Byla 2A-966/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transimeksa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, o priešieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-2128-464/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transimeksa“ ieškinį atsakovui uždarajai akcine bendrovei „Varicom“ dėl restitucijos, ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės UAB „Varicom“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcine bendrovei „Transimeksa“ dėl nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas ir atsakovas 2010 m. vasario 1 d. sudarė EutelTRACS mobilaus ryšio terminalų lizingo (finansinės nuomos) ir ryšio paslaugų teikimo sutartį Nr.10/02/EUT (toliau – Lizingo sutartis) bei EutelTRACS ryšio paslaugų teikimo sutartį Nr.10/02/AB (toliau - Ryšio paslaugų teikimo sutartis), kurių pagrindu atsakovas išperkamosios nuomos būdu turėjo perduoti ieškovui gamintojo Qualcomm mobilaus ryšio terminalus EutelTRACS su automobilio kontrolės įrenginiu QFMX bei teikti įrangos eksploatavimui reikalingas ryšio paslaugas.

5Ieškovas nurodė, kad 2012 metais 6 kartus kreipėsi į atsakovą su pretenzijomis dėl perduotos įrangos ir atsakovo teikiamų paslaugų trūkumų, tačiau atsakovas šių trūkumų neištaisė. Ieškovo teigimu, atsakovo pateikta įranga ir teiktos paslaugos neatitiko jų aprašymo ir ieškovo reikalavimų. Atsakovas negalėjo užtikrinti atitinkamų teritorijų tinkamų žemėlapių įtraukimo į paslaugų žemėlapių aprėptį, kad automobilis būtų atvaizduojamas žemėlapyje toje vietoje, kurioje jis iš tikrųjų yra, kad ataskaitoje būtų atvaizduojami realiai įvykę įvykiai, kad 24 val. per parą ir 7 d. per savaitę būtų veikiantis biuro ryšys su vilkikais, kad veiktų visi ryšio terminalai, kad ieškovo vairuotojų žinutės rusų kalba pasiektų biurą neiškraipytos, kad automobilio maršruto taškai būtų atvaizduojami žemėlapyje pagal automobilio realų judėjimą, o ne buvimo vietos taškus sujungiant tiesėmis, kad atsakovas operatyviai atsakytų į ieškovo užklausas, kad įranga ir paslaugos atitiktų pažangiausias technologijas šioje srityje. Atsakovo teikiamos paslaugos buvo nekokybiškos, be to, jis nepateikė išsamios informacijos apie jau egzistavusias transporto valdymo sistemas mobiliojo ryšio pagrindu, nors tuo metu tokias paslaugas galėjo pasiūlyti.

62012 m. liepos 27 d. ieškovas atsakovui pranešė vienašališkai nutraukiantis sutartis nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. dėl esminio sutarčių pažeidimo, t.y. todėl, kad atsakovas pateikė nekokybišką įrangą ir teikė nekokybiškas paslaugas, taip apribodamas ieškovo teisę gauti iš sutarčių tai, ko pagrįstai tikėjosi. Šalys 2012 m. rugsėjo 21 d. ir 2012 m. rugsėjo 25 d. sudarė įrangos perdavimo-priėmimo aktus, kuriais ieškovas atsakovui perdavė įrangą.

7Ieškovas UAB „Transimeksa“ 2012 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu prašydamas taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo UAB „Varicom“ 219 816,50 Lt sumokėtų įmokų, 6 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

8Atsakovas UAB „Varicom“ 2013 m. sausio 10 d. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė teismo: 1) pripažinti 2010-02-01 EutelTRACS mobilaus ryšio terminalų lizingo (finansinės nuomos) ir ryšio paslaugų teikimo sutarties Nr. 10/02/01/EUT nutraukimą neteisėtu ir iš ieškovo atsakovo naudai priteisti 248 719,50 Lt nuostolių – lizinguotos įrangos įmokų sumą, kurią būtų gavęs, jeigu lizingo gavėjęs būtų tinkamai vykdęs sutartį; 2) priteisti 183 790,08 Lt nuostolių kaip kompensaciją už ryšio paslaugoms suteiktas nuolaidas; 3) priteisti 47 000 Lt šalių aptartus sutartinius nuostolius, skirtus kompensuoti dėl sutarties nutraukimo atsakovo patirtas išlaidas; 4) priteisti 1882,54 Lt atsakovo patirtų išlaidų, susijusių su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka; 5) priteisti iš ieškovo 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad lizingo sutartimi atsakovas įsipareigojo išskirtinėmis sąlygomis perduoti ieškovui valdyti ir naudotis verslo tikslais aptartą EutelTRACS (IMCT) įrangą ir lengvatinėmis sąlygomis su nuolaida 5 metus teikti ryšio paslaugas, o ieškovas – 5 metus nustatytam skaičiui įrangos vienetų (t.y. ne mažiau kaip 104 vnt.) naudotis atsakovo paslaugomis ir mokėti lizingo įmokas ir ryšio paslaugų kainą. Buvo susitarta, kad ieškovui per 5 metus sumokėjus visą sutartyje nustatytą kainą, įranga pereis ieškovo nuosavybėn. Pažymėjo, kad atsakovo teikiamomis mobilaus palydovinio ryšio paslaugomis ir analogiškais EutelTRACS dviejų komponentų terminalais su automobilių kontrolės įrenginiais QFMX ieškovas naudojosi dar iki lizingo sutarties sudarymo, ieškovas įrangą ir ryšio paslaugas prieš įsigydamas testuodavo. Rinkai pristačius naują GPS/GPRS ryšio pagrindu veikiančią įrangą, ieškovas ėmė reikšti nepagrįstas pretenzijas dėl atsakovo parduotos įrangos ir ryšių paslaugų kokybės, argumentuodamas, kad ieškovo lizinguojama įranga technologiškai paseno. Ieškovas neteisėtai nutraukė lizingo sutartį ir ryšio paslaugų teikimo sutartį, todėl jam tenka pareiga atlyginti sutartyse aptartus atsakovui dėl sutarčių nutraukimo kylančius nuostolius.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies.

11Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo sutarties turinys ar ikisutartiniai šalių santykiai nepatvirtina, kad šalys siekė sudaryti būtent lizingo sutartį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog esant lizingo (finansinės nuomos) teisiniams santykiams lizingo davėjo pagrindinis interesas yra gauti palūkanas už suteiktą finansavimą, įgyjant lizingo gavėjui reikalingą daiktą, tačiau šalys dėl tokių mokėjimų nesusitarė. Atsakovas turėjo tikslą parduoti turimą įrangą ir sutiko, kad jos kaina jam būtų sumokėta dalimis per atitinkamą šalių nustatytą laikotarpį. Jokie kiti tik lizingui būdingi mokėjimai, išskyrus daiktų vertės dengimą dalimis, pavyzdžiui, sutarties administravimo mokestis, palūkanos už ieškovo kreditavimą, nuomos mokestis už naudojimąsi daiktu, šiuo atveju nei pačioje sutartyje, nei jos priedais esančiuose mokėjimo grafikuose, nebuvo nustatyti. Todėl, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių susitarimo esmė atitinka kitą teisinį santykį - CK 6.411 str. 1 d. nurodytą daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartį, kuomet daikto pardavėjas kartu yra to daikto savininkas, kuriam nuosavybės teisė į parduodamą daiktą išlieka tol, kol pirkėjas nesumokės visos sutartyje numatytos daikto kainos. Teismas ieškovą pripažino pirkėju, o ne lizingo gavėju, o atsakovą pardavėju, o ne lizingo davėju, juolab, kad atsakovas yra JAV kompanijos „Qualcomm“, gaminančios ir parduodančios šią įrangą, atstovas Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas sutarties vykdymo aplinkybes, rėmėsi pirkimo-pardavimo santykius reguliuojančių teisės normų nuostatomis.

12Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas turėjo ne tik interesą parduoti ieškovui ginčo sutartyje nurodomą įrangą išsimokėtinai, bet ir kartu teikti ryšio paslaugas pagal sutartį dėl tokių paslaugų teikimo. Šis papildomas susitarimas patvirtina, pirma, buvusius mišrius šalių teisinius santykius, t.y. pirkimą-pardavimą kreditan ir atlygintinių paslaugų sutarties sudarymą (CK 6.716 str.), kas įstatymui neprieštarauja, bei parodo vieningą abiejų sutarčių tikslą, t.y. kad atsakovas buvo suinteresuotas ne finansinės naudos palūkanų forma gavimu, o naudos iš savo ūkinės-komercinės veiklos gavimu, parduodant jo atstovaujamo gamintojo daiktus bei gaunat užmokestį už teikiamas palydovinio ryšio paslaugas sutartyse nustatytą 5 metų laikotarpį. Sąsajas tarp įrangos pardavimo išsimokėtinai (kreditan) mainais už ieškovo įsipareigojimą naudotis atsakovo paslaugomis tam tikrą apibrėžtą laikotarpį taip pat patvirtina šalių susitarimas dėl nuostolių atlyginimo ir netesybų sumokėjimo, jeigu ši terminuota 5 metų sutartis būtų nutraukta nesuėjus terminui.

13Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodomas pagrindas sutarčiai nutraukti, t.y. esminis jos pažeidimas, motyvuojamas netinkama įrangos kokybe, kurią jis nurodė elektroniniuose pranešimuose atsakovui. CK 6.334 str. nustato teisę netinkamos kokybės daiktą nusipirkusiam pirkėjui reikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kuomet netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.334 str. 1 d. 4 p.). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis ir kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialiąją paskirtį. Įvertinęs visų byloje esančių rašytinių įrodymų bei kiekvienos iš šalių iniciatyva apklaustų liudytojų paaiškinimų visumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nesutinka su ieškovo teiginiais, jog ieškovui perduota išsimokėjimui įranga buvo iš esmės nekokybiška, o ieškovas negavo to, ką turėjo pagal sutartį gauti (CK 6.333 str. 6 d.). Ieškovas, kaip ir atsakovas, yra verslininkas, savo srities profesionalas, taigi jam taikytini didesni atidumo, rūpestingumo standartai tiek sudarant sutartis, tiek prisiimant atitinkamas prievoles, tiek ir jas vykdant. Dar iki ginčo sutarties sudarymo ieškovas iš atsakovo buvo įsigijęs panašius ginčo įrangai daiktus - 27 vnt. EutelTRACS mobilaus ryšio dviejų komponentų terminalus su automobilio kontrolės įrenginiu QFMX, šiais ar kitais atsakovo parduodamais įrenginiais ne vienerius metus naudojosi savo veikloje, be to dar prieš įsigydamas tokią įrangą 2008 m., ją neatlygintinai išbandė (testavo). Todėl pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas pasinaudojo daiktų, dėl kurių vyksta ginčas, kokybės patikros teise (CK 6.337 str.), ir, turėdamas būti susipažinęs su įrangos galimybėmis, jos veikimo principais, vis tik 2010 m. suformavo savo valią įsigyti papildomai tokios pačios įrangos iš atsakovo bei dar 5 metus naudotis atsakovo teikiamomis paslaugomis. Ginčo sutartį, sudarytą 2010 m. dėl 47 vnt. įrangos, ieškovas vienašališkai nutraukė tik praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo pačių pirmųjų tokios įrangos 27 vnt. iš atsakovo įsigijimo.

14Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad visos ieškovo pretenzijos atsakovui buvo siejamos ne su įrangos technine būkle (konkrečiais jos defektais) ar pablogėjusiu būtent dėl šios priežasties jos veikimu, kas ir suprantama kaip daikto kokybė, o su šios įrangos atliekamomis funkcijomis bei galimybėmis arba su atsakovo paslaugomis. Įrangos funkcionalumas buvo ieškovui gerai žinomas ir suprantamas, daugelį metų ja bei atsakovo paslaugomis naudojantis. Neabejotinai žinodamas, kokias funkcijas gali ir kokių negali atlikti įranga, kokių žemėlapių esama ir kokių nėra, ieškovas sutartį dėl jos įsigijimo vis dėlto sudarė. Be to, visos pretenzijos buvo pareikštos per ganėtinai trumpą laiką iki sutarties nutraukimo, o atsakovas reagavo į jas, nurodė, kokiu būdu galima padidinti įrangos funkcionalumą, pavyzdžiui, per papildomą įvykių pozicionavimą už, atitinkamai, papildomą kainą. Tikėtina, kad toks ieškovo elgesys buvo sąlygotas pažangesnių bei pigesnių eksploatuojant technologijų bei įrangos atsiradimu rinkoje po šalių sutarties sudarymo, ką akcentuoja atsakovas ir iš dalies pripažįsta pats ieškovas, tvirtindamas apie pardavėjo pareigos suteikti informaciją apie naujesnių technologijų atsiradimą, neatlikimą.

15Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad CK 6.222 str. pagrindu pareikštas ieškovo reikalavimas dėl visų sumokėtų įmokų grąžinimo, savo iniciatyva sugrąžinus pardavėjui daiktus, vertintinas kaip nesąžiningas ieškovo siekis ilgą laiką - daugiau nei dvejus metus - neatlygintinai naudotis kito asmens nuosavybe. Tokie ketinimai prieštarauja jau aptartam pirkimo-pardavimo išsimokėtinai teisiniam reglamentavimui bei CK 6.222 str. nuostatoms. Pastaroji norma visko, ką šalis gavusi pagal sutartį, grąžinimą antrajai šaliai per restitucijos institutą sieja ir su tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, nustato, kad grąžinimas gali būti neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo. Nagrinėjamos bylos atveju vienokia ginčo įrangos (naujų ryšio terminalų) vertė buvo sutarties sudarymo metu 2010-02-01 ir visiškai kitokia - po ilgo intensyvaus jų eksploatavimo laikotarpio bei galutinio grąžinimo pardavėjui 2012-09-25. Atsakovo teiginius, kad ši įranga dabar yra bevertė ir dėl jos nusidėvėjimo, ir dėl pažangesnių technologijų atsiradimo rinkoje, o ieškovo sumokėtos įmokos kompensavo tik dalį jos įsigijimo kaštų, todėl net ir įrangos buvimas pas atsakovą jo nuostolių nesumažina, patvirtinami pateiktais į bylą įrodymais apie potencialių pirkėjų, įskaitytinai užsienio valstybėse, paieškas. Atsakovas dėjo pastangas sugrąžintą jam įrangą parduoti ir taip sumažinti savo nuostolius (t.2, b.l. 47-86), tačiau pirkėjų neatsirado, o ieškovas rašytiniais pasiūlymais ieškoti jo sugrąžintai įrangai pirkėjų kartu nepasinaudojo. Taigi ieškinys grąžinti įmokas nepagrįstas dar ir šiuo aspektu, todėl atmestinas.

16Tokia situacija, kuomet dėl neesminių pretenzijų yra nutraukiama sutartis, akivaizdžiai prieštarauja dominuojančiam ir prioritetiniam sutartinių santykių išsaugojimo tikslui, favor contractus (sutarties naudai) principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d., priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nukentėjusioji šalis negali remtis CK 6.217 str. 2 d. ir sutartyje numatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiajai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe, vienašališkai nutraukiant sutartį, reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004).

17Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo nuostolių, dėl kurių buvo susitarta sutartyje, kompensavimo klausimą, pažymėjo, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas neeliminuoja (CK 6.221 str.). Nepaisant atsakovo ydingai su lizingo sutarties nutraukimu siejamos reikalavimo teisės, tokių nuostolių pardavėjui kompensavimą, nutraukus daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, nustato ir bendrosios (CK 6.221 str. 2 d.), ir specialiosios teisės normos (CK 6.414 str. 1 d.). Atsakovo reikalavimas taip pat atitinka pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose nustatytą civilinių teisių gynybos būdą, kai yra pažeidžiama pirkėjo pareiga sumokėti daikto kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus (CK 6.314 str. 5 d., 6.344 str. 1 d.). Be to, pagal CK 6.414 str. 1 d. nuostatas, vėlesnis išsimokėtinai parduotų daiktų kainos pasikeitimas neturi įtakos šalių tarpusavio atsiskaitymui. Tai reiškia, kad pirkėjas negali remtis šio turto vertės sumažėjimo ar visiško vertės praradimo sutarties nutraukimo momentu aplinkybe (o ieškovas tokiais atsikirtimais grindžia savo nesutikimą su priešieškiniu), kaip paneigiančia jo sutartinio įsipareigojimo atlyginti pardavėjui visą sutarties dalyko vertę vykdymą. Šioje teisės normoje nurodoma ir tai, kad pardavėjas gali pareikalauti visos kainos iš karto arba atsiimti daiktą. Iš atsiėmusio daiktą pardavėjo pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti savo įmokas, jeigu sutartyje nenumatyta kas kita. Taigi, viena vertus, šiuo konkrečiu atveju daiktų grąžinimo jų pardavėjui iniciatoriumi buvo ne pats pardavėjas, o būtent pirkėjas (t.y. ieškovas), praradęs teisinį interesą tolimesniu sutarties vykdymu ir įrangos galutiniu išpirkimu, kita vertus, šalys susitarė, kad, sutartį nutraukus, pirkėjo įmokos nebus grąžinamos (sutarties 8.6.3. p., 9. 3 p.). Vadinasi, toks šalių susitarimas pats savaime apriboja ieškovo teisę reikalauti įmokų grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pripažinti šį susitarimą nesąžiningu ar neprotingu, atsižvelgiant į sutarties dalyką (mobilaus ryšio technologijos bei kompiuterinė įranga) ir spartų jo nuvertėjimą rinkoje, bei į CK 6.414 str. 1 d. įtvirtintą nuostatą, kad ir iš grąžintinų įmokų yra atskaitomos sutartyje numatyto daikto nusidėvėjimo bei naudojimosi daiktu išlaidos, nėra pagrindo. Esant šalių susitarimui dėl konkretaus nuostolių dydžio, jų atlyginimo būdo, o nuostoliais gali būti laikomos ir šalies negautos pajamos, kurias sutarties nepažeidusi (ar jos prieš terminą nenutraukusi) šalis būtų gavusi, antrajai šaliai tinkamai vykdant sutartį, teismas iš ieškovo priteisė atsakovui nesumokėtų pagal sutartį įmokų sumą - 248 719,50 Lt.

18Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog vien nesumokėtų įmokų priteisimas būtent tokių teisinių santykių kontekste, iš esmės reiškiantis tik atsakovo turėtų kaštų už šią įrangą jam kompensavimą, neatkuria šalių interesų pusiausvyros. Todėl pagrįstas atsakovo reikalavimas dėl iš anksto sulygtų minimalių jo nuostolių (netesybų) po 1000 Lt už kiekvieno iš 47 vnt. įrangos komplekto atsisakymą (CK 6.221 str. 2 d., 6.256 str. 4 d.), neįskaitant šių netesybų į atsakovo nuostolius dėl negautos už įrangą kainos, atlyginimą. Įstatymų leidėjas įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 str. 1 d.), todėl šiuos minimalius nuostolius tapatinti su neapmokėta įrangos verte ir tokį reikalavimą traktuoti kaip CK 6.258 str. 2 d. pažeidimą nebūtų pagrįsta.

19Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog yra pagrindas tenkinti ir dar vieną atsakovo reikalavimą - dėl 183 790,08 Lt už suteiktas ieškovui atlygintinio ryšio paslaugų nuolaidas, priteisimo. Šiuos nuostolius pagal šalių susitarimo esmę (9.3. p.), pirmosios instancijos teismas laikė tiesioginiais atsakovo nuostoliais. Ginčo dėl nuolaidų sumos paskaičiavimo nekilo, o tokie ieškovo teiginiai, kad atsakovas jokių nuolaidų jam apskritai netaikė, paneigiami pačia sutartimi – 4.2 p., 6.3.p., 8.6.2.p., priedu Nr.1.

20Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo priešieškinio reikalavimą priteisti jam protingas 1882,54 Lt išlaidas, susijusių su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, t.y. už teisines paslaugas, nes šias išlaidas, kaip ir kitas panašias atsakovo išlaidas (už faktinių aplinkybių konstatavimą, už darbuotojų komandiruotes) visiškai kompensuoja sutartinės 47 000 Lt netesybos (CK 6.73 str. 1 d., 6.258 str. 2 d.).

21III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

22Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Transimeksa“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o atsakovo priešieškinį atmesti, atitinkamai pakeičiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepaskyrė ieškovo prašytos ekspertizės, ieškovas prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos argumentus:

  1. Teismas, priteisdamas 47 000 Lt netesybų ir nurodydamas, kad
  2. A

23Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Varicom“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

  1. P
  2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad

24IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

26Dėl šalių sudarytos 2010 m. vasario 1 d. EutelTRACS mobilaus ryšio terminalų lizingo (finansinės nuomos) ir ryšio paslaugų teikimo sutarties teisinio kvalifikavimo

27Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Paprastai sandorio sudarymo priežastis – sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai). Šie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialieji įstatymai yra taikomi sandoriui. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. valios sutapimas. Lietuvos sutarčių teisėje pripažįstama, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Sutarties pagrindu esantis šalių susitarimas turi atitikti sutarčių sudarymą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2013; 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2012).

28Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Atsižvelgiant į civilinių teisinių santykių dinamiką, besikeičiančius verslo santykius, nulemtus rinkos pokyčių ir raidos, bei vadovaujantis sutarčių laisvės principu, šalims yra užtikrinta teisė laisvai sudaryti tiek CK numatytas, tiek ir CK nenumatytas sutartis bei savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, svarbiausia, kad jos neprieštarautų įstatymui. Taigi CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Pagal to paties straipsnio 3 dalį šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų; tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei, t. y. šalys gali nurodyti, kokios normos bus taikomos jų sudarytai sutarčiai. Tais atvejais, kai šalys sudaro Civiliniame kodekse nereglamentuojamą sutartį, ji gali būti kvalifikuojama kaip panašius požymius turinčios rūšies sutartis arba kaip mišri sutartis, kuriai taikomos bendrosios sutarčių teisės bei specialiosios skirtingas sutartis reglamentuojančių institutų normos. Tais atvejais, kai kyla sutartį sudariusių šalių ginčas dėl sąlygų turinio, šalių teisių ir pareigų apimties, yra taikomas sutarčių aiškinimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2013; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2012).

29Kaip ne kartą savo nutartyse yra nurodęs kasacinis teismas, teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Taigi, sprendžiant tarp bylos šalių kilusį ginčą, tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas, tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, o tuo atveju, kai teismas taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2013, 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013 ir kt.).

30Sutartis aiškinama, kai kyla ją sudariusių šalių ginčas dėl sutarties galiojimo, jos rūšies, pobūdžio, sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties, sutarties pakeitimo, pasibaigimo ir pan. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių teisių bei pareigų nustatymas yra fakto klausimas.

31Aiškindamas CK 6.193 straipsnyje išdėstytą reglamentavimą, kasacinis teismas ne kartą konstatavo, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes bei kitas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013; 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-151/2010; 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2014). Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyviojo sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-323/2010 ir kt.).

32Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys sudarė ne lizingo (finansinės nuomos) sutartį, o pirkimo – pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartį ir, vertindamas sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybes, rėmėsi pirkimo – pardavimo išsimokėtinai santykius reguliuojančių teisės normų nuostatomis. Ieškovas tvirtina, kad tarp šalių susiklostė laikosi pozicijos, jog šalis siejo tiesioginio lizingo civiliniai teisiniai santykiai. Taigi siekiant tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, taikant sutarčių aiškinimo taisykles būtina išsiaiškinti, kokią sutartį šalys turėjo omenyje.

33CK 6.567 str. 1 d. nustatyta, kad lizingo (finansinės nuomos) sutartimi viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita (netiesioginis lizingas). Lizingą reglamentuojančios CK XXX skyriaus normos mutatis mutandis taikomos ir tais atvejais, kai lizingo davėjas yra nuomojamo turto savininkas (tiesioginis lizingas). Pagal kasacinio teismo praktiką lizingo sutarties esmė – lizingo davėjo lizingo gavėjui teikiamas finansavimas, kurio forma yra ne piniginė, bet suteikta galimybė lizingo gavėjui valdyti ir naudotis jo verslui reikalingu daiktu (gaunant iš to naudos), specialiai tam įsigytu lizingo davėjo, ir lizingo davėjui mokant už tai periodines įmokas, kurių dydis priklauso nuo konkrečios sutarties sąlygų, bet kurios visais atvejais skirtos kompensuoti lizingo davėjo praradimus įsigyjant daiktą (įvertinami sutarties administravimo kaštai, daikto amortizacija jo naudojimo procese ir kt.) bei atlyginti jam už suteiktas finansavimo paslaugas (mokant palūkanas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2013; 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013; kt.). Lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi grynai finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktą. Lizingo davėjo nuosavybės teisė į lizingo sutarties dalyką atlieka tik lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimo funkciją: lizingo gavėjui nevykdant savo įsipareigojimų mokėti periodines įmokas, lizingo davėjas savo nuostolius galėtų padengti realizavęs jam nuosavybės teise priklausantį lizingo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014). Taigi sutarties kvalifikavimą lizingo sutartimi lemia jos šalių atliekamų funkcijų bei teisių ir pareigų pasiskirstymas, esminių lizingo požymių buvimas: lizingo sutartimi lizingo davėjas įsipareigoja nuosavybėn įsigyti lizingo gavėjo pageidaujamą daiktą tam, kad vėliau jį perduotų lizingo gavėjui valdyti ir naudotis už atitinkamą užmokestį (netiesioginis lizingas), arba lizingo davėjas nuosavybės teise valdomą turtą perduoda lizingo gavėjui valdyti ir naudotis už atitinkamą užmokestį (tiesioginis lizingas), taigi lizingo davėjas atlieka finansavimo funkciją ir turi tik finansinį interesą; antra, lizingo gavėjas įsipareigoja mokėti lizingo davėjui periodines įmokas už naudojimąsi daiktu, jam tenka didžioji dalis naudos ir rizikos, susijusios su lizinguojamu daiktu; trečia, daiktas naudojamas verslo tikslais.

34Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tarp šalių nesusiklostė lizingo (finansinės nuomos) teisiniai santykiai ir be pagrindo šalių santykius kvalifikavo kaip pirkimą-pardavimą išsimokėtinai. Tiek sutarties pavadinimas, sutarties daugelio nuostatų lingvistinis tekstas, atskirų Lizingo sutarties punktų loginis tarpusavio ryšys, šalių statusas, vykdoma veikla, sutarties objektas, sutartyje vartojama terminija ir jos atitikimas lizingo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų turiniui patvirtina, jog šalis siejo lizingo teisiniai santykiai, konkrečiai imant – tiesioginio lizingo teisiniai santykiai.

35Iš bylos medžiagos matyti, jog šalys 2010 m. vasario 1 d. sudarė EutelTRACS mobilaus ryšio terminalų lizingo (finansinės nuomos) ir ryšio paslaugų teikimo sutartį, pagal kurios 1 punktą (sutarties objektas) atsakovas įsipareigojo perduoti ieškovui 47 EutelTRACS mobilaus ryšio terminalus su automobilio kontrolės įrenginiu QFMX valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad, sumokėjus visą sutartyje numatytą įrangos kainą, įranga pereis ieškovui nuosavybės teise, bei 5 metus su nuolaida teikti ieškovui EutelTRACS ryšio paslaugas, o ieškovas įsipareigojo sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka mokėti lizingo įmokas bei ryšio paslaugų kainą. Lizingo sutarties (t. 1., b.l. 17) bendrojoje dalyje nurodyta, kad ieškovas pageidauja finansinės nuomos būdu įsigyti ir prijungti papildomą įrangą, o atsakovas sutinka lizingo (finansinės nuomos) sutarties pagrindu perduoti ieškovui valdyti ir naudoti verslo tikslais papildomą įrangą ir su nuolaida teikti mobilaus palydovinio ryšio paslaugas. Sutarties 8.6.3 ir 9.3 punktuose šalys susitarė, jog lizingo gavėjui vienašališkai atsisakius ar dėl kitų priežasčių nesugebant vykdyti sutarties ar sutartį nutraukus, UAB „Varicom“ turi teisę pareikalauti sumokėti visą likusią įrangos kainą ir paskaičiuotus delspinigius iš karto arba bet kada atsiimti perduotą įrangą ir reikalauti klientą atlyginti tokio dydžio nuostolius, kurie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu klientas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Tokia sutarties nuostata pažodžiui pakartoja lizingo davėjo teisių gynimo būdus ir taikomus lizingo sutarties nutraukimo teisinius padarinius, kai lizingo gavėjas pažeidžia sutartį, numatytus CK 6.574 str. Kaip minėta, šalys turi teisę, paisydamos teisės imperatyvų, pasirinkti jų teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (CK 6.156 str. 3 d.). Akivaizdu, jog susitardamos dėl sutarties tikslo, dalyko, vykdymo eigos (lizinguojamą įrangą perduoti verslo tikslais lizingo gavėjui, kuris ją naudoja tiesioginėje ekonominėje veikloje siekdamas pelno bei įtraukdamas įrangos naudojimo kaštus į įmonės sąnaudas, kai naudojama įranga dėl jos eksploatavimo per palyginti trumpą laiką nuvertėja ir dėl to lizingo gavėjas moka periodines įrangos amortizaciją kompensuojančias įmokas lizingo davėjui) bei nevykdymo padarinių, šalys jas siejantiems teisiniams santykiams reguliuoti nustatė lizingą reglamentuojančių teisės normų taikymą.

36Pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą Lizingo sutartį kvalifikavo kaip pirkimą-pardavimą išsimokėtinai remdamasis aplinkybėmis, jog šalys tiek Lizingo sutartyje, tiek jos prieduose, išskyrus daiktų vertės dengimą dalimis, jokių kitų mokėjimų, pavyzdžiui, kaip sutarties administravimo mokesčio, nuomos mokesčio už naudojimąsi daiktu, palūkanų už ieškovo kreditavimą ir pan., nenustatė, be to šalys sudarytos Lizingo sutarties pagrindu siekė perleisti įrangą nuosavybės teise, detaliai aptarė mokėjimo tvarką dalimis, nuosavybės perėjimo momentą ir sąlygas. Su tokiomis teismo išvadomis sutikti nėra pagrindo, nes šios aplinkybės nepaneigia šalių ketinimų sudaryti būtent lizingo sutartį. Visų pirma, nuosavybės teisės į lizinguojamą daiktą perėjimas lizingo gavėjui, tinkamai įvykdžiusiam sutartį, nėra būtinas lizingo sutarties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2013). Šalių sutartyje numatytas susitarimas, jog sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą įrangos kainą lizingo dalykas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, savaime nei patvirtina, nei paneigia, lizingo sutarties sudarymo. Nuosavybės lizingo dalyko perėjimas lizingo gavėjui atitinka bendrąją lizingo santykių sampratą (CK 6.567 str. 1 d.), tačiau darydamos išimtį iš bendrosios taisyklės šalys sutartyje gali susitarti ir kitaip. Antra, kaip minėta, esminis lizingo teisinių santykių bruožas yra ne lizingo gavėjo siekis lizinguojamą daiktą įgyti nuosavybės teise, bet jį naudoti verslo tikslais, gaunant iš tokio naudojimo ekonominę naudą. Trečia, bylos aplinkybės patvirtina, jog į mokėjimų grafike (t. 1, b.l. 22-24) numatytų periodinių įmokų už lizinguojamą įrangą sudėtį buvo įtrauktos ne tik daiktų vertės (pardavimo kainos) padengimo įmokos. Iš tikrųjų, Lizingo sutartyje (4.1 p.) bei jos prieduose – mokėjimo grafikuose (t.1, b. l. 17 – 24), šalys sutarė, kad vieno vieneto įrangos kaina yra 10 260 Lt. ir periodinių įmokų per 60 mėnesių sutarties galiojimo laikotarpį sudėtinių dalių nedetalizavo. Tačiau procesiniuose dokumentuose atsakovas nuosekliai nurodo, jog į įrangos vieneto kainą įskaičiuota ne tik lizingo davėjo sumokėta įrangos pirkimo kaina, tačiau ir palūkanos už lizingo sandorio finansavimą bei sutarties administravimo kaštai, lizingo įmokos buvo skirtos kompensuoti įrangos amortizaciją (t. 1, b. l. 150-152; t. 2, b. l. 190; t. 3, b. l. 12). Šiuos atsakovo teiginius patvirtina aplinkybės, jog analogišką įrangą ieškovas pirko iš atsakovo 2007 metais už mažesnę kainą - po 7950 Lt už vienetą, 2008 metais – už 6600 Lt, o įrangos vieneto vertė nuo 2005 iki 2008 metų sumažėjo (t. 1, b. l. 161-174). Išvada, jog technologiškai greitai nuvertėjanti kompiuterinė įranga 2010 metais kainuotų ženkliai brangiau, įvertinant ir aplinkybę, jog ieškovas ketino įgyti naudojimui verslo tikslais didelį kiekį (47 vnt.) įrangos komplektų, neatitiktų ekonominės verslo logikos. Dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti ir atsakovo pateiktu preliminariu finansinės nuomos įmokų grafiku (t. 3, b.l. 22-23), kuriame yra pateikta lizinguojamos įrangos vieno kompekto kainos (10260 Lt) struktūra - 7950 Lt įrangos vieneto kaina, 2184,84 Lt palūkanos ir 125,16 Lt administravimo mokestis, taip pat periodinių mėnesio įmokų už vieną įrangos komplektą (171 Lt) struktūra. Taigi teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog turto išpirkimo įmoka siejama ne su atlyginimu už naudojimąsi turtu, bet su turto įgijimu pirkėjo nuosavybėn. Šalių susitarimą sudaryti lizingo sutartį, kuria lizingo davėjas finansuoja lizingo gavėjo naudojimąsi lizingo dalyku verslo tikslais, patvirtina ir Lizingo sutarties 6.10 punkto nuostata, jog klientas (lizingo gavėjas) turi teisę anksčiau laiko sumokėti visą nesumokėtą įrangos kainą, nei numatyta mokėjimų grafike, tačiau tokiu atveju jis privalės sumokėti iki tol apskaičiuotą nuomos mokestį, netesybas bei kompensuoti kitus lizingo davėjo nuostolius. Lizingo sutarties vykdymo eiga taip pat parodo, jog ieškovas verslo tikslais įgyvendino lizingo sutarčiai būdingas lizingo gavėjo teisę naudotis lizingo dalyku, siekdamas iš krovinių gabenimo kelių transportu veiklos gauti ekonominės naudos, panaudojant išsinuomotą įrangą krovinių pervežimo veiklos optimizavimui – transporto priemonių stebėjimui, vairuotojų kontrolei, informacijos vairuotojams perdavimui, kuro taupymui, sukauptų duomenų analizei. Byloje nustatyta, jog praėjus vos pusei šalių sutarto įrangos lizingavimo laikotarpio (dviem su puse metų iš sutarto 5 metų laikotarpio), sutarties dalyką sudaranti įranga neteko savo ekonominės vertės. Tai taip pat paneigia aplinkybę, jog lizingo davėjo vyraujantis ketinimas buvo lizinguojamą įrangą įsigyti nuosavybės teise, nes šios teisės įgijimo momentu (po 5 metų nuo įrangos naudojimo pradžios) nuosavybėn įgytas daiktas dėl panašių technologijų sparčios pažangos būtų bevertis.

37Kadangi pagal šalių sutartyje numatytus tikslus ir ketinimus buvo sudaryta lizingo sutartis ir joje vyrauja lizingo gavėjo teikiamo lizingo gavėjui finansavimo, t. y. atlygintinio naudojimosi lizingo dalyku elementas, bet ne nuosavybės perleidimo požymis, pirmosios instancijos teismas be pagrindo šalių santykius kvalifikavo kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį (CK 6.411 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013). Tuo remdamasi teisėjų kolegija konstatuoja, jog šalių ginčo santykiams dėl 47 vnt. įrangos EutelTRACS įsigijimo ir perdavimo ieškovui valdyti ir naudotis finansavimo yra taikytinos lizingo teisinius santykius reglamentuojančios CK XXX skyriaus teisės normos.

38Lizingo davėjas neįsigijo nuosavybės teise lizinguojamos įrangos tikslu perduoti ją lizingo sąlygomis konkrečiam lizingo gavėjui (CK 6.569 str.), todėl nėra pagrindo šalių santykius traktuoti kaip netiesioginio lizingo santykius. Tačiau būdamas licencijuotas korporacijos Qualcomm gaminamos įrangos EutelTRACS platintojas ir paslaugų teikėjas Lietuvoje, ieškovo užsakymu įgijęs šią įrangą iš gamintojo ir būdamas įrangos savininkas (Lizingo sutarties 5 p. ir 6.5 p.) atsakovas Lizingo sutarties pagrindu šią įrangą perdavė valdyti ir naudoti ieškovui. Tokie šalių santykiai atitinka tiesioginio lizingo sampratą. Šios lizingo sutarties rūšies esminis skirtumas nuo netiesioginio lizingo sutarties yra tas, jog lizingo objektas nėra įgyjamas pagal lizingo gavėjo nurodymus iš trečiojo asmens (pardavėjo), kuomat lizingo davėjas paprastai neatsako už pardavėjo ir lizingo dalyko parinkimą, bet pats lizingo davėjas yra nuomojamo turto savininkas. Todėl tiesioginio lizingo atveju pretenzijas dėl lizinguojamo turto kokybės ir komplektiškumo, perdavimo terminų ir kitas lizingo gavėjas gali pareikšti tiesiogiai lizingo davėjui – lizinguojamo daikto savininkui (CK 6.573 str.). Kitos lizingą reglamentuojančios CK XXX skyriaus nuostatos (dėl lizingo sampratos, dalyko, jo perdavimo ir atsitiktinio žuvimo bei sugedimo rizikos, lizingo sutarties įtakos tretiesiems asmenims bei lizingo sutarties nutraukimo) tiesioginiam lizingui taikomos taip pat, kaip ir netiesioginiam lizingui.

39Iš šalių sudarytos 2010 m. vasario 1 d. Eutel TRACS mobilaus ryšio terminalų lizingo (finansinės nuomos) ir Ryšių paslaugų teikimo sutarties Nr.10/02/01/EUT turinio bei tą pačią dieną sudarytos EutelTRACS ryšio paslaugų teikimo sutarties Nr.10/02/01/AB matyti, jog šalys sudarė mišrią sutartį, turinčią dviejų rūšių sutarčių elementų, t. y. sudarė ne tik lizingo sutartį dėl EutelTRACS įrangos perdavimo valdyti ir naudoti ieškovui, bet ir ryšio paslaugų teikimo sutartį, kuria atsakovas UAB „Varicom“, kuris kartu yra ir lizingo davėjas pagal lizingo sutartį, įsipareigojo ieškovui (lizingo gavėjui) 5 metus su nuolaida teikti visiems 47 vnt. lizinguojamų EutelTRACS mobilaus ryšio terminalų EutelTRACS ryšio paslaugas, o ieškovas įsipareigojo mokėti ryšio paslaugų kainą (t. 1, b. l. 17-27). Kadangi mišriai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių teisiniams santykiams pagal Ryšio paslaugų teikimo sutartį taikė atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančias teisės normas (CK XXXV skyrius). Ginčo tarp šalių dėl Ryšių paslaugų sutarties teisinio kvalifikavimo bei šiai sutarčiai taikytinų materialiosios teisės normų nekilo.

40Dėl lizingo sutarties esminio pažeidimo ir vienašališko nutraukimo ieškovo (lizingo gavėjo) iniciatyva teisėtumo

41Ieškovas (lizingo gavėjas) 2012 m. liepos 27 d. pranešimu vienašališkai nutraukė Lizingo ir Ryšio paslaugų teikimo sutartis nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. motyvuodamas tuo, jog atsakovas neužtikrina įrangos tinkamo funkcionavimo bei netinkamai teikia paslaugas, nes įranga neužtikrina nepertraukiamo ryšio su vilkikų vairuotojais, dėl ko negalima nustatyti vilkiko buvimo vietos, neįmanoma susisiekti su vairuotojais žinučių pagalba įrangai veikiant net įprastu režimu, įrangos tikslumas ir efektyvumas daug mažesnis, nei ieškovas galėjo tikėtis sudarydamas sutartis, įranga yra technologiškai pasenusi, brangesnė, reikalaujant didesnių eksploatavimo kaštų, lyginant su rinkoje esančiomis pažangesnėmis technologijomis. Ieškovo teigimu, įrangos pardavėjas, žinodamas ar turėdamas žinoti ieškovo, kaip krovinių pervežimo bendrovės, vykdomą veiklą ir poreikius, privalėjo parduoti tokios kokybės daiktus, kurie atitiktų pirkėjo deklaruotą daiktų įgijimo tikslą. Kadangi atsakovas įrangos trūkumų neištaisė ir paslaugų kokybės nepagerino, tai ieškovas traktavo kaip esminį sutarčių pažeidimą. Teisiniu Lizingo sutarties nutraukimo pagrindu ieškovas nurodė CK 6.217 str. 1 d., 6.218 str. 1 d. ir Lizingo sutarties 9.4 p., Ryšio paslaugų teikimo sutarties nutraukimo pagrindu – CK 6.721 str. 1 d. (t. 1, b. l. 48-51). Taigi, ieškovas byloje kelia lizingo dalyko atitikties kokybės reikalavimams klausimą, dėl ko jis negalėjo įgyvendinti sutartimis su atsakovu siektų tikslų – užtikrinti efektyvų nuolatinį komunikavimą su įmonės vilkikų vairuotojais. Kadangi įrangos negalima tinkamai eksploatuoti be tinkamai teikiamų ryšio paslaugų, o ryšio paslaugų teikimas be tinkamos įrangos netenka prasmės, ieškovas dėl esminio sutarčių pažeidimo nutraukė abi šalis siejusias sutartis.

42Pagal CK 6.573 str. 1 d. lizingo gavėjas turi visas CK 6 knygoje numatytas pirkėjo teises ir pareigas, išskyrus pareigą sumokėti už įsigytą turtą. Kaip minėta, tiesioginio lizingo atveju lizingo gavėjas visus reikalavimus, atsirandančius iš lizingo dalyko pirkimo-pardavimo sutarties (taip pat ir dėl turto kokybės), turi teisę pareikšti lizingo davėjui – tiesiogiai lizinguojamo turto savininkui.

43Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės (patikėjimo) teise, o šis – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.306 str. 3 ir 4 d. d. pirkimo-pardavimo sutarties dalykas gali būti apibūdintas tiek pagal individualius požymius, tiek pagal rūšį, o pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto pavadinimą ir kiekį. Bendrieji parduodamam daiktui keliami reikalavimai išdėstyti CK 6.327 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad pardavėjas privalo perduoti daiktus, atitinkančius sutartyje numatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. Taigi, reikalavimai daiktų kokybei, visų pirma, gali būti nurodomi sutartyje. Jeigu tokie reikalavimai nurodomi, jie gali būti apibūdinami pagal parduodamiems daiktams taikomus standartus, daikto kokybės aprašymus. Tačiau šie reikalavimai tiesiogiai sutartyje gali būti ir nenurodomi. Tokiais atvejais apie parduodamiems daiktams keliamus reikalavimus galima spręsti iš kitų aplinkybių, pvz., siūlomų daiktų pavyzdžių, prekių aprašymų, pardavėjo pateikiamos daiktų reklamos. Aplinkybė, dėl kokios kokybės daiktų susitarta pirkimo–pardavimo sutartyje, gali būti nustatoma tiek iš sutarties sąlygų, tiek ir išsiaiškinus sutarties sudarymo aplinkybes, šalių elgesį iki sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3k-3-456/2012). Nuostatos dėl pirkimo-pardavimo sutartimi perduodamų daiktų kokybės detalizuotos CK 6.333 straipsnyje; pagal šio straipsnio 1 dalį pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, bei atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir sudarant sutartį nėra paslėptų daikto trūkumų, dėl kurių daiktų nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas juos ketino naudoti, arba dėl kurių daiktų naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų tų daiktų pirkęs, arba nebūtų už juos tiek mokėjęs. Taigi pardavėjas atsako už bet kokius daikto trūkumus, jeigu šie atsirado prieš perduodant daiktus arba juos lėmė priežastys, atsiradusios iki daiktų perdavimo.

44CK 6.348 str. 1 d. nustato, jog pirkėjas privalo pranešti pardavėjui apie sutarties sąlygų, nustatančių daiktų kokybę, komplektiškumą ir kt., pažeidimą per įstatymų ar sutarties nustatytą terminą, o jeigu šis terminas nenustaytas, per protingą terminą po to, kai buvo ar atsižvelgiant į daiktų pobūdį ir paskirtį turėjo būti nustatytas atitinkamos sąlygos pažeidimas. Pagal CK 6. 327 straipsnio 5 dalį pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu kokybės reikalavimams, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepranešė pardavėjui ir nenurodė, kokių reikalavimų daiktas neatitinka. Termino atitiktis protingumo kriterijui yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas, ir jo vertinimas priklauso nuo tokių aplinkybių kaip daikto rūšis, šalių tarpusavio santykių praktika ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009).

45CK 6.328 str. 1 d. numatyta, jog, jeigu šalys nesusitarė kitaip, pirkėjas nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar nuo ofertos pateikimo turi teisę prieš mokėdamas ar prieš priimdamas daiktus juos patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus. Daiktų patikrinimo išlaidos tenka pirkėjui (CK 6.328 str. 2 d.). Per protingą terminą ir pagal įprastai taikomas daiktų kokybės patikrinimo sąlygas bei prekybos papročius turi būti patikrinta ir daiktų kokybė (CK 6.337 str.).

46Jeigu parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais) ir bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje

47Nr. 3K-3-530/2010; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-593/2012 ir kt.). Kadangi lizingo gavėjas įrodęs, kad netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas, turi teisę atsisakyti pirkimo-pardavimo sutarties, tai sudaro pagrindą lizingo gavėjui dėl esminio sutarties pažeidimo vienašališkai nutraukti ir lizingo sutartį, nelikus lizingo dalyko, bei reikalauti atlyginti patirtus nuostolius (CK 6.217 – 6.218 str. str., 6.221 str.).

48CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuriuo remdamasis ieškovas nutarė vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalavo iš atsakovo grąžinti visas už lizingo dalyką sumokėtas įmokas, numato, jog nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę (kaip vieną iš kelių alternatyvių pasirinkimų) pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Ar netinkamos kokybės daiktų perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas, nustatoma remiantis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2012). Kasacinis teismas išaiškino, kad, sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagristai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Esminiu sutarties pažeidimu gali būti pripažintas bet kuris iš CK 6.217 str. 2 d. 1-5 punktuose numatytų pažeidimų ar keli tuose punktuose numatyti pažeidimai. Esant bet kuriam iš šių pažeidimų (pažeidimams), sutartis gali būti nutraukta vienašališkai (CK 6.217 straipsnio 1 ir 4 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2012).

49Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikęs perkamų daiktų kokybę ir pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą dėl esminio jos pažeidimo reglamentuojančias materialiosios teisės normas, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė lizingo dalyko kokybės neatitikties šalių sudarytos sutarties reikalavimams ir pirkimo-pardavimo, taigi ir tiesioginio lizingo, sutarties esminio pažeidimo bei pagrindo ieškovui šias sutartis vienašališkai nutraukti.

50Lizingo dalykas – mobilaus ryšio terminalai EutelTRACS su automobilio kontrolės įrenginiu QFMX- buvo apibūdintas šalių sudarytoje Lizingo sutartyje ir jos prieduose (t. 1, b. l. 17-24), jie turi detalų techninį aprašymą, kuris buvo pateiktas ieškovui kartu su įranga. Kartu su kiekvienu įrangos komplektu ieškovui buvo pateikiamas vairuotojams skirtas išsamus įrangos vartotojo gidas (t. 3, b. l. 83-106). Šių aplinkybių ieškovas neginčija. Atsakovo teikiamomis mobilaus palydovinio ryšio paslaugomis ir analogiškais EutelTRACS dviejų komponentų terminalais su automobilių kontrolės įrenginiais QFMX ieškovas ne vienerius metus naudojosi dar iki Lizingo sutarties sudarymo - buvo įsigijęs net 27 vnt. tokius terminalus su automobilio kontrolės įrenginiu QFMX, prieš įsigydamas tokią įrangą 2008 m., ją išbandė (testavo), taigi pasinaudojo tiek daiktų patikrinimo, tiek ir daiktų kokybės patikrinimo teise (CK 6.328., 6.337 str. str.) (t.1, b. l. 161-174). Siekiant tinkamai eksploatuoti įrangą, ieškovo darbuotojus apmokydavo atsakovo specialistai, ieškovo atstovai dalyvaudavo specializuotose transporto ir logistikos parodose, seminaruose, konferencijose, viešai teikė savo komentarus žiniasklaidai apie įrangos privalumus ir t.t. Dėl palankesnių finansavimo sąlygų ieškovas buvo atsisakęs atsakovo paslaugų 2004 metams ir jas pirko iš kitų operatorių, taip pat nutraukė su atsakovu 2008 metais sudarytą analogiškos įrangos pirkimo-pardavimo sutartį, aktyviai derėjosi dėl Lizingo sutarties bei Ryšio paslaugų teikimo sutarties galiojimo laikotarpio bei paslaugų tarifų dydžio (t. 1, b. l. 171-180). Taigi ieškovo vadovai elgėsi kaip apdairūs verslininkai, atidžiai tyrinėję rinką ir prekių analogus. Visa tai patvirtina, jog ieškovas buvo išsamiai susipažinęs su lizinguojamos įrangos galimybėmis, jos veikimo principais ir laisva valia apsisprendė sudaryti Lizingo sutartį dėl papildomų 47 vnt. įrangos kompletų nuomos bei Ryšio paslaugų teikimo sutartį 5 metų laikotarpiui. Pagal Lizingo sutartį lizingo dalykui buvo nustatyta vienerių metų garantija, per šį laikotarpį jokių pretenzijų atsakovui dėl įrangos kokybės ieškovas nepareiškė. Ginčo sutartį, sudarytą dėl 47 vnt. įrangos, ieškovas vienašališkai nutraukė tik praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo pačių pirmųjų tokios įrangos 27 vnt. iš atsakovo įsigijimo ir eksploatavimo ir daugiau nei dvejiems metams nuo Lizingo sutarties sudarymo. Taigi, ieškovas neteko teisės remtis daiktų neatitikimų kokybės reikalavimams, nes per protingą terminą pardavėjui nepranešė ir nenurodė, kokių sutartyje aptartų reikalavimų daiktas neatitinka (CK 6.327 str. 5 d.). Atsakovas pateikė visą eilę kitų klientų pozityvių atsiliepimų apie ginčo įrangos patikimumą bei atsakovo teikiamų paslaugų kokybę (t. 1, 249-251; t. 2, b. l. 224).

51Pretenzijas dėl įrangos kokybės ieškovas ėmė reikšti tik praėjus dviem metams nuo Lizingo sutarties vykdymo pradžios (2012 m. kovo mėn.) (t. 1, b. l. 28-47, 195-226) ir per trumpą laiką iki sutarties nutraukimo. Visų pirma, jos susijusios ne su visų ieškovui išnuomotų mobilaus ryšio terminalų darbo trūkumais, o tik pavienių įrangos kompletų neesminiais veikimo sutrikimais, kuriuos lėmė įrangos funkcinės galimybės, bet ne jos kokybės trūkumai. Antra, atsakovas pagrįstai nurodo, jog dauguma pretenzijų net nėra susijusios su įranga, perduota ieškovui pagal Lizingo sutartį, nes iš viso pagal kelias sutartis ieškovas naudojosi ne mažiau kaip 104 EutelTRACS terminalų komplektais. Trečia, kai kurie įrangos funkcionavimo sutrikimai atsirasdavo dėl netinkamos paties ieškovo kompiuterinės įrangos ar vairuotojų veiksmų. Ketvirta, Lizingo sutarties 6.2 p. numatė, jog yra galimos palydovinio ryšio anomalijos, apie kurias atsakovas turėjo informuoti klientą. Penkta, nepaisant to, bylos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas vykdė bendradarbiavimo su priešinga sutarties šalimi pareigą, reagavo į ieškovo reiškiamas pretenzijas, nurodė, kokiu būdu galima padidinti įrangos funkcionalumą. Taigi nepagrįsti ieškovo aieškovas, praėjus ilgam terminui nuo Lizingo sutarties vykdymo pradžios pradėjęs reikšti atsakovui pretenzijas dėl lizingo dalyko kokybės, modeliavo prielaidas ilgalaikės Lizingo ir Ryšio paslaugų teikimo sutarties nutraukimui, nes iš atsakovo gavo informaciją bei išbandė pažangesnę bei pigesnę eksploatuojant technologiją komunikuoti su krovinių pervežimus vykdančiais vairuotojais (t. 1, b. l. 184-187). Kolegija konstatuoja, jog nesudaro pagrindo kelti klausimą dėl perkamų daiktų kokybės aplinkybės, jog rinkoje tai pačiai funkcijai vykdyti sutarties sudarymo metu buvo ar, juo labiau, po sutarties sudarymo atsirado technologiškai naujesnių, platesnių funkcinių galimybių ar pigesnių daiktų. Pagal pirkimo-pardavimo sutarties esmę ir šios sutarties šalims tenkančias teises ir pareigas pardavėjas atsako tik už parduodamo daikto atitiktį to daikto aprašymui, bet ne už pirkėjo pasirinkimą tarp panašių tai pačiai ar panašiai funkcijai vykdyti skirtų daiktų. Konkretų jo verslui būtiną darbo priemonę, įvertinęs verslo specifiką, poreikius, planavimą, finansines galimybes konkrečiu atveju savo rizika pasirenka daikto pirkėjas. Todėl nepagrįsti apelianto argumentai, jog atsakovas privalėjo, žinodamas ieškovo verslo pobūdį ir poreikius, parinkti jam geresnių funkcinių savybių įrangą, būtiną verslui vystyti. Byloje ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog kokią nors informaciją apie lizingo dalyką atsakovas nuo ieškovo būtų nuslėpęs ir taip atsakovą suklaidinęs. Priešingai, byloje nustatyta, jog informacija apie naują technologiją OmniExpress viešai buvo paskelbta tik 2010 m. balandžio mėnesį, t. y. po Lizingo sutarties tarp šalių sudarymo.

52Pirmiau aptarti įrodymai patvirtina, jog visos ieškovo pretenzijos atsakovui buvo siejamos ne su įrangos kokybe ir su tuo susijusiu blogu įrangos darbu, o su šios įrangos atliekamomis funkcijomis bei galimybėmis. Finansinės nuomos pagrindu ieškovo įgyjamos įrangos parametrai, galimybės (funkcionalumai) ieškovui buvo gerai žinomi, daugelį metų tokia įranga bei atsakovo paslaugomis naudojantis. Pagrįsti atsakovo argumentai, jog N

53Kadangi neįrodyta, jog ieškovui perduota išsimokėjimui įranga buvo iš esmės nekokybiška, nėra pagrindo ir išvadai, jog ieškovas negavo to, ką turėjo pagal sutartį gauti ir kad atsakovas padarė esminį sutarties pažeidimą dėl lizingo dalyko (CK 6.333 str. 6 d., 6.217 str. 2 d. 1 p.), kad būtų pagrindas nutraukti pirkimo-pardavimo ir Lizingo sutartį. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino priešieškinio reikalavimą vienašališką Lizingo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu bei atmetė ieškinį dėl pagal Lizingo sutartį ieškovo sumokėtų įmokų už lizingo dalyką grąžinimo.

54Apeliantas skunde nurodo, kad teismas, atsisakydamas civilinėje byloje skirti ekspertizę, siekiant nustatyti, ar atsakovo įranga buvo kokybiška, apribojo ieškovo galimybes remiantis eksperto vertinimu įrodyti reikšmingas bylai aplinkybes. Kasacinis teismas, formuodamas teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, ne kartą yra nurodęs, jog tam, kad išsiaiškinti byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai). CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014). Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje yra keliamas ne lizinguojamos įrangos kokybės, bet ieškovo pasirinktos įrangos funkcinių galimybių klausimas ir sprendė, kad būtinumo skirti ekspertizę civilinėje byloje apeliantas nepagrindė. Teisėjų kolegija sutinka su šiais argumentais ir papildomai konstatuoja, jog įrodinėjimo dalyko nustatymas pagal pareikštus byloje reikalavimus yra teismo, bet ne eksperto prerogatyva, byloje nėra reikalingos specialiosios žinios tirti lizinguojamos EutelTRACS įrangos funkcines galimybes, nes dėl jų ginčo tarp šalių nėra. Kita vertus, ieškovas, prašydamas skirti ekspertizę, neįvykdė visų procesinių reikalavimų, būtinų teismo ekspertizei paskirti. Nors teismas ne kartą išaiškino ieškovui būtinumą pateikti ne tik klausimus ekspertams, ekspertų kandidatūras, bet ir preliminarią ekspertizės kainą, ieškovas ir paskutinio teismo posėdžio byloje metu ekspertizės kainos nurodyti negalėjo. Dėl to dar ir šiuo pagrindu remiantis nebuvo pagrindo byloje skirti ieškovo prašomą ekspertizę (CPK 90 str. 1-3 dalys). Dėl tų pačių priežasčių nėra pagrindo ekspertizę skirti ir apeliacinės instancijos teisme.

55Dėl lizingo sutarties nutraukimo lizingo davėjo reikalavimu ir jo teisinių padarinių - nuostolių dydžio

56Bylos aplinkybės patvirtina, jog lizingo davėjas atsakovas UAB „Vericom“ neinicijavo Lizingo sutarties nutraukimo, kadangi nebuvo konstatuotas lizingo gavėjo įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymo faktas. Lizingo sutartį vienašališkai nutraukė lizingo gavėjas 2012 m. liepos 27 d. pranešimu nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d., tvirtindamas, jog atsakovas iš esmės pažeidė pirkimo-pardavimo ir Lizingo sutartį dėl lizingo dalyko netinkamos kokybės (t. 1, b. l. 50-51). Lizingo gavėjas atsisakė vykdyti Lizingo sutartį ir pareikalavo lizingo davėjo atsiimti lizinguojamą įrangą. Reaguodamas į ieškovo pranešimą apie sutarties nutraukimą, atsakovas 2012 m. rugpjūčio 23 d. argumentuotu raštu informavo ieškovą, jog atmeta pretenzijas dėl esminio sutarties pažeidimo ir nesutinka su sutarties nutraukimu dėl lizingo davėjo kaltės, taip pat įspėjo ieškovą, jog jam vienašališkai atsisakius vykdyti Lizingo sutartį, reikalaus sumokėti nuostolius ir netesybas – pagal Lizingo sutartį nuostolių sumą sudarytų neišpirkta likutinė įrangos vertė 252578 Lt, netesybų sumą – 47000 Lt. Ieškovas 2012 m. rugpjūčio 27 d. raštu atsakovą informavo, jog neatsisako ketinimų nutraukti Lizingo sutartį ir pakartotinai pareikalavo atvykti atsiimti lizinguojamą įrangą (t. 1, b. l. 57-58). Lizingo dalykas 2012 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais buvo grąžintas atsakovui (lizingo davėjui) (t. 1, b. l. 59-104). Atsakovas 2012 m. spalio 4 d. pretenzija, remdamasis Lizingo sutarties 9.3 p. ir CK 6.574 str., pareikalavo ieškovo atlyginti atsakovo patirtus nuostolius – neišmokėtos lizinguojamos įrangos kainą ir realizacinės turto likutinės vertės skirtumą, taip pat sumokėti netesybas 47000 Lt. Atsakovas taip pat pasiūlė ieškovui aktyviai dalyvauti ieškant potencialių grąžintos įrangos pirkėjų, patiems organizuoti įrangos pardavimą už optimaliausią kainą ar įsigyti įrangą už neišmokėtą lizinguojamos įrangos sumą – 248719,50 Lt. (t. 1, b. l. 105-107). Nepavykus realizuoti lizingo dalyko ir negavus jokių papildomų įplaukų iš jo pardavimo, atsakovas pakartotine 2012 m. lapkričio 27 d. pretenzija pareikalavo sumokėti patirtus dėl lizingo sutarties nutraukimo nuostolius (t. 1, b. l. 252-254).

57Kaip minėta pirmiau, šalių sudarytos Lizingo sutarties 8.6.3 p. ir 9.3 p. numatyti analogiški lizingo davėjo teisių gynimo būdai bei lizingo sutarties nutraukimo, lizingo davėjui iš esmės pažeidus sutartį, padariniai, kaip ir įstatyme (CK 6.574 str.). Šioje teisės normoje nurodyti du lizingo davėjo teisių gynimo būdai, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį: pirma, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą; antra, jis gali nutraukti sutartį. Šie teisių gynimo būdai yra savarankiški ir nėra vienas kito taikymo sąlyga. Kai lizingo davėjas pasirenka nutraukti sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus, t. y. lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3k-3-155/2014). CK 6.574 str. nustatyti lizingo davėjo teisių gynybos būdai siejami su dviem lizingo sutarties ypatumais: su įprasta lizingo dalyko savybe – nusidėvėjimu per naudojimosi laikotarpį (amortizacija), bei su tuo, kad vyraujantis lizingo davėjo interesas yra ne nuosavybės, bet finansinis. Atsižvelgiant į tai ir numatant, kad susigrąžinto lizingo dalyko likutinė vertė gali nepadengti atliktų investicijų net ir įskaičius iki sutarties nutraukimo lizingo gavėjo atliktas periodines įmokas, įstatyme įtvirtinta lizingo davėjo teisė, nutraukus sutartį, ne tik susigrąžinti daiktą, bet ir papildomai reikalauti atlyginti nuostolius. Toks reglamentavimas atitinka lizingo sutarties esmę, tikslą, jos šalių teises ir pareigas bei lizingo dalyko ypatumus. Lizingo dalyko amortizacija yra numatoma iš anksto, šalys šią aplinkybę įtraukia į sutarties sąlygas, o lizingo gavėjas, kaip daikto naudotojas, prisiima jos padarinius, lizingo įmokomis, be kita ko, dengdamas ir mažėjančią dėl amortizacijos turto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2014). Teisė lizingo davėjui nutraukti lizingo sutartį, įvykdžius protingo termino lizingo gavėjui pašalinti pažeidimą nustatymo sąlygą, suteikiama tik tuo atveju, kada lizingo gavėjas lizingo sutartį pažeidžia iš esmės ir tik CK 6.574 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2014). Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu finansinis lizingas nutraukiamas dar nepasibaigus nustatytam lizingo laikotarpiui, lizingo davėjas turi teisę į investuotų lėšų kompensaciją, kad galėtų atgauti negrąžintas kapitalo investicijas ir kitas išlaidas bei pelną, nesvarbu, ar lizingo sutarties terminas buvo nutrauktas lizingo gavėjo pageidavimu, ar dėl to, kad lizingo gavėjas neįvykdė įsipareigojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012).

58Tokiu būdu, lizingo davėjo (atsakovo) pranešimas lizingo gavėjui (ieškovui) apie nesutikimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo ir įspėjimas dėl nutraukimo padarinių ieškovui taikymo (nuostolių ir netesybų atlyginimo reikalavimas), esant byloje nustatytai aplinkybei, jog ieškovo vienašališkas Lizingo sutarties nutraukimas buvo neteisėtas, šioje situacijoje prilygintinas lizingo davėjo pareikalavimui, kad lizingo gavėjas per protingą terminą pažeidimą pašalintų, t. y. kad toliau vykdytų Lizingo sutartį. Iki lizingo dalyko grąžinimo lizingo davėjui, lizingo gavėjas turėjo pakankamai laiko įvertinti atsakovo išdėstytus argumentus dėl nesutikimo su vienašališku sutarties nutraukimu ir atsisakyti ketinimų nutraukti sutartį bei toliau vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Todėl nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje lizingo davėjas taip pat turėjo teisę savo pasirinkimu taikyti vieną iš CK 6.574 str. numatytų jo teisių gynimo būdų, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį. Akivaizdu, jog lizingo davėjo veiksmus, kai be jokio teisėto pagrindo atsisakoma vykdyti Lizingo sutartį, yra pagrindas kvalifikuoti kaip esminį sutarties pažeidimą. Kita vertus, kaip buvo minėta, lizingo davėjas turi teisę į investuotų lėšų kompensaciją nepriklausomai nuo to, ar lizingo sutarties terminas buvo nutrauktas lizingo gavėjo pageidavimu, ar dėl to, kad lizingo gavėjas neįvykdė įsipareigojimų.

59Lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-237/2013). Taigi, ieškovui iš esmės pažeidus Lizingo sutartį, atsakovo patirtus nuostolius sudaro ieškovo visų nesumokėtų įmokų už lizinguotą turtą sumos - 248719,50 Lt ir lizingo davėjui grąžinto turto pardavimo kainos skirtumas. Byloje nėra ginčo, jog ieškovas pagal sutartį sumokėjo 233500,50 Lt už lizingo dalyką, bendra lizingo įmokų suma buvo 482220 Lt, taigi liko neapmokėta lizinguojamo turto įmokų už 248719,50 Lt. (t. 2, b. l. 42). Sutarties šalių pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis, siekti sutartines prievoles atlikti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis) saisto sutarties šalis per visą sutartinių santykių laikotarpį, įskaitant ir santykius, susiklostančius po sutarties nutraukimo, susijusius su sutarties nutraukimo padarinių išvengimu, sumažinimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2011; 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3k-3-367/2013). Byloje nustatyta, jog atsakovas, vykdydamas šalių bendradarbiavimo pareigą, ėmėsi aktyvių veiksmų parduoti grąžintus mobilaus ryšio terminalus Lietuvos įmonėms ir užsienyje (t. 2, b. l. 48-134, 139-145), ieškoti įrangos pirkėjų ar ją pardavinėti siūlė ieškovui, taip pat siūlė ieškovui paimti lizingo dalyką už neapmokėtų įmokų sumą. Tačiau rinkoje atsiradus naujų pažangesnių technologijų analogiškai paslaugai teikti, nei vieno naudotos įrangos komplekto parduoti ir sumažinti nuostolį, nutraukus Lizingo sutartį, nepavyko. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti iš ieškovo visą nesumokėtų pagal sutartį įmokų sumą – 248719,50 Lt, t.y. sumą, kurią lizingo davėjas būtų gavęs, jeigu sutartis nebūtų nutraukta ir lizingo gavėjas būtų tinkamai sutartį vykdęs.

60Dėl netesybų atsakovui priteisimo pagal Lizingo ir Ryšių paslaugų teikimo sutartis pagrindo

61Lizingo ir Ryšio paslaugų teikimo sutarties 8.6.1 p. šalys susitarė, jog klientui (ieškovui) atsisakius mobilaus palydovinio ryšio paslaugų daliai EutelTRACS terminalų ar dėl kitų objektyvių priežasčių sumažėjus EutelTRACS terminalų, kurių aptarnavimui teikiamos atsakovo mobilaus palydovinio ryšio paslaugos, skaičiui, kai dar nėra suėjęs sutartyje nustatytas penkerių metų jos galiojimo terminas, klientas įsipareigoja sumokėti UAB „Varicom“ po 1000 Lt baudą už kiekvieno EutelTRACS terminalo finansinės nuomos atsisakymą. Iš esmės analogiška sutartinė nuostata, tačiau tik siejama su ryšio teikimo paslaugos nutraukimu nepasibaigus penkerių metų terminui, šalių numatyta ir Lizingo ir Ryšio paslaugų teikimo sutarties 9.3 p. 2 dalyje. Taigi, iš šių tarp šalių sudarytos sutarties nuostatų galima spręsti, jog 1000 Lt dydžio baudą vienam įrangos komplektui šalys sutarė taikyti tiek pagal Lizingo sutartį, tiek pagal Ryšio paslaugų teikimo sutartį, t. y. atsisakius tam tikram įrangos komplektų skaičiui tiek finansinės nuomos, tiek ir mobilaus ryšio teikimo paslaugos.

62Kreditorius už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali reikalauti taikyti skolininkui dviejų formų sutartinę civilinę atsakomybę: netesybų išieškojimą ir (ar) nuostolių atlyginimą (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, tarp jų ir dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis).

63Teisėjų kolegija pažymi, kad netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.73 str. 1 d. ir 6.258 str. 2 d. jeigu nustatytos netesybos, kreditorius negali reikalauti iš skolininko ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Kitokias taisykles numatantis šalių susitarimas negalioja. Kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Tai reiškia, kad baudinės netesybos yra draudžiamos. Netesybų prigimtis yra dvejopa. Pirma, netesybos yra vienas iš prievolių užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnio 1 dalis) ir atlieka skatinamąją bei užtikrinamąją prievolių įvykdymo funkciją. Sutarties šalys iš anksto susitaria bei nustato atsakomybės už prievoles pažeidimo dydį ir turi galimybę netesybas išieškoti už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nurodytais būsimais minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Antra, netesybos yra viena iš civilinės atsakomybės formų (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Taigi, bendriausia prasme kreditoriaus gaunama iš skolininkų už prievolės pažeidimą netesybų suma kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius. Tačiau sutartyje šalims susitarus dėl atsakomybės už sutarties pažeidimą netesybų forma, nepanaikinama kreditoriaus teisė reikalauti atlyginti nuostolius. Tokiu atveju, kai kreditorius pasirenka už sutarties pažeidimą reikalauti iš skolininko tiek atlyginti nuostolius, tiek mokėti netesybas, netesybos pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalies ir 6.258 straipsnio 2 dalies reikalavimus yra įskaitomos į nuostolių atlyginimą, nes, kaip jau minėta, kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis. Taigi, kreditorius, kuriam visiškai atlyginami nuostoliai, neturi teisinio pagrindo papildomai gauti ir netesybų sumos, nes tai reikštų kreditoriaus nepagrįstą praturtėjimą kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2013).

64Šioje nutartyje jau konstatuota, jog lizingo davėjas (atsakovas) savo teisių gynimo būdu pasirinko reikalavimą, nutraukus Lizingo sutartį dėl esminio lizingo gavėjo sutarties pažeidimo, išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad lizingo (finansinės nuomos) sutarties šalys yra verslininkai, laikytina, kad lizingo davėjo finansinio intereso gynimas grąžinant lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, yra sąžiningas, protingas ir tinkamai ginantis lizingo davėjo finansinį interesą. Iš lizingo gavėjo niekada nereikalaujama daugiau negu iš jo būtų pareikalauta, jeigu jis tinkamai įvykdytų sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012). Teismo priteista 248719,50 Lt suma, kurią priešieškiniu ir prašė priteisti atsakovas, kaip patirtų dėl lizingo sutarties nutraukimo nuostolių atlyginimą, visiškai padengia atsakovo nuostolius. Todėl nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo turėtų kaštų už įsigytą įrangą kompensavimas neatkuria šalių interesų pusiausvyros. Kaip minėta šioje nutartyje anksčiau, į įrangos 10260 Lt vieno komplekto kainą įeina 7950 Lt įrangos įgijimo kaina, taip pat palūkanos ir sandorio administravimo mokestis. Tokį paskaičiavimą pateikė pats atsakovas (t. 3, b. l. 22-23). Vykdant sutartį ieškovas yra sumokėjęs 233500 Lt, viso per 5 metus atsakovas pagal sutartį turėjo gauti 482220 Lt (47 × 10260). Taigi, priteisus lizingo davėjui likusią neišpirktą lizingo dalyko vertę 248719,50 Lt dydžio, atsakovui būtų kompensuota ne tik visa įrangos įgijimo kaina 373650 Lt (47 × 7950), bet ir 102687,48 Lt palūkanų (47 × 2184,84) bei 5882,52 Lt sutarties administravimo mokesčio (47 × 125,16), kas ir sudaro visą sandorio kainą – 482220 Lt., taigi į šią sumą įskaičiuotos sandorio finansavimo palūkanos bei administravimo įmokos visam penkerių metų sutarties galiojimo laikotarpiui, tame tarpe ir likusiam laikotarpiui po sutarties nutraukimo. Ieškovas dėl tokio skaičiavimo teisingumo byloje savo pozicijos nepateikė, nes apskritai nesutiko su priešieškinio reikalavimais. Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog šalių sutartyje aptartos netesybos už kiekvieno įrenginio atsisakymą buvo skirtos kompensuoti ne sutartyje numatytus dėl sutarties nutraukimo neišvengiamus atsakovo nuostolius, bet papildomas išlaidas, susijusias su sutarties nutraukimo administravimu, teikiamų ryšio paslaugų sustabdymo ir įrangos atsiėmimo organizavimu, naujų pirkėjų ar naudotojų grąžintai įrangai paieška, siekiant ją realizuoti ir sumažinti priešingos šalies nuostolius, teisinėmis ir finansinėmis konsultacijomis dėl grąžintos įrangos apskaitymo, atsakovo darbuotojų patiriamomis laiko sąnaudomis. Visų pirma, Lizingo sutartyje nenumatyta tokia netesybų paskirtis, kokią byloje įvardija atsakovas, bet numatyta 1000 Lt bauda už įrangos vienam komplektui finansinės nuomos ir ryšio paslaugos atsisakymo faktą. Antra, lizingo davėjui į priteisiamų nuostolių sumą įskaičiuotos palūkanos už įrangos finansavimą bei sandorio administravimo įmokos ir po sutarties nutraukimo, nors realiai po sutarties nutraukimo tokių paslaugų atsakovas neteikia ir su tuo susijusių sąnaudų išvengia. Trečia, reikalauti priteisti patirtų išlaidų už teisinę pagalbą ar įrodymų užtikrinimą (teisinės konsultacijos, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimas ir pan.) priteisimo šalis turi teisę remdamasi bylinėjimosi išlaidų atlyginimą civiliniame procese reglamentuojančiomis teisės normomis (CPK 88 str. 1 d. 9 p.). Ketvirta, patyręs kitų išlaidų, susijusių su lizingo dalyko pardavimu (įvertinimas, remontas, pardavimo tarpininkų atlyginimas ir pan.), lizingo davėjas privalo pateikti tokias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Šiuo atveju nėra pagrindo remtis prezumpcija, jog sutartyje numatytos netesybos yra minimalūs kreditoriaus patirti nuostoliai, kadangi atsakovas byloje yra pareiškęs ir reikalavimą priteisti nuostolius. Penkta, lizingo davėjo reikalavimo priteisti visus dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius patenkinimas, grąžinant atsakovą į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei ieškovas sutartį būtų tinkamai vykdęs, iš esmės pagal rezultatą atitinka prievolės realų įvykdymą. Kaip minėta, įstatymas draudžia reikalauti kartu ir realiai įvykdyti prievolę ir netesybų, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo vadovautis ir atsakovo nurodomu išaiškinimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2013, kadangi paminėtos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi yra skirtingos. Atsakovo nurodomoje byloje delspinigiai buvo priteisti būtent skolininkui praleidus prievolės įvykdymo terminą. Šešta, nėra pagrindo priteisti netesybų nei pagal Lizingo sutartį, nei pagal Ryšio paslaugų teikimo sutartį, kadangi pagal atlygintinų paslaugų sutartis galima reikalauti tik tiesioginių nuostolių atlyginimo (CK 6.721 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2005), o šioje byloje atsakovas yra pareiškęs taip pat reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo – kompensacijos už ieškovui ryšio paslaugoms suteiktas nuolaidas priteisimo, nutraukus Ryšio paslaugų teikimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista atsakovui iš ieškovo 47000 Lt sutartinių netesybų, naikintina ir atsakovo priešieškinio dalis dėl netesybų priteisimo atmestina, nes teismas netinkamai išaiškino ir taikė nuostolių ir netesybų santykį reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CPK 330 str.). Nors yra atmetamas atsakovo reikalavimas dėl netesybų priteisimo, teisėjų kolegijos nuomone, tai nesudaro pagrindo tenkinti priešieškinio reikalavimo priteisti kaip nuostolius atsakovo patirtas 1882, 54 Lt išlaidas už suteiktas teisines paslaugas iki ginčo teisme kilimo (konsultavimą, pretenzijos rengimą ir pan.) (t. 2, b. l. 146-149). Kadangi šios išlaidos tiesiogiai susijusios su tarp šalių kilusiu ir teisme nagrinėjamu ginču, todėl pagrindas reikalauti šių išlaidų atlyginimo turėjo būti teismo įvertintas, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą, bylą išnagrinėjus iš esmės (CPK 88 str. 1 d. 9 p.).

65Dėl pagrindo atsakovui priteisti nuostolius – kompensaciją už ryšio paslaugoms suteiktas nuolaidas, nutraukus Ryšio paslaugų teikimo sutartį

66Kaip minėta anksčiau, 2010 m. vasario 1 d. tarp šalių sudaryta sutartis yra mišri ir turi dviejų rūšių sutarčių požymius – Lizingo sutarties ir Ryšio paslaugų teikimo sutarties, kurią pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo kaip atlygintinių paslaugų sutartį (CK 6.716 str.). Dėl šios sutarties tokio teisinio vertinimo ginčo tarp šalių nėra. Pagal CK 6.156 str. 3 d. kai šalys sudaro mišrią sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų, kiekvienai sutarties rūšiai taikomos tą sutarčių rūšį reglamentuojančios teisės normos. Pagal CK 6.721 str. 1 d. klientas turi teisę vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį, nepaisydamas to, jog paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti, t. y. paslaugų gavėjas gali vienašališkai nutraukti tokią sutartį, nors paslaugų teikėjas sutarties sąlygų nepažeidė. Taigi, ieškovas turėjo teisę nutraukti Ryšio paslaugų teikimo sutartį, nepaisant paslaugų teikėjo tinkamo šios sutarties sąlygų vykdymo. Byloje ieškovas neįrodė, jog buvo pagrindas vienašališkai nutraukti tiek Lizingo sutartį, tiek ir Ryšio paslaugų teikimo sutartį dėl atsakovo padaryto esminio sutarties pažeidimo. Todėl Ryšio paslaugų teikimo sutartis pripažintina nutraukta vienašaliu paslaugos gavėjo (ieškovo) pareiškimu, nesant paslaugos teikėjo (atsakovo) kaltės. Dėl šios priežasties teisiškai nereikšmingi yra apelianto argumentai, jog

67(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartyje, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-494/2005; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-257/2007 ir kt.).

68Lizingo ir Ryšio paslaugų teikimo sutarties 4.2 p. šalys susitarė, jog baziniam mobilaus palydovinio ryšio paslaugų paketui taikoma nuolaida ir įrangos lizingo metu šio ryšio paslaugos klientui teikiamos už 1 Lt užmokestį per mėnesį. Priede Nr. 1 prie Ryšio paslaugų teikimo sutarties Nr.10/02/01/AB numatytas 172 Lt dydžio bazinis mėnesinis mokestis vienam įrangos IMTC (dviejų komponentų terminalui su QFMX) paketui (t. 1, b. l. 27). Taigi vienam įrangos komplektui ryšio paslaugos nuolaida pagal sutartį buvo numatyta 171 Lt. Ryšio paslaugų teikimo sutarties 8.6.2 p. šalys susitarė, jog klientui atsisakius mobilaus palydovinio ryšio paslaugų daliai EutelTRACS terminalų, kurių aptarnavimui teikiamos UAB „Varicom“ mobilaus palydovinio ryšio paslaugos, kai dar nėra suėjęs sutarties galiojimo penkerių metų terminas, klientas įsipareigoja atlyginti paslaugos teikėjui tiesioginius nuostolius, kurie lygūs suteiktų ir kliento neapmokėtų nuolaidų sumai (paslaugoms suteiktos mėnesinės nuolaidos, sumažėjusio terminalų skaičiaus ir mėnesių, kuriais buvo paslaugomis naudojamasi su nuolaida, skaičiaus sandaugai). Teisėta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią ir ją šalys privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Atsakovas per Lizingo ir Ryšio paslaugų sutarties galiojimo laikotarpį (nuo 2010 m. kovo iki 2012 m. rugsėjo mėn.) suteikė ieškovui 183790,08 Lt nuolaidą ryšio paslaugoms (t. 2, b. l. 43-46), todėl teismas pagrįstai priteisė šią sumą atsakovui iš ieškovo (paslaugos gavėjo), vienašališkai nutraukusio prieš terminą Ryšio paslaugų teikimo sutartį. Jeigu tarp šalių nebūtų susitarimo dėl paslaugų teikimo tam tikram terminui (šiuo atveju – penkeriems metams), atsakovo paslauga ieškovui būtų buvusi teikiama ne už 1 Lt, taikant 171 Lt nuolaidą, bet už 172 Lt dydžio bazinį mėnesinį mokestį vienam įrangos komplektui. Ieškovas patirtų atsakovo nuostolių dydžio apskaičiavimo teisingumo neginčija.

69Dėl ieškovo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik atsakovo pateiktais įrodymais ir paaiškinimais bei dėl sprendimo motyvavimo

70Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas remiantis tik prielaidomis, o ne faktais, bei nepagrįstai atmetant ir nevertinat ieškovo pateiktų įrodymų.

71Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime nurodė, jog teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą kyla iš Konstitucijos. Taigi teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-295-2006). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadas apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Pažymėtina, kad pagal CPK 176 str. 1 d. įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

72Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir nemotyvavimo, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas vertinant įrodymų visetą, vadovaujantis įrodinėjimo taisyklėmis, logikos dėsniais, o tai, kad teismas ieškovo reikalavimus atmetė ar kad skundžiamame sprendime atskirai tam tikrų įrodymų neaptarė, dar nereiškia, kad jų nevertino ir priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą. Papildomai pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Kita vertus, apeliantas skunde nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, vertinant byloje įrodymus ir nustatinėjant faktus, bet, abstrakčia forma nesutikdamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, tik pateikia savo nuomonę bei teiginius, jog tam tikrais fakto klausimais teismo išvados turėjo būti kitokios. Tačiau vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi bylos šalis, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių pagal visus pareikštus ieškinio bei priešieškinio reikalavimus, atlikto tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių teisinį įvertinimą, todėl negalima išvada, kad byloje nustatytas absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir kitų absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2-3 d. d.).

73Dėl 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo pagrįstumo

74CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios, kaip išaiškino kasacinis teismas, yra kompensuojamosios palūkanos. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju ir dėl to kreditorius kreipėsi į teismą. Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007; 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Taigi, nei įstatymas, nei teismų praktika neriboja teisės reikalauti procesinių palūkanų priteisimo tam tikrais teisiniais santykiais (sutartiniais, deliktiniais ir pan.), bet numato, jog procesinių palūkanų galima reikalauti visais atvejais, kai nevykdoma piniginė prievolė, t.y. nesumokama teismo sprendimu priteista pinigų suma (CK 6.37 str. 2 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovo reikalavimą priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas iš ieškovo. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog yra atmetama priešieškinio dalis dėl 47000 Lt netesybų atsakovui priteisimo iš ieškovo, atitinkamai mažintina pinigų suma iki 432509,58 Lt (479509,58 – 47000), nuo kurios yra priteisiamos atsakovui 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, jog apelianto nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką yra netinkama, nes teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės apelianto nurodomose civilinėse bylose ir nagrinėjamoje byloje iš esmės skiriasi.

75Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

76Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiama teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo (CPK 93 str. 5 d.). Kadangi ieškinys buvo atmestas, ieškovas netenka teisės reikalauti priteisti iš atsakovo už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį. Ieškinio suma yra 219816,50 Lt, priešieškinio reikalavimų bendra suma – 481392,12 Lt, bendra reikalavimų pagal ieškinį ir priešieškinį suma yra 701208,62 Lt. Kadangi papildoma dalis priešieškinio reikalavimų 47000 Lt sumai buvo atmesti ( iš viso atmesta priešieškinio reikalavimų: 47000 Lt + 1882, 54 Lt ? 48882,54 Lt), mažintina atsakovui iš ieškovo pirmosios instancijos teismo priteista žyminio mokesčio už priešieškinį suma nuo 8758 Lt iki 8325 Lt, t. y. iki sumos, kurią atsakovas turėjo sumokėti už patenkintus priešieškinio reikalavimus. Visi ieškinio reikalavimai buvo atmesti, o priešieškinio reikalavimų atmesta už 48882,54 Lt, t.y. ieškovas laimėjo tik bylos dalį dėl priešieškinio reikalavimų dalies atmetimo, kas sudaro 10 proc. nuo visų byloje pareikštų priešieškinio reikalavimų. Atsižvelgiant į šią proporciją ir faktą, jog ieškinio reikalavimai atmesti, paskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos – teisinei pagalbai ir dokumentų vertimui (CPK 93 str. 1, 2 d. d.). Atlyginti ieškovui dalį atstovavimo išlaidų už ieškinio bei dubliko parengimą nėra teisinio pagrindo. Atsakovui pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista išlaidų už atliktus vertimus suma 3275,01 Lt mažintina 10 proc., priteisiant atsakovui šių išlaidų 2947,51 Lt. Iš ieškovo UAB „Transimeksa“ priteistų procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų valstybės naudai suma mažintina nuo 26,29 Lt iki 23,66 Lt (CPK 96 str.). Iš atsakovo UAB „Varicom“ procesinių dokumentų siuntimo išlaidų 2,63 Lt suma valstybei nepriteisiama dėl per mažos sumos (CPK 96 str. 6 d.).

77Laikantis pirmosios instancijos teismo pagrįstai taikytos metodikos, ieškovas turi teisę reikalauti dalies patirtų išlaidų už teisinę pagalbą už atsiliepimo į priešieškinį surašymą (3000 Lt), kitų procesinių dokumentų surašymą (300 Lt) bei atstovo dalyvavimą teismo posėdžiuose (1950 Lt), iš viso 10 proc. nuo 5250 Lt, t. y. 525 Lt. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskaičiavo, jog pagal teismo išspręstą bylos rezultatą ieškovas turėtų atlyginti atsakovui 13000 Lt atstovavimo išlaidų. Kadangi dalis priešieškinio apeliacinės instancijos teismo nutartimi atmetama, ši suma turėtų būti sumažinta 10 proc., t. y. 1300 Lt. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesprendė dėl 1882,54 Lt atsakovo išlaidų teisinei pagalbai, patirtų iki teisminio nagrinėjimo pradžios, priskyrimo bylinėjimosi išlaidoms. Šias išlaidas atsakovas patyrė po vienašališko sutarčių nutraukimo teisinėms konsultacijoms, atsakymui į ieškovo pareiškimą dėl sutarčių nutraukimo, pretenzijoms ieškovui parengti, kas buvo būtina procedūra iki ginčo nagrinėjimo teisme, siekiant teisme pareikšti reikalavimą, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį, dėl lizingo sutarties nutraukimo padarinių taikymo. Todėl yra pagrindas šias išlaidas pripažinti būtinomis ir pagrįstomis bei priteistinomis iš ieškovo (CPK 88 str. 1 d. 9 p.), sumažinant jas 10 proc. dydžio suma (188,25 Lt). Atlikus šalims viena kitai priteistinų bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą įskaitymą (13000 – 1300 – 525 + 1694,29), iš esmės gaunama suma (12869,29 Lt), kurią pirmosios instancijos teismas atsakovui ir priteisė iš ieškovo (13000 Lt), taigi keisti teismo sprendimo dalį dėl išlaidų už teisinę pagalbą atsakovui priteisimo nėra pagrindo.

78Apeliantas UAB „Transimeksa“ ir atsakovas UAB „Varicom“ pateikė prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Apeliantas nurodo patyręs 8245 Lt žyminio mokesčio išlaidų, atsakovas - 5755,16 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Teisėjų kolegija šias išlaidas tarp šalių paskirsto atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 2 d.). Kadangi ginčijama suma pagal priešieškinį apeliaciniame skunde buvo 479509,58 Lt (481392,12 – 1882,54) ir apeliacinės instancijos teismas atmetė priešieškinį tik dėl 47000 Lt netesybų (apie 10 proc. nuo bendros ginčijamos sumos), ieškovui priteistina 10 proc. nuo žyminio mokesčio sumos, kuri turėjo būti mokama už ginčijamą pagal priešieškinį sumą (nuo 479509,58 Lt ginčijamos sumos 8795 Lt žyminio mokesčio, pritaikius 25 proc. nuolaidą dėl procesinio dokumento pateikimo elektroniniu būdu gaunama mokėtina 6596 Lt žyminio mokesčio suma), t. y. 660 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

79CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų (toliau – Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,5 koeficientas nuo minimalios mėnesinės algos. Atsakovo prašomos priteisti 5 755,16 Lt bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą viršija minėtą koeficientą, jos mažintinos, atsižvelgiant į teisės ir fakto klausimų bei byloje ginčytinų reikalavimų didelį mastą iki 2000 Lt. Kadangi apeliacinės instancijos teisme dalis priešieškinio (10 proc.) buvo atmesta, atsakovui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina 200 Lt. Atlikus šalims priteistinų viena kitai bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymą, už bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme atsakovui priteisiama iš ieškovo 1140 Lt bylinėjimosi išlaidų.

80Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 93 ir 96 straipsniais

Nutarė

81Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį dėl netesybų ir procesinių palūkanų priteisimo pagal atsakovo UAB „Varicom“ priešieškinį ieškovui UAB „Transimeksa“, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo pakeisti.

82Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį dėl 47000 (keturiasdešimt septynių tūkstančių) Lt sutartinių netesybų atsakovui UAB „Varicom“ priteisimo iš ieškovo UAB „Transimeksa“ ir atsakovo UAB „Varicom“ priešieškinio ieškovui UAB „Transimeksa“ dalį dėl šios netesybų sumos priteisimo atmesti.

83Nustatyti, jog Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu atsakovui UAB „Varicom“ iš ieškovo UAB „Transimeksa“ priteistos 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo 2013 m. sausio 17 d. iki teismo sprendimo šioje byloje visiško įvykdymo yra skaičiuojamos nuo 432509,58 Lt (keturi šimtai trisdešimt du tūkstančiai penki šimtai devyni Lt 58 ct).

84Sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu atsakovui UAB „Varicom“ iš ieškovo UAB „Transimeksa“ priteistų žyminio mokesčio išlaidų nuo 8758 Lt iki 8325 Lt (aštuoni tūkstančiai trys šimtai dvidešimt penki Lt), priteistų dokumentų vertimo išlaidų nuo 3275,01 Lt iki 2947,51 Lt (du tūkstančiai devyni šimtai keturiasdešimt septyni Lt 51 ct).

85Sumažinti iš ieškovo UAB „Transimeksa“ priteistų procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų valstybės naudai nuo 26,29 Lt iki 23,66 Lt (dvidešimt trys Lt 66 ct).

86Kitą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį (dėl ieškinio atmetimo, dėl priešieškinio kitų reikalavimų išsprendimo, dėl 13000 Lt su atstovavimu susijusių išlaidų atsakovui priteisimo iš ieškovo) palikti nepakeistą.

87Priteisti atsakovui UAB „Varicom“ iš ieškovo UAB „Transimeksa“ 1140 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiasdešimt Lt) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas ir atsakovas 2010 m. vasario 1 d. sudarė EutelTRACS mobilaus ryšio... 5. Ieškovas nurodė, kad 2012 metais 6 kartus kreipėsi į atsakovą su... 6. 2012 m. liepos 27 d. ieškovas atsakovui pranešė vienašališkai... 7. Ieškovas UAB „Transimeksa“ 2012 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į Vilniaus... 8. Atsakovas UAB „Varicom“ 2013 m. sausio 10 d. pateikė priešieškinį,... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį... 11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo sutarties turinys ar... 12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas turėjo ne tik interesą... 13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodomas pagrindas... 14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad visos ieškovo pretenzijos... 15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad CK 6.222 str. pagrindu pareikštas... 16. Tokia situacija, kuomet dėl neesminių pretenzijų yra nutraukiama sutartis,... 17. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo nuostolių, dėl kurių... 18. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog vien nesumokėtų įmokų... 19. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog yra pagrindas tenkinti ir... 20. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo... 21. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 22. Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Transimeksa“ prašo panaikinti Vilniaus... 23. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Varicom“ prašo Vilniaus... 24. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 25. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies... 26. Dėl šalių sudarytos 2010 m. vasario 1 d. EutelTRACS mobilaus ryšio... 27. Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo... 28. Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius,... 29. Kaip ne kartą savo nutartyse yra nurodęs kasacinis teismas, teisinė ginčo... 30. Sutartis aiškinama, kai kyla ją sudariusių šalių ginčas dėl sutarties... 31. Aiškindamas CK 6.193 straipsnyje išdėstytą reglamentavimą, kasacinis... 32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys sudarė ne lizingo... 33. CK 6.567 str. 1 d. nustatyta, kad lizingo (finansinės nuomos) sutartimi viena... 34. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą... 35. Iš bylos medžiagos matyti, jog šalys 2010 m. vasario 1 d. sudarė EutelTRACS... 36. Pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą Lizingo sutartį kvalifikavo... 37. Kadangi pagal šalių sutartyje numatytus tikslus ir ketinimus buvo sudaryta... 38. Lizingo davėjas neįsigijo nuosavybės teise lizinguojamos įrangos tikslu... 39. Iš šalių sudarytos 2010 m. vasario 1 d. Eutel TRACS mobilaus ryšio... 40. Dėl lizingo sutarties esminio pažeidimo ir vienašališko nutraukimo ieškovo... 41. Ieškovas (lizingo gavėjas) 2012 m. liepos 27 d. pranešimu vienašališkai... 42. Pagal CK 6.573 str. 1 d. lizingo gavėjas turi visas CK 6 knygoje numatytas... 43. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti... 44. CK 6.348 str. 1 d. nustato, jog pirkėjas privalo pranešti pardavėjui apie... 45. CK 6.328 str. 1 d. numatyta, jog, jeigu šalys nesusitarė kitaip, pirkėjas... 46. Jeigu parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje... 47. Nr. 3K-3-530/2010; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje... 48. CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuriuo remdamasis ieškovas nutarė... 49. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs... 50. Lizingo dalykas – mobilaus ryšio terminalai EutelTRACS su automobilio... 51. Pretenzijas dėl įrangos kokybės ieškovas ėmė reikšti tik praėjus dviem... 52. Pirmiau aptarti įrodymai patvirtina, jog visos ieškovo pretenzijos atsakovui... 53. Kadangi neįrodyta, jog ieškovui perduota išsimokėjimui įranga buvo iš... 54. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas, atsisakydamas civilinėje byloje skirti... 55. Dėl lizingo sutarties nutraukimo lizingo davėjo reikalavimu ir jo teisinių... 56. Bylos aplinkybės patvirtina, jog lizingo davėjas atsakovas UAB „Vericom“... 57. Kaip minėta pirmiau, šalių sudarytos Lizingo sutarties 8.6.3 p. ir 9.3 p.... 58. Tokiu būdu, lizingo davėjo (atsakovo) pranešimas lizingo gavėjui... 59. Lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas... 60. Dėl netesybų atsakovui priteisimo pagal Lizingo ir Ryšių paslaugų teikimo... 61. Lizingo ir Ryšio paslaugų teikimo sutarties 8.6.1 p. šalys susitarė, jog... 62. Kreditorius už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą... 63. Teisėjų kolegija pažymi, kad netesybos (bauda, delspinigiai) – tai... 64. Šioje nutartyje jau konstatuota, jog lizingo davėjas (atsakovas) savo teisių... 65. Dėl pagrindo atsakovui priteisti nuostolius – kompensaciją už ryšio... 66. Kaip minėta anksčiau, 2010 m. vasario 1 d. tarp šalių sudaryta sutartis yra... 67. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartyje, priimta... 68. Lizingo ir Ryšio paslaugų teikimo sutarties 4.2 p. šalys susitarė, jog... 69. Dėl ieškovo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik... 70. Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas,... 71. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16... 72. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo argumentus dėl pirmosios... 73. Dėl 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo pagrįstumo ... 74. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti... 75. Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose... 76. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiama... 77. Laikantis pirmosios instancijos teismo pagrįstai taikytos metodikos, ieškovas... 78. Apeliantas UAB „Transimeksa“ ir atsakovas UAB „Varicom“ pateikė... 79. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato... 80. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 93 ir... 81. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį dėl... 82. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį... 83. Nustatyti, jog Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu... 84. Sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu... 85. Sumažinti iš ieškovo UAB „Transimeksa“ priteistų procesinių dokumentų... 86. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį (dėl... 87. Priteisti atsakovui UAB „Varicom“ iš ieškovo UAB „Transimeksa“ 1140...