Byla 1A-327-744/2018

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Vytauto Kursevičiaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Jolantai Plungienei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Vileikiui, nuteistajam S. G., jo gynėjui advokatui Mindaugui Barkauskui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant jį per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Bausmės atlikimo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam priteista iš S. G. 203,12 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš viso priteista 703,12 Eur nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4I.

5Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

61.

7S. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 3 d. apie 12 val. viešoje vietoje, kavinėje ,,B“, esančioje adresu ( - ) rajonas, pietų metu, įžūliu elgesiu, būdamas agresyviai nusiteikęs ir garsiai šūkaudamas V. Š., kuris kavinėje pietavo ir sėdėjo prie stalo kartu su kitais dar dviem asmenimis, atžvilgiu, jis tyčia delnu plekšnodamas V. Š. per galvą ir vartodamas jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, tuo rodydamas aiškų visuomenės bei asmens negerbimą ir taip jį žemindamas kitų, pašalinių asmenų akivaizdoje bei demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, po ko, toliau tęsiant savo nusikalstamus veiksmus ir jiems abiem, tai yra S. G. ir V. Š. išėjus į minėtos kavinės „B.“ vestibiulį, jis, dėl asmeninių paskatų, tyčia sudavė rankos kumščiu V. Š. ne mažiau kaip vieną smūgį į galvos sritį bei vieną kartą koja spyrė jam į kairįjį šoną ir vieną kartą spyrė į kairės kojos blauzdą, tuo padarydamas V. Š. galvos sumušimą su kairio skruosto minkštųjų audiniu patinimu su lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, odos įdrėskimą kairėje blauzdoje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, bei tokiais savo veiksmais jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

8II.

9Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

102.

11Apeliaciniu skundu nuteistasis S. G. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, jį išteisinti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

122.1.

13Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis neteisėtas, todėl naikintinas. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir tuo buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Be to, teismas nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė dalį baudžiamojoje byloje esančių kitų įrodymų, ir tuo pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatą, taip pat padarė išvadas, kurių nepagrindžia byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

142.2.

15Pažymi, kad jis dėl jam inkriminuoto nusikaltimo niekada neprisipažino, viešosios tvarkos nepažeidė ir nemušė V. Š.. Be to, atkreipia dėmesį, kad teismas nuosprendyje išdėstė motyvus, dėl ko jo veiksmai nevertinami kaip administracinis nusižengimas, nors jo gynėjas jokioje bylos nagrinėjimo stadijoje tokio klausimo nekėlė. Teigia, kad teismas nuosprendyje tiesiog surašė jo ir liudytojų parodymus iš kaltinamojo akto, tik minimaliai pakoreguodamas stilių, tačiau visiškai jų nevertino, nors šių liudytojų parodymai yra reikšmingi tiesai nustatyti. Nurodo ir tai, kad buvo labai svarbūs ir jo gynybos iniciatyva iškviesto ir apklausto liudytojo E. J. parodymai, tačiau nuosprendyje nei vienu žodžiu neužsiimta, kad teisme tokis asmuo buvo apklaustas.

162.3.

17Pasak apelianto, nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes sąlyginai galima padalinti į dvi dalis, tai yra įvykiai, buvę kavinės „B.“ pagrindinėje salėje, ir įvykiai, buvę šios kavinės vestibiulyje, nes pagal teismo nustatytas aplinkybes, jis šiose dvejose vietose atliko skirtingus veiksmus V. Š. atžvilgiu, o juos pagrindžiantys byloje esantys faktiniai duomenys yra iš esmės skirtingi. Jis teismui nurodė, kad įvykio dieną su žmona L. G. atvyko papietauti į kavinę „B.“, ten sutiko V. Š., su juo bei kartu buvusiais vyrais pasisveikino ir V. Š. paklausė, kodėl jis meluoja, ar gerai jaučiasi meluodamas, nes pastarasis liudijo bankroto byloje, ir tuo metu jis draugiškai paplekšnojo V. Š. per petį, po ko V. Š. jam ir pasiūlė išeiti į vestibiulį. Jis sutiko ir tuo jų pokalbis pasibaigė, jis necenzūrinių žodžių nevartojo. Tačiau teismas, pasak nuteistojo, nustatė viešos tvarkos pažeidimą ir pripažino įrodymais V. Š., K. B. ir O. S. parodymus, nors jie buvo paneigti jo parodymais. Pažymi, kad, be jo, teisme buvo apklausta nemažai kavinės salėje buvusių asmenų, tačiau nuosprendyje jų parodymai tiesiog buvo perrašyti iš kaltinamojo akto, tačiau jų vertinimas nepateiktas. Tvirtina, kad jo parodymus patvirtino ir jo žmonos L. G. parodymai. Pasak nuteistojo, jeigu jo žmonos parodymai galėtų būti vertinami kaip siekis padėti jam išvengti atsakomybės, tai kiti apklausti liudytojai – R. V., L. U., D. R., niekaip nėra susiję su šios bylos dalyviais, kas reiškia, jog jie niekaip nesuinteresuoti bylos baigtimi ir jų parodymų turinio neįtakojo jokie pašaliniai ir subjektyvūs veiksniai. Pasak nuteistojo, liudytoja R. V., nors buvo per visą įvykį, nurodė, kad nieko nematė; liudytojas D. R. taip pat parodė, kad jokio konflikto nematė, kas reiškia, kad jokio konflikto kavinėje ir nebuvo. Jokio konflikto nematė ir liudytojai L. U. bei P. N.. Pažymi, kad kavinės „B.“ darbuotojos D. A. ir N. A. taip pat nurodė, kad jokio konflikto nematė ir apie jį negirdėjo, tos pačios kavinės „B.“ darbuotoja J. J. matė, kad jis kalbėjosi su V. Š., tačiau jokio triukšmo nebuvo, nematė jokių sužalotų asmenų. Apelianto tvirtinimu, skunde aptarti liudytojų parodymai patvirtino jo parodymus apie tai, kas vyko kavinės patalpose iki jam kartu su V. Š. išeinant į vestibiulį.

182.4.

19Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo V. Š. ir kartu su juo pietavusių liudytojų O. S. bei K. B. parodymai yra priešingi anksčiau nurodytiems liudytojų parodymams, tačiau teismas juos pripažino teisingais, o kitus liudytojų parodymus ignoravo. Atkreipia dėmesį į tai, kad vaizdo įrašuose taip pat užfiksuota, kaip jis kartu su žmona atvyksta į kavinę, aiškiai matomi jo veiksmai, kuriuos jis labai trumpą laiką atliko priėjęs prie V. Š., viena ranka švelniai plekšnojo jam per galvą ir pečius (jokiu būdu nemušė), užfiksuota, kad jis tuo pat metu šypsosi, o prie vieno stalelio su V. Š. sėdėję asmenys toliau ramiai tęsia pietus, tarpusavyje bendrauja, jų jokie jo žodžiai ar veiksmai negąsdina, nekelia pasipiktinimo. Matosi ir tai, kaip pro juos praeina kavinės darbuotoja, kuri į juos taip pat nekreipia dėmesio.

202.5.

21Nurodo, kad iš jo jau minėtų bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų R. V., D. R., L. U., P. N., D. A., N. A., J. J. nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog 2015 m. lapkričio 3 d. apie 12 val. jokiais jo veiksmais viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta, jokie aplinkiniai asmenys nepasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nebuvo nutrauktas jų poilsis pietų metu, nebuvo nutraukta įprasta kavinės veikla, kadangi byloje apklausti liudytojai nieko neįprasto nepastebėjo, o asmenys, kvietę apsaugą, net nesugebėjo paaiškinti kokiu tikslu ji buvo reikalinga, nes net nebuvo nustatyta kuriam asmeniui kilo noras paspausti pagalbos mygtuką. Vaizdo įrašas patvirtina ir tai, jog nebuvo sutrikdyti pietūs ir O. S. bei K. B.. O dėl liudytojo O. S. parodymų, jog jis buvo sutrikęs dėl jo žodžių, pasakytų V. Š., tai jo veiksmai turėtų būti vertinami kaip įžeidimas, o ne kaip viešosios tvarkos pažeidimas, nes kokie bebūtų jo išsakyti žodžiai, jie buvo skirti vienam vieninteliam asmeniui – V. Š..

222.6.

23Apelianto teigimu, nuosprendyje nurodytos aplinkybės apie tai, kad jis įžūliu elgesiu, būdamas agresyviai nusiteikęs ir garsiai šūkaudamas V. Š. atžvilgiu, kuris kavinėje pietavo ir sėdėjo prie stalo kartu su kitais dar dviem asmenimis, tyčia delnu plekšnodamas V. Š. per galvą ir vartodamas jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, tuo rodydamas aiškų visuomenės bei asmens negerbimą ir taip jį žemindamas kitų, pašalinių asmenų akivaizdoje bei demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, nėra objektyviai patvirtintos, kaip ir byloje esančiais įrodymais nebuvo paneigtos jo nurodytos aplinkybės.

242.7.

25Dėl jo suduoto smūgio V. Š. kavinės vestibiulyje apeliantas nurodo, kad to jokie pašaliniai asmenys nematė, kartu buvo išėjusi tik jo žmona L. G.. Jis nesupranta, kodėl V. Š. tvirtina, kad jis jį sumušė. Nukentėjusiojo parodymai dėl sumušimo ikiteisminio tyrimo metu nuolat pildėsi naujomis detalėmis. L. R. V., D. R., L. U., P. N., D. A., N. A. bei J. J. parodymai aktualūs ir vertinant, ar buvo koks nors konfliktas vestibiulyje, ar ne, tačiau jie nieko apie konfliktą nenurodė. Jo žmona L. G. parodė, kad, išėjusi į vestibiulį, pamatė jį stovintį prieš V. Š., jie stovėjo vienas prieš kitą ir gestikuliavo, ji jiems pasakė baigti ginčytis ir jie po to visi grįžo atgal į kavinę. Liudytojai O. S. bei K. B. apskritai nurodė, kad to, kas vyko vestibiulyje, jie nematė, iš ten jokio sklidusio triukšmo negirdėjo. Atkreipia dėmesį į tai, kad nors teisme V. Š. nurodė, kad tuo metu, kai jis vestibiulyje buvo mušamas, visą šį veiksmą matė mažiausiai du asmenys, tačiau byloje esantys vaizdo įrašai tai paneigia, nes jame matosi, jog tuo metu, kai jie buvo išėję į vestibiulį, niekas į kavinę iš lauko užėjęs nebuvo, nes tokių asmenų nefiksavo nei kavinės „B.“ prieigose lauke, nei viduje įrengtos vaizdo kameros. Be to, nors teisme V. Š. parodė, kad jam pažįstamas E. J. po įvykio buvo sakęs, jog pastarajam jis minėjo, jog „išjungiau V. Š.“, tačiau teisme kaip liudytojas apklaustas E. J. šią aplinkybę kategoriškai paneigė. Pažymi, kad 2015 m. lapkričio 3 d. į kavinę „B.“ buvo kviesta apsauga ir ji buvo atvykusi, tačiau su apsaugos darbuotojais iš konflikto dalyvių niekas nesikalbėjo, niekas nesikreipė jokios pagalbos. Visa tai, nuteistojo tvirtinimu, reiškia, kad nukentėjusysis po tariamo konflikto niekam jokių priekaištų neturėjo, nieko aiškinti apie jam padarytus sužalojimus nenorėjo. Pasak apelianto, tai įrodo, kad jokio smurto fakto kavinės „B.“ vestibiulyje nebuvo, V. Š. siekia jį apkalbėti. Tai, nuteistojo nuomone, patvirtina ir nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas, nes kuo toliau, tuo jis vis daugiau prisimindavo įvykio detalių, painiojosi dėl suduotų smūgių kiekio. Be to, atkreipia dėmesį, kad teisiamojo posėdžio metu apklausta policijos pareigūnė V. R., kuri nurodė, kad įvykio dieną ji bendravo su V. Š., tačiau šis jai jokių duomenų apie tai, kad būtų sumuštas, nepasakė, nurodė, kad jeigu tik pareiškėjas būtų užsiminęs apie smurtą, būtų iškart pradedamas ikiteismini tyrimas, skiriama užduotis teismo medicinos tyrimui, apžiūrima įvykio vieta ir atliekamos kitos būtinos procedūros. Pažymi, kad byloje nėra atliktas nei vienas teismo medicinos tyrimas, o paskutinė teismo medicinos ekspertizė ir joje suformuluota išvada taip pat patvirtina, kad šioje baudžiamojoje byloje faktiniai duomenys apie V. Š. padarytus sužalojimus yra tarpusavyje prieštaraujantys. Tvirtina, kad visos specialistų išvados apie sužalojimus padarytos išimtinai įvertinus tik medicininius dokumentus, o šių turinys ir surašymo aplinkybės vėlgi kelia daug abejonių.

262.8.

27Skunde išdėstydamas medicininių išvadų turinį nuteistasis tvirtina, kad tyrimo metu buvo pašalinta aplinkybė apie sulaužytą šonkaulį nukentėjusiajam, nors smegenų sukrėtimą V. Š. taip pat diagnozavo gydytojas S. K., kuris neturi kompetencijos tirti galvos smegenų traumos. Pažymi, kad iš medicinos dokumentų matyti, jog V. Š. po vizito pas gydytoją S. K., su pastarojo nustatyta diagnoze, kuriai nustatyti jis neturėjo kompetencijos, nuvyko pas UAB „( - )“ bendrosios praktikos gydytoją R. A., kuri, savo ruožtu, viršydama bendrosios praktikos gydytojo kompetenciją, nustatytą Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1013 patvirtintoje Lietuvos medicinos normoje MN 14:2005, nes gydymą dėl galvos smegenų sukrėtimo gali skirti neurologas ar neurochirurgas, o ne bendrosios praktikos gydytojas, paskyrė neteisingą gydymą (paskirtas vaistas „Diazepamas“). Atsižvelgdamas į tai, apeliantas nurodo, kad V. Š. galvos smegenų sukrėtimas buvo konstatuotas nepagrįstai, nes jį diagnozavo nekompetentingas gydytojas, o kompetenciją turintis specialistas nerevizavo, kas reiškia, jog smegenų sukrėtimo diagnozė patvirtinta nebuvo ir apie šį sužalojimą abejonių nekeliančių įrodymų nėra. Atkreipia dėmesį į tai, kad visus kitus V. Š. padarytus kūno sužalojimus taip pat diagnozavo tas pats gydytojas S. K., tačiau dėl jų nei buvo skirtas gydymas, nei yra duomenų iš kitų specialistų, o viskas fiksuota iš nukentėjusiojo parodymų. Pažymi, kad apie tai plačiau yra nurodyta UAB „( - )“ teismo medicinos konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. ( - ), kuri buvo surašyta ir gauta nuteistojo iniciatyva.

283.

29Atsiliepimų į nuteistojo S. G. apeliacinį skundą negauta.

304.

31Teismo posėdžio metu nuteistasis S. G. ir jo gynėjas advokatas Mindaugas Barkauskas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras Gintautas Vileikis prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

32Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

33III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

345.

35Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis S. G. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei veikos kvalifikavimu.

366.

37Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

38Dėl įrodymų vertinimo

397.

40Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

418.

42Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-10-699/2018, 2K-334-699/2018). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

439.

44Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs ir įvertinęs pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvadas dėl S. G. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir teisingai įvertinti įrodymai, kurių pakanka neabejotinoms teismo išvadoms padaryti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė liudytojus (ne tik nurodytus kaltinamajame akte, tačiau ir kitus) R. V., D. R., O. S., L. U., P. N., L. G., K. B., D. T., A. B., V. B., V. V., R. A., D. A., N. A., S. K., J. J., E. J., V. R., teismo medicinos ekspertus Rimantą P. P. ir V. K. (V. K.), nukentėjusįjį V. Š. ir kaltinamąjį S. G., nustatyta tvarka paskelbė rašytinius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo ir nuteistąjį S. G. teisinančius įrodymus (iš kaltinimo pagrįstai buvo pašalinti trys smūgiai nukentėjusiajam į veidą (nukentėjusiojo parodymai), nes byloje nebuvo surinkta tai patvirtinančių įrodymų, todėl teismas abejones vertino nuteistojo naudai), ir jį kaltinančius įrodymus (nukentėjusiojo, liudytojų O. S. ir K. B. parodymus, vaizdo kamerų padarytus įrašus, duomenis apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus), o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – S. G. teisinančius – įrodymus (paties nuteistojo S. G. parodymus). Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas S. G. baudžiamąją bylą, iš esmės baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, nepažeidė.

4510.

46Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo V. Š. parodymais ir jų pagrindu nustatė, kad nuteistasis S. G., priėjęs prie kavinėje „B.“ pietavusio V. Š., tyčia delnu plekšnojo nukentėjusiajam per galvą ir vartojo jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, taip jį žemindamas kitų asmenų akivaizdoje, po ko, jam ir nukentėjusiajam išėjus į kavinės „B.“ vestibiulį, jis sudavė nukentėjusiajam rankos kumščiu ne mažiau kaip vieną smūgį į galvos sritį bei vieną kartą koja spyrė jam į kairįjį šoną ir vieną kartą spyrė į kairės kojos blauzdą, tuo padarydamas nukentėjusiajam galvos sumušimą su kairio skruosto minkštųjų audiniu patinimu bei lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, odos įdrėskimą kairėje blauzdoje. Nukentėjusysis V. Š., apklausiamas pirmos instancijos teisme, parodė, kad jam pietaujant kavinėje „B.“ kartu su O. S. ir K. B., prie jų staliuko priėjo S. G., kuris, nepaisydamas O. S. prašymų nusiraminti, jį įžeidinėjo, vartodamas jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, įžeidžiamai plekšnojo jam per galvą, grasino visą gyvenimą nepalikti jo ramybėje, po ko jis pasiūlė S. G. išeiti į vestibiulį (tikėdamasis, kad S. G. nusiramins). Jiems išėjus į vestibiulį, S. G. sudavė jam kelis smūgius kumščiais ir kojomis į galvą, kairės kojos blauzdą bei kairį šoną. Muštynes vestibiulyje matė S. G. žmona L. G. (kuri jas ir nutraukė), du nepažįstami žmones (kurie tuo metu buvo vestibiulyje ir prašė liautis) bei kavinės darbuotojos (kurios iškvietė apsaugą). Po to jis grįžo prie staliuko, tačiau valgyti negalėjo, nes jam buvo prakirsta lūpa, iš kurios bėgo kraujas, todėl ėjo į tualetą nusiprausti. Po to kreipėsi į medikus. Netikėti šiais nukentėjusiojo V. Š. parodymais ir jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme buvo iš esmės nuoseklūs ir vienodi (1 t., b. l. 23-24, 26-28, 30-32; 3 t., b. l. 44-45), be to, šiuos savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir akistatų su liudytoja L. G. bei įtariamuoju S. G. metu (1 t., b. l. 111-113; 2 t., b. l. 42-44). Tai, kad įvykio dieną (2015 m. lapkričio 3 d.) rašydamas pareiškimą policijai ir duodamas paaiškinimus, nukentėjusysis V. Š. neužsiminė apie tai, kad buvo sumuštas (1 t., b. l. 4-5), nesudaro pagrindo abejoti jo parodymais, kadangi tai buvo pirminė tyrimo stadija, ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas, tiek pareiškimas, tiek paaiškinimas yra labai trumpi, neinformatyvūs. Be to, svarbu ir tai, kad tokiu atveju nukentėjusieji dažniausiai būna pasimetę, todėl visų aplinkybių nenurodo. Pats nukentėjusysis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad iš pradžių nenorėjo, kad S. G. būtų nubaustas, o tenorėjo, kad su juo būtų profilaktiškai pasikalbėta (1 t., b. l. 26-28).

4711.

48Netikėti šiais nukentėjusiojo V. Š. parodymais nėra pagrindo ir todėl, kad parodymus jis davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visa pirma, tai kartu su nukentėjusiuoju pietavusių liudytojų O. S. ir K. B. parodymai. Šie liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 66-67, 81-82), tiek teisme patvirtino, kad nuteistasis S. G. kavinėje įžeidžiamai kabinėjosi prie nukentėjusiojo V. Š., tai yra vadino jį necenzūriniais žodžiais, ranka plekšnojo jam per galvą, grasino nepalikti ramybėje, o kai nukentėjusysis grįžo iš kavinės vestibiulio, iš jo lūpos bėgo kraujas, lūpa buvo patinusi, nukentėjęs buvo sukrėstas, iš pradžių nevalgė, o ėjo nusiprausti veido, į kavinę buvo atvykęs apsaugos darbuotojas (2 t., b. l. 184-186). Netikėti šiais liudytojų O. S. ir K. B. parodymais pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo jokio pagrindo, kadangi šie liudytojų parodymai yra iš esmės vienodi ir nuoseklūs, liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kad liudytojai O. S. ir K. B. būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus nuteistojo atžvilgiu. Nors nuteistasis S. G. teisme ir nurodė, kad jis nesutaria su liudytoju O. S. dėl verslo reikalų, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų. O liudytojas K. B. ir nuteistasis S. G. iki įvykio išvis nebuvo pažįstami, todėl šis liudytojas net negalėjo turėti motyvo neteisingai apkaltinti nuteistąjį.

4912.

50Aukščiau tekste minėtus nukentėjusiojo V. Š. ir liudytojų O. S. bei K. B. parodymus patvirtina ir kavinės „B.“ vaizdo įrašymo kamerų padaryti vaizdo įrašai (1 t., b. l. 116-119, 121-122). Iš kavinės viduje buvusios vaizdo kameros įrašo matyti, kad prie staliuko sėdi nukentėjusysis V. Š. (apsirengęs mėlynu megztiniu) ir liudytojai O. S. bei K. B.. 12.01.06 val. (vaizdo įraše nurodytu laiku) į kavinę ateina nuteistasis S. G. su žmona. Nuteistasis prieina prie staliuko, prie kurio sėdi nukentėjusysis, kažką jam sako, tris kartus paplekšnoja delnu jam per galvą (viršugalvį, sprandą), pasilenkęs prie nukentėjusiojo grūmoja pirštu (kas patvirtina nukentėjusiojo ir anksčiau minėtų liudytojų parodymus apie grasinimus nepalikti nukentėjusiojo ramybėje), po ko nukentėjęs ir nuteistasis 12.01.56 val. išeina (į vestibiulį). Netrukus, tai yra 12.02.16 val., į vestibiulį išeina ir kartu su nuteistuoju atėjusi moteris (liudytoja L. G.). 12.02.56 val. nukentėjusysis, nuteistasis ir liudytoja L. G. grįžta iš vestibiulio (atkreiptinas dėmesys į tai, kad vaizdo įrašas nėra ištisinis – jame akivaizdžiai trūksta laikotarpio nuo 12.02.40 val. iki 12.02.55 val.). Nuteistasis ir liudytoja L. G. nueina į kavinės gilumą, o nukentėjusysis sėda prie savo staliuko, tačiau nevalgo jau patiektos sriubos, akivaizdžiai yra susijaudinęs, ranka liečia veidą (nosį, lūpas), žiūri į pirštus, po to (12.03.15 val.) išeina į vestibiulį (kas patvirtina nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymus apie kraujuojančią nukentėjusiojo lūpą). Nukentėjusysis grįžta prie stalo 12.04.00 val., tačiau iki 12.05.15 val. nevalgo, vėl ranka liečia veidą, žiūri į pirštus, po to pradeda valgyti. 12.11.51 val. į kavinės vidų ateina apsaugos darbuotojas (kas patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus apie tai, kad kavinės darbuotojos kvietė apsaugą), kuris prieina prie baro ir kalbasi su kavinės darbuotoja iki 12.12.23 val., tada apsaugos darbuotojas išeina. Visą tą laiką nukentėjusysis V. Š. nevalgo ir žiūri į baro pusę, kur kalbasi kavinės darbuotoja ir apsaugos darbuotojas (atkreiptinas dėmesys į tai, kad vaizdo įraše trūksta laikotarpio nuo 12.11.24 val. iki 12.11.50 val.). Iš prie kavinės lauko durų buvusios vaizdo kameros vaizdo įrašo matyti, kad 12.11.28 val. prie kavinės automobiliu atvyksta apsaugos darbuotojas, įeina į kavinę ir iš jos išeina 12.12.30 val., po dar kurį laiką kalbasi telefonu, sėdi automobilyje ir po to išvažiuoja.

5113.

52Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad minėti kavinės „B.“ vaizdo įrašymo kamerų padaryti vaizdo įrašai paneigia nukentėjusiojo V. Š. parodymus, kad nuteistojo ir nukentėjusiojo muštynes vestibiulyje matė du ten tuo metu buvę asmenys, kadangi, nuteistojo teigimu, tuo laikotarpiu vaizdo kameros neužfiksavo jokių į kavinę įeinančių ar išeinančių asmenų, teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka, kadangi, kaip jau buvo minėta šios nutarties 12 punkte, į bylą pateikti vaizdo įrašai yra nepilni, juose akivaizdžiai neužfiksuoti tam tikri laikotarpiai, reikšmingi šiai apeliaciniame skunde nurodytai aplinkybei patikrinti. Be to, kaip matyti iš liudytojų parodymų bei byloje esančio kavinės – motelio „B.“ pirmo aukšto plano (3 t., b. l. 17), iš šios kavinės vestibiulio (holo), galima patekti ne tik į kavinę (kur pietavo nukentėjusysis ir kiti asmenys), tačiau ir kitas kavinės – motelio patalpas, tame tarpe ir esančias antrame šio pastato aukšte. Todėl konstatuotina, kad minėti vaizdo įrašai nepaneigia nukentėjusiojo V. Š. parodymų, kad nuteistojo ir nukentėjusiojo muštynes vestibiulyje matė du ten tuo metu buvę asmenys. Atlikti kokius nors procesinius veiksmus tam, kad nustatyti, kodėl pateikti vaizdo įrašai yra nepilni, netikslinga, kadangi ir be specialistų išvados akivaizdu, kad įrašai nepilni, o ieškoti pilno vaizdo įrašo, praėjus daugiau nei trims metams po įvykio, taip pat nėra prasmės.

5314.

54Nukentėjusiojo V. Š. ir liudytojų O. S. bei K. B. parodymus patvirtina ir medicininiai dokumentai (3 t., b. l. 3-11, 14), specialisto išvados Nr. ( - ), Nr. ( - ), Nr. ( - ), Nr. ( - ), teismo medicinos konsultacinė išvada Nr. ( - ) (3 t., b. l. 57-75), ekspertizės aktas Nr. ( - ) (3 t., b. l. 110-113), iš kurių matyti, kad V. Š. įvykio metu buvo sužalotas. Iš jų matyti, kad nukentėjusysis V. Š. į medikus kreipėsi iškart po įvykio – tą pačią dieną (2015 m. lapkričio 3 d.) 14.20 val. jis buvo apžiūrėtas ( - ) ligoninės gydytojo S. K., kuris nustatė, kad nukentėjusiajam įdrėksta kairė blauzda, patinusi kairio skruosto sritis, skausminga nosies sritis, skausminga kairės krūtinės pusės 6-9 šonkaulio sritis raktikaulio vidurinėje linijoje, nukentėjusysis apsunkintai stovi Rombergo pozoje. Nukentėjusiajam V. Š. padaryti sužalojimai buvo nustatyti specialisto išvada Nr. ( - ) (1 t., b. l. 145-146), specialisto išvada Nr. ( - ) (1 t., b. l. 149-150), specialisto išvada Nr. ( - ) (1 t., b. l. 154-155), specialisto išvada Nr. ( - ) (1 t., b. l. 158), teismo medicinos konsultacine išvada Nr. ( - ) (3 t., b. l. 57-75), ekspertizės aktu Nr. ( - ) (3 t., b. l. 110-113). Ekspertizės aktu Nr. ( - ) (kuriuo ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam padarytus sužalojimus) nustatyta, kad nukentėjusysis V. Š. 2015 m. lapkričio 3 d. įvykio metu patyrė kairio skruosto srities sumušimą su lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, odos įdrėskimą kairėje blauzdoje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą (3 t., b. l. 110-113).

5515.

56Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje nebuvo surinkta jokių abejonių nekeliančią įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiajam V. Š. padarytą lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą. Kaip jau buvo minėta, ekspertizės akte Nr. ( - ) (kuriuo ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam padarytus sužalojimus) pateikta kategoriška išvada, kad dėl galvos traumos V. Š. nustatytas kairio skruosto srities sumušimas, išoriškai pasireiškęs audinių patinimu bei lydimas lengvos formos smegenų sukrėtimo (3 t., b. l. 110-113). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo ekspertų komisija, pateikdama šią išvadą, įvertino visus nukentėjusiojo V. Š. medicininius dokumentus bei anksčiau šioje byloje pateiktas teismo medicinos specialistų išvadas, tame tarpe ir nuteistojo gynėjo prašymu pateiktą specialisto P. P. konsultacinę išvadą Nr. ( - ) (3 t., b. l. 57-75). Svarbu ir tai, kad visose be išimties specialisto išvadose buvo nustatyta, kad nukentėjusiajam V. Š. buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas. Teismo medicinos specialisto R. P. išvadą, kad nukentėjusiajam V. Š. dėl padaryto galvos smegenų sukrėtimo buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata (1 t. b. l. 158), paneigė ekspertų komisijos nustatyta aplinkybė, kad objektyvi neurologinė simptomatika nebuvo užfiksuota praėjus daugiau nei 10 dienų nuo traumos, todėl nukentėjusiajam padaryta galvos trauma ekspertų komisijos buvo kvalifikuota kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (3 t., b. l. 110-113). Šią ekspertų komisijos išvadą pirmos instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir ekspertas V. K. (V. K.), kuris papildomai nurodė, kad neurologas (gydytoja V. V.) patvirtino galvos smegenų sukrėtimo diagnozę, kurią pirminės apžiūros metu konstatavo traumatologas (gydytojas S. K.), kuris, nors ir neturėjo kompetencijos diagnozuoti galvos smegenų sukrėtimo diagnozės, tačiau galėjo ją įtarti. Ekspertas taip pat nurodė, kad ekspertų komisija pripažįsta šią diagnozę (galvos smegenų sukrėtimą), nes neurologas ją konstatavo pagrįstai (3 t., b. l. 177-178). Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nebuvo surinkta jokių abejonių nekeliančią įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiajam V. Š. padarytą lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, atmestinas kaip nepagrįstas.

5716.

58Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusiajam V. Š. galimai buvo paskirtas netinkamas gydymas dėl galvos smegenų sukrėtimo (bendrosios praktikos gydytoja R. A. paskyrė nukentėjusiajam vaistą „Diazepamą“), nėra šios apeliacijos dalykas, nes pirmosios instancijos teismas pagal nuteistajam S. G. pateiktą kaltinimą neprivalėjo nustatinėti šios aplinkybės ir pagrįstai to nedarė. Be to, kaip teismo posėdžio metu nurodė liudytoja R. A., ji vaistą „Diazepamą“ skyrė nukentėjusiajam, nes jis buvo sudirgęs, stresinėje situacijoje (3 t., b. l. 175-176). Iš eksperto V. K. (V. K.) parodymų teismo posėdžio metu matyti, kad šių vaistų paskyrimas nukentėjusiajam niekaip negalėjo įtakoti jam nustatytos galvos smegenų sukrėtimo diagnozės, kadangi nystagmas (galvos smegenų sukrėtimo simptomas) pirmiausia buvo nustatytas dar iki šio vaisto paskyrimo (3 t., b. l. 177-178).

5917.

60Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos faktines aplinkybes, pagrįstai nesirėmė nuteistojo (tuo metu kaltinamojo) S. G. parodymais, kad jis tik pasiteiravo nukentėjusiojo V. Š., kaip jis jaučiasi sakydamas netiesą teisme, kad jis tik gestikuliavo rankomis ir nekliudė nukentėjusiojo (tai yra, jo nemušė), ir juos atmetė, kadangi šie nuteistojo parodymai paneigti nukentėjusiojo V. Š., liudytojų O. S. bei K. B. parodymais, kavinės „B.“ vaizdo įrašymo kamerų vaizdo įrašais, duomenimis, patvirtinančiais nukentėjusiajam padarytus sužalojimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

6118.

62Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas dalį teisme ištirtų duomenų, kuriuos pripažino įrodymais (ne tik apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų L. G., R. V., D. R., L. U., P. N., D. A., N. A., J. J. bei V. R. parodymų, tačiau ir liudytojų D. T., A. B., V. B., V. V., R. A. ir S. K. parodymų, taip pat specialisto R. P. P. ir V. K. (V. K.) parodymų), išvis nevertino, o dėl teisme apklausto liudytojo E. J. parodymų pripažinimo įrodymu net nepasisakė, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (teismo pareigą įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą), tačiau konstatuoja, kad šis pažeidimas nėra esminis, tai yra, nesukliudė pirmos instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, tai pat nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl ko reikėtų naikinti skundžiamą nuosprendį (BPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

6319.

64Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017). Kadangi pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė visus įrodymus, ėmėsi visų įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, taip pat įvertino visus proceso metu surinktus bylos išsprendimui reikšmingus įrodymus (dėl kurių apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė), todėl esminio baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo nepadarė. Apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų parodymai (o taip pat kitų liudytojų, specialisto ir eksperto parodymai), kurių skundžiamame nuosprendyje neįvertino pirmosios instancijos teismas, nelaikytini reikšmingais bylos išsprendimui, tai yra tokiais, kurių nesant nebūtų galima išsamiai išnagrinėti visų esminių bylos aplinkybių. Tuo labiau, kad, kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas turi teisę vertinti pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus ir tokiu būdu ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą neesminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą.

6520.

66Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, kad nei vienas iš šios nutarties 19 punkte paminėtų įrodymų neturi įtakos pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nuteistojo S. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Liudytoja R. V. parodė, kad buvo kavinėje, tačiau konflikto nematė, triukšmo negirdėjo, išeidama iš kavinės matė, kad atvažiavo apsauga, kurią kavinės personalas kviečia, kai įvyksta konfliktas, muštynės (2 t., b. l. 183-184). Liudytojas D. R. parodė, kad buvo atvykęs į kavinę papietauti, tačiau jokio konflikto ir apsaugos darbuotojo nematė (2 t., b. l. 184). Liudytoja L. U. parodė taip pat, kaip liudytoja R. V., patvirtindama, kad matė atvykusią apsaugą, kurią barmenė – administratorė kviečia, kai yra konfliktas. Sėdėjo kavinės gale, konflikto nematė (2 t., b. l. 185). Liudytojas P. N. parodė, kad kavinėje buvo, tačiau nepamena, kas įvyko. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad pietaudamas kavinėje matė, kad prie vieno staliuko, esančio netoli baro, sėdėjo trys jam iš matymo pažįstami vyriškiai. Prie to staliuko priėjo dar vienas jam iš matymo pažįstamas vyriškis, kuris kažką kalbėjo su prie stalo sėdinčiais vyrais, po to su vienu iš prie stalo sėdėjusiu vyru nuėjo į vestibiulį, tačiau, kas ten tarp jų vyko, nematė. Abu vyrai į kavinę grįžo maždaug po 2 minučių, jie atrodė ramūs ir nesusierzinę (1 t., b. l. 89-90; 2 t., b. l. 185). Liudytojas D. T. parodė, kad dirbo apsaugos darbuotoju „( - )“, į įvykį buvo iškviestas paspaudus pavojaus mygtuką. Jam atvykus viskas jau buvo pasibaigę, niekas pagalbos neprašė (2 t., b. l. 186-187). Liudytoja D. A., kad įvykio metu buvo virtuvėje šalia baro, išgirdo kažkokį sambrūzdį ir paspaudė apsaugos mygtuką, tačiau nieko, kas įvyko, nematė. Barmenės pradėjo vaikščioti ir sakyti, kad vyksta kažkoks sambrūzdis ar susistumdymas, todėl ir paspaudė apsaugos mygtuką. Viena padavėja pasakė, kad vyksta muštynės. Matė, kaip iš vestibiulio grįžo šie du vyrai (nukentėjusysis ir kaltinamasis), smurto žymių nepastebėjo. Klientų rimtis sutrikdyta nebuvo, pretenzijų iš jų nebuvo (3 t., b. l. 42). Liudytoja N. A. parodė, kad tą dieną dirbo kavinėje „B.“, konflikto nematė, tik iš kolegės girdėjo, kad vyksta muštynės. Matė, kad kaltinamąjį ramino jo žmona. Kavinės klientų rimtis tą dieną nebuvo sutrikdyta (3 t., b. l. 43). Liudytoja J. J. parodė, kad tą dieną dirbo kavinėje „B.“ barmene – padavėja, šie asmenys (nukentėjusysis ir kaltinamasis) puolė vienas ant kito, susistumdė, tačiau kas kam sudavė nematė, todėl jos iškvietė apsaugą. Viskas vyko labai trumpai. Klientai nesiskundė, tačiau jų rimtis buvo kažkiek sutrikdyta, nes buvo tiesiog nepatogu (3 t., b. l. 100-101).

6721.

68Liudytojų R. V., L. U., D. T., D. A., N. A. ir J. J. parodymai tik patvirtina nukentėjusiojo V. Š. ir liudytojų O. S. bei K. B. parodymus, kad konfliktas (muštynės) kavinėje buvo ir dėl to buvo iškviestas bei atvyko apsaugos darbuotojas (D. T.), ir niekaip nepaneigia nukentėjusiojo bei šių liudytojų parodymų dėl įvykio aplinkybių. Tai, kad liudytojai R. V., D. R., L. U., P. N. parodė, kad jų poilsis nebuvo sutrikdytas (nes jie konflikto nematė), nereiškia, kad konflikto nebuvo ir įvykio metu kavinėje buvusių žmonių rimtis išvis nebuvo sutrikdyta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie liudytojai nurodė, jog pietų metu sėdėjo atokiau nuo vestibiulio, todėl tikrai galėjo negirdėti ir nematyti konflikto, tuo labiau, kad pagrinde jis vyko vestibiulyje. Liudytojų D. A. ir N. A. parodymai, kad įvykio metu kavinės klientų rimtis nebuvo sutrikdyta, paneigti nukentėjusiojo V. Š. parodymais, liudytojų O. S. bei K. B. parodymais, kad nukentėjusysis V. Š. kavinėje (vestibiulyje) buvo sumuštas (ką patvirtina specialistų ir ekspertų išvados bei medicininiai dokumentai), taip pat liudytojos J. J. parodymams, kad įvykiu (muštynėmis) kavinės klientų rimtis buvo kažkiek sutrikdyta. Šiuos liudytojų D. A. ir N. A. parodymus (kad kavinės klientų rimtis nebuvo sutrikdyta) paneigia ir byloje nustatytos aplinkybės – tai, kad nuteistasis S. G. kavinės salėje įžūliai kabinėjosi prie nukentėjusiojo V. Š., jį įžeidinėjo necenzūriniai žodžiais, o po to kavinės vestibiulyje sumušė; tai, kad dėl nuteistojo sukeltų muštynių kavinės personalas iškvietė apsaugos darbuotoją, kuris atvyko į kavinę; tai, kad muštynes matė du tuo metu kavinės – motelio vestibiulyje buvę asmenys, kurie prašė nuteistojo liautis (šie asmenys liko nenustatyti, tačiau nukentėjusiojo parodymai dėl jų buvimo nepaneigti). Vertinant liudytojų D. A. ir N. A. parodymus atsižvelgtina ir į tai, kad jos yra kavinės – motelio „B.“ darbuotojos, tai yra suinteresuotos, kad viešai nepasklistų neigiama informacija apie šią kavinę, o nuteistasis S. G., kaip matyti iš jo paties parodymų, yra nuolatinis šios kavinės klientas, be to, yra žinomas T. mieste žmogus (įvykio metu buvo T. „L.“ klubo prezidentas). Svarbu ir tai, kad šios liudytojos pirmą kartą šioje byloje buvo apklaustos praėjus beveik metams po įvykio – D. A. 2016 m. lapkričio 2 d. (1 t., b. l. 101-102), o N. A. – 2016 m. spalio 5 d. (1 t., b. l. 78-79), todėl kai kurių aplinkybių galėjo ir neprisiminti. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija liudytojų D. A. ir N. A. parodymais, kad įvykiu kavinės klientų rimtis nebuvo sutrikdyta, nesivadovauja ir juos atmeta kaip nepatikimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

6922.

70Liudytojai A. B., V. B., V. V., R. A. ir S. K. patvirtino aplinkybes, kurias jie nurodė nukentėjusiojo V. Š. medicininiuose dokumentuose (3 t., b. l. 21-22, 81-83). Visi šie liudytojai patvirtino nukentėjusiojo V. Š. parodymus, kad jis įvykio metu buvo sužalotas (tuo pačiu paneigdami nuteistojo S. G. parodymus, kad jis nemušė nukentėjusiojo). Specialistas R. P. P. patvirtino savo specialisto išvadose nurodytas išvadas apie nukentėjusiojo V. Š. sužalojimo aplinkybes (3 t., b. l. 23-24). Teismo medicinos ekspertas V. K. (V. K.) patvirtino ekspertizės akte Nr. ( - ) (01) nurodytas išvadas apie nukentėjusiojo V. Š. sužalojimo aplinkybes (3 t., b. l. 110-113), ir nurodė, kad ekspertų komisija pripažįsta nukentėjusiajam nustatytą diagnozę (galvos smegenų sukrėtimą), nes neurologas ją konstatavo pagrįstai (3 t., b. l. 177-178). Šie specialisto ir eksperto parodymai patvirtina nukentėjusiojo V. Š. parodymus, kad jis įvykio metu buvo sužalotas ir paneigia nuteistojo S. G. parodymus, kad jis nemušė nukentėjusiojo.

7123.

72Liudytoja L. G. parodė, kad negirdėjo, jog jos sutuoktinis S. G. būtų koliojęs V. Š. ar vartojęs jo atžvilgiu užgaulius bei necenzūrinius žodžius. Kavinėje jokio triukšmo, pakelto tono nebuvo. S. G. ir V. Š. išėjus į vestibiulį, netrukus išėjo ir ji. Visko, kas vyko tarp jų vestibiulyje nematė, nes išėjo vėliau už juos. Matė, kad jie stovėjo vienas prieš kitą, gestikuliavo, tačiau fizinio kontakto nematė. Jiems liepė baigti ginčytis. Nematė, kad V. Š. lūpa būtų buvusi prakirsta, kraujo nematė. S. G. akiniai buvo nukritę, tačiau jis juos pasiėmė ir užsidėjo. Buvo iškviesta apsauga (2 t., b. l. 185-186). Šiais liudytojos L. G. parodymais teisėjų kolegija nesivadovauja ir juos atmeta kaip nepatikimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kadangi jie paneigti kitais byloje surinktais įrodymais (nukentėjusiojo, liudytojų O. S. bei K. B. parodymais, vaizdo įrašais, duomenimis dėl nukentėjusiojo sužalojimo ir kitais), be to, L. G. yra nuteistojo sutuoktinė, todėl ji yra suinteresuota bylos baigtimi.

7324.

74Liudytojas E. J. parodė, kad su S. G. apie įvykį kalbėjo, perskaitęs apie tai straipsnį spaudoje. S. G. sakė, kad straipsnis yra neteisingas. Tuo kalba ir užsibaigė. S. G. jam nesakė, kad įvyko muštynės ir nesakė, kad „išjungė V. Š.“. Su V. Š. apie įvykį nekalbėjo (3 t., b. l. 101-102). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad šie liudytojo E. J. parodymai paneigia nukentėjusiojo V. Š. parodymus, kad S. G. susitiko „L.“ klubo narį E. J. ir jam sakė, kad „išjungė V. Š.“ (3 t., b. l. 44), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis V. Š. tame pačiame teismo posėdyje, kuriame pasakė šiuos apeliaciniame skunde nurodytus žodžius, paaiškino, kad šiuos žodžius jis sužinojo iš trečiojo asmens, o ne iš paties E. J., todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusysis V. Š. sakė netiesą. Kadangi liudytojo E. J. parodymai nei patvirtina, nei paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie nelaikyti įrodymu (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja ir nukentėjusiojo V. Š. parodymais, kad S. G. E. J. sakė, jog „išjungė V. Š.“, kadangi nukentėjusysis nenurodė šaltinio (asmens), iš kurio sužinojo šią aplinkybę, todėl nėra galimybės patikrinti šios aplinkybės BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

7525.

76Liudytoja V. R. parodė, kad dirba Telšių apskrities VPK vyriausiąja tyrėja ir surašė nukentėjusiojo V. Š. pareiškimą ir paaiškinimus, tačiau paties įvykio neatsimena. Rašė iš nukentėjusiojo žodžių, nes taip visada daro. Jei nukentėjęs būtų nurodęs, kad yra sužalotas, būtų nukreipę pas medikus (3 t., b. l. 145-146). Šie liudytojos V. R. parodymai tik patvirtina nukentėjusiojo V. Š. parodymus, kad įvykio dieną rašydamas pareiškimą policijai ir duodamas paaiškinimus neužsiminė apie tai, kad buvo sumuštas, nes iš pradžių nenorėjo, kad S. G. būtų nubaustas, o tenorėjo, kad su juo būtų profilaktiškai pasikalbėta, be to, jis galvojo, kad sąvoka „konfliktas“ apima ir muštynes (1 t., b. l. 26-28).

7726.

78Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad dalis skundžiamame nuosprendyje išdėstytų pirmosios instancijos teismo išvadų neatitinka bylos aplinkybių. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad S. G. kavinėje tyčia delnu plekšnojo nukentėjusiajam V. Š. į galvą ir vartojo jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius „būdamas agresyviai nusiteikęs ir garsiai šaukdamas“, nors šių aplinkybių nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys (apie tai, kad nuteistasis S. G. kavinėje buvo agresyviai nusiteikęs ir garsiai šaukė, nenurodė nei nukentėjusysis, nei kavinėje buvę liudytojai; kad nuteistasis būtų agresyviai elgęsis nematyti ir iš byloje esančių ir anksčiau aptartų vaizdo įrašų). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis S. G. aukščiau minėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu atliko ne būdamas agresyviai nusiteikęs, o norėdamas pažeminti nukentėjusįjį. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad „teismas atmeta kaltinamojo gynėjo poziciją, kad kaltinamojo S. G. veikoje galima įžvelgti tik Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo požymius, o ne nusikalstamą veiką“, nors, kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, šios skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys (prie bylos yra pridėta nuteistojo S. G. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko baigiamoji kalba (3 t., b. l. 165-174), kur tokia gynėjo pozicija neišsakyta, tokios gynėjo pozicijos nėra užfiksuota ir teismo posėdžio garso įrašuose bei teismo posėdžio protokoluose). Kadangi šios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas nuosprendis keistinas ir iš jo šalintinos aprašomojoje dalyje nurodytos aplinkybės: „būdamas agresyviai nusiteikęs ir garsiai šaukdamas“; „teismas atmeta kaltinamojo gynėjo poziciją, kad kaltinamojo S. G. veikoje galima įžvelgti tik Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo požymius, o ne nusikalstamą veiką“ (BPK 328 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

7927.

80Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas aprašomoje skundžiamo nuosprendžio išdėstydamas dalies teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymų turinį, nurodė ne tai, ką šie asmenys realiai papasakojo teisiamojo posėdžio metu, o iš esmės perspausdino kaltinamajame akte nurodytus šių asmenų parodymus, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, kad nuosprendžio aprašomoje dalyje turi būti nurodomas tik teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų turinys (kas liečia asmenų parodymus, tai turi būti nurodomi tik tų parodymų, kuriuos asmuo davė teisiamojo posėdžio metu, taip įstatymo nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje pagarsintų parodymų, kuriuos asmuo davė ikiteisminio tyrimo metu arba anksčiau teisme, turinys) (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau šis baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimas nelaikytinas esminiu (BPK 369 straipsnio 3 dalis), taip pat nelaikytinas teismo šališkumu, dėl ko skundžiamas nuosprendis turėtų būti naikinamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 239 straipsnio 1 dalies 4 punktas), kadangi pirmosios instancijos teismas visus šiuos asmenis apklausė teisme, taip tiesiogiai ištirdami šiuos įrodymus, ir skundžiamame nuosprendyje nesivadovavo tokiais šių asmenų parodymais, kurių jie nedavė teisiamojo posėdžio metu.

8128.

82Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas aukščiau nurodytas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvadas dėl S. G. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir teisingai įvertinti įrodymai, kurių pakanka neabejotinoms teismo išvadoms padaryti, ir pirmosios instancijos teismas iš esmės baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (teismo pareigą įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą), taip pat reikalavimą nuosprendžio aprašomoje dalyje nurodyti tik teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų turinį, tačiau šie baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai nėra esminiai, tai yra, nesukliudė pirmos instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, tai pat nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl ko reikėtų naikinti skundžiamą nuosprendį (BPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kadangi skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, jis keistinas BPK 328 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu.

83Dėl veikos kvalifikavimo

8429.

85Apeliaciniame skunde nuteistasis S. G. teigia, kad jo veiksmais nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, tai yra jis nesutinka ir su jo veikos kvalifikavimu, todėl teisėjų kolegija pasisako ir šiuo klausimu.

8630.

87BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad ši nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir panašiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vieša vieta yra pripažįstama vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-670/2002, 2K-120/2014, 2K-10-696/2015).

8831.

89BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014). Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu teismų praktikoje paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015). Būtent šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-467-976/2015).

9032.

91Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-72/2010, 2K-91/2010, 2K-136/2010, 2K-410/2011, 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir taip toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-164-976/2015, 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015).

9233.

93Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo S. G. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį kaip viešosios tvarkos pažeidimą, nes jis viešoje vietoje (kavinėje ir jos vestibiulyje) įžūliu elgesiu (kuris pasireiškė fizinio smurto panaudojimu nukentėjusiojo V. Š. atžvilgiu bei kitais veiksmais – įžūliu plekšnojamu ranka nukentėjusiajam V. Š. per galvą ir necenzūrinių žodžių vartojimu nukentėjusiojo atžvilgiu) demonstravo nepagarbą aplinkiniams (nukentėjusiajam, liudytojams O. S. bei K. B., kitiems tuo metu kavinėje buvusiems ir konfliktą mačiusiems asmenims) ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką (dėl nuteistojo veiksmų realiai buvo sutrikdyti ne tik nukentėjusiojo bei su juo prie vieno stalo sėdėjusių asmenų pietūs, tačiau ir normalus kavinės darbas, kadangi dėl kilusių muštynių buvo kviečiama apsauga). Nors nuteistojo S. G. ir nukentėjusiojo V. Š. konfliktas kavinėje kilo dėl jų asmeninių nesutarimų, tačiau šiuo atveju nuteistojo veika peržengė privataus konflikto ribas ir buvo pavojinga ne tik konkretiems konflikto dalyviams, bet ir aplinkiniams bei aplinkai. Nuteistasis S. G. veikė tiesiogine tyčia, tai yra smurtaudamas ir kitaip įžūliai elgdamasis nukentėjusiojo V. Š. atžvilgiu, suprato, kad šiais veiksmais ne tik gali sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, tačiau ir pažeisti visuomenės rimtį bei tvarką, ir norėjo taip veikti bei siekė šių pasekmių (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

9434.

95Kadangi nuteistasis S. G. apeliaciniu skundu neskundė jam paskirtos bausmės, taip pat civilinių ieškinių išsprendimo klausimų, apeliacinės instancijos teismas nenustatė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų pirmosios instancijos teismui sprendžiant šiuos klausimus, todėl teisėjų kolegija dėl šių klausimų nepasisako (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

96Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

97nuteistojo S. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

98Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį pakeisti:

99iš šio nuosprendžio pašalinti aprašomojoje dalyje nurodytas aplinkybes: „būdamas agresyviai nusiteikęs ir garsiai šaukdamas“; „teismas atmeta kaltinamojo gynėjo poziciją, kad kaltinamojo S. G. veikoje galima įžvelgti tik Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo požymius, o ne nusikalstamą veiką“.

100Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija,... 4. I.... 5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė... 6. 1.... 7. S. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 3 d. apie 12 val. viešoje... 8. II.... 9. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai... 10. 2.... 11. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. G. prašo panaikinti Telšių apylinkės... 12. 2.1.... 13. Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis neteisėtas, todėl... 14. 2.2.... 15. Pažymi, kad jis dėl jam inkriminuoto nusikaltimo niekada neprisipažino,... 16. 2.3.... 17. Pasak apelianto, nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes sąlyginai galima... 18. 2.4.... 19. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo V. Š. ir kartu su juo pietavusių... 20. 2.5.... 21. Nurodo, kad iš jo jau minėtų bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų R.... 22. 2.6.... 23. Apelianto teigimu, nuosprendyje nurodytos aplinkybės apie tai, kad jis... 24. 2.7.... 25. Dėl jo suduoto smūgio V. Š. kavinės vestibiulyje apeliantas nurodo, kad to... 26. 2.8.... 27. Skunde išdėstydamas medicininių išvadų turinį nuteistasis tvirtina, kad... 28. 3.... 29. Atsiliepimų į nuteistojo S. G. apeliacinį skundą negauta.... 30. 4.... 31. Teismo posėdžio metu nuteistasis S. G. ir jo gynėjas advokatas Mindaugas... 32. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 33. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai... 34. 5.... 35. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos... 36. 6.... 37. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius... 38. Dėl įrodymų vertinimo... 39. 7.... 40. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka,... 41. 8.... 42. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek... 43. 9.... 44. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo... 45. 10.... 46. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo V. Š.... 47. 11.... 48. Netikėti šiais nukentėjusiojo V. Š. parodymais nėra pagrindo ir todėl,... 49. 12.... 50. Aukščiau tekste minėtus nukentėjusiojo V. Š. ir liudytojų O. S. bei K. B.... 51. 13.... 52. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad minėti kavinės „B.“ vaizdo... 53. 14.... 54. Nukentėjusiojo V. Š. ir liudytojų O. S. bei K. B. parodymus patvirtina ir... 55. 15.... 56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio... 57. 16.... 58. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusiajam V. Š. galimai... 59. 17.... 60. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos faktines aplinkybes,... 61. 18.... 62. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios... 63. 19.... 64. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal BPK 20... 65. 20.... 66. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, kad nei vienas iš šios... 67. 21.... 68. Liudytojų R. V., L. U., D. T., D. A., N. A. ir J. J. parodymai tik patvirtina... 69. 22.... 70. Liudytojai A. B., V. B., V. V., R. A. ir S. K. patvirtino aplinkybes, kurias... 71. 23.... 72. Liudytoja L. G. parodė, kad negirdėjo, jog jos sutuoktinis S. G. būtų... 73. 24.... 74. Liudytojas E. J. parodė, kad su S. G. apie įvykį kalbėjo, perskaitęs apie... 75. 25.... 76. Liudytoja V. R. parodė, kad dirba Telšių apskrities VPK vyriausiąja tyrėja... 77. 26.... 78. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad dalis... 79. 27.... 80. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apeliacinio skundo... 81. 28.... 82. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas aukščiau nurodytas išvadas... 83. Dėl veikos kvalifikavimo... 84. 29.... 85. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. G. teigia, kad jo veiksmais nebuvo... 86. 30.... 87. BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam,... 88. 31.... 89. BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina... 90. 32.... 91. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad... 92. 33.... 93. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo S. G. veiksmus kvalifikavo... 94. 34.... 95. Kadangi nuteistasis S. G. apeliaciniu skundu neskundė jam paskirtos bausmės,... 96. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 97. nuteistojo S. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 98. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d.... 99. iš šio nuosprendžio pašalinti aprašomojoje dalyje nurodytas aplinkybes:... 100. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....