Byla 1A-382-1076/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algimanto Valantino, sekretoriaujant Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorui Rolandui Jurkevičiui, nuteistajam S. S., jo gynėjui advokatui Sigitui Petrui Juodeliui,

2teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo S. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

4S. S. nuteistas už tai, kad ne vėliau kaip 2017 m. sausio 13 d., tiksliau nenustatytu laiku, Vilniuje, Upės gatvėje, prie Baltojo tilto neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš nenustatyto asmens nusipirkdamas už 2000 eurų, įgijo labai didelį kiekį – 8981 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), kurią neteisėtai laikė garaže, esančiame ( - ), iki 2017 m. liepos 13 d., kai apie 13.40 val. šio garažo kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą labai didelį kiekį – 8981 g – narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių). Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendį ir S. S. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirti 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmę, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

5Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas S. S. skirtinos bausmės dydį, klaidingai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste selektyviai vertino bausmei keliamus teisingumo ir proporcingumo reikalavimus, o tai lėmė neteisingos bausmės paskyrimą.

6Apeliantas cituoja kasacinio teismo praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-25-294/2015, 2K-515/2010, 2K-160/2011, 2K-150/2014, 2K-54-648/2016) ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas neskyrė pakankamai dėmesio bausmės paskirčiai, todėl nepasiekė pusiausvyros tarp proporcingo nubaudimo ir bausmės tikslų realizavimo, sprendimą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo S. S. priėmė vienpusiškai vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, nes išskirtinę reikšmę suteikė nuteistąjį charakterizuojantiems duomenims, be to, tinkamai neįvertino nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Teismas išimtinių aplinkybių kontekste akcentavo tai, kad S. S. neteistas, dirba, teigiamai charakterizuojamas, vedęs, turi du mažamečius vaikus, padeda savo tėvams, yra paskirtas savo tėvo rūpintoju, taip pat, kad iš nuteistojo paimtas labai didelis kiekis narkotinių medžiagų nepateko į apyvartą. Tačiau pas nuteistąjį rastas narkotinių medžiagų – kanapių – kiekis (8981 g) 3,5 karto viršija Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose rekomendacijose nurodytą šios narkotinės medžiagos kiekį (2500 g), kurį rekomenduojama priskirti prie labai didelio kiekio. Be to, nuteistojo nusikalstami veiksmai nebuvo atsitiktinio pobūdžio, spontaniški. Tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad veika padaryta siekiant konkrečių, altruistiškumo požymiais nepasižyminčių tikslų, o būtent – užsidirbti pinigų bei minėtas medžiagas vartoti savo reikmėms, be to, nuteistasis neišdavė asmenų, iš kurių įgijo pas jį kratos metu rastas narkotines medžiagas. Visų anksčiau minėtų aplinkybių kontekste, pasak apelianto, svarbu pabrėžti, kad teismų praktikoje už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą asmenims, kurie prisipažino padarę nusikaltimą ir dėl to gailisi, jų atžvilgiu baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, rūpinasi savo šeimos nariais, kuriems nustatyta rūpyba, turi tvirtus socialinius ryšius, dirba, yra jauno amžiaus, skiriamos su laisvės atėmimu susijusios bausmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-54-648/2018, 2K-448-303/2016). Šiuo atveju, kaip pripažino ir pats teismas, nuteistasis S. S. ikiteisminio tyrimo metu iš viso nenorėjo duoti parodymų ir, nors teisiamajame posėdyje pripažino savo kaltę, buvo nenuoširdus, stengėsi sušvelninti savo teisinę padėtį, todėl teismas neįžvelgė nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Taigi sprendžiant iš pirmiau aptartų bylos faktinių aplinkybių, nuteistojo asmenybę ir padarytos veikos pavojingumą apibūdinančios aplinkybės vertintinos išimtinai kaip gyvenimiškai įprastos, jų lyginamasis svoris nėra didesnis nei kitų, susijusių su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu, kad būtų galima teigti, jog BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Iš šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos matyti, kad daugumoje baudžiamųjų bylų su panašiomis faktinėmis aplinkybėmis teismai skiria minimalią BK normos, kriminalizuojančios disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, sankcijoje numatytą bausmę, bet ne švelnesnę. Artima sankcijos minimui laisvės atėmimo bausmė turėtų būti paskirta ir nuteistajam S. S.. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendį pakeisti. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad narkotinės medžiagos buvo įgytos ir laikomos turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, pripažinti S. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą.

7Nuteistasis S. S. cituoja kasacinio teismo išaiškinimus dėl aplinkybių, reikšmingų nustatant tikslą platinti narkotines ar psichotropines medžiagas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2013, 2K-503/2013, 2K-24/2014) ir teigia, kad šiuo konkrečiu atveju byloje nustatytos aplinkybės, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, neleidžia spręsti apie tai, kad jis (S. S.) turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas.

8Apeliantas pažymi, kad nuosprendžiu nustatyta, jog narkotinės medžiagos jo žinioje buvo laikomos ne vėliau kaip nuo 2017 m. sausio 13 d. ir iki 2017 m. liepos 13 d., t. y. ne mažiau kaip pusę metų. Akivaizdu, kad toks laiko tarpas yra pakankamai ilgas tam, kad realizuoti visas narkotines medžiagas ar bent jų dalį, tačiau to padaryta nebuvo. Nebuvo nustatyta ir fakto, kad jis būtų atlikęs kokius nors veiksmus, siekdamas parduoti ar kitaip realizuoti narkotines medžiagas tretiesiems asmenims. Veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuota jo (S. S.) frazė „gyventi tai nori“, kuri buvo užfiksuota jau po jo sulaikymo, tai yra jam jau pusę metų laisvai savo nuožiūra disponuojant narkotinėmis medžiagomis, akivaizdu, taip pat nėra pakankama spręsti apie tikslo platinti buvimą. Juo labiau ir pats teismas nurodė, kad ši frazė tik suponuoja tikslą pasipelnyti parduodant narkotines medžiagas, t. y. teismas daro tik prielaidą apie tokio tikslo buvimą, kai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normos, reglamentuojančios nuosprendžio surašymą, imperatyviai draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis. Be to, pasak nuteistojo, platinimo tikslą paneigia ir kitos narkotinės medžiagos laikymo aplinkybės. Nors buvo rastas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos, tačiau tik vienos rūšies, ji nebuvo padalinta dozėmis, skirtomis platinimui, ar bent pasiruošta tokiam padalijimui, nebuvo rasta svarstyklių ar kitų priemonių, reikalingų dozėms pasverti ar supakuoti. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatyta, jog jis pats kada nors būtų vartojęs narkotines medžiagas, kas taip pat, neva, parodo jo tikslą platinti. Duodamas parodymus teisme jis patvirtino, kad kartais parūkydavo kanapių, ir anksčiau buvo jų įgijęs savo reikmėms. Tai, kad narkotinės medžiagos buvo skirtos jam (S. S.), nurodė ir kratos atlikimo metu. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, rodančių ar kitaip sudarančių pagrindą konstatuoti, kad jo parodymai šioje dalyje yra nepatikimi, kad jais nebūtų galima remtis. Apelianto teigimu, aptartos aplinkybės, susijusios su narkotinių medžiagų laikymu, nepaisant jų kiekio, nenustačius kitų aplinkybių, kurioms esant teismų praktikoje paprastai pripažįstama, kad buvo tikslas platinti, paneigia nepagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas, kad jis (S. S.) turėjo tikslą kratos metu rastas ir paimtas narkotines medžiagas parduoti ar kitaip platinti, nes vien narkotinės medžiagos kiekis nėra pakankamas konstatuoti šį nusikalstamos veikos požymį.

9Nuteistasis S. S. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas cituoja kasacinio teismo praktiką dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-201/2007, 2K-353/2008, 2K-550/2008, 2K-259/2009) ir teigia, kad nuo pat proceso pradžios, kai 2017 m. liepos 13 d. jo namuose, garaže, automobilyje, buvo atlikta krata, jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Kratos metu pareiškė, kad rastos medžiagos yra narkotinės (nors šis faktas dar nebuvo nustatytas BPK nustatyta tvarka), nurodė kada, kur ir kokiu tikslu jas įgijo, neatliko jokių veiksmų, kurie apsunkintų narkotinių medžiagų suradimą. Vėliau taip pat ne tik kad neapsunkino proceso, bet būtent pagal jo paaiškintas aplinkybes ir buvo surašytas tiek kaltinamasis aktas, tiek ir skundžiamu nuosprendžiu konstatuotos esminės veikos aplinkybės. Tokie veiksmai, apelianto teigimu, rodo ne tik jo prisipažinimą, bet ir nuoširdų gailėjimąsi dėl savo veikos, jį išreiškiant padėjimu atskleisti veiką ir užtikrinti sklandų bei operatyvų procesą.

10Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas pripažinti šią jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodė, jog jis (S. S.) parodymus davė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, o ikiteisminio tyrimo metu nenorėjo duoti parodymų, tačiau minėta teisminė praktika pabrėžia asmens parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, svarbą pripažįstant šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Be to, tokia išvada ne visiškai teisinga, nes, kaip minėta, kratos metu jis davė paaiškinimus ir nurodė tyrimui reikšmingas aplinkybes, kurios ir sudarė kaltinimo pagrindą. Aplinkybė, kad pats prokuroras kaltinamajame akte nurodė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę kaip lengvinančią jo atsakomybę, tik patvirtina faktą, kad jis (S. S.) viso proceso metu pripažino savo kaltę dėl esminių veikos aplinkybių, o jo elgesys rodė nuoširdų gailestį dėl įvykdytos veikos ir kritišką jos vertinimą. Tuo tarpu vien faktas, kad jo duoti parodymai apie asmenį, iš kurio įsigijo narkotines medžiagas, nebuvo pakankamai išsamūs, kad jį nustatyti, negali būti laikoma pagrindu, leidžiančiu sumenkinti duotų parodymų svarbą bei jo poziciją dėl pareikštų kaltinimų. Be to, byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, galinčių patikimai paneigti jo parodymų dalį dėl kanapių įsigijimo (pardavėjo), todėl teismas juos nepagrįstai vertino kritiškai ir jų pagrindu eliminavo atsakomybę lengvinančią atsakomybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nuteistasis pažymi, kad kaltinamojo parodymai yra BPK 20 straipsnio reikalavimus pilnai atitinkantis įrodymų šaltinis ir kaltinamojo parodymų negalima vertinti kritiškai dėl to, kad prokurorui ar teismui jais nesinori tikėti, vien tik todėl, kad jie neatitinka kaltinimo versijos.

11Pasak apelianto, tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis įgijo ir laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, turėdamas tikslą ją platinti, ir nepagrįstai nepripažino jau minėtos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybes, leidžia daryti išvadą, kad jam paskirta bausmė nėra teisinga, nes tik atsižvelgus į visas bylai reikšmingas, tarp jų ir į bausmę galinčias švelninti aplinkybes, kaltininkui gali būti skiriama visapusiškai apgalvota, teisinga bei proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai bausmė. Tai, kad narkotinės medžiagos buvo įsigytos ir laikomos tik asmeninėms reikmėms, ne tik nebuvo paleistos į apyvartą, nepasiekė kitų asmenų, tačiau to ir nebuvo siekta, nulemia ir tai, kad nebuvo pažeista uždraustu BK straipsniu saugoma vertybė – gyventojų sveikata, ir leidžia spręsti apie mažesnį veikos pavojingumą. Šios aplinkybės, kaip ir jo prisipažinimas bei nuoširdus gailėjimasis, suponuojantis mažesnį jo asmenybės pavojingumą, turi būti iš naujo įvertintos kitų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų ir įvertintų veikos ir jo paties pavojingumą apibūdinančių aplinkybių (anksčiau neteistas, dirbantis, teigiamai charakterizuojamas, vedęs, turi du mažamečius vaikus, padeda savo tėvams, byloje nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, 2017 m. gegužės 14 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi paskirtas tėvo K. S. rūpintoju, pas jį rastas ir paimtas narkotinių medžiagų kiekis nepateko į apyvartą) kontekste, atitinkamai sumažinant paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo S. S. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis S. S. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo S. S. apeliaciniai skundai atmetami. Kaip matyti iš paduotų apeliacinių skundų turinio, tiek prokuroras, tiek nuteistasis S. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia tik dėl S. S. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas vienpusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, išskirtinę reikšmę suteikė nuteistąjį charakterizuojantiems duomenims ir tinkamai neįvertino S. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, dėl to be pagrindo taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė nuteistajam aiškiai per švelnią bausmę. Nuteistasis S. S. teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad jis labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) įgijo ir laikė turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, taip pat nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir dėl to, nors ir pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskyrė jam savo dydžiu aiškiai per griežtą bausmę. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendį S. S. atžvilgiu patikrina tiek, kiek to prašoma prokuroro ir nuteistojo apeliaciniuose skunduose. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Skiriant bausmes BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Dėl to tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-126-693/2018 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. S., pirmiau aptartų baudžiamojo įstatymo reikalavimų bei teismų praktikoje suformuotų nuostatų nepažeidė ir paskyrė nuteistajam savo rūšimi ir dydžiu teisingą, BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio ir 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančią bausmę.

12Dėl nuteistojo S. S. apeliacinio skundo argumentų

13Jau minėta, kad nuteistasis S. S. apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę, neteisingai nustatęs, kad jis labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) įgijo ir laikė turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Teisėjų kolegija tokį nuteistojo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Kaip teisingai pažymėta ir nuteistojo S. S. apeliaciniame skunde, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Tokio tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis, taigi, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste. Sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis (įvairovė, rūšis, masė), jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166/2010, 2K-113/2011, 2K-352/2013, 2K-7-173/2014, 2K-24/2014, 2K-52-699/2015, 2K-155-693/2016). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad veikos kvalifikavimas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį savaime nereikalauja platinimo tikslo, tačiau pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punktą į šią aplinkybę atsižvelgtina individualizuojant bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-491/2012). Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad S. S. neteisėtai įgijo ir laikė 8981 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), kuriose ? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis – 15,3 %. Minėtas kanapių (antžeminių dalių) kiekis 3,5 karto viršija 2003 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ nurodytą kiekį (2500 g), rekomenduojamą laikyti labai dideliu šios narkotinės medžiagos kiekiu. Nors nuteistasis S. S. apklausiamas teisme teigė, kad kratos sutuoktinei priklausančiame garaže metu pareigūnų rastas kanapes (antžemines dalis) jis įgijo ir laikė išimtinai asmeninėms reikmėms, nes kartas nuo karto rūko kanapes (t. 3, b. l. 26-27), tikslą platinti rastas narkotines medžiagas greta labai didelio kiekio įrodo veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo metu užfiksuoti S. S. pokalbiai areštinėje, kaip, pavyzdžiui, frazė „gyvent tai nori, žinai“, atsakant į kito sulaikytojo klausimą, kam Lietuvoje „tuo užsiimti“, kai čia tokios griežtos bausmės (t. 2, b. l. 58-59) arba nuteistojo diskusija, kokiu maksimaliu kanapių kiekiu reikėtų disponuoti vienu metu, kad tai nebūtų labai didelis kiekis, atitinkamai negrėstų itin griežta laisvės atėmimo bausmė („po du judėk ir viskas, ir nebus jau kiekiai iki dviejų su puse, [...] o virš dviejų su puse jau ten, labai didelis kiekis“; „kažkokia nesąmonė, galėtų dar iki dešimt kažkas tai būt [...] pusę furos ar man čia [...] pilną tačką nešu nu.“ (t. 2, b. l. 67)). Be to, remiantis nuteistojo parodymais teisme, galima daryti išvadą, kad jis pats nebuvo intensyvus šių ar kitų narkotinių medžiagų vartotojas. Tai patvirtina ir byloje esančios įvairių sporto organizacijų atstovų pateiktos S. S. charakteristikos, kuriose pastarasis apibūdinamas kaip sveiką gyvenimą gyvenantis ir jokių žalingų įpročių neturintis asmuo, įkvepiantis ir kitus rūpintis sveiku gyvenimo būdu (t. 3, b. l. 6, 7, 11). Todėl byloje surinktų duomenų visuma – itin didelis, 8,9 kg siekiantis kanapių kiekis, minėtos veikos aptarimas su kameros draugais bei paties nuteistojo vartojimo įpročiai leidžia konstatuoti, kad S. S. medžiagas įgijo (ne vien) savo reikmėms, bet su tikslu jas platinti. Teisėjų kolegija sutinka su S. S. apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad pusės metų laikotarpis, kurį, pasak nuteistojo, jis laikė labai didelį kiekį kanapių, buvo pakankamas šią narkotinę medžiagą ar bent jos dalį realizuoti. Kita vertus, platinimo tikslas savaime nereikalauja, kad asmuo jau imtųsi konkrečių veiksmų jį įgyvendinti ar juo labiau, kad realizacija pavyktų. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad kanapės nebuvo dozuojamos, kaip ir nebuvo rasta tam skirtų priemonių, leidžia daryti išvadą, kad S. S. įgijo ir laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų dar neturėdamas aiškaus, konkretizuoto plano, kaip jas paleisti į apyvartą. Nors šie faktai ir rodo menkesnį veikos pavojingumą, tačiau, esant pirmiau aptartoms byloje nustatytoms aplinkybėms, apygardos teismo nustatyto labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo tikslo nepaneigia. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir nuteistojo S. S. apeliacinio skundo argumentus dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato bent vieną iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-412/2014). Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Be to, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai (kritiškai) vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Nuteistasis S. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nuo pat proceso pradžios prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kratos metu pareiškė, kad rastos medžiagos yra narkotinės, taip pat nurodė kada, kur ir kokiu tikslu jas įgijo ir neatliko jokių veiksmų, kurie apsunkintų narkotinių medžiagų suradimą, vėliau taip pat ne tik kad neapsunkino proceso, bet būtent pagal jo paaiškintas aplinkybes ir buvo nustatytos esminės veikos aplinkybės. Pritartina apelianto teiginiui, kad jis pripažino įgyvendinęs BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijai formaliai pakankamus požymius, kuriais rėmėsi kaltinimas, t. y. kad jis prieš pusę metų įgijo labai didelį kiekį kanapių, kurias garaže neteisėtai laikė, kol jas kratos metu surado policijos pareigūnai. Kita vertus, S. S. labai didelio kiekio narkotinės medžiagos įgijimo aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu nurodė tik jo garaže kratą atlikusiems pareigūnams ir tik po to, kai pastarieji patys rado sportinį krepšį su į atskirus polietileninius paketus supakuota minėta narkotine medžiaga (liudytojo J. B. parodymai, kratos S. S. sutuoktinei priklausančiame garaže, esančiame ( - ), protokolas, t. 1, b. l. 29-32, t. 3, b. l. 94-95). Tuo tarpu apklausiamas kaip įtariamasis S. S. nurodė, kad savo pozicijos dėl kaltės išreikšti nepageidauja ir paaiškinti apie pranešime apie įtarimą nurodytas aplinkybes nieko nenori (t. 2, b. l. 121-122). Papildomos įtariamojo apklausos metu S. S. paaiškino, kad dėl jam pareikšto įtarimo (disponavimu platinimo tikslu) savo kaltę pripažįsta pilnai, tačiau parodymus apie aplinkybes, nurodytas pranešime apie įtarimą, duos teisme (t. 2, b. l. 124-125). Tačiau, priešingai negu nustatyta bylos aplinkybėmis, nuteistasis tiek kratos metu, tiek vėliau teisme parodė, jog narkotines medžiagas įgijo asmeninėms reikmėms, bet ne su tikslu jas platinti. Nors tokio tikslo BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicija nereikalauja, ši aplinkybė kartu su tolesniu S. S. elgesiu po atliktos kratos rodo, kad nuteistasis siekė kiek galima labiau derinti savo procesinį elgesį prie, jo manymu, ikiteisminio tyrimo metu minimaliai surinktų įrodymų, kas savaime yra leistina gynybinė pozicija, bet iš esmės paneigia jo parodymų savanoriškumą bei nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kitaip negu teigia apeliantas, jis taipogi nepadėjo išaiškinti veikos aplinkybių ir/ar joje dalyvavusių asmenų. Nuteistojo gynėjas apeliacinio teismo posėdyje argumentavo, kad jeigu S. S. kratos metu nebūtų parodęs, kad narkotinės medžiagos priklausė jam, tai veika jam vargu ar būtų buvusi įrodyta. Tačiau BK 260 straipsnio 3 dalies požymiai nereikalauja, kad narkotinės medžiagos kaltininkui priklausytų „nuosavybės teise“. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad S. S. bet kokiu atveju faktiškai disponavo sutuoktinės garaže esančiomis medžiagomis. Tuo metu, kai nuteistąjį prie garažo vartų užkalbino policijos pareigūnai ir, paliepę jį atidaryti, atliko kratą, minėta situacija tapo pakankamai aiški ir taip. Taipogi atkreiptinas dėmesys, kad iš veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo metu užfiksuotų areštinėje vykusių S. S. pokalbių su kitais sulaikytas asmenimis turinio akivaizdu, jog asmenys, iš kurių įgijo labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, nuteistajam yra žinomi, tik jis jų nenori išduoti („aš nenoriu kažkokiu ožiu būt“, „draugų pažįstamų tikrai aš nepridavinėsiu“ ir t. t. (t. 2, b. l. 60-68)). Taigi šiuo atveju pripažinti, kad S. S. viso proceso metu davė išsamius ir nuoširdžius parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką ir taip padėjo atskleisti ją ar kitus asmenis, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Esant tokių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino S. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nuteistojo parodymus šiuo aspektu teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Nuteistasis S. S. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė buvo nurodyta kaltinamajame akte, tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad įrašas apie vieną ar kitą atsakomybę lengvinančią aplinkybę kaltinamajame akte teismui nėra privalomas. Juolab, kad šiuo atveju toks įrašas prieštaravo bylos duomenims ir kaltinamojo akto turiniui, kur buvo išdėstyta jau pirmiau paminėta S. S. pozicija dėl jam reiškiamo įtarimo ikiteisminio tyrimo metu. Tai pripažino ir prokuroras, sakydamas baigiamąją kalbą pirmosios instancijos teisme.

14Dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų

15Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Pirmosios instancijos teismas S. S. už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė laisvės atėmimą ketveriems metams. Darydamas išvadą, kad baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos net ir minimalios bausmės (laisvės atėmimo dešimčiai metų) paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, teismas akcentavo tai, kad S. S. anksčiau neteistas, t. y. neatlikinėjo realios laisvės atėmimo bausmės, yra dirbantis, teigiamai charakterizuojamas, vedęs, turi du mažamečius vaikus, padeda savo tėvams, yra paskirtas tėvo K. S. rūpintoju, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, teismas pažymėjo, kad iš S. S. paimtas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) nepateko į apyvartą. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai vertino bausmei keliamus teisingumo ir proporcingumo reikalavimus, išskirtinę reikšmę suteikė nuteistąjį S. S. charakterizuojantiems duomenims ir tinkamai neįvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, o tai lėmė neteisingos bausmės paskyrimą. Teisėjų kolegija sutikti su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo. Nuteistasis S. S. padarė tyčinį nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai ir už jo padarymą numato itin griežtą realią laisvės atėmimo bausmę, kurios minimumas yra dešimt metų. Kaip teisingai pabrėžiama prokuroro apeliaciniame skunde, S. S. neteisėtai įgijo ir laikė narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) kiekį, 3,5 karto viršijantį 2003 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ nurodytą kiekį (2500 g), rekomenduojamą laikyti labai dideliu šios narkotinės medžiagos kiekiu, minėtus nusikalstamus veiksmus nuteistasis atliko turėdamas tikslą kanapes parduoti ar kitaip platinti. Kita vertus, byloje nustatytos ir kitos aplinkybės, reikšmingos vertinant S. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Visų pirma, narkotinė medžiaga, kurios labai dideliu kiekiu neteisėtai disponavo nuteistasis, yra augalinės kilmės. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, S. S. įgyta narkotinė medžiaga į apyvartą nepateko, taigi, jo nusikalstami veiksmai neigiamų padarinių kitiems asmenims nesukėlė. Byloje nustatyta, kad S. S. labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) įgijo ne vėliau kaip 2017 m. sausio 13 d. ir ją laikė iki 2017 m. liepos 13 d. Toks ilgas labai didelio kiekio narkotinės medžiagos laikymas turint tikslą realizuoti, tačiau net dalies jos nerealizavus, leidžia daryti išvadą, kad S. S. nusikalstama veika, priešingai nei teigia prokuroras, buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio, nerodo dėsningo ir sąmoningo nuteistojo pasirinkimo, bet padaryta tiesiog pasitaikius progai įsigyti labai didelį kiekį kanapių, bet neturint konkretaus plano, kur ir kaip jas realizuoti. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nors veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nekeičia, tačiau iš dalies sumažina nustatytų nuteistojo S. S. nusikalstamų veiksmų pavojingumą. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad S. S. praeityje nebuvo teistas, jis baustas administracine tvarka, tačiau tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 2, b. l. 104, t. 3, b. l. 70-85), duomenų, kad po nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas šioje byloje, būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų, byloje nėra. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis yra vedęs ir augina du mažamečius vaikus (t. 2, b. l. 79, 100-101, 141-142), rūpinasi neįgalumą turinčiais savo tėvais (t. 3, b. l. 16, 21, 22, 23, 49-50), be to, Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartimi yra paskirtas tėvo K. S. rūpintoju (t. 3, b. l. 106-107). Tiek iki nusikalstamos veikos, tiek nusikalstamos veikos darymo metu (išskyrus laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. birželio 3 d., kai registravosi darbo biržoje), tiek ir šiuo metu nuteistasis dirba, sportuoja, darbdavių, kaip ir sporto pasaulio atstovų, charakterizuojamas išskirtinai teigiamai, kaip atsakingas, pareigingas, kitiems pavyzdžiu esantis žmogus (t. 2, b. l. 102, 103, t. 3, b. l. 6, 7, 8, 9-10, 11, 12). Visos šios aplinkybės, kaip ir jau pirmiau paminėtas daugiau atsitiktinis padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo, kad nusikaltimas, už kurį S. S. nuteistas, nebuvo dėsninga jo ankstesnio gyvenimo pasekmė, jo asmenybės pavojingumas visuomenei nėra didelis. Taigi, įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių, apibūdinančių S. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir jo asmenybę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog net ir minimalios BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas S. S. bus neproporcingas padarytam nusikaltimui ir jo asmenybei, prieštaraus teisingumo principui ir neužtikrins bausmės paskirties. Šiuo atveju ilgalaikis S. S. izoliavimas nuo visuomenės nėra tikslingas, nes gali itin neigiamai paveikti jo turimus socialinius ryšius, darbo santykius ir atitinkamai jo resocializacijos galimybes, be to, tai turės neigiamos įtakos ne tik pačiam nuteistajam, bet ir jo mažamečiams vaikams, taip pat priežiūros reikalingiems tėvams. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia prokuroro dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pritaria tokiai praktikai, kai teismai į bausmę žiūri ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę, kai dėmesys atkreipiamas ir į kaltininko šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės, t. y. tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse, ir taip išreiškia šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumą įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-194-942/2017, 2K-126-693/2018). Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad teismų praktikoje už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą asmenims, kurie prisipažino padarę nusikaltimą ir dėl to gailisi, rūpinasi šeimos nariais, turi tvirtus socialinius ryšius, dirba, yra jauno amžiaus, nesant jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, skiriamos su laisvės atėmimu susijusios bausmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju būtent reali laisvės atėmimo bausmė nuteistajam ir buvo paskirta. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prokuroro apeliaciniame skunde minimose baudžiamosiose bylose nustatytos faktinės aplinkybės, apibūdinančios padarytų nusikalstamų veikų ir kaltininkų asmenybių pavojingumą, nėra panašios į šios baudžiamosios bylos aplinkybes – abiem atvejais kaltininkai disponavo heroinu, t. y. ne augalinės kilmės narkotine medžiaga, be to, vienu atveju teismas, be kita ko, konstatavo, kad kaltininkas užsiėmė narkotikų platinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-648/2016 (skunde klaidingai nurodytas Nr. 2K-54-648/2018), kitu atveju – kad kaltininkė, veikiant bendrininkų grupe, padarė keturis nusikaltimus (tris sunkius ir vieną labai sunkų), susijusius su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, įskaitant jų platinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-448-303/2016). Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad nuteistasis S. S. ikiteisminio tyrimo metu nedavė parodymų apie jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes, o teisminio bylos nagrinėjimo metu nors ir pripažino kaltę, tačiau buvo nenuoširdus, stengėsi sušvelninti savo teisinę padėtį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, įtariamasis, kaip ir kaltinamasis turi teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, tad vien tokia kaltininko pasirinkta pozicija negali būti pagrindas kaip nors neigiamai ar nepalankiai vertinti jo asmenybę. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvada, kad nuteistajam S. S. paskirta bausmė iš esmės atitinka teisingumo principo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, mažesnę negu BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta švelniausia laisvės atėmimo bausmė, nepažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir tinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nors tiek prokuroras, tiek nuteistasis teigia, kad S. S. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė nėra teisinga, tačiau griežtinti ar dar labiau švelninti paskirtą bausmę dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų teisėjų kolegija neturi pagrindo.

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo S. S. apeliacinius skundus atmesti.