Byla 3K-3-479/2014
Dėl skolos priteisimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Simniškio ir Vinco Versecko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Nordea Bank AB, veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Nordea Bank AB, veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovams G. R. (G. R. ), R. R. , M. Z. , M. Z. , dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutuojančiai UAB „ERP“, dėl skolos priteisimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiami CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo, sutuoktinio, davusio sutikimą sudaryti laidavimo sutartį, atsakomybės klausimai.

6Ieškovas Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, (Nordea Bank Finland Plc teisių perėmėjas) prašė teismo:

71) priteisti iš atsakovų G. R. , R. R. , M. Z. ir M. Z. solidariai 2 884 573,80 Lt skolos, 16 procentų dydžio metines procesines palūkanas; 2) pripažinti negaliojančia atsakovų G. R. ir R. R. 2011 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartį, taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės R. R. atsakovo G. R. nuosavybėn dovanojimo sutartimi perleistas gyvenamąsias patalpas (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) ir prekybos patalpas (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) ( - ) butą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) ( - ).

82007 m. birželio 18 d. Nordea Bank Finland Plc ir trečiasis asmuo UAB „ERP“ sudarė Bendrąją banko garantijų sutartį Nr. BG 07/06/07 (toliau – ir Kredito sutartis), pagal kurią trečiajam asmeniui buvo teikiamos banko garantijos, o vėlesniais sutarties pakeitimais – suteikta kredito linija (angl. overdraft) ir kreditas. Kredito linijos suma turėjo būti grąžinta iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau to trečiasis asmuo iki šiol nepadarė. Prievolė pagal Kredito sutartį buvo užtikrinta 2007 m. birželio 18 d. ieškovo ir atsakovo M. Z. laidavimo sutartimi ir 2011 m. vasario 25 d. ieškovo ir atsakovo G. R. laidavimo sutartimi. Atsakovės R. R. ir M. Z. sutiko, kad jų sutuoktiniai sudarytų laidavimo sutartis, laidavimo sutarčių sudarymo metu atsakovų šeimoms bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė po 4500 vienetų trečiojo asmens akcijų, todėl atsakovės yra solidariosios ieškovo skolininkės.

9Atsakovų G. R. ir R. R. 2011 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartis pripažintina negaliojančia, nes ji pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus. Ieškovas turi neabejotiną reikalavimo teisę atsakovui G. R. ir R. R. . Dovanojimo sutartimi perleisdamas atsakovei R. R. nekilnojamąjį turtą, atsakovas G. R. sumažino turimą turtą, taip pasunkindamas ieškovo galimybę patenkinti savo reikalavimus. Atsakovai G. R. ir R. R. neprivalėjo sudaryti dovanojimo sutarties; atsakovas G. R. buvo nesąžiningas, nes, žinodamas apie ieškovo reikalavimo teisę, siekė išvengti atsakomybės ir visą turtą perleido savo sutuoktinei. Atsakovė R. R. , sudarydama su savo sutuoktiniu neatlygintiną dvišalį sandorį, taip pat veikė nesąžiningai.

10Byloje nustatyta, kad 2007 m. birželio 18 d. ieškovas ir trečiasis asmuo sudarė Bendrąją garantijų sutartį Nr. BG 07/06/07, pagal kurią trečiajam asmeniui ieškovas teikdavo banko garantijas. 2007 m. rugpjūčio 22 d. susitarimu ieškovas trečiajam asmeniui suteikė banko sąskaitos kredito liniją. Kredito linijos suma ir grąžinimo terminai buvo keičiami daugeliu susitarimų, paskutiniu 2011 m. vasario 25 d. susitarimu nustatant, kad trečiajam asmeniui suteikiama teisė naudotis susitarime nurodyta didžiausia galima kredito linijos sumos dalimi, jeigu visa panaudota kredito linijos suma ieškovui bus grąžinta ne vėliau kaip 2011 m. gruodžio 31 d.; tuo atveju, jeigu kredito linijos suma negrąžinama iki 2011 m. gruodžio 31 d., trečiasis asmuo netenka teisės toliau kredito linija naudotis nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. ir visa panaudota suma privalo būti grąžinta ne vėliau negu 2012 m. vasario 29 d. Ieškovas ir trečiasis asmuo 2011 m. birželio 6 d. sudarė dar vieną susitarimą prie Kredito sutarties, pagal kurį ieškovas suteikė trečiajam asmeniui 3 000 000 Lt kreditą iki 2011 m. lapkričio 30 d.

112007 m. birželio 18 d. laidavimo sutartimi atsakovas M. Z. visu savo turtu įsipareigojo įvykdyti visas trečiojo asmens neįvykdytas prievoles pagal Kredito sutartį. 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutartyje nustatyta, kad laidavimas galioja iki visiško prievolių įvykdymo pagal Kredito sutartį. 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartimi atsakovas G. R. visu savo turtu įsipareigojo įvykdyti visas trečiojo asmens neįvykdytas prievoles pagal Kredito sutartį; nustatyta, kad laidavimas galioja iki visiško prievolių įvykdymo pagal Kredito sutartį. 2011 m. birželio 6 d. papildomu susitarimu prie 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties ieškovas ir atsakovas G. R. patikslino, jog atsakovas atsako tik už kredito linijos sumos ir su ja susijusių mokėjimų grąžinimą. Laidavimo sutartys buvo pasirašytos esant laiduotojų sutuoktinių sutikimams ir patvirtinimams, kad šios sutartys neprieštarauja jų šeimų interesams.

12Trečiojo asmens panaudota kredito linijos suma nustatytu terminu grąžinta nebuvo, negrąžinta dalis – 2 884 573,80 Lt.

13II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

14Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovo M. Z. 2 884 573,80 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, kitus ieškinio reikalavimus teismas atmetė.

15Teismas, vertindamas ieškinio reikalavimų dėl atsakovo M. Z. atsakomybės pagal 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutartį pagrįstumą, ir remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-261/2009), pažymėjo, kad laidavimo sutartimi šalys numatė, jog laidavimo prievolė galioja iki visiško prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymo, todėl įstatyme nurodyti laidavimo prievolės pabaigos terminai netaikomi, o atsakovo laidavimas galioja iki visiško trečiojo asmens prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymo. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog pagal su AB „Swedbank“ sudarytą sutartį atsakovas neturėjo teisės prisiimti įsipareigojimų kitiems asmenims, 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutarties galiojimui įtakos neturi. Pareigą pranešti apie ketinamus prisiimti įsipareigojimus turėjo būtent atsakovas. Teismas nustatė, jog atsakovo prievolė pagal laidavimo sutartį yra vykdytina, ir sprendė, kad ieškovas pagrįstai reikalauja jos įvykdymo iš atsakovo M. Z.

16Vertindamas ieškinio reikalavimų dėl atsakovo G. R. atsakomybės pagal 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartį pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog šia laidavimo sutartimi šalys susitarė, jog kredito laikotarpiui pagal Kredito sutartį pailginti buvo būtinas atsakovo G. R. sutikimas, t. y. pailginus kredito laikotarpį be atsakovo sutikimo, 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartis pasibaigė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atidėdamas kredito linijos sumos grąžinimo terminą ieškovas iš tiesų siekė, jog trečiasis asmuo pagerintų savo finansinę padėtį ir grąžintų skolą iš planuojamų gauti ūkinės veiklos pajamų, tačiau ieškovo pasirinktas savo teisių gynybos būdas iš esmės pažeidė atsakovo G. R. , kaip laidavusio už trečiojo asmens prievolių įvykdymą, interesus. Nors Kredito sutartis buvo pažeista dar 2011 m. gruodžio 30 d., tačiau ieškovas pripažino, jog skolos grąžinimo terminas iš esmės buvo pratęstas iki 2012 m. kovo 30 d., o sutartį dėl esminio pažeidimo nutraukė tik 2012 m. gegužės 17 d. Teismo vertinimu, faktą, kad nagrinėjamu atveju buvo ne tiek susilaikyta nuo priverstinio skolos išieškojimo, kiek de facto pratęstas skolos grąžinimo terminas, patvirtina ir tai, kad ieškovas leido trečiajam asmeniui naudotis kredito linija ir po 2011 m. gruodžio 31 d., nes 2012 m. vasario 14 d. ir 2012 m. vasario 15 d. trečiajam asmeniui buvo leista panaudoti 330 779,65 Lt sumą jo darbuotojų atlyginimams išmokėti. Taigi trečiajam asmeniui buvo leista naudotis kredito linija, nors pagal Kredito sutartį tai buvo draudžiama. Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, kad ieškovas informavo atsakovą G. R. apie tai, kad Kredito sutartis bus nutraukta ir trečiojo asmens bus nedelsiant pareikalauta grąžinti visas pagal sutartį mokėtinas sumas, jeigu iki 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovas G. R. nepateiks ieškovui sutikimo dėl laidavimo. Tokiais savo pareiškimais ieškovas sukūrė teisėtą atsakovo G. R. lūkestį, kad ieškovas elgsis sąžiningai ir užtikrins, jog įsiskolinimas pagal Kredito sutartį bus išieškomas operatyviai. Nors ieškovas atsakovui teigė nedelsdamas imsiantis veiksmų trečiojo asmens atžvilgiu dėl kredito linijos įsiskolinimo išreikalavimo, tačiau realiai tai buvo padaryta tik 2012 m. gegužės 3 d. Ieškovas ne tik susilaikė nuo priverstinio skolos išieškojimo, bet ir toliau leido naudotis kredito linija: 2011 m. gruodžio 30 d. išmokėta 785 049,81 Lt įsiskolinimams Valstybinio socialinio draudimo fondui ir darbuotojams padengti, 2012 m. vasario 14 d. išmokėta 132 052,02 Lt darbuotojų atlyginimams, 2012 m. vasario 15 d. išmokėta 198 727,63 Lt darbuotojų atlyginimams. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jau esant pažeistai Kredito sutarčiai, ieškovas 2011 m. gruodžio 21 d. su trečiuoju asmeniu ir su UAB „BULL Baltija“ sudarė Sąlyginio indėlio sąskaitos sutartį, pagal kurią leido trečiajam asmeniui 2011 m. gruodžio 28 d. atlikti 1 437 387,80 Lt pervedimą UAB „BULL Baltija“ iš lėšų, gautų iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos kaip atsiskaitymą už trečiojo asmens ir UAB „BULL Baltija“ įvykdytą viešojo pirkimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors trečiasis asmuo ir turėjo prievolę atsiskaityti su UAB „BULL Baltija“, tačiau ieškovas, leisdamas atlikti šį mokėjimą jau esant pažeistai trečiojo asmens skolų grąžinimo laiku prievolei pagal Kredito sutartį, realiai atsisakė teisės patenkinti savo reikalavimą, pirmenybę suteikdamas trečiojo asmens veiklos tęstinumui. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, kad ieškovas yra profesionalus verslininkas, o nesiėmęs priverstinio skolos pagal Kredito sutartį išieškojimo iš trečiojo asmens ir jį finansuodamas jau esant praleistiems skolų grąžinimo terminams privalėjo suprasti, kad tokie jo veiksmai gali sukelti neigiamus padarinius. Suteikdamas galimybę trečiajam asmeniui toliau vykdyti veiklą ir tikėdamasis, kad šis sugebės gauti apyvartinių lėšų, kurių užtektų jo įsipareigojimams įvykdyti, ieškovas turėjo įvertinti, kad trečiojo asmens ekonominė padėtis gali nepagerėti, o dėl priverstinio išieškojimo veiksmų atidėliojimo trečiojo asmens skola ieškovui gali išaugti ne tik tiesiogiai pasiskolintų sumų dydžiu, bet ir įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dalimi, arba apskritai gali būti prarasta galimybė esamą įsiskolinimą atgauti tiesiogiai iš trečiojo asmens turimo turto. Suteikdamas pirmenybę trečiojo asmens teisių ir interesų apsaugai, susilaikydamas nuo skolos išieškojimo ir papildomai finansuodamas jo veiklą, ieškovas turėjo atsižvelgti į tai, kad taip gali būti pažeidžiami asmenų, laidavusių už trečiojo asmens prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymą, teisės ir teisėti interesai, dėl to pasirenkant tokį veikimo būdą gali būti prarastas prievolės įvykdymo užtikrinimas – atsakovo G. R. laidavimas. Pratęsdamas trečiajam asmeniui įsipareigojimų įvykdymo terminą, ieškovas kiekvieną kartą gaudavo kito laiduotojo – atsakovo M. Z. sutikimą, taigi, akivaizdu, kad analogiškus sutikimus dėl papildomų susitarimų sudarymo ieškovas privalėjo gauti ir iš atsakovo G. R. . Ieškovas santykyje su trečiuoju asmeniu veikė savo rizika, ignoruodamas kitų asmenų, suinteresuotų tinkamu Kredito sutarties sąlygų vykdymu, interesus, todėl teismas tokius ieškovo veiksmus laikė žalingais atsakovui G. R. ir sprendė, jog šio laidavimas pasibaigė (CK 6.87 straipsnio 4 dalis, 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties 2.6 punktas).

17Vertindamas ieškinio reikalavimo atsakovėms R. R. ir M. Z. pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank” v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010) ir nurodė, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos esant laiduotojų sutuoktinių sutikimams, tačiau pačiose laidavimo sutartyse ir vėliau sudarytuose susitarimuose kaip laiduotojai įvardijami tik atsakovai, o jų sutuoktinės tik duodavo rašytinius sutikimus, kad būtų sudaromos konkrečios sutartys ar susitarimai, ir patvirtindavo, jog yra susipažinusios su jų sąlygomis, joms neprieštarauja ir kad sutartys neprieštarauja jų šeimų interesams. Taigi atsakovės negali būti laikomos laiduotojomis pagal laidavimo sutartis, nes ir ieškovas jų nelaikė laiduotojomis. Tiek laidavimo sutarčių sąlygos, tiek ieškovo ir atsakovų G. R. bei M. Z. tarpusavio santykiai patvirtina, kad šalys nesiekė, jog laidavimo prievolė pagal ginčo sutartis kiltų ir R. R. bei M. Z. (CK 6.193 straipsnis). Teismas nurodė, kad atsakovės pagal ginčo laidavimo sutartis solidariomis skolininkėmis galėtų būti pripažįstamos tik tuo atveju, jeigu šios sutartys būtų sudarytos šeimos interesams tenkinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. J. v. A. J. , bylos Nr. 3K-3-482/2008), tačiau laidavimo sutartys buvo sudarytos siekiant užtikrinti trečiojo asmens, kurio akcininkai buvo atsakovai G. R. ir M. Z. , veiklos finansavimą. Teismas akcentavo, kad trečiojo asmens akcijos atsakovui G. R. priklausė asmeninės nuosavybės teise. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad trečiojo asmens vykdyta veikla buvo atsakovų šeimų bendras verslas.

18Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo reikalavimo dėl 2011 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrįstumą, pažymėjo, kad, atmetus reikalavimą dėl skolos priteisimo iš atsakovų G. R. ir R. R. , toks reikalavimas neturi esminės sąlygos –galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės atsakovams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Šį ieškinio reikalavimą vertindamas hipotetiškai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra ir kitų būtinų sąlygų šiam reikalavimui tenkinti. Teismas pažymėjo, kad ginčijamu sandoriu ieškovo teisės nebuvo pažeistos, nes, atsižvelgus į ieškovo reiškiamą teisinę poziciją šioje byloje, laikytina, kad šiuo sandoriu turtas vieno bendraskolio buvo perleistas kitam bendraskoliui. Teismas sprendė, kad atsakovas pablogino savo turtinę padėtį ir neįrodė pareigos sudaryti sandorį. Nors sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, tačiau aptariamu atveju ši prezumpcija yra paneigta remiantis byloje surinktais duomenimis, nes neįrodyta, jog atsakovas G. R. būtų žinojęs, kad trečiasis asmuo nepajėgs laiku įvykdyti įsipareigojimų pagal Kredito sutartį. Be to, G. R. dovanojimo sutarties sudarymo metu trečiojo asmens veikloje jau nedalyvavo ir negalėjo numatyti, kad dėl ieškovo nerūpestingumo nebus įvykdyti trečiojo asmens įsipareigojimai pagal Kredito sutartį.

19Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą nepakeistą.

20Dėl atsakovo M. Z. apeliacinio skundo teismas rėmėsi CK 1.81 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pažeidžiantys sutartį (neteisėti) M. Z. veiksmai, neužtikrinant kredito sutarties, jo sudarytos su AB „Swedbank“, nuostatų dėl kredito davėjo informavimo apie ketinamas prisiimti (prisiimamas) kitas prievoles tinkamo įvykdymo, neturi įtakos ginčijamos laidavimo sutarties galiojimui. Pareiga informuoti apie ketinamus prisiimti įsipareigojimus buvo numatyta būtent kredito gavėjams, todėl šios pareigos neįvykdymas neturi sukelti neigiamų padarinių kitai sąžiningai civilinių teisinių santykių šaliai (ieškovui). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad M. Z. neinformavo kredito davėjo AB „Swedbank“ apie su ieškovu sudaromą laidavimo sutartį, nors tokia jo pareiga buvo nustatyta šalių sudarytoje kredito sutartyje. M. Z. visą laidavimo santykių galiojimo laikotarpį žinojo ir suvokė aplinkybę, kuri gali turėti įtakos šio sandorio (ne)teisėtumui, todėl pirmosios instancijos pagrįstai konstatavo jo nesąžiningumą. Dėl šios priežasties teismas atsisakė ginti M. Z. teises (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).

21Teismas sprendė netaikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalyje numatyto pagrindo atleisti M. Z. nuo civilinės atsakomybės, nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo netinkamą ieškovo elgesį prisiimant galimą trečiojo asmens įsipareigojimų neįvykdymo riziką. Pirmosios instancijos teismas vertino ieškovo veiksmus tik atsakovo G. R. laidavimo santykių kontekste, t. y. akcentavo ieškovo veiksmų, sudarant susitarimus dėl Kredito sutarties be šio atsakovo sutikimo, įtaką laidavimo santykiams ir jų pabaigai.

22Dėl G. R. laidavimo teismas rėmėsi CK 6.87 straipsnio 4 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avižienių projektai“ v. asociacija „Ekologinės statybos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-145/2011; 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. Ž. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2013). Ieškovo ir atsakovo G. R. sudarytos laidavimo sutarties 2.6 punkte atsakovas G. R. išreiškė valią dėl laidavimo sutarties galiojimo net ir pabloginus jo padėtį ar kilus laiduotojui nepalankiems padariniams; šalys iš esmės susitarė dėl kitokio (siauresnio) laidavimo pabaigos pagrindo, nei nustatytas CK 6.87 straipsnio 4 dalyje, taikymo. Tačiau laidavimo sutarties 2.6 punktu šalys numatė laidavimo pabaigos išimtį, pagal kurią pagrindinės prievolės pakeitimui, kuriuo būtų didinama kredito suma ir (arba) ilginamas kredito laikotarpis, yra būtinas laiduotojo rašytinis sutikimas. Kredito sumos padidinimas ir termino pailginimas, pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį, laikytinas prievolės pasikeitimu, pabloginančiu laiduotojo padėtį. Ieškovui, siekiančiam išvengti laidavimo pabaigos ir kartu pagrindinės prievolės užtikrinimo priemonės netekimo šiuo pagrindu, buvo būtinas rašytinis laiduotojo sutikimas.

23Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad kredito linijos sumą trečiasis asmuo turėjo grąžinti iki 2011 m. gruodžio 31 d., o negrąžinus iki šio termino visa panaudotos kredito linijos suma turėjo būti grąžinta iki 2012 m. vasario 29 d. ir atimta teisė toliau kredito linija naudotis nuo 2012 m. sausio 1 d. iki galutinio grąžinimo termino. Ieškovas ir trečiasis asmuo 2011 m. lapkričio 23 d. pasirašė papildomą susitarimą prie Kredito sutarties, pagal kurį trečiajam asmeniui pateikus atsakovų M. Z. ir G. R. sutikimus laiduoti už trečiojo asmens prievoles pagal šio susitarimo sąlygas kredito grąžinimo terminas būtų pratęstas iki 2012 m. vasario 27 d. ir trečiajam asmeniui suteikta teisė iki 2012 m. vasario 27 d. naudotis kredito linija. Tačiau tokį sutikimą 2011 m. lapkričio 23 d. davė tik atsakovas M. Z. . Kredito sutartis, net ir negavus atsakovo G. R. rašytinio sutikimo, faktiškai buvo pakeista pratęsus grąžinimo terminą. Trečiasis asmuo kredito linija naudojosi iki 2011 m. gruodžio 30 d., nors sutartu terminu (iki 2011 m. lapkričio 30 d.) negrąžino kredito. Pagal Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.3, 10.3.1 punktus, Specialiosios dalies 2 punktą trečiajam asmeniui turėjo būti apribota galimybė naudotis kredito linija dėl laiku negrąžinto kredito, tačiau naudojimasis kredito linija buvo apribotas tik 2011 m. gruodžio 16 d. Net ir apribojus naudojimąsi kredito linija, trečiajam asmeniui atitinkamais ieškovo sutikimais buvo leidžiama naudotis kredito linija – 2011 m. gruodžio 30 d. ieškovas leido trečiajam asmeniui iš kredito linijos sąskaitos išsimokėti 785 049,81 Lt, kurie buvo panaudoti įmonės skoloms Valstybinio socialinio draudimo fondui ir darbuotojams padengti. Skolos darbuotojams ir Valstybinio socialinio draudimo fondui buvo sumokėtos iš trečiojo asmens atsiskaitomosios sąskaitos, tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia fakto, jog į šią sąskaitą nurodytos lėšos buvo pervestos iš kredito linijos sąskaitos (CPK 178 straipsnis). Taigi net ir nesant laiduotojo G. R. sutikimo, ieškovo ir trečiojo asmens santykiai pagal Kredito sutartį nepasibaigė, o šalių elgesys patvirtina, jog tokiu būdu faktiškai buvo pratęstas kredito ir kredito linijos sumos grąžinimo terminas.

24Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika dėl CK 6.193 straipsnio taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004), nurodo, kad 2012 m. vasario 14 d. susitarimu ieškovas ir trečiasis asmuo iš esmės pasiekė analogišką teisinį rezultatą, kokį siekė sukurti 2011 m. lapkričio 23 d. papildomu susitarimu, nes iš esmės skolos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2012 m. vasario 29 d. Nors šiame susitarime ir nurodyta, kad prievolė neįvykdyta, o susitarimas negali būti laikomas prievolės įvykdymo pratęsimu, tačiau ieškovas pripažino, kad būtina gauti atsakovų sutikimą raštu dėl susitarimo sudarymo, kurį išreiškė tik M. Z. . 2012 m. vasario 29 d. susitarimu ieškovas ir trečiasis asmuo susitarė, jog, M. Z. išpirkus iš G. R. trečiojo asmens akcijas, G. R. atsiėmus ar atsisakius ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo trečiajam asmeniui, ieškovas susilaikys nuo priverstinio skolos išieškojimo iki 2012 m. gegužės 31 d.; šalys sutarė, kad tuo atveju, jeigu minėti įsipareigojimai nebūtų įvykdyti, skola privalo būti grąžinta ne vėliau kaip 2012 m. kovo 30 d. Ieškovas raštuose nurodė, kad skolų pagal Kredito sutartį grąžinimo terminas baigėsi 2012 m. kovo 30 d., o ieškovas sutartį vienašališkai nutraukė tik 2012 m. gegužės 17 d. Nepaisant minėtuose susitarimuose deklaruojamų tikslų (susilaikyti nuo skolų išieškojimo), šie duomenys patvirtina faktinį Kredito sutarties terminų pratęsimą. Tiek sudaryti sandoriai, tiek sandorių šalių elgesys neabejotinai patvirtina tikruosius ieškovo ir trečiojo asmens ketinimus tęsti Kredito sutartimi sukurtus teisinius santykius, kartu siekiant išsaugoti esamas prievolių užtikrinimo priemones. Aplinkybę, kad 2012 m. vasario 29 d. susitarimu šalys (Nordea Bank Finland PIc ir UAB „ERP“) susitarė dėl laiduotojo G. R. akcijų išpirkimo ir dėl jo ieškinio iškelti bankroto bylą trečiajam asmeniui atsiėmimo, teismas laikė patvirtinančia faktą, kad šalys šio asmens veiksmus laikė kliūtimi išsaugant Kredito sutarties pagrindu sukurtus santykius, kurią šiais susitarimais ir buvo bandoma pašalinti. Teismas atmetė argumentus, kad ieškovas siekė tik pažeistos prievolės įvykdymo (CK 6.209 straipsnio 1 dalis). Ieškovas teikė pirmenybę trečiojo asmens veiklos tęstinumui, siekiui išsaugoti sutartinius santykius, tai patvirtina ir ieškovo apeliacinio skundo argumentai, esą jis leido naudotis lėšomis, nes nenorėjo trikdyti trečiojo asmens veiklos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių sudarytus susitarimus ir jų vykdymą (naudojimąsi kredito linija net ir nepateikus laiduotojo G. R. sutikimo) laikė faktiniu Kredito sutarties termino pratęsimu. Nesant laiduotojo G. R. sutikimo, nustatytas faktas leidžia daryti išvadą, kad jo laidavimas pagal 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartį už trečiojo asmens prievoles pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Pagal 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartį nustačius kredito sumos padidinimą ir (ar) kredito grąžinimo termino pratęsimą, CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu preziumuotinas laiduotojo padėties pabloginimas. Net ir būdamas verslininkas, atsakovas neturėjo pareigos sutikti su pagrindinės prievolės pakeitimu, kuriuo pasunkinama jo teisinė padėtis.

25Dėl atsakovių R. R. ir M. Z. atsakomybės teismas vadovavosi CK 3.92 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, kad šioms laidavimo sutartims sudaryti pakaktų tik atsakovų G. R. ir M. Z. valios. Jų sutuoktinių sutikimas, net ir nesant rašytinio patvirtinimo, galiotų dėl įstatyme įtvirtintos prezumpcijos (CK 3.92 straipsnio 4 dalis). Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J. , bylos Nr. 3K-3-482/2008; plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-78/2012). Teismas konstatavo, kad laidavimo sutartyse esantis įrašas (patvirtinimas), jog laidavimo sutartis sudaroma laiduotojo sutuoktinei sutinkant ir laidavimo sutarties sudarymas neprieštarauja šeimos interesams, nesudaro pagrindo išvadai, jog laidavimo sandoriai buvo sudaryti šeimos interesais, taip pat jog iš tokių sandorių kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės. Atsakovių sutikimai su laidavimo sutarčių sudarymu ar patvirtinimai, kad šios laidavimo sutartys neprieštarauja šeimos interesams, nelemia išvados dėl laidavimo sutarčių sukurtų prievolių bendrumo sutuoktinių atsakomybės prasme. Laidavimo sutartys buvo sudarytos išimtinai trečiojo asmens finansavimo poreikiui užtikrinti. Ieškovas neįrodė, kad atsakovės dalyvavo įmonės veikloje ar prisidėjo prie jos vystymo (CPK 178 straipsnis). Teismas nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje O. P. v. V. P. , bylos Nr. 3K-3-325/2009, nes nurodytos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

26Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika dėl CK 6.66 straipsnio taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Balmeto Medis“ v. AB „Simega“, bylos Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2012; kt.), nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esminės actio Pauliana taikymo sąlygos – kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės nebuvimą. Pagal kasacinio teismo praktiką visų būtinų actio Pauliana taikymui sąlygų viseto nebuvimas sandorio pripažinimą negaliojančiu daro negalimą.

27III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

28Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo reikalavimą priteisti 2 884 573,80 Lt skolą bei palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš G. R. , R. R. , M. Z. ; pripažinti negaliojančia G. R. ir R. R. 2011 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją; priteisti iš atsakovų G. R. , R. R. , M. Z. bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

291. Dėl CK 6.193, 6.209 straipsnių taikymo. Ieškovas, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žvalguva“ v. UAB „Rapsoila“, bylos Nr. 3K-3-517/2010), nurodo, kad papildomo termino prievolei įvykdyti nustatymas yra vienas iš bendrųjų kreditoriaus teisių gynimo būdų, kuris taikomas tada, kai skolininkas pažeidžia sutartimi prisiimtas prievoles (praleidžia sutartinių įsipareigojimų vykdymo terminus). Pagal CK 6.209 straipsnį, kreditorius, nustatęs papildomą terminą prievolei įvykdyti, įpareigojamas pranešti apie tai skolininkui. CK nereglamentuoja, kokia turi būti pranešimo forma. Šiuo atveju kreditorius pasirinko apie papildomą terminą skolininkui pranešti bendru šalių susitarimu ir su trečiuoju asmeniu pasirašė 2012 m. vasario 14 d. susitarimą, kuriame nurodytas prievolės įvykdymo terminas sutapo su 2011 m. vasario 25 d. susitarime nurodytu kredito linijos sumos grąžinimo terminu, taip pat 2012 m. vasario 29 d. susitarimą, kuriuo nustatė sąlyginius papildomus terminus sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis). Kredito sutartis buvo terminuota, jos terminas baigėsi 2012 m. vasario 29 d., tačiau prievolė pagal šią sutartį nebuvo įvykdyta, t. y. sutartis buvo pažeista. 2012 m. vasario 14 d. ir 2012 m. vasario 29 d. susitarimuose numatyta, kad iki šiuose susitarimuose nurodytų terminų ieškovas susilaiko nuo ieškinio trečiajam asmeniui pareiškimo, tai atitinka CK 6.209 straipsnio 2 dalies nuostatas ir laiduotojo interesus, nes jam buvo nustatytas papildomas terminas prievolei įvykdyti.

30Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika dėl CK 6.193 straipsnio taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012; kt.). 2012 m. vasario 14 d. ir 2012 m. vasario 29 d. susitarimai, kuriais iš esmės buvo tariamasi tik dėl kredito linijos sumos grąžinimo sąlygų, be kita ko, konstatuojant kredito linijos sumos grąžinimo terminą suėjus, skyrėsi nuo 2011 m. lapkričio 23 d. susitarimo, kuris buvo orientuotas ne tik į susitarimą dėl kredito linijos grąžinimo sąlygų, bet ir į papildomos kredito linijos limito sumos suteikimą. Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Belvedere prekyba“ v. UAB „Departus“, bylos Nr. 3K-3-116/2012; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. įmonė v. BUAB „Atolas“, bylos Nr. 3K-3-521/2012; kt.) aiškinant aiškiai išreikštą sutarties sąlygą, ji negali būti aiškinama iš esmės priešingai pradinei lingvistinei jos reikšmei. 2012 m. vasario 14 d. susitarimo preambulėje aiškiai nurodyta, kad ieškovas nesutinka pratęsti prievolės termino nesant abiejų laiduotojų sutikimo, tai patvirtina šio susitarimo 5.2 punktas. 2012 m. vasario 14 d. susitarimo sąlygos nebuvo pakeistos 2012 m. vasario 29 d. susitarimu. Kredito grąžinimo termino pakeitimas negali būti tapatinamas su kredito galiojimo pailginimu, nes tokiu grąžinimo pratęsimu ne siekiama suteikti galimybę sukurti naujas ar papildomas prievoles skolininkui, o siekiama užtikrinti, kad skolininkas geruoju įvykdys prievoles, kurių vykdymo terminas jau yra suėjęs. Toks susitarimas iš esmės ne didina skolininko prievolių apimtį, o leidžia ją sumažinti, nepatiriant su priverstiniu skolos išieškojimu susijusių nepatogumų ir išlaidų. Tai, kad skolininkas už negrąžintą pinigų sumą privalo mokėti palūkanas, negali būti laikoma jo prievolių išplėtimu ar laiduotojų padėties pasunkinimu, nes prievolė mokėti palūkanas egzistuotų ir priverstinio skolos išieškojimo atveju. Vien tai, kad M. Z. ir M. Z. raštu patvirtino 2012 m. vasario 14 d. ir 2012 m. vasario 29 d. susitarimus, savaime negali reikšti, jog toks susitarimas buvo būtinas pagal laidavimo sutartis ir kad dėl šios priežasties susitarimais buvo tartasi dėl termino pratęsimo, nes ieškovo teisė gauti laiduotojų sutikimą bet kuriuo rūpimu klausimu nebuvo paneigta nei sutartimi, nei įstatymu.

31Trečiajam asmeniui pažeidus prievolę grąžinti kreditą, ieškovas pats galėjo nuspręsti, ar jis pasinaudos (ir nuo kada) savo teise apriboti naudojimosi kredito linija galimybes. Net ir po prievolės pažeidimo ieškovas neprarado intereso, kad kreditas jam būtų grąžintas. Taigi vien aplinkybė, kad, trečiajam asmeniui 2011 m. lapkričio 30 d. negrąžinus kredito, naudojimosi kredito linija galimybės buvo apribotos tik 2011 m. gruodžio 16 d., nereiškia, kad ieškovas siekė pratęsti naudojimosi kredito linija terminą. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo 2011 m. gruodžio 1 d. sumokėjo 6759,58 Lt kredito palūkanų, o 2011 m. gruodžio 5 d. – 2011 m. gruodžio 28 d. grąžino visą kredito sumą ir sumokėjo visas kredito palūkanas (iš viso – 1 877 321,19 Lt). Ieškovo elgesys su skolininku buvo pagrįstas ekonomine logika ir naudingas laiduotojams. Pagal Kredito sutartį trečiasis asmuo galimybę naudotis kredito linija turėjo iki 2011 m. gruodžio 31 d., todėl naudojimasis kredito linija nustatytą terminą negali būti prilyginamas kredito linijos termino pratęsimu, nes kredito negrąžinimas šio termino nesutrumpino. Sutartinės prievolės pažeidimo atveju įstatymas nukentėjusiai šaliai suteikia diskrecijos teisę pačiai pasirinkti, kurį gynybos būdą taikyti (CK 1.138 straipsnis). Vien tai, kad ieškovas ėmėsi konkrečių veiksmų prieš trečiąjį asmenį praėjus kelioms savaitėms po Kredito sutarties pažeidimo, savaime negali reikšti, kad esą tokiu būdu ieškovas sutiko ar buvo pasirengęs pratęsti kredito linijos sumos grąžinimo terminą (CK 6.59 straipsnis, 1.64 straipsnio 3 dalis, 6.223 straipsnis). CK 6.209 straipsnio 2 dalyje kreditoriui suteikiama teisė, o ne įtvirtinama pareiga nustatant papildomą terminą sustabdyti savo prievolių vykdymą.

32Teismai nepagrįstai Kredito sutarties termino pratęsimą grindė aplinkybe, kad trečiajam asmeniui buvo leista naudoti kredito linijos sąskaitoje esančias lėšas. Pagal Kredito sutarties 1.1.1 punktą ieškovas įsipareigojo suteikti kredito gavėjui konkrečios banko sąskaitos kreditą. Naudojimusi kredito linija laikomas banko suteiktų piniginių lėšų, esančių konkrečioje kredito linijos sąskaitoje, panaudojimas. Šalys papildomame susitarime prie Kredito sutarties, Specialiųjų sąlygų 3.3 punkte nustatė, kad trečiojo asmens gautos lėšos iš karto nukreipiamos kreditui padengti arba trečiojo asmens prašymu dėl lėšų panaudojimo tolimesnei jo veiklai ir ieškovo sutikimu galėjo būti nukreipiamos į kredito linijos sąskaitą, ir tai nereiškė nei papildomo kreditavimo, nei naudojimosi kredito linija (sąskaitos kreditu). Ieškovas davė sutikimą išmokėti pačios įmonės lėšas darbuotojų darbo užmokesčiui, siekdamas bendradarbiauti su savo skolininku, kad jo veikla nesutriktų ir skolininkas galėtų be priverstinio išieškojimo patenkinti ieškovo reikalavimus (CK 6.38, 6.200 straipsniai). Pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis galiojo ne tik ieškovui ir trečiajam asmeniui, tačiau ir laiduotojui G. R. . Laisva valia prisiėmęs laiduotojo pareigas G. R. turėjo domėtis kaip trečiasis asmuo vykdo prievoles, o trečiajam asmeniui nebendradarbiaujant su laiduotuoju – rūpintis savo interesų apsauga (pavyzdžiui, siekti pakeisti laidavimo sutarties sąlygas ir pan.). Ieškovas pažymi, kad po 2012 m. vasario 14 d. ir 2012 m. vasario 29 d. susitarimų pasirašymo, trečiasis asmuo negalėjo naudoti kredito linijos sąskaitoje esančių lėšų tokia pačia tvarka, kokia jis naudojosi pagal Kredito sutartį – dėl atliekamų mokėjimų jis tarėsi su ieškovu ir turėjo gauti jo sutikimą. Trečiojo asmens jungtinės veiklos partneriui UAB „BULL Baltija“ pagal sutartį lėšų pervedimas nelaikytinas leidimu naudotis kredito linija, lemiančiu kredito linijos termino pratęsimą. Pažymėtina, kad trečiojo asmens ir UAB „BULL Baltija“ atsiskaitymo metu dar nebuvo suėjęs kredito linijos sumos grąžinimo terminas, todėl ieškovas neturėjo teisės riboti trečiojo asmens atliekamų atsiskaitymų. Ieškovo nuomone, negalima teigti, kad jis sunkino skolininko ar laiduotojų padėtį, pažeidė laidavimo sutarties nuostatas.

33Prievolės pažeidimo metu negrąžintos kredito linijos suma buvo didelė – apie 3 000 000 Lt. Trečiajam asmeniui pažeidus sutartį ieškovas neprarado intereso atgauti trečiajam asmeniui suteiktas lėšas, todėl šio veiklos tęstinumas ieškovui buvo svarbus tik tiek, kiek tai sudarė galimybę po sutarties pažeidimo atgauti lėšas. Ieškovui pasinaudojus savo teise iš karto nutraukti sutartį ir pradėti priverstinį prievolės vykdymą, kiltų rizika, kad jis neatgaus lėšų arba atgaus tik nežymią jų dalį. Dėl to ieškovo veiksmai, kuriais buvo siekiama atgauti lėšas ar iki minimumo sumažinti nuostolius, negali būti tapatinami su siekiu pratęsti kredito linijos galiojimo terminą. Ieškovo sprendimai dėl papildomo termino skolininkui suteikimo turėjo aiškią ekonominę logiką, nes iš trečiojo asmens pateiktos finansinės informacijos buvo galima spręsti, jog jis per 2012 m. pirmus 5 mėnesius gaus daugiau kaip 26 000 000 Lt įplaukų.

342. Dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo. Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika, doktrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. Vytauto Didžiojo universitetas, bylos Nr. 3K-3-402/2006; 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltijos investicijos“ v. M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-96/2011; Civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I), p. 279). Kreditoriui nustačius pagrindiniam skolininkui papildomą terminą prievolei įvykdyti, kartu apsaugomi ir laiduotojo interesai, nes kreditorius tokiu atveju negali reikšti laiduotojui jokių reikalavimų, kurie nesuderinami su papildomo termino nustatymu. CK 6.209 straipsnis įtrauktas į CK XVII skyrių „Sutarčių nevykdymo teisinės pasekmės“, taigi laikytina, kad šios normos taikymas reiškia, jog ne tik skolininkas, bet ir laiduotojas yra atsakingas už tinkamą pažeistos prievolės įvykdymą. Pažymėtina, kad papildomo termino nustatymas skolininkui sutarčiai įvykdyti kaip tik gerina laiduotojo padėtį, nes jis gali tikėtis, kad pats skolininkas geruoju įvykdys savo prievoles ir tokio įvykdymo nebus reikalaujama iš laiduotojo. Taigi teismas, atleisdamas laiduotoją G. R. nuo atsakomybės, nepagrįstai taikė CK 6.87 straipsnio 4 dalį.

35Nagrinėjamu atveju su prašymu naudoti kredito linijos lėšas kreipėsi trečiasis asmuo, kurio akcininku yra atsakovas G. R. . Jis, būdamas verslininku (šalimi, kuriai keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai), neabejotinai suprato, kad bankas trečiajam asmeniui paskolins lėšų tik su sąlyga, jei G. R. laiduos už bendrovės įsipareigojimus kaip solidarusis skolininkas, ir kad šis laidavimas galios iki tinkamo ir visiško trečiojo asmens įsipareigojimų įvykdymo. Ieškovo siūlomos kredito sutarties sąlygos tiek trečiajam asmeniui, tiek jo akcininkui (laiduotojui) G. R. atrodė priimtinos, dėl to buvo sudarytos Kredito ir laidavimo sutartys. Tačiau teismai laidavimo teisinius santykius vertino neatsižvelgdami į subjektų lygiateisiškumo, teisingumo principus (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Be to, G. R. savo nesąžiningais veiksmais prisidėjo prie trečiojo asmens itin sunkios finansinės padėties, bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas susilaikė nuo skolos išieškojimo veiksmų, atsižvelgdamas į teisėtų trečiojo asmens atstovų pateiktus bendrovės finansinę būklę pagrindžiančius dokumentus. Nepaisydamas to, atsakovas G. R. kartu su kita trečiojo asmens akcininke O. R. 2012 m. sausio 27 d. iniciavo trečiojo asmens bankroto procesą. Tai lėmė trečiojo asmens ūkinės komercinės veiklos sustabdymą: bendrovės kontrahentams sužinojus apie inicijuojamą bankroto procesą kilo grėsmė dėl sudarytų sutarčių nevykdymo, todėl trečiojo asmens prognozuotų lėšų nebuvo gauta ir bendrovės įsipareigojimų vykdymas pasunkėjo. Šie G. R. veiksmai, vertintini kaip tyčinis trečiojo asmens veiklos žlugdymas, sukėlė itin didelius bendrovės nuostolius, negalėjimą atsiskaityti su bendrovės kreditoriais, o vėliau ir bankroto bylos iškėlimą. Ieškovo teigimu, jo veiksmai buvo nukreipti atgauti skolą ne teismo tvarka. Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas nevertino kitų sąlygų, reikšmingų taikant CK 6.87 straipsnio 4 dalį, t. y. ar kredito linijos sumos grąžinimo termino pratęsimas arba prailginimas nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. kovo 30 d. iš esmės pakeitė prievolę pagal Kredito sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėjo jo atsakomybė arba atsirado kitų laiduotojui nepalankių padarinių. Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. D., bylos Nr. 3K-3-553/2008; teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. Ž. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2013), nurodo, kad kėlė teismo nurodytos laiduotojo padėties pabloginimo prezumpcijos paneigimo klausimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes atsisakė vertinti, taip pažeisdamas CPK 182 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

363. Dėl atsakovių R. R. ir M. Z. atsakomybės. Laidavimo sutartimis prisiimti šalių įsipareigojimai turėjo būti kvalifikuojami kaip bendros (solidarios) sutuoktinių prievolės. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. T. v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-78/2012, kurioje taip pat nurodyta, kad paskolos teisiniuose santykiuose kreditorius turi galimybę užsitikrinti paskolos grąžinimą papildomomis teisinėmis priemonėmis (laidavimu ir pan.), taip pat gali reikalauti skolininko sutuoktinio pritarimo gauti paskolą, taip suteikiant paskolos sutarčiai bendros sutuoktinių prievolės teisinį režimą. Taigi R. R. ir M. Z. rašytinis pritarimas laiduoti už paimtą paskolą yra laikytinas pakankamu norint konstatuoti bendros sutuoktinių prievolės teisinį režimą. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje E. S. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-567/2013, išaiškinimai. Be to, norint konstatuoti prievolių pagal laidavimo sutartis bendrą pobūdį, apskritai nėra poreikio vertinti, ar tokios prievolės prisiimtos šeimos interesais (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas), nes tik tuo atveju, kai sandoriui sudaryti apskritai nereikia kito sutuoktinio sutikimo, gali būti aktualus šeimos poreikių vertinimas (Civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė. Justitia, 2002, p. 230). Taigi sutuoktinio sutikimas sudaryti sandorį reiškia, kad sandorį sudaro vienas sutuoktinis, o sutikimą jam sudaryti duoda kitas sutuoktinis, ir nėra reikalaujama, kad sutartyje būtinai abu sutuoktiniai būtų įvardyti kaip sandorio šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A. , bylos Nr. 3K-P-186/2010). Būtent šis sandorio sudarymo modelis ir skiriasi nuo kito, kai reikalaujama, kad abu sutuoktiniai sudarytų atitinkamus sandorius (CK 3.92 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju atsakovų prievolių solidarumas yra grindžiamas CK 6.81 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato pati laidavimo sutartis. Nepaisant to, laidavimo sutartys bet kuriuo atveju buvo sudarytos šeimos interesais, t. y. bendriems šeimos poreikiams tenkinti (CK 3.109 straipsnio 2, 3 dalys; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. P. v. V. P. , bylos Nr. 3K-3-325/2009; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. S. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-567/2013). Atsakovų sutuoktinės M. Z. ir R. R. ne tik davė sutikimus sudaryti sandorius, bet aiškiai išreiškė savo valią, kad su šių sutarčių sąlygomis yra susipažinusios ir joms neprieštarauja, kad sutartys neprieštarauja šeimos interesams. Taigi šalys aiškiai suprato, kad laidavimo sutartys yra sudaromos šeimos interesais. Be to, sutuoktinės dalyvavo akcijų valdymo ir įmonės verslo vystymo procese, apie jį žinojo ir laikė tai šeimos interesu (suprato, kad be laidavimo trečiasis asmuo nebūtų gavęs finansavimo). Pažymėtina, kad CK 3.5 straipsnio 3 dalis įtvirtina draudimą piktnaudžiauti šeimos teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal antstolės N. Š. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-242/2009). Pagal kasacinio teismo praktiką, tais atvejais, kai sutuoktiniai yra privačių juridinių asmenų dalyviai, valdantys didelius įmonių akcijų paketus, tokių įmonių verslo vystymo interesai paprastai siejasi su šeimos interesais ir šeimos poreikių tenkinimu. Be to, ieškovas pažymi, kad M. Z. ir M. Z. akcijas valdė bendrąja jungtine nuosavybės teise. Tai reiškia, kad Kredito sutartimi, kuri buvo užtikrinta ir 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutartimi, buvo kredituojama abiems priklausanti bendrovė. Taigi, būdami šios bendrovės akcininkais, abu buvo suinteresuoti įmonės veikla ir jos rezultatais. Be to, M. Z. buvo ir trečiojo asmens darbuotoja. Nors įmonės akcijos priklausė tik G. R. asmeninės nuosavybės teise, tačiau akivaizdžiai egzistavo ir R. R. interesas plėsti įmonės veiklą, nes pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 3.91 straipsnį įmonės, įsteigtos vieno sutuoktinio iki santuokos sudarymo, pajamos, įmonės vertės padidėjimas, dividendai ir pan. yra laikoma bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

374. Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika CK 6.66 straipsnio taikymo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Multiimpex“ v. UAB „Eneka“, bylos Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-339/2009; kt.). Pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino faktą, kad ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovo kaip kreditoriaus teises, ir tai, kad laiduotojas G. R. tokio sandorio sudaryti neprivalėjo. Ginčijamas sandoris yra neatlygintinis sandoris. Aplinkybė, kad šį sandorį laiduotojas G. R. sudarė su savo sutuoktine, lemia išvadą, jog sudaryti tokio sandorio laiduotojas neprivalėjo ir šia sutartimi nesiekė sukurti jokių teisinių padarinių. Laikoma, kad kreditorius pablogina savo turtinę padėtį, kai jis sudaro komerciškai nenaudingą sandorį. Dovanojimo sutartis kaip neatlygintinė laikytina komerciškai nenaudinga sutartimi. Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Balmeto Medis“ v. AB „Simega“, bylos Nr. 3K-3-511/2011), nurodo, kad viso fizinio asmens nekilnojamojo turto neatlygintinis perleidimas blogina fizinio asmens turtinę padėtį ir mažina ieškovo kaip kreditoriaus galimybes, laiduotojui geruoju neįvykdžius prievolės, išieškoti skolą iš laiduotojo turto. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnį visuotiniam akcininkų susirinkimui priklauso teisė tvirtinti bendrovės finansinę atskaitomybę, todėl laiduotojas G. R. , kaip trečiojo asmens akcininkas, turėjo teisę ir pareigą gauti visą informaciją apie bendrovės finansinę būklę. Būtent G. R. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo. Taigi laiduotojas G. R. žinojo, kad trečiasis asmuo nepajėgus įvykdyti savo prievolių ieškovui ir prieš kreipdamasis dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo nesąžiningai siekė apsaugoti savo turtą – jį visą padovanojo sutuoktinei, kurios nesąžiningumas preziumuojamas (CK 6.66 straipsnio 2 dalis, 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, dovanodamas turtą laiduotojas G. R. negavo jokio priešpriešinio įvykdymo (CK 6.67 straipsnio 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-339/2009). Ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino (CK 6.66 straipsnio 3 dalis).

38Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai G. R. ir R. R. prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodomi šie argumentai:

391. Dėl sutarčių aiškinimo. 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartimi atsakovas G. R. laidavo už bendrovės prievoles grąžinant kredito linijos sumą, bet nelaidavo už jos prievoles grąžinant kreditą. Kredito sutarties Specialiųjų sąlygų 1.1.3 punktu ieškovas su trečiuoju asmeniu susitarė dėl labai aiškių kredito linijos sumos grąžinimo terminų – lėšos turėjo būti grąžintos iki 2011 m. gruodžio 31 d., o to nepadarius bendrovė neteko teisės naudotis kredito linija po 2011 m. gruodžio 31 d. Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 3.3 punktas, Specialiųjų sąlygų 2.1, 2.3.1 punktai numato naudojimosi kredito linija sąlygą – neturi būti sutarties pažeidimo. Kredito sutarties Specialiųjų sąlygų 1.2.3, 1.3.3 punktais ieškovas su trečiuoju asmeniu susitarė, kad bendrovės atsiskaitomoji sąskaita yra kredito linijos sąskaita, o Kredito sutarties Specialiųjų sąlygų 1.4 punktu – kad bendrovė per ieškovą vykdys 100 proc. apyvartos. Taigi visais atvejais, išskyrus sutartyje numatytas išimtis, bendrovės klientai pinigines lėšas turėjo pervesti į Kredito sąskaitą.

40Kredito sutarties 1.2.1 punktu ieškovas su trečiuoju asmeniu susitarė dėl labai aiškių kredito grąžinimo terminų – dalis kredito turėjo būti sugrąžinta iki 2011 m. spalio 28 d., o likusi – iki 2011 m. lapkričio 30 d. Pagal Kredito sutarties Specialiųjų sąlygų 3.2, 3.3 punktus kredito sąskaita buvo atidaryta išimtinai kredito grąžinimo tikslais, susitarta, pagal kokias konkrečias sutartis bendrovės klientai lėšas perves į šią sąskaitą, kad jos iš karto nukreipiamos kreditui padengti, o grąžinus kreditą – į kredito linijos sąskaitą kredito linijos sumai padengti. 2011 m. lapkričio 23 d. susitarimo 1–5 punktais pailginus kredito ir kredito linijos laikotarpius, nebeliko Kredito sutarties pažeidimo ir bendrovė iki 2011 m. pabaigos įgijo galimybę naudotis kredito linija. Ieškovas, žinodamas, kad bendrovė nesugebės laiku grąžinti kredito linijos sumos, leido 2011 m. gruodžio 30 d., t. y. paskutinę pinigų grąžinimo dieną (2011 m. gruodžio 31 d. buvo nedarbo diena), išmokėti iš kredito linijos sąskaitos 303 757,72 Lt socialinio draudimo įmokoms ir 481 282,09 Lt darbuotojų atlyginimams. Taigi 2011 m. lapkričio 23 d. susitarimo nuostatos dėl kredito ir kredito linijos laikotarpių pailginimo faktiškai buvo vykdomos. Tai patvirtina G. R. interesų pažeidimą, nes dėl jų padidėjo negrąžinta kredito linijos sumos dalis. 2011 m. lapkričio 23 d. susitarimo 9, 14 punktais buvo nustatyta, kad pagrindiniai bendrovės klientai lėšas perves į Kredito sąskaitą (vietoje kredito linijos sąskaitos). Taigi lėšomis, kuriomis turėjo būti dengiama kredito linija, buvo dengiamas kreditas, taip pažeidžiant G. R. interesus. Vykdant 2011 m. lapkričio 23 d. susitarimą, ieškovas gavo didžiulę naudą (vietoje kredito linijos sumos buvo padengtas neužtikrintas kreditas). 2011 m. lapkričio 23 d. susitarimo 9 punktu įtvirtinta, kad, ieškovui leidus, lėšos iš Specialiosios sąskaitos gali būti panaudotos ir bendrovės veiklos išlaidoms dengti. Šios 2012 m. vasario 14 d. susitarimo nuostatos buvo faktiškai įgyvendinamos, nes dalis 2012 m. į Kredito sąskaitą įskaitytų lėšų nebuvo nukreipta kredito linijos sumai padengti – iš Kredito sąskaitos 2012 m. vasario 14 d. darbuotojų atlyginimams buvo išmokėta 132 052,02 Lt, 2012 m. vasario 15 d. – 198 727,63 Lt. G. R. nuomone, 2011 m. lapkričio 23 d. susitarimo 1–5 punktais, 2012 m. vasario 14 d. susitarimo 2.4, 2.5 punktais, 2012 m. vasario 29 d. susitarimo 1, 2 punktais buvo pratęstas kredito laikotarpis, dėl jų vykdymo bendrovė įgijo nevaržomą galimybę iki pat 2012 m. gegužės mėn. valdyti iki 2011 m. gruodžio 31 d. panaudotą kredito linijos lėšų dalį (be to, bendrovė po 2011 m. gruodžio 31 d. faktiškai dar ir didino kredito linijos įsiskolinimą).

412. Dėl 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties 2.6 punkto taikymo. Kredito laikotarpio pailginimo sąvoka apima bet kokius veiksmus (sandorius), kuriais leidžiama nevykdyti bendrovės kreditinių įsipareigojimų po įsipareigojimų įvykdymo termino pabaigos, taip pat veiksmus (sandorius), kuriais po įsipareigojimų įvykdymo termino pabaigos toliau leidžiama didinti įsipareigojimus kreditoriui arba leidžiama naudotis lėšomis bendrovės veiklai, nors jos turėtų būti naudojamos pradelstiems įsipareigojimams kreditoriui mažinti. Tai, kad atsakovas G. R. sutiko laiduoti tik už griežtai apibrėžtą kredito linijos laikotarpį (atsižvelgdamas į planuojamus bendrovės finansų srautus), leido jam pagrįstai tikėtis, kad šiam laikotarpiui pasibaigus bendrovė neteks teisės naudotis kredito linija ir jai atsiras pareiga grąžinti panaudotą sumą ir sumokėti palūkanas, t. y. bendrovės gaunamos pajamos bus nukreiptos jos įsipareigojimams ieškovui mažinti, dėl to atsakovo G. R. atsakomybė mažės.

42Atsakovų nuomone, kredito laikotarpis buvo pailgintas, nes 2011 m. lapkričio 23 d. susitarimu buvo pakeista Kredito sutartis, be to, 2012 m. susitarimai turėjo tokį pat teisinį rezultatą, kaip ir 2011 m. lapkričio 23 d. susitarimas. Kasaciniame skunde nepagrįstai akcentuojamas papildomo termino nustatymas CK 6.209 straipsnio pagrindu, nes jeigu kredito linijos sumos grąžinimo terminas suėjo 2012 m. vasario 29 d., tai 2012 m. vasario 14 d. susitarimu objektyviai negalėjo būti nustatytas papildomas terminas iki tos pačios dienos (2012 m. vasario 29 d.). Tai patvirtina, kad 2012 m. vasario 14 d. susitarimo tikslas buvo kitoks – pakeisti Kredito sutarties nuostatas ir sukurti teisinį pagrindą atlikti bendrovės mokėjimus tretiesiems asmenims. Be to, papildomo termino nustatymas CK 6.209 straipsnio pagrindu yra vienašalis kreditoriaus sandoris, o bylos atveju 2012 m. buvo sudaryti susitarimai, pagal kuriuos ieškovas ir bendrovė įgijo tam tikras teises ir pareigas, pvz., bendrovė įgijo galimybę ir faktiškai pasinaudojo kredito sąskaitoje esančiomis lėšomis, kurios turėjo būti panaudotos kredito linijai dengti. Laidavimo sutartimi suderėdamos dėl 2.6 punkto išlygos, šalys pripažino, kad kredito laikotarpio pailginimas yra esminis prievolės pasikeitimas, dėl kurio atsiranda atsakovui G. R. nepalankūs padariniai. Lingvistiškai aiškinant laidavimo sutarties 2.6 punkte numatytą išlygą dėl kredito laikotarpio pailginimo ir kredito sumos padidinimo yra akivaizdu, kad šiais dviem atvejais pagrindinės prievolės pasikeitimas be atsakovo sutikimo lemia jo laidavimo pabaigą.

43Atsakovų nuomone, kreditavimo santykių atveju „kredito grąžinimo termino pakeitimas“ yra visiškai tas pats kaip „kredito laikotarpio pailginimas“, nes skolininkui suteikiama galimybė nevaržomai ilgiau naudotis jau pasiskolintomis lėšomis. Tai reiškia, kad „kredito grąžinimo termino pakeitimo“ atveju kredito laikotarpis pailginamas toje dalyje, kurioje kreditas jau buvo suteiktas. Ieškovas, sudaręs ir vykdydamas 2011 m. lapkričio 23 d. susitarimą ir 2012 m. susitarimus, faktiškai leido bendrovei atsiskaityti su tiekėjais, t. y. kreditavo bendrovę, taigi faktiškai bendrovė 2012 m. naudojosi kredito linija. Ieškovas pats pripažino, kad kreditas buvo grąžintas, todėl 2012 m. vasario 14–15 d. pavedimai buvo atlikti bendrovei naudojantis kredito linija, t. y. Kredito sutarties pagrindu (Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1–3, 6–7 dalys, 32 straipsnio 3 dalis, Bankų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis). Bendrovė atlikti mokėjimus galėjo tik turėdama ieškovo leidimą, taigi leidęs atlikti šiuos mokėjimus ieškovas atsisakė teisės pasidengti kredito linijos įsiskolinimą atitinkamomis sumomis. Atsakovų teigimu, ieškovas ilgą laiką nesidomėjo, ar sutartys, pagal kurias bendrovė turėjo gauti pajamas, yra tikros. Ieškovas turėjo tinkamai įvertinti 2011 m. lapkričio 23 d., 2011 m. gruodžio 1 d., 2012 m. susitarimų riziką (Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1, 3, 6–7 dalys, 32 straipsnio 3 dalis, Bankų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis, Minimalių paskolų vertinimo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos banko 2005 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 114, 3, 7, 8, 14 punktai, Vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 149, 17, 18, 22–27, 39 punktai). Byloje nėra duomenų, kad dėl atsakovo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kaip nors pasunkėjo bendrovės turtinė padėtis.

44Atsakovai pažymi, kad laidavimo sutarties tekstą pasirašyti pateikė ieškovas, kuris yra stipresnioji civilinių teisinių santykių šalis, o G. R. šiuose santykiuose vertintinas kaip vartotojas (silpnesnioji šalis) (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Laidavimo sutarties išlygos tikslas – apsaugoti atsakovo interesus, todėl ją reikia aiškinti būtent atsakovo naudai (CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalis).

453. Dėl laiduotojo sutuoktinio atsakomybės. Atsakovai remiasi kasacinio teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal U. P. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-354/2010), nurodo, kad ieškovas, siekdamas, jog G. R. prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 straipsnis). Sutuoktinio sutikimas sudaryti sandorį reikšmingas tais atvejais, kai disponuojama turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, arba kai sprendžiama dėl tokio turto valdymo ar naudojimosi juo (CK 3.92 straipsnis, 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Laidavimo sutartis, kaip ir paskolos sutartis, pagal savo prigimtį nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės. Kadangi 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartimi nebuvo sprendžiama dėl jungtinės nuosavybės teise turimo turto valdymo, naudojimosi ar disponavimo juo teisių realizavimo, atsakovės R. R. sutikimas neįrodo, jog ji taip pat atsako pagal šią laidavimo sutartį kaip solidari skolininkė. Be to, atsakovas G. R. laidavo tik savo paties turtu ir tik savo paties, kaip bendrovės akcininko, kuriam akcijos priklauso asmeninės nuosavybės teise, interesais (siekdamas plėtoti savo asmeninį verslą). Gavęs atsakovės R. R. sutikimą, ieškovas tik užsitikrino, jog ji neginčys laidavimo sutarties. Atsakovai pažymi, kad ieškovas byloje neįrodinėjo, jog laidavimo sutartis buvo sudaryta šeimos interesais. Laidavimo sutartis nebuvo būtina namų ūkio, vaikų auklėjimo ar švietimo poreikiams tenkinti (CK 3.109 straipsnio 2 dalis), juolab kad atsakovai kiekvienas atskirai turėjo pakankamai turto ir pajamų šiems poreikiams tenkinti. Ne kiekvienas sandoris, kuris neprieštarauja šeimos interesams, yra sudaromas šeimos interesais. Šeimos interesams tenkinti nebuvo panaudotos pajamos iš akcijų (dividendai). Visos bendrovės pajamos buvo naudojamos verslo plėtrai, todėl nei už 2010 m., nei už vėlesnius laikotarpius nebuvo mokami dividendai. Be to, bendrovės akcijas atsakovui G. R. padovanojo jo motina Z. R. . Šiuo atveju taikytina CK 3.111 straipsnio taisyklė, kad su dovanojimo būdu gautu turtu susijusios prievolės negali būti tenkinamos bendru turtu. Tik atsakovas G. R. dalyvavo bendrovės veikloje kaip jos dalyvis; ieškovas visais su laidavimo sutartimi susijusiais klausimais bendravo tik su atsakovu G. R. , tik jam reiškė pradinį ieškinį. Atsakovų nuomone, ieškovas, neišaiškinęs atsakovei R. R. sutikimo davimo padarinių, pažeidė Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalį. Atsakovė R. R. yra vartotoja, todėl visi neaiškumai dėl laidavimo sutarties turinio aiškintini jos naudai.

46Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė M. Z. prašo kasacinio skundo dalį dėl skolos priteisimo iš jos atmesti ir palikti nepakeistas bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis dėl šio ieškinio reikalavimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

471. Dėl laiduotojo sutuoktinio atsakomybės. Atsakovės prievolė ieškovui nebuvo registruota Lietuvos banko administruojamoje paskolos rizikos duomenų bazėje (Paskolų rizikos duomenų bazės tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 125, 9.4.2.1.2 punktas), ieškovas nekėlė atsakovei jokių reikalavimų, susijusių su skolos sumokėjimu; reikalavimai atsakovei buvo pareikšti tik tikslinat ieškinį.

48Laidavimas yra asmeninio pobūdžio prievolė (CK 6.76 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank” v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. J. N. –A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2010). Dėl to, nesant aiškiai išreikšto atsakovės sutikimo ir valios būti laiduotoja ar bendraskole pagal laidavimo sutartį, jai nekyla laidavimo sutarties teisiniai padariniai. Ieškovas pats pasirinko laidavimo sutarties šalį, parengė laidavimo sutartį, įtvirtino laiduotojo M. Z. atsakomybę jo turimu turtu. Ieškovas yra kredito įstaiga, todėl turėjo vadovautis Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalimi ir aiškiai įvardyti, kad atsakovė bus laikoma solidaria bendraskole, o to nepadarydamas prisiėmė atitinkamų padarinių riziką (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Ieškovas, supažindindamas atsakovę su pasirašoma laidavimo sutartimi, siekė, kad ji negalėtų vėliau jos ginčyti. CK 3.109 straipsnio 1, 2 dalyse yra nustatytas tik vienas atvejis, kada sutuoktiniai atsako solidariai, – kai sandoris yra būtinas šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J. , bylos Nr. 3K-3-482/2008). Kasaciniame skunde nenurodoma ir nepagrindžiama, kodėl CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymas sukelia būtent solidarią (o ne dalinę) atsakovės atsakomybę (CPK 12, 178 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d., nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A. , bylos Nr. 3K-P-186/2010). Ieškovas sutapatina solidarios prievolės sąvoką su prievole, vykdoma iš bendro sutuoktinių turto. Prievolės solidarumas nepreziumuojamas (CK 6.6 straipsnis), neįrodžius CK 3.109 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, prievolė negali būti pripažįstama solidaria.

49Tai, ar sandoris sudarytas šeimos interesais, yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Danske Bank A/S v. B. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-702/2013). Tai, kad atsakovės nurodė, jog sandoris neprieštarauja šeimos interesams, negali būti tapatinama su tuo, kad sandoris sudaromas šeimos interesais. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nereiškia prezumpcijos, kad sandoris sudarytas šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A. , bylos Nr. 3K-P-186/2010; 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-78/2012). Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris sudarytas šeimos interesais, tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 10 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A. , bylos Nr. 3K-P-186/2010; teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. D. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-365/2012).

50CK 3.109 straipsnio 2 dalis kasacinio teismo praktikoje yra aiškinama siaurai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. Š. ir kt. skundą, bylos Nr. 3K-7-149/2008; teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. K. ir kt. prašymą, bylos Nr. 3K-3-682/2013). Laidavimo sutartis neturi būtino (ir neišvengiamo) tiesioginio ryšio su šeimos interesais. Laidavimo sutartis nebūtina šeimos ūkiui išlaikyti, ja nebuvo užtikrintas vaikų auklėjimas. Vienintelė laidavimo sutarties paskirtis (ir tikrasis šalių ketinimas) yra trečiojo asmens prievolių įvykdymo užtikrinimas. CK 3.109 straipsnio 2 dalis laidavimo sutarčiai netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. K. ir kt. prašymą, bylos Nr. 3K-3-682/2013). Be to, atsakovė niekada nedalyvavo trečiojo asmens valdyme, nebuvo aktyvi trečiojo asmens veikloje. Netgi sprendimas sudaryti Kredito sutartį buvo priimtas atsakovei nedalyvaujat. Atsakovė pažymi, kad pagal Kredito sutartį trečiojo asmens gautos lėšos buvo panaudotos ne naujoms akcijoms įsigyti ar įstatiniam kapitalui didinti, o apyvartinėms lėšomis.

51Teisėjų kolegija

konstatuoja:

52IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

53Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas bylos faktų nenustatinėja.

54Šioje byloje kasaciniu skundu ieškovas skundžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai, pareikšti G. R. , R. R. , M. Z. . Kasacinis skundas dėl bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalių, kuriomis tenkinti ieškinio reikalavimai, pareikšti M. Z. , byloje nepateiktas. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo išeiti už kasacinio skundo ribų, sprendžia ir pasisako tik dėl kasacine tvarka skundžiamų bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalių teisėtumo.

55Dėl G. R. laidavimo pabaigos

56CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitų aplinkybių, lemiančių laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan., taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Nustačius tokias aplinkybes, dėl kurių laiduotojui kyla nepalankių padarinių, galima konstatuoti, kad laiduotojas tokiomis sąlygomis nelaidavo ir nebūtų laidavęs, todėl jo prievolė pripažįstama pasibaigusia, nes neatitinka jo išreikštos valios sudaryti laidavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avižienių projektai“ v. asociacija „Ekologinės statybos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-145/2011; 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. Ž. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2013; 2014m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2014; kt.).

57Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė šalims laidavimo sutartyje nustatyti papildomas ar kitokias sąlygas nei reglamentuojamos nurodytoje teisės normoje. Tokiu atveju, kilus šalių ginčui dėl laidavimo sutarties sąlygų, teismas, remdamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje ir suformuluotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, turi nustatyti tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgdamas į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes; be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Miaras” v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mediashop“ v. LAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-721/2013; kt.).

58Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartimi atsakovas G. R. visu savo turtu įsipareigojo įvykdyti visas trečiojo asmens UAB „ERP“ neįvykdytas prievoles pagal 2007 m. birželio 18 d. Nordea Bank Finland Plc ir trečiojo asmens Bendrąją garantijų sutartį Nr. BG 07/06/07 (Kredito sutartį); nustatyta, kad laidavimas galioja iki visiško prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymo. 2011 m. birželio 6 d. papildomu susitarimu prie 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties kasatorius ir atsakovas G. R. patikslino, kad atsakovas atsako tik už kredito linijos sumos ir su ja susijusių mokėjimų grąžinimą. Pagal 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties 2.6 punktą atsakovas išreiškė valią dėl laidavimo galiojimo net ir pabloginus jo padėtį ar kilus jam nepalankiems padariniams. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalys iš esmės susitarė dėl kitokio (siauresnio) laidavimo pabaigos pagrindo, nei nustatytas CK 6.87 straipsnio 4 dalyje, taikymo, tačiau 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties 2.6 punktu šalys numatė išimtį, pagal kurią, norint pakeisti pagrindinę prievolę ir didinti kredito sumą ir (arba) ilginti kredito laikotarpį, būtinas laiduotojo rašytinis sutikimas. Kredito sumos padidinimas ir (arba) kredito laikotarpio pailginimas pagal 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartį šalių pripažintos aplinkybėmis, iš esmės pasunkinančiomis prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančiomis prievolės neįvykdymo tikimybę, todėl 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties šalys susitarė, kad be G. R. rašytinio sutikimo kasatoriui pakeitus trečiojo asmens pagrindinę prievolę – padidinus kredito sumą ir (arba) pailginus kredito laikotarpį – jo laidavimas pasibaigs (CK 6.193 straipsnis, 6.87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nurodytas 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties nuostatas aiškinti kitaip nei bylą nagrinėję teismai; bylos duomenimis, toks laidavimo sutarties aiškinimas atitinka sutarties šalių valią, elgesį, atitinka nurodytą kasacinio teismo praktiką, formuojamą dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo. Atsižvelgdami į nurodytas šalių 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties nuostatas ir įvertinę bylos faktines aplinkybes, teismai konstatavo, kad kasatorius pailgino kredito laikotarpį, taigi tokiam veiksmui turėjo gauti laiduotojo G. R. rašytinį sutikimą tam, kad išvengtų jo laidavimo pabaigos 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties 2.6 punkto pagrindu (CK 6.87 straipsnio 4 dalis). Kasatorius nesutinka su tuo, kad buvo pailgintas kredito laikotarpis, nurodo, kad faktiškai skolininkui – trečiajam asmeniui buvo suteiktas papildomas terminas prievolei įvykdyti CK 6.209 straipsnio 2 dalies pagrindu, tačiau teisėjų kolegija nurodytus kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

59Pagal kasacinio teismo praktiką CK 6.209 straipsnyje įtvirtinta galimybė išsaugoti sutartį, kurios įvykdymo terminas praleistas, net jeigu tai yra esminis sutarties pažeidimas: kreditorius tokiu atveju turi teisę (ne pareigą) nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, apie tai raštu informuodamas skolininką (CK 6.209 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. I. R. , bylos Nr. 3K-3-287/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. L. v. I. K. , bylos Nr. 3K-3-148/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Žvalguva“ v. UAB ,,Rapsoila“, bylos Nr. 3K-3-517/2010; kt.). Bylą nagrinėję teismai, įvertinę kasatoriaus veiksmus, pagrįstai sprendė, kad faktiškai jis siekė išsaugoti sutartinius santykius su ieškovu, ko bylos nagrinėjimo metu neneigė ir kasatorius; tai pagal CK 6.209 straipsnio 1 dalį yra jo teisė, tačiau tokiu atveju svarbu įvertinti, ar tokie kasatoriaus veiksmai traktuotini tiktai kaip papildomo termino skolai grąžinti nustatymas, ar tokiais kasatoriaus veiksmais nebuvo pažeistos 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties su G. R. nuostatos.

60Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kredito linijos sumą (verslo finansavimo sumą) trečiasis asmuo turėjo grąžinti iki 2011 m. gruodžio 31 d., o negrąžinus iki šio termino, visa panaudota suma turėjo būti grąžinta iki 2012 m. vasario 29 d., tuo pačiu trečiajam asmeniui atimant teisę toliau naudotis kredito linija nuo 2012 m. sausio 1 d. Kasatorius ir trečiasis asmuo 2011 m. lapkričio 23 d. pasirašė papildomą susitarimą prie Kredito sutarties, pagal kurį, trečiajam asmeniui pateikus atsakovų M. Z. ir G. R. sutikimus laiduoti už trečiojo asmens prievoles pagal šio susitarimo sąlygas, iki 2012 m. vasario 27 d. būtų pratęstas kredito grąžinimo terminas ir trečiajam asmeniui suteikta teisė naudotis kredito linija. Tokį sutikimą davė tik atsakovas M. Z. , o G. R. atsisakė laiduoti už trečiojo asmens prievoles pratęsiant kredito laikotarpį. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad Kredito sutartis, net ir negavus atsakovo G. R. rašytinio sutikimo, faktiškai buvo pakeista pailginus kredito laikotarpį, nes tokia išvada padaryta tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes (CPK 185 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis).

61Teismai nustatė, kad nors Kredito sutartis iš esmės buvo pažeista dar 2011 m. lapkričio 30 d. (negrąžintas kreditas), tačiau naudojimasis kredito linija buvo apribotas tik 2011 m. gruodžio 16 d., skolos grąžinimo terminas iš esmės buvo pratęstas iki 2012 m. kovo 30 d., o Kredito sutartį dėl esminio pažeidimo kasatorius nutraukė tik 2012 m. gegužės 17 d. Jau po Kredito sutarties pažeidimo ir apribojus naudojimąsi kredito linija kasatorius 2011 m. gruodžio 21 d. su trečiuoju asmeniu ir UAB „BULL Baltija“ sudarė Sąlyginio indėlio sąskaitos sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo 2011 m. gruodžio 28 d. pervedė 1 437 387,80 Lt UAB „BULL Baltija“ iš lėšų, gautų iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos kaip atsiskaitymą už trečiojo asmens ir UAB „BULL Baltija“ įvykdytą viešojo pirkimo sutartį. Be to, kasatorius 2011 m. gruodžio 30 d. leido trečiajam asmeniui panaudoti 785 049,81 Lt skoloms Valstybinio socialinio draudimo fondui ir trečiojo asmens darbuotojams grąžinti. Nors kredito linijos suma jau turėjo būti grąžinta 2011 m. gruodžio 31 d., o to trečiajam asmeniui nepadarius nuo 2012 m. sausio 1 d. turėjo būti uždrausta naudotis kredito linija, kasatorius 2012 m. vasario 14 d. leido trečiajam asmeniui panaudoti 132 052,02 Lt, o 2012 m. vasario 15 d. – 198 727,63 Lt darbuotojų atlyginimams išmokėti. Po Kredito sutarties pažeidimo net du kartus – 2012 m. vasario 14 d. ir 2012 m. vasario 29 d. – kasatorius su trečiuoju asmeniu sudarė papildomus susitarimus, nustatydami kredito grąžinimo terminus. Nurodytos aplinkybės paneigia ieškovo teiginį, kad trečiajam asmeniui buvo duotas tik papildomas terminas prievolei įvykdyti, nes faktiškai trečiasis asmuo naudojosi kredito linijos sąskaita, nors pagal Kredito sutarties 1.1.1 punkto a papunktį tai buvo draudžiama (2011 m. vasario 25 d. papildomas susitarimas prie Kredito sutarties). Teisėjų kolegija nurodo, kad kasatorius, leisdamas trečiajam asmeniui atlikti nurodytus veiksmus, atitinkamai leido sumažinti šio kaip skolininko gebėjimą atsiskaityti pagal Kredito sutartį – grąžinti banko suteiktą kredito linijos sumą (verslo finansavimo sumą), už ką laidavo atsakovas G. R. . Taigi nurodytos aplinkybės iš esmės pasunkino trečiojo asmens prievolės – grąžinti kredito linijos sumą – vykdymo sąlygas ir padidino prievolės neįvykdymo tikimybę (CK 6.87 straipsnio 4 dalis). Pagal 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties 2.6 punktą kasatorius tokiems veiksmams atlikti turėjo gauti G. R. rašytinį sutikimą. Kadangi toks sutikimas nebuvo gautas, tai teisėjų kolegija laiko pagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad G. R. tokiomis sąlygomis nelaidavo ir kad byloje nustatytas pagrindas jo prievolę pagal 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia (CK 6.193 straipsnis, 6.87 straipsnio 4 dalis).

62Atsižvelgdama į tai, kad byloje konstatuotina G. R. laidavimo kasatoriui už trečiojo asmens prievolių pagal Kredito sutartį tinkamą vykdymą pabaiga, teisėjų kolegija nurodo, kad tokiu atveju negali kilti ir laiduotojo G. R. sutuoktinės R. R. , davusios sutuoktiniui sutikimą sudaryti laidavimo sutartį, atsakomybė pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Be to, G. R. laidavimo pabaiga lemia ir tai, kad kasatorius neturi neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės G. R. , o nenustačius šios sąlygos, actio Pauliana instituto pagrindu negali būti tenkinamas kasatoriaus reikalavimas pripažinti negaliojančia atsakovų G. R. ir R. R. 2011 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų nurodytais klausimais, nes tai neturi teisinės reikšmės šios bylos galutiniam rezultatui.

63Nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai atsakovams G. R. ir R. R. , nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

64Dėl sutuoktinio, davusio sutikimą sudaryti laidavimo sutartį, atsakomybės

65Nagrinėjamoje byloje teismai tenkino dalį ieškinio – priteisė kasatoriui trečiojo asmens skolą iš laiduotojo M. Z. . Minėta, kad ši teismų procesinių sprendimų dalis kasacine tvarka neapskųsta ir įsigaliojusi (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Dėl to šioje byloje yra aktualus kasaciniame skunde keliamas M. Z. sutuoktinės M. Z. , davusios sutikimą sutuoktiniui sudaryti laidavimo sutartį, atsakomybės klausimas.

66Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek tarpusavio sutuoktinių santykiams. Kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011).

67Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K. , bylos Nr. 3K-7-364/2010; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. J. N.-A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2010; kt.). Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011). Atsižvelgiant į sutarties laisvės principą, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis), ir į laidavimo asmeninį pobūdį, tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kito sutuoktinio sutikimas nėra privalomas. Tokiu atveju, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsakys kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis), o kitam sutuoktiniui nekils pareigos atsakyti savo asmeniniu turtu arba savo bendro turto dalimi už sutuoktinio asmeninę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-132/2013; kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, nurodo, kad nustatyta ginčui išspręsti svarbi aplinkybė – laiduotojo M. Z. sutuoktinė M. Z. yra davusi sutikimą laidavimo sandoriui sudaryti. Tokiu atveju kartu su laidavimą reglamentuojančiomis teisės normomis tampa aktualus ir CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymas.

68Bendroms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, priskiriamos dvi prievolių grupės: 1) tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; 2) prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Tai, kad sandoris sudarytas šeimos interesais, nepreziumuojama, šią aplinkybę turi įrodyti tuo suinteresuotas asmuo (pvz., kreditorius), siekdamas, kad prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių (CPK 178 straipsnis). Taigi tuo atveju, kai pagal įstatymą nereikalaujama kito sutuoktinio sutikimo sandoriui sudaryti tam, kad prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir būtų vykdoma iš jų bendro turto, t. y. pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą būtų priskirta antrosios grupės prievolėms, yra būtina nustatyti, kad toks sandoris sudarytas šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A. , bylos Nr. 3K-P-186/2010). Tačiau tokiu atveju, kai sandoriui sudaryti yra duotas kito sutuoktinio sutikimas, nors jis ir neprivalomas, iš tokio sandorio kylanti prievolė priskirtina ne antrajai, o pirmajai prievolių grupei pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, t. y. prievolėms, atsiradusioms iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, todėl tokiu atveju nereikia nustatinėti, ar toks sandoris buvo sudarytas šeimos interesais. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes nepagrįstai akcentavo M. Z. su kasatoriumi sudarytos laidavimo sutarties sudarymo tikslo (šeimos interesai) svarbą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl laiduotojo M. Z. sutuoktinės M. Z. atsakomybės, neturi reikšmės, ar ši sutartis buvo sudaryta M. Z. ir M. Z. šeimos interesais, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad kasatorius turėjo pareigą įrodyti nurodytą aplinkybę (CPK 178 straipsnis), pripažintina nepagrįsta.

69Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju kasatoriaus su M. Z. sudaryta laidavimo sutartimi nebuvo perleidžiamas nekilnojamasis turtas ir daiktinės teisės į jį, o įsipareigota atsakyti visu savo turtu bankui, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys visos arba dalies prievolės. Taigi tokiam sandoriui sudaryti įstatyme nėra įtvirtinta reikalavimo, kad jį sudarytų būtinai abu sutuoktiniai ar kad vienas iš sutuoktinių turėtų kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti (CK 3.92 straipsnio 4 dalis). Be to, kaip minėta pirmiau, sutuoktinės M. Z. sutikimas M. Z. sudaryti laidavimo sutartį su kasatoriumi nebuvo privalomas dėl laidavimo sutarties asmeninio pobūdžio, tačiau M. Z. tokį sutikimą davė. Dėl šios priežasties nagrinėjamos bylos atveju taikytinas CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas, pagal kurį prievolė, atsiradusi iš sandorio, sudaryto vieno sutuoktinio (laiduotojo M. Z. ), kai yra kito sutuoktinio (M. Z. ) sutikimas, laikoma bendra ir vykdytina iš bendro sutuoktinių turto.

70Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių bendrosios prievolės gali būti dalinės arba solidariosios. Sutuoktiniai prieš trečiuosius asmenis gali atsakyti ir subsidiariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-482/2008; plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A. , bylos Nr. 3K-P-186/2010). Pagal CK 6.245 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą bendrąją subsidiariojo skolininko atsakomybės taisyklę kreditorius, iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad subsidiariosios civilinės atsakomybės prievolė yra papildoma; jos esminis bruožas yra tas, kad subsidiarusis skolininkas atsako kreditoriui papildomai greta pagrindinio skolininko, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ v. J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-118/2011; 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje OMV Refining & Marketing GMBH v. R. A. P. , bylos Nr. 3K-3-342/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „BTA Insurance Company“ SE v. A. K., bylos Nr. 3K-3-331/2014; kt.).

71Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad kasatoriaus ir M. Z. laidavimo sutartis buvo sudaryta išimtinai trečiojo asmens finansavimo poreikiui užtikrinti. Be to, M. Z. nesudarė su kasatoriumi laidavimo sutarties kaip laiduotoja, t. y. sutartis jos nebuvo sudaryta su kasatoriumi asmeniškai (ar M. Z. turint jos įgaliojimą sudaryti tokį sandorį); taigi ji neprisiėmė laidavimo asmeninės prievolės. Minėta, kad pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą sutuoktinio sutikimas sudaryti sandorį lemia prievolės vykdymą iš bendro sutuoktinių turto. Dėl šių priežasčių yra pagrindas konstatuoti, kad trečiojo asmens prievolė grąžinti skolą kasatoriui laidavimo sutarties pagrindu negali būti vykdoma iš M. Z. asmeninio turto; už trečiojo asmens prievolę kasatoriui ji turėtų atsakyti su sutuoktiniu subsidiariai, trečiojo asmens prievolę vykdant iš M. Z. dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Taigi teisėjų kolegija nurodo, kad vykdant kasatoriaus su M. Z. sudarytą laidavimo sutartį, pagal kurią šis laidavo visu savo turtu, trečiojo asmens prievolė vykdytina iš M. Z. asmeninės nuosavybės teise turimo turto; jeigu tokio turto nepakaktų kreditoriaus reikalavimams patenkinti, prievolė vykdytina iš M. Z. dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tuo atveju, jeigu M. Z. turto (tiek asmeninio, tiek dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje) nepakaktų visai trečiojo asmens skolai grąžinti, likusi prievolės dalis vykdytina iš laiduotojo sutuoktinės M. Z. dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, t. y. ji šiuo atveju atsakys kaip papildoma – subsidiari skolininkė tiek, kiek neužteks M. Z. turto trečiojo asmens skolai grąžinti.

72Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas pagrindas panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis atmestas ieškinio reikalavimas M. Z. Dėl šio reikalavimo priimtinas naujas sprendimas – 2 884 573,80 Lt skola, 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos priteistinos iš atsakovo M. Z. subsidiariai su atsakove M. Z. (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

73Dėl bylinėjimosi išlaidų

74Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 41,92 Lt tokių išlaidų. Kadangi tenkinama dalis kasacinio skundo, tai šios išlaidos priteistinos iš kasatoriaus ir atsakovės M. Z. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

75Kasatorius pateikė prašymą priteisti iš atsakovų M. Z. , G. R. ir R. R. 35 071,23 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad tenkinama dalis kasacinio skundo, taip pat į CPK 98 straipsnio, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 7, 8.12 punktų nuostatas, sprendžia priteisti kasatoriui iš atsakovės M. Z. 862,50 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Kasatoriui iš atsakovės M. Z. priteistina 10 792,50 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

76Atsakovai G. R. ir R. R. prašo priteisti iš kasatoriaus 4840 Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasacinio skundo dalis, susijusi su teismų atmestais reikalavimais šiems atsakovams, netenkintina, į CPK 98 straipsnio, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 7, 8.14 punktų nuostatas, sprendžia tenkinti dalį šio prašymo ir priteisti atsakovams iš kasatoriaus po 1035 Lt šių išlaidų.

77Kadangi teisėjų kolegija sprendžia panaikinti dalį bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų, tai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, priteisiant kasatoriaus patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme dalį iš atsakovės M. Z. (CPK 93 straipsnio 5 dalis, 98 straipsnis, Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu).

78Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

79Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovo Nordea Bank AB, veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, ieškinio reikalavimas atsakovei M. Z. , panaikinti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį išdėstyti taip:

80„Priteisti ieškovui Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 303252632), iš atsakovo M. Z. (a. k. ( - ) subsidiariai su atsakove M. Z. (asmens kodas ( - ) 2 884 573,80 Lt (du milijonus aštuonis šimtus aštuoniasdešimt keturis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt tris Lt 80 ct) skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (2 884 573,80 Lt) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. birželio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.“

81Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo – priteisti ieškovui Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 303252632), iš atsakovės M. Z. (asmens kodas ( - ) 10 792,50 Lt (dešimt tūkstančių septynis šimtus devyniasdešimt du Lt 50 ct) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą, ir 1000 (vieną tūkstantį) Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

82Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

83Priteisti kasatoriui Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 303252632), iš atsakovės M. Z. (asmens kodas ( - ) 10 792,50 Lt (dešimt tūkstančių septynis šimtus devyniasdešimt du Lt 50 ct) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą, ir 862,50 Lt (aštuonis šimtus šešiasdešimt du Lt 50 ct) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

84Priteisti atsakovui G. R. (asmens kodas ( - ) ir R. R. (asmens kodas ( - ) iš kasatoriaus Nordea Bank AB, veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 303252632), po 1035 (veną tūkstantį trisdešimt penkis) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

85Priteisti iš kasatoriaus Nordea Bank AB, veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 303252632), ir atsakovės M. Z. (asmens kodas ( - ) po 20,96 Lt (dvidešimt Lt 96 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

86Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje sprendžiami CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo, sutuoktinio, davusio... 6. Ieškovas Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių,... 7. 1) priteisti iš atsakovų G. R. , R. R. , M. Z. ir M. Z. solidariai 2 884... 8. 2007 m. birželio 18 d. Nordea Bank Finland Plc ir trečiasis asmuo UAB... 9. Atsakovų G. R. ir R. R. 2011 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartis... 10. Byloje nustatyta, kad 2007 m. birželio 18 d. ieškovas ir trečiasis asmuo... 11. 2007 m. birželio 18 d. laidavimo sutartimi atsakovas M. Z. visu savo turtu... 12. Trečiojo asmens panaudota kredito linijos suma nustatytu terminu grąžinta... 13. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 14. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu priteisė... 15. Teismas, vertindamas ieškinio reikalavimų dėl atsakovo M. Z. atsakomybės... 16. Vertindamas ieškinio reikalavimų dėl atsakovo G. R. atsakomybės pagal 2011... 17. Vertindamas ieškinio reikalavimo atsakovėms R. R. ir M. Z. pagrįstumą,... 18. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo reikalavimo dėl 2011 m.... 19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013... 20. Dėl atsakovo M. Z. apeliacinio skundo teismas rėmėsi CK 1.81 straipsnio 1... 21. Teismas sprendė netaikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalyje numatyto pagrindo... 22. Dėl G. R. laidavimo teismas rėmėsi CK 6.87 straipsnio 4 dalimi, kasacinio... 23. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad kredito linijos sumą trečiasis... 24. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika dėl CK 6.193 straipsnio taikymo... 25. Dėl atsakovių R. R. ir M. Z. atsakomybės teismas vadovavosi CK 3.92... 26. Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia teismas rėmėsi... 27. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai... 28. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti dalį pirmosios instancijos teismo... 29. 1. Dėl CK 6.193, 6.209 straipsnių taikymo. Ieškovas, remdamasis kasacinio... 30. Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika dėl CK 6.193 straipsnio taikymo... 31. Trečiajam asmeniui pažeidus prievolę grąžinti kreditą, ieškovas pats... 32. Teismai nepagrįstai Kredito sutarties termino pratęsimą grindė aplinkybe,... 33. Prievolės pažeidimo metu negrąžintos kredito linijos suma buvo didelė –... 34. 2. Dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo. Ieškovas remiasi kasacinio teismo... 35. Nagrinėjamu atveju su prašymu naudoti kredito linijos lėšas kreipėsi... 36. 3. Dėl atsakovių R. R. ir M. Z. atsakomybės. Laidavimo sutartimis prisiimti... 37. 4. Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovas remiasi... 38. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai G. R. ir R. R. prašo kasacinį... 39. 1. Dėl sutarčių aiškinimo. 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartimi... 40. Kredito sutarties 1.2.1 punktu ieškovas su trečiuoju asmeniu susitarė dėl... 41. 2. Dėl 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutarties 2.6 punkto taikymo. Kredito... 42. Atsakovų nuomone, kredito laikotarpis buvo pailgintas, nes 2011 m. lapkričio... 43. Atsakovų nuomone, kreditavimo santykių atveju „kredito grąžinimo termino... 44. Atsakovai pažymi, kad laidavimo sutarties tekstą pasirašyti pateikė... 45. 3. Dėl laiduotojo sutuoktinio atsakomybės. Atsakovai remiasi kasacinio teismo... 46. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė M. Z. prašo kasacinio skundo dalį... 47. 1. Dėl laiduotojo sutuoktinio atsakomybės. Atsakovės prievolė ieškovui... 48. Laidavimas yra asmeninio pobūdžio prievolė (CK 6.76 straipsnio 1 dalis,... 49. Tai, ar sandoris sudarytas šeimos interesais, yra fakto klausimas, kurio... 50. CK 3.109 straipsnio 2 dalis kasacinio teismo praktikoje yra aiškinama siaurai... 51. Teisėjų kolegija... 52. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 53. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo... 54. Šioje byloje kasaciniu skundu ieškovas skundžia pirmosios ir apeliacinės... 55. Dėl G. R. laidavimo pabaigos ... 56. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš... 57. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalyje... 58. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartimi... 59. Pagal kasacinio teismo praktiką CK 6.209 straipsnyje įtvirtinta galimybė... 60. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kredito linijos sumą (verslo finansavimo... 61. Teismai nustatė, kad nors Kredito sutartis iš esmės buvo pažeista dar 2011... 62. Atsižvelgdama į tai, kad byloje konstatuotina G. R. laidavimo kasatoriui už... 63. Nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo pakeisti ar... 64. Dėl sutuoktinio, davusio sutikimą sudaryti laidavimo sutartį, atsakomybės ... 65. Nagrinėjamoje byloje teismai tenkino dalį ieškinio – priteisė kasatoriui... 66. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktinių prievolės gali būti... 67. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką laiduotojo prievolė kreditoriui... 68. Bendroms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto... 69. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju kasatoriaus su M. Z.... 70. Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių kasacinis teismas yra išaiškinęs,... 71. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad kasatoriaus ir M. Z. laidavimo... 72. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 73. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 74. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. pažymą apie... 75. Kasatorius pateikė prašymą priteisti iš atsakovų M. Z. , G. R. ir R. R. 35... 76. Atsakovai G. R. ir R. R. prašo priteisti iš kasatoriaus 4840 Lt išlaidų... 77. Kadangi teisėjų kolegija sprendžia panaikinti dalį bylą nagrinėjusių... 78. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 79. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 80. „Priteisti ieškovui Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos... 81. Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 82. Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 83. Priteisti kasatoriui Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos... 84. Priteisti atsakovui G. R. (asmens kodas ( - ) ir R. R. (asmens kodas ( - ) iš... 85. Priteisti iš kasatoriaus Nordea Bank AB, veikiančio per Nordea Bank AB... 86. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...