Byla 3K-3-452/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Antano Simniškio ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 3 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. A. ieškinį atsakovui Vilniaus universiteto Onkologijos institutui dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – J. R.

3Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu. Ji nurodė, kad dėl ilgai negyjančios žaizdos veide 1997 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į valstybinę mokslo įstaigą Lietuvos onkologijos centrą, kur ieškovei buvo atlikti tyrimai. Nepaisant to, kad atlikti tyrimai nerodė vėžinių odos pakitimų, ieškovę konsultavęs gydytojas J. R., nenustatęs susirgimo diagnozės, neatlikęs visų būtinų tyrimų, nepasikonsultavęs su kolegomis ir neinformavęs ieškovės apie pasekmes ir negavęs jos sutikimo operacijai, konstatavo odos vėžinį susirgimą ir 1997 m. rugsėjo 11 d. atliko ieškovei operaciją lazeriu dešinės veido pusės žandikaulio srityje. Po šios operacijos žaizda negijo, o randas vis didėjo, todėl ieškovė 1997 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Respublikinę odos ir veneros ligų ligoninę, konsultavosi su šios ligoninės odos ligų specialistais. Ieškovę konsultavusi šios ligoninės gydytoja, apžiūrėjusi pacientę, nenustatė odos vėžinio susirgimo, paskyrė vaistų, kuriuos vartojant žaizda ieškovės veide greitai sugijo. Ieškovės teigimu, gydytojo J. R. diagnozė buvo klaidinga, o operacija lazeriu nebuvo reikalinga; po operacijos ieškovės veide liko ryškus pastebimas randas, kurio negalima pašalinti net plastinės operacijos būdu. Ieškovė ir jos dvi išlaikomos dukterys dėl šio gydytojo nekvalifikuotų veiksmų ir neprofesionalaus gydymo patyrė didelį emocinį stresą ir sunkius išgyvenimus. Ieškovė, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu, 1964 m. CK 484 straipsniu, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 91 straipsniu, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnio 3 punktu, patikslintu ieškinio pareiškimu prašė teismo priteisti iš atsakovo 215 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 100 000 Lt žalai, padarytai dėl nepataisomo veido subjaurojimo, atlyginti.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2005 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad gydytojas J. R. 1997 m. rugsėjo 9 d. vizualiai (kliniškai) apžiūrėjo ieškovę ir įtarė pirmos stadijos veido odos vėžį – bazaliomą; 1997 m. rugsėjo 9 d. ir 10 d. atliko žaizdos nuograndų citologinius tyrimus, kurie vėžinių pakitimų nerodė. Gydytojas, pasikonsultavęs su kolegomis gydytojais odos onkologais, diagnozavo ieškovei odos vėžį, pažeistą vietą gydė lazeriu. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių gydytojo J. R. kvalifikacijos pakankamumą, jo teisę dirbti lazeriu, taip pat nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo eksploatuojamo lazerio įrenginio atitiktį techninėms sąlygoms, jo aprobavimą. Priešingai, teismas nustatė, kad sveikatos apsaugos ministro 1994 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 259–K gydytojui J. R. buvo suteikta pirmoji gydytojo onkologo–chirurgo kvalifikacinė kategorija, jis nuolat tobulina profesines žinias ir kelia kvalifikaciją; atskiras sertifikatas, suteikiantis teisę gydytojui gydymo metu naudoti lazerį, neišduodamas (Sveikatos apsaugos ministerijos 2002 m. vasario 5 d. raštas Nr. 12-27-324 dėl lazioterapijos), Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus m. vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto 1993 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 23-83 Lietuvos onkologijos centro galvos ir kaklo chirurgijos skyriuje buvo leista eksploatuoti lazerinius įrengimus ir lazerinį įrenginį poliklinikoje. Teismas, siekdamas nustatyti, ar gydytojas tinkamai diagnozavo ligą ir pagrįstai taikė lazerį, paskyrė ekspertizę. 2003 m. spalio 25 d. teismo medicinos ekspertizės akte konstatuota, kad gydytojas ieškovei gydyti pasirinko progresyvų metodą – destrukciją lazeriu, nes po chirurginio pašalinimo galėjo likti gerokai ryškesni veido odos randai, ieškovės veido odos vėžinį susirgimą išgydė taikydamas lazerį, o po to naudotais vaistais buvo gydytas tik lazerioterapijos padarytas odos nudegimas. Ieškovei nesutikus su teismo ekspertizės išvadomis dėl to, kad ekspertai tik pasirašė, jog susipažino su baudžiamąja atsakomybe pagal BK 235 straipsnį, o ne prisiekė kaip to reikalavo CPK normos, teismas šį argumentą atmetė, motyvuodamas, kad ekspertizės aktą sudarę ekspertai savo parašais patvirtino, jog susipažino su baudžiamąja atsakomybe už melagingos eksperto išvados davimą, o ieškovė nesutiko, jog ekspertizę atlikę asmenys dėl pateiktų išvadų būtų apklausiami teismo posėdyje. Teismas, vertindamas, ar gydytojas tinkamai informavo ieškovę apie jos sveikatos būklę, taikomą gydymą ir jo pasekmes, rėmėsi liudytojos R. M., kuri ieškovės lankymosi pas gydytoją metu dirbo medicinos seserimi, paaiškinimais ir nurodė, kad ieškovė yra išsilavinusi, turėjo suvokti jai gydytojo suteiktą informaciją, o teisingai nustatytos diagnozės pranešimą pacientei teismas nelaikė neturtinės žalos ieškovei padarymu. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovės sveikatos būklė lankymosi pas atsakovą metu buvo stabili, ji turėjo galimybę prieštarauti pasiūlytam gydymo metodui, pasirinkti kitokį gydymą, bet kuriuo metu nutraukti gydymą ar jį atidėti, kreiptis į kitą gydytoją ar kitą gydymo įstaigą. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog gydytojas būtų draudęs ar kitaip ribojęs jos teisę sužinoti kito specialisto nuomonę; priešingai, gydytojas pats tarėsi su kitais specialistais, kurie tai patvirtino teismo posėdyje. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad gydytojas, prieš naudodamas lazerį, turėjo gauti raštišką ieškovės sutikimą; motyvavo, kad pagal ieškovės gydymo metu galiojusią Sveikatos sistemos įstatymo 41 straipsnio 4 dalį gydytojas ligonio sutikimą raštu privalėjo gauti, jei buvo naudojami nauji, moksliškai pagrįsti, tačiau dar neįregistruoti gydymo metodai, instrumentai, tuo tarpu sutikimas gydyti lazeriu neprivalėjo būti išreikštas raštu, nes 1997 metais gydymas lazeriu buvo nustatyta tvarka aprobuotas gydymo metodas. Teismas pažymėjo, kad apskritai pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį pacientams padaryta žala nelaikomos visuotinai pripažintais medicinos praktikos ir mokslo principais ar standartais pagrįsto gydymo pasekmės, kurių negalima išvengti kitu lygiaverčiu efektyviu gydymo metodu; tokia pasekme teismas pripažino ieškovės veide po taikytos lazerio operacijos likusį randą, kuris nesudarko veido proporcijų, jo simetrijos, nesuteikia veidui nemalonaus, atstumiančio įspūdžio, todėl nelaikytinas subjaurojimu.

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2005 m. gruodžio 5 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl CPK normų, reglamentuojančių teismo ekspertizės skyrimą, jos atlikimą ir ekspertizės akto įforminimą, pažeidimo, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2003 m. kovo 31 d. nutartimi grąžinus šią civilinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo jau galiojant naujajam CPK, nagrinėjant šią civilinę bylą turėjo būti taikomos naujojo CPK normos. Dėl to sutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad 2003 m. spalio 25 d. ekspertizės akto įžanginėje dalyje nesant ekspertų pasirašyto priesaikos teksto, buvo pažeisti CPK formalūs reikalavimai ekspertizės akto struktūrai, tačiau kolegija nurodė, jog nesant ne teismo posėdyje atliktos ekspertizės akte ekspertų pasirašyto priesaikos teksto, šis įrodinėjimo priemonės trūkumas gali būti ištaisytas įstatymui neprieštaraujančiais teismo procesiniais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti šį teismo ekspertizės akto trūkumą nepažeidžiant civilinio proceso įstatymo reikalavimų ir byloje dalyvaujančių asmenų teisių, vadovavosi CPK 217 straipsnio 1 dalimi ir pakvietė į teismo posėdį visus teismo ekspertizę atlikusius ir ekspertizės aktą pasirašiusius ekspertus ir pasiūlė jiems prisiekti dėl akte išdėstytų ekspertų išvadų objektyvumo ir pagrįstumo, o ekspertų pasirašytą priesaikos tekstą pridėjo prie teismo posėdžio protokolo. Kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl gydytojo elgesio diagnozuojant ieškovės ligą, sutiko su pirmosios instancijos teismo paskirtos Teismo medicinos ekspertizės akto išvadų vertinimu ir papildomai nurodė, kad ekspertai pateikė vienareikšmišką ir kategorišką atsakymą, jog ieškovė 1997 m. rugsėjo 11 d. sirgo veido vėžiniu susirgimu – bazalioma, todėl kolegija, remdamasi šiuo atsakymu, padarė išvadą, kad gydytojas, nustatydamas ieškovei odos vėžinį susirgimą, nustatė teisingą ieškovės ligos diagnozę. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad gydytojo įtartos diagnozės tikrumui patvirtinti arba paneigti reikėjo atlikti ne tik citologinį, bet ir histologinį tyrimus; motyvavo, kad metodinėje literatūroje histologinis naviko tyrimas yra tik vienas iš kelių galimų tyrimų nustatant vėžinį susirgimą. Nors ekspertai neneigė, kad esant tokiai ieškovės susirgimo diagnozavimo eigai (citologiniai tyrimai aiškiai nerodė vėžinio susirgimo požymių), diagnozei patikslinti reikėjo atlikti histologinį tyrimą, kuris yra tikslesnis nei citologinis ląstelių tyrimas, tačiau kolegija pažymėjo, kad histologinis tyrimas nebuvo daromas dėl probleminės odos pažeidimo vietos – veido srities, siekiant geresnio kosmetinio rezultato, nes šis tyrimas savo pasekmėmis būtų agresyvesnis už atipinių ląstelių destrukciją lazeriu. Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog gydytojas, nustatydamas ieškovės ligos diagnozę, nepažeidė sveikatos sistemos norminių aktų reikalavimų, elgėsi atidžiai, rūpestingai ir dėmesingai, todėl šiais savo veiksmais nepadarė ieškovei žalos. Kolegija, pasisakydama dėl ieškovės ligai gydyti taikyto būdo ir metodo, taip pat gydytojo kvalifikacijos naudoti gydymui lazerio įrenginį, nesirėmė anksčiau (1998 m. rugsėjo 16 d.) atliktos deontologinės ekspertizės išvadomis, nes ekspertizė buvo atlikta vykdant tyrimą prokuratūroje, akte nėra nurodyta, ar ieškovei ligos diagnozė buvo nustatyta neteisingai, o gydymas lazeriu – netinkamas, nesiaiškinta, ar buvo taikomi tinkami gydymo metodai (lazeris). Dėl to kolegija rėmėsi 2003 m. spalio 25 d. Teismo medicinos ekspertizės akto išvadomis ir konstatavo, kad gydytojo pasirinktas auglio gydymo metodas buvo neabejotinai progresyvus ir tinkamas gydymo metodas, o vėliau panaudoti vaistai gydė tik lazerioterapijos padarytą odos nudegimą; byloje nėra duomenų, kad kitoks lygiavertis efektyvus gydymo būdas ir metodas, nei panaudojo gydytojas J. R., būtų nesukėlęs tokių gydymo pasekmių (nebūtų nežymaus rando) arba sukėlęs mažesnes gydymo pasekmes (būtų mažiau pastebimas randas). Dėl to kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad visuotinai pripažintais medicinos praktikos ir mokslo principais ar standartais pagrįsto gydymo pasekmės, kurių nebuvo galima išvengti kitu lygiaverčiu efektyviu gydymo metodu, šiame įstatyme nėra traktuojamos kaip pacientams padaryta žala. Kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl to, ar ieškovė buvo tinkamai informuota apie ligos diagnozę ir ligos gydymo metodus, rėmėsi trečiojo asmens J. R. ir liudytojos B. M. paaiškinimais ir nurodė, kad ieškovė buvo pakankamai informuota apie jos sveikatos būklę, diagnozę, ligos gydymą, kad galėtų apsispręsti dėl siūlomo gydymo būdo ir gydymo metodų; ieškovė pagal savo išsilavinimo lygį, amžių, gyvenimišką patirtį, išprusimą galėjo suprasti jai pateikiamos informacijos turinį ir laisvai apsispręsti dėl siūlomo gydymo bei galimų jo pasekmių. Be to, kolegija nurodė, kad gydytojas, informavęs ieškovę apie diagnozę ligos, kuri yra išgydoma, negali būti laikomas pažeidusiu sveikatos priimtinumo teisės aktų reikalavimus ar nusižengusiu profesinės etikos taisyklėms. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, aiškinant Sveikatos sistemos įstatymo 41 straipsnio 4 dalį, ieškovės sutikimas dėl gydymo naudojant lazerį neprivalėjo būti išreikštas raštu; motyvavo, kad ieškovei buvo atlikta operacija naudojant lazerinį skalpelį–koaguliatorių Medula–3(4). Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus miesto vyriausiasis valstybinis gydytojas higienistas 1993 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 23–83 leido eksploatuoti Lietuvos onkologijos centro galvos ir kaklo chirurgijos skyriuje sumontuotus lazerinius įrengimus ir lazerinį įrenginį poliklinikoje, todėl kolegija padarė išvadą, kad tuo metu, kai ieškovė lankėsi Lietuvos onkologijos centre, vėžinių susirgimų gydymas naudojant lazerį šioje mokslo ir gydymo įstaigoje nebuvo naujas ar nustatyta tvarka neįregistruotas gydymo metodas, todėl ieškovės sutikimas dėl odos vėžinio susirgimo gydymo lazeriu neprivalėjo būti patvirtintas raštu.

9III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

10Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 3 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Dėl ekspertizės skyrimo tvarkos. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartyje, priimtoje šioje civilinėje byloje, išdėstytų nurodymų, pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodė paskirti ekspertizę. Kasatorės teigimu, atliktos teismo medicinos ekspertizės išvados nėra tinkamos, nes ekspertizę atliko asmenys, neturintys teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo, neatitinkantys Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytų reikalavimų. Be to, ekspertizės akte buvo nurodyti nauji, iki tol bylą nagrinėjant teisme neskelbti duomenys apie ieškovei gydyti naudoto lazerio aparto Medula–3(4) modelį, nors medicininiuose dokumentuose įrašo apie tai nėra. Apeliacinės instancijos teismas, posėdyje pakvietęs ekspertizę atlikusius asmenis ir juos prisaikdinęs, nepagrįstai ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą procesinės teisės normos pažeidimą.
  2. Dėl įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo, nustatant, ar teisingai buvo diagnozuota liga. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles, nukrypo nuo teismų praktikos. Pagal CPK 197 straipsnį rašytiniai įrodymai turi didesnę įrodomąją galią negu šalių, liudytojų paaiškinimai. Kasatorės teigimu, paciento dokumentai, kurių formos yra patvirtintos sveikatos apsaugos ministro įsakymais, pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį yra oficialūs rašytiniai įrodymai. Jeigu medicinos dokumentuose nėra informacijos apie bylai svarbias medicinos aplinkybes, tai šių aplinkybių negalima įrodinėti liudytojų parodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje M. S. v. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė, Nr. 3K-3-1140/2001, kategorija 39.6.2.12; paskelbta Teismų praktika 17, p. 136), t. y. vien tik gydytojo įsitikinimas, kad ieškovė sirgo vėžiu, be kitų rašytinių įrodymų, nėra įrodymas, jog diagnozė ieškovei buvo nustatyta teisingai ir pagrįstai. Be to, bylą nagrinėję teismai, vertindami aplinkybes dėl gydytojo pasirinkto gydymo lazeriu metodo tinkamumo, procesinių dokumentų motyvuojamosiose dalyse nenurodė, kodėl vienus šalių pateiktus įrodymus pripažino tinkamais, o kitus atmetė. Teismai neįvertino ir nepasisakė dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros sekamojoje byloje Nr. 542pr.–98 esančių trečiojo asmens paaiškinimų, kad gydymas lazeriu buvo neefektyvus, opa veide liko. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nieko nepasisakė dėl ieškovės apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikto Vilniaus universiteto Specialistų tobulinimo fakulteto pažymėjimo apie lazerio prietaisų eksploatacijos 40 valandų specializacijos kursą reikšmės nagrinėjamai bylai.
  3. Dėl Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio aiškinimo ir taikymo, paciento teisės gauti visapusišką informaciją apie sveikatos būklę pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnį, rėmėsi tik trečiojo asmens ir liudytojos paaiškinimais ir padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė buvo informuota apie jos sveikatos būklę. Kasatorės teigimu, aiškinant nurodyto įstatymo straipsnį, paciento sutikimas vienam ar kitam gydymui yra gynybos pagrindas tik tada, kai pacientas buvo absoliučiai tiksliai informuotas apie numatomus gydymo metodus, priemones, pasekmes; atsakomybė gydytojui taikytina, kai šis pažeidė nurodytą profesinę pareigą. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad gydytojas tinkamai paaiškino ieškovei apie jos ligos gydymo lazeriu metodą, gydymo pasekmes. Bylą nagrinėję teismai pažeidė Sveikatos sistemos įstatyme įtvirtintus medicinos mokslų principus, medicinos etikos reikalavimus, įstatymo 91 straipsnyje nustatytus sveikatos priežiūros priimtinumo reikalavimus. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nesivadovavo teisės aktais, kurie reglamentavo darbo lazeriu tvarką, neatsižvelgė į tai, kad ieškovei gydyti taikyto lazerio aparato techniniame aprašyme nurodyta, jog su šiuo apartu dirbantis personalas privalo turėti leidimą dirbti su lazerio įrengimais.

11Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius dokumentus. Jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ekspertizę, nepažeidė Teismo ekspertizės įstatymo, CPK 212 straipsnio, nes įstatymuose teismui suteikta teisė, esant reikalui, ekspertais skirti asmenis, neįrašytus į ekspertų sąrašą, tačiau turinčius reikiamą kvalifikaciją duoti išvadą tam tikrais klausimais. Atsakovo teigimu, ekspertai, nustatydami, koks lazerio aparatas buvo naudojamas gydant ieškovę, rėmėsi ne tik medicinos dokumentais, bet visa byloje surinkta medžiaga, liudytojų parodymais, todėl tai nebuvo nauji duomenys apie lazerio aparato modelį. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies reikalavimų, tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, padarė teisingas išvadas, kad gydytojas nepažeidė asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarkos. Ieškovei gydyti taikyto lazerio aparato techninės sąlygos suderintos su Sveikatos apsaugos ministerija ir Metrologijos tarnyba, asmenys, eksploatuojantys šį lazerio aparatą, neprivalėjo gauti sertifikato.

12Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą trečiasis asmuo prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius dokumentus. Jis nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių ekspertizės skyrimo tvarką, teisingai įvertino įrodymus, patvirtinančius gydytojo kvalifikaciją, tinkamai aiškino ir taikė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą, nepažeidė Sveikatos sistemos įstatyme nustatytų sveikatos priežiūros principų. Be to, trečiasis asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė kasaciniame skunde rėmėsi tomis Sveikatos sistemos įstatymo redakcijomis, kurios negaliojo ieškovės gydymo metu.

13Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

konstatuoja:

14IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

15Ieškovė dėl ilgai negyjančios žaizdos veide kreipėsi į Lietuvos onkologijos centrą, kur buvo atlikti tyrimai. Nors atlikti tyrimai nerodė vėžinių odos pakitimų, tačiau ieškovę konsultavęs gydytojas konstatavo odos vėžinį susirgimą ir 1997 m. rugsėjo 11 d. atliko ieškovei operaciją lazeriu dešinės veido pusės žandikaulio srityje. Ieškovei teigiant, kad gydytojo diagnozė buvo klaidinga, o operacija lazeriu nebuvo reikalinga, teismas rėmėsi Teismo medicinos ekspertizės akto išvadomis ir nustatė, kad ieškovė sirgo veido odos vėžiniu susirgimu, gydytojas, nustatydamas ieškovės ligos diagnozę, elgėsi atidžiai, rūpestingai ir dėmesingai, augliui gydyti pagrįstai taikė lazerioterapijos gydymo metodą. Ieškovė buvo pakankamai informuota apie jos sveikatos būklę, diagnozę, ligos gydymą, pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį pacientams padaryta žala nelaikomos visuotinai pripažintais medicinos praktikos ir mokslo principais ar standartais pagrįsto gydymo pasekmės, kurių negalima išvengti kitu lygiaverčiu efektyviu gydymo metodu, o gydytojas, informavęs ieškovę apie diagnozę ligos, kuri yra išgydoma, negali būti laikomas pažeidusiu sveikatos priimtinumo teisės aktų reikalavimus ar nusižengusiu profesinės etikos taisyklėms. Pagal Sveikatos sistemos įstatymo 41 straipsnio 4 dalį ieškovės sutikimas dėl gydymo naudojant lazerį neprivalėjo būti išreikštas raštu, nes ieškovei buvo atlikta operacija naudojant lazerinį skalpelį, kuriam leidimą eksploatuoti buvo suteikęs Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus miesto vyriausiasis valstybinis gydytojas higienistas, ir tuo metu, kai ieškovė lankėsi Lietuvos onkologijos centre, vėžinių susirgimų gydymas naudojant lazerį šioje mokslo ir gydymo įstaigoje nebuvo naujas.

16V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

17Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė procesinių teisės normų dėl ekspertizės skyrimo tvarkos, ar, vertindami ekspertizės išvadas, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar tinkamai aiškino ir taikė sveikatos priežiūrą reglamentuojančias materialinės teisės normas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

18Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarką

19CPK 212 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kilusius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, gali skirti ekspertizę, ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai; ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti. Kasatorė skunde kelia klausimą dėl procesinių teisės normų, reglamentuojančių ekspertizės skyrimą ir atlikimą, pažeidimo ir nurodo, kad ekspertizę nagrinėjamoje civilinėje byloje atliko asmenys, neturintys teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo, neatitinkantys Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytų reikalavimų. Teismo ekspertizės įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato teismo ekspertizės įstaigų ir teismo ekspertų statusą, kvalifikacinius reikalavimus teismo ekspertams, teismo eksperto kvalifikacijos suteikimo tvarką, specialių žinių panaudojimo atliekant teismo ekspertizes sąlygas ir tvarką ir reikalavimus teismo ekspertizės aktui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytas įstatymas įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d., t. y. kartu su naujuoju Baudžiamuoju kodeksu, todėl jis iš esmės yra skirtas reglamentuoti teismo ekspertų veiklą baudžiamajame procese ir reglamentuoja būtent teismo ekspertų, o ne asmenų, turinčių pakankamą kvalifikaciją teikti išvadas dėl klausimų, reikalaujančių specialių mokslo ar medicinos žinių, veiklą. Juolab kad CPK 212 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta blanketinė teisės norma, pagal kurią Civiliniame kodekse nurodytais atvejais gali būti nustatyta kitokia ekspertų skyrimo ir ekspertizės atlikimo tvarka. Civiliniame procese nėra nustatytas imperatyvus reikalavimas skirti teismo ekspertizę atsižvelgiant tik į Teismo ekspertizės įstatymą, šį įstatymą galima taikyti tiek, kiek jis neprieštarauja CPK nuostatoms, t. y. ekspertizės skyrimas civiliniame procese reglamentuojamas daugiau dispozityviosiomis teisės normomis, ir ekspertizė skiriama atsižvelgiant į dalyvaujančių asmenų nuomonę, kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo turi teisę pateikti teismui klausimus, kuriais pageidauja gauti eksperto išvadą. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje ekspertizę atliko asmenys, neturintys teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo, neįtraukti į Teismo ekspertų sąrašą, tačiau, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, pabrėžia, kad asmenys, 2003 m. spalio 25 d. atlikę teismo medicinos ekspertizę, neprivalėjo atitikti Teismo ekspertizės įstatymo reikalavimus. Pagal Teismo ekspertizės įstatymo 4 straipsnio 1 dalį teismo ekspertizes gali atlikti tik tokie teismo ekspertai, kurie įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, tačiau to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu minėtame sąraše nėra reikiamos specialybės teismo ekspertų, juo gali būti skiriamas į šį sąrašą neįrašytas asmuo; tai reiškia, kad civilinėje byloje ekspertais gali būti skiriami ne tik asmenys, įrašyti į teismo ekspertų sąrašą, bet ir tokie asmenys, kurie turi specialių žinių (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje aiškinantis iškilusius medicinos klausimus reikėjo skirti asmenis, turinčius tam specialių žinių, o Teismo ekspertų sąraše nebuvo reikiamos specialybės ekspertų, pagrįstai vadovavosi CPK teisės normomis dėl ekspertizės skyrimo ir paskyrė atlikti teismo medicinos ekspertizę ne teismo ekspertams, o asmenims, turintiems specialių medicinos žinių.

20Kasatorė skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, į teismo posėdį pakvietęs ekspertizę atlikusius asmenis ir juos prisaikdinęs, nepagrįstai ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą procesinės teisės normos pažeidimą. Teisėjų kolegija pripažįsta šį argumentą nepagrįstu ir nurodo, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla; tai yra formalus procesinės teisės normų pažeidimas ir vien tik dėl jo iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę konstatuoti formalų procesinės teisės pažeidimą ir jį ištaisyti tik atsižvelgęs į tai, ar pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo kitas bylai reikšmingas aplinkybes ir ar dėl procesinės teisės normos pažeidimo nenukentėjo teismo išvados teisingumas. Nagrinėjamoje civilinėje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad teismo medicinos ekspertizę atlikę asmenys pasirašė, kad yra susipažinę su baudžiamąja atsakomybe pagal BK 235 straipsnį, tačiau ekspertizės akto įžanginėje dalyje nebuvo ekspertų pasirašyto priesaikos teksto. Kasatorė teisingai nurodo, kad ekspertams, įtrauktiems į ekspertų sąrašą, dar kartą nereikia pasirašyti priesaikos teksto, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju ekspertizę atliko asmenys (ne ekspertai), turintys specialių žinių, todėl toks priesaikos tekstas turėjo būti jų pasirašytas. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad Teismo medicinos ekspertizės akte nebuvo priesaikos teksto, o tokia ekspertizė buvo atlikta ne teismo posėdžio metu, teismas pagrįstai vadovavosi CPK 217 straipsniu ir pakvietė ekspertizę atlikusius asmenis į teismo posėdį, kad šie, prieš perskaitydami savo išvadas, prisiektų. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo veiksmus, konstatuoja, kad šis teismas, nustatęs procesinės teisės normų pažeidimą (ekspertai nebuvo prisiekę CPK nustatyta tvarka), turėjo teisę jį ištaisyti, dėl to nebuvo pažeisti objektyviosios tiesos nustatymo nagrinėjamoje byloje principai, nebuvo padaryta įtaka pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumui.

21Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas ekspertizę iš esmės nepažeidė procesinės teisės normų, tačiau nepriėmęs ekspertizę atlikusių asmenų priesaikos, pažeidė CPK 217 straipsnį, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šį formalų procesinės teisės normų pažeidimą, pagrįstai jį ištaisė, į teismo posėdį pakvietęs asmenis, atlikusius ekspertizę, ir priėmęs jų priesaiką, todėl nėra pagrindo apeliacinės instancijos teismo nutartį naikinti kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

22Dėl įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo, nustatant, ar teisingai buvo diagnozuota liga

23Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas, siekdamas nustatyti šalių dėstomų faktų teisingumą, tiria ir vertina šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, daiktinius įrodymus, ekspertų išvadas (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje civilinėje byloje kasatorė teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai rėmėsi trečiojo asmens (gydytojo J. R.) parodymais, vadovavosi Teismo medicinos ekspertizės akto išvadomis, tačiau netyrė ir nevertino paciento dokumentuose, kurie pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį yra oficialūs rašytiniai įrodymai, esančios informacijos. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią, pripažįstami dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos ir laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų. Sveikatos apsaugos ministras 1998 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 387 „Dėl medicininės apskaitos dokumentų formų tvirtinimo“ patvirtino paciento dokumentų formos reikalavimus, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju paciento dokumentuose esantys įrašai vertintini kaip rašytiniai įrodymai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Teismas, vadovaudamasis įstatymu, įvertina visus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, peržiūrėdama pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtus procesinius dokumentus, daro išvadą, kad teismai nagrinėjamoje civilinėje byloje tyrė ir vertino tiek šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, tiek rašytinius įrodymus, ekspertų išvadas ir padarė teisingas išvadas, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo. Be to, atmestinas kasatorės argumentas, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartyje, priimtoje šioje civilinėje byloje, išdėstytų nurodymų, pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, grąžindama bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodė, jog pirmą kartą šią civilinę bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi tik formaliais įrodymais apie gydytojo kvalifikaciją, todėl, siekiant nustatyti, ar gydytojas, diagnozuodamas ligą ieškovei, veikė atidžiai ir rūpestingai, nurodė paskirti teismo medicinos ekspertizę; ekspertizei atlikti pateikti visus esamus duomenis dėl ginčo (ligos istorijas iš Vilniaus universiteto Onkologijos instituto, Respublikinės odos ir veneros ligų ligoninės, Vilniaus miesto 5–osios poliklinikos ir kt.), kitus šioje byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinti liudytojų parodymus ir pan. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, 2003 m. spalio 25 d. paskyrė teismo medicinos ekspertizę.

24Bylose, kuriose yra nagrinėjami gydytojų profesinės atsakomybės klausimai, teismo medicinos ekspertizės išvada yra reikšmingas įrodymas specialiųjų žinių reikalaujančiais klausimais. Ekspertizės akte turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados ir pateikti pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus (CPK 216 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis), tačiau teismas įvertina ekspertų išvadą, atsižvelgdamas į jos teiginių ryšį su kitais įrodymais; teismas privalo patikrinti, ar ekspertų atsakymai į teismo pateiktus klausimus yra pagrįsti ekspertizės akte aprašytais tyrimais, t. y. neturi apsiriboti vien ekspertizės akte esančiomis išvadomis, bet privalo vertinti ir tiriamojoje akto dalyje nurodytas aplinkybes ir patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Nagrinėjamoje civilinėje ekspertams buvo pateikti byloje esantys įrodymai, ir ekspertai, vertindami juos, pateikė atitinkamas išvadas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vertino ekspertizės akte esančias išvadas ir nustatė, kad ieškovė pagal ekspertams pateiktus duomenis sirgo odos vėžiniu susirgimu; gydytojas teisingai nustatė ieškovei ligos diagnozę, todėl ligai gydyti pagal Odos vėžio gydymo metodines rekomendacijas taikė gydymą lazeriu. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis teismų išvadomis ir motyvuoja, kad Odos vėžio gydymo metodikoje, taikomoje Lietuvos onkologijos centre, yra nurodyta, jog odos vėžio diagnostikai atliekami arba citologinis, arba histologinis naviko tyrimas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad gydytojas atliko tik vieną iš šių tyrimų (citologinį), histologinio tyrimo atsisakė, nes po šio tyrimo atlikimo ieškovės veide būtų likęs didesnis randas. Teisėjų kolegija pažymi, kad gydytojo kaltė dėl žalos pacientui padarymo yra tyčia arba neatsargumas. Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė ieškovę gydžiusio gydytojo kalto tyčinio elgesio, o aplinkybė, kad nors ir nebuvo atlikti visi įmanomi tyrimai, tačiau buvo pasirinktas geriausias ieškovės ligos gydymo metodas ir ieškovės liga išgydyta, nesudaro pagrindo vertinti gydytojo kaltę kaip didelį neatsargumą. Juolab kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad gydytojui J. R. sveikatos apsaugos ministro 1994 m. gruodžio 8 d. įsakymu buvo suteikta pirmoji gydytojo onkologo–chirurgo kvalifikacijos kategorija (T. 1, b. l. 33). Nuo 1999 metų sveikatos apsaugos ministrui 1999 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 61 „Dėl asmens sveikatos priežiūros specialybių ir subspecialybių sąrašo patvirtinimo“ ir 1999 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 62 patvirtinus asmens sveikatos priežiūros siauros specializacijos medicinos praktikos rūšių sąrašą, gydytojo kvalifikacija turėjo būti įrodinėjama naujais rašytiniais įrodymais: sertifikatu ir licencija, kuriuos atsakovas pateikė nagrinėjamoje civilinėje byloje (T. 1, b.l. 31, 32). Dėl to teisėjų kolegija vertina, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai atsižvelgė į šiuos įrodymus, į tai, jog gydytojas yra savo srities specialistas, turintis nemažą darbo patirtį šioje srityje, todėl padarė teisingas išvadas, kad gydytojas, nustatydamas ieškovei ligos diagnozę, nepažeidė sveikatos sistemos norminių aktų reikalavimų, elgėsi atidžiai, rūpestingai ir dėmesingai, todėl nepadarė ieškovei žalos.

25Teisėjų kolegija, vertindama kasacinio skundo argumentus, kad buvo pažeistos lazerio eksploatacijos taisyklės, pažymi, jog pagal 1996 m. gegužės 2 d. Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtą potencialiai pavojingų įrenginių sąvoką tokiais įrenginiais laikomi įrenginiai, kurie gali sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai dėl juose sukauptos energijos arba juose vykstančių procesų ir kuriems reikalinga šio įstatymo nustatyta priežiūra. Potencialiai pavojingų įrenginių sąrašą yra patvirtinusi Vyriausybė 1994 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1251 „Dėl potencialiai pavojingų įrenginių ir pavojingų darbų (gamybos procesų) sąrašų patvirtinimo“. Jame ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose potencialiai pavojingų įrenginių priežiūrą, lazerio aparatai nepriskirti prie tokių įrenginių, todėl jiems eksploatuoti nereikia gauti specialaus leidimo, t. y. teisės norminiuose aktuose nenustatyta, kad gydytojui onkologui–chirurgui, turinčiam licenziją ir sertifikatą verstis gydytojo chirurgo praktika, reikia turėti dar papildomą licenziją dirbti su lazerio aparatais. Juolab kad nagrinėjamoje civilinėje byloje gydytojas dirbo Lietuvos onkologijos centre, kuriam Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus miesto vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto 1993 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 23 „Dėl Lietuvos onkologijos centro galvos ir kaklo chirurgijos skyriaus lazerinių įrengimų leidimo eksploatacijai“ buvo leista eksploatuoti Lietuvos onkologijos centro galvos ir kaklo chirurgijos skyriuje sumontuotus lazerinius įrengimus ir lazerinį įrenginį poliklinikoje (T. 2, b. l. 17), byloje pateikti lazerinio skalpelio–koaguliatoriaus Medula–3(4) pasas, techninis aprašas ir eksploatacijos instrukcija (T. 3, b. l. 2). Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai pripažino, jog gydytojui J. R. nereikėjo turėti papildomo leidimo dirbti su lazeriu, jis pagrįstai ieškovės ligai gydyti naudojo gydymą lazeriu, o pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį (1997 m. gegužės 1 d. redakcija) visuotinai pripažintais medicinos praktikos ir mokslo principais ar standartais pagrįsto gydymo pasekmės, kurių negalima buvo išvengti kitu lygiaverčiu efektyviu gydymo metodu, šiame įstatyme nėra traktuojama kaip pacientams padaryta žala, t. y. randas, atsiradęs ant ieškovės veido po operacijos lazeriu, šio įstatymo prasme nepripažįstamas kaip žala pacientei, nes tai yra natūrali operacijos pasekmė.

26Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, ištyrė ir įvertino visus bylai reikšmingus įrodymus, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, padarė teisingas išvadas, jog gydytojas, nustatydamas ieškovei ligos diagnozę, nepažeidė sveikatos sistemos norminių aktų reikalavimų, elgėsi atidžiai, rūpestingai ir dėmesingai, todėl nepadarė ieškovei žalos.

27Dėl Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio aiškinimo ir taikymo, paciento teisės gauti visapusišką informaciją apie sveikatos būklę pažeidimo

28Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pacientas turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą, naujų aplinkybių nenustatinėja, peržiūri skundžiamus teismų procesinius dokumentus teisės klausimais, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Dėl to klausimas, ar ieškovė buvo tinkamai informuota apie ligą ir jos gydymą, yra fakto klausimas, o kasacinis teismas tik vertina, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami aplinkybę, ar ieškovė buvo informuota apie ligą, tiria ir vertina, ar nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir ar ginčo santykiams tinkamai buvo pritaikytos materialinės teisės normos. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę trečiojo asmens gydytojo paaiškinimus, liudytojos (ji ieškovės lankymosi pas gydytoją metu dirbo medicinos seserimi) parodymus, nustatė, kad ieškovė apie jos sveikatos būklę, ligos diagnozę, jai taikomą gydymą ir pasekmes buvo tinkamai informuota. Be to, šiuos teiginius patvirtina Lietuvos onkologijos centro direktoriaus paskirtos komisijos įvertinti ieškovės gydymo taktiką 2000 m. spalio 3 d. aktas, kuriame nurodyta, kad ieškovė su siūlomu gydymo metodu sutiko (T. 1, b. l. 28), ieškovės medicinos kortelės įrašai. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami aplinkybę, ar ieškovė buvo informuota apie jos gydymą lazeriu, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos paciento teisės gauti informaciją apie savo sveikatos būklę.

29Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad gydytojas, nusprendęs ieškovei gydyti taikyti lazerį, neturėjo gauti jos rašytinio sutikimo dėl gydymo naudojant lazerį; motyvuoja, kad pagal Sveikatos sistemos įstatymo 41 straipsnio 4 dalį (1994 m. rugpjūčio 17 d. redakcija) medicinos specialistas gali panaudoti naujus, moksliškai pagrįstus, bet dar neįregistruotus nustatyta tvarka vaistus, profilaktikos, diagnostikos ir gydymo metodus, medicininę aparatūrą ir instrumentus tik stengdamasis ligonį išgydyti, išgelbėti ar pratęsti jo gyvybę; šiuo atveju jis privalo gauti ligonio <...>, medicinos pagalbos įstaigos medicinos etikos komisijos sutikimą dėl tokių asmens sveikatos priežiūros technologijų naudojimo; toks sutikimas turi būti patvirtintas raštiškai. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovei buvo atlikta operacija naudojant lazerinį skalpelį–koaguliatorių Medula–3(4), kurį Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus miesto vyriausiasis valstybinis gydytojas higienistas 1993 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 23–83 leido eksploatuoti Lietuvos onkologijos centro galvos ir kaklo chirurgijos skyriuje, t. y. šis lazerio aparatas 1997 metais nebuvo naujas ar nepripažintas įrenginys medicinos praktikoje, buvo įregistruotas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės sutikimas dėl odos vėžinio susirgimo gydymo lazeriu neprivalėjo būti patvirtintas raštu.

30Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių ekspertizės skyrimą ir atlikimą, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino visus bylai reikšmingus įrodymus, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, padarė teisingas išvadas, kad gydytojas, nustatydamas ieškovei ligos diagnozę, nepažeidė sveikatos sistemos norminių aktų reikalavimų, elgėsi atidžiai, rūpestingai ir dėmesingai, todėl nepadarė ieškovei žalos, tinkamai aiškino ir taikė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalį ir 14 straipsnio 2 dalį, Sveikatos įstatymo 41 straipsnio 4 dalį, todėl nėra pagrindo apeliacinės instancijos teismo nutartį naikinti kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių dokumentų teisėtumui, todėl jie taip pat nesudaro pagrindo naikinti teismų sprendimus kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

31Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

32Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

33Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu. Ji nurodė, kad dėl ilgai... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 9. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą... 10. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m.... 11. Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir... 12. Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą trečiasis asmuo prašo jį atmesti... 13. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 14. IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 15. Ieškovė dėl ilgai negyjančios žaizdos veide kreipėsi į Lietuvos... 16. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 17. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės... 18. Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių ekspertizės skyrimo ir... 19. CPK 212 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad teismas, siekdamas... 20. Kasatorė skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, į teismo... 21. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad... 22. Dėl įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų... 23. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais... 24. Bylose, kuriose yra nagrinėjami gydytojų profesinės atsakomybės klausimai,... 25. Teisėjų kolegija, vertindama kasacinio skundo argumentus, kad buvo pažeistos... 26. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad... 27. Dėl Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio... 28. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 4... 29. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad... 30. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad... 31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 32. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005... 33. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...