Byla 2K-265-976/2017
Dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei, nuteistajam D. L. (vaizdo konferencijos būdu), nuteistojo D. L. gynėjui advokatui A. K.,

2viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. gynėjo advokato A. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžio.

3Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 12 d. nuosprendžiu D. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.), 233 straipsnio 1 dalį (dėl dviejų veikų) išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiosios A. S. ir nukentėjusiojo mažamečio T. L. atstovės pagal įstatymą A. S. bei Šiaulių teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

4Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios A. S. atstovo advokato Irmanto Motužio apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies: Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 12 d. nuosprendžio dalis panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. L. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, 140 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams.

5Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams, ją paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į atliktos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2013 m. kovo 17 d. Iš D. L. priteista nukentėjusiajai A. S. 76,44 Eur turtinei žalai ir 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 300 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

6Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

7Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo D. L. ir jo gynėjo advokato A. K., prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,

Nustatė

81. D. L. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. kovo 6 d., apie 19 val., važiuodamas automobiliu „Opel Astra“ (valst. Nr. ( - )), ( - ), pamatęs ties ( - ) namu stovinčią savo buvusią sutuoktinę A. S., ją automobiliu vijosi iki ( - ) namo, kur, išlipęs iš automobilio, kumščiu sudavė nukentėjusiajai A. S. vieną smūgį į galvą, spyrė į dešinį šoną, nuo smūgių A. S. nugriuvus ant žemės, spyrė jai ne mažiau kaip du kartus į tą patį dešinį šoną, sugriebęs už plaukų nutempė nukentėjusiąją iki automobilio, nuvežė ją prie ( - ) upės, ( - ), ten, ištempęs ją iš automobilio ir nutempęs ją prie upės, spardė į dešinį šoną, pilvą, po to, atitempęs ant tiltelio, savo galva nukentėjusiajai smūgiavo į kaktą. Tokiais smurtiniais veiksmais padarė A. S. galvos ir krūtinės ląstos sumušimus, kaklo raiščių patempimą, dešinės pusės X šonkaulio lūžimą, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios A. S. sveikatą.

91.1. Taip pat jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. kovo 7 d., apie 17 val., atvykęs į A. S. nuomojamą butą ( - ), kambaryje liepė A. S. atidaryti interneto puslapį „X.“ ir parodyti jame esančius jos susirašinėjimus bei nuotraukas, pamatęs nuotraukose besišypsančią buvusią sutuoktinę ir pasakęs: „Kodėl man nesišypsai“, sudavė kumščiu nukentėjusiajai A. S. vieną smūgį į dešinę kaktos pusę virš akies, dėl to nuo smūgio ji nugriuvo ant grindų, taip sukėlė A. S. fizinį skausmą.

101.2. D. L. nuteistas ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2013 m. kovo 7 d., apie 17 val., buto ( - ), prieškambaryje ir vaikų kambaryje sudavė savo mažamečiam sūnui T. L., gimusiam ( - ), bandžiusiam užstoti jo akivaizdoje mušamą mamą A. S., ne mažiau kaip septynis smūgius ranka į galvą ir taip sukėlė nukentėjusiajam T. L. fizinį skausmą.

111.3. Taip pat jis nuteistas ir pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už tai, kad sistemingai terorizavo ir baugino žmogų naudodamas fizinę bei psichinę prievartą, t. y. 2013 m. kovo 6 d., apie 19 val., važiuodamas automobiliu „Opel Astra“ (valst. Nr. ( - )), ( - ), pamatęs ties ( - ) namu stovinčią savo buvusią sutuoktinę A. S., ją automobiliu pasivijęs iki ( - ) namo, išlipęs iš automobilio, kumščiu sudavė nukentėjusiajai A. S. vieną smūgį į galvą, spyrė į dešinį šoną, nuo smūgių A. S. nugriuvus ant žemės, spyrė jai ne mažiau kaip du kartus į tą patį dešinį šoną, sugriebęs už plaukų, nutempęs nukentėjusiąją iki automobilio ir įstūmęs ją ant galinės sėdynės, grasindamas žodžiais: „Dabar tu mirsi“, nuvežė ją prie ( - ) upės, ( - ), ir ten, suėmęs už striukės ir nutempęs ją prie upės, grasinančiai klausdamas: „Ar nori gyventi?“, spardė į dešinį šoną, pilvą, tada atitempęs ant tiltelio, savo galva nukentėjusiajai smūgiuodamas į kaktą, bandė ją įstumti į upę, reikalaudamas pasakyti, kad jį myli ir nori su juo gyventi, nukentėjusiajai iš baimės būti nužudytai ir pasakius, kad jį myli ir su juo gyvens, suėmęs už plaukų ir partempęs ją į automobilį, liepė jai nusirengti, sakydamas: „Dabar tu skęsi“, nukentėjusiajai iš baimės paklusus ir nusirengus iki apatinių drabužių, grasindamas nužudyti bei pasakęs, kad turi automobilio bagažinėje benzino ir, jei būtų nutvėręs ją kartu su A., būtų abu padegęs, reikalavo atsiimti pareiškimą dėl jo bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, dėl jam priteistų alimentų, nukentėjusiajai dėl grasinimų pažadėjus tą padaryti, pasakęs, kad dar pagalvos, ar palikti ją gyvą, bei davęs popieriaus lapą ir liepdamas parašyti, kad ji buvo užpulta trijų asmenų, parsivežė ją į savo namus ( - ), liepdamas nusiprausti ir persirengti jo dukters drabužiais, prigrasino niekur nesiskųsti, taip naudodamas fizinę ir psichinę prievartą baugino nukentėjusiąją. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 2013 m. kovo 7 d., apie 9 val., kai nukentėjusioji A. S. dėl 2013 m. kovo 6 d. patirtų sužalojimų kreipėsi į ( - ) ligoninės priėmimo skyrių, jis atvyko į ligoninę, kur A. S. privertė nurodyti medikams, jog ji susižalojo ant jos užvirtus malkoms, taip naudodamas psichinę prievartą baugino nukentėjusiąją. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2013 m. kovo 7 d., apie 17 val., atvykęs į nukentėjusiosios A. S. nuomojamą butą ( - ), kambaryje liepė A. S. atidaryti interneto puslapį „X.“ ir parodyti jame esančius jos susirašinėjimus bei nuotraukas, pamatęs nuotraukose besišypsančią buvusią žmoną ir pasakęs: „Kodėl man nesišypsai“, savo mažamečio sūnaus T. L. akivaizdoje sudavė kumščiu nukentėjusiajai A. S. vieną smūgį į dešinę kaktos pusę virš akies, dėl to nuo smūgio ji nugriuvo ant grindų, taip sukėlė A. S. fizinį skausmą, o mažamečiam savo sūnui T. L., bandžiusiam užstoti mušamą mamą, jis sudavė ne mažiau kaip septynis smūgius ranka į galvą, ir tai sukėlė nukentėjusiajam T. L. fizinį skausmą, taip naudodamas fizinę ir psichinę prievartą baugino nukentėjusiąją A. S.. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2013 m. kovo 15 d., apie 10.00 val., nukentėjusiajai A. S. būnant advokatės R. L. kontoroje ( - ), įsiveržęs į advokatės kontorą, reikalavo neteikti teismui advokatės paruošto ieškinio dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, nukentėjusiajai parašius trumpąją žinutę į buvusio bendradarbio mobilųjį telefoną, kad buvęs vyras ją grasina nužudyti, persekioja, bei paprašius, kad jis iškviestų policijos pareigūnus, ir nukentėjusiajai nuvykus į policijos komisariatą, jis 2013 m. kovo 15 d., apie 14.00 val., A. S. važiuojant iš ( - ) policijos komisariato savo vairuojamu automobiliu į sodų bendriją „B.“ ( - ) pasiimti vaikų, persekiojo ją automobiliu ( - ) mieste, kol 14.35 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, taip naudodamas psichinę prievartą baugino nukentėjusiąją.

121.4. D. L. buvo kaltinamas, bet pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

132. Kasaciniu skundu nuteistojo D. L. gynėjas advokatas A. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 12 d. nuosprendį.

142.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio pažeidimus, nes ne iki galo ir nevisapusiškai ištyrė įvykio aplinkybes, nesilaikė in dubio pro reo (visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai) principo, padarė išvadas, neatitinkančias bylos faktinių aplinkybių, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei nuteistajam D. L. paskyrė neteisingą bausmę. Anot kasatoriaus, teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, neatitinkantį BPK 305 straipsnio 1, 2 punktų ir 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų. Be to, teismas pažeidė dar ir BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes skundžiamame nuosprendyje nenurodė visų motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė ir neaptarė visų esminių aplinkybių, rėmėsi nepatikimais, bylos nagrinėjimo metu neištirtais, pažeidžiant įstatymų nustatyta tvarka surinktais įrodymais, nesirėmė jų visuma ir nesusiejo į vientisą loginę grandinę, atskiriems įrodymų šaltiniams suteikė išskirtinę reikšmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008, 2K-279/2008, 2K-586/2010, 2K-320/2013 ir kt.).

152.2. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kasatoriaus ginamąjį kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, netinkamai vadovavosi šio įstatymo redakcija, galiojusia iki 2013 m. liepos 13 d. Aptardamas BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalių redakcijas, galiojusias įvykio metu ir nuo 2013 m. liepos 13 d. bei 2015 m. balandžio 23 d., kasatorius teigia, kad teismas, taikydamas šio baudžiamojo įstatymo redakciją, galiojusią įvykio metu, netinkamai taikė BK 140 straipsnio 2 dalį ir pažeidė BK 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes naujos redakcijos įstatyme yra nustatyta švelnesnė bausmė. Kasatorius pažymi, kad nuo 2015 m. balandžio 23 d. yra pakeista baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir atsakomybė už tokios veikos padarymą nustatyta BK 140 straipsnio 3 dalyje, kurioje yra numatytos ir alternatyvios bausmės (bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų).

162.3. Kasatoriaus nuomone, ikiteisminis tyrimas dėl veikų, numatytų BK 140 straipsnio l dalyje, 138 straipsnio l dalyje ir 145 straipsnio 2 dalyje, pradėtas ne įstatymų nustatyta tvarka, nesant nukentėjusiosios ar prokuroro reikalavimo, taip buvo pažeisti BK 145 straipsnio 3 dalies ir BPK 166 straipsnio, 167 straipsnio 1, 2, 4 punktų, 407, 409 straipsnių ir 417 straipsnio l dalies reikalavimai. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio l dalį dėl 2013 m. kovo 6 d. nukentėjusiosios sužalojimo pradėtas neteisėtai ir pažeidžiant ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarką, nes byloje nėra pačios A. S. pareiškimo (jai nebuvo pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka) ar prokuroro pavedimo atlikti ikiteisminį tyrimą. Vėlesniame prokurorės „Pavedime atlikti ikiteisminį tyrimą“ nėra nurodytas jos (prokurorės) valinis sprendimas (atitinkantis BPK 409 straipsnio 1 dalies nuostatas) pradėti ikiteisminį tyrimą. Be to, prokurorės 2013 m. lapkričio 28 d. nutarime neteisingai konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes tokių procesinių dokumentų byloje nėra, ir veika perkvalifikuota į BK 138 straipsnio l dalį. Todėl kasatorius teigia, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 140 straipsnio l dalyje numatytos veikos, kuri vėliau buvo perkvalifikuota pagal BK 138 straipsnio l dalį, nebuvo pradėtas ir dėl šios veikos baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis.

172.4. Kasatorius aptaria BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtį, požymius ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio, BPK 7, 10 straipsnių, 219 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, nes D. L. veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 138 straipsnio l dalį, perkvalifikavo į sunkesnį nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, apie tai iš anksto nepranešęs proceso šalims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-469/2004, 2K-216/2006, 2K-340/2007, 2K-243/2007, 2K-34/2009, 2K-P-36/2010). Skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje nėra aprašyti D. L. veiksmai, atitinkantys nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 2 dalyje, požymius; teismas nenurodė padaryto nusikaltimo sudėties požymių, nedetalizavo inkriminuotų nusikalstamų veiksmų, nekonkretizavo nukentėjusiajai suduotų smūgių skaičiaus, nurodė veikos padarymo laiką (kad ši veika padaryta 2013 m. kovo 6 d. 19 val., o ne 2013 m. kovo 6 d. 18 val.) ir nukentėjusiosios sveikatos sužalojimą (X šonkaulio lūžimą), kuris prieštarauja išteisinamajame nuosprendyje ir pareikštame kaltinime nurodytam veikos padarymo laikui, D. L. atliktiems veiksmams ir medicininiuose dokumentuose užfiksuotiems sužalojimams (kitiems šonkaulių lūžiams). Be to, teismas nepagrįstai D. L. pripažino kaltu už tas pačias nusikalstamas veikas, aprašytas ir inkriminuotas BK 138 straipsnio l dalyje, 140 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 145 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojant tuos pačius veiksmus pagal atskirus nusikaltimus, numatytus minėtuose BK straipsniuose. Anot kasatoriaus, teismas, keisdamas D. L. inkriminuotas nusikalstamos veikos aplinkybes dėl A. S. mušimo ir pašalindamas iš kaltinimo aplinkybę, kad D. L. nukentėjusiajai sudavė kumščiu vieną smūgį į dešinę kaktos pusę savo mažamečio sūnaus T. L. akivaizdoje, pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio 4 dalies ir 22 straipsnio reikalavimus. Dėl to kasatorius teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, o D. L. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 ir 2 dalis, 145 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, nesant jo veikoje kaltės ir priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių. Juolab kad, pakeitus teisinį veikos įvertinimą, nustatomas ir kitoks veikos pavojingumo laipsnis, turintis tiesioginę reikšmę individualizuotos bausmės skyrimui (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

182.5. Be to, teismas netinkamai taikė BK 141 straipsnio nuostatas ir, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi procesiniais dokumentais, neturinčiais teisinės galios ir surinktais pažeidžiant BPK reikalavimus. Kasatorius teigia, kad D. L. pripažintas kaltu padarius BK 138 straipsnio l dalyje numatytą nusikalstamą veiką nesant sužalojimą patvirtinančios specialisto išvados ir byloje nenustačius žalingų padarinių – nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Anot kasatoriaus, pats teismas nusprendė apie nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą, konstatavo nustatytus kūno sužalojimus, inkriminavo objektyviai nenustatytus sužalojimus, prielaidomis grindė galimo sužalojimo buvimą, jo padarymo laiką. Plačiai aptardamas teismo medicinos specialisto išvadas Nr. ( - ), kasatorius teigia, kad jose nurodytas skirtingas sužalojimo padarymo laikas, nei yra nurodyta D. L. pateiktame kaltinime. Anot kasatoriaus, tokie duomenys neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir tai leidžia daryti išvadą, kad ši specialisto išvada neatitinka BPK 90 straipsnio reikalavimų, todėl ir teismas tokiomis išvadomis negalėjo vadovautis. Be to, šiose išvadose nurodytas sužalojimas – X šonkaulio lūžis – neatitinka ( - ) ligoninės asmens sveikatos istorijos duomenų, 2013 m. kovo 7 d. radiologinio tyrimo (rentgeno nuotraukos), Ligonių kasos pateiktoje lentelėje užfiksuotos informacijos apie gydymo eigą. Teismas nepagrįstai neįvertino duomenų, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti užgriūnant ant jos malkoms, kurie užfiksuoti jos ligos istorijoje, ir byloje nenustatytas laikas, kada galėjo būti padarytas minėto šonkaulio lūžimas, nustatytas tik 2013 m. kovo 22 d., t. y. ar kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje nurodytu, ar kitu laiku. Taip pat liko neįvertinti nukentėjusiosios ir liudytojų S. S., G. S., V. B., M. Ž. parodymai (apie A. S. gydymąsi ligoninėje būtent dėl sumušimo), kuriuos paneigia medicininiai dokumentai ir liudytojos Z. P. parodymai. Be to, kaltinime nurodytas smūgių, suduotų nukentėjusiajai, skaičius neužfiksuotas medicininiuose dokumentuose ir specialisto išvadoje. Anot kasatoriaus, tokie duomenys patvirtina, kad teismas nenustatė, ar A. S. buvo sužalota, ar susižalojo pati, medicininiai duomenys prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai, teismas šių prieštaravimų nepašalino, todėl tokia prieštaringa išvada negali būti pripažinta neginčytinu įrodymu, patvirtinančiu nuteistojo kaltę. Dėl to kasatorius teigia, kad teismas, bet ne specialistas, konstatavo nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, taip inkriminavo objektyviai nenustatytus sužalojimus, prielaidomis grindė galimą sužalojimą, jo padarymo laiką, už specialistą nustatė šias aplinkybes, taip netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 138 straipsnio l dalį – ir padarė esminius BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 7 punkto, 90, 271, 287, 301 ir 305 straipsnių pažeidimus.

192.6. Kasatoriaus manymu, nukentėjusiosios pateikti pareiškimai, dėl kurių pradėti ikiteisminiai tyrimai, yra susiję su jos ir nuteistojo skyrybomis, jų blogais tarpusavio santykiais, nepavykusiu bandymu atnaujinti šiuos santykius po skyrybų ir D. L. grįžus iš įkalinimo vietos, ginčais dėl vaikų priežiūros, rūpinimosi ir bendravimo tvarkos su jais nustatymu. Nes dar iki šios bylos iškėlimo nukentėjusioji daug kartų kreipėsi į teisėsaugos institucijas, prašydama pradėti ikiteisminius tyrimus dėl grasinimų, iškeldinimo iš namo, paskirtos kardomosios priemonės pažeidimų, padegimų, tačiau, ištyrus tokius pareiškimus, D. L. veikoje nusikalstamų veikų požymių nebuvo nustatyta, ir jis (D. L.) nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Dėl to kasatorius teigia, kad ir šioje byloje pareikšti kaltinimai yra tik vienas iš bandymų nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį ir užkirsti jam kelią bendrauti su vaikais. Teismas nepagrįstai neįvertino šių duomenų, apibūdinančių tiek A. S. elgesį ir jos nenuoseklius parodymus, tiek nuteistojo pateiktus įrodymus ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų nustatytas aplinkybes. Kartu kasatorius teigia, kad teismas vadovavosi tiesioginiais nukentėjusiosios ir netiesioginiais jos giminaičių, draugų ir artimųjų, byloje apklaustų kaip liudytojų, parodymais, kurie negali būti vertinami patikimais įrodymais. Be to, teismas pažeidė BPK 22 ir 218 straipsnių nuostatas, nes iš bylos buvo išimti svarbūs D. L. kaltę paneigiantys įrodymai (A. S. pirminės apžiūros medicininiai dokumentai ir nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefono 2013 m. kovo 6 d. sujungimų duomenys).

202.7. Plačiai aptardamas nukentėjusiosios viso proceso metu duotus parodymus, kasatorius teigia, kad šie parodymai prieštaringi tiek tarpusavyje, tiek byloje surinktiems kitiems įrodymams, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tokius parodymus pripažino nuosekliais, juos vertino atskirai, nelygino tarpusavyje, nesusiejo į vientisą loginę grandinę, jiems suteikė išskirtinę reikšmę, neanalizavo jų santykio su kitais byloje esančiais įrodymais. Tai, kad nuteistasis buvo atvykęs į ligoninę 2013 m. kovo 7 d. skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku (11.10 val.), nepatvirtina jo poveikio nukentėjusiajai, nes ji jau 8.40 val. buvo ligoninės priėmimo skyriuje, o trumpųjų žinučių turinys patvirtina, jog minėtu laiku jų (nuteistojo ir nukentėjusiosios) tarpusavio santykiai buvo geri. Kasatorius teigia, kad pirminės apžiūros metu užfiksuoti duomenys ir apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. S. sumušimo iki 2013 m. kovo 6 d. prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims (pačios nukentėjusiosios, liudytojų S. Š., T. D. parodymams). Be to, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai vadovavosi liudytojų V. B., R. L., S. S., Z. P., S. Š., T. D., V. Ba. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems bylos duomenims.

212.8. Kartu kasatorius nesutinka ir su teismo atliktu nukentėjusiosios A. S. parodymų apie BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų veikų padarymo aplinkybes 2013 m. kovo 7 d. vertinimu. Priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, šie parodymai nėra nuoseklūs, nukentėjusiosios nurodyta aplinkybė, kad apie 2013 m. kovo 7 d. savo namuose jai suduotą vieną smūgį ir mušamą sūnų T. L. buvo pranešta ikiteisminio tyrimo tyrėjai D. Lg., paneigta šios pareigūnės ir kito pareigūno D. P. parodymais.

222.9. Teismo išvada, kad nukentėjusiajai buvo skirti medikamentai, prieštarauja A. S. ligos istorijos ir ambulatorinės kortelės įrašams, į kuriuos teismas nepagrįstai neatsižvelgė. Be to, nukentėjusiajai nebuvo paskirta nešioti kaklo įtvarą ir tai ji darė savanoriškai. Anot kasatoriaus, būtent pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad A. S. parodymai yra nepatikimi ir jos 2013 m. kovo 6 d., nuo 18 val. iki 19.17 val., telefoniniai nevienkartiniai pokalbiai su nuteistuoju patvirtina, jog nuteistasis nebuvo kartu su ja. Dėl to kasatorius teigia, kad byloje esančių duomenų visuma patvirtina nukentėjusiosios duotų parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą kitiems bylos duomenims, todėl teismas neturėjo remtis tokiais nukentėjusiosios parodymais ir tik jų pagrindu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

232.10. Kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolu, nes šio procesinio veiksmo ir įvykio vietos apžiūros metu užfiksuota skirtinga įvykio vieta, nesutampa nukentėjusiosios nurodyta smurto panaudojimo vieta ir aplinkybės. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, liudytojo M. Ž. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir būtent pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino nepatikimais ir jais nesivadovavo. Juolab kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik dalimi šio liudytojo parodymų, t. y. išrinkdamas jų dalį, nevertindamas jų visumos, taip pažeisdamas proceso nešališkumo ir sąžiningumo principus. Be to, duomenys, gauti iš Bendrojo pagalbos centro, patvirtina, kad M. Ž. kreipėsi tik dėl jo užblokuoto automobilio ( - ), bet ne dėl prieš nukentėjusiąją naudoto fizinio smurto. Ikiteisminio tyrimo metu nepagrįstai nebuvo ištirti ir nenustatyti M. Ž. telefoniniai pokalbiai 2013 m. kovo 6 d. ir duomenys apie šio asmens bei nukentėjusiosios buvimo vietas.

242.11. Anot kasatoriaus, teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą ir esminius bei nevienkartinius nukentėjusiosios A. S. parodymų prieštaravimus, t. y. skirtingose apklausose ji nurodė skirtingas smūgio sudavimo (į dešinį smilkinį; į dešinę kaktos pusę) ir nukentėjusiojo T. L. buvimo vietas (T. L. atėjo po smūgio, kai ji buvo atsikėlusi ir mušimo nematė; sūnus buvo tarpduryje; prieškambaryje D. L. sudavė delnu sūnui per sprandą vieną kartą ir nusivijęs į kambarį dar vieną kartą; prie vaikų kambario durų trenkė delnu per pakaušį, ir pan.). Be to, teismas neatsižvelgė į laiko aplinkybę, kada nukentėjusioji pateikė pareiškimą dėl šio įvykio (2013 m. birželio 25 d.), ir kad tuo metu teisme buvo nagrinėjama civilinė byla dėl matymosi su vaiku tvarkos nustatymo. Dėl to kasatorius teigia, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis 2013 m. kovo 7 d., apie 17 val., buto ( - ) kambaryje sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai į dešinę kaktos pusę, sukeldamas jai fizinį skausmą.

252.12. Skundžiamame nuosprendyje neįvertinta ir tai, kad duomenys apie mažamečio T. L. mušimą buvo pateikti civilinėje byloje, neatsižvelgta į tai, kad jo (T. L.) 2013 m. kovo 7 d. pareiškimas, adresuotas Vaiko teisių apsaugos tarnybai, surašytas veikiant A. S., ir į šio pareiškimo turinį, kuriame vartojami mažamečiui nebūdingi pasakymai, gramatinės sakinių užrašymo formos. Dėl to kasatorius teigia, kad teismas neteisingai vertino tiek šio pareiškimo turinį, tiek liudytojui R. P. siųstos trumposios žinutės tekstą, neatsižvelgė į mažamečio parodymų nenuoseklumą (teisme nurodė, kad matė, kaip D. L. sudavė smūgį mamai į pilvą; minėtame pareiškime nurodė tokio smūgio nematęs, bet girdėjęs, kaip po smūgio mama nugriuvo; skirtingose apklausose nurodė skirtingą jam suduotų smūgių skaičių – septyni ir dvidešimt) ir į tai, kad tokius jo (T. L.) parodymus paveikė jo motina (( - ) krizių centro psichologinis vertinimas). Anot kasatoriaus, teismas negalėjo vadovautis tokiais mažamečio T. L. parodymais, kurie yra prieštaringi, hiperbolizuoti, duoti jo motinos įtakoje, juolab kad šio liudytojo apklausa atlikta pažeidžiant BPK 6 straipsnio, 82 straipsnio 2 dalies, 184 straipsnio 2, 3, 4 dalių, 186 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių reikalavimus ir neužtikrintas neleistinas poveikis (anot kasatoriaus, apklausoje dalyvavusi prokurorė darė poveikį šiam liudytojui).

262.13. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nevertinti liudytojos L. B. parodymai, kurie paneigia nukentėjusiosios parodymus, ir nenurodytos priežastys, dėl kurių jais teismas nesivadovavo. Taip pat teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojų M. K., V. R., R. M., V. Ml. ir A. St. parodymais, kuriais taip pat paneigti nukentėjusiosios ir M. Ž. parodymai apie smurto naudojimo aplinkybes. Kasaciniame skunde nesutinkama ir su teismo atliktu liudytojų S. Š., V. Bm. parodymų vertinimu, teigiama, kad liudytojo M. J. parodymai yra nenuoseklūs ir vertintini kritiškai dėl blogų šio liudytojo ir nuteistojo santykių. Dėl to kasatorius teigia, kad teismas, vertindamas liudytojų duotus parodymus, buvo šališkas (BPK 1, 6 straipsniai, 20 straipsnio 5 dalis).

272.14. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad duomenys iš Bendrojo pagalbos telefono nepaneigia, jog būtent D. L. padarė nusikaltimą, yra nepagrįsta, nes tiek šie duomenys, tiek informacija iš ( - ) policijos komisariato ir liudytojų M. K. ir V. R. parodymai patvirtina, kad A. S. nurodyto įvykio nebuvo ir apie šį įvykį liudytojas M. Ž. niekam nepranešė. Be to, teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu iš telekomunikacijų tinklų operatorių išreikalauti duomenys apie nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefono sujungimus, vykusius 2013 m. kovo 6 d. (prokurorės 2014 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 15-07-22908 yra nurodyta, kad šie duomenys pridėti prie bylos), tačiau šių duomenų byloje nėra. Taip pat liko neįvertinti ir nuteistojo telefono išklotinės ir ryšių operatorių pateikti duomenys, patvirtinantys, kad nuteistasis nebuvo kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje.

282.15. Taip pat teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad byloje esančių trumpųjų žinučių turinys patvirtina, jog D. L. 2013 m. kovo 7 d. iki 17 val. buvo A. S. namuose. Tai, kad nukentėjusioji patvirtino turėjusi tą pačią dieną lytinius santykius su nuteistuoju, kasatoriaus nuomone, reiškia, jog ji melagingai nurodė fizinio smurto naudojimo faktą prieš ją ir T. L.. Anot kasatoriaus, tokią aplinkybę patvirtina ir vėlesnių trumpųjų žinučių, siųstų nukentėjusiosios nuteistajam, turinys. Dėl to kasatorius nesutinka ir su kita teismo išvada, kad minėti lytiniai santykiai buvo iki smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją ir T. L..

292.16. Kasatorius teigia ir tai, kad teismas netinkamai taikė ir kitą baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 145 straipsnio 2 dalį, nes šios veikos dispozicijoje yra nustatytas tik psichinės prievartos naudojimas ir skundžiamame nuosprendyje nuteistajam nurodytas fizinės prievartos naudojimas nėra šios veikos sudėties požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-341/2010). Be to, teismas D. L. veikoje nenustatė BK 145 straipsnio 2 dalies būtinojo požymio – veiksmų sistemiškumo.

302.17. Tai, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas pažeidžiant BPK 167 straipsnio 2 dalies nuostatas, kasatoriaus manymu, reiškia, kad ir dėl kitų veikų, numatytų BK 138 straipsnio l dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, ikiteisminis tyrimas taip pat nebuvo pradėtas (BPK 167 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Kasatorius nurodo datą, kada pradėtas tyrimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (2013 m. kovo 15 d.), kokiu pagrindu (pagal tos pačios datos tyrėjo D. P. tarnybinį pranešimą), tačiau nesant nukentėjusiosios A. S. prašymo ar prokuroro reikalavimo. Kasatoriaus manymu, nors nukentėjusioji protokolu-pareiškimu, surašytu 2014 m. sausio 17 d. tyrėjos V. V., nurodė prašymą D. L. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, bet sprendimas pradėti tyrimą pagal šį pareiškimą nebuvo priimtas, nes prokurorės nurodymu, neatitinkančiu BPK 167 straipsnio 2 dalies nuostatas, jis buvo tik pridėtas prie bylos. Minėtame 2013 m. kovo 15 d. tarnybiniame pranešime esanti rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio l dalį, 145 straipsnį ir atitinkamas pranešimas prokuratūrai apie šį tyrimą bei vėliau atlikti įvairūs ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai nepatvirtina, kad prokurorė V. M. 2013 m. kovo 18 d. pavedimu ar nukentėjusiosios 2014 m. sausio 17 d. pareiškimu pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnį. Dėl to kasatorius teigia, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį pradėtas ne įstatymų nustatyta tvarka, iš esmės pažeidžiant BK 145 straipsnio 3 dalies, BPK 167 straipsnio 1, 2, 4 dalių nuostatas (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr. 1-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2011, 2K-191/2013, 2K-26/2014). Kartu tai reiškia, kad visi procesiniai dokumentai, kuriais vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, susiję su šios nusikalstamos veikos tyrimu, yra neteisėti, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir ši bylos dalis D. L. nutraukta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

312.18. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų (BPK 305 straipsnio l dalies l, 2, 3 punktai), nes kasatoriui neaiški šio nuosprendžio dalis dėl BK 145 straipsnio 2 dalies sudėties kito požymio – terorizavimas grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui – kuris nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas, bet teismo neanalizuotas. Anot kasatoriaus, teismas apsiribojo tik nukentėjusiosios A. S. ir liudytojų parodymų aprašymu, formaliu teiginiu, kad kaltė grindžiama byloje surinktais įrodymais, tačiau teismo padarytos išvados yra nemotyvuotos, nepateikta įrodymų turinio analizė ir jų vertinimo motyvacija. Be to, nuosprendyje išdėstytas D. L. veiksmų vertinimas neatitinka BK 145 straipsnio (skunde – BK 154 straipsnio) 2 dalyje numatytų sistemingo bauginimo požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116/2014, 2K-65-648/2016).

322.19. Kartu kasatorius teigia, kad kaltinimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo suformuotas ydingai, yra nekonkretus, nepateiktas detalus veikos požymių aprašymas. Be to, šiame kaltinime nurodyti D. L. veiksmai, kaip atitinkantys BK 145 straipsnio 2 dalies požymius, yra atkartoti aprašant tuos pačius veiksmus dėl kitos inkriminuotos veikos, numatytos BK 138 straipsnio l dalyje, nors šios abi veikos negali būti vertinamos kaip nusikaltimų sutaptis. Skunde plačiai aprašomos aplinkybės, kurios pašalintos iš kaltinimo dėl veikos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir kokie D. L. veiksmai buvo teismo pripažinti kaip veikos, numatytos BK 145 straipsnyje, sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas kaltinimą dėl veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad neįrodyta, jog smurtas ( - ) buvo 18 val., todėl nustatė, kad tai įvyko 19 val., ir kartu pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad D. L. padarytą A. S. mušimą matė mažametis T. L., tačiau šiuos nusikalstamos veikos požymius paliko veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, sudėtyje. Kartu kasatorius teigia, kad byloje nėra įrodytos šios aplinkybės: 1) 2013 m. kovo 6 d. D. L. ( - ) priėmimo skyriuje privertė nukentėjusiąją nurodyti medikams kitokias įvykio aplinkybes (susižalojo ant jos užvirtus malkoms), taip naudodamas psichinę prievartą baugino nukentėjusiąją, 2) A. S. nutraukė alimentų vaikams išieškojimą D. L. naudojant psichinę prievartą, 3) D. L. reikalavo nukentėjusiajai nuvykti į antstolės kontorą ir parašyti prašymą dėl alimentų išieškojimo sustabdymo, 4) nukentėjusiajai būnant advokatės R. L. kontoroje, D. L. įsiveržė į šias patalpas ir reikalavo neteikti teismui advokatės paruošto ieškinio dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, 5) ( - ) nukentėjusiąją nuteistasis persekiojo automobiliu, iki buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Dėl to kasatorius teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, prieštaringas, jame tik pažodžiui perrašytas kaltinimo tekstas ir nurodytos aplinkybės prieštarauja faktiniams byloje esantiems duomenims, taip pat nėra nurodyta tariamo nusikaltimo padarymo vieta, laikas ir kokioms aplinkybėms esant D. L. persekiojo A. S., važiuojančią į sodų bendriją. Kasatoriaus nuomone, A. S. tik savarankiškai vertino galimą D. L. reakciją dėl jos kreipimosi į policiją, nesant tai patvirtinančių duomenų. Kartu tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo D. L. pareikšto kaltinimo dėl veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, nenustatė šios veikos požymių (sistemingo bauginimo) ir nepagrįstai paskyrė už šią veiką didžiausią bausmę.

332.20. Tai, kad D. L. nepagrįstai dėl visų nusikalstamų veikų pripažintas kaltu, turi būti panaikinta ir skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria priteista nukentėjusiajai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą bei teisinės pagalbos išlaidas ir subendrintos paskirtos bausmės.

342.21. Be to, teismas pažeidė BPK 58 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai atmetė gynybos pareikštą nušalinimą vienam iš teisėjų kolegijos narių – teisėjui V. Mylei. Kasatoriaus nuomone, tai, kad šis teisėjas kitoje byloje ankstesniu nuosprendžiu nuteistajam paskyrė labai griežtą bausmę ir su vienu iš šio teisėjo giminaičiu nuteistąjį sieja blogi santykiai, leidžia teigti, kad bylą nagrinėjantis teismas buvo šališkas.

352.22. Kartu kasatorius teigia, kad jo ginamajam paskirtos bausmės neatitinka BK 54 ir 63 straipsniuose numatytų bausmės skyrimo pagrindų. Pažymėdamas asmens, pripažinto kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, teisę į teisingą bausmę, kasatorius teigia, kad jo ginamajam paskirta nepagrįsta ir neteisėta bausmė (Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija CM/Rec (2010) 1 „Dėl Europos probacijos taisyklių“, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-594/2005). Teismas neįvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, paskyrė neteisingas ir aiškiai per griežtas bausmes, neatitinkančias bausmės tikslų. Be to, nors teismas nurodė, kad skiria bausmę, dydžiu artimą šios veikos bausmės vidurkiui, tačiau nepagrįstai ir nemotyvuotai paskyrė griežtesnę nei vidurkis. Apibendrindamas kasatorius teigia ir tai, kad teismas neatsižvelgė į veikos, numatytos BK 140 straipsnio l dalyje, pobūdį ir pasekmes ir tiek už šią veiką, tiek už veikas, numatytas BK 138 straipsnio l dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, paskyrė bausmes, neatitinkančias protingumo, sąžiningumo bei teisėtumo principų ir BK 54 straipsnyje numatytų bausmės skyrimo pagrindų.

363. Nuteistojo D. L. gynėjo advokato A. K. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

37Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

384. Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus (nukentėjusiųjų A. S. ir mažamečio T. L., liudytojų, paties nuteistojo parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą, trumpųjų žinučių turinį, informaciją iš Bendrojo pagalbos centro bei kitus byloje surinktus duomenis) ir taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Be to, nurodo, kad priimtas naujas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų.

394.1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

404.2. Kaip matyti iš nuteistojo D. L. gynėjo kasacinio skundo turinio, pagrindinė dalis jame dėstomų argumentų skirti apeliacinės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir šios instancijos teismo padarytoms išvadoms paneigti, ir jie nesiejami su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Tai reiškia, kad šioje byloje kasatoriaus paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas ir prašoma, atsižvelgiant į kasaciniame skunde akcentuojamas ikiteisminio tyrimo aplinkybes ir atskirus įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas bei priimti kitokį sprendimą, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi teisėjų kolegija minėtus kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

414.3. Be to, kasatoriaus teiginys dėl skundžiamo nuosprendžio neatitikties BPK 331 straipsnio 2 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatoms yra prieštaringas ir nepagrįstas, nes minėti straipsniai reglamentuoja reikalavimus, keliamus skirtingų teismų sprendimų rūšių – nuosprendžio ir nutarties – turiniui. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas yra priėmęs nuosprendį, todėl kasatoriaus teiginiai apie pažeistus BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, taikomus teismo nutarties turiniui, yra nesusiję su nagrinėjama byla ir paliekami nenagrinėti.

424.4. Paliktini nenagrinėti ir kasatoriaus teiginiai dėl nekaltumo prezumpcijos, teisės į gynybą, rungimosi ir in dubio pro reo principų pažeidimų, nes jie yra deklaratyvūs ir nepagrįsti teisiniais argumentais (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Šiuo aspektu pažymėtina tik tai, kad nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis naudojosi savo pasirinktų advokatų pagalba, viso proceso metu tiek nuteistasis, tiek ir jo gynėjai buvo labai aktyvūs, pateikė daug prašymų, kurie buvo tenkinami arba motyvuotai atmetami. Kasatoriaus argumentai dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimų nebuvo keliami nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniuose skunduose, nei apeliacinio proceso metu, todėl tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

434.5. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjamu atveju nesant prokuroro ir (ar) civilinės ieškovės Šiaulių teritorinės ligonių kasos kasacinių skundų nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, klausimas dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryto rašybos apsirikimo (dėl ligonių kasos civilinio ieškinio) šioje nutartyje kasacine tvarka nesprendžiamas (BPK 376 straipsnis).

44Dėl BPK 58 straipsnio

455. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas D. L. pareikšto nušalinimo vienam iš apeliacinės instancijos teismo kolegijos narių dėl šio teisėjo nagrinėtos kitos, ankstesnės, D. L. baudžiamosios bylos, parodė šališkumą. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad to paties teisėjo giminaitį su nuteistuoju sieja prasti santykiai.

465.1. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017). Be to, kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014 ir kt.).

475.2. Vertindama subjektyviuosius ir objektyviuosius nešališkumo aspektus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegiją sudarančių teisėjų asmeninį tendencingumą, kad jie turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo šališki. Apeliacinės instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi išsprendė D. L. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareikštą prašymą nušalinti vieną iš kolegijos narių teisėją V. Mylę dėl to, kad šis teisėjas 2011 m. išnagrinėjo kitą D. L. iškeltą baudžiamąją bylą, kurioje paskyrė, anot nuteistojo, labai griežtą bausmę. Tačiau nei ši aplinkybė, nei kasaciniame skunde pateikta dar kita nekonkretizuota priežastis (nuteistojo blogi santykiai su vienu iš šio teisėjo giminaičių) neduoda pagrindo teigti apie pažeistas BPK 58 straipsnio nuostatas. Tai, kad šios instancijos teismas padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynyba, savaime nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kuris padarė esminius BPK pažeidimus – bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai ar priėmė nepagrįstus ir (ar) neteisėtus sprendimus.

485.3. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti žemesnės instancijos teismo nešališkumu nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme ir daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo nepagrįsti.

49Dėl BPK 167, 407, 409 straipsnių

506. Kasatoriaus nuomone, ikiteisminis tyrimas dėl veikų, numatytų BK 140 straipsnio l dalyje, 138 straipsnio l dalyje ir 145 straipsnio 2 dalyje, pradėtas ne įstatymų nustatyta tvarka, nesant nukentėjusiosios ar prokuroro reikalavimo, taip buvo pažeisti BK 145 straipsnio 3 dalies ir BPK 166 straipsnio, 167 straipsnio 1, 2, 4 punktų, 407, 409 straipsnių ir 417 straipsnio l dalies reikalavimai.

516.1. Ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu galiojusi BPK 167 straipsnio 1 ir 2 dalių redakcija numatė, jog dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas (BPK 167 straipsnio 1 dalis), arba prokuroro reikalavimu, kai padarytoji veika turi visuomeninę reikšmę (BPK 167 straipsnio 2 dalis). Baudžiamasis procesas dėl smurto artimoje aplinkoje, esant ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu galiojusio BPK 407 straipsnyje išvardytų nusikalstamų veikų požymiams – taigi ir BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiams, išskyrus BPK 409 straipsnio 3 dalyje paminėtas nusikalstamas veikas, bendra tvarka galėjo vykti tik tuo atveju, jei prokuroras surašo reikalavimą. Taigi prokurorui buvo pavesta įsitikinti, ar tikrai turima galimo smurto artimoje aplinkoje situacija.

526.2. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnyje, pradėtas pagal ikiteisminio tyrimo pareigūno 2013 m. kovo 15 d. tarnybinį pranešimą, užregistruotą Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nustatyta tvarka (BPK 166 straipsnio 1–3 dalys), ir apie šį pradėtą ikiteisminį tyrimą tą pačią dieną buvo pranešta prokurorui (BPK 171 straipsnio 1 dalis). Prokurorė, nurodžiusi patikrinti, ar veika neturi smurto artimoje aplinkoje požymių, pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą. Iš 2013 m. birželio 21 d. prokuroro tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo matyti, jog, mažamečio apklausos metu paaiškėjus A. S. ir T. L. sumušimo aplinkybėms, byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį; A. S. 2013 m. birželio 25 d. taip pat pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

536.3. Iš Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio, apibrėžiančio įstatymo paskirtį, turinio yra aišku, kad smurtas artimoje aplinkoje priskirtinas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms, tačiau ši nuostata negali būti vertinama kaip leidžianti nesivadovauti BPK numatytomis baudžiamojo proceso pradėjimo, proceso veiksmų atlikimo taisyklėmis. Priešingai – Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 6 straipsnyje numatyta, kad apie smurto faktą turi būti informuojamas prokuroras, jeigu ikiteisminiam tyrimui pradėti būtinas prokuroro reikalavimas. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas jokių alternatyvių taisyklių, nustatytų BPK, ikiteisminio tyrimo atlikimui ar baudžiamųjų bylų nagrinėjimui nenumato (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-99-507/2015). Todėl, pradedant ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, turėjo būti nukentėjusio asmens skundas arba prokuroro reikalavimas. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad, visų pirma, nukentėjusioji savo veiksmais aiškiai rodė siekusi D. L. baudžiamojo persekiojimo dėl visų jo veikų, nes pati, siųsdama trumpąją žinutę telefonu, paprašė, kad R. P. iškviestų policiją; vėliau, ne vieną kartą apklausta kaip liudytoja, davė parodymus apie smurtaujantį buvusį sutuoktinį; pasirašė nutarime pripažinti ją nukentėjusiąja; vėliau pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad prokurorė ėmėsi iniciatyvos užtikrinti teisėtumo reikalavimų laikymąsi ikiteisminio tyrimo metu – tyrėja D. Lg. buvo nušalinta nuo tolesnio tyrimo, kaip nevykdanti prokuroro rašytinių nurodymų ir atliekanti įtariamajam D. L. naudingus tyrimo veiksmus. Taigi, nors baudžiamojoje byloje formaliai ir nebuvo laikytasi ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu galiojusių BPK 167, 407, 409 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų, tačiau nagrinėjamoje situacijoje svarbesniu teisiniu gėriu laikytina nukentėjusiųjų teisių apsauga, o ne traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens teisė reikalauti, kad procesas vyktų preciziškai laikantis BPK reikalavimų, skirtų ikiteisminiam tyrimui pradėti. Tokios nuostatos neprieštarauja ir kasacinio teismo praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-375/2008, 2K-446-942/2015). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojo proceso paskirties, numatytos BPK 1 straipsnyje, dominantė prieš specialiąsias BPK normas šiuo atveju yra pateisinama. Nukentėjusiojo interesai negali nukentėti vien dėl to, kad jis nebuvo informuotas, kad turi pateikti skundą, arba kad prokuroras nesurašė reikalavimo, kurio reikalavo BPK 167 ir 409 straipsniai.

546.4. Taigi darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo formos neesminiai formalūs trūkumai nelėmė tolesnio baudžiamojo proceso neteisėtumo, taip pat nepažeidė kaltinamojo teisių ir nesutrukdė teismui priimti teisingo sprendimo.

55Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių

567. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, taip pat reikalavimus, keliamus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

577.1. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

587.2. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016).

597.3. BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

607.4. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad priimtas naujas nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų, jame padarytos išvados pagrįstos nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių ar apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurių skundžiamą nuosprendį reikėtų naikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

617.5. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad D. L. dėl visų jam pareikštų kaltinimų, padarius nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 138 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), yra išteisinamas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nurodė, kad nukentėjusiosios A. S. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, juos paneigia pačios nukentėjusiosios siųstų D. L. trumpųjų žinučių turinys, medicininių dokumentų duomenys, neatitinka liudytojų M. Ž., M. K., V. R., R. L., R. M., V. Ml. parodymuose nurodytų aplinkybių, o nukentėjusiojo mažamečio T. L. parodymų taip pat nepatvirtina kiti bylos duomenys.

627.6. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo apeliacinius skundus, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nuosprendžio motyvus dėl D. L. kaltės ir jo išteisinimo grindė iš esmės tik jo paties parodymais, kurių nepatvirtina kita bylos medžiaga, neteisingai vertino nukentėjusiųjų A. S. ir mažamečio T. L., liudytojų V. B., R. L., S. S., Z. P., R. P., T. D., S. Š., V. Ba. parodymus, kuriuose nurodytos įvykio aplinkybių detalės yra sutampančios, juolab kad šių asmenų parodymus patvirtina iš UAB „Omnitel“ gauta informacija, trumpųjų žinučių turinys ir teismo medicinos specialisto išvada bei paaiškinimai. Be to, pirmosios instancijos teismas nepateikė išsamaus kiekvieno šių įrodymų atskirai ir jų visumos vertinimo, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Iš apeliacinės instancijos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. protokolo turinio matyti, kad, išklausius proceso dalyvių nuomones, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą ir gauti papildomą informaciją iš UAB „Omnitel“. Kitame teismo posėdyje buvo gauta ši papildoma informacija ir 2017 m. sausio 12 d. teismo posėdyje buvo nutarta atnaujinti įrodymų tyrimą bei pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duotus proceso dalyvių parodymus, kurių nepagarsino pirmosios instancijos teismas.

637.7. Kasaciniame skunde plačiai komentuojamas nukentėjusiųjų A. S. ir mažamečio T. L., taip pat daugelio liudytojų parodymų patikimumas, ginčijamas trumpųjų žinučių, siųstų D. L. iš nukentėjusiosios telefono, turinio vertinimas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje nurodoma, jog išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011). Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, jame išsamiai pasisakyta tiek dėl mažamečio nukentėjusiojo T. L. ir nukentėjusiosios A. S. parodymų, tiek dėl liudytojų, kurių parodymai patvirtina jų parodymus, vertinimo. Skundžiamame nuosprendyje detaliai ir nuosekliai motyvuota, kodėl A. S. parodymai yra patikimi ir kokie liudytojų V. B., R. L., S. S., Z. P., R. P., T. D., S. Š., V. Ba., T. L. parodymai, taip pat kiti byloje esantys įrodymai patvirtina jos parodymus. Taip pat aptartas ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų T. L. parodymų patikimumas, pagrįstai nurodant, kad nežymūs skirtumai parodymuose apie suduotus smūgius mamai ir jam galėjo būti nulemti T. L. amžiaus (jam buvo dešimt metų) bei fakto, kad jis buvo patyręs sunkius emocinius išgyvenimus, kurie yra konstatuoti bylos medžiagoje. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat aptartos ir įvertintos D. L. siųstos trumposios žinutės, jų turinys – tačiau jos vertintos ne atsietai nuo kitų byloje esančių duomenų, tačiau visumoje su jais.

647.8. Kasatorius ginčija ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų mažamečio T. L. parodymų leistinumą, teigdamas, kad apklausa buvo atlikta pažeidžiant BPK reikalavimus, keliamus nepilnamečių liudytojų apklausoms atlikti (BPK 82 straipsnio 2 dalis, 184 straipsnio 2, 3, 4 dalys, 186 straipsnio 2, 3, 4 dalys). Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

657.9. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui gali būti vertinami kaip įrodymai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-27/2014, 2K-208-976/2017). Ikiteisminio tyrimo metu mažametis nukentėjusysis T. L. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo BPK 173, 184–186 straipsniuose nustatyta tvarka. Apklausoje dalyvavo prokurorė, kaltinamasis ir jo gynėjas, mažamečio atstovė pagal įstatymą, psichologė ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė ir byloje nėra jokių duomenų apie minėtų BPK straipsnių pažeidimus ar pažeistą gynybos teisę dalyvauti apklausoje, be kita ko, ir teisę užduoti klausimus liudytojui (nukentėjusiajam).

667.10. Kaip matyti iš šios apklausos protokolo turinio, T. L. buvo išaiškinta priedermė papasakoti visa, kas žinoma byloje, ir jis, dėl BPK 278 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos priežasties, nebuvo prisaikdintas. Iš tiesų, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu mažametis nebuvo supažindintas su liudijimo ypatumais, nustatytais BPK 82 straipsnio 2 dalyje. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK tiesiogiai nereglamentuoja situacijos, kai nepilnametis gali duoti parodymus prieš šeimos narius ir artimuosius giminaičius, ir nenurodo, kas turėtų būti supažindintas su teise atsisakyti duoti parodymus prieš šeimos narius ir artimuosius giminaičius ar atsisakyti atsakyti į tam tikrus klausimus – pats apklausiamas nepilnametis ar jo atstovas pagal įstatymą. Tiesa, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro rekomendacijose „Dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos“ nurodoma, kad ši teisė turi būti išaiškinama vaikui. Sisteminis BPK nuostatų, susijusių su teisės duoti parodymus atsisakymu ar teise atsakyti tik į kai kuriuos klausimus, aiškinimas leidžia teigti, kad nepilnametis liudytojas turi būti informuotas apie BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatytą jo teisę. Svarbu tinkamai, išsamiai, vaikui suprantama kalba išaiškinti teisę atsisakyti duoti parodymus ir atsakingai įvertinti jo priimtą spendimą. Tačiau tokios teisės išaiškinimas ir nepilnamečio liudytojo nuomonės įvertinimas turėtų būti siejamas su konkrečioje baudžiamojoje byloje apklausiamo nepilnamečio asmens amžiumi, socialine branda, jo pozicijos susiformavimo aplinkybėmis, pozicijos formulavimu ir priimto sprendimo padarinių suvokimu, kitomis svarbiomis bylos aplinkybėmis. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje mažamečio liudytojo (dešimties metų amžiaus) neinformavimas, kad jis gali atsisakyti duoti parodymus dėl tėvo prieš jo motiną ir prieš jį panaudoto smurto, neduoda pagrindo abejoti šioje apklausoje užfiksuotų paaiškinimų patikimumu, jų tikrumu ar daryti išvadą apie iš esmės pažeistus BPK reikalavimus. Tokia išvada daroma, visų pirma, dėl to, kad, kaip minėta pirmiau, šioje apklausoje nuteistasis ir jo gynėjas dalyvavo, aiškiai girdėjo duodamus mažamečio nukentėjusiojo paaiškinimus, proceso dalyviai pasinaudojo jiems suteikta teise užduoti klausimus, kuriuos prokurorė, vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė bei nuteistojo gynėjas uždavė ir į kuriuos jis (T. L.) išsamiai atsakė, o D. L. išreiškė savo poziciją dėl apklausos atlikimo tvarkos; antra, byloje yra rašytinių duomenų, iš kurių aiškiai matyti mažamečio T. L. valia pateikti valstybės institucijoms informaciją apie savo tėvo smurtavimą; trečia, psichologinio mažamečio būklės vertinimo metu taip pat nustatyta, kad jis yra patyręs sunkių išgyvenimų dėl tėvo netinkamo elgesio, nenori su juo bendrauti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas savo sprendimą ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais mažamečio parodymais ir paaiškinimu, pagarsintu apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nepadarė esminės įrodymų tyrimo ir vertinimo klaidos.

677.11. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime atidžiai ir kruopščiai išnagrinėtos bei įvertintos kasatoriaus ginčijamos teismo medicinos specialisto išvados ir pirmosios instancijos teisme duoti gydytojo K. G. paaiškinimai dėl nustatytų nukentėjusiajai padarytų kūno sužalojimų (X šonkaulio lūžio ir kitų sumušimų). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje, apklausiant šį specialistą, nuteistasis ir jo gynėjas (kasatorius) buvo aktyvūs, uždavė klausimus kaip liudytojui apklaustam gydytojui K. G., kuris tiek į šiuos klausimus, tiek ir į kitų proceso dalyvių (prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo) klausimus išsamiai atsakė. Taigi, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti pažeistą D. L. teisę nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus (BPK 22 straipsnio 3 dalis) ar BPK 275 straipsnio nuostatų pažeidimus. Juolab kad apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas (kasatorius) prašė atmesti nukentėjusiosios atstovo ir prokuroro prašymus atlikti įrodymų tyrimą, teigdami, kad prokuroro prašymas skirti teismo medicinos ekspertizę yra nepagrįstas, kviesti į teismo posėdį gydytoją radiologę nėra tikslinga ir toks prokuroro prašymas yra tik bylos vilkinimas. Be to, specialisto išvada, kaip vienas iš bylos įrodymų, yra vertinama su byloje surinktų duomenų visetu, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, nurodytų BPK 20 straipsnyje, o klausimas, ar pakanka įrodymų, ar teisingai jie įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas tiek minėtą specialisto išvadą, tiek ją pateikusių ir kitų specialistų paaiškinimus bei medicininius dokumentus vertino kaip byloje surinktų duomenų visumą, laikantis minėtų įrodymų vertinimo taisyklių, ir ne taip, kaip pageidavo kasatorius ar jo ginamasis, neduoda jokio pagrindo teigti apie BPK 90, 284, 286 ir (ar) 287 straipsnių nuostatų pažeidimus.

687.12. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, išdėstytomis naujame nuosprendyje, ir konstatuoti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Priešingai nei akcentuojama kasaciniame skunde, visos byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Konstatuotina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas), laikėsi BPK 331 straipsnio 1, 2 dalies reikalavimų – nusikalstamos veikos aplinkybės, pripažintos įrodytomis, išdėstytos, įrodymai, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis šis teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, nurodyti.

69Dėl BPK 255, 256, 271 straipsnių

708. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas D. L. veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavo į kitą, sunkesnį, nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, apie tai iš anksto nepranešęs proceso šalims, taip pat nurodė valanda vėlesnį nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo laiką ir pašalino iš veikos aprašymo aplinkybę, kad smūgis nukentėjusiajai buvo suduotas matant mažamečiam T. L.. Taip, kasatoriaus teigimu, teismas pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio 4 dalies ir 271 straipsnio nuostatas. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini.

718.1. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnis nustato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką, iš kurios matyti, kad pareiga pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą yra numatyta tik prokurorui, privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam, tačiau BPK 256 straipsnis neįtvirtina teismo pareigos priimti rašytinį procesinį dokumentą dėl kaltinime nurodytų aplinkybių pakeitimo, kai tokios aplinkybės nustatomos teismo iniciatyva.

728.2. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be kitų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, turi būti nurodytas ir nusikalstamos veikos padarymo laikas. Įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo laikas turi būti nurodomas kiek galima tiksliau. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą, turi teisę, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos, patikslinti nusikalstamos veikos padarymo laiką, nurodydamas kitą datą ir (ar) laiką.

738.3. Nagrinėjamoje byloje esančiame kaltinamajame akte nurodyta, kad D. L. yra kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 2 dalį ir kitų nusikalstamų veikų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas D. L. išteisinti nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka ir dėl kurių kasacinių skundų taip pat negauta. Iš apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodytų veikų faktinių aplinkybių ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo palyginimo matyti, kad D. L. buvo kaltinamas ir yra pripažintas kaltu bei nuteistas padaręs nusikaltimus (numatytus BK 138 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje) analogiškomis nusikaltimų padarymo aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos prokuroro surašytame 2014 m. gegužės 9 d. kaltinamajame akte ir kurios buvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismo posėdyje, įvykusiame 2014 m. lapkričio 21 d., D. L. patvirtino prokuroro surašytą kaltinamąjį aktą gavęs 2014 m. gegužės 10 d. (pagal byloje esantį pakvitavimą – šis dokumentas įteiktas 2014 m. gegužės 12 d.). Kitame teismo posėdyje, įvykusiame 2014 m. gruodžio 2 d., perskaičius kaltinamąjį aktą, D. L. pasinaudojo jam suteikta teise motyvuoti savo atsakymą dėl jam pareikšto ir pagarsinto kaltinimo ir nurodė, kad visiškai neprisipažįsta kaltu. Taigi, tai reiškia, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie pažeistus BPK 255 straipsnio 1 dalies, 271 straipsnio reikalavimus ir apie veikų perkvalifikavimą iš BK 138 straipsnio 1 dalies į 145 straipsnio 2 dalį apeliacinio proceso metu – ši byla teisme buvo nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

748.4. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį D. L. pareikštą kaltinimą savo iniciatyva sušvelnino (susiaurino) pašalindamas iš jo aplinkybę, kad nuteistasis nukentėjusiajai sudavė kumščiu savo mažamečio sūnaus T. L. akivaizdoje, ir kad patikslino veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo laiką, nurodydamas, kad D. L. šią veiką padarė 2013 m. kovo 6 d., apie 19 val., o ne apie 18 val., kaip buvo nurodyta suformuluotame kaltinime ir nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad taip buvo pažeistos BPK 256 straipsnio nuostatos ar pažeista kasatoriaus ginamojo teisė gintis nuo jam žinomo kaltinimo (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodytas toks D. L. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo laikas, koks buvo nustatytas vertinant byloje esančių duomenų visumą. Minėta, kad teismas turi teisę patikslinti nusikalstamos veikos padarymo laiką ir neįspėti apie kaltinimo pakeitimą (patikslinimą), kuriuo iš esmės nekeičiamos faktinės nusikalstamų veikų aplinkybės (BPK 256 straipsnio 4 dalis), juolab kad D. L. viso proceso metu iš viso neigė 2013 m. kovo 6 d. buvęs nusikalstamos veikos padarymo vietoje. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl kaltinimo pakeitimo (patikslinimo) aplinkybių atitinka suformuotą teismų praktiką, todėl yra teisingas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).

758.5. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padarytas esminis BPK 255 straipsnio 1, 2 dalių, 256 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimas ir tai sutrukdė teismui išnagrinėti bylą ar suvaržė kasatoriaus ginamojo teisę į gynybą.

76Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 2 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.), 145 straipsnio 2 dalies taikymo

779. Kasatorius savo itin didelės apimties kasaciniame skunde (42 lapai) nurodo ir tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. kad kasatoriaus veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 2 dalį. Kaip matyti iš šio skundo turinio, netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas iš esmės motyvuojamas ginčijant apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir byloje surinktų duomenų vertinimą, kuris, anot kasatoriaus, atliktas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Šioje nutartyje jau buvo konstatuota, kad esminių įrodymų vertinimo pažeidimų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Todėl baudžiamojo įstatymo tinkamas taikymas tikrinamas pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes.

789.1. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad šioje byloje teismas, įvertinęs įrodymų visumą, nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, požymius. Priešingai nei teigia kasatorius, šių nusikalstamų veikų padarymas yra nustatytas, vadovaujantis teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aiškiai, motyvuotai ir itin detaliai nurodyta, kokiais bylos duomenimis nustatyti ir kuo pasireiškė D. L. veiksmai, padarant šias visas nusikalstamas veikas. Šios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, konstatavo, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytomis datomis, laiku, vietose ir aplinkybėmis D. L. tyčia sudavė smūgius savo buvusiai sutuoktinei A. S. ir savo mažamečiam sūnui T. L., sukėlė jiems fizinį skausmą ir padarė sužalojimus, kurie sukėlė sveikatos sutrikdymą, nurodytą teismo baigiamajame akte.

799.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė BK 145 straipsnio 2 dalies būtinojo požymio – veiksmų sistemiškumo, taip pat nepagrįstai aprašydamas šiame straipsnyje numatytą veiką nurodė ir fizinį smurtą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas nustatė, kad D. L., naudodamas fizinę ir psichinę privartą, sistemingai baugino ir terorizavo savo buvusią sutuoktinę, tokius veiksmus jis padarė ne vieną kartą ir jie sudarė tam tikrą neteisėto elgesio grandinę, buvo padaryti siekiant sukelti ir realiai palaikyti buvusios sutuoktinės baimę, norint, kad ji nerimautų, jaustųsi nesaugiai, paklustų D. L. valiai ir elgtųsi pagal jo norus, atsiimtų pareiškimą dėl jo bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir priteisto išlaikymo. Nuteistasis, sistemingai baugindamas A. S., veikė tiesiogine tyčia, nes neabejotinai suprato, kad pavojingai psichiškai ir fiziškai veikia tiek nukentėjusiąją, tiek savo mažametį sūnų, kelia jiems baimę, siekė šią būseną palaikyti, ir norėjo taip elgtis. Taigi, byloje nustatyti D. L. padaryto sistemingo bauginimo ir terorizavimo veiksmai, pasireiškę fiziniu ir psichiniu poveikiu nukentėjusiosios A. S. sveikatai, pagrįstai kvalifikuoti kaip veikų sutaptis su nusikaltimais, numatytais BK 138 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodytus D. L. nusikalstamus veiksmus pagrįstai įvertino ne tik kaip atskiras nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, bet ir kaip psichinės prievartos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, išraišką. Pažymėtina, kad BK 145 straipsnio 2 dalyje esančios veikos, pasireiškiančios nevienkartiniais ir skundžiamame nuosprendyje nurodyto turinio grasinimais bei sistemingu bauginimu naudojant fizinę ir psichinę prievartą, neapima nei BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto fizinio skausmo sukėlimo, nei BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus sveikatos sutrikdymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261/2012, 2K-94/2013, 2K-116/2014, 2K-553-942/2015, 2K-238-699/2016). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nepritarti tokioms apeliacinės instancijos teismo išsamiai motyvuotoms išvadoms.

809.3. Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs iš kaltinimo aplinkybę, kad D. L. suduotą A. S. smūgį matė mažametis T. L., šią aplinkybę paliko aprašydamas veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, ir aprašydamas veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Šis kasatoriaus argumentas yra pagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas, šalindamas aplinkybę, kad A. S. smūgis buvo suduotas mažamečio sūnaus akivaizdoje, iš vienos veikos aprašymo, turėjo šalinti ir iš kitų veikų aprašymo. Tačiau toks rašybos netikslumas aprašant faktinę aplinkybę, kuri neturi reikšmės nei veikos kvalifikavimui, nei bausmės skyrimui, nei esminės reikšmės kaltinamojo gynybai, negali būti pripažintas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, taip pat netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.

819.4. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas įrodytomis pripažintas nusikalstamų veikų aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoti, kad D. L. baudžiamasis įstatymas – BK 138 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis – pritaikytas netinkamai, kad teismai nesilaikė teismų praktikos spręsdami fizinio skausmo sukėlimo, nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir nukentėjusiosios sistemingo terorizavimo bei bauginimo vertinimo klausimus, neturi pagrindo.

829.5. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 140 straipsnio 2 dalies redakciją, galiojusią įvykio metu, pažeidė BK 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Skunde nurodoma, kad nuo 2015 m. balandžio 23 d. atsakomybė tam, kas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė mažamečiui, yra nustatyta BK 140 straipsnio 3 dalyje, kurioje yra numatytos ir alternatyvios laisvės atėmimui bausmės (bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų), todėl šis įstatymas laikytinas švelnesniu. Šis kasacinio skundo argumentas pagrįstas.

839.6. BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijos redakcijoje, galiojusioje veikos padarymo metu, buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už dvi alternatyvias nusikalstamas veikas – tam, kas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, ir už tai nustatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dvejų metų. Šio įstatymo 2 dalies naujoje redakcijoje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas veiką padarė artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, ir už tai baudžiama nurodytomis alternatyviomis bausmėmis, kurių griežčiausia – laisvės atėmimas iki dvejų metų. Nuo 2015 m. gegužės 1 d. įsigaliojusioje šio įstatymo 3 dalies (iki 2013 m. liepos 13 d. ši įstatymo norma buvo 2 dalis ir joje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padarė vieną iš alternatyvių veikų – mažamečiui) sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės (bauda arba areštas), bet griežčiausia bausmė palikta ta pati – laisvės atėmimas iki dvejų metų. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiantis įstatymo redakcijoms buvo nustatytos alternatyvios laisvės atėmimui (švelnesnės) bausmių rūšys, tačiau ši nusikalstama veika liko priskirta nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis).

849.7. Taigi, BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo veiką kvalifikuojantys požymiai yra: 1) veikos padarymas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 straipsnio 2 dalis), 2) nukentėjusiojo mažametystė arba nukentėjusio asmens kankinimas (BK 140 straipsnio 3 dalis). Jei padarytoje nusikalstamoje veikoje yra keli fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojantys požymiai, numatyti skirtingose BK 140 straipsnio dalyse, veika kvalifikuojama pagal sunkiausią požymį numatančią taikomo straipsnio dalį, o kiti byloje nustatyti kvalifikuojantys sudėties požymiai aprašomi nuosprendyje, vadovaujantis BPK 305, 331 straipsnių nuostatomis. Taigi, mažamečio asmens sveikatos (kūno neliečiamumo) apsauga nuo mušimo ar kitokio fizinio smurto yra nustatyta atskiroje BK 140 straipsnio 3 dalyje, taip pabrėžiant šio teisinio gėrio apsaugos reikšmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194/2009, 2K-581/2014, 2K-474-489/2016). BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą sankciją papildžius alternatyviomis laisvės atėmimui bausmėmis, pripažintina, kad pagal BK 3 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad, be kita ko, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, naujos redakcijos baudžiamasis įstatymas (BK 140 straipsnio 3 dalis) yra švelnesnis ir dėl to turi būti taikomas kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kuri buvo padaryta iki jam įsigaliojant.

859.8. D. L. buvo kaltinamas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) už tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis sudavė savo mažamečiam sūnui T. L. ne mažiau kaip septynis smūgius ranka į galvą ir taip sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui T. L. fizinį skausmą. Taigi, nuteistojo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. balandžio 23 d. redakcija). Tačiau pažymėtina ir tai, kad naujos redakcijos baudžiamajame įstatyme yra numatytos kelios laisvės atėmimui alternatyvios bausmės, bet palikta ir laisvės atėmimo bausmė iki dvejų metų, kuri buvo numatyta ir D. L. nusikalstamos veikos padarymo metu, taip pat tai, kad ši nusikalstama veika liko priskirta nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), kaip ir ankstesnės redakcijos baudžiamajame įstatyme numatyta veika, reiškia, kad nagrinėjama veika, t. y. fizinio smurto panaudojimas prieš mažametį, lieka tokia pat pavojinga, kaip ir buvo numatyta ankstesnėje įstatymo redakcijoje. Todėl teisėjų kolegija, pritardama, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai pripažino, jog D. L. 2013 m. kovo 7 d., apie 17 val., buto ( - ) prieškambaryje ir vaikų kambaryje sudavė savo mažamečiam sūnui T. L., gimusiam ( - ), bandžiusiam užstoti mušamą mamą A. S., ne mažiau kaip septynis smūgius ranka į galvą ir taip sukėlė nukentėjusiajam T. L. fizinį skausmą, daro išvadą, kad ši veika kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. balandžio 23 d. redakcija). Pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, teisėjų kolegija neturi teisinių argumentų išvadai, kad D. L. gali būti paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. Taigi, įvertinusi D. L. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, taip pat jo asmenybę apibūdinančius duomenis ir tai, kad nenustatyta jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, teisėjų kolegija nutaria, jog D. L. už smūgių sudavimą ir fizinio skausmo sukėlimą savo mažamečiam sūnui apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis yra skirtina laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams.

86Dėl paskirtos bausmės

8710. Kasatorius teigia, kad nuteistajam D. L. paskirta bausmė yra neteisinga, aiškiai per griežta ir prieštaraujanti BK 54 straipsnio nuostatoms. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

8810.1. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija ir viena iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, kurioje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu, visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą, skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioriteto.

8910.2. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

9010.3 Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. L. bausmes pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 2 dalį, įvertinęs nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas, naujus nusikaltimus padarė neišnykus teistumui ir lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiu, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, dirba, charakterizuojamas teigiamai, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių), į jo padarytas tyčines, baigtas nusikalstamas veikas (padarė nusikaltimus, priskiriamus nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimai padaryti prieš buvusią sutuoktinę), padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus D. L. bausmes, artimas jo padarytų nusikaltimų sankcijose numatytiems laisvės atėmimo bausmių vidurkiams. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs minėtų aplinkybių visumą, netenkino nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo taikyti griežtesnį bausmių bendrinimo būdų (visiško sudėjimo) ir D. L. skirti bausmes, kurių dydžiai būtų artimi maksimaliems sankcijose nustatytiems dydžiams. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama tokiam apeliacinės instancijos teismo sprendimui ir atsižvelgdama į šia nutartimi D. L. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirtą naują bausmę, daro išvadą, kad nuteistajam už minėtus keturis nusikaltimus paskirtos tinkamos bausmės, atitinkančios tiek jų paskirtį, tiek ir protingumo bei teisingumo kriterijus (BK 41 straipsnio 2 dalis, 54 straipsnio 2, 3 dalys).

9110.4. Apeliacinės instancijos teismas motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad paskirtos bausmės už nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje ir padarytus esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, subendrinamos apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes bausmes (BK 63 straipsnio 1, 2 dalys, 5 dalies 1 punktas). Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, kad bausmė, paskirta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (BK straipsnio redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.), yra subendrinta su kitomis minėtomis bausmėmis ar su jau subendrinta bausme. Paprastai toks rašybos apsirikimas turi būti išsprendžiamas nuosprendį priėmusiame teisme BPK 361, 362 straipsniuose nustatyta tvarka. Tačiau, nagrinėjamoje byloje priėmusi sprendimą iš dalies tenkinti kasatoriaus skundą ir perkvalifikuoti D. L. veiką iš BK 140 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) į BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija) bei paskirti mažesnę bausmę, teisėjų kolegija sprendžia, kad šia nutartimi turi būti ištaisytas pirmiau paminėtas rašymo apsirikimas ir apeliacinės instancijos teismo paskirta subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinama su šia nutartimi paskirta bausme. Toks procesinis sprendimas, nesant prokuroro ar nukentėjusiųjų skundų, dėl pirmiau išdėstytų argumentų nelaikytinas bloginančiu nuteistojo teisinę padėtį.

9210.5. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo D. L. gynėjo advokato A. K. kasacinis skundas tenkinamas iš dalies, todėl yra pagrindas pakeisti skundžiamą nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

93Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

94Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nuosprendį.

95Pašalinti iš nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 2 dalyje, aprašymo aplinkybę, kad D. L. smūgį A. S. sudavė mažamečio sūnaus T. L. akivaizdoje.

96Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. L. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams.

97Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikuoti D. L. veiką pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija) ir paskirti laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams.

98Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 2 dalį paskirta subendrinta bausme ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams trims mėnesiams.

99Kitas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 12 d. nuosprendžiu D. L.... 4. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 5. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės,... 6. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.... 7. Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo D. L. ir jo gynėjo advokato A. K.,... 8. 1. D. L. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. kovo 6... 9. 1.1. Taip pat jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013... 10. 1.2. D. L. nuteistas ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2013 m.... 11. 1.3. Taip pat jis nuteistas ir pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už tai, kad... 12. 1.4. D. L. buvo kaltinamas, bet pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu... 13. 2. Kasaciniu skundu nuteistojo D. L. gynėjas advokatas A. K. prašo panaikinti... 14. 2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius... 15. 2.2. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas... 16. 2.3. Kasatoriaus nuomone, ikiteisminis tyrimas dėl veikų, numatytų BK 140... 17. 2.4. Kasatorius aptaria BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtį,... 18. 2.5. Be to, teismas netinkamai taikė BK 141 straipsnio nuostatas ir,... 19. 2.6. Kasatoriaus manymu, nukentėjusiosios pateikti pareiškimai, dėl kurių... 20. 2.7. Plačiai aptardamas nukentėjusiosios viso proceso metu duotus parodymus,... 21. 2.8. Kartu kasatorius nesutinka ir su teismo atliktu nukentėjusiosios A. S.... 22. 2.9. Teismo išvada, kad nukentėjusiajai buvo skirti medikamentai,... 23. 2.10. Kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios... 24. 2.11. Anot kasatoriaus, teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą ir... 25. 2.12. Skundžiamame nuosprendyje neįvertinta ir tai, kad duomenys apie... 26. 2.13. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nevertinti liudytojos L. B.... 27. 2.14. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad duomenys iš Bendrojo... 28. 2.15. Taip pat teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad byloje esančių... 29. 2.16. Kasatorius teigia ir tai, kad teismas netinkamai taikė ir kitą... 30. 2.17. Tai, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pagal BK 140... 31. 2.18. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka... 32. 2.19. Kartu kasatorius teigia, kad kaltinimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį... 33. 2.20. Tai, kad D. L. nepagrįstai dėl visų nusikalstamų veikų pripažintas... 34. 2.21. Be to, teismas pažeidė BPK 58 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai... 35. 2.22. Kartu kasatorius teigia, kad jo ginamajam paskirtos bausmės neatitinka... 36. 3. Nuteistojo D. L. gynėjo advokato A. K. kasacinis skundas tenkintinas iš... 37. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų... 38. 4. Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti apeliacinės... 39. 4.1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas... 40. 4.2. Kaip matyti iš nuteistojo D. L. gynėjo kasacinio skundo turinio,... 41. 4.3. Be to, kasatoriaus teiginys dėl skundžiamo nuosprendžio neatitikties... 42. 4.4. Paliktini nenagrinėti ir kasatoriaus teiginiai dėl nekaltumo... 43. 4.5. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjamu atveju nesant... 44. Dėl BPK 58 straipsnio ... 45. 5. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas D. L.... 46. 5.1. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia... 47. 5.2. Vertindama subjektyviuosius ir objektyviuosius nešališkumo aspektus,... 48. 5.3. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti žemesnės instancijos... 49. Dėl BPK 167, 407, 409 straipsnių... 50. 6. Kasatoriaus nuomone, ikiteisminis tyrimas dėl veikų, numatytų BK 140... 51. 6.1. Ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu galiojusi BPK 167 straipsnio 1 ir 2... 52. 6.2. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminis tyrimas dėl... 53. 6.3. Iš Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio,... 54. 6.4. Taigi darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo formos... 55. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių ... 56. 7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė... 57. 7.1. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti,... 58. 7.2. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų... 59. 7.3. BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo... 60. 7.4. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį... 61. 7.5. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad D. L. dėl visų jam... 62. 7.6. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka... 63. 7.7. Kasaciniame skunde plačiai komentuojamas nukentėjusiųjų A. S. ir... 64. 7.8. Kasatorius ginčija ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų mažamečio T.... 65. 7.9. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad parodymai ikiteisminio... 66. 7.10. Kaip matyti iš šios apklausos protokolo turinio, T. L. buvo... 67. 7.11. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skundžiamame... 68. 7.12. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio... 69. Dėl BPK 255, 256, 271 straipsnių... 70. 8. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas D. L. veiksmus,... 71. 8.1. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo... 72. 8.2. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo... 73. 8.3. Nagrinėjamoje byloje esančiame kaltinamajame akte nurodyta, kad D. L.... 74. 8.4. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs... 75. 8.5. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi... 76. Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 2... 77. 9. Kasatorius savo itin didelės apimties kasaciniame skunde (42 lapai) nurodo... 78. 9.1. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad... 79. 9.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas... 80. 9.3. Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas,... 81. 9.4. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pagal... 82. 9.5. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 140... 83. 9.6. BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijos redakcijoje, galiojusioje veikos... 84. 9.7. Taigi, BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą fizinio skausmo sukėlimo ar... 85. 9.8. D. L. buvo kaltinamas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu... 86. Dėl paskirtos bausmės... 87. 10. Kasatorius teigia, kad nuteistajam D. L. paskirta bausmė yra neteisinga,... 88. 10.1. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija ir viena iš... 89. 10.2. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio,... 90. 10.3 Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos... 91. 10.4. Apeliacinės instancijos teismas motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad... 92. 10.5. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo... 93. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 94. Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 95. Pašalinti iš nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir... 96. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. L. pripažintas kaltu pagal BK 140... 97. Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikuoti D. L. veiką pagal BK... 98. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu... 99. Kitas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų...