Byla 2K-348-788/2017
Dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 26 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 26 d. nutarties.

3Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nuosprendžiu A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5, 7 ir 8 punktus, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant A. Š. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje, būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu, ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas A. Š. taikyto laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2012 m. rugsėjo 3 d. (10 dienų).

4Iš A. Š. ir R. P. priteista solidariai Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos, 82 330 Eur padarytai turtinei žalai atlyginti.

5Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmestas.

6Šioje byloje taip pat nuteistas R. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

81. A. Š. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 21 d. iki 2012 m. liepos 12 d., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su UAB “A (duomenys pakeisti)“ (įmonės kodas ( - ), reg. Vilniuje, ( - )) direktoriumi R. P. ir A. Č., apgaule panaikino turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti pardavimo pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) nusikalstamos veikos darymui įgytos UAB “A“ naudai.

9A. Š. A. Č. prašymu organizavo, kad sumanytai nusikalstamai veikai daryti R. P. 2011 m. spalio 21 d. įgytų UAB „A“ akcijas ir taptų direktoriumi. Laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2012 m. kovo 7 d. A. Š., nors oficialiai ir neidamas UAB “A“ jokių pareigų, tačiau kartu su A. Č. organizuodamas ir kontroliuodamas UAB „A“ prekių judėjimą bei darydamas atsiskaitymus, UAB „A“ vardu vykdė didmeninę iš Latvijos Respublikoje registruotos SIA „D (duomenys pakeisti)“ įsigyto cukraus prekybą. Cukraus įgijimas su minimaliu 0,01–0,04 Lt antkainiu (neįskaitant PVM) buvo įforminamas A. Š. priklausančios ir vadovaujamos UAB „C (duomenys pakeisti)“ vardu. A. Š., siekdamas UAB „A“ naudai panaikinti už UAB „C“ parduotą cukrų pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras susidariusį mokėtiną į valstybės biudžetą pardavimo PVM, kartu su A. Č. parengė tikrovėje neįvykusių ūkinių finansinių operacijų dokumentus (dėl 1 801 932 Lt (521 876 Eur) vertės programinės įrangos ir kodavimo raktų įgijimo), išrašytus A. Č. realiai valdomos ir kontroliuojamos UAB “B (duomenys pakeisti)“ (įmonės kodas ( - ), reg. Kauno r., ( - )) vardu. R. P. pasirašius, šie dokumentai, t. y. PVM sąskaitos faktūros, kasos išlaidų ir pajamų orderiai (jų duomenys nurodyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose), buvo panaudoti UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje ir per A. Č. perduoti pasirašyti apie daromą nusikalstamą veiką nežinančiam UAB „B“ statytiniui direktoriui Latvijos Respublikos piliečiui V. L. (V. L.).

10A. Š., tęsdamas nusikalstamą veiką, taip pat parengė tikrovės neatitinkančius dokumentus, pateisinančius tų pačių iš UAB „B“ neva įgytų prekių pardavimus taikant 0 PVM tarifą Latvijoje registruotai, tačiau realiai veiklos nevykdančiai SIA „E (duomenys pakeisti)“, kurios direktoriumi buvo įregistruotas apie bendrovės daromą nusikalstamą veiką nežinantis I. K. (I. K.), fiktyvias UAB „A“ PVM sąskaitas faktūras (jų duomenys nurodyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose) ir šiuos dokumentus, kad jie būtų įtraukti į buhalterinę apskaitą, pateikė UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkantiems UAB „F (duomenys pakeisti)“ finansininkams.

11Dėl to tariamas iš UAB „B“ įgytų programinės įrangos ir kodavimo raktų 312 732 Lt (90 573 Eur) pirkimo PVM buvo įtrauktas į PVM atskaitą ir deklaruotas Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) pateiktose 2012 m. sausio, vasario ir kovo mėn. PVM deklaracijose. Taip buvo nepagrįstai 312 732 Lt (90 573 Eur) padidintas pirkimo PVM ir šia suma sumažintas už parduotą cukrų susidaręs mokėtinas į biudžetą PVM, t. y. apgaule UAB „A“ naudai panaikinta didelės vertės turtinė prievolė ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui padaryta didelė – 312 732 Lt (90 573 Eur) vertės – turtinė žala.

122. Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 26 d. nutarties dalis, kuriomis A. Š. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, bei šią bylos dalį nutraukti.

132.1. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo jis nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes jame nenurodyti visi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nemotyvuota, kodėl vienais įrodymais vadovaujamasi nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, o kiti yra atmetami. Tokie patys procesiniai trūkumai yra ir apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje, kuria A. Š. apeliacinis skundas atmestas.

142.2. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, todėl šios instancijos teismas galėjo vadovautis tik pirmosios instancijos teisme nustatytomis aplinkybėmis. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nutartį grindė duomenimis, kurių pats tiesiogiai netyrė, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad A. Š. kaltė įrodyta byloje ištirtais įrodymais. Be to, šios instancijos teismas rėmėsi R. P., apklausto kaip liudytojo, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors jis apeliacinės instancijos teisme patikslino savo parodymus nurodydamas, kad nusikalstamą veiką organizavo jis pats ir A. Č., bet ne kasatorius. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai prioritetą suteikė R. P. ikiteisminio tyrimo metu, o ne apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotiems parodymams.

152.3. Pasak kasatoriaus, skundžiamoje nutartyje neįvertinta, kad tiek BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į teisingą procesą, kuri garantuoja jam teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Teismų praktikoje išaiškinta, kad jeigu proceso metu kaltinamasis ar jo gynėjas neturi ar neturėjo galimybių užduoti klausimų prieš kaltinamąjį parodymus duodantiems liudytojams, vadovautis liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, negalima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115/2014). A. Š. baudžiamajame procese nebuvo suteikta galimybė užduoti klausimų liudytojams ir kitiems kaltinamiesiems, be to, vienas iš liudytojų ikiteisminio tyrimo metu mirė. Todėl apeliacinės instancijos teismas nutartį nepagrįstai grindė ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų ir kitų įtariamųjų, kurie vėliau tapo kaltinamaisiais, parodymais.

162.4. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai formaliai įvertino 2015 m. rugpjūčio 31 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/124, surašytą dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos (toliau – specialisto išvada Nr. 5-2/124). Šioje specialisto išvadoje neanalizuota mokesčių administratoriaus disponuojamose duomenų bazėse kaupiama informacija, nevertinti byloje esantys asmenų parodymai, jos motyvuojamoji dalis yra prieštaringa, grindžiama ne nustatytais konkrečiais faktais, o samprotavimais ir prielaidomis. Teismai nepasisakė dėl šių aplinkybių ir nesiėmė priemonių specialisto išvadoje Nr. 5-2/124 esantiems prieštaravimams pašalinti. Specialistė L. J., apklausta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, negalėjo paaiškinti, kuris juridinis asmuo padarė žalą valstybei ir, jeigu kilo žala, kas yra už ją atsakingas. Apeliacinės instancijos teismas, nepavesdamas specialistei atsakyti į papildomus klausimus, nepatikrindamas, ar specialistei pateikta medžiaga buvo išsami, pradinių duomenų teisingumo, taip pat neanalizuodamas specialistės L. J. duotų parodymų, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Be to, šios instancijos teismas iš esmės nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl sąlygiškos išvados vertinimo, kad specialisto išvadoje negali būti formuluojami atsakymai į klausimus, kas yra atsakingas už konkrečių įstatymų reikalavimų pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-440-976/2015).

172.5. Nuteistasis, kasaciniame skunde ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tvirtina, kad teismai nenustatė jo veiksmuose subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Byloje esantys liudytojų parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, jie nepatvirtina, kad A. Š. buvo kaip nors susijęs su UAB „A“, UAB „B“, SIA „E“ ir galimai su šių juridinių asmenų ar jų vadovų padarytomis veikomis. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad kasatorius padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką, rėmėsi tik A. Č. parodymais, tačiau neatsižvelgė į kasatoriaus ir liudytojos A. P. nurodytas aplinkybes. Tai, kad A. Š. padėjo R. P. atspausdinti PVM sąskaitas faktūras, neįrodo, kad kasatorius susijęs su UAB “A“. Šios bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė A. P., kuri nurodė, kad ji bendraudavo darbo reikalais su R. P., o ne su A. Š.. Be to, abiejų instancijų teismai nenustatė tikslaus sukčiavimo mechanizmo, konkretaus kasatoriaus vaidmens darant nusikalstamą veiką. Todėl kasaciniame skunde daroma išvada, kad nuteistojo veiksmuose nėra visų būtinų sukčiavimo požymių.

182.6. Kasatoriaus teigimu, nei bylą nagrinėjant pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo nustatyta, kuris juridinis asmuo padarė žalą valstybės biudžetui, galimų juridinio asmens atsakomybės pagrindų, be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad UAB „B“ Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo sandorius, kuriuos prokuroras siekė pripažinti fiktyviais. Visa tai patvirtina, kad tarp A. Š. veiksmų ir galimos Lietuvos Respublikos valstybei atsiradusios žalos nėra priežastinio ryšio. Vien nuteistojo pažintis su kaltinamaisiais ir pagalba spausdinant dokumentus negalėjo sukelti žalos. Todėl teismai nepagrįstai priteisė iš jo atlyginti Lietuvos Respublikos valstybei padarytą žalą.

192.7. Nuteistasis, kasaciniame skunde nesutikdamas su jam paskirta bausme, atkreipia dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas 2012 metais, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas tik po ketverių metų. Atsižvelgiant į aplinkybių, kurias reikėjo nustatyti, pobūdį, padarytų nusikalstamų veikų ir kaltinamųjų skaičių, įrodymų kiekį ir jų rinkimo ypatumus, byla nelaikytina labai sudėtinga. Byloje taip pat nėra duomenų, kad A. Š. sąmoningai vilkino baudžiamąjį procesą. Taigi, nuteistojo nuomone, baudžiamasis procesas užtruko nepateisinamai ilgai, todėl jam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė yra neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir neteisinga.

203. Atsiliepimu į nuteistojo A. Š. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Plioplys prašo kasacinį skundą atmesti.

213.1. Pasak prokuroro, teismai, pripažindami, kad A. Š. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis. Teismų sprendimai dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką pagrįsti liudytojų parodymais, specialisto išvada, byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Teismai motyvavo, kodėl nesiremia liudytojų A. P., V. L. ir I. K. parodymais nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje daug dėmesio skyrė nuteistųjų duotų parodymų analizei, vertino juos su kitais įrodymais bei motyvuotai pasisakė dėl jų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Atkreipiamas dėmesys, kad teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, rėmėsi R. P., apklausto kaip kaltinamojo, parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme. Teismai taip pat įvertino R. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas aptarė ir šio nuteistojo parodymus, pakeistus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, bei motyvuotai juos atmetė.

223.2. Prokuroras teigia, kad kasaciniame skunde deklaratyviai tvirtinama, jog A. Š. baudžiamajame procese nebuvo suteikta galimybė užduoti klausimus liudytojams ir kitiems kaltinamiesiems. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo apklausti liudytojai, kitas kaltinamasis R. P., o A. Š. ir jo gynėjas turėjo teisę užduoti jiems klausimus. Be to, šioje baudžiamojo proceso stadijoje, vadovaujantis BPK 276 straipsnio nuostatomis, buvo paskelbti liudytojų parodymai. Nė vienas iš proceso dalyvių, taip pat kasatorius ar jo gynėjas, neteikė prašymų teismui imtis priemonių iškviesti į apklausą neatvykusius liudytojus, neišsakė pageidavimų tiesiogiai užduoti jiems klausimų. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, A. Š. ar jo gynėjas taip pat nepateikė prašymo apklausti kokius nors asmenis. Todėl teigti, kad baudžiamajame procese buvo pažeista kasatoriaus teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams, nėra pagrindo.

233.3. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausdamas R. P., kitų prašymų, susijusių su įrodymų tyrimo atlikimu, proceso dalyviai nepateikė. Šios instancijos teismas, laikydamasis BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje išsamiai atsakė į visus esminius A. Š. apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir baudžiamojo įstatymo taikymo, išanalizavo ir įvertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus.

243.4. Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginiai, kad teismai nesilaikė kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos sukčiavimo bylose, pripažino jį kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nesant jo veiksmuose šiai nusikalstamai veikai būdingos kaltės, yra nepagrįsti. A. Š. padarytų veiksmų pobūdis ir apimtis neabejotinai patvirtina jį veikus tiesiogine tyčia. Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad nuteistasis realiai dalyvavo organizuojant UAB „A“ veiklą: jis sumokėjo pinigus už bendrovės nupirkimą, vežė R. P. paimti bendrovės pirkimo dokumentų ir PVM mokėtojo pažymos, surado kelias buhalterinę apskaitą tvarkančias bendroves ir davė R. P. jų telefonų numerius, kad šis pasirinktų bendrovę, kuri tvarkytų UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Be to, kasatorius atveždavo pasirašyti R. P. dokumentus, ruošdavo UAB „A“ sąskaitas faktūras ir atliko kitus veiksmus, susijusius su minėtos bendrovės veikla.

253.5. Prokuroro teigimu, teismai tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais byloje surinktus įrodymus dėl turtinės žalos padarymo valstybei bei nustatė, kad turtinė prievolė, t. y. sumokėti į valstybės biudžetą pardavimo PVM, apgaule panaikinta UAB „A“ naudai. Todėl kasacinio skundo argumentas, kad byloje nenustatyta, kuris juridinis asmuo yra atsakingas dėl žalos padarymo valstybei, atmestinas kaip nepagrįstas.

263.6. Pasak prokuroro, priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, parinkdamas A. Š. bausmės rūšį ir dydį, taip pat atidėdamas jos vykdymą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį ir pasekmes, jos padarymo būdą ir kaltininko asmenybę. Atsižvelgiant į tai, nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.

274. Nuteistojo A. Š. kasacinis skundas atmestinas.

28Dėl bylos nagrinėjimo ribų

295. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, taigi nagrinėdamas bylą remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų netiria ir naujų faktinių aplinkybių nenustato. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinius skundus, kurie grindžiami įrodinėjimo procese padarytais pažeidimais, tikrina, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš nuteistojo A. Š. kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas nesutikdamas su bylą nagrinėjusių teismų atliktu įrodymų (kasatoriaus, kito nuteistojo R. P. ir liudytojos A. P. parodymų, specialisto išvados Nr. 5-2/124 ir kt.) vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o tai nėra bylos apskundimo ir nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl šie argumentai paliekami nenagrinėti.

306. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo A. Š. kasaciniame skunde teigiama, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, nors jo apeliacinis skundas nebuvo grindžiamas šiuo argumentu, apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl tokio klausimo. Todėl, vadovaudamasi BPK 367 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija palieka kasatoriaus argumentus dėl jam paskirtos per griežtos bausmės nenagrinėtus.

31Dėl įrodymų vertinimo

327. Nuteistasis A. Š. kasaciniame skunde teigia, kad teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o skundžiamų teismų sprendimų turinys neatitinka BPK nustatytų reikalavimų. Šie teiginiai nepagrįsti.

338. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytomis taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip ir reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys kaltinamojo A. Š. parodymai ir vadovaujamasi kito kaltinamojo R. P., liudytojų I. K., V. L. parodymais, kuriuos patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (kratų ir daiktų apžiūrų protokolai su priedais), specialisto išvada Nr. 5-2/124 ir ją surašiusios specialistės L. J. paaiškinimai. Teismas išsamiai išanalizavo surinktus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, ir padarė motyvuotas išvadas dėl A. Š. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Šios instancijos teismas taip pat argumentuotai, remdamasis R. P. parodymais ir rašytiniais įrodymais (kratų ir daiktų apžiūrų protokolai su priedais), paneigė A. Š. keltą versiją, kad jis realiai nedalyvavo organizuojant UAB „A“ veiklą.

349. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, atliko įrodymų tyrimą, apklausė R. P., įvertino jo parodymus, duotus šioje baudžiamojo proceso stadijoje, kitus byloje esančius įrodymus (taip pat skunde minimus paties A. Š. bei liudytojos A. P. parodymus) ir pritarė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui bei padarytoms išvadoms dėl bylos faktinių aplinkybių. Priešingai, nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nutarties negrindė duomenimis, kurie nebuvo ištirti byloje. Iš 2017 m. kovo 20 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad, kitaip nei ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, R. P. apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad UAB „A“ veiklą organizavo ne A. Š., o A. Č.. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai išanalizavo R. P. parodymus, duotus viso baudžiamojo proceso metu, įvertino juos su byloje surinktais bei pirmosios instancijos teismo ištirtais rašytiniais įrodymais ir motyvuotai atmetė R. P. pakeistus parodymus kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas R. P. parodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje. A. Š. apeliaciniame skunde kelta versija, kuri nurodoma ir kasaciniame skunde, kad jis tik padėjo R. P. atspausdinti PVM sąskaitas faktūras, šios instancijos teismo taip pat argumentuotai paneigta. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.

3510. Kasaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad A. Š. baudžiamajame procese nebuvo suteikta galimybė užduoti klausimus liudytojams ir kitiems kaltinamiesiems, todėl buvo pažeistos Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies ir BPK 44 straipsnio 5, 7 dalių nuostatos, be to, jo kaltė nepagrįstai grįsta ikiteisminio tyrimo metu duotais tokių asmenų parodymais. Pažymėtina, kad Konvencijos 6 straipsnio reikalavimų nesilaikymas pripažįstamas tada, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien arba lemiama apimtimi liudytojo, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai Carta c. Italie, arr?t du 20 avril 2006, no 4548/02; Artner v. Austria, judgement of 28 August 1992, no. 13161/87; Ke? c. Turquie, arr?t du 2 décembre 2008, no 17174/03; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28/2010). Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, nustatė, kad įtariamasis I. K. yra miręs, o liudytojas V. L. gyvena Latvijos Respublikoje ir yra šios valstybės pilietis, todėl, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, 2016 m. rugsėjo 15 d. teisiamajame posėdyje perskaitė I. K. ir V. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Atkreiptinas dėmesys, kad, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nei A. Š., nei jo gynėjas neprašė, kad V. L. būtų apklaustas teisme. Šiame kontekste pasakytina, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012). Taigi tai, kad žemesnės instancijos teismai, tikrindami byloje surinktus įrodymus, atsižvelgė į liudytojo V. L. ir įtariamojo I. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nelaikytina BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, o ne vien tik minėtų asmenų duotais parodymais. Šioje byloje kaltinamieji buvo du asmenys – pats kasatorius ir R. P.. A. Š. bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose, užtikrinta teisė užduoti klausimus R. P.. Toje pačioje byloje buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas dėl kito įtariamojo A. Č., jam pasislėpus nuo baudžiamojo persekiojimo. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai negrindė A. Š. kaltės A. Č. parodymais, duotais kito ikiteisminio tyrimo metu, todėl kasatoriaus teisė užduoti klausimus A. Č. objektyviai negalėjo būti pažeista. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad teismai pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies ir BPK 44 straipsnio 5, 7 dalių nuostatas, o liudytojo V. L. ir įtariamojo I. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

3611. A. Š. kasacinio skundo teiginys, kad žemesnės instancijos teismai, vertindami specialisto išvadą Nr. 5-2/124, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo abejones dėl šiuo įrodymu nustatytų aplinkybių patikimumo ir išsamumo, nurodė, kad specialistė L. J. surašė specialisto išvadą Nr. 5-2/124, vadovaudamasi jai pateiktais dokumentais, o vien tai, kad specialistei suformuluotuose klausimuose nurodyta, jog vienas ar kitas sandoris nėra įvykęs, nepagrindžia specialistės padarytų išvadų nepagrįstumo. Be to, A. Š. inkriminuotų sandorių fiktyvumas yra įrodytas kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismu, padarė išvadą, kad specialisto išvada Nr. 5-2/124, kuria įvertinta UAB „A“ ūkinė finansinė veikla, atitinka BPK 90 straipsnio reikalavimus, yra išsami, joje nėra prieštaravimų, dėl kurių reikėtų atlikti papildomą specialių žinių reikalaujantį tyrimą, todėl ja galima remtis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą. Pažymėtina, kad išsamus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015, 2K-247-788/2017 ir kt.). Vien kasatoriaus nesutikimas su teismų sprendimais dėl įrodymų tyrimo apimties, t. y. kad, nuteistojo manymu, byloje turėjo būti pavesta specialistei atsakyti į papildomus klausimus dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos, savaime nereiškia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių ir tuo pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad A. Š. ir jo gynėjas, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, neprašė paskirti papildomo specialių žinių reikalaujančio tyrimo.

3712. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

38Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

3913. A. Š. kasaciniame skunde teigia, kad jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes teismai nenustatė tikslaus sukčiavimo mechanizmo, konkretaus kasatoriaus vaidmens darant nusikalstamą veiką, taip pat subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

4014. Pažymėtina, kad sukčiavimas – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Vadinasi, sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Darant šią nusikalstamą veiką apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą). Pabrėžtina, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015).

4115. Kai kurie neteisėti mokesčio mokėtojo veiksmai mokesčių deklaravimo ir sumokėjimo srityje taip pat gali būti pripažįstami sukčiavimu. Tokį kvalifikavimą pirmiausia lemia specifinis atskirų mokestinių santykių reguliavimas ir galimybė tiesiogiai kėsintis gauti nepagrįstų išmokų ar kompensacijų iš valstybės biudžeto. Antai kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas imituojamų sandorių PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant neteisėtai įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti (sumažinti) mokestinę prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-398/2013, 2K-7-322/2013, 2K-7-29-942/2016 ir kt.). Tokia veika, pagal teismų praktiką, paprastai laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę – nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu (pvz., jau minėtais fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM ir kt.). Tokia praktika susiformavo atsižvelgus į PVM mokėjimo teisinio reguliavimo specifiką, būtent į galimybę suklastotų PVM sąskaitų faktūrų ir PVM deklaracijų pagrindu įgyti fiktyvią teisę į PVM atskaitą, taip faktiškai susigrąžinti realiai nesumokėtą mokestį (tiesiogiai ar įskaitos būdu). Nors tokios veikos taip pat padaromos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, tačiau jomis iš esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM, šiais tikslais kuriant jokios veiklos nevykdančias įmones ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokios nusikalstamos veiklos organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, kad sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgis fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia). Tais atvejais, kai PVM sukčiavimo schema lemia ne tik PVM, bet ir kitų mokestinių prievolių apgaulingą panaikinimą (sumažinimą), laikytina, kad nauda, gauta nesumokant šių mokesčių, sudaro to paties sukčiavimo dalyką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2010, 2K-27/2014, 2K-156-788/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-363-746/2016).

4216. Teismai nustatė, kad A. Š., siekdamas UAB „A“ naudai panaikinti už UAB “C“, kuriai kasatorius vadovavo, parduotą cukrų susidariusį mokėtiną į valstybės biudžetą pardavimo PVM, kartu su asmeniu, dėl kurio atskirtas ikiteisminis tyrimas, parengė fiktyvias UAB “B“ PVM sąskaitas faktūras, patvirtinančias, kad UAB „A“ neva iš UAB „B“ įsigijo programinės įrangos už 1 801 932 Lt (521 876 Eur), sumokėdamas 312 732 Lt (90 537 Eur) PVM. Vėliau buvo parengtos ir fiktyvios UAB „A“ PVM sąskaitos faktūros dėl tų pačių prekių pardavimo taikant 0 PVM tarifą Latvijoje registruotai, tačiau realiai veiklos nevykdančiai SIA “E“. Šių realiai neįvykusių sandorių įtraukimas į buhalterinę apskaitą sudarė sąlygas UAB “A“ deklaruoti neva sumokėtą didelės – 312 732 Lt (90 537 Eur) – vertės PVM, taip įgyjant teisę į atskaitą ir atitinkamai sumažinant į valstybės biudžetą mokėtiną PVM. Taigi aptarta schema pasireiškė kaip siekimas fiktyviu pagrindu valstybės sąskaita kompensuoti realiai nesumokėtus mokesčius, o tai prilygsta valstybei priklausančio turto grobimui.

4317. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad A. Š., nors ir nebuvo susietas su UAB “A“ juridiniu ryšiu, tačiau realiai organizavo šios bendrovės veiklą, o R. P. buvo tik formalus šios bendrovės direktorius. A. Š. organizavo UAB „A“ įsigijimą, surado kelias buhalterinę apskaitą tvarkančias įmones, rengė dokumentus, kuriais įforminti vertinami sandoriai, teikė PVM sąskaitas faktūras pasirašyti R. P. ir atliko kitus veiksmus, susijusius su bendrovės veiklos organizavimu. Atkreiptinas dėmesys, kad A. Š. buvo pažįstamas su asmeniu, dėl kurio atskirtas ikiteisminis tyrimas, o šis vadovavo UAB „B“, su kuria UAB “A“ sudarė fiktyvius programinės įrangos pirkimo–pardavimo sandorius. Aptarta A. Š. veiksmų visuma patvirtina, kad nuteistajam inkriminuoti nusikalstami veiksmai (PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis patvirtintos tikrovės neatitinkančios ūkinės operacijos, parengimas) buvo ne atsitiktiniai, o jo realiai organizuotos UAB „A“ veiklos tąsa, kad būtų įgyvendintas nusikalstamas tikslas – kasatoriaus, R. P. ir asmens, dėl kurio atskirtas ikiteisminis tyrimas, bendrais veiksmais apgaule panaikinti UAB „A“ naudai didelės vertės turtinę prievolę. Darytina išvada, kad teismų sprendimuose tinkamai nustatytas A. Š. vaidmuo darant BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į sukčiavimo schemą, A. Š. padarytų nusikalstamų veiksmų pobūdį ir apimtį, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, t. y. jis numatė, kad veikdamas kartu su R. P. ir asmeniu, dėl kurio atskirtas ikiteisminis tyrimas, bendrais veiksmais apgaule panaikins UAB „A“ naudai didelės vertės turtinę prievolę, ir tokių padarinių norėjo. Kasatoriaus versija, kad jis tik padėjo R. P. atspausdinti PVM sąskaitas faktūras ir nežinojo apie nusikalstamą sumanymą, teismų motyvuotai atmesta. Konstatuotina, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes teismai tinkamai nustatė tiek sukčiavimo dalyko, tiek naudotos apgaulės, tiek bendrininkavimo vykdant sukčiavimą požymius.

4418. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

45Dėl civilinio ieškinio

4619. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš A. Š. ir R. P. priteista solidariai atlyginti Lietuvos Respublikos valstybei 82 330 Eur padarytą turtinę žalą. A. Š. kasaciniame skunde tvirtina, kad iš jo nepagrįstai priteistas Lietuvos Respublikos valstybei padarytos turtinės žalos atlyginimas, nes byloje nenustatyta, kuris juridinis asmuo padarė žalą valstybės biudžetui, be to, tarp nuteistojo veiksmų ir valstybei atsiradusios žalos nėra priežastinio ryšio. Šie teiginiai nepagrįsti.

4720. Kaip minėta, teismai nustatė, kad nuteistųjų bendrais veiksmais buvo panaikinta būtent UAB „A“, o ne kito juridinio asmens, PVM prievolė. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šia išvada. A. Š. tiesiogiai atliko veiksmus, dėl kurių UAB “A“ įgijo fiktyvią teisę į PVM atskaitą ir neteisėtai sumažino į biudžetą mokėtinus mokesčius, t. y. rengė ir teikė pasirašyti R. P. PVM sąskaitas faktūras, kitus dokumentus, kuriais buvo įforminami fiktyvūs sandoriai. Teiginiai, kad šie veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su nusikalstamais padariniais, yra deklaratyvūs ir neatitinkantys bylos medžiagos.

4821. Sprendžiant klausimą, ar iš A. Š. pagrįstai priteista atlyginti padarytą turtinę žalą (juridinio asmens mokestinę nepriemoką), atkreiptinas dėmesys į keletą aspektų:

4921.1. Fizinio asmens nuteisimas už turtinio, ekonominio ar finansinio pobūdžio nusikalstamą veiką, lėmusią juridinio asmens mokestinės prievolės neįvykdymą, savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti visas būtinas sąlygas nuteistų fizinių asmenų civilinei atsakomybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323-489/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-30-788/2017).

5021.2. Iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų, reglamentuojančių juridinio asmens teisinį savarankiškumą ir atsakomybės prisiėmimą pagal prievoles jam priklausančiu turtu (CK 2.33, 2.50 straipsniai), išplaukia išvada, kad už neįvykdytą savo prievolę pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o fizinių asmenų atsakomybė galima išskirtiniais atvejais. Pažymėtina, kad pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies taisyklę fizinių asmenų (juridinio asmens dalyvių) pareiga subsidiariai atsakyti savo turtu pagal juridinio asmens prievoles gali būti pripažinta tais atvejais, kai juridinio asmens dalyvio veiksmai buvo nesąžiningi ir būtent dėl šių veiksmų juridinis asmuo negali vykdyti savo prievolės. Paprastai tokios situacijos susiklosto, kai dėl vadovo neteisėtų veiksmų išorinėse santykiuose juridinis asmuo tampa nemokus, bankrutuoja ir kai nustatytos visos būtinos jo (vadovo) deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšis, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai) (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-298/2006, 3K-3-130/2011, 3K-3-493/2012, 3K-3-176/2014, 3K-3-283/2014 ir kt). Vadovo civilinė atsakomybė gali kilti ir dėl žalos, padarytos neteisėtais veiksmais vidiniuose santykiuose, pvz., netinkamai vykdant pareigą užtikrinti darbuotojams saugias darbo sąlygas. Jeigu iki žalos atlyginimo juridinis asmuo (darbdavys), privalantis atlyginti padarytą žalą, išnyksta, vadovas gali būti pripažintas tiesioginės civilinės atsakomybės subjektu, t. y. kaip asmuo, kuris tiesiogiai kaltas dėl darbuotojo sveikatos sužalojimo (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

5121.3. Civilinės atsakomybės prasme kaip juridinio asmens vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris oficialiai (de jure) ėjo šias pareigas, tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad juridinis asmuo realiai (de facto) veikė jo vadovaujamas. Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais padarytą žalą taikoma jam kaip de jure vadovui (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013, e3K-3-324-915/2017).

5221.4. Civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovų civilinės atsakomybės pagal neįvykdytą bendrovės mokestinę prievolę (net ir nuskalstamo mokesčių vengimo atveju), iš juridinio asmens vadovų paprastai priteisiamą žalą sudaro juridiniam asmeniui pagal Mokesčių administravimo įstatymą priskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos už mokesčių sumokėjimą ne laiku, o nesumokėtų mokesčių suma lieka juridinio asmens prievolė. Tokia teismų praktika civilinėse bylose pagrįsta tokiais argumentais: 1) iki nemokumo atsiradimo vadovas neturi pareigos kreditoriams (tarp jų ir VMI) ir veikia tik pačios bendrovės interesais, todėl vadovo turtinės atsakomybės apimtį lemia būtent bendrovei padaryta žala; 2) VMI mokestinis reikalavimas juridiniam asmeniui kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu; 3) bendrovės mokestinės prievolės nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, jos kyla mokesčių įstatymu nustatytais pagrindais ir yra būtinosios veiklos išlaidos, todėl pareiga jas kompensuoti iš civilinės atsakomybės prievolės vadovui nekyla (3K-3-624/2013, 3K-3-54-701/2017).

5322. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, klausimas dėl vadovo civilinės atsakomybės gali būti sprendžiamas kitaip, kai bendrovė iš tikrųjų jokios realios ir įstatymo tikslus atitinkančios ekonominės veiklos nevykdo, bet panaudojama kaip priemonė nusikalstamoje mokesčių slėpimo schemoje. Tokią veiklą organizuojantys asmenys dažnai siekia išlikti „šešėlyje“, t. y. nuslepia savo ryšį su naudojamu nusikalstamai veikai daryti juridiniu asmeniu, kurio oficialiu vadovu įformina nieko nesprendžiantį „statytinį“. Taip veikdami, tokie asmenys, be kita ko, siekia išvengti tiek baudžiamosios, tiek civilinės atsakomybės, o susidariusią mokestinę nepriemoką palikti nemokiai ir jokio turto neturinčiai bendrovei. Nesant realių galimybių išreikalauti mokestinę nepriemoką iš tokio juridinio asmens Mokesčių administravimo įstatymo tvarka ar įmonės bankroto procedūrų metu, valstybės biudžetui padarytą žalą privalo atlyginti asmenys, panaudoję juridinį asmenį nusikalstamais tikslais, nesvarbu, ar jų ryšis su juridiniu asmeniu buvo oficialiai įformintas.

5423. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „A“ buvo įgyta nusikalstamai PVM sukčiavimo schemai įgyvendinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad jos ekonominė veikla iš esmės buvo tik imituojama, o buhalterinė apskaita tvarkoma pagal melagingai surašytus dokumentus. Pagal A. Š. ir A. Č. sumanytą planą bendrovės vieninteliu akcininku 2011 m. spalio 21 d. tapo R. P., kuriam buvo pasakyta, kad nieko dirbti nereikės, tik pasirašyti dokumentus ir už tai gauti pinigus. Taigi oficialus UAB „A“ direktorius R. P. tik formaliai ėjo vadovo pareigas, o realiai bendrovės veiklą organizavo A. Š.. Pažymėtina, kad vertinami fiktyvūs sandoriai buvo sudaryti su UAB „B“, kuriai taip pat buvo būdingas „šešėlinis“ valdymas. Praėjus nedideliam laikui po sukčiavimo schemos įgyvendinimo, R. P. 2012 m. liepos 12 d. pardavė bendrovės akcijas kitam asmeniui. Jokių realių galimybių išreikalauti nepriemoką iš tokio juridinio asmens Mokesčių administravimo įstatymo tvarka ar įmonės bankroto procedūrų metu niekada nebuvo. Įvertinę UAB „A“ įsigijimo tikslą, bendrovės veiklos organizavimo ir taikytos sukčiavimo schemos ypatumus, teismai pagrįstai pripažino, kad šiuo atveju pareiga atlyginti valstybei padarytą turtinę žalą (82 330 Eur) kyla ne UAB „A“, o tiesioginiams nusikalstamų veiksmų vykdytojams A. Š. ir R. P.. Taip spręsdami civilinio ieškinio klausimus, teismai įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

55Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

56Nuteistojo A. Š. kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nuosprendžiu A. Š. nuteistas... 4. Iš A. Š. ir R. P. priteista solidariai Lietuvos Respublikos valstybei,... 5. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017... 6. Šioje byloje taip pat nuteistas R. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222... 7. Teisėjų kolegija... 8. 1. A. Š. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis... 9. A. Š. A. Č. prašymu organizavo, kad sumanytai nusikalstamai veikai daryti R.... 10. A. Š., tęsdamas nusikalstamą veiką, taip pat parengė tikrovės... 11. Dėl to tariamas iš UAB „B“ įgytų programinės įrangos ir kodavimo... 12. 2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės... 13. 2.1. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo... 14. 2.2. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad... 15. 2.3. Pasak kasatoriaus, skundžiamoje nutartyje neįvertinta, kad tiek BPK 44... 16. 2.4. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai formaliai įvertino... 17. 2.5. Nuteistasis, kasaciniame skunde ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 182... 18. 2.6. Kasatoriaus teigimu, nei bylą nagrinėjant pirmosios, nei apeliacinės... 19. 2.7. Nuteistasis, kasaciniame skunde nesutikdamas su jam paskirta bausme,... 20. 3. Atsiliepimu į nuteistojo A. Š. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos... 21. 3.1. Pasak prokuroro, teismai, pripažindami, kad A. Š. padarė nusikalstamą... 22. 3.2. Prokuroras teigia, kad kasaciniame skunde deklaratyviai tvirtinama, jog A.... 23. 3.3. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų... 24. 3.4. Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginiai, kad teismai nesilaikė... 25. 3.5. Prokuroro teigimu, teismai tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais... 26. 3.6. Pasak prokuroro, priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, parinkdamas... 27. 4. Nuteistojo A. Š. kasacinis skundas atmestinas.... 28. Dėl bylos nagrinėjimo ribų... 29. 5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas,... 30. 6. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, pagal BPK 367... 31. Dėl įrodymų vertinimo ... 32. 7. Nuteistasis A. Š. kasaciniame skunde teigia, kad teismai, vertindami byloje... 33. 8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindė... 34. 9. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo... 35. 10. Kasaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad A. Š. baudžiamajame... 36. 11. A. Š. kasacinio skundo teiginys, kad žemesnės instancijos teismai,... 37. 12. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro... 38. Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo... 39. 13. A. Š. kasaciniame skunde teigia, kad jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti... 40. 14. Pažymėtina, kad sukčiavimas – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į... 41. 15. Kai kurie neteisėti mokesčio mokėtojo veiksmai mokesčių deklaravimo ir... 42. 16. Teismai nustatė, kad A. Š., siekdamas UAB „A“ naudai panaikinti už... 43. 17. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad A. Š., nors ir nebuvo... 44. 18. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja,... 45. Dėl civilinio ieškinio... 46. 19. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš A. Š. ir R. P. priteista... 47. 20. Kaip minėta, teismai nustatė, kad nuteistųjų bendrais veiksmais buvo... 48. 21. Sprendžiant klausimą, ar iš A. Š. pagrįstai priteista atlyginti... 49. 21.1. Fizinio asmens nuteisimas už turtinio, ekonominio ar finansinio... 50. 21.2. Iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų,... 51. 21.3. Civilinės atsakomybės prasme kaip juridinio asmens vadovas gali būti... 52. 21.4. Civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl bendrovės... 53. 22. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, klausimas dėl vadovo civilinės... 54. 23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „A“ buvo įgyta nusikalstamai... 55. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 56. Nuteistojo A. Š. kasacinį skundą atmesti....