Byla 1A-244-557/2016

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Reginos Bertašienės ir Savinijaus Katausko, sekretoriaujant Aušrai Čybienei, Danutei Klimašauskaitei, dalyvaujant prokurorams Kristinai Blinstrubienei, Žilvinui Šiurnai, nuteistajam K. J. ir jo gynėjui Raimondui Kivyliui, išteisintajai Y. Y. ir jos gynėjui Regimantui Špelveriui, nukentėjusiesiems G. L., V. L. ir jų įgaliotajam atstovui Deividui Gagiui, vertėjoms Anželai Tyščukienei, Kristinai Bulkinai,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J., nukentėjusiųjų G. L. ir V. L. apeliacinius skundus dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 300 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinai nubaustas laisvės atėmimu 2 metams. Taikant BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

3Nuosprendžiu Y. Y. dėl kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d. išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo sudėties požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

4Nuosprendžiu iš K. J. priteista G. L. ir V. L. kiekvienam po 2000 Eur neturtinės žalos. Pripažinta proceso išlaidomis ir priteista iš K. J. V. L. 1740 Eur, G. L. 579,24 Eur išlaidoms už advokato paslaugas atlyginti. G. L. ir V. L. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

5Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Nustatė

6K. J. nuteistas už tai, kad apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, tai yra jis 2011-05-18, ( - ), iš anksto turėdamas tikslą įgyti svetimą turtą – pinigus, apgaule, nutylėdamas informaciją, jog jam ir sutuoktinei Y. Y. bendros nuosavybės teise priklausantis butas, adresu ( - ), areštuotas antstolių, sudarė su nukentėjusiuoju G. L. 2011-05-18 preliminarią buto, adresu ( - ), pirkimo – pardavimo sutartį, joje nenurodydamas, jog butas areštuotas ir preliminarios sutarties pagrindu suklaidinus G. L., iš jo per kelis kartus apgaule įgijo G. L. priklausančius pinigus, tai yra – 2011 m. pavasarį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, įgijo 7000 litų už preliminarios buto pirkimo – pardavimo sutarties ruošimą, po to, pagal preliminarios sutarties nustatytas sąlygas ir tvarką, kaip avansą už buto pirkimą 2011-05-04 įgijo 26416 litų bei 30 000 eurų (kas pagal 2011-05-04 valiutų kursą atitinka 103 800 litus), tai yra bendrą 130 216 litų sumą, 2011-10-12 įgijo 169 000 litų, o 2012 metais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, G. L. sužinojus, jog pagal 2011-05-18 preliminarią buto, adresu ( - ), pirkimo – pardavimo sutartį įgyjamas butas yra areštuotas bei sutarus su K. J. dėl jo atsiskaitymo su kreditoriais, dėl galimybės panaikinti buto areštą K. J., apgaule pažadėdamas G. L. atsikaityti su kreditoriais, iš G. L. įgijo 344 084 litus, tačiau su kreditoriais neatsiskaitė. Tokiu apgaulės būdu K. J. savo ir kitų asmenų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, tai yra G. L. priklausančius pinigus – 650 300 litų.

7Be to, K. J. nuteistas ir už tai, kad panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą, tai yra jis, laikotarpyje nuo 2013-02-27 iki 2013-04-25, tikslus laikas nenustatytas, Palangoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, sudarydamas „2013-02-27 Preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos 2011-05-18. Palangoje Pakeitimą Nr. l“ be nekilnojamojo turto bendrasavininkės Y. Y. žinios ir sutikimo, Pakeitime Nr. l parašė rankraštinius įrašus „Y. Y.“, kurią pasirašė Y. Y. parašais nenustatytas asmuo, po ko 2013-02-27 Pakeitimą Nr. l panaudojo, jį pateikdamas G. L.. Tokiu būdu K. J. suklastotą tikrą dokumentą – „2013-02-27 Preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos 2011-05-18 Palangoje, Pakeitimą Nr. l“ panaudojo, jį pateikdamas G. L..

8Y. Y. išteisinta dėl veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., dėl to, kad apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, tai yra, ji, 2011-05-18, ( - ), veikdama bendrininkų grupe su K. J., iš anksto turėdama tikslą įgyti svetimą turtą – pinigus, apgaule, nutylėdama informaciją, jog jai ir sutuoktiniui K. J. bendros nuosavybės teise priklausantis butas, adresu ( - ), areštuotas antstolių, sudarė su nukentėjusiuoju G. L. 2011-05-18 preliminarią buto, adresu ( - ), pirkimo – pardavimo sutartį, joje nenurodydama, jog butas areštuotas ir preliminarios sutarties pagrindu suklaidinus G. L., iš jo per kelis kartus apgaule įgijo G. L. priklausančius pinigus, tai yra – 2011 m. pavasarį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, įgijo 7000 litų už preliminarios buto pirkimo – pardavimo sutarties ruošimą, po to, pagal preliminarios sutarties nustatytas sąlygas ir tvarką, kaip avansą už buto pirkimą 2011-05-04 įgijo 26 416 litų bei 30 000 eurų (kas pagal 2011-05-04 valiutų kursą atitinka 103 800 litus), tai yra bendrą 130 216 litų sumą, 2011-10-12 įgijo 169 000 litų, o 2012 metais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, G. L. sužinojus, jog pagal 2011-05-18 preliminarią buto, adresu ( - ), pirkimo – pardavimo sutartį, įgyjamas butas yra areštuotas bei sutarus su K. J., dėl jo atsiskaitymo su kreditoriais, dėl galimybės panaikinti buto areštą, K. J. apgaule pažadėdamas G. L. atsikaityti su kreditoriais, iš G. L. įgijo 344 084 litus, tačiau su kreditoriais neatsiskaitė. Tokiu apgaulės būdu, Y. Y. savo ir kitų asmenų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, tai yra G. L. priklausančius pinigus – 650 300 litų.

9Apeliaciniu skundu nuteistasis K. J. prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d., priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį, civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu. Nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė BPK pažeidimus, kurie nulėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Pasisakydamas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 182 str. 2 d., pažymi, jog teismas K. J. veiksmus įvertino kaip atitinkančius BK 182 str. dispoziciją, ir pastarojo atliktus veiksmus (preliminarioje sutartyje neįvykdęs pardavėjo prievolės nurodyti, jog įsigyjamas objektas yra areštuotas (preliminarios sutarties sudarymo dienai), šios informacijos neatskleidimą būsimiems pirkėjams) įvertino kaip esminį apgaulės elementą, nes šis elementas, teismo nuomone, buvo susijęs su svarbiomis aplinkybėmis, kurios esmingai nulėmė nukentėjusiųjų G. ir V. L. apsisprendimą sudaryti sandorį su Y. ir K. J.. Nurodo, kad teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos), bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms. Mano, kad teismas nuosprendyje neteisingai nustatė apgaulės elementą bei neįvertino svarbių aplinkybių, kurios buvo išdėstytos ne tik teisiamųjų posėdžių metu, bet ir baigiamųjų kalbų stadijoje.

10Apeliantas, pateikdamas teismo neįvertintas aplinkybes, kurios vertintinos sprendžiant esminį klausimą, ar K. J. kvalifikuojamų veiksmų apimtyje buvo esminės apgaulės požymių, ar ne, nurodo kad svarbus arešto sužinojimo momentas. Iš byloje egzistuojančių rašytinių duomenų matyti, kad 2011-10-17 Palangos miesto 2-ojo notaro biuro notarė J. D. patvirtino K. J. ir Y. Y. įgaliojimą G. L. atlikti veiksmus susijusius su buto rekonstrukcija. VĮ Registrų centro saugos įgaliotinio tarnybos rašte pateiktuose duomenyse apie vartotojų, peržiūrėjusių nekilnojamojo turto, esančio ( - ), duomenis nurodyta, kad Palangos miesto 2-ojo notaro biuro notarė J. D. atliko paiešką registro išrašo formavimui 2011-10-17 10.23 val. Mano, kad nevertinant ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotų agentės V. T., notarės J. D., Y. Y. ir K. J. bei pačių nukentėjusiųjų V. ir G. L. parodymų, iš esamų faktinių objektyvių duomenų, pagrįstai galima konstatuoti, kad nukentėjusieji V. ir G. L. apie arešto buvimą sužinojo vėliausiai įgaliojimo išdavimo dieną, t. y. 2011-10- 17. Jeigu išimtinai tikėti nukentėjusiojo G. L. parodymais, kuriuose pastarasis nurodo, kad 2012 m. rudenį žmona atsitiktinai nuėjusi į notarės J. D. kontorą ir sužinojo apie namo areštus, nes notarė paklausė, ar viskas tvarkoje su namo areštais. Sunerimęs jis nuėjo pas notarę paklausti dėl namo areštų. Notarė pažiūrėjo registro duomenis ir pasakė, kad namui uždėti 4 areštai, todėl nukentėjusiojo G. L. sužinojimo apie areštą data galėtų būti 2012 metu ruduo.

11Apeliantas svarbiu laiko ir nukentėjusiųjų elgesį po arešto sužinojimo. Iš byloje egzistuojančių rašytinių duomenų matyti, kad 2013-02-27 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimas Nr. 1, kurio esmė yra tai, kad: šalys patvirtina, jog „atsiskaityta visiškai“ bei pratęsiamas pagrindinės sutarties pasirašymo terminas „iki 2013-04-26“; pardavėjai iki 2013-04-26 įsipareigoja sumokėti visas išlaidas susijusias su buto išlaikymu nuo 2012-10-1 iki 2013-04-26. Susitarime apie arešto/areštų egzistavimą, nėra. Iš 2015-03-03 civilinių ieškovų V. ir G. L. civilinio ieškinio matyti šios aplinkybės: 2013-03-22, 2013-05-21, 2013-06-03, 2013-10-17 sutartys bei apmokėjimai už apželdinimo paslaugas – 12 695 Lt (4 punktas 3 lape); UAB „Steidė ir partneriai“ 2013-12-03 kvitai (9-10 punktai 3 lape); UAB „Dosva“ 2013-10-07, 2013-10-12, 2013-11-28 kvitai (11-12, 17 punktai 3 lape); 2012-06-06 kvitas už duris 5 000 Lt (19-20 punktai 3 lape); 2012-05-24 - 2012-10-19 laikotarpio kvitai už remonto darbus 23 366,53 Lt sumai (174 punktas 10 lape); kiti mokėjimo dokumentai, kurių datos ieškinyje nenurodytos, bet pridėtos prie ieškinio priedų. Apibendrinant šių dviejų faktinių aplinkybių pogrupius, nurodo, kad aiškiai atskleidžiamas nukentėjusiųjų V. ir G. L. elgesys po sužinojimo apie areštą momento (t. y. po esminės aplinkybės atsiradimo, lemiančios apsisprendimą dėl sutarties sudarymo). Mano, kad nukentėjusieji, jau žinodami apie esantį perkamo objekto areštą, vis tiek pasirašė 2013-02-27 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimą Nr. 1, kuriame turėdami teisę įrašyti pakeitimus, papildymus ir pan., tuo ne tik nepasinaudoja, bet priešingai – patvirtina, kad pirkėjas yra visiškai atsiskaitęs su pardavėjais už butą, esantį ( - ) ir Pirkėjai Pardavėjui pretenzijų neturi.“ (pakeitimo Nr. 1.1. punktas). Ši aplinkybė vienareikšmiškai patvirtina, kad pirkėjams arešto buvimas nebuvo esminė aplinkybė sandoriui sudaryti, ir priešingai – jie tęsė savo valią – pirkti objektą net žinodami apie areštus, investavo savo lėšas į objekto gerbūvio gerinimą. Nuteistasis atkreipia dėmesį į nukentėjusiųjų pateiktų mokėjimo dokumentų datas, kurios dar kartą patvirtina, kad jau žinodami apie esamą areštą, pastarieji vis tiek investuoja į perkamą objektą. Apeliantas svarbiais laiko ir nukentėjusiųjų veiksmus ginant savo pažeistas teises. 2013-05-09 G. L. pateikė ieškinį Y. ir K. J. dėl avanso gražinimo. Pareikšto ieškinio suma – 650 000 Lt. Ieškinio dalykas bei pažeista teisė yra kildinama iš preliminariosios sutarties pažeidimo. Šiame ieškinyje yra kalbama tik apie tai, kad dėl pardavėjų kaltės buvo pažeista preliminarioji sutartis, nėra nei žodžio apie buvusį suklydimą, naudotą apgaulę ar pan. Priešingai, ieškinyje yra nurodoma, kad ieškovas G. L. „<...> nuolat ragino atsakovus vykdyti prievolę, pasirūpinti arešto panaikinimu“, kas vėlgi patvirtina aplinkybę, kad arešto buvimas nebuvo esminis momentas dėl sutarties įgyvendinimo. Šios aplinkybės parodo, kad G. L. įgyvendino savo pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis, kurią kildina iš preliminarios sutarties, o ne iš delikto. Be to, laiko, kad svarbios ir preliminarios sutarties teisinės pasekmės ir pažeistos teisės gynybos būdas – iš bylos medžiagos matyti, jog tarp nukentėjusiojo G. L., kaip pirkėjo, iš kitos pusės Y. Y. ir K. J., kaip pardavėjų, 2011-05-18 buvo sudaryta preliminari nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis dėl buto, esančio adresu ( - ), įsigijimo ir pagrindinės sutarties sudarymo ateityje. Byloje neginčytinai nustatyta, kad: rašytinių pretenzijų dėl preliminarios sutarties sąlygų nevykdymo, nebuvo pareikšta; pagrindinė sutartis nebuvo pasirašyta. Šių aplinkybių pagrindu galima teigti, kad preliminarioji sutartis ir vėliau buvę du jos pakeitimai (2013-02-27, 2013-04-25) nebuvo įvykdyti, tačiau preliminarios sutarties neįvykdymas savaime neįrodo buvus sutartį fiktyvia, apsimestine ar sudaryta dėl apgaulės.

12Pažymi, jog remiantis teismų praktikos išaiškinimais, preliminarioji sutartis – tai organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 str. įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. CK 6.165 str. 4 d. šis principas detalizuojamas: jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Šios normos paskirtis yra itin svarbi – saugoti sąžiningos šalies interesus ir užkirsti kelią vienai preliminariosios sutarties šalių piktnaudžiauti teise. Šio imperatyvo nesilaikymo pasekmės atspindi grynai kompensacinę civilinės teisės funkciją, t. y. šalis, įgyvendinusi savo teisę priešingai jos paskirčiai (t. y. piktnaudžiavusi teise), įpareigojama atlyginti dėl šių veiksmų kitai šaliai padarytus nuostolius. Jei šalių susitarimas dėl nepakankamo jo dalyko apibrėžtumo bei kitų priežasčių negali būti laikomas preliminariąja sutartimi, kontrahentas anaiptol nepraranda galimybės ginti nesąžiningos šalies pažeistas savo teises. Tokiu atveju jis gali kaltajai šaliai pareikšti ieškinį remdamasis vadinamąja „culpa in contrahendo“ – nesąžiningų, kaltų veiksmų ikisutartiniuose santykiuose – doktrina. Nagrinėjamu atveju, nustačius K. J. nepagrįstą neveikimą, t. y. nepagrįstą delsimą ir nevykdymą preliminariojoje sutartyje numatytos sąlygos – iki numatyto termino pasirašyti pagrindinę sutartį, nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, o tai sukėlė pastarajam atitinkamas civilines teisines pasekmes – sutarties pažeidimą ir atitinkamai kitai šaliai teisę reikalauti netesybų bei civilinės atsakomybės taikymo. Pabrėžia, jog byloje yra duomenys apie pradėtą ir vykstančią civilinę bylą, o konkrečiau Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1448-112/2014 pagal ieškovo G. L. ieškinį atsakovams K. ir Y. J. dėl avanso grąžinimo bei K. J. ieškinį A. L. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu. Nukentėjusieji V. ir G. L. tinkamai realizavo savo pažeistas teises – 2013-05-09 Klaipėdos apygardos teismui pateikė ieškinį dėl avanso grąžinimo, kuris kildinamas iš 2011-05-18 sudarytos preliminarios, nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimo. Ir tik vėliau, t. y. po ieškinio pateikimo teismui – 2013-05-15, pastarieji kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Nurodo, kad nors faktinės bylos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog K. ir Y. J. pažeidė su G. L. sudarytą preliminariąją sutartį, bei esantis iškilęs civilinis ginčas šiuo metu sprendžiamas civilinio proceso priemonėmis, tačiau pagal formuojamą teismų praktiką – ne kiekvienas pažeidimas gali būti vertinamas kaip nusikalstama veika. Tad vien civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesąlygoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Jei kreditoriaus teisių atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Šiuo atveju, V. ir G. L. ne tik turėjo galimybę atkurti pažeistas teises civilinėmis priemonėmis, bet jomis realiai pasinaudojo – kreipėsi į teismą, jų prašymu teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones (J. turto areštą). Galimybė kilusį ginčą dėl skolos spręsti civiline tvarka niekaip nebuvo suvaržyta ar apsunkinta, t. y. K. J. nepateikė netikrų duomenų apie savo tapatybę, pavedimai buvo priimti bankiniais pavedimais, K. J. turi pakankamai turto, kuris buvo areštuotas, o nukentėjusysis pasinaudojo savo teisėmis ir dėl preliminarioje sutartyje sumokėto avanso priteisimo kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą. Nurodo, kad kitas svarbus aspektas, atskleidžiantis, kad civilinio proceso priemonėmis jau yra įgyvendinta didžioji dalis pažeistoms nukentėjusiųjų teisėms atkurti yra tai, kad vykdomojoje byloje išieškotojui G. L. bei išieškotojui A. L. yra išieškota bendra 280 925,76 Lt suma. Pažymėtina ir tai, kad byloje nebuvo nustatinėjama faktinė aplinkybė dėl 344 084 Lt sumokėjimo aplinkybių ir teismas dėl to nepasisakė, tačiau pagal liudytojo A. L. (nukentėjusiųjų sūnus) ir pačių nukentėjusiųjų V. ir G. L. parodymus, akivaizdu, kad išduotu K. J. vekseliu buvo atliktas tariamas įskaitymas, todėl pagrįstai laikytina, kad išieškoti pinigai yra iš objekto turto kainos. Taigi, itin svarbu tai, kad nukentėjusiesiems V. ir G. L. perkamo objekto arešto buvimas, nebuvo esminė aplinkybė lemianti jų apsisprendimą, tai įrodo pastarųjų elgesys po sužinojimo apie areštą. Svarbu ir tai, kad nukentėjusiesiems V. ir G. L. nebuvo suvaržytos teisės kreiptis civilinio proceso priemonėmis dėl jų pažeistų teisių auginimo, o tokio pobūdžio ginčai yra sprendžiami civilinės teisės rėmuose, bet ne baudžiamosios atsakomybės ribose.

13Pasisakydamas dėl žalos dydžio, nurodo, kad K. J. kaltinamajame akte, aprašant nusikalstamos veikos padarinius yra nurodyta, kad „įgijo 7000 litų už preliminarios buto pirkime – pardavimo sutarties ruošimą, po to, pagal preliminarios sutarties nustatytas sąlygas ir tvarką, kaip avansą už buto pirkimą 2011-05-04 įgijo 26 416 litų bei 30 000 eurų <...>, 2011-10-12 įgijo 169 000 litų, o 2012 metais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, <...>, K. J. apgaule pažadėdamas G. L. atsikaityti su kreditoriais, iš G. L. įgijo 344 084 litus“. Skundžiamame nuosprendyje teismas ištyręs bylos duomenis bei nustatęs naujas aplinkybes, K. J. pripažino kaltu visoje kaltinamojo akto apimtyje dėl BK 182 str. 2 d. numatytų padarinių atsiradimo, t. y. ,K. J. naudota apgaulė buvo esminė G. L. apsisprendimui perduoti: 7 000 litų už preliminarios buto pirkime – pardavimo sutarties ruošimą, po to, kaip avansą už buto pirkimą 2011-05- 04 perdavė 26 416 litų bei 30 000 eurų <...>, 2011-10-12 perdavė 169 000 litų, o 2012 metais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, <... >, K. J. apgaule pažadėjus G. L. atsikaityti su kreditoriais, G. L. perdavė 344 084 litus.“ Pažymi, jog sukčiavimo nusikalstamų veikų sudėtys yra materialios, todėl ši veika kaip baigta kvalifikuojama tada, kai atsiranda BK 182 str. numatytų padarinių: nukentėjusiojo turto, turtinių teisių ar reikalavimo teisių praradimas (jų apimties sumažėjimas), arba skolų ar prievolių, kuriomis suvaržomas nukentėjusiojo turtas, atsiradimas ar jų padaugėjimas. Žalos elemento dydžio nustatymas yra svarbus elementas, kuris turi tiesioginės įtakos esamiems/būsimiems žalos atlyginimo klausimams spręsti, tačiau pirmos instancijos teismas nevertino svarbių aplinkybių ir apie jas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė. Pažymi, jog teisminio nagrinėjimo pradžioje buvo pateikti gynybos prašymai dėl kaltinamojo akto trūkumų, pagal BPK 219 str. 1 d., 3 p., 4 p. nurodytus reikalavimus. Prašymuose buvo nurodyta, kad kaltinamajame akte nėra nurodytas tikslus inkriminuojamos nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, be to, jame nurodyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, neatitinka byloje esančių nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas tokį prašymą atmetė, motyvuodamas, kad šias aplinkybes nustatys nagrinėdamas bylą, tačiau skundžiamame nuosprendyje šios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo besąlygiškai ir neginčytinai nustatyta, kad 344 084 litų sumos niekas nemokėjo (G. L., A. L., K. J. parodymai), šių aplinkybių neneigia nei viena pusė. Tačiau pastarųjų versijos išsiskiria dėl šios sumos paskirties ir/ar užskaitymo: G. L. nurodo, kad jis pinigų nemokėjo, o apie sumokėjimą sužinojo iš sūnaus, kuris nurodė, kad viską sumokėjo; A. L. nurodo, kad „344 tūkstančių nemokėjo, o užskaitė kaip skolą. K. J. nurodo, kad šie pinigai nebuvo mokėti, o buvo tik įformintas Pakeitimu Nr. 1 be jokių mokėjimų. Apeliantas mano, kad vien tik šios egzistuojančios aplinkybės, kelia pagrįstas abejones dėl K. J. kaltinimo apimties pagrįstumo dėl sukčiavimo padarinių atsiradimo/buvimo. Jau nekalbant apie tai, kad teismas nepasisakė dėl K. J. ir A. L. pasirašyto vekselio ryšio su nagrinėjama byla. Esant aukščiau nustatytai aplinkybei – V. ir G. L. nemokėjo 344 084 litų K. J., tiek prokuroras, turintis teisę tikslinti/keisti kaltinimą, tiek teismas, turintis teisę šalinti iš kaltinimo dalį, kuri nesusijusi su byla, šiomis teisėmis nepasinaudojo ir skundžiamame nuosprendyje yra ydingai nustatytas ne tik neva padarytos žalos dydis, bet ir neteisingai nustatytas žalą patyręs asmuo. Pagal esamas aplinkybes, nevertinant tariamo 344 084 litų mokėjimo/užskaitymo turinio, bei nesant byloje jokių duomenų apie V. ir G. L. turimą reikalavimo perleidimo teisę reikalauti sūnaus A. L. turto ar turtinės teisės, jau tik vien formaliąja prasme, K. J. privalėjo būti išteisintas dėl 344 084 litų įgijimo. Apibendrinant, laiko akivaizdžiu, kad K. J. kaltinimas, o taip pat ir skundžiamas nuosprendis yra su aiškiais trūkumais, t. y. net išnagrinėjus bylą lieka neaišku, kokiu būdu kaltinamasis K. J. įgijo iš G. L. 344 084 litus, jei aiškiai nustatyta, jog ši suma nebuvo perduota. Kitaip tariant, K. J. apkaltinamajam nuosprendyje nėra net išdėstytas ir neaprašytas nusikalstamos veikos būdas bei neatskleista gautos turtinės naudos požymio rūšis, kas, apelianto manymu, daro priimtą skundžiamą nuosprendį neteisėtu ir nepagrįstu.

14Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 str. 5 d.), nurodo, kad pirmos instancijos teismas vertindamas bylos duomenis neteisingai juos įvertino ir padarė nepagrįstas išvadas, taip pažeisdamas BPK 20 str. nustatytus įrodymo vertinimo ir jų pripažinimo kriterijus. Pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu yra nustatyta, kad dalis pinigų už parduodamą Butą į Y. Y. sąskaitą buvo pervesti dar iki preliminarios sutarties sudarymo – 2011-05-04 dieną. Pinigus pervedė ne nukentėjusysis G. L., o A. L.. Bankiniais pavedimais buvo sumokėta 26 416 litai bei 103 584 litai, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „avansas už nekilnojamą turtą“. Areštas buto atžvilgiu buvo taikytas nuo 2009-06-23, arešto faktas įregistruotas viešame turto arešto aktu registre (toliau – TAAR). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 5 str., turto arešto aktų registro duomenys yra vieši ir su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo. Laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas. G. L. 2011-10-12 į Y. Y. sąskaitą pagal preliminarią sutartį pervedė 169 000 litų, po ko 2011-10-17 sutuoktiniai J. išdavė G. L. notarinį įgaliojimą, kuriuo įgaliojo atlikti visus veiksmus, susijusius su buto rekonstrukcija, statybos darbų planavimu, organizavimu ir vykdymu ir kt., t. y. sutuoktiniai L. iš esmės tapo faktiniais turto naudotojais, turėję teisę savo nuožiūra atlikti bet kokius veiksmus su turtu. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytojais apklausti asmenys patvirtino, kad G. L. neabejotinai žinojo apie buto areštą dar iki preliminarios sutarties sudarymo: liudytoja notarė J. D. tyrimo metu parodė, kad yra bendravusi su K. J., Y. Y. ir G. L., kur jiems teikė konsultaciją dėl preliminarios sutarties sudarymo galimybių notarine tvarka. Bendravimo metu jokie notariniai dokumentai nebuvo pildomi, niekas nebuvo registruojama, buvo tik konsultacinio pobūdžio pokalbis dėl preliminarios sutarties sudarymo. Kiek pamena, pokalbio metu net pats K. J. minėjo, kad jam ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausantis butas yra areštuotas antstolių; liudytoja notarė J. D. teisme iš esmės patvirtino tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad buvo derinami areštų nuėmimo veiksmai, kadangi sutuoktiniai L. neturėjo visos sumos iš karto, patvirtino, kad L. turėjo būti žinoma apie areštą (2015-09-17 teisiamojo posėdžio protokolas); liudytoja nekilnojamojo turto agentė V. T. tyrimo metu parodė, kad kai į nekilnojamojo turto agentūrą buvo paduotas skelbimas dėl buto pardavimo ir buvo pateikti nuosavybės dokumentai, tai buvo žinoma, kad butui yra uždėtas areštas, tik nepamena ar vienas, ar keli areštai. Buto apžiūros metu visiems dalyvaujant buvo kalbėta apie tai, kad butas yra areštuotas ir tokios informacijos nuo sutuoktiniu L. niekas neslėpė, jie tą puikiai žinojo. Preliminarios sutarties projekte buvo įrašai, kad butas yra areštuotas antstolių. Ji mano, kad G. L., jai dar tarpininkaujant, žinojo, jog sutuoktinių J. parduodamas butas yra areštuotas; liudytoja nekilnojamojo turto agentė V. T. tesime patvirtino tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad parduodamu butu iš pradžių susidomėjo A. L.. Ji buvo parengusi preliminarią sutarti, kurioje buvo nurodyta apie buto įkeitimą, t. y. buvo įrašyta, jog jis areštuotas. Parengtą preliminarią sutartį ji perdavė G. L., tačiau jos paslaugų vėliau buvo atsisakyta (2015-09-16 teisiamojo posėdžio protokolas). Apelianto manymu, šios bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad G. L. atžvilgiu nebuvo panaudota jokia apgaulė sudarant su juo preliminarią sutartį ir įgyjant avansą, kadangi teisme duotais A. L. parodymais (2016- 01-20 teisiamojo posėdžio protokolas) nustatyta, kad būtent jis pradėjo bendrauti su K. J. dėl parduodamo buto, po ko jis pasiūlė šį butą įsigyti tėvams. G. L. nėra mokėjęs jokių sumų J. už perkamą butą iki preliminarios sutarties sudarymo. Po preliminarios sutarties sudarymo, spalio mėn., G. L. pervedė 169 000 litų į Y. Y. sąskaitą, po ko 2011-10-17 sutuoktiniai J. išdavė G. L. notarinį įgaliojimą, kuriuo įgaliojo atlikti visus veiksmus, susijusius su buto rekonstrukcija, statybos darbų planavimu, organizavimu ir vykdymu ir kt., t. y. sutuoktiniai L. iš esmės tapo faktiniais buto valdytojais, kas patvirtina, jog sutuoktiniai J. neturėjo jokios tyčios sukčiauti, bet priešingai – dėjo visas pastangas į tai, kad butas butų parduotas L.. Taip pat pažymi, kad dalį pinigų už butą J. mokėjęs A. L. nėra pripažintas nukentėjusiuoju, duomenų apie jo suklaidinimą, neva nutylint buto arešto faktą, nėra. Nors teisiamojo posėdžio metu G. L. teigė, jog neva sūnus A. L. paskolino jam kaip avansą už butą mokamus pinigus (2015-09-16 teisiamojo posėdžio protokolas), tačiau šiuo aspektu apeliantas pažymi, kad vadovaujantis CK 6.871 str. 1 d. nuostatomis paskolos sumai, viršijančiai du tūkstančius litų, buvo privaloma rašytinė sutarties forma. Nagrinėjamu atveju, jokių dokumentų, pagrindžiančių paskolos suteikimą G. L. nėra.

15Nurodo, kad turto arešto aktų registro duomenimis, pagal kreditoriaus R. D. reikalavimą 100 000 eurų sumai, areštas buto atžvilgiu taikomas nuo 2009-06-19, šie duomenys vieši ir laisvai prieinami. Todėl G. L., kaip protingas ir apdairus asmuo, prieš sudarydamas preliminariąją sutartį, ar A. L. prieš mokėdamas avansą, neabejotinai galėjo pasitikrinti, ar kaltinamieji yra parduodamo buto savininkai, ar parduodamas butas nėra suvaržytas, o taip pat sužinoti visus kitus butą apibūdinančius duomenis. Pažymi, kad be R. D. K. J. turėjo ir kitų kreditorių: Turto arešto aktų registro duomenimis, 2011-03-01 registruotas Buto areštas pagal kreditoriaus A. Š. reikalavimą 196 152,89 litų sumai; 2011-07-19 registruotas Buto areštas pagal AB „DnB NORD banko“ reikalavimą 193 125,47 litų sumai; 2012-08-27 registruotas Buto areštas pagal AB „Swedbank“ reikalavimą 14 915,93 eurų sumai. Nurodo, kad iki pat 2012-08-27 K. J. vedė derybas su AB „DnB NORD banku“ dėl arešto panaikinimo, buvo tariamasi dėl papildomo laidavimo bei įkeitimo galimybės. Buvo net pasiektas esminis susitarimas dėl galimybių panaikinti buto atžvilgiu taikomą areštą, tačiau, atsirado naujas kreditorius – AB „Swedbank“, o tai pakeitė banko poziciją bei pasiektą susitarimą dėl buto arešto panaikinimo ir buvo reikalinga iš naujo tartis dėl pasikeitusių sąlygų. Priedu Nr. 1 susitarus dėl preliminaria sutartimi nustatyto pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, sudarymo termino pratęsimo, buvo nustatyta, kad pagrindinė sutartis turi būti sudaryta iki 2013-04-26. K. J. vėlavo sudaryti pagrindinę sutartį dvi savaites. Mano, kad būtent dėl toliau sekusių nukentėjusiojo G. L., ir jo sūnaus A. L. veiksmų, buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas tapo objektyviai nebeįmanomas (ne dėl K. J. kaltės) t. y.: L. 2013-05-13 kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo vekselio 1 004 336,74 litų sumai, ir jį pateikė vykdyti antstolei R. V. (vykdomosios bylos Nr. 00741322722); G. L. 2013-05-16 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovų K. J. ir Y. Y. solidariai 650 000 litų avansą bei taikytos laikinosios apsaugos priemonės (civilinės bylos Nr. 2-1448-112/2014). Nurodo, jog visa L. šeimos bendrai pareikštų reikalavimų suma J. sudarė daugiau nei 1,6 mln. Lt, kai iš bylos medžiagos bei nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog sumokėta avanso tesudarė 307.000 Lt. Nepaisant to, G. L. savo ieškinyje teigia, jog tariamai sumokėjo avanso 650.000 Lt – nors, kaip tapo akivaizdu, šios sumos nei jis, nei dar kas nors už jį J. nemokėjo, o A. L. pateikė vykdyti 1 mln. Lt vekselį, kurio išrašymo aplinkybių taip pat negalėjo paaiškinti. Apeliantui taip ir liko neaišku, nei kas, nei kada, nei kokiu pagrindu, nei kokia užskaita, už kokį verslą ir kam, kur, kaip, buvo ar nebuvo tariamai sumokėta, ir kas svarbiausia, A. L. net negalėjo paaiškinti vekselio kitoje pusėje esančio įrašo esmės.

16Nurodo, kad tuo pačiu metu dar buvo kreiptasi ir į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kaltinant J. sukčiavimu bei žalos padarymu. Baudžiamojoje byloje J. yra pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, bendrai 437 508,98 Eur (1 510 631,01 Lt) sumai. Taigi, K. J. ir Y. Y. iš L. realiai gavo 307 000 Lt avanso už buto pardavimą, o šios šeimos narių bendra pareikštų reikalavimų suma J. šiuo metu sudaro daugiau nei 3,1 mln. Lt (apie 900 000 Eur). Pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje, kaip ir kaltinime, yra nurodyta, kad K. J. tariama apgaulė pasireiškė tuo, jog 2012 m. G. L. netikėtai sužinojus, jog butas yra areštuotas, K. J. pažadėdamas atsiskaityti su kreditoriais įgijo iš G. L. dar 344 084 litus, tačiau su kreditoriais neatsiskaitė. Tačiau apelianto manymu teisiamojo posėdžio metu neabejotinai nustatyta, kad 344 084 litai niekada nei K. J. nei Y. Y. už butą nebuvo sumokėti: G. L. nurodė, kad 2012 m. sūnus pasakė, kad likusią dalį pagal preliminarią sutartį apmokėjo J.. Tuo tarpu, A. L. nurodė, kad 344 084 litų taip pat nemokėjo, o neva įvykdė kažkokias užskaitas, tačiau jokių kitų, neva atlikto užskaitymo, aplinkybių jis nepaaiškino. Mano, kad tokiu būdu, kaltinimas dėl turto įgijimo panaudojant apgaulę – žadant atsiskaityti su kreditoriais – ne tik nepasitvirtino, bet ir yra nelogiškas, kadangi J. realiai negavus jokių likusių pinigų už parduodamą butą, ką patvirtino liudytojas A. L. bei nukentėjusieji, jie negalėjo žadėti, kad pinigus (kurių negavo), panaudos atsiskaitymams su kreditoriais. Pažymi, jog rengiantis bylos nagrinėjimui teisme, gynyba pateikė prašymą perduoti bylą prokurorui dėl esminių kaltinamojo akto trūkumų, nurodant, kad iš kaltinamojo akto turinio neaišku, kokias duomenimis yra grindžiamas kaltinimas dalyje dėl turto įgijimo panaudojant apgaulę – žadant atsiskaityti su kreditoriais, juolab tyrimo metu nebuvo atlikta jokių veiksmų siekiant tokią informaciją surinkti: nenustatyti ir neapklausti K. J. kreditoriai, nenustatyta, kokios buvo K. J. įsiskolinimų sumos, netirta, ar K. J. vykdė kokius nors atsiskaitymus su kreditoriais, kas ir kokiai sumai buvo ir yra skolingi pačiam K. J.. Tokiu būdu, laiko, jog kaltinamajame akte nepateikus išsamaus K. J. inkriminuojamos veikos aprašymo, susidarė situacija, kad K. J. buvo perkelta įrodinėjimo dėl savo nekaltumo našta, kas grubiai pažeidžia baudžiamojo proceso pamatinius principus.

17Pasisakydamas, dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 300 str. 1 d., nurodo, kad pirmos instancijos teismas K. J. kaltinimo dalyje, kurioje jis buvo kaltintas suklastojus tikrą dokumentą – t. y. be nekilnojamojo turto bendrasavininkės Y. Y. žinios ir sutikimo sudarydamas 2013-02-27 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties sudarytos 2011-05-18 Palangoje pakeitimą Nr. 1, parašė rankraštinius įrašus „Y. Y.” ir pasirašė Y. Y. parašais – pašalino iš kaltinimo. Tačiau teismas įvertinęs bylos aplinkybes, nustatė, kad kaltinamasis K. J. turėjo tikslą ir motyvą panaudoti tikrą suklastotą dokumentą, siekiant dokumente įtvirtinti tikrovės neatitinkančią informaciją ir tokiu būdu nukelti pirkimo – pardavimo sutarties terminą iki 2013-05-08. Šioje dalyje, apelianto manymu, teismas, remdamasis prielaidomis, pripažino K. J. kaltu dėl tikro suklastoto dokumento panaudojimo. Pažymi, kad dokumento suklastojimas bendra prasme – tai veiksmai, sukuriantys dokumento netikrumą arba jo turinio neteisingumą. Rašytinio akto teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad jis suteikia tam tikras teises ir pareigas. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos apimtyje bei pareikšto kaltinimo ribose, norint teisingai kvalifikuoti K. J. nusikalstamą veiką – dėl tikro suklastoto dokumento panaudojimą, mano, kad būtina aptarti 2013-02-27 Preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties sudarytos 2011-05-18 Palangoje Pakeitimo Nr. 1, teisinę (juridinę) reikšmę – sukuriamų teisių ir pareigų prasme. LAT yra pasisakęs, kad sudarant preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto perleidimo nebūtina, kad ją sudarytų abu sutuoktiniai, pakanka, kad būtų bendra sutuoktinių valia dėl tokio perleidimo, o jos išraiška gali būti įvairi. Todėl preliminarioji sutartis gali būti sudaryta laikantis CK 3.92 str. 4 d. reikalavimų, bet galima ir situacija, kad preliminariąją sutartį sudaro vienas iš sutuoktinių, o šią sutartį įvykdyti (sudaryti pagrindinę sutartį) trukdančios priežastys pašalinamos iki pagrindinės sutarties sudarymo. Tai gali būti padaroma ne tik gaunant įstatymo reikalaujamos formos bendro su sutuoktine sutarimo parduoti butą preliminarioje sutartyje numatytomis sąlygomis patvirtinimą, bet ir pasiekiant, kad parduodamas butas jo pardavimo metu nebeturėtų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės statuso. Todėl mano, kad esama situacija modeliuoja, kad pakeitimas Nr. 1 yra tik tarpinis dokumentas siekiant pagrindinio tikslo – pasirašyti pagrindinę sutartį. Juo labiau, kad nesant kito sutuoktinio sutikimo perleisti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, pagrindinė sutartis negalės būti sudaryta, todėl ir sutikimo nedavusio sutuoktinio daiktinės teisės į turtą nepasikeis. Šiuo atveju, pagrįstai darytina išvada, kad Pakeitime Nr. 1 Y. Y. parašo buvimas ar nebuvimas yra teisiškai nereikšminga aplinkybė ir ji nesukuria, nepanaikina, nepakeičia teisių ir pareigų sutarties pakeitimą pasirašiusioms šalims. Baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas, vertinant veikos pavojingumą, t. y. nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius, ar dėl tokios veikos saugomiems gėriams atsiranda žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė. Juo labiau, kad LAT praktikoje pripažįstama, jog ne bet kokių tikrovę neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą gali būti vertinamas kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 str.

18Baudžiamoji teisė nėra formali teisė, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Dėl to, esant šiai suformuotai teismų jurisprudencijai, laiko akivaizdžiu, kad šioje baudžiamojoje byloje yra neteisingai aiškinama BK specialiosios dalies norma (300 str.), neteisingai nustatytas dokumento, kaip BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo dalykas ir iš jo kylančios teisės ir pareigos, kurios vertintinos per veikos pavojingumo prizmę. Pabrėžia, kad formuojamoje teismų praktikoje yra pasakyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Be to, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012). Nurodo, kad nuosprendyje teismas pažeidė BPK 20 str. numatytus reikalavimus, kad įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o teismo, išvados pagrįstos įrodymų visuma, todėl padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko nepagrįstai K. J. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

19Apeliaciniu skundu nukentėjusieji G. L. ir V. L. prašo pripažinti Y. Y. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d., paskirti jai bausmę teisės aktų nustatyta tvarka, visa apimtimi tenkinti byloje pareikštus civilinį ieškinį bei iš nuteistųjų solidariai priteisti nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodo, kad su skundžiamu 2016-05-10 teismo nuosprendžiu nukentėjusieji sutinka iš dalies. Pirmosios instancijos teismas ne visas bylos faktines aplinkybes ir byloje sutrinktus įrodymus vertino teisingai, kas sąlygojo neteisėtų kai kurių teismo išvadų priėmimą. Mano, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo nepagrįstai išteisinta sukčiavimo nusikalstamos veikos bendrininkė Y. Y., o vertinant K. J. nusikalstamus veiksmus ir jų pavojingumą, prieštaraujant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nepragrįstai konstatuota, kad jis iš dalies atlygino padarytą žalą. Pažymi, jog skundžiamu teismo nuosprendžiu nepagrįstai buvo tik iš dalies tenkintas nukentėjusiųjų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, tuo nepagrįstai sumenkinant atliktų nusikalstamų veikų pavojingumą ir jais padarytą žalą nukentėjusiesiems bei pažeidžiant nukentėjusiųjų orumą. Skundžiamu teismo nuosprendžiu nepagrįstai buvo paliktas nenagrinėtu nukentėjusiųjų civilinis ieškinys, tuo pažeidžiant nukentėjusiųjų teisę į efektyvią pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą baudžiamojo proceso tvarka. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį taip pat padarė procesinės teisės pažeidimų nevertindamas arba netinkamai vertindamas esminių faktinių aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų.

20Pasisakydami dėl neginčijamai įrodytos Y. Y. padarytos nusikalstamos veikos, reglamentuotos BK 182 str. 2 d. ir nepagrįsto jos išteisinimo, apeliantai nurodo, kad teismo priimamas procesinis sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas. Įstatymai nustato, kad teismų priimti procesiniai sprendimai turi būti teisėti ir pagrįsti. Teismo nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jo motyvuojamoje dalyje padarytos išvados dėl sprendžiamo klausimo pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Skundžiamas teismo nuosprendis dalyje dėl Y. Y. vaidmens sukčiavimo veikos padaryme bei šios veikos subjektyviosios pusės vertinimas neatitinka imperatyvių reikalavimų keliamų nuosprendžio turiniui, nes teismo motyvai grindžiami subjektyvia nuomone, nenurodant tokios nuomonės teisinių pagrindų bei juos galinčių patvirtinti rašytinių įrodymų. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje, turi būti nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta, įstatymai ir teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi. Bet koks teismo priimame nuosprendyje išdėstytų išvadų pagrindas privalo būti išsamiai išanalizuotas, t. y. ne tik pačiam teismui, bet ir proceso šaliai, turi būti aiškus teismo nurodomų išvadų pagrindo teisingumas ir pagrįstumas kitų byloje pateiktų įrodymų ar proceso šalių išsakytų argumentų atžvilgiu.

21Pirmosios instancijos teismas išteisindamas Y. Y. koncentravosi ir rėmėsi išimtinai šio asmens paaiškinimais, tačiau visiškai nevertino šio asmens prisiimtų pareigų pasirašant su nukentėjusiais 2011-05-18 preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį. Kritiškai vertintinas pirmosios instancijos akcentavimas, kad: Y. Y. nuosekliai neigė, kad nutylėjo informaciją, jog jai ir jos vyrui bendros nuosavybės teise priklausantis butas, esantis ( - ), buvo areštuotas. Teigė, kad nuo pat pirminių susitikimų G. L. žinojo apie buvo areštą ir to nuo jo tikrai niekas neslėpė, o vėliau ji nusišalino nuo buto pardavimo reikalų, juos spręsti palikdama savo sutuoktiniui. Išteisindamas Y. Y. teismas nuosprendį šioje dalyje priėmė pažeisdamas vidinio įsitikinimo, kaip įrodymų vertinimo kriterijaus turinį, kuris reiškia, kad vidinis įsitikinimas pirmiausia atskleidžiamas objektyviais veiksniais, t y. išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Atitinkamai, vidinio įsitikinimo objektyvumas reiškia, jog žinojimo rezultatas yra nepriklausomas nuo paties vertinančiojo norų ir valios, vertinančiajam baudžiamojo proceso subjektui negali turėti įtakos suinteresuotumas, emocijos, jausmai, nes tai daro vertinimą neobjektyvų. Nukentėjusieji taip pat pabrėžia, kad įstatymo nuostata, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, neatsiejama nuo konstitucinės teismo priedermės – vykdyti teisingumą, taigi, vykdydamas šią pareigą, teismas privalo būti visiems vienodai teisingas. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusieji bei kaltinamieji pasirašė 2011-05-18 preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad pardavimo objektui, t. y. butui, esančiam ( - ) nėra pritaikyta jokių perleidimo apribojimų, šio sandorio sudarymas nepažeidžia kreditorių ar trečiųjų asmenų interesų ir nėra jokių pradėtų ar nagrinėjamų ginčų dėl šio turto. Pažymi, kad civilinių santykių dalyviai, vykstant deryboms dėl tam tikros sutarties sudarymo, fiksuoja per derybas pasiektus susitarimus ir pasirašo įvairius ikisutartinius dokumentus. Kai ikisutartinių santykių šalys raštu užfiksuoja tam tikrų vienašalių ar dvišalių įsipareigojimų, toks dokumentas šalis teisiškai įpareigoja, taigi už juose nurodytų įsipareigojimų nevykdymą atsiranda atsakomybė. CK 6.165 str. nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Taigi trumpai preliminariąją sutartį galima apibrėžti kaip šalių susitarimą dėl kitos sutarties sudarymo ateityje, t. y. kaip sutartį dėl sutarties sudarymo. Tokiu preliminariu susitarimu sukuriama sutartinė prievolė CK 6.1 str. prasme. Kadangi šalių pasirašyta 2011-05-18 preliminarioji nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis turi pagrindinius sutarties elementus ir neginčijamai yra priskiriama prie sutarčių jos turinys bei iš jo kylančios šalių pareigos privalo būti aiškinami LR teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

22Nurodo, kad siekiant nustatyti 2011-05-18 preliminariosios sutarties esmę ir jos turinio teisinę reikšmę nustatant sukčiavimo veikos elementus Y. Y. veiksmuose, būtina spręsti ne pagal vienos iš šio sandorio šalių Y. Y. paaiškinimus, bet pagal šio dokumento turinį, aiškinant jį vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Todėl pirmosios instancijos teismo įvardinamas nuoseklus Y. Y. neigimas, kad ji nutylėjo informaciją apie parduodamo buto areštą, šiuo atveju nepaneigia ir negali teisiškai paneigti 2011-05-18 preliminariosios sutarties turinio, kuriame aiškiai nurodyta priešinga informacija, t. y. jau minėtos sąlygos, kad parduodamas turtas nėra apribotas, nėra ginčo objektas ir jo pardavimas nepažeis trečiųjų asmenų interesų. Todėl mano, kad bylą nagrinėjęs teismas privalėjo vienareikšmiškai konstatuoti, kad Y. Y., kaip ir K. J. tyčia nenurodė nukentėjusiesiems, kad parduodamas butas yra kelis kartus areštuotas. Sutarties turinys yra šalių consensus ad idem, t. y. šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė. Kilus šalių ginčui, teismas turi nustatyti tikruosius šalių ketinimus sprendžiant dėl konkrečios civilinių santykių dalyvių valia sudarytos sutarties esmės ir teisinės reikšmės, svarbiausias šaltinis yra sutarties turinys. Pažymėtina, kad Y. Y., turinti įtariamosios statusą pirmosios instancijos teisme teikė parodymus, visų pirma siekdama išvengti jai gresiančios atsakomybės, o ne siekdama padėti nustatyti objektyvią tiesą. Todėl pirmosios instancijos teismas vertindamas esminę aplinkybę dėl pardavėjo pareigos informuoti pirkėjus apie parduodamo turto areštus privalėjo remtis tiesioginiu rašytiniu įrodymu, t. y. 2011-05-18 preliminariosios sutarties turiniu, o ne subjektyviais Y. Y. parodymais. Nukentėjusieji atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas suteikdamas išskirtinę ir prioritetinę reikšmę Y. Y. parodymams, o ne 2011-05-18 preliminariosios sutarties turiniui, pažeidė imperatyvius teisės aktų reikalavimus apibrėžiančius tiek preliminariosios sutarties reikšmę ir paskirtį, tiek sutarčių aiškinimą reglamentuojančias taisykles. Byloje neginčijamai nustatyta, kad Y. Y., K. J. ir nukentėjusieji savo preliminaraus susitarimo sąlygas dėl buto esančio ( - ), pardavimo nukentėjusiems sutarė ne žodžiu, o teisės aktų nustatyta tvarka sudarydami 2011-05-18 preliminariąją sutartį. Remiantis CK 6.165 str. preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. Todėl mano, kad šios esminės teisės aktų nuostatos patvirtina, kad skundžiamo nuosprendžio motyvas apie tai, kad Y. Y. parodymai, o ne rašytinės 2011-05-18 preliminariosios sutarties turinys patvirtina aplinkybę, kad Y. Y. nenutylėjo informacijos nukentėjusiems L. apie tai, kad parduodamas butas ( - ) yra areštuotas, yra teisiškai nepagrįstas. Aplinkybės, kurios turi būti įrodytos tik konkrečiu įrodinėjimo būdu (t. y. rašytiniais įrodymais) negali būti įrodinėjamos kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas, suteikdamas prioritetinę įrodomąją reikšmę ne 2011-05-18 preliminariosios sutarties turiniui, bet Y. Y. parodymams, nekentėjusiųjų manymu taip pat pažeidė Ex injuria non oritur (iš neteisėtumo teisė neatsiranda, lot.) teisės principą, nes formaliai pateisino Y. Y. veikimą priešingu teisei būdu (t. y. nevykdant CK 6.321 str. 3 d. pardavėjui keliamos imperatyvios pareigos), o taip pat Pacta sunt servanda (sutarčių privalu laikytis, lot.) teisės principą, nes formaliai pateisino Y. Y. esminius pardavėjo ir sąžiningos sutarties šalies pareigų pažeidimus.

23Pabrėžia, kad Y. Y. parodymai duoti teisme tiesiogiai patvirtina, kad ji ne tik nuo pat bendravimo su nukentėjusiais pradžios ir 2011-05-18 preliminarios sutarties sudarymo puikiai žinojo apie butui ( - ) pritaikytus areštus, bet ir tyčia slėpė šią informaciją ir po šios preliminariosios sutarties pasirašymo 2011-10-12 gaudama 169 000 Lt iš G. L.. Y. Y. parodymai duoti teisme nurodant, kad jie savo turto kitiems ir nepardavinėjo, jie laukė iki 2013 metų kada prasidėjo tyrimas, kad jie pagal jų bendrą sutarimą įgys šį turtą, tiesiogiai patvirtina, kad ji taip pat aiškiai žinojo ir apie K. J. 2013-02-27 bei 2013-04-25 pasirašytus 2011-05-18 preliminarios sutarties pakeitimus bei būdama turto pardavėja tyčia nesiėmė jokių veiksmų siekiant grąžinti apgaule įgytas nukentėjusiųjų G. ir V. L. pinigines lėšas. Pažymi, jog teismas, nustatinėdamas Y. Y. kaltę sukčiavimo veikoje, privalėjo vertinti šiuos prieštaravimus Y. Y. parodymuose ir konstatuoti, kad Y. Y. aktyviai dalyvavo apgaule įgyjant pinigus iš nukentėjusiųjų ir vėliau juos panaudojant pažeidžiant nukentėjusiųjų teises ir teisėtus interesus (t. y. neatsiskaitant su buto areštus imdavusiais kreditoriais). Viena esminių imperatyvių pareigų, kurias teisės aktų leidėjas kelia pardavėjui (vadinasi ir Y. Y.) yra numatyta CK 6.321 str. 3 d. – pardavėjas privalo patvirtinti pirkėjui, kad perduodami daiktai neareštuoti ir kad jie nėra teisminio ginčo objektas, taip pat, kad pardavėjo teisė disponuoti daiktais neatimta ar neapribota. Vienas esminių reikalavimų, keliamų teismo nuosprendžio turiniui – yra draudimas nurodyti vienas kitam prieštaraujančius motyvus. Akcentuodamas nurodytą imperatyvią pardavėjo pareigą, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl subjektyvių ir šališkų priežasčių taikė ją tik K. J. atžvilgiu. Nukentėjusieji pažymi, kad Y. Y. gaudama pinigines lėšas iš nukentėjusiųjų prieš 2011-05-18 preliminariosios sutarties pasirašymą, o taip pat pasirašydama 2011-05-18 preliminariąją sutartį ir 2011-10-12 gaudama iš nukentėjusiųjų 169 000 Lt, veikė kaip parduodamo turto bendraturtė ir šio turto pardavėja. Dėl šių priežasčių Y. Y., kaip turto pardavėjai ir 2011-05-18 preliminariosios sutarties šaliai, yra keliamos visos teisės aktų leidėjo numatytos pardavėjo bei sandorio šalies pareigos. Bylos medžiaga bei 2011-05-18 preliminariosios sutarties turinys neginčijamai patvirtina, kad Y. Y. neįvykdė vienos esminių pardavėjo pareigų, numatytų CK 6.321 str. 3 d., t. y. nepranešė turto pirkėjams V. ir G. L. apie esančius šio turto areštus. Kadangi sutarties turinys yra šalių consensus ad idem, t. y. šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė, kritiškai vertintini ir yra teisiškai nepagrįsti pirmosios instancijos teismo motyvai, pagrįsti ne teisės aktų reikalavimais (CK 6.321 str. 3 d.) ir 2011-05-18 preliminariosios sutarties turiniu, bet subjektyviais Y. Y. parodymais. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, Y. Y. atsakomybės negali šalinti tokios aplinkybės, kad ji gavusi iš nuketėjusiųjų pinigines lėšas jas išgrynino, atidavė savo sutuoktiniui K. J. ir toliau su nukentėjusiais šiais klausimais nebendravo. Tokie Y. Y. veiksmai, nukentėjusiųjų vertinimu, patvirtina priešingas – akivaizdžiai neteisėto elgesio – aplinkybes. Kadangi Y. Y. pasirašydama su nukentėjusiais 2011-05-18 preliminariąją sutartį ir gaudama iš jų keliais bankiniais pavedimais pinigines lėšas veikė kaip turto pardavėja, jos veiksmai privalo būti vertinami atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus ir pardavėjui keliamas pareigas. Todėl ta aplinkybė, kad Y. Y. gautus nukentėjusiųjų pinigus, visiškai nesigilindama į nukentėjusiųjų teisėtus interesus, išgrynino ir atidavė savo vyrui, tik patvirtina šio asmens itin atmestiną požiūrį į savo, kaip sąžiningos sandorio šalies ir pardavėjo pareigas bei išankstinį žinojimą, kad nukentėjusiųjų interesai jau ir taip bus pažeisti, nes nei ji, nei jos sutuoktinis neketino vykdyti savo sutartinių prievolių, o taip pat grąžinti nukentėjusiems iš jų apgaulės būdu gautus pinigus. Pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir apklausiant Y. Y., bylą nagrinėjantis teismas jai užduodamas klausimus akcentavo, kad Y. Y. vaidmuo gavus iš nukentėjusiųjų pinigus, vėliau juos išgryninant ir atiduodant K. J., yra esminis vertinant aplinkybę, kad J. veikdami kaip turto pardavėjai ir gaudami iš nukentėjusiųjų pinigines lėšas nesiėmė visiškai jokių priemonių tam, kad operatyviai būtų atsiskaityta su kitais J. kreditoriais, nuimti areštai nuo parduodamo turto ir iki 2011-05-18 preliminariojoje sutartyje nustatyto termino, t. y. 2011-12-31 būtų sudarytos visos sąlygos pagrindinės sutarties pasirašymui ir nuosavybės teisių perleidimui nukentėjusiems. Tačiau dėl nukentėjusiesiems nesuprantamų priežasčių, šių paties teismo akcentuotų esminių aplinkybių visetas buvo ignoruojamas priimant skundžiamą nuosprendį ir vertinant Y. Y. veiksmų teisėtumą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį ir vertindamas Y. Y. elgesį, privalėjo nepažeisti nešališkumo ir objektyvumo principų ir sukčiavimo veikos turinį privalėjo vertinti vadovautis teisės aktų leidėjo suformuluotomis bendrosiomis pareigomis, keliamomis prievolių šalims.

24Prievolės (tarp jų ir sutartinės) privalo būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (6.38 str. 1 d.). Y. Y., būdama sandorio šalimi, puikiai žinodama preliminariosios sutarties turinį ir paskirtį, dirbusi savo sutuoktinio K. J. versle, nurodytus prievolių vykdymo principus pažeidė tyčia. Todėl nukentėjusieji mano, kad Y. Y., veikdama kaip sandorio šalis, lėšų gavėja ir K. J. sutuoktinė ir bendrininkė savo tyčiniais veiksmais padarė veiką už kurią atsakomybė yra numatyta BK 182 str. 2 d. Be to, skundžiamame teismo nuosprendyje minimas Y. Y. nusišalinimas nuo turto pardavimo ir tolimesnio bendravimo su nukentėjusiais neturi visiškai jokios teisinės reikšmės, neginčijamai žinant, kad Y. Y. aiškiai žinojo ir apie savo sutuoktinio teistumą už sukčiavimo veikas. Todėl tai tik tiesiogiai patvirtina, kad Y. Y. ne tik žinojo, kad formaliai atiduodama iš nukentėjusiųjų gautas lėšas K. J., pažeidžia nukentėjusių teisėtus interesus, bet apgaulės būdu to tyčia siekė savo aktyviais veiksmais. Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimo objektyvieji požymiai: svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ir turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 str. dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: objektyvios tiesos iškraipymas; tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė byla Nr. 2K- 335/2010). LAT 2012 m. Apžvalgoje Nr. AB-36-1 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, kad svetimo turto įgijimas – tai kilnojamojo ar nekilnojamojo daikto, taip pat pinigų ar vertybinių popierių įgijimas panaudojant apgaulę. Iš esmės tai neteisėtas fiktyvaus teisinio santykio sukūrimas, pagal kurį kaltininkas ar tretieji asmenys gauna svetimą turtą ar materialių civilinės apyvartos objektų teikiamą naudą (kasacinė byla Nr. 2K- 44/2007). Išoriškai įgijimas gali atitikti turinio ir formos reikalavimus, kurie nustatyti CK atitinkamos rūšies turto sandoriams. Būtent identišku būdu kaltinamieji J. turėdami aiškų ir iš anksto suplanuotą tikslą įgyti nukentėjusiųjų turtą – pinigus, apgaule 2011-05-18 preliminariosios sutarties pagalba suklaidino nukentėjusiuosius, kad parduodamas butas nėra areštuotas ir kaltinamieji tariamai galės jį parduoti šalių nustatytu terminu, įgijo nukentėjusiems priklausančius pinigus, kurių dalis buvo sumokėti būtent Y. Y.. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar kitos turtinės naudos įgijimo būdas. Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė yra pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Tokia apgaulė turi būti esminė įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį. (LAT nutartis Nr. 2K-7-255/2012).

25Nurodo, kad Y. Y. veikdama bendrininkų grupe kartu su savo sutuoktiniu K. J., žinodama apie praduodamo turto areštus dalyvavo ikisutartiniuose santykiuose dėl kaltinamiesiems bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausančio areštuoto buto pardavimo nukentėjusiesiems, iki 2011-05-18 preliminariosios sutarties pasirašymo gavo į jai priklausančią banko sąskaitą nukentėjusiųjų sumokėtą 130 216 Lt sumą, o 2011-10-12 dar 169 000 Lt sumą. Be to, Y. Y., veikdama bendrininkų grupe kartu su savo sutuoktiniu K. J., žinodama apie praduodamo turto areštus pasirašė 2011-05-18 preliminariąją sutartį, taip pat aiškiai žinodama ir suvokdama, kad sutarties sąlygos dėl parduodamo turto perleidimo apribojimų nebūvimo yra melagingos ir objektyviai neteisingos bei numatytos tik tam, kad apgaulės būdu įgyti nukentusiųjų pinigines lėšas. Toliau Y. Y., žinodama esminius 2011-05-18 pasirašytos preliminariosios sutarties netikslumus, dėl turto arešto nebuvimo, vienasmeniškai išgrynino iš nukentėjusiųjų į jos banko sąskaitą gautas lėšas ir, jos teigimu, atidavė savo vyrui K. J.. Tokiu būdu, Y. Y. ne tik aiškiai suvokė, kad apgavo nukentėjusiuosius, tačiau tai toleravo ir nesiėmė visiškai jokių veiksmų siekiant įgyvendinti jai teisės aktais keliamas turto pardavėjos pareigas (t. y. organizuoti ir pasirašyti pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį), o taip pat nesiėmė visiškai jokių veiksmų siekiant pašalinti turto pirkėjų esminius teisių pažeidimus, grąžinant jiems be teisinio pagrindo iš jų gautas lėšas. Nukentėjusieji mano, kad pirmosios instancijos teismas deklaratyviai ir formaliai vertino šiuos Y. Y. viešosios teisės pažeidimus, ignoravo aiškiai įrodytą tyčią ir apgaulę jos veiksmuose įgyjant iš nukentėjusiųjų pinigines lėšas. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo apžvalgoje dėl teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose konstatavo, kad sukčiavimas įgyjant svetimą turtą laikomas baigtu, kai turto savininkas ar valdytojas arba asmuo, kurio žinioje yra turtas, perleidžia jį kaltininkui ar kitam asmeniui, o šis įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Todėl nagrinėjamu atveju mano, kad sukčiavimo veikos baigtumas Y. Y. veiksmuose yra aiškiai įrodytas jos pačios veiksmais, t. y. gautu nukentėjusiems priklausančiu lėšų išgryninimas ir panaudojimas subjektyviems tikslams.

26Nurodo, kad Vertinant Y. Y. kaltę padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d., pirmosios instancijos teismas teisiškai nepagrįstai visiškai nevertino tos aplinkybės, kad gaudama iš nukentėjusiųjų pinigines lėšas, pasirašydama 2011-05-18 preliminariąją sutartį Y. Y. veikė ne tik kaip turto pardavėja ir bendraturtė, bet ir kaip K. J., kurio kaltę sukčiavimo veikoje teismas pagrįstai laikė visiškai įrodyta, sutuoktinė. Sutuoktinių prievolėms yra nustatytas specialus teisinis reglamentavimas, atsižvelgiant į vieną esminių aplinkybių, kad sutuoktiniai privalo veikti bendrai šeimos ir kito sutuoktinio interesais. CK 3.87 str. nustatytas sutuoktinių turto bendrumo teisinis principas. Duodama parodymus teisme Y. Y. nurodė, kad su K. J. veda bendrą ūkį ir augina du vaikus. Y. Y. ir K. J. santuoką sudarė 1996-09-25. Šių aplinkybių visetas patvirtina neginčijamą išvadą, kad Y. Y. puikiai žinojo apie 2005-04-25 ir 2013-03-08 savo sutuoktinio teistumus ir polinkį daryti nusikalstamas veikas. Dėl šios priežasties vertinant Y. Y. kaltę ir vaidmenį sukčiavimo veikoje, apgaulės būdu įgyjant iš nukentėjusiųjų pinigines lėšas, teismas privalėjo skirti ypatingą dėmesį šioms aplinkybėms ir konstatuoti, kad Y. Y. kaltė yra visiškai įrodyta. Nukentėjusieji pabrėžia, kad net ir laikantis teisiškai nepagrįstos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos pozicijos, kad Y. Y. aiškiai sukčiavimo veikos sudėtį atitinkančių veiksmų tariamas teisėtumas gali būti grindžiamas vien tik nuosekliais Y. Y. parodymais, šio asmens parodymai nebuvo nuoseklūs ir priešingai nei nurodo teismas patvirtina sukčiavimo veikos sudėtį Y. Y. veiksmuose. Duodama parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, Y. Y. nurodė, kad su nukentėjusiaisiais nustojo visiškai bendrauti gavusi iš jų pinigines lėšas į savo banko sąskaitą, jas išgryninusi ir atidavusi K. J.. Tai tiesiogiai patvirtina, kad Y. Y. aiškiai suvokė, kad esant parduodamo turto areštams įsipareigojimai V. ir G. L. nebus įvykdyti, o apgaulės būdu gautos lėšos bus panaudotos subjektyviems pardavėjų (t. y. J.) interesais. Duodama parodymus teisme Y. Y. nurodė, jie neturėjo finansinių galimybių panaikinti šiuos areštus. Tai tiesiogiai patvirtina, kad Y. Y. pasirašiusi 2011-05-18 preliminarią sutartį, apgaulės būdu gavusi pinigines lėšas į savo sąskaitą iš V. ir G. L., jas išgryninusi ir atidavusi savo sutuoktiniui K. J., tyčia nesiėmė visiškai jokių veiksmų, siekiant nuimti areštus nuo parduodamo turto ir sudaryti visas sąlygas pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties su L. sudarymui bei nuosavybės teisių perleidimui. Duodama parodymus teisme Y. Y. nurodė, kad L. atsisakius sumokėti likusią pinigų sumą, jie buvo priversti kreiptis į agentūrą Turto vizija, su tikslu parduoti kotedžą ir grąžinti L. gautus iš jų pinigus. Tokiu būdu, nukentėjusiųjų vertinimu, Y. Y. patvirtino, kad žinodama apie parduodamo turto areštus, tyčia nuslėpdama šią informaciją, neįtraukiant jos į 2011-05-18 pasirašytos sutarties sąlygas, gaudama iš L. pinigines lėšas, išgrynindama ir panaudodama jas ne atsiskaitymui su turto areštą iniciavusiais kreditoriais, o atiduodama jas K. J., aktyviais tyčiniais veiksmais dalyvavo sukčiavimo veikoje kartu su K. J. ir apgaule įgijo L. priklausančias lėšas. Be to, šios piniginės lėšos Y. Y. slaptos apgaulės būdu panaudotos nuslepiant jų gavimo faktą ir nuo kitų kaltinamųjų kreditorių, kurių reikalavimu ir buvo areštuotas V. ir G. L. ketintas parduoti turtas. Duodama parodymus teisme ir atsakydama į kelis bylą nagrinėjančio teismo klausimus apie tai, kodėl negrąžino nukentėjusiems jų sumokėtų lėšų tiek prieš baudžiamosios bylos pradėjimą, tiek jai prasidėjus, Y. Y. formaliai kelis kartus atsakė teismui, kad L. sumokėtų lėšų grąžinti neprašė. Šie Y. Y. parodymai patvirtina tiek šio asmens atmestiną požiūrį į nukentėjusiųjų teises ir teisėtus interesus, tiek į 2011-05-18 preliminariąja sutartimi prisiimtas, bei teisės aktais numatytas, pardavėjo pareigas. Šie Y. Y. parodymai taip pat patvirtina, kad ir lėšų gavimo iš L., ir 2011-05-18 sutarties prasirašymo, ir šių lėšų perdavimo K. J. momentais, Y. Y. aiškiai suvokė, kad ji apgaulės būdu įgijo L. priklausančias lėšas, to siekė ir negalėjo susitaikyti su savo pareiga nedelsiant šias lėšas grąžinti L. neįvykus 2011-05-18 sutarties 3.1 p. numatytai sąlygai (t. y. nesudarius pagrindinės turto pardavimo sutarties). Duodama parodymus teisme ir atsakydama į bylą nagrinėjančio teismo klausimus Y. Y. nurodė, kad jie savo turto kitiems ir nepardavinėjo, laukė iki 2013 metų kada prasidėjo tyrimas, kad jie pagal jų bendrą sutarimą įgys šį turtą. Nukentėjusieji pažymi, kad Y. Y. visada aktyviai neigė, kad ji pasirašė 2013-02-27 pakeitimą Nr. 1 dėl 2011-05-18 preliminariosios sutarties ir tariamai net nežinojo apie šį pakeitimą iki baudžiamosios bylos. Taip pat Y. Y. visada aktyviai neigė, kad žinojo ir apie K. J. 2013-04-25 pasirašytą preliminariosios sutarties 2011-05-18 papildymą. Todėl nurodytas paaiškinimas apie jos laukimą iki 2013 metų dėl turto pirkimo prieštarauja 2011-05-18 preliminarios sutarties 3.1 p. numatančiam, kad turtas privalėjo būti parduotas iki 2011-12-31. Šių aplinkybių visetas, nukentėjusiųjų vertinimu, patvirtina, kad Y. Y. ne tik žinojo apie savo prievolę grąžinti L. jų sumokėtas lėšas neįvykus pagrindiniam sandoriui, tačiau sąmoningai vengė šią prievolę vykdyti, nes tai prieštaravo jos ir K. J. pagrindiniam tikslui – negrąžinti apgaulės būdu pasisavintų L. lėšų. Duodama parodymus teisme ir atsakydama į bylą nagrinėjančio teismo klausimus Y. Y. nurodė, kad atiduodama K. J. išgrynintas iš L. 2011-05-18 preliminarios sutarties pagrindu gautas lėšas žinojo, kad jos sutuoktinio versle buvo finansinių problemų. Ši aplinkybė patvirtina, kad Y. Y. apgaule įgijusi lėšas iš L., šių lėšų neketino grąžinti nukentėjusiems, o turėjo iš anksto suplanuotą tikslą panaudoti šias lėšas kartu su K. J. jo verslo problemoms spręsti. Ši aplinkybė taip pat patvirtina Y. Y. aktyvų vaidmenį darant sukčiavimo veiką kartu su K. J.. Bylą nagrinėjančiam teismui posėdžio metu uždavus klausimus Y. Y. apie tai, kodėl nedavė K. J. įgaliojimo, kad jis pasirašytų už ją, kodėl visur dalyvavo, parodė turtą, kodėl prašė į jos sąskaitą pinigus pervesti, kodėl J. Snoro banke neatidarė sąskaitos savo vardu, kodėl lėšos buvo mokamos į jos sąskaitą, Y. Y. nurodė, kad neatsakinės i šiuos klausimus. Ši aplinkybė, nukentėjusiųjų manymu, patvirtina, kad teismo nuosprendyje esanti išvada, kad Y ir K. J. negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl pardavus butą, nebuvo grąžinti pinigai nukentėjusiems, turi esminę reikšmę ir tiesiogiai patvirtina, jog Y. ir K. J. negalėjo paneigti, kad jų iš anksto suplanuota ir padaryta sukčiavimo veika sukūrė jų norėtas neigiamas pasekmes, kurių jie neturi galimybių arba nenori pašalinti.

27Pažymi, jog nurodytos aplinkybės ir Y. Y. parodymai tiesiogiai patvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje teismo išvada, kad Y. Y. negalėjo suvokti, kad pinigai gauti iš nukentėjusiųjų bus panaudoti jos vyro verslo poreikiams, kad Y. Y. nesiekė šiam tikslui apgaule gauti pinigus, yra nepagrįsta ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Y. Y., nukentėjusiųjų vertinimu, atliko aktyvų vaidmenį padarant sukčiavimo vaidmenį bendrininkaujant su savo sutuoktiniu K. J., todėl privalo būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn ir baudžiama teisės aktų nustatyta tvarka. Y. Y. kaip ir K. J. veiką padarė tiesiogine tyčia, pasinaudodami nukentėjusiųjų pasitikėjimu, nepagrįstais lūkesčiais, bei suprasdami kad savo veiksmais apsunkino pinigų išieškojimą ir nukentėjusių pinigų grąžinimą, iki šiol su nukentėjusiais nėra atsiskaityta. Taip pat Y. Y. kartu su K. J. išduodami 2011-10-17 įgaliojimą G. L. bei aiškiai suprasdami, kad negalės 2011-05-18 sutarties nustatytu terminu, t. y. iki 2011-12-31 parduoti butą, toliau melavo ir klaidino nukentėjusiuosius. Taigi Y. Y. savo ir K. J. naudai įgijo didelės vertės nukentėjusiųjų turtą apgaulės būdu. Įrodinėjimas yra viena svarbiausių baudžiamojo proceso sudėtinių dalių ir viena pagrindinių baudžiamojo proceso subjektų veiklos krypčių. Tinkamas įrodinėjimą reglamentuojančių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves. Skundžiamame nuosprendyje teismas išteisindamas Y. Y. nepaneigė nukentėjusiųjų ir prokuroro nurodytų motyvų, išvardintų teisės aktų reikalavimų, kurie privalomai turi būti taikomi vertinant sutarties turinį bei pardavėjo tinkamą pareigų vykdymą. Įstatymų leidėjas nesuteikia teismui teisės net neminėti, nepasisakyti ir nevertinti proceso šalies atskirų motyvų, tuo nepagrįstai sukuriant tariamą situaciją, kad konkretūs proceso šalies motyvai ir įrodymai net nebuvo nurodyti ir pateikti ir nebuvo teismui žinomi.

28Pasisakydami dėl nepagrįsto civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu ir išvados, kad K. J. dalinai atlygino žalą, nurodo, jog skundžiamu nuosprendžiu teismas, palikdamas nukentėjusiųjų V. L. ir G. L. civilinį ieškinį nenagrinėtu konstatavo, kad Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr.2-1448-112/2014 pagal ieškovo G. L. ieškinį atsakovui K. J. ir Y. Y. dėl avanso grąžinimo bei K. J. ieškinį A. L. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu. Šioje civilinėje byloje ieškovas G. L. prašo priteisti iš atsakovų K. J. ir Y. Y. solidariai 650 000 Lt avansą, 5 proc dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, o atsakovas K. J. pareikštu priešieškiniu atsakovui A. L. prašo pripažinti negaliojančiu 2012-11-02 ieškovo išduotą paprastąjį 290 000 Eur sumos vekselį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Remiantis šia formalia informacija apie Klaipėdos apygardos teismo civilinės bylos Nr.2- 1448-112/2014 fabulą teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo deklaratyvią išvadą, kad K. J. reikalavimų išsprendimas Klaipėdos apygardos teisme turi reikšmę pareikšto civilinio ieškinio turtinės žalos apskaičiavimui ir jo išsprendimui šioje byloje, nes K. J. prašo pripažinti negaliojančiu 2012-11-02 ieškovo išduotą paprastąjį 290 000 Eur sumos vekselį. Teismas, norėdamas tiksliai apskaičiuoti civilį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo šioje baudžiamojoje byloje, turėtų atidėti bylos nagrinėjimą iki Klaipėdos apygardoje nagrinėjamos bylos baigties. Klaipėdos apygardos teismas 2014-12-12 nutartimi civilinės bylos pagal ieškovo G. L. ieškinį atsakovams K. J. ir Y. Y. dėl avanso grąžinimo bei K. J. ieškinį atsakovui A. L. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu nagrinėjimą sustabdė iki bus išnagrinėta Palangos miesto apylinkės teisme pradėta nagrinėti baudžiamoji byla. Todėl vadovaujantis BPK 115 str. 1 d., nuostatomis nukentėjusiųjų civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

29Nesutikdami su nurodytais teismo formaliais motyvais, kurie neva pažeidžia nukentėjusiųjų teisę į pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą BPK tvarka, nukentėjusieji pabrėžia, kad teismo nurodytame BPK 115 str. 1 d. nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Tokiu būdu teismo nurodoma procesinė teisės norma nenumato teismo minimos teisės palikti ieškinį nenagrinėtu teismo išvardintais pagrindais. Pabrėžia, kad vadovaujantis BPK 150 str. 2 d. išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu ne tik teisiškai nepagrįstai ieškovų civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, bet net nepripažinta ieškovu teisė i ieškinio patenkinimą. Tokiu būdu skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nukentėjusiųjų civilinio ieškinio tenkinimo klausimą išsprendė teisės aktų nenumatytu būdu, t. y. nesant teismo nurodytos teisės. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas privalo išspręsti civilinį ieškinį (BPK 11 str. 1 d., 305 str. 5 d., 307 str. 6 d. 1 p.). Tik išimtiniais atvejais ieškinys gali būti neišnagrinėtas, pripažįstant civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.), tačiau ir tokiu atveju ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo paprastai išsprendžiama baudžiamojoje byloje (LAT nutartys Nr. 2K-171/2009, 2K-400/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai taikoma BPK 115 str. 2 d. nustatyta išimtis, civilinės atsakomybės sąlygas nustato teismas, priimantis apkaltinamąjį nuosprendį, nes nesant civilinės atsakomybės sąlygų ieškinys turėtų būti atmestas ir nebūtų teisinio pagrindo išimčiai taikyti.

30Pasisakydami dėl teismo nurodytų motyvų, kad nagrinėjamoje negalima tiksliai apskaičiuoti nukentėjusiųjų turtinę žalą dėl to, kad K. J. reikalavimų išsprendimas Klaipėdos apygardos teisme turi reikšmę pareikšto civilinio ieškinio turtinės žalos apskaičiavimui ir jo išsprendimui šioje byloje, nes K. J. prašo pripažinti negaliojančiu 2012-11-02 ieškovo išduotą paprastąjį 290 000 Eur sumos vekselį, nukentėjusieji pabrėžia, kad neegzistuoja jokio prejudicinio ryšio tarp jų baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio ir teismo minimo K. J. pareikšto ieškinio dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu atsakovui A. L.. Šią aplinkybę pagrindžia tai, jog civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo pareiškiamas, kai fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala ir kai įtariamojo (kaltinamojo) veikoje yra konkretaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be to, K. J. 650 000 Lt sumos gavimą iš nuketėjusiųjų pagal 2011-05-18 preliminariąją sutartį yra patvirtinęs raštu pasirašydamas 2013-02-27 preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimą Nr. 1, bei 2013-04-25 pasirašydamas preliminariosios sutarties 2011-05-18 papildymą. Vadovaujantis pacta sunt servanda (Sutarčių privalu laikytis, lot.) teisės principu bei CK 6.189 str. 1 d. nuostatomis baudžiamojoje byloje neginčijamai įrodyta, kad K. J. gavo iš nukentėjusiųjų 650 000 Lt, kurie ir sudaro nukentėjusiųjų turtinės žalos reikalavimo dalį. Likusią prašomos priteisti turtinės žalos dalį sudaro nukentėjusių patirtos išlaidos pagerinant Y. ir K. J. priklausiusį butą, esantį ( - ), nuosavybės teisės į kurį ir privalėjo būti perleistos nukentėjusiems. Todėl jokių papildomų duomenų baudžiamąją bylą nagrinėjusiam ir civilinį ieškinį turėjusiam išspręsti teismui nereikėjo. Pažymi, kad jokio reikalavimo dėl nurodytų turto pagerinimo išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teismo minimoje Klaipėdos apygardos teismo sustabdytoje civilinėje byloje Nr.2- 1448-112/2014 ieškovas G. L. nėra net pareiškęs, todėl nėra ir negali egzistuoti jokia teismo nuosprendyje minima papildoma medžiaga nurodytoje civilinėje byloje. Pabrėžia, kad K. J. teismo minimą 2012-11-02 paprastąjį vekselį išdavė ne nukentėjusiesiems, bet trečiajam asmeniui A. L., kuris nėra ir niekada nebuvo teisinių santykių pagal baudžiamojoje byloje tirtą 2011-05-18 preliminariąją sutartį šalimi. Nukentėjusiųjų patirta turtinė žala, kurią jie prašo atlyginti baudžiamojoje byloje, tai yra jų asmeninė turtinė žala, kuri nei teisiniais nei faktiniais pagrindais negali būti siejama su trečiųjų asmenų A. L. ir K. J. civiliniais teisiniais santykiais. Nukentėjusieji nebuvo civilinių teisinių santykių šalimi pagal K. J. 2012-11-02 išduotą vekselį, negalėjo niekaip įtakoti šių santykių atsiradimą ar neatsiradimą, apie šiuos santykius nieko nežinojo ir nurodytame vekselyje nepasirašinėjo. Nurodo, kad duodamas parodymus nukentėjusysis G. L. ir liudytojas A. L. pabrėžė, kad 2011-05-18 preliminariąja sutartimi nustatyta buto esančio ( - ) pardavimo kaina – 650 000 Lt ar bet kokia jos dalis neįėjo į 2012-11-02 paprastojo vekselio sumą. Liudytojas A. L. taip pat paaiškino, kad 2012-11-02 paprastojo vekselio sudarymas ir išdavimas yra visiškai nesusijęs su 2011-05-18 preliminariąja sutartimi nustatytos buto esančio ( - ) pardavimo kainos mokėjimu ar užskaitymu. Dėl šių priežasčių teismo nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu, laiko yra nemotyvuotu ir nepagrįstu, kas sudaro savarankišką pagrindą nuosprendžio panaikinimui šioje dalyje. Pažymi, kad turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusieji nurodo pateikę visus rašytinius įrodymus (361 rašytinį įrodymą kartu su civ. ieškiniu) ir tiksliai suskaičiavę prašomos priteisti turtinės žalos dydį, todėl baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas turėjo visus būtinus duomenis civilinio ieškinio išsprendimui. Priimdamas teismo nuosprendį bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepaneigė nei vieno iš nurodytų mokėjimų dokumentų pagrįstumo, nepasisakė dėl šių įrodymų, o tik formaliai teisiškai nepagrįstai paliko civilinį ieškinį nenagrinėtu.

31Pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2-1448-112/2014 nukentėjusioji V. L. nėra pareiškusi jokių turtinių reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo V. L. reikalavimo palikimo nenagrinėtu yra nepagrįsta, bei pažeidžianti V. L. teisę į teisminę gynybą, nešališką teismo procesą ir pagrįstą teismo procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad Klaipėdos apygardos teismas 2014-12-12 nutartimi civilinės bylos pagal ieškovo G. L. ieškinį atsakovams K. J., Y. Y. dėl avanso grąžinimo bei K. J. ieškinį atsakovui A. L. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu nagrinėjimą sustabdė iki bus išnagrinėta Palangos miesto apylinkės teisme pradėta nagrinėti baudžiamoji byla. Pabrėžia, kad teismas, kaip vienintelė teisingumą vykdanti institucija yra tuo pačiu atsakinga už teisingą teisės taikymą. Darydamas išvadą, kad nukentėjusiųjų civilinis ieškinys negali būti išnagrinėtas dėl sustabdytos Klaipėdos apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-1448-112/2014, privalėjo atsižvelgti ir vadovautis CPK 163 str. 1 d. 4 p. teigiančiu, kad kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad tų pačių turtinių reikalavimų patenkinimas yra susijęs su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme civilinės bylos nagrinėjimas yra privalomai stabdomas. Tokia nuostata įgyvendinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo suformuluotą teisinį aiškinimą, kad esant civilinio ginčo ir baudžiamosios bylos, nagrinėjamos teisme, kurioje sprendžiamas ir turtinių reikalavimų patenkinimo klausimas, kolizijai, prioritetas privalo būti teikiamas turtinių reikalavimų išsprendimui baudžiamojoje byloje. Todėl skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas neteisingai taikė procesines teisės normas ir padarė esminį procesinį pažeidimą, užkirtusį kelią nukentėjusiųjų turtinių interesų gynybai BPK tvarka. Tuo atveju, kai teismas nuosprendyje net nenurodo procesinio sprendimo pagrindų dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, neišsprendžiant civilinių ieškovų teisės į ieškinio patenkinimą, nukentėjusiems lieka tik neapibrėžta galimybė spėlioti visų pirma kodėl teismas yra tiek įsitikinęs savo deklaratyvių teiginių pagrįstumu, kad net nenurodo nuosprendyje tokio procesinio sprendimo teisinių pagrindų. Dėl šių priežasčių, nukentėjusieji daro išvadą, kad teismas palikdamas ieškovų civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo nenagrinėtu viršijo jam įstatymų leidėjo suteikiamas teises ir nuosprendį šioje dalyje priėmė vadovaudamasis savo subjektyvia nuomone ir deklaratyviu BPK 115 str. 1 d. nuostatų nurodymu bei neteisingųjų taikymu. Nukentėjusieji atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje esantis teiginys, kad K. J. dalinai atlygino padarytą žalą yra visiškai nepagristas ir neatitinka tikrovės. Nei Y. Y., nei K. J. jokios žalos nukentėjusiems neatlygino ir net nesiėmė jokiu veiksmų, kad ją atlyginti Nukentėjusiųjų įsitikinimu, šis teismo nuosprendžio nepagrįstas ir šališkas teiginys nurodytas tik tam, kad bent formaliai pateisinti šio asmens tariamas teigiamas savybes, bei pagrįsti teismo paskirtą itin švelnią bausmę, net neįpareigojant nusikaltimą padariusį asmenį atlyginti nukentėjusiųjų patirtą turtinę žalą (BK 67 str. 2 d. 4 p.), kaip to prašė kaltinimą palaikęs prokuroras. Būtina atsižvelgti į tai, jog visuomenė yra suinteresuota, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų nubaustas ir atliktų tokią bausmę ar jos dalį, kuri paveiktų nuteistąjį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei būtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, nes tik tuomet bus pasiekta bausmės paskirtis, numatyta BK 41 str. 2 d.

32Pasisakydami dėl nepagrįsto nukentėjusiųjų prašomos priteisti neturtinės žalos sumažinimo bei netinkamo neturtinės žalos priteisimą reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo, nukentėjusieji nurodo, kad skundžiamu teismo nuosprendžiu, teismas sumažino nukentėjusiųjų prašomą priteisti neturtinės žalos dydį nuo 50 000 Eur iki 2000 Eur kiekvienam nukentėjusiam. Tokios apimties prašomų išlaidų sumažinimas laikytinas šiurkščiu nukentėjusiųjų teisių pažeidimu, prioritetinę reikšmę suteikiant ne nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimui, bet nusikalstamą veiką padariusio asmens padėties palengvinimui. Pažymi, jog pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Nurodo, kad minėtoje teisės normoje įstatymo leidėjas neturtinę žalą apibrėžia ne per bendruosius požymius, bet per nebaigtinį neturtinės žalos atsiradimo atvejų sąrašą, nurodydamas tam tikrus neturtinio pobūdžio praradimus, t. y. neigiamus fizinius ir dvasinius aspektus, darančius poveikį asmeniui. CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės vertybės, tokios kaip žmogaus gyvybė, laisvė, asmens neliečiamumas, žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, garbė ir orumas ir pan., įtvirtintos Konstitucijos II skirsnyje Žmogus ir valstybė. Neturtinių teisių užtikrinimo būtinybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, įtvirtinančioje pagrindines žmogaus neturtines teises, užtikrinančias tinkamą ir visavertį gyvenimą: teisę į gyvybę, į laisvę ir asmens neliečiamybę, laisvę pasirinkti gyvenamąją vietą, teisę į privatų gyvenimą, minties, sąžinės ir religijos laisvę. Asmeninės neturtinės teisės ir vertybės yra įtvirtintos CK 1.114 str. 1 d., o CK 1.115 str. 1 d. asmeninės neturtinės teisės apibūdinamos kaip ekonominio turinio neturinčios ir neatskiriamai susijusios su jų turėtoju teisės. Pabrėžia, jog prašydami priteisti po 50 000 Eur neturtinės žalos nukentėjusieji nurodė ir paaiškino teismui, kad sukčiavimas yra nusikaltimas, kuris aukoms atneša bene daugiausia dvasinių kančių. Nukentėjęs nuo sukčiavimo asmuo būna šokiruotas supratęs, jog buvo apgautas sukčiaus, kuris pasinaudojęs aukos naivumu išviliojo didžiulę sunkiai uždirbtų pinigų sumą, taip įvyko ir šiuo atveju. Nukentėjusieji patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, kuomet suprato, jog nuo pat bendravimo pradžios kaltinamieji siekė apgaulės būdu išvilioti iš jų pinigus. Ieškovai į turto remontą ir rūpinimąsi juo, pritaikymą gyventi, įdėjo daug dvasinių jėgų, suvokimas, jog visos šios pastangos buvo bergždžios, iki šios dienos slegia nukentėjusiuosius. Ieškovai yra senyvo amžiaus, tokie dvasiniai sukrėtimai lėmė ir jų sveikatos suprastėjimą. Ieškovė V. L. serga cukriniu diabetu, sergant jos liga gydytojai griežtai liepia pacientams vengti streso ir bet kokių stresinių situacijų, kadangi dėl jų įvyksta šios ligos paaštrėjimas, tokia rekomendacija buvo duoda ir ieškovei (teismui pateikta VŠI „Palangos pirminės asmens sveikatos priežiūros centras“ išduoto 2013-08-08 medicininio pažymėjimo Nr. 22 kopija). Dėl kaltinamųjų veikų ieškovė patyrė didelių dvasinių sukrėtimų ir iki šiol patiria dvasines ir fizines kančias, kas lėmė jos sveikatos pablogėjimą. G. L. 2000 m. patyrė miokardo infarktą ir serga išemine širdies liga. Sergant tokiomis ligomis bet koks stresas lemia sveikatos būklės pablogėjimą, todėl kaltinamųjų nusikalstamas elgesys taip pat lėmė G. L. sveikatos pablogėjimą. Nukentėjusieji akcentuoja, kad situacija po apgaulės tęsiasi jau ne vienerius metus, praėjus daugiau nei 2 metams nuo baudžiamosios bylos iškėlimo kaltinamieji visiškai neatlygino nukentėjusiems turtinės žalos, dėl to nė karto nesikreipė į nukentėjusiuosius ir aktyviai neigė savo nusikalstamos veikos padarymą, kas lemia ilgą laiką trunkančias nukentėjusiųjų dvasines kančias. Mano, kad teismas nepagrįstai sumenkino nukentėjusiųjų akcentuotas neturtines vertybes, bei nukentėjusiųjų orumą sumažindamas neturtinės žalos atlyginimą net 25 kartais iki itin simbolinių 2000 Eur priteisimo kiekvienam nukentėjusiam. Ženkliai mažindamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas pažeidė nešališkumo ir objektyvumo pareigą, nepagrįstai daug dėmesio skirdamas ir akcentuodamas kaltininko interesų pusiausvyrą su nekentėjusiųjų interesais. K. J. yra du kartus teistas už sukčiavimą ir dokumentų klastojimą ir antrą kartą buvo nuteistas šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Būtent aiškus K. J. polinkis nusikalsti, tyčinis noras ignoruoti viešosios teisės normas yra esminis pagrindas įpareigojantis šį asmenį maksimaliai atlyginti savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą nukentėjusiems. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje buvo nustatytas jau trečias K. J. sukčiavimo ir dokumentų klastojimo veikų padarymas. Todėl nukentėjusieji nesupranta ir laiko nepagrįsta teismo deklaratyvią išvadą apie nukentėjusiųjų ir kaltininko interesų pusiausvyrą. Kaltininko asmenybė yra vienas pagrindinių kriterijų lemiančių sprendimą kokia apimtimi jis turėtų atlyginti nukentėjusiųjų patirtą neturtinę žalą. Pabrėžia, kad teismo priteista neturtinė žala nukentėjusiems yra daugiau nei 200 kartų mažesnė už nukentėjusiųjų patirtą turtinę žalą, todėl toks žalų nustatymo santykis yra teisiškai nepagrįstas ir tiesiogiai prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

33Nukentėjusieji atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamuoju aspektu, jų neigiami išgyvenimai ir sveikata – tai vertybės, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas numato jų gynimą turtiniu būdu, nukentėjusieji ją objektyviai įvertino po 50000 Eur kiekvienam nukentėjusiajam. Priimdamas skundžiamą nuosprendį teismas nepasisakė ir ignoravo nukentėjusiųjų tiek civiliniame ieškinyje tiek jų atstovo baigiamojoje kalboje akcentuotą nukentėjusiųjų garbų amžių, kuris yra vienas esminių kriterijų nagrinėjamoje byloje nustatant neturtinės žalos dydį. Kaltinamasis yra ženkliai jaunesnis už nukentėjusiuosius, yra visiškai darbingas, neturi jokių sveikatos sutrikimų, galinčių neigiamai įtakoti jo gaunamų pajamų dydį ir galimybes jas pasididinti. Skundžiamame nuosprendyje nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį teismo deklaratyviai minimi šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, tačiau konkretūs rodikliai net neįvardinami. Nuosprendžio priėmimo metu nėra jokių ekonominio sunkmečio ar neįprastų aplinkybių požymių, vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje sudaro 756,9 Eur. Pažymi, kad remiantis byloje pateiktais duomenimis kaltinamojo K. J. darbo užmokestis yra ženkliai didesnis už vidutinį, kaltinamieji turi tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo turto, todėl priteistas ženklesnis neturtinės žalos dydis, nesukels visiškai jokio auklėjamojo ir prevencinio poveikio kaltinamiesiems. Todėl nukentėjusiųjų manymu, būtent jų prašomas priteisti neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus ir yra pagristas, atsižvelgiant i kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų daugėtą, nukentėjusiųjų patirtą itin didelę turtinę žalą, bei kaltinamojo pastovų priešingą visuomeninės tvarkai nusikalstamą elgesį. Dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo nusikalstamų veikų nukentėjusieji patyrė ne tik ženklius neigiamus fizinius išgyvenimus bei žalą jų sveikatai, bet ir dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą. Nurodo, kad nukentėjusiųjų dvasinis sukrėtimas pasireiškė tuo, kad dėl nurodytų nusikalstamų veikų nukentėjusieji jautė ir iki šiol jaučia baimę bei nerimą dėl tolimesnių galimybių atgauti iš jų apgaulės būdu pasisavintas lėšas bei emocinį šoką. Kadangi nustatant neturtinės žalos dydį privalu atsižvelgti ir įvertinti žalą padariusio asmens kaltę bei asmenybę, pabrėžtina, kad per visą ikiteisminio tyrimo laiką ir teisminį bylos nagrinėjimą iki šiol kaltinamieji nebandė nukentėjusiųjų atsiprašyti, o kaltinamasis K. J. savo paskutiniame žodyje aiškiai atsisakė tą padaryti. Kaltinamieji nesikreipė dėl geranoriško žalos atlyginimo klausimo sprendimo, teismo posėdžio metu nepagrįstai kaltino nukentėjusiuosius dėl žalos padarymo kaltinamiesiems. Mano, kad teismas mažindamas priteistinos neturtinės žalos dydį tik formaliai nurodė, kad atsižvelgia i kaltinamojo K. J. kaltę, jo turtinę padėtį, jo išsilavinimą, asmenybę, ankstesnį teistumą, tačiau detaliau šių savo išvadų nemotyvavo.

34Nukentėjusieji kritiškai vertina skundžiamo nuosprendžio motyvą, kad priteisiamos neturtinės žalos dydis yra mažinamas atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusieji nebuvo pakankamai rūpestingi ir atidūs, pabrėžia, kad kaltinamieji pažeidė jiems įstatymų leidėjo keliamą imperatyvią pareigą, t. y. CK 6.321 str. 3 d., kuriame numatyta, jog pardavėjas privalo patvirtinti pirkėjui, kad perduodami daiktai neareštuoti ir kad jie nėra teisminio ginčo objektas, taip pat kad pardavėjo teisė disponuoti daiktais neatimta ar neapribota. Kaltinamieji tyčia nevykdė šios pareigos, melavo nukentėjusiems pateikdami pasirašyti 2011-05-18 pasirašyti preliminariąją sutartį, kurioje nėra jokių duomenų apie turto areštus, apgaulės būdu gavo ir panaudojo nukentėjusiems priklausančias pinigines lėšas. Todėl teismo motyvai apie nukentėjusiųjų nerūpestingumą yra šališki ir subjektyvūs. Nukentėjusieji nevykdo nusikaltimų prevencijos, todėl jų teisėtas elgesys negali būti laikomas kaip nepakankamai atidus ir rūpestingas. Nukentėjusieji atkreipia dėmesį, jog neturtinės žalos atlyginimo tikslai neapsiriboja vien kompensacija, svarbus ir moralinės satisfakcijos aspektas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija, arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisiu pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtu interesu pusiausvyros atkūrimas. Absoliučių vertybių, tokių kaip sveikata, gynimo atveju, esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Šios pozicijos nuosekliai laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, akcentuodamas tai savo nutartyse, kad neturtine žala laikomas pakenkimas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Tokia žala gali būti padaroma pažeidžiant skirtingus gėrius. Be abejo, žmogaus sveikata, gyvybė, yra aukščiausios vertybės, todėl išgyvenimai, sukelti dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, yra ypač dideli. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui (LAT nutartis Nr. 2K-470/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-68/2008 nurodyta, jog dėl deliktinės atsakomybės galioja principas, kad kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nusikalstama veika padaryta žala – tai baudžiamojo įstatymo saugomų asmeninių ir turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas, sukėlęs neigiamų pasekmių, kurias galima įvertinti turtine išraiška. Žala padaroma baudžiamosios teisės ginamoms vertybėms. Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos sampratą ir jos apskaičiavimo kriterijus nustato CK 6.250 1 ir 2 d. Pažymi, kad CK nėra nustatytas nei minimalus, nei maksimalus neturtinės žalos dydis – jis nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į CK 6.250 str. 2 d. reglamentuojančius kriterijus. CK 6.251 str. įtvirtintas visiškas nuostolių atlyginimo principas įpareigoja žalą sukėlusį asmenį grąžinti nukentėjusiąją į iki žalos atsiradimo momento buvusią padėtį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nukentėjusiųjų manymu, jų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti tenkinamas visa apimtimi, priteisiant nukentėjusiems po 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam.

35Teismo posėdyje nukentėjusieji ir jų atstovas prašė tenkinti nukentėjusiųjų apeliacinį skundą, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis, išteisintoji ir jų gynėjai prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė atmesti abu apeliacinius skundus.

36Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiųjų apeliacinis skundas atmestinas.

37Dėl BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo

38K. J. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. dėl to, kad preliminarioje sutartyje su V. ir G. L. nenurodė, jog butas areštuotas, ir preliminarios sutarties pagrindu suklaidinus ir apgavus pirkėjus, prieš juos sukčiavo, o vėliau, pirkėjams V. ir G. L. sužinojus apie turto areštą, jis apgaule pažadėjo G. L. atsikaityti su kreditoriais, iš G. L. įgijo 344 084 litus, tačiau su kreditoriais neatsiskaitė.

39BK 182 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. BK 182 str. 2 d. numatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis, inter alia nustatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013). Be to, sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-493/2012, 2K-134-693/2015). Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto ar turtinės teisės įgijimą nusikalstamą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis suvaržymas arba panaikinimas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį laikoma, jog kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį, ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų negalimas arba iš esmės pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės pasislėpė, tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-133/2010).

40Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir kurie, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės išvengimu ar panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015). Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Teismų praktikoje išskiriamos vadinamosios aktyvioji ir pasyvioji apgaulės formos. Aktyvioji apgaulė yra tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam objektyvią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina. Pasyvioji apgaulė yra tais atvejais, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą pranešti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-517/2004, 2K-274/2011).

41Iš nuteistojo K. J. apeliacinio skundo turinio ir jo parodymų ikiteisminio tyrimo ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad jis kategoriškai nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 182 str. 2 d. nurodant, kad sudarant preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį prieš nukentėjusiuosius nebuvo panaudota esminė apgaulė, t. y. nukentėjusieji nebuvo suklaidinti dėl turto, kurio pardavimas buvo numatytas preliminariojoje sutartyje, suvaržymo, nes jie apie tai buvo informuoti iš karto, be to, 2012 metais jam 344084 litai sumokėti nebuvo. K. J. viso ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, jog nuo pat pirmosios namo, esančio ( - ) apžiūros nukentėjusiesiems buvo žinoma, jog butas buvo areštuotas, jis šios aplinkybės nuo V. ir G. L. neslėpė, ir jie žinojo, kad K. J. visų pirma turi atsiskaityti su kreditoriais. Analogiškas aplinkybes nurodė ir jo žmona išteisintoji Y. Y.. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus duomenis, įvertinusi juos BPK 20 str. nustatyta tvarka konstatuoja, jog byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie neginčijamai paneigtų nuteistojo versiją, jog jis, norėdamas sudaryti preliminarią sutartį dėl namo pardavimo V. ir G. L., jiems nuo pat pradžių nurodė, jog butas yra areštuotas, ir tik gavęs iš jų pinigus, jis galės panaikinti turto suvaržymus ir parduoti jiems nekilnojamą turtą, t. y. jog jis nepanaudojo pasyviosios apgaulės nutylėdamas apie buto areštą, taip siekdamas įtraukti nukentėjusiuosius į jiems nepalankų sandorį.

42Iš nukentėjusiojo G. L. parodymų, duotų pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, jog jis nurodė, kad pasirašant preliminarią sutartį dėl buto pirkimo, jis nežinojo apie areštą. Nekilnojamojo turto agentė V. T. jiems apžiūrint butą nurodė, kad uždėto arešto nėra, tai nurodė ir jų pasikviesta vėliau atvykusi Y. J., kuri neva garantavo, kad nėra areštuotas namas. Vėliau G. L. pasitarus su žmona ir atsisakius agentės paslaugų, buvo nuspręsta nuvykti pas notarę. Kartu su K. J. nuvykus pas notarę J. D., ji taip pat neva pažiūrėjusi namo dokumentus, patikrinusi kompiuteryje pasakė, kad viskas gerai ir namas nėra areštuotas. Notarė paklausė, ar norima sudaryti sutartį, tačiau jie pasakė, kad turi parduoti savo butą, todėl šiandien nori sudaryti tik preliminarią sutartį, bet notarė paaiškino, kad už tokią sutartį reikės mokėti, todėl jie išėjo, o Y. ir K. J. pasiliko apmokėti notaro paslaugas. K. J. jam pasakė, kad turi pažįstamą juristą, kuris gali padėti sudaryti sutartį, todėl reikia 7 tūkstančių litų rankpinigių, kuriuos jis jam po kelių dienų perdavė be jokio raštelio pasirašymo (t. 5, b. l. 57-60). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis G. L. parodė, jog apžiūrint butą pirmą kartą 2011 m. balandžio mėnesį, dalyvavo ir pats K. J., jo žmona Y. Y. bei pardavimo agentas. Pokalbio metu apie parduodamą butą niekas jo neinformavo, jog butas gali būti areštuotas ar kitaip apribotos buto šeimininkų nuosavybės teisės. Po buto apžiūros jis nusprendė, jog butą pirks, todėl iškart grynaisiais pinigais K. J. įdavė 7000 litų, kad pradėtų ruošti preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį. Pasirašant preliminarią sutartį, jis pats asmeniškai nesidomėjo, ar butas areštuotas, nes pasitikėjo K. ir Y. J.. Pasitikėjimą dar sustiprino tai, kad dėl preliminarios sutarties sudarymo jie buvo nuvykę pas notarę J. D., kur pasidomėjo, kokią juridinę reikšmę turi preliminari sutartis, pasirašyta pas notarą ir pasirašyta be notaro, notarė paaiškino, jog preliminari sutartis pasirašyta tiek pas notarą, tiek be notaro turi vienodą juridinę galią, tačiau jei preliminari sutartis būtų buvusi rašoma pas notarą, tada ji sakė, kad kokias dvi dienas tikrins buto savininko pateiktus buto dokumentus, o paskui paruoštų preliminarią sutartį, todėl jis, įsitikinęs, kad preliminari sutartis abiem atvejais turi tą pačią juridinę galią, nusprendė preliminarią sutartį pasirašyti be notaro. Be to, kalbant apie butą, notarė paprašė K. J. pateikti buto unikalų numerį, ką jis ir padavė notarei. Jis matė, kaip notarė, gavusi buto unikalų numerį, paskui kažką su klaviatūra rašė kompiuteryje. G. L., sėdėdamas už kompiuterio ekrano nematė, ar notarė kompiuteryje suvedė buto unikalų numerį ir ką ji žiūrėjo ar tikrino, bet pasakė, kad su butu viskas gerai (t. 1, b. l. 73-74, 75, 76-77).

43Iš nukentėjusiosios V. L. pirmos instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad ji patvirtino savo vyro G. L. parodymus, taip pat nurodė, kad jos sūnus A. L. nedalyvavo nei viename susitikime su pardavėjais, jis tik skolino pinigus. Taip pat nurodė, kad Y. ir K. J. nebandė tartis dėl kreditorinių reikalavimų patenkinimo per notarą (t. 5, b. l. 60-61). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji V. L. parodė, jog butą nurodė sūnus, bute jį apžiūrint susitiko ji, jos vyras, „Ober-haus“ agentė, taip pat buto savininkai K. ir Y. J.. Apžiūrėjus butą ji su vyru nusprendė, kad butas tinka ir norės pirkti, todėl jos vyras K. J., kad būtų pradėta ruošti preliminari buto pirkimo pardavimo sutartis, davė 7000 litų grynųjų pinigų. Taip pat iškart ji su vyru sutuoktinių K. ir Y. J. bei agentės paklausė, ar butas nėra areštuotas ar kitaip apribotos teisės, tačiau pamena, kad sutuoktiniai ir agentė patvirtino, kad turtas nėra areštuotas ar kitaip apribotos jo teisės. Agentė visiems padavė paruoštas preliminarias buto pirkimo-pardavimo sutartis, visi pasiėmė jos kopijas, bet praėjus dar kuriam laikui, jos vyras bendraudamas su K. J. sutarė, kad preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį derins be agentės. Taip pat ji su vyru, norėdami įsitikinti, ar preliminarią sutartį geriau sudaryti pas notarą, ar be notaro, su buto savininkais K. ir Y. J. nuvyko pas notarę J. D., kuri paaiškino, kad preliminari sutartis, sudaryta be notaro, turi tokią pat juridinę galią, kaip sudaryta pas notarą, taip pat ji patikrinusi kažkokius dokumentus dėl parduodamo buto pasakė, kad viskas su parduodamu butu yra gerai (t. 1, b. l. 83-85, 86-87).

44Sistemiškai vertinant pateiktus nukentėjusiųjų G. ir V. L. parodymus, juos lyginant tiek tarpusavyje, tiek kartu su kitais byloje surinktais duomenimis, matyti juose esantys tarpusavio prieštaravimai bei neatitikimai kitiems byloje esantiems duomenims, kurie neleidžia neginčytinai konstatuoti, jog pasirašant preliminariąją sutartį, nukentėjusiesiems nebuvo žinoma dėl nekilnojamajam turtu taikomo arešto. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklausta „Ober-Haus“ agentė liudytoja V. T. nurodė, kad ji nukentėjusiesiems G. ir V. L. nurodė, jog jų apžiūrimas namas yra areštuotas, tai ji sužinojo iš pardavėjų. Šią informaciją, t. y. kad butas yra areštuotas antstolių, ji buvo nurodžiusi ir preliminarioje buto pirkimo-pardavimo sutartyje, kurios kopijas ji perdavė G. ir V. L.. Buto apžiūros metu visiems dalyvaujant buvo kalbėta apie tai, kad butas yra areštuotas, ir tokios informacijos nuo sutuoktinių L. niekas neslėpė, jie tą puikiai žinojo (t. l, b. l. 111-117; t. 5, b. l. 61). Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu liudytoja notarė J. D. nurodė, jog 2011 metais G. ir V. L. bei K. ir Y. J. teikė konsultaciją dėl namo, adresu ( - ), pardavimo, ir dėl preliminarios sutarties sudarymo galimybių notarine tvarka. Bendravimo metu jokie notariniai dokumentai nebuvo pildomi, niekas nebuvo registruojama, buvo tik konsultacinio pobūdžio pokalbis dėl preliminarios sutarties sudarymo. Kiek pamena, pokalbio metu pats K. J. minėjo, kad jam ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausantis butas yra areštuotas antstolių. Dalyvaujantieji pokalbyje buvo informuoti, kad kol nuo buto nebus nuimti areštai, tol preliminarios sutarties ar pirkimo-pardavimo sutarties notarai netvirtins, nes pirmiausia reikia atsiskaityti su kreditoriais, kad būtų nuimti areštai. Pokalbio metu jokie konkretūs sprendimai nebuvo priimti, tai buvo tik konsultacinis pokalbis (t. 1, b. l. 105-108). Pirmos instancijos teismo posėdžio metu notarė liudytoja J. D. parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra tikslesni. Jai buvo pateikti namo dokumentai, bet konkrečiai apie areštus klausta nebuvo. Be to, nebuvo kreiptasi dėl preliminarios sutarties sudarymo, o buvo tik pokalbis. Liudytoja patvirtino, kad tuo atveju, jei yra duomenys, kad ji G. ir V. L. bei K. ir Y. J. apsilankymo metu netikrino registro duomenų, vadinasi, ji tikrai to netikrino, ir tikrai negalėjo pasakyti, jog su namu viskas tvarkoje, ir kad jokio arešto nėra (t. 5, b. l. 62-64). Apibendrinant šių liudytojų parodymus akivaizdu, jog nors G. ir V. L. nurodė, kad jiems nekilnojamojo turto agentė apie jokį namo areštą neužsiminė, o notarė, pas kurią jie buvo nuvykę pasitarti dėl preliminarios sutarties sudarymo, patikrinusi duomenis kompiuteryje juos patikino, kad namas nėra suvaržytas, tačiau iš liudytojų parodymų matyti, kad „Ober-Haus“ agentė liudytoja V. T. nuosekliai teigė, jog apie taikomą areštą ji tikrai pranešė G. ir V. L., ši informacija buvo nurodyta ir jiems įteiktoje jos sudarytoje preliminarioje pirkimo-pardavimo sutartyje, o notarė liudytoja J. D. parodė, jog tikrai netvirtino nukentėjusiesiems, jog su namu yra viskas gerai, o to ji daryti ir negalėjo, nes nebuvo prisijungusi prie duomenų bazės. Nors duodamas parodymus nukentėjusysis G. L. nurodė, kad notarė J. D. jų pirmojo apsilankymo metu kompiuteryje tikrino nekilnojamojo turto būklę ir patikino nukentėjusiuosius, kad su butu yra viskas gerai, tačiau tokius G. L. parodymus paneigia Centrinės Hipotekos įstaigos informacija, jog J. D. Turto areštų registre laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2012-12-31 pirmą kartą areštuoto K. J. turto paiešką atliko 2012-04-16 (t. 2, 77-78), bei VĮ Registrų centro vartotojų veiksmų protokolai, iš kurių matyti, kad J. D. laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2012-12-31 pirmą kartą nekilnojamojo turto, esančio ( - ), duomenis tikrino 2011-10-17 (t. 2, b. l. 84-114). Šie duomenys atskleidžia, jog notarė pirmą kartą tikrino K. J. nekilnojamojo turto būklę praėjus kuriam laikui po preliminarios sutarties pasirašymo, t. y. tuomet, kai G. ir V. L. buvo išduodamas įgaliojimas remontuoti butą, ir tai dar kartą patvirtina liudytojos J. D. parodymus, kad ji, atėjus pasikonsultuoti L. ir J., parduodamo buto būklės netikrino ir nukentėjusiesiems netvirtino, kad turtas nėra areštuotas.

45Taigi, nors apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu konstatavo, jog liudytojai nepatvirtino, kad nukentėjusieji buvo informuoti apie parduodamam butui taikytus apribojimus, tačiau iš aptartų parodymų matyti, jog iš tiesų nustatyta, kad liudytojai savo parodymais nepatvirtino nukentėjusiųjų pateiktos versijos, jog G. ir V. L. buvo patikinti, kad butas yra nesuvaržytas: liudytoja V. T. nuosekliai teigė, jog apie areštą ji tikrai pasakė G. ir V. L., jis buvo nurodytas preliminarioje sutartyje, o liudytoja J. D. parodė, jog tikrai nepatikino nukentėjusiųjų, kad butas nėra suvaržytas, todėl akivaizdu, jog apylinkės teismas, įvertinęs minėtus liudytojų parodymus, padarė jų turinio neatitinkančią išvadą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors nukentėjusieji teigė, jog šios abi liudytojos yra K. ir Y. J. pažįstamos, ir dėl to yra suinteresuotos duoti jiems palankius parodymus, tačiau byloje duomenų apie šių asmenų artimus ryšius, kurie leistų pagrįstai abejoti liudytojų objektyvumu, nenustatyta – tiek V. T., tiek ir J. D. nurodė, jog nėra artimos K. ir Y. J., o juos pažįsta tik iš savo darbinės turto agentės ir notarės veiklos.

46Analizuojant liudytojų parodymus taip pat matyti, kad G. L. davė prieštaringus parodymus dėl asmenų, kurie dalyvavo pirmą kartą 2011 m apžiūrint butą, kai neva „Ober-Haus“ agentė nutylėjo apie namo areštą – duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu jis nurodė, kad pirmą kartą jis su žmona V. L. atvyko į namą dviese, ir kartu su jais buvo tik agentė V. T., o jiems panorus susitikti su J., atvyko tik Y. Y., kuri taip pat teigė, jog namas neareštuotas. Tuo tarpu tiek jo žmona nukentėjusioji V. L., tiek ir „Ober-Haus“ agentė liudytoja V. T. bei Y. Y. duodamos parodymus nurodė, jog bute kartu su agente iš karto susitiko visi 4 asmenys (L. ir J.). Prieštaringi G. L., A. L. ir V. L. parodymai ir dėl nukentėjusiųjų sūnaus A. L. dalyvavimo surandant butą, susitariant dėl nekilnojamojo turto, esančio ( - ) pirkimo pardavimo ir preliminarios sutarties sudarymo. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu G. L. nurodė, kad 2011 m. per skelbimą, kuris buvo patalpintas įmonės „Ober-haus“ tinklalapyje sužinojo, jog parduodamas butas adresu ( - ), t. y. nurodė, jog butą surado jis pats, tuo tarpu jo žmona V. L. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad išgirdęs tėvų sumanymą pirkti butą, sūnus pasakė, kad jo pažįstamas K. J. pardavinėja butą adresu ( - ). Tai, jog tėvai ne per skelbimą atrado butą, o jį tėvams iš savo pažįstamo, su kuriuo bendravo šeimomis nuo 2010 m. įsigyti pasiūlė jų sūnus, duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė ir pats liudytojas A. L.. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu G. L. nurodė, jog sūnus A. L. buvo su juo kartu apžiūrint butą dar 2010 metais. Šie G. L. parodymai atitinka liudytojo A. L. parodymus, jog sandoryje jis dalyvavo tokiu būdu: būtent jis surado tą namą pagal skelbimą 2010 metais, susipažino ir nuo tada bendravo su K. J., po metų jis pagalvojo, kad nori tėvams padovanoti butą ir susitarė su K. J. dėl sandorio (t. 4, b. l. 107-108). Tuo tarpu V. L. duodama parodymus nurodė, jog jų sūnus A. L. nedalyvavo nei viename susitikime su pardavėjais, jis tik skolino pinigus. Taip pat pažymėtina, jog A. L. nurodo, kad tai jis K. J. dar prieš preliminarios sudarymą davė 7000 litų grynais, tuo tarpu G. ir V. L. nurodo, jog šiuos pinigus K. J. perdavė G. L.. Nesutampa G. L. ir V. L. parodymai ir dėl K. J. veiksmų gavus notarės pasiūlymą, jog pinigai būtų įnešti į jos depozitinę sąskaitą. G. L. nurodė, kad paskambinus K. J., šis atvažiavo pas notarę, kuri jam išdėstė planą, o jis sutiko ir nurodė, kad duos kreditorių sąrašą, t. y. parodė, jog jis tarėsi dėl kreditorinių reikalavimų patenkinimo per notarą galimybės. Tai, jog K. J. tarėsi su kreditoriais dėl galimybės susitarti dėl arešto, teismo posėdžio metu nurodė jo kreditorius liudytojas A. Š., kuris parodė, jog K. J. su juo bendravo, tarėsi, buvo aktyvus bei truputį mokėjo dalimis, K. J. jam davė susitarimo projektą, K. J. advokatas ruošė sutartį, kad jis sutinka nuimti areštą, jei bus tam tikra suma pervesta, tačiau sandoris neįvyko (t. 5, b. l. 105-107). Tuo tarpu V. L. teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, kad J. net nebandė tartis dėl kreditorinių reikalavimų patenkinimo per notarą.

47Nenuoseklūs nukentėjusiųjų ir jų sūnaus parodymai ir dėl galutinio atsiskaitymo su K. J.. G. L. pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jiems jau neva sužinojus apie buto areštą, praėjus kelioms savaitėms po to, kai buvo derinamas atsiskaitymas su K. J. kreditoriais per notarą, tačiau susitarti neišėjo, jam paskambino sūnus ir pasakė, kad sumokėjo likusią sumą K. J.. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji V. L. nurodė, jog iki 2013-02-27 preliminarios sutarties pakeitimo Nr. l pasirašymo, kuriame buvo nurodyta, kad K. ir Y. J. už perkamą butą yra pilnai atsiskaityta, jų sūnus A. L. sumokėjo likusią pinigų sumą už perkamą butą K. J.. Tuo tarpu pats A. L., duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog jis jokių pinigų K. J. nemokėjo (tai patvirtina ir K. J. parodymai), antroji atsiskaitymo dalis pagal žodinį susitarimą neva buvo įvykdyta tarpusavio užskaitymais Rusijos teritorijoje. Tokie nukentėjusiųjų parodymų neatitikimai dėl šiai bylai esminių aplinkybių – skirtingai nurodomos buto suradimo (nurodant, jog butas buvo atrastas per skelbimą, nors jį aptiko su pardavėju bendravęs nukentėjusiųjų sūnus), pirmosios namo apžiūros aplinkybės (kuomet agentė nurodė, jog butas areštuotas), prieštaringai pateikiamas jų sūnaus A. L. įsitraukimas atsiskaitant už būstą (jo dalyvavimas sumokant 7000 Lt avansą ir paskutinę dalį atliekant užskaitymą ir taip neva galutinai atsiskaitant su pardavėju), prieštaringai nurodomi veiksmai, kurių ėmėsi K. J. siekiant susitarimo su kreditoriais, juos vertinant kartu su nuosekliais K. ir Y. J. parodymais, kuriuos patvirtina liudytojų V. T. ir J. D. parodymai, kelia pagrįstų abejonių, ar iš tiesų nuo pat pradžių nukentėjusiesiems L. nebuvo atskleista, jog butas, kurį jie ketina įsigyti, yra areštuotas.

48Šias abejones sustiprina ir liudytojų parodymais bei objektyviais byloje surinktais duomenimis nustatytos aplinkybės, kurios atskleidžia, jog nukentėjusiųjų veiksmai tiek prieš sudarant preliminarią sutartį, tiek ir jos vykdymo metu, jei jiems būtų nežinoma apie buto areštą, laikytini ne tik aplaidžiais, tačiau ir nelogiškais, ir tuo pačiu, žinojimas apie turtui taikomus suvaržymus logiškai paaiškintų pirkėjų poelgius. Visų pirma pažymėtina, jog nors G. ir V. L. ir statybų verslu užsiimantis jų sūnus A. L., kuris padėjo susirasti namą bei atliko mokėjimus pardavėjui nurodo, jog neva nesidomėjo ir niekur netikrino, ar norimas įsigyti nekilnojamasis turtas, adresu ( - ), yra neįkeistas ir neareštuotas, tačiau ši aplinkybė, atsižvelgus į nukentėjusiųjų ir ypač jų sūnaus asmenines dalykines savybes, laikytina itin neįtikima – ketindami pirkti turtą už 650 000 Lt ir realiai sumokėdami už butą virš 300 000 Lt juos pervedant į Y. Y. sąskaitą, jie neva aklai pasitikėjo pardavėju (su kuriuo, G. L. teigimu, susipažino tik susisiekę pagal namo skelbimą) ir net nepasidomėjo, ar butas nėra suvaržytas. Akivaizdu, jog toks elgesys būtų itin aplaidus ir nerūpestingas. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 str. nekilnojamojo turto registro duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys yra vieši, išskyrus šio ir kitų įstatymų nustatytus apribojimus, todėl nukentėjusieji turėjo visas galimybes gauti registro duomenis, tačiau teigia, jog duomenų netikrino. Apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje padarė išvadą, jog iš G. L. parodymų matyti, kad jo sūnus A. L., su kuriuo artimai bendrauja ir tarėsi nekilnojamo turto pirkimo klausimais, užsiima verslu, statybomis, t. y. turi patirtį nekilnojamojo turto versle, todėl, jeigu būtų žinojęs apie perkamo buto areštą, būtų jo nepirkęs, ar nustatęs kitokias pirkimo sąlygas. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismo akcentuojama nukentėjusiųjų sūnaus patirtis, atvirkščiai, kelia pagrįstų abejonių ar jis, dirbdamas darbą, susijusį su nekilnojamuoju turtu, padėdamas tėvams įsigyti butą, šio buto suvaržymų nebūtų patikrinęs viešai prieinamuose registruose, ir neleidžia paneigti prielaidos, jog būtent dėl sūnaus turimos patirties nekilnojamojo turto srityje galėjo būti priimtas sprendimas pasiūlyti tėvams pirkti areštuotą butą Palangoje, taip siekiant už priimtiną kainą, mokant dalimis įsigyti vertingą nekilnojamąjį turtą prestižinėje vietoje Palangoje.

49Didelių abejonių kelia ir G. ir V. L. nurodomos apsilankymo pas notarę J. D. ir sprendimo nepasirašyti pas ją preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties priėmimo motyvai ir aplinkybės. G. L., duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl preliminarios sutarties sudarymo jie buvo nuvykę pas notarę J. D., kur pasidomėjo, kokią juridinę reikšmę turi preliminari sutartis, pasirašyta pas notarą ir pasirašyta be notaro, notarė paaiškino, jog preliminari sutartis, pasirašyta tiek pas notarą, tiek be notaro, turi vienodą juridinę galią, tačiau jei preliminari sutartis būtų buvusi rašoma pas notarą, tada ji sakė, kad kokias dvi dienas tikrins buto savininko pateiktus buto dokumentus, o paskui paruoštų preliminarią sutartį, be to, ši notarės paslauga mokama, todėl jis nusprendė preliminarią sutartį pasirašyti be notaro, ir K. J. sumokėjo 7000 litų preliminariai sutarčiai paruošti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal tuo metu galiojusį LR Teisingumo ministro 1996 m. rugsėjo 12 d. įsakymą dėl notarų imamo atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas laikinųjų dydžių patvirtinimo Nr. 57 (LR Teisingumo ministro 2008 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 1R-69 redakcija), notarui už preliminariosios sutarties patvirtinimą mokama 80–300 Lt (5.1. p.). Be to, G. L. parodė, jog notarė patikino, kad už šią sumą ji ne tik paruoš preliminarią sutartį, tačiau ir patikrins buto savininko pateiktus buto dokumentus. Iš minėtų nukentėjusiojo parodymų matyti, jog jo pasirinkimas, jau atėjus pas notarę ir išsiaiškinus visas aplinkybes, visgi nesudaryti preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties pas notarą, akivaizdžiai negalėjo būti nulemtas notaro taikomų įkainių už paslaugas (o būtent tokią priežastį nurodo G. L.), nes jie buvo ženkliai mažesni, nei jis sumokėjo K. J. už preliminarios sutarties rengimą. Kita vertus, tokie nukentėjusiųjų veiksmai – jie su pardavėju atėjo pas notarą, išsiaiškino, jog notariškai patvirtintos preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties juridinė galia tokia pati, kaip ir nepatvirtintos, sužinojo, jog notaras gali patikrinti nekilnojamojo turto dokumentus bei paruošti sutartį už ne didesnę kaip 300 Lt kainą, tačiau nepaisant to, nusprendė notaro paslaugomis nesinaudoti ir pasirašinėti paprastos rašytinės formos preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, gali būti logiškai paaiškinami tik tuo, jog jie jau žinojo, kad turtas yra areštuotas, ir todėl nepageidavo, kad notaras patikrintų turto būklę ir paruoštų preliminarią sutartį. Akivaizdu, jog tai atitiktų notarės liudytojos J. D. pirmos instancijos teismo posėdžio metu patvirtintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose ji nurodė, kad dalyvaujantieji pokalbyje buvo informuoti, kad kol nuo buto nebus nuimti areštai, tol preliminarios sutarties ar pirkimo – pardavimo sutarties notarai netvirtins, nes pirmiausia reikia atsiskaityti su kreditoriais, kad būtų nuimti areštai (t. 1, b. l. 105-106, 107-108). Akivaizdu, jog jei nukentėjusieji prieš preliminarios sutarties sudarymą būtų nežinoję apie areštą, jie būtų sudarę preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį pas notarą, taip išleisdami ženkliai mažesnę sumą, bei užsitikrindami oficialias notarės garantijas, jog butas nėra areštuotas ir kitaip suvaržytas, tačiau jie pasirinko kitą, jų neapsaugantį ir ženkliai (daugiau nei 20 kartų) brangesnį veikimo būdą – pavedė K. J. paprašyti pažįstamo teisininko paruošti preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties projektą, kurį jie dar kelis kartus koregavo prieš pasirašydami ir užtruko ilgiau, nei tai žadėjo padaryti notarė. Šių išvardytų aplinkybių analizė taip pat nepašalina pagrįstų abejonių, ar iš tiesų L. nebuvo informuoti ir jie nežinojo apie turto, esančio ( - ), areštą.

50Pagrindą abejoti L. pozicija, jog jiems nebuvo pranešta apie tai, kad jų norimas įsigyti turtas yra suvaržytas areštais, taip pat duoda ir jų veiksmai sumokant avansą K. J., atliekant paskutinį mokėjimą pagal preliminarią sutartį, preliminarios sutarties pakeitimai ir jų turinys, bei nukentėjusiųjų veiksmai, kurie buvo padaryti neva jau sužinojus, kad turtas yra areštuotas. Iš bylos duomenų matyti, jog ženklus avansas – 130216 litų į Y. Y. sąskaitą buvo pervestas 2011-05-04, o preliminarioji buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta tik 2011-05-18. Ši aplinkybė atskleidžia, jog dėl šios sumos pervedimo L. negalėjo būti suklaidinti aplinkybių, nurodytų (ar nutylėtų) preliminarioje buto pirkimo-pardavimo sutartyje, kaip tai suformuluota kaltinime – ši sutartis dar apskritai net nebuvo sudaryta. Kita vertus, toks perkančių asmenų skubėjimas, net nesudarius preliminarios sutarties sumokėti 20% pagrindinės sutarties sumos, rodo jų įsitikinimą, jog jie žino visą informaciją apie parduodamą turtą – akivaizdu, jog L. žinant apie turto areštą, ir tikintis, jog jų sumokėti pinigai K. J. greičiau padės išspręsti jo finansines problemas ir panaikinti buto areštą, jie neturėjo priežasties laukti preliminarios sutarties pasirašymo. Atkreiptinas dėmesys, jog pats G. L. duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad pinigus pervedė sūnaus prašymu, nes šis pasakė, jog A. J. reikia pinigų ir jis reikalauja avanso. Akivaizdu, jog toks nukentėjusiųjų skubotas elgesys – avanso, kurio suma sudarė penktadalį viso turto vertės pervedimas net nesudarius preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo-paravimo sutarties su pardavėju po to, kai jų sūnus pasakė, kad K. J. reikia pinigų, jiems neva nežinant apie turto areštą būtų itin neatsargus ir nelogiškas, kas taip pat sustiprina abejonę, jog L. žinojo apie K. J. finansines problemas, jų norimam įsigyti turtui taikomą areštą, ir būtent dėl to sutiko skubiai pervesti avansą nesudarius preliminarios sutarties.

51Su tokia nukentėjusiųjų skuba kuo greičiau pervesti avansą nesuderinama ir tolesnė įvykių eiga, iš kurios matyti, jog po to nebuvo imamasi jokių skubių veiksmų, nukentėjusieji su tuo sutiko ir itin ilgai laukė nereikšdami jokių pretenzijų: 2011-05-18 pasirašytoje preliminarioje sutartyje buvo numatytas ilgesnis nei 7 mėnesių terminas (iki 2011-12-31) sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau šiuo laikotarpiu nukentėjusieji tik pervedė dar vieną avansą (2011-10-12 sumokėti 169000 Lt) ir savo vardu 2011-10-17 išsirūpino notariškai patvirtintą įgaliojimą atlikti veiksmus, susijusius su buto rekonstrukcija, ir daugiau šiuo laikotarpiu nieko reikšmingo neįvyko. Iš notarės liudytojos J. D. parodymų pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, jog šio įgaliojimo išdavimo metu ji tikrai informavo G. L., jog butas yra areštuotas. Šiuos jos parodymus patvirtina VĮ Registrų centro saugos įgaliotinio tarnybos rašte pateikta informacija apie vartotojus, peržiūrėjusius nekilnojamojo turto, esančio ( - ), duomenis, kurie rodo, kad Palangos miesto 2-ojo notaro biuro notarė J. D. atliko paiešką registro išrašo formavimui 2011-10-17 10.23 val. (t. 2, b. l. 84-114). Tačiau nei po šios datos, nei po 2011-12-31, kai pagrindinė buto pirkimo-paradavimo sutartis taip ir nebuvo sudaryta, nukentėjusieji nesiėmė jokių veiksmų, ir kaip matyti iš byloje pareikšto civilinio ieškinio, savo lėšomis toliau gerino planuojamo įsigyti būsto, esančio ( - ), būklę, ir taip elgėsi ne tik iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, kuomet, jų teigimu, jie pirmą kartą sužinojo apie egzistuojančius buto areštus, tačiau ir po to: A. L. neva galutinai atsiskaitė, K. J. 2012-11-02 įskaitydamas jų tarpusavio skolą, G. ir V. L. toliau atliko įsigyjamo buto remontą (2013-03-22, 2013-05-21, 2013-06-03, 2013-10-17 sutartys bei apmokėjimai), 2013-02-27 ir 2013-04-25 buvo pasirašyti preliminarios sutarties pakeitimai, kurie numatė vėlesnius pagrindinės sutarties sudarymo terminus. Šios aplinkybės rodo, kad taip skubiai sumokėję pirmąją įmoką už butą (2011-05-04), vėliau nukentėjusieji sutiko daugiau kaip dvejus metus laukti iki pagrindinės sutarties pasirašymo (paskutinis preliminarios sutarties pakeitimas pasirašytas 2013-04-25 numatė, jog butas turi būti parduotas iki 2015-05-08), ir nesiėmė jokių teisinių priemonių ir veiksmų pagreitinti buto pardavimo procesą, ar pareikalauti gražinti sumokėtus pinigus. Tai taip pat suponuoja išvadą, kad nukentėjusiesiems galėjo nuo pat pradžių būti žinoma, jog parduodamas butas yra areštuotas, ir K. J. reikia laiko, kad jis atsiskaitytų su kreditoriais ir buto areštai būtų panaikinti. Šiame kontekste paminėtina, kad nors apylinkės teismas akcentavo, jog aplinkybę, kad K. J. nutylėjo apie parduodamo buto areštą, patvirtina tai, jog preliminarioje sutartyje tai nebuvo nurodyta, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė neminima ir 2013-02-27 bei 2013-04-25 pasirašytuose preliminarios sutarties pakeitimuose, kuomet nukentėjusieji neneigia žinoję apie buto suvaržymus, taigi turto arešto nenurodymas pirminėje preliminarioje sutartyje pats savaime dar neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusiesiems apie šį faktą nebuvo žinoma, ar kad ši informacija apie areštus buvo slepiama nuo nukentėjusiųjų.

52Teisėjų kolegija pažymi, kad įtraukimo į nenaudingą sandorį bylose apgaulei nustatyti taikytinas ne tik kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus, bet ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, kaltininko naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013). Tai reiškia, kad nukentėjusiojo veiksmus konkrečioje situacijoje taip pat reikia vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Protingas elgesys įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, įvertinti tokių sandorių finansinę riziką, kreiptis pagalbos į atitinkamas teisines institucijas, kurios galėtų suteikti teisinę pagalbą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K–410/2014). Šiuo atveju nukentėjusieji L. teigia, jog nei jie, nei jų sūnus A. L. prieš pervedant didelę dalį buto vertės atitinkančius avansus, bei pasirašant preliminarią sutartį nepasidomėjo, ar jų norimam įsigyti turtui netaikomas areštas. Be to, jie, galėdami pasirinkti protingą ir jų teises maksimaliai apsaugantį elgesio būdą – sudaryti preliminarią sutartį pas notarę, kas būtų kainavę ženkliai pigiau ir būtų atliekama greičiau, notarei nurodžius, jog dvi dienas būtų nuodugniai tikrinami buto dokumentai, nukentėjusieji nusprendė tokia galimybe nepasinaudoti. K. J. nevykdant preliminarios sutarties ir iki 2011-12-31 nesudarius pagrindinės buto pirkimo – pardavimo sutarties, nukentėjusieji negynė savo pažeistų teisių ir, kaip jie teigia, toliau investavo savo pinigus į buto remontą. Be to, net sužinoję apie butui taikomus areštus, jie nesiėmė jokių teisinių priemonių ir toliau savo lėšomis remontavo butą, galutinai atsiskaitė su pardavėju, be to, sudarė preliminarios sutarties pakeitimus, kuriuose nebuvo net užsimenama apie naujai paaiškėjusią aplinkybę – butui taikomą areštą. Akivaizdu, jog nukentėjusieji ne tik ilgą laiką pakankamai nesirūpino savo sumokėtais pinigais ir kodėl nesudaroma pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau ir nesistengė susigražinti sumokėtų pinigų ir savo pažeistų teisių nebandė ginti civilinės teisės priemonėmis. Akivaizdu, jog toks nukentėjusiųjų elgesys buvo nulemtas ne K. J. apgaulingų veiksmų, bet nukentėjusiųjų aplaidumo ir siekio įsigyti butą, o ne atgauti K. J. sumokėtus pinigus (tokią galimybę numatė tiek CK, tiek ir tarp šalių sudaryta preliminari pirkimo – pardavimo sutartis (5.1 p. p.)). Iš to seka, kad esminis elementas, nulėmęs nukentėjusiųjų L. civilinių teisių gynybos apsunkinimą, buvo ne K. J. veiksmai, kaip tai skundžiamame nuosprendyje konstatavo apylinkės teismas, tačiau pačių nukentėjusiųjų neveiklumas. Net ir tuomet, kai nukentėjusiųjų teigimu, jiems tapo aišku, jog butas areštuotas, jie toliau gerino turtą ir galutinai atsiskaitė su K. J.. Tuo pačiu pastebėtina, jog iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, jog šalių ginčas šiuo metu yra nagrinėjamas ir civiline tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusiųjų pažeistų teisių iš tiesų neįmanoma apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, o nukentėjusiųjų pasirinktas civilinių teisinių santykių kriminalizavimo kelias atitinka susiklosčiusią situaciją.

53Apibendrinant išvardytą matyti, jog nukentėjusiųjų V. ir G. L. ir jų sūnaus A. L. parodymai dėl esminių šios bylos aplinkybių yra prieštaringi, jie neatitinka ir liudytojų V. T. bei J. D. parodymų, be to, aptarti nukentėjusiųjų ir jų sūnaus veiksmai dar neva nežinant apie areštą sumokant avansą, pasirašant preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, gerinant neįsigyto nekilnojamojo turto būklę, ir šių veiksmų nenutrūkstama tąsa po jų deklaruojamo sužinojimo apie areštą (toliau vykdomas buto remontas, sūnaus įvykdomas užskaitymas visiškai atsiskaitant su K. J. už areštuotą butą, preliminarios sutarties pakeitimų pasirašymas nenurodant, kad butas yra areštuotas), kelia pagrįstą ir byloje surinktais įrodymais nepašalintą abejonę dėl jų deklaruojamo nežinojimo apie buto areštą. Visos šios aplinkybės rodo, jog byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie neginčijamai paneigtų nuteistojo versiją, kad jis nuo pat pradžių informavo V. ir G. L., jog nekilnojamas turtas yra areštuotas, ir tik gavęs iš jų pinigus, jis galės panaikinti turto suvaržymus ir parduoti jiems nekilnojamą turtą.

54BK 255 str. 1 d. nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajam akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, tai yra savotiški teisiniai rėmai, į kuriuos teismas turi orientuotis nagrinėdamas bylą. BK 256 str. 1 d. inter alia numatyta, jog prokuroras ar nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nukentėjusiuosius viso bylos nagrinėjimo metu atstovavo kvalifikuotas teisininkas - advokatas, tačiau jie nesinaudojo įstatymo suteikta teise ir neteikė prašymo pakeisti kaltinimą ar jame nurodytas faktines aplinkybes, taigi sutiko su kaltinimu ir jame išdėstytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, jog K. J. nebuvo kaltinamas ir jam nebuvo inkriminuota, jog jis panaudodamas apgaulę, kuri pasireiškė apgaulingu žadėjimu atsiskaityti su kreditoriais ir atlaisvinti namą nuo arešto iki 2012 m., kai neva G. L. sužinojo apie jo ketinamam įsigyti nekilnojamam turtui taikomus areštus, pasisavino jam perduotas pinigines lėšas (7000 litų už preliminarios buto pirkimo – pardavimo sutarties ruošimą, 130 216 litų sumą, pervestą 2011-05-04, ir 169 000 litų, pervestus 2011-10-12). Iš kaltinimo konstrukcijos matyti, jog K. J. dėl sukčiavimo G. L. atžvilgiu buvo nuteistas ir dėl to (be nutylėjimo apie butui taikomą areštą iki 2012 m.), jog 2012 m. G. L. sužinojus, kad pagal 2011-05-18 preliminarią buto, adresu ( - ), pirkimo – pardavimo sutartį, įgyjamas butas yra areštuotas bei sutarus su K. J. dėl jo atsiskaitymo su kreditoriais, dėl galimybės panaikinti buto areštą, K. J., apgaule pažadėdamas G. L. atsikaityti su kreditoriais, iš G. L. įgijo 344 084 litus, tačiau su kreditoriais neatsiskaitė. Taigi iš kaltinimo seka, jog K. J. iki 2012 m. naudota pasyvi apgaulė, nutylint nukentėjusiajam apie esmines aplinkybes ir taip juos neva įtraukiant į nenaudingą sandorį, 2012 m. G. L. sužinojus apie buto areštą perauga į aktyviąją – K. J. neva įtikina G. L. dėl to, jog egzistuoja galimybė panaikinti areštus, gauna iš jo dar 344 084 litus, kurie, kaip neva buvo pažadėta, turėjo būti skirti atsiskaityti su kreditoriais, tačiau K. J. su kreditoriais neatsikaito, ir tokiu būdu sukčiauja prieš nukentėjusįjį G. L.. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, negali sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje esantys duomenys neginčytinai patvirtina, jog K. J. 2012 m., po to, kai G. L. neva sužinojo apie buto areštą, sukčiavo prieš G. L. šiomis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

55Visų pirma pastebėtina, jog iš bylos duomenų matyti, kad po to, kai K. J. buvo pervesti pinigai iki to laiko, kuomet G. L. neva sužinojo apie butui taikomą areštą, su K. J. atsiskaitė A. L., kuris tik po atsiskaitymo apie tai informavo savo tėvą G. L., be to, K. J. realiai nebuvo sumokėti pinigai (grynais ar bankiniu pavedimu), kuriais K. J. būtų turėjęs galimybę atsiskaityti su kreditoriais, o to nepadaręs – apgauti nukentėjusiuosius. Duodamas parodymus apie antrąją sandorio dalį, kuomet buvo mokami pinigai K. J. neva tikint šio asmens pažadu, jog jis atsiskaitys su kreditoriais, G. L. pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog jam sužinojus apie buto areštą, notarė pasiūlė įnešti pinigus į jos sąskaitą, ir ji sudarys sutartį bei atsiskaitys su K. J. kreditoriais, po ko bus nuimti areštai. Paskambino K. J. ir jis atvažiavo pas notarę. Notarė jam išdėstė planą, jis sutiko ir nurodė, kad duos kreditorių sąrašą. Praėjus kelioms savaitėms, K. J. sąrašo nepateikė ir nepasirodė, tik nurodė, kad yra jūroje. Tada paskambino sūnus ir pasakė, kad sumokėjo likusią sumą (t. 5, b. l. 57-60). Šie nukentėjusiojo parodymai visų pirma atskleidžia, jog su K. J. neva buvo atsikaityta tuo metu, kai dar tik buvo derinamas planas atlikti atsiskaitymus per notarę, taip užtikrinant, jog nukentėjusiųjų sumokėti pinigai pasieks K. J. kreditorius ir leis pašalinti turto suvaržymus, t. y. su K. J. buvo atsiskaityta dar nepasiekus susitarimo, jog šie pinigai bus iškart sumokami kreditoriams. Toks nukentėjusiųjų elgesys vėlgi laikytinas neapdairiu, nerūpestingu bei jų nurodomomis aplinkybėmis nepaaiškinamu – neva jie, žinodami, kad K. J. turtas areštuotas, norėdami, kad jų sumokėtais pinigais būtų atsiskaitoma su K. J. kreditoriais ir taip pašalinamas turto suvaržymas, nelaukę susitarimo dėl atsiskaitymo su kreditoriais per notarą, kas garantuotų jų teisių ir mokamų pinigų apsaugą, atsiskaito su K. J.. Akivaizdu, jog tuo atveju, jei nukentėjusiųjų tikrasis veikimo tikslas būtų siekis, jog jų pinigai iš karto būtų perduoti K. J. kreditoriams, jie būtų pasirinkę notaro siūlomą variantą. Tačiau šiuo atveju, nelaukiant susitarimo, buvo pasirinktas rizikingiausias variantas – atsiskaityti su K. J., kuris jau buvo gavęs beveik pusę sumos už parduodamą butą, tačiau šių pinigų nepanaudojęs sumokėti kreditoriams, tiesiogiai, jam neva panaudojant esminę apgaulę prieš G. L. ir taip suklaidinant nukentėjusiuosius jiems nurodant, kad dabar jis tikrai atsiskaitys su kreditoriais. Įvardyta aplinkybė kelia pagrįstą abejonę, ar atliekant paskutinį atsiskaitymą nukentėjusiesiems K. J. pažadėjo, jog šie pinigai bus panaudoti atsiskaityti su kreditoriais, o ne, pavyzdžiui, panaudoti gelbėti jo verslui (kaip ir prieš tai į jo žmonos sąskaitą pervestos sumos), kuris padės uždirbti daugiau pinigų ir tuomet bus galima atsiskaityti su visais kreditoriais.

56Šiame kontekste taip pat pastebėtina, jog chronologiškai analizuojant buto, esančio ( - ), areštų istoriją, ir lyginant ją su nukentėjusiųjų veiksmais matyti, kad nukentėjusieji neturėjo jokių pagrįstų prielaidų manyti, kad jų sumokami pinigai bus pakankami atsiskaityti su K. J. kreditoriais, ar kad K. J. šiuos pinigus panaudos šiems atsiskaitymams. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (t. 1, b. 1. 18-24) ir Turto arešto aktų registro išrašo (t. 1, b. 1. 48-59) matyti, jog jau tariantis dėl buto pardavimo, jis buvo suvaržytas keliais areštais (2010-09-10, 2011-02-08, 2011-03-11 areštai), tačiau po to, kai nukentėjusieji 2011-05-04 pervesdami į Y. Y. sąskaitą sumokėjo viso 130216 litų avanso, 2011-07-19 jis buvo dar kartą areštuotas (arešto suma 193125,47 Lt), o po to, kai remiantis notarės liudytojos J. D. parodymais nukentėjusieji buvo tikrai informuoti apie buto areštus 2011-10-17, butas buvo dar kartą areštuotas 2012-08-27 (arešto suma 52500 litų). Akivaizdu, jog nukentėjusiesiems matant, jog jiems sumokėjus beveik pusę norimo įsigyti buto vertės K. J., buto areštų skaičius ne tik kad nemažėjo, t. y. nebuvo atsikaityta su egzistavusiais kreditoriais, tačiau ir paaugo beveik 250000 litų sumai, jų apsisprendimas sumokėti likusią sumą tiesiogiai K. J., neva jam žadant ir jiems patikint, kad pinigai bus panaudoti atsiskaitant su kreditoriais, nesirenkant galimybės per notarą tiesiogiai atsiskaityti su kreditoriais kelia didelių abejonių. Kita vertus, toks jų tikėjimas K. J. galėjo būti nulemtas ir gali būti paaiškinamas ne šio asmens panaudota esmine apgaule, neva jis šiuos pinigus panaudos atsiskaitymui su kreditoriaus ir nukentėjusiųjų patiklumu, bet jo bendrais verslo reikalais su nukentėjusiųjų sūnumi A. L. (apie juos duodami parodymus nurodo tiek A. L., tiek ir K. J.). Akivaizdu, jog tuo atveju, jei nukentėjusieji žinojo, kad K. J. panaudos pinigus verslui, tikėjo K. J. ir jų sūnaus verslo sėkme ir tuo, kad jų sumokėti pinigai bus sėkmingai investuoti, o gauta investicijų grąža bus panaudota atsiskaityti su K. J. kreditoriais, būtent tai, o ne nuteistojo panaudota apgaulė galėjo nulemti jų atsiskaitymus su K. J.. Aplinkybė, kad K. J. nepavyko jo verslas ir žadėtų pinigų jis neuždirbo, pati savaime tokių jo veiksmų gaunant nukentėjusiųjų pinigus nedaro nusikalstamais. Sukčiavimo esmė yra nėra vien formalus apgaulės konstatavimas kaltinamojo veiksmuose, bet ir jo tyčios kryptingumo nustatymas, kuris turi būti susijęs su apgaulės fakto panaudojimu pasisavinant turtą. Matyti, jog K. J., tiek tardamasis su nukentėjusiaisiais, tiek pasirašydamas preliminarią sutartį ar sutikdamas su A. L. pasiūlytu abipusiu įskaitymu (taip realiai net negaudamas pinigų), turėjo tikslą ne neteisėtai pasisavinti nukentėjusiųjų pinigus, tačiau užskaityti dalį savo skolų (A. L.) ir gauti daugiau laiko atgaivinti savo verslą, iš verslo gautais pinigais atsiskaitant su kreditoriais, tokiu būdu išlaisvinti butą nuo suvaržymų ir jį parduoti L., sau pačiam išlaikant galimybę toliau vystyti verslą.

57Kita vertus, analizuojant nukentėjusiojo G. L. ir jo sūnaus liudytojo A. L. parodymus matyti, jog G. L. apskritai neprašė sūnaus galutinai atsiskaityti su K. J.. Kaip matyti iš G. L. parodymų, jam bandant nesėkmingai susisiekti su K. J. dėl atsiskaitymo su jo kreditoriais per notarą, jam paskambino sūnus ir pasakė, jog užbaigė mokėjimus, savo iniciatyva atsiskaitydamas su K. J., sumokėdamas jam 344 084 litų. Ši aplinkybė atskleidžia, jog K. J. negalėjo panaudoti esminės apgaulės (kurios turinį sudaro pažadėjimas gautus pinigus iš karto sumokėti kreditoriams) prieš G. L. ir taip iš jo gauti šią pinigų sumą, nes atsiskaityti su K. J. buvo asmeninis nukentėjusiųjų sūnaus A. L. sprendimas, jo iniciatyva, jis tai padarė neprašomas tėvo – atvirkščiai, G. L. buvo staigmena, kad sūnus atsiskaitė su K. J., todėl negalima laikyti, jog šis atsiskaitymas buvo nulemtas K. J. nusikalstamų veiksmų (apgaulės) prieš G. L., kaip tai suformuluota kaltinime. Akivaizdu, jog net ir tuo atveju, jei K. J. būtų žadėjęs G. L., jog jo sumokėti pinigai bus panaudoti atsiskaitant su kreditoriais, tačiau nustačius, jog su juo atsiskaitė A. L., kuris tai nusprendė padaryti savo iniciatyva, o ne prašomas K. J. suklaidinto tėvo, negalima konstatuoti, jog A. L. sumokėti pinigai buvo užvaldyti K. J. panaudojant apgaulę prieš G. L., kaip taip nurodyta kaltinime.

58Be to, kaip jau minėta, antrasis atsiskaitymas buvo atliktas ne realiai sumokant pinigus K. J. (grynaisiais ar pavedimu), tačiau užskaitant abipuses jo ir A. L. skolas. Duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiųjų sūnus liudytojas A. L. nurodė, kad kai sužinojo apie areštą, K. J. pasiūlė verslo projektą tarpusavio atsiskaitymais Rusijos teritorijoje. Buvo pasirašyti kiti dokumentai, o vekselį išrašė K. J.. Šis verslo projektas nepasisekė. Vekselio turinys, kad K. J. pasižada atiduoti jam sumą pinigų už tą sandorį, kuris buvo pasirašytas Rusijoje. Kas susiję su šiuo sandoriu, tai antroji atsiskaitymo dalis pagal žodinį susitarimą buvo įvykdyta tarpusavio užskaitymais Rusijos teritorijoje (t. 5, b. l. 105-107). Ši aplinkybė taip pat atskleidžia, jog tokiu būdu, atsiskaitant su K. J., t. y. tiesiog panaikinant jo skolą A. L. abipusiu užskaitymu, K. J. realiai negavo pinigų, kuriais jis būtų galėjęs disponuoti, ir kurie būtų leidę jam atsiskaityti su namą areštavusiais kreditoriais. Atvirkščiai, atliekant tokio pobūdžio skolų užskaitymą, K. J. tiesiog atsiskaitė su savo kreditoriumi A. L., kuriam jis buvo skolingas dėl verslo reikalų Rusijos teritorijoje. Akivaizdu, jog negaudamas jokių grynų pinigų, o sutikdamas, kad jo skola A. L. būtų užskaityta suma, kurią už butą jam turėjo sumokėti A. L. tėvai, K. J. neturėjo jokių prielaidų ir galimybių žadėti, o nukentėjusieji – tikėti, jog šie pinigai bus panaudoti dar ir atsiskaitant su kitais kreditoriais, nes jis šių pinigų realiai negavo. Visos išvardytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, ar K. J. iš G. L. įgijo 344 084 litus, jam apgaule pažadėdamas atsikaityti su kreditoriais, panaikinti buto suvaržymus, ir taip pašalinti kliūtis parduoti šį nekilnojamą turtą G. ir V. L..

59Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymą baudžiamajame procese.

60Kaip jau minėta, jokių kitų objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie galėtų neginčijamai patvirtinti, jog K. J. panaudojo apgaulę prieš V. ir G. L., nutylėdamas informaciją, jog jam ir sutuoktinei Y. Y. bendros nuosavybės teise priklausantis butas, adresu ( - ), areštuotas antstolių, byloje nesurinkta. Versija, kurios K. J. nuosekliai laikėsi viso ikiteisminio tyrimo metu, ir kurią patvirtina jo žmonos išteisintosios Y. Y. parodymai, liudytojų V. T. bei J. D. parodymai, byloje esantys dokumentai, kad K. J. nuo pat pradžių informavo nukentėjusiuosius, jog butas yra areštuotas, ir prieš parduodant butą jis turės atsiskaityti su kreditoriais, kad antstolis panaikintų areštą, kad šią informaciją nurodė ir sudarydamas sandorį neturėjo nusikalstamų ketinimų, t. y. jog prieš nukentėjusiuosius nebuvo panaudota esminė apgaulė, lieka nepaneigta. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kurie neginčytinai patvirtintų ir antrąją kaltinimo K. J. dalį, jog jis, apgaule pažadėdamas G. L. atsikaityti su kreditoriais, iš jo įgijo 344 084 litus, tačiau su kreditoriais neatsiskaitė. Liudytojo A. L., nukentėjusiojo G. L. ir nuteistojo K. J. parodymais, byloje esančia rašytine medžiaga nustatyta, jog šiuos pinigus K. J. be G. L. žinios ir leidimo sumokėjo nukentėjusiųjų sūnus A. L., pinigai buvo sumokėti atliekant abipusį A. L. ir K. J. skolų užskaitymą, K. J. realiai nesumokant jokių pinigų, šis atsiskaitymas įvyko G. L. dar tik derinant galimą susitarimą atsiskaityti su K. J. kreditoriais per notarą, tačiau jo nepasirašius. Šios aplinkybės patvirtina K. J. versiją, kad J. realiai negavus jokių likusių pinigų už parduodamą butą, jie nežadėjo ir negalėjo žadėti, kad pinigus (kurių negavo) panaudos atsiskaitymams su kreditoriais, t. y. kad nebuvo net prielaidų panaudoti apgaulę prieš nukentėjusiuosius, ir nepašalina abejonės, jog K. J. nesukčiavo prieš nukentėjusiuosius.

61Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014, 2K-84/2014). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo. Akivaizdu, jog byloje nepaneigta K. J. versija, jog pirkėjai žinojo apie buto, esančio ( - ) areštą, jie nebuvo apgauti ir tokiu būdu juos suklaidinant įtraukti į jiems nenaudingą sandorį, ir patys savo valia priėmė sprendimą įsigyti areštuotą butą, bei tai, jog jis nežadėjo G. L., kad galutinai su juo atsiskaičius, jam sumokėjus 344 084 litus, jis šiuos pinigus sumokės savo kreditoriams, nes šių pinigų jis realiai net negavo, ir panaudoti atsiskaitymams su butą areštavusiais kreditoriais negalėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo išnaudotos visos galimybės prieštaravimams, neaiškumams ir abejonėms dėl nukentėjusiųjų informavimo apie parduodamam nekilnojamajam turtui taikomus suvaržymus ir K. J. pažadėjimo G. L. panaudoti pinigus atsiskaityti su kreditoriais, pašalinti, tačiau to padaryti ir nustatyti, ar K. J. nutylėjo apie parduodamo buto areštą pirkėjams, ir ar gavo pinigus pažadėjęs, jog jie bus panaudoti atsiskaityti su kreditoriais, nepavyko.

62Baudžiamosios teisės priemonės yra „ultima ratio“ (kraštutinės priemonės), kai dėl tyčinių kaltininko veiksmų kitomis teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos nukentėjusiojo teisės. Baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju turėtų atsirasti tik tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo negali apginti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pabrėžė, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės bylos Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Tai derinasi ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan. – K. T. 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju be pagrindo taikė baudžiamąją atsakomybę, kuri yra taikoma tuomet, kai bet kokiomis kitomis teisinėmis priemonėmis neįmanoma apsaugoti teisinių gėrių. Sutarties nevykdymo teisiniai padariniai – sutartinė civilinė atsakomybė – kyla, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 str. 3 d.). Šioje byloje nenustatyta, jog preliminari buto pirkimo – pardavimo sutartis tarp nukentėjusiųjų ir K. ir Y. J. buvo sudaryta panaudojant esminę apgaulę, ir taip įtraukiant nukentėjusiuosius į jiems nenaudingą sandorį, ar kad vėliau esminė apgaulė buvo panaudota nurodant, jog gauti pinigai bus panaudoti atsiskaityti su kreditoriais ir taip sukčiaujant gaunant dalį atsiskaitymo už nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija nemano, jog nagrinėjamoje byloje nustatyti K. J. veiksmai, kuriais jis pažeidė preliminarios sutarties sąlygas, ir joje numatytais terminais nesudarė pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties, nepašalino parduodamam turtui taikomų suvaržymų, sudaro pagrindą civilinių teisinių santykių transformacijai į baudžiamuosius teisinius santykius, kadangi jo teisei priešingas elgesys (sutartyje numatyto termino nesilaikymas) iš esmės neapsunkino nukentėjusiųjų galimybių pažeistą teisę ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis bei nepavertė jos neįmanoma realizuoti. Atvirkščiai – K. J. nuo nukentėjusiųjų nepasislėpė, su jais derėjosi, ieškojo būdų įvykdyti sutartį, nukentėjusiesiems buvo žinomi jo kontaktiniai duomenys ir rekvizitai, be to, K. J. bendravo su nukentėjusiųjų sūnumi, jam 2012-11-02 išdavė vekselį. Visos šios aplinkybės atskleidžia, jog nukentėjusiųjų galimybės ginti savo pažeistas teises civiline tvarka nebuvo apsunkintos. Tą patvirtina ir aplinkybė, jog Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1448-112/2014 pagal ieškovo G. L. ieškinį atsakovams K. J. ir Y. Y. dėl avanso grąžinimo, bei pagal ieškovo K. J. ieškinį atsakovui A. L. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, t. y. abi šalys šiuo metu gina savo teises civiliniame procese.

63Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, taip pat remiantis tuo, kad visi neaiškumai vertinami kaltinamojo naudai, o šių neaiškumų nėra įmanoma pašalinti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino K. J. atliktus veiksmus, juos dirbtinai kriminalizavo netinkamai įvertindamas byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su K. ir Y. J. ir V. ir G. L. preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymu, jos vykdymu ir tolimesniais K. J. veiksmais, nepakankamai atsižvelgė į nukentėjusiųjų abejingumą ir ilgą laiką trukusį nerūpestingumą, klaidingai nustatė K. J. veikoje buvus esminę apgaulę nutylint apie butui taikomus areštus sudarant preliminarią sutartį, ir vėliau piktnaudžiavus pasitikėjimu tikinant, jog mokami pinigai bus sumokami kreditoriams, todėl priėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį K. J. atžvilgiu. Kaltinamojo K. J. apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo K. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d. išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

64Nukentėjusieji apeliaciniu skundu nesutinka su Y. Y. išteisinimu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., nes ji buvo sukčiavimo nusikalstamos veikos bendrininkė, kuri veikė kartu su savo vyru K. J.: ji neva nutylėjo informaciją, kad G. L. parduodamas butas yra areštuotas, be to, bendrininkavo jos vyrui apgaule pažadant G. L. atsiskaityti su savo kreditoriais. Šioje byloje aptariant K. J. kaltės klausimą buvo nustatyta, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie neginčytinai patvirtintų, jog nukentėjusieji G. ir V. L. nežinojo apie jų žadamam įsigyti turtui taikomus areštus, taip pat, kad G. L. buvo pažadėta, jog visiškai atsiskaitant su K. J., perduotais pinigais bus atsiskaitoma su butą areštavusiais kreditoriais, t. y. nenustatyta, jog prieš nukentėjusiuosius buvo panaudota esminė apgaulė. Šioje byloje kaltinimas pagal BK 182 str. 2 d. K. J. ir Y. Y. buvo pareikštas kaip bendrininkams, veikusiems bendrininkų grupe, jiems buvo inkriminuotas analogiškais nusikalstamos veikos požymiais pasireiškęs sukčiavimas. Anksčiau išsamiai išdėstytais argumentais konstatavus, jog neįrodyta, kad prieš G. ir V. L. buvo panaudota esminė apgaulė ir K. J. padarė nusikalstamą veiką, nebekartojant tų pačių argumentų konstatuotina, jog šios nusikalstamos veikos nepadarė ir Y. Y.. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nors nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde akcentuojama, kad Y. Y. veikla išsiskyrė tuo, jog ji į jos sąskaitą pervestus pinigus atidavė savo vyrui K. J., o ne sumokėjo jo kreditoriams, tačiau, kaip jau minėta, jai ir K. J. net nebuvo inkriminuota nusikalstama veika, pasireiškusi tuo, kad nukentėjusiesiems buvo pažadėta, jog į Y. Y. sąskaitą pervesti pinigai bus panaudoti atsiskaityti su K. J. kreditoriais. Remiantis išvardytu, pripažinti Y. Y. kalta padarius BK 182 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodomais argumentai nėra pagrindo.

65Dėl BK 300 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo

66K. J. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir pagal BK 300 str. 1 d. dėl to, kad panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą, tai yra jis Palangoje, tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, sudarydamas 2013-02-27 Preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties Pakeitimą Nr. l be nekilnojamojo turto bendrasavininkės Y. Y. žinios ir sutikimo, Pakeitime Nr. l parašė rankraštinius įrašus „Y. Y.“, kurią pasirašė Y. Y. parašais nenustatytas asmuo, po ko 2013-02-27 Pakeitimą Nr. l panaudojo, jį pateikdamas G. L.. Tokiu būdu K. J. suklastotą tikrą dokumentą panaudojo, jį pateikdamas G. L..

67Pagal BK 300 str. 1 d. inter alia atsako tas, kas žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo. Žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui (kasacinė nutartis Nr. 2K-57/2014). Šio nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis – kaltė turi pasireikšti tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, žinomai netikrą dokumentą panaudojo, ir nori taip veikti. Motyvas bei tikslas nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pažymėtina, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas įvertinant tiek vidinius–psichinius (subjektyvius) nusikalstamos veikos požymius: paties kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimas, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, paskatas, nulėmusias nusikalstamos veikos padarymą ir šia veika siekiamus padarinius, tiek išorinius (objektyvius) jos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406/2011).

68Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus dėl 2013-02-27 pakeitimo Nr. l suklastojimo, K. J. nurodė, jog jis savo ranka įrašė savo žmonos Y. Y. vardą ir pavardę, tačiau jos parašo šalia jos pavardės nerašė, o kas galėjo pasirašyti žmonos parašu, jis nežino. Pakeitimą pasirašė Klaipėdoje, kokioje tiksliai vietoje – nepamena, taip pat įrašė ir žmonos vardą bei pavardę dvejose vietose, bet ar jo žmona pati pasirašė, to tikrai nepamena, bet jis tikrai jos parašo neklastojo ir už žmoną nepasirašinėjo. Neprisimena, kas perdavė G. L. šį pakeitimą (t. 3, b. 1. 36-38, 44-45, 49-52). Duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu K. J. nurodė, jog papildomame susitarime buvo 4 parašai: jo, jo žmonos, du parašai L.. Jam atrodo, kad vietoj jo žmonos pasirašė A. L.. Tikslas buvo ne suklaidinti, o nuraminti L.. A. L. dalyvavo sudarant papildomą susitarimą ir bandė padaryti jo žmonos parašą. Šį susitarimą jis perdavė savo tėvams L.. Papildomame susitarime žmonos vardą ir pavardę įrašė savo ranka, bet už ją nepasirašė (t. 5, b. l. 54-56). Iš šių K. J. parodymų matyti, jog jis nurodo, kad pakeitime pasirašė pats ir parašė tik savo žmonos vardą ir pavardę, tačiau nepasirašė jos parašu, ir šio dokumento su suklastotu jos žmonos parašu G. L. neperdavė.

69Tuo tarpu pirmos instancijos teismo posėdyje nukentėjusiųjų sūnus liudytojas A. L. nurodė, jog 2013 m. papildomų susitarimų nepasirašė ir niekur nedalyvavo, nežino, kaip jie atsirado pas tėvus (t. 5, b. l. 105-107). Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, jog 2013-02-27 jo tėvas su K. J. ir Y. Y. pasirašė preliminarios sutarties priedą Nr. 1, kuriame nurodyta, jog už parduodamą butą pardavėjams jo tėvas yra pilnai atsiskaitęs (t. 1, b. l. 90). Dėl preliminarios sutarties 2013-02-27 pakeitimo pasirašymo aplinkybių duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis G. L. nurodė, jog 2013-02-27 pirkimo pardavimo sutarties pakeitimo tekstą rusų kalba paruošė jis pats, o paskui tas tekstas iš rusų kalbos buvo išverstas į lietuvių kalbą. Kas vertė, nežino. Pakeitimas buvo paruoštas G. L. iniciatyva tenkinant K. J. prašymą pratęsti sutarties sudarymo laiką. Kaip tiksliai ir kur buvo pasirašytas pakeitimas, G. L. tiksliai negalėjo pasakyti, bet lyg tai K. J. buvo dokumentą atsivežęs į Palangą. Kaip ir kokiomis aplinkybėmis pakeitimą pasirašė Y. Y., nepamena (t. 1, b. l. 75). Pirmos instancijos teismo posėdžio metu G. L. nurodė, jog 2013 m. vasario mėn. sudaryta sutartis, kurioje nurodyta, kad gauta 650000 litų už namą suma, o galutinę sutartį pasirašys 2013 m. balandžio 26 d. K. J. atvežė jų pasirašytas sutartis (t. 5, b. l. 58). Ikiteisminio tyrimo metu atliekant K. J. ir G. L. akistatą, G. L. nurodė, jog neprisimena nei kas parengė, nei kur buvo pasirašyta bei kas dalyvavo pasirašant 2013-02-27 pakeitimą. Tai, jog neprisimena, kas rengė sutarties pakeitimą, nurodė ir K. J., kuris pažymėjo, jog šis pakeitimas buvo pasirašytas atskirai visų asmenų, jie nebuvo susitikę vienoje vietoje (t. 1, b. l. 149). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta V. L. nurodė, jog jos vyras su K. J. pasirašė 2013-02-27 preliminarios sutarties pakeitimą Nr. l, kuriame buvo nurodyta, kad K. J. ir Y. Y. už perkamą butą yra pilnai atsiskaityta, iki šio pakeitimo pasirašymo jų sūnus A. L. likusią pinigų sumą už perkamą butą sumokėjo K. J. (t. 1, b. l. 85).

70Iš kaltinamojo akto matyti, jog K. J. buvo kaltinamas pagal BK 300 str. 1 d. tuo, jog jis laikotarpyje nuo 2013-02-27 iki 2013-04-25, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Palangoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, sudarydamas „2013- 02-27 Preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos 2011-05-18 Palangoje Pakeitimą Nr. l“, be nekilnojamojo turto bendrasavininkės Y. Y. žinios ir sutikimo, Pakeitime Nr. l parašė rankraštinius įrašus „Y. Y.“ ir pasirašė Y. Y. parašais, po ko 2013-02-27 Pakeitimą Nr. l panaudojo, jį pateikdamas G. L.. Taigi K. J. buvo kaltinamas suklastojęs tikrą dokumentą ir jį panaudojęs, pateikdamas G. L..

71Apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą nenustatė, kad Y. Y. parašą ant dokumento suklastojo kaltinamasis K. J.. Pirmos instancijos teismas nurodė, jog nors specialisto išvada patvirtino, kad pakeitime rankraštinius įrašus „Y. Y.“ parašė K. J., tačiau nenustatyta, kad dokumentą už Y. Y. pasirašė K. J.. Byloje ši aplinkybė liko nenustatyta – nors specialisto išvadoje Nr. 11-10(14) nurodyta, kad „Pakeitime Nr. l“ šalia rankraštinių įrašų „Y. Y.“ pasirašė ne Y. Y., tačiau specialistų išvadose (Nr. 11-10(14) ir Nr. 11K-133(14) konstatuota, jog nenustatyta, ir kas jį pasirašė – K. J., G. L. ar jo sūnus A. L.. Dėl šios priežasties apylinkės teismas padarė išvadą, jog K. J. inkriminuotas kaltinimas, kad Y. Y. parašą minėtoje sutartyje suklastojo būtent jis, byloje surinktais įrodymais nebuvo patvirtintas, jis yra nekonkretus ir pagrįstas prielaidomis, ir dėl šio kaltinimo K. J. išteisino. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šios nuosprendžio dalies nukentėjusieji savo apeliaciniu skundu neskundžia, tokiu būdu nekvestionuodami ir sutikdami su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog K. J. dokumento neklastojo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju, byloje nenustačius, jog būtent K. J. suklastojo dokumentą, byloje nėra pakankamai duomenų, kurie leistų kategoriškai nustatyti, jog K. J. ir panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, t. y. analizuojant byloje esančius kaltinamojo, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus matyti, jog byloje nėra neginčytinų duomenų, jog K. J. buvo žinoma, jog 2013-02-27 Preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis yra suklastota, ar kad ant jos perdavimo G. L. metu apskritai buvo Y. Y. parašas.

72Analizuojant išvardytus parodymus matyti, jog K. J. nurodo, jog užrašė tik žmonos vardą, tačiau jos parašo nesuklastojo. Šių jo parodymų nepaneigia ir 2014-02-28 specialisto išvada Nr. 11-10(14), kurioje nurodyta, jog nebuvo galima nustatyti, ar šalia rankraštinių įrašų „Y. Y.“ jos parašu pasirašė K. J.. Nors K. J. duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, jog jo žmonos parašu pasirašė A. L., tačiau 2014-07-24 specialisto išvada Nr. 11K-133(14) to nepatvirtino, nes nebuvo galima nustatyti, ar šalia rankraštinių įrašų „Y. Y.“ pasirašė A. L.. Pats A. L. taip pat nuosekliai neigė, jog jis būtų pasirašęs šią sutartį, ar apskritai būtų dalyvavęs jos pasirašyme. Pastebėtina, jog iš aptartų įrodymų nėra galimybės nustatyti, kas ir kada minėtame sutarties pakeitime pasirašė už Y. Y., tai pažymėjo ir apylinkės teismas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog aptarti duomenys neleidžia nustatyti ir to, ar tuo metu, kai sutartis buvo perduota G. L., ant jos jau buvo padėtas suklastotas Y. Y. parašas. Nors K. J. nurodo, kad ant sutarties pakeitimo Nr. 1 buvo 4 parašai (J. ir L.), tačiau iš sutarties matyti, jog ant jos nebuvo nei V. L. vardo, nei jos parašo, todėl akivaizdu, jog jos perdavimo nukentėjusiesiems metu ant jos galėjo nebūti ir Y. Y. parašo. Pažymėtina, jog sutarties pakeitimo Nr. 1 pasirašymo ir jos perdavimo aplinkybių taip pat neatsimena ir G. L., nurodydamas, jog nepamena, nei kur sutartis buvo pasirašyta, nei kokiomis aplinkybėmis ant sutarties atsirado Y. Y. parašas, tik nurodo, kad atvežta sutartis buvo pasirašyta. Jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog K. J. jos vyrui perdavė sutartį, ant kurios jau buvo Y. Y. pilnas parašas (o ne vien jos vardas), nepateikė ir V. L.. Iš išvardyto akivaizdu, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie leistu neginčytinai nustatyti, jog K. J. perdavė sutarties pakeitimą G. L. su Y. Y. parašu, t. y. suklastotą dokumentą.

73Kita vertus, net ir tuo atveju, jei ant sutarties pakeitimo Nr. 1 jos perdavimo metu buvo Y. Y. parašas, kurį žinomai K. J. buvo pasirašiusi ne jo žmona, ši veika nelaikytina pakankamai pavojinga, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokio dokumento panaudojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011). Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį. Pažymėtina ir tai, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 300 str. 1 d., būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, jog jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad panaudoja suklastotą tikrą dokumentą, kuris gali sukelti neigiamas teisines pasekmes, ir norėjo taip veikti (kasacinės nutartys Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-559/2011 ir kt.). Iš bylos duomenų matyti, jog pagrindinis preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo Nr. 1 pasirašymo 2013-02-27 tikslas buvo nustatyti, jog už butą pagal preliminarią sutartį yra visiškai atsiskaityta, ir nustatyti vėlesnę pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo datą – 2013-04-26. Teisėjų kolegija pažymi, jog šią sutartį savo parašu patvirtino vienas iš sutuoktinių – K. J., ir jo parašo pakanka tam, jog tokio pobūdžio dokumentas būtų laikomas galiojančiu. Vienas iš sutuoktinių abiejų sutuoktinių naudai gali priimti dalinį atsiskaitymą už sutuoktiniams priklausantį parduodamą turtą, todėl Y. Y. parašas ant sutarties papildomų teisinių pasekmių nesukūrė, t. y. patvirtinti atsiskaitymo sutuoktiniams faktą būtų pakakę ir K. J. parašo. Pakeitimu pakeista ir pagrindinės sutarties sudarymo sąlyga – nurodyta, jog pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta iki 2013-04-26, t. y. pavėlintas pagrindinės sutarties sudarymo terminas. Akivaizdu, jog jau pradelsus pirminėje preliminarioje pirkimo-pardavimo sutartyje numatytą pagrindinės sutarties sudarymo terminą (2011-12-31), toks pakeitimas neprieštaravo Y. Y. interesams, to ji nenurodė ir duodama parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu. Tuo pačiu pastebėtina, jog kaip teisingai nurodyta nuteistojo K. J. apeliaciniame skunde, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sudarant preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto perleidimo (nagrinėjamu atveju - šios sutarties pakeitimą) nebūtina, kad ją sudarytų abu sutuoktiniai, pakanka, kad būtų bendra sutuoktinių valia dėl tokio turto perleidimo, o jos išraiška gali būti įvairi. Dėl to preliminarioji sutartis gali būti sudaryta laikantis CK 3.92 str. 4 d. reikalavimų, bet galima ir situacija, kad preliminariąją sutartį sudaro vienas iš sutuoktinių, o šią sutartį įvykdyti (sudaryti pagrindinę sutartį) trukdančios priežastys pašalinamos iki pagrindinės sutarties sudarymo (kasacinė nutartis 3K-3-271-415/2015).

74Iš išvardytų duomenų matyti, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų neginčytinai konstatuoti, jog K. J. panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, t. y. perdavė 2013-02-27 Preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos 2011-05-18 Palangoje, pakeitimą Nr. l, šioje sutartyje esant suklastotam jo žmonos Y. Y. parašui. Be to, išanalizavus minėto pakeitimo Nr. l turinį, jo sukuriamas teises ir pareigas, bei nenustačius, jog Y. Y. parašas turėtų esminę teisinę reikšmę, t. y. galėtų pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teises arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, laikytina, jog tokio dokumento panaudojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Iš išvardyto matyti, kad baudžiamosios bylos medžiagoje neginčijamų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad K. J. būtų kaltas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d. padarymo, tai yra suklastoto dokumento panaudojimo, nėra, todėl jis išteisintinas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

75Kaip minėta, K. J. buvo kaltinamas pagal BK 300 str. 1 d. tuo, kad suklastojo dokumentą ir šį žinomai suklastotą dokumentą panaudojo. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs nepasitvirtinusia ir pašalinęs iš kaltinimo nuorodą dėl dokumento suklastojimo, K. J. pripažino kaltu pagal BK 300 str. 1 d. tik dėl suklastoto dokumento panaudojimo. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį naikina BPK 329 str. 1 p. numatytu pagrindu, t. y. naikinamas visas K. J. priimtas nuosprendis ir priimamas naujas nuosprendis. Šiuo atveju BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu K. J. išteisinamas dėl viso jam inkriminuoto pagal BK 300 str. 1 d. kaltinimo, apeliacinės instancijos teismui visiškai sutinkant su apylinkės teismo argumentais, kuriais remiantis buvo pripažintas nepasitvirtinusiu kaltinimas dėl dokumento suklastojimo ir ši nuoroda pašalinta iš kaltinimo. Atitinkama nuosprendžio dalis apeliacine tvarka nebuvo skundžiama, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip spręsti K. J. kaltės klausimą dėl dokumento suklastojimo, o nenustačius nei dokumento suklastojimo, nei suklastoto dokumento panaudojimo fakto, turi būti priimamas vieningas procesinis sprendimas.

76BPK 115 str. 3 d. 2 p. numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civiliniai ieškovai turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. K. J. išteisinamas nustačius, jog nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 2 d. ir BK 300 str. 1 d., požymių, todėl civilinių ieškovų G. L. ir V. L. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu.

77BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo nuosprendžiu K. J. išteisinus dėl jam pateiktų kaltinimų, nukentėjusiųjų prašymai priteisti išlaidas turėtas dėl atstovo teiktų teisinių paslaugų atmestini.

78Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 4 d., 328 str. 3 p., 329 str. 1 p., 330 str., 331 str.,

Nutarė

79Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį dėl K. J. nuteisimo pagal BK 182 str. 2 d. ir BK 300 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį – K. J. dėl kaltinimų pagal BK 182 str. 2 d. ir BK 300 str. 1 d. išteisinti jam nepadarius veikų, turinčių inkriminuotų nusikaltimų požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). K. J. paskirtas kardomąsias priemones rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje panaikinti. Nukentėjusiųjų G. L. ir V. L. civilinį ieškinį dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą. Nukentėjusiųjų G. L. ir V. L. prašymą dėl turėtų atstovavimo išlaidų priteisimo atmesti.

80Likusią nuosprendžio dalį (dėl Y. Y. išteisinimo) palikti nepakeistą.

81Nukentėjusiųjų G. L. ir V. L. apeliacinį skundą atmesti.

1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. Nuosprendžiu Y. Y. dėl kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d. išteisinta, jai... 4. Nuosprendžiu iš K. J. priteista G. L. ir V. L. kiekvienam po 2000 Eur... 5. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija... 6. K. J. nuteistas už tai, kad apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą,... 7. Be to, K. J. nuteistas ir už tai, kad panaudojo žinomai suklastotą tikrą... 8. Y. Y. išteisinta dėl veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., dėl to, kad apgaule... 9. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. J. prašo panaikinti nuosprendžio dalį,... 10. Apeliantas, pateikdamas teismo neįvertintas aplinkybes, kurios vertintinos... 11. Apeliantas svarbiu laiko ir nukentėjusiųjų elgesį po arešto sužinojimo.... 12. Pažymi, jog remiantis teismų praktikos išaiškinimais, preliminarioji... 13. Pasisakydamas dėl žalos dydžio, nurodo, kad K. J. kaltinamajame akte,... 14. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 str. 5 d.), nurodo, kad pirmos... 15. Nurodo, kad turto arešto aktų registro duomenimis, pagal kreditoriaus R. D.... 16. Nurodo, kad tuo pačiu metu dar buvo kreiptasi ir į prokuratūrą dėl... 17. Pasisakydamas, dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 300 str. 1 d., nurodo, kad... 18. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė, ji nustato atsakomybę tik už... 19. Apeliaciniu skundu nukentėjusieji G. L. ir V. L. prašo pripažinti Y. Y.... 20. Pasisakydami dėl neginčijamai įrodytos Y. Y. padarytos nusikalstamos veikos,... 21. Pirmosios instancijos teismas išteisindamas Y. Y. koncentravosi ir rėmėsi... 22. Nurodo, kad siekiant nustatyti 2011-05-18 preliminariosios sutarties esmę ir... 23. Pabrėžia, kad Y. Y. parodymai duoti teisme tiesiogiai patvirtina, kad ji ne... 24. Prievolės (tarp jų ir sutartinės) privalo būti vykdomos sąžiningai,... 25. Nurodo, kad Y. Y. veikdama bendrininkų grupe kartu su savo sutuoktiniu K. J.,... 26. Nurodo, kad Vertinant Y. Y. kaltę padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK... 27. Pažymi, jog nurodytos aplinkybės ir Y. Y. parodymai tiesiogiai patvirtina,... 28. Pasisakydami dėl nepagrįsto civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu ir... 29. Nesutikdami su nurodytais teismo formaliais motyvais, kurie neva pažeidžia... 30. Pasisakydami dėl teismo nurodytų motyvų, kad nagrinėjamoje negalima... 31. Pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2-1448-112/2014... 32. Pasisakydami dėl nepagrįsto nukentėjusiųjų prašomos priteisti neturtinės... 33. Nukentėjusieji atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamuoju aspektu, jų neigiami... 34. Nukentėjusieji kritiškai vertina skundžiamo nuosprendžio motyvą, kad... 35. Teismo posėdyje nukentėjusieji ir jų atstovas prašė tenkinti... 36. Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiųjų apeliacinis... 37. Dėl BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo... 38. K. J. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. dėl to, kad... 39. BK 182 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas apgaule savo ar... 40. Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį... 41. Iš nuteistojo K. J. apeliacinio skundo turinio ir jo parodymų ikiteisminio... 42. Iš nukentėjusiojo G. L. parodymų, duotų pirmos instancijos teismo... 43. Iš nukentėjusiosios V. L. pirmos instancijos teismo posėdžio metu duotų... 44. Sistemiškai vertinant pateiktus nukentėjusiųjų G. ir V. L. parodymus, juos... 45. Taigi, nors apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu konstatavo, jog... 46. Analizuojant liudytojų parodymus taip pat matyti, kad G. L. davė... 47. Nenuoseklūs nukentėjusiųjų ir jų sūnaus parodymai ir dėl galutinio... 48. Šias abejones sustiprina ir liudytojų parodymais bei objektyviais byloje... 49. Didelių abejonių kelia ir G. ir V. L. nurodomos apsilankymo pas notarę J. D.... 50. Pagrindą abejoti L. pozicija, jog jiems nebuvo pranešta apie tai, kad jų... 51. Su tokia nukentėjusiųjų skuba kuo greičiau pervesti avansą nesuderinama ir... 52. Teisėjų kolegija pažymi, kad įtraukimo į nenaudingą sandorį bylose... 53. Apibendrinant išvardytą matyti, jog nukentėjusiųjų V. ir G. L. ir jų... 54. BK 255 str. 1 d. nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų... 55. Visų pirma pastebėtina, jog iš bylos duomenų matyti, kad po to, kai K. J.... 56. Šiame kontekste taip pat pastebėtina, jog chronologiškai analizuojant buto,... 57. Kita vertus, analizuojant nukentėjusiojo G. L. ir jo sūnaus liudytojo A. L.... 58. Be to, kaip jau minėta, antrasis atsiskaitymas buvo atliktas ne realiai... 59. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad... 60. Kaip jau minėta, jokių kitų objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie... 61. Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai... 62. Baudžiamosios teisės priemonės yra „ultima ratio“ (kraštutinės... 63. Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, taip pat remiantis tuo,... 64. Nukentėjusieji apeliaciniu skundu nesutinka su Y. Y. išteisinimu dėl... 65. Dėl BK 300 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo... 66. K. J. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir pagal BK 300 str. 1 d. dėl to,... 67. Pagal BK 300 str. 1 d. inter alia atsako tas, kas žinomai netikrą ar žinomai... 68. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus dėl 2013-02-27 pakeitimo Nr. l... 69. Tuo tarpu pirmos instancijos teismo posėdyje nukentėjusiųjų sūnus... 70. Iš kaltinamojo akto matyti, jog K. J. buvo kaltinamas pagal BK 300 str. 1 d.... 71. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą nenustatė, kad Y. Y.... 72. Analizuojant išvardytus parodymus matyti, jog K. J. nurodo, jog užrašė tik... 73. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei ant sutarties pakeitimo Nr. 1 jos perdavimo... 74. Iš išvardytų duomenų matyti, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų,... 75. Kaip minėta, K. J. buvo kaltinamas pagal BK 300 str. 1 d. tuo, kad suklastojo... 76. BPK 115 str. 3 d. 2 p. numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį teismas... 77. BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas,... 78. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 4 d., 328... 79. Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį... 80. Likusią nuosprendžio dalį (dėl Y. Y. išteisinimo) palikti nepakeistą.... 81. Nukentėjusiųjų G. L. ir V. L. apeliacinį skundą atmesti....