Byla 2K-209-222/2018
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Š. gynėjo advokato Jono Špelverio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. nutarties.

3Panevėžio apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nuosprendžiu K. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 284 straipsnį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) – areštu penkiasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsniu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

4Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. nutartimi nuteistojo K. Š. apeliacinis skundas atmestas.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6I. Bylos esmė

7

  1. K. Š. nuteistas už tai, kad 2016 m. gruodžio 4 d. apie 4.00 val. Utenoje, ( - ), viešoje vietoje, iš chuliganiškų paskatų, kitų asmenų akivaizdoje, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia ne mažiau kaip vieną kartą sudavė D. S. į veidą, šis dėl to griuvo ant gatvės grindinio (asfalto) ir patyrė sužalojimus – kaukolės pamato lūžimą, galvos smegenų sumušimą; taip K. Š. padarė D. S. sunkų sveikatos sutrikdymą ir įžūliu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

8II.

9Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

  1. Kasaciniu skundu nuteistojo K. Š. gynėjas advokatas J. Špelveris prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį: pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę ar jos rūšį, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba pritaikius BK 62 straipsnio 1, 3 dalis paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje. Kasatorius skunde nurodo:
    1. Teismai nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio nuostatų ir dėl to nuteistajam paskyrė bausmę, kuri savo rūšimi ir dydžiu neatitinka BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų ir paskirties, savo griežtumu prieštarauja bausmės teisingumo principui.
    2. Bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, skiriant bausmę, atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę bausmę, negu įstatymo numatyta. Nagrinėjamu atveju teismai netinkamai ir ne iki galo įvertino bylos aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, padarė neteisingas išvadas.
    3. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nustačius bent dvi BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, teismas gali taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad BK 62 straipsnyje nurodytų būtinųjų sąlygų nenustatyta. Priešingai, K. Š. nuoširdžiai gailisi ir nuo pat sulaikymo pradžios įvykio vietoje prisipažino padaręs nusikalstamas veikas bei taip padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui jas išaiškinti, be to, visiškai atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą. Taigi egzistuoja visos BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos.
    4. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima paskirti švelnesnę nei įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai įvertino aplinkybes, susijusias su veika, nuteistojo asmenybe, ir nepagrįstai nesivadovavo BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytu teisingumo principu bei teismų praktika analogiškose bylose. Nuteistasis yra jaunas, stokoja gyvenimiškos patirties, teisiamas pirmą kartą, padaryta veika ir jos pavojingumas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, yra mažesnis negu galimas rūšinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas. K. Š. sudavė nukentėjusiajam tik vieną smūgį, dėl to šis patyrė sužalojimą, nors ir sunkų, bet nesukėlusį ilgalaikių ir nepataisomų padarinių sveikatai, nukentėjusysis ketino suduoti nuteistajam, buvo neblaivus, dėl to paslydo ir nugriuvo, be to, K. Š. smūgiavo nukentėjusiajam ir pataikė į galvą nesiekdamas jo tyčia sunkiai sužaloti, veikė neapibrėžta tyčia. Nusikalstama veika buvo nesuplanuota, spontaniška, atsitiktinio pobūdžio, nuteistajam klaidingai supratus situaciją, o ne dėsninga jo gyvenimo būdo pasekmė. Po įvykio nuteistasis nukentėjusiajam atlygino visą žalą, jo atsiprašė ir su juo susitaikė; tai rodo neigiamą nuteistojo požiūrį į padarytus neteisėtus veiksmus, todėl galima manyti, kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nenusikals. Be to, po šio nusikaltimo padarymo nuteistasis daugiau nenusikalto ir nepadarė kitų teisės pažeidimų.
    5. Teisės aktai skatina taikyti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes, o šios bausmės rūšies taikymas yra kraštutinė priemonė. Nors minėtos aplinkybės ir nepašalina nuteistojo padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jo kaltės, tačiau esminį teigiamą poveikį nuteistojo elgesiui gali padaryti ne jo izoliavimas nuo visuomenės, o teismo skiriami apribojimai, darbas visuomenės labui ir kiti paskirti įpareigojimai, neskiriant bausmės, susijusios su laisvės atėmimu. Paskyrus švelnesnę nei įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, nuteistajam išreikštas teismo pasitikėjimas, kad ateityje, nepakeitus savo elgesio ir toliau darant nusikalstamas veikas, teisiniai padariniai gali būti griežtesni, sudaro pakankamą pagrindą teismui manyti, kad bausmės tikslai ir nukentėjusiojo interesai šioje byloje gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant laisvės apribojimą su nusikalstamą veiką atitinkančiais draudimais ir įpareigojimais. Teismų praktikoje laisvės apribojimo bausmės už BK 135 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skyrimas nėra retas (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 6 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-343-387/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje

      10Nr. 1A-154-165/2016, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. kovo 31 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-175/2016, 2016 m. birželio 16 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-155-530/2016). Nagrinėjamu atveju, nuteistajam paskyrus ne laisvės atėmimo, o švelnesnę laisvės apribojimo bausmę, nustatytina didesnė šios bausmės trukmė nei jos vidurkis.

    6. Nuteistajam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, izoliavus jį nuo visuomenės, aiškiai būtų pakenkta jo socialiniams ryšiams, tai neišvengiamai turėtų neigiamos įtakos jo santykiams su šeimos nariais. Be to, atsižvelgus į 2016–2017 m. Lietuvos teismų praktiką, nuteistajam paskirta reali ketverių metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu ir rūšimi yra per griežta (Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nuosprendis Nr. 1-213-485/2016, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendis Nr. 1-245-870/2017, Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nuosprendis Nr. 1-39-519/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartis Nr. 1A-397-628/2016, 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis Nr. 1A-415-165/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartis Nr. 1A-233-398/2017, 2017 m. gegužės 5 d. nutartis Nr. 1A- 309-398/2017, 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis Nr. 1A-258-197/2017, kasacinė nutartis Nr. 2K-427-693/2016). Šiose bylose už BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir (ar) BK 284 straipsnyje numatytos (-ų) veikos (-ų) padarymą buvo paskirtos švelnesnės laisvės atėmimo ar, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, laisvės apribojimo bausmės. Už analogiškų veikų, tačiau smogiant peiliu, veikiant bendrininkų grupe ar sudavus daug smūgių nukentėjusiajam, padarymą buvo paskirtos ketverių metų ar griežtesnės laisvės atėmimo bausmės ne pirmą kartą teisiamiems, nusikaltimą padariusiems neblaiviems, per bausmės atidėjimo laikotarpį asmenims (Panevėžio apygardos teismo 2016 m. balandžio 15 d. nuosprendis Nr. 1-60-185/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis Nr. 1A-476-495/2016, 2017 m. vasario 3 d. nutartis Nr. 1A-73-398/2017).
  2. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo K. Š. gynėjo advokato J. Špelverio kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
    1. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai bei motyvuotai pasisakė, dėl kokių priežasčių nuteistajam negali būti taikomos ne tik BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio nuostatos, bet kodėl negali būti taikomas ir bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 straipsnis). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nebuvo pažeisti, todėl nėra pagrindo nuteistajam švelninti bausmę ar skirti švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu.
    2. Šioje byloje sąlygos, būtinos taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, nenustatytos. Be to, BK 62 straipsnio taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.
    3. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostata taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, vadovaujantis BK 62 straipsniu. Kasaciniame skunde nurodytos nuteistąjį apibūdinančios aplinkybės nėra išimtinės ar parodančios mažesnį padarytos veikos ar asmens pavojingumą, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų teisingumo principą. Be to, konflikto iniciatorius buvo nuteistasis, nusikalstamos veikos padarytos be jokios priežasties, nulemtos iš esmės apsvaigimo nuo alkoholio, sukeltos sunkios pasekmės. Teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmei individualizuoti, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, gerokai mažesnę nei bausmės vidurkis, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, – areštą. Dėl to nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad galutinė bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams savo dydžiu, įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kilusias pasekmes ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, yra aiškiai per didelė ar per griežta.
    4. Kasatoriaus nurodytuose Lietuvos teismų priimtuose sprendimuose nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nėra tapačios K. Š. padarytoms nusikalstamoms veikoms.

11III.

12Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

  1. Nuteistojo K. Š. gynėjo advokato J. Špelverio kasacinis skundas atmestinas.

13Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio 1 dalies taikymo

  1. Kasaciniame skunde pateiktas prašymas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį arba 62 straipsnio 1 dalį argumentuojamas tuo, kad teismai, spręsdami nuteistajam K. Š. skirtinos laisvės atėmimo bausmės klausimą, neįvertino aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės individualizavimui, visumos, nesivadovavo teisingumo principu ir neatsižvelgė į teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose. Dėl to, kasatoriaus manymu, nuteistajam paskirta savo rūšimi ir dydžiu per griežta, neatitinkanti BK 41 straipsnio nuostatų bausmė.
  2. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nepagrįsti.
  3. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to šiuo atveju nuteistajam K. Š. paskirtos bausmės teisingumo klausimas nagrinėtinas tiek, kiek tai susiję su bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, t. y. BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės paskyrimą, taikymu (pažeidimu). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinės instancijos teismas apie paskirtos bausmės teisingumą sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.
  4. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.
  5. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).
  6. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
  7. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų pirmiau išdėstytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, baudžiamasis įstatymas numato išimtis iš bendros taisyklės, t. y. BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis.
  8. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, tik nustačius bent dvi BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, teismas gali taikyti BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, t. y. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Tačiau net ir nustačius BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas teismui nekyla pareiga visais atvejais skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
  9. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015). Taigi, švelnesnės bausmės paskyrimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu iš esmės yra išimtinis.
  10. Nagrinėjamoje byloje K. Š. nuteistas už dviejų nusikaltimų – labai sunkaus (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas) ir nesunkaus (BK 284 straipsnis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) padarymą. Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), be to, pripažinta, kad jo atsakomybę lengvina tai, jog prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi ir savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šias ir kitas bylos aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnyje nustatytais reikalavimais, paskyrė nuteistajam K. Š. už BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, už BK 284 (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) straipsnyje – areštą penkiasdešimčiai parų, t. y. mažesnes už minėtuose BK straipsniuose numatytų bausmių sankcijų vidurkį bausmes. Šis teismas pažymėjo, kad tokios rūšies ir trukmės bausmės pasieks BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus; subendrinęs šias bausmes apėmimo būdu, K. Š. paskyrė galutinę bausmę laisvės atėmimą ketveriems metams.
  11. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo K. Š. apeliacinį skundą patikrino jam paskirtos bausmės teisingumo klausimą ir, atmesdamas jį, savo nutartyje nurodė tokį sprendimą paaiškinančius motyvus (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, priešingai nei teigia kasatorius, šis teismas išsamiai, visapusiškai išnagrinėjo aplinkybes, reikšmingas bausmės paskyrimui (BK 54 straipsnio 2 dalis), taip pat ir nurodytas apeliaciniame skunde. Nepaisant to, kasatorius – nuteistojo K. Š. gynėjas – kasaciniame skunde dar kartą išdėsto iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias nurodė apeliaciniame skunde, pateikia jų vertinimą ir, laikydamas jas išimtinėmis, prašo sušvelninti nuteistajam bausmę. Teisėjų kolegija, nekartodama apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytų detalių ir argumentuotų išvadų, atkreipia dėmesį į tai, kad konkretus teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš, kaip nurodoma kasaciniame skunde, kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jos individualizavimui turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015).
  12. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paaiškino, kodėl nuteistojo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo darbine veikla (dirba, turi legalų pragyvenimo šaltinį), teigiamais jo asmenybės bruožais (buvusių pedagogų apibūdinamas teigiamai, naujų teisės pažeidimų nepadarė), žalos atlyginimu nukentėjusiajam ir susitaikymu su juo, nėra išimtinės BK 54 straipsnio 3 dalies prasme ir kad bylos duomenys nepagrindžia BK 62 straipsnyje nurodytų sąlygų (jų visumos) buvimo. Teismų sprendimų turinys patvirtina, jog šios aplinkybės buvo atitinkamai įvertintos ir į jas atsižvelgta, skiriant bausmę K. Š. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą ir jos dydį nustatant gerokai mažesnį už baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį. Taip pat motyvuotai paneigti nuteistojo teiginiai, esą jis nusikalto spontaniškai, dėl paties nukentėjusiojo netinkamo elgesio – esą konfliktą ir fizinio smurto panaudojimą inicijavo pats nukentėjusysis (beje, kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas neprašo perkvalifikuoti nusikalstamos veikos). Taigi apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų taikyti nuteistajam K. Š. BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatų, o darydamas tokias išvadas vadovavosi baudžiamajame įstatyme įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, taip pat – BK 41 straipsnyje įtvirtintomis bausmės paskirties nuostatomis, BK 61 straipsnyje nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių. Taigi BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas teisingumo principas, reiškiantis teisingos bausmės paskyrimą, nebuvo pažeistas.
  13. Kasaciniame skunde nurodoma žemesnės instancijos teismų praktika nepagrindžia kasatoriaus prašymo švelninti bausmę nuteistajam. Pirmiausia pažymėtina, kad vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis), o kasaciniame skunde nurodoma šio teismo praktika nagrinėjamu atveju aktuali dėl bausmės skyrimą reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo. Antra, įstatymuose, kaip prieš tai buvo minėta, nustatyta, jog skiriant bausmę atsižvelgiama į padaryto nusikaltimo pobūdį, kaltininko asmenybę, kaltės laipsnį, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes ir kt. ir tuo remiantis kiekvienu konkrečiu atveju bausmė individualizuojama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Taigi, vienodas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas nereiškia, jog visiems asmenims, padariusiems tokį pat nusikaltimą, turi būti paskirta ir vienoda bausmė.
  14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, apibūdinančias K. Š. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jo asmenybę ir kt., jam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti nėra teisinio pagrindo. Teismai tinkamai taikė baudžiamųjų įstatymų, reglamentuojančių bausmės paskyrimą, nuostatas, BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų nepažeidė, o švelnesnė bausmė, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi ar BK 62 straipsnio 1 dalimi, nepaskirta, nenustačius tam teisinio pagrindo.

14Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

15Nuteistojo K. Š. gynėjo advokato Jono Špelverio kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai