Byla 2K-323/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos, sekretoriaujant D. Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui A. Kuzminskui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. gynėjo kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteista pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

2Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis, kuria nuteistosios D. S. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

4D. S. nuteista už tai, kad ji 2004 m. gruodžio 21 d., apie 19. 30 val., prie įėjimo į Montessori vaikų darželį – mokyklą „Žiburėlis“, esantį Kaune, Verkių g. 36, supykusi dėl, jos nuomone, netinkamo nepilnamečio H. G., gim. 1995 m., elgesio su jos nepilnamete dukra G., spyrė jam vieną kartą į nugarą, kas sukėlė nukentėjusiajam psichikos sveikatos sutrikimą – potrauminį stresą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą.

5Kasaciniu skundu nuteistosios gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartį, objektyviai nustatytą D. S. veiką kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. nuosprendį, atleisti D. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylą nutraukti. Šį prašymą kasatorius motyvuoja tuo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Kasatorius skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme D. S. buvo kaltinama tuo, kad, spirdama nukentėjusiajam vieną kartą į nugarą, padarė jam stuburo juosmens dalies, kairės pusės sumušimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Anot kasatoriaus, šis kaltinimas buvo grindžiamas specialisto išvada Nr. G 916/05 (02) ir papildoma specialisto išvada Nr. G 77-916/05 (02), kuriose buvo nurodomas tik fizinės sveikatos sutrikdymas, o 2005 m. liepos 19 d. atliktos teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės akto Nr. 208/2005 išvados kaltinime nebuvo nurodytos. Be to, nuteistosios D. S. gynėjas skunde tvirtina, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiojo H. G. motinos – nukentėjusiosios Z. G. prašymu buvo paskirta ir 2005 m. gruodžio 20 d. – 2006 m. kovo 24 d. laikotarpiu atlikta teismo medicininė ekspertizė, kurios akte Nr. EKG 25 (168/06 (01) konstatuota, kad minėtose specialisto išvadose H. G. sveikatos sutrikdymas nesunkiu kvalifikuotas nepagrįstai, nes jam padarytas sveikatos sutrikdymas yra nežymus. Gynėjas skunde teigia, kad 2006 m. liepos 4 d. prokuroro prašymu pakeistas kaltinimas grindžiamas vien tik teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės akto Nr. 208/2005 išvadomis, kurios ankstesniame kaltinime apskritai nebuvo nurodytos. Anot gynėjo, šis aktas negalėjo būti vertinamas kaip įrodymas ir tapti kaltinimo pagrindu, nes jis neatitinka tokiems dokumentams keliamų reikalavimų: jame nėra nurodyti jokie ekspertams pateikti klausimai, todėl neaišku, į kokius klausimus atsakant buvo padaryta išvada. Šiuos teiginius, anot gynėjo, patvirtino ir teisme apklaustas vienas iš ekspertizės aktą pasirašiusių ekspertų – S. S. Kasatoriaus nuomone, gynybos prašymas paskirti pakartotinę teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę, pavedant ją atlikti Vilniaus teismo psichiatrijos komisijai, pirmosios instancijos teismo nepagrįstai buvo atmestas, tuo suvaržant įstatymo garantuotas kaltinamojo teises, ir tai sutrukdė teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Anot kasatoriaus, pakartotinės ekspertizės neskyrimas, kai objektyviai nustatytos aplinkybės rodė tai esant būtina, laikytinas BPK 7 straipsnio nuostatų nesilaikymu. Nuteistosios gynėjas mano, kad objektyviai nustatyta D. S. veika dėl nurodytų priežasčių turėjo būti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Kasatorius skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas gynybos prašymą atleisti D. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduojant R. V., atmetė nepagrįstai. Šį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad kaltinamoji nukentėjusiajam žalos neatlygino, nėra duomenų, kad ji realiai dėl žalos atlyginimo būtų su nukentėjusiaisiais susitarusi, pats laiduotojas į teismą neatvyko ir negalima nustatyti, ar jis yra vertas teismo pasitikėjimo asmuo. Gynėjas skunde teigia, kad teismo išvada dėl žalos neatlyginimo nepagrįsta dėl to, kad: nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme joks ieškinys nebuvo pareikštas; nukentėjusioji Z. G. pirmosios instancijos teismo paprašyta nurodyti jai padarytos žalos dydį, tai padaryti atsisakė, motyvuodama tuo, kad ji šiuo metu negali nei nurodyti padarytos žalos dydžio, nei tartis dėl jos atlyginimo, nes nėra surinkusi visų reikiamų dokumentų, ir paaiškino, kad nori šį klausimą spręsti civilinio proceso tvarka; D. S. visuomet nuosekliai teigė esanti pasiruošusi atlyginti žalą, kai tik bus nurodytas jos dydis, t. y. įsipareigojo padarytą žalą atlyginti. Teismo išvados dėl laiduotojo, kasatoriaus nuomone, nepagrįstos todėl, kad pirmosios instancijos teismas niekuomet nekėlė klausimo dėl laiduotojos dalyvavimo, nagrinėjant bylą, nekvietė jos apklausai, nors ši dalyvavo beveik visuose teismo posėdžiuose. Gynėjo nuomone, atsižvelgus į paminėtas aplinkybes ir į tai, kad baudžiamasis įstatymas kaip vieną iš sąlygų, atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, numato įsipareigojimą atlyginti padarytą žalą, o ne realų susitarimą su nukentėjusiaisiais dėl žalos atlyginimo, kad D. S. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę, gailėjosi ir įsipareigojo atlyginti žalą, kai tik bus nurodytas jos dydis, teismas nepagrįstai atmetė prašymą atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes buvo įvykdyti visi BK 40 straipsnyje numatyti reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas, gynėjo nuomone, nepagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

6Kasacinis skundas atmestinas.

7Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo

8Skundžiamų teismų sprendimų turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes aptariama BK specialiosios dalies norma pritaikyta tinkamai. Byloje nustatyta, kad nuteistoji D. S. tyčia nesunkiai sutrikdė mažamečio H. G. sveikatą. Todėl ši jos nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Ginčydamas įstatymo pritaikymo tinkamumą kasatorius skunde tvirtina, kad teismas netinkamai nustatė nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas netikrina faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo, nes BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, jog kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius (nutartis) tik teisės taikymo aspektu. Todėl teismo nustatytų aplinkybių neigimas negali būti pagrindu naikinti ar keisti apskųstus teismų sprendimus, išnagrinėjus bylą kasacine tvarka.

9Dėl BK 40 straipsnio taikymo

10Kasatorius skunde tvirtina, kad aptariama BK bendrosios dalies norma liko nepritaikyta nepaisant to, kad pagrindas ją pritaikyti buvo nustatytas. Tokiam teiginiui pasitvirtinus, reikštų, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai. Tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamas nuteistosios D. S. gynėjo kasacinio skundo teiginys neatitinka nei bylos medžiagos, nei BK 40 straipsnio turinio. BK VI skyrius reglamentuoja įvairius atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus. Kasatorius skunde akcentuoja nuteistosios D. S. geranoriškumą, jos siekį atlyginti žalą, susitaikyti su nukentėjusiaisiais, tačiau neprašo taikyti jo ginamajai BK 38 straipsnio nuostatų, nes nukentėjusieji taikytis nesutinka. Susiklosčius tokiai situacijai, dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, joje atsirado prašymas taikyti D. S. BK 40 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 38 ir 40 straipsniai numato labai panašias asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas. Tačiau pirmojoje iš aptariamų normų akcentuojamas šalių susitaikymas, o antrojoje – laidavimas. Iš BK 40 straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui būtų akivaizdi (tai tėvai, artimieji giminaičiai...). Byloje yra D. S. darbovietės direktorės R. V. įsipareigojimas laiduoti už ją be užstato. Įvertinus tai, kad nusikaltimas, už kurį D. S. nuteista, niekaip nesusijęs su jos darbine veikla, nesant jokių duomenų apie kokius nors laiduotojos ir kaltininkės asmeninius ryšius, tas įsipareigojimas kelia abejonę laiduotojos galimybe daryti teigiamą įtaką kaltininkei. Tokia situacija prieštarauja BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimams, kad laiduotoju gali būti tik teismo pasitikėjimo vertas asmuo. Jau vien dėl šios priežasties D. S. BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės negalėjo būti atleista. Todėl ta aplinkybė, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai akcentavo žalos neatlyginimą, laiduotojos neatvykimą į teismo posėdį (apeliacinės instancijos teismas – dar ir tik dalinį kaltės pripažinimą), o ne laiduotojos nepatikimumą, nereiškia, kad BK 40 straipsnio nuostatos buvo išaiškintos netinkamai, t. y. kad netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

11Dėl kasacinio skundo argumentų apie esminius BPK reikalavimų pažeidimus

12Tvirtindamas, kad buvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, kasatorius skunde nenurodo, nei kurių normų reikalavimai buvo apžeisti, nei kaip tai buvo padaryta. D. S. gynėjas konkrečiai pamini tik BPK 7 straipsnį ir teigia, kad jo nuostatos buvo pažeistos atsisakant patenkinti gynybos prašymą paskirti pakartotinę teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad prašymo atmetimas nereiškia BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo pažeidimo. Tas principas būtų pažeistas tuomet, jai kuriai nors iš šalių teismas sudarytų kokias nors kliūtis prašymus pateikti. Apie tokias kliūtis kasatorius skunde net neužsimena. Kasaciniame skunde gana išsamiai aptariamas D. S. pareikštas pradinis kaltinimas, teisme pakeistas kaltinimas, analizuojami įrodymai, kuriais vienas ir kitas kaltinimai buvo grindžiami. Iš kasacinio skundo turinio galima spręsti, kad nuteistosios D. S. gynėjas turi teismui tam tikrų priekaištų dėl kaltinimo keitimo ir jo pagrindimo, tačiau kasatorius skunde netvirtina, kad pakeičiant kaltinimą buvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokiam teiginiui neduoda pagrindo nei teismo posėdžio protokolo duomenys, nei kita bylos medžiaga: prokuroro prašymas pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis (būtent, pakeisti D. S. sukeltų pasekmių pobūdį) buvo suformuluotas raštu; kaltinamoji ir jos gynėjas neprašė pertraukos gynybai nuo pakeisto kaltinimo pasirengti. Kasatorius skunde kritikuoja ir teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktą Nr. 208/2005 tvirtindamas, kad šis aktas negalėjo būti vertinamas kaip įrodymas ir tapti kaltinimo pagrindu. Tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir šiuo atveju kasatorius skunde nenurodo, kurios BPK normos reikalavimai buvo pažeisti ir kodėl tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad tą patį aptariamo ekspertizės akto trūkumą (tai, kad jame nėra nurodyti ekspertams pateikti klausimai) nuteistosios D. S. gynėjas buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tą trūkumą teisingai įvertino kaip neesminį BPK pažeidimą, nes bylos duomenys patvirtina, kad ekspertams ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje suformuluoti klausimai buvo žinomi, o atsakymų turinys ir jų numeracija patvirtina, kad ekspertai atsakė būtent į teismo jiems užduotus klausimus.

13Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, jog naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistosios D. S. gynėjo kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

14Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

15Nuteistosios D. S. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai