Byla 3K-3-49/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), sekretoriaujant Aringui Kartanui, dalyvaujant kasatoriui A. V. , kasatoriaus atstovui advokatui Adomui Kunčiui, atsakovei A. V. , atsakovės A. V. atstovui advokatui Laimučiui Jankauskui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei A. V. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, materialinio išlaikymo priteisimo ir turto padalijimo ir pagal atsakovės A. V. priešieškinį ieškovui A. V. , atsakovui J. A. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, materialinio išlaikymo priteisimo ir turto padalijimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Marijampolės savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, Marijampolės 3–iojo notarų biuro notarė G. Strazdienė.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas nurodė, kad 1991 m. gruodžio 28 d. sudarė su atsakove santuoką, kurios metu gimė sūnus D. V. . Ieškovo manymu, šalių santuoka iširo, jie netvarko bendro ūkio ir negyvena bendro santuokinio gyvenimo dėl atsakovės kaltės, nes ši nesirūpino šeima. Šalių sūnaus gyvenamoji vieta nustatytina kartu su tėvu, nes atsakovė vaiku visiškai nesirūpino, gyventi su atsakove vaikui būtų pavojinga dėl jos agresyvaus būdo. Ieškovo teigimu, jis gali geriau užtikrinti vaiko gyvenimo, mokymosi, sveikatos apsaugos ir kitas sąlygas; įsipareigoja vienas išlaikyti vaiką ir išlaikymo iš atsakovės vaikui nereikalauja. Nutraukus santuoką, šalių turtas turėtų būti padalytas pagal ieškovo pateiktą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo planą, sumažinant atsakovei bendro turto dalį, o ieškovui priteisiant didesnę turto dalį, nes atsakovė neprisidėjo prie šeimos pajamų ir vaiko išlaikymo. Ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausė namų valda ir gyvenamasis namas ( - ), ir šis nekilnojamasis turtas negali būti dalijamas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tačiau atsakovei už šio turto pagerinimą santuokos metu tektų 60 000 Lt piniginė kompensacija. Dėl išvardytų aplinkybių ieškovas prašė teismo nutraukti šalių santuoką dėl atsakovės kaltės; nustatyti nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamąją vietą kartu su tėvu; bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą padalyti taip: ieškovui asmeninės nuosavybės teise nuolatiniam naudojimui, tvarkymui, valdymui ir disponavimui palikti 10 000 vienetų 1 Lt nominaliosios vertės UAB ( - ) paprastų nematerialiųjų akcijų (bendra vertė 10 000 Lt), miegamojo baldus, valgomojo stalą ir 10 kėdžių, virtuvės baldų komplektą, elektrinę viryklę, šaldytuvą, prieškambario baldų komplektą, iš viso turto už 15 200 Lt; atsakovei asmeninės nuosavybės teise priteisti 6000 Lt, kuriuos ji gautų pardavusi kirpyklos–kosmetikos salono įrangą ir kitas priemones, priteisti iš ieškovo atsakovei 60 000 Lt kompensaciją; įpareigoti ieškovą įvykdyti visus iš 2004 m. gegužės 31 d. kredito sutarties kylančius įsipareigojimus kreditoriui AB bankui NORD/LB Lietuva Marijampolės skyriui, padengti 20 000 Lt skolą kreditorei A. R.

5Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad ieškovas ilgą laiką artimai bendravo su kita moterimi, visiškai nesidomėjo nepilnamečiu vaiku ir bendru šeimos gyvenimu, todėl santuoka nutrauktina dėl jo kaltės. Ieškovas buvo santuokos nutraukimo iniciatorius, šmeižė atsakovę, todėl jai iš ieškovo priteistina 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatytina su atsakove, nes ieškovas visiškai nesirūpino vaiku, iš ieškovo turi būti priteista po 500 Lt kas mėnesį vaiko išlaikymui iki vaiko pilnametystės. Atsakovės teigimu, būtina nukrypti nuo sutuoktinio bendro turto lygių dalių principo ir priteisti atsakovei didesnę turto dalį, nes su ja liko gyventi jų nepilnametis vaikas. Namų valda ir gyvenamasis namas ( - ), pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes buvo įgytas iš bendrų santuokinių lėšų. Atsakovės teigimu, ginčo namų valdos pirkimo–pardavimo sandoris buvo įformintas dovanojimo sutartimi, todėl toks sandoris turi būti pripažintas apsimestiniu, o namų valda turėtų būti pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes gyvenant santuokoje buvo iš esmės pagerinta sutuoktinių bendromis lėšomis. Dėl išvardytų aplinkybių atsakovė prašė teismo šalių santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės; nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą kartu su motina; padalyti santuokoje įgytą turtą: atsakovei priteisti 2/3 dalis viso santuokinio turto, ieškovui – 1/3 dalį; įpareigoti atsakovę grąžinti 26 666,67 Lt paskolą kreditoriui AB bankui „NORD/LB Lietuva“, ieškovą – 13 333,33 Lt; namų valdos 0,086 ha žemės sklypą ir jame esantį gyvenamąjį namą, garažą, kiemo statinius pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; priteisti atsakovei namų valdą ( - ), o ieškovui išmokėti kompensaciją 1/3 dalimi namų valdos vertės – 198 333,33 Lt; atsakovei priteisti 6667 Lt vertės UAB ( - ) paprastųjų nematerialiųjų akcijų, ieškovui – 3333 Lt vertės UAB ( - ) paprastųjų nematerialiųjų akcijų; priteisti ieškovui 10 000 Lt vertės automobilį AUDI 100, atsakovei – 2/3 dalis automobilio vertės kompensaciją (6667 Lt); ieškovui priteisti nekilnojamuosius daiktus, o atsakovei išmokėti kompensaciją 2/3 dalis kilnojamojo turto vertės (3466,67 Lt); priteisti iš ieškovo atsakovei 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; pripažinti negaliojančia 1995 m. rugpjūčio 30 d. ieškovo ir S. A. dovanojimo sutartį, kuria S. A. padovanojo ieškovui žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir kiemo įrengimus ( - ); pripažinti negaliojančiais 1991 m. spalio 29 d. ieškovo ir J. A. sudarytą pinigų skolinimo sutartį ir 1995 m. rugpjūčio 10 d. susitarimą dėl skolos grąžinimo; pripažinti 1995 m. rugpjūčio 30 d. dovanojimo sutartį gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kiemo įrengimų ( - ), S. A., atsakovės ir ieškovo pirkimo–pardavimo sutartimi, kuria S. A. pardavė atsakovei ir ieškovui žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir kiemo įrengimus; pripažinti atsakovės ir ieškovo bendrosios jungtinės nuosavybės teises į žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir kiemo įrengimus.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Marijampolės rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, nutraukė šalių santuoką dėl atsakovės kaltės, nustatė nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamąją vietą kartu su tėvu, priteisė iš atsakovės materialinį išlaikymą nepilnamečiam vaikui periodinėmis išmokomis po 125 Lt kas mėnesį, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiu turtu pripažino 267 000 Lt, investuotus į namų valdos ( - ), priklausančios ieškovui, tačiau registruotos atsakovės vardu, rekonstrukciją; priteisė ieškovui 10 200 Lt vertės kilnojamuosius daiktus; priteisė iš ieškovo atsakovei 133 500,10 Lt kompensaciją už jam tenkančią didesnę turto dalį, 5000 Lt už UAB ( - ) akcijas, 2100 Lt kompensaciją už jam tenkančią didesnę kilnojamojo turto dalį; priteisė atsakovei 6000 Lt vertės kirpyklos–kosmetikos salono įrangą ir priemones; įpareigojo ieškovą įvykdyti visus iš 2004 m. gegužės 31 d. kredito sutarties kylančius įsipareigojimus kreditoriui AB bankui DnB NORD ir sumokėti 20 000 Lt skolą kreditorei A. R. Teismas nustatė, kad atsakovė buvo neištikima, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu buvo nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės apribojimu, pažeidė savo kaip sutuoktinės pareigas, nepateikė įrodymų, patvirtinusių ieškovo neištikimybę ar smurtą, todėl dėl santuokos iširimo kalta pripažino atsakovę. Teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu, atsižvelgė į tai, kad vaikas jautrus, jam diagnozuotas nervinis tikas, konstatavo, jog vaiko apklausa teismo posėdyje gali turėti neigiamos įtakos vaiko psichinei būsenai, todėl jo neapklausė, vadovavosi CK 3.174 straipsnio 2 dalimi, vertino šalių parodymus ir konstatavo, kad vaikui gyvenant su ieškovu bus užtikrintos geresnės vaiko būsto sąlygos, vaiko poreikių tenkinimas, bendravimo ryšių susiformavimas. Nustatęs vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu, teismas, remdamasis CK 3.192 straipsnio 1 dalimi, 3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priteisė iš atsakovės vaiko išlaikymą po 125 Lt kas mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaiko pilnametystės. Teismas, spręsdamas klausimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir namų valdos pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nustatė, kad, rekonstruojant gyvenamąjį namą, jo plotas padidėjo kelis kartus, vertė išaugo nuo 25 000 Lt iki 595 000 Lt; nurodė, jog sutuoktinis, reikalaujantis pripažinti asmeninį kito sutuoktinio turtą bendrąja jungtine nuosavybe, turi įrodyti, kad iš esmės turtas pagerėjo jo arba bendromis lėšomis, arba darbu. Teismas, įvertinęs namų valdos vertinimo ataskaitą, turto vertės nustatymo ataskaitą, padarė išvadą, kad atsakovės indėlis į ginčo namo rekonstrukcijos darbus buvo minimalus, ji neįrodė, jog ginčo namų valdos rekonstrukcija buvo atlikta jos lėšomis ar darbu, tuo tarpu ieškovas pateikė dokumentus, patvirtinusius, kad lėšos, investuotos į ginčo namų valdos rekonstrukciją, buvo jo asmeninės. Teismas, vadovaudamasis įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, sutuoktiniai dirbo, gyveno ir kūrė savo buitį kartu, siekdamas nepažeisti atsakovės teisių ir interesų, paskyrė kiekvienam sutuoktiniui po 1/2 dalį namų valdos vertės, t. y. po 163 500 Lt. Teismas, vertindamas sutuoktinių skolinius įsipareigojimus kreditoriams, nustatė, kad atsakovė neginčijo iš banko gautos paskolos, bet nesutiko su 20 000 Lt skolos suma kreditorei A. R., tačiau ši ginčijama paskola buvo panaudota šeimos reikmėms, atsakovė apie šios skolos suteikimą žinojo, todėl skolos grąžinimo prievolė tenka abiem sutuoktiniams. Dėl to teismas kiekvienam sutuoktiniui padalijo negrąžinto bankui kredito dalis, A. R. negrąžintą skolą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, iš dalies tenkino ieškovo reikalavimą dėl jo įpareigojimo išmokėti atsakovei kompensaciją už jam tenkančią didesnę turto dalį – 133 500 Lt kompensaciją už ginčo namų valdos rekonstrukcijos darbus, vykdytus iš bendrų sutuoktinių lėšų. Teismas taip pat nustatė, kad UAB ( - ) buvo įregistruota šalims gyvenant santuokoje, todėl įmonė yra bendras sutuoktinių turtas ir turi būti dalijamas; teismas priteisė atsakovei 50 procentų UAB ( - ) paprastųjų nematerialiųjų akcijų (5000 Lt vertės), taip pat padalijo kilnojamuosius daiktus pagal šalių prašymus.

8Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2007 m. gegužės 23 d. nutartimi jį tenkino iš dalies, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažino, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatė nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamąją vietą kartu su motina, priteisė iš ieškovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui periodinėmis išmokomis po 500 Lt per mėnesį, pripažino bendrąja jungtine šalių nuosavybe namų valdą ( - ); priteisė ieškovo ir atsakovės nuosavybėn po ½ dalį 0,086 ha bendro ploto žemės sklypo, jame esančio gyvenamojo namo, garažo, kiemo statinių; panaikino teismo sprendimo dalį, kuria ieškovas įpareigotas įvykdyti visus įsipareigojimus kreditoriui AB bankui DnB NORD ir sumokėti 20 000 Lt skolą kreditorei A. R. ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisė iš ieškovo atsakovei 7106 Lt žyminio mokesčio; priteisė iš ieškovo atsakovei 150 Lt žyminio mokesčio ir 650 Lt advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 3.60 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdama į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokos išsaugojimo atžvilgiu tarpusavio santykių pablogėjimo metu, kitas aplinkybes, nurodė, kad šalių santuoka iširo ne dėl to, jog atsakovė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu buvo nuteista už nežymų kito asmens sveikatos sutrikdymą, atsakovės nuteisimas už šią veiką neturėjo ir nebegalėjo turėti jokios įtakos faktiškai jau iširusiai santuokai, o tiek ieškovo, tiek atsakovės liudytojų parodymai nebuvo pakankami neištikimybės faktams konstatuoti. Dėl to kolegija, vadovaudamasi CK 3.27, 3.28 straipsniais, 3.53 straipsnių 1, 2 dalimis, 3.61 straipsniu, sprendė, kad abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojaliam ir pasitikėti vienas kitu, todėl santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Kolegija, spręsdama nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, rėmėsi CK 3.174 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, neturėdamas aiškios Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvados vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu ir atmesdamas šios tarnybos prašymą išklausyti teisme šalių sūnų, pažeidė įstatyme įtvirtintą vaiko teisę būti išklausytam. Pagal CK 3.164 straipsnio 1 dalį yra imperatyviai nustatyta, kad kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas be jokių motyvų nutarė vaiko neišklausyti, nustatydamas nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamąją vietą su tėvu, neatsižvelgė į vaiko norus, todėl kolegija, teismo posėdyje išklausiusi šalių nepilnametį sūnų nedalyvaujant nė vienam iš tėvų, o tik Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovui ir pedagogei, nustatė, kad vaikas išreiškė aiškų ir nedviprasmišką norą gyventi kartu su motina, šį norą argumentavo ir pagrindė. Kolegija pažymėjo, kad vaikas bylos nagrinėjimo metu gyveno kartu su motina, o ne su tėvu, buvo labiau prie jos prisirišęs, tokio amžiaus vaikui mama šiuo metu artimesnė ir reikalingesnė, byloje nebuvo įrodymų, kad motina savo elgesiu ar gyvenimo būdu galėtų daryti neigiamą įtaką sūnui ir negalėtų juo tinkamai pasirūpinti, todėl kolegija sprendė, kad nepilnamečio vaiko interesus labiau atitiktų nustatymas jo gyvenamosios vietos su motina pagal CK 3.169 straipsnio 2 dalį, 3.178 straipsnio 2 dalį. Kolegija, nustačiusi vaiko gyvenamąją vietą su motina, atsakovei iš ieškovo priteisė išlaikymą vaikui periodinėmis išmokomis. Kolegija, spręsdama klausimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, nurodė, kad esminę ginčo dalį sudarė gyvenamojo namo ( - ), su priklausiniais teisinio režimo nustatymo ir padalijimo klausimai. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė nenuginčijo ginčo dovanojimo sutarties, todėl nurodė, kad ieškovas gyvenamąjį namą su priklausiniais įsigijo asmeninėn nuosavybėn, tačiau pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, kad ginčo namas ( - ), po dovanojimo sutarties sudarymo buvo pagerintas iš esmės (dovanojimo sutarties sudarymo metu bendras namo naudingas plotas tebuvo 73,14 kv. m ploto, o bylos nagrinėjimo metu gyvenamojo namo plotas buvo tris kartus didesnis už buvusį) ir visi esminiai šio turto pagerinimai buvo atlikti šalių santuokos metu ir sutuoktinių bendromis lėšomis, o aplinkybės, kad ginčo namas buvo rekonstruotas už asmenines ieškovo lėšas, gautas iš įvairių paskolos sutarčių, kolegija nepripažino esmine. Be to, kolegija pažymėjo, kad atsakovė ir neprivalėjo įrodyti, kiek konkrečiai lėšų ji įdėjo į namo rekonstrukciją, nes šiuo atveju svarbus tapo fakto, kad namas buvo rekonstruotas šalims gyvenant santuokoje, nustatymas. Kolegija, įvertinusi atsakovės pateiktą turto vertinimo ataskaitą, nustatė, kad į ginčo namų valdą įėjo ne tik gyvenamasis namas, bet ir žemės sklypas, kurį kolegija taip pat pripažino bendrąja jungtine šalių nuosavybe, nes turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad žemės sklypas sutvarkytas, aptvertas dekoratyvinių plytų ir metalo tvora, įrengti trinkelių takai, želdiniai, gėlynai, t. y. šio žemės sklypo, kuris dovanojimo sutarties pagrindu buvo įgytas ieškovo nuosavybėn, vertė santuokos metu pakito, o šiam pakitimui turėjo įtakos šalių gyvenant santuokoje atlikta namo rekonstrukcija ir sklypo sutvarkymas bendromis lėšomis. Kolegija, nustačiusi, kad šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė 631 200 Lt vertės turtas (595 000 Lt vertės namų valda ir žemės sklypas ( - ); 10 000 Lt vertės 10 000 vienetų UAB ( - ) akcijų; 10 200 Lt vertės kilnojamieji daiktai; 6000 Lt vertės kirpyklos–kosmetikos salono įranga ir priemonės), nurodė, kad nebuvo pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo (ieškovui galėtų būti paskirta didesnė jo dalis, atsižvelgiant į tai, kad santuokiniame turte yra jo asmeninio turto dalis, tačiau atsakovei galėtų būti paskirta didesnė turto dalis atsižvelgiant į nepilnamečio šalių sūnaus interesus, nes jo gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina), todėl padalijo šalių turtą lygiomis dalimis. Kolegija perdavė iš naujo nagrinėti bylos dalį dėl skolos mokėjimo, nes pirmosios instancijos teismas, nesant kreditoriaus (banko) sutikimo, paskolos grąžinimo prievolę perkėlė ieškovui, t. y. teismas, konstatavęs faktą, kad piniginės prievolės yra abiejų sutuoktinių bendros, ir priimdamas sprendimą įpareigoti ieškovą įvykdyti visus įsipareigojimus kreditoriams AB bankui DnB NORD ir A. R., nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.

9III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į kasacinį skundą esmė

10Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 23 d. nutarties dalį, kuria buvo tenkintas atsakovės apeliacinis skundas, ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė sutuoktinio kaltės ištuokos atveju nustatymą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai pripažino, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Kasatoriaus teigimu, teismas turėjo atsižvelgti į CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytų santuokinių pareigų pažeidimą ir į tai, jog kaltinamas dėl santuokos iširimo sutuoktinis turi įrodyti, kad nebuvo aplinkybių, lėmusių santuokos iširimą. Byloje kasatoriaus pateikti įrodymai buvo pakankamas pagrindas pripažinti atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo. Be to, atsakovė, nepaisant to, kad buvo neištikima ieškovui, buvo nuteista už smurtinį nusikaltimą, t. y. santuokos iširimo pasekmė, anot kasatoriaus, buvo ne ieškovo kalti veiksmai, o atsakovės santuokinių pareigų pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priežastis, lėmusias šalių santuokos iširimą, neatsižvelgė į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno sutuoktinio elgesį siekiant išsaugoti santuoką; kasatorius įrodė sutuoktinės neištikimybę, kuri buvo pakankamas pagrindas pripažinti ją kalta dėl šalių santuokos iširimo.
2. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamąją vietą su atsakove, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, netinkamai taikė CK 3.174 straipsnio 2 dalį, nes neatsižvelgė į ieškovo, kaip tėvo, galimybes užtikrinti vaikui šeimos aplinkos, vystymosi ir tobulėjimo sąlygas, iš esmės vadovavosi tik teismo posėdyje išsakyta vaiko nuomone, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė buvo nuteista už smurtinį nusikaltimą, rėmėsi tik vienu įrodymu, nepagrįstai atmesdamas kitus, nevertindamas jų visumos. Teismas, išklausęs vaiko nuomonę, neatsižvelgė į tai, kad tėvas, anot vaiko, yra griežtesnis, o tai, anot kasatoriaus, įrodo, jog jis atsakingai vykdo tėvo pareigas. Be to, vaikas, iki apklausos apeliacinės instancijos teismo posėdyje, niekada nebuvo išreiškęs noro gyventi tik su atsakove, Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė nurodė, jog vaikui reikia abiejų tėvų. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, paskutiniame bylos nagrinėjimo posėdyje neturėjo priimti atsakovės pateiktos 2007 m. gegužės 7 d. viešosios įstaigos „Psichologinės paramos ir konsultavimo centras“ psichologo pažymos, kurioje nurodyta, jog vaikas akivaizdžiai nori labiau gyventi su mama – atsakove, bet, nesant vienodos vaiko nuomonės, siekdamas padaryti teisingą ir vaiko interesus atitinkančią išvadą, turėjo paskirti vaiko psichologinę ekspertizę.
3. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš ieškovo nepilnamečiam vaikui išlaikyti 500 Lt periodinių išmokų, pažeidė CK 3.192 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus tėvų pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus sąlygas, t. y. atsakovė, prašydama teismo priteisti 500 Lt nepilnamečiam vaikui išlaikyti, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinusių, jog būtent tokia suma buvo reikalinga vaikui išlaikyti, o teismas neatsižvelgė į ieškovo turtinę padėtį ir nepagrįstai vaiko išlaikymo pareigą perkėlė tik jam.
4. Apeliacinės instancijos teismas netinamai aiškino ir taikė CK 3.89, 3.90, 3.123 straipsnius, nepagrįstai namų valdą ( - ), pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, neatsižvelgė į tikrąją asmeninio turto prieš ir po pagerinimo vertę; padalydamas santuokoje įgytą turtą nepagrįstai nepaskyrė ieškovui didesnės dalies atsižvelgiant į tai, kad santuokiniame turte buvo didesnė jo asmeninėn nuosavybėn įgyta turto dalis. Teismas, nustatydamas namų valdos (gyvenamojo namo ir žemės) vertę, nepagrįstai vadovavosi tik atsakovės pateikta turto vertinimo ataskaita, nieko nepasisakė dėl ieškovo pateiktos ataskaitos, nevertino jo piniginių įnašų atliekant gyvenamojo namo pagerinimus. Be to, teismas, dalydamas santuokoje įgytą turtą, nepagrįstai nenukrypo nuo lygių dalių principo vien todėl, kad su atsakove liko gyventi šalių nepilnametis sūnus, o padalijus gyvenamąjį namą natūra, skiriant kiekvienam sutuoktiniui po ½ dalį nuosavybės, teismas neišsprendė galutinai šalių ginčo dėl turto, nes atsakovė, anot kasatoriaus, geranoriškai priteisto turto nesidalys.
5. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas atsakovės apeliacinį skundą, pažeidė CPK 93 straipsnio 2 dalį ir priteisė atsakovei iš ieškovo visas jos turėtas advokato išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tuo tarpu ieškovo turėtos advokato išlaidos apeliacinės instancijos teisme nebuvo jam priteistos.

11Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovė prašo teismo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas tinkamai taikė CK 3.60 straipsnį, teisingai nustatė, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tik ta aplinkybė, kad atsakovė buvo nuteista už smurtinį nusikaltimą, neturėjo lemiamos reikšmės apibūdinant ją kaip nesugyvenamo charakterio. Teismas taip pat tinkamai aiškino ir taikė CK 3.174 straipsnio 2 dalį, pagrįstai vadovavosi vaiko išreikšta nuomone, atsižvelgė į jo interesus, teisingai nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamąją vietą nustatė su atsakove. Teismas, priteisdamas 500 Lt periodinių išmokų kas mėnesį nepilnamečiam vaikui išlaikyti, teisingai nurodė, kad tokia suma yra pakankamas ieškovo prisidėjimas išlaikant vaiką, tarp šalių nebuvo ginčo dėl išlaikymo dydžio; be to, toks dydis labiausiai atitinka nepilnamečio vaiko interesus. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis namų valdos esminio pagerinimo klausimą, išsamiai ir objektyviai įvertino visus įrodymus, pagrįstai namų valdą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Iš atsakovės pateiktos turto vertinimo ataskaitos matyti, kad gyvenamasis namas buvo pagerintas po santuokos sudarymo, todėl teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad namų valda buvo pagerinta abiejų sutuoktinių lėšomis.

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

14Atsakovei netvarkant bendro ūkio, negyvenant bendro santuokinio gyvenimo, nesirūpinant šeima, pirmosios instancijos teismas nutraukė santuoką dėl jos kaltės, vaiko gyvenamąją vietą nustatė su ieškovu, šalių santuokoje įgytos namų valdos nepripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes atsakovės indėlis į ginčo namo rekonstrukcijos darbus buvo minimalus, ji neįrodė, jog ginčo namų valdos rekonstrukcija buvo atlikta jos lėšomis ar darbu, tuo tarpu ieškovas pateikė dokumentus, patvirtinusius, kad lėšos, investuotos į ginčo namų valdos rekonstrukciją, buvo jo asmeninės. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir remti vienas kitą, todėl pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismo posėdyje apklausęs nepilnametį vaiką, teismas jo gyvenamąją vietą nustatė kartu su motina. Ginčo namų valdą teismas pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes šis turtas buvo iš esmės pagerintas santuokos metu, ir atsakovė neprivalėjo įrodyti, kiek konkrečiai lėšų ji įdėjo į namo rekonstrukciją, nes šiuo atveju svarbus tapo fakto, kad namas buvo rekonstruotas šalims gyvenant santuokoje, nustatymas.

15V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

16Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė sutuoktinio kaltės ištuokos atveju nustatymą reglamentuojančias teisės normas, CK 3.174 straipsnio 2 dalį, tėvų pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus nustatančias teisės normas, turto, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe reglamentuojančias materialinės teisės normas, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

17Dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką (CK 3.60 ir 3.61 straipsniai)

18Nagrinėjamoje civilinėje byloje susiklosčiusi procesinė situacija, kai ieškovas remiasi tiek CK 3.60 straipsnio 3 dalimi, nustatančia kito sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo prezumpciją (ieškovas nurodo, kad atsakovė nuteista už tyčinį nusikaltimą), tiek CK 3.60 straipsnio 2 dalimi įrodinėja aplinkybes, jo manymu, patvirtinančias atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo, o atsakovė remiasi CK 3.60 straipsnio 2 dalimi ir įrodinėja aplinkybes, jos manymu, patvirtinančias ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo. Bylą nagrinėję teismai pagal ieškovo ieškinį ir atsakovės priešieškinį tyrė ieškovo ir atsakovės įrodinėjamas aplinkybes, jų teigimu, patvirtinančias kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, vadovavosi CK 3.60 ir 3.61 straipsniuose įtvirtintomis teisės normomis, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šių normų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje civilinėje byloje.

19CK 3.60 ir 3.61 straipsniuose nustatytos santuokos nutraukimo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės sąlygos. Sutuoktinio kaltė yra specifinė, palyginus su kitais asmens kaltės civiliniuose santykiuose atvejais. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos išvardytos daugelyje CK straipsnių (3.26–3.30, 3.35–3.36 ir kt.) – tai lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir šeima, kitos pareigos. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalies normos prasmę esminiu santuokinių pareigų pažeidimu laikytinas elgesys, nepriimtinas ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu. Ieškovas, pareiškęs ieškinį pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, t. y. privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis dėl subjektyvių priežasčių iš esmės pažeidė savo pareigas ir kad dėl tokio jo elgesio bendras gyvenimas tapo negalimas. Kartu pažymėtina, kad CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, tai reiškia, kad, įrodžius vieną ar kelis įstatymo normoje paminėtus faktus, pripažįstama, kad sutuoktinis yra kaltas dėl santuokos iširimo. Sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktus, patvirtinančius, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (CK 3.61 straipsnio 1 dalis). Tiek ieškovas kasaciniame skunde, tiek ir atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą remiasi ta pačia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. R. B.; bylos Nr. 3K-3-117/2007), kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta vieno iš sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo prezumpcija yra nuginčijama, tačiau kaltinamas dėl santuokos iširimo sutuoktinis turi įrodyti, kad nebuvo aplinkybių, lemiančių kaltės dėl santuokos iširimo prezumpciją, arba kad yra kitų aplinkybių, kurios paneigia jo kaltę arba rodo esant ir kito sutuoktinio kaltę. Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymus, susijusius su ieškovo ir atsakovės įrodinėjamomis aplinkybėmis, kurios, jų teigimu, patvirtina kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad veiksmai, už kuriuos atsakovė buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn dėl nežymaus asmens sveikatos sutrikdymo, atlikti praėjus pusantro mėnesio nuo šios civilinės bylos iškėlimo teisme, todėl jos nuteisimas nebegalėjo turėti jokios įtakos faktiškai jau iširusiai santuokai, tiek ieškovo, tiek atsakovės liudytojų parodymai nėra pakankami neištikimybės faktams konstatuoti, abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, abiem trūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam, padarė pagrįstą išvadą, kad abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojaliam ir pasitikėti vienas kitu, todėl santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. CK 3.61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas gali pripažinti, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas; vadinasi, nustatęs, kad ieškovas ir atsakovė iš esmės pažeidė sutuoktinio pareigas, teismas pagal CK 3.61 straipsnio 2 dalį galėjo pripažinti, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Toks CK 3.60 ir 3.61 straipsniuose esančių teisės normų aiškinimas ir taikymas atitinka jų turinį ir neprieštarauja teismų praktikai. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priežastis, lėmusias šalių santuokos iširimą, neatsižvelgė į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno sutuoktinio elgesį siekiant išsaugoti santuoką. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje esantys įrodymai, kurių yra labai daug, ir kurie įrodo, kad abu sutuoktiniai iki faktinio santuokos iširimo tarpusavyje kylančias problemas sprendė rašydami skundus, kuriais siekė iškelti baudžiamąsias bylas vienas kitam, o neretai ir netgi naudodami fizinę jėgą, parodo, kad nė vienas sutuoktinis net nebandė išsaugoti santuokos, todėl apeliacinės instancijos teismas jokių sutuoktinių veiksmų negalėjo įvertinti kaip bandymo išsaugoti santuoką.

20Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnis)

21Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu (CK 3.165 straipsnio 1 dalis). Abiejų tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Vaiko teisių ir interesų apsauga yra prioritetinė sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, tarp jų ir skyrium gyvenančių tėvo ir motinos ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. CK 3.174 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tokį ginčą teismas išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijoje, taip pat CK 3.177 straipsnyje teismai ir kitos institucijos įpareigojami, sprendžiant ginčus dėl vaikų, išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo nuomonę. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis).

22Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nustatydamas nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamąją vietą su atsakove, teisingai nurodė, jog būtina vadovautis nusistovėjusia ir gana aiškiai suformuota teismų praktika, pagal kurią, nustatant vaiko gyvenamąją vietą, turi būti vadovaujamasi tik vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje byloje būtina individualizuoti. Tuo tikslu teismas vertino byloje esančių įrodymų, atskleidžiančių tėvų rūpinimosi vaiku aplinkybes, vaiko prisirišimą prie tėvų, tėvų elgesį, gyvenimo būdą, pajamas, visumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamąją vietą su atsakove, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, netinkamai taikė CK 3.174 straipsnio 2 dalį, nes neatsižvelgė į ieškovo, kaip tėvo, galimybes užtikrinti vaikui šeimos aplinkos, vystymosi ir tobulėjimo sąlygas, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė buvo nuteista už smurtinį nusikaltimą, iš esmės vadovavosi tik vienu įrodymu, t. y. teismo posėdyje išsakyta vaiko nuomone, nepagrįstai atmesdamas kitus, nevertindamas jų visumos. Teisėjų kolegija pažymi, jog, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad, sprendžiant dėl šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo, abiejų šalių padėtis yra lygiavertė. Ir tik dėl to, kad konstatavo esant tokią situaciją, teismas sprendė, jog būtina atsižvelgti į vaiko norą gyventi kartu su motina, nes šis noras vaiko interesams neprieštarauja. Teismas pažymėjo, kad vaikas yra pakankamai brandus ir jo gebėjimas suformuluoti savo nuomonę nekelia jokių abejonių.

23Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nepadarė CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų materialinės teisės normų pažeidimų.

24Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą ir kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, paskutiniame bylos nagrinėjimo posėdyje neturėjo priimti atsakovės pateiktos viešosios įstaigos „Psichologinės paramos ir konsultavimo centras“ psichologo 2007 m. gegužės 7 d. pažymos, kurioje nurodyta, jog vaikas akivaizdžiai labiau nori gyventi su mama – atsakove, bet, nesant vienodos vaiko nuomonės, siekdamas padaryti teisingą ir vaiko interesus atitinkančią išvadą, turėjo paskirti vaiko psichologinę ekspertizę. Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje įtvirtinta ir kasatoriaus nurodomos šiame straipsnyje nustatytos taisyklės išimtis, nustatanti, kad apeliacinės instancijos teismas gali priimti įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pats kasatorius pripažįsta, kad nustatyti vaiko norą dėl gyvenimo su tėvu ar motina yra labai svarbu, teigia, kad iki apklausos apeliacinės instancijos teismo posėdyje vaikas niekada nebuvo išreiškęs noro gyventi tik su atsakove, nurodo, kad teismas turėjo skirti vaiko psichologinę ekspertizę, tačiau kartu neigia apeliacinės instancijos teismo teisę priimti įrodymą, patvirtinantį byloje nustatinėtiną reikšmingą aplinkybę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu turinčiu vidinį prieštaravimą teiginiu (aplinkybę nustatyti svarbu, bet tą aplinkybę patvirtinančio įrodymo nereikia priimti), kasatorius tik patvirtina, jog buvo iškilusi minėto įrodymo pateikimo būtinybė, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, pagrįstai priėmė šį įrodymą.

25Dėl turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe

26Pagal CK ir kituose įstatymuose nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą sutuoktiniai gali turėti tiek bendrą, tiek ir asmeninį turtą. Sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl konkretaus turto priskyrimo prie bendrosios ar asmeninės nuosavybės, būtina vadovautis CK 3.87, 3.88 straipsniuose įtvirtinta prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė.

27Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad dėl praleisto ieškinio senaties termino nėra pagrindo tenkinti atsakovės priešieškinį ir gyvenamojo namo ( - ), su priklausiniais dovanojimo sutartį, kuria ieškovas šį turtą įgijo asmeninėn nuosavybėn, pripažinti apsimestiniu sandoriu. Vadinasi, darytina išvada, jog byloje nustatyta, kad gyvenamąjį namą ( - ), su priklausiniais dovanojimo sutartimi asmeninėn nuosavybėn santuokos metu įgijo ieškovas.

28CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, susijusius su ginčo namų valdos (gyvenamasis namas su priklausiniais ir žemės sklypas) pagerinimu santuokos metu, pripažino visą ginčo namų valdą bendrąja jungtine šalių nuosavybe. Ginčydamas šią sprendimo dalį, apeliantas nurodo, kad buvo nukrypta nuo teismų praktikos. Šį teiginį apeliantas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2006 priimtos nutarties analize. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šioje nutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. A. S.; bylos Nr. 3K-3-126/2006) aiškindamas dėl CK 3.90 straipsnio 1 dalies taikymo, nurodė, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatoma teisiškai reikšmingų faktų visuma: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus skundžiamoje nutartyje nuosekliai laikėsi teismų praktikos ir, būtent taip aiškindamas CK 3.90 straipsnio 1 dalį, pagal proceso teisės normų reikalavimus įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad namų valda iš esmės buvo pagerinta sutuoktinių bendromis lėšomis jiems gyvenant santuokoje. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl turto pagerinimo iš esmės, pagrįstai vertino ne tik turto vertės padidėjimą, bet ir turto esminį pasikeitimą santuokos metu, todėl teisiškai nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, jog teismas, neatsižvelgdamas į tikrąją asmeninio turto prieš ir po pagerinimo vertę, neteisingai pritaikė CK 3.90 straipsnį ir nepagrįstai namų valdą ( - ), pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kad, nustatydamas namų valdos (gyvenamojo namo ir žemės) vertę, nepagrįstai vadovavosi tik atsakovės pateikta turto vertinimo ataskaita, nieko nepasisakė dėl ieškovo pateiktos ataskaitos, nevertino jo piniginių įnašų atliekant gyvenamojo namo pagerinimus. Iš kasatoriaus ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas vertino ieškovo į bylą pateiktus įrodymus, kuriais jis grindė namo rekonstrukcijos atlikimą už savo asmenines lėšas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šiuos įrodymus, pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas.

29CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutuoktinių bendro turto lygių dalių principas, kuris taikomas dalijant tokį turtą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. Tokius atvejus reglamentuojančio CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo. Sutuoktinių bendro turto padalijimo būdą reglamentuoja CK 3.127 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Vadinasi, nepilnamečio vaiko interesus teismas privalo įvertinti tiek spręsdamas, ar neturi būti nukrypta nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, tiek ir nustatydamas bendro turto padalijimo būdą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į būtinybę nepažeisti pagrindinės vaikų teisės – teisės į gyvenimo sąlygas, kurios būtinos jų fiziniam, protiniam ir socialiniam vystymuisi, į tai, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma kartu su atsakove, taip pat įvertinęs galimybę padalyti namų valdą natūra, sprendė, kad vaiko interesais yra pagrindas atsakovei priteisti namų valdos dalį natūra bei nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo atsakovės naudai. Tačiau pagal byloje esančių įrodymų visumą nustatęs, kad dėl to, jog nepagerinta namų valda buvo asmeninė ieškovo nuosavybė, teismas sprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ieškovo naudai. Konstatavęs tokią faktinę byloje nustatytą situaciją, apeliacinės instancijos nusprendė ginčo namų valdą dalyti lygiomis dalimis. Ginčydamas šią sprendimo dalį, apeliantas nurodo, kad vaiko interesais nebuvo pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo atsakovės naudai, nes vaikui išlaikyti iš jo priteista 500 Lt kas mėnesį, o į tėvų turtą vaikai neturi nuosavybės teisės. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl būtinumo vaiko interesais nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo atsakovės naudai bei nustatydamas namų valdos padalijimo būdą natūra, nesivadovavo kasaciniame skunde nurodytais motyvais, teisingai taikė ir aiškino CK 3.123 straipsnio 1 dalies bei 3.127 straipsnio 3 dalies normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, sprendžia, jog nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad teismas, dalydamas santuokoje įgytą turtą, nepagrįstai nenukrypo nuo lygių dalių principo tik todėl, kad su atsakove liko gyventi šalių nepilnametis sūnus, teismas galutinai neišsprendė šalių ginčo dėl turto, nes atsakovė, geranoriškai priteisto turto nesidalys. Papildomai vertindama šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad namų valdos padalijimas natūra atitinka vaiko interesus ir tuo aspektu, kad ieškovui bus daugiau galimybių matytis su sūnumi, prisidėti jį auklėjant.

30Dėl išlaikymo vaikui priteisimo (CK 3.192 straipsnis)

31CK nustatyta abiejų tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, o 3 dalyje – kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai.

32Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Respublikos teismų praktikos taikant įstatymus, reglamentuojančius tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, apibendrinimo apžvalga; Teismų praktika 23), teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: 1) konkretaus vaiko poreikius; 2) abiejų tėvų turtinę padėtį.

33Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš ieškovo atsakovei sūnaus išlaikymą po 500 Lt kas mėnesį, nevertino šalių vaiko poreikių, o byloje netgi nėra įrodymų, kokia suma yra reikalinga vaikui išlaikyti. Teismas, spręsdamas šį klausimą, taip pat nevertino ir šalių turtinės padėties, tik konstatavo, kad atsakovė prašo priteisti tokią sumą, bei nepagrįstai nurodė, kad byloje ginčo dėl išlaikymo dydžio tarp šalių nėra.

34Teisėjų kolegija, apibendrindama visa, kas išdėstyta, sprendžia, kad trečiasis kasacinio skundo argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas priteisė iš ieškovo nepilnamečiam jo sūnui išlaikyti 500 Lt periodinių išmokų nenustatęs vaiko poreikių bei neįvertinęs tėvų turtinės padėties bei šiuo aspektu nemotyvavęs tokio sprendimo, pagrįstas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš ieškovo atsakovei sūnui išlaikyti priteista po 500 Lt kas mėnesį, naikintina ir byla dėl šios dalies perduotina nagrinėti iš naujo.

35Įvertinusi po apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškovo įpareigojimo įvykdyti visus įsipareigojimus kreditoriui AB bankui DnB NORD bei sumokėti 20 000 Lt skolą kreditorei A. R. ir ši bylos dalis perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, susiklosčiusią procesinę situaciją, t. y., kad bylos dalis dėl įsipareigojimų kreditoriui AB bankui DnB NORD, kreditorei A. R. vykdymo bus nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, taip pat vadovaudamasi proceso operatyvumo ir koncentracijos principais, teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos dalį dėl atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovo atsakovei sūnaus išlaikymą po 500 Lt kas mėnesį, taip pat tikslinga perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

36Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumento, kad apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas atsakovės apeliacinį skundą, pažeidė CPK 93 straipsnio 2 dalį ir priteisė atsakovei iš ieškovo visas jos turėtas advokato išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tuo tarpu ieškovo turėtos advokato išlaidos apeliacinės instancijos teisme nebuvo jam priteistos, nes, bylos dalį grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šiame teisme turėtų būti galutinai išspręstas ir bylinėjimosi išlaidų klausimas.

37Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

38Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 23 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovo A. V. , asmens kodas ( - ) priteistas išlaikymas sūnui D. V. , gimusiam ( - ), periodinėmis išmokomis po 500 Lt kas mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki sūnaus pilnametystės atsakovės A. V. , asmens kodas ( - ) naudai, panaikinti ir perduoti bylą šioje dalyje iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

39Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.