Byla 2-1789-241/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-173-560/2017 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Julidona“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo paslaugos“ pareiškimą dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Julidona“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – SIA „L-T OIL“, uždaroji akcinė bendrovė „NT investicijos“, Vilniaus teritorinė muitinė, A. T., V. O., J. S..

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi UAB „Julidona“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto administravimo paslaugos“; 2017 m. liepos 20 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Bankroto administratorė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti UAB „Julidona“ bankrotą tyčiniu. Administratorė nurodė, kad egzistuoja visi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnyje nurodyti požymiai pripažinti UAB „Julidona“ bankrotą tyčiniu: vienintelis UAB „Julidona“ akcininkas A. T. ir bendrovės vadovas J. S. nevykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); buvo sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai bei priimti ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas); bendrovės turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone, pardavimo metu, siejo glaudūs ryšiai, giminystės santykiai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas); įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą būtų apribotos arba panaikintos ir buvo sąmoningai suteikta pirmenybė tos pačios eilės kitiems kreditoriams atgauti pinigines lėšas, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau, žinant, kad likę kreditoriai faktiškai neturės galimybės į ką nukreipti išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas); BUAB „Julidona“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir netinkamai, o mokesčių administratorius patikrinimo akte nustatė pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo vengimą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Be to, egzistuoja pagrindas taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalį, t. y. prezumpciją, kad UAB „Julidona“ bankrotas yra tyčinis, nes atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas įstatymo reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi pripažino UAB „Julidona“ bankrotą tyčiniu.
  2. Teismas laikė nepagrįstu suinteresuotų asmenų J. S. ir A. T. argumentą, kad CK 6.9301 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nuo 2013 m. spalio 1 d., t. y. nuo jo įsigaliojimo momento. Teismas pažymėjo, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija iki tol buvo suformuota teismų praktikoje. Teismas vertino, kad, nepaisant to, jog sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis, veiksmų, (ne)atliktų iki 2013 m. spalio 1 d. vertinimas pagal ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintus tyčinio bankroto kriterijus (t. y. iki šio straipsnio redakcijos įsigaliojimo), iš esmės atitinka iki tol formuotą kasacinio teismo praktiką, todėl yra galimas ir netraktuotinas kaip materialiosios teisės normų pažeidimas.
  3. Teismas, remdamasis prejudiciniais faktais, nustatytais Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4208-565/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-6073-560/2014, sprendė, kad atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, nebuvo vykdomas reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo. Tačiau teismas pažymėjo, kad nors bendrovės vadovas yra ir bendrovės vienasmenis valdymo organas, ir bendrovės darbuotojas (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 1, 4 dalys), bendrovės vadovo statuso specifiškumas sąlygoja, jog nagrinėjamu atveju (vieninteliam J. S. nustatytą laikotarpį neišmokėjus darbo užmokesčio) negali būti konstatuota viena iš trijų būtinųjų ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymo sąlygų – įmonės darbuotojui ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija negali būti taikoma.
  4. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis. Nors nagrinėjamu atveju nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo (kaip nustatyta byloje, atsiskaitymai, pažeidžiantys CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą, buvo atlikti jau bendrovei esant nemokiai), tačiau, teismo vertinimu, egzistuoja ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
  5. Teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Teismas padarė išvadą, kad administratorė neįrodė, jog 2013 m. gegužės 28 d. bendrovės nekilnojamojo turto, esančio ( - ), pardavimo sandoris buvo nuostolingas. Teismas pažymėjo, kad net jei ir būtų pripažinta, kad 2013 m. gruodžio 31 d. kompiuterių pardavimo sandoris buvo nuostolingas, tai nesudarytų pagrindo pripažinti egzistuojant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.
  6. Konstatavus, kad neįrodytas 2013 m. gegužės 28 d. bendrovės nekilnojamojo turto, esančio ( - ), pardavimo sandorio nuostolingumas bei kad net jei būtų įrodytas 2013 m. gruodžio 31 d. kompiuterių pardavimo sandorio nuostolingumas, negalėtų būti nuspręsta, kad dėl jo kilo UAB „Julidona“ bankrotas, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti egzistuojant ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.
  7. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog įmonės vadovas bankroto administratorei nebūtų perdavęs įmonės dokumentų dėl aplaidaus ir (ar) netinkamo jų tvarkymo ir (ar) sunaikinimo. Teismas pažymėjo, kad nors dalies įmonės dokumentuose užfiksuotų įmonės sandorių realumas yra kvestionuotinas, tačiau, teismo vertinimu, tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio. Tuo tarpu dėl antrosios ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto dalies teismas padarė išvadą, kad bylos duomenys patvirtina, jog buvo nustatytas PVM mokėjimo vengimas. UAB „Julidona“ prievolė mokėti PVM į valstybės biudžetą atsirado nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2013 m. balandžio 14 d. (prejudicinis faktas). Pastaroji prievolė, atsiradusi jau bendrovei esant nemokiai bei atsižvelgiant į jos dydį, teismo vertinimu, laikytina esmingai pabloginusia nemokios bendrovės padėtį, todėl egzistuoja pagrindas pripažinti esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.
  8. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad UAB „Julidona“ nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. buvo nemoki, 2014 m. gegužės 19 d. SIA „L-T OIL“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu, prašydama iškelti UAB „Julidona“ bankroto bylą, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi UAB „Julidona“ iškelta bankroto byla. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad UAB „Julidona“ vadovas, turėjęs pareigą nuo 2012 m. sausio 14 d. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, šios pareigos neįvykdė, o tokios pareigos pažeidimas vertinamas kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Taip pat teismas pažymėjo, kad bendrovės vadovo veiksmai, iki bankroto bylos iškėlimo vykdant atsiskaitymus pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą bei bendrovei vengiant mokėti PVM, taip pat traktuotini įmonės valdymo organo jam įstatymuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymu bei netinkamu vykdymu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme.
  9. Teismas konstatavo, kad CPK 163 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto privalomojo bylos stabdymo pagrindo nėra. Teismas pažymėjo, kad negali būti identifikuotas negalimumas išnagrinėti šią bylą iki bus išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-97-1017/2017, nes šioje byloje teismas pats gali nustatyti aplinkybes, reikšmingas klausimo dėl UAB „Julidona“ bankroto pripažinimo tyčiniu teisingam išsprendimui. Teismas taip pat atmetė prašymą sustabdyti pareiškimo nagrinėjimą, kol nebus išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-346-560/2016, Nr. e2-4208-565/2016, Nr. B2-173-560/2017 (apeliacinis procesas dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties), nes nurodytos bylos yra išnagrinėtos.
  10. Teismas, vertindamas argumentus dėl ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nurodyto termino pareiškimui pateikti praleidimo, pažymėjo, kad 6 mėnesių terminas nustatytas administratoriui pareikšti ieškinį dėl sandorių nuginčijimo, tuo tarpu ieškinio senaties termino pareiškimui dėl bankroto pripažinimo tyčiniu įstatymas nenumato, nes terminas pareiškimui dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikti laikytinas procesiniu terminu (CPK VII skyrius), kadangi bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia tik procesinius padarinius, nustatytus ĮBĮ 20 straipsnyje. Teismas laikė, kad bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo inicijavimą riboja tam tikra bankroto proceso stadija – priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos, įmonės bankroto procedūrų vykdymas laikomas užbaigtu. Nagrinėjamu atveju visos bendrovės bankroto procedūros nėra baigtos, todėl, teismo vertinimu, bankroto administratorė termino kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčinio nepraleido.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

9

  1. Suinteresuotas asmuo A. T. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – atmesti pareiškėjos BUAB „Julidona“ bankroto administratorės UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ pareiškimą dėl UAB „Julidona“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai atmetė suinteresuoto asmens A. T. prašymą dėl bylos sustabdymo, kol įsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-97-1017/2017, kurioje suinteresuoti asmenys A. T. ir J. S. kaltinami sukčiavimu, skolininko nesąžiningumu, nusikalstamu bankrotu, apgaulingu apskaitos tvarkymu. Teismas neįvertino to, kad sutampa abiejų bylų nagrinėjimo dalykai, taip pat įrodymai, kuriais teismas grindė atsakovės nemokumą, yra kvestionuojami baudžiamojoje byloje. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1176-178/2016 sustabdė civilinę bylą Nr. 2-2775-392/2016 dalyje dėl trečiojo asmens SIA „L-T OIL“ reikalavimų A. T. iki bus išspręsta nurodyta baudžiamoji byla.
    2. Teismas nepagrįstai pripažino atsakovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė sąmoningai vengė mokėti mokesčius valstybei. Teismas nenustatė, kad Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. rugsėjo 2 d. patikrinimo ataskaitoje buvo nustatytas atsakovės vengimas mokėti pridėtinės vertės mokestį.
    3. Teismas nepagrįstai pripažino atsakovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Teismo išvada, kad atsakovė vykdė atsiskaitymus iki bankroto bylos iškėlimo pažeisdama CK 6.9311 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, yra padaryta netinkamai taikant CK 6.9311 straipsnio nuostatas, nesivadovaujant kasacinio teismo praktika. Teismas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo kontekste netinkamai įvertino atsakovės 2013 m. rugsėjo 24 d. ir 2013 m. spalio 15 d. atliktų mokėjimų faktą. Teismas nepagrįstai susiejo įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo su ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintu tyčinio bankroto požymiu. Teismas nemotyvavo išvados, kad egzistuoja ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios atsakovės padėties esminio pabloginimo.
    4. Teismas nepagrįstai pripažino atsakovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teismo išvada, kad atsakovė 2012 m. sausio 14 d. buvo nemoki, nepagrįsta jokiais patikimais tiesioginiais įrodymais. Teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė vengė mokėti mokesčius ir vykdė atsiskaitymus pažeisdama CK 6.9311 straipsnio nuostatas.
    5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovės bankroto pripažinimas tyčiniu yra savitikslis, t. y. teismo procesas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra beprasmis. Teismas neįvertino, kad administratorė turėjo galimybę ginčyti atsakovės sudarytus sandorius, reikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo ir šia teise ji pasinaudojo. Visų atsakovės kreditorių interesai jau yra apginti arba ginami kitomis teisinėmis priemonėmis. Nutarties siuntimas Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 209 straipsnį pradėjimo yra neteisėtas, nes suinteresuoti asmenys A. T. ir J. S. jau yra kaltinami nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pagal šį straipsnį.
  2. Suinteresuotas asmuo J. S. prašo atskirąjį skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį; stabdyti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį iki nebus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-97-1017/2017; prijungti naujus įrodymus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Suinteresuotas asmuo J. S., nuo 2013 m. iki 2014 m. būdamas laikinai paskirtu vadovu, veiklą vykdė tinkamai, kaip jam buvo nurodyta valdymo organo narių. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad įmonė pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiskaitė su kreditoriais pažeisdama CK 6.9301 straipsnį, vengė mokėti pridėtinės vertės mokestį.
    2. Suinteresuotas asmuo J. S. negalėjo ir neturėjo žinoti, kad 2013 m. rugsėjo 24 d. vykdydamas iš įsakymo kylančius valdingus įgalinimus, jis pažeis atsiskaitymo eiliškumą, nes yra galimi įsiskolinimai į valstybės biudžetą.
    3. Nagrinėjama byla turi būti sustabdyta, nes ji negali būti išnagrinėta tol, kol nebus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-97-1017/2017, nes šios bylos nagrinėjimas tiesiogiai sutrukdys teisingam baudžiamosios bylos išsprendimui.
    4. CK 6.9301 straipsnis gali būti taikomas tik nuo 2013 m. spalio 1 d. Tuo tarpu sutartis Nr. JUL/S-12/1 tarp J. T. ir UAB „Julidona“ buvo sudaryta 2012 m. spalio 2 d., o įvykdyta 2013 m. rugsėjo 27 d., todėl paskolų mokėjimai buvo teisėti ir negalėjo pažeisti dar negaliojusio CK 6.9301 straipsnio nuostatų.
    5. Nors prievolė susimokėti mokestinę nepriemoką ir atsirado galimai nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2013 m. balandžio 14 d., tačiau tuo metu įmonė, J. S., kiti įmonės valdymo organo nariai ir darbuotojai nežinojo ir negalėjo žinoti apie taikomą mokestinę nepriemoką, todėl negalėjo atlikti tyčinių veiksmų, pabloginusių įmonės padėtį. Teismas nepagrįstai preziumavo tyčinį, sąmoningą mokesčių vengimą, neva prisidėjusį prie įmonės veiklos pablogėjimo. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad bankrotą nulėmė verslo nesėkmė.
  3. Suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratorius nenustatė mokesčių vengimo faktų. Įmonė, iš trečiųjų šalių į Europos Sąjungą įveždama didelius kiekius degalų (dyzelino), importui sąmoningai pasirinko importo procedūrą „4200“, taikant 0 proc. PVM tarifą, skirtingai nei tai atliekama įprasto importo metu. Tačiau įmonė nurodytai procedūrai nustatytų sąlygų nevykdė, t. y. per vieno mėnesio laikotarpį prekių neišgabeno konkrečiam deklaruotam prekių gavėjui, esančiam kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Be to, įmonė apie prekių neišgabenimą į kitą Europos Sąjungos narę nepranešė kontroliuojančiai muitinės institucijai ir už neišgabentą kurą nesumokėjo priklausančio mokėti importo PVM. Todėl įmonė sąmoningai vengė importo mokesčių mokėjimo, šie faktai buvo nustatyti mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo metu.
    2. Įmonė buvo privesta prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę, sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises, teisėtus interesus.
    3. Įmonė turėjo prievolę sumokėti Vilniaus teritorinei muitinei importo PVM už iš trečiųjų šalių įsigytas prekes (dyzelinį kurą), tačiau įmonės vadovas J. S. sąmoningai klaidingai priteikė 0 proc. PVM tarifą ir tokiu būdu valstybei buvo padaryta 50 211,51 Eur žala.
    4. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis apie PVM nepriemoką sužinojo tik Vilniaus teritorinei muitinei 2015 m. atlikus patikrinimą. Patikrinimo metu buvo tik nustatyti įmonės padaryti finansiniai pažeidimai, o prievolė mokėti PVM į valstybės biudžetą atsirado jau 2012-2013 metais.
  4. Pareiškėja BUAB „Julidona“ bankroto administratorė UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantas, teigdamas, kad teismas nepagrįstai nesustabdė nagrinėjamos civilinės bylos, nenurodė argumentų, kokių aplinkybių teismas negali nustatyti civilinio proceso tvarka. Apeliantas klaidingai nurodo aplinkybes dėl Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-1176-178/2016 sustabdymo. Apeliantas netinkamai remiasi kasacinio teismo praktika. Baudžiamojoje byloje taikomi kiti įrodymų vertinimo kriterijai. Civiliniame procese teismas gali remtis labiau tikėtinų aplinkybių nustatymo principu. Bylos stabdymas pažeistų esminius bankroto proceso principus, tikslus, kreditorių teises.
    2. Teismas pagrįstai nustatė, kad buvo sąmoningai vengiama mokėti PVM mokestį. Įmonės vadovas J. S. negalėjo nežinoti, kad prekės iš Lietuvos į Lenkiją nebuvo išvežtos, buvo sąmoningai siekiama išvengti mokesčių mokėjimo valstybei, melagingai deklaruojant priekių išvežimą iš Lietuvos.
    3. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad PVM mokesčio įsiskolinimas buvo apskaičiuotas tik 2015 m. rugsėjo 2 d. Įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu yra nustatytas prievolės mokėti PVM į valstybės biudžetą momentas – nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2013 m. balandžio 14 d., o ne Muitinės departamento sprendimo priėmimo laikas.
    4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad kreditorių teisės buvo pažeistos, nes įmonė neturėjo pareigos 2013 m. spalio 21 d. ir 2013 m. spalio 15 d. atsiskaityti su J. T. ir A. T., kadangi šioms prievolėms dar nebuvo suėjęs terminas. Tuo tarpu įmonė jau turėjo prievolę atsiskaityti su Vilniaus teritorine muitine ir kreditore SIA „L-T OIL“.
    5. Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017 nustatytais prejudiciniais faktais. Nurodytoje byloje dalyvavo įmonės vadovas J. S., A. T. sutuoktinė J. T..
    6. Įmonės nemokumas yra konstatuotas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo.
    7. Įmonės vadovas J. S. žinojo, kad įmonė 2013 m. rugsėjo 27 d. turėjo pareigą atsiskaityti su Vilniaus teritorine muitine ir SIA „L-T OIL“. Įmonė šiuo laikotarpiu turėjo lėšų, tačiau jos buvo panaudotos atsiskaityti su įmonės akcininku A. T., jo sutuoktine J. T., jų valdoma UAB „Kaminera“.
    8. Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto išvadą Nr. 5-2/17. Taip pat apeliantas nepateikė įrodymų, kad 2012 m. sausio 14 d. įmonė buvo moki. Įmonės vadovas J. S. nesikreipė į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, nors ėmėsi aktyvių veiksmų parduoti visą bendrovėje likusį turtą.
    9. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu yra betikslis, nes kreditorių interesai jau yra apginti arba ginami kitomis teisinėmis priemonėmis. Kreditorių interesai nėra apginti, nes įmonė neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriais, J. T., A. T., UAB „Kaminera“ lėšų įmonei negrąžina. Įmonių bankroto institutas bankroto administratoriui suteikia daugiau galimybių apginti įmonės ir jos kreditorių interesus.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria UAB „Julidona“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

12Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Suinteresuotas asmuo J. S. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus dokumentus – 2017 m. birželio 12 d. ir 22 d., 2017 m. rugsėjo 5 d. prašymus bankroto administratorei ir Vilniaus teritorinei muitinei dėl leidimo susipažinti su dokumentais bei jų kopijų darymo, administratorės 2017 m. birželio 22 d. atsakymą.
  2. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pateikiami dokumentai nėra reikšmingi klausimo dėl UAB „Julidona“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui (CPK 180 straipsnis), be to, didžioji dalis jų galėjo būti pateikta pirmosios instancijos teismui, atsisako juos priimti.

13Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

  1. Bankroto administratorė apeliacinės instancijos teismui 2017 m. spalio 27 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais iš esmės pildomi administratorės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai. Kadangi atsiliepimo pateikimo terminas yra pasibaigęs, administratorės rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad šie paaiškinimai pateikti likus nedaug laiko iki apeliacinės bylos nagrinėjimo teismo posėdyje (2017 m. lapkričio 2 d.), todėl jų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą.
  2. BUAB „Julidona“ kreditorė UAB „Legal Advice“ ir UAB „Skolų valdymo paslaugos“ apeliacinės instancijos teismui 2017 m. spalio 31 d. (apeliacinės bylos nagrinėjimo teismo posėdžio 2017 m. lapkričio 2 d. išvakarėse) pateikė rašytinius paaiškinimus (pasirašė direktorius S. Ž.), kuriuose nurodė, kad UAB „Skolų valdymo paslaugos“ yra naujoji BUAB „Julidona“ kreditorė (pradinė kreditorė UAB „Legal advice“). Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad UAB „Legal advice“ vadovas S. Ž. 2017 m. rugpjūčio 16 d. susipažino su nagrinėjama byla (10 t., b. l. 163), todėl turėjo galimybę šiuos rašytinius paaiškinimus teikti pirmosios instancijos teismui. Be to, šių rašytinių paaiškinimų priėmimas, įvertinus jų pateikimo apeliacinės instancijos teismui laiką, neabejotinai užvilkintų bylos nagrinėjimą. Taip pat, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie rašytiniai paaiškinimai nėra susiję su nagrinėjama byla, juose keliami klausimai nereikšmingi apeliacinės bylos išnagrinėjimui. Pastebėtina ir tai, kad keliami klausimai, susiję su VĮ Turto banko ir UAB „Ina trade“ interesais, tačiau nepateikti duomenys, jog UAB „Skolų valdymo paslaugos“ ar UAB „Legal advice“ būtų įgaliotos ginti šių asmenų interesus. Įvertinus išdėstytus argumentus, kreditorės rašytinius paaiškinimus priimti atsisakytina.

14Dėl nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo

  1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nagrinėjamoje byloje gali būti nustatytos visos aplinkybės, reikšmingos klausimo dėl BUAB „Julidona“ bankroto pripažinimo tyčiniu teisingam išsprendimui, padarė išvadą, jog neegzistuoja privalomasis bylos sustabdymo pagrindas, įtvirtintas CPK 163 straipsnio 3 punkte. Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, teigia, kad teismas netinkamai taikė CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodytą teisės normą. Apelianto nuomone, privalomumą sustabdyti nagrinėjamą bylą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-97-1017/2017 lemia sutampantis abiejų bylų nagrinėjimo dalykas, baudžiamojoje byloje kvestionuojami įrodymai, kuriais remiantis grindžiamas įmonės nemokumas nagrinėjamoje byloje, taip pat aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1176-178/2016 sustabdė civilinę bylą Nr. 2-2775-392/2016 dalyje dėl trečiojo asmens SIA „L-T OIL“ reikalavimų A. T. iki bus išspręsta nurodyta baudžiamoji byla. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.
  2. CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatytas vienas privalomų civilinės bylos sustabdymo pagrindų – kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama baudžiamąja tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kitoje byloje nustatinėjami faktai turės teisinę galią stabdomoje byloje, savaime nesudaro pagrindo taikyti CPK 163 straipsnio 3 punktą ir sustabdyti bylą. Šios normos formuluotė suponuoja išvadą, kad faktų įrodomoji, prejudicinė ar privalomoji galia sustabdomoje byloje turi būti tokia reikšminga, jog, jų nenustačius, sustabdoma byla negali būti išnagrinėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2013).
  3. Sprendžiant dėl CPK 163 straipsnio 3 punkto taikymo nepakanka abstrakčiai nurodyti, kad teismas negali išnagrinėti civilinės bylos tol, kol bus išspręsta kita baudžiamoji byla. Būtina nurodyti, kokios konkrečiai baudžiamojoje byloje nustatinėtinos aplinkybės turės įrodomąją ir (ar) prejudicinę galią stabdomoje civilinėje byloje, taip pat kodėl jų negalima nustatyti civilinio proceso tvarka, taikant civilinio proceso nustatytas priemones. Įrodomoji faktų, nustatytų baudžiamojoje byloje, galia civilinei bylai gali būti vertinama kaip pagrindas sustabdyti civilinę bylą pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą tuo atveju, kai šie faktai yra vieninteliai leistini įrodymai tam tikrai aplinkybei nustatyti (patvirtinti ar paneigti) civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas jos sustabdymo klausimas. Tokiems įrodymams priskirtini faktai, kurie pagal įrodymų leistinumo taisykles gali būti nustatyti tik baudžiamąja tvarka, bet iš viso nenagrinėtini civilinio proceso tvarka, pavyzdžiui: aplinkybės, kad asmuo yra padaręs nusikaltimą, ar kad yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2013).
  4. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje reikšmingi įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu požymiai gali būti nustatomi remiantis visomis įrodinėjimo priemonėmis ir visais CPK leistinais įrodymais (CPK 177, 180 straipsniai). CPK nenustatyta, kad šiems požymiams įrodyti turi būti pateiktas teismo nuosprendis ar turi būti kitaip patvirtintas nusikaltimo padarymas. Įvertinus šiuos argumentus, darytina išvada, kad faktai, kurie gali būti nustatyti kitoje – baudžiamojoje – byloje, nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi išimtinės įrodomosios galios CPK 163 straipsnio 3 punkto taikymo prasme. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje gali būti nustatytos visos reikšmingos aplinkybės ir nurodytas privalomasis bylos sustabdymo pagrindas neegzistuoja.

15Dėl pripažinimo įmonės bankrotą tyčiniu tikslingumo

  1. Apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju teismo procesas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra beprasmis, nes administratorė turėjo galimybę ginčyti atsakovės sudarytus sandorius, reikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo. Be to, apelianto įsitikinimu, prokuratūros informavimas dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 209 straipsnį pradėjimo yra neteisėtas, nes suinteresuotiems asmenims A. T. ir J. S. jau yra pareikšti kaltinimai teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pagal nurodytą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepagrįstai abejoja nagrinėjamos civilinės bylos tikslingumu.
  2. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu nėra savitikslis, su juo siejamos atitinkamos teisinės pasekmės, reglamentuotos įmonių bankroto procesą nustatančiame įstatyme. ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos arba nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos, jeigu šie dokumentai perduoti po nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos, privalo patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tuo tarpu pagal bendrąją taisyklę administratoriui numatyta pareiga patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas). Apelianto teiginys, kad administratorė turėjo galimybę patikrinti visus įmonės sandorius, sudarytus per ilgesnį nei 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, laikytinas deklaratyviu ir nepaneigiančiu proceso nagrinėjamoje byloje tikslingumo.
  3. Nagrinėjamos bylos proceso tikslingumą patvirtina ir ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje nurodyta, kad likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo.
  4. Apeliantas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-96-381/2016, teigia, kad atsakovės bankroto pripažinimas tyčiniu negali būti savitikslis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Šiuo aspektu Lietuvos kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (liet. k. iš anksto, nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (liet. k. sprendimo pagrindas, motyvacija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009).
  5. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtos civilinės bylos, kuria remiasi apeliantas, ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra skirtingos, nes pagrindinis klausimas toje byloje – kreditorių susirinkimui ar teismui priskirtinas klausimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ne teismo tvarka vykdomoje įmonės bankroto procedūroje; Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, kad vykdant bankrotą ne teismo tvarka, klausimas dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia, visų pirma, nagrinėtinas kreditorių susirinkimo ir tik nesutikdami su kreditorių susirinkimo nutarimu dėl tyčinio bankroto pripažinimo ar atsisakymo tyčinį bankrotą pripažinti, suinteresuoti asmenys turi teisę atitinkamą kreditorių susirinkimo nutarimą skųsti teismui. Nagrinėjamojoje byloje vykdoma teisminė bankroto procedūra, pirmosios instancijos teismas pripažino įmonės bankrotą tyčiniu pagal administratorės pareiškimą teismui. Taigi nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi yra skirtingos, todėl šia apeliacinio teismo praktika nagrinėjamoje byloje apeliantas remiasi nepagrįstai. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009).

16Dėl pagrindų konstatuoti BUAB „Julidona“ tyčinį bankrotą

  1. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Kasacinis teismas, iki 2013 m. spalio 1 d. galiojant ĮBĮ 20 straipsnio redakcijai formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).
  2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiama nutartimi pripažino UAB „Julidona“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas), įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (4 dalis), taip pat teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (5 punktas).
  3. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, įrodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Be to, įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-412/2010, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013).
  4. Taigi pripažįstant bankrotą tyčiniu svarbus įmonės nemokumo fakto nustatymas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „Julidona“ nuo 2012 m. sausio 14 d. buvo nemoki. Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, teigia, kad ji yra nepagrįsta finansinės atskaitomybės dokumentais ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto 2015 m. sausio 28 d. išvada Nr. 5-2/17 (9 t., b. l. 77-111), pateikta ikiteisminiame tyrime, kurios pagrįstumas yra kvestionuojamas baudžiamojoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais.
  5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad turi būti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingai – motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2014). Tos pačios taisyklės taikytinos ir vertinant šioje byloje pateiktos specialisto išvados pagrįstumą. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę apeliantas turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Apeliantas teigia, kad nurodyta specialisto išvada buvo paruošta neturint visų įmonės pirminių apskaitos dokumentų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad specialisto išvadoje yra nurodyta, jog visų reikalautų apskaitos dokumentų specialistui nepateikė pati įmonė, kuriai tuo metu bankroto byla dar nebuvo iškelta (teismo nutartis dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2015 m. kovo 2 d.). Tokie veiksmai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, gali būti laikomi siekiu neatskleisti tikrosios įmonės finansinės situacijos arba aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu.
  6. Atskirajame skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje apelianto advokatas teismui pateikė eksperto išvadą, kurioje nesutinkama su specialisto išvadoje nurodytais argumentais. Į nagrinėjamą bylą yra pateikta UAB „Mokesčių ekspertų biuras“ 2015 m. vasario 18 d. specialisto išvada (10 t., b. l. 90-94). Pažymėtina, kad šios išvados įrodomoji reikšmė buvo įvertinta Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-410-943/2015 apeliacine tvarka nagrinėjant klausimą dėl bankroto bylos UAB „Julidona“ iškėlimo. Šioje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad UAB „Mokesčių ekspertų biuras“ 2015 m. vasario 18 d. specialisto išvada negali būti laikoma tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu UAB „Julidona“ mokumo faktą; vertinant UAB „Julidona“ finansinę padėtį, nėra pagrindo ja remtis, nes ji negali būti laikoma atspindinčia tikrąją UAB „Julidona“ finansinę padėtį. Jokių kitų reikšmingų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių aptartą specialisto išvadą, apeliantas nepateikė.
  7. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017 turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai. Apeliacinės instancijos teismas šį apelianto argumentą laiko nepagrįstu.
  8. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.
  9. Vienas iš sprendimo res judicata padarinių yra įtvirtintas ir CPK 182 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai.
  10. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015; kt.). Dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, o teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis, jam draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti toje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355-687/2015).
  11. Apeliantas teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017 neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai, nes toje byloje nedalyvavo nei apeliantas, nei V. O., nei kiti atsakovės kreditoriai. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apelianto ir kitų atsakovės kreditorių nedalyvavimas nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje nėra reikšmingas vertinant prejudicinių faktų egzistavimą, nes nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas UAB „Julidona“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas, o šio klausimo sprendimui yra reikšmingi įstatyme įtvirtinti bankroto pripažinimo tyčiniu požymiai, kurie iš esmės siejami su įmonės valdymo organo veiksmais (neveikimu). Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017 dalyvavo tiek BUAB „Julidona“, tiek ir jos buvęs vadovas J. S.. Vien tai, kad toje byloje nedalyvavo apeliantas ir kiti BUAB „Julidona“ kreditoriai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nelemia bylos faktų prejudicialumo taikymo negalimumo. Nagrinėjamoje byloje administratorė įrodinėjo tyčinio bankroto požymį, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, ir jį grindė faktine aplinkybe, jog UAB „Julidona“ anksčiau termino (2013 m. rugsėjo 24 d., vietoje 2014 m. gruodžio 31 d.) grąžino 270 000 USD skolą J. T.. Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017 įrodinėjimo dalyką sudarė ta pati faktinė aplinkybė.
  12. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto, CK 6.9301 straipsnio taikymo, teigia, kad įmonei papildomai mokėtinas PVM ir kiti mokesčiai buvo priskaičiuoti tik 2015 m. rugsėjo 2 d. (Vilniaus teritorinės muitinės patikrinimo ataskaitoje Nr. 5VM320093M), todėl darytina išvada, jog 2013 m. rugsėjo 24 d. ir 2013 m. spalio 15 d. paskolų grąžinimo J. T., A. T. ir UAB „Kaminera“ metu mokėjimo dokumentas, nustatantis įmokas į biudžetą, neegzistavo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017, pagrįstai konstatavo, kad UAB „Julidona“ prievolė mokėti PVM į valstybės biudžetą atsirado nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2013 m. balandžio 14 d., o ne nuo atitinkamo muitinės sprendimo priėmimo. Vadinasi, apeliantas nepagrįstai prievolių valstybei (jos biudžetui) atsiradimą sieja su kompetentingos institucijos aktu, kuriame buvo nustatyti įmonės padaryti finansiniai pažeidimai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šia aplinkybe apeliantas nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
  13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepagrįstai kvestionuoja CK 6.9301 straipsnio taikymo galimybę šios normos galiojimo laike kontekste. Apelianto nuomone, nurodytos normos nėra pagrindo taikyti, nes paskolos J. T. ir UAB „Kaminera“ buvo grąžintos 2013 m. rugsėjo 24 d., o CK 6.9301 straipsnis įsigaliojo tik 2013 m. spalio 1 d. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Julidona“ atliko ne tik apelianto nurodytus 2013 m. rugsėjo 24 d. mokėjimus, bet 2013 m. spalio 15 d. grąžino A. T. 150 000 Eur paskolos, 2013 m. spalio 21 d. pervedė J. T. 5 985 USD ir 5 277 Lt palūkanų (9 t., b. l. 94). Atsižvelgiant į bylos duomenis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei prieš terminą grąžinus paskolas susijusiems asmenims, bendrovė faktiškai nebeturėjo lėšų tęsti veiklą, liko skolinga kreditorei SIA „L-T OIL“, Vilniaus teritorinei muitinei bei kitiems kreditoriams, suteikė nepagrįstą pirmenybę patenkinti savo reikalavimus susijusiems asmenims, tokiu būdu pažeisdama kitų įmonės kreditorių teises. Taigi CK 6.9301 straipsnio nuostatos buvo taikytos pagrįstai.
  14. Apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes ir įvertinus įrodymus, konstatuotina, jog atsakovė UAB „Julidona“ atsiskaitymo su susijusiais asmenimis metu buvo nemoki, turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių reikalavimų terminai jau buvo suėję, tačiau vietoj to, kad būtų vykdžiusi įsipareigojimus visiems kreditoriams proporcingai, prioritetiškai atsiskaitė tik su susijusiais asmenimis. Toks įmonės elgesys neatitinka sąžiningumo principo, t. y. veikti siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Tokie veiksmai yra vertinami kaip kitų skolininko kreditorių teisių pažeidimas, kurie suformuotoje teismų praktikoje vertinami kaip pažeidžiantys nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2013).
  15. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017 nustatytais prejudiciniais faktais, taip pat bylos duomenimis, konstatavo, jog buvo nustatytas PVM mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teismas pažymėjo, kad UAB „Julidona“ prievolė mokėti PVM į valstybės biudžetą atsirado nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2013 m. balandžio 14 d. Ši mokestinė prievolė, atsiradusi bendrovei jau esant nemokiai, įvertinus prievolės dydį, teismo nuomone, laikytina esmingai pabloginusia nemokios bendrovės padėtį. Apeliantas su šiomis teismo išvadomis nesutinka, atskirajame skunde nurodo, kad mokesčių administratorius mokesčių vengimo fakto UAB „Julidona“ patikrinimo akte nenustatė, o vien tik papildomų mokesčių priskaičiavimas įmonei negali visais atvejais būti prilyginamas mokesčių vengimui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais.
  16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratorius nenustatė mokesčių vengimo faktų. UAB „Julidona“, iš trečiųjų šalių į Europos Sąjungą įveždama didelius kiekius degalų (dyzelino), importui sąmoningai pasirinko importo procedūrą „4200“ (išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą), taikant 0 proc. PVM tarifą, skirtingai nei tai atliekama įprasto importo metu. Tačiau įmonė nurodytai procedūrai nustatytų sąlygų nevykdė, t. y. per vieno mėnesio laikotarpį prekių neišgabeno konkrečiam deklaruotam prekių gavėjui, esančiam kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Be to, įmonė apie prekių neišgabenimą į kitą Europos Sąjungos narę nepranešė kontroliuojančiai muitinės institucijai ir už neišgabentą kurą nesumokėjo priklausančio mokėti importo PVM. Todėl darytina išvada, kad UAB „Julidona“ sąmoningai vengė importo mokesčių mokėjimo, šie faktai buvo nustatyti mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo metu (9 t., b. l. 112-120).
  17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad UAB „Julidona“ nuo 2012 m. sausio 14 d. buvo nemoki, kad 2014 m. gegužės 19 d. SIA „L-T OIL“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu, prašydama iškelti UAB „Julidona“ bankroto bylą, o 2014 m. gruodžio 5 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „Julidona“ iškelta bankroto byla, konstatavo, kad UAB „Julidona“ vadovas, turėjęs pareigą nuo 2012 m. sausio 14 d. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, šios pareigos neįvykdė, o tokios pareigos pažeidimas vertinamas kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Teismas vertino, kad bendrovės vadovo veiksmai, iki bankroto bylos iškėlimo vykdant atsiskaitymus pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą bei bendrovei vengiant mokėti PVM, taip pat traktuotini įmonės valdymo organo jam įstatymuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymu bei netinkamu vykdymu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme. Apeliantas prieštarauja dėl tokių teismo išvadų, jo nuomone, byloje nėra įrodymų, kad UAB „Julidona“ skolos ir kreditorių reikalavimai nurodytu laikotarpiu iš esmės padidėjo dėl UAB „Julidona“ valdymo organų veiksmų ir dėl to atsakovė tapo nemokia įmone.
  18. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Panaši nuostata įtvirtinta ir nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Taigi tiek pagal ankstesnės, tiek pagal dabar galiojančios redakcijos ĮBĮ normų nuostatas įmonės vadovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki.
  19. Tik įmonei veikiant įprastai, jos vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams ir tokiu laikotarpiu pagrindinė įmonės vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; kt.).
  20. Byloje nagrinėjamu atveju UAB „Julidona“ vadovas, įmonei tapus nemokiai, nesilaikė fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad netinkamas UAB „Julidona“ valdymas nulėmė tolesnį nemokios įmonės padėties bloginimą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, o tai yra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.
  21. Pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo priteisimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų. Minėta, kad teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovės bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereiškia, jog visi apelianto nurodyti įmonės vadovų ir (ar) akcininkų veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).
  22. Apeliantas kvestionuoja įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tinkamumą nagrinėjamoje byloje. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė apeliantas, nesudaro pagrindo spręsti, jog byloje nėra pakankamai įrodymų reikšmingoms aplinkybėms pagrįsti ir kad teismas juos įvertino netinkamai.
  23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybių visumą: 2012 m. įmonė buvo nemoki, tačiau jai bankroto byla nebuvo inicijuota, 2013 m. spalio mėn., pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas, buvo atsiskaityta su susijusiais asmenimis, Vilniaus teritorinės muitinės patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio, mokėtino 2012-2013 m., mokėjimo vengimas; šiais veiksmais buvo pabloginta įmonės finansinė padėtis, sumažintas turtas, atitinkamai ir likusių kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus bent iš dalies, daro išvadą, kad yra faktinis ir teisinis priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nuo 2012 m. nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, o tai sudaro teisėtą pagrindą pripažinti BUAB „Julidona“ bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktai). Atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti pagrįstos bei teisėtos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  24. Kiti atskirojo skundo argumentai išsamiau nenagrinėtini, dėl jų plačiau nepasisakytina, nes jie neturi esminės reikšmės teisingai išspręsti bylą. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį nepakeistą.

19Atsisakyti priimti suinteresuoto asmuo J. S. su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus naujus rašytinius įrodymus, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Julidona“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo paslaugos“ rašytinius paaiškinimus, uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo paslaugos“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Legal Advice“ rašytinius paaiškinimus bei su jais pateiktus naujus rašytinius įrodymus ir grąžinti juos padavusiems asmenims.

Proceso dalyviai
Ryšiai