Byla 1A-145-557/2016

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Editos Lapinskienės, sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei, dalyvaujant prokurorui Valdui Grabauskui, gynėjui Viliui Masiuliui, civilinio ieškovo UAB „( - )“ įgaliotajam atstovui adv. Piotrui Orlovui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. ir jo gynėjo V. Masiulio apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (376,66 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 3 mėn. terminą įmokos sumokėjimui. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2015-05-01 iki 2015-05-02.

2Nuosprendžiu solidariai iš L. P. ir UAB „( - )“ priteista UAB „( - )“ naudai 40355,77 Eur skola, 1270,68 Eur palūkanos pagal įstatymą, procesinės 6 proc. metinės palūkanos nuo priteistos 41626,45 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pripažinta proceso išlaidomis ir priteista iš L. P. UAB „( - )“ naudai 500 Eur atstovo išlaidoms padengti.

3Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Nustatė

4L. P. nuteistas už tai, kad nuo 2012-05-24 būdamas UAB „( - )“, įmonės kodas 302708136, registruotos adresu Marijampolės sav., Marijampolės m., ( - ), direktoriumi, turėdamas tikslą savo naudai apgaule įgyti svetimą turtą, iš anksto žinodamas, kad sutarties sąlygų su UAB „( - )“ dėl krovininių automobilių pirkimo išsimokėtinai nevykdys, pasinaudodamas UAB „( - )“, kurios direktoriumi buvo, apgaule užvaldant UAB „( - )“ turtą jis, atstovaudamas UAB „( - )“, 2012-05-25 UAB „( - )“ biure, adresu ( - ), Tauragės rajone, su UAB „( - )“, atstovaujama direktoriaus V. P., pasirašė pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. 2012-01 dėl krovininio automobilio RENAULT PREMIUM, valstybiniai numeriai ( - ) pirkimo išsimokėtinai ir pirkimo-pardavimo išsimokėtinai per penkis mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos, ir sutartį Nr. 2012-02 dėl krovininio automobilio RENAULT MAGNUM, valstybiniai numeriai ( - ) pirkimo išsimokėtinai per penkis mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos, ko pasekoje 2012-05-25 pagal 2012-05-25 sutartis Nr. 2012-01 ir Nr. 2012-02 L. P., kaip UAB „( - )“ direktorius, priėmė krovininį automobilį RENAULT PREMIUM, valstybiniai numeriai ( - ) kainuojantį 20418,21 eurų (70500 Lt), ir krovininį automobilį RENAULT MAGNUM, valstybiniai numeriai ( - ) kainuojantį 21937,56 eurų (75746 Lt). Gavęs minėtus krovininius automobilius, L. P. per sutartyse Nr. 2012-01 ir Nr. 2012-02 numatytus terminus su „( - )“ už juos neatsiskaitė, krovininio automobilio RENAULT PREMIUM, valstybiniai numeriai ( - ) kainuojančio 20418,21 eurų (70500 Lt), ir krovininio automobilio RENAULT MAGNUM, valstybiniai numeriai ( - ) kainuojančio 21937,56 eurų (75746 Lt), UAB „( - )“ negrąžino, tuo padarė UAB „( - )“ 42355,77 eurų (146246 Lt) turtinę žalą.

5Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti L. P. atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad apylinkės teismas netinka pritaikė baudžiamąjį įstatymą, L. P. veika be pagrindo buvo kvalifikuota kaip nusikalstama, tokiu būdu buvo paneigtas baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio, principas. Nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, kurių pirmosios instancijos teismas nepašalino ir netgi nebandė šalinti, tačiau tokias nepašalintas prielaidas traktavo apelianto nenaudai. Taip pat mano, jog skundžiamas nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra paremtas visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu bei vertinimu. Apeliantai mano, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus bei byloje susiklosčiusias aplinkybes, be to, nukrypo nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose, o tai savo ruožtu sukliudė pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

6Pasisakydami dėl nepagristo nuteisimo pagal BK 182 str. 2 d., nurodo, kad ši straipsnio dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Nurodo, kad objektyviai kvalifikuotas sukčiavimas pasireiškia svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimu, išvengimu turtinės prievolės arba jos panaikinimu panaudojant apgaulę. Taigi esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra tas, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2013). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo.

7Pirmosios instancijos teismas prieš civilinį ieškovą UAB „( - )“ panaudotos apgaulės turinį atskleidė taip: kaltinamasis L. P. svetimą turtą įgijo panaudojęs apgaulę. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė piktnaudžiavimu civilinio ieškovo UAB „( - )“ atstovo direktoriaus pasitikėjimu, suklaidinant dėl ketinimų įvykdyti sutartį. Suklaidintas dėl kaltinamojo ketinimų įvykdyti sutartis, civilinio ieškovo UAB „( - )“ atstovas perdavė UAB „( - )“ didelės vertės krovininius automobilius UAB „( - )“ ir tikėjosi, kad turtą gavęs asmuo UAB „ ( - )“ vykdys įsipareigojimus pagal 2012-05-25 pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis Nr. 2012-02, Nr. 2012-01 sumokėti turto vertę atitinkančią pinigų sumą dalimis nustatytais terminais. Kaltinamojo L. P. naudota apgaulė buvo esminė UAB „( - )“ direktoriaus apsisprendimui sudaryti sandorius ir perduoti bendrovės turtą. Kaltinamojo panaudota apgaulė buvo pakankama, kad įveiktų bent minimalų rūpestingo ir apdairaus nukentėjusiojo elgesio lygį. Taigi pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog L. P. prieš civilinį ieškovą UAB „( - )“ panaudota apgaulė pasireiškė viena iš apgaulės formų – piktnaudžiavimu pasitikėjimu. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis kategoriškai nesutinka, kadangi apkaltinamajame nuosprendyje yra pateikiami labai lakoniški ir nepakankami motyvai, kurie neatitinka bylos aplinkybių ir/arba paremti proceso prasme duomenimis, kurie neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų.

8Teismų praktikoje piktnaudžiavimas pasitikėjimu konstatuojamas tuomet, kai kaltininkas BK 182 str. nurodytas nusikalstamas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2014, 2K-152/2015). Pažymi, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą, turtinę teisę. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-7-255/2012). Taigi piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 str. numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Šiuo atveju, sprendžiant dėl kaltininko patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 str. už sukčiavimą, svarbu nustatyti, kad apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu buvo esminė, t. y. lėmė UAB „( - )“ direktoriaus apsisprendimą perduoti L. P. turtą, taip pat ir tai, kad dėl L. P. elgesio civilinio ieškovo pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo esmingai pasunkintas ar apskritai tapo neįmanomas. Byloje esantys duomenys (kaltinamojo L. P. ir liudytojo UAB „( - )“ direktoriaus V. P. parodymai, kiti duomenys) patvirtina, jog 2012 m. nuteistasis ir jo žmona K. P. iš juridinio asmens UAB „( - )“, kuris teikia įmonių steigimo ir buhalterinės apskaitos paslaugas, įsigijo įmonę UAB „( - )“, turėdami tikslą teikti krovinių pervežimo paslaugas. Įsigytos įmonės vienintele akcininke tapo kaltinamojo žmona, o apeliantas 2012-05-24 buvo paskirtas šios įmonės direktoriumi. Pažymėtina, jog dar prieš įsigyjant UAB „( - )“ apeliantas, turėdamas verslo planą ir siekdamas iš anksto pasiruošti naujos ūkinės – komercinės veiklos vykdymui, ieškojo krovinių automobilių, kuriuos norėjo įsigyti. Internetiniame skelbimų portale www.autoplius.lt apeliantas rado skelbimą, kuriame buvo nurodoma, jog UAB „( - )“ pardavinėja krovinius automobilius, vilkikus. Taigi, L. P. dar prieš tapdamas UAB „( - )“ direktoriumi, vieną kartą buvo susitikęs su UAB „( - )“ atstovu, apžiūrėjo parduodamas transporto priemones, aptarė jų įsigijimo sąlygas. Būtina pažymėti, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog L. P. ir UAB „( - )“ direktorius buvo iš matymo ar artimai pažįstami asmenys, juos siejo asmeniniai, tarnybiniai ar tarpusavio ryšiai. Kitą savaitę po transporto priemonių apžiūros apeliantas galutiniai susitvarkė UAB „( - )“ registravimo dokumentus, ir tapęs šios įmonės direktoriumi, įgijo teisę atstovauti įmonę santykiuose su trečiaisiais asmenimis bei įmonės vardu sudarinėti sutartis. Šiuo pagrindu 2012-05-25 tarp UAB „( - )“, atstovaujamos direktoriaus L. P., ir UAB „( - )“, atstovaujamos direktoriaus V. P., buvo sudarytos dvi pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartys: Nr. 2012-01 dėl krovininio automobilio Renault Premium, valst. Nr. ( - ) identifikavimo Nr. ( - ), pirkimo išsimokėtinai už 70500 Lt ir Nr. 2012-02 dėl krovininio automobilio Renault Magnum, valst. Nr. ( - ) identifikavimo Nr. ( - ), pirkimo išsimokėtinai už 75746 Lt (toliau - Sutartys).

9Bylos duomenimis ir civilinio ieškovo atstovo parodymais neginčijamai patvirtinta, jog dar iki Sutarčių sudarymo, L. P. informavo ir pranešė UAB „( - )“ direktoriui, jog UAB „( - )“ yra nesenai įsteigta ir dar faktiškai veiklos nevykdanti įmonė. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šių aplinkybių nevertino ir dėl jų motyvuojamoje dalyje iš viso nepasisakė, o darė prieštaringą išvadą, jog apeliantas panaudojo apgaulę, kuri buvo esminė UAB „( - )“ direktoriaus apsisprendimui sudaryti Sutartis. Akivaizdu, jog UAB „( - )“ direktoriui, kaip verslininkui, ilgą laiką užsiimančiam naudotų transporto priemonių prekyba ir remontu, jau iki sandorio sudarymo buvo aiškiai žinoma ir suprantama, jog UAB „( - )“ apyvartinių lėšų neturi ir faktiškai jokia veikla įmonėje dar nėra pradėta vykdyti, o tuo pačiu turėjo būti suvokiama ir verslo rizika, susijusi su šių Sutarčių sudarymu bei vykdymu. Nepaisant to, kad 2012-05-25 pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartis vienašališkai parengė pati UAB „( - )“ (civilinis ieškovas), tačiau šiose sutartyse nebuvo numatytas nei pradinio įnašo sumokėjimas, nei sutarties vykdymo saugikliai, pvz. laidavimas, garantas ar įkeitimas. Pabrėžtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog L. P. prieš UAB „( - )“ direktorių panaudojo apgaulę (pvz. teigė, jog ką tik įsteigta įmonė turi daug turto, apyvartinių lėšų ir sėkmingai vykdo ūkinę – komercinę veiklą), priešingai, apeliantas, kaip juridinio asmens atstovas, dar prieš Sutarčių sudarymą kontrahentą informavo apie esmines aplinkybes, t. y. apie tai, kad UAB „( - )“ nesenai įsteigta įmonė, kuri tik ateityje planuoja vykdyti ūkinę – komercinę veiklą, bei atskleidė įmonės finansinę situaciją, tačiau civilinis ieškovas, įvertinęs galimą verslo riziką, pats sutiko sudaryti Sutartis. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu teismų praktikoje ne visada pripažintinas sukčiavimu. Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra pagrindo ar logiško paaiškinimo (Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose apžvalga Nr. AB-36-1).

10Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio nėra aišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas priėjo prieštaringos išvados, jog L. P. tariama apgaulė pasireiškė piktnaudžiavimu civilinio ieškovo UAB „( - )“ atstovo direktoriaus pasitikėjimu, suklaidinant dėl ketinimų įvykdyti sutartį, ypač turint omenyje tai, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad L. P. ir UAB „( - )“ direktorius buvo iš matymo ar artimai pažįstami asmenys, juos siejo asmeniniai, tarnybiniai ar tarpusavio ryšiai. Apeliantų vertinimu, piktnaudžiavimas pasitikėjimu iš viso nėra galimas tokiose situacijose, kuomet du nepažįstami ir anksčiau niekuomet nebendradarbiavę verslo subjektai sudaro vienkartinį sandorį. Taigi nei pats apeliantas, nei jo veiksmai negalėjo ir neturėjo jokios lemiamos įtakos civilinio ieškovo direktoriaus apsisprendimui sudaryti Sutartis. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokių faktinių duomenų ar juo labiau prielaidų konstatuoti tariamai L. P. prieš UAB „( - )“ direktorių panaudotos apgaulės formos – piktnaudžiavimo pasitikėjimu, kadangi tokia apgaulės forma yra galima tik tada, kai kaltininkas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio pasitikėjimo santykiais, kurie šiuo atveju ne tik kad nebuvo nustatyti, bet ir niekada nesiejo nuteistojo ir civilinio ieškovo atstovo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 84/2014, 2K-152/2015).

11Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje pacituota BK 182 str. 2 d. dispozicija, tačiau tokia dispozicija niekaip nesusieta su nuteistojo veiksmais ir byloje surinktais duomenimis. Pažymi, kad įrodinėjant veiką pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį, kaltinančioji pusė privalėjo įrodyti realų svetimo turto įgijimą kaltinamojo naudai, t. y. kokiu būdu L. P. savo naudai įgijo UAB „( - )“ turtą, kaip jį pradėjo valdyti kaip savo turtą. Teismų praktikoje konstatuota, kad svetimo turto įgijimas – tai kilnojamojo ar nekilnojamojo daikto, taip pat pinigų ar vertybinių popierių įgijimas panaudojant apgaulę. Šiuo atveju 2012-05-25 Sutartys buvo sudarytos tarp dviejų juridinių asmenų, t. y. iš vienos pusės UAB „( - )“, atstovaujamos direktoriaus L. P., iš kitos – UAB „( - )“, atstovaujamos direktoriaus V. P.. Pagal Sutarčių 1.2. p. nuosavybės teisė į parduodamas transporto priemones išlieka pardavėjui UAB „( - )“ tol, kol UAB „( - )“ nesumoka visos Sutartyse nurodytos kainos. Sutarties šalys 2012-05-25 nuvyko į VĮ „Regitra“ ir UAB „( - )“ buvo įrašyta kaip transporto priemonių naudotoja, o UAB „( - )“ liko jų savininke. Taigi, teisę naudotis pagal Sutartis perduotomis transporto priemones įgijo ne nuteistasis L. P., o UAB „( - )“. L. P. nei kaip fizinis asmuo, nei kaip UAB „( - )“ direktorius savo naudai objektyviai negalėjo įgyti ir užvaldyti svetimo UAB „( - )“ turto, kadangi minėtos transporto priemonės Sutartimis nebuvo perduotos asmeniškai L. P.. Sutarčių sudarymo metu nuteistasis L. P. veikė tik kaip juridinio asmens atstovas, o UAB „( - )“ perduoto turto naudotoju tapo UAB „( - )“. Remiantis aukščiau išdėstytu, tampa akivaizdu, jog nuteistasis L. P., nebūdamas tarp UAB „( - )“ ir UAB „( - )“ sudarytų Sutarčių šalimi, negalėjo savo naudai įgyti didelės vertės svetimo turto. Taigi iš skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio motyvų apeliantams nėra aišku, kokiu būdu L. P. savo naudai įgijo didelės vertės transporto priemones, kurios pagal Sutartis buvo perduotos naudoti UAB „( - )“. Šioje baudžiamoje byloje nebuvo surinkta tokio faktinių aplinkybių viseto, kuris leistų pirmosios instancijos teismui konstatuoti BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – svetimo turto pasisavinimą nuteistojo L. P. naudai, o tuo pačiu ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

12Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai kritiškai vertino L. P. poziciją, jog jis tikėjosi gauti iš krovinių pervežimų vidaus ir tarptautiniais maršrutais veiklos pajamų bei sumokėti įmokas dalimis per 5 mėnesius, taip pat L. P. neveikė skubiai, dėl licencijos gavimo kreipėsi tik 2012-07-05, kai tuo tarpu pirmąją įmoką įmonė turėjo atlikti iki 2012-06-24. Apeliantų vertimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos, nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, paremtos prielaidomis, pažeidžiančios in dubio pro reo principą ir neįrodo, kad L. P. veikoje yra BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimų požymių. Pažymi, jog L. P. ir K. P. įsigijo įmonę UAB „( - )“, turėdami tikslą teikti krovinių pervežimo paslaugas. Sudarius Sutartis su UAB „( - )“, į UAB „( - )“ buvo įdarbinta darbuotoja, kuri, turėdama reikalingą kvalifikaciją, t. y. vežėjo transporto vadybininko profesinės kompetencijos pažymėjimą, galėjo gauti krovinių pervežimo licenciją. Be to, krovinių pervežimo licencijos gavimui buvo būtina turėti automobilių stovėjimo aikštelę ir vežėjo valdymo centrą, šiuo tikslu nuo 2012-06-13 UAB „( - )“ buveinės adresas buvo pakeistas į ( - ), Marijampolė, kuriame yra automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau faktinė įmonės buveinė liko nepakitusi. Surinkus visus reikalingus dokumentus ir atlikus kitus veiksmus, būtinus krovinių pervežimo licencijos gavimui, 2012-07-05 L. P. kreipėsi į Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Kaimo regiono departamentą dėl Licencijos ir jos kopijų transporto priemonėms, kurių valstybinis numeris ( - ) ir ( - ) išdavimo. 2012-07-09 d. UAB „( - )“ buvo išduota Bendrijos licencija vežti krovinius. Laiko akivaizdžiu, jog L. P. atlikto eilę veiksmų ir siekė gauti visus reikiamus dokumentus ir leidimus tam, kad jo vadovaujama bendrovė galėtų visiškai legaliai ir teisėtai verstis ūkine – komercine veikla. Šios aplinkybės, susijusios su apelianto veiksmais kreipiantis į kompetentingas valstybės institucijas dėl licencijų išdavimo, ir byloje esantys duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo prielaidas, jog L. P. neva turėjo tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, iš anksto žinodamas, kad sutarties sąlygų nevykdys. Aplinkybė, jog apeliantas iškart po Sutarčių sudarymo neturėjo piniginių lėšų įsigyti puspriekabių, yra išimtinai susijusi tik su verslo rizika. Galiausiai akcentuotina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuojama, jog norint veiką, pasireiškusią susitarimo ar sutarties sąlygų nevykdymu, pripažinti nusikaltimu, nepakanka vien tik pinigų nesumokėjimo ar mažesnės pinigų sumos sumokėjimo fakto, taip pat tik paties ketinimo nemokėti už daiktą, jei ketinimas nelydimas apgaulės, esmingai pasunkinančios pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-27-746/2015). Pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo aplinkybę, susijusią su 16316,85 Lt gavimo į UAB „( - )“ banko sąskaitą ir jos išgryninimu Vokietijos bankomatuose. Teismo posėdžio metu L. P. paaiškino, jog jam su šeima išvykus į Vokietiją, jis užsiėmė automobilių prekyba – pagal užsakymą Vokietijoje ieškodavo transporto priemonių, jas apžiūrėdavo, iš pirkėjo gavęs pinigus transporto priemonės pirkimui, už jas sumokėdavo ir išsiųsdavo į Lietuvą. Taigi į UAB „( - )“ banko sąskaitą pervesta 16316,85 Lt suma buvo skirta prekės (transporto priemonės) įsigijimui, kurią pervedė trečiasis asmuo, tai reiškia, jog pervesti pinigai buvo tiksliniai, t. y. skirti nupirkti konkrečią prekę. Akivaizdu, jog nuteistasis neturėjo jokios teisės iš trečiojo asmens gautų pinigų savavališkai panaudoti daliniam Sutarčių vykdymui ar puspriekabės įsigijimui. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepaneigė L. P. teismo posėdžio metu duotų parodymų, darė prieštaringas išvadas ir klaidingai interpretavo 16 316,85 Lt sumos gavimo faktą apelianto nenaudai.

13Pasisakydami dėl civilinio ieškovo UAB „( - )“ galimybės pažeistą teisę atkurti civilinio proceso tvarka, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad UAB „( - )“ po Sutarčių sudarymo nepranešęs civiliniam Ieškovui pakeitė buveinės adresą ir nuteistasis L. P. 2012 m. rugsėjo mėn. išvyko į Vokietiją, kur nedeklaravo gyvenamosios vietos, visiškai nepagrįstai laikė, kad civilinio ieškovo UAB „( - )“ pažeistos teisės atkūrimas apsunkinamas civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikišimo, ir būtent tai kaltinamojo veiką daro nusikalstama. Pažymi, kad krovinių pervežimo licencijos gavimui buvo būtina turėti automobilių stovėjimo aikštelę ir vežėjo valdymo centrą, šiuo tikslu nuo 2012-06-13 d. UAB „( - )“ buveinės adresas buvo pakeistas į ( - ), Marijampolė, tačiau faktinė įmonės buveinė liko nepakitusi. Nors apeliantas, kaip UAB „( - )“ direktorius, civiliniam ieškovui nepranešė apie bendrovės buveinės adreso pasikeitimą, tačiau šie duomenys buvo viešai skelbiami tiek internete (pvz. www.rekvizitai.lt ir panašaus pobūdžio tinklalapiuose), tiek ir VĮ Registrų centro juridinių asmenų registre. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog UAB „( - )“ buveinės adreso pakeitimas ir šios aplinkybės nepranešimas civiliniam ieškovui kokiu nors būdų apribojo UAB „( - )“ galimybes savo pažeistas teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis ar esmingai apsunkino pažeistų teisių gynimo būdą, juo labiau, kad ir pats civilinio ieškovo direktorius teismo posėdžio metu ne kartą pripažino, jog UAB „( - )“ nesiuntė jokių reagavimo laiškų, priminimų dėl automobilių išmokėjimo nevykdymo UAB „( - )“, nesinaudojo galimybe ginti savo pažeistas teises civiline tvarka. Pažymi, jog įmonės buveinės adreso pakeitimas galėjo įtakoti tik civilinės bylos teismingumo klausimą, kadangi juridiniam asmeniui ieškinys pareiškiamas pagal juridinio asmens buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre (CPK 29 str. 1 d.). Laiko akivaizdžiu, jog nėra jokio pagrindo išvadai, kad civilinio ieškovo atžvilgiu buvo sąmoningai sudaryta situacija, kad jis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas.

14Nurodo, kad CK 2.33 str. reglamentuota juridinio asmens sąvoka - juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Taigi šioje normoje nustatyta, kad juridinis asmuo yra savarankiškas teisės subjektas materialiuoju teisiniu, tiek procesiniu teisiniu apsektu. CK 2.81 str. 1 d. nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą (CK 2.82 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, apeliantas L. P. nuo 2012-05-25 ėjo UAB „( - )“ vienasmenio valdymo organo - direktoriaus - pareigas ir, kaip minėto juridinio asmens atstovas, UAB „( - )“ vardu sudarė Sutartis. Tačiau skundžiame apkaltinamajame nuosprendyje kaltinamasis L. P. yra visiškai nepagrįstai sutapatinamas su juridiniu asmeniu, būtent kuris ir prisiėmė teises bei pareigas pagal su civiliniu ieškovu sudarytas Sutartis. Iš pirmiau nurodytų aplinkybių seka, jog L. P. nei kaip fizinis asmuo, nei kaip UAB „( - )“ atstovas neturėjo jokios įstatyminės pareigos pranešti UAB „( - )“ apie išvykimą į Vokietiją. Net ir po Sutarčių sudarymo L. P. nevengė bendrauti telefoninio ryšio priemonėmis su UAB „( - )“ darbuotojais. Be to, L. P., kaip fizinio asmens, atžvilgiu nebuvo taikyti jokie apribojimai, nebuvo pradėtų ikiteisminių tyrimų ar taikytų procesinių prievartos priemonių. Taigi, akivaizdu, jog pirmiau nurodytos aplinkybės negalėjo pasunkinti ir nepasukino civilinio ieškovo pažeistų teisių atkūrimo, juo labiau, kad ir pats civilinis ieškovas nedėjo absoliučiai jokių pastangų, kad jo pažeistos teisės būtų apgintas civilinio proceso tvarka.

15Pasisakydami dėl civilinio ieškovo atidumo ir rūpestingumo sudarant Sutartis, nurodo, kad teismų praktikoje taip pat atsižvelgiama į paties nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijusius su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013). Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius pirmiau nurodytų kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar nuteistojo L. P. veikoje yra sukčiavimo požymių, absoliučiai neįvertino ir paties civilinio ieškovo UAB „( - )“ direktoriaus asmenybės, t. y. tai, kad jo vadovaujama įmonė iki sutarčių sudarymo ilgą laiką (įmonė įsteigta 1998-05-11) vertėsi naudotų transporto priemonių (vilkikų, puspriekabių) prekyba ir remontu, ta aplinkybė, jog Sutarčių projektus parengė būtent civilinis ieškovas, taip pat įrodo, jog tokio pobūdžio sandoriai sudarant transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartis išsimokėtinai buvo pastovi ir nevienkartinė UAB „( - )“ verslo praktika. Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia teigti, jog civilinio ieškovo atstovas turėjo daug patirties ir buvo šios verslo srities profesionalas, ir dėl to suvokė ar bent turėjo ir galėjo suvokti sudaromų sutarčių riziką, ypač turint omenyje tai, jog apeliantas dar prieš sutarčių sudarymą atskleidė visas esmines aplinkybes apie UAB „( - )“ tik ateityje planuojamą vykdyti ūkinę – komercinę veiklą ir finansinę situaciją, tačiau nepaisydamas, to savanoriškai sudarė minėtas Sutartis.

16Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino ir civilinio ieškovo veiksmų po Sutarčių sudarymo ir suėjus jų vykdymo terminams. Civilinio ieškovo atstovas 2015 m. gruodžio 8 d. teismo posėdyje vykusios apklausos metu neginčijamai pripažino, jog UAB „( - )“ nesiuntė jokių reagavimo laiškų, priminimų dėl automobilių išmokėjimo nevykdymo UAB „( - )“. Jis nesinaudojo galimybe ginti savo pažeistas teises civiline tvarka, nors pirkimo - pardavimo sutartyse buvo numatyta atsakomybė už sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą. Tik 2014 m., t. y. praėjus 2 metams nuo Sutarčių sudarymo, įvykus UAB „( - )“ mokestiniam patikrinimui ir atsiradus prievolei už parduotus krovininius automobilius sumokėti PVM mokestį, civilinis ieškovas 2014-06-06 kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus apskrities VPK dėl UAB „( - )“ direktoriaus L. P. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 str. 2 d. Taigi, tik praėjus daugiau kaip 2 metams po Sutarčių sudarymo ir didelės vertės krovininių transporto priemonių perdavimo, civilinis ieškovas pradėjo ginti savo pažeistas teises. Apeliantai atkreipia dėmesį, jog šie civilinio ieškovo veiksmai buvo inicijuoti tik tuomet, kai pačiam atsirado mokestinė prievolė sumokėti PVM mokestį, tačiau iki tol jokie veiksmai nei civiline, nei baudžiamąja tvarka nebuvo atliekami. Remiantis aukščiau išdėstytu, laiko akivaizdžiu, jog pats civilinis ieškovas nebuvo atidus ir rūpestingas. Galiausiai, pirmosios instancijos teismas nevertino esminės aplinkybės – paties civilinio ieškovo UAB „( - )“ direktoriaus pozicijos dėl jo atžvilgiu tariamai panaudotos apgaulės. Pabrėžtina, jog civilinio ieškovo atstovas nei 2014-06-06 pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nei 2015-05-14 civiliniame ieškinyje, taip pat ir 2015-12-08 vykusio teisinamojo posėdžio metu nenurodė ir niekuomet neteigė, jog jo atžvilgiu buvo panaudota apgaulė. Taigi, iš principo, tokia civilinio ieškovo pozicija patvirtina, jog jo atžvilgiu nuteistasis L. P. niekuomet nenaudojo apgaulės ir jis nebuvo apgautas. Tačiau mano, kad tiek ir ši, tiek ir aukščiau nurodytos aplinkybės priimant pirmosios instancijos teismo nuosprendį liko visiškai nevertintos, o tai, savo ruožtu, sukliudė priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Be to, vien šių aplinkybių buvimas liudija pirmiausia apie civilinių, o ne baudžiamųjų teisinių santykių egzistavimą. Nurodo, kad vertinant pirmiau nurodytus argumentus, taip pat turėtų būti atsižvelgta ir į kasacinės instancijos teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotą poziciją šios kategorijos bylose, jog organizuojant verslą svarbią reikšmę turi pasitikėjimo partneriais ir ekonominės veiklos rizikos principai. Pasitikėjimo partneriu principas versle reiškia tikėjimą verslo partnerio sąžiningumu, jog šis vykdys verslą, suteikiantį abipusę naudą. Kartu ekonominės verslo rizikos principas siejamas su galimų nuostolių tikimybe arba pajamų praradimu, palyginus su verslo plane priimtu variantu. Verslas negali gyvuoti be rizikos, kuri atsiranda siekiant prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų, todėl konfliktinių situacijų tarp verslininkų sprendimas baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis gali būti konstatuojamas tik išimtiniais atvejais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013).

17Pasisakydami dėl tarp šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių nepagrįsto kriminalizavimo, apeliantai nurodo, kad pagal šioje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes tarp UAB „( - )“, atstovaujamo direktoriaus L. P., ir UAB „( - )“ sudarytų Sutarčių pagrindu atsirado pirkimo - pardavimo išsimokėtinai civiliniai teisiniai santykiai, kuriuose galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.), t. y. galimybė laisvai pasirinkti kontrahentą, civilinių teisinių santykių subjektams – fiziniams asmenims – verslininkams suprantant verslo santykių riziką bet kuriuo atveju. Taigi, vienai teisinio santykio šaliai turint pareigą, pareigos nevykdymas kitai teisinio santykio šaliai sukelia neigiamus padarinius ir ši įgyja teisę reikalauti satisfakcijos. CK 6.246 str. 1 d. reglamentuoja, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas), atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas ir viena iš būtinųjų taikymo sąlygų yra teisės pažeidimas. Tik šiuo atveju tai specifinis teisės pažeidimas – civilinės teisės pažeidimas (civilinio pobūdžio neteisėti veiksmai). Tačiau nagrinėjamoje byloje civilinis ieškovas savo pažeistų teisių net nebandė ginti civilinės teisės priemonėmis, nors tiek sudarytose Sutartyse, tiek ir Civiliniame kodekse tokia galimybė yra numatyta. Be to, civilinis ieškovas net nesvarstė galimybės atgauti perduotų krovininių automobilių, jam buvo reikalinga tik pinigai už parduotas transporto priemones. Apelianto vertinimu, tik tuo atveju, jeigu kitomis teisinės atsakomybės rūšimis nebūtų buvę įmanoma sureguliuoti tarp UAB „( - )“ ir UAB „( - )“ susiklosčiusių civilinių teisinių santykių, turėjo būti pereinama į baudžiamosios teisės sritį ir tik tokiu atveju galimas baudžiamasis persekiojimas, kadangi būtent tokia ir yra baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio), prigimtis. Tačiau nuteistojo L. P. atveju šio principo nebuvo paisoma. Tokia praktika, kada baudžiamoji teisė yra suvokiama, o baudžiamasis persekiojimas galimas tik dėl tokių nusižengimų ir nusikaltimų, kurie kelią pačią didžiausią žalą visuomenės ir valstybės interesams, yra plačiai pripažįstama ir taikoma Lietuvos Respublikos konstitucinėje jurisprudencijoje, tiek ir nacionalinių teismų praktikoje, nuosekliai formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Šiuo požiūriu klausimą dėl kitų teisinės atsakomybės rūšių bei baudžiamosios atsakomybės atribojimo plačiai aptarė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje Nr. 2K-7-85/2013, kuri konstatavo, kad svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas ir kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse yra suprantama kaip kraštutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turėtų būti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę - kriminalinę bausmę. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-409/2011).

18Apeliantų vertinimu, L. P. veika negali sudaryti nusikaltimo sudėties, be pagrindo kvalifikuota kaip nusikalstama pagal BK 182 str. 2 d. Toks teisinis santykis, už kurį apeliantas yra nuteistas, yra ne kas kita, kaip teisėtas civilinis teisinis sandoris, dėl kurio turi būti sprendžiama civilinio proceso tvarka, jis negali būti laikomas nei apsimestiniu (apgaulingu), nei kaip nors ypatingai pažeidžiančiu kieno nors kito, įskaitant ir civilinio ieškovo, interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartimi Nr. 2K-448/2010 išaiškino, jog prokuroras neturi kompetencijos vertinti susitarimo dalykus tarp atskirų civilinių sandorių šalių, kurie yra civilinės teisės subjektų susitarimo reikalas. Apibendrinant šį apeliacinio skundo motyvą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo veikas, dėl kurių buvo kaltinamas apeliantas, pripažino nusikalstamomis, kai tuo tarpu tokios veikos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties nesudaro. Baudžiamosios atsakomybės ir kitų atsakomybės rūšių neatribojimas pažeidė ir baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės poveikio priemonės, principą bei nukrypo nuo reikšmingos paminėtos teismų praktikos, nuosekliai formuojamos ir vienodinamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo.

19Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Civilinio ieškovo atstovas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

20Apeliacinis skundas tenkintinas.

21Iš nuteistojo L. P. ir jo gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo kategoriškai nesutinkama su L. P. nuteisimu pagal BK 182 str. 2 d. nurodant, kad tarp UAB „( - )“ ir UAB „( - )“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, L. P. ne sukčiavo, bet bandė užsiimti krovinių pervežimo verslu, tačiau šis bandymas nebuvo sėkmingas, dėl ko ir buvo nesumokėtos įmokos už automobilius ir pažeistos sutarties sąlygas. Apeliaciniu skundu taip pat kvestionuojami apkaltinamajame teismo nuosprendyje atskleisti sukčiavimo sudėties požymiai, apeliantų vertinimu, išaiškinti nukrypstant nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose, tvirtinama nuosprendį esant nepagrįstą ir nemotyvuotą, grįstą tik prielaidomis.

22BK 2 str. 4 d. nustato, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas, atitikti BPK 304-307 str. reikalavimus – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 str. 5 d.), atitinkančiais BPK 20 str. 1, 3 ir 4 d. nurodytus reikalavimus.

23Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. P. padarė BK 182 str. 2 d. nustatytą nusikalstamą veiką. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta, įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo išvados yra nepagrįstos, netinkamai motyvuotos ir neatitinka bylos aplinkybių, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis. Taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje žodis žodin perrašė tiek kaltinamojo L. P., tiek ir liudytojo V. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus ir kaltinamajame akte surašytus parodymus, nurodydamas, jog šie parodymai buvo duoti teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, tokiu būdu sukeldamas rimtų abejonių dėl savo sprendimo objektyvumo, padarė BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų pažeidimą. Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir pirmosios instancijos teismo padarytas nuosprendžio surašymo klaidas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-425/2012, 2K-246/2014, 2K-533-942/2015). Atsižvelgdamas į išvardintą, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, remiasi pirmosios instancijos teismo posėdyje duotais kaltinamojo ir liudytojo parodymais.

24Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaltinamasis L. P. parodė, kad savo kaltės nepripažįsta, neturėjo tikslo užvaldyti svetimą turtą. Vyko derybos dėl vilkikų pirkimo su UAB „( - )“. Užtruko licencijos gavimas. Esant sunkiai situacijai, išvyko į Vokietiją užsidirbti pinigų. Mašinos stovėjo jų kieme, jis mašinų nepasiėmė ir nei karto neišvažiavo iš teritorijos. Ketino su UAB „( - )“ vykdyti tarptautinius pervežimus. Jis su šeima turėjo nusipirkę įmonę UAB „( - )“, kurioje jis buvo direktoriumi. UAB „( - )“ veiklą vykdė apie metus. Ši įmonė užsiiminėjo geodeziniais darbais, tačiau turėjo daug skolų iš anksčiau, todėl nusprendė atidaryti naują įmonę UAB „( - )“. Su UAB „( - )“ nusprendė vykdyti pervežimą krovininiais automobiliais, nes UAB „( - )“ jau buvo pradėjusi tą veiklą, turėjo vieną vilkiką. UAB „( - )“ pirko jau įsteigtą iš juridinio asmens, jis direktoriumi tapo 2012-05-24. UAB „( - )“ surado tinklalapyje „autogidas.lt“, pasiskambino, atvyko į įmonę, pasitarė ir pasirašė sutartį, kai tuo metu dar nebuvo įmonės direktoriumi. Į UAB „( - )“ atvykęs buvo kartą, buvo derinta kaina, visų pinigų neturėjo, tai susitarė kad išmokės dalimis per 5 mėnesius iki 2012-10-25. Tikėjosi, kad iki to laiko turės pinigų iš įmonės veiklos. Kol įmonėje nebuvo transporto, negalėjo išsiimti licencijos. Ji buvo gauta 2012 m. liepos mėnesį, įmonėje veikla užstrigo, turėjo būti išnuomota teritorija, kurioje laikomos transporto priemonės. Pirmą įmoką žadėjo įmokėti iš įmonės veiklos pajamų iki 2012-06-24, kitų lėšų neturėjo, bet turėjo asmeninio turto, kurį siūlė įkeisti UAB „( - )“ vadovui. Sutartyse buvo numatytos sąlygos dėl kylančios atsakomybės nevykdant įsipareigojimų. Antrai įmokai 2012-07-24 dar neturėjo lėšų. Puspriekabes manė pirkti iš savo pinigų, tačiau negavo laiku paskolos jų pardavinėjamo namo dalies ( - )., Klaipėdoje, pirkėjas. Šį turtą vėliau pardavė, bet viskas užsitęsė. Trečią įmoką reikėjo sumokėti iki 2012-08-24, bet jis su šeima išvyko į Vokietiją, nes nepradėjo veiklos – užtruko licencijos gavimas, be to, nepavyko pardavus turtą įsigyti puspriekabių. Į banką nesikreipė. UAB „( - )“ vadovui neskambino, vadovas taip pat su juo nesusisiekė. Jis manė, kad kai turės pinigų, jis atsiprašys ir sumokės. Neatidavė vilkikų, nes norėjo vykdyti veiklą. Manė, kad Vokietijoje užsidirbs pinigų veiklos vykdymui per 2-3 mėnesius, užsiimdamas automobilių prekyba. Automobilių įsigijimo dieną VĮ „Regitra“ užregistravo, kad jo įmonė yra dviejų autotransporto priemonių naudotojas. Vieną automobilį parvairavo pats, kitą automobilį UAB „( - )“ įmonės darbuotojas. Transporto priemonės buvo pastatytos jo namų kieme – ( - ), aptvertame tvora. Čia jis gyveno 5-6 metus. Įmonė buvo įregistruota ( - ), Marijampolėje, nes ten buvo susiradę vietą, kur laikys transporto priemones, ir pasirašę automobilių aiktelės nuomos sutartį. Vėliau automobilių į aikštelę nepervarė, nes veiklos nevykdė. Išvykdamas į Vokietiją, automobilius paliko gyvenamojo namo kieme, vėliau įvyko namo varžytinės, jis jose nedalyvavo. Gyvenamasis namas buvo areštuotas už paskolas, turėjo daug skolų kaip fizinis asmuo – pirko butą, namą, žemę. Prasidėjus finansų krizei, bandė išsaugoti turtą, bandė pradėti veiklas, kad turtas nebūtų išparduotas. Išvykstant į Vokietiją, turto niekam saugoti nepaliko, aplinkui gyveno kaimynai, teritorija buvo uždara. Kai grįžo į Lietuvą, sužinojo, kad transporto priemonių nebėra, manė, kad jas pasiėmė UAB „( - )“. Kad nėra automobilių kieme, pasakė žmona, jai parašė pažįstamas, tai buvo 2013 ar 2014 metais, tiksliai nepamena. Kai jis parvažiuodavo į Lietuvą, turto ir gyvenamojo namo neapžiūrėdavo. Žinojo, kad antstolis vykdo varžytines, gaudavo pranešimus. Kur šiuo metu yra du krovininiai automobiliai, jam nežinoma. Sutinka su civiliniu ieškiniu, jau yra pervedęs 2000 Eur. Buvo 2015 m. vieną kartą susitikęs su UAB „( - )“ direktoriumi, bandė susitarti dėl mokėjimo dalimis, tačiau susitarti nepavyko. Kol vykdė veiklą, UAB „( - )“ turimas sunkvežimis generuodavo apie 20000 Lt apyvartą, už krovinio pervežimą gaudavo 1200-1300 Eur., pelno likdavo 50-60%. Nusipirkus dar dvi transporto priemones, manė, kad mašina uždirbs po 5000 – 6000 Lt per mėnesį. UAB „( - )i“ perkant automobilius jis siūlė įkeisti lengvuosius automobilius, tačiau jie atsisakė (t. 2, b. l. 162-164).

25Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas V. P. parodė, kad UAB „( - )“ užsiima automobilių prekyba, remontu, jis yra įmonės direktorius ir akcininkas. L. P. susirado UAB „( - )“ per skelbimus www.autoplius.lt tikslu pirkti iš UAB „( - )“ 2 krovininius automobilius ir atvažiavo pas juos adresu ( - ), Tauragės raj. Nepamena, kada tiksliai iki sutarčių sudarymo atvyko L. P., bet viskas vyko labai greitai, sutartys sudarytos 2012-05-25. Iš pradžių aptardamas pardavimą su L. P. neklausė, kokią įmonę pastarasis atstovauja, jokio dokumento neprašė. L. P. išsirinko automobilius, jie aptarė automobilių kainą, ją derino, L. P. sakė, kad pirks tik tokiu atveju, jei leis pirkti išsimokėtinai. Penkių mėnesių išmokėjimo terminą sutarė jie abu. 2012-05-25 jie priregistravo automobilį „Regitroje“, UAB „( - )“ įsiregistravo kaip savininkas, o kita įmonė įregistruota naudotoju. Įmonėje turėjo parengtus sutarčių projektus ir jie buvo panaudoti pasirašant sutartį, buvo nurodytos sąlygos, 2012-05-25 nebuvo sumokėta nė lito. Apie įmonės galimybes išsimokėti per 5 mėnesius jis nesiteiravo, kalbos, kad L. P. įkeistų kitą savo ar įmonės turtą, neatsimena, tikriausiai tokios kalbos nebuvo. Jis žinojo, kad įmonė dar nedirba, jog tik nusipirkusi vilkikus, ji pradės veikti. Už transporto priemones nebuvo atsiskaityta. UAB „( - )“ nesilaikė nustatyto grafiko ir įmokų nemokėjo. Po 2012-10-24 dienos, nesulaukęs, kad įmonė atsiskaitytų už transporto priemones, jis veiksmų nesiėmė, tikėjosi ir laukė, kad susisieks su juo L. P. ir sumokės. Po to jis dar porą kartų susisiekė su L. P., šis aiškino, kad atsiskaitys. Jei L. P. būtų pasiūlęs gražinti atgal automobilius, būtų radę sprendimą. Kur automobiliai buvo pastatyti išvarius iš jo įmonės teritorijos, nežino. Ilgai nesikreipė į UAB „( - )“ ir L. P. dėl savo aplaidumo, nors buhalterė jam primindavo. Nesinaudojo sutarties 4 p., neatsiėmė transporto priemonių, nes buvo naudingiau gauti pinigus, kad sumokėtų už transporto priemones. UAB „( - )“ turtinės padėties prieš pasirašant sutartį nesiaiškino, žinojo kad įmonė ką tik įsteigta, tai L. P. jam buvo išaiškinęs. Jei ne mokesčių inspekcijos patikrinimas, būtų vis tiek kažkaip bandę spręsti situaciją. Su L. P. bandė susisiekti tik 2014 metais, civiline tvarka iš UAB „( - )“ išsiieškoti skolos nebandė. Mano, kad apgaulė prieš jo įmonę pasireiškė tuo, kad L. P. pradingo, nėjo jo surasti (t. 2, b. l. 164-165).

26Iš byloje esančio 2014-06-12 daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad UAB „( - )“ pateikė: 2012-05-25 pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartis Nr. 2012-01 ir 2012-02, sudarytas tarp UAB „( - )“, atstovaujamos direktoriaus L. P., ir UAB „( - )“, atstovaujamos direktoriaus V. P., dėl krovininio automobilio Renault Premium, valst. Nr. ( - ) identifikavimo Nr. ( - ), pirkimo išsimokėtinai už 70500 Lt ir dėl krovininio automobilio Renault Magnum, valst. Nr. ( - ) identifikavimo Nr. ( - ), pirkimo išsimokėtinai už 75746 Lt (t. 1, b. l. 127-129, 130-132). Sutartimis šalys sutarė, kad už parduodamus automobilį bus sumokama dalimis per 5 mėnesius nuo 2012-05-25 iki 2012-10-24; Sąskaitą – faktūrą išankstiniam apmokėjimui serija ARP Nr. 2012-003 (t. 1, b. l. 125); Sąskaitą – faktūrą išankstiniam apmokėjimui serija ARP Nr. 2012-002 (t. 1, b. l. 126).

27Iš banko Danske Bank A/S Lietuvos filialo pateiktų UAB „( - )“ įmonės sąskaitų išrašų už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2014-11-12 matyti, kad bendrovė transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo metu neturėjo piniginių lėšų, iš kurių galėjo įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Į UAB „( - )“ vardu atidarytą sąskaitą Nr. ( - ) 2012-07-26 buvo pervesta 16 316,85 Lt, gauti pinigai buvo išgryninti bankomatuose Vokietijoje (t. 1, b. l. 97-118).

28Iš VĮ Regitra“ duomenų bazės duomenų matyti, kad 2012-05-23 įregistruotas automobilis RENAULT PREMIUM 440, valst. Nr. ( - ), ir RENAULT MAGNUM 480, valst. Nr. ( - ) kurių savininkas nurodytas UAB „( - )“ (t. 1, b. l. 11-12).

29Iš juridinio asmens UAB „( - )“ duomenų matyti, jog šios įmonės steigėjas ir akcininkas buvo UAB „( - )“ (t. 1, b. l. 70-71, 77); bendrovė įregistruota Juridinių asmenų registre 2012-01-06, nuo 2012-05-31 Juridinių asmenų registre UAB „( - )“ akcininke nurodyta K. P., o jos direktoriumi nurodytas L. P. (t. 1, b. l. 86-88). Prašymas registruoti Juridinių asmenų registre dėl vadovo ir akcininko duomenų įregistravimo pateiktas 2012-05-24. Iš 2012-05-12 UAB „( - )“ akcininkų sąrašo (t. 1, b. l. 78) matyti, kad K. P. UAB „( - )“ vienintelė akcininkė; K. P. 2012-05-24 įsigijo įmonės 100 vienetų paprastųjų nematerialiųjų vardinių akcijų; 2012-05-24 vienintelio akcininko – K. P. spendimu (t. 1, b. l. 73) nuspręsta atleisti iš pareigų bendrovės direktorių M. S. ir bendrovės direktoriumi nuo 2012-05-24 skirti L. P.. 2012-06-11 vienintelio akcininko - K. P. spendimu (t. 1, b. l. 74) nuspręsta pakeisti buveinės adresą iš ( - ), Vilnius, į ( - ), Marijampolė. Administracinis pastatas, esantis ( - ), Marijampolė, nuosavybės teise priklauso AB „( - )“ (t. 1, b. l. 91-93). Juridinių asmenų registre bendrovės buveinės adresas pakeistas į ( - ), Marijampolė, nuo 2012-06-13 (t. 1, b. l. 86-88).

30Iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Kauno regiono departamento rašto matyti, kad UAB „( - )“ direktorius L. P. kreipėsi į Inspekciją dėl licencijos ir jos kopijų dviem transporto priemonėms išdavimo 2012 m. liepos 5 d. UAB „( - )“ buvo išduota Bendrijos licencija vežti krovinius, suteikianti teisę vežti krovinius tarptautiniais maršrutais ir Lietuvos Respublikos teritorijoje krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos, Nr. ( - ), galiojanti nuo 2012-07-09 iki 2022-08-09, ir licencijos kopijos Nr. ( - )-0001, ( - )-0002 transporto priemonėms, kurių valstybinis numeris ( - ) ir ( - ) galiojančios nuo 2012-07-10 iki 2022-07-09 (t. 1, b. l. 33).

31Iš VĮ Registrų centro pažymų matyti, kad L. P. turtui įregistruoti turto areštai, apribota disponavimo teisė nuo 2012-05-07. L. P. nuo 2011-03-14 buvo UAB „( - )“ (įmonė likviduota bankrutavus 2015-06-03) direktorius, įmonės akcininkė nuo 2011-02-28 buvo K. P. (t. 2, b. l. 65-71).

32Iš Sodros duomenų bazės matyti, kad L. P. darbovietės yra: UAB „( - )“ nuo 2007-06-06; UAB ( - ) nuo 2011-06-03; UAB „( - )“ nuo 2012-05-24 (t. 2, b. l. 56).

33Pagal BK 182 str. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką, pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013). BK 182 straipsnio dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų.

34Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Taigi sukčiavimas objektyviai pasireiškia tokių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Aptariama nusikalstama veika padaroma tik esant tiesioginei tyčiai (kasacinė nutartis Nr. 2K-411/2013). Apgaulė reiškiasi asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan., arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-335/2010). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba jo turtinės prievolės panaikinimu. Teismų praktikoje laikoma, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014, 2K-84/2014). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo.

35Pirmos instancijos teismas, vertindamas L. P. atliktos nusikalstamos veikos – sukčiavimo sudėties turinį, nustatydamas būtinąjį esminės apgaulės požymį konstatavo, kad apgaulė šiuo atveju pasireiškė piktnaudžiavimu civilinio ieškovo UAB „( - )“ atstovo direktoriaus pasitikėjimu, suklaidinant dėl ketinimų įvykdyti sutartis. Neva tik dėl to, kad buvo suklaidintas dėl kaltinamojo ketinimų įvykdyti sutartis, civilinio ieškovo UAB „( - )“ atstovas perdavė UAB „( - )“ didelės vertės krovininius automobilius UAB „( - )“ ir tikėjosi, kad turtą gavęs asmuo UAB „( - )“ vykdys įsipareigojimus pagal 2012-05-25 pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis Nr. 2012-02 ir Nr. 2012-01 sumokėti turto vertę atitinkančią pinigų sumą dalimis nustatytais terminais, todėl konstatavo, kad L. P. naudota apgaulė buvo esminė UAB „( - )“ direktoriaus apsisprendimui sudaryti sandorius ir perduoti bendrovės turtą. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu byloje esančių aplinkybių vertinimu, nes vien tik iš sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas savaime nereiškia, kad yra padaryta nusikalstama veika, turinti sukčiavimo požymių. Tokią situaciją gali nulemti ir objektyvios nuo asmens valios nepriklausančios priežastys, kitos nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, lėmusios sutartinių pareigų netinkamą vykdymą. Tokiu atveju esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Visų apgaulės, kaip sukčiavimo nusikalstamos veikos, būdų esmė – padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis. Taigi civilinės sutarties sąlygų pažeidimas savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei įgyjant turtą nebuvo panaudota apgaulė, dėl kurios iš esmės pasunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka, – tai yra pagrindiniai baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo kriterijai (kasacinė nutartis Nr. 2K–58/2014).

36L. P. teigimu, 2012 metų gegužę jis nusprendė užsiimti krovinių pervežimo veikla. Tam tikslui jis su žmona įsigijo UAB „( - )“ – K. P. tapo įmonės akcininke, o L. P. paskirtas įmonės direktoriumi. Internete L. P. rado skelbimą, jog UAB „( - )“ pardavinėja automobilius, tinkamus krovinių pervežimui. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto UAB „( - )“ direktoriaus V. P. parodymų, L. P. 2012 m. gegužės mėn. atvyko į įmonę UAB „( - )“, jie aptarė automobilių kainas, galimybę automobilius pirkti išsimokėtinai. V. P. buvo žinoma, kad tuo metu UAB „( - )“ jokios veiklos nevykdė, bendrijos licencijos vežti krovinius ji neturėjo. Nepaisant to, kad UAB „( - )“ nepateikė jokių duomenų apie savo finansinę situaciją, turimą turtą, bei informavo, kad jokia veikla šiuo metu nėra vykdoma, UAB „( - )“, nepareikalavusi jokio sutarties vykdymo užtikrinimo, nusprendė pasirašyti 2012-05-25 pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis Nr. 2012-01 ir Nr. 2012-02 su UAB „( - )“ numatant, kad pirkėjas per penkis mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos už transporto priemones sumokės viso 42355,77 Eur. Kaip jau minėta, apgaulė sukčiaujant pasireiškia turtą valdančių asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Šiuo atveju byloje nenustatyta jokių UAB „( - )“ ir jos direktoriaus L. P. atliktų UAB „( - )“ klaidinimo veiksmų, kurie būtų paskatinę sudaryti vilkikų pardavimo išsimokėtinai sutartį: L. P. atskleidė V. P., kad UAB „( - )“ veiklos nevykdo, kad pinigų sumokėti už transporto priemones neturi (dėl to ir prašė parduoti išsimokėtinai be pradinio įnašo), kad licencijos krovinių gabenimui nėra išsiėmusi, ir prašymą ją išsiimti pateiks tik įsigijus vilkikus. Nepaisant visos šios L. P. atskleistos informacijos, V. P. nusprendė sudaryti pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis, įregistravo VĮ „Regitra“ UAB „( - )“ vilkikų naudotoju, ir perdavė jai transporto priemones.

37Nustatinėjant, ar sutarčių sudarymas buvo nulemtas L. P. panaudotos apgaulės, ir ar ta apgaulė buvo esminė, svarbu išanalizuoti ir kitos sutarties šalies – civilinio ieškovo UAB „( - )“ - direktoriaus V. P. mentalinį santykį su L. P. atskleista informacija ir jo valios pasirašyti automobilių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis susiformavimo aplinkybes. Iš V. P. parodymų matyti, kad pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu jis nebuvo suklaidintas, tokio pobūdžio sutartys su naujomis, veiklos nevykdančiomis įmonėmis buvo sudarinėjamos nuolat, ir jis nesigilindavo į kontrahentų finansinę situaciją. Svarbu tai, kad paties V. P. vertinimu, apgaulė pasireiškė ne jo įtraukimu į UAB „( - )“ nenaudingą sandorį, o tuo, jog nebuvo vykdomi sutartiniai įsipareigojimai ir jis negalėjo surasti įmonės direktoriaus. Pažymėtina, kad sutartis pasirašęs V. P., UAB „( - )“ akcininkas ir direktorius, buvo verslininkas, valdė įmonę nuo 1998 metų, jis turėjo patirties vertinant verslo riziką sudarant tokio pobūdžio verslo sandorius – jo įmonė užsiiminėdavo naudotų transporto priemonių prekyba, automobiliai dažnai būdavo parduodami išsimokėtinai ir be pradinės įmokos, netikrinant įmonių turto ir mokumo galimybių, sutartys būdavo sudaromos pagal pačios UAB „( - )“ parengtas sutarčių sąlygas, kurios, be kita ko, numatė ir sutartimi nustatytų prievolių nesilaikymo pasekmes. Šiame kontekste svarbu paminėti ir tai, kad sutarčių 3.1 p. buvo numatyta, kad pirkėjui iki galutinio atsiskaitymo termino – 2012-10-24 nesumokėjus visų įmokų už vilkikus, pardavėjas būtų įgijęs teisę atsiimti transporto priemones, o sumokėtos sumos būtų likusios kaip netesybos, t. y. V. P., būdamas labiau patyręs verslininkas, galėjo numanyti, kad UAB „( - )“ nesugebės įvykdyti visų prisiimamų įsipareigojimų, tačiau ir tokiu atveju galėjo paskaičiuoti, jog jam sandoris bus naudingas (o gal net naudingesnis), jei iki termino pabaigos bus sumokėtos nors kelios įmokos, nes jis atgaus vilkikus, be to, gaus dalį pinigų.

38Organizuojant verslą svarbią reikšmę turi pasitikėjimo partneriais ir ekonominės veiklos rizikos principai. Pasitikėjimo partneriu principas versle reiškia tikėjimą verslo partnerio sąžiningumu, jog šis vykdys verslą, suteikiantį abipusę naudą. Kartu ekonominės verslo rizikos principas siejamas su galimų nuostolių tikimybe arba pajamų praradimu, palyginus su verslo plane priimtu variantu. Verslas negali gyvuoti be rizikos, kuri atsiranda siekiant prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų. Tokio pobūdžio automobilių pardavimo išsimokėtinai sutartys buvo įprasta UAB „( - )“ verslo dalis, prisiimama rizika ir pasitikėjimas partneriais padėdavo brangiau parduoti automobilius, todėl ji buvo paskaičiuota ir atsverta ekonominio naudingumo. Aptariamos situacijos kontekste taip pat galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.), t. y. galimybė laisvai pasirinkti kontrahentą, civilinių teisinių santykių subjektams – verslininkams suprantant verslo santykių riziką bet kuriuo atveju. Apgaulės esmingumo kriterijus visada bus susijęs su svarbiausiomis aplinkybėmis, lemiančiomis nukentėjusiojo apsisprendimą sudaryti sandorį. Įmokų už išsimokėtinai nupirktus automobilius nemokėjimas savaime nereiškia apgaulės prieš kontrahentą įrodymo. Bet kuriuo atveju sukčiaujant svarbiausia yra tai, kad apgaulė būtų panaudota kaip poveikio priemonė į nukentėjusiojo sąmonę ir valią, kad šis perduotų savo turtą dėl to, kad buvo suklaidintas, o kaltininkas neteisėtai ir neatlygintinai įgytų svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengtų turtinės prievolės arba ją panaikintų (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-9/2013). Iš išvardyto akivaizdu, jog L. P., siekdamas nusipirkti iš UAB „( - )“ minėtus vilkikus, šios įmonės direktoriaus nesuklaidino ir V. P., pats suprasdamas galimą tokių sandorių riziką (kad UAB „( - )“ gali nesugebėti vykdyti prisiimamų didelių finansinių įsipareigojimų), pagrįstai tikėdamasis ekonominės naudos, sutiko išsimokėtinai parduoti vilkikus, ir jo apsisprendimui dėl turto perdavimo L. P. valdomai UAB „( - )“ jokie L. P. atlikti veiksmai esminės ir lemiamos įtakos neturėjo.

39Klausimo, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, išsprendimas taip pat negalimas neišsiaiškinus, kokių ketinimų turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti juos dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą, taigi būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K–58/2014). Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-161/2013). Byloje esantys duomenys neduoda pagrindo išvadai, jog sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartis, L. P. veikė esant tiesioginei tyčiai sukčiauti, t. y. užvaldyti jo vadovaujamai įmonei UAB „( - )“ sutarčių pagrindu perduotus vilkikus už juos nesumokant. L. P. aiškinimą, kad jo tikrasis tikslas įsigyjant vilkikus buvo užsiimti krovinių pervežimu ir iš šios veiklos uždirbtais pinigais sumokėti už transporto priemones UAB „( - )“, iš esmės patvirtina jo veiksmai pasirašius sutartis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1434 „Dėl Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų licencijavimo taisyklių 29 p. nustatyti reikalavimai vežėjams, kuriuos atitinkant, suteikiama krovinių vežimo licencija. Jos gavimui reikalingos ne tik transporto priemonės, bet ir transporto priemonių laikymo aikštelė (29.1 p.), reikalavimus atitinkanti buveinė (29.2 p.), transporto vadybininkas, atitinkantis profesinės kompetencijos reikalavimą (36 p.). Iš byloje esančių rašytinių duomenų matyti, kad 2012-06-08 žemės sklypo panaudos sutartimi UAB „( - )“ užsitikrino galimybę statyti 2 vilkikus stovėjimo aikštelėje (t. 1, b. l. 46), 2012-06-11 sutartimi UAB „( - )“ išsinuomojo patalpas ( - ), Marijampolė (t. 1, b. l. 43-45), 2012-06-12 darbo sutartimi į darbą transporto vadovės pareigose buvo priimta A. S. (t. 1, b. l. 41-42). L. P., atlikęs visus reikiamus veiksmus, 2012-07-05 Valstybinei kelių transporto inspekcijai pateikė prašymą išduoti licenciją, kuri buvo išduota 2012-07-09 (t. 1, b. l. 33). Visi šie L. P. atlikti veiksmai patvirtina nuteistojo versiją, kad įsigyjant automobilius, UAB „( - )“ direktorius turėjo tikslą ne esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį užvaldyti UAB „( - )“ turtą – vilkikus, bet vystyti krovinių pervežimo veiklą, tačiau, kaip dabar jau akivaizdu, nepamatuotai pervertino savo galimybes operatyviai gauti licenciją ir skubiai pradėjus veiklą uždirbti pelną, kuris leistų laiku įvykdyti sutarčių su UAB „( - )“ sąlygas, dėl to nesugebėjo įvykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų.

40Iš išvardyto matyti, kad transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių pasirašymo momentu L. P. neatliko apgaulei būdingų klaidinančių veiksmų, nepateikė jokios klaidingos informacijos apie įmonės finansinę būklę, kuri būtų esmingai nulėmusi UAB „( - )“ apsisprendimą parduoti automobilius būtent UAB „( - )“. Taip pat iš po sutarčių sudarymo sekusių L. P. veiksmų (dėtų pastangų atitikti reikalavimus gauti licenciją) matyti, kad pasirašydamas sutartis, L. P. iš tiesų ketino pradėti krovinių pervežimo veiklą, todėl negalima konstatuoti jo veiksmuose pasirašant sutartis su UAB „( - )“ buvus ir kitą privalomą sukčiavimo požymį – tiesioginę tyčią apgaule suklaidinant nukentėjusįjį įgyti jo turtą. Atsižvelgiant į išvardytą, nėra pagrindo pripažinti, kad L. P. sukčiavo pasirašydamas 2012-05-25 pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis Nr. 2012-01 ir Nr. 2012-02.

41Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodė, kad civilinio ieškovo UAB „( - )“ pažeistos teisės atkūrimas buvo apsunkintas civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikišimo, ir būtent tai (veiksmai, atlikti po sutarties pasirašymo) L. P. veiką darė nusikalstama. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš tiesų, iš pirmo žvilgsnio vertinant byloje susiklosčiusią situaciją galima padaryti klaidingą prielaidą, kad L. P. apgaulė pasireiškė ir įmonės registracijos adreso pakeitimu bei išvykimu į užsienį, apsunkinant kreditoriaus galimybes atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą. Tačiau byloje surinktų duomenų visuma neleidžia padaryti vienareikšmiškos išvados, jog šiuose L. P. veiksmuose buvo esminės apgaulės, kurios turinį sudarė piktnaudžiavimas pasitikėjimu, požymių.

42Iš kasacinio teismo formuojamos praktikos sukčiavimo bylose matyti, kad viena apgaulės formų yra ir piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t. y. kai kaltininkas BK 182 str. nurodytas nusikalstamas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku. Apgaulė išvengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtą, turtinę teisę ar panaikinant prievolę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Turtinės prievolės išvengimas pasireiškia savo pareigos, susijusios su sandorio (ar kitu pagrindu), nevykdymu. Tai reiškia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014). Tuo pačiu pastebėtina, jog kasacinėje praktikoje galima rasti ir pavyzdžių, jog tokiu atveju, jei tyčia nevykdyti sandorio, negrąžinti paskolos kilo po kurio laiko paėmus paskolą ar net grąžinus dalį paskolos, apskritai galima kelti klausimą ne dėl atsakomybės už sukčiavimą, o tik dėl atsakomybės pagal BK 186 str. už turtinės žalos padarymą apgaule. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387-2008). Jei sumanymas nevykdyti sutarties, negrąžinti paskolos kilo dėl iškilusių sunkumų vykdant sutartį ar kitų po sutarties sudarymo atsiradusių aplinkybių ir kaltininkas dėl to padarė apgaulės veiksmus ar kitus veiksmus, pasunkinančius prievolės vykdymą, atsakomybė gali iškilti pagal BK 186 str., taigi apgaulė gali kilti ir po sandorio sudarymo, bet tai jau nebus sukčiavimas. Kita vertus, jeigu teisėtai gauta paskola negrąžinama dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklaususių nuo skolininko valios, neturėjus išankstinio tikslo paskolos negrąžinti, tokia paskolos gavėjo veika iš viso neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis Nr. 2K-480/2014).

43Atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę už turtinių prievolių nevykdymą, svarbiausiu klausimu tampa tai, kiek šiuo atveju nuteistas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Tik tuo atveju, kai kreditoriaus teisės atkūrimo neperspektyvumas sudarytas sąmoningais skolininko veiksmais, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamosios atsakomybės taikymas yra pagrįstas (kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2015, 2K-488/2015). Nors apylinkės teismas, spręsdamas dėl L. P. nusikalstamos veikos nurodė, jog ji pasireiškė kaip UAB „( - )“ pažeistos teisės atkūrimo civilinio proceso tvarka apsunkinimas, visų pirma pakeičiant įmonės adresą, ir po to L. P. išvykstant gyventi į užsienį, tačiau, kaip jau minėta, UAB „( - )“ buveinės adreso keitimas iš ( - ), Vilnius, į ( - ), Marijampolė buvo sąlygotas ne siekio išvengti turtinės prievolės vykdymo ar pasislėpti nuo UAB „( - )“, bet teisės aktuose numatytų ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos įmonėms keliamų reikalavimų krovinių gabenimo licencijai gauti. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad įmonės faktinė buveinė iš esmės liko nepakitusi, vilkikai taip pat nebuvo pervaryti į išnuomotą aikštelę Marijampolėje. Nors L. P., kaip UAB „( - )“ direktorius, civiliniam ieškovui nepranešė apie bendrovės buveinės adreso pasikeitimą, tačiau, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, šie duomenys buvo viešai skelbiami VĮ Registrų centro juridinių asmenų registre, kas UAB „( - )“ negalėjo sukelti ir nesukėlė kliūčių jos teisių gynimui civilinio proceso tvarka. Iš L. P. parodymų matyti, kad net gavus licenciją, įmonei UAB „( - )“ veiklos pradėti nepavyko – trūko apyvartinių lėšų, taip pat dėl finansinių sunkumų nepavyko įsigyti puspriekabių, todėl jis 2012 m. rugsėjo mėn. su šeima išvyko į Vokietiją užsidirbti pinigų pardavinėjant lengvuosius automobilius, nusipirktus vilkikus palikęs savo privataus namo kieme. Apgaulei nustatyti taikomas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus tuo atveju, kai skolininkas, naudodamas apgaulę, vengia įvykdyti prievolę. Tokiais atvejais skolininkas atlieka veiksmus, dėl kurių nukentėjusiojo turima turtinė teisė, atitinkanti skolininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, neįgyvendinama, ir dėl objektyvių priežasčių nukentėjusiojo (kreditoriaus) teisių gynimas negalimas arba labai pasunkėja, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad chronologiškai vertinant susiklosčiusius įvykius, nei įmonės buveinės adreso pakeitimas, nei jos direktoriaus L. P. išvykimas į užsienį šiuo atveju negali būti laikomi esminiais kreditoriaus UAB „( - )“ teisinės padėties apsunkinimais, visų pirma dėl pačios UAB „( - )“ neveikimo.

44Tarp šalių susiklosčius civiliniams teisiniams santykiams, vienai teisinio santykio šaliai turint pareigą, pareigos nevykdymas kitai teisinio santykio šaliai sukelia neigiamus padarinius ir ši įgyja teisę reikalauti satisfakcijos. CK 6.246 str. 1 d. reglamentuoja, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas), atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas ir viena iš būtinųjų taikymo sąlygų yra teisės pažeidimas. Tik šiuo atveju tai specifinis teisės pažeidimas – civilinės teisės pažeidimas (civilinio pobūdžio neteisėti veiksmai). Vilkikų pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartys Nr. 2012-01 ir 2012-02 buvo sudarytos 2012-05-25. Sutarties šalys sutarčių 2 p. susitarė, kad 0 Lt pirkėjas sumoka iškart, o likusią sumą dalimis per penkis mėnesius, paskutinę įmoką sumokant iki 2012-10-24, 3.1. p. numatė, jog jei pirkėjas iki nustatyto termino 2012-10-24 neatsiskaito su pardavėju, pirkėjas prekę turi gražinti pardavėjui, 4.4 p. numatyta, jog pirkėjui pažeidus sutartyje nustatytą periodinių mokėjimų grafiką, pardavėjas gali nutraukti sutartį ir pirkėjas pagal 4.5 p. privalo gražinti transporto priemones per 5 dienas. Tačiau UAB „( - )“, kitai sutarties šaliai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, t. y. atliekant civilinio pobūdžio neteisėtus veiksmus, jokių veiksmų nesiėmė ir savo pažeistos teisės negynė. Iš UAB „( - )“ direktoriaus V. P. parodymų pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, jog UAB „( - )“ sistemingai nemokant sutartimi nustatytų įmokų dalių (pirmosios įmokos pagal sutartis turėjo būti sumokėtos 2012-06-24), jis nesiėmė jokių veiksmų, automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių nenutraukė, nesikreipė į pardavėją dėl prekių gražinimo. Po 2012-10-24 dienos, nesulaukęs, kad UAB „( - )“ atsiskaitytų už transporto priemones, jis ir toliau jokių teisinių veiksmų nesiėmė, tikėjosi ir laukė, kad su juo L. P. susisieks ir sumokės. Po to jis porą kartų pats susisiekė su L. P., kuris jam paaiškino, kad atsiskaitys kai užsidirbs pinigų, o V. P. ir toliau laukė atsiskaitymo. Pats UAB „( - )“ direktorius V. P., aiškindamas savo neveiklumą nurodė, kad ilgai nesikreipė į UAB „( - )“ ir L. P. dėl dviejų priežasčių: dėl savo aplaidumo, nes buhalterė jam primindavo, tačiau jis turėjo kitų darbų, bei dėl to, kad jam buvo naudingiau nesinaudojant sutarties 4 p. gauti pinigus, o ne atsiimti transporto priemones (t. 2, b. l. 164-165). Tik 2014 m., UAB „( - )“ patikrinus Valstybinei mokesčių inspekcijai ir nustačius mokestinę prievolę sumokėti PVM mokestį už parduotus krovininius automobilius, civilinis ieškovas 2014-06-06 kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus apskrities VPK dėl UAB „( - )“ direktoriaus L. P. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 str. 2 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad įtraukimo į nenaudingą sandorį bylose apgaulei nustatyti taikytinas ne tik kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus, bet ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, kaltininko naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013). Tai reiškia, kad nukentėjusiojo veiksmus konkrečioje situacijoje taip pat reikia vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Protingas elgesys įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, susijusius su verslo kreditavimu ar paskolos gavimu, įvertinti tokių sandorių finansinę riziką, kreiptis pagalbos į atitinkamas teisines institucijas, kurios galėtų suteikti teisinę pagalbą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K–410/2014). Šiuo atveju V. P. dvejus metus nuo sutarties sudarymo nesidomėjo ir nesirūpino, kur yra jo turtas, nesistengė jo susigrąžinti, savo pažeistų teisių nebandė ginti civilinės teisės priemonėmis, ir toks jo elgesys buvo nulemtas ne L. P. apgaulingų veiksmų, bet jo aplaidumo ir siekio gauti pinigus, o ne jam priklausančius vilkikus (tokią galimybę numatė tiek CK, tiek ir tarp šalių sudarytos sutartys). Iš to seka, kad esminis elementas, nulėmęs UAB „( - )“ civilinių teisių gynybos apsunkinimą, buvo ne L. P. veiksmai, bet UAB „( - )“ neveiklumas. Net ir tuomet, kai mokesčių inspekcija pareikalavo sumokėti PVM nuo parduotų vilkikų, UAB „( - )“ nebandė visų pirma kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, taip išsiaiškinant, ar iš tiesų neįmanoma apginti pažeistų įmonės teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis, ir pasirinko civilinių teisinių santykių kriminalizavimo kelią.

45Šiame kontekste taip pat paminėtina, jog pirmos instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu visiškai nepagrįstai 16316,85 Lt pervedimą į UAB „( - )“ sąskaitą ir šių pinigų išgryninimą Vokietijoje laikė aplinkybe, pagrindžiančia L. P. tyčią sukčiauti ir atskleidžiančia, jog L. P. iš tiesų nenorėjo vykdyti krovinių pervežimo veiklos, neva už šiuos pinigus UAB „( - )“ galėjo įsigyti puspriekabę veiklos vykdymui arba vykdyti sutartinius įsipareigojimus nors iš dalies. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu L. P. nurodė, jog išvykus į Vokietiją, jis užsiėmė automobilių prekyba būtent tam, kad užsidirbtų pinigų krovinių pervežimo veiklos vykdymui, todėl ta aplinkybė, jog jam iš Lietuvos buvo pervesti pinigai tik patvirtina, jog jis iš tiesų, siekdamas užsidirbti (o ne pasislėpti nuo kreditorių), Vokietijoje užsiėmė automobilių paieška pirkėjams, esantiems Lietuvoje. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, pervesta 16316,85 Lt suma UAB „( - )“ buvo skirta prekės (transporto priemonės) įsigijimui, ją pervedė trečiasis asmuo, pervesti pinigai buvo tiksliniai, t. y. skirti nupirkti konkrečią prekę, ir L. P. negalėjo jų panaudoti puspriekabės pirkimui ar skolos UAB „( - )“ grąžinimui. Akivaizdu, kad savo kreditoriniams įsipareigojimams vykdyti UAB „( - )“ būtų galėjusi naudoti tik savo veiklos pelną (skirtumą tarp mašinos kainos Vokietijoje ir pirkėjo iš Lietuvos sumokėtos kainos), tačiau ne visas klientų pervedamas lėšas, kurių didžioji dalis turėjo būti skiriama automobilio įsigijimui.

46Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymą baudžiamajame procese. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių L. P. versiją, kad jis vilkikų nepasisavino. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklaustas L. P. nurodė, kad nupirkti automobiliai buvo atvaryti į jo namo, esančio ( - ) kaime, tvora aptvertą kiemą, kur transporto priemonės buvo iki pat L. P. išvykimo į Vokietiją. Vėliau įvyko šio gyvenamojo namo varžytinės, L. P. jose nedalyvavo ir tik kai grįžo į Lietuvą sužinojo, kad transporto priemonių nebėra, manė, kad jas pasiėmė UAB „( - )“. Ši aplinkybė dar labiau sustiprina abejonę, ar savo išvykimą į Vokietiją L. P. suvokė kaip UAB „( - )“ apgaulę, ir juo siekė apsunkinti UAB „( - )“ galimybės ginti savo pažeistas civilines teises, t. y. ar šiuose jo veiksmuose buvo tiesioginė tyčia sukčiauti: L. P. žinojo, kad vilkikai ir po sutarties sudarymo priklausė UAB „( - )“ nuosavybės teise, todėl jis galėjo pagrįstai tikėtis, kad antstoliui rengiant namo varžytines, transporto priemonės bus gražintos jų teisėtam savininkui. Be to, duodamas parodymus L. P. nurodė, kad vieną iš dviejų vilkikų jų įsigijimo dieną į jo kiemą atvairavo UAB „( - )“ darbuotojas, kas leido jam manyti, jog jam nevykdant sutarties, pati UAB „( - )“, gindama savo pažeistas teises, atvyks atsiimti jai priklausančių vilkikų. Taigi byloje net ir nuodugniai ištyrus surinktus duomenis, nėra galimybės paneigti, jog L. P., išvykdamas į Vokietiją užsidirbti lėšų tolimesniam veiklos vystymui, savo gyvenamojo namo kieme iš tiesų paliko abu vilkikus ir vėliau jie dingo be jo žinios, t. y. nepasisavino UAB „( - )“ turto, kas rodytų, jog jo išvykimas iš tiesų nebuvo susijęs su tikslu apsunkinti kreditoriaus galimybes apginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, t. y. jis neveikė esant tiesioginei tyčiai sukčiauti.

47Baudžiamosios teisės priemonės yra „ultima ratio“ (kraštutinės priemonės), kai dėl tyčinių kaltininko veiksmų kitomis teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos nukentėjusiojo teisės. Baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju turėtų atsirasti tik tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo negali apginti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pabrėžė, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės bylos Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Tai derinasi ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan. – Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju be pagrindo taikė baudžiamąją atsakomybę, kuri yra taikoma tuomet, kai bet kokiomis kitomis teisinėmis priemonėmis neįmanoma apsaugoti teisinių gėrių. Už pirkimo išsimokėtinai sutarčių nesilaikymą yra numatyta civilinė atsakomybė. Tarp pardavėjo ir prekių gavėjo susiklosto horizontalūs civiliniai teisiniai santykiai, kurie galioja tol, kol sutarties šalys laikosi sutarties sąlygų. Teisėjų kolegija nemano, jog nagrinėjamoje byloje L. P. veiksmai, kuriais jis pažeidė pirkimo išsimokėtinai sutarties sąlygas, sudaro pagrindą civilinių teisinių santykių transformacijai į baudžiamuosius teisinius santykius, kadangi nei jo teisei priešingas elgesys (periodinių įmokų nemokėjimas), nei įmonės perregistravimas, nei jo ir šeimos išvažiavimas dirbti į Vokietiją iš esmės neapsunkino UAB „( - )“ galimybių pažeistą teisę ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis bei nepavertė jos neįmanoma realizuoti.

48Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, taip pat remiantis tuo, kad visi neaiškumai vertinami kaltinamojo naudai, o šių neaiškumų nėra įmanoma pašalinti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino L. P. atliktus veiksmus, juos dirbtinai kriminalizavo netinkamai įvertindamas byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su L. P. vadovaujamos UAB „( - ) ir UAB „( - )“ automobilių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarčių pasirašymu ir tolimesniais L. P. veiksmais, nepakankamai atsižvelgė į civilinio ieškovo abejingumą ir ilgą laiką trukusį nerūpestingumą, klaidingai nustatė L. P. veikoje buvus esminę apgaulę sudarant sutartis, ir piktnaudžiavus pasitikėjimu jos nevykdant, todėl priėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį L. P. atžvilgiu. Apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistasis L. P. išteisinamas, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

49BPK 115 str. 3 d. 2 p. numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. L. P. išteisinamas nustačius, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 2 d., požymių, todėl civilinio ieškovo UAB „( - )“ civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu.

50BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo nuosprendžiu L. P. išteisinus dėl jam pateikto kaltinimo, civilinio ieškovo prašymas priteisti turėtas dėl atstovo teiktų teisinių paslaugų atmestinas.

51Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p., 326 str. 4 d., 328 str. 3 p., 329 str. 1 p., 331 str.,

Nutarė

52Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: L. P. dėl kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). L. P. paskirtą kardomąją priemonę įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje panaikinti. Civilinio ieškovo UAB „( - )“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Nuosprendžiu solidariai iš L. P. ir UAB „( - )“ priteista UAB „( - )“... 3. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija... 4. L. P. nuteistas už tai, kad nuo 2012-05-24 būdamas UAB „( - )“, įmonės... 5. Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo panaikinti apkaltinamąjį... 6. Pasisakydami dėl nepagristo nuteisimo pagal BK 182 str. 2 d., nurodo, kad ši... 7. Pirmosios instancijos teismas prieš civilinį ieškovą UAB „( - )“... 8. Teismų praktikoje piktnaudžiavimas pasitikėjimu konstatuojamas tuomet, kai... 9. Bylos duomenimis ir civilinio ieškovo atstovo parodymais neginčijamai... 10. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio nėra aišku, kokiu pagrindu pirmosios... 11. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje pacituota BK 182 str. 2 d. dispozicija,... 12. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai kritiškai... 13. Pasisakydami dėl civilinio ieškovo UAB „( - )“ galimybės pažeistą... 14. Nurodo, kad CK 2.33 str. reglamentuota juridinio asmens sąvoka - juridinis... 15. Pasisakydami dėl civilinio ieškovo atidumo ir rūpestingumo sudarant... 16. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai... 17. Pasisakydami dėl tarp šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių... 18. Apeliantų vertinimu, L. P. veika negali sudaryti nusikaltimo sudėties, be... 19. Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Civilinio... 20. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 21. Iš nuteistojo L. P. ir jo gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo... 22. BK 2 str. 4 d. nustato, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas... 23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka,... 24. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaltinamasis L. P. parodė, kad... 25. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas V. P. parodė, kad UAB... 26. Iš byloje esančio 2014-06-12 daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti,... 27. Iš banko Danske Bank A/S Lietuvos filialo pateiktų UAB „( - )“ įmonės... 28. Iš VĮ Regitra“ duomenų bazės duomenų matyti, kad 2012-05-23... 29. Iš juridinio asmens UAB „( - )“ duomenų matyti, jog šios įmonės... 30. Iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos... 31. Iš VĮ Registrų centro pažymų matyti, kad L. P. turtui įregistruoti turto... 32. Iš Sodros duomenų bazės matyti, kad L. P. darbovietės yra: UAB „( - )“... 33. Pagal BK 182 str. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą... 34. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo... 35. Pirmos instancijos teismas, vertindamas L. P. atliktos nusikalstamos veikos –... 36. L. P. teigimu, 2012 metų gegužę jis nusprendė užsiimti krovinių... 37. Nustatinėjant, ar sutarčių sudarymas buvo nulemtas L. P. panaudotos... 38. Organizuojant verslą svarbią reikšmę turi pasitikėjimo partneriais ir... 39. Klausimo, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių... 40. Iš išvardyto matyti, kad transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių... 41. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodė, kad... 42. Iš kasacinio teismo formuojamos praktikos sukčiavimo bylose matyti, kad viena... 43. Atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę už turtinių prievolių... 44. Tarp šalių susiklosčius civiliniams teisiniams santykiams, vienai teisinio... 45. Šiame kontekste taip pat paminėtina, jog pirmos instancijos teismas... 46. Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl... 47. Baudžiamosios teisės priemonės yra „ultima ratio“ (kraštutinės... 48. Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, taip pat remiantis tuo,... 49. BPK 115 str. 3 d. 2 p. numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį teismas... 50. BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas,... 51. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p., 326 str. 4... 52. Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendį panaikinti...