Byla 3K-3-153/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Antano Simniškio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Žvėryno klinika“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. V. ieškinį atsakovui UAB „Žvėryno klinika“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo negaliojančiu ir darbo užmokesčio už priverstinį pravaikštos laiką priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, esant tokioms faktinėms aplinkybėms: ieškovas ir atsakovo, t. y. įmonės, kurioje jis dirbo direktoriaus pavaduotoju, vadovė (direktorė) yra buvę sutuoktiniai, kuriems įmonės akcijos priklauso nuosavybės teise po 1/2 dalį; ieškovas pagal darbo funkcijų pobūdį nebuvo nuolat vienoje vietoje (įmonės patalpose) dirbantis darbuotojas; ieškovas atleistas iš darbo už tai, kad jis keletą dienų nebuvo darbe be svarbios priežasties (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

5Ieškovas prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinti jo į darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir nustatė, kad ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, jo darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisė ieškovui iš atsakovo dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją – 11 999,88 Lt, taip pat 35 225,46 Lt už priverstinės pravaikštos laiką, iš viso – 47 725,34 Lt. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2005 m. rugpjūčio 31 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas į direktoriaus pavaduotojo komercijos reikalams pareigas. Darbo drausmės komisijos 2008 m. vasario 11 d. aktu Nr. 1 nustatyta, kad ieškovas 2008 m. vasario 6, 7, 8 ir 11 d. neatvyko į darbą visą darbo dieną (pamainą). 2008 m. vasario 11 d. raštu atsakovas pareikalavo ieškovo pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą visą darbo dieną nurodytomis dienomis. 2008 m. vasario 20 d. atsakovo direktorės sprendimu ir 2008 m. vasario 21 d. įsakymu darbo sutartis su ieškovu nutraukta pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą – kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Atsakovo direktorės 2008 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 14 darbo sutartis su ieškovu nutraukta pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą – neatvykus į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Apie darbo sutarties nutraukimą ieškovui pranešta 2008 m. vasario 21 d. raštu Nr. 37. Iš byloje esančių duomenų ir liudytojų parodymų teismas nustatė, kad ieškovo pagrindinė darbo veikla buvo vykdoma ne bendrovės patalpose. Atsakovas, pareikalavęs ieškovo pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, tai padarė tik dėl formalių sumetimų ir atleido ieškovą, neatsižvelgdamas į faktines neatvykimo į darbą aplinkybes. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai atleido ieškovą iš darbo už pravaikštas. Teismas tenkino ieškovo prašymą negrąžinti jo į darbą, nes jam bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, ir priteisė išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 21 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Vadovaudamasis DK 297 straipsnio 4 dalimi ir 140 straipsnio l dalimi, teismas priteisė ieškovui dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją – 11 999,88 Lt neatskaičius mokesčių, o už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 21 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (2008 m. rugpjūčio 18 d.) – 35 225,46 Lt.

8Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo UAB „Žvėryno klinika“ apeliacinį skundą, 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimo rezoliucinę dalį patikslino: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo UAB „Žvėryno klinika“ direktorės 2008 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 14 pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu ir laikė jį atleistu iš darbo pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, taip pat pripažino, kad ieškovo su atsakovu sudaryta darbo sutartis nutraukta 2003 m. gruodžio 23 d. teismo sprendimu; priteisė ieškovui iš atsakovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją – 11 999,88 Lt, 59 225,22 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 21 d. iki 2008 m. gruodžio 23 d., 2903,20 Lt atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2008 m. vasario 21 d., iš viso – 74 128,30 Lt. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymais faktiškai neįmanoma sureguliuoti visų darbo teisinių santykių subjektų veiksmų tiek dėl ekonominių ir socialinių santykių dinamikos, tiek dėl siektino darbo teisės sistemos stabilumo. Taikant darbo teisės normas, faktiškai dažnai būtina atsižvelgti į egzistuojančius darbdavio ir darbuotojo teisinius santykius ir įstatymuose nustatytus pagrindinius šių santykių reglamentavimo principus, nurodytus DK 35 straipsnio 1 dalyje, pagal kuriuos darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, nepiktnaudžiauti savo teise. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjant ieškovo ir atsakovo ginčą pirmiausia reikia vadovautis nurodytais principais. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas UAB „Žvėryno klinika“ yra privati įmonė, kurios akcijos lygiomis dalimis priklauso ieškovui ir jo buvusiai sutuoktinei (klinikos vadovei – direktorei). Ieškovas pagal 2005 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartį dirba UAB „Žvėryno klinika“ direktoriaus pavaduotoju komercijos reikalams, darbo sutartyje nustatyta aštuonių valandų darbo dienos trukmė, dirbant penkias darbo dienas per savaitę. UAB „Žvėryno klinika“ darbo tvarkos taisyklių 6 punkte nustatyta darbo pradžia ir pabaiga, o 22.4 punkte įtvirtinta darbuotojų pareiga laiku ateiti į darbą ir išeiti, taip pat pranešti savo tiesioginiam vadovui apie negalėjimo ateiti į darbą priežastis. Iš direktoriaus pavaduotojo komercijai pareiginės instrukcijos teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovui priskirtos funkcijos susijusios tiek su bendrovės komercinės veiklos organizavimu, tiek su dalyvavimu klinikos valdymo procese. Klinikos direktorius yra pavaldus savininkui, t. y. ieškovui ir jo buvusiai sutuoktinei, kuriai ieškovas pavaldus kaip direktoriaus pavaduotojas. Pagal UAB „Žvėryno klinika“ įstatus visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausias bendrovės valdymo organas. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Žvėryno klinika“ susiklostę darbo santykiai iš esmės skiriasi nuo tų įmonių, kuriose vadovaujantį darbą dirba pašaliniai asmenys, o ne savininkai, kurie šioje byloje turi vienodą akcijų ir balsų skaičių. Atsakovas nurodė, kad ieškovas jam priskirtas darbo funkcijas turėjo atlikti klinikos patalpose, kur turėjo savo darbo vietą. Tačiau klinikos vadovė ir apklausti liudytojai patvirtino, kad ieškovas klinikos patalpose pasirodydavo retai, būdavo trumpai. Be to, šie asmenys nevienodai nurodė ir ieškovo turėtą darbo vietą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klinikos direktorė pripažino, jog ieškovas faktiškai rūpinosi tik naujų pacientų paieška ir kitų funkcijų beveik nevykdė. Tai rodo, kad ieškovas dirbo savo nuožiūra ir ateiti kiekvieną dieną į kliniką neprivalėjo, tokia padėtis tenkino kitą akcininką (klinikos vadovą), kuris nereikalavo elgtis kitaip. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo nurodyti šiurkštūs darbo sutarties pažeidimai, susiję su ieškovo neatvykimu į darbą, vertintini kaip formalūs, o atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą laikytinas neteisėtu. Be to, ieškovas tiek pasiaiškinime, tiek teismui rašytuose procesiniuose dokumentuose nurodė, ką jis veikė 2008 m. vasario 6, 7, 8 ir 11 d. atsakovo interesais: lankėsi įvairiose įstaigose ir reklamavo kliniką, darbo reikalais kalbėjo telefonu, rūpinosi sugedusio įmonės automobilio remontu. Atsakovas šių aplinkybių įrodymais nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas nurodytomis dienomis padarė darbo drausmės pažeidimą, nustatytą DK 235 straipsnyje, todėl atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu. Kadangi teismo sprendimas šiuo atveju įsiteisėja tik priėmus apeliacinės instancijos teismo nutartį, tai teisėjų kolegija priteisė ieškovui vidutinį darbo užmokestį papildomai už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 19 d. iki 2008 m. gruodžio 23 d. – 24 870,72 Lt, taip pat 2903,20 Lt už dešimt darbo dienų, dirbtų nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2008 m. vasario 21 d., nes šios dienos pažymėtos kaip nedirbtos ir už jas nesumokėtas darbo užmokestis (CPK 417 straipsnis).

9III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

10Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Žvėryno klinika“ prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

111. Teismai, taikydami DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, netinkamai (plečiamai) aiškino sąvoką „neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių“. Teismai nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovas buvo vienas iš atsakovo akcininkų, yra pakankamas pagrindas teigti, kad ieškovas neatvyko į darbą dėl svarbių priežasčių, nes tarp ieškovo ir atsakovo susiklostę darbo santykiai iš esmės skiriasi nuo tų įmonių, kuriose vadovaujamą darbą dirba pašaliniai asmenys. Tokie teismų argumentai yra visiškai nepagrįsti, nes buvimas įmonės akcininku ir kartu darbo teisinių santykių su įmone turėjimas savaime nenulemia kitokios darbo teisinių santykių schemos. Ieškovo pareigos buvo nustatytos jo darbo sutartyje, direktoriaus pavaduotojo komercijai pareiginėse instrukcijose, taip pat įmonės darbo tvarkos taisyklėse. Ieškovas, kaip ir kiti įmonės darbuotojai, privalėjo tinkamai vykdyti savo darbo pareigas.

122. Pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą tenka ieškovui – darbuotojui (CPK 178 straipsnis). Teismai konstatavo, kad atsakovas nepaneigė ieškovo nurodytų aplinkybių, ką jis veikė 2008 m. vasario 6, 7, 8, 11 dienomis, neatsižvelgdami į tai, kad ieškovas šių savo paaiškinimų nepagrindė jokiais įrodymais, todėl atsakovui nebuvo jokio pagrindo juos paneigti. Teismai nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovui.

133. Teismai netinkamai taikė DK 240 straipsnio 1 dalį, pagal kurią darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Šio įstatymo reikalavimo tikslas yra ne tik užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl darbo drausmės pažeidimo, bet ir maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB „Geotec Baltija“, bylos Nr. 3K-3-93/2008). Ieškovas savo rašytiniame pasiaiškinime nenurodė jokios svarbios neatvykimo į darbą priežasties.

144. Teismai, priteisdami ieškovui išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, netinkamai aiškino ir taikė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatą. Teismai nepagrįstai sprendė, kad atleisto iš darbo darbuotojo „priverstinė pravaikšta“ ir teisė į išeitinę išmoką egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar jis neteisėto atleidimo metu dirba kitoje darbovietėje. Toks aiškinimas neatitinka DK 297 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs, kad ši darbuotojui priteistina išmoka turi būti mažinama pinigų sumomis, darbuotojo gautomis po neteisėto jo atleidimo (bedarbio pašalpa, darbo užmokestis kitoje darbovietėje ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. UAB „Electrolux“, bylos Nr. 3K-3-92/2005, 2006 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v.UAB ,,Ukmergės biofabrikas“, bylos Nr. 3K-3-93/2006). Taigi teismai, priteisdami ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei išeitinę išmoką, turėjo atsižvelgti į kitoje darbovietėje jo gaunamą darbo užmokestį.

155. Teismų išvados, susijusios su ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumu, yra nepagrįstos, nes padarytos pažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip pat DK 35 straipsnio 1 dalį, 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 240 straipsnio 1 dalį. Teismai, konstatuodami, kad ieškovo pagrindinė darbo veikla buvo vykdoma ne bendrovės patalpose, pažeidė CPK 177 straipsnio 1 dalį, 185 straipsnį. Byloje apklausti liudytojai, priešingai nei nurodė teismas, parodė, kad ieškovas turėjo darbo vietą atsakovo patalpose, be to, pagal patvirtintas pareigines instrukcijas ieškovo darbo veikla buvo tiesiogiai susieta su darbu klinikoje: iškilusių problemų sprendimu, pasiūlymų teikimu, darbuotojų informavimu ir priežiūra. Tai, kad ieškovas kiekvieną dieną nors trumpam privalėjo atvykti į darbą, patvirtina ir atsakovo darbo tvarkos taisyklės, kurių teismai nevertino. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas nebūdamas darbe vykdė ne savo darbo funkcijas, bet užsiiminėjo šioms priešinga veikla. Ieškovo atleidimo iš darbo metu nevyko jokia UAB „Žvėryno klinika“ naujų pacientų paieška, byloje esančios bei teismų taip pat nevertintos Vilniaus miesto ligonių kasų suvestinės patvirtina, kad pacientų skaičius UAB „Žvėryno klinika“ sumažėjo. Taigi teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999, 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-945/1999, 2000 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Č. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-827/2000, 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ū., R. Ū. v. O. I., L. I., L. I., bylos Nr. 3K-3-382/2002).

166. Teismų sprendimas ir nutartis pagrįsti tik ieškovo argumentais. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje, pažeidžiant CPK 331 straipsnio 4 dalį, apsiribojama abstrakčiu byloje esančių įrodymų išvardijimu. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas to, kad visi apeliacinio skundo argumentai iš esmės buvo susiję su įrodymų vertinimu, iš naujo įrodymų netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl daugumos apeliacinio skundo argumentų.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

19Dėl darbo drausmės pažeidimo sudėties

20Darbuotojas, sudaręs darbo sutartį, privalo tinkamai atlikti savo darbo pareigas ir griežtai laikytis jų atlikimo tvarkos. Darbo tvarką darbovietėje apibrėžia darbo tvarkos taisyklės. Taigi asmuo, tapęs darbuotoju, privalo paklusti darbovietėje nustatytai vidaus darbo tvarkai. Darbo tvarkos taisyklėmis siekiama stiprinti darbo drausmę, užtikrinti racionalų darbo laiko panaudojimą, didinti darbo našumą. Sudarydamas darbo sutartį, darbdavys arba jo įgaliotas asmuo privalo supažindinti priimamą dirbti asmenį su darbovietėje galiojančiomis darbo tvarkos taisyklėmis (DK 99 straipsnio 4 dalis). Darbuotojui, pažeidusiam darbo drausmę, gali būti taikoma drausminė atsakomybė. Šios atsakomybės tikslas yra tiek darbo drausmės pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą darbo funkcijų atlikimą. Taigi drausminės atsakomybės taikymo pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas. Pagal DK 234 straipsnį darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Darbo drausmės pažeidimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra darbo drausmės pažeidimas, sukeliantis drausminę atsakomybę.

21Darbo drausmės pažeidimo subjektu laikomas nusižengęs darbuotojas, turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą. Darbo drausmės pažeidimo objektu pripažįstama darbovietėje nustatyta darbo tvarka. Darbo drausmės pažeidimo objektyvioji pusė – tai darbuotojo neteisėtas elgesys (darbo pareigų, nustatytų darbo sutartyje ir vietiniuose norminiuose teisės aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Darbo drausmės pažeidimo subjektyvioji pusė – tai darbo drausmę pažeidusio darbuotojo kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

22Nagrinėjamos bylos atveju teismai nustatė, kad su ieškovu sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ieškovas dirbo direktoriaus pavaduotoju komercijos reikalams, nustatant 8 valandų darbo dienos trukmę, dirbant 5 darbo dienas per savaitę, o atsakovo darbo tvarkos taisyklėse nustatyta darbo pradžia ir pabaiga bei darbuotojų pareiga laiku ateiti į darbą ir iš jo išeiti, taip pat pranešti savo tiesioginiam vadovui apie negalėjimo ateiti į darbą priežastis. Ieškovui pagal jo pareiginę instrukciją priskirtos dvejopo pobūdžio funkcijos – susijusios tiek su bendrovės komercinės veiklos organizavimu, tiek su dalyvavimu klinikos valdymo procese. Teismų taip pat nustatyta, kad ieškovas dirbo savo nuožiūra, į darbą kiekvieną dieną neateidavo, tokia padėtis tenkino klinikos vadovą, kuris nereikalavo ieškovo elgtis kitaip. Kasacinio teismo teisėjų kolegija vadovaujasi teismų nustatytomis aplinkybėmis ir šios bylos aplinkybių kontekste pažymi, kad, net ir esant formaliam darbo tvarkos taisyklių įpareigojimui darbuotojui kasdien visą darbo dieną dirbti darbovietėje, tačiau atsakovui pripažinus, kad pagrindinė ieškovo darbo funkcija buvo tik naujų pacientų paieška, ieškovui ir atsakovo vadovui esant vieninteliais akcijų savininkais (lygiomis dalimis, po 50 proc.), taip pat ieškovo įsidarbinimo metu jiems buvus sutuoktiniais, lėmė ilgą laiką trukusią padėtį, kai ieškovui nebuvo taikomas reikalavimas kiekvieną darbo dieną atvykti į darbovietę ir joje dirbti nustatytą laiką, juolab kad ir ieškovo atliekamo darbo pobūdis nėra susijęs su būtinumu (poreikiu) darbą dirbti vien klinikos patalpose. Teismams nustačius, kad tomis dienomis, kurias atsakovas fiksavo ieškovui pravaikštas, ieškovas užsiėmė pacientų paieška bei atsakovui priklausančio automobilio remontu, konstatuotina, kad ieškovo elgesys, palyginus su prieš tai buvusiu, atsakovo atžvilgiu liko nepakitęs. Taigi, esant ilgą laiką trukusiam kitokiam, negu apibrėžta darbo tvarkos taisyklėse, darbuotojo elgesiui, kuris nepaneigia pareigos dirbti darbdavio interesui, o darbdaviui (vadovui) tai žinant ir toleruojant (ilgą laiką mokant atlyginimą, skatinant, suteikiant naudotis klinikos automobilį), darytina išvada, kad, nors formaliai ir pažeidžiama darbovietėje nustatyta darbo tvarka, tačiau atitinkamas esamą padėtį žinančio atsakovo elgesys, trunkantis ilgą laiką, paveikia darbuotojo ir darbdavio santykius taip, kad nelieka pagrindo konstatuoti darbuotojo neteisėtą elgesį ir kaltę, t. y. nenustatyta tokių darbo drausmės pažeidimą sudarančių elementų kaip darbo drausmės pažeidimo objektyvioji ir subjektyvioji pusės, o nesant pažeidimą sudarančių elementų viseto, negalimas ir darbo drausmės pažeidimo fakto konstatavimas. Tik darbdaviui iš naujo informavus darbuotoją apie darbo tvarkos taisyklių tinkamą laikymąsi, ateityje už šios tvarkos pažeidimus būtų galima taikyti drausminio poveikio priemones (DK 35 straipsnis, 227 straipsnio 2 dalis).

23Dėl darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo

24Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį su darbuotoju pagal DK 136 straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Viena iš jų yra reikalavimas raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo reikalavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl jam priskiriamo drausmės pažeidimo. Pasiaiškinime darbuotojo pateikta informacija įgalina darbdavį spręsti, ar darbuotojas iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojo kaltė (jos forma ir laipsnis). Savo ruožtu darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinimo, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodant pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes, bei nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti. Taigi pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet taip pat siekiama maksimaliai užtikrinti, kad ir darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Įstatyme nenustatyta papildomo pasiaiškinimo galimybės, tačiau jeigu darbuotojo pateiktas pasiaiškinimas tam tikrais aspektais yra neišsamus ir (ar) nepakankamas, kad darbdavys galėtų maksimaliai objektyviai įvertinti susidariusią situaciją, tai darbdavys turėtų pareikalauti darbuotoją pateikti trūkstamą būtiną informaciją, aišku, jeigu taip darbdaviui leidžia elgtis DK 241 straipsnyje nustatyti drausminės nuobaudos skyrimo terminai. Įstatymo leidžiama darbdaviui skirti darbuotojui drausminę nuobaudą ir be pasiaiškinimo, jeigu darbuotojas per darbdavio nustatytą terminą be svarbių priežasčių pasiaiškinimo nepateikia. Tačiau net ir tokiu atveju, nagrinėjant ginčą teisme, tai neeliminuoja darbuotojo teisės teikti paaiškinimus ar papildomus paaiškinimus dėl darbo drausmės pažeidimą atskleidžiančių aplinkybių, kurios yra aktualios nurodant ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatorius nepagrįstai šią darbuotojo iš įstatymo kildinamą teisę (jos ribas) kvestionuoja.

25Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo

26Įstatyme nustatyta, kad jeigu darbuotojas iš darbo buvo atleistas neteisėtai, tačiau jis į darbą dėl tam tikrų priežasčių negrąžinamas (nagrinėjamos bylos atveju dėl to, kad pats ieškovas, laikydamas, jog jam nebus sudarytos palankios sąlygos dirbti, nepageidavo būti grąžintas į pirmesnį darbą), tai teismas priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Tokiu atveju laikoma, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Kasatoriaus nuomone, darbuotojo teisė į išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei pačios priverstinės pravaikštos konstatavimas priklauso nuo aplinkybės, ar darbuotojas po neteisėto atleidimo dirba ir gauna darbo užmokestį kitoje darbovietėje. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptariamų išmokų dydžiai ir laikotarpis yra nustatyti įstatyme, kuriame nenurodyta jokios galimybės šias išmokas mažinti dėl to, jog darbuotojas po neteisėto atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija paaiškina, kad siekimas sumažinti aptariamas išmokas ne įstatymo pagrindu reikštų darbuotojo teisių ir garantijų, įtvirtintų įstatyme, pažeidimą. Išmokų mažinimas dėl to, kad darbuotojas po neteisėto atleidimo iš darbo dirba kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį, reikštų nepagrįstą darbdavio atleidimą nuo jo materialinės atsakomybės, atsiradusios įstatymo pagrindu už neteisėtų veiksmų atlikimą. Darbuotojo atžvilgiu tai galėtų reikšti ne ką kita, kaip materialinės sankcijos taikymą. Įstatymuose neribojama darbuotojo teisės neteisėto atleidimo atveju įsidarbinti kitur ir gauti darbo užmokestį, kaip ir pagal bendrąją taisyklę nedraudžiama dirbti vienu metu kelis darbus pas skirtingus darbdavius. Taigi aptariama kasatoriaus pozicija yra nepateisinama nei darbo santykių teisinio reglamentavimo principų požiūriu, nei pagal DK normų aiškinimo principus, nei darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo aspektu (DK 2, 10, 35 straipsniai). Pažymėtina, kad būtent šia linkme ir yra formuojama kasacinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008).

27Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo

28CPK 178 straipsnyje suformuluota pagrindinė įrodinėjimo pareigos taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Nagrinėjant bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, pareiga įrodyti, kad darbuotojas padarė darbo drausmės pažeidimą, tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis, jų svarbą – darbuotojui (ieškovui). Pažymėtina, kad tokiu įrodinėjimo naštos paskirstymo principu teismai šioje byloje ir vadovavosi.

29Įrodymų vertinimo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra gausi ir išplėtota, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija plačiau įrodinėjimo proceso neanalizuoja, tik pažymi, kad bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties išvados nuosekliai padarytos ne vien ieškovo paaiškinimų pagrindu, bet ir įvertinus byloje šalių pateiktus rašytinius įrodymus, atsakovo atstovės paaiškinimus bei liudytojų parodymus, patvirtinančius teismų padarytų išvadų pagrįstumą. Atsakovo pateiktas kitoks nei teismo įrodymų interpretavimas savaime nereiškia skundžiamų teismų sprendimo ir nutarties neteisėtumo. Nekonstatuotinas ir kitas kasatoriaus nurodytas apeliacinės instancijos nutarties trūkumas – CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkto pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra pakankamai motyvuota. Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl dalies apeliacinio skundo motyvų, neatitinka tikrovės, nes apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktas apelianto motyvų, kurie sudarė pagrindą padaryti atitinkamas išvadas, aptarimas bei pasisakyta ir dėl likusių skundo argumentų. Atitinkamo skundo motyvo reikšmingumo nustatymas paliktas ne apeliuojančio ar kasuojančio subjekto, bet teismo prerogatyvai.

30Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

31Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistus.

32Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje kilo ginčas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, esant tokioms... 5. Ieškovas prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinti... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. liepos 18 d. sprendimu... 8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 9. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 10. Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Žvėryno klinika“ prašo Vilniaus miesto... 11. 1. Teismai, taikydami DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, netinkamai... 12. 2. Pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą tenka... 13. 3. Teismai netinkamai taikė DK 240 straipsnio 1 dalį, pagal kurią darbdavys,... 14. 4. Teismai, priteisdami ieškovui išeitinę išmoką ir vidutinį darbo... 15. 5. Teismų išvados, susijusios su ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumu,... 16. 6. Teismų sprendimas ir nutartis pagrįsti tik ieškovo argumentais.... 17. Teisėjų kolegija... 18. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 19. Dėl darbo drausmės pažeidimo sudėties... 20. Darbuotojas, sudaręs darbo sutartį, privalo tinkamai atlikti savo darbo... 21. Darbo drausmės pažeidimo subjektu laikomas nusižengęs darbuotojas, turintis... 22. Nagrinėjamos bylos atveju teismai nustatė, kad su ieškovu sudaryta darbo... 23. Dėl darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo... 24. Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį su darbuotoju pagal DK 136 straipsnio 3... 25. Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo... 26. Įstatyme nustatyta, kad jeigu darbuotojas iš darbo buvo atleistas... 27. Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo... 28. CPK 178 straipsnyje suformuluota pagrindinė įrodinėjimo pareigos taisyklė,... 29. Įrodymų vertinimo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra gausi... 30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 31. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimą ir... 32. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...