Byla 1A-3-557/2018
Dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteista pagal BK 281 str. 1 d. 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, nustatant 6 mėnesių baudos sumokėjimo terminą

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Savinijaus Katausko ir Remigijaus Preikšaičio, sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Sarpalienei, gynėjai Julijai Manako – Galminei, nukentėjusiojo M. K. įgaliotajam atstovui Romanui Lupeikai,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. K. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteista pagal BK 281 str. 1 d. 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, nustatant 6 mėnesių baudos sumokėjimo terminą.

3Nuosprendžiu tenkintas Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys, ir jos naudai iš R. K. priteista 1376,46 Eur žalos atlyginimo.

4Nuosprendžiu iš dalies tenkintas M. K. civilinis ieškinys, ir jo naudai iš R. K. priteista 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 600 Eur advokato išlaidų.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6

  1. R. K. nuteista už tai, kad vairuodama kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ir transporto priemonės eksploatavimo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kitų žmonių sveikata, o būtent: ji, 2016-05-01, apie 16:12 val., vairuodama automobilį „Suzuki swift“, valst. Nr. ( - ) važiuodama Kretingos mieste, Melioratorių gatve, nereguliuojamoje sankryžoje, įvažiuodama iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią – Žemaitės alėją, nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio motociklo „Suzuki GSX-R 750“, valstybinis numerio ženklas ( - ), vairuojamo M. K. ir su juo susidūrė. Įvykio metu motociklo vairuotojui nukentėjusiajam M. K. nustatytas smegenų sukrėtimas ir kairės plaštakos III, IV delnakaulių lūžimas, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei motociklo keleiviui nukentėjusiajam R. D. nustatytas kairio peties sumušimas su skeveldriniu kairės menties lūžimu, kairės pusės VII šonkaulio lūžimas su plaučių kontūzija, odos nubrozdinimai juosmens, kairio kelio srityse, I? blužnies, kairio inksto I? plyšimai, hemoperitoneumas, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais neatsargiais veiksmais R. K. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 1086 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių 158 p. (Nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu), 162 p. (Sukdamas sankryžoje į kairę arba į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią visiems eismo dalyviams, kertantiems jo važiavimo krypties eismo juostas. Sukdamas į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams, kertantiems bet kurią važiuojamosios dalies eismo juostą) reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.
  2. Apeliaciniu skundu nuteistoji R. K. prašo Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį pakeisti: paskirtos baudos dydį sumažinti iki 50 MGL ir baudos sumokėjimo terminą išdėstyti 12 mėnesių, atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltę sumažinti Valstybinės ligonių kasai priteistą sumą ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteista neturtinė žala. Nurodo, kad teismas neužtikrino tinkamo teisminio proceso, tai turėjo esminės reikšmės skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, be to, teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias bausmių skyrimą, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą baudžiamajame procese ir netinkamai išsprendė civilinių ieškinio klausimą baudžiamojoje byloje.
    1. Pasisakydama dėl tinkamo proceso užtikrinimo reikšmės ir pasekmių, nurodo, kad baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad priimtas teismo nuosprendis būtų teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Ikiteisminis tyrimas baudžiamajame procese, būdamas sudėtinė baudžiamojo proceso ir teisingumo vykdymo dalis, turi esminės reikšmės teisminio ginčo išsprendimui. Mano, jog bylos medžiaga ir bylos nagrinėjimas teisme patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas byloje nebuvo tinkamai organizuotas, o jo akivaizdžius procesinius pažeidimus, sudariusius realias kliūtis teisingam bylos išnagrinėjimui ir pasekmes, teismas vertino apeliantės nenaudai. Ikiteisminio tyrimo ydingumą nulemia tai, kad visas ikiteisminis tyrimas, pradėtas autoįvykiui ištirti ir kaltų asmenų dėl jo kilimo nustatymui, buvo nukreiptas viena linkme – aplinkybių ir įrodymų, patvirtinančių apeliantės kaltę, nustatymui ir rinkimui. Teigia, jog net apeliantei dedant dideles pastangas reikalaujant nustatyti galimą kito eismo dalyvio, motociklininko M. K., kaltę dėl autoįvykio kilimo, ikiteisminio tyrimo procese reikšmingos aplinkybės, tokios kaip motociklininko greitis transporto priemonių susidūrimo metu, nebuvo nustatytos dėl grubių baudžiamojo proceso nuostatų, reglamentuojančių įrodymų fiksavimą ir įrodymų užtikrinimą, pažeidimo. Tokiu būdu autoįvykio schemoje dėl aplaidaus pareigūnų, dalyvavusių pirminiame autoįvykio aplinkybių fiksavime, nebuvo užfiksuota motociklo nubloškimo vieta po autoįvykio. Nebuvo taikytos būtinos priemonės, užtikrinančios įrodymų apsaugą, dėl to jau kitą dieną po autoįvykio autoįvykyje dalyvavęs motociklas buvo grąžintas jo savininkui. Nors motociklo savininkas ant pakvitavimo, kuriuo buvo grąžinama transporto priemonė, pasirašė pasižadėjimą saugoti motociklą, byloje paskyrus autoįvykio techninę ekspertizę, ekspertui motociklas nebuvo pateiktas, kadangi nebuvo išsaugotas. Dėl neišsaugoto motociklo ekspertas negalėjo atsakyti į vieną iš esminių ekspertui užduotų klausimų, koks buvo motociklininko greitis transporto priemonių susidūrimo metu. Dėl šios neatskleistos bylai reikšmingos aplinkybės teismas nevertino apeliantės gynybos argumentų, kad autoįvykis galėjo kilti ir dėl pačio nukentėjusiojo veiksmų, kuriais jis kaip eismo dalyvis pažeidė kelių eismo taisykles: nepasirinko saugaus greičio, atsiradus kliūčiai nesustabdė vairuojamos transporto priemonės ar jos neapvažiavo. Nukentėjusiojo elgesį charakterizuojančios aplinkybės, susijusios su galimais kelių eismo taisyklių pažeidimais, nebuvo tiriamos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo vertinamos bylos nagrinėjimo metu. Tokiu būdu reikšmingos bylai aplinkybės, nukentėjusiojo M. K. elgesys, turėjęs reikšmės autoįvykiui kilti, nebuvo įvertintas ir sprendžiant nukentėjusiojo M. K. civilinio ieškinio tenkinimo klausimą.
    2. Pažymi, jog teismas, nagrinėdamas bylą, turi procesinę pareigą ne tik įvertinti ikiteisminio tyrimo metu atliktus veiksmus, jų teisėtumą, pakankamumą, bet imtis priemonių, kad būtų užtikrintas tinkamas bylos nagrinėjimo procesas teisme. Teigia, jog iš bylos dokumentų ir teismo procesinių veiksmų matyti, kad pareigos užtikrinti tinkamą teismo procesą teismas nėra įvykdęs. Byloje esantis nukentėjusiojo M. K. atstovo advokato pasirašytas procesinis dokumentas – civilinis ieškinys - patvirtina, kad civilinio ieškinio reikalavimas (dalykas) buvo: ikiteisminiame tyrime priimti M. K. civilinį ieškinį; iš LR transporto priemonių draudikų biuro nukentėjusiajam M. K. priteisti 5000 Eur neturtinės žalos; iš R. K. priteisti 600 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Mano, kad iš ieškinio elemento (dalyko) matyti, kad priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš R. K. civiliniu ieškiniu nukentėjęs asmuo neprašė. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo nukreiptas į konkretų asmenį – LR transporto priemonių draudikų biurą. Tačiau minėtas asmuo, kuriam baudžiamojoje byloje buvo pareikštas civilinis ieškinys, nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimo procesą, nebuvo jam sudaryta galimybė pasisakyti dėl ieškinio pagrįstumo. Vertindama teismo procesinius veiksmus civilinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio nagrinėjimo tvarką, kontekste, mano, kad skundžiamo nuosprendžio dalis, kurioje buvo išspręstas nukentėjusiojo M. K. civilinio ieškinio klausimas yra negaliojantis dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Pažymi, kad dėl nurodytų aplinkybių laikytina, jog teismas neužtikrino tinkamo proceso, o tai turėjo esminės reikšmės skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.
    3. Pasisakydama dėl teisės normų, reglamentuojančių bausmių skyrimą, pažeidimo, nurodo, kad bausmės skyrimas – tai procesas, kurio metu teismas parenka bausmės rūšį ir jos dydį asmeniui, pripažintam kaltu padarius konkrečią nusikalstamą veiką. BK 61 str. 2 d. nustato, kad teismui apsisprendus dėl skirtinos bausmės rūšies, jos dydžio klausimas pradedamas spręsti nustačius bausmės rūšies vidurkį įstatymo sankcijoje. Pažymėtina, kad šis metodinis reikalavimas taikomas ne tik laisvės atėmimo, bet ir kitoms bausmės rūšims, tokioms kaip areštui, baudai ar teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimui. Įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis yra atskaitos taškas teisingai bausmei parinkti. Apsistojęs ties vidurkiu teismas atsižvelgia į visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, nustatytas BK 54 str. 2 d., būtent į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį ir 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Taigi įstatymas reikalauja atsižvelgti net į septynių rūšių aplinkybes. Visos jos turi vienodą reikšmę bausmės skyrimo procese, ir gali turėti įtakos skiriant galutinę bausmę. Laiko problema tai, jog istoriškai susiklostė, kad teismai paprastai per didelę reikšmę teikia ir atsižvelgia į BK 54 str. 2 d. 7 p. numatytas atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, ir mažiau dėmesio skiria kitoms BK 54 str. 2 d. numatytoms aplinkybėms. Tuo tarpu BK 61 str. 2 d. įsakmiai pasakyta, kad teismas įvertina ne tik atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias, bet ir kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Be to, visos jos turi vienodą galią. Tai ne kartą pabrėžė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K201/2007.).
    4. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę (kasacinė nutartis Nr. 2K-594/2005). Teisingumas reiškia, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, be to, būtina atsižvelgti ir į nuteistojo asmenybės savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos, į nukentėjusiojo elgesį ar jo poziciją bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-594/2005, 2K-7-45/2007, 2K-128/2008, 2K-428/2009). Mano, jog skundžiamo nuosprendžio motyvai, kuriais nurodomos aplinkybės, sąlygojusios skiriamos bausmės dydį, patvirtina, kad teismas nukrypo nuo minimos suformuotos teismų praktikos bausmių skyrimo klausimu, kadangi be konstatavimo, kad nenustatyta sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, teismas nieko nepasisakė dėl kitų privalomai vertintinų aplinkybių, numatytų BK 54 str. 2 d. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad byloje esantis apeliantės rašytinis paaiškinimas patvirtina, kad savo kaltės ji neneigė, bet yra įsitikinusi abipuse eismo įvykio dalyvių kalte, taip pat byloje nustatytas faktas, kad nukentėjusiajam R. D. apeliantė visiškai atlygino žalą, o tai, apeliantės manymu, patvirtina, kad šios byloje nustatytos aplinkybės turėjo būti vertinamos kaip lengvinančios aplinkybės, sąlygojančios mažesnės nei vidurkis bausmės skyrimą. Tačiau teismas, padaręs bylos medžiagos neatitinkančias išvadas, nustatė, kad nėra lengvinančių aplinkybių. Teigia, kad kaltinimą palaikęs prokuroras, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes savo kompetencijos ribose prašė teismo skirti bausmę – piniginę 50 MGL dydžio baudą. Apeliantės manymu, teismas privalėjo motyvuoti, kodėl ir dėl kokių priežasčių skyrė dvigubai didesnę baudą nei prašė prokuroras. Be to, bylos medžiaga apie šeimyninę -turtinę apeliantės padėtį patvirtina, kad per 6 mėn. apeliantė negalėtų įvykdyti teismo nuosprendžio. Dėl to teigia, kad teismo nustatytas baudos sumokėjimo terminas yra per mažas ir neatitinka nustatytų bylos aplinkybių.
    5. Pasisakydama dėl teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese, pažeidimo, nurodo, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str. 2 d.). Byloje buvo sprendžiami du civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo. Įvertinat paminėtas įstatymines nuostatas, sprendžiant nukentėjusiojo M. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas turėjo pareigą atlikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio pagrindą, vertinimą įstatymo nustatytų taisyklių tvarka (BPK 20 str., CPK 185 str.). Minimose taisyklėse numatyta tvarka teismas privalomai turi nustatyti ir ištirti aplinkybes, sudarančias ieškinio pagrindą bei įvertinti jas patvirtinančius įrodymus. Atkreipia dėmesį į tai, kad su ieškiniu nebuvo pateikti jokie priedai (įrodymai), kuriais būtų buvę siekiama įrodyti, pagrįsti ieškinyje nurodytas aplinkybes, sudarančias ieškinio pagrindą. Mano, jog vien tai, kad ieškovas net neįrodinėjo civilinio ieškinio pagrįstumo, patvirtina, kad teismas neturėjo net teisinio pagrindo tirti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio dalyką, nes tokių įrodymų byloje pateikta nebuvo. CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinti svarbiausi neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis – kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintinį neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus pačio nukentėjusiojo elgesį, jo ryšį su žalos atsiradimu, kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, aiškindamas ir taikydamas neturtinės žalos nustatymo kriterijus, teismas turėjo atsižvelgti ir į kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką ir paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.
    6. Teigia, jog bylos nagrinėjimo metu nesant jokių rašytinių tirtinų įrodymų, patvirtinančių ieškinio pagrindo aplinkybes, teismas aiškinosi būtinas nustatyti aplinkybes, sudarančias CK 6.250 str. pagrindus žalos atlyginimui, apklausiant patį nukentėjusį M. K. teismo posėdyje. Nukentėjusysis teismui paaiškino, kad jokių įrodymų pateikti negali, o reikalauja 5000 Eur žalos atlyginimo todėl, kad taip pasiūlė jo advokatas. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad žalos dydis net neįrodinėjamas, teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti neturtinės žalos iš apeliantės, tuo labiau, kaip nurodyta anksčiau, ieškiniu neturtinės žalos iš apeliantės priteisti ir nebuvo reikalaujama. Ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo nukreiptas į LR transporto draudikų biurą, kuris į bylą dalyviu net nebuvo įtrauktas. Mano, jog nekyla abejonių dėl to, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiam M. K. sukėlė neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, sukėlė fizinį skausmą, tačiau pats įvykęs žalos atsiradimo faktas nenulemia jos dydžio. Žalos dydį privalo nustatyti teismas pagal CK 6.250 str. nurodytus kriterijus ir vadovaujantis teismų suformuota praktika. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas vertino vienintelę aplinkybę – kaltinamosios turtinę padėtį, kurios pagrindu teismas sumažino neturtinės žalos dydį. Toks teismo elgesys laikytinas grubiu įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimu, turėjusiu esminės reikšmės skundžiamo nuosprendžio teisėtumui. Apeliantės manymu, visų pirma turėjo būti įstatymų nustatyta tvarka nustatytas žalos dydis, vėliau sprendžiamas jo sumažinimo klausimas, vertinant tam numatytus pagrindus.
    7. Pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu kaltinamosios gynėjas nurodė konkrečią teismų praktiką, aktualią teisinei situacijai. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad civilinėje atsakomybėje atsakomybės pagrindu pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne betarpiškai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingomis pasekmėmis. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti. Ši taisyklė taikoma kiekvienu deliktinės atsakomybės atveju esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui (LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-197/2007, 3K-7-345/2007). Byloje esančioje ekspertizės akte teigiama, techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje motociklo vairuotojas M. K., pastebėjęs sankryžoje iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią įvažiuojantį ir kliūtį jo vairuojamam motociklui sudarantį automobilį, privalėjo stabdyti arba apvažiuoti kliūtį. Mano, jog bylos medžiaga patvirtina, kad eksperto nustatyti neteisėti nukentėjusiojo veiksmai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jeigu ir nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje. Teismas nurodyta teismų praktika nesivadovavo ir esminės reikšmingos aplinkybės – nukentėjusio asmens veiksmų reikšmės žalai atsirasti – netyrė ir nenustatinėjo, dėl to teismas civilinį ieškinį išsprendė neteisingai, pažeisdamas įstatymines proceso nuostatas ir nepaisydamas šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos. Be to, byloje nustatyta aplinkybė, kad nukentėjusysis nesielgė taip, kaip numato kelių eismo taisyklės (nepasirinko saugaus greičio, atsiradus kliūčiai nestabdė ir kliūties neapvažiavo), o tai atitinka CK 6. 282 str. numatytus pagrindus: kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. BPK 7 str. deklaruojamas rungimosi principas reiškia, kad byla teisme turi būti sprendžiama ginčo keliu. Tačiau BPK įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą. Tai matyti iš BPK 270 str. 3 d. nuostatos, kur teigiama, kad teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus. Pagal BPK 287 str. 1 d. teismui leidžiama prireikus atlikti bet kokius proceso veiksmus, kuriais ikiteisminio tyrimo metu renkami duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti (kasacinė nutartis Nr. 2K-252/2005). Teismas ne tik nesiėmė nurodytos pareigos, bet vertindamas įrodymus nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų. Teigia, jog dėl to prieštaravimai tarp liudytojų S. R. ir M. N. parodymų dėl esminių autoįvykio aplinkybių liko nepašalinti ir vertinti kaltinamosios nenaudai. Toks teismo elgesys laikytinas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą pažeidimu, turinčiu įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui.
    8. Nurodo, kad paaiškėjus aplinkybei, kad ekspertas negalėjo atsakyti į ikiteisminiu metu jam užduotą klausimą dėl motociklininko greičio nustatymo, nes buvo neišsaugotas įrodymas – motociklas, teismas, siekdamas atskleisti esmines autoįvykio kilimo aplinkybes, turėjo galimybę paskirti papildomą ekspertizę nurodytai aplinkybei nustatyti, tačiau to nepadarė dėl prielaidos, kad net nustačius motociklo vairuotojo veiksmus jis negalėtų tapti pagrindine autoįvykio priežastimi. Tokią teismo išvadą apeliantė laiko prasilenkiančia su įstatymu deleguota teismui pareiga visapusiškai, objektyviai ir pilnai nustatyti ir ištirti visas reikšmingas aplinkybes, bei sisteminio požiūrio į teisminį ginčą stoka. Nes, kaip minėta, būtent dėl nenustatytų nukentėjusiojo veiksmų, turėjusių įtakos žalai atsirasti, buvo neteisingai išspręstas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo.
    9. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir skundo bei skundžiamo nuosprendžio argumentus, mano, kad teismas tinkamai nenustatė ir neišnagrinėjo visų faktų, turinčių reikšmės darant išvadas dėl priežastinio ryšio nustatymo tarp nuteistojo veiksmų ir kilusio eismo įvykio konkrečioje eismo situacijoje, nuosprendžio nepagrindė taip, kaip to reikalauja BPK 20 str. 5 d., 305 str. 1 d. 2 p., 331 str. 2 d. nuostatos. Teismo padaryti pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 str. 3 d.)
  1. Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
    1. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
  1. Dėl M. K. kaltės dėl kilusio eismo įvykio
    1. Byloje nėra ginčo dėl R. K. kaltės ir jos veiksmais padarytos veikos kvalifikacijos, apeliaciniame skunde keliamas bausmės individualizavimo ir civilinių ieškinių dydžio, atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltės laipsnį, bei tinkamo civilinio atsakovo nustatymo byloje klausimai. Nuteistoji teigia, kad byloje buvo netinkamai atlikti ikiteisminis tyrimo veiksmai, neištirtas motociklas, netinkamai nubraižyta eismo įvykio schema, kas lėmė tai, jog nebuvo nustatyta, ar nukentėjusysis pats nepažeidė KET, ar jo veiksmai neturėjo įtakos kilusių padarinių dydžiui, ir dėl to nepagrįstai nebuvo sumažintas priteistos žalos dydis. Be to, nuteistoji nurodo, kad civiliniai ieškiniai turėjo būti priteisti ne iš jos, o iš Transporto priemonių draudikų biuro (toliau – Biuras). Be to, nuteistoji nesutinka su jai paskirta didesne bauda, nei jos prašė prokuroras, ir su tuo, jog jos sumokėjimo terminas išdėstytas 6, o ne 12 mėnesių. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 str. 3 d.).
    2. Pagal BK 281 str. 1 d. atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Apeliantė laikosi pozicijos, kad nepaisant to, jog ji išvažiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį ir dėl to susidūrė su M. K. vairuotu motociklu, įvykio padariniai kilo ne tik dėl jos, tačiau ir dėl M. K. galbūt padarytų KET pažeidimų: nepasirinko saugaus greičio, atsiradus kliūčiai nesustabdė vairuojamos transporto priemonės ar jos neapvažiavo. Iš tiesų, aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus. Kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 str. numatyti padariniai, neįvyktų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti visų eismo dalyvių elgesį įvykio metu, o nustatęs, jog padaryti KET pažeidimai, reikia įvertinti padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-483/2013). Dalyvavimas eisme yra gana pavojinga ir nesaugi veikla, todėl kiekvienas asmuo turi būti ypač atidus ir apdairus. Eismo tvarką, dalyvavimo jame sąlygas detaliai reglamentuoja Kelių eismo taisyklės. Jose išdėstyti labai konkretūs, akivaizdūs ir nesudėtingi reikalavimai, todėl jų nevykdymas gali būti vertinamas kaip didelis neatsargumas. Tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog nukentėjusysis pažeidė Kelių eismo taisykles ar kitokiu būdu buvo neatsargus, turėtų būti svarstoma, ar tai yra didelis nukentėjusiojo neatsargumas, nes CK 6.282 str. numato, jog tuomet, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.
    3. Analizuojant nukentėjusiojo motociklo vairuotojo veiksmus eismo įvykio metu siekiant nustatyti, ar jo veiksmai neturėjo įtakos ne tik paties eismo įvykio kilimui, tačiau ir padarinių atsiradimui, itin svarbu detaliai išanalizuoti byloje surinktus ir ištirtus duomenis, kurie atskleistų nukentėjusiojo veiksmų turinį įvykio metu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas S. R. nurodė, kad buvo 2016-05-01 pavakarys, sankryžoje Kretingoje, Šiaulių ir Gargždų kryptimi buvo įvykis. Jis važiavo Šiaulių kryptimi ir matė, kad motociklas prie „Maximos“ (kuri yra netoli įvykio vietos) jį pralenkė. Jis važiavo 40-50 km/h greičiu. Motociklas apvažiavo, nepralėkė, o pravažiavo, motociklo greitis buvo apie 50 km/h. Prieš sankryžą priešais jį važiavo šviesus automobilis ir įvykio metu suprato, kad motociklistas buvo prieš tą automobilį, nes priešais jį važiavęs automobilis parodė posūkį ir S. R. atsivėrė vaizdas. Stovėjo raudonas automobilis „Suzuki“ iš Gargždų pusės ir jis abejojo, ar važiuoti į sankryžą. Iš Šiaulių pusės atvažiavo automobilis ir moteris išvažiuojant į sankryžą, matyt dėl patirties stokos, į sankryžą įvažinėjo po sprindį, pamatė, kad automobilis parodė posūkį į dešinę ir nepastebėjo motociklo, buvusio gerokai arčiau jos ir pagalvojo, kad spės prašokti, kol atvažiuos automobilis nuo Šiaulių pusės. Matė, kad raudonas automobilis išvažiavo į sankryžą, motociklas pristabdė, lyg suabejojo, bandė pravažiuoti pro kairę ir bandė apvažiuoti, ir tuo pačiu metu automobilis dar greičiau išlėkė, motociklas pasuko dešiniau, raudonas automobilis sustojo ir įvyko įvykis. Jei būtų nesuabejojęs automobilio vairuotojas, tai nebūtų įvykio. Vairuotojas su motociklu vertėsi į šoną, o keleivis vertėsi ir nukrito už automobilio. Mano, kad motociklui iki sankryžos, kai į ją įvažiavo automobilis, buvo 5-10 metrų. Nemano, kad būtų galima išvengti susidūrimo. Po eismo įvykio klausė kaltininkės, kodėl išvažiavo. Ji sakė, kad važiavo iš Trakų ir sakė, kad „nepamatė, kalta, taip atsitiko“. Kai motociklas suprato, kad yra kliūtis, motociklas pakeitė kryptį pusę metro, buvo kryptelėjimas į kairę ir metėsi į dešinę. Motociklas manevrus atlikinėjo kelių metrų atstumu. Motociklui nereikia vairo sukti ir buvo kryptelėjimas. Jis matė kryptelėjimus, nes buvo aukščiau, o tas kitas automobilis buvo dešiniau, nes rodė posūkį (t. 2, b. l. 171).
    4. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis R. D. nurodė, kad įvykis įvyko apie 16-17 val. Sustabdyti buvo neįmanoma, nes mažas atstumas buvo, neįmanoma staigiai kažką daryti, kai liko gal 5-10 metrų iki sankryžos. Jo manymu, automobilio vairuotoja surizikavo, stabtelėjo ir vėl pradėjo važiuoti. Priešais juos važiavo lengvoji mašina, rodė posūkį ir pasuko į dešinę. Kliūtis atsirado iš dešinės, važiavo gal 10-15 metrų atstumu. Jų motociklas važiavo savo juosta per vidurį, susidūrimas įvyko, nes prieš juos užsuko automobilis. Prieš susidūrimą, pajuto, kad vairuotojas paspaudė stabdį, o manevro nelabai juto. M. K. kažkiek pažįsta, yra draugai, kaimynai. Jie važiavo iš namų, kad jis galėtų pasiimti savo motociklą. Buvo su šalmais, jam buvo lūžę šonkauliai, įskilę slanksteliai. Prieš susidūrimą jis atsistojo ant kojelių, kad jį permestų nuo smūgio, ir skrido per automobilį. Jis buvo ant motociklo galo. Prieš atvažiuojant prie sankryžos, motociklo vairuotojui lenkti nebuvo įmanoma, nes buvo daug mašinų. Jie atsitrenkė į automobilį, nes automobilis išvažiavo į sankryžą. Buvo smūgis, ir jis prarado sąmonę (t. 2, b. l. 170).
    5. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas motociklą vairavęs nukentėjusysis M. K. nurodė, kad važiavo nuo Palangos Šiaulių kryptimi su keleiviu R. D. 50 km/h greičiu. Sankryžoje iš dešinės buvo kliudyti automobilio, gavo smūgį, nukrito ir atsigavo ligoninėje. Jis važiavo važiuojamąja kelio dalimi, pirmos juostos viduryje. Kai pamatė kliūtį, buvo mažas atstumas, gal 5 metrai. Priekyje važiavo automobilis, o iš kelkraščio išlindo automobilis ir buvo smūgis, buvo apie 5 metrai iki sankryžos, kai pamatė kliūtį. Automobilis sustojo ir pastebėjo, kad staiga išlindo. Automobilio vairuotoja nežiūrėjo į jį, ji buvo sustojusi, staiga išlindo, tai buvo sekundžių reikalas iki jos pamatymo. Motociklą vairuoja 4 sezonus, nuo 24 metų. Automobilis įvažiavo ir sustojo jo juostoje, jam užėmė visą juostą, visą jo važiuojamąją dalį. Jis bandė pristabdyti, bet nesuspėjo manevro atlikti. Automobilis įvažiavo į sankryžą ir staiga sustojo, gal išsigando, pasimetė, gal patirties trūkumas ar neapdairumas. Artėjant prie sankryžos, važiavo paskui lengvąjį automobilį 10-15 metrų atstumu. Susidūrė su raudonos spalvos automobiliu ir kontaktavo tarp automobilio durelių, motociklo neguldė, įvažiavo tiesiai. Smūgio metu su galva trenkėsi į automobilio šoną. Neturėjo galimybės jo apvažiuoti, nes nebuvo įmanoma spėti tai padaryti. Bandė pasinaudoti stabdžiais, net nežino, kiek buvo efektyvu, viskas vyko per greitai (t. 2, b. l. 170).
    6. Iš 2017-03-29 Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus ekspertizės akto Nr. 11K-382(16), matyti, kad techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Suzuki Swift“, valst. Nr. ( - ) vairuotoja R. K. nelygiareikšmių kelių sankryžoje iš šalutinio kelio įvažiuodama į pagrindinį kelią privalėjo duoti kelią pagrindiniu keliu važiavusiam motociklui „Suzuki GSX-R 750“, valst. Nr. ( - ). Techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje motociklo „Suzuki GSX-R 750“, valst. Nr. ( - ), vairuotojas M. K., pastebėjęs sankryžoje iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią įvažiuojantį ir kliūtį jo vairuojamo motociklo judėjimui sudarantį automobilį „Suzuki Swift“, privalėjo stabdyti. Techniniu požiūriu pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo automobilio „Suzuki Swift“, valst. Nr. ( - ) vairuotojos R. K. veiksmai, - nelygiareikšmių kelių sankryžoje iš šalutinio kelio įvažiuodama į pagrindinį nedavė kelio pagrindiniu keliu prie sankryžos artėjusiam motociklui „Suzuki GSX-R 750“. Tirti pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti motociklo „Suzuki GSX-R 750“, valst. Nr. ( - ), judėjimo greitį prieš eismo įvykį bei motociklo atsitrenkimo į automobilį momentu. Automobilio „Suzuki Swift“, valst. Nr. ( - ) vairuotojai R. K. nelygiareikšmių kelių sankryžoje davus kelią pagrindiniu keliu prie sankryžos artėjusiam motociklui „Suzuki GSX-R 750“, susidūrimas nebūtų įvykęs (jo būtų išvengta). Prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje motociklo „Suzuki GSX-R 750“, valst. Nr. ( - ), vairuotojas M. K., važiuodamas leistinu 50 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę sustabdyti vairuojamą motociklą neprivažiuojant automobilio „Suzuki Swift“ manevravimo sankryžoje vietoje, jeigu automobilio judėjimu kliūtis motociklo vairuotojui buvo sudaryta motociklui esant didesniu nei 30,2 m atstumu nuo automobilio manevro vietos ir tai motociklo vairuotojas M. K. galėjo pastebėti (t. 2, b. l. 90-96).
    7. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertizės aktą surašęs ekspertas V. P. patvirtino savo išvadas ir nurodė, jog nebuvo galimybės apskaičiuoti motociklininko greičio įvykio metu, nes motociklo sugadinimai nebuvo aprašyti ir nebuvo apžiūrimi. Pažymėjo, jog teiginys, kad prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje M. K., važiuodamas leistinu 50 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę sustabdyti motociklą, yra išimtas iš išvados konteksto. Tam yra reikalingas atstumas, kad vairuotojas galėtų pamatyti kliūtį ir jos išvengti. Išvadą padarė apskaičiuodamas leistiną greitį 50 km/h, laiką ir atstumą 30,2 metro. Kurioje vietoje buvo motociklas, jis nenustatė. Motociklininkas, imdamasis techninių veiksmų, pasirinkdamas leistiną važiavimo greitį ir stabdydamas motociklui reikalingu atstumu, gali laiku stabdydamas sustabdyti motociklą neprivažiavus susidūrimo vietos. Orientacinius skaičiavimus būtų galima daryti, tik jeigu būtų žinomas atstumas. Mieste leistinas 50 greitis, juo važiuojantis turėjo sustoti per 30,2 metro atstumą, ši situacija yra susijusi su dinamika, abiejų eismo dalyvių padėtys besikeičiančios – motociklas artėja, mašina įvažiuoja į pagrindinį kelią, motociklininkas, matydamas, kad jam iš šalutinio kelio išvažiuojantis automobilis sudaro kliūtį, gali sustabdyti ir išvengti susidūrimo, tačiau pasakyti, kur buvo motociklas jis negali, nes nebuvo nurodytas motociklo važiavimo greitis. Negali pasakyti, ar privalėjo numatyti motociklininkas, kad gali iš šalutinio kelio išvažiuoti automobilis. Darant išvadą, kad pagrindinė sąlyga šiam įvykiui įvykti buvo automobilio Suzuki išvažiavimas iš šalutinio į pagrindinį kelią, jis negali įvertinti, ar motociklininkas buvo pasirinkęs saugų greitį, kad iškilus kliūčiai galėtų saugiai ją apvažiuoti, ir ar jis laikėsi saugaus eismo taisyklių. Jei situacija verčia vairuotoją važiuoti mažesniu nei leistinu greičiu, turi būti nurodytos aplinkybės. Jis gali atlikti skaičiavimus, kokiu greičiu važiuodamas motociklas gali sustabdyti, bet aplinkybių jis nežinojo. Šioje situacijoje yra aplinkybės tokios, kad išvažiuojant iš šalutinio kelio yra sudaroma kliūtis pagrindiniu keliu važiuojančiai transporto priemonei, tai yra tiesioginis priežastinis ryšys įvykio kilimui, kuriuo remiantis galima daryti išvadą, kad yra kaltas automobilio vairuotojas. Dėl motociklo vairuotojo techninių galimybių išvengti kliūties byloje nėra įrodymų (t. 2, b. l. 174-175).
    8. Iš aptartų liudytojo, eksperto ir nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti bent prielaidą, jog eismo įvykio metu motociklo vairuotojas pats buvo itin neatsargus ir pažeidė KET. Atsitiktinai pro šalį važiavęs ir visą įvykį betarpiškai pro savo automobilio priekinį langą stebėjęs liudytojas S. R. nurodo, jog motociklininkas važiavo pagal taisykles, maksimalaus leistino greičio neviršijo, o R. K. į kelią išvažiavo likus esant per mažam atstumui, jog motociklininkas galėtų išvengti eismo įvykio – vos 5-10 metrų. Šie liudytojo parodymai patvirtino nukentėjusiųjų motociklo vairuotojo M. K. ir motociklo keleivio R. D. parodymus, kad motociklas važiavo leistinu greičiu, savo eismo juostoje, o susidūrimo išvengti nepavyko, nes kaltininkė į sankryžą išvažiavus likus vos 5-15 metų. Ekspertizės aktas ir eksperto V. P. parodymai patvirtina, jog R. K. į sankryžą iš šalutinio kelio įvažiavus likus mažiau nei 30,2 metro, net ir leistinu greičiu važiuojantis motociklo vairuotojas neturėjo jokių galimybių laiku sustabdyti motociklą. Be to, minėti duomenys taip pat patvirtina, jog pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo vairuotojos R. K. veiksmai, kai ji nelygiareikšmių kelių sankryžoje iš šalutinio kelio įvažiuodama į pagrindinį, nedavė kelio pagrindiniu keliu prie sankryžos artėjusiam motociklui, tuo tarpu jokių duomenų, jog motociklas prieš įvykį būtų viršijęs leistiną važiavimo greitį ar padaręs kitus KET pažeidimus, nenustatyta. Pastebėtina, jog byloje esančiomis 2016-07-01 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. G 1181/2016(03) ir 2016-06-20 specialisto išvada Nr. G 1072/2016(03) objektyviai nustatyta, jog motociklui atsitrenkus į iš šalutinio kelio į sankryžą išvažiavusį lengvąjį automobilį, abiem motociklu važiavusiems asmenims padaryti tik nesunkūs sveikatos sutrikdymai (t. 1, b. l. 79, 106-107), t. y. nei vienas itin sunkių traumų nepatyrė. Ši aplinkybės taip pat neleidžia pritarti apeliantės pozicijai, jog motociklas galėjo važiuoti didesniu nei leistinu 50 km/val. greičiu.
    9. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog kartu su R. K. automobiliu važiavęs ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas M. N. nurodė, jog prieš sankryžą R. K. vairuojamą automobilį sustabdė, kad praleistų pagrindiniu keliu važiuojančias transporto priemones. Plentu pravažiavo iš kairės pusės nuo Palangos atvažiuojančios transporto priemonės. Jis matė pirma atvažiuojantį lengvąjį automobilį, kurio markės ir valstybinių numerių neįsidėmėjo, kuris, priartėjęs prie sankryžos, įjungė dešinio posūkio signalą, taip parodydamas, kad suks į dešinę, tai yra gatvę, kuria atvažiavo jie. Šiam automobiliui iš paskos atvažiuojančio motociklo nematė, kaip suprato, nematė ir R. K., nes ji, pamačiusi, kad jai iš kairės pusės pagrindiniu keliu atvažiuojantis automobilis suka į dešinę, o jai iš dešinės pusės kelias buvo laisvas, pradėjo važiuoti į sankryžą, sukdama į kairę Palangos link. Tik R. K. įvažiavus į sankryžą, jis pamatė, kad nuo Palangos pusės atvažiuoja motociklas, kurio prieš tai nematė (t. 1, b. l. 113-114). Tuo tarpu duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu M. N. jau parodė, kad R. K. sustojo prie sankryžos, nes buvo intensyvus mašinų srautas. Ji praleido mašinas važiavusias pagrindiniu keliu, baltas automobilis 20 m. atstumu rodė posūkį sukti. R. K. išvažiavo į pagrindinį kelią, jis išgirdo stiprų garsą, ir tada pamatė atvažiuojantį motociklą, kuris kirto ištisinę liniją. Motociklas rėžėsi į automobilio dureles – įvyko autoįvykis. Nurodė, jog ir prieš įvažiuojant į sankryžą jis matė motociklą, kuris buvo toliau už baltos mašinos, už motociklo dar buvo furgoniukas ir dar kelios transporto priemonės, bet jos buvo per atstumą. Nurodė, kad prieš R. K. pradedant manevrą, matė motociklą kuris buvo už 30-40 metrų. R. K. pradėjo daryti manevrą, kai balta mašina rodė posūkio signalą, tačiau patikslinus, jog ikiteisminio tyrimo metu M. N. nurodė, jog motociklo prieš manevrą nematė, liudytojas jau nurodė, kad tuo metu, kai pradėjo R. K. važiuoti į sankryžą, jis nematė motociklo, bet matė jį prieš tai. Jo manymu, motociklas padidino greitį ir bandė lenkti išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą. Pažymėjo, kad nematė motociklo tik kelias sekundes, kai pasisuko į kairę paskui į dešinę, saugus tarpas nuo motociklo buvo koks 50-60 m.
    10. Analizuojant šio liudytojo parodymus matyti, jog jie yra nenuoseklūs, ir prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems duomenims, kita vertus, jie nepaneigia byloje ištirtais įrodymais nustatytos aplinkybės, jog M. K., vairuodamas motociklą, nustatyto maksimalaus leistino greičio neviršijo. Visų pirma pastebėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu M. N. teigė, jog tik R. K. įvažiavus į sankryžą, jis pamatė, kad nuo Palangos pusės atvažiuoja motociklas, kurio prieš tai nematė, tuo tarpu pirmos instancijos teismo posėdžio metu šis liudytojas jau nurodė ir tai, kad prieš R. K. pradedant manevrą, matė motociklą, kuris buvo už 30-40 metrų, ir tai, jog vis dėl to tuomet, kai R. K. pradėjo važiuoti į sankryžą, jis nematė motociklo, tačiau matė jį prieš tai – likus kelioms sekundėms iki manevro, tuomet atstumas iki motociklo buvo koks 50-60 metrų. Taigi apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu M. N. išdėstė tris skirtingas jo matytų aplinkybių versijas: kad motociklo iki įvažiavimo į sankryžą nematė (ikiteisminio tyrimo metu), kad motociklą matė 30-40 metrų atstumu prieš įvažiuojant į sankryžą (pirmosios instancijos teisme, iki ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pagarsinimo), kad motociklo prieš įvažiuojant į sankryžą nematė, tačiau jį matė 50-60 metrų atstumu likus kelioms sekundėms iki manevro pradžios (pirmosios instancijos teisme, po ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pagarsinimo). Kita vertus, net ir tokie prieštaringi, prie liudytojui naujai paaiškėjusių aplinkybių priderinti šio liudytojo parodymai nepatvirtina, kad M. K. būtų viršijęs leistiną greitį. M. N. teigimu, 30-40 atstumu dar prieš R. K. pradedant manevrą buvęs motociklininkas, šiai po sekundės įvažiavus į sankryžą, važiuodamas leistinu greičiu, kaip matyti iš ekspertizės akto Nr. 11K-382(16), galėjo nespėti sustabdyti motociklo, nes stabdymo kelias važiuojant leistinu greičiu - 30,2 metro. Šis liudytojas taip pat nurodė, jog likus 2 sekundėms iki įvažiavimo į sankryžą pradžios, jis matė motociklą už 50-60 m. Tuo atveju, jei M. K. važiavo leistinu greičiu, jis per kelias (dvi) sekundes važiuodamas šiuo greičiu įveikė 28 metrus (50 km/ atitinka 14 m/s), taigi, tokiu atveju, remiantis M. N. parodymais, R. K. įvažiavimo į sankryžą momentu iki motociklo buvo likę mažiausiai 22 metrai (50-28), o ši aplinkybė taip pat atskleidžia, jog liudytojo M. N. parodymai nepatvirtina, kad M. K. būtų viršijęs maksimalų leistiną greitį. Nors M. N. nurodo, jog M. K. lenkė sankryžoje į dešinę sukantį automobilį, ir buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, tačiau šiuos jo parodymus paneigia byloje pateiktos eismo įvykio vietoje padarytos nuotraukos (t. 2, b. l. 36-37), kuriose užfiksuotas R. K. vairuotas automobilis, sustojęs motociklo važiavimo (ne priešpriešinėje) eismo juostoje. Tai, kad susidūrimas įvyko dešinėje, motociklo judėjimo krypties eismo juostoje, nustatyta ir ekspertizės akte Nr. 11K-382(16) (t. 2, b. l. 94). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog nors liudytojas M. N. ir nurodė, kad R. K. vairavo saugiai ir jis būtų vairavęs taip pat, tačiau tokius jo teiginius, t. y. tai, kad techniniu požiūriu būtent dėl R. K. nesaugaus vairavimo kilo eismo įvykis, paneigia byloje esantis ekspertizės aktas Nr. 11K-382(16) ir eksperto parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdyje.
    11. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas prieštaravimų tarp liudytojų S. R. ir M. N. parodymų dėl esminių autoįvykio aplinkybių nepašalino ir vertino kaltinamosios nenaudai. Iš tiesų, matyti, jog šių liudytojų nurodomos aplinkybės dėl pašalinio automobilio, važiavusio ta pačia kryptimi kaip motociklas, šiek tiek skiriasi. Į sankryžą įvažiavusio automobilio keleivis liudytojas M. N. nurodė, kad R. K. sustojo prie sankryžos, nes buvo intensyvus mašinų srautas. Ji praleido mašinas, važiavusias pagrindiniu keliu. Baltas automobilis 20 m. atstumu rodė posūkį sukti. Jis prieš įvažiuojant į sankryžą matė motociklą, kuris buvo toliau už baltos mašinos, už motociklo dar buvo furgoniukas ir dar kelios transporto priemonės, bet jos buvo per atstumą. (t. 2, b. l. 175). Tuo tarpu motociklui iš paskos automobiliu sekęs liudytojas S. R. nurodė, kad prieš sankryžą priešais jį važiavo baltas ar šviesus automobilis ir įvykio metu jis suprato, kad motociklininkas buvo prieš tą automobilį, nes priešais jį važiavęs automobilis parodė posūkį ir jam atsidengė vaizdas. Kiek atsimena važiavo jis, priešais jį šviesus automobilis, motociklas, po to į sankryžą įvažiuojantis raudonas automobilis ir iš priekio nuo Šiaulių pusės automobilis. O už motociklo ar kas buvo, nematė. Šviesus automobilis pasisuko, nes rodė posūkį į dešinę pusę. Prieš motociklą automobilio nematė (t. 2, b. l. 171). Sistemiškai vertinant šių liudytojų parodymus matyti, jog M. N. nurodė, kad prieš įvažiuodama į sankryžą, R. K. praleido mašinas, važiavusias pagrindiniu keliu, t. y. kad prieš motociklą važiavo automobiliai, o S. R. nurodė nematęs, ar buvo koks automobilis priešais motociklą. M. N. nurodė, kad kažkiek automobilių važiavo už motociklo (toliau nuo R. K.), šią aplinkybę patvirtino ir S. R., nes jis ir pats važiavo už motociklo. Iš šių parodymų matyti, jog galėjo važiuoti ir du šviesūs automobiliai – vienas priešais (kaip nurodo nukentėję asmenys ir liudytojas M. N.) ir kitas už motociklo (kaip nurodo liudytojas M. R.) – nei vieno iš liudytojų parodymai tokios galimybės nepaneigia, nes S. R. nurodo nematęs, ar kas važiavo priešais motociklą, o M. N. nurodė, kad už motociklo važiavo automobiliai. Kita vertus, šiuo atveju esminės liudytojo S. R. nurodomos aplinkybės, jog įvykio metu motociklas važiavo leistinu greičiu, kad susidūrimo metu jis važiavo savo juosta lieka nepaneigtos nei M. N. parodymais, nei kitais byloje esančiais duomenimis, atvirkščiai, juos patvirtina nukentėjusiųjų parodymai, byloje esantys rašytiniai duomenys (nuotraukos, eismo įvykio schemos). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog skirtingai nei liudytojas S. R., liudytojas M. N. gali siekti duoti savo gerai pažįstamai R. K. (kuri šį liudytoja kartu su jo dukra vežė net nuo Trakų) palankius parodymus, todėl jo parodymai, atsižvelgiant į anksčiau aptartą aplinkybę, jog jis ikiteisminio tyrimo ir teisminio posėdžio metu davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, turi būti vertinami rezervuotai, kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Vienok byloje nėra jokių duomenų, kad S. R. turėtų kokių nors ryšių su eismo įvykio dalyviais, jis atsitiktinai eismo įvykio metu važiavo už motociklo, ir stebėjo eismo įvykį. Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tarp liudytojų S. R. ir M. N. parodymų esminių prieštaravimų dėl motociklininko veiksmų nėra, kita vertus, kaip ir minėta, M. N. gali būti suinteresuotas duoti apeliantei palankius ir jos gynybinę versiją palaikančius įrodymus.
    12. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavusi R. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat davė prieštaringus ir kitų byloje nustatytų aplinkybių neatitinkančius parodymus, nurodė, kad privažiavusi prie sankryžos, ji sustojo praleisti pagrindiniu keliu važiuojančias transporto priemones. Pajudėjo iš vietos tik tada, kai buvo visiškai įsitikinusi, jog gali saugiai ir ramiai įvažiuoti į pagrindinį kelią. Tuo metu iš dešinės pusės nebuvo nei vieno važiuojančio automobilio, o iš kairės pusės atvažiuojanti balta mašina rodė dešinės pusės posūkio signalą ir ruošėsi sukti į tą gatvę, kur ji stovėjo. Už baltos mašinos matė važiuojantį motociklą, bet jis buvo ganėtinai toli – už kokių 50-60 metrų. Jai pradėjus judėti iš šalutinio kelio, baltas automobilis dar nebuvo privažiavęs sankryžos, todėl tęsė savo manevrą, bet, artėjant prie sankryžos vidurio, ji pastebėjo, kaip už baltos mašinos važiavęs motociklas padidino greitį ir metėsi link kelio vidurio, lenkdamas posūkio manevrą pradedančią baltą mašiną. Suprato, kad motociklininkas nusprendė aplenkti priešais jį važiuojantį sukantį automobilį, ji sustojo, siekdama neiškišti savo automobilio priekio į kitą važiuojamąją dalį, kad motociklas galėtų saugiai apvažiuoti ne tik lenkiamą mašiną, bet ir ją, tačiau jis po manevro į kairę staigiai metėsi į dešinę pusę ir, nestabdydamas ir nemažindamas greičio, trenkėsi į automobilio galines dureles. Nurodė, kad tuo metu kai pajuto smūgį, ji buvo prieš ašinę liniją. Motociklas išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir atsitrenkė tarp jos priekinių ir galinių durelių. Jos vienas priekinis ratas stovėjo ant vidurinės linijos. Teigė, kad ekspertizės akto išvada, kada avarijos priežastis yra jos išvažiavimas iš šalutinio kelio ir motociklininko nepraleidimas, yra nelogiška, nes eksperto aprašyta situacija neatitinka realybės.
    13. Analizuojant aptartus R. K. parodymus, matyti, jog ji nurodė, kad privažiavusi prie sankryžos, ji pastebėjo baltą mašiną, esančią už 20 metrų, ir už baltos mašinos važiuojantį motociklą, kuris buvo ganėtinai toli – už kokių 50-60 metrų. Teisėjų kolegija pažymi, jog važiuojant toje vietoje maksimaliu leistinu greičiu 50 km/h (14 m/s), 50-60 metrų atstumas įveikiamas itin greitai, vos per 3,6-4,3 sekundės. R. K. taip pat nurodė, jog jai pradėjus judėti į sankryžą, atvažiuojanti balta mašina, kuri lėtino greitį, buvo dar labiau priartėjusi ir buvo bepradedanti posūkio manevrą, t. y. lėtesniu nei leistinu greičiu važiuojantis baltas posūkiui besirengiantis automobilis jau buvo praktiškai įveikęs R. K. nurodytą 20 metrų atstumą, o tai reiškia, jog tuo metu sukti nesiruošiantis ir greičio nemažinantis motociklas prieš tai buvusį 50-60 metrų atstumą jau buvo sumažinęs iki daugiausia 30-40 metrų, t. y. iki tokio atstumo, kuriam esant, kaip nurodoma ekspertizės akte Nr. 11K-382(16), motociklas negalėjo būti sustabdytas net važiuojant leistinu greičiu. Nors apeliantė teigia, jog ji nespėjo pravažiuoti sankryžos dėl motociklininko važiavimo greičio, tačiau, kaip matyti iš jos pačios, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų ji, įvažiavusi į motociklininko važiavimo juostą, pati joje sustojo, todėl akivaizdu, jog pačios nuteistosios elgesys nulėmė tai, kad ji nespėjo užbaigti prieš tai suplanuoto manevro. Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su R. K. teiginiais, kad motociklo vairuotojas viršijo leistiną greitį ir dėl to kilo eismo įvykis, be to, tokių jos teiginių nepatvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti duomenys. Šiame kontekste pastebėtina, jog nors R. K. nurodė, kad baltam automobiliui sukant į dešinę, motociklas metėsi link kelio vidurio, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir atsitrenkė tarp jos priekinių ir galinių durelių, tačiau ji tuo pačiu nurodo, kad tuo metu, kai pajuto smūgį, ji buvo prieš ašinę liniją, jos automobilio vienas priekinis ratas stovėjo ant vidurinės linijos. Taigi, R. K., pati nurodydama, kad motociklas į ją atsitrenkė išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, teigia, kad smūgio metu jos automobilio galas buvo motociklo važiavimo juostoje, t. y. kad smūgio metu motociklas nebuvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, kas neduoda jokio pagrindo teigti, neva motociklo vairuotojas pažeidė KET reikalavimus, draudžiančius lenkti sankryžoje. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog kaip matyti iš liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų, iš karto po įvykio R. K. nurodė, jog nepastebėjo motociklo, jog ji kalta dėl eismo įvykio sukėlimo, ir neteigė, jog ir motociklo vairuotojas pažeidė KET reikalavimus ir taip pat lėmė eismo įvykio kilimą, be to, apeliantė viso ikiteisminio tyrimo metu jokių parodymų nedavė ir tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu iškėlė gynybinę versiją, jog galimai ir motociklo vairuotojo M. K. veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą.
    14. Aptarti byloje surinkti ir ištirti duomenys, liudytojų, nukentėjusiųjų, eksperto parodymai, specialisto išvados ir ekspertizės aktas, iš dalies ir pačios apeliantės parodymai patvirtina, jog eismo įvykis kilo vien dėl R. K. padaryto KET pažeidimo, kuomet ji važiuodama Kretingos mieste, Melioratorių gatve, nereguliuojamoje sankryžoje, įvažiuodama iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią – Žemaitės alėją, nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio motociklo „Suzuki GSX-R 750“, vairuojamo M. K.. Byloje nėra jokių apeliantės deklaratyvius teiginius, neva eismo įvykį nulėmė ir motociklininko itin didelis neatsargumas bei jo padaryti KET pažeidimai, patvirtinančių duomenų, jų nenustatė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas.
  1. Dėl BPK nuostatų laikymosi ikiteisminio tyrimo metu
    1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje buvo netinkamai atliktas ikiteisminis tyrimas (neišsaugotas ir neapžiūrėtas motociklas, netinkamai nubraižyta eismo įvykio schema), ir tai lėmė, jog byloje nebuvo galimybės neginčytinai nustatyti motociklo greičio eismo įvykio metu, taip pat kitų galbūt motociklininko padarytų pažeidimų, kurie galėjo lemti eismo įvykio ar jo metu kilusių padarinių kilimą. Teisėjų kolegija sutinka, jog ikiteisminis tyrimas byloje galėjo būti atliktas kruopščiau, apžiūrėta ir ištirta daugiau eismo įvykio ištyrimui svarbių objektų, tačiau tuo pačiu pažymi, jog šios ikiteisminio tyrimo metu padarytos klaidos nebuvo esminės, neužkirto kelio tinkamai išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, bei neturėjo lemiamos įtakos ikiteisminio tyrimo proceso teisėtumui ir teisingumui.
    2. Apeliantė nurodo, jog autoįvykio schemoje dėl aplaidaus pareigūnų, dalyvavusių pirminiame autoįvykio aplinkybių fiksavime darbo, nebuvo užfiksuota motociklo nubloškimo vieta po autoįvykio. Iš byloje esančio plano (t. 1, b. l. 13), kuris yra priedas prie autoavarijos vietos apžiūros protokolo, ir kuriuo pagrindu buvo nubraižyta eismo įvykio vietos schema (t. 1, b. l. 14) matyti, jog šiame plane nurodyta eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių – automobilio ir motociklo – padėtys po eismo įvykių, ant automobilio pažymėta smūgio vieta, nurodyti atstumai nuo kelkraščio iki transporto priemonių, išmatuotas ir nurodytas važiuojamosios dalies plotis, nurodyti įvykio vietoje stovėję kelio ženklai, nustatyta ir įvardinta kelio danga, jos būklė, nurodytas paros metas. Akivaizdu, jog įvykio planas yra gana detalus ir išsamus, iš jo galima matyti visas svarbias įvykio aplinkybes. Pastebėtina, jog su šiuo eismo įvykio vietos planu sutiko ir jį savo rankraštiniu parašu patvirtino tiek motociklininkas M. K., tiek ir lengvąjį automobilį vairavusi R. K., taip patvirtindami, jog eismo įvykio planas nubraižytas tinkamai, ir jie neturi papildymų. Akivaizdu, jog R. K., nesutikdama su šiuo planu, galėjo jo nepasirašyti arba nurodyti savo pastabas, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismo posėdyje kaltinamosios gynėjas akcentavo ir tai, jog buvo nenustatyta motociklininko nukritimo vieta, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog po eismo įvykio nuo motociklo nukritęs vairuotojas ir keleivis iki pareigūnų atvykimo galėjo nelikti toje pačioje pozicijoje, nes iš karto po eismo įvykio motociklo vairuotojas atsistojo ir nuėjo prie motociklo keleivio, o vėliau buvo išgabentas į ligoninę, keleivis taip pat buvo patrauktas iš nukritimo vietos, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareigūnams apskritai buvo žinoma vieta, kurioje po eismo įvykio atsidūrė motociklu važiavę nukentėjusieji. Apeliacinės instancijos teismas šiame kontekste pažymi ir tai, jog baudžiamojoje byloje įvykio vietos planas nėra vienintelis įrodymas byloje, iš kurio galima nustatyti nukentėjusiųjų padėtį po eismo įvykio. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytojas S. R. nurodė, jog po įvykio jis iš karto pribėgo prie motociklo vairuotojo, kuris buvo prispaustas prie galinės lengvojo automobilio dalies, o motociklo keleivis nuskrido apie 10 metrų ir nukrito ant pilvo ant važiuojamosios kelio dalies, ties ant kelkraščio esančiu betoniniu šuliniu (t. 2, b. l. 33-34), kartu su kaltininke važiavęs liudytojas M. N. taip pat patvirtino, jog po eismo įvykio jis matė, kad motociklas buvo prispaudęs motociklininką šalia lengvojo automobilio galinės dalies, o motociklo keleivis po smūgio nuskrido apie 15 metrų Šiaulių kryptimi, gulėjo dešiniame kelkraštyje (t. 1, b. l. 113-114). Šios aplinkybės atskleidžia, jog net eismo įvykio schemoje ir plane nenurodžius motociklininko ir keleivio padėties po eismo įvykio, ši aplinkybė gali būti nustatyta kitais duomenimis, ir jos nenurodymas eismo įvykio plane ir schemoje esminės įtakos aplinkybių nustatymui neturi. Kita vertus, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto ekspertizės aktą surašiusio eksperto V. P. parodymų, duomenys dėl motociklo vairuotojo ir keleivio kūnų padėties po įvykio nustatinėjant motociklo greitį apskritai nėra reikalingi, nes pagal nukritusio žmogaus atstumą nuo motociklo pagal metodikas greičio negalima nustatyti. Tokios metodikos, kad pagal kūno nukritimo vietą būtų galima nustatyti greitį, nėra (t. 2, b. l. 174-175).
    3. Apeliantė taip pat nurodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas netinkamai ir dėl to, jog nebuvo taikytos būtinos priemonės, užtikrinančios įrodymų apsaugą, dėl to jau kitą dieną po autoįvykio autoįvykyje dalyvavęs neapžiūrėtas motociklas buvo grąžintas jo savininkui, pažymi, jog nors motociklo savininkas ant pakvitavimo, kuriuo buvo grąžinama transporto priemonė, pasirašė pasižadėjimą saugoti motociklą, byloje paskyrus autoįvykio techninę ekspertizę, ekspertui motociklas nebuvo pateiktas, kadangi nebuvo išsaugotas. Visų pirma pažymėtina, jog nėra pagrindo sutikti, jog ikiteisminio tyrimo metu transporto priemonių apgadinimai buvo visiškai nenustatyti. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte nurodyta, jog motociklui apgadintas priekinis ratas, priekinė šakė, priekinė lempa, vairas ir priekinė apdaila (t. 1, b. l. 23). Be to, byloje nėra duomenų, jog dėl motociklo grąžinimo būtų kreipęsis jo savininkas S. K., ar motociklą vairavęs M. K.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2016-05-01 prašymą gražinti automobilį (t. 1, b. l. 19) pateikė R. K., ir tuomet buvo priimtas 2016-05-01 nutarimas dėl jos daiktų gražinimo (t. 1, b. l. 20-21), o 2016-05-02 priimtas analogiškas nutarimas dėl S. K. priklausiusio motociklo gražinimo (t. 1, b. l. 26-27). Be to, motociklą apžiūrėjo nepriklausomas vertintojas, nuotraukose buvo užfiksuoti motociklo apgadinimai, šie duomenys buvo pateikti į bylą, taip pat ir ekspertizės aktą surašiusiam ekspertui.
    4. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto ekspertizės aktą surašiusio eksperto V. P. paaiškinimų, ekspertiniam tyrimui nepateikus paties motociklo, šių duomenų nepakako nustatyti motociklo važiavimo greičio eismo įvykio metu. Tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia konstatuoti, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas padarant grubius baudžiamojo proceso nuostatų, reglamentuojančių įrodymų fiksavimą ir įrodymų užtikrinimą, pažeidimus. Pažymėtina, jog kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, nutarime grąžinti motociklą savininkui buvo nurodyta, kad motociklą reikia saugoti iki tol, kol byla bus baigta nagrinėti teisme (t. 1, b. l. 26-27), taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnas ėmėsi visų būtinų veiksmų, jog transporto priemonė būtų išsaugota. Kaip minėta, analogiškai transporto priemonė buvo grąžinta ir apeliantei, ir tai yra normali ikiteisminio tyrimo praktika, nes transporto priemones ilgą laiką saugoti ikiteisminio tyrimo metu saugojimo aikštelėse yra neekonomiška – jas paprastai patikima saugoti savininkams. Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog tai, kad pasižadėjimą pasirašęs asmuo neišsaugojo motociklo, yra pareigūnų atliktas procesų normų, reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo veiksmus, pažeidimas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog motociklas buvo grąžintas ne juo važiavusiam vairuotojui, tačiau motociklo savininkui, kuris ir prisiėmė atsakomybę saugoti motociklą, dėl to nėra pagrindo teigti, jog motociklo neišsaugojo M. K., kuris, anot apeliantės, buvo suinteresuotas, jog jo KET pažeidimai nebūtų nustatyti. Apygardos teismas negali sutikti ir su apeliaciniame skunde dėstoma logine seka, jog ekspertui neištyrus motociklo, ir dėl to negalėjus nustatyti motociklo greičio, išlieka abejonė dėl to, ar M. K. nepadarė KET pažeidimo ir greičio neviršijo, o kadangi visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), tai neva turi būti nustatyta, jog eismo įvykis kilo ne vien dėl R. K. padarytų pažeidimų. Vadovavimasis tokiais R. K. samprotavimais lemtų, jog remiantis abejonėmis, t. y. esant eksperto nenustatytoms aplinkybėms dėl motociklininko greičio įvykio metu dėl nepakankamų duomenų, būtų konstatuojama kito asmens (M. K.) kaltė dėl eismo įvykio ar jo metu atsiradusių padarinių kilimo, ir taip būtų taip pat pažeidžiamas abejonių vertinimo kalto asmens naudai principas. Juo labiau, jog anksčiau aptartais liudytojų ir nukentėjusiųjų, bei iš dalies ir pačios apeliantės parodymais nustatyta, jog byloje nėra jokių duomenų, rodančių, kad motociklininkas viršijo maksimalų leistiną greitį ar padarė kitus KET pažeidimus, ir kad tai lėmė eismo įvykio kilimą ar jo padarinių mastą.
    5. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nors ikiteisminio tyrimo metu ir buvo padaryta taktinių tyrimo veiksmų klaidų (neatlikus motociklo apžiūros, jis atiduotas saugoti savininkui), tačiau ikiteisminis tyrimas byloje atliktas iš esmės nepažeidžiant BPK reikalavimų, ikiteisminio tyrimo metu surinkti pagrindiniai objektyviam eismo įvykio ir jo padarinių kilimo priežasčių nustatymui svarbūs duomenys. Aptarta rodo, jog apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminis tyrimas, pradėtas autoįvykiui ištirti ir kaltų asmenų dėl jo kilimo nustatymui, buvo nukreiptas viena linkme – aplinkybių ir įrodymų, patvirtinančių apeliantės kaltę, nustatymui ir rinkimui, yra niekuo nepagrįstas, dėl to atmestinas.
  1. Dėl bausmės
    1. Nuteistoji taip pat nesutinka su jai nuosprendžiu paskirta bausme, nurodydama, kad teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos bausmių skyrimo klausimu, ir kad turėjo būti pripažinta jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes ji nukentėjusiajam R. D. visiškai atlygino žalą. Apeliantės manymu, teismas nepagrįstai nukrypo nuo prokuroro siūlytos 50 MGL dydžio baudos, ir nustatė per mažą baudos sumokėjimo terminą.
    2. BK 54 str. 1 d. nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

      7

    3. BK 281 str. 1 d. numato, kad tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Apylinkės teismas už šio nusikaltimo padarymą R. K. skyrė savo rūšimi švelniausią ir dydžiu už sankcijos vidurkį mažesnę (veikos padarymo metu galiojusi BK 47 str. 3 d. 5 p. redakcija numatė, kad už neatsargų nusikaltimą skiriama nuo 1 iki 225 MGL dydžio bauda) bausmę – 100 MGL (3766 Eur) piniginę baudą. Teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininkės asmenybę, į tai, jog jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad R. K. dirba, augina nepilnamečius vaikus, anksčiau neteista, ir atkreipė dėmesį, jog R. K. autoįvykio metu vairavo automobilį, nebūdama jo apdraudusi privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir nors šis pažeidimas ir nėra autoįvykio priežastis, tačiau tai laikė R. K. neigiamą požiūrį į KET reikalavimų laikymąsi apibūdinančia aplinkybe. Teismas įvertino ir tai, jog byloje yra kaltinamąją R. K. charakterizuojanti medžiaga, iš kurios matyti, kad anksčiau yra buvusi bausta administracine tvarka už įvairius pažeidimus, tame tarpe ir kelių eismo taisyklių. Be to, teismas pažymėjo, kad automobilį, neapdraustą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, R. K. yra vairavusi ir anksčiau ir už tai ji buvo bausta, ir sprendė, jog kaltinamoji iš esmės yra nepakankamai atsakinga ir rūpestinga vairuodama transporto priemones, ir pažeidinėja įstatymų reikalavimus. Teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad kaltinamoji R. K. neturėtų būti baudžiama su laisvės atėmimu/apribojimu susijusia bausme, nes ji anksčiau neteista, o bet koks laisvės atėmimas/apribojimas laikomas sunkesne bausme, nei piniginė bauda ar areštas. Teismas nusprendė, jog R. K. nebaustina ir areštu, nes dirba, augina vaikus, todėl ją nubaudė pinigine bauda, kurios dydį nustatė mažesnį už BK nurodytą skirtinos piniginės baudos vidurkį.
    4. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. K. nepagrįstai nurodo, kad egzistavo jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), ir kad savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Bylos duomenimis nustatyta, jog dėl neteisėtų R. K. veiksmų žalą patyrė M. K., R. D. ir Valstybinės ligonių kasa, tačiau ikiteisminio tyrimo metu R. K. žalą – 2500 Eur – atlygino tik R. D. (t. 1, b. l. 90). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismai, vadovaudamiesi BK 59 str. 1 d. 3 p., nustato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės bylos Nr. 2K-38/2009, 2K-174/2009, 2K-7-287/2009). Taigi šiuo atveju baudžiamasis įstatymas reikalauja atlyginti ar pašalinti visą žalą. Kita vertus, BK 59 str. 2 d. nuostatos nedraudžia teismui priklausomai nuo bylos aplinkybių pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas (ar jo valia kiti asmenys) atlygina ar pašalina tik dalį padarytos žalos. Tuomet atlygintinos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, ir sudaryti pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios ir pan.(kasacinės bylos Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad tai yra teismo teisė, bet ne pareiga. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu sumokėjo vienam nukentėjusiajam 2500 Eur, tačiau nei kitam nukentėjusiajam (M. K. pirmosios instancijos teismas priteisė 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo), nei civiliniam ieškovui (Valstybinei ligonių kasai pirmosios instancijos teismas priteisė 1376,46 Eur žalos atlyginimo) net dalies patirtos žalos neatlygino.
    5. Nors šia nutartimi M. K. patirtos neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, tačiau pažymėtina, kad ši aplinkybė jokiu būdu nesuponuoja, jog po eismo įvykio padarymo pareiga atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą nekilo savo transporto priemonės nustatyta tvarka neapdraudusiai R. K., ir kad ji šios žalos atlyginti neturėjo. Tai, jog siekiant užtikrinti per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisę į nuostolių atlyginimą, valstybėje yra sukurta tokia teisinė sistema, jog pareigą atlyginti žalą turi tiek kaltininkas, tiek ir Draudikų biuras, kuris, pažymėtina, atlyginęs žalą nukentėjusiajam, įgis teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už eismo įvykį (R. K.), teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia, jog R. K. pati savo noru ar jos valia kiti asmenys yra atlyginę kaltais veiksmais padarytą žalą, ir nesukuria prielaidų lengvinančios aplinkybės konstatavimui. Šiuo atveju R. K. nesutiko su M. K. patirta neturine žala, jos dydį atkakliai ginčijo ir jos savanoriškai neatlygino (nors jie buvo susitikę ir derėjosi dėl žalos dydžio), todėl akivaizdu, jog R. K. neatlygino daugiau savo veiksmais padarytos žalos ne dėl to, jog ji neturėjo finansinių galimybių, tačiau dėl nenoro tai padaryti, o tai savo ruožtu taip pat rodo, jog R. K. deklaruojamas nusiteikimas atlyginti jos padarytą žalą yra ne nuoširdus, o formalus, nesukuriantis pagrindo pripažinti jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės egzistavimą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog kai kaltininkas atlygina ar pašalina tik dalį padarytos žalos, toks atlyginimas turi sudaryti pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo visiems nukentėjusiesiems, tačiau šiuo atveju R. K. neatlygino net dalies jos veiksmais Valstybinei ligonių kasai padarytos žalos, šios žalos dydžio taip pat nepripažįsta, toks nukentėjusiosios elgesys taip pat neleidžia pagrįstai tikėtis, jog ji atlygins žalą ir šiam civiliniam ieškovui. Atsižvelgiant į aptartą, į tai, kad atlyginta mažiau nei pusė nusikalsimais veiksmais padarytos žalos, kad R. K. atlygino žalą tik vienam iš trijų neigiamus padarinius patyrusių asmenų, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistosios atlyginta suma negali būti pagrindas šią aplinkybę pripažinti nuteistosios R. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
    6. Nėra pagrindo pripažinti ir kitą nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013).
    7. Iš bylos duomenų matyti, jog R. K. ikiteisminio tyrimo metu neatsakė į klausimą, ar prisipažįsta padariusi nusikalstamą veiką, ir atsisakė duoti parodymus (t. 1, b. l. 162). Pirmosios instancijos posėdžio metu, atsakydama į teismo klausimą, ar kalta prisipažįsta, R. K. nurodė, jog dėl kaltės pasisakys po liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausos (t. 2, b. l. 169). Po liudytojų apklausos duodama parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. K. nurodė, jog prisipažinti gali tik tai, kad įvykio metu vairavo mašiną su pasibaigusiu privalomuoju draudimu, ir pažymėjo, kad jos veiksmai nebuvo avarijos priežastis, pripažino tik dalį kaltės dėl eismo įvykio (t. 2, b. l. 175-176). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarta kaltininkės pozicija ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu atskleidžia, jog ji nuoširdžiai dėl savo veiksmų nesigailėjo ir jų nepripažino, bandė išvengti atsakomybės, apkaltindama kitą eismo dalyvį. Pastebėtina, jog tik pačioje R. K. apklausos pabaigoje, jau būdama išklausiusi visų liudytojų, nukentėjusiųjų, eksperto parodymus, ir supratusi, kad visiškai atsakomybės išvengti nepavyks, kaltinamoji iš dalies pripažino, jog ir jos veiksmai sąlygojo eismo įvykio kilimą, tačiau tuo pačiu atkakliai teigė, jog dėl šio įvykio nėra vieno kalto asmens, kad kaltas ir motociklo vairuotojas. Taigi, nenustačius kaltininkės nuoširdaus gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką, ir nustačius, jog kaltininkė tik iš dalies prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, ir tik būdama prispirta byloje surinktų duomenų, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir šiuo pažiūriu baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
    8. Išanalizavusi bylos duomenis, atsižvelgusi į nuteistosios asmenybę ir išvardytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad skirdamas nuteistajai R. K. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo taisyklių ir principų nepažeidė, atsižvelgė ir tinkamai įvertino bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 41, 54 ir 61 str. Nuteistosios R. K. padaryta veika yra neatsargi, padaryta pažeidžiant KET. Nuteistoji praeityje nėra teista, tačiau yra ne kartą bausta už administracinius nusižengimus, susijusius su KET pažeidimais: 2009-11-16 vairavo automobilį be techninės apžiūros, 2010-07-23 pastatė automobilį draudžiamoje vietoje, 2014-02-16 vairavo automobilį, neapdraustą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu (b. l. 155-158). Nors šie KET pažeidimai nėra šiurkštūs, tačiau jie atskleidžia, jog vairuodama automobilį R. K. nėra labai atidi ir nesilaiko KET. Pažymėtina ir tai, jog ir eismo įvykį ji sukėlė vairuodama automobilį, kuris nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Dėl padarytų nusikalstamų veikų nuteistoji savo kaltės nepripažino, nenustatyta nei jos atsakomybę sunkinančių, nei ją lengvinančių aplinkybių. Byloje nustatyta, jog R. K. atlygino dalį savo veiksmais padarytos žalos. Šiame kontekste pažymėtina, jog dėl R. K. padaryto pažeidimo buvo nesunkiai sužaloti du asmenys, įvykio metu tik dėl laimingo atsitiktinumo buvo išvengta dar skaudesnių pasekmių, nes, kaip matyti iš teismų praktikos, automobilio išvažiavimas iš šalutinio kelio, taip užkertant važiuojamąja dalį motociklui, dažnai baigiasi itin sunkiomis motociklininkų traumomis ar net mirtimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo bausmė paskirta tinkamai ją individualizavus, atsižvelgus į visas svarbias byloje nustatytas aplinkybes (tarp jų ir į nukentėjusiosios šeiminę ir turtinę padėtį). Be to, teismas nuteistajai netaikė ir tokiais atvejais (kai padarytos veikos susijusios su KET pažeidimais) dažnai skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
    9. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas nepagrįstai skyrė didesnę bausmę, nei baigiamųjų kalbų metu prašė prokuroras. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas nėra prokuroro prerogatyva, jis teismui tik pateikia savo nuomonę dėl bausmės rūšies bei dydžio, tačiau šis siūlymas, kaip ir bet kurios kitos proceso šalies nuomonė, teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys yra remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų baudžiamajame įstatyme įtvirtintą bausmės paskirtį. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo argumentuoti, kodėl skirdamas bausmę nukrypsta nuo prokuroro pasiūlytos bausmės dydžio. Nuteistoji R. K. apeliaciniame skunde pateikė prašymą nustatyti vienerių metų baudos sumokėjimo terminą, tačiau nepateikia jokių savo sunkią finansinę padėtį pagrindžiančių duomenų. Kaip matyti iš pirmosios instancijos nuosprendžio, apylinkės teismas jau ir taip pailgino bendrą įstatymo numatytą baudos sumokėjimo terminą nurodydamas, kad paskirta bauda turi būti sumokėta per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Byloje esantys duomenys atskleidžia, jog nuteistoji šiuo metu dirba, gauna pastovias pajamas, po eismo įvykio vienam nukentėjusiajam iš karto atlygino 2500 Eur jos kaltais veiksmais padaryta žalą, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskyrus ilgesnį baudos sumokėjimo terminą, kaltininkė nepajus pakankamo nuobaudos poveikio ir ši nepasieks savo tikslų, nes bauda – tai ne įprastas mokėjimas, bet apkaltinamuoju nuosprendžiu teismo paskirta bausmė, kurios viena iš paskirčių – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Kita vertus, eismo įvykis įvyko daugiau kaip prieš pusantrų metų, apeliaciniu skundu apeliantė neprašo jos išteisinti, todėl akivaizdu, jog kaltininkė turėjo pakankamai laiko pradėti kaupti lėšas baudų sumokėjimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymą ir dar labiau ilginti savanoriško baudos sumokėjimo terminą, nei jį skundžiamu nuosprendžiu nustatė pirmosios instancijos teismas.
    10. Įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo išvada yra ta, jog R. K. paskirtosios bausmės dydis atitinka bendrosios ir individualiosios prevencijos tikslus bei teisingumo principą, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį apylinkės teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pačios nuteistosios asmenybę, paskyrė jai savo rūšimi švelniausią ir dydžiu už sankcijos vidurkį mažesnę bausmę – baudą, jos sumokėjimo terminą atidėdamas 6 mėnesiams, todėl tenkinti R. K. skundą ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jai teisingai skirtą bausmę nėra pagrindo.
  1. Dėl civilio ieškinio, civilinio atsakovo ir atstovavimo išlaidų
    1. Apeliaciniu skundu nuteistoji taip pat nesutinka su M. K. civilinio ieškinio dydžiu, nurodo, jog dėl nukentėjusiojo kaltės jam neturtinė žala neturi būti priteista, ir atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltę, turi būti sumažinta Valstybinei ligonių kasai priteista suma. Apeliantė taip pat nurodo, jog civiline atsakove šioje byloje turi būti ne ji, o LR transporto priemonių draudikų biuras.
    2. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 str. apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokiam objektui yra padaroma žala, skiriama žala turtui (asmens turto netekimas, sužalojimas, su tuo susijusios išlaidos) ir žala asmeniui (negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų), kitaip tariant, turtinė žala asmeniui. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. CK 6.263 str. 2 d. nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.
    3. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo buvo prašoma priteisti iš R. K. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą – 1376,46 Eur už nukentėjusiųjų M. K. ir R. D. gydymą (t. 1, b. l. 133-134; 139-140 ). Skundžiamu nuosprendžiu tenkintas Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys, ir jos naudai iš R. K. priteista 1376,46 Eur žalos atlyginimo. Kaip minėta, BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nagrinėjamu atveju dėl R. K. neatsargių veiksmų buvo sužaloti M. K. ir R. D., kurie dėl sužalojimų buvo gydomi keliose ligoninėse, kurioms iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų už suteiktas M. K. ir R. D. sveikatos priežiūros paslaugas sumokėta 1376,46 Eur. Minėtos išlaidos civiliniam ieškovui atsirado dėl R. K. neteisėtų veiksmų, anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, jog dėl eismo įvykio kilimo ar dėl padarinių kilimo motociklo vairuotojas M. K. nėra kaltas, jo neatsargumo ar kaltės priežastiniame ryšyje su padariniais nenustatyta, todėl laikytina, jog R. K. yra atsakinga už visą kilusią Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos padarytą žalai.
    4. Apeliantė taip pat nesutinka ir su nukentėjusiajam M. K. priteistu neturtinės žalos dydžiu. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.250 str. 1 d. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į pagrįstus kaltininko interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 str., 6.263 str. 2 d.), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-244/2015, 2K-243-648/2015).
    5. 7.2. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą, tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Kaip jau minėta, pagal CK 6.250 str. 2 d. vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė – neatsargiais nesmurtiniais veiksmais pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti mažesnį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismams sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms, būtina vadovautis konkrečioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje sukurtu precedentu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). Šis reikalavimas kildinamas iš teismo precedento esmės – stare decisis principo, grindžiamo teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje sukurtas teismo precedentas (lot. auctoritas rerum similiter judicatum) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl sukelto eismo įvykio sužalojus žmogų priteistinos neturtinės žalos dydžio nustatymo bylose suvienodinti teismų praktiką priteistinos neturtinės žalos dydžio prasme iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis.
    6. Pagal pastaruoju metu besiformuojančią teismų praktiką eismo įvykių bylose, kai padaromi nesunkūs sveikatos sutrikdymai, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, yra priteisiama, įvertinus jau atlygintą draudimo bendrovių sumą, neturtinės žalos nuo 3740 Lt iki 40000 Lt: kasacinės bylos 2K-821/2007 (5000 Lt – krūtinkaulio lūžimas), 2K-44/2008 (10000 Lt - žastikaulio kaklo lūžimas, galvos, krūtinės sumušimai), 2K-68/2008 (40000 Lt - dešinio klubikaulio lūžimas, gūžduobės lūžimas, šlaunikaulio galvutės išnirimas, dešinio raktikaulio išnirimas, galvos smegenų sukrėtimas, dėl dubens kaulų lūžių nukentėjusioji daugiau kaip šešis mėnesius negalėjo vaikščioti, savarankiškai apsitarnauti, patyrė nepatogumus dėl gulimo režimo, buvo du kartus operuota, be patirto fizinio skausmo, ji išgyvena ir dėl išliekamųjų sužalojimo padarinių), 2K-171/2008 (4000 Lt – kojos blauzdos jungiamojo raiščio plyšimas), 2K-382/2008 (10000 Lt – krūtininio slankstelio lūžis), 2K-423/2008 (10000 Lt – stuburo slankstelio išnirimas ir lūžimas, 1 metai nedarbingumo (tiek prašė pats nukentėjusysis); 8000 Lt – kelio girnelės lūžimas (tiek prašė pats nukentėjusysis); 5000 Lt – žastikaulio lūžimas, operacija žastikaulio osteosintezė plokštele ir varžtais), 2K-64/2009 (11726,40 Lt - sumušta dešinė blauzda, atlūžo blauzdikaulio išorinis gumburas, plyšo kairio kelio išorinis meniskas), 2K-111/2009 (7000 Lt - galvos, nugaros ir juosmens raiščių sumušimas bei patempimas; 7000 Lt - galvos smegenų sukrėtimas), 2K-129/2009 (4000 Lt - galvos smegenų sukrėtimas), 2K-179/2009 (9726,40 Lt - poodinės kraujosruvos kaktoje, veide, dešinėje krūtyje, pilvo sienoje, kojose, pakaušio sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, muštinė žaizda apatinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimas krūtinės ląstoje, dešinės pėdos II padikaulio distalinio kaulo lūžis, nustatyta galvos smegenų sukrėtimas, dėl dešinės pėdos padikaulio lūžimo jai buvo uždėta gipso langetė, nukentėjusioji dėl psichinės sveikatos pablogėjusios būklės lankėsi ir pas psichoterapeutę), 2K-207/2009 (4000 Lt - muštinė žaizda galvoje, galvos, kaklo, dubens sumušimai, galvos smegenų sukrėtimas, kairio gaktikaulio šakos lūžis, nubrozdinimai veide), 2K-386/2009 (20000 Lt - muštinės žaizdos kaktos dešinėje pusėje su kraujosruva dešinės pusės viršutiniame voke, pakauškaulio linijinis lūžis, galvos smegenų sukrėtimas, kraujosruva po voratinkliniu smegenų dangalu, kairio žastikaulio lūžis), 2K-401/2009 (3740 Lt - galvos sumušimas su potraumine tarpšonkauline neuralgija, dešinio peties sumušimas), 2K-168/2010 (8000 Lt - sumušta krūtinės ląsta, pasekmes dėl sužalojimo nukentėjusioji jautė beveik 2 mėnesius), 2K-200/2010 (10000 Lt - dešinės kojos blauzdikaulio ir šeivikaulio kulkšnelių lūžis su raiščio plyšimu bei pėdos panirimu, koja buvo du kartus operuota, nukentėjusioji po operacijos turėjo gulėti lovoje pakelta koja, dėl sulaužytos kojos negalėjo atlikti elementarių buitinių reikalų, lankyti paskaitų ir mokytis, gydymas tęsiamas iki šiol, planuojama dar viena operacija, tebejaučia diskomfortą, ypač vasarą, dėl likusių randų), 2K-215/2010 (6726,40 Lt - kompresinis 1 juosmeninio slankstelio lūžimas), 2K-277/2010 (5820 Lt - dešinės blauzdos kaulų lūžis, nukentėjusysis 4 mėnesius buvo nedarbingas, iki šiol skauda koja, geria vaistus), 2K-280/2010 (10000 Lt - skeveldrinis dešinės blauzdos kaulų lūžis su poslinkiu, dešinės alkūnės, kairio dilbio ir plaštakos žaizdos, kairio X-to šonkaulio lūžis, nugaros sumušimas ir galvos smegenų sukrėtimas), 2K-288/2010 (11726 Lt - muštinė žaizda pakaušyje, poodinės kraujosruvos pečiuose, rankose, kojose), 2K-97/2012 (3000 Lt - padarytas krūtinės sumušimas su kairės pusės 9 – ojo šonkaulio lūžimu), 2K-548/2012 (9165 Lt - šonkaulio ir delnakaulio lūžimai), 2K-372-942/2015 (7000 Lt – kairės pėdos III-IV-V padikaulių ir vidinio pleištuko lūžiai), 2K-288-511/2015 (10 000 Lt - plėštinė dešinio kelio žaizda su sąnario kapsulės bei šeivikaulio šoninių raiščių plyšimu bei dešinio šlaunikaulio išorinio gumburo atplyšimu, krūtinės ląstos sumušimas, dešinės pusės 8 šonkaulio lūžis, dešinio plaučio plyšimas su kraujo ir oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, muštinė žaizda kairio peties srityje, odos nubrozdinimai abiejose krūtinės ląstos pusėse).
    7. Iš nukentėjusiojo M. K. parodymų ir 2016-07-01 specialisto išvados Nr. G 1181/2016(03) (t. 1, b. l. 79) matyti, kad eismo įvykio metu motociklo vairuotojui R. K. buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas ir įvyko kairės plaštakos III, IV delnikaulių lūžis, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Po įvykio nukentėjusysis buvo atvežtas į Kretingos ligoninės priėmimo skyrių, kur jam buvo diagnozuotas smegenų sukrėtimas, galvos sumušimas, bei kairės rankos riešų patempimas, įtarė, kad gali būti lūžimas, tačiau to nepatvirtino. 4-5 dienas kentė skausmą, kol 2016-05-04 ar 05 kreipėsi vėl į ligoninę, tuomet jam buvo dar kartą padaryta delno nuotrauka ir nustatyti delnikaulių lūžiai. Bijo, kad dėl patirtų traumų ateityje jaus pasekmes. Po įvykio padidėjo jautrumas, irzlumas, pykčiai su tėvais. Atsižvelgdama į anksčiau aptartus neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų vertinimo principus bei šių principų pritaikymą konkrečiose bylose, kuriose eismo įvykio metu nesunkiai sužalojami asmenys, ir aptartas aplinkybes sugretindama su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, kolegija mano, kad racionaliai vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, tinkamai taikant CK 6.250 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas, atsižvelgiant ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiųjų interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, sužalojimo mastą, pobūdį, liekamuosius reiškinius (jų nebuvimą), įvertinant visumą aplinkybių, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą R. K. patirtos neturtinės žalos dydį – 3000 Eur. Anksčiau aptartais duomenimis byloje nenustatyta, jog nukentėjusysis M. K. pažeidė Kelių eismo taisykles ar kitokiu būdu buvo neatsargus, ir kad jo veiksmai lėmė įvykio ar jo padarinių kilimą, dėl to nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymą ir mažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį.
    8. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog šioje byloje ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti nukreiptas į LR transporto priemonių draudikų biurą. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.
    9. Pagal TPVCAPDĮ 13 str. 1 d. nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (toliau – atsakingas draudikas), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 str. nurodytais atvejais – Biurui ar Biuro atstovui. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta nukentėjusio asmens teisė kreiptis dėl žalos atlyginimo į bet kurį joje nurodytą subjektą. Eiliškumo, iš ko pirmiausia nukentėjęs asmuo gali reikalauti žalos atlyginimo, šioje normoje nenustatyta. Įstatymo 13 str. 1 d. nuostatos „nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas)“ sąvoka pretenzija aiškintina kaip nukentėjusio asmens teisė pasirinkti įstatymo 13 str. 1 d. nurodytą subjektą, kuris turi atlyginti žalą. Sąvoka „pretenzija“ teisine turinio prasme gali reikšti: kreditoriaus, pirkėjo, užsakovo, kliento ir kito asmens kreipimosi sumokėti skolą, atlyginti žalą, pašalinti prekės ar darbų trūkumus ir kt. pareiškimą (pvz., CK 2.162, 2,185, 6.321, 6.424 ir kt. str., CPK 749 str.); privalomą pretenzijų pareiškimą prieš kreipiantis į teismą (pvz., CK 6.821 str.). Įstatymo 13 str. 1 d. nenurodyta, kad pretenzijos pareiškimas dėl žalos atlyginimo yra kaip privalomas pretenzijos pareiškimas prieš kreipiantis į teismą. Minėta, kad Įstatymo 13 str. 1 d. sąvokos „pretenzija“ vartojimas negali būti aiškinamas kaip nukentėjusio asmens pareigos nustatymas dėl žalos atlyginimo kreiptis į draudiką. Ši sąvoka taip pat negali būti aiškinama ir kaip nustatyta privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teisme procedūra. Taigi Įstatymo 13 str. 1 d. nukentėjusiam asmeniui nustatyta teisė reikšti pretenziją dėl padarytos žalos pasirinktinai vienam iš joje nurodytų subjektų aiškintina ir kaip nukentėjusio asmens teisė teisme reikšti ieškinį eismo įvykio kaltininkui dėl žalos atlyginimo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustą ar neapdraustą transporto priemonę, o ta aplinkybė, kad nukentėjusieji dėl žalos atlyginimo pareiškė civilinį ieškinį tiek kaltininkui, tiek Biurui, nepanaikina Biuro pareigos atlyginti žalą. Pagal TPVCAPDĮ 17 str. 1 p. Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir tais atvejais, kai kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę ir dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Tai reiškia, jog Biuras tokiu atveju yra BPK 111 str. numatyta įstaiga, atsakanti už nusikalstama veika kaltinamo asmens padarytą žalą.
    10. Iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis M. K. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė jam iš Draudikų biuro priteisti neturtinės žalos atlyginimą (t. 1, b. l. 37-39). Kaip matyti iš apylinkės teismo 2017-06-08 nutarties, nagrinėjamoje byloje Draudikų biuras buvo įtrauktas civiliu atsakovu (t. 2, b. l. 150), tačiau jis išreiškė prašymą vykstančiuose teismo posėdžiuose bylą nagrinėti Draudikų biuro atstovui nedalyvaujant (t. 2, b. l. 153-154). Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas M. K. neturtinės žalos atlyginimą priteisė iš nuteistosios R. K., o ne iš Draudikų biuro, nors nukentėjusysis civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo kaltininkei net nebuvo pareiškęs. Iš anksčiau aptarto teisino reguliavimo ir byloje susiklosčiusios situacijos matyti, jog šiuo atveju būtent Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras yra tinkamas civilinis atsakovas byloje, kuriam kyla įstatyme numatyta pareiga atlyginti neapdrausto automobilio vairuotojo padarytą žalą (neperžengiant TPVCAPDĮ 11 str. 1 d. 3 p. numatytų ribų), būtent šį civilinį atsakovą savo ieškinyje nurodė ir nukentėjusysis. Be to, kaip minėta anksčiau, atlyginęs žalą nukentėjusiajam, Draudikų biuras turės teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už eismo įvykį – R. K.. Remiantis išvardytu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas nustatant, jog M. K. patirta neturtinė žala priteisiama iš civilinio atsakovo Draudikų biuro.
    11. Nukentėjusiojo M. K. atstovas advokatas R. Lupeika teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą, kuris patvirtina, kad nukentėjusysis M. K. advokatui už atsiliepimo surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 250 Eur (t. 3, b. l 22). BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011). Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi tenkinamas tik iš dalies, netenkinant apeliantės prašymo pripažinti, jog nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai ir didelis neatsargumas lėmė eismo įvykio ir jo padarinių kilimą, todėl nukentėjusiojo prašoma priteisti suma – 250 Eur, atsižvelgus į atsiliepimo į apeliacinį skundo apimtį (5 lapai) ir į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatus laikytina proporcinga ir ne per didelė.

8Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p., 332 str.,

Nutarė

9Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį pakeisti.

10Panaikinti nuosprendžio dalį dėl 3000 eurų neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam M. K. iš R. K., ir priteisti 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam M. K. iš civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro.

11Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

12Priteisti iš nuteistosios R. K. 250 eurų nukentėjusiajam M. K. patirtoms išlaidoms advokato paslaugoms apeliaciniame procese apmokėti.

Proceso dalyviai
Ryšiai