Byla 2K-525-648/2015

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Artūro Pažarskio, sekretoriaujant Gražinai Pavlenko, dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui, nuteistojo D. P. gynėjui advokatui Juliui Jasaičiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalis, kuria D. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: D. P. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė ir bausmė, paskirta Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė D. P. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

2Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu D. P. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. Iš D. P. nukentėjusiajam A. Š. priteista 448 Lt (129,75 Eur).

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

4D. P. nuteistas už tai, kad 2006 m. birželio 17 d., apie 18.00 val., Alytuje, Jazminų g. 20, prie lopšelio-darželio „Žiogelis“ įėjimo vartų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio – tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, laikydamas rankoje peilį prieš A. Š., t. y. grasindamas panaudoti fizinį smurtą, pagrobė A. Š. priklausantį 548 Lt (158,71 Eur) vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3220“ ir taip padarė nukentėjusiajam A. Š. 548 Lt (158,71 Eur) turtinę žalą.

5Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. P. išteisintas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio 17 d., apie 22.00 val., Alytuje, prie (duomenys neskelbtini) namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio – tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupe kartu su nenustatytu asmeniu, iš nesaugomos automobilių stovėjimo aikštelės pasikėsino pagrobti V. J. priklausantį 2500 Lt (724,05 Eur) vertės automobilį „Peugeot J-5“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini)), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas V. J..

6Kasaciniu skundu nuteistojo D. P. gynėjas advokatas J. Jasaitis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendį ir bylą D. P. nutraukti, jam nepadarius nusikalstamų veikų, arba šį nuosprendį pakeisti, pritaikant BK 75 straipsnio nuostatas ir atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

7Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį D. P. kaltu padarius BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes įrodymus vertino neišsamiai, vienpusiškai, atskirai vienus nuo kitų, o ne kaip visumą, abejones aiškino nuteistojo nenaudai, todėl padarė nelogiškas, spėjimais ir prielaidomis pagrįstas išvadas, be to, paskirdami realią laisvės atėmimo bausmę ir neapsvarstę bausmės vykdymo atidėjimo D. P. galimybės, teismai netinkamai pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas.

8Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl plėšimo (BK 180 straipsnio 2 dalis) netinkamai vertino kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymus ir kitus byloje surinktus įrodymus. Teismas nuteisė D. P., remdamasis išimtinai vien nukentėjusiojo A. Š. parodymais, neatlikęs išsamios jo parodymų analizės, nekreipdamas dėmesio į prieštaravimus, nenuoseklumą, į tai, kad A. Š. parodymus davė neblaivus, rėmėsi tik kaltinimui palankiais jo paaiškinimais apie bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai nepagrindė, kodėl atmetė D. P. parodymus, kurie visą laiką buvo nuoseklūs ir vienodi.

9Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl A. Š. parodymų patikimumo abejotinos. Teismas nurodė, kad iš karto po įvykio nukentėjusysis geriau prisiminė įvykio aplinkybes, tačiau ignoravo pirminį A. Š. protokolą-pareiškimą, rašytą policijai įvykio dieną, kuriame jis visiškai neužsiminė apie tai, jog vagystėje dalyvavo dar ir D. P. Be to, teisiamajame posėdyje A. Š. nesugebėjo teismui paaiškinti, kodėl pirminiuose parodymuose D. P. vadino Albinu. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio metu A. Š., kaip ir D. P., buvo neblaivus. A. Š. nepaneigė ir tai, kad akistatos su D. P. metu jis taip pat buvo neblaivus. Tokios būsenos A. Š. atvyko ir į apeliacinės instancijos teismo posėdį 2015 m. sausio 11 d. (iš karto po posėdžio jam buvo užfiksuotas 0,33 prom. girtumas).

10Teismas nepašalino ir neaptarė nukentėjusiojo A. Š. paaiškinimuose esančių akivaizdžių prieštaravimų apie tai, kada D. P. išsitraukė peilį, kada atlenkė jo geležtę, ar juo švaistėsi ar tik laikė rankoje, ar pastūmė nukentėjusįjį ar jį patraukė už rankos, ar grasino peiliu ar ne, ar A. Š. peilio išsigando ar neišsigando (T. l, b. l. 25-27, 29, 44, T. 3, b. l. 21, 22). Teismo išvada, kad D. P. peilį prieš nukentėjusįjį panaudojo kaip psichinio smurto priemonę tam, kad palaužtų nukentėjusiojo valią, nepagrįsta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, nes pats A. Š. niekada neužsiminė apie jo palaužtą valią. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neaptarė ir neįvertino kitų kaltinimui nepalankių A. Š. paaiškinimų, duotų apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Teisme A. Š. paaiškino, kad pro daugiabučio langą jį įspėjusi moteris sakė: „Žiūrėk, kas darosi“, bet neminėjo apie peilį; sulaikius D. P., būtent policininkai jį apkaltino dėl telefono vagystės. Teisme A. Š. neprisiminė, kada D. P. jam pagrasino – įvykio metu ar jį sulaikius policijoje, be to, abejojo, ar peilis buvo iki galo atlenktas. Jis paaiškino, kad yra buvęs sportininkas, buvo įsiutęs dėl telefono pagrobimo ir kad nepavyko pavyti jį paėmusio asmens, o tai, pasak kasatoriaus, paaiškina priežastį, kodėl jis ne iš karto apkaltino D. P. pagrobus telefoną. Kasatoriaus nuomone, liko nepaneigtas nuteistojo teismo posėdžio metu išsakytas paaiškinimas, kad, A. Š. nepavijus nepažįstamojo, šis, nežinodamas ko griebtis, grįžo prie D. P. ir pareikalavo atlyginti už telefoną, o šiam nesutikus, vėliau apkaltino sulaikytą D. P. dėl telefono vagystės, tikėdamasis iš jo prisiteisti žalos atlyginimą.

11Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nebuvo nustatyta ir apklausta moteris, kuri įspėjo nukentėjusįjį apie neva besiartinantį ir peiliu grasinantį D. P., todėl byloje nebuvo išsiaiškinta, ką iš tikrųjų ji matė ir kokio turinio įspėjimą pasakė A. Š..

12Kasatorius pažymi, kad, skirtingai nei A. Š., D. P. viso bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius ir vienodus parodymus: pripažino, kad iš tikrųjų įvykio metu turėjo rankoje atlenkiamą peiliuką, kuriuo prieš tai pjaustė lašinius, tačiau nei peiliu, nei žodžiu negrasino A. Š.; stovėjo nuo jo ir nepažįstamo vaikino, kuris kalbėjo nukentėjusiojo telefonu, atokiau ir niekaip netrukdė A. Š. jį vytis; nepažįstamajam negrąžinus telefono ir ėmus bėgti, paskui A. Š. nėjo ir jo nesivijo, o į grįžusio nukentėjusiojo pretenzijas atkirto, sakydamas, jog jis pats kaltas, kad patikėjo telefoną nepažįstamam asmeniui; po minėto įvykio niekur nesislapstė, nebėgo ir gėrė su kitais nepažįstamais asmenimis, o pastebėjęs, kad policija kažko ieško, dėl viso pikto numetė peilį į krūmus, kad dėl jo nereikėtų aiškintis. Kasatorius pažymi, kad pagrindinis nusikaltimo įkaltis – peilis, kuriuo D. P. neva grasino A. Š., byloje nebuvo surastas, todėl, būdamas nesąžiningas, D. P. galėjo apskritai neigti jo buvimą, tačiau to nepadarė.

13Apeliacinės instancijos teismo išvada apie D. P. ir nenustatyto nepažįstamo asmens bendrininkavimą paremta tik subjektyviu nukentėjusiojo aiškinimu, yra nelogiška ir nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis. D. P. ir nenustatytas asmuo draugiškai kalbėjosi ir elgėsi ne tik tarpusavyje, kaip nurodė nukentėjusysis, bet ir su nukentėjusiuoju, kviesdami jį kartu išgerti alaus, o po to gerdami nukentėjusiojo atsineštą sidrą. Pasak kasatoriaus, bylos aplinkybės leidžia manyti, kad įvykio dieną įvyko trijų nepažįstamų asmenų, mėgstančių be jokios progos išgerti, atsitiktinis susitikimas, kurio metu A. Š. nesielgė kaip rūpestingas ir atsakingas asmuo. Byloje nesurinkta jokių duomenų, kad D. P. ir nenustatytas asmuo iki šio įvykio būtų buvę pažįstami ir juolab susitarę pagrobti iš nukentėjusiojo telefoną bendrais veiksmais. Priešingai, iš D. P. ir nukentėjusiojo paaiškinimų matyti, kad, A. Š. nepažįstamojo prašymu leidus šiam naudotis telefonu, D. P. stovėjo nuošaliau, neįkalbinėjo duoti telefoną, vėliau, nepažįstamajam negrąžinant pasiskolinto telefono ir einant iš darželio teritorijos, nesiėmė jokių veiksmų.

14Visi nurodyti prieštaravimai, bylos nagrinėjimo trūkumai ir abejonės nebuvo pašalinti, todėl, atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis, kasatorius daro išvadą, kad D. P. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, nepadarė.

15Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl jo tyčios pagrobti automobilį (BK 22 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 2 dalis) yra nelogiškos, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, taigi padarytos pažeidus įrodymų vertinimo taisykles. Kasatoriaus nuomone, teismas nepaneigė D. P. aiškinimų, paneigiančių jo ketinimus pagrobti automobilį. Šios veikos padarymo metu jis buvo apsisprendęs išvykti į Jungtinę Karalystę (netrukus po to ir išvyko), o išvykti kitą dieną jam sutrukdė sulaikymas ir kiti bylos procesiniai veiksniai. D. P. visą laiką nuosekliai aiškino, kad automobilį nustūmė norėdamas pamokyti kaimyną, kuris netvarkingai laikydavo jį automobilių stovėjimo aikštelėje. Priešingai nei sprendė teismas, byloje nėra jokių duomenų, kad automobilis buvo nustumtas būtent 200 m. Aiškindamas tolesnio stūmimo priežastį, D. P. nurodė, kad išjudintas iš vietos automobilis nuvažiavo į pakalnę ir sustojo pagrindinėje gatvėje, todėl jis automobilį nustūmė toliau, kad nekeltų pavojaus eismo saugumui. Kita vertus, automobilis yra nemažo svorio, stovėjo ant kalnelio, todėl galėjo užsivesti tik riedėdamas nuo kalno ir jokių kitų galimybių užvesti jį stumiant, priešingai nei teigiama nuosprendyje, nebuvo. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie D. P. susitarimą su kitais asmenimis dėl autobusiuko pardavimo ar paslėpimo. Nustatant tyčios turinį svarbu ir tai, kad D. P. neturėjo vairuotojo pažymėjimo, jo aiškinimu, jis nemoka vairuoti transporto priemonės, jokie sugadinimai automobilio užvedimo spynelėje nepadaryti, be to, automobilio vertė nedidelė – pagal nukentėjusiojo paaiškinimus – 2500 Lt, ir jis eksploatuotas daug metų. Apibendrindamas kasatorius tvirtina, kad byloje nėra jokių įrodymų dėl D. P. kaltės pavogti transporto priemonę, o teismo išvados dėl jo kaltės nepagrįstos.

16Netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą kasatorius grindžia tuo, jog teismai neapsvarstė galimybės taikyti D. P. BK 75 straipsnio nuostatų. Nors apeliaciniame skunde šis klausimas nebuvo keliamas, tačiau pagal teismų praktiką, esant BK 75, 92 straipsnių taikymo sąlygoms, teismai turi apsvarstyti galimybę nuteistajam atidėti paskirtos bausmės vykdymą; atidėti bausmės vykdymą yra teismo teisė, bet ne pareiga, tačiau, esant byloje visoms BK 75, 92 straipsnių pirmosiose dalyse nustatytoms sąlygoms, teismas kiekvieną kartą privalo svarstyti galimybę pasiekti bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalga (BK 75 ir 92 straipsniai)). Taigi teismai šioje byloje privalėjo apsvarstyti BK 75 straipsnio nuostatų taikymo galimybę, tačiau to nepadarė.

17Kasatorius pažymi, kad, sprendžiant šį klausimą, svarbu tai, jog D. P. ne tik atitinka visus formaliuosius BK 75 straipsnyje nurodytus bausmės vykdymo atidėjimo kriterijus, tačiau jam inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos prieš devynerius metus, taigi nuo jų padarymo praėjo labai ilgas laiko tarpas, todėl pačios sunkiausios – realios laisvės atėmimo – bausmės skyrimas prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams. Nors nuosprendyje teigiama, kad D. P. buvo paieškomas ir slapstėsi nuo teisingumo vykdymo Didžiojoje Britanijoje, tačiau ši valstybė yra ES narė, joje galioja ES jurisdikcija, byloje nėra jokių duomenų apie nuteistojo atsakomybės už jam inkriminuotas veikas vengimą, jo gyvenamosios vietos paiešką ir darytas užklausas Didžiajai Britanijai, nors, D. P. teigimu, šioje šalyje jis dirbo legaliai, o tai patvirtinantys dokumentai liko minėtoje šalyje jo sulaikymo metu. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad nuo 2006 m. D. P. būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų. Be to, D. P. inkriminuotos veikos nepriskiriamos prie sunkių, iš esmės jokių materialių pasekmių ar bent kiek žymesnės žalos nesukėlė, buvo trumpalaikės ir epizodinės, viena iš veikų nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Iki 2006 m. D. P. gyveno viename bute su savo tėvu V. P., kuris yra gimęs 1951 m., turi sveikatos problemų ir jam reikalinga priežiūra. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, kasatorius teigia, kad, jeigu D. P. nebūtų išteisintas, yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo.

18Nuteistojo D. P. gynėjo advokato J. Jasaičio kasacinis skundas atmetamas.

19Dėl kasacinio skundo argumentų dėl BPK 20 straipsnio ir 44 straipsnio 6 dalies nuostatų laikymosi

20Pirmiausia pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

21Nuteistojo D. P. gynėjo kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant šią baudžiamąją bylą. Dėl to kasaciniuose skunduose nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus. Kartu kasatoriaus skunde yra ir teiginių, kuriais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinėja tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų taikymu.

22Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir nurodo, kad šis teismas byloje esančius ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių bei 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. P. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį bei nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. P. išteisinimo pagal kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir dėl šios dalies priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

23Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1-5 dalys). Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012).

24Be to, kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-455/2014).

25Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas D. P. nuteisė pagal BK 180 straipsnio 2 dalį remdamasis išimtinai vien nukentėjusiojo A. Š. parodymais, o apeliacinės instancijos teismas neatliko išsamios nukentėjusiojo parodymų analizės, nekreipė dėmesio į jų prieštaravimus, nenuoseklumą, į tai, kad A. Š. parodymus davė neblaivus, rėmėsi tik kaltinimui palankiais jo paaiškinimais apie bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai nepagrindė, kodėl atmetė D. P. parodymus, kurie visą laiką buvo nuoseklūs ir vienodi. Taigi kasatorius ginčija nukentėjusiojo A. Š. parodymų patikimumą ir jų įvertinimą kitų bylos duomenų kontekste. Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, vertindami įrodymus, nepašalino visų abejonių, kurios turėjo būti vertinamos nuteistojo naudai, ir dėl kaltinimo padarius plėšimą D. P. negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

26Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas apklausė nukentėjusįjį A. Š. teismo posėdyje, jo parodymus vertino tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių įrodymų kontekste, ištyrė ir įvertino kitus įrodymus. Teismas padarė išvadą, kad pakanka įrodymų pagrįsti D. P. kaltę padarius plėšimą panaudojus peilį. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pašalinti abejones dėl A. Š. parodymų bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių, atliko įrodymų tyrimą ir taip pat apklausė nukentėjusįjį. Šio teismo nuosprendyje visapusiškai išanalizuoti ir įvertinti nukentėjusiojo A. Š. parodymai, duoti viso bylos proceso metu tiek atskirai, tiek lyginant juos su kitais byloje esančiais įrodymais, tarp jų – ir nuteistojo parodymais, teismas nuosprendyje motyvuotai nurodė, kokius A. Š. parodymus laiko patikimais ir jais vadovaujasi. Teismas taip pat įvertino ir nuteistojo parodymus tiek atskirai, tiek kartu su kitais įrodymais, motyvuotai pasisakė dėl jų patikimumo. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, kuriuos nukentėjusysis davė neblaivus ikiteisminio tyrimo metu atliekant jo akistatą su nuteistuoju ir teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme, todėl kasatorius abejoja nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokie kasacinio skundo argumentai nėra pagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad, ikiteisminio tyrimo metu atliekant akistatą tarp tuo metu įtariamojo D. P. ir nukentėjusiojo A. Š., pastarasis buvo neblaivus, o apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo apklausos metu nustatęs, kad šis yra apsvaigęs nuo alkoholio, nukentėjusįjį apklausė kitame teismo posėdyje.

27Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog D. P., veikdamas su nenustatytu asmeniu, pastarajam grobiant nukentėjusiojo turtą – mobiliojo ryšio telefoną, sutrukdė nukentėjusiajam vytis besišalinantį iš įvykio vietos pagrobėją, laikydamas rankoje peilį, grasino nukentėjusiajam prieš jį panaudoti fizinį smurtą. Tokią išvadą teismas padarė, kaip minėta, dar kartą įvertinęs byloje surinktus ir tiesiogiai teismo posėdyje ištirtus įrodymus, nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde iškeltas abejones bei nurodytus prieštaravimus, ir motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino įrodymus bei nustatė įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Taigi konstatuotina, kad neteisingi ir nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nes teismas, tirdamas įrodymus ir juos vertindamas, nepadarė esminių BPK pažeidimų

28Kasatorius kasaciniame skunde nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažindamas kaltu ir nuteisdamas D. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį dėl pasikėsinimo pagrobti nukentėjusiojo V. J. automobilį, priėmė nepagrįstą nuosprendį, jame išdėstyti teismo argumentai nėra pagrįsti byloje ištirtais įrodymais, kasatoriaus nuomone, byloje apskritai nėra jokių įrodymų, patvirtinančių teismo išvadą dėl D. P. tyčios pagrobti nukentėjusiojo automobilį, akcentuojami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai. Anot kasatoriaus, D. P. neketino pagrobti svetimą automobilį, o jį nustumdamas iš stovėjimo vietos tiesiog norėjo pamokyti kaimyną dėl netinkamo transporto priemonės statymo aikštelėje.

29Šioje bylos dalyje pirmosios instancijos teismas D. P. pagal nurodytą kaltinimą išteisino, o apeliacinės instancijos teismas tenkino prokuroro skundą ir nuteisė D. P. už pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą – automobilį. Nusikaltimas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, yra padaromas veikiant tiesiogine tyčia. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių, iš jų – ir kaltės, jos formos bei rūšies, turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014, 2K-7-386-746/2015).

30Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo V. J., liudytojo G. G. ir nuteistojo parodymus, įvykio vietos apžiūros, asmens parodymo atpažinti, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotus duomenis, kitus rašytinius įrodymus, nustatė, kad nuteistasis be savininko žinios pateko į nukentėjusiojo automobilį, būdamas automobilio viduje krapštėsi prie vairo, pats bei padedamas kitų asmenų nustūmė automobilį iš jo stovėjimo vietos apie 200 m, sulaikomas bėgo, siekdamas išvengti sulaikymo, veikos nepabaigė, nes buvo sulaikytas automobilio savininko, ir padarė išvadą, kad nuteistasis atliko veiksmus, kurie atitinka nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymius, ir kad jis veikė tiesiogine tyčia. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama tam tikrų faktinių aplinkybių ir nuteistojo D. P. parodymų vertinimui, kas, pasak kasatoriaus, patvirtina nuteistojo tikruosius ketinimus. Apeliacinės instancijos teismas įvertino nuteistojo parodymus tiek atskirai, tiek kartu su kitais įrodymais, motyvuotai nurodė, kad jie proceso metu buvo nenuoseklūs ir neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių. Tai, kad kasatoriui tokios teismo išvados nepriimtinos, nereiškia, kad įrodymai buvo vertinami netinkamai ir kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl įrodymų vertinimo ar kitaip juos įvertinti, todėl konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra motyvuotas bei pagrįstas tinkamu ir visapusišku įrodymu vertinimu, atliktu nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, todėl keisti ar naikinti teismo nuosprendį nėra pagrindų.

31Dėl bausmės (BK 75 straipsnio taikymo)

32Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, nes teismas neapsvarstė galimybės taikyti D. P. BK 75 straipsnio nuostatų, nors privalėjo tai daryti. Kasatorius nurodo, kad šio klausimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynyba nekėlė, nes buvo tikimasi sulaukti palankaus išteisinamojo nuosprendžio, todėl prašo taikyti minėto straipsnio nuostatas kasacinėje instancijoje ir nuteistajam laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad yra visi BK 75 straipsnyje numatyti formalieji kriterijai taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ir pažymima, jog veikos padarytos prieš devynerius metus, nuo 2006 metų D. P. naujų nusikalstamų veikų nepadarė, užsienio valstybėje legaliai gyveno ir dirbo, iki išvykimo gyveno su tėvu, kuris turi sveikatos problemų ir jam reikalinga priežiūra.

33Minėta, kad šioje byloje D. P. yra nuteistas už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą, jam paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., t. y. jau po D. P. baudžiamosios bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus).

34Pagal kasacinės instancijos teismo jurisprudenciją laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą (nusikaltimus) ir nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams laisvės atėmimo bausme (ir esant kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms), taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2015 m. kovo 24 d., ir kai nepasibaigęs tokios bylos teisminis nagrinėjimas, t. y. pirmosios ar apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme. Tai gali būti daroma ir paties teismo, nagrinėjančio tokią baudžiamąją bylą iniciatyva (bet kurios instancijos) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-215-303/2015, 2K-216-139/2015, 2K-263-788/2015, 2K-275-895/2015, 2K-7-386-746/2015).

35Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jau galiojant minėtoms BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir paskirdamas nuteistajam subendrintą laisvės atėmimo bausmę, dėl jos vykdymo atidėjimo galimybės nepasisakė. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo taikymas yra teismo diskrecinė teisė, todėl pagal įstatymą teismui nekyla pareiga kiekvieną kartą teismo baigiamajame akte pateikti argumentus, kodėl bausmės vykdymas neatidedamas. Tačiau minėta, kad BK 75 straipsnio 1 dalis, dabar leidžianti atidėti bausmės vykdymą ir asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, gali būti taikoma ir nagrinėjant kasacinę bylą, todėl teisėjų kolegija svarsto nurodyto straipsnio taikymo šioje baudžiamojoje byloje klausimą.

36Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kiekvienas toks sprendimas turi atitikti BK 41 straipsnyje, 54 straipsnyje ir kituose BK straipsniuose įtvirtintus reikalavimus skiriamai bausmei.

37Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir vertinant nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismų nustatytas aplinkybes: D. P. nusikalto būdamas teistas, neišnykus teistumui už turtinio pobūdžio nusikaltimą, padarė du tyčinius – sunkų ir apysunkį – nusikaltimus, kurių vienas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, yra nustatytos trys jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tuo tarpu lengvinančių atsakomybę aplinkybių teismai nenustatė, ikiteisminio tyrimo metu pažeidė jam skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, ilgą laiką slėpėsi užsienio valstybėje – Didžiojoje Britanijoje, iš kur 2014 m. buvo deportuotas už neteisėtų veikų darymą, neturi aiškaus pragyvenimo šaltinio, nedirba, savo kaltės nepripažino, nesigailėjo, todėl, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, t. y. jos vykdymą atidėjus.

38Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

39Atmesti nuteistojo D. P. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinį skundą.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu D. P.... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimą,... 4. D. P. nuteistas už tai, kad 2006 m. birželio 17 d., apie 18.00 val., Alytuje,... 5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. P. išteisintas, o apeliacinės... 6. Kasaciniu skundu nuteistojo D. P. gynėjas advokatas J. Jasaitis prašo... 7. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas... 8. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl... 9. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl A. Š. parodymų patikimumo... 10. Teismas nepašalino ir neaptarė nukentėjusiojo A. Š. paaiškinimuose... 11. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nebuvo nustatyta ir... 12. Kasatorius pažymi, kad, skirtingai nei A. Š., D. P. viso bylos nagrinėjimo... 13. Apeliacinės instancijos teismo išvada apie D. P. ir nenustatyto nepažįstamo... 14. Visi nurodyti prieštaravimai, bylos nagrinėjimo trūkumai ir abejonės nebuvo... 15. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl... 16. Netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą kasatorius grindžia tuo, jog... 17. Kasatorius pažymi, kad, sprendžiant šį klausimą, svarbu tai, jog D. P. ne... 18. Nuteistojo D. P. gynėjo advokato J. Jasaičio kasacinis skundas atmetamas.... 19. Dėl kasacinio skundo argumentų dėl BPK 20 straipsnio ir 44 straipsnio 6... 20. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės... 21. Nuteistojo D. P. gynėjo kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl,... 22. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas nesutinka su apeliacinės instancijos... 23. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti... 24. Be to, kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs,... 25. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas D. P.... 26. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas... 27. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė... 28. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos... 29. Šioje bylos dalyje pirmosios instancijos teismas D. P. pagal nurodytą... 30. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo V. J., liudytojo... 31. Dėl bausmės (BK 75 straipsnio taikymo)... 32. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis... 33. Minėta, kad šioje byloje D. P. yra nuteistas už sunkaus nusikaltimo,... 34. Pagal kasacinės instancijos teismo jurisprudenciją laisvės atėmimo bausmės... 35. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas... 36. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės... 37. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir vertinant nagrinėjamoje... 38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 39. Atmesti nuteistojo D. P. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinį skundą....