Byla 3K-3-479-687/2017
Dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ ieškinį atsakovei R. S. dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymo sandorio grąžinant paskolą pripažinimą negaliojančiu, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė BUAB „Vevira“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Administratoriai LT“, prašė ieškiniu teismo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento UAB „Vevira“ ir atsakovės R. S. 2009 m. rugpjūčio 25 d. sudarytą kasos kvitą Nr. 61, kurio pagrindu atsakovei buvo grąžinta 261 000 Lt (75 590,82 Eur) paskola, taikyti restituciją iš atsakovės ieškovei priteisiant 75 590,82 Eur (261 000 Lt) ir 5 proc. metines palūkanas nuo ieškinio pateikimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
  3. Ieškovė nurodė, kad ginčijamas kasos išlaidų orderis Nr. 61 (toliau – ir ginčijamas sandoris) pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78, 1.80, 1.81, 1.82 straipsnius, 6.225 straipsnio 1 dalį ir CK 6.66 straipsnį dėl to, kad atsakovės sutuoktinis R. S. , būdamas UAB „Vevira“ direktorius ir vykdydamas kasininko funkcijas, esant sunkiai įmonės padėčiai (gresiant bankrotui), atsakovei neteisėtai iš įmonės kasos grąžino 261 000 Lt (75 590,82 Eur) paskolą. Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo R. S. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį.
  4. Ieškovė teigė, kad sudarant ginčijamą sandorį buvo sąmoningai siekiama pabloginti jos turtinę padėtį tenkinant tik atsakovės, kaip kreditorės, reikalavimus, taip pažeidžiant kitų ieškovės kreditorių, su kuriais liko neatsiskaityta, teises ir interesus.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. pripažino niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento 2009 m. rugpjūčio 25 d. UAB „Vevira“ kasos išlaidų orderį Nr. 61 dėl 261 000 Lt (75 590,82 Eur) paskolos grąžinimo R. S. , ir taikė restituciją – ieškovei BUAB „Vevira“ iš atsakovės R. S. priteisė 75 590,83 Eur bei 5 proc. procesines palūkanas nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos (2016 m. sausio 14 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo.
  2. Teismas nurodė, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011 ir kt.).
  3. Šiaulių apygardos teismui 2010 m. balandžio 21 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą UAB „Vevira“ ir paskyrus bankroto administratorę, šiai pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą atsirado pareiga patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.
  4. Administratorės ieškinys dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu pateiktas tik 2016 m. sausio 14 d., praleidus vienerių metų terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti, nustatytą CK 6.66 straipsnio 3 dalyje. Todėl šiuo pagrindu ieškovės reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu teismas netenkino (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 131 straipsnio 1 dalis).
  5. Sprendime teismas nustatė, kad atsakovė R. S. pagal 2008 m. lapkričio 24 d., 2009 m. vasario 2 d. ir 2009 m. balandžio 2 d. paskolų sutartis ieškovei įmonei suteikė 261 000 Lt (75 590,82 Eur) paskolų. 2009 m. rugpjūčio 25 d. UAB „Vevira“ vadovas R. S. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 61 atsakovei grąžino 261 000 Lt (75 590,82 Eur) paskolas. 2015 m. sausio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu atsakovės R. S. sutuoktinis R. S. nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį (skolininko nesąžiningumas) ir 223 straipsnio 1 dalį (aplaidus apskaitos tvarkymas) už tai, kad UAB „Vevira“, esant sunkiai ekonominei padėčiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, t. y. įvykdė nusikalstamą veiką.
  6. Taigi teismo nuosprendžiu nustatyta, kad ginčo sandoris, kai 2009 m. rugpjūčio 25 d. atsakovei neteisėtai, pažeidžiant kitų kreditorių teises ir interesus, buvo grąžinta 261 000 Lt (75 590,82 Eur) paskola, yra nusikalstamas, priešingas viešajai tvarkai bei gerai moralei.
  7. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014).
  8. Kadangi priešingo viešajai tvarkai bei gerai moralei sandorio aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl jų įrodinėti šioje byloje nereikia (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 3 punktas). Nurodytų motyvų pagrindu ginčo sandorio sudarymas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį.
  9. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. sausio 21 d. nutartimi ieškovės BUAB „Vevira“ bankrotą pripažindamas tyčiniu konstatavo, kad R. S. sistemingai sudarinėjo sandorius, priešingus įmonės veiklos tikslams, dėl kurių įmonė negalėjo atsiskaityti su visais kreditoriais (civilinė byla Nr. B2-397-569/2016). Sistemingai buvo siekiama atsiskaityti tik su keletu UAB „Vevira“ kreditorių, t. y. įmonės vadovu R. S., jo sutuoktine R. S. ir V. P. Šios teismo nustatytos aplinkybės patvirtina tai, kad ginčo sandorio sudarymas prieštaravo UAB „Vevira“ veiklos tikslams, todėl jis pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu taip pat ir CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu.
  10. Pripažinus ginčo sandorį niekiniu ir negaliojančiu taikytina vienašalė restitucija, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina grąžinta 75 590,83 Eur paskola (CK 1.81 straipsnio 3 dalis, 1.80 straipsnio 3 dalis).
  11. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį iš atsakovės ieškovei priteistinos 5 proc. procesinės palūkanos nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos, t. y. nuo 2016 m. sausio 14 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
  12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. vasario 21 d. sprendimu, išnagrinėjusi ieškovės BUAB „Vevira“ ir atsakovės R. S. apeliacinius skundus, panaikino Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės BUAB „Vevira“ ieškinį atmesti.
  13. Sprendime apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą sandoriui ginčyti pagal CK 6.66 straipsnį. Ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momentas yra dokumentų naujajai bankroto administratorei perdavimo data (2012 m. gruodžio 7 d.), nuo kurios bankroto administratorė sužinojo apie ginčijamą sandorį, o į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2016 m. sausio 14 d. Įstatyme įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas pripažįsta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju aplinkybės, kurių pagrindu galimas praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimas, nenustatytos.
  14. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą, įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyti faktai civilinėse bylose iš naujo neįrodinėjami. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar nusikalstamus veiksmus padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010; kt.). Remiantis pateiktais išaiškinimais, darytina išvada, kad sprendžiant, ar baudžiamojoje byloje nustatyti nusikalstamų veiksmų teisiniai padariniai vertintini kaip prejudiciniai civilinėje byloje, būtina nustatyti, ar jie patenka į įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2013; 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-313/2016). Taigi, civilinę bylą nagrinėjantis teismas nesaistomas teismo nuosprendžio tais atvejais, kai sprendžiama dėl faktų, kurie nebuvo nagrinėti ir vertinti baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo.
  15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje priimtas nuosprendis (jame esančios aplinkybės, susijusios su 2009 m. rugpjūčio 25 d. kasos išlaidų orderio pripažinimu negaliojančiu) negali būti laikomas prejudiciniu nagrinėjamoje civilinėje byloje. Nuosprendyje įvertinti R. S. nusikalstami veiksmai, bet nenustatyti atsakovės neteisėti veiksmai (ji apklausta kaip liudytoja), jame netirtos ir nevertintos aplinkybės dėl paskolų suteikimo fakto ir jų grąžinimo neteisėtumo civilinės teisės aspektu. Nuosprendyje nustatyta, kad UAB „Vevira“ ekonominė padėtis iki 2009 m. rugpjūčio 25 d., kai R. S. buvo išmokėta 261 000 Lt (75 590,82 Eur) paskola, buvo sunki ir tokia išliko išmokėjus šią paskolą, o įmonės mokumo rodiklis po pinigų išmokėjimo momento sumažėjo tik 0,15 punkto. Už nuosprendyje nustatytus veiksmus R. S. nuteistas ir iš jo ieškovei priteistas žalos atlyginimas. Vien nuosprendyje nustatytas pinigų grąžinimo atsakovei faktas nelemia šio sandorio niekinio pobūdžio.
  16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime negalėjo vien nuosprendyje nustatytų aplinkybių pagrindu pripažinti negaliojančiu ginčijamo sandorio, t. y. apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad priešingo viešajai tvarkai ir gerai moralei sandorio aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o jų įrodinėti nereikia, taip pat kaip ir aplinkybių, konstatuotų nutartyje, kurioje įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, nes ginčo sandorio sudarymas prieštaravo UAB „Vevira“ veiklos tikslams, todėl pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu taip pat ir CK 1.82 straipsnio pagrindu. Ieškovei, siekiančiai sandorį pripažinti negaliojančiu CK įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais, kyla pareiga tai įrodyti.
  17. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2011; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).
  18. 2008 m. lapkričio 24 d., 2009 m. vasario 2 d., 2009 m. balandžio 2 d. paskolos sutartys, kuriomis atsakovė suteikė paskolas įmonei, yra galiojančios, jų teisėtumas ir pagrįstumas nėra ir nebuvo ginčijamas. Sutarčių 3 punkte įtvirtinta, kad procentai ir netesybos pagal paskolos sutartis nėra nustatomi, t. y. paskolos sutartys – neatlygintinės.
  19. CK 6.873 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, neatlygintinės paskolos sumą paskolos gavėjas turi teisę grąžinti prieš terminą (3 dalis). Šios CK nuostatos suponuoja išvadą, kad, ieškovei ir atsakovei sudarius neatlygintines paskolos sutartis, kurios yra galiojančios, atsakovė turėjo teisę atgauti įmonei paskolintus pinigus, tiek suėjus terminui, tiek prieš terminą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) konstatuoti niekinio sandorio, kuriuo paskolos suma grąžinta atsakovei, fakto, t. y. šios aplinkybės turi būti įrodytos asmens, siekiančio sandorio pripažinimo negaliojančiu (CPK 178 straipsnis).
  20. Ieškovė, reikšdama ieškinį ir prašydama kasos išlaidų orderį, kuriuo grąžinta pinigų suma atsakovei, pripažinti negaliojančiu, nurodė CK 1.80, 1.81, 1.82, 6.225 straipsnių nuostatas, bet jų neįrodinėjo, teisiškai negrindė, teigdama, kad visos sandorio neteisėtumo aplinkybės įrodytos ir pagrįstos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendyje.
  21. Atsižvelgiant į tai, kad minėtame nuosprendyje nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudicinėmis šioje byloje, teismas ex officio nenustatė niekinio sandorio fakto, o ieškovė kitais argumentais neįrodinėjo ginčijamo sandorio negaliojimo (CPK 178 straipsnis), taip pat kad ginčo sandoris (pinigų grąžinimas kasos išlaidų orderiu) buvo atliktas kito asmens veiksmais (įmonės vadovo neteisėtas veiksmas), už tai jis pripažintas kaltu pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, kartu tenkinant BUAB „Vevira“ civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo (apimant ir kasos orderiu išmokėtos sumos veiksmą), konstatuotina nesant pagrindo ginčo sandorio (kasos išlaidų orderio) pripažinti negaliojančiu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškinį atmesti.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė BUAB „Vevira“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 21 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas dėl terminų ieškiniui pareikšti skaičiavimo (CK 1.127 straipsnis, 1.129 straipsnio l dalies 5 punktas) bei byloje neteisingai skaičiavo terminą ieškiniui actio Pauliana pagrindu pareikšti. Ieškovė nepraleido termino ieškiniui CK 6.66 straipsnio pagrindu pareikšti. Kadangi administratorius buvo pakeistas 2012 metais, kai ekonominių nusikaltimų tarnyboje jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl R. S. nusikalstamo nesąžiningumo, tai naujosios administratorės UAB „Administratoriai LT“ vertinimas dėl ieškinio pareiškimo teismui galimybės buvo siejamas su aplinkybių dėl skolininko nesąžiningumo vertinimu baudžiamojoje byloje. Baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio faktas tiesiogiai buvo susietas su ieškovės suvokimu, kad jos teisės pažeistos būtent dėl R. S. nesąžiningumo. Ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga nėra vieša, dėl to iki tyrimo pabaigos ieškovei sužinoti apie teisių pažeidimą nebuvo įmanoma. Kita vertus, baudžiamojoje byloje buvo pareikštas ieškinys, kuris kreditorių interesų apsaugą užtikrino kitais pagrindais – kaip žalos atlyginimą iš R. S. Nuosprendžiu konstatuotas skolininko nesąžiningumas yra privaloma sąlyga konstatuoti sandorio prieštaravimą įstatymui bei teisei reikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu. Paštui ieškovė ieškinį pateikė 2016 m. sausio 8 d., t. y. per vienerių metų terminą nuo 2015 m. sausio 9 d. Vilniaus apylinkės teismo priimto nuosprendžio. CK 1.129 straipsnio l dalies 5 punktas nustato, kad senaties terminas laikomas sustabdytu, jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai. Nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ginčo sandorio šalys yra sutuoktiniai. Atitinkamai dėl to ieškinio senaties terminas neprasidėjo.
    2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad yra civilinių bylų, kuriose baudžiamųjų bylų nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Nereikia iš naujo konstatuoti nusikalstamų veiksmų ir jų civilinių teisinių padarinių, taip pat ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2013; 2012 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012).
    3. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas dėl nuosprendžio baudžiamojoje byloje prejudicinės ir įrodomosios galios (CPK 182 straipsnio 2 dalis) bei be pagrindo nesivadovavo nuosprendžiu, kuriuo nuteistas R. S. Teismo nuosprendis ir baudžiamojoje byloje esanti medžiaga turi šiai bylai prejudicinę ir įrodomąją galią. Baudžiamosios bylos tyrimo objektas buvo civiliniai teisiniai santykiai, kai skolininkas nesąžiningai sudarė sandorius, priešingus kreditorių interesams. Kadangi vienos sandorio šalies nesąžiningumas ir jos kiti neteisėti su sandorio sudarymu susiję veiksmai yra konstatuoti nuosprendžiu, tai civilinėje byloje nereikia papildomai (naujai) įrodinėti sandorio šalies nesąžiningumo ir sandorio neigiamų padarinių kreditoriams. Kita sandorio šalis – atsakovė, nuteistojo sutuoktinė, nuosprendžiu nebuvo pripažinta kalta dėl neteisėto sandorio. Tačiau nuosprendžiu nustačius R. S. sudaryto su atsakove sandorio nesąžiningumą ir tokiu sandoriu pažeistus kreditorių interesus, yra įvertinti ir jos veiksmai. Jos nesąžiningumas preziumuojamas pagal CK 6.67 ir 6.225 straipsnius.
    4. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas dėl teismo teisę savo iniciatyva ex officio ginčo sandorį pripažinti niekiniu, ginant viešąjį interesą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), bei be pagrindo sprendė, kad šioje byloje teismas tokios teisės (pareigos) neturi. CK 1.78 straipsnis nustato, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymu, negalioja ir kad niekinio sandorio faktą teismas nustato ex officio. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu kitais įstatyme nustatytais pagrindais (CK 1.80, 1.81, 1.82 straipsniai) bei be pagrindo nepripažino esant kitų ginčijamo sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu pagrindų, neteisingai konstatavo, kad ieškovė nenurodė ir neįrodė esant minėtų sandorio negaliojimo pagrindų. CK 1.80 straipsnis nustato, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris laikomas niekiniu ir negalioja nuo jo sudarymo, o šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal niekinį sandorį. CK 1.81 straipsnis nustato, kad negalioja viešai tvarkai, gerai moralei prieštaraujantis sandoriai. CK 1.82 straipsnis nustato, kad nuginčijami sandoriai, prieštaraujantys įmonės tikslams bei steigimo dokumentuose nustatytai valdymo organų kompetencijai. CK 6.66 straipsnis nustato, kad pripažintini negaliojančiais nuginčijami sandoriai, kurių skolininkas sudaryti neprivalėjo, bet sudarė, nors jie pažeidžia kreditorių interesus. Ginčo sandoris niekinis ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, įmonės veiklos interesams bei tikslams, pažeidžia kreditorių interesus ir viešąjį interesą, neatitinka CK 6.225 straipsnio l dalies, 6.158 straipsnio reikalavimų, yra uždraustas baudžiamuoju įstatymu.
    5. Ginčo sandoris buvo ginčijamas visais išvardytais teisiniais pagrindais. Nesąžiningų, prieštaraujančių kreditorių interesams sandorių sudarymas, už kuriuos nustatyta ir baudžiamoji atsakomybė, rodo, kad ginčo sandoris neatitiko esminių reikalavimų sandoriui. Dėl to, ginčo sandoris pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ab initio (nuo sudarymo momento). Sandoris išmokėti atsakovei 261 000 Lt (75 590,82 Eur) prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, įmonės veiklos interesams bei tikslams, pažeidžia kreditorių interesus ir viešąjį interesą. Sutartis pripažįstama absoliučiai negaliojančia (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai, ir dėl to pažeisti sutarties šalies ir viešieji interesai (CK 6.225 straipsnis). Atsakovė, neturėdama teisės atgauti paskolų prieš terminą, siekdama sau naudos bei gaudama pranašumą prieš kitus kreditorius, kai įmonė jau buvo nemoki, neteisėtai gavo pinigus iš įmonės savo sutuoktinio R. S. pagalba. Atsakovė yra R. S. sutuoktinė, ginčo sandorį sudarė, veikdama savo ir R. S. interesais, o būdama įmonės finansinių rezultatų apskaitininkė ir akcininkė, sudarant ginčo sandorį, žinojo įmonės turtinę padėtį bei tai, kad įmonė yra nemoki, o jos sudaromas sandoris pažeis kitų asmenų interesus.
    6. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 33 „Dėl įstatymo taikymo įmonių bankroto bylose“). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime pažymėta, kad teismai privalo laikytis aktyvios pozicijos, spręsdami bylas su bankroto elementu, nes tai susiję su viešojo intereso gynimu. Nutarimu konstatuota, kad teismas turi būti aktyvus, turi būti užtikrinama vienoda kreditorių teisių apsauga, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, teismai turi daugiau dėmesio skirti tikrosioms bankroto priežastims tirti, o tais atvejais, kai nustatomas tyčinis bankrotas, administratorius turi patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais.
    7. Taigi, esant bankroto bylų procesui, padidėjęs viešasis interesas nulemia aktyvesnį teisėjo vaidmenį savo iniciatyva renkant įrodymus, taikant procesinių terminų atkūrimo institutą ir ex officio pripažįstant sandorius negaliojančiais. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pareigą teikti įrodymus perkėlė tik ieškovei. Teismas savo iniciatyva jokių įrodymų nerinko, nors privalėjo tai daryti dar ir dėl to, kad pats konstatavo, jog teismo nuosprendžiu ginčo sandoris „minimas epizodiškai“. Tokiu atveju teismas savo iniciatyva privalėjo įrodymus rinkti (išreikalauti baudžiamosios bylos medžiagą, kaip to prašė ieškovė, nurodyti kitus rinktinus įrodymus), o jei to apeliacinėje instancijoje padaryti nebūtų buvę įmanoma, turėjo perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, įpareigojant ir nustatant teismui prievolę nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes.
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė R. S. prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 21 d. nutartį. Atsiliepime nurodyti tokie esminiai argumentai:
    1. CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad nereikia įrodinėti būtent asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, laikant jas prejudiciniais faktais. Teismų praktikoje išaiškinta, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatytą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar ją padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai neturi prejudicinės galios civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-378/2009; kt.). To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012).
    2. Pirma, ieškovės kasaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad R. S. nusikalstami veiksmai (pabrėžtina, kad net ne nusikalstamų veiksmų pasekmės CPK 182 straipsnio 3 punkto prasme) yra prejudiciniai faktai atsakovei. Antra, baudžiamojoje byloje ir šioje byloje įrodinėjimo dalykai yra visiškai skirtingi. Nuosprendyje buvo analizuoti R. S. padaryti veiksmai ir tai, ar jie nepažeidžia BK 208 straipsnio 1 dalies bei 223 straipsnio, tačiau nuosprendyje nebuvo analizuoti jokie atsakovės veiksmai, taip pat nebuvo vertinta, ar sudaryti sandoriai pažeidžia civilinės teisės normas, ir kokias normas pažeidžia. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad „priešingos viešajai tvarkai ir gerai moralei sandorio aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl jų įrodinėti šioje byloje nereikia“. Trečia, aiškinant CPK 182 straipsnio 3 punktą, pagal jį prejudiciniai faktai – tai aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nuosprendžiu kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Tokios aplinkybės yra pripažįstamos prejudicinėmis ir negali būti ginčijamos tik tiems asmenims, kurie dalyvavo procese. Visiems kitiems asmenims jos nėra prejudicinės ir todėl gali būti ginčijamos. Nuosprendyje nustatytos neteisėtų veiksmų pasekmės yra būtent R. S., o ne atsakovės neteisėtų veiksmų pasekmės. Pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nusikalstamais padariniais yra laikoma kreditoriams padaryta turtinė žala. Nuosprendžiu kreditoriams visa padaryta turtinė žala buvo priteista iš R. S. . Todėl kiekvieną faktą dėl atsakovės ieškovė turėjo įrodyti civilinėje byloje.
    3. Ginčo sandorio pripažinimas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalimas dėl praleisto 1 metų senaties termino, t. y. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad bankroto administratorius praleido vienerių metų terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016). Ieškovė BUAB „Vevira“ apie sudarytus sandorius turėjo pareigą sužinoti nuo įmonės dokumentų administratoriui perdavimo. Ieškovė visą bylinėjimosi laikotarpį neteikė prašymo atnaujinti praleistą senaties terminą. Teismo posėdžio metu paklausta, ar prašo atnaujinti praleistą terminą, ieškovė patikino, kad termino atnaujinti neprašo.
    4. Pagal CK 1.81 straipsnio prasmę turi būti įrodyta, kad pagrindinis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015). Sudarius paskolos sutartis įmonė dar buvo moki, nes faktinis nemokumas konstatuotas tik 2009 m. rugpjūčio 1 d. Neatlygintinė paskola (žr. sutarčių 3 punktą ir tai, kad grąžinta suma atitinka suteiktų paskolų sumą) suponuoja tai, kad sudariusios minėtą sandorį šalys negali būti nesąžiningos, nes neatlygintinės paskolos atveju niekaip nepažeidžiami nei ieškovės, nei jos kreditorių interesai. CK 6.873 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neatlygintinė paskola gali būti grąžinama ir prieš terminą. Todėl paskolos sutarčių sudarymas ir paskolų visos sumos grąžinimas ginčo sandoriu neprieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei.
    5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, jog jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016).
    6. Ieškovė, teigdama, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandoriai yra niekiniai, visiškai nesiaiškino ir būtinų aplinkybių, norint sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu, nors privalėjo tai padaryti (žr. ginčijamo sprendimo 62 punktą). Ieškovės procesiniuose dokumentuose nebuvo analizuota: 1) sandorio, kuriuo buvo išmokėta 75 590,83 Eur, prieštaravimas BUAB „Vevira“ veiklos tikslams; 2) atsakovės nesąžiningumas; 3) juridinio asmens interesų galimo pažeidimo faktas grąžinant 75 590,83 Eur paskolą.
    7. Ieškovė, pareiškusi civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kurioje vėliau priimtas 2015 m. sausio 9 d. nuosprendis tenkinti ieškinį, bei pareiškusi antrą ieškinį atskiroje civilinėje byloje, siekia sudaryti sąlygas atlyginti žalą dvigubai tuo pačiu pagrindu. Tenkinus civilinį ieškinį R. S. baudžiamojoje byloje priteistas kreditoriams padarytos žalos atlyginimas (įskaitant ir kreditoriams padarytos žalos grąžinant atsakovei 75 590,82 Eur bendrovės lėšų). Teismas atkūrė buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, priteisdamas iš pažeidusio teisę asmens padarytos žalos atlyginimą kreditoriams. Taigi, nuosprendžiu R. S. buvo sukurta pareiga atlyginti visus iš jo neteisėtų sandorių UAB „Vevira“ ir jos kreditoriams sukeltus nuostolius (padengiant kreditorių reikalavimus), įskaitant ir žalą, kylančią dėl ginčijamo sandorio sudarymo.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl teismo aktyvumo sprendžiant bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriaus ieškinį dėl įmonės sudarytų sandorių nuginčijimo

  1. ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bankroto procesu siekiama įmonės nemokumo būsenos pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą. Taigi bankroto instituto paskirtis ir pagrindinis tikslas yra apsaugoti nemokaus skolininko kreditorių turtinius interesus, sudaryti jiems galimybę gauti, kiek tai įmanoma, palankesnį finansinių reikalavimų iš skolininko turto patenkinimą. Kartu bankroto institutas skirtas ir nemokaus skolininko interesams užtikrinti, siekiant užfiksuoti jo skolas, kad jos nedidėtų, sudaryti jam galimybes pertvarkyti savo veiklą ir, esant galimybei, atkurti jo finansinį stabilumą.
  2. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad bankroto bylos priskirtinos prie bylų, kuriose yra viešojo intereso. Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik Civilinio proceso kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Ši nuostata reglamentuoja bendrosios taisyklės, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva, išimtį ir taikytina nedispozityviosiose bylose (šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, bankroto, restruktūrizavimo bei kitose), kuriose teismas pagal įstatymą privalo veikti ex officio. Tokiose bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nepateikia įrodymų, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015).
  3. Viešojo intereso egzistavimą, inter alia (be kita ko), lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia padarinius erga omnes (dėl visų, visiems); įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytas įmonės nemokumo faktas sukelia teisinius padarinius ir įgyja prejudicinę galią net ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Kadangi užbaigus bankroto bylą skolininkė yra paprastai likviduojama, bankroto bylos iškėlimas neišvengiamai daro įtaką visų įmonės kreditorių, taip pat visuomenės bei valstybės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Viešojo intereso egzistavimas lemia aktyvesnį negu įprastai teismo vaidmenį kontroliuojant nemokios įmonės bankroto proceso teisėtumą.
  4. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes. Kai ginčas byloje susijęs tiek su pačios bendrovės, tiek su jos kreditorių interesais, tuomet teismas gali būti aktyvus ir rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2010; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
  5. Siekiant užtikrinti tinkamą bankroto paskirties ir tikslo įgyvendinimą ĮBĮ normos nustato teismui iniciatyvos teisę ir būdus kontroliuoti bankroto procedūrų teisėtumą, kad bankroto procesas vyktų laikantis ĮBĮ normų reikalavimų, operatyviai ir efektyviai (nutarties 29 punktas). Vienas iš bankroto procedūrų iniciatyvos teisės ir kontrolės būdų yra teismo aktyvus vaidmuo renkant ir vertinant surinktus įrodymus, turinčius reikšmės teismui vertinant administratoriaus ieškiniu ginčijamo konkretaus sandorio teisėtumą.
  6. Administratorius bankroto procese turi ypatingą teisinę padėtį ir nuo jo veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas. Administratorius, gindamas visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 14 punktas), turi teisę ir pareigą teisme ginčyti įmonės sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo sandorius, pažeidžiančius įmonės kreditorių interesus.
  7. Nagrinėjamoje byloje ieškovės bankroto administratorė pareikštu ieškinio reikalavimu ginčijo atsiskaitymo sandorį, kuriuo grąžinta paskolos suma vykdant prievolę pagal paskolos sutartį, dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai, gerai moralei, sudariusios sandorį įmonės teisnumui, imperatyviosioms įstatymo normoms, taip pat kaip pažeidžiantį kitų ieškovės kreditorių teises (CK 1.78, 1.80–1.82, 6.66 straipsniai).
  8. CK 6.873 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, neatlygintinės paskolos sumą paskolos gavėjas turi teisę grąžinti prieš terminą. Kadangi ginčijamas atsiskaitymo sandoris, kuriuo grąžinta paskolos suma, atliktas vykdant beprocentes paskolos sutartis, tai paskolos bendros sumos grąžinimas buvo galimas tiek suėjus, tiek ir nesuėjus visų nurodytų paskolų sutarčių terminui.
  9. Byloje nustatyta, kad atsakovė R. S. pagal 2008 m. lapkričio 24 d., 2009 m. vasario 2 d. ir 2009 m. balandžio 2 d. paskolų sutartis ieškovei UAB „Vevira“ suteikė 261 000 Lt (75 590,82 Eur) paskolų. R. S. ėjo UAB „Vevira“ direktorės pavaduotojos pareigas iki 2009 m. birželio 17 d., kai buvo atleista iš darbo. Netrukus po jos atleidimo iš darbo 2009 m. rugpjūčio 25 d. UAB „Vevira“ vadovas R. S. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 61 atsakovei R. S., kuri buvo kartu ir UAB „Vevira“ vadovo sutuoktinė, ir buvusi bendrovės direktoriaus pavaduotoja, grąžino 261 000 Lt (75 590,82 Eur) paskolas. Praėjus beveik aštuoniems mėnesiams nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos Šiaulių apygardos teismas 2010 m. balandžio 21 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Vevira“.
  10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga veikti akcininkų interesais. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Taigi esant bendrovei arti nemokumo ribos arba faktiškai nemokiai bendrovės vadovas turi įvertinti, kaip bendrovės sudaromi sandoriai paveiks bendrovės kreditorių interesus.
  11. Ieškovė ginčydama sandorį nurodė, kad atsakovei ginčijamos paskolos sumos grąžinimo metu turėjo būti žinoma sunki UAB „Vevira“ turtinė padėtis ir tai, kad atlikus atsiskaitymo sandorį bendrovės padėtis dar labiau pasunkės ir atitinkamai sumažės jos kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą iš sumenkusio bendrovės turto.
  12. Ieškinio reikalavimą ieškovė, be kita ko, įrodinėjo remdamasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, kuriuo BUAB „Vevira“ tuometis vadovas R. S. nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad UAB „Vevira“, esant sunkiai ekonominei padėčiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, t. y. įvykdė nusikalstamą veiką. Nuosprendyje paminėta, kad iš UAB „Vevira“ kasos R. S. išmokėjęs 261 000 Lt (75 590,82 Eur) jos vadovas R. S. patenkino R. S., kaip UAB „Vevira“ kreditorės, reikalavimą, tačiau taip kartu su kitais sandoriais buvo atsiskaityta su tam tikrais kreditoriais pažeidžiant visų kitų bendrovės kreditorių interesus, nes bendrovė neteko turto, į kurį likę kreditoriai galėtų nukreipti išieškojimą.
  13. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi teismo nuosprendžiu kaip prejudiciniu faktu, kurio nereikia įrodinėti iš naujo pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą, kad ginčo sandoriu atsakovei neteisėtai, pažeidžiant kitų kreditorių teises ir interesus buvo grąžinta 261 000 Lt (75 590,82 Eur) paskola. Dėl to teismas nurodė, kad ginčo sandorio sudarymas prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl jis yra negaliojantis pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad nuosprendis (jame esančios aplinkybės, susijusios su sandorio pripažinimu negaliojančiu) negali būti laikomas prejudiciniu nagrinėjamoje civilinėje byloje, nes jame nenustatyti atsakovės neteisėti veiksmai (ji apklausta kaip liudytoja), jame netirtos ir nevertintos aplinkybės dėl paskolų suteikimo fakto ir jų grąžinimo neteisėtumo civilinės teisės aspektu. Apeliacinės instancijos teismas sprendime padarė išvadą, kad nuosprendyje nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudicinėmis šioje byloje, teismas ex officio nenustatė niekinio sandorio fakto, o ieškovė kitais argumentais neįrodinėjo ginčijamo sandorio negaliojimo, todėl panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmetė ieškinį.
  14. Teisėjų kolegija su apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvadomis visiškai sutikti negali. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, šis baudžiamojoje byloje priimtas nuosprendis neturi prejudicinės galios nagrinėjamai civilinei bylai, nes civilinėje byloje sprendžiama taip pat ir dėl ginčijamą sandorį sudariusios vienos iš šalių (R. S.) veiksmų įvertinimo, jos sąžiningumo ir jai tenkančių teisinių pasekmių, o nuosprendyje nenustatyti atsakovės neteisėti veiksmai (ji apklausta kaip liudytoja). Tačiau teismo nuosprendžio neturėjimas prejudicinės reikšmės nepaneigia šio rašytinio įrodymo įrodomosios galios. Todėl jo turinį, jame užfiksuotus reikšmingus duomenis nagrinėjamai civilinei bylai, juos lygindamas kartu su įrodymų visuma, turėjo vertinti apeliacinės instancijos teismas (CPK 185 straipsnis). Tai, kad, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, ieškovės bankroto administratorė neįrodinėjo sandorio negaliojimo kitais įrodymais, nepaneigia teismo pareigos aktyviai rinkti ir vertinti įrodymus bei juose esančią informaciją (CPK 179 straipsnio 2, 3 dalys, šios nutarties 29, 36 punktai), ypač, kai tokia informacija yra užfiksuota teismų procesiniuose sprendimuose bankroto ir baudžiamojoje bylose bei yra prieinama per teismų informacinę sistemą LITEKO.
  15. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Taigi teismas, tokio pobūdžio bylose turėdamas teisę ex officio rinkti įrodymus, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus gali būti tinkamai įgyvendinta tik kai bankrutuojančios įmonės administratorius iš esmės įvykdo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigą, bendra tvarka jam nustatytą CPK 178 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
  16. Teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014). Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).
  17. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino ginčijamo atsiskaitymo sandorio teisėtumo pagal ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiu sandorį dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei, juridinio asmens teisnumui, vadovaujantis CK 1.81 straipsnio 1 dalimi, 1.82 straipsnio 2 dalimi, šiuo tikslu neištyrė visų reikšmingų rašytinių įrodymų, kai teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad sandoriais (įskaitant ginčijamą sandorį nagrinėjamoje civilinėje byloje) buvo pažeisti bendrovės daugelio kreditorių teisėti interesai, nes, tokiais sandoriais reikšmingai sumažėjus bendrovės turto, jie neteko galimybės išsiieškoti iš bendrovės turto savo turimų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, sprendimu konstatavęs ginčijamo sandorio negaliojimą, sprendė, kad priešingo viešajai tvarkai bei gerai moralei sandorio aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl jų kaip prejudicinių įrodinėti šioje byloje nereikia (CPK 182 straipsnio 3 punktas), o sandorio priešingumas ieškovės veiklos tikslams matyti iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nutarties, kuria ieškovės UAB „Vevira“ bankrotas pripažintas tyčiniu.
  18. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai iš naujo nenustatė aplinkybių, patvirtinančių arba paneigiančių sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius pagrindus, netyrė teismo nuosprendžio, teismo nutarties pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu kaip rašytinių įrodymų turinio, juose užfiksuotų reikšmingų duomenų nagrinėjamai civilinei bylai, juos lygindami kartu su įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis), ir pagal tai nepateikė teisinio vertinimo, ar byloje yra nustatytos aplinkybės, patvirtinančios CK 1.81 straipsnio 1 dalies, 1.82 straipsnio 2 dalies sandorių negaliojimo pagrindus pagal šiose teisės normose ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių normų taikymo praktikoje suformuluotus kriterijus.
  19. Ginčijant sandorį pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei, bei sprendžiant dėl reikalavimo taikyti vienašalę restituciją (CK 1.81 straipsnio 2 dalis) esminę reikšmę turi sandorio šalių įvertinimas sąžiningumo aspektu, t. y. ar sudarant sandorį buvo akivaizdžiai pažeistas sąžiningų ketinimų principas ir ar dėl to pažeistos kreditorių teisės ir teisėti interesai. Sąvoka „viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017 69, 70 punktus, 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017 43, 44 punktus).
  20. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje. CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016 39-42 punktai, 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017 25, 26 punktai).
  21. Nustačius netinkamą proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taikymą, ir dėl to neatskleidus bylos esmės, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų išvados nelaikytinos teisiškai pagrįstomis, todėl tai sudaro teisinį pagrindą teismų sprendimus panaikinti remiantis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 359 straipsnio 3 dalimi.

13Dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo

  1. Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad ieškovės reikalavimui pripažinti ginčijamą atsiskaitymo sandorį negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana) yra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties termino pabaigos pasekmes (CK 1.131 straipsnio 1 dalis) ir dėl to atmesti ieškinį. Teismai sprendė, kad praleisto ieškinio senaties termino ieškovė atnaujinti neprašė, todėl, netyrę termino praleidimo priežasčių svarbos, taikė praleisto termino pasekmes – netenkino ieškinio actio Pauliana pagrindu, netirdami visų kitų būtinų actio Pauliana ieškiniui tenkinti sąlygų, nustatytų CK 6.66 straipsnyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
  2. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Pagal aptariamo straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą.
  3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).
  4. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Aiškindamas šią nuostatą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-687/2017, 34 punktas).
  5. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013, 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; kt.).
  6. Taigi, jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), teismas turi įsitikinti, ar šis terminas (ne)praleistas ir, jei praleistas, ar nėra pagrindo (svarbių priežasčių) jį atnaujinti.
  7. Civiliniame kodekse arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
  8. Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013).
  9. Actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendimuose netenkino ieškovės ieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu actio Pauliana pagrindu, nustatę, kad ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškė bankrutuojančios įmonės bankroto administratorė, todėl nagrinėjamu atveju aktuali ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią bankroto administratorė ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl tyčinio bankroto nustatymo.
  10. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. balandžio 21 d. nutartimi UAB ,,Vevira“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB ,,Atveika“. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą actio Pauliana pareikšti, dėl to atmetė ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas sprendime ieškinio senaties termino pradžiai skaičiuoti nurodė reikšmingą aplinkybę, kad pradinė ieškovės bankroto administratorė UAB ,,Atveika“ jau 2011 m. vasario 11 d. buvo kreipusis į teismą su ieškiniu dėl sandorio (kuris ginčijamas ir šioje byloje), pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu (ieškinys 2011 m. spalio 12 d. paliktas nenagrinėtas, ieškinį atsiėmus), ir vertino, kad ieškinio senaties terminas suėjo dar iki naujosios bankroto administratorės paskyrimo (naujoji bankroto administratorė UAB ,,Administratoriai LT“, paskirta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi, administratorei įmonės dokumentai perduoti 2012 m. gruodžio 7 d., ji nagrinėjamoje byloje paštu išsiuntė teismui ieškinį 2016 m. sausio 8 d.). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 nuteistas buvęs ieškovės vadovas R. S. Apeliacinės instancijos teismas sprendime konstatavo, kad laiko tarpas nuo dokumentų perdavimo administratorei UAB ,,Administratoriai LT“ dienos iki kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos yra nepagrįstai ilgas, o bankroto administratorės nurodoma nesikreipimo į teismą priežastis (Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėta baudžiamoji byla) nėra pagrindas, pateisinantis ieškinio senaties termino praleidimą ieškiniui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu pareikšti. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nenustatyta svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas.
  11. Teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad ieškovės nurodytos ir byloje nustatytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra nesvarbios ir nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad teismai nevertino ieškovės bankroto administratorės padėties ir veiksmų per laikotarpį nuo jos paskyrimo ieškovės administratore ir įmonės dokumentų gavimo iki įsiteisėjusio teismo nuosprendžio priėmimo, kuriuo įmonės vadovas pripažintas kaltu ir iš jo priteistas žalos atlyginimas ieškovei. Naujai paskirta ieškovės bankroto administratorė UAB ,,Administratoriai LT“ teikė įrodymus pradėtame ikiteisminiame tyrime dėl R. S. veiksmų, jame pareiškė civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės kreditoriams, šį ieškinį visiškai tenkino teismas priimtu nuosprendžiu.
  12. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi atstatydinus bankroto administratorę UAB ,,Atveika“ ir paskyrus naująją administratorę UAB ,,Administratoriai LT“ pripažinta, kad bankroto administratorė UAB ,,Atveika“ prašymą dėl atstatydinimo pateikė esant kreditorių skundams dėl jos veiklos, kreditoriams reiškiant nepasitikėjimą ir susiklosčius šios bankroto administratorės ir įmonės kreditorių konfliktiniams santykiams. Naująją administratorę teismas paskyrė nurodydamas, kad siekia užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti tolesnių ginčų dėl naujos bankroto administratorės tinkamumo vykdyti administratoriaus pareigas BUAB „Vevira“ bankroto procese. Ši teismo išvada reiškia kartu pripažinimą, kad ligtolinė administratorė UAB ,,Atveika“ neužtikrino nurodytų tikslų. Šios aplinkybės dėl administratorės pakeitimo patvirtina ieškovės kasacinio skundo teiginius, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, jos, kartu ir kreditorių interesai nebuvo tinkamai ginami, be kita ko, nesikreipiant į teismą dėl nagrinėjamoje byloje ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu.
  13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylose viešojo intereso egzistavimą lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia erga omnes (lot. dėl visų, visiems) padarinius daugeliui kreditorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Nagrinėjamoje byloje viešojo intereso reikšmę sustiprina ir tai, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Vevira“ 26 kreditorių sąrašas, kurių reikalavimų bendra suma – 1 824 133,85 Lt (528 306 Eur), šis sąrašas buvo patikslintas teismo 2012 m. vasario 29 d. ir 2015 m. liepos 27 d. nutartimis. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi išnagrinėjus bankroto administratorės UAB ,,Administratoriai LT“ pareiškimą UAB „Vevira“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu konstatuota, kad bendrovės vadovas R. S. nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. kovo 31 d., patenkindamas tik keleto UAB „Vevira“ kreditorių reikalavimus, padarė likusiems kreditoriams 899,557,78 Lt turtinę žalą.
  14. Atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių visumą ir ypač įvertinusi tai, kad nagrinėjamu atveju pradinė bankroto administratorė, kuriai pagal ĮBĮ tenka pareiga ginti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, šios pareigos nevykdė ir buvo atstatydinta, o naujai paskirta ieškovės bankroto administratorė ėmėsi veiksmų įmonės kreditorių interesams ginti, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmenybė teiktina ne civilinių teisinių santykių stabilumui (taikant ieškinio senatį), bet bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams, todėl CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas atnaujintinas, nes jo praleidimą lėmė išvardytos svarbios priežastys.
  15. Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino atnaujinimas nėra tapatus ieškinio patenkinimui iš esmės, o tik sudaro teisines prielaidas ginti galbūt pažeistas teises ir interesus teisme, naudojantis teisminės gynybos priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Atnaujinus actio Pauliana senaties terminą ieškovės bankroto administratorės ieškiniui, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai, kuriais netenkintas ieškovės actio Pauliana reikalavimas, juose konstatavus vien tik ieškinio senaties termino praleidimą, tampa teisiškai nepagrįsti dėl netinkamo CK 6.66 straipsnio taikymo ir neatsižvelgimo į aptartus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos išaiškinimus. Todėl yra teisinis pagrindas panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus bei dėl nutarties 48 punkte konstatuotų esminių proceso teisės normų pažeidimų, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui siekiant nustatyti faktus ir juos įvertinti pagal tai, ar jie patvirtina būtinas actio Pauliana tenkinti sąlygas, nustatytas CK 6.66 straipsnyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis), taip pat nustatyti, ar yra sąlygos sandorio negaliojimo pagrindams (CK 1.78, 1.80–1.82, 6.66 straipsniai) taikyti.
  16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskirtos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos, kurioms esant galimas sandorio pripažinimas negaliojančiu: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016 22 punktą). Perdavus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nustatytini teisiškai reikšmingi faktai, kurie patvirtintų arba paneigtų išvardytas actio Pauliana taikymo sąlygas dėl ginčijamo atsiskaitymo sandorio.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Kasaciniam teismui bylą grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,

Nutarė

16Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 21 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.

17Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai