draudėjo (kasatoriaus) kaltės, todėl atsakovas (draudikas) turėjo pagrindą CK 6.1015 straipsnio 4 dalies, draudimo sutarties 9.3 punkto pagrindu atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tačiau teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka.

34CK 6.1015 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu draudėjas (naudos gavėjas) atsisakė savo reikalavimo teisės arba ją įgyvendinti tapo negalima dėl draudėjo (naudos gavėjo) kaltės, tai draudikas atleidžiamas visiškai ar iš dalies nuo draudimo išmokos mokėjimo ir turi teisę reikalauti grąžinti jau išmokėtą išmoką. Apeliacinės instancijos teismas, minėta, šią teisės normą taikė remdamasis aplinkybe, kad CMR važtaraštyje kasatorius nenurodė apie krovinio sugedimą. Važtaraščio formą, vadovaudamasi CMR konvencijos nuostatomis, yra nustačiusi Tarptautinė kelių sąjunga (IRU); CMR konvencijos 6 straipsnyje detaliai aptartas važtaraščio turinys: privalomi duomenys (6 straipsnio 1 dalis) ir duomenys, kurie turi būti važtaraštyje prireikus (6 straipsnio 2 dalis). CMR konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė įtraukti į važtaraštį ir kitus duomenis, kurie, šalių nuomone, yra reikalingi. Kilus klausimui, kokių padarinių gali kilti dėl tam tikros sąlygos neįrašymo, reikėtų vadovautis tuo, kad CMR važtaraštis nėra vežimo sutartis, o tik ją patvirtinantis dokumentas (CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalis), todėl šalys gali kitais būdais įrodinėti sąlygas, neįtrauktas į CMR važtaraštį. CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalies b punkte, 2 dalyje nustatyta, kad vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę; vežėjas privalo motyvuotai pagrįsti visas pastabas apie krovinio ir pakuotės būklę. Pagal CMR konvencijos 9 straipsnį važtaraštis yra įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai; jeigu vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma, kad krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės ir kad krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio įrašus.

35Nagrinėjamu atveju, minėta, byloje neginčytas faktas dėl krovinio sugedimo pervežimo jūra metu, kai šį krovinio pervežimą kasatoriaus pavedimu faktiškai vykdė bendrovė „Baltship Road A/S“ (faktinis vežėjas), taip pat konstatuotas faktas, kad nustačius krovinio sugedimą kasatoriaus atstovas nenurodė to CMR važtaraštyje, nors refrižeratoriaus šaldymo įranga buvo taisoma ir apie sugedimą kasatoriui buvo žinoma. Tačiau pagal CMR konvencijos 9 straipsnio dispoziciją akivaizdu, kad teisės normoje įtvirtinta prezumpcija, jog jeigu vežėjas CMR važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, laikoma, kad krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės ir kad krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitiko CMR važtaraščio įrašus, gali būti paneigiama įrodant priešingai. Taigi aplinkybė, kad ieškovas nenurodė CMR važtaraštyje apie krovinio sugedimą, savaime dar nelemia fakto, jog tapo negalima įgyvendinti reikalavimo teisės, ir kad tokiu atveju atsakovas visiškai atleistinas nuo draudimo išmokos mokėjimo ieškovui (CK 6.1015 straipsnio 4 dalis). CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Vežėjas negali išvengti atsakomybės dėl to, kad sugedo transporto priemonė, kuria jis naudojosi veždamas krovinį, arba dėl to, kad yra kaltas transporto priemonę išnuomojęs asmuo ar jo agentai (CMR konvencijos 17 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje aplinkybė, kad krovinys sugedo pervežimo jūra metu, kai šį krovinio pervežimą buvo perėmusi bendrovė „Baltship Road A/S“, nustatyta remiantis byloje esančiais įrodymais, tarp jų – atliktos ekspertizės išvadomis, šio fakto neginčijo ir bylos šalys. Be to, remiantis byloje esančiu 2007 m. kovo 5 d. raštu Nr. C/CMR/00131 atsakovas yra gavęs nepriklausomų ekspertų raportą, kuriame nurodyta, kad žalos priežastis – refrižeratoriaus gedimas transportavimo metu (T. 1, b. l. 20-22). Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad reikalavimo teisės jau tapo neįmanoma įgyvendinti, nepagrįsta. Be to, šalių sudarytos draudimo sutarties 9.3 punkte įtvirtinta nuostata, kad draudikas, atsižvelgdamas į draudėjo kaltę, protingumo bei sąžiningumo kriterijus, turi teisę mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti, jei draudėjas (naudos gavėjas) atsisakė reikalavimo teisės atsakingam už padarytą žalą arba jeigu šios teisės nebegalima įgyvendinti dėl draudėjo (naudos gavėjo) tyčios. Taigi šalys, sudarydamos draudimo sutartį, apribojo draudiko (atsakovo) teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką draudėjo (kasatoriaus) kaltės forma – tyčia, o taip pat vertinant situaciją pagal protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Byloje nėra pagrindo konstatuoti ieškovo tyčinių veiksmų tinkamai neužpildžius CMR važtaraščio, ir, minėta, reikalavimo teisės jau tapo neįmanoma įgyvendinti. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.1015 straipsnio 4 dalies, draudimo sutarties 9.3 punkto nuostatas, konstatuodamas esant pagrindą visiškai atleisti atsakovą nuo draudimo išmokos mokėjimo kasatoriui dėl to, kad reikalavimo teisės į kaltą dėl krovinio sugadinimo asmenį įgyvendinti tapo negalima dėl kasatoriaus (draudėjo) kaltės.

36Dėl nepranešimo draudikui apie draudžiamąjį įvykį

37Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apie refrižeratoriaus gedimą kasatorius sužinojo 2005 m. liepos 3 d. Kasatorius nurodė, kad apie draudžiamąjį įvykį pranešė atsakovui 2005 m. rugpjūčio 1 d. praleidęs draudimo sutartyje nustatytą terminą. Tačiau teismai nustatė, kad kasatorius apie įvykį atsakovą informavo tik 2005 m. lapkričio 24 d. Tai byloje nustatyta faktinė aplinkybė, ir teisėjų kolegija, remdamasi nuostata, kad kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia, nes tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencija (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su šios aplinkybės nustatymu, tik nurodo, kad teismai laikė neįrodytu faktą, kad 2005 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui buvo išsiųstas būtent pranešimas apie įvykusį draudžiamąjį įvykį, duomenų apie tai, kad byloje būtų pažeistos įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos, nenustatyta (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnio 1 dalis). Be to, minėta, ir pats kasatorius pripažįsta, kad pažeidė šalių sudarytos draudimo sutarties 12.3.2 punkte nustatytą pareigą apie draudiminį įvykį nedelsiant, vėliausiai per septynias kalendorines dienas, raštu informuoti draudiką ar jo nurodytą avarinį komisarą.

38Draudimo sutarties 9.3.1 punkte nustatyta, kad draudikas, atsižvelgdamas į sutarties 14.10 punkto nuostatas, turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti, jei draudėjas iš esmės pažeidžia vieną iš 12 punkte išvardytų pareigų. Draudimo sutarties 14.10 punkte nustatyta, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, jog draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Ši sutarties nuostata atitinka Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą teisės normą, kurią aiškindamas kasacinis teismas, yra nurodęs, kad, draudikui nusprendus pasinaudoti jam suteikta teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, jis privalo įvykdyti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies reikalavimus, kurie riboja galimybę piktnaudžiauti šia teise, t. y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę. Pats draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę. Draudiko sprendimą – atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar tik šią išmoką sumažinti ir sumažinimo dydį – turi lemti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. DUAB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2006). CK 6.1012 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta draudėjo pareiga, sužinojus apie draudiminį įvykį, pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu. Jeigu draudėjas neįvykdo šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdamas į tai, ar draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia ar dėl neatsargumo, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudiminį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie tokį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką (CK 6.1012 straipsnio 2 dalis).

39Analizuojant šias įstatymų ir draudimo sutarties nuostatas akivaizdu, kad dėl termino pranešti draudikui apie draudžiamąjį įvykį galimi tokie padariniai: atsisakymas išmokėti draudimo išmoką, jos sumažinimas, taip pat gali likti prievolė išmokėti draudimo išmoką tais atvejais, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Taigi nurodytos draudėjo pareigos nevykdymas savaime nelemia pagrindo atsisakyti draudikui išmokėti draudimo išmoką draudėjui. Šio draudimo sutarties pažeidimo padarinių rūšį lemia nurodytose teisės normose ir šalių sudarytoje draudimo sutartyje nustatyti faktai. Dėl to nustačius tokį draudimo sutarties pažeidimą, t. y. draudėjui laiku nepranešus apie draudžiamąjį įvykį draudikui, svarbu nustatyti: ar draudėjas šį pažeidimą padarė tyčia, ar dėl neatsargumo (draudėjo kaltė); draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Tais atvejais, kai nustatoma, kad draudėjas tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti draudiką apie žalos dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti, nepraneša apie draudžiamąjį įvykį, draudimo išmoka neturėtų būti mokama. Tačiau tais atvejais, kai draudėjas apie draudžiamąjį įvykį nepraneša dėl neatsargumo, draudimo išmoka galėtų būti mažinama ta dalimi, kuria padidėjo draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo (pvz., būtų davęs tam tikrus nurodymus draudėjui, kaip išvengti žalos padidėjimo, ar pan.). Būtent draudiko pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančios teisę sumažinti draudimo išmoką, įtvirtinta Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalyje. Tokia draudiko (atsakovo) pareiga nustatyta ir šalių sudarytos draudimo sutarties 14.6 punkte. Šios įrodinėjimo pareigos išimtis nustatyta CK 6.1012 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią, akivaizdu, draudėjas, pažeidęs pareigą laiku pranešti apie draudžiamąjį įvykį draudikui ir siekdamas gauti draudimo išmoką, įgyja pareigą įrodyti, kad apie draudžiamąjį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kad nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką.

40Nagrinėjamos bylos atveju teismai sprendė, kad ieškovo įsipareigojimo pagal draudimo sutarties 12.3.2 punktą apie draudiminį įvykį nedelsiant, vėliausiai per septynias kalendorines dienas, raštu informuoti draudiką nevykdymas buvo esminis, nes taip atsakovas neteko galimybės išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes, duoti nurodymų ieškovui organizuojant sugadinto krovinio apžiūrą ir žalos sumažinimo klausimais, nustatyti faktinį nuostolių dydį, derėtis dėl krovinio realizavimo, taip sumažinant žalos dydį. Dėl nurodytų priežasčių teismai konstatavo, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti mokėti draudimo išmoką kasatoriui, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad ši teismų išvada nepagrįsta ir kad nurodytos teisės normos teismų taikytos netinkamai.

41Pasisakydama dėl kasatoriaus (draudėjo) kaltės, kurią, minėta, svarbu nustatyti, sprendžiant dėl draudimo sutarties dėl nepranešimo laiku apie draudžiamąjį įvykį padarinių (CK 6.1012 straipsnio 2 dalis, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis), teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad kasatorius nepranešė atsakovui laiku apie draudiminį įvykį tyčia – siekdamas sąmoningai suklaidinti atsakovą apie žalos dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudiminio įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti. Pagal byloje esančius duomenis, ieškovas kroviniui jau esant Klaipėdoje ir nustačius refrižeratoriaus gedimą jį taisė ir siekė išvengti žalos, bet kad kasatoriaus veiksmai būtų nukreipti siekiant pakenkti atsakovo interesams, byloje nenustatyta. Negalima būtų šiuo atveju konstatuoti ir esminio draudimo sutarties pažeidimo fakto, nes nurodytas draudimo sutarties pažeidimas nenulėmė draudžiamojo įvykio, kaip tokio, t. y. krovinys buvo sugadintas ir tapo netinkamas vartoti ne dėl pareigos pranešti draudėjui apie draudžiamąjį įvykį pažeidimo, draudžiamasis įvykis nėra sutarties pažeidimo rezultatas. Žala, padaryta kasatoriui pažeidus draudimo sutartyje nustatytą pareigą laiku pranešti apie draudžiamąjį įvykį atsakovui, t. y. dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos konkreti galimo padidėjimo suma kasatoriui nevykdant nurodyto įsipareigojimo, byloje nenustatinėta.

42Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytus duomenis teismams nebuvo pagrindo konstatuoti esminio draudimo sutarties pažeidimo, teikiančio atsakovui pagrindą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui (CK 6.1012 straipsnio 2 dalis, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis). Tačiau teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad, ieškovui laiku nepranešus apie draudžiamąjį įvykį, atsakovas neteko galimybės duoti nurodymų ieškovui operatyviai organizuojant sugadinto krovinio apžiūrą ir žalos sumažinimo klausimais, dalyvauti sprendžiant dėl krovinio tolesnio gabenimo, spręsti dėl krovinio panaudojimo, taip sumažinant nuostolius (draudimo sutarties 12.3.1, 12.3.3 punktai). Dėl to teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusią teisinę situaciją pagal byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad ieškovo tinkamas nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį atsakovui galėtų būti pagrindas spręsti dėl draudimo išmokos mažinimo CK 6.1012 straipsnio 2 dalies, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies ir draudimo sutarties 9.3.1, 12.3.2, 14.10 punktų pagrindu.

43Draudimo įstatymo 88 straipsnyje nustatyta, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Šalių sudarytos sutarties 14 skyriuje aptariama, kokios draudėjo išlaidos yra įskaitomos į draudimo išmoką. Šioje byloje teismų nenustatyti padaryto sutarties pažeidimo įtaka draudžiamojo įvykio atsiradimui, pripažinus, kad sutarties pažeidimas laiku nepranešant apie draudžiamąjį įvykį nėra esminis, konkretus draudimo išmokos dydis, taip pat konkretus žalos, kilusios dėl draudžiamojo įvykio, dydis, jos galimas padidėjimas dėl kasatoriaus pareigos laiku pranešti atsakovui apie įvykį neįvykdymo, taip pat ar realiai atsakovas, laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį, būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant draudimo sutarties pažeidimo padarinių klausimą svarbu palyginti dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos dydį su šios žalos padidėjimu, nulemtu draudimo sutarties pažeidimo. Taigi teisėjų kolegija, konstatuodama, kad šioje byloje nenustatytos svarbios bylai išnagrinėti ir teisėtam sprendimui priimti faktinės aplinkybės (tai, minėta, priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai), sprendžia, kad yra pagrindas civilinę bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

44Dėl bylinėjimosi išlaidų

45Iš atsakovo bendrovės „If P&C Insurance“ AS priteistina valstybei 28,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

46Kasacinį skundą tenkinant iš dalies kasatoriui priteistinos iš atsakovo bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

47Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

48Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

49Priteisti kasatoriui UAB „Arijus“ iš atsakovo bendrovės „If P&C Insurance“ AS 1003 (vieno tūkstančio trijų) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

50Priteisti valstybei iš atsakovo bendrovės „If P&C Insurance“ AS 28,70 Lt (dvidešimt aštuonis Lt 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

51Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.