Byla 2K-126-693/2018
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 3 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. S. gynėjos advokatės Eglės Latauskienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 3 d. nutarties.

3Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu V. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams trims mėnesiams.

4Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 3 d. nutartimi nuteistosios V. S. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinis skundas atmestas. Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendžio įžanginėje ir aprašomojoje dalyse padaryti rašymo apsirikimai dėl nuteistosios V. S. teistumų, nurodant, jog V. S. praeityje yra teista du kartus.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6I. Bylos esmė

7

  1. V. S. nuteista už tai, kad, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo ir laikė narkotines medžiagas: 2016 m. spalio 19 d., apie 17.00 val., rasdama miške, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo 12,368 g miltelių su narkotine medžiaga – karfentaniliu, kurios grynas kiekis 0,0075 g (148 folijos lankstinukai), ir juos neteisėtai laikė Vilniuje, ( - ), netoli namo, pažymėto Nr. ( - ), kol policijos pareigūnai 2016 m. spalio 20 d. 11.30 val. ją sulaikė ir surado minėtas narkotines medžiagas.

8II.

9Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

  1. Kasaciniu skundu nuteistosios V. S. gynėja advokatė E. Latauskienė prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl paskirtos bausmės ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jos ginamajai skirti švelnesnę bausmę. Kasatorė skunde nurodo:
    1. Teismai nesilaikė BK 1 straipsnio, 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, pažeidė teisingumo, proporcingumo, bausmės individualizavimo principus ir dėl to nuteistajai paskyrė neteisingą bausmę. Be to, teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galėjo būti priimtas, pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei BK 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles; teismams suteikta galimybė švelninti bausmę, vadovaujantis ir BK 62 straipsniu, ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Spręsdami BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, teismai turėjo įvertinti tiek su veikos padarymu, tiek su nuteistosios asmenybe susijusias faktines aplinkybes kaip visumą ir tik tada daryti išvadą, ar reikia ir galima, atsižvelgiant į teisingumo principą ir bausmės tikslus, skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę.
    2. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-P-89/2014, 2K-252/2014, 2K-361/2014, 2K-447/2014). Pažymėtina, kad, viena vertus, taikant kaltininkui baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones, taip pat priverčiamąsias medicinos priemones, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę ir jos resocializacijos poreikius. Kita vertus, valstybė taiko kraštutinę griežčiausią laisvės atėmimo bausmę ir parenka tam tikrą jos trukmę tik tada, kai tokia priemonė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atsižvelgdama taip pat ir į kaltininko asmenybę, ir tikrai, kai tai yra būtina (kitos teisinės priemonės yra aiškiai nepakankamos) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, 2K-204-942/2015).
    3. Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos paprastai taikomos, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Tačiau teismų sprendimuose pažymima, kad nereikia šio reikalavimo suprasti taip, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012).
    4. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą bei kitas bylos aplinkybes, nepažeisdamas asmenų lygybės prieš įstatymą principo ir padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatytos švelniausios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, kad, vadovaujantis bausmės paskirtimi, konkrečioje byloje kaltininkui būtina nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde, prašydamas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, prašė paskirti ne švelnesnę, nei numatyta įstatyme, bausmės rūšį, o sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Iš bylos dokumentų ir teismų sprendimų matyti, kad nuteistosios argumentai, pateikti dokumentai, apibūdinantys ją kaip asmenį ir esamą sudėtingą socialinę ir demografinę situaciją šeimoje (trys mažametės dukros), bei galimi tokios griežtos bausmės padariniai tiek pačiai kaltininkei, tiek jos šeimai ir kt. iš esmės nebuvo analizuojami ir vertinami.
    5. Teismai kritiškai vertino tokias aplinkybes kaip nuteistosios nedarbas, nuolatinių pakankamo dydžio būtiniausioms išlaidoms pajamų neturėjimas, tai nulėmė nuteistosios pragyvenimo šaltinių kilmę – neteisėtu narkotinių medžiagų platinimu gaunamos pajamos, tačiau faktinės bylos aplinkybės šių teismų teiginių nepatvirtina. Be to, apeliacinės instancijos teismas dėl nuteistosios pragyvenimo šaltinių daro tik prielaidą, tokie teiginiai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes teismų sprendimuose konstatuojamos faktinės bylos aplinkybės ir jų santykis su kaltininko kalte, asmenybe, o teismų sprendimai negali būti grindžiami hipotetinio pobūdžio prielaidomis ir išvadomis. Teismas, turėdamas pareigą žodinio nagrinėjimo metu būti aktyvus, turėjo teisę išsiaiškinti nuteistosios pragyvenimo šaltinius, jeigu byloje yra duomenų, kad nuteistoji neturi darbo santykiais pagrįstų pajamų, augina tris mažametes dukras. Priešingai, bylos dokumentuose aiškiai nurodyta, kad nuteistoji turi šeimą, kartu gyvena su jos mažamečių dukrų tėvu, kuris turi nuolatines pajamas, jos šeima gaudavo socialines išmokas ir pan. Nuteistosios šeimos santykiai ir socialiniai ryšiai, aplinka, vaikų teisėtų interesų apsauga teismų sprendimuose nebuvo paminėti, taip pat visiškai nebuvo vertinta nuteistosios asmenybė, vadovautasi tik tipiniais keliais standartiniais dokumentais, nurodančiais buvusius teistumus, sveikatos priežiūros įstaigų duomenimis. Kitų dokumentų, apibūdinančių nuteistosios socialinius ryšius su šeima, bendruomene ir pan., nepateikta, nors baudžiamajame įstatyme nurodyta apie kaltininko asmenybės vertinimo privalomumą.
    6. Teismai, vertindami V. S. padarytos veikos pavojingumo ir asmenybės aspektus, formaliai vertino jos šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, nors nuteistoji aiškiai nurodė, kad jos siekis yra būti kartu su savo dukromis, t. y. jas auklėti, jomis rūpintis ir jas ugdyti. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tai, kad jos dukros lanko ugdymo įstaigas; jomis tėvai rūpinasi, siekė visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis suteikti kuo geresnes gyvenimo sąlygas; nuteistoji yra įrašyta į Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti Vilniaus miesto savivaldybėje, sąrašą. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-942/2015 buvo atkreiptas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse; taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas, įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste.
    7. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu yra tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui. Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-456/2013). Teismai, konstatuodami paskirtos bausmės teisingumą ir adekvatumą veikos pavojingumui, nuteistosios asmenybei, bausmės tikslams, išdėstė lakoniškus ir formalius argumentus, kurie nėra pakankami tam, kad juos būtų galima vertinti kaip motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistosios ir jos gynėjo prašymai atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.
    8. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą įvertinti visas pirmiau nurodytas aplinkybes, tik bendrais teiginiais nurodė, kad „išimtinių aplinkybių, rodančių, kad nuteistajai paskirta BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nenustatyta“. Be to, šis teismas, nurodydamas, kad atitinkamos aplinkybės yra reikšmingos bausmės dydžiui, bet nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, kadangi kitos bylos aplinkybės neleidžia V. S. nusikalstamos veikos pavojingumo vertinti kaip daug mažesnio nei rūšinio tokių nusikalstamų veikų pavojingumo, nei nuteistosios asmenybės vertinti kaip mažiau pavojingos, nes sunkus tyčinis nusikaltimas, susijęs su dideliu neteisėtu narkotinių medžiagų disponavimu, yra išskirtinai pavojingas visuomenei, visiškai nenurodo, kokios tos aplinkybės: ar tokios, kaip kad įvykio vietoje rastos narkotinės medžiagos, tačiau jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina šių medžiagų realių platinimo ar kitokio realizavimo būdų, formų kitiems asmenims, nes byloje tokių nėra nustatyta; ar tai aplinkybės, kad nuteistoji nuosekliai ir aiškiai nurodė visas aplinkybes, susijusias su narkotinių medžiagų laikymu; ar tai aplinkybės, susijusios su jos elgesiu po nusikalstamos veikos atskleidimo ir viso ikiteisminio tyrimo ar bylos žodinio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir pan.
    9. Taigi, nuteistajai paskirta ypač griežta bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, tačiau yra betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas, t. y. neteisingas. Vertinant visas nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, aiškiai matyti, kad tai netipinė nusikalstama situacija, kurios vertinimas ir teismo sprendimas turi būti išimtinis.
  2. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Aleksandras Kazakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo V. S. gynėjos advokatės E. Latauskienės kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
    1. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė. Sistemiškai aiškinant BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktus, 54 straipsnio 3 dalį, akivaizdu, kad vienas iš esminių bausmės tikslų – teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas –pirmiausia yra susijęs su konkrečia bausme asmeniui, t. y. bausmės individualizavimu, o antra – skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama ir į visuomenės interesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016).
    2. Kasacinėje jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuota, kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-371/2011, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-P-89/2014, 2K-150/2014, 2K-186-942/2015). Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016).
    3. Kasatorės skunde nurodomos šeiminės ir kitos aplinkybės šiuo atveju nelaikytinos išimtinėmis. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas daugiau susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, kai įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas būtų neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, turinčias įtakos skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, V. S. paskyrė BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą vienintelę bausmę – laisvės atėmimą, nustatydamas beveik minimalų jos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios V. S. gynėjo apeliacinį skundą, taip pat nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, rodančių, kad nuteistajai paskirta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat nuteistosios asmenybę bei ją apibūdinančius duomenis, padarė išvadą, kad šioje byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios ypatingai lengvintų nuteistosios V. S. teisinę padėtį ir kurių pagrindu būtų galima švelninti jai paskirtą bausmę. Teismai savo sprendimuose pateikė aiškius ir konkrečius motyvus dėl nuteistajai V. S. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, pagrindų paskirti švelnesnę bausmę nenustatymo.
    4. Nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme, teisės taikymo aspektu įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami, bylos faktinės aplinkybės, įskaitant ir aplinkybes, svarbias bausmių skyrimui ar BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui, nėra nustatomos. Taigi, kasacinės instancijos teismas pakeisti teismų sprendimus ir paskirti švelnesnę bausmę gali ne nustatęs naujas aplinkybes, o tik konstatavęs, kad teismai aiškiai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – šiuo atveju BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nagrinėjamoje byloje teismai analizavo bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, padarė išvadas, kad bausmės tikslai bus pasiekti V. S. paskyrus sankcijoje numatytą beveik minimalią laisvės atėmimo bausmę. Todėl, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, galima konstatuoti, kad teismai pagrįstai nenustatė aplinkybių, dėl kurių BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės greta sankcijos ribų paskyrimas nuteistajai V. S. už sunkaus nusikaltimo, susijusio su neteisėtu narkotinių medžiagų disponavimu, turint tikslą jas platinti, padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

10III.

11Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

  1. Nuteistosios V. S. gynėjos advokatės E. Latauskienės kasacinis skundas tenkintinas.

12Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

  1. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Pagal Konstituciją baudžiamajame įstatyme negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį.
  2. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.
  3. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.
  4. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
  5. Skiriant bausmes, BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Dėl to tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).
  6. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011,

    132K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015).

  7. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino V. S. kalta pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už neteisėtą didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, ir jai paskyrė aštuonerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teismas, skirdamas mažesnę nei BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę, atsižvelgė į tai, kad ji padarė tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), į jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat teismas įvertino nuteistosios asmenybę apibūdinančias aplinkybes, t. y. tai, kad anksčiau ji teista tris kartus, du kartus – už neteisėtą disponavimą draudžiamomis medžiagomis, nebausta administracine tvarka, priklausomybės ligų centre ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė, Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje gydėsi tik 2005 m. (nuo spalio 24 d. iki 25 d.), nedirba, netekėjusi, tačiau su sugyventiniu augina tris vaikus, per 2016 m. gavo 705,70 Eur socialinių pašalpų ir išmokų vaikams. Teismas, nenustatęs jokių V. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti nei BK 62 straipsnio, nei 54 straipsnio 3 dalyje numatytų nuostatų dėl švelnesnės bausmės, nei numatyta BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje, paskyrimo.
  8. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. S., vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai atsižvelgė į nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, veikos tikslus, atsakomybę lengvinančių bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltinamosios asmenybę, laikėsi teisingumo ir bausmės individualizavimo principų ir paskyrė teisingą bausmę. Šis teismas nutartyje, sutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, jog V. S. teista tris kartus, iš jų du kartus už neteisėtą disponavimą draudžiamomis medžiagomis; bylos duomenimis, V. S. teista du kartus, iš kurių tik vieną – už disponavimą draudžiamomis medžiagomis be tikslo platinti (BK 259 straipsnio 1 dalis). Šią pirmosios instancijos teismo klaidą apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip techninio pobūdžio, nesudarančią pagrindo laikyti tai esminiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą bei turinio reikalavimus, pažeidimu, taip pat kaip savaime nesudarančią pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms, kadangi kitos bylos aplinkybės neleidžia V. S. nusikalstamos veikos pavojingumo vertinti kaip daug mažesnio nei rūšinio tokių nusikalstamų veikų pavojingumo, nei nuteistosios asmenybės vertinti kaip mažiau pavojingos.
  9. Nors apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, nuosprendyje nurodydamas tris, o ne du nuteistosios V. S. teistumus, tačiau nepagrįstai tai vertino tik kaip techninio pobūdžio klaidą, neturinčią reikšmės nuteistosios bausmės individualizavimui, nes pirmosios instancijos teismas, paskirdamas kaltinamajai V. S. bausmę, motyvavo ir tuo, kad ji du kartus teista už neteisėtą disponavimą draudžiamomis medžiagomis. Taigi apeliacinės instancijos teismas, ištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą, jos tinkamai teisiškai neįvertino nuteistosios asmenybės pavojingumo visuomenei prasme bei visų kitų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, kontekste. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes draudžiama medžiaga išplatinta nebuvo, nes pareigūnai ją surado ir iš nuteistosios paėmė. Svarbu yra ir tai, kad V. S. esmines veikos padarymo aplinkybes pripažino, jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Visa tai leidžia teigti apie nuteistosios veiksmų mažesnį pavojingumą negu tokios rūšies nusikaltimų – neteisėto didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, – pavojingumas.
  10. Sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo reikšmingas ir nuteistosios asmenybės vertinimas. Teismai, skirdami ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, apskritai nevertino, kaip tokia bausmė paveiks nuteistosios šeimos ryšius (bendravimą ir mažamečių vaikų auklėjimą), jos pačios resocializaciją bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-942/2015). Byloje nustatyta, kad nuteistoji augina tris mažamečius vaikus, kuriais rūpinasi (du iš jų lanko mokyklą, nepraleidžia pamokų be pateisinamos priežasties, gerai mokosi, dalyvauja neformaliajame ugdyme), bendrauja su mokyklos administracija, gauna išmokas vaikams, jos tėvo sveikata prasta. Šios aplinkybės iš dalies sumažina nuteistosios asmenybės pavojingumą.
  11. Taigi, visuma šių aptartų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad net mažesnės, nei yra numatytas BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmės paskyrimas nuteistajai yra neproporcingas padarytam nusikaltimui ir jos asmenybei, prieštarauja teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties, t. y. dėl ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės nutrūks nuteistosios ryšiai su šeima, vaikais ir tai turės neigiamos įtakos ne tik pačios nuteistosios resocializacijai, bet ir jos mažamečiams vaikams.
  12. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, skirdami V. S. bausmę, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant V. S. švelnesnę, nei BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, bausmę, todėl V. S. skirtina penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.

14Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

15Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 3 d. nutartį:

16V. S., nuteistai pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams.

17Kitas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 3 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ryšiai