Byla 3K-3-436/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas)

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams Z. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl leidimo įteisinti namo priestatą be atsakovų sutikimo, valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir įsakymo panaikinimo, tretieji asmenys: Kauno miesto savivaldybės administracija, D. K., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savavališkai pastatyto statinio statytojo teisę įteisinti savavališką statybą ir valstybinės žemės sklypo nuomą, aiškinimo ir taikymo.

6Ieškovas V. K. pareikštu ieškiniu prašė pripažinti jam teisę įteisinti prie namo, esančio ( - ), atliktus priestato statybos darbus, teisę gauti projektavimo sąlygas ir statybos leidimą be atsakovų Z. M. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus sutikimo, pripažinti negaliojančia 2002 m. vasario 25 d. Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 19/2002-0964, panaikinti Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. 02-01-469 dėl žemės sklypo, esančio ( - ), nuomos.

7Ieškovas nurodė, kad jis 1985 m. spalio 15 d. dovanojimo sutarties Nr. 1-2371 pagrindu tapo namo, esančio ( - ), savininku. Šis turtas – namų valda (mūrinis namas su rūsiu, garažas, ūkinis pastatas) 2000 m. lapkričio 27 d. turto pardavimo be varžytynių aktu Nr. 585-5/2000 buvo parduotas atsakovei Z. M.. Prie pirmiau nurodyto atsakovei priklausančio namo iki jos tapimo šio namo savininke buvo pastatytas priestatas. Šio priestato, pastatyto iki 1995 metų, statytojai yra ieškovas ir jo sutuoktinė D. K.. Priestato projektas ir statybos leidimas dingo. Dėl to ieškovas kreipėsi dėl pakartotinio leidimo išdavimo ir 1996 m. lapkričio 2 d. jam buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas priestato prie gyvenamojo namo statybai. Atlikus kadastrinius matavimus, priestatas plane buvo pažymėtas 1a2p, 2008 metais įregistruota archyvinė byla Nr. 18725. Aplinkybė, kad ieškovas ir jo sutuoktinė į priestato statybą investavo savo lėšas bei yra jo statytojai, nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2008, tai sudaro pagrindą jiems įgyti šio daikto nuosavybę CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu.

8Naujoje Statybos įstatymo redakcijoje, pakeitus CK 4.103 straipsnį ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalį Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimo pagrindu, reglamentuota galimybė įteisinti savavališkai pastatytus statinius, t. y. statinius, pastatytus be leidimo, nepriduotus statinius ar pastatytus nesilaikant kitų formalių procedūrų. Ginčo priestatas iš esmės atitinka galiojančias statybos normas ir teisės aktus, jį galima įteisinti pagal parengtą projektą, todėl ieškovas 2011 m. gegužės 26 d. pateikė Kauno miesto savivaldybei prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą dėl savavališkai pastatyto priestato. Ieškovas turi įstatymų nustatyta tvarka parengtą ir iš dalies suderintą priestato projektą. Priestato savavališkos statybos akte nurodyta, kad esminių statinio projekto sprendinių pažeidimų nėra. Nustatytas vienintelis pažeidimas – statytojas nepateikė statybos leidimo. Savavališkos statybos įteisinimui reikalingas namo savininko – atsakovės – ir Nacionalinės žemės tarnybos sutikimas, tačiau atsakovė tokį sutikimą atsisako duoti. Sutikimą įteisinti priestatą atsakovės vardu jau yra išdavęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas. Atsakovė, įsigydama namą, apie priestatą žinojo, yra susipažinusi su priestato projektu, užsakytu ieškovo, ir nori nepagrįstai šį priestatą įteisinti savo vardu.

9Kauno apskrities viršininkas 2002 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 02-01-469 ir 2002 m. vasario 25 d. nuomos sutartimi išnuomojo atsakovei 775 kv. m valstybinės žemės sklypą, esantį ( - ). Ši nuomos sutartis viešajame registre įregistruota 2011 m. vasario 18 d. Ieškovo teigimu, žemės sklypas atsakovei išnuomotas neteisėtai, nes tarp šalių vyko teisminiai ginčai; ieškovas nuo 1985 metų už šį žemės sklypą valstybei mokėjo žemės nuomos mokestį; 1997 m. birželio 3 d. Kauno miesto valdybai buvo pateikęs prašymą šį sklypą įsigyti ir 1998 m. gruodžio 31 d. sumokėjo už jį vienkartinėmis išmokomis, tačiau jam dėl vykusių ginčų nebuvo leista šią žemę išsipirkti. Žemės sklypas galėjo būti nuomojamas tik tuo atveju, jei žemės sklypo naudotojai atsisakė jį pirkti; sklypo dalis, esanti po atsakovei nepriklausančiu priestatu, jai negalėjo būti išnuomota, į šią dalį nuomos pirmumo teisę turėjo ieškovas. Be to, nuomos sutartis sudaryta be privalomojo priedo – žemės sklypo plano, ir sutartyje klaidingai nurodyta, kad išnuomotoje žemėje kitiems asmenims priklausančių statinių nėra, t. y. neužfiksuotas savavališkai sukurtas objektas – priestatas.

10II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

11Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

12Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Statybos įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinta teismo teisė leisti nustatyta tvarka statytojui per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą (leidimą), jeigu kompetentingos valstybės institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažins norimo įteisinti savavališkai pastatyto statinio atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų ir kitų imperatyviųjų teisės aktų reikalavimams, ir jeigu savavališkos statybos įteisinimas nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Nesant vienos iš nurodytų sąlygų savavališkos statybos įteisinimas negalimas. Teisę kreiptis dėl savavališkos statybos įteisinimo turi savavališkai pastatyto statinio statytojas.

13Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog ginčo priestato statytojai Statybos įstatymo prasme yra ieškovas ir D. K. ir jog jie statė priestatą be nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto statinio projekto bei neturėdami nustatyta tvarka išduoto leidimo, nustatytos įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartimi (CPK 182 straipsnis). Šia nutartimi taip pat netenkintas ieškovo prašymas pripažinti jam nuosavybės teisę į gyvenamojo namo priestatą CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu.

14Teismas nurodė, kad statytojo teisių įgyvendinimui, taip pat ir Statybos įstatymo 28 straipsnyje įtvirtintai teisei įteisinti savavališką statybą, šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje statytojui nustatytos būtinosios papildomos sąlygos: žemės sklypo ir statinio valdymas nuosavybės teise ar naudojimas kitais įstatymų nustatytais pagrindais; statybą leidžiančio dokumento turėjimas. Ieškovas, teismo vertinimu, neatitinka nė vienos iš nurodytų sąlygų: jis nėra nei žemės sklypo, nei statinių, esančių ( - ), savininkas ir jų nenaudoja kitais įstatyme nurodytais pagrindais; jis neturi statybą leidžiančio dokumento. Statytojo teisių įgyvendinimui reikalinga visų trijų sąlygų sutaptis, todėl, jų nesant, teismas sprendė, kad ieškovas neturi teisės įteisinti savavališkai pastatytą priestatą. Kadangi ieškovas pastatų ir žemės sklypo nuosavybės teise nevaldo, tai jis nėra atsakovų bendraturtis (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), todėl neturi subjektinės teisės reikšti reikalavimą leisti įteisinti savavališkai pastatytą statinį be atsakovų sutikimo (CPK 5, 178, 185 straipsniai).

15Teismas, įvertinęs ginčijamos valstybinio žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punkto nuostatas, nenustatė imperatyviųjų ieškovo ginčijamų administracinio akto ir nuomos sutarties nuginčijimo pagrindų (CK 1.80 straipsnis). Nuomos sutartyje, teismo vertinimu, pagrįstai neužfiksuota kitiems asmenims, išskyrus atsakovę, priklausančių ir šiame sklype esančių statinių, nes visi jame esantys statiniai nuosavybės teise priklauso jai. Vien priestato sukūrimas jo statytojui (ieškovui) dar nesukuria nuosavybės teisės į šį statinį. Statytojui pripažintina tik medžiagų ir įrengimų, panaudotų sukuriant statinį, nuosavybė. Statinio nuosavybė pripažįstama tik jį įregistravus įstatymo nustatyta tvarka, laikantis imperatyviųjų įstatymų reikalavimų. Ieškovas žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo momentu jokių jam nuosavybės teise priklausančių pastatų atsakovei išnuomotame žemės sklype neturėjo, todėl neturėjo pagrindo reikalauti parduoti ar išnuomoti jam šį žemės sklypą. Jo kompetentingai valstybės institucijai pateikti prašymai išsipirkti žemės sklypą, už sklypą sumokėtos vienkartinės išmokos ir mokėti žemės mokesčiai nesudaro pagrindo ginčyti šį sandorį, nes ieškovo, kaip statinių savininko, teisė išsipirkti žemės sklypą, nebuvo įgyvendinta jam tą teisę turint. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypo nuomos sutartis buvo sudaryta turint privalomą žemės sklypo planą su jame užfiksuota faktine padėtimi. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad ginčijami administracinis aktas ir jo pagrindu sudaryta nuomos sutartis, juos sudarant, jokių ieškovo teisių nepažeidė (CPK 178, 185 straipsniai).

16Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi paliko Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą nepakeistą.

17Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad ieškovas niekada nebuvo atsakovės Z. M. bendraturtis, jam nuosavybės teise nepriklauso nei žemės sklypas, nei statiniai, esantys Kaune, Obelynės g. 35, todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas nėra atsakovės bendraturtis (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 4.72 straipsnio 1 dalis, 4.262 straipsnis) ir jog jis neturi subjektinės teisės reikšti reikalavimą be atsakovų sutikimo leisti įteisinti savavališkai pastatytą statinį.

18Teismas konstatavo, kad savavališkai pastatytas priestatas nėra atskiras statinys, kuris gali būti įregistruotas kaip atskiras turtinis vienetas – atskiras nekilnojamasis daiktas. Gyvenamojo namo priestatas gali būti įteisintas, tačiau ne kaip atskiras objektas, o kaip gyvenamojo namo dalis. Tačiau ieškovas nepateikė jokio projekto, patvirtinančio galimybę priestatą atskirti nuo gyvenamojo namo. Kadangi Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartimi nustatyta, kad gyvenamojo namo priestato statytojai Statybos įstatymo prasme yra ieškovas ir D. K., jie statė priestatą neturėdami nustatyta tvarka išduoto leidimo, tai teismas sprendė, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog statybos leidimas buvo išduotas, tačiau jis dingo. Be to, Kauno miesto savivaldybės administracija ir D. J. projektavimo įmonė taip pat neturi duomenų apie ieškovui išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, prieš reikšdamas nagrinėjamą reikalavimą, nepateikė atsakovei jokio projekto dėl priestato atjungimo nuo jos nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo, todėl ji neturi galimybės įvertinti tokio ieškovo noro. Ieškovo turimas priestato projektas, kuris buvo derintas su visomis institucijomis dar 1996-1997 metais, teismo vertinimu, negali būti pagrindas įteisinti savavališką statybą ir nėra tinkamas teikti atsakovams ir reikalauti jų sutikimo jį įteisinti, nes priestatas suprojektuotas kaip gyvenamojo namo priklausinys ir jame nėra numatytų visų rekomendacijose nurodytų elementų.

19Teismas, įvertinęs tai, kad pagal priestato statybos metu (1997 m.) galiojančius įstatymus ir suformuotą teismų praktiką ieškovas negalėjo sukurti nuosavybės teisių į savavališkai pastatytą priestatą, taip pat nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusio Statybos įstatymo 3 straipsnio, 23 straipsnio 2 dalies, 28 straipsnio, leidžiančio įstatymo nustatyta tvarka įteisinti savavališką statybą, nuostatas, VĮ Registrų centro pateiktus duomenis, iš kurių matyti, kad gyvenamasis namas ir kiti statiniai ginčo valdoje nuosavybės teise priklauso atsakovei Z. M., o žemės sklypas – valstybei, jis nuomos sutarties pagrindu perduotas valdyti atsakovei, sprendė, jog ieškovas neturi subjektinės teisės būti statytoju ginčo valdoje, todėl neturi teisės gauti statybą leidžiančio dokumento ir įteisinti savavališkai pastatytą priestatą prie gyvenamojo namo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas neatitinka nė vienos iš Statybos įstatyme nurodytų sąlygų, leidžiančių jam įteisinti savavališką statybą.

20Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančia 2002 m. vasario 25 d. Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 19/2002-0964 ir panaikinti Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. 02-01-469 yra nepagrįstas, nes neįrodyta, kad ginčijamas įsakymas ir nuomos sutartis prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnis). Remdamasis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.2 punktu, šiuo nutarimu patvirtintų Taisyklių 2 punktu, įvertinęs aplinkybę, kad nurodytų įsakymo priėmimo ir žemės nuomos sutarties sudarymo metu ieškovui nepriklausė joks statinys ar jo dalis ginčo žemės sklype, teismas padarė išvadą, jog nebuvo teisinio pagrindo nesudaryti su atsakove, kaip pastatų savininke, žemės sklypo nuomos sutarties. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovas būtų buvęs valstybinės žemės sklypo nuomininkas, nes su juo niekada nebuvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis; sudarant nuomos sutartį teisės aktų nustatyta tvarka buvo parengtas žemės sklypo planas. O vien aplinkybės dėl ieškovo mokėto žemės mokesčio nesudaro pagrindo ginčyti nuomos sandorį.

21III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

22Kasaciniu skundu ieškovas V. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodomi šie argumentai:

231. Nagrinėjamu atveju priestatas buvo pastatytas ieškovo ir jo šeimos lėšomis dar iki atsakovei įsigyjant gyvenamąjį namą, todėl priestatas laikytinas ieškovo nuosavybe (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Sprendžiant dėl nuosavybės įgijimo būdo teisėtumo, esminę reikšmę turi tai, ar daikto sukūrimas vyko laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Dėl to teismai nepagrįstai šios aplinkybės nevertino. Savavališkos statybos priežiūrą vykdanti institucija savavališką statybą užfiksavo tik 2007 metais, o statinys sukurtas 1997 metais, turint tiek suderintą priestato projektinę dokumentaciją, tiek ir statybos leidimą, kuris nėra išlikęs. Be to, prieš gaunant pakartotinį statybos leidimą, ieškovas gavo iš visų tuo metu statybą prižiūrinčių institucijų leidimus ir suderinimus, o statybos leidimas nebuvo išduotas tik dėl 2000 metais vykusių varžytynių ir civilinių ginčų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad savavališkos statybos akte neužfiksuoti jokie esminiai statinio nukrypimai nuo projekto. O projekto derinimo, statybos pradėjimo ir statinio sukūrimo metu ieškovas buvo gyvenamojo namo savininkas, todėl jis turėjo neginčijamą teisę statyti, perstatyti statinį, taip pat vėliau jį įteisinti. Pažymėtina, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2011 m. liepos 1 d. raštu Nr. (15.2)-2D-8343 informavo ieškovą, jog, remiantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalimi, asmuo, kuriam pateikti reikalavimai nugriauti statinį, turi teisę parengti projektinę dokumentaciją teisės aktų nustatyta tvarka ir gauti statybą leidžiantį dokumentą teisės aktų nustatytais atvejais. Taigi ieškovui, kaip asmeniui, kuriam surašytas savavališkos statybos aktas, ir kaip asmeniui, savavališkai pastačiusiam statinį, yra suteikta teisė įstatymų nustatyta tvarka įteisinti savavališkas statybas. Dėl to teismų išvada, kad ieškovas neturi teisės įteisinti savavališkai pastatytą priestatą, yra nepagrįsta. Teismai, nevertindami nurodytų priestato pastatymo aplinkybių, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnio ir CK 4.47 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Pirmoji kregždutė“ v. VšĮ S. Dariaus ir S. Girėno sporto centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-224/1999; 2005 m. rugsėjo 26 d nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Rima“ v. Palangos miesto savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-417/2005; 2008 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. G. ir kt. v. M. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-138/2008; 2012 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. V. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2012; kt.).

242. Byloje nustatyta, kad ginčo statinys, kaip gyvenamojo namo priestatas, gali būti įteisintas. Tokiu atveju būtų du gyvenamojo namo bendraturčiai (ieškovas ir atsakovė). Kaip atskiras turtinis vienetas jis gali būti įteisintas, jeigu nebūtų jokių sąsajų su gyvenamuoju namu. Taigi ieškovui sukūrus savavališkos statybos padarinį, jis turi teisę ne tik jį nugriauti, bet ir įteisinti. Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjant Kauno apskrities viršininko administracijos ieškinį dėl savavališkai pastatyto namo priestato nugriovimo (civilinė byla Nr. 2-1201-774/2011) buvo nustatyta, kad egzistuoja galimybė leisti įstatymų nustatyta tvarka statytojui per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Šių veiksmų atlikimui yra būtinas atsakovės sutikimas, kurio ji nesuteikia, todėl ir buvo pareikštas šioje byloje nagrinėjamas ieškinys. Dėl to teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neturi subjektinės teisės reikšti nagrinėjamą ieškinį.

25Teismai taip pat nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neatitinka Statybos įstatymo 28 straipsnio reikalavimų, nes: 1) ieškovas yra neįregistruoto statinio savininkas, kurį nepertraukiamai valdo nuo 1997 metų, o statytojo statusas jam pripažintas dar 2007 metais teismų procesiniais sprendimais; 2) statinio sukūrimo momentu ieškovas buvo teisėtas visos namų valdos savininkas ir valstybinės žemės sklypo nuomininkas, net ir netekęs nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, jis liko valstybinės žemės sklypo nuomotoju, ką patvirtina žemės nuomos mokesčio kvitai. Taigi sudarant ginčijamą valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį ieškovas buvo šio žemės sklypo nuomininkas, todėl nuomos sutartis su atsakove sudaryta neteisėtai (nuomos teisiniai santykiai su ieškovu 2002 metais nebuvo nutrūkę, o statinio statyba nebuvo fiksuojama kaip neteisėta).

26Dar prieš atsakovei įsigyjant gyvenamąjį namą, greta jo buvo pastatytas priestatas, neatskiriamai susijęs su namu ir kartu galintis funkcionuoti atskirai. Tačiau, nepaisant to, kad priestatas buvo pastatytas dar prieš atsakovei įsigyjant gyvenamąjį namą ir ji apie jį žinojo bei sutiko įsigyti gyvenamąjį namą šalia, kurio buvo priestatas, ji be jokio pagrindo neduoda ieškovui sutikimo įsiteisinti šį priestatą (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė nepateikė byloje jokių įrodymų, kad dėl ieškovo įvykdytos statybos pablogės viso namo techninė būklė, nebus galimybės patekti, privažiuoti, apvažiuoti ar kitu būdu patekti į namą ir pan., t. y. esminių jos bendrosios nuosavybės teisės pažeidimų, sudarančių pagrindą atsisakymui duoti sutikimą (CPK 178 straipsnis). Dėl to teismai turėjo tokį jos atsisakymą pripažinti trukdymu kitam bendraturčiui gauti statinio projektavimo sąlygas ir statybos leidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. K. v. N. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2007 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. v. L. J. ir kt., bylos Nr. 3K-7-273/2007; 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-132/2009; kt.).

27Savavališkos statybos (rekonstrukcijos) statinių nugriovimas nėra vienintelis ir neišvengiamai taikomas savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinys. CK 4.103 straipsnio normos, nustatančios civilinius neteisėtos statybos (rekonstrukcijos) padarinius, pagal suformuotą teismų praktiką turi būti taikomos kartu su viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis savavališkos statybos padarinių šalinimą, bei CK normomis, reguliuojančiomis savininko teisių gynimo bei bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo teisimus santykius; laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; savavališkų (rekonstruotų) statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma esant ne bet kokiam, o esmingam suinteresuoto asmens teisių pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008; 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. M. R., bylos Nr. 3K-3-148/2013; kt.). Nesant jokio atsakovės teisių pažeidimo, teismai nepagrįstai ir neteisėtai atmetė reikalavimą pripažinti teisę gauti projektavimo sąlygas ir statybos leidimą be atsakovės sutikimo, taip pažeisdami CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypdami nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos ir užkirsdami ieškovui teisę valdyti bei apginti savo nuosavybę.

283. Ginčijami įsakymas ir valstybinės žemės nuomos sutartis buvo priimti ir sudaryti neparengus žemės sklypo plano, nesilaikius imperatyviųjų įstatymų reikalavimų, t. y. Žemės įstatymo 14 straipsnio ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ Nr. 260 nuostatų. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnyba nepaaiškino, kodėl prieš išnuomojant žemės sklypą atsakovei nebuvo rengiamas žemės sklypo planas, kodėl nebuvo patikrintas faktinis sklypo užstatymas, kitiems asmenims priklausančių statinių statusas, kodėl sutartyje nurodyti faktai neatspindi buvusios tikrosios faktinės situacijos. Tačiau teismai šių aplinkybių nevertino ir jų nesiaiškino. Ieškovas 1997 m. birželio 3 d. teikė prašymą įsigyti ginčo žemės sklypą, už jį 1998 m. gruodžio 23 d. sumokėjo vienkartinę išmoką, už žemės sklypą ieškovui buvo skaičiuojamas ir jo apmokamas žemės nuomos mokestis, o žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta tik dėl teisminių ginčų, nesusijusių su žemės sklypu. Teismai nepagrįstai šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė, taip pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles.

29Ginčijamo sandorio sudarymo metu sklype buvo du sklypo naudotojai ir du nuomininkai, kurie mokėjo nuomą ir naudojosi sklypu. Jokių daiktinių teisių pažeidimų institucijos, vykdančios savavališkos statybos priežiūrą, ir institucija, valdanti valstybinės žemės fondą, nebuvo užfiksavusios, priešingai – disponavo duomenimis apie namų valdoje esančius du savininkus – atsakovę, nuosavybės teise valdančia gyvenamąjį namą, ir ieškovą, teisiškai neįregistruoto priestato savininką. Taigi žemės sklype egzistavo statinys nepriklausantis atsakovei ir apie tai buvo išviešinta projektinėje dokumentacijoje, namų valdos žemės sklypo plane pavaizduojant esančius statinius, kurių plotas akivaizdžiai nesutapo su atsakovės nuosavybės teise valdomu turtu.

30Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad savavališkas statinys stovi ant valstybei priklausančios žemės, kurią Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka ieškovas iš valstybės išsipirko. Tačiau dėl vykstančių ginčų nebuvo sudaryta žemės pirkimo–pardavimo sutartis ir žemės sklypu ieškovas naudojosi nuomos pagrindu, t. y. už žemę mokėjo įstatymo nustatytus mokesčius. Dėl šių priežasčių ir dėl to, kad ant valstybės žemės esant statiniui, kurio eksploatavimui ieškovui turi būti išskirta žemės sklypo dalis, valstybinė žemė atsakovei negalėjo būti išnuomota. Vien tai, kad ieškovas nevaldo žemės sklypo, ant kurio stovi savavališkai pastatytas statinys, negali būti pakankamu pagrindu atsisakyti įteisinti priestatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. M. R., bylos Nr. 3K-3-148/2013). Pažymėtina, kad atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba pripažino, kad jeigu būtų įgyta nuosavybės teisė į ginčo statinį ir ji įregistruota Nekilnojamojo turto registre, tai turėtų būti keičiama nuomos sutartis ir nuoma turėtų būti sudaroma su abiejų statinių savininkais.

31Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad, remiantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, CK 6.551 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punktu, teisės nuomoti valstybinę žemę įstatyminis pagrindas – teisėtas šioje žemėje esančių statinių valdymas. VĮ Registrų centro duomenimis, pastatai (gyvenamasis namas, garažas ir ūkinis statinys), esantys Kaune, Obelynės g. 35, nuosavybės teise nuo 2000 m. lapkričio 27 d. priklauso atsakovei. Joks kitas pastatų, esančių nurodytu adresu, savininkas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke nebuvo nurodytas. Ieškovas negali būti laikomas nurodytų pastatų ar atsakovės bendraturčiu, nes jokio statinio, esančio ( - ), jis nevaldo nei nuosavybės teise, nei naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais, jis taip pat neturi statybą leidžiančio dokumento, nėra žemės sklypo savininkas ir jo nenaudoja kitais įstatyme nustatytais pagrindais. Dėl šių priežasčių jis neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje statytojui nustatytų būtinųjų sąlygų. Iš neteisės negali kilti teisė, t. y. neteisėta statyba nesukuria ieškovui nuosavybės teisių ir nesuteikia jam teisės į valstybinės žemės sklypą. Be to, atsakovė 2000 m. lapkričio 27 d. turto perdavimo be varžytynių aktu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą su visais teisėtais ir neteisėtais (neįregistruotais) priklausiniais ir priestatais. Dėl to lengvatinėmis sąlygomis išsinuomoti valstybinės žemės sklypą turėjo teisę tik atsakovė, kaip šiame sklype esančių pastatų savininkė. Ginčijamo sandorio sudarymo metu galioję teisės aktai, reglamentavę valstybinės žemės nuomą, nenustatė, kad valstybinės žemės nuomos sutartis galėtų būti sudaryta su asmeniu, kuris išnuomojamame žemės sklype nuosavybės teise neturi pastatų. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad pagrindinė valstybinės žemės nuomos sąlyga yra pastatų buvimas žemės sklype, o žemės naudojimas pagal nurodytą paskirtį siejamas su būtinumu eksploatuoti statinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Betono statiniai“ v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-570/2008).

32Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Z. M. prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad tuo atveju, jeigu statybai vykdyti būtini dokumentai negauti, nėra pagrindo teigti, jog, ilgai naudojantis neteisėtai pastatytais statiniais, atsiranda pagrįstas tokios statybos įteisinimo lūkestis. Neteisėtai (be būtinų statybai vykdyti dokumentų) pastatyto statinio įteisinimą lemia ne tai, kiek ilgai tokiu statiniu statytojas naudojosi, o tai, kokios yra galimybės, laikantis teisės normų reikalavimų, tokį statinį pripažinti teisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. BUAB „Bajorkiemis“, bylos Nr. 3K-3-89/2013). Šioje byloje teismų konstatuota, kad ieškovui niekada nebuvo išduotas statybos leidimas ginčo priestato statybai, todėl atmestini jo argumentai, jog statybos leidimas nėra išlikęs, kad savavališka statyba užfiksuota tik 2007 metais ir kad nuo ginčo priestato pastatymo jis buvo valdomas, eksploatuojamas ieškovo ir jo šeimos narių. Ieškovo pripažinimas faktiniu priestato statytoju nesukuria jam nuosavybės teisių į priestatą, nes šis pastatytas pažeidžiant jo statybos metu galiojusius teisės aktus. Ieškovas neturi subjektinės teisės būti statytoju ginčo valdoje (visi joje esantys statiniai nuosavybės teise priklauso atsakovei, o žemės sklypas, išnuomotas atsakovei, priklauso valstybei), todėl jis neturi teisės gauti statybą leidžiančio dokumento ir įteisinti savavališkai prie gyvenamojo namo pastatytą priestatą (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 23 straipsnio 2 dalis, 28 straipsnis, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnis). Nagrinėjamu atveju savavališkos statybos padarinius galima pašalinti vieninteliu būdu – ieškovui nugriaunant priestatą (Statybos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis).

33Ieškovas nėra atsakovės bendraturtis, todėl visi jo argumentai dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo principų ir ginčų tarp bendraturčių sprendimo neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai. Prieš savininko valią niekas negali priversti daikto savininką sujungti jam priklausantį daiktą su kitam savininkui priklausančiu daiktu, paversti savininkui priklausantį daiktą bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu. Vien dėl to, kad ieškovas ir atsakovė nėra bendraturčiai, atsakovė nenori paversti jai priklausantį daiktą bendros dalinės nuosavybės objektu ir ieškovas neturi subjektinės teisės įteisinti savavališką statybą, atsakovė neprivalo įrodinėti kaip pastatyto priestato įteisinimas pažeis jos teises, nes toks įteisinimas prieštarautų imperatyviosioms statybos procesą reglamentuojančioms teisės normoms ir CK 4.37 straipsnio 1 dalies bei 4.39 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

34Teismai pagrįstai nustatė, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu ir ginčijamos žemės nuomos sutarties sudarymo metu ieškovui nepriklausė joks statinys ar jo dalis ginčo žemės sklype, nes neteisėta statyba nesukuria nuosavybės teisių. Priimant ginčijamą įsakymą pastatų vienintele savininke, VĮ Registrų centro duomenimis, buvo atsakovė, todėl sutartis su ja sudaryta pagrįstai. Ieškovas neįrodė, kad kada nors buvo valstybinės žemės sklypo nuomininku, nes su juo niekada nebuvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis. Ginčijamos nuomos sutarties 19 punkte nustatyta, kad prie šios sutarties yra pridedamas išnuomojamo žemės sklypo planas (schema) (M 1:500), kaip neatskiriama šios sutarties dalis. Rengiant planą buvo vadovautasi viešojo registro duomenimis ir namų valdos planu, tačiau savavališkai pastatyto priestato kadastriniai matavimai buvo atlikti tik 2006 metais, t. y. po ginčijamo įsakymo priėmimo ir sutarties sudarymo. Dėl to teismai pagrįstai nustatė, kad žemės sklypo planas buvo parengtas, o ieškovo argumentai, jog teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo parengtas žemės sklypo planas arba kad rengiant žemės sklypo planą buvo pažeista nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo nustatyta tvarka, atmestini kaip nepagrįsti. Teisiškai nereikšmingi šios bylos kontekste ir ieškovo argumentai, kad jis 1997 m. birželio 3 d. pateikė prašymą įsigyti ginčo sklypą ir 1998 m. gruodžio 23 d. už sklypą sumokėjo vienkartinėmis išmokomis, o sutartis su juo nebuvo sudaryta dėl teisminių ginčų. Ieškovas gali reikalauti, kad jam sumokėti pinigai būtų grąžinti, bet jis neturi teisės įgyti nuosavybės teise žemės sklypą ar valdyti jį kitos daiktinės teisės pagrindu (Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.6 punktas).

35Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į ieškovo kasacinį skundą nepateikė.

36Teisėjų kolegija

konstatuoja:

37IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

38Dėl savavališkai pastatyto priestato, esančio prie gyvenamojo namo ir ant žemės sklypo, kurie statytojui nuosavybės teise nepriklauso, įteisinimo galimybės

39Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar kasatorius, kaip savavališkai pastatyto statinio (gyvenamojo namo priestato) statytojas, turi teisę įteisinti šią savavališką statybą be atsakovės, t. y. gyvenamojo namo, prie kurio pastatytas priestatas, savininkės ir žemės sklypo, ant kurio pastatytas priestatas, nuomininkės, sutikimo.

40CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Kad daikto pagaminimas būtų teisėtas, jo pagaminimo procesas turi vykti teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Jeigu daiktas sukuriamas, nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, o asmuo neįgyja į jį nuosavybės teisių. Taigi, kad statytojas įgytų nuosavybės teisę į statinį, turi statybą pradėti, vykdyti ir baigti, laikydamasis tą procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pirmoji kregždutė“ v. VšĮ S. Dariaus ir S. Girėno sporto centras ir kt., byla Nr. 3K-3-224/1999; 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-340/2007; 3K-3-89/2013).

41CK 4.103 straipsnyje nustatyta, kad civilinius teisinius padarinius – draudimą statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) – sukelia savavališka ar nesavavališka, bet kitaip neteisėta statinio statyba. Kokie statiniai (ar jų dalys) laikomi pastatytais ar statomais savavališkai, nustatyta įstatyme. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį (redakcija, galiojusi 2007 m. spalio 10 d. savavališkos statybos akto surašymo metu, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d.; toliau tekste naudojama įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. spalio 1 d., kuria buvo leista įteisinti savavališką statybą) statinio (jo dalies) statyba laikoma savavališka be šio įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo arba statybos darbų vykdymas, kai statybos leidimas jau netekęs galios, taip pat kai teismas statybos leidimą pripažino neteisėtu <...>.

42Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad namų valda (mūrinis gyvenamasis namas su rūsiu, garažas, ūkinis pastatas), esanti ( - ), priklausiusi kasatoriui, 2000 m. lapkričio 27d. turto perdavimo be varžytynių aktu Nr. 585-5/00 buvo parduota atsakovei Z. M.. Prie šioje namų valdoje esančio gyvenamojo namo yra pastatytas priestatas, kuris nėra teisiškai įregistruotas. Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2007 m. spalio 10 d. surašė kasatoriui, kaip statytojui, savavališkos statybos aktą Nr. 8-RSS-11, kuriuo priestatas pripažintas savavališka statyba. Kasatorius 2011 m. gegužės 26 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę dėl savavališkai pastatyto priestato įteisinimo savo vardu, 2011 m. birželio 29 d. raštu Nr. 40-2-1263 jam buvo išaiškinta savavališkos statybos įteisinimo tvarka, nurodant, kad priestato įteisinimui, be kita ko, yra reikalingas namo savininkės – atsakovės Z. M. – sutikimas. Atsakovė prieštarauja kasatoriaus siekiui įteisinti savavališkai pastatytą priestatą.

43Teismai, spręsdami kilusį ginčą ir atmesdami reikalavimą pripažinti kasatoriui teisę įteisinti savavališkai pastatytą priestatą be atsakovų sutikimo, padarė išvadą, kad kasatorius, kuriam nuosavybės teise nepriklauso gyvenamasis namas, prie kurio pastatytas priestatas, ir žemės sklypas, ant kurio jis pastatytas, ir kuris nenaudoja gyvenamojo namo ir žemės sklypo kitais įstatyme nustatytais pagrindais, nėra atsakovės Z. M. bendraturtis, jis ginčo namų valdoje negali būti statytoju Statybos įstatymo prasme, todėl neturi teisės įteisinti savavališką statybą.

44Kasatorius, nesutikdamas su nurodytomis teismų išvadomis, kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, jog, pradėjus priestato statybą, jis turėjo teisę būti statytoju ginčo namų valdoje, nes joje esantys pastatai jam tuo metu priklausė nuosavybės teise, todėl kasatoriaus lėšomis dar iki atsakovei įsigyjant gyvenamąjį namą pastatytas priestatas laikytinas jo nuosavybe; statybos leidimas buvo išduotas, bet jis buvo pamestas; priestatu jis naudojasi jau daug metų, o statyba savavališka pripažinta tik 2007 metais; atsakovė nepagrįstai neduoda sutikimo priestato įteisinimo procedūroms atlikti, kas pripažintina trukdymu kitam bendraturčiui gauti statinio projektavimo sąlygas ir statybos leidimą.

45Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybės, jog priestato statytojai Statybos įstatymo prasme yra kasatorius ir jo sutuoktinė, kad jie statė priestatą be nustatyta tvarka išduoto leidimo, nustatytos įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, kuri palikta galioti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartimi (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Šia nutartimi taip pat nebuvo patenkintas kasatoriaus prašymas pripažinti jam nuosavybės teisę į gyvenamojo namo priestatą CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu ir dėl šios dalies byla buvo nutraukta. Dėl šios priežasties atmestini kasatoriaus argumentai, kad jis priestato statybą pradėjo turėdamas tam tikslui išduotą leidimą ir kad priestatas laikytinas jo nuosavybe CK 4.47 straipsnio 4 punkto prasme. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius laikytinas tik statybinių medžiagų, panaudotų priestato statybai, savininku (Statybos įstatymo 28 straipsnio 11 dalis).

46Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad statybos procesą reglamentuojančios teisės normos yra viešosios teisės normos, kurioms nebūdingas dispozityvumas – jose įsakmiai nustatomi leidžiami ir draudžiami veiksmai. Šiose teisės normose nenustatyta teisinės galimybės priimant pastatytą statinį jo statybą pripažinti teisėta, jeigu statinys pastatytas be leidimo, projektinės dokumentacijos, nukrypta nuo projektinių sprendinių esminių parametrų. Jei statybai vykdyti būtini dokumentai negauti, nėra pagrindo teigti, kad, ilgai naudojantis neteisėtai pastatytais statiniais, atsiranda pagrįstas tokios statybos įteisinimo lūkestis. Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtai (be būtinų statybai vykdyti dokumentų) pastatyto statinio įteisinimą lemia ne tai, kiek ilgai tokiu statiniu statytojas naudojosi, o tai, kokios yra galimybės, laikantis teisės normų reikalavimų, tokį statinį pripažinti teisėtu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d., nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. BUAB „Bajorkiemis“, bylos Nr. 3K-3-89/2013; kt.).

47Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje sprendžiant savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimus, nurodyta, kad savavališka statyba gali būti legalizuota tik esant dviejų būtinų juridinių faktų sutapčiai: pirma, kompetentingos valstybės institucijos turi teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti statybos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams, antra, turi būti konstatuota, kad savavališkos statybos įteisinimas esmingai nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. J. T., bylos Nr. 3K-3-133/2008; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. J. P., bylos Nr. 3K-3-388/2014; kt.). Taigi įstatymo leidėjo savavališkos statybos statytojui nustatyta teisė įteisinti savavališką statybą nelaikoma neribota.

48Statytojo teisės įgyvendinimo sąlygos nustatytos Statybos įstatymo 3 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus statytojo teisė įgyvendinama, kai turimas žemės sklypas ir statinys valdomi nuosavybės teise ar valdomi ir naudojami kitais įstatymų nustatytais pagrindais, ir kai yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Asmuo, siekianti tapti statytoju, turi teisę kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir, teisės aktų nustatyta tvarka parengęs projektinę dokumentaciją, gauti statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 23 straipsnis). Kai žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams), atsižvelgus į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertinus administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą, statytojui gali būti leista nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 28 straipsnio 3, 4 dalys, 7 dalies 1 punktas). Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 ir 8 dalyje nustatyta, kokius dokumentus privalo pateikti asmuo, siekiantis gauti statybos ir statinio rekonstrukcijos leidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. P. IĮ „Paukštė ir K“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-143/2009; 2013 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Eismo sauga“ v. Vidaus reikalų ministerija, UAB ,,Baltic Sign“, bylos Nr. 3K-3-267/2013, kt.).

49Nagrinėjamoje byloje vertinant kasatoriaus galimybę įteisinti ginčo priestatą nepaisant atsakovės, kaip gyvenamojo namo savininkės, nesutikimo, kad kasatorius įteisintų savavališką statybą jam nepriklausančioje namų valdoje, teisinę reikšmę turi tai, kad priestatas šiuo metu negali būti įteisintas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Jis gali būti įteisintas tik kaip atsakovei nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo dalis, taip sukuriant vieną nekilnojamojo turto objektą, kuris bendrosios nuosavybės teise priklausytų atsakovei ir kasatoriui. Ši aplinkybė nustatyta skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi, ją taip pat pripažįsta ir kasatorius kasaciniu skundu. Dėl šios priežasties kasatoriui, siekiančiam įteisinti savavališką statybą – gyvenamojo namo priestatą, yra būtinas atsakovės sutikimas. Toks aiškinimas sietinas su tuo, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis, tarp jų ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta taisykle, jog niekas neturi teisės reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe.

50Teisėjų kolegija pažymi, kad nekilnojamojo turto savininkas ar kitoks teisėtas valdytojas ar naudotojas neprivalo motyvuoti sutikimo ar nesutikimo panaudoti savo nuosavybę kito neturinčio teisių į ją asmens statybų reikmėms. Asmuo, ketinantis tapti statytoju, privalo užtikrinti reglamentuojančių statybų veiklą teisės aktų reikalavimų laikymąsi ir susitarti tiek su statinio, tiek su žemės sklypo savininkais (kitais teisėtais valdytojais ar naudotojais), kurių turtą jis ketina panaudoti statyboms (rekonstrukcijai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. L. ir kt. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-674/2013). Nagrinėjamu atveju atsakovė tokio sutikimo kasatoriui neišduoda, o teisėjų kolegija, remdamasi CK 4.93 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir pirmiau nurodytais statybą reglamentuojančiais teisės aktais, nemato pagrindo suvaržyti atsakovės teises ir leisti įteisinti neteisėtą statybą be jos sutikimo, nes tokiu atveju atsakovė prieš jos valią būtų priversta tapti bendraturte su neteisėtai pastatyto priestato statytoju.

51Kasaciniame skunde nurodoma į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, kad bendraturčiai turi teisę atsisakyti duoti sutikimą atlikti darbus, tačiau atsisakymas turi būti pagrįstas realia jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš numatomų statybos ar rekonstrukcijos darbų. Šie išaiškinimai reikšmingi bylose esant nekilnojamojo turto bendraturčių ginčams. Nagrinėjamoje byloje gyvenamasis namas, prie kurio neteisėtai pastatytas priestatas, ir visa namų valda nuosavybės teise priklauso tik atsakovei. Minėta, kad jeigu daiktas sukuriamas, nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, o asmuo neįgyja į jį nuosavybės teisių, todėl kasatorius, savavališkai pastatęs priestatą, neįgijo į jį nuosavybės teisių. Dėl šios priežasties jis ir atsakovė nėra gyvenamojo namo bendraturčiai ir dėl to ginčo teisiniams santykiams netaikomos bendraturčių tarpusavio teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl šių normų taikymo.

52Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad tuo metu, kai buvo pradėta priestato statyba, t. y. 1996–1997 metais, jis turėjo teisę būti statytoju ginčo namų valdoje, nes jam gyvenamasis namas priklausė nuosavybės teise ir jis buvo teisėtu žemės sklypo nuomininku. Tačiau kasatoriui praradus nuosavybės teisę į namų valdą, jis taip pat prarado teisę būti joje statytoju (Statybos įstatymo 3 straipsnis).

53Apibendrinant išdėstytus motyvus konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti kasatoriui teisę įteisinti priestato statybos darbus, gauti statybą leidžiantį dokumentą be atsakovės, kaip gyvenamojo namo savininkės ir žemės sklypo nuomininkės, sutikimo.

54Dėl ginčo žemės sklypo nuomos sutarties teisėtumo

55Kasatorius kasaciniu skundu taip pat ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytas išvadas dėl reikalavimo panaikinti Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. 02-01-469 ir pripažinti negaliojančia 2002 m. vasario 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 19/2002-0964 nepagrįstumo.

56Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės servitutų Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Valstybinės žemės nuomos sandoriai, sudaryti pažeidus imperatyviųjų teisės normų nuostatas, yra niekiniai visa apimtimi arba ta dalimi, kuria buvo pažeistos imperatyviųjų teisės normų nuostatos, jeigu galima padaryti išvadą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.80, 1.96 straipsniai). Analogiški reikalavimai bei teisiniai padariniai taikytini ir administraciniams aktams dėl valstybinės žemės nuomos, priimtiems pažeidus imperatyviųjų teisės normų nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A858–3399/2011; 2014 m. sausio 20 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A492–173/2014; kt.).

57Ginčijamų įsakymo priėmimo ir sutarties sudarymo metu galiojusioje CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė ne aukciono būdu išnuomojama, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalis 1 punkte nurodyta, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui); <... > žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 (redakcija, galiojusi ginčijamų įsakymų priėmimo ir sutarčių sudarymo metu), kuriuo patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau – Taisyklės) 2.2 punkte įtvirtinta, kad šios Taisyklės, be kita ko, taikomos formuojant (rengiant teritorijų planavimo dokumentus) naudojamus žemės sklypus prie kitų nuosavybės teise turimų statinių. Taisyklėse nustatyta, kad: naudojamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus gali išsinuomoti Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys, užsieniečiai, užsienio juridiniai asmenys ir kitos užsienio organizacijos (toliau – asmenys) (27 punktas); išnuomojami naudojami žemės sklypai, užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji statiniai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui (28.1 punktas); žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas žemės sklype esantiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą šių statinių ar įrenginių tiesioginę paskirtį (30.11 punktas). Taigi žemės sklypai prie kitų nuosavybės teise turimų statinių turėjo būti formuojami (rengiant teritorijų planavimo dokumentus) ir jų dydis nustatomas atsižvelgiant į statinių naudojimo pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį reikmes.

58Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyme nustatyta teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Civilinio kodekso XXIX skyrius, Žemės įstatymas (1994 m. balandžio 26 d. įstatymo Nr. I-446 redakcija), kiti specialieji įstatymai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Betono statiniai“ v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-570/2008; kt.). Pastatų savininkai (nuomotojai) turi įstatymo garantuotą ir ginamą teisę lengvatine (ne aukciono) tvarka nuomoti ar pirkti pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą valstybinės žemės sklypą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-232/2014).

59Šioje byloje nustatyta, kad ginčijamo įsakymo priėmimo ir ginčijamos žemės nuomos sutarties sudarymo metu kasatoriui nuosavybės teise nepriklausė jokie pastatai (jų dalys), esantys ginčo žemės sklype. Pastatų, esančių šiame žemės sklype, vienintelė savininkė buvo atsakovė, kuri juos (namų valdą – gyvenamąjį namą, garažą ir ūkinį pastatą) įsigijo 2000 m. lapkričio 27 d. turto pardavimo be varžytynių aktu Nr. 585-5/00, o duomenis apie tai Nekilnojamo turto registre išviešinti 2001 m. sausio 2 d., todėl teismai pagrįstai sprendė, kad nebuvo teisinio pagrindo nesudaryti su atsakove ginčo valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties. Kasatoriaus argumentai, kad būtent jis turėjo pirmumo teisę išsinuomoti ginčo žemės sklypo dalį, esančią po savavališkai pastatytu priestatu, yra nepagrįsti, nes, minėta, savavališkai pastatyto statinio (priestato) sukūrimas kasatoriui, kaip jo statytojui, nesukūrė nuosavybės teisės į šį statinį. Pirmumo teisę išsinuomoti valstybinę žemę, kaip pirmiau nurodyta, turi tik pastatų savininkai ar kiti teisėti jų valdytojai. Dėl tos pačios priežasties atmestini kasatoriaus argumentai, kad ginčijamoje nuomos sutartyje nenurodyti duomenys apie kitiems asmenims priklausančius statinius, t. y. jam priklausantį priestatą.

60Taip pat teisiškai nereikšmingi yra kasatoriaus argumentai, kad jam buvo leista išsipirkti ginčo žemės sklypą ir jis 1998 m. gruodžio 23 d. už jį sumokėjo vienkartinėmis išmokomis bei kad jis už žemės sklypą mokėjo nuomos mokestį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytu laikotarpiu iki 2000 m. lapkričio 27 d. pastatai, esantys šiame valstybinės žemės sklype, nuosavybės teise priklausė kasatoriui, todėl jis turėjo tiek teisę išsipirkti žemės sklypą, reikalingą šiems pastatams eksploatuoti, tiek jį nuomotis, tačiau valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis su kasatoriumi nebuvo sudaryta. Kadangi 2000 m. lapkričio 27 d. namų valdą nusipirko atsakovė, tai kasatorius, praradęs nuosavybės teisę į pastatus, taip pat prarado ir teisę įsigyti ginčo žemės sklypą bei jį nuomotis.

61Teisėjų kolegija sprendžia, kad, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nenustačius, jog ginčijami įsakymas ir nuomos sutartis pažeidžia imperatyviuosius teisės aktų reikalavimus, jie pagrįstai atmetė reikalavimą panaikinti Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. 02-01-469 ir pripažinti negaliojančia 2002 m. vasario 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 19/2002-0964.

62Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

63Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

64Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė Z. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašė priteisti jos patirtas išlaidas už advokato teisines paslaugas parengiant procesinius dokumentus kasaciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių šių išlaidų apmokėjimą, jos jai nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

65Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. spalio 15 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 69,42 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į teisinį rezultatą byloje, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasacinį skundą pateikusio ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

66Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

67Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

68Priteisti iš ieškovo V. K. (asmens kodas ( - ) valstybei 69,42 Lt (šešiasdešimt devynis litus 42 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

69Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

70Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.