Byla 2K-382-489/2015
Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 13 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

2sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

3dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

4išteisintajai D. S.,

5išteisintosios D. S. gynėjui advokatui Aliui Galminui ir išteisintosios E. K. gynėjui advokatui Žilvinui Mišeikiui,

6teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Vitalijos Songailienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 13 d. nuosprendžio.

7Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu nuteistos:

8E. K. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda;

9D. S. – pagal BK 183 straipsnio 1 dalį 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda.

10Iš E. K. ir D. S. UAB „F“ priteista atitinkamai 700 Lt ir 17 630 Lt turtinei žalai atlyginti.

11Tuo pačiu nuosprendžiu išteisinta D. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

12Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu iš D. S. priteista UAB „F“ 15 461,94 Lt turtinei žalai atlyginti.

13Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 13 d. nuosprendžiu panaikintos Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalys, kuriomis E. K. ir D. S. buvo nuteistos pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis – E. K. ir D. S. išteisintos pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, joms nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

14Panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalis, kuria iš E. K. ir D. S. UAB „F“ priteista atitinkamai 700 Lt ir 17 630 Lt turtinei žalai atlyginti ir UAB „F“ civilinį ieškinys atmestas.

15Taip pat panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartis, kuria nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu iš D. S. UAB „F“ priteista 15 461,94 Lt turtinei žalai atlyginti.

16Kita Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

17Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti paaiškinimų,

Nustatė

18Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu E. K. ir D. S. buvo nuteistos už tai, kad pasisavino joms patikėtą ir jų žinioje buvusį svetimą turtą, t. y. E. K., dirbdama pagal 2008 m. spalio 9 d. darbo sutartį Nr. 65, o D. S. – pagal 2008 m. rugsėjo 5 d. darbo sutartį Nr. 63 UAB „F“, įmonės kodas ( - ), registruotos Marijampolėje, ( - ), priklausančioje neapmuitinamų prekių parduotuvėje Neringoje, ( - ), kasininkėmis pardavėjomis, būdamos E. K. 2008 m. spalio 29 d., o D. S. – 2008 m. rugsėjo 5 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartimis materialiai atsakingos už grynųjų pinigų laikymą, tvarkymą ir saugojimą, pasirašytinai supažindintos su 2009 m. vasario 2 d. UAB „F“ direktorės D. K. įsakymu Nr. 03 „Dėl pinigų inkasavimo tvarkos“, pažeisdamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 patvirtinto Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo III dalies 20 punkto reikalavimus, kad „kasos aparato duomenys apie priimtų ir inkasuotų grynųjų pinigų sumas turi sutapti su kasos operacijų žurnale įrašytomis sumomis, o šiame žurnale nurodyta inkasuota suma – su kasos pajamų orderiuose įrašyta arba inkasatorių inkasuota suma. Iki inkasavimo dalis pinigų saugumo sumetimais pagal kasos aparatu išspausdintą kasos aparato kvitą, kuriame pažymima apie grynųjų pinigų išėmimą, gali būti perkelta į tam skirtą vietą, įrengtą kasos operacijų, atlikimo vietoje arba gretimoje patalpoje, kurioje grynieji pinigai kartu su kasos aparato kvitu, kuriame nurodyta pinigų išėmimo suma, saugomi iki inkasavimo“, ir nesilaikydamos 2009 m. vasario 2 d. UAB „F“ direktorės D. K. įsakymo Nr. 03 „Dėl pinigų inkasavimo tvarkos“ reikalavimų, kad „pardavėjas kasininkas iki inkasavimo dalį pinigų saugumo sumetimais pagal kasos aparatu išspausdintą kasos aparato kvitą, kuriame pažymima apie grynųjų pinigų išėmimo sumą, perkelia į tam skirtą vietą, kurioje pinigai kartu su kasos aparato kvitu, kuriame nurodyta pinigų išėmimo suma, saugomi iki inkasavimo. Kasininkas perkeldamas pinigus iš kasos į tam skirtą vietą užpildo pinigų išėmimo–inkasavimo žurnalą“, t. y. nuo 2008 m. spalio 24 d. iki 2010 m. sausio 31 d. perkeldamos pinigus iš kasos į tam skirtą vietą (seifą), sąmoningai nepildė pinigų išėmimo–inkasavimo žurnalo, E. K. laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 24 d. iki 2010 m. vasario 25 d., o D. S. nuo 2008 m. gruodžio 3 d. iki 2010 m. vasario 25 d. perdavė inkasatoriams grynųjų pinigų mažiau negu buvo paimta iš kasos ir nurodyta kasos aparato žurnalo stulpelyje „inkasacija Lt“; taip iš parduotuvės patalpose esančio seifo tyčia pasisavino joms patikėtą ir jų žinioje buvusį svetimą UAB „F“ turtą: E. K. – 700 Lt, o D. S. – 17 630 Lt.

19Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir 2015 m. gegužės 21 d. nutartį be pakeitimų.

20Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, o tai turėjo įtakos ir netinkamai pritaikant įstatymą, nes E. K. ir D. S. be pagrindo buvo išteisintos, nepadarius veikos, numatytos BK 183 straipsnio l dalyje.

21Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl tiesioginės tyčios E. K. ir D. S. veikoje nebuvimo iš esmės padaryta įvertinus ir išanalizavus tik kaltinamųjų nurodytą galimą įvykių versiją, fragmentiškai vertinant kitus bylos įrodymus, neanalizuojant nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių viseto.

22Byloje nustatyta, kad UAB „F“ priklausančiu turtu – piniginėmis lėšomis – E. K. ir D. S. disponavo, nes dirbo kasininkėmis pardavėjomis, o D. S. 2008 m. rugsėjo 17 d. įsakymu dar buvo paskirta parduotuvės vadove ir žinojo, kaip turėjo būti saugojami ir inkasuojami pinigai. E. K. ir D. S. visiškos materialinės atsakomybės sutarčių pagrindu buvo materialiai atsakingos už joms patikėtų grynųjų pinigų laikymą, tvarkymą ir saugojimą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje klaidingai pasisakė, kad UAB „F“ pardavėjo kasininko pareiginiuose nuostatuose yra išvardytos bendro pobūdžio pareigos, susijusios su kasoje esančių piniginių lėšų tvarkymu, nes teismas, pasak kasatorės, neįvertino pardavėjo kasininko pareiginių nuostatų 13 punkto, kad E. K. ir D. S. privalėjo atlikti piniginių lėšų priėmimo bei išdavimo, apskaitos ir apsaugos operacijas, 19 punkto, kad jos privalėjo organizuoti nepriekaištingą įmonės kasos darbą, 34 punkto, kad jos privalėjo vykdyti vadovo nurodymus, susijusius su tiesioginėmis pareigomis, t. y. vykdyti 2009 m. vasario 2 d. UAB „F“ direktorės D. K. įsakymo Nr. 03 „Dėl pinigų inkasavimo tvarkos“ reikalavimus, kad pardavėjas kasininkas iki inkasavimo dalį pinigų saugumo sumetimais, pagal kasos aparatu išspausdintą kasos aparato kvitą, kuriame pažymima apie grynųjų pinigų išėmimo sumą, perkelia į tam skirtą vietą, kurioje pinigai kartu su kasos aparato kvitu, kuriame nurodyta pinigų išėmimo suma, saugomi iki inkasavimo. Kasininkas, perkeldamas pinigus iš kasos į tam skirtą vietą, užpildo pinigų išėmimo–inkasavimo žurnalą. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino rašytinio įrodymo byloje, kad E. K. ir D. S. privalėjo vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo patvirtinto Nr. 1283 „Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos“ aprašo III dalies 20 punkto reikalavimus, kad kasos aparato duomenys apie priimtų ir inkasuotų grynųjų pinigų sumas turi sutapti su kasos operacijų žurnale įrašytomis sumomis, o šiame žurnale nurodyta inkasuota suma – su kasos pajamų orderiuose įrašyta arba inkasatorių inkasuota suma. Iki inkasavimo dalis pinigų saugumo sumetimais pagal kasos aparatu išspausdintą kasos aparato kvitą, kuriame pažymima apie grynųjų pinigų paėmimą, gali būti perkelta į tam skirtą vietą, įrengtą kasos operacijų atlikimo vietoje arba gretimoje patalpoje, kurioje grynieji pinigai kartu su kasos aparato kvitu, kuriame nurodyta pinigų išėmimo suma, saugomi iki inkasavimo. Su direktoriaus įsakymais „Dėl pinigų inkasavimo tvarkos“ E. K. ir D. S. taip pat buvo supažindintos pasirašytinai, tačiau nė vieno iš nurodytų įsakymų ir teisės aktų nevykdė, nes nevedė ir nepildė išėmimo–inkasavimo žurnalo, pagal kurį buvo galima tiksliai nustatyti, kokią pinigų sumą kiekviena iš jų paima iš kasos stalčiaus, įdeda į seifą ir inkasuoja. D. S. pripažino, kad 2009 m. vasarį jai paskambino bendrovės buhalterė I. S. ir nurodė užsivesti kasos žurnalą, tačiau žurnalo nevedė, nes manė, kad tai vidaus taisyklės ir pasitikėjo kolege E. K.. Pagal pardavėjo kasininko pareiginių nuostatų 10 punktą pardavėjas kasininkas savo pareigas vykdo savarankiškai, pagal suteiktus įgaliojimus, vadovo nurodymus ir visiškai atsako už savo veiksmų pasekmes, todėl, pasak kasatorės, E. K. ir D. S. suprato, kad pažeidinėja įmonėje nustatytą tvarką dėl pinigų inkasavimo, ir prisiėmė atsakomybę už šios tvarkos pažeidimą. Po to, kai 2010 m. sausio 31 d. inventorizacijos metu buvo nustatytas grynųjų pinigų trūkumas, nuo 2010 m. vasario 1 d. buvo užvestas išėmimo–inkasavimo žurnalas, pinigų trūkumas išnyko ir paimta iš kasos stalčiaus pinigų suma sutapdavo su inkasuotų pinigų suma. Kasatorė teigia, kad nors kaltinamosios neigė, kad būtent jos pasisavino joms patikėtą didelės vertės svetimą turtą, ir nežino, kur galėjo dingti pinigai, ištirti byloje įrodymai parodo priešingai. Parduotuvė dirbo kaip muitinės sandėlys, todėl ji buvo atidaroma ir uždaroma dalyvaujant muitinės pareigūnui, UAB „F“ vadovai niekada neprašė perduoti jiems dalį grynų suprekiautų pinigų. Pinigai, paimti iš kasos, buvo laikomi seife, kuris stovėjo atskiroje patalpoje, į ją, pagal kaltinamųjų parodymus, pašalinis asmuo patekti negalėjo, raktus nuo seifo turėjo tik kaltinamosios ir jų pametusios nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir padarė nepagristą išvadą, kad specialistų išvadose nenustatyta, koks konkretus piniginių lėšų trūkumas atsirado atskirai dirbant E. K. ir D. S.. Pasak kasatorės, išanalizavus specialistų išvadas, sugretinus jas su E. K. ir D. S. darbo grafikais bei duomenimis apie pinigų inkasavimą nustatyta, kad E. K. ir D. S. atskirai paimdavo pinigus iš kasos ir tik asmeniškai paimtus iš kasos pinigus inkasuodavo. Tai, kad pinigai buvo pasisavinti, iš dalies patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012 ir Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartis, kuriose konstatuota, kad E. K. ir D. S. tinkamai nefiksavo veiksmų, atliekamų su grynaisiais pinigais juos paimant iš kasos ir inkasuojant, ir neteisėtai neatlikdamos privalomų atlikti veiksmų sudarė sąlygas neišsaugoti joms patikėtų pinigų.

23Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ne visi pirmosios instancijos teismo pasirinkti laikotarpiai nuo piniginių lėšų paėmimo iš kasos aparato iki jų inkasavimo atitinka D. S. realių darbo laikotarpių, nepagrįsta, nes teismas neįvertino E. K., D. S. ir D. M. parodymų, kad po kiekvienos inkasacijos pinigų seife nelikdavo, kad D. S., baigiantis jos darbo laikotarpiui, kartais palikdavo jau paruoštą inkasacinį maišelį (įdėjus pinigus į inkasacinį maišelį, jo atidaryti negalima), kad E. K. perduotų jį inkasatoriams.

24Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo motyvas, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bandyta nustatyti tokias nuteistųjų pasisavintų piniginių lėšų sumas, kurios būtų panašios su byloje pareikštu civiliniu ieškiniu, nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad E. K. pasisavino 700 Lt, D. S. – 17 630 Lt, šias sumas ir priteisė iš jų. Tai, kad 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi buvo sumažinta iš D. S. UAB „F“ priteistina pinigų suma iki 15 461,94 Lt, nedaro Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio ir 2014 m. gegužės 21 d. nutarties nepagrįstomis ir neteisėtomis.

25Pasak kasatorės, nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad baudžiamojoje byloje nebuvo teisinio pagrindo priimti UAB „F“ civilinį ieškinį, o bendrovė nepagrįstai pripažinta civiline ieškove ir UAB „F“ pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje tik po to, kai civilinę bylą peržiūrėjo visų instancijų teismai. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese pareiškiamas ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, todėl šioje byloje jis buvo pareikštas nepažeidžiant BPK 112 straipsnio l dalies reikalavimų. Teismas neįvertino, kad UAB „F“ siekė apginti savo pažeistas teises baudžiamojo proceso tvarka, nes ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2010 m. kovo 16 d. pagal UAB „F“ 2010 m. kovo 1 d. direktoriaus pareiškimą, kuriame jis nurodė, kad bendrovei padaryta 71 004 Lt žala. Civilinėje byloje sprendimai buvo priimti daug vėliau: Marijampolės rajono apylinkės teisme – 2011 m. kovo 16 d., Kauno apygardos teisme – 2011 m. liepos 7 d. ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme – 2012 m. kovo 29 d. Civilinė byla buvo iškelta ne UAB „F“ iniciatyva ir bendrovė pareiškė priešieškinį D. S. ir E. K. dėl žalos atlyginimo, nes jos kreipėsi į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo, t. y. civilinėje byloje UAB „F“ buvo atsakovas, o ne ieškovas, todėl šiuo atveju negali būti taikoma BPK 112 straipsnio 4 dalies norma. Civilinėmis procesinėmis priemonėmis UAB „F“ apgynė pažeistas teises tik dalyje, t. y., kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiajame Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutartyje, „apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 257 straipsnio 5 dalies nuostatą, pagrįstai sumažino kasatorėms atlygintinos žalos dydį nuo 71 004 Lt iki 54 318,06 Lt, paskirstant D. S. 36 212,04 Lt, o E. K. 18 106,02 Lt“. DK 257 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia, todėl, pasak kasatorės, šiuo atveju, kai buvo pareikšti įtarimai dėl BK 183 straipsnio 2 dalies, kurios privalomas subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia, buvo eliminuotas civilinės bylos žalos mažinimo kriterijus ir UAB „F“ įgijo teisę į žalos atlyginimą (toje dalyje, kurioje sumažino). Kadangi civilinėje byloje UAB „F“ priešieškinis nebuvo patenkintas visiškai, UAB „F“ pagrįstai turėjo teisę pareikšti 16 161,94 Lt civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje.

26Kasacinis skundas atmestinas.

27Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

28Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

29Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-7-27-746/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teismų instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais.

30Taigi kasacinio skundo teiginiai, kuriais kvestionuojamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl atskirų bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su šio teismo atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, atskirus dokumentus, reglamentuojančius pardavėjo pareigas, kitus įrodymus, ir jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl naujo nuosprendžio atitikties bylos aplinkybėms, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

31Kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

32Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

33Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas vertindamas įrodymus padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimus, dėl to netinkamai pritaikė įstatymą ir priėmė neteisingą sprendimą.

34Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi priimtus žemesnės instancijos teismų sprendimus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl E. K. ir D. S. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį pagrįstumą ir teisėtumą, iš naujo įvertinęs bylos įrodymus ir padaręs kitokias išvadas, nepažeidė kasaciniame skunde nurodytų BPK normų.

35Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino šio apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą, įvertino, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, turinčias įtakos teismo išvadoms, ar išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms pagrįsti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti. Šis teismas, naujame išteisinamajame nuosprendyje pateikė motyvuotą bylos įrodymų vertinimą, kurio pagrindu padarė išvadas dėl E. K. ir D. S. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes jų veiksmuose neįžvelgė tiesioginės tyčios pasisavinti patikėtą svetimą turtą.

36Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės pavertimu savo turtu ar turtine teise taip padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014, 2K-148/2013, 2K-7-84/2012, 2K-213/2012, 2K-499/2012, 2K-92/2012 ir kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką svetimo turto pasisavinimas galimas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. nustačius, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą ar žinioje esantį turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savo turtu ar turtine teise, numato, kad dėl to savininkas ar teisėtas valdytojas šio turto ar turtinės teisės neteks, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-106/2013, 2K-93/2013, 2K-148/2013, 2K-7-198/2008 ir kt.). Taigi, konstatuojant, kad yra padarytas BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytas kaltininkui patikėto svetimo turto pasisavinimas, yra būtina nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius (BK 2 straipsnio 4 dalis).

37Pabrėžtina, kad tyčinė kaltė, kaip ir kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis, privalo būti įrodytas ne prielaidomis, o abejonių nekeliančiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kad turto pasisavinimo (BK 183 straipsnio 1 dalis) sudėtis yra materiali, kaltei, būdingai šiai nusikalstamai veikai, konstatuoti nepakanka UAB „F“ priklausančių grynųjų pinigų laikymo, tvarkymo ir saugojimo tvarkos nepaisymo. Ne mažiau svarbu nustatyti ir tai, ar šios tvarkos nesilaikymas yra susijęs su kaltininko numatymu, kad UAB „F“ šių pinigų neteks, ir to siekimu. Apie tokį kaltės turinį byloje gali būti sprendžiama atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas aplinkybes, inter alia, kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu, koks buvo turto teisinis režimas, kaip kaltininkas pažeidė esmines jam nustatytas turto patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygas, kokią veiksmų laisvę patikėdamas turtą šio turto savininkas suteikė kaltininkui, ar įmonei buvo padaryta žalos ir pan. Dėl to teismų praktikoje pripažįstama, kad inkriminuoti turto pasisavinimą nepakanka vien tik pinigų paėmimo fakto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-330/2011).

38Pirmosios instancijos teismas, vertindamas abiem išteisintosioms inkriminuotą bendrais veiksmais padarytą tęstinį didelės vertės UAB „F“ turto pasisavinimą nurodė, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog E. K. ir D. S. 2008–2010 metais atlikdamos bendrus veiksmus pasisavino didelės vertės turtą, kad jų veiksmai sudarė sąlygas realizuoti bendrą nusikalstamą sumanymą. Tačiau šis teismas nustatė, kad E. K. laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 24 d. iki 2010 m. vasario 25 d., o D. S. nuo 2008 m. gruodžio 3 d. iki 2010 m. vasario 25 d., kiekviena veikdama atskirai, perdavė inkasatoriams grynųjų pinigų mažiau negu buvo paimta iš kasos ir seifo: taip E. K. tyčia pasisavino – 700 Lt, o D. S. – 17 630 Lt.

39Apeliacinės instancijos teismas, E. K. ir D. S. išteisindamas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir nustatydamas, kad jos nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad E. K. kaltė padarius pavienį nusikaltimą, o D. S. tęstinį patikėtų pinigų pasisavinimą grindžiama iš esmės grynųjų pinigų mažesnio kiekio perdavimo inkasatoriams ir jų trūkumo bendrovėje faktais.

40Tikrindamas šiuos faktus, teismas pagrįstai įvertino, kokia buvo UAB „F“ piniginių lėšų, gautų už parduotas prekes, laikymo, tvarkymo ir saugojimo tvarka, kaip parduotuvėje materialiai atsakingi asmenys pasiruošdavo už prekes gautų pinigų inkasacijai ir kaip šią inkasaciją atlikdavo. Teismas nurodė aplinkybes, kad byloje neįrodyta, jog teisės aktais reglamentuota pinigų saugojimo ir inkasavimo speciali tvarka išteisintosioms buvo išaiškinta ir jos buvo kontroliuojamos šios tvarkos laikytis. Pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad tik 2009 m. vasario 2 d. UAB „F“ direktorės D. K. įsakymu „Dėl pinigų inkasavimo tvarkos“ nustatyta, kad iš kasos aparato paimti pinigai turi būti laikinai perkelti į tam skirtą vietą (seifą), kur jie kartu su kasos aparato kvitu, kuriame nurodyta paimtų pinigų suma, privalo būti saugomi iki inkasavimo, o po inkasavimo turi būti užpildomas pinigų išėmimo–inkasavimo žurnalas, tačiau jame detaliai neaptarta pinigų inkasacijos tvarka parduotuvėje keičiantis pardavėjoms. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuo parduotuvės atidarymo pradžios iki 2010 m., kai buvo nustatytas pinigų trūkumas, patikrinimų dėl UAB „F“ turto – pinigų, gautų už parduotas bendrovės parduotuvėje prekes, saugojimo ir apskaitos šios bendrovės administracija neatliko. Nesant aiškaus teisinio reglamentavimo ir pakankamos UAB „F“ administracijos kontrolės, E. K. ir D. S. pačios sprendė, kuriuo metu piniginės lėšos turi būti paimtos iš kasos aparato ir kiek piniginių lėšų jame palikti. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje netgi nustatė atvejus, kai, išėmus iš kasos aparato pinigus, jų buvo inkasuota daugiau negu išimta. Tokie veiksmai kelia abejonių, ar iš tiesų buvo siekta, kad UAB „F“ minėtų piniginių lėšų netektų.

41Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

42Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas minėtų įstatymo reikalavimų nepažeidė, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos teismo išvados dėl E. K. ir D. S. išteisinimo, taip pat išteisinimo pagrindai (BPK 305 straipsnio 3 dalis). Vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas gretino įvairius įrodymų šaltinius, aiškindamas, kad atskiri išteisintųjų veiksmai įrodinėjami prielaidomis arba neatitinka bylos medžiagos. Teismas išdėstė motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, todėl negalima daryti išvados, kad išsamiai neįvertino bylos duomenų ir iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino pasirinktinai ir neįvertino jų visumos.

43Šios bylos kontekste aktualu ir tai, kad patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Taigi, civiliniai teisiniai santykiai, laikantis proporcingumo principo reikalavimų, gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių gali būti įvairios, tačiau visų jų esmė ta, kad viena iš šalių yra sąmoningai sudariusi situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-192/2011, 2K-255/2011, 2K-191/2012, 2K-210/2012).

44Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustatydamas BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymių nebuvimą išteisintųjų veiksmuose, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad UAB „F“ turtiniai reikalavimai dėl E. K. ir D. S. veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo išspręsti civilinio proceso tvarka išnagrinėtoje byloje. Naujo išteisinamojo nuosprendžio 13 lape yra išdėstytos teismo išvados dėl UAB „F“ baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai atkreipęs dėmesį į UAB „F“ pareikšto priešieškinio ieškovėms E. K. ir D. S. dėl žalos atlyginimo civilinėje byloje išsprendimo rezultatus, išteisinimo dėl UAB „F“ turto pasisavinimo pagrindą nagrinėjamoje byloje, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, kad UAB „F“ civilinis ieškinys dėl bendrovei padarytos dalies žalos atlyginimo atmestinas. Todėl kasacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo manyti, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl civilinio ieškinio išsprendimo neatitinka BPK 331 straipsnio reikalavimų.

45Darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamo naujo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį reikėtų naikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

46Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

47Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. sekretoriaujant Ritai Bartulienei,... 3. dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,... 4. išteisintajai D. S.,... 5. išteisintosios D. S. gynėjui advokatui Aliui Galminui ir išteisintosios E.... 6. teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 7. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu nuteistos:... 8. E. K. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – 9. D. S. – pagal BK 183 straipsnio 1 dalį 70 MGL (9100 Lt)... 10. Iš E. K. ir D. S. UAB „F“ priteista atitinkamai 700 Lt ir 17 630 Lt... 11. Tuo pačiu nuosprendžiu išteisinta D. M., tačiau ši nuosprendžio dalis... 12. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi nustatyta, kad... 13. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 14. Panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio... 15. Taip pat panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d.... 16. Kita Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalis... 17. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą,... 18. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu E. K. ir D. S.... 19. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 20. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė... 21. Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl tiesioginės... 22. Byloje nustatyta, kad UAB „F“ priklausančiu turtu – piniginėmis... 23. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ne visi... 24. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo motyvas, jog... 25. Pasak kasatorės, nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad... 26. Kasacinis skundas atmestinas.... 27. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų... 28. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus... 29. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų... 30. Taigi kasacinio skundo teiginiai, kuriais kvestionuojamos apeliacinės... 31. Kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję... 32. Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų... 33. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas vertindamas... 34. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi priimtus žemesnės... 35. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino šio apkaltinamojo... 36. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu... 37. Pabrėžtina, kad tyčinė kaltė, kaip ir kiekvienas inkriminuojamos... 38. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas abiem išteisintosioms inkriminuotą... 39. Apeliacinės instancijos teismas, E. K. ir D. S. išteisindamas pagal 40. Tikrindamas šiuos faktus, teismas pagrįstai įvertino, kokia buvo UAB „F“... 41. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos... 42. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas minėtų... 43. Šios bylos kontekste aktualu ir tai, kad patikėto ar kaltininko žinion... 44. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustatydamas 45. Darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamo naujo nuosprendžio turinys... 46. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 47. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo...