Byla 2K-288/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui, nuteistajam Č. G. (Č. G.), nukentėjusiosios atstovei advokatei Gitanai Šimkutei, civilinio atsakovo UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ atstovui advokatui Ernestui Bušmovičiui, vertėjai Loretai Kireilytei, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. išteisinamąjį nuosprendį, Č. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) bauda. Iš civilinio atsakovo UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei Z. N. priteista 10 000 Lt, o iš civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ – 1726 Lt neturtinei žalai atlyginti.

2Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nuosprendžiu Č. G. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas neįrodžius, kad jis padarė veiką, turinčią BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, nukentėjusiosios atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir civilinio atsakovo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Nustatė

4Č. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. liepos 4 d., apie 17.48 val., Vilniuje, Savanorių prospekte ties 54 pastatu, vairuodamas autobusą „Man UEL 292“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 53, 54, 75 punktų reikalavimus, dėl to sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Č. G., važiuodamas pirmąja eismo juosta, buvo neatidus bei neatsargus, nes, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, laiku nesulėtino greičio bei nesustojo tam, kad praleistų jam iš kairės į jo važiavimo krypties eismo juostą įžengusią pėsčiąją Z. N., ją partrenkė ir nesunkiai sužalojo.

5Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi tik Č. G. parodymais, nepagrįstai teigdamas, jog kiti duomenys, iš esmės atitinkantys nukentėjusiosios parodymus, yra nepatikimi, nereikšmingi ar keliantys abejonių, todėl neįvertino ir nemotyvuotai kaip nereikšmingus atmetė liudytojos N. L. parodymus, atitinkančius nukentėjusiosios parodymus ir paneigiančius Č. G. parodymus apie tai, kad pėsčioji į jo važiavimo krypties eismo antrą juostą įbėgo už perėjos ribų, kai jo vairuojamas autobusas jau buvo užvažiavęs ant pėsčiųjų perėjos, taip pat nepagrįstai suabejojo tuo, kad eismo įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotas vienintelis ištisinis 4,9 m ilgio stabdymo pėdsakas galėjo būti paliktas Č. G. vairuoto autobuso, ir tinkamai neįvertino to, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog techniniu požiūriu Č. G. veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Č. G., vairuojamu autobusu pirmąja eismo juosta artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesilaikė KET 53, 75 punktų reikalavimų ir dėl to partrenkė pėsčiąją, be to, pabrėžė, kad „specialisto išvadoje nurodyta, jog, remiantis atliktais skaičiavimais, autobuso vairuotojas Č. G. turėjo techninę galimybę laiku sustabdydamas vairuojamą autobusą išvengti pėsčiosios partrenkimo, nes nustatytu greičiu važiuojančio autobuso sustabdymo kelias yra žymiai mažesnis už atstumą, kuriuo buvo transporto priemonė nuo nukentėjusiosios tuo metu“. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė bei neįvertino visų byloje esančių aplinkybių, turinčių esminės reikšmės bylai išspręsti teisingai, atskirai vertino įrodymus ir, vadovaudamasis prielaidomis, priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, šį nuosprendį panaikino ir priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį, paskirdamas Č. G. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) baudą ir iš civilinio atsakovo UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei Z. N. priteisdamas 10 000 Lt, o iš civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ – 1726 Lt neturtinei žalai atlyginti.

6Kasaciniu skundu civilinis atsakovas UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

7Kasatorius, išdėstęs pirmosios bei apeliacinės instancijos sprendimų turinį, skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo nuostatas, o spręsdamas neturtinės žalos klausimą ir nustatydamas jos dydį, nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnio nuostatomis.

8Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino nukentėjusiosios elgesio. Kasatoriaus tvirtinimu, Z. N. veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su kilusiu eismo įvykiu, nes ji, įžengusi į važiuojamąją kelio dalį, pagal KET 89, 93.4 punktų nuostatas privalėjo ne tik apsidairyti, bet ir atidžiai elgtis. Kartu kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, jog Z. N., pažeisdama KET 93.4 punkto nuostatas, t. y. išeidama iš už stovinčios transporto priemonės, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinusi, kad nėra artėjančių transporto priemonių, važiuojamojoje kelio dalyje atsidūrė tuo momentu, kai Č. G. jau neturėjo galimybės išvengti jos partrenkimo.

9Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimas patvirtina, kad draudiminis įvykis įvyko 2077 m. liepos 4 d. galiojant UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytai draudimo sutarčiai. Pasak kasatoriaus, iš UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo sutarties turinio matyti, kad tarp šių bendrovių sudarytos draudimo sutarties sąlygos visiškai atitiko jos sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatytas sąlygas. Dėl to, kasatoriaus tvirtinimu, pagal sudarytą draudimo sutartį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio asmeniui yra 500 000 eurų (tarp jų 1000 eurų dėl neturtinės žalos). Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą nukentėjusiajam padarytą žalą atlyginti yra įpareigotas draudikas, todėl, kasatoriaus nuomone, nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą šiuo atveju turi atlyginti ne UAB „Šalčininkų autobusų parkas“, o UAB DK „PZU Lietuva“. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios prašoma priteisti 30 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti viršija įstatymo nustatytą 1000 eurų sumą, todėl, atsižvelgus į „<...> Z. N. patirtus kūno sužalojimus, kurie pasireiškė kūno žaizdomis ir tik dėl ambulatorinio gydymo laikotarpio, kuris vos viršijo dešimt dienų laikotarpį, kūno sužalojimai kvalifikuoti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas <..>“, ji turėtų būti sumažinta iki Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyto 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

10Civilinio atsakovo UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ kasacinis skundas atmestinas.

11Dėl kasatoriaus argumentų dėl neturtinės žalos

121. Kasatorius skunde nurodo, kad nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės prašoma priteisti 30 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti viršija Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatytą 1000 eurų sumą, todėl, kasatoriaus nuomone, atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiajai buvo tik nesunkiai sutrikdyta sveikata, jos prašoma priteisti pinigų suma neturtinei žalai atlyginti turėtų būti sumažinta iki Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyto 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

131.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

141.2. Pagal civilinį įstatymą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Jeigu civilinio ieškinio dalykas yra neturtinė žala, jos dydis turi būti taip pat įrodytas, todėl teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis).

151.3. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad dėl nuteistojo Č. G. padaryto nusikaltimo nukentėjusiosios Z. N. sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta; nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą; dėl nukentėjusiosios patirtų traumų sumažėjo jos bendravimo galimybės, ji patyrė emocinę depresiją, buvo sutrikdytas normalus jos gyvenimo ritmas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, pakankamai įsigilinusi į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgusi į BK 281 straipsnio 1 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertinusi Č. G. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiosios Z. N. interesus, ir motyvuotai konstatavusi, kad „<...> civilinio ieškovo nurodyta 30 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijų bei panašiose bylose susiformavusios teismų praktikos (LAT nutartys Nr. 2K-474/2004, 2K-492/2006,

162K-805/2007)“, nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės prašomą priteisti pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti pagrįstai sumažino iki 11 726 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas teisingai suprato įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.282 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje baudžiamojoje byloje nagrinėdamas ir spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai Z. N. klausimą, pažeidė baudžiamojo proceso ar civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.

172. Kasatorius taip pat teigia, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą nukentėjusiajam padarytą žalą atlyginti yra įpareigotas draudikas, todėl nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą šiuo atveju turi atlyginti ne UAB „Šalčininkų autobusų parkas“, o UAB DK „PZU Lietuva“. Kasatoriaus tvirtinimu, tarp UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytos draudimo sutarties sąlygos visiškai atitiko jos sudarymo metu galiojusio Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatytas sąlygas, dėl to pagal sudarytą draudimo sutartį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio suma asmeniui yra 500 000 eurų (tarp jų 1000 eurų dėl neturtinės žalos).

182.1. Pagal CK 6.254 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė gali būti (o įstatymo nustatytais atvejais – privalo būti) draudžiama. Kai civilinė atsakomybė yra apdrausta, nukentėjusysis įgyja teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui. Vadinasi, civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą, – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal civilinį įstatymą samdantis darbuotoją asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas (CK 6.264 straipsnio 1 dalis).

19Žalą padaręs asmuo turi atlyginti žalą, kiek jos nepadengia draudimo atlyginimas (draudimo išmoka) (CK 6.254 straipsnio 2 dalis). Taigi, nors pareigą atlyginti padarytą žalą turi žalą padaręs asmuo ir draudikas, tačiau šios minėtų asmenų pareigos atsiradimo pagrindai ir apimtis yra skirtingi. Žalą padariusio asmens pareiga atlyginti padarytą žalą kyla delikto pagrindu, t. y. jį ir nukentėjusįjį sieja deliktinė prievolė. Žalą padariusiam asmeniui, kaip deliktinės prievolės subjektui, taikomi deliktinės civilinės atsakomybės principai. Draudiko pareiga atlyginti žalą kyla visiškai kitu pagrindu – iš draudimo sutarties. Tai reiškia, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal pačią draudimo sutartį. Būtent draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir pati draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas (kasacinės bylos Nr. 3K-3-174/2005, 2K-410/2008).

202.2. Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ar atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir pan.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog civilinėse bylose didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku. Dėl to tais atvejais, kai įmonės darbuotojas padaro žalą naudodamas įmonei priklausantį didesnio pavojaus šaltinį, už padarytą žalą atsako įmonė (kasacinės bylos Nr. 3K-3-682/2006,

213K-3-210/2007, 3K-3-255/2007, 3K-3-79/2008).

222.3. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusioji ir civilinė ieškovė Z. N. už jai UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ darbuotojo Č. G. padarytą neturtinę žalą civiliniams atsakovams UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ pareiškė 30 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ darbuotoją Č. G. kaltu ir nuteisdamas jį pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už eismo įvykio, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta Z. N. sveikata, sukėlimą, pagrįstai sumažino nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės prašomą priteisti neturtinės žalos dydį, iš civilinio atsakovo UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ jai priteisdamas 10 000 Lt, o iš civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ – 1726 Lt neturtinei žalai atlyginti.

231.2.4. Civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ pareigos atlyginti UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ darbuotojo Č. G. padarytą žalą šioje byloje pagrindas yra 2006 m. rugpjūčio 10 d. su UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ vieneriems metams sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 514675, taip pat sutarties pasirašymo metu galiojęs Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (2004 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-2041 redakcija), kurio 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų (1726 Lt) dėl neturtinės žalos padarymo). Vadinasi, UAB DK „PZU Lietuva“, 2006 m. rugpjūčio 10 d. sudariusi su UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį dėl transporto priemonės „Man UEL 292“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsipareigojo eismo įvykio atveju atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą, neviršijančią minėtų sumų, tarp jų ir neturtinę žalą, neviršijančią 500 eurų (1726 Lt).

243. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai sumažinęs nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Z. N. prašomos priteisti neturtinės žalos dydį iki 11 726 Lt, pagrįstai iš UAB DK „PZU Lietuva“ jai priteisė 1726 Lt, o iš UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ – 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

25Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

261. Civilinis atsakovas kasaciniame skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo nuostatas. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino nukentėjusiosios elgesio. Kasatoriaus tvirtinimu, Z. N. veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykiu, nes ji, įžengusi į važiuojamąją kelio dalį, pagal KET 89, 93.4 punktų nuostatas privalėjo ne tik apsidairyti, bet ir atidžiai elgtis. Be to, kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, jog Z. N., pažeisdama KET 93.4 punkto nuostatas, t. y. išeidama iš už stovinčios transporto priemonės, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinusi, kad nėra artėjančių transporto priemonių, važiuojamojoje kelio dalyje atsidūrė tuo momentu, kai Č. G. jau neturėjo galimybės išvengti jos partrenkimo. Vadinasi, šiais teiginiais kasatorius iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, ginčija jo nustatytas aplinkybes, o BPK 20 straipsnį nurodo tik formaliai.

272. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

283. Taigi minėti kasacinio skundo teiginiai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimo ribų. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą civilinis atsakovas ir jo atstovas turi teisę apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį tik dėl civilinio ieškinio (BPK 367 straipsnio 2 dalis).

29Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

30Civilinio atsakovo UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ kasacinį skundą atmesti.