Byla 2K-74/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Masioko, sekretoriaujant Linai Baužienei, dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei, teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. išteisinamasis nuosprendis ir V. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 8 punktais, atidėtas vieneriems metams, įpareigojant V. T. atsiprašyti nukentėjusiojo bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

2Priteista iš V. T. : Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos – 3183,67 Lt už nukentėjusiajam E. A. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; nukentėjusiajam E. A. – 50 000 Lt padarytai neturtinei žalai ir 1500 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

4Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. T. nuteistas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. gegužės 15 d., apie 0.15 val., ( - ), dėl neatsargumo sunkiai sužalojo nukentėjusįjį E. A. , būtent: norėdamas išsimaudyti tvenkinyje, esant blogam matomumui, neįvertinęs, kad prieš jį į vandenį nuo tiltelio įšoko nukentėjusysis E. A. ir kad šis neišniro iš vandens, t. y. elgdamasis rizikingai, numatydamas, kad nerdamas į vandenį gali susidurti su ką tik į vandenį įšokusiu ir neišnirusiu nukentėjusiuoju bei padaryti nukentėjusiajam kūno sužalojimus, tačiau lengvabūdiškai tikėdamasis, kad tokių padarinių nekils, įsibėgėjęs per visą tiltelio ilgį ir nuo jo šokdamas į vandenį, petimi kliudė tuo metu išnyrančiam iš vandens nukentėjusiajam E. A. dešinę veido pusę akies srityje, padarydamas E. A. dešinės akies sumušimą, pasireiškusį kraujosruva akies vokuose ir junginėje, vyzdinio krašto įtrūkimu, kraujosruva tinklainėje, gyslainės plyšimu, kraujavimu į stiklakūnį ir aklumu, dėl ko nukentėjusysis E. A. prarado daugiau kaip 30 proc. darbingumo.

5Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 10 d. išteisinamuoju nuosprendžiu konstatavo, kad įvykio metu V. T. nenumatė ir niekaip negalėjo numatyti, jog dėl jo veiksmų bus sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo E. A. sveikata, nes tvenkinys buvo neapšviestas, jis visiškai neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad pavojus bus toks rimtas, jog bus sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, ir pripažino V. T. veiksmuose nesant kaltės, nurodęs, kad ši situacija yra kazusas, o V. T. nepadarė veikos, turinčios BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

6Kasaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. išteisinamąjį nuosprendį.

7Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė nekaltumo prezumpciją, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalį, nes kaltinamojo kaltė nebuvo įrodyta nepaliekant abejonių, BPK 44 straipsnio 6 dalies, 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl to, kad nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o pareiga įrodyti kaltę tenka valstybės kaltintojui, asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ir keliančiais abejonių duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006), taip pat nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimų išaiškinimų dėl teismų pareigos vadovautis precedentais analogiškose bylose, t. y. padarė esminių BPK pažeidimų ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 137 straipsnio 1 dalį.

8Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylą, ištyręs visus įrodymus, t. y. apklausęs kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad V. T. nenumatė ir niekaip negalėjo numatyti, jog nukentėjusysis, įšokęs į tvenkinį, po maždaug dešimties sekundžių, bus vis dar toje pačioje vietoje, kurioje paniro, bei neturėjo ir negalėjo numatyti padarinių, kurių kilo kasatoriui pečiu atsitrenkus į nukentėjusįjį, todėl nėra V. T. kaltės dėl E. A. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Taigi, anot kasatoriaus, nesant nusikaltimo, numatyto BK 137 straipsnio 1 dalyje, sudėties elementų, negalima jo baudžiamoji atsakomybė, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį atvejį traktavo kaip kazusą – veiksmą, turintį išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintį kaltės elemento.

9Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, byloje nesant pateiktų naujų įrodymų, kurių pagrindu galėjo būti nustatytos priešingos faktinės bylos aplinkybės nei tos, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, padarydamas esminių BPK pažeidimų, sutrukdžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą sprendimą, nes įrodymų vertinimas nebuvo paremtas bylos duomenimis, patvirtinančiais ar paneigiančiais vieną ar kitą aplinkybę, turinčiais reikšmės bylai teisingai išspręsti, o tik samprotavimais, pagrįstais spėlionėmis, prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir rėmėsi tais pačiais ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu apklaustų liudytojų M. K. , V. R., E. Č. , P. J. , D. B. parodymais, bet juos vertino kitaip – kaip kaltinančius kasatorių, nors šie liudytojai tik patvirtino aplinkybes, kad į vandenį kasatorius šoko ne iš karto paskui E. A. , o maždaug po dešimties sekundžių, t. y. po laikotarpio, pakankamo nuplaukti toliau nuo tos vietos, kur E. A. įšoko į vandenį. Be to, pats nukentėjusysis pripažino, kad kasatorius negalėjo numatyti, jog jis iškils toje vietoje, kurioje V. T. šoko į vandenį, tai, anot kasatoriaus, rodo, kad jis, užšokdamas ant E. A. , pavojingus padarinius sukėlė nekaltai.

10Kasaciniame skunde nurodoma, kad nusikaltimas, numatytas BK 137 straipsnio 1 dalyje, priskiriamas prie materialiųjų nusikalstamų veikų, kurių sudėčiai būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2009). Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė šiuo aspektu tik tiek, jog vienintelė priežastis, dėl kurios nukentėjusiajam E. A. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, buvo tai, kad į jį, išnyrantį iš vandens, atsitrenkė kasatorius, tačiau neįvertino tos aplinkybės, kad kasatorius buvo pakakamai atsargus, nes nešoko į tvenkinį iš karto po E. A. , palaukė pakankamą laiko tarpą, būtiną E. A. saugiai nuplaukti toliau, kuris to nepadarė ir savo elgesio motyvų teisme nepaaiškino. Kasatorius pažymi, kad jo veikoje nėra kaltės ir tiesioginio priežastinio ryšio tarp veikos ir atsiradusių padarinių.

11Taip pat apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad, norint teisingai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, reikia nustatyti kaltės turinį ir atitinkamai jos formą, rūšį, pats detaliau nemotyvavo, kuo remdamasis priėjo prie išvados, kad kasatorius padarė nusikaltimą dėl nusikalstamo pasitikėjimo, tik nurodė, jog šis elgėsi rizikingai; nepagrindė, kokie duomenys byloje patvirtina, kad kasatorius, šokdamas į tvenkinį, praėjus pakankamam laiko tarpui po to, kai į jį šoko E. A. , numatė pavojingus padarinius, nors kasatorius nurodo teismui teigęs, kad nenumatė ir niekaip negalėjo numatyti, jog dėl jo veiksmų bus sunkiai sutrikdyta E. A. sveikata. Apeliacinės instancijos teismas priimtame apkaltinamajame nuosprendyje neatskleidė intelektualiojo kaltės momento, nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo išvados, kad jo veikoje nėra nusikalstamo pasitikėjimo. Be to, nėra kaltės valinio momento, nes kasatorius nenumatė ir negalėjo numatyti, kad E. A., praėjus dešimčiai sekundžių nuo šuolio į vandenį, išnirs toje vietoje, į kurią įšoko kasatorius.

12Be to, anot kasatoriaus, buvo prieštaringai vertinti jo parodymai, sprendžiant apie jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių egzistavimą, nes apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatoriaus parodymai apie tai, jog šios nelaimės būtų išvengta, jei E. A. tvenkinyje būtų nunėręs tolyn, neleidžia daryti išvados, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kita vertus, teismas pripažino, kad kasatoriaus parodymai apie įvykio aplinkybes nuoseklūs ir išsamūs, tai rodo, anot V. T. , kad teismai jais tikėjo, todėl turėjo remtis kaip įrodymų šaltiniu, nustatant byloje tiesą.

13Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

14Dėl BK 137 straipsnio 1 dalies taikymo

15Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1,2 dalių) ir nepagrįstai, nesant priežastinio ryšio tarp jo veiksmų bei nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, taip pat kaltės (neatsargumo), pripažino jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje.

16BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo tais atvejais, kai veika neturi neatsargaus sunkaus sveikatos sutrikdymo pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles požymių, t. y. kai tai atsitinka buityje nepaisant visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių. Šis nusikaltimas gali būti padaromas veiksmais, poelgiais, neatitinkančiais tiek įprastų, visuotinai žinomų bendrųjų atsargumo, tiek specialiųjų, oficialiomis taisyklėmis reglamentuotų atsargumo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimo sudėtis materialioji, būtina nustatyti nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių (kad jie buvo dėsningas veikos rezultatas). Teismų praktikoje priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių pripažįstamas toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia atsiradusius padarinius. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2007). Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo padaromas neatsargia kaltės forma (BK 14 straipsnis), kuri gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnio 1 dalis). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tais atvejais, kai nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

17Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, remiasi žemesnės instancijos teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis ir patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nustatant bylos aplinkybes (BPK 369 straipsnis, 376 straipsnio 1 dalis).

18Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs ir išanalizavęs išteisintojo V. T. , nukentėjusiojo, liudytojų M. K., V. R., E. Č. , P. J. , S. B. parodymus, specialistų išvadas, nuosprendžiu nustatė šias faktines bylos aplinkybes: V. T. ir nukentėjusysis E. A. 2010 m. gegužės 15 d. švęsdami sodyboje, esančioje ( - ), apie vidurnaktį sugalvojo išsimaudyti prie sodybos esančiame tvenkinyje, kuris buvo neapšviestas; nukentėjusysis E. A. pirmasis nuo tiltelio šoko į tvenkinį; netrukus po to, kai įšoko E. A. , E. T., įsibėjęs per tiltelį, šoko į vandenį ant galvos; liudytojos M. K., V. R. šaukė V. T., kad šis nešoktų, nes E. A. dar nebuvo išnėręs, tačiau V. T. į perspėjimą nesureagavo; V. T. šokant į vandenį, o E. A. išneriant į vandens paviršių, V. T. pečiu kliudė E. A. dešinę veido pusę – akį, kuri buvo stipriai sumušta ir E. A. sužalota akimi apako, neteko daugiau kaip 30 proc. bendro darbingumo; V. T., elgdamasis rizikingai, numatydamas, kad nerdamas į vandenį gali susidurti su ką tik į vandenį įšokusiu ir neišnirusiu nukentėjusiuoju bei padaryti jam kūno sužalojimus, tačiau lengvabūdiškai tikėdamasis, kad tokių padarinių nekils, dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo) sunkiai sutrikdė E. A. sveikatą.

19Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nenustatė priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiajam E. A. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, vertindamas tiesiogiai pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, tiek kiekvieną jų atskirai, tiek jų visetą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, motyvuotai ir argumentuotai (laikydamasis BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatų) konstatavo, kad V. T. veiksmai, kai jis, naktį, įsibėgėjęs nuo tiltelio šoko į neapšviestą vandens telkinį, nelaukdamas, kol į vandens paviršių iškils prieš jį įšokęs E. A., ir su juo susidūrė – pečiu kliudė išneriančio E. A. veido dešinę pusę, sumušė dešinę akį ir dėl sumušimo šia akimi apako, t. y. buvo pavojingų padarinių, numatytų BK 137 straipsnio 1 dalyje – sunkaus sveikatos sutrikdymo – vienintelė priežastis. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad E. A. nebūtų sunkiai sužalotas, jei V. T. nebūtų šuolio į vandenį metu į jį atsitrenkęs.

20Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. T. dėl neatsargumo, kuris pasireiškė nusikalstamu pasitikėjimu, sunkiai sutrikdė E. A. sveikatą, nes suvokė savo veiksmų rizikingą pobūdį, t. y. kad šokdamas į vandenį toje pačioje vietoje, kurioje įšoko ir dar neišnėrė E. A., gali į jį atsitrenkti ir sužaloti, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi tokių pavojingų padarinių išvengti. Teisėjų kolegija pažymi, kad neatsargios kaltės formos rūšis – nusikalstamas pasitikėjimas – nagrinėjamu atveju buvo konstatuota nepagrįstai. Iš byloje nustatytų faktinių veikos padarymo aplinkybių matyti, kad nuteistasis (kasatorius) V. T. nenumatė, jog dėl jo veiksmų gali kilti pavojingi, Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. T. į neapšviesto tvenkinio vandenį šoko naktį, kai į jį ką tik įšoko ir dar neišnėrė E. A. , aplinkiniams – M. K., V. R. šaukiant, kad jis nešoktų, nes neaišku, kur yra E. A. , taip pat šokant būtent į tą pačią vietą, kur įšoko ir E. A. , taigi buvo nesilaikoma elementaraus atsargumo. Pagal įvykio situaciją ir V. T. asmenines savybes (pilnametis, pakaltinamas, pagrindinio išsilavinimo ir kt.), jis turėjo ir galėjo numatyti, kad šokant į vandenį nesilaikant elementaraus atsargumo (nelaukiant kol iš vandens išners E. A. ), galima susidurti su E. A. ir dėl šio veiksmo gali kilti tam tikri pavojingi padariniai. Atsakomybė kyla pagal realiai kilusius padarinius. Taigi, V. T. nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, padarė dėl neatsargumo, pasireiškusio nusikalstamu nerūpestingumu. Kita vertus, tai, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas V. T. veiksmus pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, netinkamai nustatė neatsargios kaltės rūšį, neturėjo įtakos teisingam veikos kvalifikavimui, teisingam šios bylos išnagrinėjimui ir teisėto teismo sprendimo priėmimui. Taigi baudžiamasis įstatymas V. T. pritaikytas tinkamai. Be to, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl V. T. , laikėsi BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių, kuriose numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ir surašydamas naują nuosprendį, privalo laikytis BPK XXIII skyriaus pagrindinių reikalavimų, keliamų nuosprendžio surašymui, taip pat nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip vertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas argumentuotai pagrindė, kodėl naikinamas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, kokių įrodymų pagrindu padarytos išvados dėl V. T. neatsargios kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, taip pat nuosekliai išanalizuoti ir nustatyti visi nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Taigi, naikinti apkaltinamojo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis), tačiau nuosprendžio aprašomoji dalis tikslintina, nurodant, kad V. T. nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, padarė neatsargia kaltės forma, pasireiškusia nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnio 3 dalis).

21Kasatoriaus teiginiai, kad jo parodymais teismas nepagrįstai nesirėmė, nors pripažino juos nuosekliais, taip pat nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas vertino ir analizavo V. T. parodymus, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl padarė pagrįstas išvadas apie faktines įvykio aplinkybes. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas, pavyzdžiui, dėl V. T. galimybės numatyti pavojingus dėl jo veiksmų kilsiančius padarinius, ir priėmė kitokius sprendimus – pripažino jo kaltę dėl veikos, numatytos BK 137 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, šališkai, teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

22Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bausmė nuteistajam V. T. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį paskirta laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 2 dalis), įvertinus nusikalstamos veikos pavojingumą, ja sukeltus padarinius – sunkus sveikatos sutrikdymas, kaltės formą – neatsargumas, kaltininko asmenybę apibūdinančius kriterijus – neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, turi šeimą – vedęs, atsakomybę lengvinančią aplinkybę – žala nukentėjusiajam iš dalies atlyginta savanoriškai (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Pažymėtina, kad netinkamas V. T. kaltės (neatsargumo) rūšies nustatymas ir jo vertinimas esminės reikšmės, skiriant nuteistajam teisingą ir bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis) atitinkančią bausmę, neturi, taigi, nuteistajam V. T. paskirta teisinga ir jo padarytą nusikalstamą veiką atitinkanti bausmė, kurios vykdymas, esant BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms, atidėtas, paskiriant įstatyme numatytus įpareigojimus (BK 75 straipsnio 2 dalies 1, 8 punktai).

23Dėl neturtinės žalos priteisimo

24Įvertinusi tai, kad kasaciniu skundu nuteistasis V. T. apkritai ginčijo (neigė) savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 1 dalyje, padarymo, teisėjų kolegija teisės taikymo aspektu (t. y. įvertindama, ar apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydamas jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų ir formuojamos teismų praktikos panašiose bylose, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje) patikrina ir apeliacinės instancijos teismo civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos nukentėjusiajam priteisimo išsprendimą (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

25Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013 ir kt.).

26Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl sveikatos sužalojimo padarytos neturtinės žalos dydžių visiškai suvienodinti teismų praktikos šioje srityje iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis.

27Apeliacinės instancijos teismo 2013 m. liepos 26 d. nuosprendžiu iš nuteistojo V. T. nukentėjusiajam E. A. priteista 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas nurodė, kad toks neturtinės žalos dydis nustatytas įvertinus tai, kad V. T. padarė neatsargų nusikaltimą, nukentėjusysis E. A. dėl patirtų sužalojimų šiuo metu nemato viena akimi, prarado daugiau kaip 30 procentų darbingumo, dėl patirto sužalojimo patyrė daug streso, buvo operuojamas, prarado daug gerų darbo pasiūlymų bei negali važinėti motociklu. Be to, atkreiptas dėmesys į tai, kad V. T. iš esmės paaiškino visas įvykio aplinkybes, yra savanoriškai sumokėjęs nukentėjusiajam 1000 Lt žalai atlyginti, Lietuvos Respublikoje nuosavybės teisė įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, taip pat transporto priemonių neturi, vidutiniškai per mėnesį gauna apie 1557 Lt darbo užmokesčio, yra sudaręs vartojimo kredito sutartis, pagal kurias kas mėnesį turi sumokėti po 241,63 Lt ir po 215,18 Lt kredito įstaigoms, gyvena pas motiną.

28Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino esminę reikšmę sveikatos sužalojimų atvejais, sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, turinčią aplinkybę – nukentėjusiajam padaryto sužalojimo sunkumą, pobūdį, kiek darbingumo jis neteko, kokių išgyvenimų dėl to patyrė (stresas, fizinis ir dvasinis skausmas, darbinių galimybių sumažėjimas ir pan.), tačiau nepagrįstai nepakankamai reikšmingu pripažino kitą svarbų kriterijų – V. T. kaltės formą (t. y. kad nusikalstama veika vis dėlto buvo padaryta esant neatsargiai kaltės formai), taip pat netinkamai įvertino nuteistojo turtinę padėtį, nes tik formaliai nurodė, jog jis nekilnojamojo, kito registruojamo įstatymų nustatyta tvarka turto neturi, gauna pakankamai nedidelį darbo užmokestį ir turi finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms.

29Pirma, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, jog, asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju, todėl, esant šiai kaltės formai, priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti atitinkamai mažesnis nei tyčinių veikų atveju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-470/2006). Antra, išanalizavus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką matyti, kad esant teismų konstatuotam tapataus pobūdžio sunkiam nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui, kai nukentėjusysis apanka viena akimi ir netenka 30 (ir daugiau) procentų darbingumo, baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, t. y. esant kaltininko tyčinei kaltės formai, priteistos neturtinės žalos dydis labai skirtingas – nuo 15 000 Lt (nurodytu atveju konstatavus būtinosios ginties ribų peržengimą; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103/2011) iki 40 000 Lt (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209/2010), tačiau bet kuriuo atveju yra mažesnis nei nagrinėjamu atveju priteista 50 000 Lt kompensacija, kai nusikalstama veika padaryta esant nuteistojo neatsargiai kaltės formai. Be to, baudžiamosiose bylose dėl BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, esant nustatytiems įvairaus pobūdžio nukentėjusiojo sužalojimams, atitinkantiems sunkų sveikatos sutrikdymą, neturtinės žalos dydis varijuoja nuo 15 000 Lt (byloje pripažinus, kad savanoriškai nukentėjusiajam nuteistojo ir civilinio atsakovo atlyginta 15 000 Lt kompensacija už patirtą neturtinę žalą yra pakankama, nepriteisiant didesnės; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2013), 40 000 Lt (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2012) iki 60 000 Lt (nukentėjusiajam netekus net 80 procentų darbingumo; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-545/2010). Taigi, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo panašaus pobūdžio sveikatos sutrikdymų bylose, be to, nepakankamai įvertino tai, kad V. T. nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo, taip pat kad jo finansinė padėtis tik patenkinama, todėl, netinkamai taikydamas teisingumo kriterijų, kurio tikslas – skirtingų interesų pusiausvyros siekimas, kuris įpareigoja, kad būtų atlyginta asmeniui padaryta žala, tačiau taip pat turi būti atsižvelgta į žalą padariusio asmens kaltę, turtinę padėtį, kitas bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209/2007), priteisė per didelę kompensaciją nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam E. A. priteista kompensacija padarytai neturtinei žalai atlyginti mažintina iki 30 000 Lt.

30Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

31Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nuosprendį pakeisti.

32Iš nuteistojo V. T. nukentėjusiajam E. A. priteistą kompensaciją nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Lt.

33Kitas šio nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Priteista iš V. T. : Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą,... 4. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. T. nuteistas pagal BK 137... 5. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 10 d. išteisinamuoju... 6. Kasaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo panaikinti Panevėžio apygardos... 7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas... 8. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir... 9. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų... 10. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nusikaltimas, numatytas BK 137 straipsnio 1... 11. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad, norint teisingai... 12. Be to, anot kasatoriaus, buvo prieštaringai vertinti jo parodymai,... 13. Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 14. Dėl BK 137 straipsnio 1 dalies taikymo... 15. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK... 16. BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų... 17. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir... 18. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs ir išanalizavęs išteisintojo V.... 19. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas... 20. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. T. dėl... 21. Kasatoriaus teiginiai, kad jo parodymais teismas nepagrįstai nesirėmė, nors... 22. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bausmė nuteistajam V. T. pagal BK 137... 23. Dėl neturtinės žalos priteisimo... 24. Įvertinusi tai, kad kasaciniu skundu nuteistasis V. T. apkritai ginčijo... 25. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis... 26. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio... 27. Apeliacinės instancijos teismo 2013 m. liepos 26 d. nuosprendžiu iš... 28. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai... 29. Pirma, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą... 30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 31. Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 32. Iš nuteistojo V. T. nukentėjusiajam E. A. priteistą kompensaciją... 33. Kitas šio nuosprendžio dalis palikti nepakeistas....