Byla e2-17-516/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. K. ir K. K. bei atsakovo J. U. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-5214-560/2016 pagal ieškovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovams A. K., J. U., V. D., K. K. dėl žalos atlyginimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.
  2. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Vilniaus šilumos tinklai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti: 1) iš atsakovo A. K. 376 555,32 Eur žalos atlyginimą bei 6 procentų dydžio procesines palūkanas; 2) iš atsakovų A. K., J. U., V. D. ir K. K. solidariai 3 304 529,24 Eur žalos atlyginimą bei 6 procentų dydžio procesines palūkanas; 3) iš visų atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui A. K. priklausantį turtą už 376 555,32 Eur sumą bei atsakovams A. K., J. U., V. D. ir K. K. priklausantį turtą už 3 304 529,24 Eur sumą. Ieškovė nurodė, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas – ieškiniu reikalaujama atlyginti bendrovės patirtą žalą dėl netinkamo atsakovų, kaip bendrovės valdymo organų, pareigų vykdymo, kartu su ieškiniu yra pateikti įrodymai, patvirtinantys tiek neteisėtų veiksmų, iš kurių kildinama žala, egzistavimą, tiek ir žalos buvimo faktą pagrindžiantys dokumentai. Ieškovė pažymėjo, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla reali grėsmė dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo, nes, pirma, reiškiamas reikalavimas yra didelis, antra, atsakovas J. U. buvo įtariamas dokumentų klastojimu, o A. K. veiklos skaidrumas kėlė abejonių dar iki jam pradedant vadovauti bendrovei, ir trečia, atsakovų finansinė padėtis, lyginant su ieškinio suma, nėra pakankama net daliai ieškinio reikalavimo padengti, visų atsakovų turimo nekilnojamojo turto bendra vertė siekia tik 285 658,48 Eur, kas nesudaro nė dešimtadalio ieškinio sumos.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino ir areštavo atsakovui A. K. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą už 376 555,32 Eur sumą, uždrausdamas areštuotą turtą parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims, taip pat areštavo atsakovams A. K., J. U., V. D. ir K. K. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą iš viso už 3 304 529,24 Eur sumą, uždrausdamas areštuotą turtą parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims.
  2. Teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimai tikėtinai pagrįsti, todėl spręstina, ar yra pagrindas teismui taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
  3. Teismas pripažino, kad ieškinio suma, pareikšta fiziniams asmenims, laikytina didele, ir tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas pažymėjo, kad V. D. nekilnojamojo turto objektų neturi, atsakovai A. K. ir K. K. turi po vieną objektą, J. U. turimų trylikos nekilnojamojo turto objektų vertė tesudaro 160 956,48 Eur, o visų atsakovų turimo nekilnojamojo turto bendra vertė sudaro 285 658,48 Eur, kas yra mažiau nei 1/10 ieškinio sumos. Teismas pastebėjo, kad patenkinus ieškinį, ieškinio suma būtų priteista iš atsakovų, tačiau šiems perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, šią sumą būtų sudėtinga arba neįmanoma išieškoti. Įvertinęs turimus duomenis, teismas priėjo išvadą, kad negalima spręsti, jog atsakovų turtinė padėtis yra pakankamai gera, todėl yra pagrindas preziumuoti, kad ieškinio suma šiuo atveju pati savaime gali būti laikoma realia ir pakankama grėsme būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

6III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

7

  1. Atsakovai A. K. ir K. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties dalis, priimtas atsakovų A. K. bei K. K. atžvilgiu ir ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiems atsakovams atmesti. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
    1. Teismas pažeidė atsakovų teisę į tinkamą bylos procesą. Asmens teisė į tinkamą teismo procesą iš bet kurio teismo reikalauja, kad, sprendžiant vieną ar kitą byloje kilusį klausimą, turi būti išklausyta kiekviena šalis. Teismas negali priimti procesinio sprendimo, nesuteikęs galimybės dėl jo pasisakyti kitai šaliai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 134 straipsnio 3 punkte nurodytą informaciją privalu teismui nurodyti ir tuo atveju, kai teismas skelbimą apie teismo posėdį talpina specialiajame interneto tinklapyje (http://liteko.teismai.lt/tvarkarasciai). Specialiajame interneto tinklapyje buvo patalpintas teismo skelbimas apie tai, kad 2016 m. liepos 8 d. bus (yra) teismo posėdis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taigi Liteko duomenys įrodo, jog teismas laikė, kad atsakovus yra būtina informuoti apie šio klausimo nagrinėjimą. Tokiu atveju pagal CPK 133 straipsnio 3 dalį teismui buvo privalu laikytis 7 dienų išankstinio duomenų skelbimo termino, tačiau teismas šio termino nesilaikė, nes ieškinio data yra 2016 m. liepos 4 d., o nutarties priėmimo data yra 2016 m. liepos 8 d. Be to, skelbime nurodyta tik posėdžio data, bet nenurodytas laikas, todėl neaišku, kada turėjo vykti teismo posėdis. CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 darbo dienų procesinis terminas, per kurį teismas turi išspręsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali tapti pagrindu teismui nepaisyti atsakovams civilinio proceso įstatymu suteiktų procesinių teisių. Aplinkybė, kad teismas išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, apie jo nagrinėjimą tinkamai nepranešęs atsakovams, vertintina kaip absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą.
    2. Teismo nutartis nėra tinkamai motyvuota. Nutartis neatitinka šiam dokumentui pagal CPK 147 straipsnio 5 dalies 3 punktą, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą keliamų reikalavimų. Iš nutarties taip ir lieka neaišku, kokiais konkrečiais ieškovės pateiktais įrodymais (dokumentais) teismas rėmėsi, darydamas išvadą apie reikalavimų tikėtiną pagrindimą, todėl nutartis taip pat naikintina pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį.
    3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio reikalavimus ieškovė tikėtinai pagrindė. Nutarties argumentacija (tiksliau – jos nebuvimas) leidžia daryti išvadą apie tai, kad teismas iš tikrųjų neįvykdė jam tenkančios pareigos preliminariai įvertinti ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumą, nes nutartyje neatskleistas teismo atlikto vertinimo turinys, nenurodyti jokie faktiniai ir teisiniai argumentai. Teismas neaptarė pateiktų įrodymų (dokumentų), neįvertino jų turinio bei įrodomosios reikšmės, taip pat neįvertino pačių reikalavimų turinio pagrįstumo. Veikdami ieškovės vardu ir jos interesais, atsakovai atliekamus veiksmus derino su didžiausiu ieškovės akcininku – Vilniaus miesto savivaldybe. UAB „Air Lituanica“ finansavimas (taip pat ir prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių suteikimas) buvo atliekamas tik įsitikinus, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra pasirengusi skirti UAB „Air Lituanica“ finansavimą – kasmet po 5 000 000 Lt. Pati ieškovės akcininkė prisiėmė riziką dėl sudaromų sandorių (iš kurių ieškovė kildiną neva patirtą žalą) ir tai, remiantis tiek imperatyviu teisiniu reguliavimu, tiek kasacinio teismo praktika, laikytina pagrindu ieškinį atmesti arba bent jau patirtą žalą (jei tokia apskritai būtų įrodyta) didele dalimi sumažinti. Ieškovė taip pat nepagrįstai nurodo, kad jos vardu buvo sudaryti akivaizdžiai nuostolingi sandoriai su UAB „Reenergy“, o žala pasireiškė tuo, jog ieškovas susigrąžino iš UAB „Reenergy“ neva beverčius nekilnojamojo turto objektus jau be galimybės išsinuomoti žemės sklypą po jais. Atsakovai nėra ir negali būti laikomi atsakingi už Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtų nutarimų turinį.
  2. Atsakovas J. U. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo J. U. turtui ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą J. U. atžvilgiu atmesti. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Teismas nutartyje tik formaliai, nepateikdamas jokių argumentų, nurodė, kad ieškinio reikalavimai tikėtinai yra pagrįsti. Nors teismas nurodo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones ginčas nesprendžiamas iš esmės ir teismas neturi pareigos ištirti ir įvertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, tačiau teismas, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra atleidžiamas nuo pareigos patikrinti ieškinio pagrįstumą ir motyvuoti nutartį. Iš ieškinio akivaizdu, kad jis reiškiamas piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, nutylint ir iškraipant faktines aplinkybes bei rašytinių įrodymų turinį, todėl yra akivaizdžiai nepagrįstas. Teismas visiškai nesigilino į ieškinio esmę, nes pačiame ieškinyje išdėstyti argumentai prieštarauja vieni kitiems ir netgi paneigia ieškinio reikalavimų pagrįstumą.
    2. Ieškovės akcininkas pritarė ir pats inicijavo piniginių lėšų skolinimą UAB „Air Lituanica“ bei buvo numatęs lėšas paskoloms grąžinti. Nors ieškovė sąmoningai nutyli ir nepateikė teismui valdybos protokolų priedų, tačiau iš atsakovų A. K. ir K. K. prie atskirojo skundo pateiktų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštų, protokolų ir mero potvarkio matyti, kad buvo ne tik numatyta skirti UAB „Air Lituanica“ po 5 milijonus Lt kasmet, bet netgi pavesta Finansų departamentui bei Miesto ūkio ir transporto departamentui grąžinti ieškovei pastarosios paskolintas pinigines lėšas.
    3. Ieškovė visiškai nepagrindė jai padarytos žalos. Ieškovė nepagrindžia jokiais įrodymais savo argumento, kad jos reikalavimas UAB „Air Lituanica“ bankroto byloje nebus patenkintas. Be to, ieškovė turi galimybę atgauti pinigines lėšas iš Vilniaus miesto savivaldybės.
    4. Nors ieškovė teigia, kad dėl sandorių su UAB „Reenergy“ patyrė nuostolių, nes neteko teisės nuomoti vertingą žemės sklypą, tačiau ieškinyje nutylima, kokiu būdu ir dėl kieno kaltės ši teisė buvo prarasta, t. y. kad minėtas žemės sklypas Nacionalinės žemės tarnybos buvo išnuomotas AB „Lietuvos energija“ ne dėl UAB „Reenergy“ kaltės ir ne dėl atsakovų priimtų sprendimų. Kadangi žemės sklypas buvo išnuomotas AB „Lietuvos energija“, nėra jokio priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir ieškovei kilusios žalos dėl teisės nuomotis žemės sklypą netekimo, nes ši teisė buvo prarasta ne dėl pirkimo–pardavimo sandorio ir su juo susijusių susitarimų, o dėl trečiųjų asmenų sprendimų, t. y. ji bet kokiu atveju būtų prarasta.
    5. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui. Teismas nutartyje nenurodė, kad atsakovai ketintų slėpti, perleisti ar kitaip suvaržyti jiems priklausantį turtą. Nors visuomenės informavimo priemonės dar 2016 m. balandžio mėnesį pranešė apie atlikto audito išvadas dėl paskolų suteikimo UAB „Air Lituanica“ ir ieškovės vadovo poziciją dėl galimybės išieškoti nuostolius iš buvusių darbuotojų, J. U. neperleido jam priklausančio turto, jo nesuvaržė ir nenuslėpė, nors iki ieškinio gavimo praėjo net keli mėnesiai.
    6. Tiek pats ieškinys, tiek priedai prie jo yra itin didelės apimties, dėl ko teismui sudėtinga patikrinti ieškinio pagrįstumą, taigi ir vieno iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovai ketintų perleisti jiems priklausantį turtą, todėl nebuvo jokio pagrindo skubotai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepranešus atsakovams. Be to, nei ieškovė, nei teismas nenurodė jokių priežasčių, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepranešus atsakovams geriau užtikrins ieškovės teises bei vėlesnį teismo sprendimo įvykdymą. Priimdamas nutartį, nepranešęs atsakovams ir nesudarydamas galimybės jiems pateikti paaiškinimus, dėl itin painaus ir didelės apimties ieškinio, teismas neįsitikino jo pagrįstumu, pažeidė rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus.
  3. Atsakovas J. U. atsiliepime į atsakovų A. K. ir K. K. atskirąjį skundą prašo jų skundą tenkinti, nurodydamas, kad skundžiama nutartis priimta pažeidžiant procesines teisės normas, formaliai nurodant įstatyme nustatytus pagrindus, bet jų nemotyvuojant.
  4. Ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašo atmesti atsakovų A. K. ir K. K. atskirąjį skundą, taip pat atsakovo J. U. atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį palikti galioti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas neprivalėjo informuoti atsakovų apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Vien lingvistinis CPK nuostatų aiškinimas leidžia suprasti, kad diskrecijos teisė spręsti dėl pranešimo atsakovui apie tokio prašymo nagrinėjimą palikta teismui. Taigi priimant skundžiamą nutartį nepranešus atsakovui, nebuvo pažeista CPK 133 straipsnyje įtvirtinta teismo pranešimų pateikimo tvarka, taip pat nebuvo pažeistos ir kitos CPK nuostatos, susijusios su teise pasisakyti, rungtyniškumo principu. Atsikirtimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovai turėjo visas galimybes pateikti kartu su atskiruoju skundu, ką nagrinėjamoje situacijoje ir padarė. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje vienareikšmiškai sprendžiama, kad nepranešimas nedaro teismo nutarties nepagrįsta, neteisėta ir dėl to nėra neteisingai išsprendžiamas klausimas. Apeliantų teiginys, kad teismas laikė, jog atsakovus yra būtina informuoti apie prašymo nagrinėjimą, nes teismas paskelbė šio teismo posėdžio datą Liteko sistemoje, yra nepagrįstas. Atvirkščiai, nutartyje teismas nedviprasmiškai nurodė, kad nesant būtinumo prašymas nagrinėtas nepranešus atsakovams.
    2. Teismas nėra įpareigotas išsamiai nurodyti, kuo remiantis įvertino ieškinio tikėtiną pagrįstumą, be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi atlikti įrodymų vertinimo, todėl nutartyje įrodymų vertinimas, jų įrodomoji reikšmė ir kiti susiję argumentai negalėjo būti pateikti. Taigi nutartis yra tinkamai motyvuota.
    3. Ieškinio tikėtinas pagrįstumas buvo tinkamai nustatytas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje turėjo būti tik nustatyta, kad ieškinys nėra preliminariai nepagrįstas, t. y. pareikštas tinkamo ieškovo tinkamam atsakovui, ieškovas turi teisę reikšti tokio pobūdžio ieškinį, ieškinyje dėstomos faktinės aplinkybės yra pagrindžiamos prie ieškinio pridedamais įrodymais. Ieškovė teismui pagrindė, kad jai yra suteikiama teisė pareikšti ieškinį buvusiai bendrovės vadovybei dėl žalos atlyginimo, išsamiai išdėstė faktines aplinkybes, kurios visos yra pagrindžiamos rašytiniais įrodymais, taip pat pateikė teismui išsamius argumentus, susijusius su reiškiamais reikalavimais. Apeliantų atskirajame skunde dėstomos aplinkybės, susijusios su UAB „Air Lituanica“ kreditavimu ar UAB „Reenergy“ galimybe išsinuomoti žemės sklypą, bus vertinamos bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, juolab, kad skunde apeliantai nurodo argumentus, susijusius su galimybe mažinti civilinę atsakomybę, o ne jos netaikyti, o tai niekaip nesusiję su akivaizdžiu ieškinio nepagrįstumu.
    4. Aplinkybė, kad bendrovė, skolindama lėšas UAB „Air Lituanica“, šiuos veiksmus derino su akcininku, niekaip nepašalina atsakovų atsakomybės už aplaidžiais sprendimais, finansuojant UAB „Air Lituanica“, padarytą žalą. Juridinio asmens valdymo organai veikia ir priima sprendimus savarankiškai ir nepriklausomai nuo juridinio asmens akcininkų nuomonės. Vilniaus miesto savivaldybė tik teikė siūlymus dėl UAB „Air Lituanica“ finansavimo, o ne įpareigojimus, ir antra, šie siūlymai nebuvo privalomi atsakovams, kurie privalėjo savarankiškai vertinti sandorių tikslingumą. Dokumentu, į kurį referuoja atsakovas J. U., buvo pavesta Finansų departamentui bei Miesto ūkio ir transporto departamentui grąžinti bendrovei jos paskolintas lėšas UAB „Vilniaus viešasis transportas“, kas nėra susiję su BUAB „Air Lituanica“ suteiktų paskolų grąžinimu. Su ieškiniu taip pat yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad BUAB „Air Lituanica“ bankroto procese objektyviai nėra įmanoma susigrąžinti paskolintų lėšų.
    5. Tai, dėl kieno kaltės UAB „Reenergy“ nepavyko išsinuomoti žemės sklypo, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo klausimą. Esminis momentas yra tai, kad atsakovų sprendimais bendrovė perleido nekilnojamąjį turtą ir vėliau, nesant tam būtinybės, šį turtą už tą pačią kainą susigrąžino, šiam turtui jau praradus esminę vertę sudarančią dalį – galimybę nuomotis žemės sklypą. Bendrovė susigrąžinti tokio vertę praradusio nekilnojamojo turto neturėjo pareigos, tačiau atsakovų sprendimu priėmė atitinkamą bendrovei žalingą sprendimą.
    6. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir būtinos. Kadangi atsakovams pareikštas reikalavimas laikytinas dideliu, egzistuoja būtinybė užtikrinti, kad atsakovų turimas turtas, bent minimaliai dengiantis reikalavimą, būtų išsaugotas tiek nuo pačių atsakovų nesąžiningų veiksmų siekiant šį turtą paslėpti, tiek ir nuo kitų galimų kreditorių išieškojimų iš šio atsakovų turto. Ieškovei kreipusis į antstolį buvo areštuotas atsakovų turimas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, tačiau atsakovų sąskaitose finansų įstaigose esančios lėšos nėra apsunkintos, t. y. atsakovams nėra apribota galimybė tenkinti būtinuosius poreikius ir laisvai disponuoti jų gaunamu atlyginimu.

8Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl nutarties, kuria apeliantams taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštas, teisėtumo ir pagrįstumo.
  3. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
  4. Teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui (CPK 147 straipsnio 1 dalis).
  5. Kaip matyti iš pačios CPK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos formuluotės, apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nagrinėjimą pranešama atsakovui tik tuo atveju, kai teismas nustato tokį poreikį ir būtent teismui suteikta diskrecijos teisė spręsti dėl atsakovo informavimo apie šio klausimo nagrinėjimą būtinumo, o nuspręsdamas nepranešti atsakovui apie ieškovo prašymą ir jo nagrinėjimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidžia jokių procesinių teisės normų. Būtent tokia pozicija yra formuojama aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-629-196/2016; 2015 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015).
  6. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teisė būti išklausytam proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-698-186/2015, 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015, kt.). Taigi, priešingai nei interpretuoja atsakovai savo atskiruosiuose skunduose, aplinkybė, kad teismas išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepranešęs apie tai atsakovams, negali būti vertinama kaip atsakovų teisės į tinkamą procesą (ar rungimosi bei procesinio lygiateisiškumo) principų pažeidimas, be kita ko ir atsakovų A. K. bei K. K. nurodomas absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.
  7. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantų pozicija, kad ta aplinkybė, jog specialiajame teismų interneto tinklapyje, anot atsakovų, buvo patalpinta informacija apie teismo posėdį, kuriame vyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nagrinėjimas, reiškia, kad teismas laikė esant būtinybei informuoti atsakovus apie šio klausimo nagrinėjimą ir turėjo tai padaryti prieš 7 dienas iki posėdžio datos. Kaip matyti iš pačios skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė nenustatęs būtinumo pranešti atsakovams apie šio klausimo nagrinėjimą, taigi apeliantų akcentuojamas CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas laikytis išankstinio 7 dienų pranešimo termino šiuo atveju netaikytinas, nes CPK 147 straipsnio 1 dalis aiškiai įtvirtina teismo pareigą išnagrinėti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą per 3 darbo dienas nuo tokio prašymo gavimo momento.
  8. Apeliacinės instancijos teismas atmeta ir apeliantų argumentus, kad šiuo atveju nėra pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (ieškinio prima facie pagrįstumo), o pirmosios instancijos teismo nutartis, iš kurios apeliantams neaišku, kokiais konkrečiai ieškovės pateiktais įrodymais teismas rėmėsi vertindamas reikalavimų preliminarų pagrįstumą, neatitinka motyvavimo reikalavimo, todėl naikintina.
  9. Tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.
  10. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
  11. Šiuo atveju atsakovai neginčija to fakto, kad pateikto ieškinio forma ir turinys atitiko įstatyme keliamus reikalavimus, t. y. ne tik suformuluotas ieškinio reikalavimas ir jo faktinis bei teisinis pagrindai, bet ir pateikti įrodymai, kurie, ieškovės įsitikinimu, patvirtina jos nurodytas aplinkybes ir reikalavimus. Ieškovė turi teisę reikšti tokio pobūdžio (žalos iš įmonės valymo organų atlyginimo) reikalavimus, t. y. šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė būtų pasirinkusi aiškiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos teisių gynybos būdą. Savo ruožtu atsakovų (tiek A. K. ir K. K., tiek J. U.) skundų argumentai, susiję su ieškovės pagrindinės akcininkės (Vilniaus miesto savivaldybės) neva duotu pritarimu ieškovės vykdytam UAB „Air Lituanica“ finansavimui ir atitinkamai formuojama kasacinio teismo praktika mažinti skolininko atsakomybę (ar apskritai atleisti nuo atsakomybės) dėl paties nukentėjusio asmens didelio neatsargumo, taip pat teiginiai, susiję su atsakovų kaltės dėl ieškovės teisės nuomoti vertingą žemės sklypą praradimo nebuvimo, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, kuris negali būti sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje ir todėl plačiau šioje nutartyje neaptarinėjamas.
  12. Dėl tos pačios priežasties teismo atlikto ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės, tuo labiau, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014) ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo. Atsižvelgdamas į teismų formuojamą praktiką pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos motyvavimo klausimu bei įvertinęs šios bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės atsiliepime į atskiruosius skundus nurodytais argumentais, kad, skirtingai nei supranta apeliantai, aplinkybė, jog skundžiamoje nutartyje teismas, vertindamas ieškinio preliminarų pagrįstumą, neaptarė konkrečių ieškovės pateiktų įrodymų, nenurodė jų turinio bei įrodomosios reikšmės, nereiškia skundžiamos nutarties netinkamo motyvavimo ir nutarties neteisėtumo, lemiančio būtinumą ją naikinti CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu.
  13. Atsakydamas į apelianto J. U. argumentą, kad pati savaime didelė ieškinio suma nei palengvina, nei apsunkina būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o ieškovė neįrodė, jog atsakovas ėmėsi ar ruošėsi imtis kokių nors veiksmų savo turtui perleisti ar kitaip apsunkinti, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje formuojama teisės aiškinimo taisyklė, jog teismo sprendimo įvykdymo galimas pasunkėjimas preziumuojamas turtinių ginčų atvejais, kai ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės pinigų sumos, tačiau, žinoma, ši prezumpcija nėra absoliuti ir kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1648-196/2016; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013; 2014 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-50/2014; kt.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad tuo atveju, jeigu šia prezumpcija teismo nutartyje yra remiamasi, jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkeliama atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2014 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1038/2014).
  14. Nagrinėjamu atveju atsakovas J. U. net neginčija to fakto, kad reikalavimo, pareikšto solidariems atsakovams, suma (3 304 529,24 Eur) yra itin didelė atsakovui (bei visiems atsakovams bendrai). Tai patvirtina ir ieškovės pateikti antstolio paruošti turto aprašai, iš kurių matyti, kad atsakovų bendrai turimo nekilnojamojo turto vertė sudaro mažiau nei 1/10 ieškinio sumos, o areštuotų kilnojamojo turto vienetų (transporto priemonių) vertės ne tik nedidelės, bet ir, kaip žinoma, nuolat bei gana sparčiai mažėja dėl objektyvaus nusidėvėjimo. Taigi, akivaizdu, kad atsakovų turimo turto jau šiuo metu neužtenka ieškovės reikalavimams, jei šie būtų tenkinti, įvykdyti, o, kaip teisingai pastebėjo ieškovė, būtinybė apsaugoti turtą yra net tik nuo pačių atsakovų veiksmų, dėl kurių šis turtas galėtų būti perleistas tretiesiems asmenims, iš kurių jo išieškojimas būtų apsunkintas, bet ir nuo kitų teisėtų kreditorių galimų išieškojimų.
  15. Kita vertus, skundžiama nutartimi teismas taikė areštą tik atsakovų kilnojamam ir nekilnojamam turtui. Atsakovų galimybė naudotis bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose esančiomis lėšomis nėra apribota, kaip ir atsakovų galimybė naudotis areštuotu nekilnojamuoju bei kilnojamuoju turtu, todėl skundžiama nutartimi pritaikytos priemonės yra proporcingos ir daugiau nei būtina nevaržančios atsakovo J. U., teigiančio, kad nesiėmė ir neketina imtis veiksmų turtui perleisti, teisių bei teisėtų interesų.
  16. Atsižvelgdamas į nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovų atskiruosiuose skunduose nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.