Byla 2K-541/2014
Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutarties, kuria buvo atmestas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinis skundas ir paliktas galioti nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nuosprendis

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui, išteisintųjų gynėjui advokatui Aidui Mažeikai, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Ginto Ivanausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutarties, kuria buvo atmestas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinis skundas ir paliktas galioti nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nuosprendis.

2Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu G. B. , J. B. , V. K. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį išteisinti nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio tenkinti kasacinį skundą, išteisintųjų gynėjo advokato Aido Mažeikos, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

4G. B. , J. B. ir V. K. buvo išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį dėl to, kad veikdami bendrininkų grupe ir būdami valstybės tarnautojais pasikėsino papirkti valstybės tarnautoją bei piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – G. B. siekdamas asmeninės naudos sau ir kitiems asmenims, J. B. ir V. K. siekdami asmeninės naudos kitiems asmenims, dėl to didelės žalos patyrė policija ir valstybė, o būtent:

5G. B. ir J. B. , būdami valstybės tarnautojais ir dirbdami Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) ( - ) policijos komisariato (toliau – ir PK) Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio (toliau – ir VPS PB) patruliais, turėdami bendrą tikslą kartu su kitais tyrimo nenustatytais Kauno apskrities VPK ( - ) PK VPS PB patruliais išvengti baudžiamosios ar drausminės atsakomybės už padarytas neteisėtas veikas tarnybos metu neleistinai naudojantis asmeniniu nešiojamu kompiuteriu „Acer“ su įdiegta ir tik tarnybos reikalams transporto priemonių greičiui fiksuoti skirta programine įranga „VisaB“ tam, kad iš greičio matuokliu „Berkut“ užfiksuotų Kelių eismo taisyklių pažeidimus padariusių asmenų būtų galima gauti asmeninės naudos už tokio pažeidimo įstatymų nustatyta tvarka neįforminimą, o V. K. , būdama valstybės tarnautoja ir dirbdama Kauno apskrities VPK ( - ) PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja, turėdama tikslą padėti G. B. , J. B. bei kitiems tyrimo nenustatytiems Kauno apskrities VPK ( - ) PK VPS PB patruliams išvengti minėtos atsakomybės, nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki spalio 3 d., Kaune, G. B. , J. B. ir V. K. sukūrė nusikaltimo padarymo planą šiam tikslui įgyvendinti, t. y. panaudoti savo, kaip policijos pareigūnų, vardus ir tikėtiną įtaką kitiems policijos pareigūnams bei V. K. , kaip policijos tyrėjos, pareigas ir pažintis bei tarnybinius ryšius su Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnais, ir taip surasti Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūną, galintį papirkti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Informacinių technologijų tyrimo skyriaus specialistą, atliekantį tarnybiniame automobilyje paimtų tarnybinio ir asmeninio nešiojamų kompiuterių „Acer“ tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00526-11 tam, kad šis neatkurtų ištrintų failų su informacija apie greičio matuokliu „Berkut” užfiksuotus Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir juos padariusių pažeidėjų duomenis arba praneštų apie galimas tyrimo išvadas anksčiau nei surašytų dėl jų specialisto išvadą.

6Vykdydami nusikalstamą sumanymą ir ieškodami asmens, galinčio susitarti su Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialistu dėl neteisėtų veiksmų atlikimo už kyšį, 2011 m. rugsėjo 19 d., nuo 17.59 iki 18.43 val., V. K. ir G. B. atvyko prie prekybos centro „Akropolis“, esančio Vilniuje, Ozo g. 25, kur susitiko su V. K. pažįstamu Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyresniuoju tyrėju V. G. (G.), neprisidėjusiu prie nusikalstamos veikos, ir sutarė, kad pastarasis suras Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūną, galintį padėti įgyvendinti jų nusikalstamą tikslą. 2011 m. spalio 3 d., nuo 16.07 iki 16.25 val., V. K. ir J. B. atvyko prie pastato, esančio Vilniuje, Saltoniškių g. 12, kur susitiko su V. G. nurodytu Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiuoju tyrėju S. B. , veikusiu su Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos pareigūnų žinia, ir sutarė, kad šis už didesnį negu 1 MGL ir nedidesnį negu 250 MGL vertės kyšį įtakos Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Informacinių technologijų tyrimo skyriaus specialistą, vykdantį įgaliojimus – atliekantį tarnybiniame automobilyje paimtų tarnybinio ir asmeninio nešiojamų kompiuterių „Acer“ tyrimą pagal 2011 m. rugsėjo 15 d. užduotį Nr. 20-1-526-11 baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00526-11, atlikti neteisėtą veikimą – neatkurti neteisėtai tarnybos metu naudotame asmeniniame nešiojamame kompiuteryje „Acer“ esančių ištrintų failų su informacija apie greičio matuokliu „Berkut“ užfiksuotus Kelių eismo taisyklių pažeidimus bei juos padariusių pažeidėjų duomenis ir pateikti melagingą išvadą, taip padarydamas nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, arba pranešti apie galimas tyrimo išvadas anksčiau nei surašytų dėl jų specialisto išvadą, taip be leidimo atskleidžiant ikiteisminio tyrimo duomenis ir padarant baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 247 straipsnyje.

7Nurodytais veiksmais G. B. , J. B. ir V. K. buvo kaltinami, kad, veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus, kuriuose numatytos pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba; Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame numatyta pareiga, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui; Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalį, 9 dalies 2, 3 punktus, kuriuose numatytos pareigos nuolatos vykdyti bendrąsias pareigūnų pareigas užkirsti kelią rengiamam ar daromam teisės pažeidimui, gavus žinių apie padarytą teisės pažeidimą nedelsiant apie tai pranešti policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, 12 straipsnio 2 dalį, t. y. sulaužydami duotą pareigūno priesaiką vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir taip savo nusikalstamais veiksmais pažeisdami pagrindinius valstybės tarnybos principus ir iškraipydami tarnybos veiklos esmę ir turinį, menkindami valstybės institucijos – policijos autoritetą, griaudami pasitikėjimą šia institucija, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdami asmeninės naudos, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė policija ir valstybė, ir pasikėsino papirkti valstybės tarnautoją, bet nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes tai tapo žinoma Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos pareigūnams.

8Kasatorius Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes buvo nesilaikyta BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 2 dalies pažeidimai atmetant prokuroro prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus, teisiamajame posėdyje neišnagrinėjant ir neištiriant visų įrodymų atskirai ir jų visumos (neperklausius 2011 m. spalio 3 d. pokalbio garso įrašo, siekiant įvertinti susitikime dalyvavusių asmenų pokalbio tonaciją, pokalbio pauzes, neapklausus liudytojų V. G. ir S. B. , siekiant patikrinti parodymus dėl kyšio pasiūlymo laiko ir dydžio), sprendžiant kaltinimo keitimo klausimą, dėl to buvo neteisingai nustatytos bylos aplinkybės ir padarytos neteisingos išvados. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami visi kaltinimą grindžiantys įrodymai, o kiti įrodymai įvertinti iškraipant jų prasmę, nevertinant įrodymų visumos, neatsižvelgiant į jų tarpusavio santykį, teikiant pirmenybę išteisintųjų pozicijai.

9Kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo nepagrįstai abejojama liudytojo V. G. parodymų patikimumu ir jo tarnybiniame pranešime nurodyta informacija. Pirma, V. G. tarnybinio pranešimo pagrindu inicijuotas operatyvinis tyrimas patvirtina aplinkybę, jog jis susitikimo su V. K. ir G. B. metu išgirdo informaciją, kuri turėtų būti vertinama kaip kyšio pasiūlymas ir piknaudžiavimas tarnyba, nes operatyvinis tyrimas pradedamas tik esant duomenų apie nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą), kurie turi būti patikimi bei pakankami. Baudžiamojo proceso subjektai negali inicijuoti tyrimo pradėjimo nesant bent jau pirminio lygio įsitikinimui, jog gali būti rengiamasi daryti veiką, ji daroma ar jau padaryta. Antra, tai, kad V. G. tarnybiniame pranešime ir apklausų metu neįvardijo identiškų aplinkybių apie įvykį, neleidžia teigti, jog jo parodymai nepatikimi. Trečia, V. G., kaip policijos pareigūnas, po 2011 m. rugsėjo 19 d. susitikimo su V. K. ir G. B., suprato, jog susiklosčiusioje situacijoje jis atliktų tik tarpinį vaidmenį, padedant surasti specialistą, dirbantį su paimtais kompiuteriais. Tokie jo parodymai buvo aiškūs ir nuoseklūs, vienos aplinkybės paminėjimas ne iš karto, o praėjus kuriam laikui po įvykio, negali būti traktuojamas išteisintųjų naudai. V. G. tarnybiniame pranešime vadovybei buvo išsamiai išdėstytos įvykusio susitikimo aplinkybės, todėl, nesant tikslaus nurodymo dėl pažadėto atsilyginimo, tokia aplinkybė yra implikuota visų kitų faktinių aplinkybių ir pradedant operatyvinį tyrimą ji nebuvo kvestionuota.

10Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl išteisintųjų parodymų patikimumo, nors teisminio nagrinėjimo metu buvo paneigtos kaltinamųjų pateiktos gynybinės versijos dėl G. B. nedalyvavo 2011 m. rugsėjo 19 d. susitikime su V. G., dėl to, kad V. K. kreipėsi į V. G. norėdama daugiau sužinoti apie kompiuterinius tyrimus, nes tuo kompiuterių tyrimu domėjosi visas jos komisariatas, dėl to, kad tik tarnybos reikalams skirta programinė įranga „VisaB“ bei jos panaudojimo fiksavimai asmeniniame kompiuteryje atsirado atsitiktinai ir pan.

11Lietuvos apeliacinis teismas, anot prokuroro, taip pat padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą dėl to, kad 2011 m. spalio 3 d. vykusio V. K. , J. B. ir S. B. pokalbio metu, būtent S. B. pasiūlė papirkti kompiuterių tyrimą atliekantį pareigūną, o iki tol su juo kalbėta kaip su asmeniu, nežinančiu apie V. K. , J. B. ir G. B. nusikalstamus ketinimus. Kita vertus, vertindami S. B. parodymus, teismai vis dėlto nepasisakė dėl galimos provokacijos prieš išteisintuosius. Prokuroras pažymi, kad būtent toks atvejis, jeigu S. B. pokalbio metu būtų pradėjęs kalbėti apie galimą kyšio davimą V. K. ir J. B. nesuvokiant, jog jie kalbasi su asmeniu, žinančiu apie jų nusikalstamą ketinimą, bet vis tiek sutikus duoti kyšį, pagal teismų praktiką turėtų būti vertinamas kaip aiški provokacija. Šioje byloje tokia situacija nesusiklostė. Išteisintieji suvokė, kad S. B. yra asmuo, nurodytas V. G. , į kurį buvo kreipiamasi pagalbos ir kuriuo buvo pasitikima (V. G. ir V. K. siejo draugiški santykiai), taip pat, kad jis žino aplinkybes, kurias V. K. ir G. B. 2011 m. rugsėjo 19 d. susitikimo metu papasakojo V. G. . Šiame kontekste ypatingai svarbus 2011 m. spalio 3 d. vykusio pokalbio garso įrašas, kuris buvo teismo netinkamai interpretuotas: pokalbio pradžioje, V. K. paklausus S. B. , ką V. G. jam pasakojo, S. B. atsakė, kad šis jam pasakojo tik labai mažai ir abstrakčiai. Teismas tai vertino kaip aplinkybę, rodančią, kad V. K. ir J. B. neturėjo pagrindo manyti, jog S. B. žino apie jų nusikalstamą sumanymą, tačiau nurodyti žodžiai turėjo būti vertinami viso pokalbio bei veiksmų (iki jo) kontekste, t. y. esant V. K. iniciatyvai susitikti su V. G. , jų pokalbį, tikslingai suteiktą informaciją apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, kurio metu paimti G. B. kompiuteriai, susiję su jo galbūt padarytomis nusikalstamomis veikomis, taip pat susitikimą su S. B. , į kurį kreipėsi nurodžius V. G. , jam nurodytas aplinkybes dėl minėto ikiteisminio tyrimo. S. B. , anot kasatoriaus, apgalvotai nurodė tik abstrakčiai žinojęs apie esamą situaciją, nes siekė, kad kuo daugiau papasakotų V. K. ir J. B. . Be to, kaip matyti iš daryto garso įrašo, iniciatyvą išsiaiškinti, ar S. B. yra tas asmuo, kurį nurodė V. G., rodė V. K. , nes ji buvo suinteresuota kalbėti su žmogumi, kuris galės padėti. V. K. atvirumas ir preciziškumas su nepažįstamu pareigūnu S. B. patvirtina visišką pasitikėjimą juo, žinant, jog V. G. yra papasakojęs (bent jau bendrais bruožais) apie jų nusikalstamą planą ir šiam sutikus padėti. Be to, iki S. B. žodžių dėl atsilyginimo, vyko abipusis atviras pokalbis, kurio metu buvo atskleistos visos svarbiausios aplinkybės ir iš esmės buvo sutarta dėl tolesnių S. B. veiksmų susisiekiant su reikiamu specialistu. S. B. tinkamai visą buvusį pokalbį įvertino kaip paslaugos už tam tikrą piniginį ar kitokį atlygį prašymą ir nusprendė, kad tikslinga išsiaiškinti ir jų siūlomo kyšio dydį. Nors konkrečiai joks kyšis pokalbio metu dar nebuvo įvardytas, neišsakytą ketinimą tokį kyšį duoti specialistui, dirbančiam su kompiuteriais, parodo tolesnis pokalbis. Be to, liudytojas G. K. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad S. B. buvo nurodyta susitikimo metu išsiaiškinti kyšio dydį. Kasatorius cituoja V. K. ir J. B. žodžius ir teigia, kad S. B. teiginiai dėl „žmogaus suinteresuotumo ne už ačiū“ ir pan. šiems nuostabos nesukėlė, jiems iškart buvo pritarta, nors kyšio dydis nebuvo detaliai aptariamas, tačiau stengtasi kiek įmanoma lakoniškiau reikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Tai tik pagrindžia, jog išteisintieji V. K. ir J. B. suvokė savo veiksmų pavojingumą ir neteisėtumą, todėl įgyvendindami savo nusikalstamą sumanymą buvo labai atsargūs. Teismai neįvertino, kad šis pokalbis, ypač tęsiama pokalbio dalis po S. B. užsiminimo apie kyšio dydį, rodo tai, jog V. K. su J. B., būdami pareigūnai, didžiausią dėmesį kreipė į tai, ar apskritai egzistuoja galimybė papirkti kitą teisėsaugos sistemoje dirbantį asmenį, nes suvokė, jog ne visi sutiktų atlikti tokį jų pareigoms akivaizdžiai prieštaraujantį ir neteisėtą veiksmą. Atitinkamo kyšio davimą jie suvokė kaip natūralų, logiškai sekantį veiksmą tuo atveju, jeigu specialistas sutiktų atlikti sutartus neteisėtus veiksmus. Akivaizdu, kad nebuvo siekiama apibrėžti kyšio dydžio, tačiau tai nepaneigia fakto, jog ketinimas kyšį sumokėti egzistavo dar iki S. B. užsiminimo apie tai. Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal BK 227 straipsnį nėra būtina įvardyti konkretų siūlytiną kyšio dydį ir asmuo, pasiryžęs duoti kyšį, gali laukti, kol jam bus užsiminta arba tiksliai nurodyta, kokios sumos iš jo yra tikimasi už atitinkamos paslaugos atlikimą. Šioje byloje visą esamą situaciją stengėsi išsiaiškinti pareigūnas S. B. ir dėl šios priežasties pokalbyje jis užduodavo klausimus, o V. K. su J. B. , aiškindami padėtį, atsakinėdavo. Abu išteisintieji laukė tolesnės S. B. iniciatyvos šiam aiškinantis likusias svarbias aplinkybes, kad jis galėtų padėti susitarti su tinkamu specialistu ir pateikti jam pasiūlymą. Dėl to, kas nurodyta, neteisinga teigti, jog mintį apie kyšio davimą pasiūlė būtent S. B., išteisintiesiems tikintis tik draugiškos pagalbos.

12Prokuroras nesutinka su teismo pozicija, kad bylos duomenimis nebuvo nustatytas kyšio dydis, kad išteisintieji nežinojo, kokio konkretaus asmens jiems reikia. Konkretaus paperkamo asmens vardo, pavardės nežinojimas nereiškia, jog negalima konstatuoti kyšininkavimo sudėties. Iš pokalbio su S. B. akivaizdu, kad išteisintieji žinojo, kur ir kuo konkrečiai jiems reikalingas asmuo dirba, jiems buvo žinomas laikotarpis, per kurį specialistas turėjo atlikti jam pavestą užduotį – į V. G. buvo kreiptasi tikslingai. Byloje taip pat yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog kyšio dydis buvo didesnis negu 1 MGL ir nedidesnis negu 250 MGL. Iš 2011 m. spalio 3 d. pokalbio garso įrašo matyti, kad išteisintieji buvo pasiryžę sumokėti tokio dydžio kyšį, kokį nurodys su kompiuteriais dirbantis specialistas, o toks kyšio pažadėjimo modelis, anot prokuroro, yra pavojingesnis negu iš karto nurodant siūlomo kyšio dydį, nes rezultato siekiama bendrininkaujant ir bet kokia kaina. Prokuroras pažymi, kad išteisintieji, V. G. , S. B. bei Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Informacinių technologijų tyrimo skyriaus specialistas dirba teisėsaugos institucijose ir jų veiklai keliami ypač aukšti reikalavimai, prašomų veiksmų atlikimas užtrauktų griežtą baudžiamąją atsakomybę specialistui, jeigu šis sutiktų padėti; jo suvokimas dėl gresiančių padarinių; aplinkybė, jog specialistas, dirbantis su kompiuteriais, nepažinojo V. K. , J. B. ar G. B. ir jokie draugiški ryšiai jų nesiejo – visa tai rodo, kad nusikalstamas ketinimas buvo pavojingas, įtraukiantis ganėtinai daug pareigūnų, dirbančių teisėsaugos institucijose, ir tai suvokdamas specialistas, jeigu jis būtų sutikęs priimti kyšį, nurodytų didesnį negu 1 MGL kyšio dydį. Be to, buvo tikimybė, jog kyšio dydis galėtų viršyti 250 MGL, tačiau, vadovaujantis baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, buvo inkriminuojama BK 227 straipsnio 2, o ne 3 dalis.

13Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Savanoriškas atsisakymas nuo nusikalstamos veikos darymo galimas tik tada, kai tokį atsisakymą implikuoja subjektyvios aplinkybės. Kai asmuo atsisako daryti nusikaltimą dėl objektyvių priežasčių (žinodamas, jog apie jo ketinimą jau pranešta teisėsaugos institucijoms, tretieji asmenys pastebėjo jį ketinantį daryti nusikaltimą, jo veikimui sutrukdo pats nukentėjusysis ir pan.) pagal teismų praktiką bei šio instituto esmę, tai nebus laikoma savanorišku atsisakymu. Veiksmai, kurie atliekami po baigtos veikos ir yra nukreipti nutraukti nusikalstamos veikos eigą, baudžiamosios teisės prasme veikos kvalifikavimui yra nereikšmingi, į juos gali būti atsižvelgiama skiriant bausmę. Dėl to teismo argumentas, jog išteisintieji po pokalbio su S. B. nesiėmė jokių tolesnių veiksmų, o galiausiai pateikė raštelį, kuriuo atsisakė duoti pažadėtą kyšį, tai pripažįstant savanorišku atsisakymu, nėra relevantiškas. Pažadas duoti kyšį jau buvo ir tai rodo veikos baigtinumo momentą. Asmens, galinčio susitarti su reikiamu specialistu, suradimas, sutarimas dėl kyšio davimo tam asmeniui, kyšio dydžio nustatymas, nurodymas, kokios tiksliai paslaugos reikia – visais šiais veiksmais buvo realizuota objektyvioji ir subjektyvioji kyšio pasiūlymo pusės. Po to sekę veiksmai neturi esminės reikšmės. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad G. B. , V. K. ir J. B. veiksmuose nėra pasikėsinimo sukurstyti valstybės tarnautoją piktnaudžiauti tarnybine padėtimi sudėties ir šiuo konkrečiu atveju būtų galima kalbėti tik apie šios veikos rengimosi stadiją, tačiau galiausiai veiksmai buvo nutraukti savanoriškai atsisakant tęsti veiką, todėl baudžiamoji atsakomybė negali atsirasti. Inkriminuota veikų kvalifikacija nurodant pasikėsinimą papirkti šiuo atveju buvo tikslinga, nes nors veika ir baigta, pagal teismų praktiką baigtas nusikaltimas kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas tais atvejais, kai nusikalstama veika daroma kontroliuojant teisėsaugos pareigūnams. Nepaisant to, V. G. perduotas popieriaus lapas su atitinkamu tekstu, kuriame žodžiai buvo sudėlioti iš iškarpytų spausdintinių raidžių ir nukopijuotas švietimo aparatu, tai tik patvirtina pasikėsintų daryti neteisėtų veikų faktą – laiškas nebuvo parašytas ranka, nors jis buvo ganėtinai trumpas ir sugaišta kur kas daugiau laiko karpant raides, be to, pats teksto turinys maskuoja tikrąją jo esmę ir jame vardijamas aplinkybes. Tokios pastangos pagrindžia išvadą, kad išteisintieji suvokė, jog jų veiksmai yra pavojingi ir neteisėti bei, stengdamiesi išvengti jiems gresiančios atsakomybės, ėmėsi atsargumo priemonių. V. K. negalėjo paaiškinti, kodėl būtent tokiu būdu buvo pasirinkta informuoti V. G.. Nurodytas laiškas buvo įteiktas ne S. B. , o V. G. , nes V. K. ir jos bendrininkai po pokalbio su S. B. suprato, jog šis veikia su policijos pareigūnų žinia ir, stengdamiesi išvengti savo veiksmų pasekmių, apie tai informavo V. G. . Visos nurodytos aplinkybės parodė, jog išteisintieji po įvykusio pokalbio pradėjo nebepasitikėti S. B. , todėl atsisakymas duoti kyšį buvo pareikštas išteisintiesiems suvokus, jog yra galimas teisėsaugos įsikišimas ir S. B. veikia su pareigūnų žinia V. G. apie tai nežinant.

14Prokuroro nuomone, nepagrįsti ir teismo teiginiai, kad atnaujintame ikiteisminiame tyrime nebuvo pagrindo pareikšti įtarimus G. B. , J. B. ir V. K. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. 2012 m. balandžio 3 d. nutarimo panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-1-00003-11 rezoliucinėje dalyje nebuvo išdėstyti konkretūs nurodymai, dėl kokių nusikalstamų veikų yra atnaujinamas tyrimas. Aukštesniojo prokuroro konstatavimas, jog buvo pagrįstai pripažinta, kad ikiteisminiame tyrime surinktų faktinių duomenų nepakanka pagrįsti įtariamųjų G. B. , V. K. ir J. B. kaltės dėl jiems inkriminuotos BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo bei kad yra išnaudotos galimybės gauti papildomus, įtarimą padarius šią nusikalstamą veiką pagrindžiančius duomenis, nereiškia, jog atnaujintas tyrimas negali būti tęsiamas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. Aptariamo nutarimo motyvai turi būti suprantami retrospektyviai, nes buvo vertinamas iki nutraukimo vykęs ikiteisminis tyrimas. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų sprendimuose, taip pat iki nutraukimo vykusiame ikiteisminiame tyrime nebuvo tinkamai vertintas išteisintųjų V. K. ir G. B. 2011 m. rugsėjo 19 d. pokalbis su V. G. . Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į duomenis, gautus po G. B. ir V. G. vykusios akistatos, kurios metu V. G. teigė, jog G. B. jam pasakė, kad „<...> dėl atsiskaitymo su manimi problemų nebus ir, jeigu aš ką sužinosiu, skambinčiau V.“. Šie parodymai, taip pat nutarimo panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą rezoliucinė dalis, priešingai nei konstatuoja teismas, pagrindžia ikiteisminio tyrimo Nr. 02-1-00003-11 atnaujinimą ne tik dėl BK 228 straipsnio 2 dalies, bet ir dėl BK 227 straipsnio 2 dalies.

15Kasaciniame skunde išsamiai pasisakoma dėl žalos pagal BK 228 straipsnį sampratos, didelės žalos požymio nustatymo pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2010, 2K-98/2014) ir teigiama, kad išteisintųjų veiksmų pobūdis ir mastas liudija apie didelį jų pavojingumą teisėsaugos institucijų, teisingumo atžvilgiu. Byloje esantys įrodymai akivaizdžiai parodo kryptingą ir tikslingą siekį papirkti specialistą, dirbantį su kompiuteriais, o pasiūlymas duoti neapibrėžtą kyšį rodo išteisintųjų, kaip kyšininkavimo subjektų, įžūlumą siekiant sau palankaus rezultato. Sprendžiant dėl didelės žalos padarymo buvo privalu tinkamai įvertinti aplinkybę, kad veika padaryta bendrininkų grupe, panaudojant savo, kaip pareigūnų, vardus, įtaką kitiems policijos pareigūnams. Asmeninės pažinties su V. G. pagrindu V. K. suorganizavo 2011 m. rugsėjo 19 d. susitikimą, kuriame užsiminė apie kyšio davimą, taip atsirado galimybė toliau plėtoti nusikalstamą sumanymą ir per kitus teisėsaugos institucijoje dirbančius pareigūnus daryti įtaką specialistui, dirbančiam su kompiuteriais. Vykdant šį sumanymą buvo įtraukta daug žmonių, buvo kreiptasi ne iš karto į reikiamą specialistą, buvo ieškoma pažįstamų pareigūnų teisėsaugos sistemoje, kurie galėtų daryti įtaką kitiems pareigūnams, kol pasiūlymas pasiektų reikalingą specialistą. Be to, popieriaus lapo su paslaugos atsisakymo tekstu perdavimas buvo tiesiogiai susijęs su padarytomis nusikalstamomis veikomis, todėl pasitelkti ir kiti pareigūnai, t. y. L. S. ir E. G. . Taip pat kasaciniame skunde nesutinkama su Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad viena iš aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, jog nėra padaryta didelė žala valstybei, yra ta, kad išteisintųjų nusikalstamo sumanymo tikslas nebuvo pasiektas. Tikslas nebuvo pasiektas ne dėl savanoriško atsisakymo, kaip tai traktavo teismas, o dėl Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos pareigūnų įsikišimo. Nesant pareigūnų įsikišimo, būtų padarytas BK 247 straipsnyje numatytas baudžiamasis nusižengimas arba BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, pateikiant melagingą išvadą, bei dokumento suklastojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2007). Atsižvelgiant į išteisintųjų atliktų veiksmų ir siektų padarinių pobūdį, veiksmų intensyvumą, konstatuotina, kad buvo veikta tiesiogine tyčia. V. K. , G. B. ir J. B. pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, iškraipė tarnybos veiklos esmę ir turinį, sumenkindami valstybės institucijos – policijos autoritetą. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių manyti, kad išteisintųjų padarytos nusikalstamos veikos nesiekia piktnaudžiavimui tarnyba būtino pavojingumo laipsnio, reikalingo atsirasti įstatyme numatytiems padariniams. Valstybės tarnautojai, privalantys vykdyti savo įstatymines pareigas, savo veiksmais neturėtų elgtis aiškiai neteisėtai ir savo ryšių pagalba sudaryti galimybes atitinkamiems asmenims išvengti baudžiamosios atsakomybės. Aptarti veiksmai aiškiai neatitinka nepriekaištingai ir etiškai besielgiančio pareigūno veiklos standartų, daro įtaką visuomenės pasitikėjimui ne tik policijos, bet ir visų teisėsaugos institucijų bei kitų valstybinių institucijų sistema, atsiranda pagrindas pagrįstai abejoti policijos pareigūnų darbo kokybe, jų etinėmis ir moralinėmis vertybėmis, juolab pažymint, kad policijos institucija, kaip ikiteisminį tyrimą vykdantis subjektas, yra pati universaliausia ir nespecializuota institucija; taigi padaryta didelė žala, todėl išteisintųjų poelgiais padarytas piktnaudžiavimas tarnyba peržengia tarnybinio nusižengimo ribas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-88/2014).

16Prokuroro manymu, teismai, kaltinamųjų veiksmų nevertindami kaip pasikėsinimo papirkti, turėjo spręsti, kad jų neteisėtuose veiksmuose yra kito nusikaltimo požymių – kėsinantis sukurstyti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Informacinių technologijų tyrimo skyriaus specialistą piktnaudžiauti tarnyba. Kasaciniame skunde detaliai pasisakoma apie teisingo baudžiamojo įstatymo taikymo sampratą pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus (2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai), kad tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis (BPK 1 straipsnio 1 dalis), o prokuroro nurodytas kvalifikavimas teismui nėra privalomas ir teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad kaltinamojo padaryta veika atitinka kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo nei nurodyta kaltinamajame akte sudėtį, privalo veiką atitinkamai perkvalifikuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-551/2011). Šioje byloje tiek apeliacinės, tiek pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų galimų priemonių nustatyti tiesą byloje ir padarė išvadas remdamiesi faktais, kurie neatitinka visų bylos aplinkybių, bei remdamiesi tik įrodymų dalimi, kitos dalies įrodymų netirdami ir nevertindami, patvirtindami tik išteisintųjų gynybinėms pozicijoms palankias aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-424/2009).

17Kasacinis skundas atmestinas

18Dėl kasacinio skundo argumentų, nesančių kasacinio nagrinėjimo dalyku (BPK 376 straipsnio 1 dalis)

19BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Šių instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

20Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

21Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad dalis prokuroro kasacinio skundo teiginių yra suformuluoti kaip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų išvadų, kuriomis pripažinta, kad nagrinėjamoje byloje kaltinamųjų V. K., J. B. ir G. B. veiksmais nepadaryta nusikalstamų veikų (numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje bei 227 straipsnio 2 dalyje ir 25 straipsnio 2 dalyje bei 228 straipsnio 2 dalyje), kritika. Kasaciniame skunde itin detaliai analizuojamas 2011 m. spalio 3 d. V. K. , J. B. ir S. B. pokalbio garso įrašo turinys, pasakytų žodžių prasmė, kalbos intonacija, kalbančiųjų elgesys ir pan., bei pateikiamos prokuroro interpretacijos, kaip vienus ar kitus nurodyto pokalbio aspektus, netgi nutylėjimus, žodžius turėjo vertinti bylą nagrinėję teismai. Taip pat detaliai pasisakoma dėl liudytojo V. G. parodymų turinio, jo tarnybiniame pranešime ir ikiteisminio tyrimo metu atliktoje akistatoje nurodytų aplinkybių, pateikiama prokuroro nuomonė ir samprotavimai dėl to, ką liudytojas objektyviai galėjo ar negalėjo prisiminti, ką turėjo omenyje nurodydamas konkrečias susitikimo su išteisintąja V. K. aplinkybes. Be to, kasaciniame skunde išsamiai aptariama V. K. raštelio, perduoto V. G. , reikšmė, nurodant prokuroro nuomonę, kodėl jis buvo surašytas būtent tokiu stiliumi ir būdu, ką jame nurodytais žodžiais V. K. siekė pasakyti, ką nuslėpti, kokie buvo jos ketinimai ir tikslai. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 18 d. nuosprendyje ir Lietuvos apeliacinio teismas 2014 m. kovo 31 d. nutartyje išdėstydami išvadas dėl bylos duomenų tyrimo ir vertinimo, jų pripažinimo arba nepripažinimo įrodymais būtų padarę esminių BPK pažeidimų. Juo labiau kad prokuroro pateikto kasacinio skundo argumentai yra iš esmės panašūs jo apeliaciniame skunde nurodytiesiems, kurie, laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, buvo išsamiai išnagrinėti, į juos atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Dėl šių priežasčių pirmiau nurodyti kasacinio skundo argumentai, susiję ne su teisės taikymo klausimais, o su įrodymų vertinimo pagrindu teismų padarytomis išvadomis, kurioms kasatorius nepritaria, taip pat su nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimu, pripažįstami nepatenkančiais į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas ir dėl jų šioje nutartyje nebus pasisakyta.

22Dėl BK 227 straipsnio 2 dalies taikymo

23Pagal BK 227 straipsnį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus (1 dalis), arba siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus (2 dalis). Papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas šios veikos baigtumą sieja su momentu, kai atlikta bent viena iš minėtų alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2007, 2K-53/2008, 2K-105/2014 ir kt.). Pasiūlymas duoti kyšį gali būti ir abstraktus, nekonkretizuojant aplinkybių, padaromas įvairiais būdais – žodžiu, raštu, veiksmu ir pan., ir šiomis veikomis siekiama informuoti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį apie papirkėjo ketinimus atsilyginti už atitinkamą veikimą ar neveikimą (praeityje ar ateityje) vykdant įgaliojimus. Papirkimas, pasiūlant kyšį, laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai paperkamam asmeniui yra pateikiamas pasiūlymas dėl kyšio davimo. Šiuo atveju papirkimo baigtumo nelemia paperkamo asmens reakcija, jo sutikimas ar nesutikimas priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429/2011).

24Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad paprastai abstraktus žinojimas apie asmenį, kuris galbūt galėtų atlikti reikiamus veiksmus, ir tarimasis su tarpininku dėl jo suradimo, kuriam, beje, nebuvo žadamas joks atlyginimas už reikiamo asmens suradimą ir papirkimą, nėra pakankami konstatuoti esant faktiškai pradėtus (pasikėsinimo stadijoje) papirkimo nusikalstamos veikos objektyviosios pusės veiksmus. Juolab kad, kaip nustatyta ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, būtent S. B. 2011 m. spalio 3 d. pokalbio su V. K. ir J. B. metu pradėjo kalbą apie atsilyginimą už reikiamo specialisto „paslaugą“. Be to, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, išsamiai atsakė praktiškai į visus prokuroro apeliacinio skundo argumentus ir nurodė, kad prokuroro teiginiai, jog jau 2011 m. rugsėjo 19 d. pokalbio tarp V. G. , V. K. ir G. B. metu, G. B. nurodė, jog problemų dėl atsiskaitymo nebus, nepasitvirtino. Prie tokios išvados buvo prieita laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertinus V. G. tarnybiniame pranešime ir vėliau net dviejose jo apklausose ikiteisminio tyrimo metu nurodytus duomenis bei tai, kad šią itin svarbią aplinkybę V. G. nurodė tik po keleto mėnesių vykusios akistatos metu, t. y. jo parodymai nuo pat pradžių šiuo aspektu nebuvo nuoseklūs. Be to, nurodytos aplinkybės, teismui konstatavus, kad 2011 m. rugsėjo 19 d. pokalbio metu nebuvo kalbama apie atsiskaitymą su reikiamu specialistu, tiriančiu paimtus kompiuterius (kyšio davimą), parodo, kad ir iki 2011 m. spalio 3 d. pokalbio su S. B. išteisintieji neturėjo susiformavusio išankstinio ketinimo, plano papirkti pareigūnus. Šiuo atveju buvo labiau abstrakčiai domimasi informacija apie kompiuterių tyrimą, jį atliekančius asmenis ir galimybes atkurti kompiuteryje ištrintus duomenis.

25Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl prokuroro argumento, kad išteisintųjų veiksmai galėjo būti kvalifikuojami kaip rengimasis sukurstyti valstybės tarnautoją piktnaudžiauti tarnyba, nurodydamas, jog tokie veiksmai buvo savanoriškai nutraukti, išteisintiesiems, bylos duomenimis, neturint informacijos, kad buvo pradėtas tam tikras tyrimas dėl jų bendravimo su V. G. ir S. B. ieškant atitinkamo specialisto, tiriančio paimtus kompiuterius.

26Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė, tačiau nelabai sutiktina su jo išvada, jog ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas tik dėl BK 228 straipsnio 2 dalies. 2012 m. vasario 8 d. nutarimu prokurorė O. F. nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl V. K., J. B. ir G. B. veiksmų pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, nurodydama, kad tyrime nenustatytas asmuo, kurį reikia papirkti, papirkimo suma, su S. B., kuris turėjo pasinaudodamas savo pažintimis tokį asmenį surasti ir paveikti, V. K. ir J. B. po vienintelio pokalbio santykius nutraukė, įteikdami (per kitą asmenį) raštelį su jo paslaugų atsisakymu; V. K. , J. B. ir G. B. veiksmai formaliai atitiko BK 228 straipsnį, tačiau dėl jų veiksmų niekas žalos nepatyrė, dėl to tai vertintina kaip drausmės ar etikos pažeidimas valstybės tarnyboje (T. 1, b. l. 10). Šis nutarimas (visas) panaikintas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT vyriausiojo prokuroro 2012 m. balandžio 3 d. nutarimu (T. 1, b. l. 15-19), nors prokuroras pritarė, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta duomenų dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, bei motyvavo tik tuo aspektu, kad įtariamųjų veiksmuose vis dėlto gali būti nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje, požymiai, įvertinus, kad žala gali būti ir neturtinio pobūdžio. Kita vertus, rezoliucine nutarimo dalimi panaikintas visas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, todėl tai neprieštarauja prokuroro teiginiui, kad tyrimas galėjo būti tęsiamas ir dėl BK 227 straipsnio 2 dalies. Tačiau, kaip nurodyta pirmiau, pagal teismų nustatytas ir įvertintas aplinkybes išteisintųjų veiksmų atitiktis BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytiems nusikalstamos veikos požymiams tiesiog nepasitvirtino.

27Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo

28BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Nusikaltimo sudėtis yra materiali, taigi baudžiamajai atsakomybei nepakanka veikų, priešingų tarnybos interesams, padarymo, būtini padariniai, t. y. didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims. Pažymėtina, kad BK 228 straipsnis numato atsakomybę tiek už turtinės, tiek ir už neturtinės žalos padarymą. Tačiau įstatyme aiškiai apibrėžta, kad žala, nesvarbu, ar ji turtinė, ar neturtinė, turi būti didelė. Visais atvejais didelė žala turi būti įrodyta ir motyvuota teismų sprendimuose, nes didelė žala yra vienas iš būtinųjų piktnaudžiavimo nusikaltimo požymių skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų teisės pažeidimų. Antai pagal didelės žalos požymį piktnaudžiavimo nusikaltimas atribojamas nuo drausminio nusižengimo.

29Didelės žalos požymis yra vertinamasis. Kadangi įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijos autoritetui, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2010, 2K-100/2014). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, jų darbo sutrikdymo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, Nr.2K-232/2012, Nr. 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-7-335/2013).

30Kartu kasacinės instancijos teismas ne kartą pasisakė, kad nepritartina praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-205/2012, 2K-98/2014). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra ne kartą konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

31Dėl žalos dydžio klausimo šioje byloje pasisakė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, argumentuotai nurodę, kad didelės žalos šiuo atveju nebuvo padaryta. Antai teismai konstatavo, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir jo padariniai inkriminuoti deklaratyviai, apsiribojant tik konstatavimu, jog V. K. , J. B. , G. B. veiksmais padaryta didelė žala policijai ir valstybei, tačiau tokia nebuvo padaryta, nes išteisintųjų sumanymas surasti specialistą, atliekantį kompiuterio įrašų tyrimą, ir sužinoti, ar panaikinti įrašai gali būti atkurti, prireikus tokius ištrinti, nebuvo įvykdytas, į konkretų specialistą A. D. nebuvo kreiptasi, V. K. apskritai atsisakė savo prašymo, t. y. neteisėti veiksmai truko trumpą laiką, kitų fizinių, juridinių asmenų interesai ir teisės nebuvo pažeisti, šis įvykis atgarsio (rezonanso) visuomenėje nesukėlė, jie nelėmė neteisingų sprendimų baudžiamosiose bylose priėmimo ar kitokių neigiamų padarinių. Su tokiomis tinkamai motyvuotomis teismų išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Nors drausminė atsakomybė savaime nešalina baudžiamosios atsakomybės, tačiau paminėtina, kad išteisintieji V. K. , J. B. ir G. B. , atlikus tarnybinį patikrinimą dėl jų veiksmų, 2012 m. kovo 13 d. tarnybinio patikrinimo išvada buvo pripažinti pažeminusiais pareigūno vardą ir jiems paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos pareigų. Nurodyta nuobauda skirta už būtent šioje byloje jiems inkriminuotus veiksmus tuo metu, kai ikiteisminis tyrimas šiems asmenims buvo nutrauktas.

32Nenustačius netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ar esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo.

33Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

34Kasatoriaus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Ginto Ivanausko kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu G. B. , J. B. ,... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą,... 4. G. B. , J. B. ir V. K. buvo išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25... 5. G. B. ir J. B. , būdami valstybės tarnautojais ir dirbdami Kauno apskrities... 6. Vykdydami nusikalstamą sumanymą ir ieškodami asmens, galinčio susitarti su... 7. Nurodytais veiksmais G. B. , J. B. ir V. K. buvo kaltinami, kad, veikdami... 8. Kasatorius Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų... 9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo nepagrįstai abejojama liudytojo V. G.... 10. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ir... 11. Lietuvos apeliacinis teismas, anot prokuroro, taip pat padarė nepagrįstą ir... 12. Prokuroras nesutinka su teismo pozicija, kad bylos duomenimis nebuvo nustatytas... 13. Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos... 14. Prokuroro nuomone, nepagrįsti ir teismo teiginiai, kad atnaujintame... 15. Kasaciniame skunde išsamiai pasisakoma dėl žalos pagal BK 228 straipsnį... 16. Prokuroro manymu, teismai, kaltinamųjų veiksmų nevertindami kaip... 17. Kasacinis skundas atmestinas... 18. Dėl kasacinio skundo argumentų, nesančių kasacinio nagrinėjimo dalyku (BPK... 19. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas... 20. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris... 21. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad dalis prokuroro kasacinio... 22. Dėl BK 227 straipsnio 2 dalies taikymo... 23. Pagal BK 227 straipsnį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė,... 24. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad paprastai abstraktus žinojimas... 25. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl prokuroro argumento, kad... 26. Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo apeliacinės instancijos teismas taip pat... 27. Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo... 28. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam... 29. Didelės žalos požymis yra vertinamasis. Kadangi įstatymas nepateikia... 30. Kartu kasacinės instancijos teismas ne kartą pasisakė, kad nepritartina... 31. Dėl žalos dydžio klausimo šioje byloje pasisakė tiek pirmosios, tiek... 32. Nenustačius netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1... 33. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 34. Kasatoriaus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų...