Byla 1A-536-628/2016
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Viktoro Kažio ir Lino Šiukštos, sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Aleksandrui Stulginskiui, nuteistajam V. R., gynėjui advokatui Gediminui Skaisčiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

2V. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.

3Taip pat V. R. pripažintas kaltu pagal 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

4Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu ir 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir V. R. paskirta galutinė subendrinta 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

6V. R. nuteistas už tai, kad 2016 m. balandžio 11 d. apie 23.50 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, UAB „( - )“ restorane „( - )“, esančiame ( - ), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams – be dingsties, tai yra dėl chuliganiškų paskatų, smogė kumščiu V. P. į galvą, dėl ko šis pargriuvo ant grindų. Gulintį nukentėjusįjį spardė ir trypė kojomis. Tokiais veiksmais V. R. sutrikdė restorano darbą bei šokiravo aplinkinius. V. R. nukentėjusiajam V. P. sudavė ne mažiau 9 smūgių į galvą ir padarė daugybinius sužalojimus: veido vidurinės – apatinės dalies odos ir poodžio kraujosruvas, lūpų vidinio paviršiaus kraujosruvas ir gleivinės nubrozdinimus, pakaušio odos nubrozdinimą, linijinį pakauškaulio kairės pusės (kaukolės pamato užpakalinės duobės) lūžį ir galvos smegenų sukrėtimą, paviršinį gerklės (kaklo priekinės dalies) sužalojimą bei odos nubrozdinimą kairio peties sąnario užpakaliniame paviršiuje deltinio raumens srityje. V. P. padarytas kaukolės pamato užpakalinės duobės (pakauškaulio) lūžis sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą (sveikatos sutrikdymo mąsto nustatymo taisyklių punktas 6.6.1). Tokiu būdu V. R. padarė viešosios tvarkos pažeidimą ir sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.

7Apeliaciniame skunde nuteistasis V. R. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendį pakeisti – nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį, bei skirti švelnesnę bausmę.

8Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę apeliantui, neatsižvelgė į lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimą, t. y., jog nuo pat pradžių jis kaltę pripažino pilnai ir prisiimdamas už ją atsakomybę, atlygino visą žalą, nukentėjusiojo nuoširdžiai atsiprašė. Be to mano, kad atsižvelgiant į šias nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 273 straipsnį. Taip pat, apelianto nuomone, jam inkriminuota veika, numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte turėtų būti perkvalifikuota į BK 135 straipsnio 1 dalį, kadangi nusikaltimą padarė ne iš chuliganiškų paskatų, o išprovokuotas kito neblaivaus asmens, kuris šios aplinkybės neneigė.

9Prašo apeliacinės instancijos teismo atsižvelgti į visas šias nurodytas aplinkybes, taip pat jo skunde nurodytas aplinkybes dėl jo socialinių ryšių, kurie buvo ir yra labai stiprūs, jog savo šeimai, kurioje auga mažametis vaikas yra labai reikalingas kaip maitintojas. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog prieš šios nusikalstamos veikos padarymą jis turėjo darbą, iš kurio tik dėl sezoninių darbų trūkumo buvo laikinai išėjęs ir į kurį, esant reikalui galėtų grįžti. Kad darbovietėje buvo gerai charakterizuojamas, po pirmojo teistumo, 2006 m. gyveno padorų gyvenimą, dirbo, mokėjo mokesčius, išlaikė šeimą, neturėjo problemų dėl narkotikų ar alkoholio, nesiejo savo gyvenimo su nusikaltimais.

10Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai nurodė, kad nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo skundžiamo nuosprendžio išvadomis dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį, kadangi jo manymu padaryta veika kvalifikuotina pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, t. y. kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, kurį nulėmė provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų, specialisto išvadai dėl sveikatos sutrikdymo masto pagrįstumui įsitikinti. Be kita ko, įvertinus, kad nukentėjusysis jo atžvilgiu jokių pretenzijų neturi, prašė skirtą bausmę pakeisti ir taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Savo ruožtu, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendžio nekeisti.

11Nuteistojo V. R. apeliacinis skundas atmetamas.

12Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytų pasisakymų matyti, kad V. R. neginčija, jog 2016 m. balandžio 11 d., apie 23.50 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, UAB „( - )“ restorane „( - )“, smogė kumščiu V. P. į galvą, dėl ko šiam pargriuvus ant grindų, gulintį pastarąjį spardė ir trypė kojomis (ne mažiau 9 smūgių į galvą), tuo nukentėjusiajam padarydamas sužalojimus. Vienok, apeliantas V. R. nesutinka su nustatytais nusikalstamos veikos požymiais ir veikos kvalifikacija, teigdamas, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nebuvo sąlygotas chuliganiškų paskatų, dėl ko veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, tuo pačiu apeliuojant ir į specialisto išvadoje nustatyto sužalojimo sunkumo mastą, taip pat tai, kad jo padarytais veiksmais nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, dėl ko nuosprendžio dalis dėl jo kaltinimo ir pripažinimo kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį turi būti pakeista ir ši bylos dalis nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Tokiu būdu iš esmės ginčijant surinktų įrodymų vertinimą bei jų pagrindu padarytų išvadų atitiktį nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Tačiau teisėjų kolegija, tokius apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

13Priešingai nei apeliuojama nuteistojo V. R., apeliacinės instancijos teisėjų kolegija patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, jų visetą, padarė motyvuotas išvadas dėl V. R. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų, jų juridinės kvalifikacijos. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl V. R. padarytų nusikalstamų veiksmų, nurodant tokių jo veiksmų kvalifikavimo motyvus. Nors apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, todėl turi būti pakeistas, iš esmės apeliuojant į netinkamą bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių vertinimą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamojo proceso įstatymo normomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytais reikalavimais. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo normų, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 20 straipsnio 2 dalies ir 5 dalies nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Šioje byloje, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Kolegija, išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų bei abejoti padarytomis išvadomis. Teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl V. R. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikras aplinkybes. Išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius duomenis, pateikė pakankamai išsamią ir aiškią jų analizę, tuo tarpu apelianto nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis, nėra pagrindas keisti skundžiamą nuosprendį skunde nurodytais motyvais. Juolab, kad kaip matyti, apeliantas savaip interpretuoja bylos aplinkybes, įrodymus vertina vienpusiškai ir selektyviai, nesiejant jų tarpusavyje bei su kitais objektyviais bylos duomenimis.

14Iš šioje baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad 2016 m. balandžio 11 d. UAB „( - )“ restorane „( - )“ pradžioje nukentėjusysis ir nuteistasis kartu su dar trimis asmenimis vakarojo prie vieno stalo, vėliau nukentėjusysis persėdo ir sėdėjo vienas prie kito stalo. Nuteistojo ir liudytojų A. R., L. G. parodymais, taip pat 2016 m. balandžio 13 d. reikalaujamų daiktų pateikimo ir 2016 m. balandžio 14 d. jų apžiūros protokoluose fiksuotais duomenimis nustatyta bei iš pateikto vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusiam sėdint vienam prie stalo, prie jo priėjo V. R. ir bendravimo su V. P. metu, nuteistasis ranka sudavė smūgį nukentėjusiajam į galvą, po ko pastarajam nukritus ant žemės, tęsė neteisėtus veiksmus, spardydamas ir trypdamas gulinčiam V. P. į galvos sritį, tuo padarydamas jam specialisto išvadoje Nr. G 661/2016(03) nustatytus daugybinius sužalojimus, kurie dėl pamato užpakalinės duobės (pakauškaulio) lūžio vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

15Visų pirma, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad V. R. teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje kvalifikuojant jo veiką pagal pareikštą kaltinimą dėl nukentėjusiojo sužalojimo, buvo remtasis specialisto išvada Nr. G 661/2016(03), kuria konstatuota V. P. padaryto sužalojimo sunkumas. Vienok atsižvelgus, jog praėjus labai nedaug laiko po nukentėjusiojo patirtų sužalojimų, pastarasis grižo prie savo įprastinio gyvenimo, toliau dirbo (išvyko į reisą), dėl savo darbo, net nedalyvavo pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą, apeliantą verčia abejoti ar V. P. padaryti sužalojimai buvo tokie, kad atitiktų sunkaus sveiktos sutrikdymą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų įsitikinti specialisto išvados pagrįstumu ir sunkaus sveikatos sutrikdymo faktą nustatė formaliai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

16BPK 286 straipsnis reglamentuoja ekspertizės skyrimą bylos nagrinėjimo teisme metu. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismui palikta teisė spręsti, ar tikslinga skirti ekspertizę tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes. Taigi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti ar reikia ir kada reikia skirti ekspertizę. Tokios nuostatos laikomasis ir teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-494/2012, 2K-682/2012, 2K-83/2013). Remdamasis BPK 286 straipsnio 7 dalimi, teismas turi teisę paskirti naują ekspertizę ir pavesti ją daryti tam pačiam ar kitam ekspertui, jeigu įvertina ekspertizės aktą kaip nepakankamai išsamų ar nepakankamai pagrįstą. Ekspertizės akto, kaip įrodymo, vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Nagrinėjamu atveju į bylą pateikta Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 661/2016(03) (t. 1, b. l. 29-33) yra išsami, motyvuota, joje atsakyta į visus pateiktus klausimus, tyrimas atliktas išanalizavus tiek pateiktus duomenis apie įvykio aplinkybes ir pokalbio su nukentėjusiuoju metu gautą informaciją, tiek objektyviai apžiūrėjus patį nukentėjusįjį ir įvertinus medicininių dokumentų duomenis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šia specialisto išvada ir nevertino jos kaip nepakankamai išsamios ar nepakankamai pagrįstos, dėl ko būtų pagrindas skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Be kita ko, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei V. R., nei juo labiau jo interesus atstovavęs gynėjas, teismo posėdyje nepareiškė prašymo skirti ekspertizę. Tokio pobūdžio prašymas nebuvo išreikštas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tiek apeliantui, tiek jo gynėjui nurodant, kad šioje baudžiamojoje byloje įrodymų tyrimas nereikalingas. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, specialisto išvada Nr. G 661/2016(03) atitinka jai keliamus įstatymų reikalavimus, todėl ji teisėtai pripažinta leistinu įrodymu, kuriuo teismas pagrįstai vadovavosi spręsdamas V. R. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti vyresniojo teismo medicinos eksperto D. V., turinčio aukštąjį universitetinį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, 43 metų ekspertinio darbo stažą, aukščiausią kategoriją ir kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, deontologines ekspertizes, surašiusio išvadas dėl V. P. padarytų sužalojimų pobūdžio, kompetencija. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad po nukentėjusiojo patirtų sužalojimų, jis praėjus nedaug laiko toliau grįžo dirbti ir netrukus išvyko į reisą, nagrinėjamu atveju nelaikytina pakankama specialisto išvadai dėl sveikatos sutrikdymo masto pagrįstumui paneigti.

17Apeliantas taip pat kelia patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą pagrįstumo klausimą, apeliuojant į tai, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nebuvo sąlygotas chuliganiškų paskatų.

18Pagal BK 135 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda už sunkų sveikatos sužalojimą ar susargdinimą, esant nors vienam iš dvylikos požymių, išvardytų straipsnio 2 dalyje. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos, kaip nusikalstamos veikos elgesio motyvas, konstatuojamos tada, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-7/2013, 2K-383-895/2015). Taip pat, teismų praktikoje smurto veiksmai, kad ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2008, 2K-136/2008). Chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2008, 2K-454/2011, 2K-314/2012, 2K-475/2012, 2K-166/2013).

19Kaip matyti, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu chuliganiškų paskatų buvimu kaltininko – V. R., veikoje pripažinta tai, kad jis, viešoje vietoje, restorane „( - )“, smogdamas kumščiu V. P. į galvą, o šiam pargriuvus ant grindų, toliau spardydamas ir trypdamas mušamąjį, matant kitiems asmenims, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Apygardos teismas nustatė, kad nuteistasis V. R. sunkiai sužalojo nukentėjusįjį demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, viešoje vietoje ir pašalinių asmenų akivaizdoje, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį – dėl V. P. grubaus atkirtimo jam. Apeliacinės instancijos teismas pritaria, kad tokio pobūdžio nukentėjusiojo V. P. veiksmai (necenzūrinių žodžių pavartojimas) pagal šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, laikytini menkaverčiu, nereikšmingu pretekstu, palyginus su tuo, kokių veiksmų dėl to ėmęsis V. R. ir kokias pasekmes šie veiksmai sukėlė. Byloje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad V. R., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2.70 ‰), iš chuliganiškų paskatų, ne mažiau kaip 9 smūgiais kumščiu ir kojomis, sudavė V. P. į galvos sritį, tuo padarydamas specialisto išvadoje konstatuotus daugybinius sužalojimus, tarp jų ir pastarojo sunkų sveikatos sutrikdymą lėmusį sužalojimą, t. y. iš chuliganiškų paskatų smūgiavo iš esmės jokio pasipriešinimo (grėsmės) nekėlusiam V. P.. Pastaroji aplinkybė nustatyta ne tik iš paties nuteistojo, bet ir liudytojos L. G. duotais parodymais, taip pat 2016 m. balandžio 14 d. apžiūros protokole bei vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis. Kaip matyti, pirmosios instancijos teisme apklaustas nuteistasis parodė, kad jis pats priėjo prie nukentėjusiojo norėdamas atsiprašyti už draugo elgesį, jog pastarasis buvo nuvarytas nuo jų staliuko. Vienok, susinervinęs dėl išgirstų necenzūrinių žodžių jo ir jo draugo atžvilgiu, nukentėjusiajam sudavė smūgius. Liudytojos L. G. parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis buvo priėjęs prie staliuko prie kurio sėdėjo ir V. R., tačiau paprašius, kad jis atsitrauktų, nukentėjusysis gražiai atsisėdo prie kito staliuko. Taip pat tai, kad prie nukentėjusiojo atėjęs V. R. pastarojo atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus. Iš byloje esančio vaizdo įrašo nustatyta, kad nukentėjusiajam sėdint ramiai prie staliuko, priėjo V. R. ir jų tarpusavio bendravimo pasekoje, jis ranka sudavė jam į galvos sritį, bei šiam pargriuvus, tęsė smurtinius veiksmus, suduodamas kojomis į galvos sritį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, tokie V. R. veiksmai, pirmosios instancijos teismo buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kadangi, toks nukentėjusiojo atžvilgiu smurto naudojimas viešoje vietoje, rodo ne ką kitą, o nuteistojo požiūrį į visuomeninę tvarką, elgesio ir moralės normas, aiškų jų ir visuomenės negerbimą, t. y. jo vidines paskatas lėmusias chuliganiškai nusikalsti. Nors nuteistojo apeliuojama į tai, kad nukentėjusysis pats elgėsi įžūliai, lindo prie jų staliuko, vartojo necenzūrinius žodžius tarpusavio pokalbio su jo draugu metu, taip pat tai, kad priėjęs ir norėdamas atsiprašyti už draugo elgesį, pastarajam smūgiavo vien tik dėl to, kad susinervino išgirdęs grubius necenzūrinius žodžius jo ir jo draugo atžvilgiu, tačiau tokia priežastis, lėmusi padaryti teisei priešingą veiksmą laikytina mažareikšme, o V. R. reakcija į kilusią situaciją – neadekvati.

20Apelianto argumentai, kad chuliganiškos paskatos jam inkriminuotos nepagrįstai, ir toks pirmosios instancijos teismo vertinimas neatitinka surinktų duomenų – liudytojo A. R. parodymų, vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių, laikytini nepagrįstais. Kaip jau minėta, chuliganiškos paskatos konstatuojamos įvertinus, kad veika padaryta dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Tik tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, t. y., kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama. Iš bylos medžiagos matyti, kad apelianto ir nukentėjusiojo nesiejo jokie asmeniniai ar panašaus pobūdžio santykiai (nei tarnybiniai, nei dalykiniai), prieš įvykį jie vienas kito nepažinojo, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad tarp šalių buvo susiklostę asmeniniai santykiai ir, kad būtent jie nulėmė konflikto kilimą. Taip pat akcentuotina, kad konfliktas prieš smurto panaudojimą buvo trumpalaikis – iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad prieš prie nukentėjusiojo stalo stabtelėjusį nuteistąjį, pastarojo bendravimo su nukentėjusiojo metu, netrukus pradedamas vartoti smurtas. Tai, kad nukentėjusiajam buvo smūgiuota, nuteistasis neneigė, šią aplinkybę, kaip jau minėta, iš esmės patvirtino liudytoja L. G., taip pat vaizdo įrašas, kuriame fiksuotos įvykio aplinkybės. Per tą laiką, kurį asmenys buvo praleidę bendraudami dviese prie staliuko, jokie asmeniniai santykiai susiklostyti objektyviai negalėjo, tokių santykių užsimezgimo nesuponuoja ir prieš V. R. panaudotą smurtą sekęs šių asmenų pirminis bendravimas vakarojant restorane. Juolab, kad kaip nustatyta iš byloje esančio vaizdo įrašo bei paties nuteistojo parodymų, bendravimas su V. P. V. R. netrukdė, gi nukentėjusysis buvo nuvarytas, ne ko kito, o jo draugo. Todėl net tuo atveju, jei nukentėjusysis priėjusiam V. R. necenzūriniais žodžiais išreiškė nepasitenkinimą nuteistojo ir jo draugo atžvilgiu, tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti laikytini tik mažareikšme dingstimi, kuria pasinaudodamas, pasitelkdamas visiškai neadekvatų reagavimo būdą, V. R. smogė V. P., o šiam pargriuvus, tęsė smūgių sudavimą nesipriešinančiam nukentėjusiajam, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, t. y. smurtavo dominuojant chuliganiškoms paskatoms.

21Taigi, šiuo konkrečiu atveju nustatyta, kad V. R. veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, dėl menkavertės priežasties, demonstruojant niekinamą požiūrį į aplinkinius. Nuteistojo elgesys rodo elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, kas leidžia daryti išvadą, jog apelianto paskatos buvo chuliganiškos. Tokie argumentai pagrindžia V. R. veikos kvalifikavimą pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, todėl tenkinti apelianto prašymą ir jo veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

22Be kita ko, atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju, nėra pagrindo sutikti ir su apelianto argumentu, kad šios veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens – V. P., elgesys. Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta norma reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Remiantis teismų praktika, teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Teismai paprastai šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta tais atvejais, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ar kitoks panašaus pobūdžio elgesys iš dalies nulemia kaltininko nusikalstamus veiksmus prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2010, 2K-377/2011, 2K-440/2013, 2K-166/2013). Tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo argumentus, konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog nukentėjusysis savo elgesiu būtų provokavęs V. R. pradėti nusikalstą veiką prieš jį. Ši teismo išvada pagrįsta išnagrinėtų ir įvertintų bylos duomenų visetu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada. Be to, priešingai nei apeliuojama, jos nepaneigė ir teisme apklausto liudytojo A. R. parodymai, bei byloje esantis vaizdo įrašas. Kaip jau minėta, šioje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad iš esmės pagrindinis pretekstas, dėl ko apeliantas pavartojo smurtą prieš nukentėjusįjį V. P., buvo dėl šio grubaus, vartojant keiksmažodžius, atkirtimo V. R.. Vienok, duomenų, apie tai, kad nukentėjusysis būtų kaip nors aktyviais veiksmais bandęs išprovokuoti konfliktą ar kitaip provokavęs nuteistąjį atlikti šį teisei priešingą veiksmą, byloje nebuvo nustatyta. To nepatvirtino, kaip jau minėta, ir apelianto nurodytame vaizdo įraše užfiksuoti duomenys, iš kurių, priešingai nei nurodoma, matyti, kad jokio konflikto nukentėjusysis nekėlė, prie žmonių nesikabinėjo ir aktyviai apelianto neprovokavo, gi V. R. pats priėjo prie V. P. ir bendravimo metu su pastaruoju atliko priešingus teisei veiksmus. Pastarąsias aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytoja apklausta L. G.. Be to, kaip matyti iš paties nuteistojo parodymų, bendravimas su nukentėjusiuoju jam netrukdė. Ir kaip pats nurodė, norėdamas atsiprašyti už draugo elgesį (pavartotus necenzūrinius žodžius, nuvarymą nuo stalo) priėjo prie pastarojo, vienok šiam grubiai atsakius (pagal paties nuteistojo parodymus, pasakė necenzūrinius žodžius), pradėjo puolamuosius veiksmus, smogė nukentėjusiajam į galvą, šiam parkritus toliau spardė ir trypė kojomis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos kontekste, įvykio metu kilusi situacija negali būti vertinama kaip išskirtinė, o atsiradusios aplinkybės nebuvo tokio lygio ir pobūdžio, kad leistų pripažinti nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Todėl V. R. atsakomybės nelengvina minėta aplinkybė.

23V. R. taip pat nesutinka su jo veikos kvalifikacija pagal BK 284 str. 1 d., nurodydamas, kad minėtame restorane įvykio metu lankytojų buvo nedaug, o jo veiksmai buvo nukreipti tik prieš nukentėjusįjį V. P.. Apelianto nuomone, jis kitiems asmenims ar aplinkai jokios nepagarbos įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais nedemonstravo ir grėsmės nekėlė, tyčios pažeisti viešąją tvarką neturėjo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu apelianto pateiktu įvykio vertinimu.

24BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad šiame straipsnyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – pasireiškia bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų, t. y. įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-303/2014). Įžūliu elgesiu pagal baudžiamojo įstatymo straipsnio dalį laikytini ir tokie atvejai, kai prieš kitą asmenį panaudojamas fizinis smurtas. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, dėl ko kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013). Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnio 1 dalis) padaromas tiesiogine tyčia, todėl būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Be kita ko, teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-303/2014). BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti. Taigi BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški, arba kitokie (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-895/2015).

25Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą konstatuoja, kad šioje byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistasis V. R. padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Tokia išvada teisėjų kolegijos iš esmės yra grindžiama liudytojos L. G. parodymais, 2016 m. balandžio 13 d. reikalaujamų daiktų pateikimo ir jų apžiūros protokolais (t. 1, b. l. 51-52, 53-56), specialisto išvada G 661/2016(03) (t. 1, b. l. 29-33) ir kitais byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais. Iš šių įrodymų visumos nustatyta, kad V. R. UAB „( - )“ restorane „( - )“, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams – be dingsties, dėl chuliganiškų paskatų, smogė kumščiu V. P. į galvą, bei šiam pargriuvus ant grindų, toliau gulintį nukentėjusįjį spardė ir trypė kojomis, tokiais savo veiksmais sutrikdydamas restorano darbą, šokiruodamas aplinkinius, t. y. tuo sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nėra abejonių, kad UAB „( - )“ restorano „( - )“ patalpos, kuriose susirinkę žmonės leido vakarą ir matė nuteistojo nusikalstamus veiksmus, yra viešoji vieta. Visuomenės rimtis buvo realiai sutrikdyta, kadangi dėl V. R. tyčinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu (suduodant smūgį į galvą), šis nukrito ant žemės, buvo išstumdyti baldai (stalas, nuversta kėdė), po ko tęsiant neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu (spardoma, trypiama kojomis į galvą), sukelta sumaištis, tokiu savo elgesiu šokiruojant asmenis buvusius restorano patalpoje. Iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad po to, kai buvo smogta sėdinčiam nukentėjusiajam į galvą ir šiam nukritus, prie baro stovėję asmenys iš netikėtumo atsitraukė nuo smurtaujančio V. R.. Toliau tęsiami V. R. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu (spardant ir trypiant kojomis į galvą), atkreipė ne tik restorane visų buvusių lankytojų, bet ir jame dirbančio personalo (padavėjų) dėmesį. Tuo metu, viena iš padavėjų aptarnavusi klientes prie staliuko, pamačiusi kas vyksta, nustojo tai daryti ir pribėgusi prie V. R. nurodė jam atsitraukti nuo nukentėjusiojo. Tuo pačiu, greta šios padavėjos atsiradę ir kiti restorano lankytojai buvę prie baro, iš esmės pasipiktinę tuo kas vyksta, padėjo atitraukti mušantįjį. Atitraukiant V. R. nuo nukentėjusiojo, fiksuotas ir nežymus pastarojo susistumdymas su kitu restorano lankytoju. Šios sumaišties metu, kita padavėja, buvusi už baro, pamačiusi kas vyksta, taip pat nustojo dirbti, išbėgo iš už baro ir nubėgusi link pirmo aukšto iškvietė apsaugą, kuri sulaikė V. R.. Matosi, jog tarp restorano lankytojų tvyro sumaištis, kilo sąmyšis, dauguma jų buvo šokiruoti dėl tokių netikėtų ir įžūlių smurtinių nuteistojo veiksmų prieš nukentėjusįjį V. P.. Dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų buvo iškviestos ir specialiosios tarnybos. Įvertinus šias aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad V. R. savo nusikalstamais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tuo pačiu, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad tam, jog būtų konstatuota, kad padaryta veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams, nebūtina nustatyti, jog buvo sukrėsti visi tuo metu įvykį stebėję asmenys. Iš visų įvykio aplinkybių galima daryti išvadą, kad V. R. savo elgesiu kūrė žmonių tarpusavio bendravimo normų nesilaikymo atmosferą, griovė tokius jo smurtinius veiksmus mačiusių asmenų saugumo jausmą, prieš kitą asmenį demonstravo jėgą, smurtaudamas iš esmės suprato, kad tai daro viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje, nepaisydamas jų teisėtų įstatymo ginamų interesų, todėl numatė, kad šiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, įvykyje dalyvavę asmenys patirs tam tikrų išgyvenimų, sutriks įprasta viešoji tvarka, ir šie V. R. veiksmai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nes dėl nusikalstamų veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Ir nors apeliantas nurodo, kad restorane lankytojų buvo nedaug, tačiau pažymėtina, kad tai neleidžia daryti išvados, kad pastarojo smurtiniai veiksmai įvyko ne viešoje vietoje, ar, kad visuomenės rimtis negalėjo būti ir nebuvo sutrikdyta. V. R. taip pat teigia, kad jo veiksmai buvo nukreipti tik prieš nukentėjusįjį, kitų tyčinių veiksmų, kuriais būtų pademonstruota nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, t. y. pažeisti viešąją tvarką, jis nepadarė. Tačiau, būtent aukščiau aprašytų ir įvertintų smurtinių veiksmų padarymo jau užtenka išvadai, kad buvo padarytas viešosios tvarkos pažeidimas. Aukščiau aptartais įrodymai nustatyta, kad V. R. dėl nereikšmingos, menkavertės dingsties, santykius su nukentėjusiuoju ėmėsi spręsti viešoje vietoje, pasirinkęs tokį elgesio būdą (smūgiavo nukentėjusiajam, spardė ir trypė jį kojomis į galvą), kuriuo sutrikdė pašalinių žmonių rimtį, restorano darbą, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams, juolab, kad nukentėjusysis bylai reikšmingu laiku realiai iš esmės nepadarė kažkokių tai pavojingų veiksmų prieš pastarąjį. Be kita ko, net ir buvus konfliktinei situacijai restorane (žodiniam konfliktui tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo), apeliantas neturėjo jokios teisės panaudoti fizinį smurtą prieš negalintį pasipriešinti visiškai neblaivų asmenį ( nukentėjusiajam buvo nustatytas 3.74 promilių girtumas, po suduoto smūgio į galvą jis krito ir gulėjo ant grindų, spardant ir trypiant nesipriešino), t. y. V. P..

26Įvertinus visą kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visos bylos aplinkybės buvo pakankamai išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, pagal nustatytas faktines aplinkybes, apelianto V. R. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jo kaltė dėl šios nusikalstamos veikos neabejotinai įrodyta. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka su apygardos teismo išvadomis nuteistojo veikos kvalifikacijos klausimu, tuo tarpu V. R. argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo padarytomis išvadomis ir daryti priešingas padarytoms. Tuo pačiu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo apeliacinės instancijos teismo posėdyje pacituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2008, taipogi nepaneigia nuteistojo veiksmų kvalifikacijos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes joje nustatytos aplinkybės nėra analogiškos šioje byloje nustatytoms aplinkybėms. Be to, teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, tačiau BK 284 straipsnio 1 dalis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo atveju, kai sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2012, 2K-408/2013, 2K-506/2013). Nagrinėjamu atveju V. R. savo nusikalstamu veiksmu ne tik dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam V. P. sveikatą, bet ir pažeidė viešąją tvarką, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal du baudžiamojo įstatymo straipsnius (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas ir 284 straipsnio 1 dalis). Tokia sutaptis pripažįstama ir teismų praktikoje tais atvejais, kai kaltininkas, viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų panaudojęs smurtinius veiksmus ir padaręs nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-293/2009, 2K-497/2012, 2K-7/2013).

27Tokiu būdu, įvertinus tai, kas buvo nustatyta, darytina išvada, kad dėl V. R. nusikalstamų veiksmų buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl šioje dalyje teisinio pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį nėra.

28Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagal bylos duomenų visumą tinkamai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir jų pagrindu konstatavo, kad V. R. padarė jam inkriminuotas veikas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išsakytais argumentais nėra paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados pripažinti V. R. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje.

29Nors V. R. nesutinka su jam paskirta bausme, jos dydžiu, iš esmės apeliuodamas į tam tikrų bylos aplinkybių netinkamą ištyrimą, byloje surinktų įrodymų vertinimą bei baudžiamojo įstatymo taikymą, tačiau nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam V. R. taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

30Pažymėtina, kad bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis – tai galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Taigi, įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį yra svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet taip pat ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai, teisingas bausmes. BK įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Be to, teismas turi kreipti daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

31Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę V. R., tinkamai taikė bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatas. Apygardos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. nuteistojo asmenybę (teistas penkis kartus, tame tarpe ir už nusikaltimus susijusius su smurto panaudojimu (nužudymas, kūno sužalojimas ir pan.), baustas administracine tvarka, kitus jį kaip asmenį charakterizuojančius duomenis (nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus), atsakomybę lengvinančias (pripažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, atlygino nusikalstama veika padarytą turtinę žalą) ir sunkinančią (veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui) aplinkybes, tyčios kaltės formą, padaryto nusikaltimo sunkumą ir pavojingumą visuomenei, taip pat įvertinęs kitas aplinkybes (nuteistasis dirbo terminuotą darbą, darbdavio buvo charakterizuojamas teigiamai, augina mažametį vaiką, nukentėjusysis nustatyta tvarka civilinio ieškinio nepareiškė), V. R. už padarytas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje, paskyrė baudžiamojo įstatymo straipsnių sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmes, kurių dydį parinko mažesnį nei šių straipsnių sankcijoje numatytų bausmių vidurkiai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo parinkta minėtų straipsnių sankcijoje numatyta bausmės rūšis (laisvės atėmimas) ir jos dydžiai yra teisingi. Nuteistajam paskirtos bausmės už kiekvieną veiką ir galutinė subendrinta bausmė negali būti vertinama kaip pernelyg griežtos ar neteisingos. Bausmė, tiek savo rūšimi, tiek dydžiu (mažesnis nei griežčiausios bausmės iš paskirtų vidurkis) atitinka ne tik BK 41 straipsnio nustatytą bausmės paskirtį bei bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis), bet ir teisingumo principą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė. Aukščiau paminėtos aplinkybės apie V. R. asmenybę ir jo padarytos veikos pavojingumą, leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas paskirdamas nuteistajam minėto baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmę ir parinkdamas jos dydį, atsižvelgė ne vien tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, jas vertino visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. V. R. padaryta bei šioje byloje jam inkriminuota veika (pripažintas kaltu padaręs ne tik nesunkų (viešosios tvarkos pažeidimą), bet ir labai sunkų nusikaltimą (kvalifikuotą sunkų sveikatos sutrikdymą), veikos padarymo būdas ir pobūdis (viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, kumščiu smogė nukentėjusiajam į galvą, o šiam pargriuvus, spardė ir trypė kojomis), nukentėjusiojo sužalojimo lokalizacija ir padariniai (ne mažiau 9 smūgių sudavimas į galvą, ko išdavoje nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas – specialisto išvada Nr. G 661/2016(03)) parodo nuteistojo padaryto nusikaltimo sunkumą ir didelį pavojingumą.

32Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstą atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į lengvinančių aplinkybių buvimą. Nors apelianto skunde pabrėžiama, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs, atlygino turtinę žalą, tačiau, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. R. bausmę, jau atsižvelgė į šias apeliaciniame skunde nurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, todėl dar kartą tuo pačiu pagrindu švelninti bausmę nėra pagrindo.

33Tokiu būdu, priešingai nei apeliuojama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat visas nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tame tarpe ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, apygardos teismas atsižvelgė ir jas vertino visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumoje. Gi, apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo socialinių ryšių tvirtumo, rūpinimosi šeima, galėjimą dirbti, buvusio darbdavio teigiamos charakteristikos, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, nelaikytini sudarantys pagrindą kitokio procesinio sprendimo priėmimui nagrinėjamu atveju. Be kita ko, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog į kaltininko šeimines ir asmenines aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Įvertinus V. R., kaip asmenį charakterizuojančias aplinkybes (ankstesnius teistumus, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, naujų veikų padarymą neišnykus teistumui), teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju, jam taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas jo padarytos veikos pavojingumui, paveikiantis asmenį ir sulaikantis jį nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo. Ir nors apeliantas savo skunde akcentavo, kad 2006 m. gyveno padorų gyvenimą, dirbo, mokėjo mokesčius, išlaikė šeimą, neturėjo problemų dėl narkotikų ar alkoholio, nesiejo savo gyvenimo su nusikaltimais, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje esantys duomenys apie asmens teistumą, taip pat duomenys iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ apie asmens patraukimą administracinėn atsakomybėn rodo, kad asmuo yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus. Tokiu būdu, teisėjų kolegijai įvertinus nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą, darytina išvada, kad V. R. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta. Juolab, kad kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas V. R. bausmę ir nustatydamas jos trukmę, atsižvelgė ne vien tik į formaliąsias teisines baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, įvertino visų bylos faktinių aplinkybių visumą, nesuteikdamas išskirtinės reikšmės tik vienai kuriai nors aplinkybei. Todėl keisti (švelninti) apelianto nurodytais motyvais skundžiamų nuosprendžiu jam paskirtą bausmę, pagrindo nėra.

34Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstus atmeta apelianto skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą turėjo nagrinėti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagrįstai netaikė BPK 273 straipsnio nuostatos. Apelianto baudžiamoji byla išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, kadangi sutrumpintas įrodymų tyrimas byloje negalėjo būti atliekamas, nes V. R. buvo kaltinamas ne tik nesunkaus, bet ir labai sunkaus nusikaltimo padarymu, kas iš esmės eliminavo sutrumpinto įrodymų tyrimo taikymo galimybę (BPK 273 straipsnio 1 dalis).

35Nagrinėjamu atveju, nuteistajam V. R. negali būti taikomas ir 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojęs BK 75 straipsnio 1 dalies pakeitimas, nes įstatymo leidėjas leido atidėti bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketverius metus už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Šiuo konkrečiu atveju skundžiamu nuosprendžiu V. R. nuteistas už dvi nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama nesunkių (BK 284 straipsnio 1 dalis), o kita labai sunkių nusikaltimų kategorijai (135 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Kaip jau minėta, toks pirmosios instancijos teismo nuteistojo atliktų veiksmų vertinimas, veikų kvalifikacija, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai abejonių nekelia, V. R. veikos kvalifikuotos teisingai. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu apeliantas buvo nuteistas ne tik už nesunkaus, bet ir labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Šios V. R. veikos buvo padarytos idealiosios sutapties sąlygomis. Nusikalstamos veikos laikomos padarytos idealiąja sutaptimi tais atvejais, kai esant vieningam tikslui, tais pačiais veiksmais, tuo pačiu metu padaromi nusikalstami veiksmai, atitinkantys kelių skirtinguose BK straipsniuose numatytų nusikaltimų sudėtis. Tokiais atvejais, bendrinant paskirtas bausmes, galutinė subendrinta nuteistajam paskirta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei. Tuo pačiu pažymėtina, kad visais atvejais, kai kaltininko veikoje, be kitų nusikaltimų, yra ir labai sunkaus nusikaltimo sudėtis, BK 75 straipsnio taikymas apskritai yra negalimas, kadangi padarytas tokio pavojingumo nusikaltimas savaime panaikina galimybę asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Įvertinus šių nustatytų aplinkybių visumą, taip pat tai, kad V. R. neteisėtais veiksmais buvo padarytas ir labai sunkus nusikaltimas, nėra teisinio pagrindo svarstyti ir paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimo, nes BK 75 straipsnio nuostatos netaikomos asmenims padariusiems labai sunkius nusikaltimus. Tokiu būdu, nuteistojo V. R. apeliacinės instancijos teismo posėdyje išreikštas prašymas dėl BK 75 str. nuostatų taikymo, netenkinamas.

36Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

38Nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. V. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso... 3. Taip pat V. R. pripažintas kaltu pagal 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas... 4. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu ir 2... 5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 6. V. R. nuteistas už tai, kad 2016 m. balandžio 11 d. apie 23.50 val., būdamas... 7. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. R. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016... 8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas... 9. Prašo apeliacinės instancijos teismo atsižvelgti į visas šias nurodytas... 10. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis... 11. Nuteistojo V. R. apeliacinis skundas atmetamas.... 12. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio ir apeliacinės instancijos teismo... 13. Priešingai nei apeliuojama nuteistojo V. R., apeliacinės instancijos... 14. Iš šioje baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad 2016 m.... 15. Visų pirma, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į... 16. BPK 286 straipsnis reglamentuoja ekspertizės skyrimą bylos nagrinėjimo... 17. Apeliantas taip pat kelia patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 135... 18. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda už sunkų... 19. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu... 20. Apelianto argumentai, kad chuliganiškos paskatos jam inkriminuotos... 21. Taigi, šiuo konkrečiu atveju nustatyta, kad V. R. veiksmai buvo atlikti... 22. Be kita ko, atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų... 23. V. R. taip pat nesutinka su jo veikos kvalifikacija pagal BK 284 str. 1 d.,... 24. BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas... 25. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktų ir... 26. Įvertinus visą kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 27. Tokiu būdu, įvertinus tai, kas buvo nustatyta, darytina išvada, kad dėl V.... 28. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 29. Nors V. R. nesutinka su jam paskirta bausme, jos dydžiu, iš esmės... 30. Pažymėtina, kad bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina BK 41... 31. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos... 32. Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstą atmeta nuteistojo apeliacinio skundo... 33. Tokiu būdu, priešingai nei apeliuojama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 34. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstus atmeta... 35. Nagrinėjamu atveju, nuteistajam V. R. negali būti taikomas ir 2015 m. kovo 24... 36. Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos... 37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 38. Nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti....