Byla 2K-381-507/2016
Dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo Š. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus laisvės atėmimu šešiolikai metų, pagal 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu iki gyvos galvos

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Viktoro Aiduko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Gintaro Godos (pranešėjas), sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei, dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei, nuteistojo gynėjai advokatei Vandai Laukevičienei, nuteistajam Š. Ž., nukentėjusiesiems D. R., G. R., viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. Ž. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo Š. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus laisvės atėmimu šešiolikai metų, pagal 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

2Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė Š. Ž. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

3Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 12 d. nutartis, kuria nuteistojo Š. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų ir prokurorės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

51. Š. Ž. nuteistas už tai, kad nuo 2013 m. balandžio 5 d. vakaro iki 2013 m. balandžio 6 d. ryto, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, išdaužęs laukinių durų stiklą, įsibrovė į patalpą – Linkuvos gimnaziją, esančią Pakruojo r., Linkuvos mstl., Gimnazijos g. 32, sargui skirtoje patalpoje panaudojo fizinį smurtą prieš sargą A. P., t. y. pargriovė jį ant žemės, sudavė smūgius tiksliau nenustatytu būdu, tarp jų ir spirdamas ne mažiau kaip keturiolika kartų į galvos bei kaklo sritis, peiliu smūgiavo ne mažiau kaip penkis kartus A. P. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas A. P. įvairius sužalojimus, tarp jų ir smegenų sumušimą, dėl kurio A. P. mirė įvykio vietoje, t. y. taip dėl savanaudiškų paskatų itin žiauriai nužudė A. P. ir pagrobė svetimą A. P. ir kitų asmenų turtą, kurio bendra vertė 417,81 Eur. 2. Be to, Š. Ž. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 11 d., apie 1 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo namų, esančių Pakruojo r., ( - ), patalpose tarpusavio konflikto metu su šeimos nariu – sugyventine S. R. – tyčia ją pastūmė, todėl S. R. nukrito ant žemės ir susitrenkė galvą, taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to atsistojusiai S. R. suėmė rankomis už kaklo ir jį spaudė, dėl to ji susmuko ir prarado sąmonę, surišo virve jos rankas ir kojas, lipnia juosta apsuko galvą, užspausdamas nosį ir burną, surištą S. R. kūną įkišo į maišą, jį apsuko polietilenine plėvele ir vėl įkišo į kitą maišą, turėdamas tikslą paslėpti kūną, S. R. mirus nuo uždusimo užspaudus ir uždarius kvėpavimo takus, taip tyčia nužudė savo šeimos narę. 3. Kasaciniu skundu nuteistasis Š. Ž. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 15 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 12 d. nutartį ir jam paskirtą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos – sušvelninti, paskiriant jam terminuotą laisvės atėmimo bausmę. 3.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą nenustatydami jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Iš bylos duomenų matyti, kad jo kaltė dėl A. P. nužudymo yra įrodyta tik netiesioginiais įrodymais. Byloje nesurinkta jokių įrodymų, pėdsakų, kurie tiesiogiai susietų jį su A. P. nužudymu. Dėl to jo prisipažinimas ir sutikimas atlikti parodymų patikrinimą vietoje, parodymų davimas nulėmė, kad šios nusikalstamos veikos kaltininkas buvo nustatytas, o tai turėtų būti vertinama kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Jis taip pat visiškai pripažino savo kaltę dėl S. R. nužudymo, davė apie tai išsamius parodymus, parodė, kur paslėpė jos kūną. Aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje jis kėlė klaidinusias pareigūnus versijas dėl S. R. dingimo aplinkybių, ėmėsi veiksmų, kad jo padarytas nusikaltimas nebūtų išaiškintas, nepaneigia jo prisipažinimo, nes taip ikiteisminio tyrimo pradžioje jis elgėsi dėl jauno amžiaus, šoko būsenos, kurią sukėlė nepataisomas gyvenimo įvykis, o kai šokas praėjo, bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais. Toks jo elgesys rodo, kad jis ne tik prisipažino, bet ir nuoširdžiai gailisi, nori pasitaisyti ir pakeisti gyvenimo būdą. 3.2. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirdami jam bausmę pažeidė konstitucinius teisingumo ir bausmės individualizavimo principus, netinkamai aiškino ir taikė BK 41, 54 straipsnius, nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Šioje byloje už A. P. nužudymą, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, jam paskirta šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, o už S. R. nužudymą, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Iš veikų kvalifikavimo palyginimo matyti, kad pirmoji veika turėjo du veiką kvalifikuojančius požymius, o antroji tik vieną, todėl už antrąjį nužudymą jam paskirta griežtesnė bausmė pažeidžia bausmių skyrimo teisingumo ir bausmės individualizavimo principus, rodo netinkamą BK 41, 54 straipsnių taikymą, nukrypimą nuo teismų praktikos skiriant bausmes asmenims, padariusiems labai sunkius nusikaltimus. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį ir teismų praktiką skiriant bausmes už labai sunkaus nusikaltimo – tyčinio nužudymo – padarymą atsižvelgtina ne tik į jį padariusio asmens pavojingumą, bet ir į kitas aplinkybes, kurios padeda visapusiškai įvertinti kaltininko asmenybę ir paskirti teisingą bausmę (Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2008). Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad teismai tik deklaratyviai išvardijo jį apibūdinančius duomenis, tačiau jų tinkamai ir teisingai neįvertino, nes neatliko išsamios ir nešališkos įvykio aplinkybių, jo asmenybę apibūdinančių duomenų kaip visumos analizės ir vertinimo. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis teistas, nes teistumai yra išnykę, jie susiję su nusikalstamomis veikomis, kurias jis padarė dar būdamas nepilnametis, teistumai yra išnykę ir nesusiję su smurtiniais veiksmais. Bylą nagrinėję teismai nepakankamai vertino aplinkybes, kad jis nevengė atlikti viešųjų darbų, dirbo Linkuvos socialinės globos namuose, išlaikė savo mažametį sūnų, padėjo neįgaliai motinai, kad jam tik dvidešimt dveji metai, kad jis turėjo šeimą, vaiką, dirbo, remontavo būstą ir norėjo, kad gyvenimas būtų geresnis, o teismai jo asmenybėje įžvelgė tik neigiamas savybes. Kasatorius pabrėžia, kad tokio pobūdžio bylose gana dažnai skiriamos terminuotos laisvės atėmimo bausmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-7-2-699/2016), o jam paskirta labai griežta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepakankamai įvertino padarytų labai sunkių nusikaltimų pavojingumo laipsnį, jų padarymo aplinkybes ir padarymo pobūdį, jo asmenybę apibūdinančius duomenis, skyrė jam maksimalią, aiškiai per griežtą bausmę, todėl skundžiami nuosprendis ir nutartis keistini, o jam paskirtoji bausmė švelnintina skiriant terminuoto laisvės atėmimo bausmę. 4. Kasacinis skundas netenkintinas. Dėl paskirtos bausmės

65. Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėse nutartyse ne kartą pažymėta, kad kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes. 5.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė teismų praktikoje pripažįstama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Savo ruožtu nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010,

72K-7-107/2013, 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-479/2014). 5.2. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes skirdami bausmę už veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, 180 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 5.3. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Š. Ž. kaltu dėl šio kaltinimo prisipažino tik iš dalies, nes neigė nukentėjusiajam sudavęs smūgius peiliu, pagrobęs dalį kaltinime nurodytų daiktų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvadas, su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutiko, be to, pažymėjo, kad Š. Ž. parodymai negali būti vertinami kaip iš esmės prisidėję prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo, nes jo kaltę padarius šias veikas patvirtino ir netiesioginiai įrodymai. Nesutikti su šiomis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nenustatydami dėl šio kaltinimo kasatoriaus atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. 5.4. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes skirdami bausmę už nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 5.5. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Š. Ž. prisipažino kaltu ne savo noru, o dėl surinktų įrodymų, atsiprašė nukentėjusiųjų tik formaliai, neatliko jokių kitokių pozityvių veiksmų, atskleidžiančių, kad jis kritiškai vertina savo elgesį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvadas, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Š. Ž. prisipažinimo negalima laikyti savanorišku. Nesutikti su šiomis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Kartu kolegija pažymi, kad Š. Ž. atsiprašymo žodžiai, ištarti teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nesuteikia pagrindo išvadai, kad jis nuoširdžiai gailisi, nes jo atsiprašymas nerodė, kad jis išgyvena dėl savo poelgio ir juo sukeltų padarinių kitiems žmonėms. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl šio kaltinimo nenustatydami kasatoriaus atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. 5.4. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė konstitucinius teisingumo ir bausmės individualizavimo principus, netinkamai aiškino ir taikė BK 41, 54 straipsnius, nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nes už veiką, pasižyminčią dviem veiką kvalifikuojančiais požymiais, skyrė švelnesnę bausmę, palyginti su ta, kuri pasižymi tik vienu veiką kvalifikuojančiu požymiu, be to, vertino tik neigiamai kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes, neatsižvelgė į teigiamai ją apibūdinančius bylos duomenis. 5.5. Kolegija pažymi, kad vadovaudamasis baudžiamuoju įstatymu ir skirdamas bausmę sankcijos ribose, teismas įgyvendina jam suteiktą teisę ir pareigą įvertinti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusio kaltininko asmenybę apibūdinančius bylos duomenis. Visos nusikalstamos veikos pavojingumą bei kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės kiekvieną kartą bylą nagrinėjančio teisėjo ar teismo įvertinamos atskirai, o vėliau kaip visuma, ir turi įtakos skiriamos bausmės dydžiui. Jokios atskiros nusikalstamos veikos pavojingumą ar kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės neturi bylą nagrinėjančiam teisėjui ar teismui iš anksto nustatytos galios, ribojančios bylą nagrinėjančio teisėjo ar teismo nuožiūrą laikantis įstatymo reikalavimų paskirti kaltininkui teisingą bausmę. Svarbu tik tai, kad nė vienai iš nusikalstamos veikos pavojingumą ar kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių nebūtų suteikta išskirtinė reikšmė, palyginti su kitomis nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę apibūdinančiomis aplinkybėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006). Dėl to negali būti laikomos prieštaraujančiomis teisingumo, bausmės individualizavimo principams situacijos, kai teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, skiria griežtesnę bausmę už veiką, pasižyminčia vienu didesnį veikos pavojingumą rodančiu (kvalifikuojančiu) požymiu, palyginus su veika, pasižyminčia dviem didesnį veikos pavojingumą rodančiais (kvalifikuojančiais) požymiais, kaip susiklostė šioje byloje, nes skirtingų didesnį veikos pavojingumą rodančių (kvalifikuojančių) požymių, vertinant juos kartu su kitomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, įtaka bausmės dydžiui dažnai yra skirtinga, nevienoda, o tai nulemia skirtingus bausmių dydžius. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, laikydamiesi baudžiamojo įstatymo reikalavimų, įvertino visų šioje byloje reikšmingų skiriant bausmę aplinkybių visumą ir už BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punkte numatytą veiką paskyrė kasatoriui šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, o už veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, ir tai parodo, kad teismai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skirdami bausmes už šias nusikalstamas veikas, įgyvendino tiek teisingumo, tiek bausmės individualizavimo principus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę kasatoriui teismas vertino kaltininko asmenybę tiek teigiamai, tiek neigiamai apibūdinančias aplinkybes, nes atsižvelgė į tai, kad jis neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, baudos sumokėtos, turi galiojančių nuobaudų, seniūnijos apibūdinamas teigiamai, nurodant, kad jis seniūnijoje yra dirbęs viešuosius darbus, pavestas užduotis atlikdavo gerai, nusiskundimų dėl jo negauta, psichiatro įskaitoje neįrašytas. Kasatoriaus papildomai nurodytos jo asmenybę teigiamai apibūdinančios aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas Š. Ž. asmenybės vertinimas yra neteisingas. Atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nurodytas kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes, kurios įvertintos skiriant bausmę, daryti išvadą, kad byla buvo išspręsta neteisingai, nėra pagrindo. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, skirdami bausmę kasatoriui, pažeidė teisingumo ir bausmės individualizavimo principus, netinkamai įvertino kaltininko asmenybę, o bylos aplinkybes ištyrė neišsamiai. 6. Pagal BK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad baudžiamasis įstatymas taikytas netinkamai, todėl švelninti kasatoriui paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

87. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

9Atmesti nuteistojo Š. Ž. kasacinį skundą.

Proceso dalyviai
Ryšiai