Byla 2K-227/2011
Dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Benedikto Stakausko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

2A. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Iš nuteistojo A. Ž. priteista Valstybinei ligonių kasai 7128,32 Lt ir nukentėjusiajam G. K. – 4079,14 Lt turtinei bei 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

3Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo B. Stakausko pranešimą,

Nustatė

5A. Ž. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 31 d., apie 11.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės, esančios Trakų r., Onuškio sen., Nupronių k., tarp jo ir G. K. kilusio žodinio konflikto metu sudavė smūgį kumščiu G. K. į veidą, dėl kurio G. K. krito aukštielninkas ant asfalto, galva trenkdamasis į kietą pagrindą, dėl to G. K. lūžo dešinės pusės momenkaulis ir smilkinkaulis, buvo sumuštos galvos smegenys, virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio išsiliejo kraujas – taip A. Ž. sunkiai sutrikdė G. K. sveikatą.

6Nuteistasis A. Ž. kasaciniame skunde prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 7 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartį pakeisti – veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 1 dalies į 137 straipsnio 1 dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba bausmės vykdymą atidėti, sumažinti G. K. priteistos neturtinės žalos dydį. Kasatorius skunde nurodo, kad teismai netinkamai įvertino bylos medžiagą, neteisingai kvalifikavo jo veiką, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, be to, neteisingai išsprendė neturtinės žalos dydžio klausimą bei pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes jam perkėlė įrodinėjimo naštą. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus teigimu, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų nuosprendžio aprašomajai daliai, dėl visų apeliacinio skundo argumentų neišdėstė motyvuotų išvadų (BPK 332 straipsnio 3 dalis), o tai laikytina esminiu BPK pažeidimu. Kolegija visiškai nepasisakė dėl liudytojo J. Ž. parodymų, kuris patvirtino, jog G. K. pirmas užsimojo, buvo agresyvus ir keikėsi, o tik tada jam smogė nuteistasis. Apeliacinės instancijos teismas šių parodymų neanalizavo, tik formaliai juos įvardijo greta kitų kasatoriaus kaltę patvirtinančių įrodymų net nedetalizuodamas, įrodymų viseto bei jų tarpusavio ryšio išvis nevertino, nenurodė, kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia byloje surinkti įrodymai. Nutartyje apeliacinės instancijos teismas tik konstatavo, kad liudytojai J. Ž. ir J. R. patvirtino matę, kaip A. Ž. sudavė vieną smūgį G. K. į veidą ir dėl to nukentėjusysis pargriuvo, ir visiškai nesvarstė kasatoriaus nurodyto bei liudytojo J. Ž. patvirtinto fakto, kad nukentėjusysis savo agresyviu elgesiu išprovokavo kasatoriaus veiksmus, kurie buvo gynybinio pobūdžio. Nuteistasis A. Ž. skunde tvirtina, kad jokios tyčios sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą neturėjo, su G. K. susitiko atsitiktinai, smūgis buvo spontaniškas, tokių pasekmių, kad stambus daugiau kaip 100 kg sveriantis vyras nuo vieno smūgio pargrius ir sunkiai susižalos, kasatorius jokiu būdu negalėjo numatyti, todėl teismo išvada, kad jis veikė netiesiogine tyčia, yra nepagrįsta bei prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir susiformavusiai teismų praktikai. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2007, esant praktiškai analogiškoms aplinkybėms, kai asmuo pargriuvo nuo vieno smūgio ir sunkiai susižalojo trenkdamasis į šaligatvio bortą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad nuteistasis nenumatė, jog nuo smūgio nukentėjusysis grius aukštielninkas bei trenksis į šaligatvį, todėl konstatavo, kad buvo veikiama ne netiesiogine tyčia, o neatsargiai, ir veiką perkvalifikavo iš BK 135 straipsnio 1 dalies į 137 straipsnio 1 dalį. Šiuo konkrečiu atveju, anot A. Ž., padariniai – sunkus sveikatos sutrikdymas – taip pat buvo atsitiktiniai, kurių kasatorius negalėjo numatyti, taigi buvo veikiama neatsargiai, todėl veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Teismai laikė, kad kasatorius elgėsi nerūpestingai, nes paliko nukentėjusįjį gulėti, neįsitikinęs dėl jo sveikatos būklės, tačiau, net ir turint omenyje šį faktą, kasatoriaus įsitikinimu, jo veika galėjo būti kvalifikuota papildomai dar ir pagal BK 144 straipsnį, o ne pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Taip pat, kaip jau minėta, teismai, pažeisdami BPK 44 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nepagrįstai perkėlė nuteistajam įrodinėjimo naštą. Tai, jo nuomone, patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad „savo parodymų nuteistasis nepagrindė jokiais leistinais įrodymais“ ir „to, kad ne nuo A. Ž. smūgio nukentėjusiajam G. K. atsirado poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, kaltinamasis nepaneigė jokiais įrodymais“. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį ir į tai, kad skundžiamas nuosprendis yra nesuprantamas dėl jame padarytų išvadų prieštaringumo bei jų neatitikimo susiformavusiai teismų praktikai, nes teismai nurodė, jog atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o faktas, kad nuteistasis atlygino žalą, praktikoje lengvinančia atsakomybę aplinkybe pripažįstamas tik tada, kai šis atlygina ar pašalina visą žalą. Tokia išvada, kasatoriaus įsitikinimu, prieštarauja susiformavusiai teismų praktikai. Be to, jau vien BK 62 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę, jei byloje yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Kasatoriaus teigimu, jam turėjo būti taikytas šis straipsnis, nes jis iš dalies atlygino padarytą žalą tiek nukentėjusiajam, tiek Valstybinei ligonių kasai, prisipažino ir gailisi padaręs nusikaltimą, tai turėjo būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, be to, neteisėtus kasatoriaus veiksmus išprovokavo pats nukentėjusysis. Į tai teismai visiškai neatsižvelgė, kaip nepagrįstai nekreipė dėmesio ir į tai, kad A. Ž. praeityje neteistas, apibūdinamas teigiamai, atsiprašė nukentėjusiojo. Net prokurorė apeliacinio proceso metu sutiko, kad pirmiau išvardytos aplinkybės būtų pripažintos atsakomybę lengvinančiomis, tačiau teismas to nepadarė, minėtų aplinkybių išvis nevertino ir dėl jų nepasisakė. Be to, kasatoriaus įsitikinimu, teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti ir į tai, kad nuteistasis yra ūkininkas, išlaiko šeimą, rūpinasi vaikais, slaugo sergančią kartu gyvenančią motiną ir kad jam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę nebus kam prižiūrėti bei rūpintis šeima ir motina, taip pat ūkiu, žus pasėliai, bus padaryta nepataisoma žala, prarasti socialiniai ryšiai, kasatorius negalės atlyginti likusios žalos dalies nukentėjusiajam. Kasatorius įsitikinęs, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, neadekvati padarytai veikai, prieštarauja teisingumo principui, o teismai nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio 2 dalies arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir nepaskyrė bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Taip pat kasatorius mano, kad, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas netinkamai taikė įstatymą – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio nuostatas, be to, vadovavosi ne įrodymais, o prielaidomis, nors BPK 113 straipsnyje yra aiškiai nurodyta, kad ieškovas turi pagrįsti prašomos priteisti žalos dydį įrodymais pagal šio kodekso normas. Ieškovas (nukentėjusysis) civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydžio neįrodinėjo. Iš pradžių paprašęs jam priteisti 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, vėliau prašymą pakeitė, prašomos priteisti žalos dydį sumažindamas iki 100 000 Lt. Nei pirmojo, nei patikslinto (pakeisto) prašymo G. K. nemotyvavo. Kasatoriaus įsitikinimu, prašomos priteisti neturtinės žalos dydis aiškiai per didelis, prieštarauja protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams ir teismų praktikai, todėl mažintinas.

7Atsiliepimu į nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė D. Miliūtė siūlo skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad apeliacinėje nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistojo apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Įstatymas nereikalauja pateikti atsakymo į kiekvieną argumentą. Ta aplinkybė, kad teismas nurodė pritariantis pirmosios instancijos teismo išvadoms, neduoda pagrindo teigti, jog skundas nebuvo išnagrinėtas. Taip pat, anot prokurorės, atlikti įrodymų tyrimą yra apeliacinės instancijos teismo teisė, o ne pareiga; teismui atlikti įrodymų tyrimą privaloma tik tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, liko prieštaravimų, kurių negalima pašalinti be pakartotinio įrodymų ištyrimo. Nuteistojo bei jo gynėjo prašymo atlikti tyrimą teismas, prokurorės manymu, pagrįstai netenkino, nes gynėjas nenurodė, kokie įrodymai pirmosios instancijos teisme nebuvo ištirti ar buvo ištirti neišsamiai. Gynėjas tik prašė iškviesti nukentėjusįjį, kad būtų galima nustatyti jo ūgį bei svorį, tačiau akivaizdu, jog šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui buvo žinomos, nes nukentėjusysis dalyvavo ir buvo apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje. Be to, iš jo parodymų matyti, kad dėl galvos traumos jis įvykio aplinkybių neatsimena, dėl tų pačių priežasčių negalėjo paaiškinti ir pagrįsti reiškiamo civilinio ieškinio dydžio (tai padarė jo atstovė J. K.). Nuteistasis taip pat neigia jo veiksmuose buvus tyčią, tačiau, prokurorės teigimu, iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis sudavė stiprų smūgį gerokai apgirtusiam nukentėjusiajam į veidą, dėl to šis nuvirto ir galva trenkėsi į asfaltuotą dangą. Būdamas normalaus psichinio ir socialinio išsivystymo žmogus, suvokdamas, kad asfaltuotas paviršius yra kietas, o nukentėjusysis girtas, nuteistasis turėjo suvokti ir tai, jog nukentėjusysis gali parkristi ir sunkiai susižaloti, ir nors ir nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Prokurorė pažymi ir tai, kad nuteistasis, nors ir patraukė nukentėjusįjį nuo važiuojamosios kelio dalies, tačiau iš įvykio vietos pasišalino, nepasirūpino iškviesti greitosios medicinos pagalbos, o tai tik dar labiau sustiprina teismų išvadas dėl tyčios sužaloti žmogaus sveikatą. Teismų praktikoje, anot prokurorės, laikoma, kad jei kaltininkas tyčia suduoda smūgį nukentėjusiajam, o nukentėjusysis, kuriam dėl to padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, be tiesioginio smūgio padarinių, patiria ir kitų sužalojimų, kaltininko veika kvalifikuojama kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl A. Ž. veika pagal BK 135 straipsnį kvalifikuota teisingai. Taip pat pagrįstai, prokurorės įsitikinimu, teismai A. Ž. nepripažino ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – gali būti pripažinta lengvinančia tik tada, jei kaltininkas laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų (kaip šiuo atveju), duodamas tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus, pripažįsta esmines bylos aplinkybes ir, be to, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Šiuo atveju A. Ž. prisipažino ne laisva valia, be to, nuolat mėgino menkinti savo kaltę, teigdamas, jog taip pasielgti jį išprovokavo pats nukentėjusysis. Juolab nuteistojo nenuoširdumą ir nesigailėjimą, anot prokurorės, rodo faktas, kad po nusikaltimo padarymo nuteistasis nukentėjusįjį be sąmonės paliko likimo valiai, nepasirūpino, kad būtų iškviesta medicinos pagalba, iki pat bylos nagrinėjimo teisme net neatsiprašė nukentėjusiojo ir nesistengė atlyginti bent dalies žalos. Pagrįstai, prokurorės įsitikinimu, nepripažinta ir BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta lengvinanti aplinkybė, nes įstatymas reikalauja, jog būtų atlyginta visa, o ne tik dalis patirtos žalos. Nukentėjusiojo rizikingas ar provokuojantis elgesys lengvinančia aplinkybe pripažįstamas tada, jei nustatoma, kad jo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką arba jo artimą asmenį ar kad jo veiksmai buvo smurtiniai ar kitaip pavojingi. Šioje byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Nuteistasis teigia, jog apie nukentėjusiojo elgesį patvirtina liudytojas J. Ž., tačiau prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad šis liudytojas net tiksliai negalėjo paaiškinti, dėl ko kilo konfliktas, be to, liudytoja J. R. nurodė, kad A. Ž., tik išėjęs iš parduotuvės, iškart sudavė G. K. į veidą ir šis nukrito. Taigi, nesant objektyvių duomenų apie tai, kad būtent netinkamas nukentėjusiojo elgesys paskatino nuteistąjį nusikalsti, šios aplinkybės pripažinti lengvinančia, prokurorės įsitikinimu, taip pat nebuvo pagrindo. Nesant nė vienos lengvinančios aplinkybės, nebuvo pagrindo aiškintis ir dėl galimybės taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį, nes pirminė sąlyga taikyti šį straipsnį yra ta, kad turi būti nustatytos bent dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tik tuo atveju, jei nustatomos išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių aplinkybių taip pat nenustatyta. Spręsdami neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, teismai vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgė ir aptarė CK 6.250 straipsnyje numatytus kriterijus, tarp kurių esminis – nusikaltimo pasekmės. Anot prokurorės, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, atlikta galvos operacija, sužalojimo pasekmės nesugrąžinamos, jis yra tik iš dalies darbingas (neteko 60 proc. darbingumo), taip pat į nuteistojo turtinę bei šeiminę padėtį, neturtinės žalos dydis, kuris nuo 100 000 Lt buvo sumažintas iki 30 000 Lt, tikrai nėra neteisingas. Teismų praktikoje, prokurorės teigimu, neturtinės žalos dydis sveikatos sutrikdymo bylose nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

8Kasacinis skundas atmestinas.

9Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį

10Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, sugretino jas tarpusavyje, nurodė, kuriais iš byloje surinktų įrodymų grindžia nuteistojo kaltę. Apeliacinės instancijos teismas, paklausęs ir dalyvių nuomonės dėl būtinumo atlikti įrodymų tyrimą, nutarė jo neatlikti bei konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų pakanka nuteistojo kaltei pagrįsti, kokių nors abejonių dėl nuteistojo kaltės ar prieštaravimų tarp surinktų ir ištirtų įrodymų nenustatė.

11Kasatorius skunde neigia tyčia sužalojęs nukentėjusįjį, todėl prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 1 dalies į 137 straipsnio 1 dalį. Jis neneigia sudavęs smūgį į veidą ir kad dėl to nuteistasis pargriuvo, tačiau tvirtina niekaip negalėjęs numatyti tokių padarinių, būtent kad jo veiksmai sukels tokio sunkumo pasekmes. Teismų praktikoje laikoma, kad jei kaltininkas tyčia suduoda smūgį nukentėjusiajam, o nukentėjusysis, kuriam dėl to padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, be tiesioginio smūgio padarinių, patiria ir kitų sužalojimų, kaltininko veika kvalifikuojama kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas (pavyzdžiui, kasacinė nutartis Nr. 2K-854/2007). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis nepagrįstai remiasi kasacine nutartimi Nr.2K-252/2007, kurioje veika kvalifikuota pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, ir pateikia ją kaip teismų praktikos pavyzdį, nes tuo atveju kasacine tvarka nebuvo sprendžiamas veikos kvalifikavimo klausimas, o kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja neperžengdamas kasacinio skundo ribų.

12Pagrindinis ir iš esmės vienintelis BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 137 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų atribojimo požymis yra skirtinga kaltės forma. Todėl išsamus A. Ž. padarytos veikos sudėties subjektyviojo požymio – kaltės – turinio ištyrimas ir tuo remiantis kaltės formos nustatymas turi itin svarbią reikšmę, nes yra lemiama sąlyga teisingai ir pagrįstai nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra tiesioginis priežastinis ryšys, ir nustatė, kad nors nuteistasis ir nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems kilti, o konkrečiai – buvo abejingas galimoms pasekmėms, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Iš byloje surinktų, ištirtų bei įvertintų įrodymų matyti, kad A. Ž. sudavė smūgį nukentėjusiajam į veido sritį, dėl to šis pargriuvo, trenkėsi galva į asfaltuotą grindinį ir sunkiai susižalojo. To neneigia ir pats nuteistasis. Tačiau jis nepagrįstai apeliuoja į tai, kad vien jau dėl nukentėjusiojo aukšto ūgio bei didelės kūno masės jokiu būdu negalėjo numatyti, kad nuo vieno smūgio šis nugrius, be to, teigia, kad jo suduotas smūgis buvo išprovokuotas nukentėjusiojo, taigi gynybinio pobūdžio. Todėl A. Ž. mano, kad jo veika turėjo būti kvalifikuota kaip padaryta dėl neatsargumo. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis buvo girtas. Pats nuteistasis nuo pat pradžių savo parodymuose nuosekliai tai akcentavo, nurodydamas, kad pamatė G. K. prie parduotuvės vartojantį alkoholinius gėrimus, kad eidamas šis svirduliavo. Dėl nukentėjusiojo neblaivumo nuteistojo parodymus patvirtino ir kartu su A. Ž. buvęs liudytojas J. Ž.. Vien jau ši aplinkybė rodo, kad nuteistasis turėjo numatyti, jog sunkiai bepaeinąs, nekoordinuotas, sunkiai laikantis lygsvarą nukentėjusysis nuo stipresnio smūgio gali griūti. Juolab nuteistojo abejingumą atliktų veiksmų pasekmėms rodo jo elgesys po smūgio sudavimo – pamatęs, kad nukentėjusysis nebesikelia, yra praradęs sąmonę, ant grindinio yra kraujo (iš pradžių tai neigęs, pirmosios instancijos teismo posėdyje nuteistasis vis dėlto prisipažino matęs kraują), jis, užuot iškvietęs greitąją pagalbą ar bandęs jam padėti kokiu nors kitu būdu, nutempė nukentėjusįjį į atokesnę vietą, už parduotuvės ir, palikęs jį gulėti ant žolės, iš įvykio vietos pasišalino. Tai, kad nuteistasis suprato sunkiai sužalojęs nukentėjusįjį, rodo ir faktas, kad vėliau, išgertuvių metu, jis buvo susinervinęs, nuolat visiems kalbėjo apie tai, kad sumušė G. K., tačiau jokių veiksmų, kad šiam padėtų ar bent įsitikintų, jog jam viskas gerai, nesiėmė. Pažymėtina, kad, sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinami nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu bei jam pasibaigus – tik išanalizavus visus šiuos momentus, galima spręsti apie nuteistojo veiksmų kryptingumą, tyčios buvimą ar nebuvimą jo veiksmuose, priežastinį ryšį tarp atliktų veiksmų (ar neveikimo) bei kilusių padarinių. Be to, šiuo konkrečiu atveju priežastinis ryšys tarp veikos (smūgio sudavimo) ir padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) nustatytas ir 2009 m. rugsėjo 3 d. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto pateiktoje išvadoje. Įvertinus visas šias aplinkybes akivaizdu, kad nuteistasis tikrai suprato savo veiksmų pavojingumą, veikė sąmoningai ir buvo visiškai abejingas pasekmėms, todėl teismai teisingai konstatavo nuteistąjį veikus netiesiogine tyčia.

13Teismai pagrįstai atmetė nuteistojo versiją, kad jo suduotas smūgis buvo gynybinio pobūdžio, nes ji akivaizdžiai iškelta siekiant palengvinti teisinę padėtį, bandant sušvelninti atsakomybę ar net jos išvengti. Iš bylos medžiagos matyti, kad ši versija nebuvo keliama iš pat pradžių, ji atsirado proceso metu. Be to, byloje apklausti liudytojai parodė, kad po įvykio vykusių išgertuvių metu nuteistasis visiems pasakojo sumušęs G. K., teigdamas „jau daviau, tai daviau“, o tai, beje, patvirtina ir faktą, jog nuteistasis pats suvokė sudavęs stiprų smūgį.

14Liudytojo J. Ž. parodymus pirmosios instancijos teismas vertino visų bylos duomenų kontekste bei konstatavo, kad jie prieštaringi, proceso metu (ir net vienos ir tos pačios apklausos metu) nuolat kito, todėl pagrįstai juos laikė nepatikimais. Be to, liudytojas nė neužsiminė, kad A. Ž. būtų reikėję gintis nuo nukentėjusiojo – to neparodė ir pats nuteistasis, tik deklaratyviai nurodydamas, kad smūgis buvo gynybinio pobūdžio, todėl jų detalios analizės nebuvimas apeliacinės instancijos teismo nutartyje nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, nenustatęs jokių pažeidimų pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų teisėtumui bei leistinumui, vadovavosi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis. Į visus esminius apeliacinio skundo argumentus teismas atsakė, savo sprendimą atmesti skundą motyvavo, nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

15Šių aplinkybių visuma akivaizdžiai rodo, kad nuteistasis tyčia sužalojo G. K., todėl jo veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.

16Dėl bausmės

17Kasatorius skunde teigia, kad jam paskirta pernelyg griežta, neadekvati padarytai veikai bausmė, ji tinkamai neindividualizuota, parinkta neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, be to, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, parinkdamas bausmės dydį, vėliau nurodė, kas lengvina ir kas sunkina nuteistojo padėtį. Kasatorius mano, kad jam turėjo būti pripažintos tos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis iš dalies atlygino padarytą žalą, atsiprašė nukentėjusiojo, be to, nukentėjusysis pats savo elgesiu išprovokavo jo neteisėtus veiksmus, ir turėjo būti taikytas BK 62 straipsnis bei paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, arba bausmės vykdymas atidėtas.

18Šie kasatoriaus skundo argumentai nepagrįsti. Nei atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta – ši pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta bylos duomenimis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. Ž. prisipažino tik verčiamas prieš jį surinktų įrodymų, be to, bandė visaip menkinti savo kaltę, teigdamas, jog tokį jo elgesį išprovokavo nukentėjusysis, iki pat teismo posėdžio nukentėjusiojo neatsiprašė, nesistengė atlyginti padarytos žalos, sušvelninti nusikaltimo pasekmių. Visa tai rodo, kad jis prisipažino tik iš dalies, be to, nuoširdžiai nesigailėjo padaręs nusikaltimą ir ši aplinkybė lengvinančia jam nepripažinta pagrįstai. BK 59 straipsnio 3 punkte numatyta, kad kaltininkas turi būti atlyginęs ar pašalinęs padarytą žalą, įstatymo leidėjui turint omenyje visos padarytos žalos atlyginimą, todėl dalinis žalos atlyginimas nesudaro pagrindo pripažinti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę. To paties straipsnio 6 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) buvimo nepatvirtina byloje surinkti objektyvūs duomenys (liudytojo J. Ž. parodymai prieštaringi, nenuoseklūs ir nepatvirtina nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, be to, juos paneigia liudytojos J. R. parodymai).

19BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Vadovaujantis šiuo straipsniu, esant tik lengvinančioms atsakomybę aplinkybėms, bausmė skiriama mažesnė nei sankcijos vidurkis, tik sunkinančioms – didesnė. Be to, atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos siekiant parinkti tinkamą bausmės dydį (ypač tais atvejais, kai nėra nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, arba priešingai – yra ir tokių, ir tokių) – tai ir nuteistojo charakteristika, sveikatos būklė, ir požiūris į padarytą teisės pažeidimą, elgesys prieš ir po nusikaltimo padarymo, šeiminė situacija (išlaikomi asmenys, pan.), ankstesni teistumai ir kt. Šios aplinkybės, nors pagal įstatymą ir nelaikomos atsakomybę sunkinančiomis ar lengvinančiomis, tačiau gali turėti įtakos skiriant (individualizuojant) bausmę, t. y. nustatant, kokia bausmė bus pakankama, kad būtų įgyvendinta jos paskirtis (BK 41 straipsnio 2 dalis).

20BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos vidurkis yra daugiau kaip penkeri metai. Nuteistajam paskirta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Taigi bausmė paskirta gerokai mažesnė už sankcijos vidurkį ir, kaip matyti iš nuosprendžio bei nutarties šioje byloje turinio, atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, laikytasi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 2 dalis). Kadangi padarytas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių, lengvinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, tai nuteistajam negali būti taikomos BK 62 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 3 dalies ar 55 straipsnio nuostatos, kurių pagrindu galėtų būti paskirta švelnesnė bausmė, taip pat negali būti atidėtas bausmės vykdymas (BK 75 straipsnis), nes nėra įgyvendinamos minėtuose straipsniuose numatytos imperatyvios sąlygos joms taikyti.

21Dėl neturtinės žalos dydžio

22Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nuteistasis turtinės žalos dydžio neginčija. Kaip pagrįstai teigiama kasaciniame skunde, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie kažkokio precedento taikymą itin sudėtinga.

23Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Kartu pažymėtina, kad žalą padariusio asmens (nuteistojo) turtinę padėtį apibūdinančios aplinkybės pagal CK 6.250 straipsnio nuostatas nelemia neturtinės žalos dydžio išsprendimo klausimo. Iš teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų nustatant neturtinės žalos dydį matyti, kad buvo siekiama nepažeisti ne tik nukentėjusiojo teisių į adekvatų, proporcingą atsiradusiems padariniams neturtinės žalos atlyginimą, bet ir protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros. Todėl tai, kad aptardamas neturtinės žalos dydį apeliacinės instancijos teismas atskirai neanalizavo nuteistojo turtinės padėties, dar nereiškia, jog jis pažeidė teisės normas, reglamentuojančias žalos dydžio įvertinimo kriterijus, ir nesivadovavo CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais principais.

24Šiuo konkrečiu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis patyrė didžiulę žalą sveikatai su liekamojo pobūdžio reiškiniais, iš esmės pasikeitė jo gyvenimo kokybė: po įvykio jis buvo komos būsenos, ilgai gydytas reanimacijos skyriuose, vėliau reabilitacijoje, jam prasidėjo epilepsijos priepuoliai, nuolat turi vartoti vaistus, sunkiai orientuojasi aplinkoje, dažni atminties sutrikimai, kartais neatpažįsta žmonių, pamiršta jų vardus, labai apribotos bendravimo galimybės, po įvykio nukentėjusiojo kalba nerišli, jis negali dirbti daugelio fizinių darbų (neteko 60 proc. darbingumo), sunkiai valdo kairę ranką, kuri yra dominuojanti (jis – kairiarankis), ją skauda ir traukia, nukentėjusįjį turi slaugyti ir išlaikyti motina, nes šis nebegali savimi pasirūpinti ir t. t. Visos šios aplinkybės rodo, kad patirta žala išties didelė, todėl 30 000 Lt nelaikytina pernelyg dideliu žalos už patirtus išgyvenimus atlyginimu (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-171/2011, 2K-167/2011, 2K-181/2010). Todėl kasacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms dėl neturtinės žalos dydžio bei nemato pagrindo jo mažinti, juolab kad teismai atsižvelgė ir į nuteistajam palankius faktus (jo turtinę padėtį, ekonominę situaciją Lietuvoje, nuteistojo konkrečiai atliktus veiksmus (suduotą vieną smūgį). Be abejo, buvo atsižvelgta ir į tai, kad po nukentėjusiojo sužalojimo nuteistasis jam nesuteikė jokios pagalbos, nesistengė sumažinti padarytos žalos, net priešingai – nutempė nukentėjusįjį į atokesnę vietą, kurioje retai lankosi žmonės, apie įvykį niekam nepranešė, paliko likimo valiai. Įvertinusi visas išvardytas aplinkybes, kolegija laiko, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis, neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose.

25Dėl BPK 44 straipsnio 6 punkte įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

26Nuteistasis skunde teigia, kad teismas jam perkėlė įrodinėjimo naštą, todėl pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Šis jo argumentas nepagrįstas, be to, iš esmės yra deklaratyvus, nes nuteistasis jį grindžia dviem nuosprendyje pavartotais teiginiais, kad „savo parodymų nuteistasis nepagrindė jokiais leistinais įrodymais“ ir „to, kad ne nuo A. Ž. smūgio nukentėjusiajam G. K. atsirado poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, kaltinamasis nepaneigė jokiais įrodymais“, kurie iš esmės neturi jokios įtakos nei nuteistojo kaltei pagrįsti, nei veikos kvalifikavimui. Kolegija pažymi, kad šiais teiginiais teismas tik paaiškino, kodėl nuteistojo keliamos jam palankios versijos atmetamos, bet jokiu būdu neperkėlė jam įrodinėjimo pareigos. Kitais žodžiais tariant, teismas nurodė, jog nuteistojo versijos nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, todėl ja tikėti nėra pagrindo. Taip pat teismas išvardijo visus įrodymus, kurie pagrindžia nuteistojo kaltę, ir padarė išvadą, kad jų visiškai pakanka nuteistojo kaltei padarius jam inkriminuotą veiką pagrįsti. Pažymėtina, kad minėti teiginiai visai neturi įtakos nuteistojo veikos kvalifikavimui pagal vieną ar kitą straipsnį ar jo kaltės įrodytumui.

27Be to, nuteistasis skunde nurodo, kad nebuvo visiškai išnagrinėtas paduotas apeliacinis skundas, kaip to reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje, o tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Šis skundo argumentas taip pat nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, taigi bylą išnagrinėjo laikydamas ir bendrųjų apeliacinio nagrinėjimo nuostatų. Įstatymas nereikalauja detaliai pasisakyti dėl absoliučiai kiekvieno skundo argumento, ypač jei jis neturi įtakos nuosprendžio ir nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Nuteistojo bei jo gynėjo prašymas iškviesti ir iš naujo apklausti nukentėjusįjį buvo grindžiamas iš esmės ne jo vienais ar kitais parodymais ar jų neatitikimu bylos medžiagai, o siekiu parodyti teismui nukentėjusiojo ūgį ir svorį, neva turinčius lemiamos reikšmės nuteistojo suvokimui dėl galimų padarinių įvykio metu. Šis prašymas atmestas motyvuotai ir įrodymų tyrimas neatliktas pagrįstai (tai yra apeliacinės instancijos teismo teisė), nes nukentėjusysis dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje ir jo duomenys teismui buvo žinomi bei įvertinti kitų objektyvių duomenų kontekste, todėl prašymo patenkinimas buvo netikslingas, jis tik nepagrįstai vilkintų bylos procesą.

28Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

30Nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. A. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –... 3. Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis,... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo B. Stakausko pranešimą,... 5. A. Ž. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 31 d., apie 11.00 val.,... 6. Nuteistasis A. Ž. kasaciniame skunde prašo Trakų rajono apylinkės teismo... 7. Atsiliepimu į nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos... 8. Kasacinis skundas atmestinas.... 9. Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį... 10. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas... 11. Kasatorius skunde neigia tyčia sužalojęs nukentėjusįjį, todėl prašo jo... 12. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 137... 13. Teismai pagrįstai atmetė nuteistojo versiją, kad jo suduotas smūgis buvo... 14. Liudytojo J. Ž. parodymus pirmosios instancijos teismas vertino visų bylos... 15. Šių aplinkybių visuma akivaizdžiai rodo, kad nuteistasis tyčia sužalojo... 16. Dėl bausmės... 17. Kasatorius skunde teigia, kad jam paskirta pernelyg griežta, neadekvati... 18. Šie kasatoriaus skundo argumentai nepagrįsti. Nei atsakomybę sunkinančių,... 19. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę... 20. BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos vidurkis yra daugiau kaip... 21. Dėl neturtinės žalos dydžio... 22. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas... 23. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos... 24. Šiuo konkrečiu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis... 25. Dėl BPK 44 straipsnio 6 punkte įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo,... 26. Nuteistasis skunde teigia, kad teismas jam perkėlė įrodinėjimo naštą,... 27. Be to, nuteistasis skunde nurodo, kad nebuvo visiškai išnagrinėtas paduotas... 28. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 30. Nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą atmesti....