Byla 2K-305-788/2015
Dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Olego Fedosiuko, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio.

2Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu D. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt, t. y. 753 Eur) bauda.

3Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu, tenkinant nuteistosios D. P. apeliacinį skundą, Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. P. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Nustatė

5D. P. buvo kaltinama tuo, kad 2012 m. gruodžio 5 d., nuo 9.35 iki 10.40 val., Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriuje, esančiame Alytuje, S. Dariaus ir S. Girėno g. 2B, papildomai apklausiama kaip liudytoja ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-00048-11 ir pasirašiusi įspėjimą dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, siekdama padėti E. K. ir A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl vykdytos neteisėtos ūkinės–komercinės veiklos ir sukčiavimo, davė melagingus parodymus, kad E. ir A. K. ji nedirbo, o dirbo sau pagal verslo liudijimą, ir kad E. K. bei A. K. jai jokio atlyginimo, pinigų už jos verslo liudijimus, turgavietės mokesčio ir už kasos aparatą nemokėjo.

6Per pirmąją apklausą, t. y. 2011 m. rugpjūčio 4 d., D. P. davė teisingus parodymus (kurie atitinka kitų liudytojų parodymus bei rašytinius bylos įrodymus), kad E. K. priėmė ją prekiauti ūkininkų turguje paukštienos gaminiais ir visą laikotarpį, turėdama verslo liudijimą, prekiavo E. ir A. K. tiekiama produkcija – atvėsinta paukštiena; už visus jos nusipirktus verslo liudijimus (patentus) E. K. pinigus jai grąžindavo ir sumokėdavo sveikatos draudimo įmokas, taip pat nupirko kasos aparatą bei mokėjo kitus reikalingus mokesčius arba kompensuodavo jai sumokėtus pinigus, kad ji galėtų prekiauti turguje; kiekvieną arba kas antrą dieną visus pinigus už parduotą produkciją ji atiduodavo V. J., dirbusiam pas K., arba A. K. baigus darbą; priprekiaudavo – daugiausia penktadieniais ir šeštadieniais – iki 500 Lt (144,81 Eur), paprastomis dienomis – nuo 100 Lt (28,96 Eur) iki 200 Lt (57,92 Eur); už kiekvieną dirbtą dieną jai buvo mokama apie 35 Lt (10,14 Eur), per savaitę ji gaudavo ne mažiau, kaip 220 Lt (63,72 Eur) atlyginimą.

7Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendį.

8Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimą, t. y. netinkamai taikė BPK 80 straipsnio 1 dalies nuostatą, tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, taip pat dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 235 straipsnio 1 dalį.

9Pasak prokuroro, Kauno apygardos teismas nesilaikė reikalavimo kruopščiai patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad D. P. nepadarė nusikalstamos veikos. Šio teismo išvados nepagrįstos išsamiu BPK 80 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu bei visų įrodymų vertinimu. Kasatorius nurodo, kad D. P., apklausiama kaip liudytoja E. ir A. K. baudžiamojoje byloje, kurioje jie buvo įtariami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį, dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus buvo įspėta tinkamai, dėl to ji pasirašė. Įtarimai D. P. nebuvo pareikšti nei prieš apklausas, nei po jų, taip pat nebuvo pradėta administracinė teisena dėl kokio nors administracinio teisės pažeidimo. E. ir A. K. baudžiamosios bylos ikiteisminis tyrimas baigtas, ji perduota nagrinėti ir šiuo metu nagrinėjama Alytaus rajono apylinkės teisme, D. P. įtraukta į liudytojų sąrašą. D. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismuose, nei apeliaciniame skunde nenurodė, už kokių, jos manymu, veiksmų atlikimą, susijusių su galbūt E. ir A. K. padarytomis nusikalstamomis veikomis, jai galėjo būti pareikšti įtarimai ar ji galėjo būti traukiama administracinėn atsakomybėn. Esant tokioms aplinkybėms, teismo išvada, kad liudytoja turėjo pagrindą manyti, jog ji galėjo būti traukiama administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn, tėra prielaida, prieštaraujanti objektyviems bylos duomenims. Byloje nustatyta, kad D. P., prekiaudama turgavietėje, turėjo visus reikiamus dokumentus, mėsos gaminiais prekiavo ne pirmą dieną, jokia baudžiamoji atsakomybė jai negrėsė ir negalėjo grėsti, nes norminiais aktais nereglamentuota, iš kokių tiekėjų asmuo, prekiaujantis verslo liudijimo pagrindu, turi įsigyti maisto produktus prekybai bei kur turi padėti užprekiautas lėšas. Tokia teismo išvada prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai šios kategorijos bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2008, 2K-183/2009). Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2011, kurioje buvo nagrinėjamos kitokios aplinkybės, nei šioje byloje, t. y. D. P. nebuvo traukiama nei įtariamąja, nei specialiąja liudytoja, nei jai buvo pradėta administracinė teisena. Todėl apeliacinės instancijos teismas remtis šia kasacine nutartimi neturėjo pagrindo.

10Anot kasatoriaus, tai, ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, nustatoma pagal konkrečias bylos aplinkybes. Šiuo atveju iš D. P. 2011 m. rugpjūčio 4 d. apklausos protokolo matyti, kad ji buvo apklausinėjama dėl E. ir A. K. galbūt padarytų nusikalstamų veiksmų, o ne dėl jos pačios kokių nors neteisėtų veikų. Akivaizdu, kad ji negalėjo būti šioje situacijoje visiškai neutralus liudytojas, nes maisto produktus prekybai ji gavo būtent iš K. Tačiau teismų praktikoje ir nereikalaujama, kad liudytojas būtų visiškai neutralus. Procesinės prievartos priemonės – krata, telefono paėmimas – D. P. buvo taikomos siekiant įrodyti E. ir A. K. daromas nusikalstamas veikas (beje, šie duomenys ir naudojami nagrinėjamoje E. ir A. K. baudžiamojoje byloje). Kasatorius nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tarp E. ir A. K. bei D. P. buvo draugiški santykiai; 2012 m. gruodžio 5 d., kai D. P. buvo apklausiama kaip liudytoja, ji dirbo UAB „S“, kurios direktorė ir akcininkė buvo E. K.; D. P. mobiliojo ryšio telefone E. K. telefonas įvardytas „Elytė Savininkė“.

11Kasatoriaus manymu, pritartina tokiai praktikai, kai, siekiant gauti ikiteisminiam tyrimui svarbius duomenis iš asmenų, artimų įtariamiesiems, taikomos procesinės prievartos priemonės, kad svarbūs duomenys dėl kokių nors priežasčių nebūtų prarasti. Tokių procesinių prievartos priemonių taikymas visiškai nereiškia, kad tie asmenys yra nusikaltimo bendrininkai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ir kiti asmenys, per kuriuos E. ir A. K. galėjo vykdyti nusikalstamą veiką, būtų patraukti baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn ir D. P. būtų kilusi reali grėsmė būti patrauktai atsakomybėn už analogišką veiklą.

12Taip pat, kasatoriaus nuomone, neteisinga teismo išvada, kad asmuo neturėtų būti teisiamas už melagingų parodymų davimą, jeigu byloje, kurioje buvo duoti melagingi parodymai, dar nepriimtas nuosprendis, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti, kurie parodymai melagingi. Toks interpretavimas užkirstų kelią patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, davusius žinomai melagingus parodymus didelės apimties bylose, kuriose apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas gali užtrukti ilgesnį laiką nei patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai už šį nusikaltimą.

13Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Zuzevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

14Dėl išteisinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

15Nagrinėjamojoje byloje D. P. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad, pakartotinai apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu, priešingai nei per pirmąją apklausą, davė melagingus parodymus.

16Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad melagingi parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, paprastai trukdo atlikti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Jie gali pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena iš esminių prielaidų priimti nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį ar kitą baigiamąjį teismo sprendimą. Tokiais kaltininko veiksmais sutrikdoma normali ikiteisminio tyrimo institucijos veikla ir iš esmės teismo veikla. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, svarbus pats melagingų parodymų davimo faktas, o ne tai, kokią įtaką tie melagingi parodymai padarė ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teismo procesinio sprendimo turiniui. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo melagingų parodymų davimo momento, nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokius nors padarinius. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta veika – melagingų parodymų davimas (kaip ir kitos šiame straipsnyje numatytos veikos) – yra padaroma tiesiogine tyčia. Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia apie pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, per ikiteisminį tyrimą jis patvirtina savo parašu liudytojo apklausos protokole. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335-895/2015).

17Kita vertus, BK 235 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Būtent šia įstatymo nuostata pirmiausia vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį D. P..

18Pažymėtina, kad BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad minėtą BPK įtvirtintą nuostatą būtina aiškinti platesniame – tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek EŽTT sprendimų – kontekste (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2011).

19Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad verčiant liudyti prieš save pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas Konvencijos 6 straipsnio prasme, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis. Šis principas galioja ir tuo atveju, kai nurodytas įpareigojimas (vertimas) asmeniui taikomas skirtingame procese negu tas, kuriame pareikštas kaltinimas (mutatis mutandis Marttinen v. Finland, no. 19235/03, judgement of 21 April 2009; Shannon v. the United Kingdom, no. 6563/03, judgement of 4 October 2005; J. B. v. Switzerland, no. 31827/96, judgement of 3 May 2001; a contrario Macko and Kozuba? v. Slovakia, no. 64054/00 and 64071/00, judgement of 19 June 2007). Veikos, kurios pagal Lietuvos teisę turi administracinių teisės pažeidimų statusą, EŽTT praktikoje iš esmės pripažįstamos „baudžiamojo pobūdžio“ pagal Konvencijos 6 straipsnį (Balsytė-Lideikienė v. Lithuania, no. 72596/01, judgement of 4 November 2008).

20Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius konstitucinėje jurisprudencijoje aiškinamas taip, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patraukti ne tik baudžiamojon, bet ir kitos rūšies teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Kita vertus, Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, kad fizinis asmuo negali duoti tokių parodymų savanoriškai, t. y. niekieno neverčiamas (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai).

21Lietuvos teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, kurios galėtų būti pagrindas vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Dėl to sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2009, 2K-225/2009, 2K-168/2011).

22Išanalizavęs aplinkybes, kuriomis D. P. buvo apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (2011 m. rugpjūčio 4 d. ir 2012 m. gruodžio 5 d.), apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ši liudytoja, nors ir buvo pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo, tačiau turėjo realų pagrindą manyti, kad ji apklausiama ne kaip neutrali liudytoja, bet kaip potenciali įtariamoji. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į tai, kad prieš pirmąją 2011 m. rugpjūčio 4 d. apklausą jos bute buvo atlikta krata, kurios metu paimti buhalteriniai veiklos pagal verslo liudijimą ir kitokio pobūdžio dokumentai. Iš karto po apklausos iš D. P. buvo paimtas jos mobiliojo ryšio telefonas. Iš pirmosios apklausos protokolo turinio matyti, jog D. P. davė parodymus apie tai, kad neoficialiai, prisidengdama verslo liudijimu, išduotu jos vardu, dirbo E. ir A. K., prieš kuriuos buvo vykdomas baudžiamasis procesas, naudai. Pažymėtina ir tai, kad D. P. nagrinėjamoje byloje davė parodymus, kad per pirmąją apklausą E. ir A. K. byloje protokolą pasirašė, nes „norėjo greičiau išeiti“, „bijojo, kad neuždarytų“ (T. 2, b. l. 151; T. 3, b. l. 89). Šios aplinkybės patvirtina, kad D. P. iš tiesų turėjo pagrindą bijoti teisinės atsakomybės, pvz., už padėjimą E. ir A. K. vykdyti nusikalstamą veiklą arba už pačios padarytą kurį nors ekonominio pobūdžio administracinės teisės pažeidimą ir pan., tačiau ši aplinkybė apklausos metu buvo ignoruojama.

23Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo vertinimui, kad apklausų metu buvo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatyta aplinkybė, dėl kurios asmenys negali būti apklausiami kaip liudytojai, išskyrus atvejus, kai jie sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Taigi susiklosčiusiomis aplinkybėmis D. P. kaip liudytoja galėjo būti apklausta tik jos sutikimu, išaiškinant teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintai įtariamąja, neįspėjant dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, atsisakymą ar vengimą juos duoti (BPK 82 straipsnio 3 dalis), tačiau tai nebuvo padaryta. Taigi, remiantis imperatyvia BK 235 straipsnio 4 dalyje nustatyta taisykle, D. P. negali atsakyti už melagingų parodymų davimą.

24Pritartina ir kitam apeliacinės instancijos teismo argumentui, lėmusiam išteisinamojo nuosprendžio priėmimą, – kad asmuo neturėtų būti teisiamas už melagingų parodymų davimą, jeigu byloje, kurioje buvo duoti melagingi parodymai, dar nepriimtas nuosprendis, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti, kurie parodymai melagingi. Melagingų parodymų konstatavimas tokiu atveju reikštų kitos dar nebaigtos bylos faktinių aplinkybių vertinimą, kurių dar neįvertinęs tą bylą nagrinėjantis teismas.

25Konstatuotina, kad pagrindo tenkinti kasacinį skundą ir naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (BPK 369 straipsnis) nenustatyta.

26Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

27Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu D. P.... 3. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,... 5. D. P. buvo kaltinama tuo, kad 2012 m. gruodžio 5 d., nuo 9.35 iki 10.40 val.,... 6. Per pirmąją apklausą, t. y. 2011 m. rugpjūčio 4 d., D. P. davė teisingus... 7. Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m.... 8. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį... 9. Pasak prokuroro, Kauno apygardos teismas nesilaikė reikalavimo kruopščiai... 10. Anot kasatoriaus, tai, ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami... 11. Kasatoriaus manymu, pritartina tokiai praktikai, kai, siekiant gauti... 12. Taip pat, kasatoriaus nuomone, neteisinga teismo išvada, kad asmuo neturėtų... 13. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus... 14. Dėl išteisinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį pagrįstumo... 15. Nagrinėjamojoje byloje D. P. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama... 16. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad melagingi parodymai, duoti... 17. Kita vertus, BK 235 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nukentėjęs asmuo ar... 18. Pažymėtina, kad BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas... 19. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad verčiant... 20. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas... 21. Lietuvos teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad asmuo negali būti... 22. Išanalizavęs aplinkybes, kuriomis D. P. buvo apklausiama ikiteisminio tyrimo... 23. Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo... 24. Pritartina ir kitam apeliacinės instancijos teismo argumentui, lėmusiam... 25. Konstatuotina, kad pagrindo tenkinti kasacinį skundą ir naikinti apeliacinės... 26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 27. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus...