Byla A-331-858/2016
Dėl neturtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

5Paaiškino, jog nuo 2009 m. lapkričio 18 d. pareiškėjo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, kadangi jis periodiškai Lukiškių TI-K 6–8 kv. m. ploto kamerose buvo laikomas kartu su 3–5 asmenimis, t. y. nesilaikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11 punkte nustatyto vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m. ploto reikalavimo.

6Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų, kurios buvo nežmoniškos, žeminančios (matėsi pelėsis, jautėsi drėgmė, šaltis, privatumo stygius), jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, stipriai pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas tapo dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo jo bendravimo galimybės.

7Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 9-23) prašė skundo netenkinti.

8Paaiškino, jog pareiškėjas skundą dėl 2009 m. lapkričio 18 d. – 2014 m. lapkričio 18 d. laikotarpiu tariamai Lukiškių TI-K padarytų pažeidimų padavė tik 2014 m. lapkričio 18 d., todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto.

9Nurodė, jog pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus 2009 m. lapkričio 18 d. vakare, 2009 m. lapkričio 19 d. – 2009 m. gruodžio 3 d., 2009 m. gruodžio 4 d. ryte, 2009 m. gruodžio 10 d. – 2009 m. gruodžio 16 d., 2010 m. birželio 11 d. ryte, 2010 m. lapkričio 4 d. vakare, 2010 m. lapkričio 5 d. – 2010 m. lapkričio 23 d., 2010 m. gruodžio 17 d. ryte, 2010 m. gruodžio 20 d. ryte, 2010 m. gruodžio 22 d. ryte, 2011 m. vasario 24 d. – 2011 m. kovo 14 d., 2011 m. kovo 15 d. ryte, 2011 m. kovo 16 d. ryte, 2011 m. kovo 25 d. – 2011 m. kovo 29 d., 2011 m. balandžio 1 d. ryte, 2011 m. balandžio 8 d. vakare, 2011 m. balandžio 9 d. – 2011 m. balandžio 14 d., 2011 m. balandžio 19 d. ryte, 2011 m. balandžio 27 d. ryte, 2011 m. gegužės 4 d. ryte, 2011 m. gegužės 20 d. – 2011 m. birželio 7 d., 2011 m. birželio 8 d. vakare, 2011 m. birželio 9 d. – 2011 m. birželio 30 d., 2011 m. liepos 1 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 7 d. – 2011 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 27 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 28 d. – 2011 m. spalio 3 d., 2011 m. gruodžio 8 d. – 2011 m. gruodžio 11 d., 2011 m. gruodžio 12 d. ryte, 2012 m. vasario 23 d. ryte, 2012 m. kovo 14 d. – 2012 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. kovo 30 d. vakare, 2012 m. kovo 31 d. – 2012 m. balandžio 2 d., 2012 m. balandžio 10 d. vakare, 2012 m. balandžio 11 d. – 2012 m. balandžio 16 d., 2012 m. gegužės 8 d. vakare, 2012 m. gegužės 10 d. ryte, 2012 m. gegužės 24 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 19 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 20 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 24 d. ryte, 2012 m. spalio 3 d. – 2012 m. spalio 8 d., 2012 m. spalio 18 d., 2012 m. spalio 19 d. ryte, 2012 m. spalio 24 d., 2012 m. spalio 25 d. ryte, 2012 m. lapkričio 15 d., 2012 m. gruodžio 12 d. ryte, 2012 m. gruodžio 13 d. ryte, 2013 m. vasario 21 d. – 2013 m. kovo 11 d., 2013 m. kovo 20 d. – 2013 m. kovo 25 d., 2013 m. balandžio 16 d. vakare, 2013 m. balandžio 25 d. ryte, 2013 m. gegužės 6 d. ryte, 2013 m. rugsėjo 4 d. – 2013 m. rugsėjo 5 d., 2013 m. rugsėjo 10 d. – 2013 m. rugsėjo 12 d., 2013 m. rugsėjo 16 d. – 2013 m. rugsėjo 23 d., 2013 m. spalio 2 d. – 2013 m. lapkričio 25 d., 2013 m. gruodžio 3 d., 2013 m. gruodžio 5 d., 2014 m. vasario 4 d. – 2014 m. vasario 14 d., 2014 m. vasario 20 d. – 2014 m. vasario 24 d., 2014 m. kovo 4 d. – 2014 m. kovo 6 d., 2014 m. kovo 10 d., 2014 m. kovo 13 d. – 2014 m. kovo 14 d., 2014 m. kovo 17 d., 2014 m. kovo 19 d. – 2014 m. kovo 21 d., 2014 m. kovo 24 d., 2014 m. balandžio 1 d. – 2014 balandžio 2 d., 2014 m. birželio 17 d., 2014 m. birželio 19 d. – 2014 m. liepos 3 d., 2014 m. rugsėjo 2 d. – 2014 m. rugsėjo 4 d., 2014 m. rugsėjo 8 d. – 2014 m. rugsėjo 9 d., 2014 m. rugsėjo 15 d. – 2014 m. rugsėjo 16 d., 2014 m. rugsėjo 18 d., 2014 m. rugsėjo 20 d. – 2014 m. rugsėjo 24 d., 2014 m. rugsėjo 29 d., 2014 m. spalio 14 d. – 2014 m. spalio 20 d., 2014 m. spalio 28 d. – 2014 m. spalio 30 d., 2014 m. lapkričio 3 d.; be to, pareiškėjas laikotarpiais 2011 m. liepos 5 d. – 2011 m. rugsėjo 6 d., 2011 m. rugsėjo 13 d. – 2011 m. rugsėjo 27 d., 2011 m. spalio 4 d. – 2011 m. spalio 11 d., 2011 m. spalio 18 d. – 2011 m. gruodžio 6 d., 2011 m. gruodžio 13 d. – 2012 m. sausio 10 d., 2012 m. sausio 17 d. – 2012 m. sausio 24 d., 2012 m. sausio 31 d. – 2012 m. vasario 7 d., 2012 m. vasario 14 d. – 2012 m. vasario 21 d., 2012 m. vasario 28 d. – 2012 m. kovo 13 d., 2012 m. kovo 20 d. – 2012 m. kovo 27 d., 2012 m. balandžio 3 d. – 2012 m. balandžio 10 d., 2012 m. balandžio 17 d. – 2012 m. balandžio 24 d., 2012 m. balandžio 30 d. – 2012 m. gegužės 8 d., 2012 m. gegužės 15 d. – 2012 m. gegužės 22 d., 2012 m. gegužės 29 d. – 2012 m. birželio 12 d., 2012 m. birželio 19 d. – 2012 m. rugsėjo 18 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. – 2012 m. spalio 2 d., 2012 m. spalio 9 d. – 2012 m. spalio 16 d., 2012 m. spalio 30 d. – 2012 m. lapkričio 13 d., 2012 m. lapkričio 20 d. – 2012 m. lapkričio 27 d., 2012 m. gruodžio 4 d. – 2012 m. gruodžio 11 d., 2012 m. gruodžio 18 d. – 2013 m. vasario 19 d., 2013 m. kovo 12 d. – 2013 m. kovo 19 d., 2013 m. kovo 26 d. – 2013 m. balandžio 16 d., 2013 m. gegužės 14 d. – 2013 m. rugsėjo 3 d., 2013 m. rugsėjo 24 d. – 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. lapkričio 26 d. – 2013 m. gruodžio 3 d., 2013 m. gruodžio 10 d. – 2014 m. vasario 4 d., 2014 m. vasario 25 d. – 2014 m. kovo 4 d., 2014 m. kovo 25 d. – 2014 m. balandžio 1 d., 2014 m. balandžio 8 d. – 2014 m. birželio 17 d. iš Lukiškių TI–K buvo išvykęs.

10Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Leistinas laikomų asmenų skaičius Lukiškių TI-K yra nuolat viršijamas, nes Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, ir negali įtakoti atvykstančių suimtųjų, nuteistųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo ir atsiradus galimybei ir šie asmenys yra perkeliami į laisvesnes kameras.

11Nurodė, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius ir valymo priemonės. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekiant užtikrinti vabzdžių ir graužikų prevenciją 2013 m. gruodžio 30 d. yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“, anksčiau šias paslaugas teikė UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.

12Atsakovas pažymėjo, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Be to, nuteistieji ir suimtieji neretai patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langus, griaudami atitvarines sieneles, todėl suremontuotose kamerose tenka pakartotinai atlikti remontą. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai vėdinimui yra pritaikyti ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

13Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Atsakovo manymu, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

14Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 103-108) prašė skundo netenkinti.

15Paaiškino, jog pareiškėjas dėl to, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, nesilaikant minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui reikalavimų, į Kalėjimų departamentą nesikreipė. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, todėl išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, negalėjo būti. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad gerinant nuteistųjų (suimtųjų) laikymo sąlygas šiais metais Lukiškių TI-K 1-ajame gyvenamajame korpuse atliktas 23 gyvenamųjų kamerų remontas.

16Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo skunde yra išdėstyti abstraktūs teiginiai, bendro pobūdžio pareiškimai dėl nežmoniškų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjas neįvardijo, kaip pasireiškė valstybės kaltė, priežastinis ryšys tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

17Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, jog jis anksčiau į teismą dėl žalos priteisimo nesikreipė, nes laukė, kol pasibaigs jo atžvilgiu pradėtas procesas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje ir reikalavimą norėjo reikšti dėl viso Lukiškių TI-K praleisto laikotarpio. Pažymėjo, kad jis Lukiškių TI-K visada laikėsi švaros ir tvarkos reikalavimų, pastabų dėl to nebuvo gavęs.

18II.

19Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu (t. II, b. l. 126-148) pareiškėjo A. D. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo, 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

20Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas prašomą priteisti žalą sieja su tuo, kad jam laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, antisanitarinėmis sąlygomis.

21Teismas, vertindamas pareiškėjo pateiktą reikalavimą, rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir nurodė, jog šiame straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

22Nurodė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turėjo tekti 5 kv. m. kameros ploto. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d., kai įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010, kurioje minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti, tačiau Įsakyme (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių TI-K kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Tiek 5 kv. m. plotas, tiek 3,6 kv. m. plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes pareiškėjo keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio mėn.

23Nurodė, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2009 m. lapkričio 18 d., o jis į teismą su skundu kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 19 d., o atsakovas, vadovaudamasi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

24Teismas sutiko su atsakovu, kad neturtinei žalai priteisti taikytinas minėtas trejų metų senaties terminas, todėl šioje administracinėje byloje aktualus laikotarpis nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. Už ankstesnį laikotarpį, net jei ir buvo pažeidimų, susijusių su kamerų plotais, skirtais suimtiesiems ar nuteistiesiems asmenims, kurių Lukiškių TI-K nė neneigia, neturtinės žalos šioje administracinėje byloje negalima priteisti. Dėl nurodytų priežasčių teismas pabrėžė, kad ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Atitinkamai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos atlyginimui laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d., nes gynė savo teises neapdairiai.

25Pažymėjo, jog pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus 2009 m. lapkričio 18 d. vakare, 2009 m. lapkričio 19 d. – 2009 m. gruodžio 3 d., 2009 m. gruodžio 4 d. ryte, 2009 m. gruodžio 10 d. – 2009 m. gruodžio 16 d., 2010 m. birželio 11 d. ryte, 2010 m. lapkričio 4 d. vakare, 2010 m. lapkričio 5 d. – 2010 m. lapkričio 23 d., 2010 m. gruodžio 17 d. ryte, 2010 m. gruodžio 20 d. ryte, 2010 m. gruodžio 22 d. ryte, 2011 m. vasario 24 d. – 2011 m. kovo 14 d., 2011 m. kovo 15 d. ryte, 2011 m. kovo 16 d. ryte, 2011 m. kovo 25 d. – 2011 m. kovo 29 d., 2011 m. balandžio 1 d. ryte, 2011 m. balandžio 8 d. vakare, 2011 m. balandžio 9 d. – 2011 m. balandžio 14 d., 2011 m. balandžio 19 d. ryte, 2011 m. balandžio 27 d. ryte, 2011 m. gegužės 4 d. ryte, 2011 m. gegužės 20 d.–2011 m. birželio 7 d., 2011 m. birželio 8 d. vakare, 2011 m. birželio 9 d. – 2011 m. birželio 30 d., 2011 m. liepos 1 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 7 d. – 2011 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 27 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 28 d. – 2011 m. spalio 3 d., o, be to, pareiškėjas laikotarpiais 2011 m. liepos 5 d. – 2011 m. rugsėjo 6 d., 2011 m. rugsėjo 13 d. – 2011 m. rugsėjo 27 d., 2011 m. spalio 4 d. – 2011 m. spalio 11 d., 2011 m. spalio 18 d. – 2011 m. gruodžio 6 d. iš Lukiškių TI-K buvo išvykęs. Įvertinęs šiuos duomenis teismas sprendė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 2009 m. netinkamai, t. y. pažeidžiant teisės aktuose nustatytus kamerų plotų reikalavimus, buvo laikomas 21 dieną, 2010 metais – 346 dienas, o iki 2011 m. lapkričio 18 d. – 120 dienas. Teismas pabrėžė, kad už šias dienas, taikant ieškinio senaties terminą, neturtinė žala negali būti priteisiama.

26Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas laikotarpiais 2011 m. spalio 18 d. – 2011 m. gruodžio 6 d., 2011 m. gruodžio 13 d. – 2012 m. sausio 10 d., 2012 m. sausio 17 d. – 2012 m. sausio 24 d., 2012 m. sausio 31 d. – 2012 m. vasario 7 d., 2012 m. vasario 14 d. – 2012 m. vasario 21 d., 2012 m. vasario 28 d.–2012 m. kovo 13 d., 2012 m. kovo 20 d. – 2012 m. kovo 27 d., 2012 m. balandžio 3 d. – 2012 m. balandžio 10 d., 2012 m. balandžio 17 d. – 2012 m. balandžio 24 d., 2012 m. balandžio 30 d. – 2012 m. gegužės 8 d., 2012 m. gegužės 15 d. – 2012 m. gegužės 22 d., 2012 m. gegužės 29 d. – 2012 m. birželio 12 d., 2012 m. birželio 19 d. – 2012 m. rugsėjo 18 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. – 2012 m. spalio 2 d., 2012 m. spalio 9 d. – 2012 m. spalio 16 d., 2012 m. spalio 30 d.–2012 m. lapkričio 13 d., 2012 m. lapkričio 20 d. – 2012 m. lapkričio 27 d., 2012 m. gruodžio 4 d.–2012 m. gruodžio 11 d., 2012 m. gruodžio 18 d. – 2013 m. vasario 19 d., 2013 m. kovo 12 d. – 2013 m. kovo 19 d., 2013 m. kovo 26 d. – 2013 m. balandžio 16 d., 2013 m. gegužės 14 d. – 2013 m. rugsėjo 3 d., 2013 m. rugsėjo 24 d. – 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. lapkričio 26 d. – 2013 m. gruodžio 3 d., 2013 m. gruodžio 10 d. – 2014 m. vasario 4 d., 2014 m. vasario 25 d. – 2014 m. kovo 4 d., 2014 m. kovo 25 d. – 2014 m. balandžio 1 d., 2014 m. balandžio 8 d. – 2014 m. birželio 17 d., 2014 m. liepos 8 d. – 2014 m. rugsėjo 1 d., 2014 m. rugsėjo 30 d. – 2014 m. spalio 13 d., 2014 m. spalio 21 d. – spalio 28 d., 2014 m. lapkričio 4 d. – 2014 m. lapkričio 11 d. iš Lukiškių TI–K buvo išvykęs, pareiškėjui tenkantis kamerų plotas atitiko teisės aktų reikalavimus 2011 m. gruodžio 8 d. – 2011 m. gruodžio 11 d., 2011 m. gruodžio 12 d. ryte, 2012 m. vasario 23 d. ryte, 2012 m. kovo 14 d. – 2012 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. kovo 30 d. vakare, 2012 m. kovo 31 d. – 2012 m. balandžio 2 d., 2012 m. balandžio 10 d. vakare, 2012 m. balandžio 11 d. – 2012 m. balandžio 16 d., 2012 m. gegužės 8 d. vakare, 2012 m. gegužės 10 d. ryte, 2012 m. gegužės 24 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 19 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 20 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 24 d. ryte, 2012 m. spalio 3 d. – 2012 m. spalio 8 d., 2012 m. spalio 18 d., 2012 m. spalio 19 d. ryte, 2012 m. spalio 24 d., 2012 m. spalio 25 d. ryte, 2012 m. lapkričio 15 d., 2012 m. gruodžio 12 d. ryte, 2012 m. gruodžio 13 d. ryte, 2013 m. vasario 21 d. – 2013 m. kovo 11 d., 2013 m. kovo 20 d. – 2013 m. kovo 25, 2013 m. balandžio 16 d. vakare, 2013 m. balandžio 25 d. ryte, 2013 m. gegužės 6 d. ryte, 2013 m. rugsėjo 4 d. – 2013 m. rugsėjo 5 d., 2013 m. rugsėjo 10 d. – 2013 m. rugsėjo 12 d., 2013 m. rugsėjo 16 d. – 2013 m. rugsėjo 23 d., 2013 m. spalio 2 d. – 2013 m. lapkričio 25 d., 2013 m. gruodžio 3 d., 2013 m. gruodžio 5 d., 2014 m. vasario 4 d. – 2014 m. vasario 14 d., 2014 m. vasario 20 d. – 2014 m. vasario 24 d., 2014 m. kovo 4 d. – 2014 m. kovo 6 d., 2014 m. kovo 10 d., 2014 m. kovo 13 d. – 2014 m. kovo 14 d., 2014 m. kovo 17 d., 2014 m. kovo 19 d. – 2014 m. kovo 21 d., 2014 m. kovo 24 d., 2014 m. balandžio 1 d. – 2014 balandžio 2 d., 2014 m. birželio 17 d., 2014 m. birželio 19 d. – 2014 m. liepos 3 d., 2014 m. rugsėjo 2 d. – 2014 m. rugsėjo 4 d., 2014 m. rugsėjo 8 d. – 2014 m. rugsėjo 9 d., 2014 m. rugsėjo 15 d. – 2014 m. rugsėjo 16 d., 2014 m. rugsėjo 18 d., 2014 m. rugsėjo 20 d. – 2014 m. rugsėjo 24 d., 2014 m. rugsėjo 29 d., 2014 m. spalio 14 d. – 2014 m. spalio 20 d., 2014 m. spalio 28 d. – 2014 m. spalio 30 d., 2014 m. lapkričio 3 d. kalėjo Lukiškių TI-K. Teismas sprendė, jog pareiškėjui 2011 m. (nuo 2011 m. lapkričio 18 d.) – 2 dienas, 2012 m. – 81 dieną, 2013 m. – 40 dienų, 2014 m. (iki 2014 m. lapkričio 18 d.) – 46 dienas, t. y. iš viso 169 dienas, trūko teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto. Pabrėžė, kad šiuo laiku Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Be to, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas.

27Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas kaip mažareikšmis, smulkmeniškas pažeidimas, tačiau nėra pagrindo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, nes Lukiškių TI-K siekia užtikrinti laikomiems asmenims tvarką ir kaip įmanoma geresnes sąlygas pagal Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ 2009 m. gruodžio 24 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 102, 2010 m. lapkričio 30 d. susitarimą Nr. 565-01-10, Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ 2012 m. sausio 3 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 (nuo 2012 m. gegužės 18 d. UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ 2012 m. gruodžio 14 d. susitarimą Nr. 1 prie 2012 m. sausio 3 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 102, 2013 m. gruodžio 30 d. sutartį Nr. VLN-P-2013/255 su UAB „Dezinfa“ Lukiškių TI-K buvo ir yra atliekamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Be to, patiems nuteistiesiems, suimtiesiems asmenims išduodama kalcinuota soda kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, taigi patys nuteistieji, suimtieji turi valyti kameras, kriaukles ir unitazus, rūpintis švara. Teismas taip pat įvertino ir byloje pateiktą medžiagą, pagal kurią Lukiškių TI-K kamerose nustatyti tam tikri trūkumai, tačiau Lukiškių TI-K pagal esamas materialines, finansines galimybes juos šalina.

28Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. 169 dienas pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai), į tai, kad pareiškėjas nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. su didelėmis pertraukomis (jo dažnai nebūdavo Lukiškių TI-K) buvo laikomas netinkamai, kad pareiškėjui reali žala sveikatai nepadaryta, kad Lukiškių TI-K nuolat deda pastangas šalinti nustatytus kamerų trūkumus, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. liepos 31 d. buvo 800 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. buvo 850 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo 1 000 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), o nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1 035 Lt, bei nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 Eur (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“), gyvenimo sąlygas, nurodė, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1 300 Eur, kuris priteistinas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Teismo vertinimu, didesnės negu 1 300 Eur neturtinės žalos priteisimas būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

29Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

30III.

31Pareiškėjas A. D. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 153-155) prašo priteisti jam 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

32Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Paaiškina, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo padaryti nesmulkmeniški pažeidimai.

33Pareiškėjas taip pat vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d., t. y. iki skundo parengimo. Pareiškėjas prašo jo atžvilgiu įvykdytą pažeidimą vertinti kaip vientisą veiksmą, o ne atskirus veiksmus.

34Teisėjų kolegija

konstatuoja:

35IV.

36Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. D. prašomos priteisti 100 000 Lt (29 215,85 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

37Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo, 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

38Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, priteisė pareiškėjui nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu jau prašo priteisti jam 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepaaiškina, nenurodo tokios sumos padidinimo priežasties (t. II, b. l. 153-155).

39Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

40Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

41Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams, kitų teisės aktų, užtikrinančių kalinčių asmenų teises, nepaisymu ir pažeidimu (t. I, b. l. 1-3).

42Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, daliai pareiškėjo skundo reikalavimo taikė ieškinio senatį, vertindamas laikotarpį, kuriam ieškinio senatis nebuvo taikoma, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas tam tikrą laikotarpį pažeidžiant teisės aktuose numatytą vienam asmeniui skirtiną gyvenamąjį plotą, taip pat įvertino byloje pateiktą medžiagą, pagal kurią Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose nustatyti tam tikrų kamerų neatitikimai teisės aktų numatytiems reikalavimams, tačiau kartu akcentavo, jog ši įstaiga pagal esamas materialines, finansines galimybes juos šalina. Atitinkamai, dėl nurodytų neteisėtų veiksmų pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

43Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su taikyta ieškinio senatimi, su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma (t. II, b. l. 153-155). Teisėjų kolegija, siekdama aiškumo dėl nurodytų aspektų, pasisako atskirai ir ji vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, pateiktus motyvus ginčijant padarytas teismo išvadas.

44Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki skundo pateikimo, atitinkamai pareiškėjas prašo jo atžvilgiu įvykdytą pažeidimą vertinti kaip vientisą veiksmą, o ne atskirus veiksmus (t. II, b. l. 153-155).

45Teisėjų kolegija, vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus, visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31).

46EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52). Kita vertus, EŽTT tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu (jo trukme), kaip pavyzdys gali būti pateikiamas atvejis, kai atlikus mokslinius tyrimus buvo nustatyta, kad ligos, sukeltos asbesto, pasireiškia tik praėjus daug laiko ir asmuo negali įtarti ir sužinoti apie tai, kad dėl tam tikrų veiksmų jo teisės yra pažeidžiamos ir atitinkamai EŽTT vertino, ar tokiu reguliavimu buvo pažeidžiamas Konvencijos 6 straipsnis, nes pati išskirtinė situacija implikavo, kad asmuo objektyviai apie teisių pažeidimą galėjo sužinoti vėliau (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją). Taigi ieškinio senaties institutas yra pripažįstamas taip pat ir EŽTT ir sprendžiant dėl konkretaus ieškinio senaties termino, jo taikymo sąlygų gali ir turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę, juolab, kad ji numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

47Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčui aktualus Lietuvos Respublikos teisės aktai numato, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę (CK 6.271 str.), bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011). Šiame kontekste ieškinio senatis yra suvokiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011).

48Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Nurodyti išaiškinimai dera ir su EŽTT pateiktu vertinimu. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

49Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar šiuo atveju yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas pareiškėjo inicijuotam ginčui.

50Pažymėtina, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

51Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

52Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad nurodytas ieškinio senaties pradžios momentas reiškia ir tai, jog tam tikrų neteisėtų veiksmų atžvilgiu, žvelgiant į pareiškėjui padarytą žalą, jis gali būti, be kita ko, skirtingas. Tai lemia, kad nėra pagrindo teigti, kad visais atvejais pareiškėjui kildinant žalą iš atskirų neteisėtų veiksmų, atskirai su tais veiksmais siejama kilusia žala, senaties pradžios momentas visais atvejais sutaps. Atitinkamai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinami pareiškėjo nurodyti argumentai, įvardinti neteisėti veiksmai ir su jais siejama žala ir sprendžiama dėl ieškinio senaties taikymo, inter alia ieškinio senaties pradžios momento nustatymo. Šis klausimas negali būti sprendžiamas vien formaliai žvelgiant į pareiškėjo nurodytą situaciją.

53Toks požiūris į ieškinio senatį atsispindi ir EŽTT praktikoje. Šiuo aspektu akcentuotina, kad EŽTT, vertindamas situaciją dėl žalos atlyginimo dėl ligų sukeltų asbesto, kai Šveicarijos teisė numatė dešimt metų ieškinio senatį tokiam reikalavimui pareikšti, yra nurodęs, jog latencijos laikotarpis tam tikroms ligoms gali būti keli dešimtmečiai, taigi dešimties metų terminas, kuris prasideda, kai asmuo susiduria su asbesto dulkėmis, neišvengiamai būtų pasibaigęs. Dėl to bet kokie ieškiniai dėl žalos atlyginimo būtų atmesti, nes senaties terminas sueitų dar prieš aukoms galint objektyviai sužinoti apie savo teisių pažeidimą. EŽTT šioje situacijoje sutiko, kad teisės norma dėl senaties termino buvo siekiama teisėto tikslo, t. y. teisinio tikrumo, tačiau jis pripažino, kad sisteminis šios taisyklės taikymas asmenims, kenčiantiems nuo ligų, kurios gali būti diagnozuojamos tik praėjus daugeliui metų po jas sukėlusių įvykių, užkirto kelią šiems asmenims ginti savo teises teisme. Atitinkamai, EŽTT pastebėjo, jog tais atvejais, kai yra moksliškai pagrindžiama, kad asmuo negalėjo žinoti, jog jis kenčia dėl tam tikros ligos, į tai privalo būti atsižvelgiama skaičiuojant senaties terminą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-234-858/2016).

54Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo pateiktą skundą, pažymi, jog pareiškėjas prašomą priteisti žalą inter alia siejo su tuo, kad jis buvo kalinamas gyvenamosiose patalpose netinkamomis sąlygomis, kamerose, nesilaikant minimalaus kalinimo ploto vienam asmeniui, akcentavo, jog kamerose matėsi pelėsis, jautėsi drėgmė, šaltis, jis jautė privatumo stygių (t. I, b. l. 1-3).

55Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais neteisėtais veiksmais, kai jis buvo galimai kalinamas gyvenamosiose patalpose, kai jam tekęs gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų ir visi šie veiksmai vyko 2009 m. lapkričio 18 d. – 2014 m. lapkričio 18 d. laikotarpiu (t. I, b. l. 1-3), teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių, šių neteisėtų veiksmų atlikimo jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, psichologinę kančią, pažeminamą, taigi spręstina, kad nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą (t. I, b. l. 1-3). Juolab, paprastai asmens patirtų dvasinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokio įvardinto pobūdžio diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1096/2014). Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti įvardintą situaciją, jo galimą žalos ir teisių pažeidimo suvokimo momentą, jų taip pat nenustatė ir teisėjų kolegija. Šiuo atveju pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepagrindė, kad jo teisių pažeidimo metu, atsižvelgus į neteisėtų veiksmų pobūdį, jais sukeliamą žalą, diskomfortą, negalėjo, neturėjo suvokti apie jo galimai pažeidžiamas teises (t. II, b. l. 153-155).

56Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad EŽTT yra pabrėžęs, jog taikant ieškinio senatį, be kita, atsižvelgtina į tęstinį situacijos, iš kurios kildinama žala, pobūdį. Tais atvejais, kai žala yra siejama su netinkamomis kalinimo sąlygomis, pavyzdžiui, netinkama kamerų sanitarine būkle, temperatūros neatitikimu teisės aktų numatytiems reikalavimams, kameros perpildymu ir kt., kurios egzistavo visą kalinimo laikotarpį, teismas inter alia atsižvelgia į tokios situacijos tęstinumą (žr. EŽTT 2008 m. birželio 26 d. sprendimą Seleznev prieš Rusiją, p. 34-36, 2008 m. liepos 10 d. Sudarkov prieš Rusiją, p. 40, 2012 m. liepos 24 d. sprendimą Iacov Stanciu prieš Rumuniją, p. 136-38, 2015 m. sausio 27 d. sprendimą Neshkov ir kiti prieš Bulgariją). „Tęstinė situacija“ reiškia tęstinį veiksmą, dėl kurio pareiškėjas tampa auka (žr. EŽTT sprendimą Posti ir Rahko prieš Suomiją. p. 39.). Tačiau tokiomis situacijomis nepripažįstami tie atvejai, kai inter alia pareiškėjai yra kalinami skirtingose kalinimo įstaigose, skirtingais režimais, sąlygomis (žr. EŽTT 2008 m. birželio 26 d. sprendimą Seleznev prieš Rusiją). Šiame kontekste aktualu yra tai, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 18 d. – 2011 m. gruodžio 6 d. laikotarpiu iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo buvo išvykęs į kitokio režimo įkalinimo įstaigą – Alytaus pataisos namus – ir pareiškėjas nepagrindė, nenurodė aplinkybių, leidžiančių vertinti jo atžvilgiu vykusią situaciją kaip tęstinę, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija (t. I, b. l. 1-3, 9-20). Atsižvelgusi į nurodytus motyvus, pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų pobūdį, jų kaitą, tai, kad pareiškėjo atžvilgiu daromas pažeidimas nebuvo iš esmės tapatus, tęstinis, siekdama nepaneigti pirmiau nurodyto ieškinio senaties instituto tikslo ir prasmės, teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo pareiškėjo atžvilgiu netaikyti ieškinio senaties termino ir (ar) kitaip vertinti ieškinio senaties pradžios momentą.

57Atitinkamai, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas skundu siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą nurodytomis netinkamomis sąlygomis, kuris vyko 2009 m. lapkričio 18 d. – 2014 m. lapkričio 18 d. laikotarpiu, o skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. lapkričio 19 d., atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį (t. I, b. l. 1-3), darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį kameros plotą tenkantį vienam asmeniui, taip, be kita ko, papildomai ribojant jo privatumą, jis buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko higienos reikalavimų (b. l. 2-5), tačiau, kaip minėta, skundą pareiškėjas teismui pateikė tik 2014 m. lapkričio 19 d. (t. I, b. l. 9-20). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas (t. I, b. l. 9-23), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytų motyvų pagrindu taikė ginčo nagrinėjimui ieškinio senatį dėl pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų.

58Vertinant nurodytą aspektą dėl pirmiau minėtų neteisėtų veiksmų ir ieškinio senaties, teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

59Kiek tai susiję su ieškinio senaties termino atnaujinimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

60Pažymėtina, jog pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Taip pat kiekvieną kartą turi būti turima įvertina ir tai, kad, jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi, be kita ko, įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos arba tokia aplinkybė turi būti nustatyta teismo.

61Šiame kontekste svarbu yra tai, kad reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, jog teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reiktų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika), t. y. vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-516/2010, 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012). Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad ieškinio senaties termino taikymą bei atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų negalima taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

62Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Šiuo atveju iš priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas ex officio nesprendė klausimo, ar egzistuoja aplinkybės, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, todėl, vadovaujantis pirmiau nurodyta teismų praktika, proceso operatyvumo, efektyvumo principais, nurodytu klausimu pasisakytina plačiau (t. II, b. l. 126-148).

63Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjas iš esmės apeliacinį skundą grindžia ne tokių konkrečių aplinkybių buvimu, o tuo, kad, jo vertinimu, jo nurodytus veiksmus reikia traktuoti kaip vientisą veiksmą, tačiau šiame procesiniame sprendime jau buvo nurodyta, kad taip vertinti faktines aplinkybes pagrindo nėra (t. II, b. l. 153-155). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų, CK ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, Konvencijos nuostatų nesilaikymu, tačiau Konvencija, CK ir kiti teisės aktai yra tinkamai paskelbti, įskaitant ir teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Be to, pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl neteisėtų veiksmų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinį išgyvenimą, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, jis tapo dirglus, nervuotas, sumažėjo jo bendravimo galimybės, todėl spręstina, jog jis jau neteisėtų veiksmų pasireiškimo laikotarpiu suvokė apie jo galimą teisės pažeidimą (t. I, b. l. 1-3). Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl jo galimo teisių pažeidimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo ir pareiškėjas nenurodė, kad jam buvo sudarytos tokios kliūtys.

64Įvertinusi pirmiau nurodytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo inicijuotam ginčui taikė ieškinio senatį, tačiau pirmosios instancijos teismas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtus veiksmus turėjo vertinti 2011 m. lapkričio 19 d. – 2014 m. lapkričio 18 d., o ne 2011 m. lapkričio 18 d. – 2014 m. lapkričio 18 d. laikotarpiu (t. I, b. l. 9-20). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą, nepasisako dėl galimų neteisėtų veiksmų, patenkančių į laikotarpį, kuriam yra taikoma ieškinio senatis.

65Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo įvardintus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtus veiksmus pirmiau nurodytu laikotarpiu, nustatė, kad pareiškėjui 2011 m. (nuo 2011 m. lapkričio 18 d.) – 2 dienas, 2012 m. – 81 dieną, 2013 m. – 40 dienų, 2014 m. (iki 2014 m. lapkričio 18 d.) – 46 dienas, t. y. iš viso 169 dienas, trūko teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto (t. I, b. l. 9-20), be to, teismas taip pat įvertino byloje pateiktą medžiagą, pagal kurią Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose nustatyti tam tikri kamerų neatitikimai teisės aktų numatytoms sąlygoms, tačiau kartu akcentavo, jog ši įstaiga pagal esamas materialines, finansines galimybes juos šalina. Nors pareiškėjas atskirai šių neteisėtų veiksmų neginčija, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje nutartyje nurodytus argumentus, pastebi, kad pareiškėjui 168 dieną, o ne 169 dieną nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas gyvenamasis plotas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde kitų galimų neteisėtų veiksmų nenustatymo neginčija, todėl ji šiuo aspektu plačiau nepasisako. Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su jam priteista 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, motyvuodamas tuo, kad ji nekompensuoja jo patirtos žalos (t. II, b. l. 153-155).

66Pasisakydama nurodytu aspektu teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi atsižvelgusi vien tik į CK 6.250 straipsnio normos konstrukciją darytina išvada, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos sukėlimo, jos kaip deliktinės atsakomybės sąlygos, žvelgiama ne vien tik į sukeltą į fizinį skausmą, bet ir į sukeltus dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija pastebi, jog šiuo vertinimu vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą teismo sprendimą (t. II, b. l. 126-148).

67Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

68Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

69Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą. Visgi šiame kontekste primintina ir tai, kad tokiais atvejais yra svarbu išlaikyti pažeisto asmens intereso, jam padarytos neturtinės žalos ir teisingos kompensacijos už šį pažeidimą pusiausvyrą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad neturtinės žalos įvertinimas pinigais pripažintinas teisingu, be kita ko, tada, jei konkreti nustatyta žalos atlyginimo piniginė išraiška atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus. Teisingo žalos atlyginimo principas, inter alia, reiškia, kad turi būti užtikrinta tokia žalą patyrusio asmens teisių apsauga, kuri nesukeltų neadekvačiai sunkių padarinių žalą atlyginti turinčiam asmeniui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009).

70Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į dalį pirmiau minėtų kriterijų, vis dėlto įvertinus apeliacinės instancijos teismui pateiktą papildomą medžiagą priteistina žala didintina.

71Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus dokumentus: 2006 m. spalio 24 d. išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, 2006 m. rugsėjo 18 d. išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, 2015 m. birželio 26 d. išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, darbingumo lygio pažymą (t. II, b. l. 159-163). Vertinant pateiktus dokumentus pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismui pareiškėjas siekė pateikti dokumentus, susijusius su jo sveikatos būkle, ir teismui buvo žinoma apie tokių dokumentų buvimą, šie dokumentai yra reikšmingi sprendžiant dėl pareiškėjo bendros sveikatos būklės, sprendžia pateiktus dokumentus prijungti prie administracinės bylos ir jais vadovautis.

72Vertinant pateiktus dokumentus matyti, kad pareiškėjui 2006 m. spalio 24 d. buvo nustatytas 70 procentų darbingumo lygis (t. II, b. l. 160-161), 2015 m. birželio 26 d. pareiškėjui buvo nustatytas 55 procentų darbingumo lygis (t. II, b. l. 162-163) ir iš pateikto diagnozės kodo matyti, kad pareiškėjui yra diagnozuota ( - ). Pažymėtina, jog pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT sprendimą Price prieš Jungtinę Karalystę, sprendimą Ilhan prieš Turkiją, Naumenko prieš Ukrainą). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos, į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr. toliau nurodytas bylas). Minėta diagnozė yra ankstesnė negu pareiškėjas atvyko į įkalinimo įstaigą ir byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė pablogėjo dėl byloje nustatytų neteisėtų veiksmų, tokių aplinkybių nepagrindė ir pareiškėjas. Vis dėlto pripažintina, kad pareiškėjas yra silpnesnės sveikatos, todėl laikymo sąlygų neatitikimai nustatytiems teisės aktų reikalavimams galėjo turėti įtakos jo patirtiems išgyvenimams, psichologinei būklei. Atitinkamai, pareiškėjui priteistina suma didintina ir jam priteistina 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

73EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas padidintas atidumas. Kartais tokiu atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji, o jo kančia, skausmas ir baimė gali būti pasunkinti nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr. EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Slawomir Musial prieš Lenkiją). Nagrinėjamu atveju priteisiant žalą taip pat atsižvelgtina į tai, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad dėl pareiškėjo psichologinės būklės, tam tikrų psichinių susirgimų ir pan. jis galėjo jautriau reaguoti į konstatuotus neteisėtus veiksmus. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir pateiktame apeliaciniame skunde, neakcentavo savo psichologinės būsenos, sveikatos sutrikimų, leidžiančių vertinti, kad jis galėjo jautriau reaguoti į byloje konstatuotus atliktus neteisėtus veiksmus, nes būtent pareiškėjas yra tas subjektas, kuris nurodomą žalą išgyvena (t. II, b. l. 153-155).

74Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 1 500 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

75Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

76pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

77Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2–3 punktus pakeisti ir juos išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui A. D. (A. D.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo”.

78Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

79Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 1-3)... 5. Paaiškino, jog nuo 2009 m. lapkričio 18 d. pareiškėjo laisvė buvo apribota... 6. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų,... 7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo... 8. Paaiškino, jog pareiškėjas skundą dėl 2009 m. lapkričio 18 d. – 2014 m.... 9. Nurodė, jog pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus... 10. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti... 11. Nurodė, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova,... 12. Atsakovas pažymėjo, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš... 13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais... 14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos... 15. Paaiškino, jog pareiškėjas dėl to, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas... 16. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo skunde yra išdėstyti... 17. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, jog... 18. II.... 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu (t. II,... 20. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas prašomą priteisti... 21. Teismas, vertindamas pareiškėjo pateiktą reikalavimą, rėmėsi CK 6.271... 22. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22... 23. Nurodė, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2009 m. lapkričio 18 d.,... 24. Teismas sutiko su atsakovu, kad neturtinei žalai priteisti taikytinas minėtas... 25. Pažymėjo, jog pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus... 26. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas laikotarpiais 2011 m. spalio 18 d. –... 27. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje... 28. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje... 29. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies,... 30. III.... 31. Pareiškėjas A. D. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 153-155) prašo priteisti... 32. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas priteisė... 33. Pareiškėjas taip pat vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 34. Teisėjų kolegija... 35. IV.... 36. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. D.... 37. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,... 38. Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu... 39. Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų... 40. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad... 41. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas... 42. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, daliai... 43. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas... 44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai taikė... 45. Teisėjų kolegija, vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus, visų pirma... 46. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama... 47. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčui aktualus Lietuvos... 48. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja... 49. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog CK 1.125 straipsnio 1... 50. Pažymėtina, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas... 51. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas,... 52. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad nurodytas ieškinio senaties pradžios... 53. Toks požiūris į ieškinio senatį atsispindi ir EŽTT praktikoje. Šiuo... 54. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo pateiktą skundą, pažymi,... 55. Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais neteisėtais veiksmais, kai jis... 56. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad EŽTT yra pabrėžęs,... 57. Atitinkamai, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas skundu siekia, kad jam... 58. Vertinant nurodytą aspektą dėl pirmiau minėtų neteisėtų veiksmų ir... 59. Kiek tai susiję su ieškinio senaties termino atnaujinimu, teisėjų kolegija... 60. Pažymėtina, jog pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su... 61. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad reikalavimas, pareikštas praleidus... 62. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos... 63. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių... 64. Įvertinusi pirmiau nurodytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, kad... 65. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo įvardintus Lukiškių... 66. Pasisakydama nurodytu aspektu teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo... 67. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad... 68. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų... 69. Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad... 70. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo... 71. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui... 72. Vertinant pateiktus dokumentus matyti, kad pareiškėjui 2006 m. spalio 24 d.... 73. EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos... 74. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų... 75. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 76. pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 77. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo... 78. Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 79. Nutartis neskundžiama....