Byla e2A-464-178/2017
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. N

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. K. ir L. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamas verslas“ ieškinį atsakovams R. K., L. Č. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. N..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovo ir akcininko atsakomybės, kylančios iš pareigos kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidimo.
  2. Ieškovė BUAB „Nekilnojamas verslas“ patikslintame ieškinyje prašo priteisti solidariai iš atsakovų R. K. ir L. Č. ieškovės naudai 57 037,79 Eur žalos atlyginimą, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė turto neturi, bendrovės dokumentai administratoriui neperduoti, todėl nėra galimybių tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Apie bendrovės veiklą galima spręsti tik iš 2005 ir 2006 m. finansinės atskaitomybės, kadangi vėlesnių metų finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui nepateikta. Bendrovės pradelsti įsipareigojimai 2006 m. gruodžio 31 d. jau viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, todėl ji faktiškai buvo nemoki. Bendrovės finansinė padėtis toliau prastėjo, 2008 m. vasario mėnesį pradėjo kauptis skola Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau - VMI), kuri nuolatos didėjo ir nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dieną išaugo net iki 53 610,81 Eur. Ši skola vertintina kaip bendrovės kreditorių patirta žala (nuostoliai). Be to, bendrovės bankroto byloje yra patvirtintas 4 000 Eur administratoriaus atlyginimas, taip pat iki pirmojo kreditorių susirinkimo buvo faktiškai patirta 426,98 Eur administravimo išlaidų. Nesant bendrovės turto administravimo išlaidoms apmokėti, ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis numato prisiėmusio riziką administratoriaus teisę bankroto proceso metu teismine tvarka išieškoti administravimo išlaidų sumą iš bendrovės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis/šie bendrovei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl kreditorių patvirtintas administratoriaus atlyginimas (4 000 Eur) ir faktiškai patirta administravimo lėšų suma (426,98 Eur), priteistina solidariai iš atsakovų ĮBĮ 8 str. 1, 4 d., CK 6.263 str. 1 d. pagrindu. Atsakovas R. K. laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. liepos 23 d. registruotas kaip UAB „Nekilnojamas verslas“ administracijos vadovas. Atsakovas L. Č. laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 25 d. iki 2008 m. rugpjūčio 21 d. registruotas kaip UAB „Nekilnojamas verslas“ vienintelis akcininkas. R. K., būdamas administracijos vadovu, žinodamas bendrovės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, įmonei nevykdant veiklos ir didėjant nuostoliams dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip nevykdė jam nustatytų pareigų - tiek įtvirtinančių konkrečias funkcijas, tiek fiduciarinių (CK 2.87 str.). Įvertinus paskutinio UAB „Nekilnojamas verslas“ balanso, kuris buvo patvirtintas 2007 m. balandžio 30 d., duomenis yra pagrindas teigti, jog bendrovės akcininku tuo metu buvęs atsakovas L. Č. vėliausiai 2006 metų finansinės atskaitomybės patvirtinimo dieną privalėjo sužinoti apie bendrovės nemokumą ir privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė. Užuot pagal kompetenciją atlikęs ABĮ ir/ar ĮBĮ numatytus veiksmus, akcininkas L. Č. visas bendrovės akcijas perleido kitam asmeniui, tokiu būdu galimai sąmoningai siekdamas išvengti atsakomybės. Ieškovės nuomone, žalą, kilusią dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, solidariai privalo atlyginti abu atsakovai.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 56 405,53 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme - 2015 m. lapkričio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
  2. Teismo nuomone, nuo 2008 m. balandžio 19 d. bendrovė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme faktiškai jau buvo nemoki, kai pradelstos skolos pagrindiniams kreditoriams sudarė 950 000 Lt (275 139 Eur) ir daugiau nei trečdaliu viršijo buvusias 2006 m. pabaigoje bei viršijo daugiau kaip pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Turėto žemės sklypo kaina (vertė) pagal preliminarią 2008 m. vasario 4 d. ir 2008 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį buvo 1.121.000 Lt (324 664 Eur). Bendrovė nuo 2006 m. veiklos nevykdė, jokio materialaus turto, išskyrus pagal kredito sutartį įgytą 16,29 arų žemės sklypą, neturėjo. Todėl teismas darė išvadą, kad tiek bendrovės vadovui R. K., tiek akcininkui L. Č. buvo gerai žinoma bendrovės sunki finansinė padėtis jau nuo 2007 m. balandžio 30 d. (2006 m. balanso patvirtinimo dienos), o apie negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais tapo žinoma ne vėliau kaip 2008 m. gegužės 1 d. (kai turėjo būti pateiktas tvirtinimui bendrovės 2007 m. balansas). Be to, atsakovams ne vėliau kaip nuo 2008 m. gegužės 22 d. pirkimo pardavimo sutarties sudarymo buvo žinoma aplinkybė, kad vienintelio akcininko 2008 m. sausio 25 d. sprendimu nutarus parduoti žemės sklypą ir jį pardavus, bendrovei kils pareiga nedelsiant sumokėti 18 procentų pridėtinės vertės mokestį - 171 000 Lt (49 525,02 Eur) VMI, o bendrovė jokio kito materialaus turto, išskyrus banko sąskaitose esančias lėšas, neturi. Bendrovės skola VMI, buvusi 2008 m. birželio 2 d. (190,23 Eur gyventojų pajamų mokesčio bei delspinigių), laikotarpiu iki 2008 m. liepos 25 d. dėl priskaičiuoto PVM ir delspinigių išaugo iki 52 978,55 Eur. Atsakovas R. K., būdamas administracijos vadovu, žinodamas bendrovės sunkią finansinę būklę bei negalėjimą atsiskaityti su VMI, ne vėliau kaip nuo 2008 m. birželio 2 d. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, 2006 m. balanso duomenimis bendrovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas. ABĮ (aktuali redakcija nuo 2007 m. sausio 30 d.) 38 straipsnio 3 dalis numato, jog, jeigu įmonės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, akcininkų susirinkimas turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų šio įstatymo 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte ir 10 dalyje. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų apie šios vienintelio akcininko L. Č. pareigos įvykdymą (dėl sprendimo dėl nuosavo kapitalo atkūrimo akcininkų įnašais (ABĮ 59 str. 9 d. 2 p.) arba bendrovės likvidavimo (ABĮ 59 str. 10 str. 3 p.), kadangi bendrovės įstatiniam kapitalui esant 10 000 Lt, jis negalėjo būti sumažintas (ABĮ 59 str. 10 d. 1 p.), bendrovės balansas už 2007 m. nebuvo sudarytas. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovui L. Č. ne vėliau kaip nuo 2008 m. gegužės 1 d. (finansinės ataskaitos patvirtinimo termino pabaigos) faktas dėl bendrovės balanso už 2007 m. nesudarymo ir aplinkybė apie bendrovės sunkią finansinę padėtį turėjo būti žinoma. Įvertinęs tai, kad kreditoriaus VMI finansinis reikalavimas nuo 2008 m. birželio 2 d. išaugo iki 52 978,55 Eur, teismas darė išvadą, kad ieškovė įrodė vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius 52 978,55 Eur žalos (nuostolių) atsiradimą (CK 6.246 str., 6.247 str., 6. 249 str.). Akcininkas L. Č. neatliko jam priskirtų pareigų (ABĮ 59 str. 9 d. 2 p., 59 str. 10 str. 3 p., ĮBĮ 8 str. 1, 4 d., įstatymo 2008 m. gegužės 22 d. redakcija) ir tokiu neveikimu prisidėjo prie žalos atsiradimo. Aplinkybė, kad jis, žinodamas, jog bendrovė neturi materialaus turto, o tik įsiskolinimą VMI, visas bendrovės akcijas perleido kitam asmeniui, leidžia konstatuoti atsakovo nesąžiningumą, nes tokiu būdu jis sąmoningai siekė išvengti atsakomybės už galimas pasekmes. Atsakovai savo kaltės prezumpcijos leistinais įrodymais nepaneigė (CK 6.248 str. 1 d.), abu savo bendrais veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl jų atsakomybė yra solidari. Teismo nuomone, aplinkybė, jog R. K. buvo atšauktas iš bendrovės vadovo pareigų 2008 m. liepos 23 d., o L. Č. pardavė akcijas pagal 2008 m. liepos 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį trečiajam asmeniui A. N., nepaneigia šių atsakovų atsakomybės už bendrovės įsipareigojimų padidėjimą VMI iki 52 978,55 Eur ir bendrovės administravimo išlaidų 4 426,98 EUR atsiradimo, nes 52 978,55 Eur žala (nuostoliai) atsirado būtent R. K. vadovavimo laikotarpiu ir L. Č. esant bendrovės vieninteliu akcininku.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

8

  1. Atsakovai (toliau – apeliantai) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmos instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, nepagrįstai laikė, kad bendrovė, kai įmonės skolos pasibaigus prievolės įvykdymo terminui viršijo daugiau kaip pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, t.y. nuo 2008 m. balandžio 19 d., ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme faktiškai buvo nemoki. Vėliausi finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui buvo teikti tik už 2006 m., todėl realiai susidariusią pagal balansus finansinę situaciją įvertinti nėra galimybės. Ieškovė tik 2008 m. gegužės 20 d. pirkimo -pardavimo sutartimi perleido didelės vertės nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ) už 1 121 000 Lt kainą, kas leidžia daryti išvadą, kad ieškovė, nors ir prievolės kreditoriui Šiaulių bankas vykdymo terminas suėjo 2008 m. balandžio 19 d., turėjo pakankamai turto kreditoriaus (Šiaulių bankas) įsipareigojimams padengti, tuo tarpu kiti pradelsti įsipareigojimai šiai dienai nėra byloje nustatyti. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra nustatytas įmonės pradelstų įsipareigojimų dydis ir turto santykis, vienareikšmiai konstatuoti įmonės nemokumo pradžios momento 2008 m. balandžio 19 d. negalima. Teismas, pažeisdamas rungtyniškumo principą ir įrodymų vertinimo nuostatas, nustatė įmonės nemokumo momentą (2008 m. balandžio 19 d.) remiantis prielaidomis ir pasenusiais 2006 m. buhalterinių dokumentų duomenimis.
    2. Teismas, nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių pažeidus pareigą įmonei tapus nemokiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, neatribojo juridinio asmens vadovo ir dalyvio atsakomybės, dėl ko nepagrįstai taikė solidarią atsakomybę atsakovų atžvilgiu.
    3. Skundžiamame sprendime nepagrįstai teigiama, kad prievolė R. K. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado 2008 m. birželio 2 d., o aplinkybė apie bendrovės sunkią finansinę padėtį akcininkui L. Č. turėjo būti žinoma ne vėliau kaip nuo 2008 m. gegužės 1 d. (finansinės ataskaitos patvirtinimo termino pabaigos). Apeliacinio teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-78-449/2015 nustatyta, kad būtent V. R. (Šiaulių banko vadovas), o ne atsakovai, kurie buvo tik formalūs juridinio asmens organai, tvarkė visus finansinius reikalus, disponavo įmonės dokumentais. Šios aplinkybės yra pakankamos paneigti atsakovų neteisėtus veiksmus.
    4. Kreditorius VMI tik 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 14-14-34915 nusprendė išieškoti į biudžetą juridinio asmens 53 610,81Eur mokestinės nepriemokos ir delspinigių sumą, t. y. tuo metu, kai vadovo įsipareigojimai pagal darbo sutartį buvo pasibaigę (2008 m. liepos 23 d.), o akcininkas buvo perleidęs akcijų paketą trečiajam asmeniui (2008 m. liepos 16 d.). Tačiau teismas, eliminuodamas vėlesnių juridinio asmens organų atsakomybę už skolos kreditoriui (ne)vykdymą ir/ar atitinkamų sprendimų priėmimą (kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo) nepagrįstai perkėlė pareigą atsakovams, nežiūrint to, kad fiksuojant nemokumą atsakovai nedalyvavo ieškovės veikloje kaip juridinio asmens organai ir jokiu būdu negalėjo įtakoti ieškovės finansinės būklės. Ieškovei bankroto byla iškelta 2015 m. balandžio 10 d., tačiau dėl tuo metu vadovo pareigas užėmusios N. B. ir akcininkės A. N. pareigos inicijuoti bankrotą teismas nepasisakė, aplinkybių nevertino.
    5. Ieškovei kilo pareiga sumokėti atitinkamo dydžio mokestį VMI įstatyme numatyta tvarka ir terminais, t. y. laikotarpiu 2008 m. gegužės 20 d. iki 2008 m. birželio 25 d. Juridinio asmens savarankiškumo principas lemia juridinio asmens savarankišką atsakomybę dalyvių ir kitų juridinio asmens veikloje dalyvaujančių asmenų aspektu ir pastarieji neatsako pagal juridinio asmens prievoles, tuo labiau, kad prievolės atsiradimas kreditoriui jokiu būdu nebuvo įtakotas atsakovų neteisėtų veiksmų (nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo). Tik nustačius teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį, teismas gali konstatuoti, kokio dydžio žalą ieškovui turi pareigą atlyginti atsakovai. Teismas nesprendė ir nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp žalos dydžio atsiradimo ir atsakovų veiksmų.
    6. Teismas laikė atsakovus solidariai atsakingais už administravimo išlaidas iškėlus įmonei bankroto bylą, tačiau savo išvadų nepagrindė įrodymų tyrimu, nenustatė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti, taip pažeidė procesines ir materialines teisės nuostatas ir neteisėtai priteisė 4 426,98 Eur bendrovės administravimo išlaidų kaip patirtus ieškovės nuostolius.
  2. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nepagrįsti apeliantų argumentai, susiję su įmonės nemokumo momento nustatymu. Byloje susiklostė situacija, jog bendrovės valdymo organai po bankroto bylos iškėlimo neperdavė administratoriui bendrovės dokumentų, be to paskutinioji finansinė atskaitomybė Juridinių asmenų registrui buvo pateikta tik už finansinius 2006 metus. Todėl tiek bankroto procesas, tiek įrodinėjimas šioje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo yra apsunkintas. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo galimybę remtis tik šia Bendrovės finansine atskaitomybe ir kitais, tame tarpe netiesioginiais į bylą pateiktais papildomais įrodymais. Paskutinė kredito grąžinimo Šiaulių bankui diena buvo 2008 m. balandžio 18 d., įsipareigojimas dėl kredito grąžinimo ir palūkanų sumokėjimo, kredito negrąžinus laiku, tampa pradelstu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai motyvavo, kad tuomet pradelstos skolos pagrindiniams kreditoriams sudarė 950 000 Lt (275 139 Eur), todėl lyginant su 2006 m. gruodžio 31 d. buvusiomis skolomis kreditoriams (600 175 Lt, t. y. 173 822,70 Eur) išaugo daugiau nei 1/3 dalimi, o parduodamo žemės sklypo kaina (vertė) pagal preliminarią 2008 m. vasario 4 d. bei 2008 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį buvo 1 121 000 Lt (324 664 Eur).
    2. Iš tiesų, vadovo ir dalyvio atsakomybės pagrindai nėra tapatūs, tačiau tai nereiškia, jog esamos bylos atveju apeliantams negalėjo būti pritaikyta solidarioji atsakomybė, įrodžius kiekvieno iš jų (atskirai) civilinės atsakomybės sąlygas. Kasacinis teismas nėra suformavęs praktikos, pagal kurią solidarioji juridinio asmens vadovo ir dalyvio atsakomybė būtų negalima visais atvejais. Teismas šiuo atveju visiškai pagrįstai konstatavo faktinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš apeliantų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimą, todėl solidarioji atsakomybė jų atžvilgiu buvo pritaikyta teisėtai ir pagrįstai.
    3. Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuo 2007 m. balandžio 30 d. (t. y. nuo 2006 m. balanso patvirtinimo dienos) abiems apeliantams turėjo būti žinoma apie sunkią bendrovės finansinę padėtį, o ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme bendrovė tapo nemokia, kai įmonės skolos pasibaigus prievolės įvykdymo (t. y. kredito grąžinimo) terminui viršijo daugiau kaip pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, t. y. nuo 2008 m. balandžio 19 d. Taigi, nuosekli, logiška, teisėta ir pagrįsta yra ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog apie bendrovės nemokumą abiems apeliantams turėjo būti žinoma vėliausiai 2008 m. gegužės 1 d., kai privalėjo būti tvirtinama 2007 metų bendrovės finansinė atskaitomybė. Nėra abejonių, kad pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (kai tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai) pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, galintis sukelti žalą. Papildomai pažymėtina, jog teismas pagrįstai ir motyvuotai atsižvelgė į aplinkybių ir įrodymų visumą, t.y. jog apeliantams turėjo būti ir buvo žinoma, kad 2006 m. balanso duomenimis bendrovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas -1717 Lt (-497,28 Eur), taigi jau tuo metu akcininkas L. Č. privalėjo siekti atkurti nuosavą kapitalą akcininkų įnašais (ABĮ 59 str. 9 d. 2 p.) arba inicijuoti sprendimus dėl bendrovės likvidavimo (ABĮ 59 str. 10 str. 3 p.) (kadangi bendrovės įstatiniam kapitalui esant 10 000 Lt, jis negalėjo būti sumažintas (ABĮ 59 str. 10 d. 1 p.)), be to, nebuvo sudaryta bendrovės finansinė atskaitomybė už 2007 finansinius metus, nebuvo vykdoma pareiga sumokėti PVM ir kt.
    4. Prievolė mokėti PVM atsiranda ne tada, kai yra priimamas sprendimas į biudžetą išieškoti mokestinę nepriemoką, o tuomet, kai pareiga sumokėti PVM atsiranda pagal įstatymą. Tokia pareiga atsirado dar tuomet, kai apeliantai tebebuvo atitinkamai įmonės vadovu ir akcininku.
    5. Sutiktina, kad byloje turėtų būti nustatinėjama ir vertinama ne bendra bendrovės skolų apimtis, o padidėjimas nuo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsiradimo. Būtent taip sprendė ir žalos dydį nustatė teismas.
    6. Akivaizdu, kad tuo atveju, jei apeliantai būtų tinkamai vykdę pareigą dėl bankroto bylos iniciavimo nemokiai bendrovei (dar iki sudarant 2008-05-20 žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį), šiai nebūtų atsiradęs mokėtinas PVM, be to, bendrovė turėtų žemės sklypą, kurį realizavus bankroto proceso metu galėtų būti padengtos administravimo išlaidos ir dalinai atsiskaitoma su kreditoriais. Teismas sprendime pateikia išsamius ir nuoseklius motyvus dėl apeliantų visų civilinės atsakomybės sąlygų ir jų nustatymo, tame tarpe ir priežastinio ryšio, taigi nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog teismas neva nesprendė ir nenustatinėjo priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos.
    7. Apeliaciniame skunde be formalių argumentų dėl nepakankamo sprendimo motyvuotumo, nėra nurodoma jokių teisinių argumentų, kodėl administravimo išlaidos negalėtų būti vertinamos kaip žala ir priteistos solidariai iš apeliantų. Kitaip tariant, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į bendrovę gauti teismo bei kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti bendrovė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti. Nesant bendrovės turto ar jo nepakankant teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis numato prisiėmusio riziką administratoriaus teisę bankroto proceso metu teismine tvarka išieškoti administravimo išlaidų sumą iš bendrovės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis/šie, bendrovei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

10

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliantai nenurodo, jų nekonstatuoja ir teisėjų kolegija.
  3. Kaip minėta, ginčas byloje yra kilęs dėl įmonės vadovo ir jos vienintelio akcininko atsakomybės ieškovei įrodinėjant, kad jie pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo tuo atveju, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais). Kaip pagrįstai, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, nurodė aktualiu nagrinėjamam ginčui klausimu pirmosios instancijos teismas, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
  4. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Apeliantai su tokiu sprendimu nesutinka.
  5. Šioje byloje faktiškai nėra ginčo dėl to, kokiomis teisės normomis ir teisminės praktikos taisyklėmis byloje reikia vadovautis, šiais aspektais didžiąja dalimi pakankamai išsamiai yra pasisakyta skundžiamame sprendime (todėl teisėjų kolegija jų nekartoja). Apeliaciniame skunde iš esmės keliami klausimai dėl 1) įmonės nemokumo fakto ir pradžios momento nustatymo; 2) apeliantų neteisėtų veiksmų ir jų solidarios atsakomybės negalimumo; 3) priežastinio ryšio nebuvimo bei žalos dydžio; 4) dėl apeliantų pareigos atlyginti administravimo išlaidas. Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str. 2 d.), pasisako būtent dėl šių apeliacinio skundo argumentų.
  6. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
  7. Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą nagrinėjamoje byloje (kaip ir kitose dėl žalos atlyginimo), ieškovė turi įrodyti apeliantų neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį, neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį, o apeliantai paneigti savo kaltės prezumpciją (CK 6.246-6.249 str.). Kartu galioja ir bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė, įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.
  8. Nagrinėjamu atveju paminėtina šios bylos faktinių aplinkybių specifika, į kurią taip pat negalima neatsižvelgti tiek vertinant įrodinėjimo procesą, tiek darant išvadas dėl ginčo esmės. Įmonės (ieškovės), kuri įregistruota 2005 m., finansinės atskaitomybės dokumentai įstatymų nustatyta tvarka teikti tik už 2006 m. R. K. įmonės vadovu buvo iki 2008 m. liepos 23 d., L. Č. buvo vienintelis akcininkas iki 2008 m. rugpjūčio 21 d. Byloje nėra duomenų, kad įmonės dokumentai būtų buvę perduoti vėlesnėms įmonės vadovei ir/ar akcininkei, jie nebuvo perduoti ir bankroto administratoriui. Esant tokioms aplinkybėms, daryti vienareikšmiškai tikslias išvadas, kurios galėtų būti daromos esant visiems įmonės finansiniams dokumentams, nėra galimybės. Pastebėtina, jog tokią išvadą 2015 m. balandžio 10 d. nutartyje iškeldamas ieškovei bankroto bylą padarė ir Kauno apygardos teismas.
  9. Paminėtos specifikos kontekste reikšmingi yra kasacinio teismo išaiškinimai, susiję su įrodinėjimu bei įrodymų vertinimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Taip pat ne kartą buvo pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.).

11Dėl įmonės nemokumo

  1. Apeliantai nurodo, kad iš į bylą pateiktų duomenų negalima vienareikšmiškai nustatyti pradelstų įsipareigojimų dydžio ir turto santykio bei konstatuoti įmonės nemokumo pradžios momentą 2008 m. balandžio 19 d., teismas tokio pobūdžio išvadas padarė pažeisdamas rungtyniškumo principą ir įrodymų vertinimo nuostatas. Teisėjų kolegija atmeta tokius argumentus kaip nepagrįstus.
  2. Visų pirma pažymėtina, kad apeliantai, neteikdami finansinės atskaitomybės dokumentų įstatymų nustatyta tvarka (R. K.) ar žinodami, jog jie neteikiami, bet nesiėmę priemonių reikalauti ir užtikrinti, kad jie būtų teikiami (L. Č.), neišsaugoję ar sąmoningai neperdavę kitų įmonės veiklos dokumentų vėlesnėms vadovei ir/ar akcininkei, dėl ko pastarosios negalėjo perduoti tokių dokumentų administratoriui, tokiais veiksmais(neveikimu) sudarė situaciją, kad įmonės sandorių bei veiklos patikrinimas būtų kuo labiau komplikuotas. Todėl apeliantai negali naudoti jų neteisėtų veiksmų rezultate susiklosčiusios padėties savo naudai, juo labiau, dar ir vien iš esmės deklaratyviais apeliacinio skundo teiginiais apie įrodymų nepakankamumą ar rungtyniškumo principo pažeidimą.
  3. Ieškovė yra pateikusi jos turimus rašytinius įrodymus, jų pagrindu nurodė savo argumentus pozicijai apie įmonės nemokumo faktą ir laiką pagrįsti. Apeliantai procese dalyvavo - buvo atstovaujami advokato, galėjo (ir privalėjo) teikti visus įrodymus bei argumentus, tiek patvirtinančius jų poziciją, tiek paneigiančius ieškovės teikiamus įrodymus ir argumentus (CPK 12, 178 str.). Juo labiau, kad būtent jiems geriausiai buvo žinoma apie apeliaciniame skunde akcentuojamus, anot jų, teismo nenustatytus įmonės (ne)pradelstus įsipareigojimus. Tačiau nei pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu jie, nors įmonės veiklos pirminiai inter alia sandorių sudarymo dokumentai buvo/turėjo būti pas juos, ne tik nepateikia įrodymų, kurie iš teismo sprendime nurodytų įmonės įsipareigojimų kreditoriams nebuvo pradelsti, bet apskritai tokių duomenų bent kiek konkrečiau nenurodo ir grindžia savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo aptariamu aspektu tik tuo, kad, jų nuomone, realiai susidariusią padėtį įvertinti pagal esamus byloje įrodymus nėra galimybės. Pastebėtina, kad šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, remiantis contra spoliatorem prezumpcija, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Kita vertus, net ir nepaisant paminėto, remiantis nutarties 15 punkte nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų pakanka pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl įmonės nemokumo būsenai, 2008 m. balandžio 18 d. suėjus kredito Šiaulių bankui grąžinimo terminui, pagrįsti (CPK 185 str.).
  4. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad aktyvios veiklos įmonė iki pat 2008 m. nevykdė. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal vienintelio sudaryto bendrovės 2006 metų balanso duomenis bendrovės turtas siekė 598 458 Lt (173 325,42 Eur), mokėtinos sumos po vienerių metų ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 300 000 Lt (86 886 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 300 175 Lt (86 936,70 Eur). Bendrovės turto vertę sudarė: ilgalaikis turtas 523 449 Lt (152 698 Eur), trumpalaikis turtas – 75 009 Lt (21 724 Eur), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 600 175 Lt (173 822,70 Eur). Iš ieškovės teikto Kauno apskrities VMI 2005 m. gegužės 29 d. paaiškinamojo rašto matyti, kad pagrindiniai įmonės kreditoriai: AB Šiaulių bankas – 300 000 Lt, UAB „Šildymo verslas“ – 224 000 Lt, UAB „Būsto įranga“ – 38 299 Lt. Sprendžiant iš šių duomenų, galima daryti pakankamai tikėtiną išvadą, kad įmonės balanse nurodytas ilgalaikis materialusis buvo 2005 m. iš Šiaulių banko gauto 300 000 Lt kredito įgytas žemės sklypas ( - ), po vienerių metų mokėtina 300 000 Lt suma buvo įsipareigojimas būtent Šiaulių bankui pagal paminėtą kreditą, o likusi 300 175 Lt suma - įsipareigojimai mokėtini per vienerius metus - yra faktiškai artima įsipareigojimams kreditoriams UAB „Šilumos verslas“, UAB „Būsto įranga“. Taigi, pagrįsta manyti, kad pastarieji įsipareigojimai iki 2008 m turėjo būti įvykdyti. Todėl, nepaisant to, jog iš 2006 m. balanso, kaip nurodė teismas, negalima daryti patikimesnės išvados apie pradelstus įsipareigojimus 2006 m. gruodžio 31 d., galima daryti akivaizdžiai labiau tikėtiną išvadą, kad 300 175 Lt suma, kuri 2006 m. balanse nurodyta kaip mokėtina per vienerius metus, bent 2008 m. pradžiai jau buvo pradelsta. Tai netiesiogiai patvirtina ir faktas, kad, kaip matyti iš 2016 m. spalio 10 d. Šiaulių banko informacijos, 2008 m. gegužės 20 d. pardavus žemės sklypą buvo atsiskaityta ne tik su Šiaulių banku, bet ir UAB „Šilumos verslas“ pagal 2005 m. kovo 21 d. kreditavimo sutartį, UAB „Būsto įranga“ pagal 2004 m. kovo 16 d. kreditavimo sutartį (atitinkamai - 312 998,03 Lt ir 215 064,17 Lt), nors su pastaraisiais kreditoriais, jei įsipareigojimų įvykdymo terminai nebuvo pažeisti, atsiskaityti nebūtų reikalinga. Akivaizdu, kad įsipareigojimai Šiaulių bankui, suėjus kredito grąžinimo terminui - 2008 m. balandžio 18 d., buvo neįvykdyti, beje, iš 300 000 Lt kredito sumos ir nebuvo grąžintas nė vienas litas.
  5. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, net neakcentuojant aplinkybių, kad įmonė faktinės pajamas generuojančios veiklos nevykdė, jau 2006 m. patyrė vien nuostolius (žr. 2006 m. pelno(nuostolių) ataskaitą) ir tų metų balanse atspindėta įmonės finansinė padėtis pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinta kaip sunki, šios nutarties 19 punkte paminėtų duomenų analizė teikia pagrindą iš esmės neabejotinai išvadai, jog 2008 m. balandžio mėnesį buvo nemoki ne tik faktiškai, bet ir teisine (ĮBĮ) prasme net ir tuo atveju, jei žemės sklypo verte laikytina šio sklypo pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta jo kaina (neįvykdyti pradelsti įsipareigojimai viršijo 800 000 Lt, sklypo pardavimo kaina - 1 121 000 Lt).

12Dėl neteisėtų veiksmų ir atsakomybės solidarumo

  1. Padarius nutarties 20 punkte nurodytą išvadą, yra pagrindas pripažinti, kad abiems apeliantams kilo pareiga inicijuoti įmonei bankroto bylą, o jų šios pareigos nevykdymas iki pat ryšių su bendrove nutraukimo yra neteisėtas.
  2. Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, kad apeliantai buvę tik formalūs juridinio asmens vadovas/dalyvis, o visus finansinius reikalus, kaip (esą) nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-78-449/2015, tvarkė, įmonės dokumentais disponavo Šiaulių banko filialo vadovas V. R.. Visų pirma, teisėjų kolegija iš 2015 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio paminėtoje baudžiamojoje byloje neįžvelgia padarytų tokio pobūdžio išvadų. Antra, tokia aplinkybe nebuvo ginamasi pirmosios instancijos teisme, todėl apeliantai ja negali remtis ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Trečia, iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas R. K. pats pasirašė pirmiau aptartus finansinius dokumentus, sudarė įmonės vardu 2008 m. gegužės 20 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, atsakovas L. Č. priėmė vienintelio akcininko sprendimą parduoti šį žemės sklypą. Taigi, jie patys realiai aktyviai veikė kaip juridinio asmens vadovas/dalyvis, būtent jiems abiems pagal jų statusą kyla pareiga inicijuoti bankroto bylą.
  3. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neįvertino vėlesnių juridinio asmens (ieškovės) organų pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymo. Visų pirma, ieškinys kitų asmenų atžvilgiu nėra reiškiamas, antra, neneigiant tokios pareigos egzistavimo ir vėlesniems juridinio asmens organams, bylos duomenų pagrindu nėra jokio pagrindo išvadai, kad būtent pastarųjų asmenų veiksmų rezultate išaugo įmonės kokios nors kitos skolos ar jų veiksmų rezultatas buvo prašoma priteisti suma.
  4. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad dėl to, jog VMI tik 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 14-14-34915 nusprendė išieškoti į biudžetą 53 610,81 Eur mokestinę nepriemoką ir delspinigius, t. y. apeliantams jau nutraukus ryšius su ieškove, jiems negali būti taikoma atsakomybė. Prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai PVM įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita-faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas (PVM įstatymo 14 str. 1 d.). Todėl ieškovė (ir teismas) pagrįstai nurodo, kad prievolė mokėti PVM atsiranda ne tada, kai yra priimamas sprendimas išieškoti į biudžetą mokestinę nepriemoką, o tuomet, kai pareiga sumokėti PVM atsiranda pagal įstatymą. Todėl ieškovei pareiga sumokėti atitinkamo dydžio PVM valstybės biudžetui kilo jau nuo žemės sklypo 2008 m. gegužės 20 d. pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, tik sumokėjimo terminai laikytini pradelstais nuo 2008 m. birželio 25 d. (PVM įstatymo 85 str. 1 d.).
  5. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog įmonės vadovo ir dalyvio atsakomybės pagrindai nėra tapatūs, todėl jiems negali būti taikoma solidarioji atsakomybė, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.
  6. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais tuo aspektu, kad teisminėje praktikoje pripažįstama, jog visų pirma už kasdienę įprastą įmonės veiklą pirmiausia turi atsakyti vadovas, nes būtent jis geriausiai žino einamąją įmonės padėtį, juridinio asmens dalyvis paprastai tiesiogiai joje nedalyvauja. Tačiau, kita vertus, juridinio asmens dalyvio vaidmuo teisminėje praktikoje siejamas su strateginiu įmonės valdymu – dalyvių susirinkimas sprendžia svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius klausimus (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009). Šiame kontekste pastebėtina, kad L. Č. buvo vienintelis akcininkas. Ieškovė pagrįstai nurodo, kad kasacinis teismas nėra suformavęs praktikos, pagal kurią solidarioji juridinio asmens vadovo ir dalyvio atsakomybė būtų negalima visais atvejais. Priešingai nei teigia apeliantai, kasacinis teismas yra nurodęs, jog jeigu nustatoma, kad pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidė juridinio asmens vadovas ir savininkas, jie už padarytą žalą kreditoriams atsako kaip solidarieji skolininkai CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu – kai prievolė susijusi su kelių asmenų padarytos žalos atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
  7. Nagrinėjamu atveju abiejų apeliantų neteisėti veiksmai pasireiškia tos pačios pareigos, nustatytos abiems apeliantams, pažeidimu (ĮBĮ 8 str. 1 d.), jų abiejų atsakomybės teisinis pagrindas yra tas pats (ĮBĮ 8 str. 4 d.). L. Č. šioje byloje neįrodinėjo, kad jam nebuvo žinoma įmonės finansinė situacija tiek įsipareigojimų, tiek turimo turto prasme, o iš bylos duomenų galima spręsti priešingai, t. y. kad pagal L. Č. žinomos 2006 m. finansinės atskaitomybės duomenis jam dar 2007 m. turėjo būti aišku, jog įmonės finansinė padėtis nėra gera, taip pat buvo žinoma, kad už 2007 m. tokie duomenys apskritai neteikiami, dar 2008 m. pradžioje jis priėmė sprendimą parduoti iš esmės vienintelį (ar bent jau - akivaizdžiai vertingiausią) įmonės turtą, turto pardavimo atveju įmonė privalės sumokėti PVM, jis taip pat turėjo suprasti, kad neįvykdžius įsipareigojimų pagal kredito sutartį Šiaulių bankui įmonė yra teisinio nemokumo būklėje. Tačiau jis, kaip ir R. K., iki pat ryšių su įmone nutraukimo dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą nesikreipė ir dėl to laikytinas atsakingu už tokios pareigos neįvykdymo pasekmes. Todėl teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo spręsti, kad L. Č. neturėtų atsakyti už atsiradusią žalą ar jo atsakomybė turėtų būti tik dalinė.

13Dėl priežastinio ryšio ir žalos dydžio

  1. Apeliantai pagrįstai nurodo, kad žalos dydis nustatytinas pagal išaugusias nuo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momento įmonės skolas. Įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
  2. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad VMI kreditorinis reikalavimas atsirado po to, kai jau apeliantams buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei būtų laiku kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo, nebūtų sudarytas nei sandoris dėl žemės sklypo, nei atsiradęs (toje dalyje) VMI kreditorinis reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas priteisė tą sumą, kuria padidėjo įmonės skola VMI. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantais, kad teismas neteisingai nustatė žalos dydį ar nėra priežastinio ryšio tarp žalos atsiradimo ir neteisėtų veiksmų.

14Dėl administravimo išlaidų priteisimo

  1. Teismas, tenkindamas įmonės ieškinį iš dalies, taip pat priteisė iš apeliantų administratoriaus turėtas išlaidas bei jam kreditorių nustatytą atlyginimą (atitinkamai – 426,98 Eur ir 4 000 Eur). Išsamesnių motyvų šiuo aspektu teismas nepateikė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti šią ieškinio dalį nebuvo pagrindo.
  2. ĮBĮ nuostatos nenustato garantijų, kad administratorius visais atvejais realiai gaus visą jam nustatytą atlyginimą arba įmonė/kreditoriai kompensuos visa apimtimi jo patirtas administravimo išlaidas. Administratoriaus atlyginimas nustatomas ir administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto bylą, t. y. šios išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo/dalyvio veiksmų – ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo - pasekmė, o iš bankroto bylos, nepaisant kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto.
  3. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį (būtent šiuo teisiniu pagrindu ieškinyje ir buvo grindžiamas reikalavimas dėl administravimo išlaidų) kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
  4. Taigi, ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu atsiranda pažeidusių pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo asmenų atsakomybė prieš kreditorių, įmokėjusį pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą - šis turi teisę reikalauti jo įmokėtos sumos, ir prisiėmusį riziką administratorių - šio turėtų administravimo išlaidų apimtyje, t. y. tokius reikalavimus reiškiantys subjektai yra kreditorius ar administratorius (o ne bankrutuojanti įmonė). Šiuo atveju aptariamą reikalavimą yra pareiškusi įmonė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad jis negalėjo būti tenkinamas.
  5. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai tenkino ieškinį iš dalies, tačiau be pagrindo priteisė iš apeliantų įmonei ieškinyje prašytas priteisti administravimo išlaidas. Todėl iš apeliantų priteista suma, pakeičiant teismo sprendimą, mažintina 4 426,98 Eur suma (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Atitinkamai pakeistina ir priteista bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 93 str. 5 d.).
  6. Apeliantas R. K. yra sumokėjęs 1 417 Eur žyminį mokestį. Ieškinį šioje byloje pareiškė bankrutuojanti įmonė. Todėl apeliantas, remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, už apeliacinį skundą mokėti žyminio mokesčio neprivalėjo, dėl ko mokestis jam grąžintinas (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina VMI remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 str. 3 d.).

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

16Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą pakeisti sumažinant iš atsakovų R. K. ir L. Č. priteistą žalos atlyginimo sumą iki 51 978,55 Eur, o žyminį mokestį – iki (po) 498 Eur iš kiekvieno. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

17Grąžinti R. K. 1 417 Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2016 m. gruodžio 14 d. SEPA mokėjimo nurodymu per AB DNB bankas.