Byla 1A-186-449/2017
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

2teisėjų Rūtos Mickevičienės, Violetos Ražinskaitės, Lino Šiukštos (pirmininko ir pranešėjo),

3sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Ingai Jurgaitienei,

4dalyvaujant prokurorams Tadeušui Osipovičiui, Galinai Seniut, Jorūnei Žebrauskienei,

5gynėjams Ugniui Čižiūnui, Jonui Leikauskui, Deiviui Valiuliui, Ramūnui Mikulskui,

6nuteistiesiems K. B., S. B., R. V.,

7išteisintajam A. A.,

8nuteisto juridinio asmens UAB „A“ atstovams advokatams Justinai Stuckai, Agnei Ustinovičienei,

9teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistųjų R. V., S. B., K. B. ir nuteisto juridinio asmens UAB „A“ atstovų apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

10K. B. nuteistas:

  • pagal BK 24 str. 4 d., 300 str. 3 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
  • pagal BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

11Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, K. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

12Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį K. B. per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

13K. B. pagal BK 24 str. 4 d., 184 str. 2 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

14S. B. nuteistas:

  • pagal BK 24 str. 4 d., 300 str. 3 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,
  • pagal BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

15Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, S. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

16Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį S. B. per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

17S. B. pagal BK 24 str. 4 d., 184 str. 2 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

18R. V. nuteistas:

  • pagal BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,
  • pagal BK 228 str. 1 d. 100 MGL (3 765 Eur) dydžio bauda.

19Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., paskirtas bausmes subendrinus bausmių visiško sudėjimo būdu, R. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams bei 100 MGL (3 765 Eur) dydžio bauda.

20Vadovaujantis BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį R. V. per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, uždrausti teikti bankroto administravimo paslaugas 1 (vienerius) metus bei atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

21Juridinis asmuo UAB „A“ nuteistas pagal BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d. 200 MGL (7 530 Eur) dydžio bauda.

22Juridinis asmuo UAB „A“ pagal BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d., 184 str. 2 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

23A. A. pagal BK 184 str. 2 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

24Iš nuteistųjų K. B., S. B. ir R. V. solidariai priteista 50 150, 89 Eur žalos atlyginimo Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

25Teisėjų kolegija

Nustatė

26K. B. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuotoje grupėje su S. B., 2008 m. balandžio mėn. – spalio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, tyčia suorganizavo tikro dokumento suklastojimą ir panaudojo suklastotą dokumentą, dėl ko buvo padaryta didelė žala. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.K. B., žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu (duomenys neskelbiami), 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu, Vilniuje, nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M. taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008-04-04 UAB „A“ ir UAB „E“ preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėn., Vilniuje, A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie, jog UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Šio suklastoto dokumento – 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu 2008 m. balandžio 8 d. iš UAB „E“ bankinės sąskaitos pervestas kaip avansinis mokėjimas 1 800 000 Lt į UAB „A“ bankinę sąskaitą ir K. B. bei A. A. 2008 m. spalio 10 d., sudarius susitarimą dėl 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pabaigos, UAB „E“ į UAB „A“ bankinę sąskaitą pervesti 1800 000 Lt avanso užskaityti kaip bauda, dėl neva tai neįvykdytų preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų.

27Tokiu būdu K. B., veikdamas organizuotoje grupėje su S. B., suorganizavo tikro dokumento – 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties suklastojimą ir panaudojo suklastotą dokumentą dėl ko buvo padaryta didelė žala. Šiais savo veiksmais K. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d.

28K. B. taip pat nuteistas už tai, kad veikdamas organizuotoje grupėje, susidedančioje iš jo paties, S. B. ir R. V., 2008 m. vasario mėn. – 2009 m. sausio mėn. laikotarpiu, Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas pagal išankstinį jo ir S. B. sukurtą nusikalstamos veikos planą, fiktyvios preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu, UAB „E“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 173 161,00 Lt pelno mokesčio. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

292008 m. vasario mėn. K. B., kontroliuodamas VŠĮ „T“ per patronuojančią UAB „V“, kurios 100 proc. akcijų savininku jis pats ir buvo, veikdamas pagal iš anksto paruoštą nusikalstamos veikos planą, kartu su S. B. turėdamas tikslą perparduoti VŠĮ „T“ nuosavybės teise turėtus 6 žemės sklypus, išvengiant gauto pelno mokesčio, nurodė viešosios įstaigos „T“ direktoriui D. S., nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, pasirašyti 6, VšĮ „T“ nuosavybės teise turėtų, žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis su jo (K. B.) per patronuojančią Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovę „S“, kurios vieninteliu dalininku jis pats ir buvo, kontroliuojama UAB „E“, ir žinodamas, kad už sklypus nebus sumokėta, atsiskaitymo užtikrinimui nurodė surašyti paprastąjį vekselį 1750 000 Lt sumai. S. B., veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, nurodė UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, pasirašyti 6, VŠĮ „T“ nuosavybės teise turėtų, žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį, ir žinodamas, kad už sklypus UAB „E“ viešajai įstaigai „T“ nesumokės, nurodė atsiskaitymui pasirašyti paprastąjį vekselį 1 750 000 Lt sumai. UAB „E“ direktorė A. M. ir VŠĮ „T“ direktorius D. S., vykdydami S. B. ir K. B. nurodymus, tačiau būdami jų suklaidinti ir todėl nesuvokdami daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodami, kad pinigai pardavėjui nebus sumokėti, 2008-02-19 pasirašė viešajai įstaigai „T“ nuosavybės teise priklausiusių 6 žemės sklypų, esančių ( - ) (unikalūs numeriai ( - ) pirkimo – pardavimo sutartį, atsiskaitymo užtikrinimui surašant 2008-02-19 paprastąjį veks elį, pagal kurį UAB „E“ įsipareigojo iki 2008 m. gruodžio 31 d. viešajai įstaigai „T” sumokėti 1 750 000 Lt. S. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką ir veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, nurodė A. M. pasirašyti 4 sklypų, esančių ( - ) (unikalūs numeriai ( - )) sklypų pardavimo UAB „1“ sutartį. A. M., atstovaudama UAB „E“, 2008-02-29 pasirašė UAB „E“ nuosavybės teise turėtų 4 žemės sklypų, esančių ( - ) (unikalūs numeriai ( - )) sklypų pardavimo direktorės R. R., atstovaujamai UAB „1“, sutartį. Minėtos sutarties pagrindu UAB „1“ 2008 m. kovo 3, 13 bei 20 dienomis pervedė į UAB „E“ bankinę sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB banke ( - ), iš viso 2 253 660 Lt.

30Tęsiant nusikalstamą veiką, siekiant UAB „E“ naudai išvengti nekilnojamojo turto pirkimų – pardavimų pasėkoje atsiradusio mokėtino pelno mokesčio, žinodami, jog UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu, K. B. nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt, o S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008-04-04 UAB „A“ ir UAB „E“ preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį. A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. 2008 m. balandžio 8 d. S. B. ir K. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ bankinėje sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas – 2 253 660 Lt, žinomai fiktyvios 2008 m. balandžio mėn. 04 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, kaip avansinį mokėjimą pervedė 1 800 000 Lt iš UAB „E“ bankinės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB banke ( - ), į UAB „A“ bankinę sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB ( - ) banke. K. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. spalio 10 d., būdamas UAB „A“ vieninteliu akcininku ir direktoriaus pavaduotoju, su UAB „E“ likvidatoriumi A. A. sudarė susitarimą dėl 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ bankinę sąskaitą pervestus 1 800 000 Lt avansą užskaitė kaip baudą, dėl neva tai neįvykdytų preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų.

31Tęsiant nusikalstamą veiką, dar vienas organizuotos grupės narys R. V., veikdamas kaip UAB „E“ bankroto administratoriaus UAB „D“ įgaliotas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnyba, pagal išankstinį susitarimą su K. B., pažeisdamas 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 17 str. nuostatas – „Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti“ bei 31 str. 3 p. nuostatas – „Iš pajamų negali būti atskaitoma netesybos, į biudžetą ir valstybės fondus sumokėtos baudos, delspinigiai ir kitos sankcijos už Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimus“, taip pat 2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 11 str. 3 d. 8 p. nuostatas – bankroto administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (2008 m. gegužės 22 d. įstatymas Nr. X-1557 redakcija galioja nuo 2008-07-01), nepagrįstai įtraukė 1 800 000 Lt netesybas į leidžiamus atskaitymus ir pelno (nuostolių) ataskaitos II dalyje „Pardavimo savikaina“ deklaravo 2 979 129,00 Lt, t. y. 1 800 000,00 Lt daugiau bei UAB „E“ metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2008-01-01 iki 2008-11-11 mokestinį laikotarpį 44 eilutėje „mokestinio laikotarpio veiklos (be pozityviųjų pajamų) rezultatas – pelnas (nuostolis)“, užuot nurodęs 1 154 406 Lt pelno, nepagrįstai nurodė 645 594 Lt nuostolį bei neapskaičiavo 15 proc. pelno mokesčio ir 69 eilutėje „Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ nenurodė 172 161, 00 Lt mokėtino pelno mokesčio, ir šią metinę pelno mokesčio deklaraciją bei pelno (nuostolių) ataskaitą 2009-01-30 pateikė Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, esančios Vilniaus g. 265, Šiauliuose, darbuotojams. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojams apgaulės įtakoje, pagal UAB „E“ pateiktą pelno mokesčio deklaraciją ir pelno (nuostolių) ataskaitą už 2008 metus, gavus 173 161, 00 Lt mažesnį pelno mokestį, K. B., veikdamas organizuotoje grupėje, susidedančioje iš jo paties, S. B. ir R. V., suklastotos preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu, UAB „E“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 173 161,00 Lt pelno mokesčio. Šiais savo veiksmais K. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.

32S. B. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuotoje grupėje su K. B., 2008 m. balandžio mėn. – spalio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, tyčia suorganizavo tikro dokumento suklastojimą ir panaudojo suklastotą dokumentą, dėl ko buvo padaryta didelė žala. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

33K. B., žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu, Vilniuje, nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M. taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008-04-04 UAB „A“ ir UAB „E“ preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėn., Vilniuje, A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie, jog UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Šio suklastoto dokumento – 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu 2008 m. balandžio 8 d. iš UAB „E“ bankinės sąskaitos pervedus kaip avansinį mokėjimą 1 800 000 Lt į UAB „A“ bankinę sąskaitą ir K. B. bei A. A. 2008 m. spalio 10 d., sudarius susitarimą dėl 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pabaigos, UAB „E“ į UAB „A“ bankinę sąskaitą pervedė 1 800 000 Lt avansą užskaičius kaip baudą, dėl neva tai neįvykdytų preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų. Tokiu būdu S. B., veikdamas organizuotoje grupėje su K. B., suorganizavo tikro dokumento – 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties suklastojimą ir panaudojo suklastotą dokumentą, dėl ko buvo padaryta didelė žala. Šiais savo veiksmais S. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d.

34S. B. taip pat nuteistas už tai, kad veikdamas organizuotoje grupėje, susidedančioje iš jo paties, K. B. ir R. V., 2008 m. vasario mėn. – 2009 m. sausio mėn. laikotarpiu, Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas pagal išankstinį jo ir K. B. sukurtą nusikalstamos veikos planą, fiktyvios preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu, UAB „E“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 173 161,00 Lt pelno mokesčio. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

352008 m. vasario mėn. K. B., kontroliuodamas VŠĮ „T“ per patronuojančią UAB „V“, kurios 100 proc. akcijų savininku jis pats ir buvo, veikdamas pagal iš anksto paruoštą nusikalstamos veikos planą, kartu su S. B., turėdamas tikslą perparduoti VŠĮ „T“ nuosavybės teise turėtus 6 žemės sklypus išvengiant gauto pelno mokesčio, nurodė viešosios įstaigos „T“ direktoriui D. S., nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, pasirašyti 6, VšĮ „T“ nuosavybės teise turėtų, žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis su jo (K. B.) per patronuojančią Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovę „S“, kurios vieninteliu dalininku jis pats ir buvo, kontroliuojama UAB „E“, ir žinodamas, kad už sklypus nebus sumokėta, atsiskaitymo užtikrinimui nurodė surašyti paprastąjį vekselį 1 750 000 Lt sumai. S. B., veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, nurodė UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, pasirašyti 6, VŠĮ „T“ nuosavybės teise turėtų žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį, ir žinodamas, jog už sklypus UAB „E“ viešajai įstaigai „T“ nesumokės, nurodė atsiskaitymui pasirašyti paprastąjį vekselį 1 750 000 Lt sumai. UAB „E“ direktorė A. M. ir VŠĮ „T“ direktorius D. S., vykdydami S. B. ir K. B. nurodymus, tačiau būdami jų suklaidinti ir todėl nesuvokdami daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodami, kad pinigai pardavėjui nebus sumokėti, 2008-02-19 pasirašė viešajai įstaigai „T“ nuosavybės teise priklausiusių 6 žemės sklypų, esančių ( - ) (unikalūs numeriai ( - )), pirkimo – pardavimo sutartį, atsiskaitymo užtikrinimui surašant 2008-02-19 paprastąjį vekselį, pagal kurį UAB „E“ įsipareigojo iki 2008 m. gruodžio 31 d. viešajai įstaigai „T“ sumokėti 1 750 000 Lt. S. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką ir veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, nurodė A. M. pasirašyti 4 sklypų, esančių ( - ) (unikalūs numeriai ( - )), pardavimo UAB „1“ sutartį. A. M., atstovaudama UAB „E“, 2008-02-29 pasirašė UAB „E“ nuosavybės teise turėtų 4 žemės sklypų, esančių ( - ) (unikalūs numeriai ( - )), pardavimo direktorės R. R., atstovaujamai UAB „1“, sutartį. Minėtos sutarties pagrindu UAB „12 group“ 2008 m. kovo mėn. 3, 13 bei 20 dienomis pervedė į UAB „E“ bankinę sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB banke ( - ), iš viso 2 253 660 Lt.

36Tęsiant nusikalstamą veiką, siekiant UAB „E“ naudai išvengti nekilnojamojo turto pirkimų – pardavimų pasėkoje atsiradusio mokėtino pelno mokesčio, žinodami, jog UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu, K. B. nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt, o S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008-04-04 UAB „A“ ir UAB „E“ preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį. A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. 2008 m. balandžio 8 d. S. B. ir K. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ bankinėje sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas – 2 253 660 Lt, žinomai fiktyvios 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, kaip avansinį mokėjimą pervedė 1 800 000 Lt iš UAB „E“ bankinės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB banke ( - ), į UAB „A“ bankinę sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB ( - ) banke. K. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. spalio 10 d., būdamas UAB „A“ vieninteliu akcininku ir direktoriaus pavaduotoju, su UAB „E“ likvidatoriumi A. A. sudarė susitarimą dėl 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ bankinę sąskaitą pervestus 1 800 000 Lt avansą užskaitė kaip baudą, dėl neva tai neįvykdytų preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų.

37Tęsiant nusikalstamą veiką, dar vienas organizuotos grupės narys R. V., veikdamas kaip UAB „E“ bankroto administratoriaus UAB „D“ įgaliotas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnyba, pagal išankstinį susitarimą su K. B., pažeisdamas 2001 m. gruodžio mėn. 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 17 str. nuostatas – „Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti“ bei 31 str. 3 p. nuostatas – „Iš pajamų negali būti atskaitoma netesybos, į biudžetą ir valstybės fondus sumokėtos baudos, delspinigiai ir kitos sankcijos už Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimus“, taip pat 2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 11 str. 3 d. 8 p. nuostatas – bankroto administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (2008 m. gegužės 22 d. įstatymas Nr. X-1557 redakcija galioja nuo 2008-07-01), nepagrįstai įtraukė 1 800 000 Lt netesybas į leidžiamus atskaitymus ir pelno (nuostolių) ataskaitos II dalyje „Pardavimo savikaina“ deklaravo 2 979 129,00 litus, t.y. 1 800 000,00 litų daugiau bei UAB „E“ metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2008-01-01 iki 2008-11-11 mokestinį laikotarpį 44 eilutėje „mokestinio laikotarpio veiklos (be pozityviųjų pajamų) rezultatas – pelnas (nuostolis)“, užuot nurodęs 1 154 406 Lt pelno, nepagrįstai nurodė 645 594 Lt nuostolį, bei neapskaičiavo 15 proc. pelno mokesčio ir 69 eilutėje „Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ nenurodė 172 161, 00 Lt mokėtino pelno mokesčio, ir šią metinę pelno mokesčio deklaraciją bei pelno (nuostolių) ataskaitą 2009-01-30 pateikė Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, esančios Vilniaus g. 265, Šiauliuose, darbuotojams. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojams apgaulės įtakoje, pagal UAB „E“ pateiktą pelno mokesčio deklaraciją ir pelno (nuostolių) ataskaitą už 2008 m., gavus 173 161, 00 Lt mažesnį pelno mokestį, S. B., veikdamas organizuotoje grupėje, susidedančioje iš jo paties, K. B. ir R. V., suklastotos preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu, UAB „E“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 173 161,00 Lt pelno mokesčio. Šiais savo veiksmais S. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.

38R. V. nuteistas už tai, kad veikdamas K. B. ir S. B. suburtoje ir vadovaujamoje organizuotoje grupėje, susidedančioje iš K. B., S. B. ir jo paties, 2008 m. spalio mėnesio – 2009 m. sausio mėnesio laikotarpiu, Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas pagal išankstinį K. B. ir S. B. sukurtą nusikalstamos veikos planą, fiktyvios preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu, UAB „E“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 173 161,00 Lt pelno mokesčio. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

392008 m. vasario mėn. K. B., kontroliuodamas VŠĮ „T“ per patronuojančią UAB „V“, kurios 100 proc. akcijų savininku jis pats ir buvo, veikdamas pagal iš anksto paruoštą nusikalstamos veikos planą, kartu su S. B., turėdamas tikslą perparduoti VŠĮ „T“ nuosavybės teise turėtus 6 žemės sklypus, išvengiant gauto pelno mokesčio, nurodė viešosios įstaigos „T“ direktoriui D. S., nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, pasirašyti 6, VšĮ „T“ nuosavybės teise turėtų, žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis su jo (K. B.) per patronuojančią Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovę „S“, kurios vieninteliu dalininku jis pats ir buvo, kontroliuojama UAB „E“, ir žinodamas, kad už sklypus nebus sumokėta, atsiskaitymo užtikrinimui nurodė surašyti paprastąjį vekselį 1 750 000 Lt sumai. S. B., veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, nurodė UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, pasirašyti 6, VŠĮ „T“ nuosavybės teise turėtų žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį, ir žinodamas, kad už sklypus UAB „E“ viešajai įstaigai „T“ nesumokės, nurodė atsiskaitymui pasirašyti paprastąjį vekselį 1 750 000 Lt sumai. UAB „E“ direktorė A. M. ir VŠĮ „T“ direktorius D. S., vykdydami S. B. ir K. B. nurodymus, tačiau būdami jų suklaidinti ir todėl nesuvokdami daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodami, kad pinigai pardavėjui nebus sumokėti, 2008-02-19 pasirašė viešajai įstaigai „T“ nuosavybės teise priklausiusių 6 žemės sklypų, esančių ( - ) (unikalūs numeriai ( - )), pirkimo – pardavimo sutartį, atsiskaitymo užtikrinimui surašant 2008-02-19 paprastąjį vekselį, pagal kurį UAB „E“ įsipareigojo iki 2008 m. gruodžio 31 d. viešajai įstaigai „T“ sumokėti 1 750 000 Lt. S. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką ir veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, nurodė A. M. pasirašyti 4 sklypų, esančių ( - ) (unikalūs numeriai ( - )), sklypų pardavimo UAB „1“ sutartį. A. M., atstovaudama UAB „E“, 2008-02-29 pasirašė UAB „E“ nuosavybės teise turėtų 4 žemės sklypų, esančių ( - ) (unikalūs numeriai ( - )), pardavimo direktorės R. R., atstovaujamai UAB „1“, sutartį. Minėtos sutarties pagrindu UAB „1“ 2008 m. kovo mėn. 3, 13 bei 20 dienomis pervedė į UAB „E“ bankinę sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB banke ( - ), iš viso 2 253 660 Lt.

40Tęsiant nusikalstamą veiką, siekiant UAB „E“ naudai išvengti nekilnojamojo turto pirkimų – pardavimų pasėkoje atsiradusio mokėtino pelno mokesčio, žinodami, jog UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu, K. B. nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt, o S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008-04-04 UAB „A“ ir UAB „E“ preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį. A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. 2008 m. balandžio 8 d. S. B. ir K. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ bankinėje sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas – 2 253 660 Lt, žinomai fiktyvios 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, kaip avansinį mokėjimą pervedė 1 800 000 Lt iš UAB „E“ bankinės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB banke ( - ), į UAB „A“ bankinę sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB ( - ) banke. K. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. spalio 10 d., būdamas UAB „A“ vieninteliu akcininku ir direktoriaus pavaduotoju, su UAB „E“ likvidatoriumi A. A. sudarė susitarimą dėl 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ bankinę sąskaitą pervestus 1800 000 Lt avansą užskaitė kaip baudą, dėl neva tai neįvykdytų preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų.

41Tęsiant nusikalstamą veiką, R. V., būdamas 2008-10-30 UAB „E“ kreditorių susirinkimo bankrutuojančios UAB „E“ administratoriumi paskirtos UAB „D“, įmonės kodas ( - ), įgaliotu asmeniu ir turėdamas teisę vykdyti bankroto administratoriaus funkcijas, piktnaudžiaudamas tarnyba, veikdamas pagal išankstinį susitarimą su K. B., pažeisdamas 2001 m. gruodžio mėn. 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 17 str. nuostatas – „Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti“ bei 31 str. 3 p. nuostatas – „Iš pajamų negali būti atskaitoma netesybos, į biudžetą ir valstybės fondus sumokėtos baudos, delspinigiai ir kitos sankcijos už Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimus“, taip pat 2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 11 str. 3 d. 8 p. nuostatas – „bankroto administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (2008 m. gegužės 22 d. įstatymas Nr. X-1557 redakcija galioja nuo 2008-07-01), nepagrįstai įtraukė 1 800 000 Lt netesybas į leidžiamus atskaitymus ir pelno (nuostolių) ataskaitos II dalyje „Pardavimo savikaina“ deklaravo 2 979 129,00 Lt, t. y. 1 800 000,00 Lt daugiau bei UAB „E“ metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2008-01-01 iki 2008-11-11 mokestinį laikotarpį 44 eilutėje „mokestinio laikotarpio veiklos (be pozityviųjų pajamų) rezultatas – pelnas (nuostolis)“, užuot nurodęs 1 154 406 Lt pelno, nepagrįstai nurodė 645 594 Lt nuostolį, bei neapskaičiavo 15 proc. pelno mokesčio ir 69 eilutėje „Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ nenurodė 172 161, 00 Lt mokėtino pelno mokesčio, ir šią metinę pelno mokesčio deklaraciją bei pelno (nuostolių) ataskaitą 2009-01-30 pateikė Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, esančios Vilniaus g. 265, Šiauliuose, darbuotojams. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojams apgaulės įtakoje, pagal UAB „E“ pateiktą pelno mokesčio deklaraciją ir pelno (nuostolių) ataskaitą už 2008 m., gavus 173 161, 00 Lt mažesnį pelno mokestį, R. V., veikdamas K. B. ir S. B. suburtoje ir vadovaujamoje organizuotoje grupėje, suklastotos preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu, UAB „E“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 173 161,00 Lt pelno mokesčio. Šiais savo veiksmais R. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.

42R. V. taip pat nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, 2008-10-30 UAB „E“ kreditorių susirinkimo bankrutuojančios UAB „E“ administratoriumi paskirtos UAB „D“, įmonės kodas ( - ), įgaliotu asmeniu ir turėdamas teisę vykdyti bankroto administratoriaus funkcijas 2008 m. spalio 30 d. – 2009 m. rugsėjo 28 d. laikotarpiu, veikdamas vieninga tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko Lietuvos Respublikos valstybė patyrė didelę turtinę žalą – 173 161 Lt pelno mokesčio nesumokėto į Lietuvos Respublikos biudžetą bei padarė didelę žalą valstybės interesams – diskreditavo bankroto administratoriaus, kuris yra prilygintas valstybės tarnautojui, vardą, sumenkino institucijos, turinčios teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, autoritetą ir prestižą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

43R. V., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, 2008-10-30 UAB „E“ kreditorių susirinkimo bankrutuojančios UAB „E“ administratoriumi paskirtos UAB „D“, įmonės kodas ( - ), įgaliotu asmeniu ir turėdamas teisę vykdyti bankroto administratoriaus funkcijas, pažeisdamas 2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija galioja nuo 2008-07-01) 11 str. 3 d. 8 p. nuostatas – „administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais“, 10 p. nuostatas – „administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Teismas administratoriaus prašymu gali pratęsti šiame punkte nurodytą terminą“ ir 14 p. nuostatas – „administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus“, taip pat, pažeisdamas Ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtintų Verslo administratorių etikos taisyklių (galiojusių iki 2009-07-14) 2.1, 2.4, 2.11 p. įtvirtintas administratoriui privalomas profesinės etikos normas – „ Profesionaliai panaudodamas savo žinias ir patyrimą, administratorius turi siekti, kad jo veikla atitiktų įmonės, jos kreditorių interesus bei stiprintų šalies ekonominį stabilumą; administratoriaus darbas ir įmonių bankroto ar restruktūrizavimo procese atsirandantys partnerystės santykiai grindžiami garbės, moralės, sąžinės ir nešališkumo principais; 2.11. administratorius neturi imtis administruoti įmonės, kai jo darbas, pažeidžiant teisės, etikos ar moralės normas, gali būti įtakojamas kitų asmenų arba aplinkybių“, pažeisdamas Ūkio ministro 2009 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 4-337 patvirtinto Bankroto administratoriaus elgesio kodekso (galiojančio nuo 2009-07-14) 8 p. nuostatas – „Bankroto administratorius, atlikdamas įmonės bankroto procedūras, turi siekti, kad jo veikla atitiktų bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus“, 10 p. nuostatas – „Bankroto administratorius, atlikdamas įmonės bankroto procedūras, turi būti visiškai nepriklausomas nuo bet kokios asmenų įtakos“, 11.3, 11.5, 11.6 p. įtvirtintus administratoriaus darbo efektyvumo, garbės, moralės, sąžinės, nesavanaudiškumo principus, būdamas 2009-03-09 pasirašytinai supažindintas su Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimu Nr. MT-127 apie atliktą mokestinį tyrimą, kurio metu nustatyta, kad UAB „E“ 2008-04-04 sudariusi preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „A“ ir pagal šią sutartį 2008-04-08 pervedusi 1 800 000 Lt avansą į UAB „A“ banko sąskaitą bei jį deklaravusi kaip sąnaudas mažinančias apmokestinamąjį pelną ir tokiu būdu patyrusi nuostolį, UAB „E“ pažeidė 2001 m. gruodžio 20 d. IX-675 LR pelno mokesčio įstatymo 17 str. nuostatas ir nepagrįstai sumažino 2008 m. apmokestinamąjį pelną, būdamas 2009-03-09 pasirašytinai supažindintas su Šiaulių apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijos pavedimu tikrinti Nr.35-69 BUAB „E“, 2009-05-04 supažindintas su pavedimu pratęsti patikrinimą nuo 2009-05-04 iki 2009-05-15, 2009-05-08 supažindintas su pavedimu sustabdyti patikrinimą nuo 2009-05-08, 2009-08-31 supažindintas su pavedimu pratęsti patikrinimą nuo 2009-08-31 iki 2009-09-14 ir tokiu būdu R. V., žinodamas apie Šiaulių apskrities valstybinės inspekcijos atlikto mokestinio tyrimo metu nustatytus BUAB „E“ pažeidimus, dėl kurių inicijuotas mokestinis patikrinimas yra atliekamas nuo 2009-03-09 ir paskutinį kartą pratęstas iki 2009 m. rugsėjo 14 d. ir žinodamas, kad šio patikrinimo metu priskaičiavus BUAB „E“ mokėtinas sumas į valstybės biudžetą, Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija taps BUAB „E“ kreditoriumi, R. V., nesulaukęs BUAB „E“ mokestinio patikrinimo pabaigos, 2009-07-24 sušaukė BUAB „E“ kreditorių susirinkimą, kurio metu informavo vienintelį kreditorių UAB „A“, kad yra gauti UAB „H“ ir UAB „1“ pasiūlymai įsigyti BUAB „E“ priklausantį turtą – žemės sklypus, esančius ( - ), unikalūs Nr. ( - ), atitinkamai už 160 00 Lt, už 220 000 Lt. Vieninteliam kreditoriui UAB „A“ 2009-07-24 kreditorių susirinkimo metu nutarus parduoti šiuos du žemės sklypus bei gautas lėšas už parduotą turtą panaudoti kreditoriaus UAB „A“ finansinio reikalavimo tenkinimui ir bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, R. V., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, atstovaudamas BUAB „E“ kaip bankroto administratoriaus UAB „D“ įgaliotas asmuo, 2009 m. rugpjūčio 5 ir 18 dienomis pasirašė ne varžytinėse parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis Nr. ( - ) ir Nr. ( - ) su UAB „H“ ir UAB „1“ ir taip pardavė bankrutuojančiai UAB „E“ priklausančius du žemės sklypus iš viso už 380 000 Lt. R. V., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, atstovaudamas BUAB „E“ kaip bankroto administratoriaus UAB „D“ įgaliotas asmuo, 2009 m. rugpjūčio 18 d. pasirašė dar vieną ne varžytinėse parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. ( - ) su Vilniaus rajono žemės ūkio bendrove „S“ ir taip pardavė dar vieną BUAB „E“ priklausantį žemės sklypą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ), už 361 860 Lt. Už parduotus žemės sklypus iš UAB „H“, UAB „1“ ir Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „S“ gautomis lėšomis, iš viso 741 860 Lt, R. V., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas kaip bankroto administratoriaus UAB „D“ įgaliotas asmuo, atsiskaitė su trečios eilės kreditoriumi UAB „A“ – iš UAB „E“ sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB ( - ) banke, ir sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB ( - ) banke, 2009-08-18, 2009-09-03, 2009-09-11, 2009-09-21, 2009-09-24 bankiniais pavedimais pervedė į UAB „A“ sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB ( - ) banke, iš viso 259 993,72 Lt bei nurodė UAB „1“ atstovei R. R. likusius 120 000 Lt bei Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „S“ direktoriui A. A. 361 860 Lt pervesti į UAB „A“ sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB ( - ) banke. R. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009-09-24 sušaukė UAB „E“ kreditorių susirinkimą, kuriame vieninteliam kreditoriui UAB „A“, nutarus pripažinti UAB „E“ įmonės pabaigą ir likviduoti dėl bankroto, R. V. 2009-09-25 pateikė Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registrui prašymą išregistruoti UAB „E“ iš Juridinių asmenų registro. 2009-09-28 išregistravus UAB „E“ iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009-09-14 patikrinimo aktu Nr. 35-69 nustačius UAB „E“ Lietuvos Respublikos pelno mokesčio pažeidimus, dėl kurių papildomai priskaičiavus 173 161 Lt pelno mokesčio, Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prarado galimybę patikslinti kreditorinius reikalavimus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. V-76 patvirtintos mokestinių nepriemokų išieškojimo procedūrų instrukcijos 18.3.6. p. „AVMI kreditoriniai reikalavimai gali būti tikslinami iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba likviduoti įmonę dėl bankroto priėmimo dienos“ numatyta tvarka bei išieškoti šiuos mokesčius iš BUAB „E“ Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Tokiu būdu R. V., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, 2008-10-30 UAB „E“ kreditorių susirinkimo bankrutuojančios UAB „E“ administratoriumi paskirtos UAB „D petys“, įmonės kodas ( - ), įgaliotu asmeniu ir turėdamas teisę vykdyti bankroto administratoriaus funkcijas, 2008 m. spalio 30 d. – 2009 m. rugsėjo 28 d. laikotarpiu, veikdamas vieninga tyčia, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko Lietuvos Respublikos valstybė patyrė didelę turtinę žalą – 173 161 Lt pelno mokesčio nesumokėto į Lietuvos Respublikos biudžetą, bei padarė didelę žalą valstybės interesams – diskreditavo bankroto administratoriaus, kuris yra prilygintas valstybės tarnautojui, vardą, sumenkino institucijos, turinčios teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, autoritetą ir prestižą. Šiais savo veiksmais R. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 1 d.

44Juridinis asmuo UAB „A“ (1993-04-27 registruotas Šiaulių miesto savivaldybės, registravimo Nr. ( - ), įmonės kodas ( - ), adresu ( - )), atstovaujamas direktoriaus pavaduotojo ir vienintelio akcininko K. B., kuris turėjo teisę jam atstovauti, priimti sprendimus jo vardu bei kontroliuoti jo veiklą ir kuris veikė UAB „A“ vardu, nuteistas už tai, kad juridinio asmens UAB „A“ naudai ir interesais, 2008-02-19 – 2008-10-10 laikotarpiu, Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, suorganizavo tikro dokumento suklastojimą ir panaudojo suklastotą dokumentą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

45UAB „A“ direktoriaus pavaduotojas ir vienintelis akcininkas K. B., žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu, Vilniuje, nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M. taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008-04-04 UAB „A“ ir UAB „E“ preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėnesį, Vilniuje, A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Šio suklastoto dokumento – 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu 2008 m. balandžio 8 d. iš UAB „E“ bankinės sąskaitos pervedus kaip avansinį mokėjimą 1 800 000 Lt į UAB „A“ bankinę sąskaitą ir K. B. bei A. A. 2008 m. spalio 10 d., sudarius susitarimą dėl 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pabaigos, UAB „E“ į UAB „A“ bankinę sąskaitą pervesti 1 800 000 Lt avanso užskaityti kaip bauda, dėl neva tai neįvykdytų preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų. Tokiu būdu juridinis asmuo UAB „A“ suorganizavo tikro dokumento – 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties suklastojimą ir panaudojo suklastotą dokumentą, dėl ko buvo padaryta didelė žala. Šiais savo veiksmais juridinis asmuo UAB „A“ padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d.

46A. A. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas K. B. ir S. B. suburtoje ir vadovaujamoje organizuotoje grupėje, susidedančioje iš jo paties, S. B. ir K. B., 2008 m. sausio – spalio mėn. laikotarpiu, Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas pagal išankstinį sukurtą nusikalstamos veikos planą, suklastotos preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu, UAB „A“ naudai iššvaistė didelės vertės UAB „E“ (1995-08-22 registruotos Lietuvos Respublikos Šiaulių miesto valdyboje, registravimo Nr. ( - ), įmonės kodas ( - ), reg. adresu ( - )) priklausantį turtą – 1 800 000 Lt. Jis buvo kaltinamas, kad šią nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis.

47K. B., siekdamas suorganizuoti UAB „E“ direktorės A. M. nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, didelės vertės UAB „E“ priklausančio turto – piniginių lėšų iššvaistymą UAB „A“ naudai, žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu, Vilniuje, nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti, pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008-04-04 UAB „A“ ir UAB „E“ preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėnesį, Vilniuje, A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. 2008 m. balandžio 8 d. S. B. ir K. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ bankinėje sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas – 2 253 660 Lt, žinomai suklastotos 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, kaip avansinį mokėjimą pervedė 1800 000 Lt iš UAB „E“ bankinės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB banke ( - ), į UAB „A“ bankinę sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB ( - ) banke. A. A., būdamas UAB „E“ likvidatoriumi ir veikdamas pagal išankstinį su K. B. suderintą planą, 2008 m. spalio 10 d., Vilniuje, su UAB „A“ vieninteliu akcininku ir direktoriaus pavaduotoju K. B. sudarė susitarimą dėl žinomai suklastotos 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ bankinę sąskaitą pervestus 1 800 000 Lt avansą užskaitė kaip baudą, dėl neva tai neįvykdytų preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų, ir tokiu būdu UAB „A“ naudai iššvaistė nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 UAB „E direktorės A. M. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, UAB „E“ priklausantį, didelės vertės turtą – 1 800 000 Lt, t. y. A. A. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 str. 2 d.

48K. B. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas jo ir S. B. suburtoje ir vadovaujamoje organizuotoje grupėje, susidedančioje iš jo paties, S. B. ir A. A., 2008 metų sausio-spalio mėnesių laikotarpiu, Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas pagal išankstinį sukurtą nusikalstamos veikos planą, suklastotos preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu, suorganizavo didelės vertės UAB „E“ (1995-08-22 registruotos Lietuvos Respublikos Šiaulių miesto valdyboje, registravimo Nr. ( - ), įmonės kodas ( - ), reg. adresu ( - )) turto – 1 800 000 Lt iššvaistymą, UAB „A“ naudai. Jis buvo kaltinamas, kad šią nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis.

49K. B., siekdamas suorganizuoti UAB „E“ direktorės A. M. nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto didelės vertės UAB „E“ priklausančio turto – piniginių lėšų iššvaistymą UAB „A“ naudai, žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu, Vilniuje, nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008-04-04 UAB „A“ ir UAB „E“ preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėn., Vilniuje, A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2300 000 Lt. 2008 m. balandžio 8 d. S. B. ir K. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ bankinėje sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas – 2 253 660 Lt, žinomai suklastotos 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, kaip avansinį mokėjimą pervedė 1800 000 Lt iš UAB „E“ bankinės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB banke ( - ), į UAB „A“ bankinę sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB ( - ) banke. K. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. spalio 10 d., Vilniuje, būdamas UAB „A“ vieninteliu akcininku ir direktoriaus pavaduotoju, su organizuotos grupės nariu UAB „E“ likvidatoriumi A. A., veikdamas pagal išankstinį planą, sudarė susitarimą dėl 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ bankinę sąskaitą pervestus 1800 000 Lt avansą užskaitė kaip baudą, dėl neva tai neįvykdytų preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų, ir tokiu būdu suorganizavo nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 UAB „E“ direktorės A. M. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, UAB „E“ priklausančio, didelės vertės turto – 1800 000 Lt iššvaistymą, UAB „Arudita“ naudai. Šiais savo veiksmais K. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d.

50S. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas jo ir K. B. suburtoje ir vadovaujamoje organizuotoje grupėje, susidedančioje iš jo paties, K. B. ir A. A., 2008 m. sausio – spalio mėn. laikotarpiu, Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas pagal išankstinį sukurtą nusikalstamos veikos planą, suklastotos preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu, suorganizavo didelės vertės UAB „E“ (1995-08-22 registruotos Lietuvos Respublikos Šiaulių miesto valdyboje, registravimo Nr. ( - ), įmonės kodas ( - ), reg. adresu ( - )) turto – 1 800 000 Lt iššvaistymą, UAB „A“ naudai. Jis buvo kaltinamas, kad šią nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis.

51K. B., siekdamas suorganizuoti UAB „E“ direktorės A. M. nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto didelės vertės UAB „E“ priklausančio turto – piniginių lėšų iššvaistymą UAB „A“ naudai, žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu, Vilniuje, nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008-04-04 UAB „A“ ir UAB „E“ preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėn., Vilniuje, A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2300 000 Lt. 2008 m. balandžio 8 d. S. B. ir K. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ bankinėje sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas – 2 253 660 Lt, žinomai suklastotos 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, kaip avansinį mokėjimą pervedė 1800 000 Lt iš UAB „E“ bankinės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB banke ( - ), į UAB „A“ bankinę sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB ( - ) banke. K. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. spalio 10 d., Vilniuje, būdamas UAB „A“ vieninteliu akcininku ir direktoriaus pavaduotoju, su organizuotos grupės nariu UAB „E“ likvidatoriumi A. A., veikdamas pagal išankstinį planą, sudarė susitarimą dėl 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „Evona“ į UAB „A“ bankinę sąskaitą pervestus 1800 000 Lt avansą užskaitė kaip baudą, dėl neva tai neįvykdytų preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų. Tokiu būdu S. B., veikdamas jo ir K. B. suburtoje ir vadovaujamoje organizuotoje grupėje, susidedančioje iš jo paties, K. B. ir A. A. suorganizavo nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 UAB „E“ direktorės A. M. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, UAB „E“ priklausančio, didelės vertės turto – 1800 000 Lt iššvaistymą, UAB „A“ naudai. Šiais savo veiksmais S. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d.

52Juridinis asmuo UAB „A“ (1993-04-27 registruotas Šiaulių miesto savivaldybės, registravimo Nr. ( - ), įmonės kodas ( - ), adresu ( - )), atstovaujama direktoriaus pavaduotojo ir vienintelio akcininko K. B., kuris turėjo teisę jam atstovauti, priimti sprendimus jo vardu bei kontroliuoti jo veiklą ir kuris veikė UAB „A“ vardu, jo naudai ir interesais, buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. sausio – spalio mėn. laikotarpiu, Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas pagal išankstinį sukurtą nusikalstamos veikos planą, suklastotos preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu, suorganizavo didelės vertės UAB „E“ (1995-08-22 registruotos Lietuvos Respublikos Šiaulių miesto valdyboje, registravimo Nr. ( - ), įmonės kodas ( - ), reg. adresu ( - )) turto – 1 800 000 Lt iššvaistymą, UAB „A“ naudai. Jis buvo kaltinamas, kad šią nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis.

53UAB „A“ direktoriaus pavaduotojas ir vienintelis akcininkas K. B., siekdamas suorganizuoti UAB „E“ direktorės A. M. nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto didelės vertės UAB „E“ priklausančio turto – piniginių lėšų iššvaistymą UAB „A“ naudai, žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu, Vilniuje, nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008-04-04 UAB „A“ ir UAB „E“ preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėn., Vilniuje, A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. 2008 m. balandžio 8 d. S. B. ir K. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ bankinėje sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas – 2 253 660 Lt, žinomai suklastotos 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, kaip avansinį mokėjimą pervedė 1 800 000 Lt iš UAB „E“ bankinės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB ( - ) banke, į UAB „A“ bankinę sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB ( - ) banke. K. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. spalio 10 d., Vilniuje, būdamas UAB „A“ vieninteliu akcininku ir direktoriaus pavaduotoju, su organizuotos grupės nariu UAB „E“ likvidatoriumi A. A., veikdamas pagal išankstinį planą, sudarė susitarimą dėl 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ bankinę sąskaitą pervestus 1 800 000 Lt avansą užskaitė kaip baudą, dėl neva tai neįvykdytų preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų, ir tokiu būdu suorganizavo nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 UAB „E“ direktorės A. M. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, UAB „E“ priklausančio, didelės vertės turto – 1 800 000 Lt iššvaistymą, UAB „A“ naudai, t. y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d.

54Teismas K. B., S. B., A. A. ir juridinį asmenį UAB „A“ pagal BK 184 str. 2 d. išteisino, padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

55Nuosprendyje teismas nurodė, kad BK 184 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina turtinės žalos atsiradimo sąlyga. Taigi, asmeniui inkriminuojant šią nusikalstamą veiką, būtina tiksliai nustatyti kokia kaltinamojo veika kokio dydžio turtinė žala buvo padaryta. Kaip nurodoma kaltinime, didelė žala – 1800000 Lt – buvo padaryta įmonei UAB „E“. Tačiau UAB „E“ yra likviduota, tokios įmonės nebėra, ką patvirtina ir bylos duomenys – UAB „E“ iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2009 m. rugsėjo 28 d. Sukčiavimo, kaltinimui patikėto ar esančio jo žinioje svetimo turto pasisavinimo arba iššvaistymo bylose, kai materialinė žala padaroma įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms (toliau – įmonėms), kurios įregistruotos Lietuvoje įstatymų nustatyta tvarka ir kurioms gali būti taikomas Įmonių bankroto įstatymas, civiliniais ieškovais pripažįstamos šios įmonės iki jas įmonių rejestro tvarkytojas išregistruoja likvidavus dėl bankroto. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas pradėtas jau esant UAB „E“ išregistruotai iš Juridinių asmenų registro. Taigi, byloje, ikiteisminio tyrimo metu, turėjo būti nustatyta, kokiems asmenims faktiškai galėjo būti padaryta materialinė žala. Tokie asmenys yra likviduotos įmonės kreditoriai, akcininkai, ar kiti asmenys. Būtent šie asmenys galėjo patirti žalą dėl inkriminuojamo turto iššvaistymo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės nebuvo tiriamos. Pažymėtina, kad vienintelis UAB „E“ kreditorius įmonės išregistravimo dienai buvo UAB „A“, jos nepadengtas kreditorinis reikalavimas UAB „E“ bankroto byloje sudarė 1 087306,97 Lt (1 t., 54,56 b.l.). UAB „E“ akcininkai buvo UAB „P“, turintis 900 balsų (45 proc.) (vėliau, 2009 m., akcijas įgijo LPF T, valdomas K. B.), ir Vilniaus rajono ŽŪB „S“, turinti 1100 balsų (55 proc.). Nors byloje yra pareikštas Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys dėl BK 182 str. 2 d. numatyta veika žalos padarymo, tačiau dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 2 d., civilinis ieškinys byloje nėra pareikštas. Kaltinime nurodoma, kad žalą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 2 d., patyrė UAB „E“, tačiau tokios bendrovės faktiškai nėra, o nusikaltimo, numatyto BK 184 str. 2 d. sudėtis reikalauja privalomo padarytos žalos požymio, kuris teismo manymu, turi būti realus, o ne deklaratyvus. Šiuo atveju pritartina kaltinamųjų gynėjų byloje išsakytai pozicijai, kad dėl pareikšto kaltinimo pagal BK 184 str. 2 d., byloje susidaro visiškai nelogiška situacija, kai žalą dėl savo nusikalstamų veiksmų patyrė patys kaltinamieji (UAB „A“ – UAB „E“ kreditorius; UAB „P“ (įmonės išregistravimo metu valdomas S. B.), LPF T (įmonės išregistravimo metu valdomas K. B.) ir Vilniaus r. ŽŪB S (įmonės išregistravimo metu valdoma K. B. ir A. A.). Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, visa K. B. ir S. B. veiksmų grandinė akivaizdžiai rodo, jog šių asmenų tikslas buvo ne UAB „E”, kurią iš esmės šie asmenys ir valdė, turto iššvaistymas, o mokestinis sukčiavimas, kurio pasėkoje buvo išvengta pelno mokesčio mokėjimo valstybei. Šiuo atveju akivaizdus ir nustatytas iš bylos duomenų kaltinamųjų tikslas – sudarytos fiktyvios preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu panaikinti didelės vertės turtinę prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 173 161,00 Lt pelno mokesčio. Būtent K. B., kontroliuodamas VŠĮ „T“ per patronuojančią UAB „V“, kurios 100 proc. akcijų savininku jis pats ir buvo, veikdamas pagal iš anksto paruoštą nusikalstamos veikos planą, kartu su S. B., turėdamas tikslą perparduoti VŠĮ „T“ nuosavybės teise turėtus šešis žemės sklypus išvengiant gauto pelno mokesčio, nurodė viešosios įstaigos „T“ direktoriui D. S., nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, pasirašyti šešių, VšĮ „T“ nuosavybės teise turėtų, žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis su jo (K. B.) per patronuojančią Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovę „S“, kurios vieninteliu dalininku jis pats ir buvo, kontroliuojama UAB „E“, ir žinodamas, kad už sklypus nebus sumokėta, atsiskaitymo užtikrinimui nurodė surašyti paprastąjį vekselį 1 750 000 Lt sumai. S. B., veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, nurodė UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, pasirašyti šešių, VŠĮ „T“ nuosavybės teise turėtų žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį, ir žinodamas, kad už sklypus UAB „E“ viešajai įstaigai „T“ nesumokės, nurodė atsiskaitymui pasirašyti paprastąjį vekselį 1 750 000 Lt sumai. UAB „E“ direktorė A. M. ir VŠĮ „T“ direktorius D. S., vykdydami S. B. ir K. B. nurodymus, tačiau būdami jų suklaidinti ir todėl nesuvokdami daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodami, kad pinigai pardavėjui nebus sumokėti, 2008 m. vasario 19 d. pasirašė viešajai įstaigai „T“ nuosavybės teise priklausiusių šešių žemės sklypų, esančių ( - ) (unikalūs numeriai ( - )), pirkimo – pardavimo sutartį, atsiskaitymo užtikrinimui surašant 2008 m. vasario 19 d. paprastąjį vekselį, pagal kurį UAB „E“ įsipareigojo iki 2008 m. gruodžio 31 d. viešajai įstaigai „T” sumokėti 1 750 000 Lt. S. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką ir veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, nurodė A. M. pasirašyti keturių sklypų, esančių ( - ) (unikalūs numeriai ( - )), pardavimo UAB „1“ sutartį. A. M. atstovaudama UAB „E“ 2008 m. vasario 29 d. pasirašė UAB „E“ nuosavybės teise turėtų keturių žemės sklypų, esančių ( - ) (unikalūs numeriai ( - )), pardavimo direktorės R. R. atstovaujamai uždarajai akcinei bendrovei „1“ sutartį. Minėtos sutarties pagrindu UAB „1“ 2008 m. kovo 3, 13 bei 20 dienomis pervedė į UAB „E“ bankinę sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB ( - ) banke, iš viso 2 253 660 Lt. Siekiant išvengti nekilnojamojo turto pirkimų – pardavimų pasėkoje atsiradusio mokėtino pelno mokesčio, iš anksto žinant, jog UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu, K. B. nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008 m. balandžio 4 d. preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt, o S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008 m. balandžio 4 d. UAB „A“ ir UAB „E“ preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį. A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t. y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008 m. balandžio 4 d. preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti, pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. 2008 m. balandžio 8 d. S. B. ir K. B., faktiškai valdydami UAB „E“ bankinėje sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas – 2 253 660 Lt, žinomai fiktyvios 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, kaip avansinį mokėjimą pervedė 1 800 000 Lt iš UAB „E“ bankinės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB ( - ) banke, į UAB „A“ bankinę sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB ( - ) banke. K. B. 2008 m. spalio 10 d., būdamas UAB „A“ vieninteliu akcininku ir direktoriaus pavaduotoju, su UAB „E“ likvidatoriumi A. A., sudarė susitarimą dėl 2008 m. balandžio 4 d. preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ bankinę sąskaitą pervestus 1 800 000 Lt avansą užskaitė kaip baudą, dėl neva tai neįvykdytų preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų. Tęsiant nusikalstamą veiką, R. V., veikdamas kaip UAB „E“ bankroto administratoriaus UAB „D“ įgaliotas asmuo, pagal išankstinį susitarimą su K. B., pažeisdamas 2001 m. gruodžio mėn. 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 17 str. nuostatas, nepagrįstai įtraukė 1 800 000 Lt netesybas į leidžiamus atskaitymus ir pelno (nuostolių) ataskaitos II dalyje „Pardavimo savikaina“ deklaravo 2 979 129,00 Lt, t. y. 1 800 000,00 Lt daugiau bei UAB „E“ metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 11 d. mokestinį laikotarpį 44 eilutėje „mokestinio laikotarpio veiklos (be pozityviųjų pajamų) rezultatas – pelnas (nuostolis)“, užuot nurodęs 1 154 406 Lt pelno, nepagrįstai nurodė 645 594 Lt nuostolį, bei neapskaičiavo 15 proc. pelno mokesčio ir 69 eilutėje „Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ nenurodė 172 161, 00 Lt mokėtino pelno mokesčio, ir šią metinę pelno mokesčio deklaraciją bei pelno (nuostolių) ataskaitą 2009 m. sausio 30 d. pateikė Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, esančios Vilniaus g. 265, Šiauliuose, darbuotojams.

56Teismo nuomone, A. A. inkriminuoti veiksmai, yra sukčiavimo, siekiant išvengti pelno mokesčio, dalis. Tačiau toks kaltinimas, t. y. kad A. A. panaikino didelės vertės turtinę prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 173 161, 00 Lt pelno mokesčio, t. y. kaltinimas pagal BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymius, jam byloje nebuvo pareikštas.

57Nuosprendyje nurodyta ir tai, kad fizinis asmuo K. B. pagal BK 184 str. 2 d. išteisinamas, todėl ir juridinis asmuo UAB „A“, kuris buvo atstovaujamas direktoriaus pavaduotojo ir vienintelio akcininko – K. B., kuris turėjo teisę šiam juridiniam atstovauti, priimti sprendimus jo vardu bei kontroliuoti veiklą ir kuris veikė UAB „A“ vardu, pagal BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d., 184 str. 2 d. išteisinamas.

58Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl netinkamai pritaikyto BK 184 str. 2 d., taip pat ir dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. Prokuroro nuomone, teismas nesivadovavo galiojančia teismine praktika, todėl priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 2 d., išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl K. B., S. B., A. A. ir juridinio asmens UAB „A“ išteisinimo pagal BK 184 str. 2 d. naikintinas ir priimtinas šioje dalyje apkaltinamasis nuosprendis.

59Skunde nurodoma ir tai, kad teismas netinkamai taikė BK 184 str. 2 d. įtvirtintą teisės normą, neteisingai aiškino tam tikrus minėtos nusikalstamos veikos sudėties požymius, todėl padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad B., S. B., A. A. ir juridinio asmens UAB „A“ veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių.

60Prokuroro nuomone, aplinkybė, kad tuo metu, kai ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas UAB „E“ jau nebeegzistavo kaip juridinis asmuo, ji paskelbta bankrutavusia, 2009 m. rugsėjo 28 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro, neturi jokios įtakos BK 184 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo K. B., S. B., A. A., UAB „A“ veikoje konstatavimui. Siekiant nustatyti, ar asmens veikoje yra visi turto iššvaistymo sudėties požymiai, yra būtina nustatyti šio nusikaltimo baigtumo momentą ir, jį nustačius, įvertinti asmens veiką šių požymių visumoje. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog turto iššvaistymas laikomas baigtu nuo neteisėto svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento, t. y. atsiradus BK 184 str. numatytiems padariniams – savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai). Nustačius svetimo patikėto arba kaltininko žinioje esančio turto neteisėtą perleidimą kitam asmeniui pripažįstama, kad turto iššvaistymas yra baigtas nusikaltimas, o vėlesni kaltininko veiksmai, vadovaujantis 2011 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373/2011, gali būti netgi iššvaistyto turto grąžinimas savininkui arba įvykiai – UAB „E“ bankroto paskelbimas ir įmonės išregistravimas, jokios reikšmės veikos kvalifikavimui neturi ir neeliminuoja nusikaltimo sudėties kaltininkų veikoje buvimo.

61Šiuo atveju K. B., S. B., A. A. ir juridinio asmens UAB „A“ inkriminuotas nusikaltimas – didelės vertės turto iššvaistymas – buvo baigtas 2008 m. spalio 10 d., kai vienintelis UAB „A“ akcininkas bei direktoriaus pavaduotojas K. B. ir UAB „E“ likvidatorius A. A. sudarė susitarimą dėl suklastotos 2008 m. balandžio 4 d. preliminariosios prikimo – pardavimo sutarties pabaigos ir jos pagrindu į UAB „A“ sąskaitą avanso forma pervestų UAB „E“ priklausančių piniginių lėšų – 1 800 000 Lt – užskaitymo kaip baudą. Būtent šio susitarimo pasirašymo rezultate UAB „E“ priklausančios piniginės lėšos buvo neteisėtai perleistos UAB „A“, UAB „E“ neteko piniginių lėšų, patirdama labai didelę – 1 800 000 Lt – žalą, todėl didelės vertės turto iššvaistymas laikytinas baigtu. Nuo šio momento UAB „E“ neturėjo jokių galimybių disponuoti šiuo turtu, jis buvo neteisėta perleistas. Apeliantas nurodo, kad 2008 m. spalio 10 d., t. y. kai BK 184 str. 2 d. numatytas nusikaltimas buvo baigtas, UAB „E“ egzistavo kaip juridinis asmuo, turėjo visas juridiniams asmenims garantuojamas teisės ir pareigas, kurių dalis buvo apribota dėl atliekamo likvidavimo proceso, buvo pradėtas likvidavimo, o vėliau ir bankroto procesas, tačiau ji buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro tik 2009 m. rugsėjo 28 d., t. y. praėjus beveik metams po nusikaltimo baigtumo momento. Taigi, laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 28 d., UAB „E“, priklausančios lėšos, t. y. 1 800 000 Lt, suklastotos preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu buvo neteisėtai užskaitytos kaip bauda, todėl juridinis asmuo nusikalstama veika (turto iššvaistymu) patyrė žalą. Ši aplinkybė negali būti paneigta vėlesniu bendrovės išregistravimu.

62Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad tuo atveju, jeigu ir būtų pripažinta, jog buvo padarytas BK 184 str. 2 d. numatytas nusikaltimas, konstatuotina, kad žalą patyrė patys kaltinamieji, kadangi UAB „A“ buvo vienintelis UAB „E“ kreditorius įmonės išregistravimo dienai, UAB „E“ akcininke UAB „P“ buvo valdoma S. B., LPF T buvo valdoma K. B., ŽŪB Si buvo valdoma K. B. ir A. A., kadangi ji yra akivaizdžiai neteisinga ir prieštaraujanti suformuotam bendrovės turto, įsipareigojimų, nuostolių atskyrimo nuo jos dalyvių turto principui.

63Akcinių bendrovių įstatymo nuostatose, nustatančiose akcininkų turtines teises, aiškiai pabrėžiamas bendrovės ir jos akcininkų turto atskirtinumas. Steigiant uždarąją akcinę bendrovę, akcininkui už jo į bendrovę investuotą turtą perduodamos šios bendrovės akcijos, kurios suteikia tam tikras teisės aktuose numatytas teises – dalyvauti valdant įmonę, teisę gauti akcinės bendrovės pelno dalį dividendais metų pabaigoje, teisę į dalį įmonės turto, likusią ją likvidavus. Taigi, akcininkai, priklausomai nuo jų turimų akcijų skaičiaus, gali realizuoti jų turtinę teisę gauti pelno ir kitokios turtinės naudos iš bendrovės dviem atvejais: išmokas dividendų forma, jeigu įmonės veikla buvo pelninga, ir dalį turto, likusio likvidavus bendrovę. Akcinė bendrovė yra savo turto savininkė, o akcininkui nuosavybės teise priklauso bendrovės akcijos, suteikiančios teisę į pelno dalį (dividendus) ir į likusią turto dalį, tik likvidavus bendrovę ir atsiskaičius su kreditoriais. Teisės aktų reglamentuotas uždarosios akcinės bendrovės, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas patvirtina, kad šios bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių turto, akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus bei kitas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nurodytas lėšas, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais, tad akcininkams atsiranda atsakomybė už akcinės bendrovės, t. y. jam svetimo, turto pasisavinimą ar iššvaistymą, nustačius visus būtinus šių nusikaltimų sudėties požymius (2014 m. spalio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 407/2014).

64Prokuroro nuomone, vadovaujantis turto atskyrimo principu, darytina išvada, kad 1 800 000 Lt žalą patyrė būtent UAB „E“, o ne jos akcininkai ar kreditoriai. Pažymima, kad UAB „E“ akcininkų, negavusių nei dividendų, nei likviduojamos įmonės turto dalies, likvidavus UAB „E“, o taip pat kreditoriaus UAB „A“, negavusio savo kreditorinio reikalavimo patenkinimo, reikalavimų dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje nepareiškimas neturi reikšmės nusikaltimo sudėties požymių konstatavimui, turto iššvaistymo baigtumo momento nustatymui, taip pat neeliminuoja UAB „E“ patirtos žalos fakto bei dydžio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje Nr. 2K-192/2011 nurodyta, kad žalos konstatavimui neturi įtakos tai, jog byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys jai atlyginti.Kvalifikuojant iššvaistymą nėra svarbu, ar veika padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Svarbu tai, kad kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas visuomet yra neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiamas tretiesiems asmenims. Būtent tai nustatyta šioje byloje. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamas kai sudaromas akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantis, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantis, ekonomiškai nepagristas, nelogiškas sandoris. Nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams sukeltus padarinius galima vertinti padarytos turtinės žalos dydžio ir nusikalstamos veikos masto prasme, nes pagal nusikalstamos veikos mastą kiekvienu atveju galima spręsti apie veikos pavojingumo laipsni. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės už turto iššvaistymą klausimą, reikia atsižvelgti į tiesioginę turtinę žalą. Pagrindinis kriterijus, nustatant nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu padarytos turtinės žalos dydį, turi būti nusikalstamos veikos dalyko vertė, kaip tiesioginiai nusikalstamos veikos padariniai, kuriuos su nusikalstama veika sieja tiesioginis priežastinis ryšys ir kurių piniginę išraišką galima apskaičiuoti. Bet koks turto pagrobimo (nepriklausomai nuo jo formos) motyvas (kodėl kaltininkas tai daro) ir tikslas (ką kaltininkas ketina daryti su pagrobtu turtu) iš esmės nieko nekeičia, nes kaltininkas vis tiek neteisėtai kėsinasi į svetimą nuosavybę, todėl nėra svarbu, ar tai daro iš savanaudiškų, ar iš altruistinių, ar kitų paskatų. BK 184 str. dispozicija nenumato turto pasisavinimo motyvo ar tikslo, vadinasi, šie požymiai nusikalstamos veikos sudėčiai nėra privalomi.

65Apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vienas iš nuteistųjų tikslų buvo sudarytos fiktyvios preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu panaikinti didelės vertės turtinę prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 173 161,00 Lt pelno mokesčio. Tačiau šio tikslo buvimas neeliminuoja padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 2 d. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad UAB „A“ neatlygintinai gavo turtinės naudos – UAB „E“ sumokėtos tariamos 1 800 000 Lt dydžio baudos pavidalu. Juridinis asmuo UAB „A“ gavo 1 800 000 Lt iš šios nusikalstamos veikos, todėl vadovaujantis BK 72 str., ši suma konfiskuotina iš UAB „A“.

66Prokuroras apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendį pakeisti, panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje K. B., S. B. pagal BK 24 str. 4 d., 184 str. 2 d. išteisinti, A. A. pagal BK 184 str. 2 d. išteisintas, juridinis asmuo UAB „A“ pagal BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d., 184 str. 2 d. išteisintas, ir priimti naują nuosprendį:

67K. B. pripažinti kaltu pagal BK 24 str. 4 d., 184 str. 2 d. ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

68Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmę ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes (pagal BK 24 str. 4 d., 300 str. 3 d., 182 str. 2 d.) subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, galutinę subendrintą bausmę K. B. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį K. B. per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

69S. B. pripažinti kaltu pagal BK 24 str. 4 d., 184 str. 2 d. ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

70Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmę ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes (pagal BK 24 str. 4 d., 300 str. 3 d., 182 str. 2 d.) subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, galutinę subendrintą bausmę S. B. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį S. B. per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

71A. A. pripažinti kaltu pagal BK 184 str. 2 d. ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį A. A. per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

72Juridinį asmenį UAB „A“ pripažinti kaltu pagal BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d., 184 str. 2 d. ir paskirti jam 300 MGL (11 298 Eur) dydžio baudą.

73Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., subendrinti šią bausmę su bausme, paskirta 2015-06-22 nuosprendžiu pagal BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d., dalinio bausmų sudėjimo būdu ir galutinę bausmę UAB ,,Arudita“ paskirti 400 MGL dydžio (15 064 Eur) baudą.

74Vadovaujantis BK 72 str., konfiskuoti juridinio asmens UAB „A“ 521 316, 03 Eur (1 800 000 Lt).

75Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

76Nuteistasis K. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad

77Apelianto nuomone, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad nuosprendžio aprašomoji (motyvuojamoji) dalis yra pažodžiui nurašyta nuo prokuroro baigiamosios kalbos ir kaltinamojo akto, skundžiamame nuosprendyje nėra nė vienos paties teismo padarytos išvados, kuri būtų pagrįsta įrodymų vertinimu, o atkartoti prokuroro teiginiai. Dar daugiau, matyti, kad rašant sprendimą, šie prokuroro teiginiai teismo akivaizdžiai nepatikrinti byloje esančiais įrodymais, kadangi prokuroras savo kalboje iškraipė liudytojų parodymus, pavyzdžiui, liudytojos A. M., ką gynyba pažymėjo savo baigiamųjų kalbų metu, tiksliai pacituodama paminėtos liudytojos parodymus, tačiau skundžiamoje nuosprendžio dalyje apie tai nepaminėta, o tiesiog nurašyta prokuroro kalba, nepasisakyta nė apie vieną gynybos pateiktą argumentą ir įrodymą, jog:

  • Šiaulių AVMI sprendimas, kuriuo buvo patvirtinta tariamai išvengta 173 161 Lt pelno mokesčio prievolė, įstatymų nustatyta tvarka negalėjo būti priimtas;
  • Tariamai suklastota 2008-04-04 preliminari sutartis realiai neatleido UAB „E“ nuo pelno mokesčio mokėjimo, ji nesuteikia pagrindo išvengti mokestinės prievolės – nėra mokestinio sukčiavimo schemos (priežastinio ryšio), kai būtent suklastotų dokumentų pagrindu gaunamos iš biudžeto lėšos ar panaikinama/išvengiama mokestinės prievolės;
  • Šiaulių AVMI UAB „E“ bankroto administratoriui išdavė 2009-07-02 rašytinį patvirtinimą, kad UAB „E“ biudžetui neskolinga;
  • Teisės aktai nenumato pareigos bankroto administratoriui laukti mokestinio patikrinimo pabaigos vykdant bankroto procedūras;
  • Byloje apskritai netirtas tariamai išvengtos 173 161 Lt pelno mokesčio prievolės pagrįstumas;
  • Šiaulių AVMI net nebandė ginti savo teisių civilinėmis priemonėmis, o byloje nėra įrodymų, kad kaltininkai kaip nors sukliudė VMI ginti savo tariamai pažeistas teises civiline tvarka.

78Apelianto nuomone, teismo sprendimas, kuriame atskirai neanalizuoti inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymiai, iš esmės yra ydingas, neatitinkantis nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, įtvirtintų BPK ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 40. Šiame nutarime Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai nurodė, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam, nuosprendyje negali būti užuominų apie tai, kad kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo. Teismas turi pagrįsti kiekvienos nusikalstamos veikos kvalifikavimą dėl kiekvieno kaltinamojo, surašydamas išsamius motyvus. Nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais, kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Šioje byloje, skundžiamoje nuosprendžio dalyje nusikalstamos veikos kvalifikavimo nėra, yra pateikta tik viena versija – prokuroro, ji atkartota nuo prokuroro kalbos ir kaltinamojo akto, netikrinant jos pagrįstumo, ir pateikiama kaip teismo išvada, ignoruojant gynybos pateiktus argumentus, dalį byloje esančių įrodymų.

79Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 1-5 d.). Vadinasi, vidinis teisėjų įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (kasacinė nutarties Nr. 2K-67-746/2015). Apelianto nuomone, šiuo atveju iš nuosprendžio turinio matyti, kad skundžiama nuosprendžio dalis šio reikalavimo neatitinka, vidinis teisėjo įsitikinimas nėra nei pagrįstas objektyviu visų aplinkybių ištyrimu, nei įstatymu, nei teismų praktika.

80Pirma, apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neįvertintų baudžiamosios bylos iškėlimo aplinkybių, reikšmingų kaltinimo pagrįstumui ir kartu veikos kvalifikavimui.

81Apelianto nuomone, teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl gynėjų nurodytų reikšmingų šios bylos inicijavimo aplinkybių, liudijančių paties tariamai nukentėjusio asmens – mokesčių administratoriaus – neteisėtus veiksmus, kuriuose galima įžvelgti ne tik tarnybinio nusižengimo, bet galimai ir nusikalstamos veikos požymių. Ši byla prasidėjo Šiaulių AVMI iniciatyva, sąlygota ne valstybės interesų apsaugos, o bandymo pridengti savo aplaidų darbą. Šioje byloje nepagrįstai kriminalizuojami santykiai, prokuratūrai iš esmės bandant taikyti vienodą sukčiavimo modelį absoliučiai visiems santykiams, susijusiems su galimais mokesčių teisės aktų pažeidimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šias ikiteisminio tyrimo įstaigų klaidas, bet kokį mokestinį pažeidimą ar klaidą kvalifikuojat kaip sukčiavimą, jau bando taisyti, aiškiai pabrėždamas, kad dirbtinis veikų, susijusių su mokesčių apskaitos ir mokėjimų pažeidimais, kvalifikavimas pagal turtinių nusikalstamų veikų normas neatitinka baudžiamojo įstatymo tikslų (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-176-303/2015).

82Šiaulių AVMI ne kartą siekė ikiteisminio tyrimo pradėjimo, likvidavus UAB „E“ dėl bankroto. Byloje nustatyta, kad pirmas Šiaulių AVMI pareiškimas ikiteisminio tyrimo institucijoms buvo pateiktas 2009 m. rugsėjo 30 d., juo siekė ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 209 str., 222 str., dėl tų pačių įmonės sudarytų sandorių. Pareiškime teigė, kad įmonė neva sudarinėjo nuostolingus sandorius, žinant, kad negalės jų vykdyti ir pan. Tačiau FNTT Šiaulių apskrities skyrius, atlikęs tyrimą, 2009 m. spalio 23 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatavo, kad patikrinimo metu nenustatyta pažeidimų bendrovės buhalterinėje apskaitoje, jog bendrovė neturi jokių finansinių įsipareigojimų valstybės biudžetui ar kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims, taigi, nėra padaryta jokia žala kreditoriams. Be to, nustatyta, kad iškėlus bankroto bylą UAB „E“, įmonė turėjo nekilnojamojo turto ir galėjo atsiskaityti su kreditoriais iš jo pardavimo, taigi, nėra jokio nusikalstamo bankroto, ką mokesčių inspekcija siekė įteigti, požymių. Juo labiau, kai pati mokesčių inspekcija UAB „E“ bankroto administratoriui 2009 m. liepos 2 d. išdavė pažymą, kad įmonė nėra skolinga valstybės biudžetui.

83FNTT Šiaulių apskrities skyriui, priėmus pastarąjį nutarimą, kuriame konstatuota, kad įmonė neturi jokių finansinių įsipareigojimų valstybės biudžetui, taigi, nėra jokios žalos, Šiaulių mokesčių inspekcija šiuos įsipareigojimus sukūrė iškart po nutarimo priėmimo, kaip jau nustatyta byloje, pažeisdama imperatyvias įstatymo normas, iš esmės galimai suklastodama, priėmė 2009 m. spalio 30 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir taip sukurdama likviduotos ir išregistruotos UAB „Evona“ prievolę valstybės biudžetui, nors mokesčių teisės aktai imperatyviai įtvirtina, jog toks sprendimas negalėjo būti priimtas, ką galiausiai patvirtino apklausoje pirmosios instancijos teisme ir šį sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo pasirašiusi Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vedėja R. R. Taigi mokesčių inspekcija galimai suklastotu sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo sukūrė mokestinę prievolę išregistruotai įmonei ir daugiau kaip po metų – 2010 m. gruodžio 30 d. – iš naujo pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, šįkart jau su tariama žala valstybei, taip iš pradžių suklaidinant ir pačias ikiteisminio tyrimo įstaigas, ir prašant pradėti ikiteisminį tyrimą jau pagal kitus BK straipsnius, neva UAB „E“ atsakingiems asmenims atlikus veiksmus, siekiant išvengti šios mokestinės prievolės. Ši objektyvi tiesa – mokesčių inspekcijos sukurtas fiktyvus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo – galiausiai nagrinėjant bylą teisme vis tiek išaiškėjo, nors turėjo būti nustatyta dar ikiteisminio tyrimo metu.

84Apeliantas pažymi, kad visa baudžiamoji byla remiasi minėtu niekiniu Šiaulių AVMI sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, tačiau net neanalizuojant jo turinio, remiamasi liudijimais Šiaulių AVMI darbuotojų, taip pat ir skundžiamoje nuosprendžio dalyje, apklaustų kaip specialieji liudytojai, kuriems net netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą, taigi, tokie parodymai jau vien dėl to negali būti laikomi objektyviais. Minėtu Šiaulių AVMI 2009 m. spalio 30 d. sprendimu nustatyta, kad UAB „E“ turi sumokėti 173 161 Lt pelno mokesčio, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nesiaiškinta, ar tokia prievolė apskritai galėjo atsirasti, neatlikta jokia ekspertizė, nėra specialisto išvados. Taigi, visa byla ir tariamas pelno mokesčio išvengimas remiasi iš esmės Šiaulių AVMI darbuotojų nuomone, t. y. D. S., atlikusios mokestinį patikrinimą, ir R. R., sprendimu patvirtinusios mokestinio patikrinimo aktą, o teisme galiausiai paliudijusios, kad visgi ji negalėjo tokio sprendimo priimti. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą yra visas mechanizmas, kaip yra tikrinama minėtų darbuotojų nuomonė, ir ar ji yra pagrįsta – centriniame mokesčių administratoriuje, Mokestinių ginčų komisijoje, galiausiai administraciniame teisme 2 instancijose. Ir neretai mokestinio ginčo metu yra nustatoma, kad tam tikras mokestis vietinio mokesčių administratoriaus buvo priskaičiuotas nepagrįstai. O šiuo atveju dėl neteisėtų vietinio mokesčių administratoriaus veiksmų – priimto sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo po įmonės išregistravimo, dėl ko niekas nebeturėjo galimybės tokio sprendimo apskųsti – buvo užkirstas kelias patikrinti, ar pelno mokestis apskritai priskaičiuotas teisingai ir pagrįstai. Ši aplinkybė netikrinta ir ikiteisminio tyrimo metu, prokuroras jos nepagrindė ir teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau tam, kad būtų galima kaltinti prievolės mokėti pelno mokestį panaikinimu, reikalinga nustatyti, ar toks mokestis apskritai galėjo būti priskaičiuotas. Būtent todėl, kad šiems santykiams ir pelno mokesčiui negali būti pritaikoma ta pati tipinė schema, kaip, pavyzdžiui, PVM grobstymo bylose. Pelno mokesčio dydis priklauso ir nuo pasirinktos apskaitos politikos įmonėje, kuri gali būti skirtinga kiekvienoje įmonėje, ką liudija ir bankroto administratoriaus byloje 2015 m. kovo 27 d. posėdžio metu pateiktos audito įmonės UAB „Ek“ konsultacinės išvados, kuriose pažymėta, kad būtent dėl skirtingos pelno mokesčio apskaičiavimo metodikos apskaitos sistemos sudėtyje galimos klaidos pelno mokesčio deklaracijoje, ypač tais atvejais, kai keičiasi apskaitos darbuotojai, už finansinių ataskaitų parengimą atsakingi asmenys. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu nesiaiškintos aplinkybės dėl įmonės pasirinktos apskaitos politikos, o kaip pagrindas paimtas Šiaulių AVMI sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuris, kaip nustatyta teisminio nagrinėjimo metu, iš esmės yra niekinis, ir šio niekinio dokumento pagrindu UAB „E“ po jos išregistravimo (ir to pasėkoje visų prievolių pasibaigimo) sukurta nauja mokestinė prievolė. Tačiau jeigu konstatuoti, kad net jeigu UAB „E“ būtų turėjusi pelno 2008 m., reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad 2007 m. įmonė patyrė nuostolį, taigi dalis pelno būtų skiriama ankstesnių ataskaitinių metų nuostoliui padengti. Vėlgi, šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nesiaiškintos, o teismo nuosprendyje neįvertintos.

85Byloje taip pat nustatyta, kad mokesčių inspekcija nesiėmė jokių civilinių savo galimai pažeistų teisių gynimo priemonių, nors turėjo eilę galimybių šias priemones naudoti. Teisminio nagrinėjimo metu taip ir negautas nė vienas paaiškinimas, motyvas, priežastis, kodėl VMI nesinaudojo civilinėmis teisių gynimo priemonėmis. Taip byloje ir liko nepaaiškinta, kodėl VMI nepasinaudojo teise pateikti kreditorinį reikalavimą iki patikrinimo pabaigos, kodėl nebuvo pasinaudota turto areštu, ar kitomis poveikio priemonėmis. O skundžiamame nuosprendyje teismas apskritai šią aplinkybę ignoravo ir dėl jos nepasisakė. Net keturi Šiaulių AVMI darbuotojai ikiteisminiame tyrime buvo apklausti kaip specialieji liudytojai apie savo pačių galimai padarytas nusikalstamas veikas, tačiau prokuratūra ir galiausiai pirmosios instancijos teismas, nevertindami šių reikšmingų faktinių aplinkybių, pritaikė tą patį nusikalstamos veikos modelį, kurį, akivaizdu, taiko visiems atvejams, kurie kaip nors yra susiję su galimais mokesčių apskaitos ir mokėjimų pažeidimais, t. y. modelį, kurį taiko visiškai skirtingose PVM ar motinystės pašalpų grobstymo bylose, kai iš esmės fiktyviu pagrindu grobiamos valstybės biudžeto lėšos, kas šiai dienai yra visiškai iškreipę BK 182 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – prasmę ir įstatymų leidėjo siektus tikslus šia norma. Kaip rodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kasacinis teismas jau bando taisyti tas ikiteisminio tyrimo įstaigų klaidas, kai bet kokie mokesčių teisės aktų pažeidimai yra kvalifikuojami kaip sukčiavimas. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-176-303/2015 teismas būtent ir nurodė, kad atsakomybę už įvairius mokestinius pažeidimus nustato ne tik baudžiamieji įstatymai. Už daugybę įvairių mokestinių pažeidimų paprastai taikomos kitų teisės šakų nustatytos priemonės, nustatytos Mokesčių administravimo įstatyme, Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, ATPK. Sprendžiant, ar mokestiniai pažeidimai užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir kaip juos kvalifikuoti, pirmiausia vertintina šių pažeidimų atitiktis būtent nusikalstamų veiksmų finansų sistemai požymiams. Teismų praktikoje tam tikrais atvejais sukčiavimu pripažįstami ir nesąžiningi mokesčio mokėtojo veiksmai. Tačiau tokios praktikos įsitvirtinimas PVM ir motinystės (tėvystės) pašalpų grobstymo bylose, pasak teismo, nereiškia, kad bet kuris mokestinis nesąžiningumas kvalifikuotinas kaip turtinis sukčiavimas. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo ignoruotos, priimant galutinį procesinį sprendimą, ir jame nė žodžiu nepasisakant apie reikšmingas kaltinamųjų veiksmų kvalifikavimui gynėjų nurodytas ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytas bylos aplinkybes.

86Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d.

87Apelianto nuomone, teismas išėjo už baudžiamosios bylos ribų, kadangi iš esmės pakeitė minėtos nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Kaltinamajame akte buvo teigiama, ką prokuroras bandė įrodinėti bylos nagrinėjimo teisme metu, kad kaltinamieji sukūrė organizuotą grupę ir suklastojo 2008-04-04 preliminarią sutartį, turėdami tikslą iššvaistyti UAB „E“ turtą, jog šios sutarties pagrindu UAB „E“ pervedus 1 800 000 Lt avansą įmonei UAB „A“, kuris 2008-10-10 susitarimu dėl 2008-04-04 preliminarios sutarties pabaigos liko UAB „A“ kaip bauda, šis dokumentas nevertintas kaip suklastotas, buvo iššvaistytas UAB „E“ didelės vertės turtas (1 800 000 Lt suma) ir UAB „E“ padaryta didelė žala. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išteisino K. B. ir kitus kaltinamuosius dėl UAB „E“ didelės vertės turto iššvaistymo. Ir išteisino būtent tuo pagrindu, kad nenustatyta prokuroro inkriminuojama didelė žala. Šis požymis – tariamai padaryta didelė 1 800 000 Lt žala UAB „E“ – buvo kvalifikuojantis ir pagal BK 300 str. 3 d. Apelianto nuomone, nenustačius turto iššvaistymo ir konstatavus, kad didelė žala nebuvo padaryta UAB „E“, šiuo atveju nėra ir dokumento klastojimo požymių. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad išteisinus kaltinamuosius pagal BK 184 str. 2 d., iš kaltinamųjų veikos dėl dokumento suklastojimo šalintinas požymis dėl didelės 1 800 000 Lt žalos UAB „E“ padarymo, kadangi šiais veiksmais žala, pasak teismo, buvo padaryta mokestiniu sukčiavimu, jog buvo išvengta sumokėti 173 161 Lt pelno mokesčio. Vadinasi, dokumento suklastojimą teismas priskyrė ne BK 184 str. 2 d. nusikalstamai veikai (turto iššvaistymui), dėl kurios kaltinamuosius išteisino, o BK 182 str. 2 d. nusikalstamai veikai – mokestiniam sukčiavimui. Apelianto vertinimu, šiais veiksmais teismas išėjo už baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribų, taip apribojant ir kaltinamųjų teisę į gynybą. Šiuo atveju kaltinamiesiems inkriminuotas dokumento klastojimas kaltinime buvo vertinamas ir teisme įrodinėjamas kaip sudėtinė turto iššvaistymo dalis, būtent tariamai padaręs žalą UAB „E“. Teismas aiškiai konstatavo, kad žalos požymis nenustatytas ir kaltinamuosius išteisino pagal BK 184 str. 2 d., kas sąlygoja išvadą ir dėl inkriminuojamo dokumento klastojimo požymių nebuvimo bei šios veikos suorganizavimo, kadangi ir šios veikos kvalifikuojančiu požymiu buvo laikoma ir įrodinėjama UAB „E“ tariamai patirta didelė žala. Apelianto nuomone, vien tik šiuo pagrindu skundžiamo nuosprendžio dalis dėl K. B. ir kitų kaltinamųjų pripažinimo kaltais pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d. yra naikintina.

88Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad nors ir apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju galėjo išeiti už baudžiamosios bylos ribų ir iš esmės pakeisti kaltinimo įrodinėtus BK 300 str. 3 d. nusikalstamos veikos požymius, nurodant, kad kvalifikuojantis didelės žalos požymis reiškia 173 161 Lt žalą valstybei mokestinio sukčiavimo pasėkoje, tačiau šiuo atveju neegzistuoja priežastinis ryšys tarp tariamo 2008-04-04 preliminarios sutarties suklastojimo ir 173 161 Lt pelno mokesčio nesumokėjimo. Byloje neįrodyta, kad 2008-04-04 preliminarioji sutartis suklastota tyčia, kaltininkams veikiant tikslingai ir sąmoningai, suprantant tiek savo veiksmų neteisėtumą, tiek suvokiant ir siekiant teismo nurodomų žalingų padarinių.

89Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai tas pats kaltininkas, turėdamas pagrindinį tikslą panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį (BK 182 str.), paprastai tai gali padaryti tik suklastodamas atitinkamus dokumentus ir juos panaudodamas (BK 300 str.), kartu apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (BK 222 str.) ir pan. Nusikaltimai, numatyti BK 222 str., 300 str., tokioje situacijoje iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) visos kaltininko veikos dalys, kurių bent vienos nepadarius nebus pasiekiamas pagrindinis tikslas (sumanymas), pavyzdžiui, panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Būtent šis tikslas lemia visų kitų nusikalstamų veikų paskatas (motyvus). Suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenis įtraukus į buhalterinę apskaitą, toliau apskaita vykdoma nustatyta tvarka, VMI pateikiamos PVM deklaracijos. Kadangi į deklaracijas įrašomi duomenys iš suklastotų PVM sąskaitų faktūrų, šie žinomai neteisingi duomenys pateikiami VMI ir taip PVM mokėtojas nepagrįstai sumažina mokėtiną į biudžetą PVM sumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-78/2012).

90Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas BK 300 str. 3 d., taip pat yra nurodęs,, kad šiuo atveju yra būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, tačiau ir pavojingus padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 str. 3 d. būtina nustatyti ir kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Tai, kad didelė žala yra būtinasis BK 300 str. 3 d. numatyto nusikaltimo požymis, kelia atitinkamus reikalavimus ir įrodinėjimo procesui. Dokumento suklastojimui pagrįsti nepakanka nustatyti neteisingų duomenų įrašymo į dokumentą fakto – būtina atskleisti kaltės turinį, nustatant tiek kaltininko psichinį santykį su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais, nustatyti, kokie buvo kaltininko tikslai ir motyvai. Atskleidžiant BK 300 str. numatyto nusikaltimo sudėtį, kai kaltinama, kad toks nusikaltimas padarytas bendrininkaujant, turi būti nustatyta ir tai, kuo pasireiškė kiekvieno iš bendrininkų poelgis, kokiomis aplinkybėmis veika buvo padaryta, ar nenutolęs priežastinis ryšys tarp kaltininkų pastangų ir dokumento suklastojimo fakto, ar vien jų veiksmai dėsningai nulėmė nusikalstamos veikos rezultatą (kasacinė nutartis Nr. 2K-390/2010).

91Apelianto nuomone, skundžiamoje nuosprendžio dalyje tiesiog padaryta išvada, kad 2008-04-04 preliminarioji sutartis buvo suklastota tikslu sukčiauti (panaikinti prievolę mokėti pelno mokestį), tačiau visi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyti veikos pagal BK 300 str. 3 d. kvalifikavimui teismo privalomi atlikti veiksmai, nustatytinos aplinkybės (veikos požymiai), jų pagrindimas ir įvertinimas skundžiamoje teismo sprendimo dalyje nėra atlikti. Būtent, tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas būtų tinkamai vykdęs šias pareigas, būtų priėjęs vienareikšmiškos išvados dėl priežastinio ryšio tarp 2008-04-04 preliminarios sutarties suklastojimo ir teismo nurodomos didelės žalos – 173 161 Lt pelno mokesčio valstybei nesumokėjimo – nebuvimo.

92Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad pagal Pelno mokesčio įstatymo 31 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojusi nuo 2009-01-01

93iki 2009-03-04) netesybos, į biudžetą ir valstybės fondus sumokėtos baudos, delspinigiai ir kitos sankcijos už Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimus yra neleidžiami atskaitymai, apskaičiuojant pelno mokestį. 1 800 000 Lt bauda, kuri pagal 2008-10-10 susitarimą dėl 2008-04-04 preliminarios sutarties nutraukimo liko UAB „A“, yra neleidžiami atskaitymai pelno mokesčio apskaičiavimo prasme. Tuo tarpu mokestinio sukčiavimo esmė yra ta, kad klastojami dokumentai, kurie suteikia teisėtą pagrindą išvengti mokesčio, toks yra klastojimo tikslas. Tuo tarpu tiek tariamai suklastota 2008-04-04 preliminaria sutartimi, tiek 2008-10-10 susitarimu dėl jos pabaigos tokio tikslo nėra galimybės pasiekti, šie dokumentai nesukuria leidžiamų atskaitymų, priešingai, pagal Pelno mokesčio įstatymą šių sandorių pagrindu UAB „Evona“ sumokėta 1 800 000 Lt bauda negali būti atskaitoma iš pajamų, apskaičiuojant pelno mokestį.

94D. S., Šiaulių AVMI specialistė, atlikusi UAB „E“ mokestinį tyrimą ir mokestinį patikrinimą, teisme taip pat patvirtino, kad tiek 2008-04-04 preliminari sutartis, tiek 2008-10-10 susitarimas dėl šios preliminarios sutarties pabaigos buvo vertinami Šiaulių AVMI atliekant UAB „E“ mokestinį tyrimą ir mokestinį patikrinimą, tačiau šie dokumentai nepanaikino UAB „E“ pareigos mokėti pelno mokestį. Ji parodė, kad esant susitarimui ir nutraukimui vis tiek atsiranda pareiga mokėti pelno mokestį. Ji turėjo 2008-04-04 preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį ir 2008-10-10 susitarimą dėl preliminarios sutarties nutraukimo, kurios abi buvo vertintos.

95K. B. nuomone, patys Šiaulių AVMI darbuotojai patvirtino, kad dokumentai, kurių sudarymas neva buvo nusikalstamos veikos dalis (tariamai suklastota 2008-04-04 preliminari sutartis ir 2008-10-10 susitarimas dėl preliminarios sutarties pabaigos), realiai neatleido UAB „E“ nuo pelno mokesčio mokėjimo, t. y. nesukėlė jokių pasekmių pelno mokesčio mokėjimo prasme, kadangi bauda pagal Pelno mokesčio įstatymą yra neleidžiami atskaitymai. Dar daugiau, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nurodo, kad tiek jis, tiek kiti kaltinamieji žinojo ir suprato aukščiau minėto Pelno mokesčio įstatymo reikalavimą. Būtent, kad tariamai suklastota 2008-04-04 preliminari sutartis nesuteikia galimybės panaikinti prievolę mokėti pelno mokestį. Taigi pats teismas pripažįsta, kad nėra BK 303 str. 3 d. nurodytos nusikalstamos veikos motyvo ir tikslo. Pagal teismo logiką, jis sukūrė tokią sukčiavimo schemą, kurios pasėkoje pelno mokestis negali būti panaikintas ar sumažintas, ką teisme patvirtino UAB „E“ mokestinį patikrinimą atlikusi Šiaulių AVMI specialistė D. S.. Todėl akivaizdu, kad nėra ir negali būti priežastinio ryšio tarp veikos – 2008-04-04 preliminarios sutarties bei 2008-10-10 susitarimo sudarymo, ir pasekmių – pelno mokesčio išvengimo UAB „E“ naudai.

96Nustačius, kad šiuo atveju, vertinant 2008-04-04 preliminarios sutarties suklastojimą pagal BK 300 str. 3 d., nėra būtinojo šios veikos požymio – žalos ir priežastinio ryšio tarp sutarties suklastojimo ir tariamo mokestinės prievolės panaikinimo, nėra pagrindo jo ir kitų nuteistųjų atsakomybei pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d., ko pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nuosprendžio dalyje neįvertino. Apelianto nuomone, atmetus 2008-04-04 preliminarios sutarties suklastojimą, lieka tik vienintelė aplinkybė, kuri teismo tūri būti vertinama BK 182 str. 2 d. aspektu – galimai neteisingu duomenų į pelno mokesčio deklaraciją įvedimas, taip pažeidžiant Pelno mokesčio įstatymo 31 str. 1 d. 3 p., nurodant 1 800 000 Lt baudą prie leidžiamų atskaitymų, galimai neteisingų, kadangi ikiteisminio tyrimo metu netirtos aplinkybės dėl paties pelno mokesčio priskaičiavimo pagrįstumo – nėra ekspertizės ar specialisto išvados. Tačiau ir nurodytu atveju neįrodyta, kad tokie veiksmai atitinka BK 182 str. 2 d. požymius, dar daugiau, tokie veiksmai apskritai turėtų būti ir vertinami ne pagal BK 182 str., o pagal BK 220 str.

97Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 303 str. 3d.

98Apeliantas nurodo, kad teismas neanalizavo sandorio, kurio įforminimo dokumentas neva buvo suklastotas, realumo, o 2008-04-04 preliminarią sutartį pripažino suklastota remdamasis vieninteliu įrodymu – liudytojos A. M., buvusios UAB „E“ direktorės, pasirašiusios ginčo sutartį, parodymais. Gynėjai baigiamosiose kalbose išanalizavo visus įrodymus, liudijančius, kad 2008-04-04 preliminari sutartis atitiko jos šalių valią ir abi jos šalys turėjo realias galimybes šį sandorį įgyvendinti. Bylos dokumentais įrodyta, kad sudarant 2008-04-04 preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį, UAB „E“ buvo pardavusi 4 iš 6, įsigytų iš VšĮ „T“, žemės sklypų ir už parduotus sklypus buvo gavusi 2 353 600 Lt. Be to, UAB „E“ savo nuosavybėje turėjo dar 3 žemės sklypus, kuriuos taip pat buvo ketinama parduoti panašia kaina kaip ir pirmuosius žemės sklypus, t. y. po 2 000 Lt už 1 arą. Atsižvelgiant į anksčiau sudarytus sandorius, įmonė galėjo turėti bei turėjo pagrįstų lūkesčių gauti tokią pačią kainą ir už likusius žemės sklypus. Lėšų, gautų pardavus likusius 3 žemės sklypus, kurių bendras plotas sudarė beveik 9,5 ha, būtų pakakę užbaigti sandorį dėl pastatų komplekso ir nuomos teisės į žemės sklypus, esančius ( - ), įsigijimo, ko pasėkoje UAB „E“ būtų įgijusi dar 2 300 000 Lt vertės nekilnojamojo turto, taigi turėjusi galimybes pilnai atsiskaityti su vieninteliu savo kreditoriumi VšĮ „T“ už iš jos anksčiau įsigytus žemės sklypus. Taigi UAB „E“ galėjo turėti ir turėjo ketinimus pirkti iš UAB „A“ nekilnojamąjį turtą ( - ) kaip parodė S. B., jis kaip potencialaus pirkėjo atstovas, UAB „E“ vardu domėjosi ketinamo įsigyti įmonės turto struktūra, teisine būkle, plėtojimo ir pardavimo galimybėmis, ne kartą vyko į Utenos žemėtvarkos skyrių, vykdė potencialias derybas su galimais dalies turto pirkėjais – komplekso „O“ atstovais. Taigi, nurodyti ir byloje esantys duomenys liudija, kad realiai egzistavo prielaidos šalims įvykdyti pirkimo – pardavimo sandorį.

99Pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių nuosprendyje neneigė, nekonstatavo, kad šalys neturėjo realių galimybių įvykdyti 2008-04-04 preliminariąją sutartį, o pastarąjį dokumentą pripažino suklastotu remiantis tik vieninteliu įrodymu –liudytojos A. M. iškraipytais parodymais. Todėl, apelianto nuomone, apeliacinės instancijos teismo turi būti įvertinta, ar toks įrodymas – liudytojos A. M. parodymai – yra pakankamas išvadai, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai – suklastota 2008-04-04 preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis.

100Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje teismo argumentai, dėl šios nusikalstamos veikos, yra atkartoti nuo prokuroro baigiamosios kalbos, kurioje buvo iš dalies iškraipyti liudytojos A. M. parodymai. Jis pažymi, kad liudytoja A. M. teisme jokia forma nepatvirtino, kad 2008-04-04 preliminarią sutartį pasirašė atgaline data, ką bandė įteigti prokuroras ir jo baigiamąją kalbą nuosprendyje atkartojęs teismas. Be to, apelianto nuomone, iš liudytojos parodymų būtų galima kelti nebent tik prielaidas, tačiau jokiu būdu ne kategoriškas išvadas, kad 2008-04-04 preliminari sutartis UAB „E“ direktorės buvo pasirašyta ne ta data, kuri nurodyta sutartyje, kas, pasak teismo, neva patvirtina jos fiktyvumą. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė negali būti grindžiama prielaidomis. Juo labiau, nurodytiems byloje esantiems įrodymams prieštarauja teismo atkartojamos aplinkybės dėl sutarties pasirašymo automobilyje, skubos tvarka, kai liudytoja A. M. jokia forma nepatvirtino, kad 2008-04-04 preliminariąją sutartį pasirašė automobilyje, skubos tvarka ar atgaline data, o ji tiesiog nurodė, kad galbūt sutartį jai davė pasirašyti S. B. prieš jai išeinant iš darbo. Nurodytas „galbūt“ negali būti laikomas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu teismo nurodomus jo ir kitų nuteistųjų neteisėtus veiksmus.

101Teismas taip pat akcentavo, kad A. M. vykdė jo ir S. B. nurodymus, jog tokios direktorės įmonėje paskyrimas buvo padarytas tikslu neparodyti tikrųjų asmenų, kurie priima sprendimus ir valdo įmonę, ir pan. Tačiau, apelianto nuomone, reiktų pažymėti, kad pati A. M. savo parodymuose patvirtino, jog jai atrodė natūralu, kad šie asmenys priima sprendimus, o ji juos vykdo, kadangi jie atstovavo akcininkus. Teismo nurodomas tikslas – neparodyti tikrųjų asmenų, priimančių sprendimus įmonėje UAB „E“, yra nelogiškas, kadangi visi duomenys apie įmonės UAB „E“ akcininkus ir juos valdančius asmenis yra viešai registruoti Juridinių asmenų registre, šie duomenys sutampa su faktiniais duomenimis, kuriuos patvirtino ir liudytoja A. M. Kalbėti apie tikrųjų naudos gavėjų nuslėpimą būtų galima nebent tuo atveju, jeigu UAB „E“ akcininkai būtų su juo ir kitais nuteistaisiais nesusiję asmenys, o byloje surinkti įrodymai liudytų, kad tai yra tik „statytiniai“ akcininkai. Tačiau šiuo atveju net nėra ginčo, kad jis ir S. B. valdė UAB „E“ per jos akcininkus, yra galutiniai naudos gavėjai, nuteistieji šios aplinkybės neneigia. Lietuvoje yra privalomas vienasmenis valdymo organas – įmonės vadovas, tačiau akcininkai apibrėžia jo teises, jeigu jie nepasitiki direktoriumi, jie gali apriboti jo teisę pasirašyti bet kokius sandorius, negavus akcininkų pritarimo. Tačiau naudojimasis Akcinių bendrovių įstatymo suteikiamomis teisėmis nėra nusikalstamas. Būtent, tai išplaukia iš Akcinių bendrovių įstatymo, direktorius nėra laisvas priimti sprendimus įmonės veikloje savavališkai, aukščiausias valdymo organas yra visuotinis akcininkų susirinkimas, direktorius be akcininkų pritarimo negali vykdyti tokios apimties turto pirkimo – pardavimo sandorių, kitaip akcininkai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl įstatyme numatytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Taigi jokiu būdu negali būti vertinama kaip neteisėti veiksmai, kai direktorius vykdo akcininkų sprendimus, kadangi šie veiksmai yra atliekami įstatymo pagrindu. Juo labiau, tokie įstatymo pagrindu atsiradę santykiai tarp įmonės akcininkų ir vadovo jokiu būdu neleidžia laikyti šių asmenų organizuota grupe vien tik tuo motyvu. Taigi, turi būti įrodyta, kad tokie sprendimai iš esmės buvo neteisėti. Byloje tokių įrodymų nėra.

102Apelianto nuomone, teismas, atkartodamas nuosprendyje prokuroro baigiamąją kalbą, nuosprendyje išdėstė klaidinančius teiginius, siekiant pagrįsti 2008-04-04 preliminarios sutarties fiktyvumą, kad liudytoja A. M. parodė, jog 2008 m. balandžio mėn. ji pranešė D. S., kad nori išeiti iš darbo UAB „E“, o po kelių savaičių D. S. jai pasakė, kad UAB „E“ bankrutuos, todėl pamainos nebeieškos. Tačiau liudytojos A. M. parodymai yra kitokie, tai patvirtina 2014 m. vasario 28 d. teisiamojo posėdžio protokolas. Juose iš tiesų yra teigiama, kad ji pasakė D. S., kad nori išeiti. Ji tiksliai negalėjo apibrėžti, nes ji jau vasarai planavau ieškoti darbo kitur, bet kažkaip „užsitempė“. Buvo sakoma, kad ieško kito direktoriaus, tai jai asmeniškai sakydavo D. Ji D. paklausdavo, ar jau rado kitą žmogų, kuris galėtų ją pakeisti. Vis ieškojo, tai buvo paieškos procesas kuo galėtų mane pakeisti. Po to prasidėjo egzaminai. Sąvokos „tai buvo paieškos procesas kuo galėtų mane pakeisti“ ir sąvoka „pasakė, kad jai pamainos nebeieškos, nes UAB „E“ bankrutuos“ akivaizdžiai nesutampa ir jokiu būdu neleidžia traktuoti A. M. parodymų kaip jai neva patvirtinus, jog praėjus kelioms savaitėms po 2008 m. balandžio mėn. jai buvo nurodyta esą UAB „E“ bankrutuos, tokių A. M. parodymu byloje nėra.

103Taip pat šioje nuosprendžio dalyje teismas, siekdamas pagrįsti 2008-04-04 preliminarios sutarties fiktyvumą, nurodė, kad atkreiptinas dėmesys į viso sandorio sumą ir avanso dydžio santykį. UAB „A“ yra pervedama 1 800 000 Lt iš 2 300 000 Lt sandorio sumos ir daugiau nėra atliekama jokių veiksmų. Tai vieninteliai argumentai, kuriais teismas bando užsiminti apie sandorio realumą, tačiau toliau nedetalizuoja ir neanalizuoja šalių realių galimybių vykdyti sandorį. Apelianto vertinimu, tai daroma sąmoningai, kadangi bylos duomenys liudija egzistavus realias sąlygas šalims įvykdyti pirkimo – pardavimo sandorį. Tačiau byloje kaip tik nėra jokių įrodymų, kad šalys neketino vykdyti šios sutarties. Kaip paminėta aukščiau ir nurodyta pirmosios instancijos teismui bylos nagrinėjimo metu, šalys, sudarant preliminarią sutartį, turėjo visas galimybes ją įgyvendinti, ėmėsi priemonių jos įgyvendinimui. Tuo tarpu visiškai nepagrįstai įrodinėjimo našta perkeliama patiems kaltinamiesiems, dabar nuteistiesiems, taip pažeidžiant jų nekaltumo prezumpciją ir būtent prokuroro pareigą įrodyti, kad buvo atliekami kažkokie neteisėti veiksmai. Juo labiau, avanso dydis pagal ginčo sutartį jokiu būdu nepatvirtina sandorio fiktyvumo.

104Galiausiai, išdėstęs šias aplinkybes, kurios didžiąja apimtimi yra neteisingai interpretuoti liudytojos A. M. parodymai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nusikalstamas sumanymas buvo įvykdytas. Sakydamas šį teiginį, prokuroras savo baigiamojoje kalboje kalbėjo?apie nusikalstamą sumanymą iššvaistyti UAB „E“ turtą. Dėl šio nusikaltimo (BK 184 str. 2 d.) visi kaltininkai yra išteisinti, nenustačius objektyviosios pusės požymio – žalos. Darytina išvada, kad teismas tokiu būdu turėjo omenyje nusikalstamą sumanymą panaikinti UAB „E“ prievolę mokėti pelno mokestį. Tačiau ir šiuo atveju aukščiau nurodytos bylos aplinkybės aiškiai liudija, kad 2008-04-04 preliminarios sutarties sudarymas nesudarė teisinio pagrindo UAB „E“ išvengti pelno mokesčio, kas tik dar kartą patvirtina, kad teismas šią BK 300 str. 3 d. nurodytą nusikalstamą veiką tiesiog dirbtinai „pritempė“ prie toliau motyvuojamojoje dalyje padarytų išvadų dėl tariamo mokestinio sukčiavimo, taip nepagrįstai siekiant pritaikyti tą patį tipinį PVM sukčiavimo modelį šioje byloje nagrinėjamai savo faktinėmis aplinkybėmis visiškai skirtingai situacijai.

105Toliau apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d.

106Apelianto nuomone, skundžiamojo nuosprendžio motyvuojamoji dalis dėl minėtos nusikalstamos veikos taip pat atkartota nuo kaltinamojo akto, prokuroro baigiamosios kalbos, taip pat nurodyti tam tikri mokesčių inspekcijos darbuotojų parodymai, iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas netikrino šių parodymų teisingumo, ryšio su kitais reikšmingais įrodymais, ir padaryta išvada, jog sukčiavimo požymiai byloje įrodyti, nors šie požymiai nuosprendyje atskirai nenagrinėti. Dėl gynėjų argumentų, reikšmingų veikos kvalifikavimui, nuosprendyje apskritai nepasisakyta, pavyzdžiui, dėl to, kad tariamai suklastota 2008-04-04 preliminari sutartis realiai neatleido UAB „E“ nuo pelno mokesčio mokėjimo, ji nesuteikė pagrindo išvengti mokestinės prievolės – nėra mokestinio sukčiavimo schemos, o šiuo atveju egzistuoja prielaidos nuteistųjų veiksmus vertinti nebent pagal BK 220 str., jog Šiaulių AVMI net nebandė ginti savo teisių civilinėmis priemonėmis, kad mokestinė prievolė UAB „E“ atžvilgiu suformuota neteisėto akto pagrindu ir t.t.

107Pirma, kaltinamajame akte buvo nurodoma, kad tikslas – 2009 m. išvengti mokesčių –susiformavo kaltinamiesiems dar UAB „E“ įsigyjant žemės sklypus iš VšĮ „T“ 2008 m. pradžioje. Kaip neteisėtų veiksmų dalis buvo nurodomas šių žemės sklypų įsigijimas, aplinkybė, kad UAB „E“ atsiskaitymui už šį turtą pirkėjui VšĮ „T“ išrašė paprastąjį vekselį 1 750 000 Lt sumai, dalies šių žemės sklypų pardavimas įmonei UAB „1“ už 2 253 660 Lt kainą. Tokiu būdu prokuroras tarsi siekė sudaryti įspūdį, kad šie sandoriai, kurių pasėkoje UAB „E“ gavo paminėtą 2 353 660 Lt sumą, yra kažkuo neteisėti, taip siekiant pagrįsti išvadas dėl UAB „E“ vėliau sudarytos 2008-04-04 preliminarios sutarties fiktyvumo. Tuo tarpu teismas nuosprendyje šiuos kaltinamojo akto teiginius atkartojo, neįvertindamas aplinkybės, kad visi šie aukščiau nurodyti sandoriai apskritai byloje nebuvo kvestionuojami, jie nebuvo laikomi kaltinamajame akte neteisėtais, byloje net nebuvo įrodinėjamos aplinkybės dėl jo ir kitų nuteistųjų dalyvavimo sudarant šiuos sandorius, nebuvo vertinamas ir analizuojamas jų teisėtumas ar neteisėtumas. Tokių įrodymų nenurodė nuosprendyje ir teismas. Būtent įmonės UAB „E“ 2007 m. pradėta nekilnojamojo turto veikla nebuvo kaltinime kvestionuojama kaip neteisėta, priešingai, liudytojų D. S., R. R. parodymai parodė, kad žemės sklypų ( - ) pirkimas ir pardavimas buvo realus bei teisėtas ir įmonė šių sandorių pasėkoje gavo lėšų, kurias nutarė investuoti tolesnei nekilnojamojo turto plėtrai. Baudžiamojoje byloje šie sandoriai apskritai ir nebuvo nagrinėjami, būtent todėl, kad jie nėra kvestionuojami, o tiesiog be jokių įrodymų prokuroras kaltinamajame akte siekė sudaryti bendrą visos veiklos neteisėtumo įspūdį, o teismas nuosprendyje šiuos kaltinamojo akto teiginius, neanalizuodamas jų teisingumo ir ryšio su byloje esančiais įrodymais, pakartojo.

108Antra, teismas nurodė, kad siekiant išvengti paminėtų sandorių pasėkoje mokėtino pelno mokesčio, buvo pasirašyta fiktyvi 2008-04-04 preliminarioji sutartis tarp UAB „E“ ir UAB „A“, o vėliau pasirašytas 2008-10-10 susitarimas dėl preliminarios sutarties pabaigos, kuris nebuvo ir nėra vertinamas kaip suklastotas, pagal kurį UAB „E“ sumokėtas 1 800 000 Lt avansas liko UAB „A“ kaip bauda dėl UAB „E“ įsipareigojimų netinkamo vykdymo. Po to teismas, prieštaraudamas savo konstatuotoms aplinkybėms, jau nurodė, kad remiantis šiais sandoriais UAB „E“ negalėjo šios 1 800 000 Lt sumos įtraukti į sąnaudas, mažinančias pelną, nes Pelno mokesčio įstatymo 31 str. 3 d. nurodyta, jog netesybos yra neleidžiami atskaitymai. Tuo tarpu, pasak teismo, UAB „E“ bankroto administratorius šio reikalavimo nepaisė ir į UAB „E“ pelno mokesčio deklaraciją už 2008 m. vis tiek įtraukė 1 800 000 Lt netesybas į leidžiamus atskaitymus. Apelianto nuomone, pats teismas nuosprendyje tokiu būdu pripažįsta, kad 2008-04-04 preliminarioji sutartis ir 2008-10-10 susitarimas dėl jos pabaigos nesudarė prielaidu išvengti pelno mokesčio, t. y. nėra priežastinio ryšio tarp 2008-04-04 preliminarios sutarties sudarymo ir pelno mokesčio deklaracijos su galimai neteisingais duomenimis pateikimo. Tai patvirtino ir UAB „E“ mokestinį tyrimą ir mokestinį patikrinimą atlikusi Šiaulių AVMI specialistė D. S. teisme, ji nurodė, kad tiek 2008-04-04 preliminari sutartis, tiek 2008-10-10 susitarimas dėl šios preliminarios sutarties pabaigos buvo vertinami Šiaulių AVMI atliekant UAB „E“ mokestinį tyrimą ir mokestinį patikrinimą, tačiau šie dokumentai nepanaikino UAB „E“ pareigos mokėti pelno mokestį.

109Apelianto nuomone, tokiu atveju šiame tariamame mokestiniame sukčiavime lieka tik vienas epizodas – pelno mokesčio deklaracijos, kuriose tiesiog įrašyti galimai neteisingi duomenys, pateikimas. Pastebėtina, kad galimai, kadangi byloje nėra ekspertizės ar specialisto išvados dėl paties pelno mokesčio apskaičiavimo pagrįstumo. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad buvo išankstinis susitarimas tarp jo, kitų nuteistųjų ir R. V. tokią deklaraciją pateikti, kas paneigia tokių veiksmų nusikalstamumą. Net jeigu ir būtų įrodymai, kad neteisingi duomenys į pelno mokesčio deklaraciją buvo įrašyti tyčia, šiuo atveju tokių nuteistųjų kaltę pagrindžiančių įrodymų byloje nėra, tai šiuo atveju galėtų būti nebent prielaidos taikyti BK 220 str. 1 d. Apeliantas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija, kad ne kiekvienas mokestinis nesąžiningumas kvalifikuotinas kaip turtinis sukčiavimas; kad veikų, susijusių su mokesčių apskaitos ir mokėjimų pažeidimais, dirbtinis kvalifikavimas pagal turtinių nusikalstamų veikų normas (iš esmės vien dėl jų griežtesnio pobūdžio) neatitinka baudžiamojo įstatymo tikslų; ir kad tokiais atvejais turėtų būti vertinama, ar nėra pagrindo taikyti kitų BK straipsnių – BK 220 str. (Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas), ar tam tikrai atvejais BK 222 str. (Apgaulingas apskaitos tvarkymas) (kasacinė nutartis Nr. 2K-7- 176-303/2015). Šiuo atveju paminėtoje kasacinėje byloje net neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimas nebuvo kvalifikuotas kaip turtinis sukčiavimas, nes toks kvalifikavimas būtų pagrįstas plečiamuoju sukčiavimo požymių traktavimu ir neatitinka turtinių bei finansinių nusikalstamų veikų atskyrimo pagrindų.

110Tačiau net ir konstatavus, kad šiuo atveju neteisingų duomenų į pelno mokesčio deklaraciją įrašymas turėtų būti kvalifikuotas pagal kitus BK straipsnius, turėtų būti pilnai įrodytos šių veikų sudėtys, t. y. ne tik neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, žala, tačiau ir asmenų kaltė. Tokių įrodymų šioje byloje nėra. Kita vertus, kadangi BK 220 str. nurodyta nusikalstama veika yra priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, šiai dienai jau apskritai yra suėjusi ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, kuri pagal 2009 m. galiojusią BK redakciją buvo 5 metai. Šios veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės nuosprendyje teismo liko ignoruotos, dėl jų nepasisakyta.

111Trečia, kaltinant asmenį sukčiaujant išvengus turtinės prievolės, visais atvejais turi būti vertinamas tos prievolės pagrįstumas ir teisėtumas. Šiuo atveju pagrindinis dokumentas (įrodymas), kuriuo remiantis UAB „E“ atžvilgiu suformuota mokestinė prievolė, kurios panaikinimo suorganizavimu jam pateikti kaltinimai pagal BK 182 str. 2 d., 2009-10-30 Šiaulių AVMI sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, pagal Mokesčiu administravimo įstatymą apskritai net negalėjo būti priimtas. Pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės nuosprendyje vėlgi nepasisakė.

112Tiek jis, tiek kiti nuteistieji yra nuteisti dėl to, kad nusikalstamais veiksmais panaikino didelės vertės turtinę prievolę, t. y. UAB „E“ prievolę sumokėti į biudžetą 173 161 Lt pelno mokesčio. Pagrindinis įrodymas, kuriuo grindžiamas šios prievolės buvimas kaltinamajame akte, yra įsigaliojęs Šiaulių AVMI 2009-10-30 sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo nuspręsta patvirtinti 2009-09-14 patikrinimo aktą ir nurodyta UAB „E“ sumokėti į valstybės biudžetą 173 161 Lt sumą su bauda. Byloje nustatyta, kad tik Šiaulių AVMI priėmus 2009-10-30 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, VMI apskaitoje atsirado UAB „E“ mokestinė nepriemoka: pagal Šiaulių AVMI išduotą pažymą apie UAB „E“ mokestinę nepriemoką 2009-09-28 datai (įmonės išregistravimo dienai) – mokestinė nepriemoka buvo lygi 0 Lt, t. y. įmonė valstybės biudžetui nebuvo skolinga; o pagal Šiaulių AVMI išduotą pažymą apie UAB „E“ mokestinę nepriemoką 2009-11-02 datai (t. y. jau po 2009-10-30 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimo) atsiranda UAB „E“ mokestinė nepriemoka – 173 161 Lt su bauda (šie dokumentai prijungti prie bylos medžiagos 2014-05-08 teismo posėdžio metu), kurios neva buvo išvengta nusikalstamais veiksmais.

113Byloje nustatyta, kad UAB „E“ iš Juridinių asmenų registro buvo išregistruota 2009 m. rugsėjo 28 d., iki 2009 m. spalio 30 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimo. Taip pat byloje nustatyta aplinkybė, kad Šiaulių AVMI pranešimą iš Juridinių asmenų registro apie įmonės išregistravimą gavo 2009 m. spalio 2 d. Mokesčių administravimo įstatymo 130 str. 6 d. imperatyviai nurodo, kaip yra tvirtinami likviduoto mokesčių mokėtojo veiklos patikrinimo rezultatai – patikrinimo pažyma. Analogiška nuostata nurodyta ir Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 104 p. Tuo tarpu Šiaulių AVMI, likvidavus UAB „E“ ir gavusi informaciją iš VĮ Registrų centro apie įmonės išregistravimą, patikrinimo rezultatus patvirtino ne patikrinimo pažyma, kaip imperatyviai numato aukščiau nurodytos teisės normos, o priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kurio priėmimui taikomi visiškai kiti reikalavimai, ir kuris sukelia visiškai kitas teisines pasekmes, t. y. šio sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo pagrindu suformuota UAB „E“ atžvilgiu mokestinė prievolė (mokestinė nepriemoka), kurios išvengimu kaltinamas jis ir kt. Tačiau esant mokesčių mokėtojui UAB „E“ likviduotai, 2009 m. spalio 30 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo negalėjo būti priimtas, Mokesčių administravimo įstatymo 130 str. 6 d. imperatyvi norma tai aiškiai draudė. Apelianto nuomone, pagrindinis įrodymas, kuriuo remiantis prokuroras tvirtina esant UAB „E“ mokestine prievole, kurios tariamai buvo išvengta, yra niekinis aktas. Tokiu neteisėtu sprendimu iš esmės buvo sukurta mokestinė prievolė, ir iš tokio neteisėto akto šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimu nuteistas tiek jis, tiek kiti nuteistieji.

114Liudytoja R. R. teisme parodė, kad nenustačius pažeidimų būdavo parašoma patikrinimo pažyma. Taip pat būdavo parašoma mirusio asmens atžvilgiu ir likviduoto asmens atžvilgiu. Jeigu būtų žinojusi, kad UAB „E“ yra likviduota, tai tokiu atveju būtų tvirtinusi pažymą. Dabar duomenų bazėse yra, o tada nebuvo. Ne ji patikrinau, nes rengėjas yra sprendimo. Sprendimo rengėjas yra I. S., kuri turėjo patikrinti, ar UAB „Evona“ yra išregistruota, ar ne. Jai nėra žinoma, dėl kokių aplinkybių ji to nepadarė ir nežino, ir ar ji nepatikrino. Mokesčių inspekcijoje elektroninėje duomenų bazėje yra tikrinama, ar įmonė yra išregistruota, ar ne. Galima ir mokesčių mokėtojo byloje patikrinti. Turbūt nėra apibrėžta, kaip turi būti patikrinta. Ji neatsakė į klausimą, kokiu tikslu yra tikrinama, ar mokesčių mokėtojas yra išregistruotas ar neišregistruotas, kadangi tai abstraktus klausimas, nes specialistui, jeigu kyla kažkoks klausimas, tai ir tikrina bei žiūri, nes yra įvairių situacijų. Mokesčių administravimo įstatyme numatyta, kad turi surašyti pažymą. Buvo nežinoma, kad jis likviduotas. Jeigu būtų žinoma, kad juridinis asmuo likviduotas, tai tada būtų pažyma tvirtintas aktas. Liudytoja I. S. teisme parodė, kad pažyma nebūna išreikšta skaičiais. Jai nebuvo žinoma, kad UAB „E“ yra išregistruota. Jeigu būtų žinojusi, būtų pažymą surašiusi. Patikrinimo aktas nesukelia mokestinės prievolės. Kai priimamas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, tada tik prievolė atsiranda. Jeigu sprendimu nepatvirtinama, neatsiranda prievolė. Būtų rašoma pažyma, prievolės nebūtų.

115Apeliantas nurodo, kad byloje nustatyta, jog UAB „E“ patikrinimo rezultatai negalėjo būti tvirtinami 2009 m. spalio 30 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, jie turėjo būti tvirtinami patikrinimo pažyma. Ši aplinkybė yra esminė, ir yra ne tiesiog patikrinimo rezultatų įforminimo klausimas. Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir patikrinimo pažyma sukelia skirtingas teisines pasekmes, mokestinė prievolė ir mokestinė nepriemoka atsiranda tik sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo pagrindu. Tuo tarpu patikrinimo pažyma mokestinės prievolės nesukelia, ja yra tik užbaigiama patikrinimo procedūra, tačiau nurodymas sumokėti mokesčius nėra formuojamas, kadangi asmuo jau yra likviduotas. Mokesčių administravimo įstatymo 93 str. 1 d. 6 p. aiškiai numato, kad kai juridinis asmuo likviduotas, mokestinė prievolė pasibaigia, šiuo atveju jokie kiti asmenys UAB „E“ teisių ir pareigų po įmonės pasibaigimo neperėmė. Be to, aplinkybę, kad mokestinė prievolė atsiranda tik priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. D. S. parodė, kad kol kontrolės veiksmas nesibaigęs, prievolės nėra nustatytos. Prievolė valstybės biudžetui atsiranda tada, kada pasibaigia kontrolės veiksmas. Kol nėra įteiktas sprendimas, tol prievolės nėra. Prievolė valstybės biudžetui atsiranda surašius sprendimą, jeigu tas sprendimas neapskundžiamas. I. R. parodė, kad vadovaujantis skolingumo taisyklėmis UAB „E“ tuo metu buvo neskolinga. Įmonė, jos išregistravimo momentu, neturėjo mokestinių prievolių valstybei tas, kurias būtų galima patvirtinti, kad jos yra. Mokesčių apskaitos skyriui niekada nebuvo pavesta pareiga fiksuoti tarpines sumas, tokių kaip ir nėra patikrinimo akte, nes arba jos bus priskaičiuotos, arba nebus. Kol jos nėra priskaičiuotos, tai jos nėra prievolė mokėtojui. Z. L. parodė, kad patikrinimo aktu prievolė sumokėti atsirado patvirtinus patikrinimo aktą sprendimu, tai yra 2009 m. spalio 30 d. atsirado naujos nepriemokos, naujos prievolės, kurios yra šiai dienai.

116Apeliantas nurodo, kad būtent, vien ta aplinkybė, kad yra surašytas patikrinimo aktas, dar nereiškia, kad jis bus patvirtintas ir atsiras mokestinė prievolė. Kaip teisingai nurodė liudytoja I. R., patikrinimo akte tokių sumų, kurias būtų galima fiksuoti kaip prievolę, dar nėra, nes arba jos bus priskaičiuotos, arba nebus. Ir šiuo atveju UAB „E“ išregistravimo dienai jokios sumos įmonės atžvilgiu nebuvo patvirtintos kaip priskaičiuotos, ir jokios mokestinės prievolės įmonė neturėjo. Mokestinė prievolė suformuota jau po įmonės išregistravimo, sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuris pagal Mokesčių administravimo įstatymą apskritai net negalėjo būti priimtas, t. y. mokestinė prievolė suformuota remiantis iš esmės neteisėtu sprendimu. Kyla klausimas dėl tokį sprendimą priėmusių asmenų atsakomybės. Vien ta aplinkybe, kad, pasak liudytojų I. S. ir R. R., jos neva nežinojo apie įmonės išregistravimą, kai Šiaulių AVMI oficialiai pranešimą apie tai gavo dar 2009 m. spalio 2 d., negali būti pateisinamas įstatymo netaikymas. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma remiantis prielaidomis, pavyzdžiui, kad jeigu įmonė nebūtu buvusi išregistruota 2009 m. rugsėjo 28 d., Šiaulių AVMI būtų vis tiek priėmusi sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Tokiu atveju pagal Mokesčių administravimo įstatymą būtų buvęs galimas visas mokestinio ginčo procesas, kuris galėjo pasibaigti ir teismo galutiniu sprendimu panaikinti minėtą sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo dėl jame priskaičiuotų mokesčių nepagrįstumo. Šiuo atveju dėl tokių mokesčių inspekcijos veiksmų, kai likviduoto asmens atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, niekas net nebeturi galimybės skųsti tokio sprendimo ir ginčyti jame nurodytų sumų, t. y. pradėti Mokesčių administravimo įstatyme numatytą mokestinio ginčo procedūrą.

117Apelianto nuomone, nurodytos aplinkybės liudija esant esminius baudžiamojo proceso pažeidimus – pagrindinis įrodymas, kuriuo yra grindžiamas kaltinimas jam ir kitiems asmenims pagal BK 182 str. 2 d. – Šiaulių AVMI 2009 m. spalio 30 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo – pagal Mokesčių administravimo įstatymą net negalėjo būti toks priimtas. Tuo tarpu remiantis šiuo sprendimu teigiama, kad atsirado UAB „E“ mokestinė prievolė valstybei, kurios neva buvo išvengta kaltinamųjų veiksmais. Nustačius aplinkybę, kad toks sprendimas dėl mokestinės prievolės atsiradimo net negalėjo būti priimtas, nėra nei nusikaltimo dalyko, nei padarinių.

118Ketvirta, dėl sukčiavimo subjektyviosios pusės požymio – jo kaltės – kuris nuosprendyje iš esmės neaptartas ir nevertintas. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulės esmę sudaro dėl kaltinamojo objektyviosios tiesos iškraipymo nukentėjusiojo sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių arba egzistavusių faktų, kurie suklydusį nukentėjusį paskatina nenaudingai disponuoti turtu. Tačiau baudžiamajai apgaulei konstatuoti būtini trys požymiai: 1) objektyvios tiesos iškreipimas; 2) tikslas - suklaidinti nukentėjusįjį; 3) tyčia, t. y. kaltininko suvokimas, jog jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją. Sukčiavimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, o tokios tyčios turinį sudaro kaltininko suvokimas, jog apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgis svetimą turtą, ir numatymas, kad dėl jį ar kitą asmenį neteisėtai praturtinančios veikos nukentėjusiajam atsiras turtinė žala ir norėjimas tokių padarinių. Taigi sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad atlikdamas nusikalstamos veikos sudėtį atitinkančius veiksmus pasieks šioje normoje numatytus padarinius, šios bylos kontekste – panaikins 173 161 Lt dydžio turtinę (mokestinę) prievolę UAB „E“ naudai.

119Byloje nustatyta aplinkybė, kad Šiaulių AVMI, vykstant UAB „E“ mokestiniam patikrinimui, 2009 m. liepos 2 d. išdavė UAB „E“ bankroto administratoriui UAB „D“ rašytinį patvirtinimą, kad UAB „E“ biudžetui neskolinga. Taigi mokesčių administratorius patvirtino, kad įsiskolinimų biudžetui UAB „E“ neturi, t. y. neegzistuoja mokestinė prievolė, kurios panaikinimas inkriminuojamas šioje byloje, kartu nėra ir nusikalstamos veikos padarinių, kurie yra vienas iš būtinųjų BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Mokesčių administratoriaus vykdoma mokesčių mokėtojų priežiūra, konsultavimas mokesčių mokėjimo klausimais (Mokesčių administravimo įstatymo 25-26 str.) suponuoja išvadą, kad tam tikras mokesčių mokėtojo veiksmas, atliktas su mokesčių administratoriaus pritarimu arba jam žinant, bet neprieštaraujant, laikytinas teisėtu ir mokesčių mokėtojas, suderinęs su mokesčių administratoriumi atliekamą veiksmą, negali būti laikomas kaltu, jeigu dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūnų) kaltės ar aplaidumo yra patvirtinamas kaip teisėtas teisiniam reguliavimui prieštaraujantis veikimas.

120Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas VMI pareiškimo pagrindu, nepaisant to, kad, pats mokesčių administratorius raštu yra patvirtinęs, kad jokių mokestinių prievolių, kurių panaikinimas kaltinamojo akto duomenimis ir sudaro šioje byloje inkriminuojamą BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties pagrindą, UAB „E“ neturėjo. Bylos nagrinėjimo metu Šiaulių AVMI pateikė dar vieną pažymą apie UAB „E“ mokestinę nepriemoką 2009 m. rugsėjo 28 d. datai (įmonės išregistravimo dienai), kurioje nurodyta, kad įmonės mokestinė nepriemoka įmonės išregistravimo dienai buvo lygi 0 Lt. Apelianto vertinimu, tariamai panaikinta prievolė yra atsiradusi ne dėl nuteistųjų, bet dėl mokesčiu administratoriaus (Šiaulių AVMI) kaltės, šiam netinkamai vykdant mokesčių administravimo procedūras. Mokesčių mokėtojai nėra mokestinio teisinio reguliavimo specialistai, todėl egzistuoja tinkamo mokestinių prievolių vykdymo kontrolė, kurią vykdo mokesčių administratorius. Jeigu mokesčių mokėtojas – UAB „E“ – įvykdė savo pareigą pateikti pelno mokesčio deklaraciją, o Šiaulių AVMI pateiktos deklaracijos tinkamai netikrino, nenustatė, kad UAB „E“ neteisingai deklaravo leidžiamų atskaitymų sumą ir galiausiai raštu patvirtino UAB „E“ bankroto administratoriui, kad UAB „E“ valstybės biudžetui neskolinga, tokiu atveju pagrįstai galima teigti, jog nėra vieno iš subjektyviųjų BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių, t. y. nuteistųjų tiesioginės tyčios padaryti šią veiką. Priešingu atveju, darytina išvada, kad jis ir kitų nuteistųjų tyčia turėjo apimti visus aukščiau nurodytus mokesčių administratoriaus veiksmus, jog Šiaulių AVMI išduos rašytinį patvirtinimą, kad UAB „E“ biudžetui neskolinga, kad Šiaulių AVMI mokestinio patikrinimo metu netaikys jokių apribojimų, jeigu buvo pagrindas manyti, jog UAB „E“ atžvilgiu bus priskaičiuotos mokesčių sumos, ir pan. Tačiau tyčia negali apimti ir numatyti aplaidžių, neatsargių kitų asmenų veiksmų ateityje, asmuo negali žinoti, ar jie bus, taigi jie negali būti iš anksto suplanuoti.

121Bylos nagrinėjimo metu liudytojų (įvairių Šiaulių AVMI specialistų) apklausa tik patvirtina aplinkybę, kad pačioje mokesčių inspekcijoje nebuvo jokio tarpusavio skyrių bendradarbiavimo, kas šiuo atveju ir sąlygojo šioje byloje nagrinėjimą situaciją, į ką pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį visiškai neatsižvelgė. Kita vertus, joks Lietuvos Respublikos teisės aktas nedraudžia išregistruoti įmonės tuo metu, kai yra atliekamas mokestinis patikrinimas jos atžvilgiu, juo labiau, šiuo atveju mokesčių administratoriui raštu patvirtinus, kad įmonė biudžetui neskolinga. Pagal byloje apklaustų liudytojų parodymus toks klausimas nepriskirtas kurio nors VMI skyriaus kompetencijai, mokesčių specialistai (valstybės tarnautojai) ginasi vieninteliu motyvu dėl savo atliktų veiksmų (pavyzdžiui, 2009-07-02 rašto bankroto administratoriui, jog įmonė neskolinga, išdavimu; 2009-10-30 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimu) – tam tikrų aplinkybių nežinojimu, patys painiojasi savo paaiškinimuose dėl šių aplinkybių, kurias neva žinojo/nežinojo, negali pateikti paaiškinimų, kodėl atliko vienus ar kitus veiksmus, kurių pagrindu atitinkamai veikė ir bankroto administratorius, t. y. gavęs iš VMI 2009-07-02 raštą, kad įmonė neskolinga biudžetui, ir UAB „Evona“ kreditoriams priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos, atsižvelgiant į šias aplinkybes, bankroto administratorius ir pateikė duomenis Juridinių asmenų registrui dėl įmonės išregistravimo, tačiau kažkodėl šie valstybės tarnautojai turi mažesnę kompetenciją ir atsakomybę prieš valstybę negu, pavyzdžiui, bankroto administratorius. Šiuos argumentus pagrįsti apeliaciniame skunde cituojami liudytojų D. S., I. R., T. B., L. S., Z. L. parodymai. Apeliantas pažymi, kad UAB „E“ buvo išregistruota ne skubos tvarka, o vykdant Įmonių bankroto įstatymo reikalavimus. Įmonių bankroto įstatymo 13 str. ir 32 str. numatė, kad kreditorių susirinkimui priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos, bankroto administratorius privalo pateikti prašymą juridinių asmenų registrui per 5 dienas nuo tokio kreditorių susirinkimo sprendimo. Toks yra imperatyvus įstatymo reikalavimas ir jį vykdydamas bankroto administratorius šiuo atveju ir pateikė prašymą išregistruoti UAB „E“ iš Juridinių asmenų registro, ko pasėkoje už įstatymo reikalavimų vykdymą jam bei kitiems asmenims pateikti kaltinimai, tačiau, kita vertus, mokesčių specialistai, administravę UAB „E“ mokestinę bylą, apklausų metu nurodo, kad apskritai reikšmingų aplinkybių (pavyzdžiui, kodėl likviduotai įmonei buvo priimtas sprendimas patvirtinti patikrinimo aktą, kai įstatymas numato, kad turi būti priimama patikrinimo pažyma ir pan.) tiesiog neva nežinoję, kuo teisina įstatymo nevykdymą, neturintys kompetencijos ir pan., ir šiuo atveju toks jų veikimas, teismo nuomone, atsakomybės neužtraukia, o visa atsakomybė perkeliama įstatymo nurodymą vykdžiusiam asmeniui.

122Penkta, dėl nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodytų Šiaulių AVMI darbuotojų parodymų ir bankroto administratoriaus R. V. tariamai neatliktų pareigų.

123Teismas, konstatuodamas, kad sukčiavimo požymiai byloje įrodyti, nuosprendyje nurodė tam tikrų Šiaulių AVMI specialistų parodymus, kuriais priimdamas nuosprendį remiasi kaip įrodymais, patvirtinančiais BK 182 str. 2 d. nusikaltimo sudėtį. Matyti, kad teismas netikrino šių liudytojų parodymų realumo, patikimumo, atitikimo bylos medžiagai.

124Apeliantas nesutinka su teismo išvada, padaryta remiantis liudytojų I. R., I. B., I. S. parodymais, kad R. V., gavęs iš VMI kreditorinį reikalavimą, jo net nepateikė tvirtinti kreditorių susirinkimui, nepranešė VMI apie vykdomus kreditorių susirinkimus, ko pasėkoje VMI buvo neįtraukta į kreditorių sąrašą, negalėjo dalyvauti kreditorių susirinkime ir ginti savo teises. Šią išvadą paneigia bylos medžiaga. UAB „E“ bankroto administratorius UAB „D“ 2008 m. lapkričio 5 d. raštu informavo Vilniaus AVMI apie įmonei iškeltą bankroto bylą, siūlė teikti kreditorinius reikalavimus (1 t., b.l. 10), Šiaulių AVMI pateikė bankroto administratoriui 2008 m. gruodžio 19 d. pranešimą dėl UAB „E“ skolos valstybei – 122,34 Lt žemės mokesčio (1t., b.l. 62), ir ši 122,34 Lt suma mokesčių inspekcijai buvo sumokėta pavedimu dar iki pirmojo UAB „E“ kreditorių susirinkimo, t. y. iki 2009 m. sausio 9 d. kaip einamasis mokėjimas, kadangi žemės mokestis yra būtent VMI administruojamas ir apskaičiuojamas mokestis bei mokamas pagal VMI pateiktus dokumentus, todėl bankroto administratorius galėjo šią sumą pervesti mokesčių inspekcijai iš karto gavęs VMI 2008 m. gruodžio 19 d. pranešimą. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja T. B. teisme. Ji parodė, kad pateikė kreditorinį reikalavimą, kuris po to buvo sumokėtas ir tuomet mokesčių inspekcija nebebuvo kreditoriumi. Būtent, kadangi mokesčių inspekcijos reikalavime nurodyta skola buvo pilnai padengta, o jokio naujo kreditorinio reikalavimo mokesčių inspekcija nepateikė, priešingai, pateikė 2009 m. liepos 2 d. pažymą dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo, kad UAB „E“ biudžetui neskolinga, mokesčių inspekcija ir nebuvo kviečiama į UAB „E“ kreditorių susirinkimus, kadangi ji nebuvo įmonės kreditoriumi ir pagal Įmonių bankroto įstatymą kreditoriaus teisėmis net negalėjo dalyvauti UAB „E“ kreditorių susirikimuose. Todėl teismo teiginiai, kad mokesčių inspekcija neva nepagrįstai buvo neįtraukta į kreditorių sąrašą ir eliminuota iš bankroto proceso, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kurie parodo, jog mokesčių inspekcijos skola buvo pilnai padengta bei pagal Įmonių bankroto įstatymą mokesčių inspekcija neturėjo ir negalėjo turėti kreditoriaus statuso. Mokestinio patikrinimo metu R. V. pateikė visus Šiaulių AVMI prašomus dokumentus (3 t., b.l. 47). Šią aplinkybę teisme taip pat patvirtino ir liudytoja D. S. Ji parodė, kad atliekant mokestinį tyrimą bendravo su R. V. Buvo prašoma pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus, įvairias sutartis ir bankroto administratorius pateikė prašomus dokumentus. Su bankroto administratoriumi patikrinimo metu ir mokestinio tyrimo metu buvo bendraujama telefonu, kai kuriais atvejais elektroniniu paštu. Jis visuomet atvykdavo į mokesčių inspekciją ir pasirašydavo dokumentus ar pateikdavo prašomus dokumentus. Nei Įmonių bankroto įstatymas, nei joks kitas teisės aktas nedraudžia kreditoriams priimti sprendimo dėl bankrutuojančios įmonės pabaigos, o bankroto administratoriui įvykdyti ši sprendimą ir išregistruoti įmone, kai yra vykdomas mokestinis patikrinimas. Todėl liudytojos I. S. parodymai, kad įmonė neturėjo teisės būti išregistruota, nes buvo nebaigtos procedūros, nėra pagrįsti teisės aktais, tai yra tik liudytojos nuomonė. Būtent, minėtos liudytojos apklausos teisme metu jai buvo užduotas klausimas, koks teisės aktas patvirtina tokius liudytojos parodymus, į šį klausimą liudytoja negalėjo atsakyti.

125Šešta, dėl bylos nagrinėjimo metu nustatytos ir skundžiamame nuosprendyje neįvertintos aplinkybės – VMI atsisakymo ginti savo teises civiline tvarka.

126Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarimuose (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d.) pažymėjo, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis Nr. Nr. 2K-451/2014) nurodo, kad baudžiamoji teisė, kaip ultima ratio, pateisinama tik tada, kai švelnesnėmis priemonėmis (civilinėmis ar viešosios teisės) neįmanoma efektyviai apsaugoti teisinio gėrio, visi baudžiamosios veikos teisiniai padariniai privalo atitikti teisinės valstybės ir proporcingumo principus; kai tariamai pažeistą teisę galima apginti civilinėmis priemonėmis, baudžiamosios teisės taikymas yra neproporcingas ir neadekvatus. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei (neteisėtas) elgesys, apsunkinantis galimybe kitai šaliai ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba kai tokiu teisiu įgyvendinimas tampa neįmanomas.

127Apelianto nuomone, pastarosios aplinkybės nebuvo tirtos ir vertintos ikiteisminio tyrimo metu, tuo tarpu byloje atlikta liudytojų apklausa patvirtino, kad VMI šiuo atveju apskritai net nebandė ginti savo tariamai pažeistų teisių civiline tvarka. Apeliaciniame skunde cituojami liudytojų D. S., T. B., L. S., Z. L. parodymai, kurie patvirtina, kad nebuvo kliūčių ginti savo teises civiline tvarka, tačiau be jokio paaiškinimo nuspręsta teisių civiline tvarka neginti, o kreiptasi su pareiškimu į teisėsaugos institucijas. Tuo tarpu galimybių šiuo atveju ginti tariamai pažeistas teises tiek civiline, tiek administracine tvarka, mokesčių inspekcija turėjo, pavyzdžiui, pradėjus mokestinį patikrinimą, taikyti Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas priemones – UAB „E“ turto areštą; neteikti pažymos UAB „E“ bankroto administratoriui patikrinimo metu, jog įmonė valstybės biudžetui neskolinga; pateikti kreditorinį reikalavimą mokestinio tyrimo metu nustatytai pelno mokesčio sumai; ginčyti UAB „E“ sprendimą dėl įmonės pabaigos bei įmonės išregistravimą civiline tvanka teisme, prašyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (pavyzdžiui, stabdyti įmonės išregistravimą, kol atliekamas patikrinimas) ir pan. Tačiau VMI jokių priemonių ginti savo teises nurodytu būdu nesiėmė, mokesčių inspekcijos darbuotojai nesugebėjo teisme paaiškinti, kodėl tariamai pažeistos teisės nebuvo ginamos civiline tvarka. Be to, pati VMI patvirtino, kad mokesčių inspekcijai nebuvo jokių kliūčių ginti teises civiline tvarka, todėl, siekiant taikyti baudžiamąją atsakomybę kaltinamųjų atžvilgiu, turi būti nustatyta, kaip nuosprendyje nurodoma organizuota grupė kliudė mokesčių inspekcijai ginti savo teises civilinėmis priemonėmis. Būtent, net pats tariamai nukentėjęs asmuo patvirtina, kad jokių kliūčių ginti savo teises civiline tvarka nebuvo, todėl, apelianto nuomone, visiškai nepagrįstai kriminalizuoti kaltinamųjų veiksmai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje dėl šios reikšmingos aplinkybės nepasisakė. Tuo tarpu net keturi Šiaulių AVMI darbuotojai ikiteisminiame tyrime buvo apklausti kaip specialieji liudytojai, apie savo pačių galimai padarytas nusikalstamas veikas, tačiau prokuratūra ir galiausiai pirmosios instancijos teismas, nevertindami šių reikšmingų faktinių aplinkybių, pritaikė tą patį nusikalstamos veikos modelį, kurį taiko visiems atvejams, kurie kaip nors yra susiję su galimais mokesčių apskaitos ir mokėjimų pažeidimais.

128Apeliaciniame skunde toliau dėstomi argumentai dėl organizuotos grupės.

129Apelianto nuomone, konstatavus priežastinio ryšio nebuvimą tarp tariamo 2008 m. balandžio 4 d. preliminarios sutarties suklastojimo bei mokestinės prievolės panaikinimo, t. y. jog paminėtas dokumentas nesukūrė prielaidų UAB „E“ išvengti pelno mokesčio, neegzistuoja teismo nurodomas dokumento klastojimo tikslas ir motyvas bei nėra BK 300 str. 3 d. numatyto nusikaltimo sudėties, todėl paneigia ir organizuotos grupės požymių egzistavimą. Būtent, organizuota grupė šioje byloje pirmiausia buvo grindžiama kaltinamųjų susitarimu neva suklastoti 2008 m. balandžio 4 d. preliminariąją sutartį, kad iššvaistyti UAB „E“ turtą. Dėl turto iššvaistymo kaltinamieji išteisinti, kadangi nėra nusikaltimo objektyviosios pusės požymio – žalos, todėl vien ši aplinkybė paneigia organizuotos grupės buvimą, kadangi, pasak prokuroro, šios grupės tikslas, klastojant preliminarią sutartį, buvo iššvaistyti UAB „E“ turtą. Tuo tarpu turto iššvaistymas byloje nenustatytas. Organizuotos grupės tikslas – panaikinti mokestinę prievolę 2008 m. balandžio 4 d. preliminarios sutarties pagrindu, objektyviai negalėjo būti įgyvendintas, pats teismas sutinka, kad šio dokumento pagrindu bankroto administratorius R. V. neturėjo pagrindo 1 800 000 Lt sumą pelno mokesčio deklaracijoje nurodyti prie leidžiamų atskaitymų, apskaičiuojant įmonės pelną. Apelianto nuomone, iš esmės lieka vienintelis veiksmas, kuris teismo turi būti įvertintas – UAB „E“ pelno mokesčio deklaracijos už 2008 m. pateikimas, ar šis veiksmas apskritai gali būti kvalifikuojamas kaip mokestinis sukčiavimas pagal BK 182 str. 2 d., ar kaip neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas pagal BK 220 str. Tačiau ir pastaruoju atveju, siekiant įrodyti organizuotos grupės buvimą, byloje turi būti duomenys, patvirtinantys, kad kaltinamieji tarpusavyje derino savo veiksmus, buvo pasiskirstę funkcijomis ar vaidmenimis. Byloje tokių įrodymų nėra. Iš bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad priklausymas organizuotai grupei visiems šios bylos kaltinamiesiems inkriminuojamas remiantis viena aplinkybe – jie visi tarpusavyje buvo pažįstami ir juos vienijo darbiniai santykiai arba bendri verslo interesai. Apelianto vertinimu, vien tik šios aplinkybės nepakanka konstatuoti kaltinamuosius priklausius organizuotai grupei. Turi būti įrodymai, kad buvo iš anksto susitarimas daryti nusikaltimus, pasiskirstymas vaidmenimis, neteisėtų nurodymų davimas, asmenys taip pat turi suprasti, kad veikia organizuota grupe. Šioje byloje tokių įrodymų nėra, yra tik telefoninių pokalbių pasiklausymas, praėjus keliems metams nuo ginčo sandorių sudarymo, tačiau kuriuose nekalbama apie šioje byloje nagrinėjamas aplinkybes, o tik nustatyta, kad jis visai kitais darbiniais klausimais inicijavo tam tikrų sprendimų priėmimą. Tačiau tai jokiu būdu nepatvirtina, kad 2008-2009 m. veikė organizuota grupe. Bendrininkavimo subjektyviosios pusės požymiai nėra nustatyti. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamieji būtų suvokę, jog sukūrė organizuotą grupę ir veikė jos sudėtyje. Nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad kaltinamieji apskritai turėjo siekį daryti nusikalstamas veikas ir jų veiksmus vienijo vieningą tyčia.

130Apeliantas nurodo, kad jis nuteistas kaip nusikalstamos veikos organizatorius, tačiau nuosprendyje nepateikiami įrodymai, liudijantys, kuo pasireiškė jo būtent kaip nusikalstamos veikos organizatoriaus vaidmuo, nes įrodymų tyrimo metu nebuvo gauta jokių duomenų, patvirtinančių jo organizacinį vaidmenį, jam inkriminuojamų nusikaltimų padaryme. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog jis ir S. B. valdė UAB „E“ per jos akcininkus, ši aplinkybė, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, nebuvo ir nėra slepiama. Tačiau būtent jis, kaip įmonių akcininkas ir vadovas, pagal kompetenciją priiminėjo sprendimus, kurie vertinami ir šioje baudžiamojoje byloje, tačiau jis veikė, kaip įmonių vadovas ir akcininkas, Akcinių bendrovių įstatymo pagrindu, o ne kaip organizuotos grupės vadovas, o naudojimasis Akcinių bendrovių įstatymo suteikiamomis teisėmis nėra nusikalstamas ir automatiškai sąlygojantis išvadą, kad įmonės akcininkas ar vadovas yra nusikaltimo organizatorius, kadangi bylos tyrimo metu negauta jokių duomenų, jog tokiu būdu buvo siekiama realizuoti nusikalstamus sumanymus. Todėl jam pareikštas kaltinimas subūrus organizuotą grupę ir organizavus bei vadovavus jos veiklai yra nepagrįstas bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį ir kitus kaltinamuosius nuteisė pagal BK 24 str. 4 d.

131Nuteistasis K. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d. bei 182 str. 2 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį, jį pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d. bei 182 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

132Nuteistasis S. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl jo nuteisimo pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d. bei 182 str. 2 d. ir prašo šią nuosprendžio dalį panaikinti bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

133Pirma, apeliaciniame skunde dėstoma apie apelianto pripažinimo kaltu pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d.

134Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu išteisino jį, K. B. ir A. A. pagal BK 184 str. 2 d. dėl inkriminuoto turto iššvaistymo, kadangi nenustatytas būtinasis turto iššvaistymo požymis – didelė žala, t. y. nenustatytas nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis, kuris buvo kvalifikuojantis ir pagal BK 300 str. 3 d. Todėl, apelianto vertinimu, išteisinus jį ir K. B. ir A. A. pagal BK 184 str. 2 d., nenustačius šios veikos požymių, tuo pačiu pagrindu jie turėjo būti išteisinti ir pagal BK 300 str. 3 d., nesant dokumento klastojimo požymių. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad išteisinus juos pagal BK 184 str. 2 d., iš jų veikos dėl dokumento suklastojimo šalintinas požymis dėl didelės 1 800 000 Lt žalos UAB „E“ padarymo, kadangi šiais veiksmais žala, pasak teismo, buvo padaryta išvengiant sumokėti 173 161 Lt pelno mokesčio. Tokiais veiksmais teismas išėjo už baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribų, apribojo jo ir K. B. ir A. A. teisę į gynybą. Inkriminuojamas dokumento klastojimas kaltinime buvo vertinamas ir teisme įrodinėjamas kaip sudėtinė turto iššvaistymo dalis, būtent neva padaręs žalą UAB „E“. Tačiau teismas aiškiai nurodė, kad žalos požymis nenustatytas ir juos išteisino pagal BK 184 str. 2 d., kas sąlygoja išvadą ir dėl inkriminuojamo dokumento klastojimo organizavimo požymių nebuvimo, kadangi ir šios veikos kvalifikuojančiu požymiu buvo laikoma ir įrodinėjama UAB „E“ tariamai patirta didelė žala. Apelianto nuomone, darytina išvada, kad teismas netinkamai kvalifikavo jo, K. B., A. A. veiksmus pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d., pats konstatavęs šios veikos kvalifikuojančio požymio – didelės žalos – nebuvimą.

135Net teismui iš esmės pakeitus jo, K. B., A. A. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 300 str. 3 d. ir nurodžius, kad šiuo atveju dokumento klastojimo tikslas buvo mokestinis sukčiavimas, teismas bet kuriuo atveju neteisingai pritaikė šią normą, kadangi neegzistuoja priežastinis ryšys tarp tariamo dokumento klastojimo ir teismo nurodomų padarinių – 173 161 Lt pelno mokesčio sumokėjimo išvengimo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, tačiau ir pavojingus padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo, taip pat ir kaltininko tyčią – kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, jog neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Dokumento suklastojimui pagrįsti nepakanka nustatyti neteisingų duomenų įrašymo į dokumentą fakto, būtina atskleisti kaltės turinį, nustatant tiek kaltininko psichinį santykį su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais, nustatyti, kokie buvo kaltininko tikslai ir motyvai. Byloje esančių įrodymų visuma liudija neegzistuojant nurodytų šios inkriminuojamos veikos požymių.

136Pats teismas nuosprendyje pažymėjo, kad pagal 2008-04-04 preliminariąją sutartį ir 2008-10- 10 sudarytą susitarimą dėl jos nutraukimo, šalims susitarus palikti UAB „E“ sumokėtą 1 800 000 Lt avansą kaip baudą UAB „A“, UAB „E“ negalėjo šios sumos įtraukti į sąnaudas, mažinančias pelną, nes LR Pelno mokesčio įstatymo 31 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad netesybos yra neleidžiami atskaitymai. Tuo tarpu, pasak teismo, UAB „E“ bankroto administratorius šio reikalavimo nepaisė ir pažeisdamas nurodytas LR Pelno mokesčio įstatymo nuostatas į UAB „E“ pelno mokesčio deklaraciją už 2008 m. įtraukė 1 800 000 Lt netesybas į leidžiamus atskaitymus, ko pasėkoje vietoje pelno buvo nurodytas įmonės patirtas nuostolis.

137Mokestinio sukčiavimo esmė, kad klastojami dokumentai, kurie suteikia teisėtą pagrindą išvengti mokesčio, toks yra tų dokumentų klastojimo tikslas, ir šį tikslą reikalinga nustatyti, šiuo atveju siekiant įrodyti tiek dokumentų klastojimo organizavimą pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d., tiek mokestinį sukčiavimą pagal BK 182 str. 2 d. Tuo tarpu tiek tariamai suklastota 2008-04-04 preliminaria sutartimi, tiek 2008-10-10 susitarimu dėl jos pabaigos tokio tikslo nėra galimybės pasiekti, šie dokumentai nesukuria leidžiamu atskaitymu, priešingai, pagal LR Pelno mokesčio įstatymą šių sandorių pagrindu UAB „E“ sumokėta 1 800 000 Lt bauda negali būti atskaitoma iš pajamų, apskaičiuojant pelno mokestį, o turėjo būti pelno mokesčio deklaracijoje nurodyta kaip neleidžiami atskaitymai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje su tuo sutinka, teigdamas, kad šių sandorių pagrindu kilusios 1 800 000 Lt netesybos yra neleidžiami atskaitymai ir jie nemažina pelno. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje apklausta UAB „E“ mokestinį tyrimą ir mokestinį patikrinimą atlikusi Šiaulių AVMI specialistė D. S., kuri nurodė, kad atliekant UAB „E“ mokestinį tyrimą ir mokestinį patikrinimą buvo vertinama tiek 2008-04-04 preliminari sutartis, tiek 2008-10-10 susitarimas dėl šios preliminarios sutarties pabaigos, tačiau šie dokumentai nepanaikino UAB „E“ pareigos mokėti pelno mokestį. Vadinasi, šie dokumentai realiai neatleido UAB „E“ nuo pelno mokesčio mokėjimo – nesukėlė jokių pasekmių pelno mokesčio mokėjimo prasme, taigi, neegzistuoja BK 300 str. 3 d. nurodytos nusikalstamos veikos tikslas ir motyvas. Nuosprendyje teismas pripažino, kad prokuroro nurodomas 2008-04-04 preliminarios sutarties klastojimo tikslas – iššvaistyti UAB „E“ turtą – neegzistuoja, kadangi nenustatyta UAB „E“ žala. Tuo tarpu tikslas – išvengti pelno mokesčio – šia sutartimi negali būti pasiekiamas, su kuo ir pats teismas iš esmės sutinka. Tai reiškia, kad jo, K. B. ir A. A. veiksmai pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d. kvalifikuoti nepagrįstai.

138Be to, pati 2008-04-04 preliminari sutartis, kurios klastojimo organizavimu be kitų asmenų kaltinamas ir jis, apskritai neįtvirtino šalių santykių dėl 1 800 000 Lt dydžio baudos mokėjimo, pastarasis susitarimas dėl 1 800 000 Lt baudos šalių buvo įtvirtintas 2008-10-10 susitarime dėl 2008-04-04 preliminarios sutarties nutraukimo, kuris kaltinime nevertintas kaip suklastotas. Tuo tarpu jam, kaip ir kitiems asmenims, jokie kaltinimai dėl tariamo 2008-10-10 susitarimo pasirašymo organizavimo nepateikti, jis kaltinime net neminimas kaip nors susijęs su 2008-10-10 susitarimo dėl 2008- 04-04 preliminarios sutarties nutraukimo pasirašymu nei tiesiogiai (jis nepasirašė nei 2008- 04-04 preliminarios sutarties, nei 2008-10-10 susitarimo), nei netiesiogiai (kaltinime net nėra nurodoma ir įrodinėjama, kad jis galėjo įtakoti 2008-10-10 susitarimą pasirašiusius asmenis pasirašyti šį dokumentą). Šios aplinkybės papildomai liudija, kad teismas nepagrįstai nurodė 2008-04-04 preliminarios sutarties klastojimo tikslą buvus siekį UAB „E“ išvengti mokestinės prievolės.

139Apelianto nuomone, iš skundžiamo nuosprendžio dalies turinio matyti, kad teismo motyvai tiek dėl dokumento klastojimo, tiek dėl sukčiavimo savo turiniu visiškai atitinka prokuroro baigiamąją kalbą. Teismas nuosprendyje neanalizavo sandorio, kurio įforminimo dokumentas neva buvo suklastotas, realumo, o 2008-04-04 preliminarią sutartį pripažino suklastota remdamasis vieninteliu įrodymu – liudytojos A. M., buvusios UAB „E“ direktorės, pasirašiusios ginčo sutartį, parodymais. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šios liudytojos parodymais, konstatuodamas 2008-04-04 preliminarios sutarties fiktyvumą, šios liudytojos parodymai negali būti laikomi pakankamu įrodymu kvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 300 str. 3 d. Juo labiau, nuosprendyje teismas šios liudytojos parodymus neteisingai interpretavo, nurodydamas, kad jis neva padavė A. M. pasirašyti 2008-04-04 preliminarią sutartį prieš jai išeinant iš darbo, atgaline data, skubiai automobilyje. Liudytoja A. M. savo parodymuose nurodė tik tiek, kad jam atvykus pas ją 2008 m. rugpjūčio mėn., ji mano, jog galėjo būti ta sutartis, kurią neperskaičiusi pasirašė. Ji taip mano, nes tokios sutarties neatsimena. Ji neprisimena, ar jai buvo pateikta akivaizdžiai preliminari sutartis tarp UAB „E“ ir UAB „A“. Apelianto nuomone, minėti parodymai nesuteikia pagrindo kategoriškai išvadai, kad 2008-04-04 preliminari sutartis UAB „E“ direktorės buvo pasirašyta ne ta data, kuri nurodyta sutartyje, juo labiau, kad jis šią sutartį pateikė pasirašyti A. M. prieš jai išeinant iš darbo, skubiai automobilyje.

140Teismas taip pat nurodė, kad A. M. vykdė jo nurodymus, jog tokios direktorės įmonėje paskyrimas buvo padarytas tikslu neparodyti tikrųjų asmenų, kurie priima sprendimus ir valdo įmonę, ir pan. Tačiau pati A. M. savo parodymuose patvirtino, kad jai atrodė natūralu, kad K. B. ir jis priima sprendimus, o ji juos vykdo, kadangi jie atstovavo akcininkus. Šiuo atveju nėra ginčo, kad K. B. ir jis valdė UAB „E“ per jos akcininkus, yra galutiniai naudos gavėjai, jie šios aplinkybės net neneigia. Lietuvoje yra privalomas vienasmenis valdymo organas – įmonės vadovas, tačiau akcininkai apibrėžia jo teises, jeigu jie nepasitiki direktoriumi, jie gali apriboti jo teisę pasirašyti bet kokius sandorius, negavus akcininkų pritarimo. Naudojimasis Akcinių bendrovių įstatymo suteikiamomis teisėmis nėra nusikalstamas. Pagal Akcinių bendrovių įstatymą, direktorius nėra laisvas priimti sprendimus įmonės veikloje savavališkai, aukščiausias valdymo organas yra visuotinis akcininkų susirinkimas, direktorius be akcininkų pritarimo negali vykdyti tokios apimties turto pirkimo-pardavimo sandorių, kitaip akcininkai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl įstatyme numatytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Apelianto nuomone, jokiu būdu negali būti vertinama kaip neteisėti veiksmai, kai direktorius vykdo akcininkų sprendimus, kadangi šie veiksmai yra atliekami įstatymo pagrindu, ir nėra nieko nusikalstamo, kad jis, atstovaudamas vieną iš akcininkų, atsižvelgiant į tai, kad A. M. buvo naujai paskirta bendrovės direktorė, neturinti vadovavimo patirties, kartu su ja dalyvaudavo einamojoje bendrovės veikloje.

141Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d.

142Antra, apeliaciniame skunde dėstoma apie jo pripažinimo kaltu pagal BK 182 str. 2 d.

143Apeliantas nurodo, kad jis pagal BK 182 str. 2 d. pripažintas kaltu dėl to, kad teismas neva nustatė, jog jis nurodė UAB „E“ direktorei A. M. pasirašyti 2008-04-04 preliminarią sutartį, tačiau tokių įrodymų byloje nėra, taip pat ir teismo nuosprendyje nenurodyta. Nors jo veiksmus kvalifikuojant pagal BK 182 str. 2 d. turi būti nustatyti visi minėtame straipsnyje įtvirtinti nusikalstamos veikos požymiai, t. y. kokiuose konkrečiai jo veiksmuose ir kaip pasireiškė apgaulės panaudojimas siekiant UAB „E“ naudai išvengti mokėtino pelno mokesčio, koks yra priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir teismo nurodomų padarinių ir kt. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką apgaulė reiškiasi asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2006, 2K-466/2006, 2K-387/2008 ir kt.). Šiuo atveju nėra nustatyta ir kaltinamajame akte bei teismo nuosprendyje net neužsimenama, kad jis kaip nors dalyvavo ar galėjo dalyvauti UAB „E“ bankroto administratoriui teikiant pelno mokesčio deklaraciją už 2008 m., jog jis yra kokias nors ryšiais susijęs su bankroto administratoriumi R. V.. Apelianto nuomone, šiuo atveju neegzistuoja priežastinis ryšys tarp tariamai suklastotos 2008-04-04 preliminarios sutarties bei teismo nurodomų padarinių – mokestinio sukčiavimo. 2008-04-04 preliminarioji sutartis ir 2008-10-10 susitarimas dėl jos pabaigos nesudarė prielaidų išvengti pelno mokesčio – nėra priežastinio ryšio tarp 2008-04-04 preliminarios sutarties sudarymo ir pelno mokesčio deklaracijos su galimai neteisingais duomenimis pateikimo. Su kuo nuosprendyje sutiko ir teismas, teigdamas, kad 1 800 000 Lt netesybos yra neleidžiami atskaitymai ir ši suma negalėjo būti įtraukta pelno mokesčio deklaracijoje prie leidžiamų atskaitymų.

144Apelianto nuomone, tokiu atveju, atmetus šiuo atveju su inkriminuojamu mokestiniu sukčiavimu nesusijusį tariamą dokumento klastojimą kaip nesusijusį priežastiniu ryšiu, šiame teismo nurodytame mokestiniame sukčiavime lieka viena aplinkybė – pelno mokesčio deklaracijos, kurioje įrašyti galimai neteisingi duomenys, pateikimas. Byloje nebuvo atlikta ekspertizė, nėra specialisto išvados, kuri pagrįstų, ar 173 161 Lt pelno mokestis apskritai galėjo būti priskaičiuotas. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad buvo išankstinis susitarimas tarp jo, K. B. ir R. V. tokią deklaraciją pateikti, kad jis ir kitų minėtų asmenų veiksmuose yra tiesioginė tyčia. Tam, kad būtų galima kaltinti prievolės mokėti pelno mokestį panaikinimu, reikalinga nustatyti, ar toks mokestis apskritai galėjo būti priskaičiuotas. Būtent todėl, kad šiems santykiams ir pelno mokesčiui negali būti pritaikoma ta pati tipinė schema, kaip, pavyzdžiui, PVM grobstymo bylose. Pelno mokesčio dydis priklauso ir nuo pasirinktos apskaitos politikos įmonėje, kuri gali būti skirtinga kiekvienoje įmonėje, ką liudija ir bankroto administratoriaus byloje pateiktos audito įmonės UAB „Ek“ konsultacinės išvados, kuriose pažymėta, kad būtent dėl skirtingos pelno mokesčio apskaičiavimo metodikos apskaitos sistemos sudėtyje galimos klaidos pelno mokesčio deklaracijoje, ypač tais atvejais, kai keičiasi apskaitos darbuotojai, už finansinių ataskaitų parengimą atsakingi asmenys. Net jeigu ir būtų konstatuota, kad 173 161 Lt pelno mokestis galėjo būti priskaičiuotas, turi būti nustatyta, kad 1 800 000 Lt sumos deklaracijoje įtraukimas prie leidžiamų atskaitymų buvo padarytas sąmoningai, tyčia, o ne tokia deklaracija pateikta tiesiog dėl galimos apskaitos klaidos, gi būtent UAB ,,Ek“ pateiktos išvados byloje ir liudija, kad tokiais atvejais yra galimos klaidos.

145Net jeigu ir būtų įrodymai, kad neteisingi duomenys į pelno mokesčio deklaraciją buvo įrašyti tyčia, šiuo atveju tokių jo ir kitų kaltininkų kaltę pagrindžiančių įrodymų byloje nėra, šiuo atveju galėtų būti nebent prielaidos taikyti BK 220 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje dėl šio gynybos pateikto argumento dėl veikos kvalifikavimo apskritai nepasisakė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-7-176-303/2015 nurodo, kad ne kiekvienas mokestinis nesąžiningumas kvalifikuotinas kaip turtinis sukčiavimas; kad veikų, susijusių su mokesčių apskaitos ir mokėjimų pažeidimais, dirbtinis kvalifikavimas pagal turtinių nusikalstamų veikų normas (iš esmės vien dėl jų griežtesnio pobūdžio) neatitinka baudžiamojo įstatymo tikslų; ir kad tokiais atvejais turėtų būti vertinama, ar nėra pagrindo taikyti kitų BK straipsnių – BK 220 str. (Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas), ar tam tikrai atvejais BK 222 str. (Apgaulingas apskaitos tvarkymas). Be to, net ir konstatavus, kad šiuo atveju neteisingų duomenų į pelno mokesčio deklaraciją įrašymas turėtų būti kvalifikuotas pagal kitus BK straipsnius, turėtų būti pilnai įrodytos šių veikų sudėtys – ne tik neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, žala, tačiau ir asmenų kaltė. Tokių įrodymų šioje byloje nėra.

146Apeliantas pažymi, kad reikšminga byloje nustatyta aplinkybė yra ta, jog mokesčių administratorius šiuo atveju apskritai net nebandė ginti savo tariamai pažeistu teisiu civiline tvarka. Dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas taip pat nuosprendyje nepasisakė. Byloje apklausti Šiaulių AVMI darbuotojai patys patvirtino, kad nebuvo kliūčių mokesčių inspekcijai ginti savo galimai pažeistas teises civiline tvarka. Liudytoja D. S. parodė, kad nežino teisimų kliūčių, kurios neleistų bankrutuojančiai įmonei pritaikyti turto arešto, liudytoja T. B. parodė, jog negali atsakyti į klausimą, kas priėmė sprendimą nesikreipti į teismą ir neginčyti administratoriaus sprendimą dėl įmonės pabaigos, nes ne jos kompetencija, liudytoja L. S. parodė, kad ar buvo svarstyta galimybė ir tikslingumas apskųsti kreditorių susirinkimo sprendimą dėl įmonės pabaigos, tikrai negali pasakyti, liudytoja Z. L. parodė, jog buvo galimybė pateikti kreditorinį reikalavimą, nesant sprendimo dėl akto patvirtinimo, nebuvo kliūties ginti teises civiline tvarka, bet buvo priimtas toks sprendimas. Taigi, VMI darbuotojai apklausoje teisme patvirtino, kad jiems nebuvo kliūčių ginti savo teises civiline tvarka, tačiau be jokio paaiškinimo nuspręsta teisių civiline tvarka neginti, o kreiptasi su pareiškimu į teisėsaugos institucijas. Tačiau tai nėra alternatyvios teisiu gynimo priemonės ir šiuo atveju jo ir kitu kaltinamųjų likimas bei atsakomybė negali priklausyti nuo mokesčių inspekcijos noro ir pasirinkimo – kreiptis į teismą civiline tvarka, ar kreiptis su prašymu pradėti ikiteismini tyrimą. Tuo tarpu, galimybių šiuo atveju ginti tariamai pažeistas teises tiek civiline, tiek administracine tvarka, mokesčių administratorius turėjo, pavyzdžiui, pradėjus mokestinį patikrinimą, remiantis liudytojų apklausa, kuris neva vienareikšmiškai būtų pasibaigęs mokesčių priskaičiavimu, taikyti Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas priemones – UAB „E“ turto areštą, neteikti pažymos UAB „E“ bankroto administratoriui patikrinimo metu, jog įmonė valstybės biudžetui neskolinga, ginčyti UAB „E“ sprendimą dėl įmonės pabaigos bei įmonės išregistravimą civiline tvarka teisme, prašyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (pavyzdžiui, stabdyti įmonės išregistravimą, kol atliekamas patikrinimas) ir pan. Byloje nustatyta, kad iškėlus bankroto bylą, UAB „E“ turėjo pakankamai turto ir pilnas galimybes atsiskaityti su VMI 173 161 Lt sumai, jeigu VMI būtų pareiškusi kreditorinį reikalavimą, tačiau toks nebuvo pareikštas. Tačiau VMI jokių priemonių ginti savo teises nurodytu būdu nesiėmė ir niekas iš mokesčių inspekcijos darbuotojų nesugebėjo teisme paaiškinti, kodėl tariamai pažeistos teisės nebuvo ginamos civiline tvarka. Be to, pati VMI patvirtino, kad mokesčių inspekcijai nebuvo jokių kliūčių ginti teises civiline tvarka, tuo tarpu, siekiant taikyti baudžiamąją atsakomybę kaltinamųjų atžvilgiu, tokiu būdu turi būti nustatyta, kaip nuosprendyje nurodoma organizuota grupė kliudė mokesčių inspekcijai ginti savo teises civilinėmis priemonėmis. Būtent, net pats tariamai nukentėjęs asmuo patvirtina, kad jokių kliūčių ginti savo teises civiline tvarka šiuo atveju nebuvo, ko pasėkoje visiškai nepagrįstai kriminalizuoti kaltinamųjų veiksmai, taip paneigiant kasacinio teismo praktikoje suformuotą aiškinimą (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-451/2014).

147Apeliantas pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nevertino ir nepasisakė ir dėl reikšmingu aplinkybių, patvirtinančių BK 182 str. 2 d. nusikalstamos veikos sudėties nebuvimą, tai:

  • Bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, kad pagrindinis dokumentas (įrodymas), kuriuo remiantis UAB „E“ atžvilgiu suformuota mokestinė prievolė (kurios panaikinimu jam ir kitiems asmenims pateikti kaltinimai pagal BK 182 str. 2 d.) – 2009-10-30 Šiaulių AVMI sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo – pagal Mokesčių administravimo įstatymą negalėjo būti priimtas. Byloje nustatyta, kad UAB „E“ iš Juridinių asmenų registro buvo išregistruota 2009-09-28. Taip pat nustatyta aplinkybė, kad Šiaulių AVMI pranešimą iš Juridinių asmenų registro apie įmonės išregistravimą gavo 2009-10-02. Mokesčių administravimo įstatymo 130 str. 6 d. imperatyviai nurodo, kaip yra tvirtinami likviduoto mokesčių mokėtojo veiklos patikrinimo rezultatai – patikrinimo pažyma. Tuo tarpu Šiaulių AVMI, likvidavus UAB „E“ ir gavusi informaciją iš VĮ Registrų centro apie įmonės išregistravimą, patikrinimo rezultatus 2009-10-30 patvirtino ne patikrinimo pažyma, kaip imperatyviai numato aukščiau nurodytos teisės normos, o priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kurio priėmimui taikomi visiškai kiti reikalavimai (įstatymo 132 str.), ir kuris sukelia visiškai kitas teisines pasekmes, t. y. šio sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo pagrindu suformuota UAB „E“ atžvilgiu mokestinė prievolė (mokestinė nepriemoka), kurios išvengimu kaltinamas jis ir kiti asmenys. Tačiau esant mokesčių mokėtojui UAB „E“ likviduotai, 2009-10-30 sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo negalėjo būti priimtas, Mokesčių administravimo įstatymo 130 str. 6 d. imperatyvi norma tai aiškiai draudė. Taigi, pagrindinis įrodymas, kuriuo remiantis prokuroras tvirtino esant UAB „E“ mokestinę prievolę, kurios tariamai buvo išvengta, yra niekinis aktas. Byloje liudytojomis apklaustos paminėtą sprendimą pasirašiusi R. R. ir jį surašiusi I. S. nurodė, kad likviduoto mokesčių mokėtojo atveju negali būti priimamas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir neatsiranda mokestinė prievolė, o patikrinimo rezultatai yra tvirtinami patikrinimo pažyma. Būtent, vien ta aplinkybė, kad yra surašytas patikrinimo aktas, dar nereiškia, kad jis bus patvirtintas ir atsiras mokestinė prievolė. Kaip teisingai nurodė liudytoja I. R., patikrinimo akte tokių sumų, kurias būtų galima fiksuoti kaip prievolę, dar nėra, nes arba jos bus priskaičiuotos, arba nebus. Ir šiuo atveju UAB „E“ išregistravimo dienai jokios sumos įmonės atžvilgiu nebuvo patvirtintos kaip priskaičiuotos, ir jokios mokestinės prievolės įmonė neturėjo. Mokestinė prievolė suformuota jau po įmonės išregistravimo, sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuris pagal Mokesčių administravimo įstatymą apskritai net negalėjo būti priimtas, t. y. mokestinė prievolė suformuota remiantis iš esmės neteisėtu sprendimu. Tokiu neteisėtu sprendimu buvo sukurta mokestinė prievolė ir iš tokio neteisėto akto šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimu nuteistas tiek jis, tiek kiti asmenys.
  • Byloje nustatyta aplinkybė, kad Šiaulių AVMI, vykstant UAB „E“ mokestiniam patikrinimui, 2009-07-02 išdavė UAB „E“ bankroto administratoriui UAB „D“ rašytinį patvirtinimą, jog UAB „E“ biudžetui neskolinga. Taigi, mokesčių administratorius patvirtino, kad įsiskolinimų biudžetui UAB „E“ neturi, t. y. neegzistuoja mokestinė prievolė, kurios panaikinimas inkriminuojamas šioje byloje, kartu nėra ir nusikalstamos veikos padarinių, kurie yra vienas iš būtinųjų BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nuosprendyje teigiama, kad bankroto administratorius žinojo, kad vyksta mokestinis patikrinimas ir gali būti priskaičiuoti papildomi mokesčiai, tačiau Šiaulių AVMI išduodama šią pažymą juo labiau žinojo apie savo atliekamą patikrinimą ir galimas priskaičiuoti mokesčio sumas, tačiau vis tiek pateikė paminėtą pažymą.
  • Bylos nagrinėjimo metu Šiaulių AVMI pateikė dar vieną pažymą apie UAB „E“ mokestinę nepriemoką 2009-09-28 datai (įmonės išregistravimo dienai), kurioje nurodyta, kad įmonės mokestinė nepriemoka įmonės išregistravimo dienai buvo lygi 0 Lt.
  • Nei Įmonių bankroto įstatymas, nei joks kitas teisės aktas nedraudžia kreditoriams priimti sprendimo dėl bankrutuojančios įmonės pabaigos, o bankroto administratoriui įvykdyti šį sprendimą ir išregistruoti įmonę, kai yra vykdomas mokestinis patikrinimas. Juo labiau, šiuo atveju mokesčių administratoriui raštu patvirtinus, kad įmonė biudžetui neskolinga.

148Apelianto nuomone, teismo logika yra tokia, kad jo ir kitų kaltininkų turėjo apimti suvokimą, kad nors 1 800 000 Lt bauda yra neleidžiami atskaitymai Pelno mokesčio įstatymo prasme, UAB „E“ bankroto administratorius pelno mokesčio deklaracijoje galimai klaidingai šią sumą vis tiek įtrauks prie leidžiamų atskaitymų, mokesčio administratorius to nepastebės, dar daugiau, jog Šiaulių AVMI, pastebėjusi šią klaidą ir pradėjusi mokestinį tyrimą bei mokestinį patikrinimą, vis tiek pateiks rašytinę 2009-07-02 pažymą, kad UAB „E“ biudžetui neskolinga, netaikys jokių užtikrinimo priemonių, manydama, kad gali būti priskaičiuoti mokesčiai UAB „E“ atžvilgiu ir UAB „E“ bus išregistruota nesulaukus mokestinio patikrinimo pabaigos, t. y. nuo kaltininkų visiškai nepriklausančių asmenų veiksmus ir aplinkybes, kas paneigia šios subjektyviosios pusės požymio egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino, priimdamas nuosprendį, ir neteisingai pritaikė BK 182 str. 2 d.

149Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 str. 2 d.

150Nuteistasis S. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d. bei 182 str. 2 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį šioje dalyje, išteisinti jį pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d. bei 182 str. 2 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

151Nuteistasis R. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kadangi asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik nustačius baudžiamojo įstatymo numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, t. y. apkaltinamasis nuosprendis galėjo būti priimtas tik nustačius nusikalstamų veikų sudėties požymius, numatytus BK 182 str. 2 d. ir 228 str. l d.

152BK 2 str. 3 d. nustato, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tik toks fizinis asmuo ir tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, t. y. tyčia ar dėl neatsargumo padarė veiką kuri atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (indubio pro reo). Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013).

153Apeliaciniame skunde pirmiausia dėstomi argumentai dėl apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d.

154BK 182 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis nustatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tokių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas i gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Vadinasi, sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 26 d nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-693/2015, kt.).

155Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai jo atžvilgiu inkriminavo organizuotos grupės požymį. Pagal BK 25 str. 3 d. organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą I užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2011, 2K-257/2011, 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-35/2013). Šiuo atveju, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą išnagrinėjus teisme taip ir nepaaiškėjo, kur, kada ir kokiu būdu jis būtų vykdęs kokius nors nurodymus, t. y. kad K. B. ir S. B. organizavo ir vadovavo visai nusikalstamai veiklai, duodavo nurodymus kitiems organizuotos grupės nariams, o kiti asmenys tik vykdė jų nurodymus. Nėra aišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis K. B. jam būtų nurodęs dalyvauti organizuotos grupės veikoje, vykdyti jo nurodymus, kada, kur ir kokiu būdu paskyrė jam vaidmenį, kas, kada ir kokiu būdu nurodė man vykdyti neteisėtus veiksmus – sukčiauti pildant ir pateikiant pelno mokesčio deklaraciją, ko pasėkoje UAB „Evona“ naudai buvo išvengtas didelės vertės mokėtinas pelno mokestis. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis nevykdė jokių tiesioginių K. B. nurodymų, tai tik pirmosios instancijos teismo akivaizdi prielaida, kuri neparemta jokiais įrodymais ir kuria negali būti grindžiamas apkaltinamais nuosprendis. Juolab, kad nė vienas iš kaltinamųjų nenurodė, kad jis būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, ar vykdęs kieno nors nurodymus ar kaip nors prisidėjęs prie nusikalstamų veiksmų.?

156Apelianto nuomone, teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad jis UAB „E“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę ir įvykdė BK 182 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., objektyviųjų ir subjektyviųjų sudėties požymių visumos. Iš apkaltinamojo nuosprendžio visiškai nėra aišku, kokiais objektyviaisiais požymiais pasireiškė jo atžvilgiu inkriminuota nusikalstama veika. Minėta, jog sukčiavimas objektyviai pasireiškia alternatyvių veikų padarymu, viena kurių - turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas objektyviąją nusikalstamos veikos pusę grindė tuo, jog buvo pažeisti Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 17 str. – „Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastines tokiai veiklai vieneto sąnaudos, vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti“ bei 31 str. 3 p. „Iš pajamų negali būti atskaitoma netesybos, į biudžetą ir valstybės fondus sumokėtos baudos, delspinigiai ir kitos sankcijos už Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimus“, dėl ko buvo panaikinta didelės vertės turtinė prievolė. Tačiau pažymėtina, jog apkaltinamajame nuosprendyje minimas tik formalus teisės aktų pažeidimas, tačiau neatskleidžiama, kuo gi pasireiškė pati apgaulė, kuri esminis sukčiavimo elementas. Teismas netyrė ir nevertino šio esminio nusikalstamos veikos sudėties požymio, dėl ko man nėra aišku, kuo jis yra apkaltintas, kokią apgaulę ir kieno atžvilgiu panaudojo. Net ir darant prielaidą, jog jis pažeidė mokestinių teisės aktų reikalavimus, savaime nereiškia, jog siekė ką nors suklaidinti ar apgauti. Juo labiau, kad kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra plačiai pasisakęs, kad BK 182 str. nustatytos nusikalstamų veikų sudėtys nėra tokios, kurių turinys atskleidžiamas tam tikrus sukčiavimo požymius išgaunant iš kitų teisės norminių aktų bei jų taikymo praktikos. Todėl šiuo konkrečiu atveju skundo argumentai, kuriais aiškinamas PVM ir pelno mokesčio mokėjimo reglamentavimas ir jo pažeidimai, iškelia ne teisinę, bet faktinę kvalifikavimo prielaidą BK 182 str. taikymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241/2008, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta baudžiamoje byloje. Nr. 2K-171/2010 ir kt.).

157Apeliantas nesutinka su tuo, kad jis pažeidė mokestinių teisės aktų reikalavimus. Apkaltinamajame nuosprendyje yra minimos dvi ataskaitos, t. y. Pelno (nuostolių) ataskaita ir Metinė pelno mokesčio deklaracija. Apeliaciniame skunde nurodomi, kokie duomenys ir kaip turėtų būti pateikiami deklaracijoje. Sudarant bendrovės finansinę atskaitomybę, pildant pelno (nuostolių) ataskaitą, yra apskaitomos visos bendrovės patirtos sąnaudos, neatsižvelgiant į tai ar tai yra leidžiami atskaitymai pelno mokesčio prasme ar neleidžiami. Tai reglamentuoja Įmonių Finansinės atskaitomybės įstatymas, kurio 3 str. yra pateikiamos pagrindinės šio įstatymo sąvokos. Įmonės pelno (nuostolių) ataskaita – finansinė ataskaita, kurioje nurodomos visos įmonės ataskaitinio laikotarpio pajamos, sąnaudos ir veiklos rezultatai – pelnas arba nuostoliai. Tą patį numato ir 1 – asis verslo apskaitos standartas (II dalis Pagrindinės sąvokos), kuriame išaiškinama, kad pelno (nuostolių) ataskaita – finansinė ataskaita, kurioje nurodomos visos per ataskaitinį laikotarpį įmonės uždirbtos pajamos, patirtos sąnaudos ir gauti veiklos rezultatai. Tuo tarpu 3 – iasis verslo apskaitos standartas nurodo, kad finansinės ir investicinės veiklos sąnaudų straipsnyje parodomos per ataskaitinį laikotarpį patirtos finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos. Šioms sąnaudoms priskiriami nuostoliai dėl valiutos kurso pasikeitimo, mokėtinos baudos ir delspinigiai už pavėluotus atsiskaitymus, ilgalaikių investicijų perleidimo ir perkainojimo nuostoliai, jei kiti Verslo apskaitos standartai nenustato kitaip, palūkanos lizingo (finansinės nuomos) būdu įsigyjant turtą, palūkanų sąnaudos, susijusios su paskolomis ir kt. Vadinasi, šią ataskaitą sudarantis asmuo neturi jokios galimybės rinktis, jis privalo parodyti visas sąnaudas. Todėl UAB „E“ atveju minima 1 750 000 Lt suma buvo sumokėti banko pavedimu, dėl paties sumokėjimo fakto jokių abejonių nebuvo. Todėl teigtina, kad Pelno (nuostolių) ataskaitoje parodyta nuostolio suma yra teisinga. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2007 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. VA-2 patvirtintų Metinių pelno mokesčio deklaracijų formų ( - ), ( - ), ( - ), ( - ) pildymo taisyklėse (toliau - Metinių pelno mokesčių pildymo taisyklės) nustatyta, kad pirmiausia į ją perkeliamas finansinis rezultatas iš aukščiau minėtos Pelno (nuostolių) ataskaitos. Šią taisyklių II skyriuje „Deklaracijos (( - ) FORMOS) Pildymas“, C) deklaracijos (( - ) formos) III dalies pildymas, 22 p. nustatyta, kad deklaracijos III dalyje apskaičiuojamas mokestinio laikotarpio apmokestinamasis pelnas (nuostoliai) ir į biudžetą mokėtinas pelno mokestis, o 23 p. nustatyta, kad deklaracijos III dalies 1 laukelyje iš metinės finansinės atskaitomybės pelno (nuostolių) ataskaitos turi būti įrašoma pelno (nuostolių) prieš apmokestinimą suma. Jei pelno (nuostolių) ataskaitoje apskaičiuoti nuostoliai, tai šiame laukelyje nuostolių suma įrašoma su minuso (-) ženklu. Taigi, pildant metinės pelno mokesčio deklaracijos ( - ) formą, iš finansinės atskaitomybės pelno (nuostolio) ataskaitos įrašyta pelno (nuostolio) prieš apmokestinimą suma turi būti koreguojama neatitikimais dėl pajamų ir sąnaudų pripažinimo pagal Verslo apskaitos standartus ir Pelno mokesčio įstatymą. Todėl, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada dėl tariamų teisės aktų pažeidimų yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga, o apkaltinamasis nuosprendis yra formalus, ydingas ir neparemtas specialistų, ekspertų išvadomis.

158Apeliantas nurodo, kad pildant deklaraciją, įmonės buhalterės vadovavosi būtent nurodytais teisės aktais, o pateikiant deklaraciją VMI nenaudojo jokios apgaulės, ją tik pasirašė. VMI deklaracija buvo pateikta įmonės darbuotojų, o ne jo paties. Todėl iš bylos medžiagos neabejotinai nustatyta, jog jis nesukčiavo, nepildė ir nepateikė pelno mokesčio deklaracijos, o ją tik pasirašė. Jis pažymi ir tai, kad jam nebuvo žinoma apie tai, jog tarp UAB „A“ ir UAB „E“ sudaryta?preliminari pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu UAB „E“ sumokėjo 1 800 000 Lt netesybų, yra fiktyvi. Jis tik vykdė UAB „E“ bankroto procedūrą, vadovavosi tais įmonėje esančiais dokumentais, kurie jam buvo pateikti. Žemės sklypų pirkimo – pardavimo sandoriuose nedalyvavo ir apie juos iki šios bylos iškėlimo nežinojo. Nors apkaltinamajame nuosprendyje nėra tiesiogiai nurodyta, tačiau iš jo turinio galima suprasti, jog teismas sukčiavimo sudėtimi laiko ir Įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 11 str. 3 d. 8 p. nuostatos, pagal kurią bankroto administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, pažeidimą. Tačiau su tokiu teismo kvalifikavimu sutikti nėra pagrindo. Vien tik šios nuostatos pažeidimas savaime nereikštų apgaulės panaudojimo. Apgaulė negali būti grindžiama kitų teisės aktų pažeidimu. Todėl visiškai nėra aišku, kuo pasireiškė jam inkriminuota nusikalstama veika. Kita vertus, bet kokiu atveju, kai kurios sąsajos ir aplinkybės bankroto įgaliotam asmeniui nebuvo ir negalėjo būti žinomos. Kaip bankroto administratorius, jis galėjo gauti tik gan ribotą informaciją apie juridinius asmenis. Apie fizinius asmenis tokios informacijos gauti neturėjo jokios galimybės. Todėl išsamiai žinoti, kas yra kokios įmonės akcininkas, ar tuo labiau „neoficialiai“ kontroliuoja vieną ar kitą įmonę, neturėjo jokios galimybės. Neabejotinai tokią galimybę turėjo valstybinė mokesčių inspekcija, ji galėjo informuoti bankroto administratorių apie galimus ryšius ir galimas rizikas. Pažymėtina, kad didelė dalis informacijos buvo gauta tokiomis priemonėmis, taip pat ir procesinėmis, kurių neturi bankroto administratorius.

159Net ir tuo atveju, jeigu metinėje deklaracijoje buvo padaryta klaidų, mokesčių administratorius nebuvo pasiūlęs, t. y. nebuvo sudaręs galimybės, jų ištaisyti (pataisyti). Šiuo atveju mokestinio tyrimo metu nebuvo leista pasitaisyti. Tai turėjo būti atlikta, kadangi tai numato Mokesčių administravimo įstatymo (2004, Žin., Nr. 63-2243) 135, 136, 137 str. ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymas Nr. VA-108 „Dėl mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių, pranešimo apie nustatytus trūkumus ir/ar prieštaravimus FR 0687 formos ir užduoties vizituoti/kontroliuoti mokesčių mokėtojo veiklą FR 0688 formos patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 88-3258; 2009, Nr.69-2833). Būtent apie mokestinio tyrimo metu nustatytus trūkumus ir/ar prieštaravimus mokesčių mokėtojui siunčiamas raštiškas pranešimas, kuriame išdėstoma nustatytų trūkumų ir/ar prieštaravimų esmė, pašalinimo būdas ir pašalinimo terminas, kuris negali būti trumpesnis negu 10 dienų nuo pranešimo įteikimo mokesčių mokėtojui dienos. Jeigu mokesčių mokėtojas per mokesčių administratoriaus nustatytą laiką pašalina nustatytus trūkumus ir/ar prieštaravimus, jam netaikomos Mokesčių administravimo įstatymo 139 str. numatytos baudos (jeigu įstatymai nenumato kitaip), tačiau tai nestabdo delspinigių skaičiavimo. Taip pat trūkumų ir/ar prieštaravimų nepašalinimas yra pagrindas pradėti mokestinį patikrinimą. Apelianto nuomone, mokesčių administratorius turėjo pasiūlyti pašalinti klaidas, užuot iki surašydamas patikrinimo aktą. Liudytoja D. S. paaiškino, kad gan dažni atvejai kai ūkio subjektai padaro klaidas, tokiu atveju įmonei (ūkio subjektui) siūloma pateikti patikslintą deklaraciją. Taigi, mokesčių administratorius turėjo pasiūlyti pašalinti klaidas, užuot iki surašydamas patikrinimo aktą.

160Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis yra kaltinamas tuo, jog apgaulės būdu panaikino turtinę prievolę. Tačiau tuo metu tokios prievolės dar nebuvo atsiradę. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 2 d. 19 p., 19 str., mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Pažymėtina, kad mokestinė prievolė, jeigu nustatoma mokestinio patikrinimo metu, atsiranda tik tuomet, kai priimamas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Tai patvirtino ir liudytoja Z. L.. Ji, į klausimą, kada UAB „E“ kilo mokestinės prievolės, atsakė, kad sprendimu patvirtinus aktą. Liudytoja I. R. parodė, kad neturėjo duomenų mokesčių apskaitos skyrius, jog buvo pradėtas ar vyksta mokestinis patikrinimas bankrutuojančios UAB „Evona“ atžvilgiu. Paaiškino, kad 2009-09-28 UAB „E“ neturėjo prievolių valstybei. Prievolės valstybei atsirado vėliau, patvirtinus sprendimą dėl mokestinio patikrinimo akto. Liudytoja D. S. parodė, kad prievolė valstybės biudžetui atsiranda priėmus sprendimą — surašius aktą. Atsižvelgiant į tai, kad deklaracija buvo pateikta dar nepriėmus sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, tokia prievolė, apskritai dar nebuvo atsiradusi. Kaip jau minėta, sprendimas buvo patvirtintas 2009-10-30, t. y. kai UAB „E“ buvo jau išregistruota. Vadinasi, tokia prievolė šiai bendrovei net neatsirado.

161Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, neįrodyta, jog jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d.

162Apeliaciniame skunde toliau dėstomi argumentai dėl apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 1 d.

163BK 228 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Šis požymis, kuris gali būti ir turtinio ir neturtinio pobūdžio, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: į žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininkų einamų pareigų svarbą ir pan. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 str. 1 d., padaromas tik tyčia, todėl šis būtinas nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis, taikant baudžiamąją atsakomybę, turi būti nustatytas, šio požymio konstatavimas turi būti motyvuotas, pagrįstas byloje ištirtais duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis. Tikslas ir motyvas nėra įvardyti BK 228 str. dispozicijoje, taigi jie nėra būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Veiksmų, kuriais piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, atlikimo tikslai ir motyvai gali būti įvairūs ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui pagal šį straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253/2012).

164Apeliantas nurodo, kad jo atžvilgiu inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra grindžiami tuo, jis, būdamas bankrutuojančios UAB „E“ administratoriumi, t. y. valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, ir būdamas pasirašytinai informuotas apie UAB „E“ atlikto mokestinio tyrimo metu nustatytus pažeidimus, dėl kurių bus inicijuotas mokestinis patikrinimas, piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi, t. y. nelaukdamas mokestinio patikrinimo pabaigos, sukviečiau kreditorių susirinkimą, kuriame buvo nutarta tenkinti įmonės trečios eilės kreditorių reikalavimus ir, kad tokiu būdu buvo pažeistos apkaltinamajame nuosprendyje nurodytų teisės aktų nuostatos ir padaryta didelė žala valstybei.

165Apeliantas pažymi, kad neginčija fakto, jog jam buvo žinoma apie tai, kad yra atliekamas UAB „E“ mokestinis patikrinimas, tačiau visiškai nesutinku su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog administruodamas bankrutuojančią bendrovę BUAB „E“ kaip nors pažeidė Šiaulių AVMI interesus. Jis nurodo, kad visą bankroto procedūrą įvykdė taip, kaip to reikalauja Įmonių bankroto įstatymas, tuo tarpu valstybinė mokesčių inspekcija kaip kreditorius turėjo visas, net ir platesnes kreditorių, teises ir pareigas, kurias nevaržomai galėjo įgyvendinti įstatymo nustatyta tvarka. Jo nuomone, atsiradusios pasekmės kilo ne dėl jo veiksmų, tačiau dėl pačios valstybinės mokesčių inspekcijos neveikimo, nesirūpinant savo interesais. Šią aplinkybę pagrindžia toliau nurodyti apeliacinio skundo argumentai.

166Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į reikšmingą aplinkybę, kad mokesčių administratorius buvo informuotas ir jam buvo žinoma apie tai, jog UAB „E“ iškelta bankroto byla. Iš bylos duomenų matyti, kad 2008-11-14 Šiaulių AVMI iš Vilniaus apskrities VMI gavo bankroto administratoriaus „D“ įgalioto asmens R. V. 2008-11-05 pranešimą apie 2008-10-30UAB „E“ bankroto bylos iškėlimą. Kartu su pranešimu buvo pateiktas 2008-10- 30 UAB „E“ kreditorių susirinkimo protokolas. R. V. apeliaciniame skunde nurodė, kad 2012 m. balandžio 11 d. įtariamojo apklausoje parodė, jog vykdydamas UAB „E“ bankroto procedūrą, apytiksliai 2009 m. birželio mėn. pradžioje, raštu kreipėsi į Šiaulių AVMI su prašymu pateikti kreditorinį reikalavimą, t. y. prašė informuoti kiek UAB „E“ yra skolinga valstybės biudžetui ir pateikti kreditorinį reikalavimą. Mokesčių administratoriui nebuvo užkirsta galimybė pareikšti kreditorinius reikalavimus, kuria Šiaulių AVMI ir pasinaudojo. 2008 m. gruodžio 19 d. Šiaulių AVMI raštu Nr. (12.20-6)S-24628 pateikė administratoriui 122,34 Lt kreditorinį reikalavimą tvirtinimui. 2009 m. sausio 8 d. pavedimu Nr. 13 UAB „E“ bankroto administratorius kreditorinį reikalavimą padengė. Pažymėtina, kad Šiaulių AVMI 2009-07-02 raštu Nr. (12.20-6)S-13485 pateikė informaciją administratoriui, jog UAB „E“ valstybės biudžetui neskolinga. Atkreiptinas dėmesys, kad mokesčių administratorius nepranešė, jog ateityje papildomai ketina reikšti UAB „E“ kreditorinius reikalavimus, taip pat neprašė palaukti, neinformavo, kad bus teikiami kreditoriniai reikalavimai vėliau. Todėl, apelianto nuomone, niekuo nepagrįstas teismo teiginys, kad jis, gavęs iš VMI kreditorinį reikalavimą, jo net nepateikė tvirtinti kreditorių susirinkimui, nepranešė VMI apie vykdomus kreditorių susirinkimus, dėl ko VMI buvo neįtraukta į kreditorių sąrašą, negalėjo dalyvauti kreditorių susirinkime ir ginti savo teises. Šį teismo teiginį akivaizdžiai paneigia esami įrodymai, t. y. jis pranešė VMI apie bankroto bylos iškėlimą. Susirinkimų metu, VMI nebuvo kreditorius, todėl negalėjo dalyvauti susirinkimuose. Tačiau nežiūrint į tai, jis informavo VMI (D. S.) apie kreditorių sudėtį ir bankroto procedūros eigą (57 t., 2009 m. kovo 9 d. siųstas D. S. el. laiškas). VMI darbuotojai teisme patvirtino, kad apie bankroto eigą nebūtina informuoti konkretų VMI skyrių, pakanka, jog būtų informuota VMI kaip organizacija.

167R. V. nurodo, kad vykdydamas įmonės bankroto procedūrą, neturėjo jokio teisinio pagrindo ir įgalinimų stabdyti bankroto proceso, kai nebuvo gauta jokių mokesčių administratoriaus prašymų, reikalavimų ar kokių nors nurodymų. Priešingu atveju, būtų pažeistas bankroto operatyvumo principas ir kitų kreditorių interesai. Mokesčių administratorius turi išskirtines ir itin plačias teises, įtvirtintas ne tik Įmonių bankroto įstatyme, tačiau ir kituose teisės aktuose, t. y. Mokesčių administravimo įstatymo 95 str. yra įtvirtintas platus ir nebaigtinis mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas. Be to, valstybinė mokesčių inspekcija galėjo pateikti kreditorinį reikalavimą, duoti nurodymą, jei nurodymas nevykdomas – bausti vadovą (administratorių), taikyti laikinąsias apsaugos priemones, stabdyti bankroto procedūrą, kreiptis į teismą dėl procedūros pakeitimo (pereinant į teisminį bankrotą), prašyti įtraukti trečiuoju asmeniu, skųsti kreditorinius reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad apie galimybes taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo posėdžio metu patvirtino valstybinės mokesčių inspekcijos specialistės – liudytojos Z. L. ir D. S. Šiuo atveju mokesčių administratorius net nepareiškė reikalavimų dėl papildomų sumų įtraukimo į kreditorinį reikalavimą, nors vadovaujantis Mokestinių nepriemokų išieškojimo procedūrų instrukcijos 45 psl., 5 pastaboje (2 priedas), nurodoma, kad mokesčių inspekcija „Pateikia akto kopiją su prašymu įtraukti jame papildomai nurodytas sumas į AVMI kreditorinius reikalavimus“. Vietoj minėtų teisių ir kartu pareigų įgyvendinimo, Šiaulių AVMI raštu pateikė informaciją, kad kreditorinis reikalavimas UAB „E“ nebus teikiamas, nors tuo metu jau buvo atliekamas mokestinis patikrinimas ir pačiam mokesčių administratoriui buvo žinoma, jog bus priimtas mokestinio patikrinimo aktas ir kad mokestinės prievolės, jeigu tokių būtų nustatyta, galės būti patenkintos bankroto procese.

168Apeliantas nurodo ir tai, kad jis taip pat neturėjo jokio pagrindo ir įgalinimų į kreditorinių reikalavimų sąrašą įtraukti be nepareikšto kreditorinio reikalavimo ar savo nuožiūra įtraukti dar neatsiradusios mokestinės prievolės. Šiaulių apskrities VMI kreditorinio reikalavimo teisė UAB „E“ bankroto byloje atsirado tik 2009 m. spalio 30 d. Šiaulių apskrities VMI priėmus sprendimą Nr. 35-69 dėl 2009 m. rugsėjo 14 d. bendrovės patikrinimo akto tvirtinimo. Jam, kaip bankroto administratoriui, šis patikrinimo aktas buvo išsiųstas tik 2009 m. rugsėjo 25 d. Iki akto gavimo dienos nežinojo, ir negalėjo žinoti, apie priskaičiuotus įsiskolinimus valstybės biudžetui, juo labiau, kad iš Šiaulių AVMI buvo gautas raštiškas patvirtinimas, jog skolos valstybei nėra, taip pat žodžiu buvo paaiškinta, kad nebus reiškiami kreditoriniai reikalavimai. R. V. pažymi, kad neturi jokių įgalinimų į kreditorinių reikalavimų sąrašą įtraukti jo paties nustatytus kitų kreditorių reikalavimus, taip pat neturi jokio teisinio pagrindo stabdyti bankroto procesą, kai kreditorius, šiuo atveju valstybinė mokesčių inspekcija, nėra pareiškusi kreditorinio reikalavimo, o yra netgi pranešusi, jog kitų kreditorinių reikalavimų nereikš. Priešingu atveju, būtų akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba ir jo, kaip bankroto administratoriaus, įgaliojimų viršijimas. Visiškai nepagrįsti nuosprendžio argumentai, jog jis iš anksto turėjo numatyti atsirasiančias mokestinio patikrinimo metu nustatytinas mokestinės prievolės sumas. Dar kartą pažymi, kad jis savo pareigas vykdė vadovaudamasis imperatyviomis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, numatančiomis teisę teikti kreditorinius reikalavimus tik kreditoriams. Be kita ko, kreditoriai turi teisę savo reikalavimus vėliau tikslinti – juos padidinti ar sumažinti. Todėl valstybinė mokesčių inspekcija, kuri kur kas geriau žinojo numatomos mokestinės prievolės turinį ir pagrindimą, nes tuo metu buvo atliekamas mokestinis patikrinimas ir valstybinei mokesčių inspekcijai buvo perduoti visi dokumentai, galėjo reikšti kreditorinį reikalavimą dėl atliekamo mokestinio patikrinimo, kurį vėliau galėjo tikslinti. Tačiau valstybinė mokesčių inspekcija jokių reikalavimų nereiškė. Pažymi, kad tuo atveju, jeigu valstybinė mokesčių inspekcija nėra bankrutuojančios įmonės kreditorius, bankroto administratorius negali valstybinei mokesčių inspekcijai atstovauti ar ginti tariamų teisių. Byloje neginčijamai nustatyta, kad jis, veikdamas kaip bankroto administratorius, glaudžiai bendradarbiavo su valstybine mokesčių inspekcija, teikė informaciją, kai buvo kviečiamas, visada atvykdavo, pateikdavo viską ko buvo prašoma ir pan. Šias aplinkybes teisme patvirtino ir valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnė R. R., kuri parodė, kad UAB „E“ atstovas nuolat bendravo su valstybinės mokesčių inspekcijos specialistais, nebuvo tas atvejis, jog nebuvo bendravimo. Jokių pretenzijų dėl bendradarbiavimo nebuvo ir nėra pareikšta. Šias aplinkybes teisme patvirtino ir kiti VMI pareigūnai (D. S.).

169Pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog susirinkimus šaukė kreditoriai (pirmininkas), vadovaudamasis Įmonių bankroto 22 str. 3 d. Taip pat 2009 m. rugsėjo 24 d. kreditorių susirinkime buvo priimtas sprendimas, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 32 str., UAB „E“ išregistruoti iš Juridinių asmenų registro. Kadangi 2009 m. rugsėjo 28 d. UAB „E“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, bankroto administratoriaus funkcijos buvo baigtos ir toks subjektas kaip UAB „E“ nustojo egzistuoti. Likviduotą dėl bankroto įmonę išregistravus iš juridinių asmenų registro, įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, nebelieka, atitinkamai šios įmonės bankroto procedūras vykdžiusio bankroto administratoriaus teisės ir pareigos įmonės atžvilgiu pasibaigė. Apeliantas nurodo, kad atitinkamai, pasibaigus juridiniam asmeniui, jo atžvilgiu net negalėjo būti priimtas patikrinimo aktas, kurio jis net neturėjo galimybės apskųsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių AVMI darbuotojai akivaizdžiai piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ir neatliko tiesioginių pareigų ar/ir atliko jas aplaidžiai. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus bei galiojančius teisės aktus, VMI pareigūnai neturėjo teisės surašyti patikrinimo akto, galėjo būti surašyta tik patikrinimo išvada, nes UAB „E“ buvo likviduota. VMI pareigūnė R. R. patvirtino patikrinimo aktą, nors tokios teisės neturėjo. Ši liudytoja teisme parodė, kad ji tuo metu dirbo juridinių asmenų patikrinimo skyriaus vedėja. Parodė, kad patikrinimo pažyma surašoma nenustačius pažeidimų ir likviduoto juridinio asmens atžvilgiu. Tačiau liudytoja parodė, kad ji priėmė patikrinimo aktą, nežinodama, jog juridinis asmuo yra likviduotas, parodė, kad jeigu būtų žinojusi, jog juridinis asmuo likviduotas, tai būtų tvirtinusi pažyma, kaip ir numato teisės aktai. Liudytoja parodė, kad aktas buvo patvirtintas, nes nebuvo pateiktos pastabos ir per 30dienų sprendimas buvo patvirtintas, t. y. 2009 m. spalio 30 d. Tačiau byloje nustatyta, kad dar 2009 m. spalio 2 d. VMI gavo raštą, kad UAB „E“ yra išregistruota. I. S. yra sprendimo rengėja dėl akto patvirtinimo, todėl apeliantas pagrįstai mano, kad ir ši VMI pareigūnė yra atsakinga už duomenų teisingumą, kadangi ir ji privalėjo patikrinti duomenis, ar juridinis asmuo nėra išregistruotas, tai privalėjo padaryti arba elektronine užklausa arba tiesiogiai per duomenų bazes. Taigi sprendimas buvo paliktas galioti net ir sužinojus apie jo priėmimo negalimumą, todėl apeliantas pagrįstai mano, kad toks sprendimas yra niekinis ir negali būti galiojantis, nes priimant sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo sprendimu, grubiai pažeisti teisės aktų reikalavimai. VMI priėmus tinkamą sprendimą, t. y. surašius pažymą, nebūtų atsiradusi mokestinė prievolė.

170Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas nepagrįstai jo atžvilgiu inkriminavo BK 182 str. 2 d. ir 228 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas. Inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius nustatė visiškai nesiremdamas BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įpareigojančiomis įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p. išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, analizuodamas įrodymus, nevertino jų visumos, neanalizavo tarpusavio sąsajos, įrodymus vertino atsietai, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, o kai kuriems jų visai neteikė reikšmės, taip pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.

171Apelianto nuomone, apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu yra grindžiamas vien tik ta aplinkybe, kad jis buvo bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, vykdė UAB „E“ bankroto procedūras ir tai, kad Šiaulių apskrities VMI neatliko savo pareigų, kas numatyta įstatymuose, laiku nepareiškė kreditorinių reikalavimų, o priešingai, jį suklaidino, pateikė raštą, jog VMI nėra UAB „E“ kreditorius. Šiaulių apskrities VMI suklaidino jį, kaip bankroto administratoriaus įgaliotą asmenį, dėl ko vėliau jo atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, o VMI darbuotojai išvengė bet kokios teisinės atsakomybės. Byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų dėl jo kaltės, nėra ir jokių jo tariamai tyčinio sąmoningo neteisėto veikimo įrodymų. Priešingai, byloje esantys neginčijami įrodymai patvirtina, kad jis neatliko jokių nusikalstamų veiksmų bei neturėjo ir negalėjo turėti jokio suinteresuotumo atlikti nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 2 d., 228 str. str. 1 d.

172Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str.) taikymą baudžiamajame procese.

173Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, jog kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

174Nagrinėjamu atveju šių pareigų pirmosios instancijos teismas tinkamai neatliko. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tik išdėstė bylos faktines aplinkybes ir trumpai pacitavo teisės aktų, reguliuojančių ginčo santykius, nuostatas, tačiau iš esmės nevertino aplinkybių, susijusių su jam inkriminuoto nusikaltimo taikymo sąlygomis, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Konstitucijos 31 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių 6 str. 2 d. BPK 44 str., reglamentuoja tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, visuotinai pripažįstama be kita ko ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Apelianto nuomone, teismas jam inkriminuotus nusikaltimus grindė abejonėmis ir prielaidomis, nepateikė jokios surinktų įrodymų analizės, šių įrodymų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindė savo išvadas dėl galutinio sprendimo rezultato.

175Baudžiamojo proceso teorijoje laikomasi principo, kad nė vieni įrodymai, o juo labiau įrodymų šaltiniai, neturi nei iš anksto nustatytos galios, nei kokių nors pranašumų prieš kitus įrodymus. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos ne tik BPK 20 str., bet ir BPK 276 str. 4 d., 301 str., bei iš dalies BPK 305 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui, pasak šio teismo, yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu, o išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungianti visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas.

176Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė bei netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas, dėl to iš esmės buvo neteisingai išspręsta byla. Apelianto nuomone, apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis, tuo tarpu procesas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 2 d. ir 228 str. 1 d., turi būti nutrauktas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

177Nuteistasis R. V. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad jis nepadarė nusikalstamų veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 2 d., 228 str. 1 d., požymių.

178Nuteistojo juridinio asmens UAB „A“ atstovė advokatė Agnė Ustinovičienė apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria UAB „A“ pripažinta kalta pagal BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d., todėl prašo šią nuosprendžio dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, išteisinti UAB „A“ pagal minėtus BK straipsnius.

179Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismui, konstatavus privalomojo žalos požymio nebuvimą pagal BK 184 str. 2 d., atitinkamai nėra bei negali būti ir pagal BK 300 str. 3 d. nusikaltimo sudėties, kadangi ir šios nusikalstamos veikos sudėtyje tokiu būdu nėra privalomojo žalos požymio. Darytina išvada, kad teismas netinkamai kvalifikavo UAB „A“ veiksmus pagal BK 300 str. 3 d.

180Nuosprendyje teismas nurodė, kad 2008-04-04 preliminarios sutarties klastojimo tikslas buvo ne iššvaistyti UAB „E“ turtą ir nuosprendyje pašalino šį požymį iš BK 300 str. 3 d. veikos, o panaikinti 173 161 Lt mokestinę prievolę, t. y. kad dokumento klastojimas iš esmės yra BK 182 str. 2 d. (mokestinio sukčiavimo) sudėtinė dalis. Tačiau UAB „A“ nėra pateikti kaltinimai pagal BK 182 str. 2 d., nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nėra nurodyta ir nustatyta UAB „A“ dalyvavimo tuose veiksmuose, kurie kvalifikuojami kaip mokestinis sukčiavimas, neegzistuoja inkriminuojamos nusikalstamos veikos, teismui perkvalifikavus didelės žalos požymį pagal BK 300 str. 3 d., motyvas.

181Be to, net ir vertinant 173 161 Lt mokestinės prievolės panaikinimą 2008-04-04 preliminarios sutarties klastojimo tikslu, kvalifikuojančiu BK 300 str. 3 d. požymiu, bet kuriuo atveju neegzistuoja priežastinis ryšys tarp tariamo 2008-04-04 preliminarios sutarties suklastojimo ir 173 161 Lt pelno mokesčio nesumokėjimo, 2008-04-04 preliminarios sutarties sudarymu teismo nurodomas sumanymas – išvengti pelno mokesčio mokėjimo – net negali būti pasiektas.

182Teismas nuosprendyje pripažįsta, kad remiantis 2008-04-04 preliminaria sutartimi ir 2008-10-10 susitarimu dėl jos nutraukimo, UAB „E“ sumokėta 1 800 000 Lt bauda yra neleidžiami atskaitymai Pelno mokesčio įstatymo prasme ir pelno mokesčio deklaracijoje negali būti traukiama prie leidžiamų atskaitymų, mažinančių įmonės pelną. Tuo tarpu, pasak teismo, UAB „E“ bankroto administratorius pažeidė šią Pelno mokesčio įstatymo 31 str. nuostatą ir nepagrįstai UAB „E“ pelno mokesčio deklaracijoje už 2008 m. įtraukė UAB „E“ sumokėtą 1 800 000 Lt baudą UAB „A“ prie leidžiamų atskaitymų. Apeliantės nuomone, nėra mokestinio sukčiavimo schemos, tariamai suklastotas dokumentas – 2008-04-04 preliminari sutartis – nesukūrė teisėto pagrindo UAB „E“ sumokėtą 1 800 000 Lt baudą UAB „E“ pelno mokesčio deklaracijoje įtraukti prie leidžiamų atskaitymų ir taip sumažinti įmonės pelną, t. y. nesukūrė teisėto pagrindo išvengti mokesčio. Taigi, nėra ir negali būti priežastinio ryšio tarp veikos – 2008-04-04 preliminarios sutarties (bei 2008-10-10 susitarimo dėl jos nutraukimo) sudarymo, ir pasekmių – pelno mokesčio išvengimo UAB „E“ naudai, neegzistuoja teismo nurodomas dokumento klastojimo tikslas. Vadovaujantis teismo aiškinimu, darytina išvada, kad kaltininkai tyčia klastojo 2008-04-04 preliminarią sutartį, kuri nesukuria leidžiamų atskaitymų ir nemažina mokėtino pelno mokesčio. Tačiau pats teismas nuosprendyje sutiko, kad K. B. bei kiti kaltininkai neabejotinai suprato aukščiau nurodytą Pelno mokesčio įstatymo nuostatą, būtent, tai, jog 2008-04- 04 preliminaria sutartimi negali būti pasiektas tikslas – išvengti pelno mokesčio.

183Siekiant konstatuoti dokumento klastojimo organizavimo sudėties buvimą, reikalinga nustatyti ir kitus šios veikos sudėties požymius, tarp jų ir pačius neteisėtus veiksmus, pavojingą veiką – kokie objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys buvo įtvirtinti 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartyje bei faktiniais bylos duomenimis pagrįsti, kad šie duomenys iš tikrųjų neatitinka objektyvios tikrovės, t. y. yra neteisingi. Vertinant, ar kaltinamojo veikoje yra visi BK 300 str. 3 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, būtina įvertinti sandorio, kurio įforminimo dokumentas neva buvo suklastotas, realumą. Teigiant, kad minėta preliminari sutartis buvo suklastota, reikia nustatyti, jog nebuvo šalių valios šią sutartį sudaryti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje sandorio realumas apskritai nevertintas, taip, apeliantės vertinimu, pažeidžiant teismo pareigą nustatyti visas šios veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, dėl kurių teismas nuosprendyje nepasisakė, taip pažeisdamas teismo sprendimo motyvavimo pareigą, būtent liudija buvus šalių valią sudaryti nekilnojamojo turto sandorį, kuri buvo įtvirtinta 2008-04-04 preliminaria sutartimi:

  • Turto pardavėjas UAB „A“ turėjo įsigijusi nekilnojamojo turto kompleksą ( - ), kurį sudaro eilė įvairių atskirų turtinių vienetų, ir kurį galima išplėtoti tiek turizmui, tiek yra galimybė tam tikrus objektus (pvz. butus) atskirti ir parduoti ir t.t. Duomenys apie turto struktūrą pateikti baudžiamojoje byloje nekilnojamojo turto išrašuose, išrašuose iš Lietuvos dvarų duomenų bazių. Kaip matyti iš byloje esančių UAB „A“ turto nekilnojamojo turto registro išrašų, įmonė tuo metu turėjo ir daugiau turtinių vienetų (( - )). Tuo tarpu atsižvelgiant į komplekso ( - ) struktūrą, buvo reikalinga atlikti įvairius veiksmus, tikslu sutvarkyti objekto teisinę būklę, ir pati įmonė, atsižvelgiant į turimo turto kiekį, patiriamas sąnaudas, neturėjo reikiamų resursų išlaikyti ir išplėtoti šį turtą, sutvarkyti jo teisinę būklę, t. y. egzistavo prielaidos įmonei šį turtą parduoti – įmonė galėjo turėti ir turėjo ketinimus dėl šio turto pardavimo. Šios aplinkybės byloje bei teismo nuosprendyje nėra paneigtos jokiais duomenimis.
  • Turto pirkėjas UAB „E“ vertėsi nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo veikla, t. y. jos veiklos specifika ir buvo pirkti turtą, sutvarkyti turto teisinį statusą, esant reikalui, ir jį brangiau parduoti. Ir byloje esantys įrodymai liudija, kad UAB „E“ jau buvo sėkmingai įvykdžiusi nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorių, t. y. nusipirkusi iš viso 7 žemės sklypus, iš jų 6 žemės sklypus ( - ), iš VŠĮ „T“, kuriuos įsigijusi 4 žemės sklypus sėkmingai pardavė UAB „1“ už 2 353 660 Lt (2000 Lt už 1 arą), byloje pateiktos nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių kopijos. Ir nors šiuos sandorius prokuroras bylos nagrinėjimo metu taip pat bandė „aplipdyti“ galimu neteisėtumu, siekdamas pagrįsti savo kaltinimą dėl vėliau įmonės sudarytų sutarčių fiktyvumo, tačiau esminė aplinkybė, kad šie sandoriai nėra kvestionuojami, nei kaltinamajame akte, nei bylos nagrinėjimo teisme metu šie sandoriai nebuvo įrodinėjami kaip neteisėti.
  • Turto pirkėjas UAB „E“ turėjo pakankamai turto, kurį pardavusi galėjo pilnai užbaigti vykdyti su UAB „A“ sudarytą 2008-04-04 preliminarią sutartį – 2 likusius žemės sklypus ( - ) (u. n. ( - ), 1.9474 ha ploto ir ( - ), 3.7820 ha ploto), bei 1 žemės sklypą ( - ) 3.6186 ha ploto. UAB „E“ pardavus bent 1 iš likusių žemės sklypų ( - ) už tą pačią kainą – 2 000 Lt už 1 arą (įmonė turėjo pagrįstų lūkesčių gauti tokią kainą, kadangi prieš tai kiti žemės sklypai ( - ) pirkėjui UAB „1“ buvo parduoti tokia kaina), būtų pilnai pakakę užbaigti sandorį su UAB „A“. Kaip rodo byloje esantys dokumentai, šie 2 žemės sklypai ( - ) galiausiai ir buvo įsigyti to paties pirkėjo – UAB „1“ ir su juo susijusio asmens UAB „H“, jau UAB „E“ bankroto procese. Taigi, UAB „E“ galėjo turėti ir turėjo ketinimus pirkti iš UAB „A“ nekilnojamąjį turtą ( - ), ir kaip parodė S. B., jis kaip potencialaus pirkėjo atstovas, UAB „E“ vardu domėjosi ketinamo įsigyti įmonės turto struktūra, teisine būkle, plėtojimo ir pardavimo galimybėmis, ne kartą vyko į Utenos žemėtvarkos skyrių, vykdė potencialias derybas su galimais dalies turto pirkėjais – komplekso „O“ atstovais. Tvirtindamas priešingai, prokuroras byloje nepateikė jokių tokias savo prielaidas patvirtinančių įrodymų, išskyrus tą aplinkybę, kad pirkėjas ir pardavėjas yra susiję per valdymo organus. Tačiau vien ši aplinkybė negali būti pakankama konstatuoti šalių valios nebuvimą dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo, kai nurodyti ir byloje esantys duomenys liudija, kad realiai egzistavo prielaidos šalims įvykdyti pirkimo – pardavimo sandorį. Juo labiau, byloje nustatyta, kad UAB „A“ ir UAB „E“ nebuvo įmonės, valdomos to paties vieno asmens, UAB „A“ buvo valdoma K. B., o UAB „E“ – K. B. ir S. B. įmonių.

184Apeliantė daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti nebuvus šalių valios sudaryti 2008-04-04 preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, kas reiškia, jog sutartis negali būti laikoma suklastota ir sutarties sudarymas negali būti vertinamas kaip pavojinga veika. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių, patvirtinančių sandorio realumą, nuosprendyje apskritai nevertino ir dėl jų nepasisakė. Sutarties pabaiga 2008-10-10 susitarimu dėl preliminarios sutarties pabaigos taip pat yra ekonomiškai pagrįstai paaiškinama. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad 2008 m. antroje pusėje prasidėjo pasaulinė finansinė krizė, ir to pasėkoje – nekilnojamojo turto krizė Lietuvoje. Nekilnojamojo turto kainos ženkliai krito, tai pripažįstama net neįrodinėtina aplinkybe Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje, o žemės sklypų pardavimas apskritai sustojo ir lūkesčiai, už žemės sklypų pardavimą gauti tokią pačią kainą kaip ikikriziniu laikotarpiu, tapo nebeįgyvendinami. Prasidėjus nekilnojamojo turto krizei, UAB „E“ nebeturėjo galimybės parduoti jai priklausančių likusių žemės sklypų už tą pačią kainą, kokia buvo parduoti ankstesni žemės sklypai, ir liudytoja R. R., UAB „1“ direktorė, teisme patvirtino, kad kilus krizei jau nebenorėjo mokėti tokių pinigų už žemę. Susidarius tokiai situacijai, 2008-04-04 preliminari sutartis toliau nebegalėjo būti vykdoma. Ir byloje pateikti objektyvūs duomenys, kad dėl tokio sandorio neįvykdymo UAB „A“ patyrė nuostolį – byloje pateikta nekilnojamojo turto ( - ) nepriklausomo turto vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta, jog 2008 m. gruodžio mėn. turto rinkos vertė galėjo sudaryti jau tik 542 400 Lt, t. y. UAB „A“ jau nebūtų turėjusi galimybės parduoti šio turto už tą kainą, kokia buvo šalių suderinta 2008-04-04 preliminarioje sutartyje, kuri buvo sudaryta dar nekilnojamojo turto rinkai esant pačiame pakilime. Todėl šalių sprendimas, sumokėtą 1 800 000 Lt avanso sumą palikti UAB „A“ kaip baudą, yra ekonomiškai pagrįstas ir logiškas. Šiuo atveju byloje ir nuosprendyje net neginčijamas pačios baudos dydis bei byloje nėra jokių duomenų, liudijančių, kad tokio dydžio bauda galėtų būti vertintina kaip per didelė, priešingai, pateikti turto vertinimo duomenys rodo, kad baudos dydis atitiko esamą situaciją ir yra proporcingas.

185Apeliantės nuomone, nurodytos aplinkybės parodo, kad šalių veiksmai, sudarant 2008-04-04 preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, 2008-10-10 susitarimą dėl sutarties pabaigos atitiko šalių valią, yra pagrįsti objektyviais duomenimis, tuo tarpu baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinimo prielaidas, jog šalys jau iš anksto neturėjo ketinimo sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį, t. y. įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad nurodytus sandorius sudarę ir pasirašę asmenys atliko kokius nors neteisėtus veiksmus bei atitinkamai pagrindžiančių šių asmenų kaltę – tyčią, kuri, sekant kaltinimo logika, turėjo apimti ir tokias objektyvias aplinkybes kaip nekilnojamojo turto krizės numatymą, turto kainų ženklų kritimą.

186Iš esmės vienintelis įrodymas, kuriuo pirmosios instancijos teismas remiasi konstatuodamas 2008-04-04 preliminarios sutarties fiktyvumą, yra iš esmės iškraipyti 2008-04-04 preliminarią sutartį UAB „E“ vardu pasirašiusios buvusios UAB „E“ direktorės A. M. parodymai. Apeliantės vertinimu, teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai šį įrodymą pripažino pakankamu konstatuoti 2008-04-04 preliminarios sutarties fiktyvumą. Pažymėtina, kad A. M. teisme jokia forma nepatvirtino, kad 2008-04-04 preliminarią sutartį pasirašė atgaline data, ką bandė įteigti prokuroras ir nuosprendyje prokuroro baigiamąją kalbą atkartojęs teismas.

187A. M. parodė, kad 2008 m. rugpjūčio mėn. S. B. atvykus pas ją, ji mano, jog galėjo būti ir ta sutartis, kurią neperskaičiusi pasirašė. Ji taip mano, nes tokios sutarties nepamena. Ji neprisimena, ar jai buvo pateikta akivaizdžiai preliminari sutartis tarp UAB „E“ ir UAB „A“. Apeliantės nuomone, iš tokių parodymų galima būtų kelti nebent tik prielaidas, tačiau jokiu būdu ne kategoriškas išvadas, kad 2008-04-04 preliminari sutartis UAB „E“ direktorės buvo pasirašyta ne ta data, kuri nurodyta sutartyje. Baudžiamoji atsakomybė negali būti grindžiama prielaidomis. Apeliantė pažymi, kad byloje net nėra ginčo, kad 2008-04-04 preliminarioje sutartyje yra ne A. M. parašas, t. y. ji neneigia pasirašiusi šią sutartį, o jos parodymai apie tai, jog ji tiksliai nepamena, kada tai galėjo padaryti, negali sąlygoti ir nesąlygoja išvados, kad ši sutartis yra suklastota.

188Apeliantė dar kartą pažymi, kad kaltinimai UAB „A“ pagal BK 182 str. 2 d. – mokestiniu sukčiavimu – nebuvo pateikti, nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nėra nurodyta ir nustatyta UAB „A“ dalyvavimo tuose veiksmuose, kurie kvalifikuojami kaip mokestinis sukčiavimas, tačiau nuosprendyje vis tiek konstatuotas UAB „A“ tikslas, tariamai klastojant 2008-04-04 preliminarią sutartį, išvengti 173 161 Lt pelno mokesčio sumokėjimo. Tačiau UAB „A“ neatliko jokių veiksmų, kurie būtų sukliudę mokesčių administratoriui gauti savo reikalavimo patenkinimą UAB „E“ bankroto procese, jeigu VMI tokį reikalavimą būtų pareiškusi, tokių įrodymų byloje nėra, jų nuosprendyje nenurodo ir teismas. Byloje nustatyta, kad iškėlus UAB „E“ bankroto bylą, UAB „E“ turėjo nekilnojamojo turto, kuris buvo realizuotas UAB „E“ bankroto procese, 2 žemės sklypus ( - ) ir 1 žemės sklypas ( - ). Taip pat nustatyta aplinkybė, kad vien tik už 2 žemės sklypų, ( - ), pardavimą bankroto procese UAB „E“ iš viso gavo 380 000 Lt sumą, taigi, šios sumos būtų pilnai pakakę padengti mokesčių administratoriaus reikalavimą 173 161 Lt sumai, jeigu jis būtų buvęs toks pareikštas. Byloje taip pat nustatyta, kad pagal 2003-03-20 Mokesčių nepriemokų išieškojimo instrukciją Šiaulių AVMI dar nebaigusi patikrinimo turėjo galimybę pareikšti kreditorinį reikalavimą aukščiau nurodytai sumai, tačiau jo nereiškė. Todėl pagrįstai ir teisėtai Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka UAB „E“ gautos lėšos bankroto procese buvo paskirstytos UAB „A“, kaip vienintelei UAB „E“ kreditorei, dengiant dalį jos finansinio reikalavimo. Net ir vertinant nurodytą situaciją šiai dienai, UAB ,,A“, kaip UAB „E“ kreditorei, būtų priėmusi analogišką sprendimą UAB „E“ bankroto byloje dėl pinigų paskirstymo, t. y. UAB „E“ bankroto procese gautos lėšos būtų paskirstytos UAB „A“ jos kreditorinio reikalavimo dengimui. Ir toks sprendimas pilnai atitiko ir atitinka įstatymų reikalavimus. Tuo tarpu, byloje taip pat nustatyta aplinkybė, kad mokesčių inspekcija nesutikdama su tokiu sprendimu dėl lėšų paskirstymo, ar su sprendimu dėl įmonės pabaigos, galėjo pilnai naudotis visa eile civilinių priemonių – teikti skundą dėl UAB „E“ lėšų paskirstymo, ginčyti sprendimą dėl įmonės pabaigos ir išregistravimo, tačiau jomis nesinaudojo. Byloje apklaustos liudytojos D. S., atlikusi UAB „E“ mokestinį tyrimą ir mokestinį patikrinimą, Z. L., buvusi Šiaulių AVMI viršininko pavaduotoja, nurodė, kad mokesčių inspekcijai nebuvo jokių kliūčių ginti savo teises civiline tvarka, bet mokesčių inspekcija jomis tiesiog nusprendė nesinaudoti. Tačiau, baudžiamoji teisė nėra alternatyvi teisių gynimo priemonė, ji gali būti taikoma tik tada, kai nepakanka civilinių priemonių galimai pažeistoms teisėms apginti. Tuo tarpu VMI turėjo eilę galimybių naudotis civilinėmis teisių gynimo priemonėmis, tačiau jomis nepasinaudojo, byloje nėra jokių įrodymų, liudijančių, kad kuris nors iš kaltinamųjų kaip nors sukliudė mokesčių inspekcijai naudotis civilinių teisių gynimo priemonėmis, kas bylą nagrinėjančio teismo taip pat nebuvo įvertinta, priimant galutinį procesinį sprendimą.

189Apeliantės nuomone, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, daryti išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendžio dalį, pažeidė teismo pareigą tinkamai motyvuoti teismo sprendimą, taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei išėjo už baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribų, todėl netinkamai kvalifikavo UAB „A“ veiksmus pagal BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d.

190Nuteistojo juridinio asmens UAB „A“ atstovė advokatė Agnė Ustinovičienė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria UAB „A“ pripažinta kalta pagal BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį šioje dalyje, išteisinti UAB „A“ pagal BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

191Atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą nuteistasis K. B. nurodo, kad su prokuroro apeliaciniu skundu nesutinka. Apeliaciniame skunde prokuroras pateikia savo vertinimą tik dėl vieno BK 184 str. 2 d. sudėties požymio – didelės žalos, tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui vertinant, ar buvo padaryta BK 184 str. 2 d. nustatyta veika, turi būti įvertintas ir kitų šios veikos požymių buvimas, kadangi net teismui ir sutikus su prokuroro apeliacinio skundo pozicija, vien tik žalos konstatavimo nepakanka siekiant kvalifikuoti K. B. ir kitų kaltinamųjų veiksmus pagal BK 184 str. 2 d., todėl K. B. žemiau pasisakys ir dėl kitų šios veikos požymių nebuvimo, kas liudija, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino K. B. ir kitus kaltinamuosius pagal BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d.

192Dėl turtinės žalos požymio.

193Prokuroras teigia, kad turto iššvaistymu didelė žala - 1800000 Lt - buvo padaryta įmonei UAB „E“. Įmonė UAB „E“ yra likviduota, tai patvirtina bylos duomenys – UAB „E“ iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2009-09-28. LAT teisėjų senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 19 nustatyta, kad sukčiavimo, kaltinimui patikėto ar esančio jo žinioje svetimo turto pasisavinimo arba iššvaistymo bylose, kai materialinė žala padaroma įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms (toliau - įmonėms), kurios įregistruotos Lietuvoje įstatymų nustatyta tvarka ir kurioms gali būti taikomas Įmonių bankroto įstatymas, civiliniais ieškovais pripažįstamos šios įmonės iki jas įmonių rejestro tvarkytojas išregistruoja likvidavus dėl bankroto. Nepabaigus parengtinio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo iki įmonės išregistravimo likvidavus ją dėl bankroto, civiliniu ieškovu teisės šiose bylose pereina likviduotu jmoniu kreditoriams, akcininkams ar kitiems asmenims, kuriems buvo padaryta ir neatlyginta materialinė žala. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas pradėtas jau esant UAB „E“ išregistruotai iš Juridinių asmenų registro. Taigi ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti nustatyta, kokiems asmenims faktiškai galėjo būti padaryta materialinė žala, ir, vadovaujantis nurodytu LAT senato išaiškinimu, tokie asmenys yra likviduotos įmonės kreditoriai, akcininkai, ar kiti asmenys, t. y. būtent šie asmenys galėjo patirti žalą dėl inkriminuojamo turto iššvaistymo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo aiškinamasi aplinkybės apie realiai žalą galėjusius patirti asmenis – UAB „E“ kreditorius ir akcininkus – ir kokio dydžio žala patirta. Prokuroras nurodo, kad UAB „E“ išregistravimas neturi jokios įtakos BK 184 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo konstatavimui. Tačiau Kasacinis teismas aukščiau paminėtame nutarime tikslingai išskyrė tuos atvejus, kai išregistruojama įmonė, dėl kurios turto galimo iššvaistymo yra pareikšti kaltinimai, ir kokie asmenys tokiu atveju gali būti laikomi patyrusiais žalą. Būtent todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kad žalos požymis turi būti realus, o ne deklaratyvus. Todėl tikslu teisingai nustatyti šio požymio buvimą ar nebuvimą ir asmenims taikyti baudžiamąją atsakomybę, privalu nustatyti ir įvertinti, ar iš tiesų realiai inkriminuojama žala buvo padaryta ir kas ją galėjo patirti. Teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad ne kiekvienu atveju, kai padaryta veika formaliai atitinka turto iššvaistymo sudėties požymius, veika pripažįstama nusikalstama. Veika ne tik turi formaliai atitikti baudžiamajame įstatyme numatytos nusikaltimo sudėties požymius, bet ir būti pavojinga. Kiekvienu atveju turi būti vertinama, ar veikos pavojingumas yra pakankamas veiką pripažinti nusikalstama, ar ji pagal savo pavojingumą laikytina mažiau pavojingu teisės pažeidimu (administraciniu nusižengimu, civiliniu deliktu). Toks aiškinimas atitinka Konstitucinio Teismo nuostatą, jog nusikalstamomis veikomis įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2004-12-29 nutarimas; Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03-27 nutartis b.b. Nr. 1A-248-518/2015).

194Šiuo atveju pagal baudžiamosios bylos duomenys:

  • vienintelis UAB „E“ kreditorius įmonės išregistravimo dienai buvo UAB „A“ (jai taip pat buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 184 str. 2 d.), jos nepadengtas kreditorinis reikalavimas UAB „E“ bankroto byloje sudarė 1 087 306,97 Lt (l t., b.l. 54,56);
  • UAB „E“ akcininkai buvo UAB „P“, turintis 900 balsų (45 proc.), kuri buvo valdoma kaltinamojo S. B., vėliau, 2009 m., akcijas įgijo LPF T., valdomas K. B., ir Vilniaus rajono ŽŪB „S“, turinti 1100 balsų (55 proc.), valdoma K. B..?

195Nors prokuroras pasiūlė Valstybinei mokesčių inspekcijai pareikšti civilinį ieškinį dėl BK 182 str. 2 d. (18 t., b.l. 10), tačiau dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 2 d., civilinis ieškinys nepasiūlytas pareikšti likviduotos įmonės UAB „E“ kreditoriams ir akcininkams, apskritai net nesiaiškinta, kokio dydžio žalą šie asmenys galėjo patirti. Vietoje to, byloje toliau prokuroro tvirtinama, kad žalą patyrė UAB „E“, kuri net neegzistuoja, visiškai ignoruojant tiek LAT senato išaiškinimus, tiek ir byloje esančius įrodymus, liudijančius, kas buvo UAB „E“ kreditoriai ir akcininkai, t. y. kas buvo asmenys, kurie galimai galėjo patirti žalą dėl prokuroro inkriminuojamo BK 184 str. 2 d. nusikaltimo. O galiausiai, teigdamas, kad žalą patyrė UAB „E“, šią 1 800 000 Lt sumą, neva UAB „E“ patirtą žalą, prokuroras apeliaciniame skunde apskritai siūlo konfiskuoti valstybės naudai.

196Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad jei laikytis prokuroro pozicijos, susidaro visiškai nelogiška situacija, kad žalą dėl savo nusikalstamų veiksmų patyrė patys kaltinamieji, t. y. UAB „A“ – UAB „E“ kreditorius; UAB „P“, įmonės išregistravimo metu valdomas S. B., LPF T., įmonės išregistravimo metu valdomas K. B., ir Vilniaus r. ZŪB S., įmonės išregistravimo metu valdoma K. B. ir A. A. Kaltinamieji atliko tokius nusikalstamus veiksmus, planavo juos pasak prokuroro iš anksto, kurių pasėkoje padarytų žalą sau. Nurodytos aplinkybės liudija, kad net ir konstatavus formaliai BK 184 str. 2 d. veikos požymių sudėtį, nėra tokios veikos pavojingumo, ir tokia veika negali būti pripažįstama nusikalstama.

197Nurodytas išvadas patvirtina ir tai, kad net jeigu UAB „E“ bankroto administratorius būtų pradėjęs 1 800 000 Lt sumos išieškojimą iš UAB „A“ bei UAB „A“ būtų grąžinusi UAB „E“ šią sumą, ši 1 800 000 Lt suma vis tiek būtų išmokėta UAB „A“ dengiant jos kreditorinį reikalavimą, kuris bankroto pradžioje sudarė 1 829 210 Lt sumą, nes daugiau jokių kreditorių UAB „E“ neturėjo. Vadinasi, lėšos vis tiek būtų pervestos iš UAB „E“ į UAB „A“ sąskaitą, tik kitu pagrindu, ir šiuo atveju darytina išvada, kad nusikaltimas jau nebūtų padarytas. Pasak prokuroro, bankroto administratorius tokiu atveju turėjo pradėti išieškojimą 1 800 000 Lt sumos iš UAB „A“, patirti sąnaudas bankrutuojančiai įmonei, o galiausiai išieškotą sumą pervesti tai pačiai UAB „A“. Dar daugiau, UAB „A“ apskritai būtų galėjusi taikyti įskaitymą, t. y. jeigu UAB „A“ būtų buvusi įpareigota grąžinti UAB „E“ tuos 1 800 000 Lt, tačiau tuo pačiu, kaip jau nustatyta byloje, UAB „A“ iš VšĮ K. turėjo įgijusi reikalavimą į UAB „E“ 1 829 210 Lt sumai. Taigi, bet kuriuo atveju, būtų taikytas įskaitymas ir ši 1 800 000 Lt suma likusi UAB „A“, kas tik dar kartą patvirtina nesant prokuroro inkriminuojamos veikos pavojingumo.

198Prokuroras skunde akcentuoja bendrovės turto/įsipareigojimų/nuostolių atskyrimo nuo jos dalyvių turto principą. K. B. neneigia prokuroro nurodomos Kasacinio teismo praktikos, kad bendrovės akcininkams gali atsirasti atsakomybė už akcinės bendrovės turto iššvaistymą, nustačius visus būtinus šios veikos požymius. Tačiau paminėtoje civilinės bylos nutartyje Nr. 2K-407/2014 Kasacinis teismas akcininko atsakomybe sieja būtent su atsakomybe kreditoriams dėl jiems padarytos žalos, kai yra atliekami BK 184 str. 2 d. sudėtį atitinkantys veiksmai, kas būtent atitinka ir CK įtvirtintą reguliavimą bei civilinėse bylose Kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl akcininko atsakomybės prieš bendrovę, t. y. bendrovės kreditorius. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju situacija skiriasi nuo tos, kuri buvo analizuota prokuroro nurodomoje Kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje. Šioje byloje nustatyta, kad vienintelis UAB „E“ kreditorius šiuo atveju buvo UAB „A“, K. B. valdoma įmonė, kuriai taip pat pateikti kaltinimai pagal BK 184 str. 2 d. Ir ši aplinkybė yra itin reikšminga, sprendžiant dėl privalomojo žalos požymio. Būtent, šiuo atveju nėra pagrindo taikyti net civilinės atsakomybės UAB „E“ akcininkams, nei dėl 2008-04-04 preliminarios sutarties sudarymo, nei dėl 2008-10-10 susitarimo dėl preliminarios sutarties nutraukimo sudarymo. Civilinėje teisėje bendrovės akcininkų ir bendrovės vadovo atsakomybė yra aiškiai atskirta. Juridinio asmens dalyvių susirinkimas formuoja juridinio asmens valią, kurią įgyvendina per valdymo organus. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 str.), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 str. 7 d. Šioje normoje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis teisės aktuose ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jeigu įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Valdymo organo narys pagal civilinės teisės normas atsako prieš patį juridinį asmenį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinės bylos nutartyje Nr. 3K-3-244/2009 yra pažymėjęs, kad tuo tarpu juridinio asmens dalyvio (CK 2.45 str.) interesai ne visada gali sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmu vertinimui netaikoma ta norma, kuri taikoma valdymo organo nariui, t. y. dėl atsakomybės prieš patį juridinį asmenį. Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais – t. y. juridinio asmens valdymo organas (šiuo atveju likvidatorius jam taip pat priskirtinas) atsako pagal CK 2.87 str. 7 d., atsako prieš juridinį asmenį; o juridinio asmens dalyvis (akcininkas) atsako pagal CK 2.50 str. 3 d. – tik prieš kreditorius. Teismų praktikoje aiškiai ir pasakyta, kad tuo atveju, kai reiškiamos pretenzijos fiziniam asmeniui, turi būti aiškiai nurodoma, ar asmuo yra laikomas atsakingu kaip vadovas, ar kaip dalyvis (akcininkas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-05-13 civilinėje byloje nutartis Nr. 2A-315/2008).

199Vadinasi, įmonės dalyvis (akcininkas) negali būti laikomas atsakingu prieš patį juridinį asmenį, kitaip tariant, negali jam padaryti žalos, o žalą gali padaryti nebent tik kreditoriams, tačiau ne pačiam juridiniam asmeniui. Šiuo atveju pretenzijos jam ir S. B. dėl žalos UAB „E“ padarymo yra pareikštos būtent kaip šios įmonės akcininkams. Tačiau net civilinė atsakomybė negalėtų būti taikoma šiems asmenims kaip įmonės akcininkams, dėl žalos UAB „E“ padarymo, nes vienintelis kreditorius UAB „A“ nereiškia pretenzijų, be to, yra valdomas jo paties. Todėl, tuo atveju, kai konstatuojama, kad įmonė neturi kreditorių, arba šie kreditoriai yra tie patys akcininkai, arba jų valdomos įmonės, akcininko atsakomybė šiuo atveju nekyla ir negali kilti. Civilinė atsakomybė jam galėtų kilti tik jeigu dėl nesąžiningų jo veiksmų buvo padaryta žala tretiesiems asmenims, t. y. dėl sprendimo užskaityti avansą kaip baudą buvo neatsiskaityta su įmonės kreditoriais. Tačiau vienintelis įmonės kreditorius nereiškia jokių pretenzijų, dar daugiau, UAB „A“ yra taip pat kaltinama žalos UAB „E“ padarymu. Taigi, šiuo atveju akcininkams net civilinė atsakomybė nekyla ir negali kilti, juo labiau, tai negali sąlygoti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės.

200Juk įmonėje nesant kreditorių, akcininkai gali nuspręsti ir visa uždirbta pelną paaukoti labdarai, ir toks sprendimas nepažeis Akcinių bendrovių įstatymo. Tačiau vadovaujantis prokuroro pateikiamu įmonės ir jos dalyvių turto atskyrimo principo primityviu aiškinimu, tokiu atveju įmonė gali sukilti prieš akcininkus, nesutikti su jų sprendimais, atsisakyti juos vykdyti, nes įmonė sieks pelno, o akcininkai norės užsiimti labdara. Juk prokuroro apeliacinio skundo esmė ir yra tokia, jog turtas atskirtas atsakomybės prasme. Nes, pvz. personalinės įmonės atveju atsakomybė yra kita – įmonės savininkas savo turtu atsako už įmonės įsiskolinimus kreditoriams (uždarosios akcinės bendrovės atveju akcininkas neatsako savo turtu), ar, vadovaujantis prokuroro aiškinimu, personalinės įmonės savininkas turi padengti įmonės skolas, o po to dar ir atsėdėti už tai, kad padarė įmonei žalą.

201Nagrinėjamoje byloje ir susidaro situacija, kai asmenys, kurie galimai galėjo patirti žalą dėl prokuroro inkriminuojamo BK 184 str. 2 d. nusikaltimo, yra vienintelis kreditorius UAB „A“, valdomas jo, ir įmonės akcininkai, kuriems visiems pateikti kaltinimai pagal tą patį BK 184 str. 2 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant nelogiška situaciją, kai žalą dėl savo tariamai nusikalstamų veiksmų patyrė patys kaltinamieji, ir teismas negali paneigti civilinėje teisėje esančio akcininko atsakomybę apibrėžiančio imperatyvaus teisinio reguliavimo. Tuo tarpu ikiteisminiame tyrime paminėtos aplinkybės apskritai nebuvo tirtos, ar galėjo būti padaryta žala tretiesiems asmenims, ir kokiems. Šios aplinkybės turėjo būti nustatytos, kadangi būtent pagal CK 2.50 str. 3 d. akcininko atsakomybė prieš pačia bendrovę kyla tik tokiu atveju, jeigu padaroma žala kreditoriams. Tik bylos nagrinėjimo metu galiausiai nustatyta, kad toks vienintelis kreditorius yra pats kaltinamasis UAB „Arudita“, kuriam kaltinimai pareikšti dėl to, kad yra pareikšti kaltinimai fiziniam asmeniui jam, kuris, pasak prokuroro, turėjo teisę atstovauti UAB „A“, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą. Ir ši aplinkybė yra itin reikšminga veikos kvalifikavimui, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje visiškai neprieštarauja prokuroro cituojamai Kasacinio teismo nutartyje Nr. 2K-407/2014 formuojamai praktikai, kurioje taip pat pažymėta, kad akcininko atsakomybė iš esmės yra atsakomybė prieš įmonės kreditorius dėl jiems padarytos žalos. Taigi, nenustačius tokios žalos kreditoriams (kaip šiuo atveju), nėra jokio pagrindo akcininkui taikyti nei civilinės, nei baudžiamosios atsakomybės.

202Dėl neteisėtų veiksmų.

203Siekiant asmenį pripažinti kaltu pagal BK 184 str. 2 d., pirmiausia reikalinga nustatyti objektyviosios pusės požymį – neteisėtus veiksmus. Nagrinėjamu atveju ir šis BK 184 str. 2 d. įtvirtintos veikos požymis neegzistuoja, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį ir kitus kaltinamuosius išteisino pagal BK 184 str. 2 d.

204Pasak prokuroro, visi neteisėti veiksmai šioje veikoje susiveda į 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E"“ suklastojimą, kuris prokuroro buvo vertinamas kaip turto iššvaistymo sudėtinė dalis. Visi kiti po šios sutarties sudarymo atlikti veiksmai – 1 800 000 Lt avanso pervedimas, 2008-10-10 sutarties nutraukimo akto, kuriuo UAB „E“ pervestas 1 800 000 Lt avansas liko UAB „A“ kaip bauda dėl pirkėjo įsipareigojimų neįvykdymo, pasirašymas – vertintini prokuroro kaip neteisėti, būtent pasėkoje pirmojo veiksmo – preliminarios sutarties tariamo suklastojimo. Nagrinėjamu atveju byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad 2008-04-04 preliminarioje sutartyje yra užfiksuota tikrovės neatitinkanti informacija, kad UAB „A“ ketino parduoti, o UAB „E“ ketino pirkti nekilnojamojo turto kompleksą ( - ). Tuo tarpu kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), iš ko seka, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03-27 nutartis b.b. Nr. 1A-248-518/2015).

205Argumentai ir įrodymai, liudijantys, kad šalims UAB „A“ ir UAB „E“, sudarant 2008-04-04 preliminariąją sutartį, egzistavo realios prielaidos įvykdyti pirkimo – pardavimo sandorį, taip pat objektyvios aplinkybės, sąlygojusios 2008-10-10 susitarimo dėl sutarties nutraukimo sudarymą, pateikti jo ir UAB „A“ apeliaciniuose skunduose. Bylos dokumentais įrodyta, kad sudarant 2008-04-04 preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį, UAB „E“ buvo pardavusi 4 iš 6 iš VšĮ „T“ įsigytų žemės sklypų, ir už parduotus sklypus buvo gavusi 2 353 600 Lt. Be to, UAB „E“ savo nuosavybėje turėjo dar 3 žemės sklypus, kuriuos taip pat buvo ketinama parduoti panašia kaina kaip ir pirmuosius žemės sklypus, t.y. po 2 000 Lt už 1 arą. Ir atsižvelgiant į anksčiau sudarytus sandorius, įmonė galėjo turėti ir turėjo pagrįstų lūkesčių gauti tokią pačią kainą ir už likusius žemės sklypus. Lėšų, gautų pardavus likusius 3 žemės sklypus, kurių bendras plotas sudarė beveik 9,5 ha, būtų pakakę užbaigti sandorį dėl pastatų komplekso ir nuomos teisės į žemės sklypus, esančius ( - ), įsigijimo iš UAB „A“, ko pasėkoje UAB „E“ būtų įgijusi dar 2 300 000 Lt vertės nekilnojamojo turto, taigi, turėjusi galimybes pilnai atsiskaityti su vieninteliu savo kreditoriumi VšĮ „T“ už iš jos anksčiau įsigytus žemės sklypus. Taigi UAB „E“ galėjo turėti ir turėjo ketinimus pirkti iš UAB „A“ nekilnojamąjį turtą ( - ), ir kaip parodė S. B., jis kaip potencialaus pirkėjo atstovas, UAB „E“ vardu domėjosi ketinamo įsigyti įmonės turto struktūra, teisine būkle, plėtojimo ir pardavimo galimybėmis, ne kartą vyko į Utenos žemėtvarkos skyrių, vykdė potencialias derybas su galimais dalies turto pirkėjais – komplekso „O“ atstovais. Tuo tarpu kaltinamajame akte net nebuvo analizuojamas sandorio, kurio įforminimo dokumentas neva buvo suklastotas, realumas, nepateikti jokie įrodymai, liudijantys, kad 2008-04-04 preliminarios sutarties sudarymas neatitiko šalių valios. Atitinkamai ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje net nevertino šio sandorio realumo, o 2008-04-04 preliminarią sutartį pripažino suklastota remdamasis vieninteliu įrodymu – iškraipytais liudytojos A. M., buvusios UAB „E“ direktorės, pasirašiusios ginčo sutartį, parodymais. Byloje ginčo nėra, kad liudytoja A. M. pasirašė 2008-04-04 preliminarią sutartį, ir ši liudytoja teisme jokia forma nepatvirtino, kad 2008-04-04 preliminarią sutartį pasirašė atgaline data, ką bandė įteigti prokuroras, siekdamas pagrįsti 2008-04-04 preliminarios sutarties suklastojimą. Jis prašo vadovautis jo ir UAB „A“ pateiktuose apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais dėl egzistavusių realių prielaidų šalims sudaryti 2008-04-04 preliminariąją sutartį ir objektyvių aplinkybių šalims sudaryti 2008-10-10 susitarimą dėl preliminarios sutarties nutraukimo, patvirtinančiais, kad šie veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti, taigi, neegzistuoja ir BK 184 str. 2 d. įtvirtintos veikos objektyviosios pusės požymis – neteisėti veiksmai.

206Atsikirtimuose taip pat nurodoma, kad jis prašo papildomai atsižvelgti į Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartyje Nr. 1A-248-518/2015 pateiktus išaiškinimus baudžiamojoje byloje, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis yra panaši į nagrinėjamą bylą. Nurodytoje byloje asmeniui taip pat buvo pateikti kaltinimai pagal BK 184 str. 2 d. dėl to, kad šis asmuo įmonės vardu, įmonei esant iš esmės nemokiai, nagrinėjamoje situacijoje UAB „E“ sudarant 2008-04-04 preliminarią sutartį nebuvo nemoki, prokuroras neneigia šios aplinkybė, sudarė preliminarias turto pirkimo – pardavimo sutartis dėl turto pirkimo, sumokėjo pagal jas avansus turto pardavėjams, o vėliau raštu informavo pardavėjus, kad įmonė atsisako preliminariose sutartyse numatytų įsipareigojimų vykdymo, ko pasėkoje sumokėti avansai liko pardavėjams kaip baudos, kaip tai buvo numatyta preliminariose sutartyse. Prokuroras tvirtino, kad tokiais veiksmais buvo iššvaistytos įmonės piniginės lėšos, tačiau pirmosios instancijos teismas išteisino kaltinamąjį dėl šios prokuroro inkriminuotos veikos. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko nepakeistą, ir šioje nutartyje konstatavo aplinkybes, kurios šiuo atveju yra reikšmingos ir nagrinėjamoje byloje, jog: -

207„Ne kiekvienu atveju, kai padaryta veika formaliai atitinka turto iššvaistymo sudėties požymius, veika pripažįstama nusikalstama. Veika ne tik turi formaliai atitikti baudžiamajame įstatyme numatytos nusikaltimo sudėties požymius, bet ir būti pavojinga". Dėl veikos pavojingumo šioje byloje pasisakyta aukščiau, vertinant žalos požymį. -

208„Nusikalstamos veikos požymiai įmonės vadovo veiksmuose sudarant sandorius įmonės vardu gali būti konstatuojami tuo atveju, kai įmonės vadovas sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį. Šiame kontekste būtina atsižvelgti ir į kasacinės instancijos teismo poziciją, jog vienas esminių juridinio asmens veikloje priimamų sprendimų požymių yra rizikingumas, juridinių asmenų valdymo organai turi plačią diskreciją veikti juridinio asmens vardu, organizuoti juridinio asmens veiklą ir priimti įvairaus pobūdžio rizikingus sprendimus, tačiau bet kuriuo atveju šie sprendimai turi atitikti bendrovės ir jos akcininkų interesus, t.y. būti orientuoti į pelno siekimą“; <...> „prokuroras neginčija tos aplinkybės, jog preliminariose sutartyse nurodyta turto kaina atitiko tuo metu buvusias rinkos kainas. Atsižvelgiant į tuo metu buvusias nekilnojamojo turto rinkos sąlygas, augančias ne tik turto pardavimo, bet ir nuomos kainas, darytina išvada, jog A. S. priimtas sprendimas investuoti į nekilnojamąjį turtą buvo logiškas ir ekonomiškai pagrįstas“.

209Šioje byloje kaltinimai yra pateikti įmonės akcininkams ir byloje nėra ginčo, kad 2008-04-04 preliminarios sutarties sudarymas atitiko tiek pačios bendrovės, tiek akcininkų interesus, o pats sandoris buvo ekonomiškai pagrįstas ir logiškas. UAB „E“ vertėsi nekilnojamojo turto veikla, 2008 m. pradžioje (nekilnojamojo turto rinkai esant pakilime) buvo sėkmingai įsigijusi ir pardavusi nekilnojamojo turto objektus ( - ) ir toliau, sudarydama 2008-04-04 preliminarią sutartį siekė šią veiklą vykdyti, ketindama įsigyti iš pardavėjo UAB „A“ nekilnojamojo turto kompleksą ( - ). Byloje nėra ginčijama sandorio kaina – 2 300 000 Lt, ir ji buvo pagrįsta, atsižvelgiant į tuo metu rinkoje vyravusias nekilnojamojo turto kainas. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad šiuo atveju buvo pasirinktas toks verslo modelis, kuomet pilnai neatsiskaičius už anksčiau įsigytus žemės sklypus, už lėšas, gautas pardavus dalį šių sklypų, vėl siekiama įsigyti naują turtą, nesąlygoja tokių veiksmų nusikalstamumo. Pažymėtina, kad tokį verslo modelį, kuomet trūkstant apyvartinių lėšų, už parduotas prekes gautos lėšos investuojamos įsigyjant naujas prekes, o su ankstesniais prekių tiekėjais atsiskaitoma vėliau, taiko absoliuti dauguma Lietuvos ūkio subjektų. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat paminėtoje nutartyje konstatavo, kad: „nekilnojamojo turto įsigijimui nėra draudžiama panaudoti skolintų lėšų“. Jeigu ne 2008 m. pasaulio ekonomikos krizės poveikis Lietuvos nekilnojamojo turto rinkai, UAB „E“ būtų pelningai realizavusi jos nuosavybėje buvusius iš VšĮ „T“ įsigytus žemės sklypus, ir iš šių lėšų būtų užbaigusi pastatų komplekso bei nuomos teisių į žemės sklypus, esančius ( - ), pirkimo-pardavimo sandorį su UAB „A“, bei to pasėkoje atsiskaičiusi ir su ankstesniu žemės sklypų pardavėju VšĮ „T“. Ir ši aplinkybė yra patvirtinta objektyviais bylos duomenimis – sudarant 2008-04-04 preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį, UAB „E“ buvo pardavusi 4 iš 6 iš VšĮ „T“ įsigytų žemės sklypų, ir už parduotus sklypus buvo gavusi 2 353 600 Lt sumą. Be to, UAB „E“ savo nuosavybėje turėjo dar likusius 3 žemės sklypus, kuriuos taip pat buvo ketinama parduoti panašia kaina kaip ir pirmuosius žemės sklypus, t. y. po 2000 Lt už 1 arą. Ir atsižvelgiant į anksčiau sudarytus sandorius, įmonė galėjo turėti ir turėjo pagrįstų lūkesčių gauti tokią pačią kainą ir už likusius žemės sklypus. Lėšų, gautų pardavus likusius 3 žemės sklypus, kurių bendras plotas sudarė beveik 9,5 ha, būtų pakakę užbaigti sandorį dėl pastatų komplekso ir nuomos teisės į žemės sklypus, esančius ( - ), įsigijimo iš UAB „A“, ko pasėkoje UAB „E“ būtų įgijusi dar 2 300 000 Lt vertės nekilnojamojo turto, taigi, turėjusi galimybes pilnai atsiskaityti su vieninteliu savo kreditoriumi VšĮ „T“ už iš jos anksčiau įsigytus žemės sklypus. Taigi, UAB „E“ sprendimas toliau investuoti į nekilnojamąjį turtą, sudarant 2008-04-04 preliminarią sutartį su UAB „A“, buvo logiškas ir ekonomiškai pagrįstas. - Niekuo nepagrįsta prokuroro prielaida neva patvirtinanti A. S. kaltę, jog visi asmenys, su kuriais buvo sudarytos preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartys, buvo A.S. pažįstami. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kad ši aplinkybė kaip nors būtų įtakojusi sudarytų preliminarių sutarčių turinį, už nekilnojamąjį turtą mokėti sutartą kainą ar atsisakymą toliau vykdyti pagal preliminarias sutartis prisiimtus įsipareigojimus.?Šioje byloje organizuotos grupės buvimas tiek inkriminuojant BK 184 str. 2 d. numatytą veiką, tiek ir BK 182 str. 2 d., taip pat prokuroro yra grindžiamas vieninteliu motyvu – jog bylos kaltinamieji yra pažįstami asmenys, jog juos vienijo darbiniai santykiai arba bendri verslo interesai. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog ši aplinkybė būtų įtakojusi 2008-04-04 preliminarios sutarties turinį, sandorio sąlygas, vėliau 2008-10-10 sudaryto susitarimo dėl preliminarios sutarties nutraukimo sąlygas. - „Sudarytose preliminariose sutartyse buvo numatyta sąlyga, kad pasibaigus sutarties galiojimo laikui ir UAB „S“ atsisakius pasirašyti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, gautas avansas nebus grąžinamas. Pažymėtina, kad sudarant civilinius sandorius galioja sutarčių laisvės principas, reiškiantis, jog sutarties šalys iš esmės gali susitarti dėl bet kokių sutarties sąlygų, jeigu tik sutarties šalių valia neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Nurodyta preliminarių sutarčių nuostata pati savaime neprieštarauja CK nuostatoms, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo nustatyta A. S. ketinimų nevykdyti pagal preliminarias sutartis prisiimtų įsipareigojimų bei kad pagal preliminarių sutarčių sudarymo metu buvusias aplinkybes A. S. negalėjo numatyti, jog UAB „S“ finansinė padėtis pablogės taip, kad įmonė nebebus pajėgi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, negalima sutikti su prokuroro pozicija, jog minėtos nuostatos įtraukimas į sutartis patvirtina A. S. kaltę dėl UAB „S“ piniginių lėšų iššvaistymo. <...> minėta sutarties nuostata iš esmės yra skirta apsaugoti turto pardavėjo interesus, kadangi akivaizdu, jog per numatytą pakankamai ilgą pagrindinės sutarties sudarymo terminą – trejus metus, parduodamas turtas gali nuvertėti, dėl ko pardavėjui atsisakius sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas patirtų nuostolių nebegalėdamas už sutartą kainą parduoti turto kitiems asmenims. <...> Nors pagal preliminarias sutartis buvo likę išmokėti sąlyginai nedidelę dalį turto vertės, tačiau vien dėl to atsisakymas vykdyti preliminariąsias sutartis negali būti vertinamas kaip turto iššvaistymas BK 184 str. prasme. Šiuo atveju būtina įvertinti dėl kokių aplinkybių buvo atsisakyta vykdyti įsipareigojimus pagal preliminarias sutartis. <...> Greitai parduoti butą už tą pačią 200 000 Lt kainą buvo objektyviai neįmanoma dėl prasidėjusios pasaulinės ekonomikos krizės ir krentančių nekilnojamojo turto kainų“.

210Nagrinėjamu atveju taip pat byloje nėra nustatyta 2008-04-04 preliminarios sutarties šalių – UAB „E“ ir UAB „A“ – ketinimų nevykdyti 2008-04-04 preliminarios sutarties. Turto pirkėjas UAB „E“ turėjo finansines prielaidas įgyvendinti sandorį ir negalėjo numatyti, kad kils pasaulinė ekonomikos krizė ir ženkliai kris nekilnojamojo turto kainos, ko pasėkoje įmonė nebeturės galimybės savo likusių žemės sklypų parduoti už tą pačią kainą, kokia buvo pardavusi iki krizės, ir iš šių lėšų užbaigti vykdyti 2008-04-04 preliminarią sutartį. Byloje apklausta iš UAB „E“ žemės sklypus įsigijusios įmonės UAB „1“ direktorė R. R. parodė, kad prasidėjus krizei nebeketino tiek pat mokėti UAB „E“ už likusius žemės sklypus. Susidarius tokiai situacijai, 2008- 04-04 preliminari sutartis toliau nebegalėjo būti vykdoma. Byloje pateikti objektyvūs duomenys, kad dėl tokio sandorio neįvykdymo turto pardavėjas UAB „A“ patyrė nuostolį, byloje pateikta nekilnojamojo turto ( - ) nepriklausomo turto vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta, kad 2008 m. gruodžio mėn. turto rinkos vertė galėjo sudaryti jau tik 542 400 Lt, t. y. UAB „A“ jau nebūtų turėjusi galimybės parduoti šio turto už tą kainą, kokia buvo šalių suderinta 2008-04-04 preliminarioje sutartyje, kuri buvo sudaryta dar nekilnojamojo turto rinkai esant pačiame pakilime. Todėl šalių sprendimas sumokėtą 1 800 000 Lt avanso sumą palikti UAB „A“ kaip baudą yra ekonomiškai pagrįstas ir logiškas. Šiuo atveju prokuroras net neginčija pačios baudos dydžio ir byloje nėra jokių duomenų, liudijančių, kad tokio dydžio bauda galėtų būti vertintina kaip per didelė, priešingai, pateikti turto vertinimo duomenys rodo, jog baudos dydis atitiko esamą situaciją ir yra proporcingas. Prokuroras nurodo, kad jam tiesiog neva akivaizdu, jog toks veiksmas – pervestos sumos užskaitymas kaip bauda – yra neteisėtas, tačiau vien tik prokuroro nuomone negali būti grindžiamas kaltinimas, turi būti objektyviai nustatytos tokį kaltinimą pagrindžiančios aplinkybės ir įrodymai, tačiau tokių įrodymų byloje nėra pateikta, net nesiaiškinta, ar UAB „A“ patyrė žalą ir kokio dydžio yra žala.

211Nurodytos aplinkybės parodo, kad šalių veiksmai, sudarant 2008-04-04 preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, 2008-10-10 susitarimą dėl sutarties pabaigos, atitiko šalių valią, yra pagrįsti objektyviais duomenimis, tuo tarpu baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinimo prielaidas, jog šalys jau iš anksto neturėjo ketinimo sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį, t. y. įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad nurodytus sandorius sudarę ir pasirašę asmenys atliko kokius nors neteisėtus veiksmus bei atitinkamai pagrindžiančių šių asmenų kaltę – tyčią, kuri, sekant prokuroro logika, turėjo apimti ir tokias objektyvias aplinkybes kaip nekilnojamojo turto krizės numatymą bei turto kainų ženklų kritimą.

212Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis K. B. atsikirtimuose prašo atmesti prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015-06-22 nuosprendžio dalies, kuria K. B. išteisintas pagal BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d., panaikinimo.

213Atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą nuteistasis S. B. nurodo, kad su prokuroro apeliaciniu skundu nesutinka.

214Jis nurodo, kad prokuroro apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį išteisino pagal BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d. Jo nuomone, neegzistuoja ne tik didelės žalos požymis, tačiau ir neteisėti veiksmai, veikos pavojingumas, todėl nėra jokio pagrindo jo ir kitų kaltinamųjų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 184 str. 2 d.

215Dėl požymio – neteisėtų veiksmų – nebuvimo.

216Nors prokuroras pateiktame apeliaciniame skunde argumentuoja savo prašymą dėl ginčijamos nuosprendžio dalies panaikinimo tik pirmosios instancijos teismo neva neteisingai išaiškintu žalos požymiu, tačiau tam, kad būtų galima kvalifikuoti tiek jo, tiek ir kitų kaltinamųjų veiksmus pagal BK 184 str. 2 d., pirmiausia turi būti nustatytas atliktų veiksmų neteisėtumas. Vien tik didelės žalos požymis nėra pakankamas kvalifikuoti asmenų veiksmus pagal BK 184 str. 2 d.

217Kaltinamajame akte, kaltinime dėl turto iššvaistymo jo vaidmuo buvo nurodytas analogiškas kaip ir kituose kaltinimuose (t.y. kaip ir pagal BK 300 str. 3 d. ir 182 str. 2 d.) – nurodymu UAB „E“ direktorei A. M. pasirašyti 2008-04-04 preliminarią sutartį, kuri, pasak prokuroro, yra žinomai suklastota, ir, veikiant kartu su K. B., 1 800 000 Lt avanso sumos iš UAB „E“ sąskaitos į UAB „A“ sąskaitą pervedimu.

218S. B. nuomone, byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad 2008-04-04 preliminari sutartis yra suklastota, kad joje įtvirtinti duomenys neatitinka tikrovės. Paminėta preliminari sutartis pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta suklastota remiantis vienintele aplinkybe – liudytojos A. M., buvusios UAB „E“ direktorės, pasirašiusios ginčo sutartį, parodymais. Tačiau šios liudytojos parodymai negali būti laikomi pakankamu įrodymu kvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 300 str. 3 d. Juo labiau, nuosprendyje teismas šios liudytojos parodymus neteisingai interpretavo, nurodydamas, kad jis neva padavė A. M. pasirašyti 2008-04-04 preliminarią sutartį prieš jai išeinant iš darbo, atgaline data, skubiai, automobilyje. Liudytoja A. M. parodė tik tiek, kad jam atvykus pas ją 2008 m. rugpjūčio mėn., „manau, kad galėjo būti ir ta sutartis, kuria neperskaičiusi pasirašiau. Aš taip manau, nes tokios sutarties nepamenu. Aš neprisimenu, ar man buvo pateikta akivaizdžiai preliminari sutartis tarp UAB „E“ ir UAB „A“. Šie parodymai jokiu būdu neleidžia daryti kategoriškų išvadų, kad 2008-04-04 preliminari sutartis UAB „E“ direktorės buvo pasirašyta ne ta data, kuri nurodyta sutartyje, juo labiau, kad jis šią sutartį pateikė pasirašyti A. M., prieš jai išeinant iš darbo, skubiai automobilyje.

219Iššvaistymas iš esmės ir yra grindžiamas 2008-04-04 preliminarios sutarties tariamu suklastojimu, t. y. dokumento klastojimas prokuroro yra laikomas sudėtine turto iššvaistymo dalimi. Tuo tarpu paties sandorio, 2008-04-04 preliminarios sutarties, realumas byloje apskritai nevertintas. Tačiau siekiant konstatuoti, kad šioje sutartyje nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, t. y. pasak prokuroro, UAB „E“ neva nenorėjo pirkti, o UAB „A“ nenorėjo parduoti nekilnojamojo turto ( - ) Vilniaus raj., būtina įvertinti sandorio, kurio įforminimo dokumentas neva buvo suklastotas, realumą. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo gauta jokių duomenų, paneigiančių, kad šioje sutartyje šalys išreiškė tikrąją savo valią – ateityje sudaryti pagrindinę nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį. Priešingai, byloje yra objektyvūs duomenys, liudijantys, kad egzistavo prielaidos UAB „E“ ir UAB „A“ sudaryti pirkimo – pardavimo sandorį, nes UAB „E“ vertėsi nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo veikla ir turėjo pakankamai nekilnojamojo turto (2 žemės sklypus ( - ) ir 1 žemės sklypą ( - )), kuriuos pardavusi būtų turėjusi pilnas galimybes užbaigti vykdyti sandorį su UAB „A“. Byloje yra duomenys, kad UAB „E“ iki 2008-04-04 preliminarios sutarties sudarymo buvo pardavusi 4 žemės sklypus ( - ) pirkėjui UAB „1“ už 2 000 Lt/arą. Taigi galėjo turėti ir turėjo pagrįstų lūkesčių parduoti ir likusius žemės sklypus panašia kaina. Jis parodė, kad kaip UAB „E“ atstovas domėjosi įmonės ketinamo pirkti nekilnojamojo turto iš UAB „A“ būkle, žinojo konkrečiai, koks tai buvo objektas ir kokie papildomai darbai, tarp jų ir teisiniai, ten turi būti atlikti, siekiant šį objektą po įsigijimo sėkmingai išvystyti ar parduoti, bei to pasėkoje sukurti pridėtinę vertę bei įmonei uždirbti. Tai buvo ekonomiškai pagrįstas ir logiškas sandoris, jis kartu su K. B., veikiantys kaip UAB „E“ akcininkų atstovai, įvertinę įmonės turimas turtines galimybes bei galimą naudą, kurią įmonei UAB „E“ gali suteikti šio turto įsigijimas, priėmė sprendimą įmonei šį turtą įsigyti.

220Pati UAB „E“ direktorė A. M. parodė, kad jai atrodė natūralu, kad S. B. ir K. B., atstovaujantys UAB „E“ akcininkus, priima sprendimus, o ji juos kaip direktorė vykdo. Jis ir apeliaciniame skunde nurodė, kad šiuo atveju nėra ginčo, jog K. B. ir jis valdė UAB „E“ per jos akcininkus, yra galutiniai naudos gavėjai, jie šios aplinkybės net neneigia. Lietuvoje yra privalomas vienasmenis valdymo organas – įmonės vadovas, tačiau akcininkai apibrėžia jo teises, jeigu jie nepasitiki direktoriumi, jie gali apriboti jo teisę pasirašyti bet kokius sandorius, negavus akcininkų pritarimo. Naudojimasis Akcinių bendrovių įstatymo suteikiamomis teisėmis nėra nusikalstamas. Pagal Akcinių bendrovių įstatymą direktorius nėra laisvas priimti sprendimus įmonės veikloje savavališkai, aukščiausias valdymo organas yra visuotinis akcininkų susirinkimas, direktorius be akcininkų pritarimo negali vykdyti tokios apimties turto pirkimo – pardavimo sandorių, kitaip akcininkai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl įstatyme numatytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Taigi, jo nuomone, jokiu būdu negali būti vertinama kaip neteisėti veiksmai, kai direktorius vykdo akcininkų sprendimus, kadangi šie veiksmai yra atliekami įstatymo pagrindu, ir nėra nieko nusikalstamo, kad jis, atstovaudamas vieną iš akcininkų, atsižvelgiant į tai, jog A. M. buvo naujai paskirta bendrovės direktorė, neturinti vadovavimo patirties, kartu su ja dalyvaudavo einamojoje bendrovės veikloje.

221UAB „E“ akcininkų sprendimas įmonei sudaryti 2008-04-04 preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį atitiko įmonės ir jos akcininkų interesus. Prokuroras neginčija tos aplinkybės, jog preliminarioje sutartyje nurodyta turto kaina atitiko tuo metu buvusias rinkos sąlygas. Būtent, atsižvelgiant į tuo metu buvusias nekilnojamojo turto rinkos sąlygas, nekilnojamojo turto rinkai esant pačiame pakilime, sprendimas investuoti į nekilnojamąjį turtą buvo logiškas ir ekonomiškai pagrįstas. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad pagal preliminariąją sutartį buvo sumokėtas 1 800 000 Lt avansas, o sandoris galiausiai iki galo nebuvo įvykdytas, automatiškai negali būti vertinama kaip turto iššvaistymas. Visuotinai pripažinta aplinkybė, kad 2008 m. antroje pusėje prasidėjo pasaulinė finansų krizė, kuri sąlygojo ženklų nekilnojamojo turto kainų kritimą ir Lietuvoje, todėl UAB „E“ nebeteko galimybės parduoti jai priklausančių žemės sklypų ta kaina, kokia jie buvo parduoti iki krizės, ir tokiu būdu užbaigti vykdyti sandorį su UAB „A“. UAB „1“ direktorė R. R. teisme parodė, kad prasidėjus krizei net nebeketino mokėti tokių pačių pinigų už žemę. Taigi 2008-04-04 preliminarios sutarties nutraukimas yra taip pat pagrįstai ir logiškai paaiškinamas. Būtent sutartis buvo nutraukta dėl pirkėjo UAB „E“ kaltės, pastarajai nebeturint galimybės įvykdyti likusių įsipareigojimų pagal sutartį. Tuo tarpu prasidėjus nekilnojamojo turto krizei UAB „A“, nutraukus sutartį, taip pat patyrė nuostolių, kadangi taip pat nebeturėjo galimybės nekilnojamojo turto ( - ) parduoti už tą pačią kainą, Lietuvoje praktiškai visiškai sustojus nekilnojamojo turto pardavimams. Byloje pateikta nekilnojamojo turto ( - ) vertinimo ataskaita patvirtina, kad 2009 m. pabaigoje šio turto rinkos vertė sudarė jau tik beveik 600 000 Lt. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad 1 800 000 Lt dydžio baudą, kuri 2008-10-10 susitarimu dėl 2008-04-04 preliminarios sutarties pabaigos buvo nustatyta UAB „E“ dėl įsipareigojimų nevykdymo, neprotingai didele. Kita vertus, prokuroras net neginčija baudos dydžio.

222Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo išvadai, kad 2008-04-04 preliminarios sutarties sudarymas, avanso pagal ją sumokėjimas ir 2008-10-10 susitarimo dėl preliminarios sutarties nutraukimo sudarymas yra neteisėti veiksmai turto iššvaistymo prasme. Kita vertus, jeigu kas ir galėjo formaliai patirti žalą dėl ekonominės krizės pasėkoje nepavykusio nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorio, tai tik UAB „E“ akcininkai, t. y. kaltinamųjų valdomos įmonės, ir vienintelis įmonės išregistravimo dienai likęs UAB „E“ kreditorius – UAB ,,A“, taigi patys kaltinamieji, kas liudija neegzistuojant tokių veiksmų pavojingumo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo šiuo atveju neegzistuojant privalomojo padarytos žalos požymio ir išteisino jį ir kitus kaltinamuosius pagal BK 184 str. 2 d.

223Dėl didelės žalos požymio nebuvimo.

224Jis sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja privalomas žalos požymis, paneigiantis turto iššvaistymo sudėtį. Nors bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, vadovaujantis LAT senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 19, kas galėtų būti laikomi patyrusiais žalą dėl neįgyvendinto nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorio tarp UAB „E“ ir UAB „A“, t. y. tik patys kaltinamieji (UAB „E“ akcininkai – K. B. ir jo valdomos įmonės; bei UAB „E“ vienintelis kreditorius UAB „A“ – taip pat kaltinamasis šioje byloje), tačiau prokuroras apeliaciniame skunde ir toliau laikosi pozicijos, esą žala buvo padaryta įmonei UAB „E“, nesivadovaujant tiek Kasacinio teismo išaiškinimus, tiek ir imperatyvų CK reglamentavimą dėl įmonės akcininkų atsakomybės.?

225Jis bei K. B. kaltinami neva padarę UAB „E“ žalą kaip UAB „E“ akcininkai, asmenys, valdantys UAB „E“. CK yra aiškiai atskirta įmonės akcininkų atsakomybė ir įmonės vadovo atsakomybė prieš pačią įmonę. Vadovaujantis CK 2.50 str. 3 d., juridinio asmens dalyvis atsako būtent tik prieš juridinio asmens kreditorius, t. y. dėl kreditoriams padarytos žalos. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad vienintelis kreditorius UAB „E“ išregistravimo dienai buvo UAB „A“, taip pat kaltinamasis šioje byloje, kuris, be kita ko, niekada nereiškė jokių pretenzijų UAB „E“ akcininkams dėl kokios nors žalos. Taigi nagrinėjamu atveju neegzistuoja prielaidos kilti net civilinei jo ar K. B. atsakomybei. Nesant pagrindo taikyti civilinės atsakomybės, baudžiamoji atsakomybė juo labiau negali būti taikoma. Prokuroras apeliaciniame skunde akivaizdžiai painioja šias civilinės atsakomybės formas. Būtent, įmonės akcininko atžvilgiu ši atsakomybė gali būti taikoma tik jeigu dėl kažkokių nesąžiningų akcininko veiksmų juridinis asmuo negali vykdyti kokių nors savo prievolių. Tačiau įmonei neturint kreditorių, ar kreditoriui nereiškiant pretenzijų, akcininkas negali būti laikomas padaręs žalą, juo labiau, iššvaistęs savo įmonės turtą. Taip pat ir prokuroro apeliaciniame skunde minimoje Kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2K-407/2014 teismas, vertindamas, ar egzistuoja turto iššvaistymo sudėtis, įmonės akcininko atsakomybę prieš įmonę sieja būtent su akcininko atsakomybe kreditoriams. Kokią žalą akcininkas gali padaryti įmonei, jeigu ji neturi kreditorių. Juk pagal Akcinių bendrovių įstatymo 15 str., 73 str., likviduojant įmonę likęs likviduojamos įmonės turtas yra padalinamas įmonės akcininkams, nepaisant to, kad įmonės akcininkų ir pačios įmonės turtas yra atskirtas. Įmonė akcininkų ir įmonės turto atskyrimo principas nereiškia, kad įmonės akcininkai neturi jokių teisių į įmonės turtą. Vadovaujantis prokuroro pateikiamu aiškinimu, galima apskritai prieiti išvados, kad akcininkai neturi net teisės spręsti, kam įmonės turtas gali būti naudojamas. Tačiau juridinio asmens – uždarosios akcinės bendrovės – kapitalas būtent yra sudarytas iš akcininkų įnašų, akcininkai turi turtines teises įmonės atžvilgiu, ir turi teisę spręsti dėl įmonės turto perleidimo ar įgijimo, ir jeigu tokie sprendimai nepažeidžia kreditorių teisių, ar įmonė apskritai neturi kreditorių, jokių prielaidų kilti akcininko atsakomybei nei civiline, nei baudžiamąja prasme neegzistuoja ir negali egzistuoti. Kita vertus, šie santykiai apskritai yra laikytini civiliniais teisiniais santykiais, o Kasacinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys b.b. Nr. 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nesant prielaidų net civiliniam ginčui kilti, baudžiamosios teisės normos juo labiau negali būti taikomos.

226S. B., atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, prašo atmesti prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015-06-22 nuosprendžio dalies, kuria S. B. išteisintas pagal BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d., panaikinimo.

227Atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą nuteistojo juridinio asmens UAB „A“ atstovė advokatė Agnė Ustinovičienė nurodo, kad su prokuroro apeliaciniu skundu nesutinka, jis yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.

228Dėl neteisėtų veiksmų.

229Pagal kaltinamąjį aktą visi neteisėti veiksmai iš esmės apima 2008-04-04 preliminarios sutarties tarp UAB „A" ir UAB „E" suklastojimą, šis veiksmas laikomas sudėtine turto iššvaistymo dalimi. Taigi, nesant įrodymų dėl paminėtos sutarties suklastojimo, neegzistuoja ir prokuroro inkriminuojamo turto iššvaistymo sudėtis. UAB „A“ šioje byloje pateiktame apeliaciniame skunde išsamiai pasisakė dėl tariamo 2008-04-04 preliminarios sutarties suklastojimo. Siekiant konstatuoti aplinkybę, kad paminėta preliminari sutartis buvo suklastota, reikalinga nustatyti, kokie objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys buvo įtvirtinti 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartyje, bei faktiniais bylos duomenimis pagrįsti, kad šie duomenys iš tikrųjų neatitinka objektyvios tikrovės, t. y. yra neteisingi. Teigiant, kad minėta preliminari sutartis buvo suklastota, reikia nustatyti, kad nebuvo šalių valios šią sutartį sudaryti. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje esantys įrodymai parodo buvus šalių valią sudaryti nekilnojamojo turto sandorį, kuri buvo įtvirtinta 2008-04-04 preliminaria sutartimi: - Turto pardavėjas UAB „A“ turėjo įsigijusi nekilnojamojo turto kompleksą ( - ), kurį sudaro eilė įvairių atskirų turtinių vienetų, ir kurį galima išplėtoti tiek turizmui, tiek yra galimybė tam tikrus objektus (pvz. butus) atskirti ir parduoti ir t.t. Duomenys apie turto struktūrą pateikti baudžiamojoje byloje nekilnojamojo turto išrašuose, išrašuose iš Lietuvos dvarų duomenų bazių. Kaip matyti iš byloje esančių UAB „A“ turto nekilnojamojo turto registro išrašų, įmonė tuo metu turėjo ir daugiau turtinių vienetų (( - )). Tuo tarpu atsižvelgiant į komplekso ( - ) struktūrą, buvo reikalinga atlikti įvairius veiksmus, tikslu sutvarkyti objekto teisinę būklę, ir pati įmonė, atsižvelgiant į turimo turto kiekį, patiriamas sąnaudas, neturėjo reikiamų resursų išlaikyti ir išplėtoti šį turtą, sutvarkyti jo teisinę būklę, t. y. egzistavo prielaidos įmonei šį turtą parduoti – įmonė galėjo turėti ir turėjo ketinimus dėl šio turto pardavimo. Šios aplinkybės byloje nėra paneigtos jokiais duomenimis. - Turto pirkėjas UAB „E“ vertėsi nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veikla, t. y. jos veiklos specifika ir buvo pirkti turtą, sutvarkyti turto teisinį statusą, esant reikalui (pvz. kai įsigyjamas bankrutuojančių įmonių turtas), ir jį brangiau parduoti. Ir byloje esantys įrodymai liudija, kad UAB „E“ jau buvo sėkmingai įvykdžiusi nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorių – nusipirkusi iš viso 7 žemės sklypus – iš jų 6 žemės sklypus ( - ) iš VŠĮ „T“, kuriuos įsigijusi 4 žemės sklypus sėkmingai pardavė UAB „1“, už 2 353 660 Lt kainą (2000 Lt už 1 arą) – byloje pateiktos nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių kopijos. Ir nors šiuos sandorius prokuroras bylos nagrinėjimo metu taip pat bandė aplipdyti galimu neteisėtumu, siekdamas pagrįsti savo kaltinimą dėl vėliau įmonės sudarytų sutarčių fiktyvumo, tačiau esminė aplinkybė, kad šie sandoriai nėra kvestionuojami, nei kaltinamajame akte, nei bylos nagrinėjimo teisme metu šie sandoriai nebuvo įrodinėjami kaip neteisėti. - Turto pirkėjas UAB „E“ turėjo pakankamai turto, kurį pardavusi galėjo pilnai užbaigti vykdyti su UAB „A“ sudarytą 2008-04-04 preliminarią sutartį – 2 likusius žemės sklypus ( - ) (u.n. ( - ), 1.9474 ha ploto, ir ( - ), 3.7820 ha ploto), bei 1 žemės sklypą ( - ), 3.6186 ha ploto. Ir UAB „E“ pardavus bent 1 iš likusių žemės sklypų ( - ) už tą pačią kainą – 2 000 Lt už 1 arą (įmonė turėjo pagrįstų lūkesčių gauti tokią kainą, kadangi prieš tai kiti žemės sklypai ( - ) pirkėjui UAB „1“ buvo parduoti tokia kaina), būtų pilnai pakakę užbaigti sandorį su UAB „A“. Kaip rodo byloje esantys dokumentai, šie 2 žemės sklypai ( - ) galiausiai ir buvo įsigyti to paties pirkėjo – UAB „1“ ir su juo susijusio asmens UAB „H“, jau UAB „E“ bankroto procese. Taigi, UAB „E“ galėjo turėti ir turėjo ketinimus pirkti iš UAB „A“ nekilnojamąjį turtą ( - ), ir kaip parodė kaltinamasis S. B., jis kaip potencialaus pirkėjo atstovas, UAB „E“ vardu domėjosi ketinamo įsigyti įmonės turto struktūra, teisine būkle, plėtojimo ir pardavimo galimybėmis – ne kartą vyko į Utenos žemėtvarkos skyrių, vykdė potencialias derybas su galimais dalies turto pirkėjais – komplekso „O“ atstovais. Tvirtindamas priešingai, prokuroras byloje nepateikė jokių tokias savo prielaidas patvirtinančių įrodymų, išskyrus tą aplinkybę, kad pirkėjas ir pardavėjas yra susiję per valdymo organus. Tačiau vien ši aplinkybė negali būti pakankama konstatuoti šalių valios nebuvimą dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo, kai nurodyti ir byloje esantys duomenys liudija, kad realiai egzistavo prielaidos šalims įvykdyti pirkimo – pardavimo sandorį. Juo labiau, byloje nustatyta, kad UAB „A“ ir UAB „E“ nebuvo įmonės, valdomos to paties vieno asmens, UAB „A“ buvo valdoma K. B., o UAB „E“ – K. B. ir S. B. įmonių.

230Taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti nebuvus šalių valios sudaryti 2008-04-04 preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, todėl sutartis negali būti laikoma suklastota ir sutarties sudarymas negali būti vertinamas kaip pavojinga veika. Tuo tarpu sutarties pabaiga 2008-10-10 susitarimu dėl preliminarios sutarties pabaigos taip pat yra ekonomiškai pagrįstai paaiškinama. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad 2008 m. antroje pusėje prasidėjo pasaulinė finansinė krizė, ir to pasėkoje – nekilnojamojo turto krizė Lietuvoje. Nekilnojamojo turto kainos ženkliai krito, kas pripažįstama net neįrodinėtina aplinkybe Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, o žemės sklypų pardavimas apskritai sustojo ir lūkesčiai už žemės sklypų pardavimą gauti tokią pačią kainą kaip iki krizės tapo nebeįgyvendinami. Prasidėjus nekilnojamojo turto krizei, UAB „E“ nebeturėjo galimybės parduoti jai priklausančių likusių žemės sklypų už tą pačią kainą, kokia buvo parduoti ankstesni žemės sklypai, ir liudytoja R. R., UAB „1“ direktorė, teisme parodė, kad kilus krizei jau nebenorėjo mokėti tokių pinigų už žemę. Susidarius tokiai situacijai, 2008-04-04 preliminari sutartis toliau nebegalėjo būti vykdoma. Ir byloje pateikti objektyvūs duomenys, kad dėl tokio sandorio neįvykdymo UAB „A“ patyrė nuostolį – byloje pateikta nekilnojamojo turto ( - ) nepriklausomo turto vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta, kad 2008 m. gruodžio mėn. turto rinkos vertė galėjo sudaryti jau tik 542 400 Lt, t. y. UAB „A“ jau nebūtų turėjusi galimybės parduoti šio turto už tą kainą, kokia buvo šalių suderinta 2008-04-04 preliminarioje sutartyje, kuri buvo sudaryta dar nekilnojamojo turto rinkai esant pačiame pakilime. Todėl šalių sprendimas sumokėtą 1 800 000 Lt avanso sumą palikti UAB „Ai“ kaip baudą yra ekonomiškai pagrįstas ir logiškas. Šiuo atveju prokuroras net neginčija pačios baudos dydžio, ir byloje nėra jokių duomenų, liudijančių, kad tokio dydžio bauda galėtų būti vertintina kaip per didelė, priešingai, pateikti turto vertinimo duomenys rodo, jog baudos dydis atitiko esamą situaciją ir yra proporcingas. Pasak prokuroro, jam tiesiog neva akivaizdu, kad toks veiksmas – pervestos sumos užskaitymas kaip bauda – yra neteisėtas, tačiau vien tik tokia prokuroro nuomone negali būti grindžiamas kaltinimas, turi būti objektyviai nustatytos tokį kaltinimą pagrindžiančios aplinkybės ir įrodymai, tačiau tokių įrodymų byloje nėra pateikta, net nesiaiškinta, ar UAB „A“ patyrė žalą ir kokio dydžio ta žala yra.

231Nurodytos aplinkybės liudija, kad šalių veiksmai sudarant 2008-04-04 preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, 2008-10-10 susitarimą dėl sutarties pabaigos atitiko šalių valią, yra pagrįsti objektyviais duomenimis, tuo tarpu baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinimo prielaidas, kad šalys jau iš anksto neturėjo ketinimo sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį, t. y. įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad nurodytus sandorius sudarę ir pasirašę asmenys atliko kokius nors neteisėtus veiksmus bei atitinkamai pagrindžiančių šių asmenų kaltę – tyčią, kuri, sekant kaltinimo logika, turėjo apimti ir tokias objektyvias aplinkybes kaip nekilnojamojo turto krizės numatymą, turto kainų ženklų kritimą. Iš esmės vieninteliai ir pagrindiniai duomenys, kuriais prokuroras rėmėsi siekdamas įrodyti 2008- 04-04 preliminarios sutarties fiktyvumą, yra buvusios UAB „E“ direktorės A. M. parodymai. Tačiau reiktų priminti, kad A. M. jokia forma nepatvirtino, kad 2008-04-04 preliminarią sutartį pasirašė atgaline data, ką bando įteigti prokuroras. Ji parodė, kad S. B. atvykus pas ją 2008 m. rugpjūčio mėn. „manau, kad galėjo būti ir ta sutartis, kurią neperskaičiusi pasirašiau. Aš taip manau, nes tokios sutarties nepamenu. Aš neprisimenu, ar man buvo pateikta akivaizdžiai preliminari sutartis tarp UAB „E“ ir UAB „A“. Taigi, iš tokių parodymų galima būtų kelti nebent tik prielaidas, tačiau jokiu būdu ne kategoriškas išvadas, kad 2008-04-04 preliminari sutartis UAB „E“ direktorės buvo pasirašyta ne ta data, kuri nurodyta sutartyje, kas, pasak prokuroro, neva patvirtina jos fiktyvumą. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė negali būti grindžiama prielaidomis.

232Dėl žalos požymio nebuvimo.

233UAB „A“ ir kiti kaltinamieji pagrįstai išteisinti pagal BK 184 str. 2 d., nenustačius privalomojo požymio – žalos. Tariamai žalą patyręs asmuo – UAB „E“ – buvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2009 m. rugsėjo 28 d. Tuo tarpu LAT teisėjų senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 19 konstatuota, kad turto iššvaistymo bylose, kai materialinė žala padaroma įmonėms, kurioms gali būti taikomas Įmonių bankroto įstatymas, civiliniais ieškovais pripažįstamos šios įmonės iki jas įmonių rejestro tvarkytojas išregistruoja likvidavus dėl bankroto, o nepabaigus parengtinio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo iki įmonės išregistravimo likvidavus ją dėl bankroto, civilinių ieškovų teisės šiose bylose pereina likviduotų įmonių kreditoriams, akcininkams ar kitiems asmenims, kuriems buvo padaryta ir neatlyginta materialinė žala. Byloje ir nustatyta, kad tokie asmenys, likviduotos UAB „E“ kreditoriai ir akcininkai, kurie galimai galėjo patirti žalą dėl prokuroro inkriminuoto BK 184 str. 2 d. nusikaltimo, yra patys kaltinamieji, jų valdomos įmonės: UAB „A“ – UAB „E“ kreditorius; UAB „P“ – įmonės išregistravimo metu valdomas S. B., LPF T – įmonės išregistravimo metu valdomas K. B., ir Vilniaus r. ŽŪB S, įmonės išregistravimo metu valdoma K. B. ir A. A..

234Pasak prokuroro, jeigu UAB „E“ bankroto administratorius neva būtų buvęs objektyvus ir nešališkas, būtų ginčijęs 2008-04-04 preliminarią sutartį ir jos nutraukimo aktą bei reikalavęs iš UAB „A“ grąžinti 1 800 000 Lt sumą. Tačiau prokuroras nepasako tai, kad tuo atveju, jeigu bankroto administratorius būtų pradėjęs 1.800.000 Lt sumos išieškojimą iš UAB „A“ bei UAB „A“ būtų grąžinusi UAB „E“ šią sumą, ši 1 800 000 Lt suma vis tiek būtų išmokėta UAB „A“ dengiant jos kreditorinį reikalavimą, kuris bankroto pradžioje sudarė 1 829 210 Lt sumą, nes daugiau jokių kreditorių UAB „E“ neturėjo. Lėšos vis tiek būtų pervestos iš UAB „E“ į UAB „A“ sąskaitą, tik kitu pagrindu, ir šiuo atveju darytina išvada, kad nusikaltimas jau nebūtų padarytas. Pasak prokuroro, bankroto administratorius tokiu atveju turėjo pradėti išieškojimą 1 800 000 Lt sumos iš UAB „A“, patirti sąnaudas bankrutuojančiai įmonei, o galiausiai išieškotą sumą pervesti tai pačiai UAB „A“. Dar daugiau, UAB „A“ apskritai būtų galėjusi taikyti įskaitymą, t. y. jeigu UAB „A“ būtų buvusi įpareigota grąžinti UAB „E“ tuos 1 800 000 Lt, tačiau tuo pačiu, kaip jau nustatyta byloje, UAB „A“ iš VŠĮ K turėjo įgijusi reikalavimą į UAB „E“ 1 829 210 Lt sumai. Taigi bet kuriuo atveju būtų taikytas įskaitymas ir ši 1 800 000 Lt suma likusi UAB „A“. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju neegzistuoja prokuroro nurodyta UAB „E“ tariamai patirta 1 800 000 Lt žala. O net ir konstatavus formaliai BK 184 str. 2 d. veikos požymių sudėtį, nurodytos aplinkybės, patvirtinančios, kad vienintelis UAB „E“ kreditorius, galimai galėjęs šiuo atveju patirti žalą, yra ta pati UAB „A“, kas liudija nesant tokios veikos pavojingumo, taigi tokia veika negali būti pripažįstama nusikalstama.

235Dėl prokuroro siūlomo turto konfiskavimo.

236Prokuroras apeliaciniame skunde siūlo konfiskuoti UAB „A“ turtą – 1 800 000 Lt sumą, kadangi, pasak jo, UAB „A“ gavo 1 800 000 Lt naudą iš šios nusikalstamos veikos. Pažymėtina, kad turto konfiskavimas šiuo atveju negali būti taikomas, ką liudija ir teismų praktika. Prokuroras ne kartą akcentuoja, kad dėl to, jog UAB „A“ pagal 2008-04-04 buvo pervesta 1 800 000 Lt suma, kuri liko įmonei kaip bauda dėl UAB „E“ įsipareigojimų neįvykdymo, žalą patyrė UAB „E“. Kaip jau minėta aukščiau, ikiteisminio tyrimo metu net nesiaiškintos aplinkybės, kas iš tiesų patyrė žalą, kadangi UAB „E“ yra išregistruota, o pagal LAT senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimą tokiu atveju žalą patyrusiais yra laikomi likviduotų įmonių kreditoriai, akcininkai ar kiti asmenys, kuriems buvo padaryta ir neatlyginta materialinė žala. Byloje nustatyta, kad tokie asmenys yra: UAB „A“ (kreditorius), UAB „P“ (akcininkas, iš kurio vėliau, 2009 m., akcijas įsigijo LPF T) ir ŽŪB S (akcininkas). Jeigu ir konstatuoti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, tai būtent šie asmenys galėtų būti laikomi patyrusiais žalą. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu prokuroro pozicija buvo tokia, kad įmonės neva gali net nežinoti, jog patyrė žalą. Tačiau tam ir yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, kad ši aplinkybė būtų nustatyta. Vietoje to, siūloma šią tariamai UAB „E“ patirtą 1 800 000 Lt žalą ne atlyginti galimai nukentėjusiems, o konfiskuoti valstybės naudai.

237Teismų praktikoje suformuotos turto konfiskavimo taisyklės esant būtinybei atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą suponuoja teismo pareigą tais atvejais, kai yra pagrindas taikyti turto konfiskavimą, itin atidžiai išnagrinėti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 str.) apžvalga, LAT biuletenis Teismų praktika nr. 32). BK 72 str. nuostata – konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus, turi būti taikoma tik kyšio, kontrabandos ir panašiems dalykams (kasacinė byla Nr. 2K-95/2004). Toks BK 72 str. nuostatų aiškinimas siejamas ir su būtinybe užtikrinti nukentėjusiųjų teisę į žalos atlyginimą. Turto pasisavinimo baudžiamojoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad turto konfiskavimo taikymas, esant būtinybei atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, aiškiai prieštarautų nukentėjusiojo, civilinio ieškovo interesams (baudžiamoji byla Nr. 1A-382/2006). UAB „A“ vertinimu, vadovaujantis tokia praktika, turto iššvaistymo bylose turto konfiskavimas apskritai negali būti taikomas.

238Šiuo atveju asmenys iš esmės kaltinami atlikę veiksmus, kurių pasėkoje padarė žalą patys sau, kadangi daugiau jokių kreditorių įmonė neturėjo, vienintelis kreditorius buvo ta pati UAB „A“. Ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu net nesiaiškinta, o visos tokios bylos pasėkoje dar siūloma ir konfiskuoti iš UAB „A“ 1 800 000 Lt sumą, kai kaltinime tvirtinama, kad tai yra UAB „E“ patirta žala. Be to, svarbu įvertinti, kokiu būdu yra gauta ši 1 800 000 Lt suma, iš kokių sandorių. Byloje nustatyta, kad 2008-02-29 pirkimo – pardavimo sutartimi tarp UAB „E“ ir UAB „1“, pardavėjas UAB „E“ pardavė pirkėjui UAB „1“ nuosavybės teise turėtus 4 žemės sklypus, ( - ), už 2 253 660 Lt kainą. Pirkėjas UAB „1“ šią sumą pagal nurodytą sutartį pervedė pardavėjui UAB „E“ 2008 m. kovo mėn., taip įvykdydamas savo įsipareigojimus pagal 2008-02-29 nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį. Dalį šios gautos sumos – 1 800 000 Lt – UAB „E“ pervedė kaip avansą UAB „A“, pagal šalių sudarytą 2008-04-04 preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, ir būtent šią sumą prokuroras siūlo konfiskuoti valstybės naudai. Tačiau aukščiau nurodytas sandoris tarp UAB „E“ ir UAB „1“ nėra kvestionuojamas, jis nėra laikomas neteisėtu net kaltinamajame akte, t. y. jis yra teisėtai sudarytas ir galiojantis bei jo pagrindu UAB „E“ teisėtai gavo 2 253 660 Lt dydžio pinigines lėšas už parduotus nuosavybės teise valdytus žemės sklypus. Taigi šių lėšų kilmė nėra neteisėta ir nusikalstama, o šios lėšos gautos iš teisėtos veiklos. Valstybė negali piktnaudžiauti ir nepagrįstai praturtėti tariamai žalą patyrusiai UAB „E“ esant likviduotai. Tokiu atveju, vadovaujantis nurodytu LAT senato išaiškinimu, paminėta 1 800 000 Lt suma turi būti UAB „A“ išmokėta realiai žalą patyrusiems asmenims. Tačiau nustatyta, kad tokie asmenys yra ta pati UAB „A“, UAB „E“ vienintelis kreditorius, ir kaltinamųjų S. B. ir K. B. valdomos įmonės – UAB „P“ (akcininkas, iš kurio vėliau, 2009 m., akcijas įsigijo LPF T) ir ŽŪB S (akcininkas). Tačiau vėlgi, gaunasi nelogiška situacija, kai patys kaltinamieji dėl savo neva nusikalstamų veiksmų yra patyrę žalą, prokuroras siūlo šiuos asmenis nuteisti, tačiau žala turi būti atlyginta tiems, kas ją patyrė, vadinasi – kaltinamiesiems, kadangi valstybė šiuo atveju žalos nepatyrė, o minėta 1 800 000 Lt suma nebuvo UAB „E“ gauta iš kokios nors nusikalstamos veikos. Nurodytos aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad teismas pagrįstai išteisino tiek UAB „A“, tiek ir kitus kaltinamuosius pagal BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d., kadangi šiuo atveju nėra ne tik privalomojo žalos požymio, bet ir neteisėtų veiksmų ir veikos pavojingumo.

239Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nuteistojo juridinio asmens UAB „A“ atstovė prašo atmesti prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015-06-22 nuosprendžio dalies, kuria juridinis asmuo UAB „A“ išteisintas pagal BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d.

240Atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą išteisintojo A. A. gynėjas advokatas D. Valiulis nurodo, kad prokuroro apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

241Atsikirtimuose nurodoma, kad pagal BK 184 str. atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (kasacinės nutartys Nr. 2K-322/2012, 2K-630/2013). Turto iššvaistymo neteisėtumas pasireiškia, kai kaltininkui patikėtas jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais teisės aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-168/2013). Turto iššvaistymo sudėtis yra materialioji, todėl baigtumo momentas siejamas su padarinių atsiradimu. Iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento (LAT teisėjų 1998 m. gruodžio 22 d. senato nutarimas Nr. 8). Neteisėtai iššvaistydamas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę, kaltininkas padaro žalos turto ar turtinės teisės savininkui. Žala lygi iššvaistyto turto ar turtinės teisės vertei. Turtinės teisės vertė įstatyme nėra apibrėžta, ir kiekvienu atveju sprendžiama ir nustatoma pagal bylos aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims buvo padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia (šiuo atveju pagal kaltinamąjį aktą darytina išvada, kad A. A. inkriminuojama tiesioginė tyčia), jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-388/2012).

242Šiuo atveju kaltinimas A. A. ir atitinkamai prokuroro apeliacinio skundo reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pripažinti jį kaltu grindžiamas iš esmės vienintele aplinkybe, t. y. A. A., kaip UAB „E“ likvidatoriaus, parašu ant 2008 m. spalio 10 d. su UAB „A“ sudaryto susitarimo dėl 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pabaigos. Tačiau baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, ir prokuroras su apeliaciniu skundu taip pat nepateikė jokių duomenų ir argumentų:

  • kokiu pagrindu daroma išvada, kad A. A. pasirašytas 2008 m. spalio 10 d. susitarimas su UAB „A“ dėl 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pabaigos yra vertinamas kaip neteisėtas;
  • kokį turtą A. A. valdė, jį paskyrus UAB „E“ likvidatoriumi, nes byloje nustatyta, kad 1 800 000 Lt suma iš UAB „E“ sąskaitos į UAB „A“ sąskaitą buvo pervesta 2008 m. balandžio 8 d., t. y. dar iki jo paskyrimo UAB „E“ likvidatoriumi, taigi jis savo žinioje net neturėjo 1 800 000 Lt turto, dėl kurio iššvaistymo prokuroras apeliaciniame skunde prašo pripažinti A. A. kaltu;
  • kaip A. A. tyčia, pasirašant 2008 m. spalio 10 d. susitarimą su UAB „A“ dėl 2008-04-04 preliminarios sutarties pabaigos, galėjo apimti anksčiau kitų asmenų atliktus veiksmus, nes visas kaltinimas iš esmės grindžiamas kitų asmenų atliktais veiksmais;
  • kokie duomenys liudija, kad A. A., būdamas likvidatoriumi įmonės UAB „E“, kuri savo sąskaitoje neturėjo 1 800 000 Lt sumos, galėjo suprasti, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį UAB „E“ turtą tretiesiems asmenims, numatė, jog UAB „E“ šio turto neteks, ir to norėjo.

243Tokie duomenys nebuvo atskleisti kaltinamajame akte, tokie duomenys nebuvo nustatyti ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teisme, apklausiant liudytojus, tiriant bylos medžiagą, apklausiant pačius kaltinamuosius. Byloje yra nustatytos šios aplinkybės, kurias, prokuroro vertinimu, pakanka konstatuoti, kad A. A. padarė sunkų nusikaltimą:

  • A. A. yra ŽŪB „S“ vadovas, o ŽŪB „S“ yra UAB „E“ akcininkas.
  • A. A. 2008 m. rugsėjo 29 d. UAB „E“ akcininkų susirinkimo sprendimu buvo išrenktas UAB „E“ likvidatoriumi.?
  • A. A. 2008 m. spalio 10 d., kaip UAB „E“ likvidatorius, pasirašė susitarimą su UAB „A“ dėl 2008-04-04 UAB „E“ ir UAB „A“ sudarytos preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, kuriuo UAB „E“ dar 2008 m. balandžio 8 d. sumokėtas 1 800 000 Lt avansas užskaitomas kaip bauda, dėl pagrindinės sutarties nesudarymo dėl UAB „E“ kaltės.
  • A. A. yra kaltinamojo K. B. žmonos sesers vyras, dirba kai kuriose K. B. valdomose įmonėse.
  • Atliekant slaptą K. B. telefoninių pokalbių kontrolę, surinkti duomenys liudija, kad K. B., bendraudamas su A. A. visai kitais, darbiniais klausimais, laikotarpiu 2011 m. 11 mėn. – 2012 m. 04 mėn., t. y. praėjus daugiau kaip 3,5 metams nuo inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų atlikimo, atliko vadovaujantį vaidmenį, t. y. inicijavo tam tikrų veiksmų atlikimą, kontroliavo jų atlikimo eigą, priėmė svarbesnius sprendimus.

244Daugiau jokių duomenų, pagrindžiančių, kad A. A. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, byloje nenustatyta. A. A. nenurodomas ir kaip galimai dalyvavęs atliekant kitus veiksmus būtent dėl šio inkriminuojamo nusikaltimo – UAB „E“ turto iššvaistymo, kurie yra nurodomi kitų kaltinamųjų kaltinimuose. Šios aukščiau nurodytos baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės jokiu būdu negali būti laikomos pakankamomis konstatuoti, kad A. A. veiksmuose yra BK 184 str. 2 d. nurodyto nusikaltimo sudėtis.

245Prokuroras teigia, kad A. A. 2008 m. spalio 10 d. sudarė susitarimą dėl fiktyvios 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties tarp UAB „E“ ir UAB „A“ pabaigos, kuo neva ir pasireiškė turto iššvaistymas. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nesurinkta jokių duomenų, jog A. A. dalyvavo UAB „E“ ir UAB „A“ sudarant 2008-04-04 preliminariąją sutartį, kuri, pasak prokuroro, yra žinomai suklastota. A. A. nepateikti kaltinimai, nei dokumento klastojimu, nei dalyvavimu organizuotoje grupėje. Tuo tarpu prokuroras aiškiai nurodo, kad jo manymu, iššvaistymas atliktas suklastotos sutarties pagrindu. Tačiau A. A. 2008 m. spalio 10 d. pasirašytas susitarimas dėl 2008-04-04 preliminarios sutarties pabaigos nėra vertinamas kaip suklastotas, taigi jis yra teisėtas ir galiojantis.

246Liudytojai, apklausti bylos nagrinėjimo metu, apskritai apie A. A. kaip, juo labiau, dalyvavusį atliekant kokius nors veiksmus, kurie nagrinėjami šioje baudžiamojoje byloje, jokių aplinkybių nenurodė. Tik liudytojas D. S. parodė, kad „A. A. pažįstu. Jis dirbo vienoje iš įmonių grupių ir su archyvo tvarkymo klausimais tekdavo susidurti" <„> „A. A. susijęs giminystės ryšiais kažkokiais su K., bet įsivaizdavau, kad visi yra pavaldumo santykiuose su K., kas dirbo įmonių grupėje, tai ir A. taip pat pavaldus, nelygiavertis“. Liudytoja A. M. parodė, kad „su A. A. susipažinau tik per posėdį“.

2472008 m. spalio 10 d. susitarimo UAB „E“ vardu pasirašymas prokuroro yra vertinamas kaip A. A. neteisėti veiksmai pagal BK 184 str. 2 d., kadangi šis susitarimas, pasak prokuroro, yra pasirašytas tariamai suklastotos 2008-04-04 preliminarios sutarties pagrindu. Minėta, pats A. A. pasirašytas 2008 m. spalio 10 d. susitarimas kaltinamajame akte nėra laikomas suklastotu, A. A. nėra kaltinamas dokumento klastojimu, tačiau šis veiksmas vis tiek yra laikomas neteisėtu. Byloje apskritai nėra jokių duomenų, kad 2008-04-04 preliminari sutartis tarp UAB „E“ ir UAB „A“ yra suklastota, kad nebuvo šalių valios ją sudaryti – UAB „A“ parduoti, o UAB „E“ pirkti nekilnojamąjį turtą ( - ). Sandorio kaina prokuroro nėra ginčijama, o tokia išvada dėl sutarties tariamo suklastojimo daroma be jokių įrodymų ir argumentų, tiesiog aplinkybe dėl sandorio šalių susietumo. Priešingai, byloje nustatyta, kad UAB „E“ vertėsi nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo veikla ir sėkmingai jau buvo įvykdžiusi 4 žemės sklypų pirkimo – pardavimo sandorius, įmonė turėjo dar neparduoto turto – likusius 2 žemės sklypus ( - ) ir 1 žemės sklypą ( - ), kuriuos pardavus tomis pačiomis kainomis, kaip buvo įvykdyti ankstesni sandoriai, gautų lėšų būtų pilnai pakakę tiek užbaigti vykdyti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį su UAB „A“. Taigi nėra jokio pagrindo išvadai, kad šalys – UAB „A“ ir UAB „E“ – neturėjo ketinimų ir valios dėl UAB „A“ priklausančio nekilnojamojo turto ( - ) pirkimo – pardavimo. Vien jau ta aplinkybė, kad nėra jokio pagrindo 2008-04-04 preliminariąją sutartį vertinti kaip fiktyvią, paneigia kaltinamojo A. A. atžvilgiu inkriminuojamą baudžiamąją atsakomybę, kadangi būtent pastarosios tariamai suklastotos preliminarios sutarties pagrindu A. A. pasirašytas 2008 m. spalio 10 d. susitarimas yra laikomas A. A. atliktais neteisėtais veiksmais.

248Be to, kad 2008-04-04 preliminari sutartis, kurios sudaryme A. A. nedalyvavo ir byloje nėra duomenų, liudijančių priešingai, tariamai yra suklastota, daugiau prokuroras nepateikė jokių argumentų ir byloje nėra jokių duomenų, kuriais grindžiamas A. A. atliktų veiksmų – 2008 m. spalio 10 d. susitarimo dėl 2008-04-04 preliminarios sutarties pabaigos UAB „E“ vardu pasirašymas – neteisėtumas. Ikiteisminio tyrimo metu net nevertintos 2008 m. spalio 10 d. susitarimo sudarymo aplinkybės, kurios yra reikšmingos šiuo atveju. A. A. kaltinimai inkriminuojami kaip UAB „E“ likvidatoriui. Jam tapus bendrovės likvidatoriumi, įmonės situacija buvo tokia, kad įmonė buvo sudariusi 2008-04-04 preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, jos pagrindu sumokėjusi 1 800 000 Lt avansą, tačiau kilus finansinei krizei visame pasaulyje bei to pasėkoje ir Lietuvoje, net nėra ginčo ir visuotinai žinoma aplinkybė, kad nekilnojamojo turto rinka visiškai sustojo, nekilnojamojo turto kainos ženkliai krito ir UAB „E“ nebeturėjo galimybės parduoti likusių jai priklausančių žemės sklypų už tą pačią kainą, kokia buvo pardavusi anksčiau. Todėl įmonė nebeturėjo galimybės įvykdyti likusių įsipareigojimų pagal 2008-04-04 preliminarią sutartį. Likvidatorius turėjo spręsti dėl šio sandorio baigties ir sprendimas sudaryti 2008 m. spalio 10 d. susitarimą yra logiškas ir ekonomiškai pagrįstas. Byloje yra pateiktas retrospektyvinis nekilnojamojo turto ( - ) vertinimas – turtas įvertintas 2008 m. pabaigai, ir nustatyta jo rinkos vertė 542 000 Lt. Taigi, UAB „E“ nebeturint galimybės pilnai įvykdyti sandorio, UAB „A“ jau nebeturėjo galimybių esant finansinei krizei parduoti turtą už tą kainą, kurią šalys buvo suderinusios ir nustačiusios 2008-04-04 preliminarioje sutartyje. Todėl nėra jokio pagrindo 1 800 000 Lt dydžio baudą, kuri buvo įtvirtinta A. A. pasirašytame 2008 m. spalio 10 d. susitarime, vertinti kaip nepagrįstą. Kita vertus, prokuroras baudos dydžio net ir neginčija. Tuo tarpu vien tik pasvarstymais, kad tokia bauda tiesiog atrodo didelė, negali būti grindžiamas baudžiamosios atsakomybės taikymas.

249Veiksmų kvalifikavimas pagal BK 184 str., be kita ko, reikalauja nustatyti, koks turtas (kokios rūšies, vertės, kam priklausantis) ir kokiu būdu buvo iššvaistytas (kas, kada ir kokius veiksmus, atitinkančius „turto iššvaistymo", sąvoką atliko). Inkriminuojant BK 184 str. 2 d., t. y. didelės vertės turto iššvaistymą, tariamai iššvaistyto turto požymiai tampa pagrindine baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlyga, kadangi didelės vertės požymis negali būti inkriminuojamas nenustačius turto vertės. Šiuo atveju byloje nėra ir duomenų, kokį turtą A. A. iššvaistė (padariniai), pastaroji aplinkybė apskritai nebuvo nustatinėjama ir aiškinamasi, kokį turtą A. A. turėjo savo žinioje, kurį tariamai iššvaistė.

250Byloje nustatyta, kad 2008 m. balandžio 4 d. iš UAB „E“ sąskaitos buvo pervesta 1 800 000 Lt suma į UAB „A“ sąskaitą, pagal 2008-04-04 preliminariąją sutartį. Taigi, UAB „E“ savo žinioje nebeturėjo 1 800 000 Lt sumos jau nuo 2008 m. balandžio 4 d. Tuo tarpu prokuroras nurodo, kad A. A. iššvaistė nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2008 m. spalio 30 d. UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėtą, UAB „E“ priklausantį, didelės vertės turtą – 1 800 000 Lt. Tačiau po mokėjimo atlikimo 2008 m. balandžio 8 d. UAB ,,E“ galėjo turėti tik reikalavimo teisę į UAB „A“, t. y. turtinę teisę. Tuo tarpu A. A. UAB „E“ likvidatoriumi buvo paskirtas tik nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. (UAB „E“ akcininkų sprendimo dėl įmonės likvidavimo data), t. y. kai UAB „E“ savo žinioje nebeturėjo nurodytos 1 800 000 Lt sumos (1 800 000 Lt turto), o turėjo tik reikalavimo (turtinę) teisę. Tuo tarpu šios turtinės teisės galima vertė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjama, byloje jokių duomenų apie šios turtinės teisės vertę nėra. BK apibrėžia tik didelės (250 MGL) ir nedidelės vertės turtą (nuo 1 iki 3 MGL), tuo tarpu turtinės teisės vertė įstatyme nėra apibrėžta. Taigi kiekvienu atveju asmeniui, inkriminuojant turtinės teisės iššvaistymą, turi būti nustatyta jos vertė, kitaip neegzistuoja vienas iš nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių – žala, kadangi turto iššvaistymo sudėtis yra materialioji, taigi privalo būti nustatyti galimai nusikalstamos veikos padariniai. Tuo tarpu jokių duomenų apie šios turtinės teisės vertę byloje nėra.

251Šiuo gi atveju prokuroras apskritai painioja turtinės teisės ir turto sąvoka (reikalavimo (turtinė) teisė be jokių paaiškinimų prilyginama 1 800 000 Lt turtui), ir teigiama, kad A. A. iššvaistė savo žinioje turėtą turtą – 1 800 000 Lt sumą, nors A. A., paskyrus įmonės likvidatoriumi nuo 2008 m. rugsėjo 29 d., UAB „E“ savo žinioje tokio turto – 1 800 000 Lt sumos net neturėjo, kas yra esminė aplinkybė, liudijanti turto iššvaistymo objektyviosios pusės požymio nebuvimą – galimos žalos dydis nenustatytas. 1 800 000 Lt turtas – pinigų suma įmonės sąskaitoje – negali būti prilyginamas savo verte teisei reikalauti 1 800 000 Lt sumos, t. y. prilyginamas turtinei teisei, juo labiau, asmuo negali būti nuteistas tokių aplinkybių pagrindu, prokurorui visiškai supainiojus turto ir turtinės teisės sąvokas.

252Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kuo pasireiškė A. A. dalyvavimas organizuotoje grupėje ir, kaip pasireiškė A. A. tyčia tariamame nusikaltime. Nors prokuroras bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad A. A. turi gintis nuo organizuotos grupės, tačiau tokie kaltinimai A. A. atžvilgiu nepateikti. Jeigu, pagal kaltinamąjį aktą A. A. nedalyvavo jokioje organizuotoje grupėje, tokiu atveju konstatuotina, kad kaltinimas apskritai nepateikia jokių duomenų dėl BK 184 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, t. y. kokie yra kaltės dėl turto iššvaistymo įrodymai, kokios vertės turtą ir kada A. A. iššvaistė, kokį turtą jis perėmė, kai buvo paskirtas likvidatoriumi, kaip jis galėjo iššvaistyti turtą, kurio nebuvo, kai jį paskyrė likvidatoriumi, kodėl jis iššvaistė turtą nutraukdamas sutartį, jeigu nebuvo realios galimybės įvykdyti sutartį, o nekilnojamo turto kainų ženklus kritimas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką yra net neįrodinėtina aplinkybė. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų dėl kaltinamojo A. A. priklausymo organizuotai grupei, dėl jo dalyvavimo kažkokiame susitarime, dėl jo tikslų ir motyvų dalyvavimo tokiame susitarime. Giminystė ar darbas toje pačioje įmonėje galbūt įrodo, jog žmonės pažįstami, bet jokiu būdu nėra įrodymas, kad jie siekė kažkokių nusikalstamų tikslų. Tuo tarpu A. A. kaltė iš esmės ir grindžiama giminyste su K. B. ir darbu jo įmonėse, tačiau šie duomenys nėra pakankami kaltei konstatuoti. Būtent, byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių A. A. kaltę, t. y. kad A. A., būdamas likvidatoriumi įmonės UAB „E“, kuri savo sąskaitoje neturėjo 1 800 000 Lt sumos, galėjo suprasti, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį UAB „E“ turtą tretiesiems asmenims, numatė, jog UAB „E“ šio turto neteks, ir to norėjo, arba, esant netiesioginei tyčiai, suvokė daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jai kilti.

253Reikšminga aplinkybė, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti net civilinės atsakomybės UAB „E“ akcininkams bei likvidatoriui A. A., nei dėl 2008-04-04 preliminarios sutarties sudarymo, nei dėl 2008 m. spalio 10 d. susitarimo dėl preliminarios sutarties nutraukimo sudarymo. Pagal Akcinių bendrovių įstatymą (redakcija, galiojusi 2008 m.) bendrovės akcininkai turi turtinę teisę gauti likviduojamos bendrovės turto dalį, ir būtent akcininkų kompetencijoje yra priimti sprendimą likviduoti bendrovę, atšaukti bendrovės likvidavimą, bei paskirti ir atšaukti bendrovės likvidatorių. Atsiskaičius su likviduojamos bendrovės kreditoriais, likvidatorius turi išmokėti sukauptą dividendą privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkams. Likęs likviduojamos bendrovės turtas padalijamas akcininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei. Likvidatoriaus kompetencijoje yra, atsiskaičius su bendrovės kreditoriais, paskirstyti akcininkams likusį bendrovės turtą ir surašyti jo perdavimo aktus. Taigi likvidatorius yra skiriamas būtent bendrovės akcininkų, ir jis jiems yra atskaitingas, kadangi likvidavimo tikslas galiausiai yra paskirstyti likusį turtą bendrovės akcininkams. Todėl akcininku atžvilgiu likvidatorius net negali būti nešališkas, jis visada bus šališkas, nes veiks akcininku naudai, o ta nauda – įstatymo pagrindu gauti akcininkams likviduojamos bendrovės turto dalį. Todėl pagrįsta ir logiška, kad priimdamas sprendimą užbaigti 2008-04-04 preliminarios sutarties vykdymą tokiu būdu, t. y. nutraukiant šią sutartį, likvidatorius tarėsi su bendrovės akcininkais ir tai nėra nieko nusikalstamo.

254Atsikirtimuose nurodoma, kad reiktų atriboti bendrovės akcininkų ir bendrovės vadovo (likvidatoriaus) atsakomybę. Ir tokia atsakomybė civilinėje teisėje yra aiškiai atskirta. Juridinio asmens dalyvių susirinkimas formuoja juridinio asmens valią, kurią įgyvendina per valdymo organus. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 str.), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 str. 7 d. Šioje normoje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis teisės aktuose ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jeigu įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Tai yra, valdymo organo narys pagal civilinės teisės normas atsako prieš pati juridini asmenį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009) pažymėjo, kad tuo tarpu juridinio asmens dalyvio (CK 2.45 str.) interesai ne visada gali sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmu vertinimui netaikoma ta norma, kuri taikoma valdymo organo nariui, t. y. dėl atsakomybės prieš patį juridinį asmenį. Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, t. y. juridinio asmens valdymo organas (šiuo atveju likvidatorius jam taip pat priskirtinas) atsako pagal CK 2.87 str. 7 d. – atsako prieš juridinį asmenį; o juridinio asmens dalyvis (akcininkas) atsako pagal CK 2.50 str. 3 d. – tik prieš kreditorius. Teismų praktikoje aiškiai ir pasakyta, kad kai reiškiamos pretenzijos fiziniam asmeniui, turi būti aiškiai nurodoma, ar asmuo yra laikomas atsakingu kaip vadovas, ar kaip dalyvis (akcininkas) (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-315/2008).

255Tai reiškia, kad įmonės dalyvis (akcininkas) negali būti laikomas atsakingu prieš patį juridinį asmenį, kitaip tariant, negali jam padaryti žalos, o žalą gali padaryti nebent tik kreditoriams, tačiau ne pačiam juridiniam asmeniui. Šiuo atveju pretenzijos K. B. ir S. B. dėl žalos UAB „E“ padarymo yra pareikštos būtent kaip šios įmonės akcininkams. Tačiau net civilinė atsakomybė negalėtų būti taikoma šiems asmenims kaip įmonės akcininkams, dėl žalos UAB „E“ padarymo, nes vienintelis kreditorius – UAB „A“ – nereiškia pretenzijų. Tuo tarpu civilinė atsakomybė jiems galėtų kilti tik jeigu dėl nesąžiningų jų veiksmų buvo padaryta žala tretiesiems asmenims, t. y. dėl sprendimo užskaityti avansą kaip baudą buvo atsiskaityta su įmonės kreditoriais. Tačiau vienintelis įmonės kreditorius nereiškia jokių pretenzijų, dar daugiau, UAB „A“ yra taip pat kaltinama žalos UAB „E“ padarymu. Taigi šiuo atveju akcininkams net civilinė atsakomybė nekyla ir negali kilti, juo labiau, tai negali sąlygoti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu likvidatorius šiuo atveju veikia kaip įmonės valdymo organas. Tačiau ir šiuo atveju jam taip pat net civilinė atsakomybė negalėtų kilti, nes jis veikė su įmonės akcininkų pritarimu, nei įmonės akcininkai, nei kreditoriai likvidatoriui nereiškia jokiu pretenzijų. Todėl juo labiau, nesant lengvesnės, civilinės atsakomybės sąlygų, negali būti jo atžvilgiu taikoma griežčiausia atsakomybės rūšis – baudžiamoji atsakomybė. Ši aplinkybė yra itin reikšminga, sprendžiant dėl prokuroro inkriminuojamo turto iššvaistymo, tiek A. A. atžvilgiu, tiek ir K. B. bei S. B. atžvilgiu, nes jeigu šiems asmenims nėra pagrindo taikyti net civilinės atsakomybės, tai šių asmenų veiksmai juo labiau negali būti vertinami kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindas.

256Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad kaltinamojo A. A. veiksmuose nėra BK 184 str. 2 d. nurodytos nusikalstamos veikos požymių, todėl, išteisintojo A. A. gynėjas D. Valiulis prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti dėl Vilniaus apygardos teismo 2015-06-22 nuosprendžio dalies, kuria A. A. išteisintas pagal BK 184 str. 2 d., panaikinimo.

257Teismo posėdyje prokurorė prašo prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų ir nuteistojo juridinio asmens UAB ,,A“ atstovų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis R. V. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti. R. V. gynėjas prašo jo ginamojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis S. B. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti. S. B. gynėjas prašo jo ginamojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis K. B. ir jo gynėjas prašo nuteistojo K. B. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteisto juridinio asmens UAB ,,A“ atstovai prašo šio juridinio asmens atstovų apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintasis A. A. ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

258Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistųjų R. V., S. B., K. B. apeliaciniai skundai iš dalies tenkinami. Juridinio asmens UAB „A“ atstovų apeliacinis skundas atmetamas. Nuosprendžio dalis, kuria K. B. ir S. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, A. A. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, juridinis asmuo UAB ,,A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Nuosprendžio dalis, kuria K. B., S. B. ir R. V. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, keičiama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

259Apeliaciniame skunde prokuroras prašo pripažinti kaltais nuteistuosius S. B., K. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, išteisintąjį A. A. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, o juridinį asmenį UAB ,,Arudita“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį.

260Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad prokuroro apeliacinis skundas dėl S. B., K. B., A. A. ir juridinio asmens UAB ,,A“ išteisinimo dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, yra pagrįstas, todėl šioje dalyje skundas tenkinamas. Šiuo atveju apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išteisinęs S. B., K. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 184 straipsnio 2 dalį, A. A. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, o juridinį asmenį UAB ,,A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių, todėl šioje dalyje išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas, apkaltinamasis nuosprendis.

261Teisėjų kolegija pripažįsta įrodytu nuteistųjų S. B., K. B., A. A. ir juridinio asmens UAB ,,A“ dalyvavimą UAB ,,E“ priklausančio didelės vertės turto – 1800 000 Lt išvaistyme UAB ,,Arudita“ naudai. Šią nusikalstamą veiką S. B., K. B., A. A. ir juridinis asmuo UAB ,,A“ padarė tokiomis aplinkybėmis.

262K. B., S. B. ir A. A., veikdami K. B. ir S. B. suburtoje ir vadovaujamojoje organizuotoje grupėje, susidedančioje iš K. B., S. B. ir A. A., 2008 metų sausio-spalio mėnesių laikotarpiu, Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdami pagal išankstinį sukurtą nusikalstamos veikos planą, suklastotos preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu, UAB „A“ naudai iššvaistė didelės vertės UAB „E“ (1995-08-22 registruotos Lietuvos Respublikos Šiaulių miesto valdyboje, registravimo Nr. ( - ), įmonės kodas ( - ), reg. adresu ( - )) priklausantį turtą – 1 800 000 Lt, o būtent:

263K. B., siekdamas suorganizuoti UAB „E“ direktorės A. M. nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, didelės vertės UAB „E“ priklausančio turto - piniginių lėšų iššvaistymą UAB „A“ naudai, žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu, Vilniuje, nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo mėn. 01 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008-04-04 UAB „A“ ir UAB „E“ preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėnesį, Vilniuje A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „Arudita“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t.y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo mėn. 01 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. 2008 m. balandžio mėn. 08 d. S. B. ir K. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ bankinėje sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas - 2 253 660 Lt, žinomai suklastotos 2008 m. balandžio mėn. 04 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, kaip avansinį mokėjimą pervedė 1800 000 Lt iš UAB „E“ bankinės sąskaitos Nr.( - ), esančios AB banke ( - ), į UAB „A“ bankinę sąskaitą Nr.( - ), esančią AB ( - ) banke. A. A., būdamas UAB „E“ likvidatoriumi ir veikdamas pagal išankstinį su K. B. suderintą planą, 2008 m. spalio mėn. 10 d., Vilniuje, su UAB „A“ vieninteliu akcininku ir direktoriaus pavaduotoju K. B. sudarė susitarimą dėl žinomai suklastotos 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ bankinę sąskaitą pervestus 1 800 000 Lt avanso užskaitė kaip baudą, dėl tariamai neįvykdytų preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų, ir tokiu būdu UAB „A naudai iššvaistė nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 UAB „E“ direktorės A. M. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėtą, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėtą, UAB „E“ priklausantį didelės vertės turtą – 1 800 000 Lt.

264Juridinis asmuo UAB „A“ (1993-04-27 registruota Šiaulių miesto savivaldybės, registravimo Nr. ( - ), įmonės kodas ( - ), adresu ( - )), atstovaujama direktoriaus pavaduotojo ir vienintelio akcininko K. B., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „A“ vardu, jos naudai ir interesais, 2008 metų sausio-spalio mėnesių laikotarpiu, Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas pagal išankstinį sukurtą nusikalstamos veikos planą, suklastotos preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu, suorganizavo didelės vertės UAB „E“ (1995-08-22 registruotos Lietuvos Respublikos Šiaulių miesto valdyboje, registravimo Nr. ( - ), įmonės kodas ( - ), reg. adresu ( - )) turto – 1 800 000 Lt iššvaistymą, UAB „A“ naudai, o būtent:

265UAB „A“ direktoriaus pavaduotojas ir vienintelis akcininkas K. B., siekdamas suorganizuoti UAB „E“ direktorės A. M. nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto didelės vertės UAB „E“ priklausančio turto - piniginių lėšų iššvaistymą UAB „A“ naudai, žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu, Vilniuje, nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti, pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo mėn. 01 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008-04-04 UAB „A“ ir UAB „E“ preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėnesį, Vilniuje, A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t.y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutatyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti, pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo mėn. 01 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. 2008 m. balandžio mėn. 08 d. S. B. ir K. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ bankinėje sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas - 2 253 660 Lt, žinomai suklastotos 2008 m. balandžio mėn. 04 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, kaip avansinį mokėjimą pervedė 1 800 000 Lt iš UAB „E“ bankinės sąskaitos Nr.( - ), esančios AB banke ( - ), į UAB „A“ bankinę sąskaitą Nr.( - ), esančią AB ( - ) banke. K. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. spalio mėn. 10 d., Vilniuje, būdamas UAB „A“ vieninteliu akcininku ir direktoriaus pavaduotoju, su organizuotos grupės nariu UAB „E“ likvidatoriumi A. A., veikdamas pagal išankstinį planą, sudarė susitarimą dėl 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ bankinę sąskaitą pervestus 1 800 000 Lt avanso užskaitė kaip baudą, dėl neva tai neįvykdytų preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų, ir tokiu būdu suorganizavo nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 UAB „E“ direktorės A. M. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, UAB „E“ priklausančio, didelės vertės turto – 1 800 000 Lt iššvaistymą, UAB „A“ naudai.

266K. B., veikdamas jo ir S. B. suburtoje ir vadovaujamoje organizuotoje grupėje, susidedančioje iš jo paties, S. B. ir A. A., 2008 metų sausio-spalio mėnesių laikotarpiu, Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas pagal išankstinį sukurtą nusikalstamos veikos planą, suklastotos preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu, suorganizavo didelės vertės UAB „E“ (1995-08-22 registruotos Lietuvos Respublikos Šiaulių miesto valdyboje, registravimo Nr. ( - ), įmonės kodas ( - ), reg. adresu ( - )) turto – 1 800 000 Lt iššvaistymą, UAB „A“ naudai, o būtent:

267K. B., siekdamas suorganizuoti UAB „E“ direktorės A. M. nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto didelės vertės UAB „E“ priklausančio turto - piniginių lėšų iššvaistymą UAB „A“ naudai, žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu, Vilniuje, nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti, pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo mėn. 01 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008-04-04 UAB „A“ ir UAB „E“ preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėnesį, Vilniuje, A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t.y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti, pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo mėn. 01 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2300 000 Lt. 2008 m. balandžio mėn. 08 d. S. B. ir K. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ bankinėje sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas - 2 253 660 Lt, žinomai suklastotos 2008 m. balandžio mėn. 04 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, kaip avansinį mokėjimą pervedė 1800 000 Lt iš UAB „E“ bankinės sąskaitos Nr.( - ), esančios AB banke ( - ), į UAB „A“ bankinę sąskaitą Nr.( - ), esančią AB ( - ) banke. K. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. spalio mėn. 10 d., Vilniuje, būdamas UAB „A“ vieninteliu akcininku ir direktoriaus pavaduotoju, su organizuotos grupės nariu UAB „E“ likvidatoriumi A. A., veikdamas pagal išankstinį planą, sudarė susitarimą dėl 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ bankinę sąskaitą pervestus 1800 000 Lt avanso užskaitė kaip baudą, dėl neva tai neįvykdytų preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų, ir tokiu būdu suorganizavo nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 UAB „E“ direktorės A. M. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, UAB „E“ priklausančio, didelės vertės turto – 1800 000 Lt iššvaistymą, UAB „A“ naudai.

268S. B., veikdamas jo ir K. B. suburtoje ir vadovaujamoje organizuotoje grupėje, susidedančioje iš jo paties, K. B. ir A. A., 2008 metų sausio-spalio mėnesių laikotarpiu, Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas pagal išankstinį sukurtą nusikalstamos veikos planą, suklastotos preliminarios sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „E“ pagrindu, suorganizavo didelės vertės UAB „E“ (1995-08-22 registruotos Lietuvos Respublikos Šiaulių miesto valdyboje, registravimo Nr. ( - ), įmonės kodas ( - ), reg. adresu ( - )) turto – 1 800 000 Lt iššvaistymą, UAB „A“ naudai, o būtent:

269K. B., siekdamas suorganizuoti UAB „E“ direktorės A. M. nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto didelės vertės UAB „E“ priklausančio turto - piniginių lėšų iššvaistymą UAB „A“ naudai, žinodamas, kad UAB „E“ neketina iš UAB „A“ pirkti pastarajai nuosavybės teise priklausančio pastatų komplekso ir nuomos teisių į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), 2008 m. balandžio mėn. laikotarpiu, Vilniuje, nurodė per akcijas savo kontroliuojamos įmonės UAB „A“ direktorei R. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, patvirtinti parašu 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti, pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo mėn. 01 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt. Veikdamas pagal iš anksto su K. B. aptartą nusikalstamos veikos planą, S. B. nurodė per akcijas savo ir K. B. kontroliuojamos įmonės UAB „E“ direktorei A. M., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, taip pat patvirtinti parašu minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į 2008-04-04 UAB „A“ ir UAB „E“ preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį. 2008 m. balandžio mėnesį, Vilniuje, A. M., atstovaudama UAB „E“, vykdydama S. B. nurodymus, ir R. B., atstovaudama UAB „A“ bei vykdydama K. B. nurodymus, būdamos jų suklaidintos ir todėl nesuvokdamos daromos pavojingos veikos, t.y. nežinodamos, kad UAB „E“ sutartyje nurodyto nekilnojamojo daikto UAB „E“ pirkti neketina, patvirtino parašais 2008-04-04 preliminarioje nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „A“ siūlo UAB „E“ pirkti, pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo mėn. 01 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2300 000 Lt. 2008 m. balandžio mėn. 08 d. S. B. ir K. B., veikdami pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, faktiškai valdydami UAB „E“ bankinėje sąskaitoje esančias ir UAB „E“ priklausančias lėšas - 2 253 660 Lt, žinomai suklastotos 2008 m. balandžio mėn. 04 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, kaip avansinį mokėjimą pervedė 1800 000 Lt iš UAB „E“ bankinės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB banke ( - ), į UAB „A“ bankinę sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB ( - ) banke. K. B., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. spalio mėn. 10 d., Vilniuje, būdamas UAB „A“ vieninteliu akcininku ir direktoriaus pavaduotoju, su organizuotos grupės nariu UAB „E“ likvidatoriumi A. A., veikdamas pagal išankstinį planą, sudarė susitarimą dėl 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pabaigos ir UAB „E“ į UAB „A“ bankinę sąskaitą pervestus 1800 000 Lt avanso užskaitė kaip baudą, dėl neva tai neįvykdytų preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų. Tokiu būdu S. B., veikdamas jo ir K. B. suburtoje ir vadovaujamoje organizuotoje grupėje, susidedančioje iš jo paties, K. B. ir A. A. suorganizavo nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 UAB „E“ direktorės A. M. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB „E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėto, UAB „E“ priklausančio, didelės vertės turto – 1800 000 Lt iššvaistymą, UAB „A“ naudai.

270Kad S. B., K. B., juridinis asmuo UAB ,,A“ šiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis organizavo didelės vertės svetimo turto iššvaistymą, o A. A. išvaistė didelės vertės svetimą turtą, patvirtina liudytojų, o iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymai, taip pat teisme išnagrinėti ir nuosprendyje aptarti bei įvertinti rašytiniai įrodymai. Visi šie įrodymai išsamiai išdėstyti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.

271Visų pirma, nors nuteistieji S. B., K. B., A. A. savo kaltės dėl šio nusikaltimo padarymo nepripažino, daugelio nustatytų bylos aplinkybių, tai yra dėl UAB ,,E“ panaudojimo įsigyjant nekilnojamąjį turtą, preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo aplinkybių, 1 800 000 Lt avanso sumokėjimo UAB ,,A“, preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir 1 800 000 Lt užkaitymo kaip baudos UAB ,,A“ patirtiems nuostoliams padengti, sprendimo inicijuoti bankrotą UAB ,,E“ neneigė ir jie patys. Nuteistųjų S. B., K. B., išteisintojo A. A. parodymai yra išsamiai išdėstyti nuosprendyje.

272Be kitų aplinkybių nuteistasis K. B. teisme parodė, kad jo geras pažįstamas S. B. pasiūlė pradėti verslą. S. B. žinojo, jog viena bankrutuojanti įmonė turi nemažai žemės sklypų ir jų reikalavimai priklauso ,,SEB“ ir ,,Swedbank“ bankams, o nupirkus tuos reikalavimus galima būtų įsigyti tą turtą ir po to tą turtą parduoti brangiau. Tuo metu viena iš jo (K. B.) įmonių turėjo kredito limitą banke ,, ( - )“, dėl to buvo nuspręsta, kad galima būtų pradėti verslą, tai yra įsigyti reikalavimo teises į nekilnojamąjį turtą ir jį realizavus pasidalinti pelną ir tam pasinaudoti jo įmone UAB ,,E“, kuri jau penkerius metus neveikė. 2008 m. buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis su UAB ,,A“ dėl ( - ), esančių pastatų nupirkimo. UAB ,,E“ sumokėjo UAB ,,A“ 1 800 000 Lt avansą. Tačiau dėl ekonominės krizės, ženkliai kritus nekilnojamojo turto kainoms ir sumažėjus tokio turto paklausai, sumanymo, kad UAB ,,E“ pelningai realizuos pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius ( - ), įgyvendinti nepavyks, buvo susitarta dėl preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pabaigos, dėl ko UAB ,,E“ sumokėtas 1 800 000 Lt avansas buvo užskaitytas kaip bauda UAB ,,A“ patirtiems nuostoliams padengti. Kadangi UAB ,,E“ negalėjo vystyti toliau veikos, buvo taip pat nuspręsta įmonę likviduoti ir likvidavimo metu, atsiskaičius su kreditoriais, pasidalinti tai, kas liko. Akcininkai likvidatoriumi paskyrė A. A., kuris pasiūlė inicijuoti bankrotą, nes įmonė negalės atsiskaityti su visais kreditoriais. Buvo pradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka.

273Atsakydamas teisme į klausimus K. B. parodė, kad A. A. yra jo žmonos sesers vyras. R. V. pažįsta nuo 1997 m. Dabar jis yra „V“ direktorius. Ilgą laiką “V” direktoriumi buvo jis (K. B.), o paskui R. V.. „V“ vykdė verslo konsultacijų ir apskaitos veiklą. UAB „A“ registruota 1993 m. Šita bendrovė anksčiau vykdė visai kitokią veiklą ir buvo visai kiti akcininkai. Jis (K. B.) ją nusipirko, kai jam pasiūlė ją likviduoti. Po patikrinimo nusprendė, kad verta tokią įmonę įsigyti, tai buvo apie 2000 m. ar 2001 m. Tapo įmonės vieninteliu akcininku. 2008 m. ir 2009 m. irgi buvo UAB „A“ vienintelis akcininkas. Direktore nuo pat pradžių buvo jo žmona R. B., o nuo 2010 m. jis buvo direktoriumi. „A“ - jų šeimos įmonė, tai sprendimai buvo priimami bendru sutarimu. Tai yra šeimos verslas, įsigijo nekilnojamąjį turtą su tikslu jį parduoti arba nuomoti. Jis turi 1 „A“ akciją. Dabar didžiausias akcininkas yra asociacija „J“, kurios direktorė yra R. B., o steigėjas asociacijos K. B., R. B. ir A. J. B. Labdaros paramos fondo „T“ steigėjas buvo UAB „Va“. 1997 m. buvo pakeistas įstatymas dėl ne pelno organizacijų ir atsidaro trys formos labdaros paramos fondai, viešoji įstaiga ir asociacija, nebeliko visuomeninių organizacijų, ne pelno organizacijų. Tuo metu buvo perregistruota į Labdaros paramos fondą „T“, o steigėjo funkcijas atliko „V“. Kažkurį laiką „T“ direktorius buvo jis. VšĮ „K“ steigėjas ir dalininkas buvo Labdaros paramos fondas „T“, o direktoriais buvo daug žmonių. Iš pradžių vykdė verslo konsultacijų veiklą, o paskui užsiėmė nekilnojamojo turto veikla ir to pasekoje buvo įsigytas turtas bei gauta paskola iš banko „S“. UAB „T“ yra bankroto administratorius, kas akcininkai dabar negali pasakyti, bet didesnę dalį turėjo S. B., o mažesnė dalis akcijų priklausė kelioms įmonėms. UAB „T“ vadovas buvo S. B. ŽŪB „S“ buvo iškelta bankroto byla. Bankroto proceso metu, išsiaiškinęs kokiu turtu jinai disponuoja, jis (K. B.) nusprendė, kad galima supirkti pajus ir kreditorinius reikalavimus bei tą atliko ir atitinkamai iš kitos bankrutuojančios žemės ūkio bendrovės nupirko dar papildomai turto, tai yra apgriuvusias fermas. Kur nebuvo sudarytos žemės nuomos sutartys, tai atitinkamai reikėjo sudaryti žemės nuomos sutartis, o tai užtruko apie 5 metus. Atėjo krizė, ir to turto nelabai kam reikėjo. UAB „D“ savininkas buvo V. G. iki jo mirties, o po jo mirties akcininkas buvo jo sūnus. Po to akcininkai keitėsi ir greičiausiai buvo kažkas ir su juo (K. B.) susiję. Jie taip įvertino savo indėlį dėl projekto su „Ag“ turtu: jis (K. B.) turėjo garantuoti finansavimą, kuris turėjo būti sugrąžintas, o Sigitas turėjo sudalyvauti tame, kad atlikti tą patį darbą. Jis (K. B.) irgi dalyvavo kaip finansuotojas ir žinojo apie įvykius. Tai buvo pelno pasiskirstymo klausimas. S. B., atlikęs darbą, taip pat norėjo užsitikrinti, kad su juo bus pasielgta sąžiningai. Nusprendė, kad taip bus geriausia. Jeigu du žmonės daro verslą, tai susiburia arba padaro jungtinės veiklos sutartį arba įsteigia įmonę. „T“ buvo viešoji įstaiga. Ne pelno organizacija neskirsto pelno. „T“ buvo tikrai daug skolinga jo (K. B.) įmonėms, tame tarpe ir „A“. D. S. pasiūlė savo bendramokslę M., kuri atėjo pas juos į biurą. Tai buvo teisinį išsilavinimą turintis žmogus ir minėjo, kad anksčiau dirbo su nekilnojamuoju turtu. Žiūrint į bendrovės įstatus, nuspręsti, kad reikia UAB „E“ vardu atidaryti sąskaitas bankuose, sudaryti internetinės bankininkystės sutartis, turėjo įmonės direktorius. Jis (K. B.) asmeniškai neturėjo prisijungimo prie bankinių sąskaitų duomenų UAB „E“. Negali dabar pasakyti, kas valdė UAB „E“ sąskaitas banke ir darė internetinės bankininkystės pavedimus. „V“ daug kam tvarkė buhalterinę apskaitą. Neatsimena aplinkybių dėl buhalterinių paslaugų teikimo UAB „E“. Kažkas jam pasakė, jog žemės sklypų pirkėjas iš „E“ į „E“ sąskaitą pervedė pinigus, kas konkrečiai, S. ar M., tai negali pakomentuoti. „T“ greičiausiai nereikėjo iš karto atsiskaitinėti su banku „S“. Juo labiau, kad buvo išduotas vekselis. Buvo matyt nuspręsta pasinaudoti tais pinigais. Neprisimena, kaip ten buvo tuo metu, nes 2008 m. buvo labai daug veiklos ypač su nemokumu. Jo pasiūlymu visi kartu, kas dalyvavo tos įmonės veikloje, nusprendė, kad reikia sudaryti preliminarią sutartį tarp UAB „E“ ir UAB „A“ dėl žemės sklypų pirkimo iš UAB „A“. Tai yra jis, S. B. ir M.. Žino, kad UAB „A“ gavo pavedimą iš UAB „E“ sąskaitos, nes UAB „A“ sąskaitą valdė jis ir matė, kad tie pinigai „įkrito“, bet kas konkrečiai darė pavedimą, nežino. Buvo planuota atsiskaityti pagal preliminarią sutartį už planuotus įsigyti žemės sklypus, kadangi buvo tikėtasi, kad už likusius tris žemės sklypus bus gauta ne mažiau kaip 2 000 000 Lt. Matyt preliminariai su R. buvo šnekėta, kad ją domina du sklypai. Tikėjosi, kad kaimynystėje, netoli ( - ) esantis sklypas, berods 3.5 ha, taip pat bus nupirktas ir ten kažkas vystis logistiką. Atėjo krizė ir niekam nieko nebereikėjo. Jis neruošė UAB „E“ susirinkimų protokolų, nes yra vadovas, o ne dokumentus ruošiantis asmuo. Akcininkai nusprendė, kad reikia likviduoti UAB „E“, nes protokolas yra akcininkų. Sprendimas buvo sąlygotas to, kad įmonė negalėjo vykdyti savo numatytos veiklos iš anksto. Lūkesčiai subliuško ir reikėjo spręsti klausimą, kad patiriant kuo mažesnį nuostolį išeiti iš tos situacijos. Nežino, kas pasiūlė A. A. kandidatūrą skirti likvidatoriumi. A. A. buvo ŽŪB „Si“ direktorius. Šiuo atveju likvidatorius kaip akcininkų atstovas be atlygio dirbo. Buvo bendras jo (K. B.), S., A. susišnekėjimas, kad UAB „E“ buvo jų dviejų įmonė ir vienasmeniškai nei jis, nei S. negalėjo priimti sprendimų. Likvidatorius taip pat yra apribotas tam tikrų įsipareigojimų, kadangi jis likviduoja šitą bendrovę. Natūralu, kad buvo šnekėtasi ir nuspręsta, kad jie taip užbaigia tą verslą. Susitarimas buvo pasirašytas 2008-10-20, bet tuo metu niekam nieko nebereikėjo. Matyt kalbėjosi, kas patogiau būtų ir kas turi mažesnį krūvį bei lokacijos vieta, tai greičiausiai dėl to nuspręsta bankroto administratoriumi paskirti UAB „D“. Kai tapo kreditoriumi, tai su administratoriumi bendravo. Natūralu, kad kreditorius su administratoriumi bendrauja ir aiškinasi aplinkybes. Tada jam buvo aktualu, kaip daugiau susigrąžinti skolos ir susitvarkyti su banku „S“. Negali pasakyti, kada sužinojo apie vykdomą mokestinį tyrimą dėl UAB „E“. UAB „A“, UAB „E“, UAB „T“, ŽŪB „Si“ vadovams, darbuotojams, akcininkams nedavė jokių neteisėtų, įstatymams prieštaraujančių nurodymų laikotarpiu, kuris aptariamas šitoje byloje. Jokios grupės nebūrė. Vienintelis jo susitarimas buvo su S. B. vystyti nekilnojamojo turto veiklą ir tam buvo panaudota UAB „E“. R. V. nedavė jokių nurodymų ir nesikišo į jo vykdomą veiklą. Preliminarioji sutartis buvo teisėtai pasirašyta pagal visus reikalavimus. Kreditorinis reikalavimas UAB „E“ bankroto byloje UAB „A“ beveik 1 700 000 Lt. Jeigu teismas būtų pripažinęs, kad susitarimas yra netinkamas, tai UAB „A“ turėtų sumokėti UAB „E“, o UAB „E“ turėtų sumokėti UAB „A“ ir padengti jos kreditorinį reikalavimą. Po teisminio bylinėjimosi pinigai būtų grįžę atgal UAB „A“, nes daugiau tuo metu kreditorių nebuvo. Tuo metu su Šiaulių apskrities mokesčių darbuotojais greičiausiai neturėjo jokių kontaktų, nes gyveno Vilniuje ir jo administruojamos įmonės buvo Vilniuje.

274Be kitų aplinkybių nuteistasis S. B. teisme parodė, kad bendraujant su kolegomis užsimezgė mintis apie bankrutuojančią įmonę, kuri turi savo nuosavybės teises į sklypus ir kreditorinius reikalavimus. Gimė idėja iš to užsidirbti. Kadangi jis pats pinigais nedisponavo, kreipėsi į K. B., kurį pažinojo nuo 1993 m. Buvo susitarta, kad jis užsiims darbu, o K. B. užtikrins finansavimą, kreditorinio reikalavimo supirkimą. To projekto įgyvendinimui buvo įsigyta K. B. pasiūlyta įmonė ,,E“, sutartos akcijų proporcijos bei pelno pasiskirstymas. Jie bendravo su UAB ,,1“ direktore R. R.. Ji informavo, kad vykdo nekilnojamojo turto projektą ir supirkinėja sklypus bei juos domina tie sklypai. Prasidėjo derybos ir to pasekoje jie nupirko tuos sklypus, už kuriuos buvo gauti pinigai. Po to atėjus 2008 m. krizei, visi planai, taip pat ir dėl ( - ) komplekso, ir dėl kitų nekilnojamojo turto objektų, kuriuos buvo svarstyta įsigyti, baigėsi. Visi sandoriai, įskaitant susitarimą dėl preliminariosios sutarties ir susitarimą dėl preliminariosios sutarties nutraukimo, buvo sudaryti įmonės interesais. Tokių sprendimų, kuriais būtų siekta padaryti įmonei žalą, nepriiminėjo. Priėmė sprendimus tam, kad uždirbtų pelną, bet dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių Lietuvoje ir visame pasaulyje to įgyvendinti nepavyko.

275Atsakydamas teisme į klausimus S. B. parodė, kad turi teisinį išsilavinimą. Į šitą projektą D. S. pasiūlymu atėjo dirbti vadove A. M., su kuria jis (S. B.) bendravo ir kalbėjosi ją priimant į darbą. Ji pasirodė jaunas vaikas, studijuojantis ir norintis įgyti praktikos. Buvo kalbėta apie tai, kad ji dirbs nekilnojamojo turto bendrovėje. Ji pati sakė, kad prieš tai dirbo nekilnojamojo turto agentūroje ir turi patirties. A. A. pažįsta kaip asmenį, kuris užsiimdavo archyvavimo paslaugomis. Jam (S. B.) teko susitikti su R. V., buvo pažįstami. „P“ - tai buvo personalinė įmonė, kurią jis (S. B.) įsteigė 1998 m. 2000 m. ji buvo pertvarkyta į UAB. Jis buvo akcininkas, direktorius, o paskui jo dukra tam tikrą laiką. „P“ teikia teisines konsultacijas. Vėliau įmonė gavo licenciją teikti bankroto administravimo paslaugas. 2008-2009 m. jis (S. B.) dirbo „P“ ir „T“. UAB „E“ buvo nupirkta tam, kad daryti verslą ir užsidirbti pinigų. Įmonė turi turėti sąskaitas banke, tai jos ir buvo atidarytos, o kokiame banke sprendė kartu su B.. Nepamena, bet galbūt ir ėjo į banką atidaryti sąskaitos kartu su M. Nepamena, kas turėjo prisijungimą prie bankinių sąskaitų, bet jis neturėjo, nevaldė „E“ sąskaitos banke, pavedimų nedarė, neturėjo teisės daryti pavedimus. Jo parašo patvirtinto banke nebuvo. Jeigu dokumentas yra, tai gal ir galėjo valdyti „E“ sąskaitą „( - )“ banke, „( - )“ banke, bet nepamena. Neprisimena, kas pasiūlė ir kaip buvo sudaryta sutartis su „V“ dėl buhalterinių paslaugų teikimo „E“. Visus klausimus sprendė su K. B. Derybos ir pokalbiai vyko su R. R., nes ji atstovavo investuotojų grupę, kuri tam rajone vykdė ir su ja buvo diskusijos dėl sklypų. Nepamena. kaip sužinojo, kad žemės sklypų pirkėjas į „E“ sąskaitą pervedė pinigus. Žino, kad R. R. jam pasakė šitą dalyką, nes tai yra dideli pinigai, o ji pasakė, kad įvykdė įsipareigojimus pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Sutartyje buvo numatyta atsiskaitymo tvarka, tai buvo vekselis. Nebuvo įsipareigojimo pagal jį mokėti terminas suėjęs. Buvo numatytas vystymas nekilnojamojo turto, tai yra tam, kam buvo įsigyta bendrovė. Jie planavo vystyti nekilnojamojo turto verslą, tai yra pigiau pirkti ir brangiau parduoti. Nepamena, kur buvo panaudoti pinigai, nes tai buvo 2008 m. Buvo nuspręsta tokiu būdu vystyti nekilnojamąjį turtą, kad nupirkti sklypą iš B. valdomos „A“. Jis (S. B.) puikiai žinojo, koks tai buvo objektas ir kokie ten darbai, nes buvo labai daug teisinių darbų, kuriuos reikėjo padaryti. Tai buvo krakmolo apdirbimo fabrikas, kuris buvo pastatytas apie 1870 m., kuris priklausė grafui. Tai buvo pastatų kompleksas ant ežero kranto, kuriame tais metais grafas vystė spirito gamybą, paskui buvo krakmolo fabrikas, kuris bankrutavo, bet tie pastatai išliko. Į pastatų kompleksą įėjo butai tame kaimelyje, kuriuose gyveno darbuotojai ir įėjo į pardavimo sandorį. Taip pat įėjo arklidės, sienos, kurios buvo, jeigu neklystu klausimas, ar tai paveldas ar ne. Buvo žemės sklypas, kuris buvo grąžintas kažkam, kuris buvo po tuo pastatu. Buvo didžiulis laukas, kuriame buvo kaupiamos žaliavos, tai yra bulvės rudenį ir žemės sklypai į kuriuos pretendavo sala kaip į tam tikrą verslo plėtros galimybę. Jis (S. B.) dirbo prie šito objekto ir prieš įsigyjant žinojo, kokie darbai laukia. Važinėjo į Utenos žemėtvarkos skyrių ir tarėsi dėl žemės sutvarkymo klausimo. Norint parduoti kitam sklypą, reikėjo padaryti daug darbų. Nežino, kiek tai užtruktų. Buvo vekselis atsiskaitymo forma. Pinigai buvo, kurie buvo sumokėti pagal preliminarią sutartį „A“. Jis nežinojo, kad „E“ įsigys nekilnojamojo turto kompleksą iš „A“, kai jie įsigijo „E“. Buvo reikalingi akcininkų sprendimai, tai susitikdavo ir priimdavo sprendimą. Nepamena, kas ruošė susirinkimų protokolus. Akcininkai nusprendė, kad reikia likviduoti „E“ ir likvidatoriumi skirti A. Sprendimą dėl įmonės likvidavimo UAB priima akcininkai 2/3 balsų dauguma. Akcininkai buvo du, vienas turėjo 55 %, o kitas 45 % ir vienas be kito atskirai jie negalėjo priimti sprendimų. Neprisimena, kaip buvo prieita dėl susitarimo tarp „A“ ir „E“ dėl pervesto 1800000 Lt avanso užkaitymo kaip baudą. Tai natūralus sprendimas, nes iš tiesų yra įsipareigojimų nevykdymas, jam tai nekėlė klausimų. Jis pelno iš „E“ neturėjo, kadangi pelną „suvalgė“ krizė. Buvo savikaina sklypų įsigijimo, tai 1800000 Lt nedengė įsigijimo kainos. Apie pelną dar nebuvo galima kalbėti. Pelnas yra likęs sklypuose, o prasidėjus krizei apie pelną visi pamiršo. Nemano, kad su V. bendravo dėl bankroto procedūros eigos. Neprisimena, ar žinojo apie vykdomą mokestinį tyrimą dėl UAB „E“. Pirmą bankroto administratoriaus licenciją jis išsilaikė gal 2000 m., bet pagal ją nedirbo. Licenciją atnaujino 2005 m. ar 2006 m. Atliko apie 50 įmonių bankroto procedūrų. Neprisimenu, kad būtų klastojęs dokumentus, o pasirašęs galbūt. A. M. vadovavosi įstatymais. Jai buvo iš karto pasakyta, kad yra įstatymai, kurie reglamentuoja įmonių veiklą ir jos pareiga buvo žinoti šituos įstatymus ir pagal juos vykdyti veiklą. Sprendimai buvo priiminėjami jo (S. B.) ir K. B. kaip akcininkų. Kas M. buvo neaišku, tai ji tardavosi su juo (S. B.). Jokio išankstinio susitarimo vykdyti organizuotą nusikalstamą veiklą nebuvo. Gali būti, kad pirmu sandoriu „E“ nusipirko 7 sklypus ir gali būti, kad iš jų 4 pardavė už 2300000 Lt. Buvo planuota, kad likusius 3 sklypus parduos už maždaug 2000000 Lt. Būtų pakakę pinigų atsiskaityti su „T“ ir „A“. Turto buvo pakankamai visiems įsipareigojimams įvykdyti. Jeigu nebūtų nekilnojamojo turto krizė, tai bankroto bylą kelti jokio poreikio nebūtų. Buvo kalbama ir diskutuojama keliomis kryptimis. Viena, tai buvo padaryti bendrą kompleksą ir taikyti jį turizmo veiklai, nes vietos ten gražios, istorinės ir turinčios tam tikrą vertę. Tai buvo vienas iš planų. Kitas buvo planas - dalį nereikalingo turto, kuris nebūtų tinkamas tai veiklai (atskiri butai, kuriais domėjosi vietiniai gyventojai) - juos parduoti; gamybinius pastatus vystyti kaip atskirą projektą, o tuos plotus, kur buvo saugomos žaliavos sezono metu, žemės sklypai, - panaudoti kitiems tikslams. Buvo keletas susitikimų su ( - ) vadovu, tai olandų investuotojų valdoma įmonė, kuri Lietuvoje plėtoja turizmo verslą. Jiems šitie plotai buvo įdomūs. Jis nedarė poveikio, kad bankrutuojančios UAB „E“ mokestinis tyrimas būtų nepasibaigęs iki jos išregistravimo. Nedarė poveikio Valstybinei mokesčių inspekcijai, kad atlikdama tyrimą, o paskui patikrinimą neareštuotų jokio bankrutuojančios UAB „E“ turto užtikrinant mokestinių prievolių įvykdymą. Nesudarė kliūčių Mokesčių inspekcijos pareigūnams pateikti kreditorinį.Visi sandoriai, įskaitant susitarimą dėl preliminarios sutarties ir susitarimą dėl preliminarios sutarties nutraukimo, buvo sudaryti įmonės interesais. Nepriėmė sprendimų tam, kad padaryti žalą įmonei. Priėmė sprendimus tam, kad uždirbtų pelną, bet dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių Lietuvoje ir visame pasaulyje to įgyvendinti nepavyko.

276Be kitų aplinkybių nuteistasis A. A. teisme parodė, kad jis buvo paskirtas UAB ,,E“ likvidatoriumi ir reikėjo kažkaip spręsti klausimą dėl preliminariosios sutarties. Pasitaręs su suinteresuotais akcininkais, nusprendė, kad reikėtų tą sutartį uždaryti ir pradėti bankroto procedūrą, nes sklypų, kurie buvo įmonės balanse pardavimas užtruktų ir klausimas, ar būtų užtekę pinigų atsiskaityti su kreditoriais ir pagal tą pačią preliminariąją sutarti su UAB ,,A“. Tam, kad tą sutartį uždaryti, akivaizdu buvo, kad reikia užskaityti kaip baudą ir kaip netesybas.

277Juridinio asmens UAB „A“ atstovė advokatė A. Ustinovičienė paaiškino, kad įmonė „A“ turėjo įsigijusi turto kompleksą ( - ) kaime. Tai yra įvairūs statiniai: buvusi spirito gamykla, arklidės, sandėliai. Visas tas objektas yra įsikūręs prie ( - ) ežero. ( - ) dvaras yra įtrauktas į Lietuvos dvarų duomenų bazę. Kompleksą sudaro labai daug statinių. Visa ta teritorija tinkama plėtoti poilsiui, turizmui ir galima atskirti į atskirus objektus bei atskirai parduoti. Įmonė šiuo atveju turėjo ir kitų projektų tuo pačiu metu, tai buvo statiniai ( - ). Reikiamų resursų visiems projektams išvystyti įmonė neturėjo. Natūralu, kad vieną iš turimų projektų, būtent ( - ) kompleksą, įmonė norėjo parduoti. Visą kompleksą reikėjo išlaikyti, o išlaikymo išlaidos buvo nemažos. Buvo nusamdyti vien penki sargai, kad prižiūrėtų šitą objektą. Atsiradus galimybei ir potencialiam pirkėjui, tai yra UAB „E“, buvo sudaryta preliminari sutartis 2008 m. balandžio mėnesį. Atsižvelgiant į tuo metu buvusias rinkos tendencijas (nekilnojamojo turto rinka 2007 m. ir 2008 m. pradžioje buvo pačiame pakilime), atsižvelgiant į turto struktūrą, buvo nustatyta atitinkama turto kaina. UAB „A“ pagrįstai tikėjosi, kad tas sandoris bus įvykdytas iki galo, kadangi žinojo, jog pirkėjas UAB „E“ turi turto, kurį ketina parduoti ir iš kurio pardavimo pilnai atsiskaitytų su UAB „A“. UAB „E“ sėkmingai buvo pardavusi žemės sklypus anksčiau, jeigu būtų buvę tie sklypai likę parduoti už tą pačią kainą, tai būtų pilnai pakakę atsiskaityti tiek su UAB „A“, tiek ir su kitais kreditoriais. Sudarius preliminarią sutartį, buvo atliekami parengiamieji veiksmai, sandoris buvo realiai vykdomas, ruošiamasi jo įvykdymui. UAB „E“, kaip potencialaus pirkėjo atstovas S. B., vyko į Nacionalinę žemės tarnybą. Buvo potencialių jau kai kurių atskirų objektų pirkėjų, kaip netoliese esanti ( - ), kuri užsiima turizmu. Visi šitie veiksmai rodo, kad preliminari sutartis jokiu būdu nebuvo fiktyvi, o buvo siekiama tą turtą perleisti. Finansų krizė tiek pasaulyje ir Lietuvoje atėjo 2008 m. atroje pusėje ir stojo bet koks nekilnojamojo turto pardavimas. Žemės sklypų pirkėjų praktiškai nebeliko ir visos tos įmonės, kurios buvo įsigijusios žemės sklypus, patyrė didelius nuostolius. Įvykus šioms aplinkybėms, UAB „E“ nebeturėjo galimybės sumokėti likusios kainos už tuos sklypus, kurią turėjo sumokėti pagal preliminarią sutartį. UAB „A“, kaip pardavėjas, akivaizdžiai patyrė nuostolį. Buvo akivaizdu, kad UAB „A“ nebeparduos to turto už tą kainą, už kurią buvo numatyta parduoti. Byloje yra pateiktas atliktas retrospektyvinis nepriklausomo turto vertinimas. Vertintojai konstatavo, kad 2008 m. pabaigai visas ( - ) kompleksas buvo įvertintas 542000 Lt rinkos verte. Šiuo atveju klausimas ar 1800000 Lt bauda gali būti laikoma pagrįsta, tai atsižvelgiant į visas šitas aplinkybes, UAB „A“ laikė tą baudą pagrįsta, kuri turėjo padengti jos patirtus nuostolius, nes įmonė nebegalėjo parduoti to turto už tą kainą ir šiai dienai nebegali parduoti to turto dėl pritaikytų areštų. Tuo tarpu turto išlaikymo išlaidos yra patiriamos, nes tokį kompleksą išlaikyti, priežiūra, mokesčiai kainuoja ir įmonė patiria dideles sąnaudas. Apeinama ta aplinkybė ir nesiaiškinta kur 1800000 Lt lėšos būtų nukeliavusios, jeigu apskritai nebūtų buvę to sandorio arba „A“ nutraukus preliminarią sutartį būtų grąžinusi „E“ 1800000 Lt. Byloje yra nustatyta, kad „A“ turėjo reikalavimą „E“ atžvilgiu 1829000 Lt sumai visiškai kitų sandorių pagrindu, kurie net nėra kvestionuojami. Ta suma vistiek būtų pervesta „A“ kaip kreditorei tik kitu pagrindu. „A“ būtų galėjusi taikyti įskaitymą šioje vietoje. Jeigu nebūtų buvę tų veiksmų, kurie prokuroro vertinami kaip nusikaltimas, tai šios lėšos vistiek būtų buvusios paskirstytos „A“ jos kreditorinio reikalavimo dengimui. Dėl civilinio ieškinio, pateikto „A“ atžvilgiu. Pirmiausiai, „A“ yra kaltinama šioje byloje turto iššvaistymu ir dokumento klastojimu. Mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys pateiktas dėl nesumokėtų mokesčių. Dėl nesumokėtų mokesčių yra pateikti kaltinimai sukčiavimu kitiems kaltinamiesiems, tačiau pati „A“ nėra kaltinama sukčiavimu, tai yra tuo nusikaltimu, kurio pasekoje yra teigiama, kad buvo išvengta mokesčių. Klausimas apskritai kokiu pagrindu gali būti priteista ta žala, „A“ net nėra pateikti kaltinimai dėl šito nusikaltimo. „A“ šiuo atveju net nėra mokestinio santykio šalis, ką yra konstatavęs Vyriausiasis administracinis teismas (Vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-10 nutartis). „A“ buvo pareikštas civilinis ieškinys be kitų kaltinamųjų, tai jinai siekia apginti savo teises ir skųsti tą sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kadangi jo pagrindu iš „A“ yra reikalaujami mokesčiai. Administracinis teismas pasisakė, kad „A“ nėra mokesčių mokėtojas ir negali skųsti tokio sprendimo. Šiai dienai gaunasi, kad apskritai niekas nebegali skųsti tokio sprendimo. „A“ reikalavimas yra reiškiamas delikto pagrindu. Turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, tai yra neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys. Šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp to, kad mokesčiai negavo 173000 Lt sumos, jeigu iš viso ją galima laikyti, kad jinai atsirado ir tarp to, kad „A“ buvo pervestas 1800000 Lt, nes „E“ bankroto byloje yra nustatyta, kad „E“ turėjo daugiau turto ir vien du žemės sklypai „E“ bankroto byloje buvo parduoti už 380000 Lt, tai būtų pilnai užtekę sumokėti mokesčiams - 173000 Lt, jeigu mokesčiai būtų pateikę kreditorinį reikalavimą. Klausimas, kaip „A“ sukliudė pasiimti pinigus mokesčiams iš „E“, kai tų pinigų buvo ir be 1800000 Lt, kadangi Mokesčių inspekcija nepareiškė kreditorinio reikalavimo. Pagal nepriemokų išieškojimo instrukciją, kad vos tik nustačius, kad gali atsirasti kažkokie tai mokėtini mokesčiai, Mokesčių inspekcija privalo teikti kreditorinį reikalavimą, tačiau tai nebuvo padaryta, o bankroto procese visų kreditorių teisės yra lygios ir Mokesčių inspekcija kažkokio prioriteto neturi. Tuo metu buvo vienas kreditorius, tai „A“, kuri teisėtai pagal įstatymų reikalavimus priėmė sprendimą dėl pinigų paskirstymo. Kiek buvo likę lėšų „E“, tai jos buvo paskirstytos „A“ kreditorinio reikalavimo dengimui. Šiai dienai vertinant tą situaciją, „A“ elgtųsi taip pat ir priimtų tokį patį sprendimą paskirstyti lėšas „A“, kadangi joks teisės aktas neįpareigoja laukti kreditoriaus, kad galbūt kas nors kitas pateiks kreditorinį reikalavimą. Taip pat neįpareigoja laukti kreditoriaus vykstančio mokestinio patikrinimo pabaigos. Toks sprendimas paskirstyti lėšas yra šiandien teisėtas ir galiojantis. Mokesčių inspekcija turėjo pilną teisę su juo nesutikdama tokį sprendimą skųsti, tai yra naudoti civilines priemones, tačiau nusprendė jomis nesinaudoti, o tai patvirtino ir Mokesčių inspekcijos vadovai bylos nagrinėjimo metu. Sprendimas dėl lėšų paskirstymo yra teisėtas ir galiojantis, o tuo tarpu baudžiamoji teisė nėra kažkokia alternatyvi teisių gynimo priemonė, kuri gali būti taikoma tik tada, kai nepakanka civilinių priemonių galimai pažeistoms teisėms apginti. Mokesčių inspekcija turėjo eilę galimybių naudotis civilinėmis priemonėmis, tačiau jomis nesinaudojo. Šiuo atveju net ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, civilinis ieškinys net ir tokiu atveju negalėtų būti tenkinamas.

278Liudytojas D. S. teisme parodė, kad kaltinamuosius pažįsta visus, nes yra tekę kartu dirbti. UAB „A“ viena iš K. B. įmonių grupės įmonė. 2006 m. jis (D. S.) įsidarbino UAB „Ti“ ir dirbo bankroto administratoriaus padėjėju. Tuo metu buvo teisės studentas, o dabar teisininkas. UAB „Ti“ teikė bankroto administravimo paslaugas ir įvairias verslo konsultacijas. Jis (liudytojas) tuo metu dirbo kaip bankroto administratorius, rengdavo raštus, įvairius raštų projektus. Padėdavo bankroto administratoriams. Direktorius buvo S. B. Įmonės ofisas buvo ( - ). K. B. turėjo kitų įmonių, kurios užsiimdavo analogiška veikla. Kai įsidarbino, tai jam (liudytojui) buvo pasakyta, kad K. B. įmonės turi kažkokius bendradarbiavimo susitarimus ir viskas yra tvarkoje, jei iš kitų įmonių darbuotojai paprašo atlikti tam tikras pareigas, tai yra parašyti tam tikrus raštus. Jis (liudytojas) atlikdavo visas funkcijas, kurias pavesdavo kiti K. B. įmonių grupių darbuotojai. UAB „Ti“ dirbo apie pusmetį, tai yra iki 2007 m. kovo mėnesio. Paskui dirbo VšĮ „T“, kuri paskui pakeitė pavadinimą. Dirbo direktoriumi. VšĮ „T“ pakeitė pavadinimą į VšĮ „K“. K. B. informavo, kad atsilaisvina vieta tos įmonės vadovo ir pasiūlė dirbti. Tai buvo viešoji įstaiga. Įmonė turėjo pastatus, patalpas Šiauliuose, kurias nuomavo. Įsigydavo reikalavimo teises į bankrutuojančias įmones ir bandydavo atgauti didesnes sumas negu įsigydavo. Taip pat tvarkydavo archyvus bankrutuojančių įmonių. Jo (liudytojo) funkcijos - buvo atsakingas už tam tikrą reikalavimų teisių įsigijimą. Buvo finansinio reikalavimo pirkimo atvejis. Tai buvo ne vienas atvejis, kai „K“ pirko finansinio reikalavimo teisę. Buvo perkamos finansinio reikalavimo teisės į UAB „Ag“. Iš esmės būdavo teikiami pasiūlymai bankams įsigyti reikalavimo teises užtikrintas reikalavimo įvykdymo priemonėmis. Jeigu bankas sutikdavo ar kitas kreditorius, tai tiesiog buvo įsigyjamos tos reikalavimų teisės. Jis dirbdamas vykdė tas funkcijas ir tuos darbus, kuriuos pavesdavo K. B. Darbai ir priklausydavo nuo pavedimų. UAB „D“ jam yra girdėta. Ji kažkaip tai susijusi su K. B. Dirbdamas jis viską derino su K. B. ir S. B., tai yra visus klausimus, kurie su sandoriais susiję, apskritai visus klausimus. A. M. buvo jo grupiokė. K. ar S. pasakė, kad reikės įmonei vadovo, kuri valdys nekilnojamojo turto prekybą, užsiims administravimu. UAB „E“, būtent šitai įmonei jis (D. S.) pasiūlė Aušrą. Per jį jinai ir įsidarbino toje įmonėje. A. A. pažįsta. Jis dirbo vienoje iš įmonių grupių ir su archyvo tvarkymo klausimais tekdavo susidurti. R. V. buvo VšĮ „T“ buhalteriją tvarkiusios įmonės vadovas. Buvo įsigytos reikalavimo teisės užtikrintos UAB „Ag“ turto įkeitimu. Viešoji įstaiga įsigijo. Dabar neprisimena, kokia buvo finansinio dydžio reikalavimo teisė. Buvo kelios reikalavimo teisės iš vieno banko ir iš kito banko, paskui gal dar iš kitų kreditorių, perkamos ar buvo bandoma įsigyti reikalavimo teises. Bankai buvo „Swedbank“ ir „SEB“ bankas. Iš šių bankų buvo įsigytos reikalavimų teisės. Bankas „( - )“, tiesiog viešoji įstaiga turėjo kredito liniją minėtame banke, kuris finansuodavo reikalavimų teisių įsigijimą. Būtent minėto banko kredito pinigai ir buvo naudojami, kad įsigyti reikalavimo teisę. Bankroto procese sklypus perėmė VšĮ „K“, kai jie nebuvo parduoti bankroto procese. Po to juos įsigijo UAB „E“, kurios direktorė tuo metu buvo A. M.. Tuo metu buvo tikras, kad S. ar savininkas, ar kontroliavo UAB „E“. Susipažinęs su bylos medžiaga susidarė nuomonę, kad ir K. turėjo ar tai akcijų dalį, ar tai per kitą įmonę iš dalies kontroliavo šią bendrovę.

279Teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, pagarsinti liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 14, b. l. 99-107).

280Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. S. parodė, kad 2006 metų lapkričio mėn. įsidarbino UAB „Ti“ teisininko pareigose. Iš esmės buvo bankroto administratoriaus padėjėjas, t.y. parengdavo S. B. nurodytus dokumentus, susijusius su įmonių bankroto procedūromis. UAB „Ti“ veikla įmonių bankroto administravimas, įmonių restruktūrizavimo administravimas. Šios bendrovės direktorius buvo S. B.. K. B., kaip jis suprato, buvo šios bendrovės akcininkas. UAB „Ti” ofisas ir jo darbo vieta buvo adresu ( - ), kabineto Nr. 322. Tose pačiose patalpose buvo ir kita K. B. UAB „Ba“, kurios veikla buvo analogiška kaip ir UAB „Ti“. UAB „Ba“ direktorius buvo K. B. Jam dirbant UAB „Ti“, tekdavo parengti dokumentus, susijusius ir su UAB „Ba“ veikla. UAB „Ti" dirbo maždaug pusę metų, t.y. iki 2007 metų vasario mėn. pabaigos. 2007-03-01 K. B. pasiūlymu, įsidarbino į dar vieną jo įmonę - VšĮ „K“, į direktoriaus pareigas. Jam įsidarbinus į šią įmonę, joje dirbo apie septynis darbuotojus. VšĮ „K“ veikla buvo bankrutuojančių įmonių archyvų tvarkymas ir bankrutuojančių įmonių finansinių įsipareigojimų pirkimas. Įsidarbinus į VšĮ „K“, jo funkcijos šioje įmonėje buvo susijusios būtent su bankrutuojančių įmonių finansinių įsipareigojimų pirkimu. Per visą jo darbą šioje įmonėje toks atvejis buvo tik vienas, t.y. kai VšĮ „K" pirko finansinio reikalavimo teisę į UAB „Ag“, užtikrinta šiai įmonei priklausančių žemės sklypų įkeitimu. Šiuo atveju VšĮ “K“ tapo kreditoriumi ir jis dalyvavo šiame procese kaip jos atstovas. Be šių pareigų, dirbdamas VšĮ „K“ jis ir toliau vykdė K. B. ir S. B. nurodymus, t.y. rengdavo visus dokumentus, susijusius su UAB „Ti“ ir UAB „Ba“ veikla, taip pat parengdavo K. B. bei S. B. nurodymus ir kitus dokumentus ne būtinai susijusius su UAB „Ti“, UAB „Ba“ veikla. Kaip jis suprato, K. B. įmonių grupei priklausė dar viena įmonė - UAB „D“, kurios veikla taip pat buvo bankrutuojančių įmonių administravimas. UAB „D“ ofisas buvo netoliese nuo UAB „Ti“ ir UAB „Ba“ ofiso, t.y. ( - ). Maždaug nuo 2008 metų, tiksliai datos nepamena, UAB „D“ ofisas įsikūrė tame pačiame pastate kaip ir UAB „Ti“, UAB „Ba“ ofisas - ( - ), tik kitame aukšte. 2009 metais jis dirbo dar vienoje K. B. UAB „I“, teisininko pareigose. Dirbant šioje įmonėje jo darbo vieta ir vykdomos funkcijos nepasikeitė. Jis ir toliau vykdė K. B. ir S. B. nurodymus ir rengdavo jų nurodytus dokumentus. Apibendrindamas savo darbą visose K. B. įmonėse, gali pasakyti, kad jis vykdė K. B. ir S. B. nurodymus. Pats dėl šiose įmonėse vykdytos veiklos, t.y. turto pirkimo - pardavimo sandorių, atsiskaitymo, paskolų ir kitų finansinių dalykų nieko nespręsdavo. Jis taip pat pažįsta A. M., kadangi kartu su ja 2004-2008 metų laikotarpiu studijavo M.Riomerio universitete teisę. Maždaug nuo 2006 metų pabaigos jis yra pažįstamas ir su A. A., kadangi jis turi savo įmonę, kurios veikla buvo susijusi su įmonių archyvų tvarkymu (jos pavadinimo neprisimena). Su R. V. jis yra pažįstamas maždaug nuo 2007 metų, kadangi UAB „V“, kurios direktoriumi jis dirbo, tvarkė VšĮ „T" (nuo 2008-04-18 - VšĮ „K“) buhalterinę apskaitą. Nuo 2008-05-12 iki 2011-04-01 jis buvo ir labdaros ir paramos fondo „T" direktoriumi, taip pat pasiūlius K. B. Jam dirbant VšĮ „T“ (nuo 2008-04-18 - VšĮ „K") direktoriumi, šios įmonės veikla buvo bankrutuojančių įmonių archyvų tvarkymas ir bankrutuojančių įmonių finansinių įsipareigojimų perpirkimas. Sprendimus dėl VšĮ „T“ (nuo 2008-04-18 - VšĮ „K“) veiklos priimdavo steigėjas, t.y. labdaros ir paramos fondas „T“, kurios valdybai priklausė K. B., kuris buvo šios valdybos pirmininkas. Realiai pasiūlymų dėl finansinių reikalavimų pirkimų-pardavimų ieškodavo K. B. arba S. B. K. B. sprendimams dėl finansinių reikalavimų pirkimo-pardavimo ir sprendimams visais kitais klausimais nei jis, nei kiti valdybos nariai niekada neprieštaraudavo. Būtent K. B. ar S. B. iniciatyva VšĮ „T“ vardu iš „Swedbank“ banko buvo nupirkta finansinio reikalavimo teisė į UAB „Ag", užtikrinta šiai įmonei priklausančių žemės sklypų įkeitimu. Kiek prisimena, tai buvo maždaug 1 000 000 Lt dydžio finansinio reikalavimo teisė, už kurią bankui buvo sumokėta paskola, gauta iš banko „S", kuri buvo užtikrinta įkeitus VšĮ „T" turtą (šaldytuvus, buvusius Šiaulių mieste). Kiek prisimena, ši paskola iš banko „S" buvo gauta dar iki jam tampant VšĮ „T" direktoriui, tačiau jis, kaip VšĮ „T" direktorius, pasirašinėjo kažkokius dokumentus dėl šios paskolos pratęsimo, tačiau visus sprendimus dėl to priėmė ne jis, o K. B.. UAB ,.Ag" bankroto procese niekas nenupirko šiai kompanijai priklausančių 6 sklypų, esančių ( - ) kaime, todėl VšĮ „T" perėmė šiuos sklypus savo nuosavybėn. K. B. nusprendė, kad minėtų VšĮ „T“ (nuo 2008-04-18 - VšĮ „K") priklausančių žemės sklypų pardavimas turi būti įformintas bendrovei UAB „E“. UAB „E" direktore nuo 2008-01-25 buvo jo grupiokė A. M., kuri, dar būdama studente, įsidarbino direktore šioje įmonėje jo pasiūlymu, kai K. B. pasakė jam, kad jis ieško teisininko, kuris galėtų dirbti vienoje įmonėje direktoriumi. Jis neprisimena, ar tada K. B. minėjo įmonės pavadinimą, t.y. kad jis ieško asmens, galinčio būti įdarbintu direktoriumi, būtent UAB „E". Jis nežino, kokiu būdu K. B. buvo ir yra susijęs su UAB „E“ ir kodėl jis ieškojo žmogaus, kurį būtų galima įdarbinti UAB „E“ direktoriumi. Kiek žino, su UAB „E" yra susijęs S. B. tokiu būdu, kad jis yra direktorius UAB „P", kuri buvo viena iš UAB „E“ steigėjų. Kiek žino, A. M., įsidarbinusi UAB „E“ direktore, bendravo su K. B. ir S. B., tačiau jis nežino, kokiais klausimais. Jis nežino, kas realiai valdė UAB „E“ banko sąskaitą ir grynuosius pinigus. Dėl jam apklausos metu parodyto 2008-02-14 VšĮ „T" vienintelio dalininko sprendinio Nr.08/02/14 parodė, kad šį sprendimą jis parengė K. B. nurodymu pagal jo pateiktus duomenis ir dokumentus ir būtent K. B. nurodymu jis šiame sprendime įrašė kainą - 1 000 (vienas tūkstantis) Lt už 1 (vieną) arą, kadangi tai buvo K. B. sprendimas įformint žemės sklypų pardavimą VšĮ „T" vardu bendrovei UAB „E“. Dėl jam apklausos metu parodytos 2008-02-19 nekilnojamųjų daiktų pirkimo pardavimo sutarties, kuria įforminta, kad VšĮ „T" parduoda UAB „E" 6 žemės sklypus, esančius ( - ), už 1 749 770 (vieną milijoną septynis šimtus keturiasdešimt devynis tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt) Lt, parodė, kad ši sutartis buvo parengta teisininkų notarų biuro, esančio ( - ) mikrorajone. Šiame notarų biure jis, kaip VšĮ „T" ir A. M., kaip UAB „E“ direktorė, pasirašė šią sutartį, dalyvaujant S. B., kuris dalyvavo todėl, kad jis buvo direktoriumi UAB „P", kuri buvo viena iš UAB „E" steigėjų. Išeidamas iš darbo VšĮ „T", jis VšĮ „T" dokumentus, buvusius Vilniuje, kartu su VšĮ „T“ antspaudu atidavė VšĮ „T" likvidatoriui A. A., tačiau neprisimena, ar šių dokumentų ir antspaudą perdavimas buvo įformintas kokiais nors dokumentais. 2011 metais balandžio mėn. jis išėjo iš visų K. B. įmonių ir pradėjo dirbti kitoje įmonėje, kuri visiškai nesusijusi su K. B..

281Atsakydamas teisme į klausimus liudytojas D. S. parodė, kad parodymai teisingi, jis juos patvirtina. Parodė, kad R. B. yra K. B. žmona. Ji taip pat buvo berods UAB „A“ direktorė kažkuriuo metu. Jis (liudytojas) UAB „E“ vardu gal ir ruošė dokumentus, bet tiksliai neprisimena. UAB „D“ buvo susijusi su K. B. Iš pradžių UAB „D“ petys“ofisas buvo ( - ), tikslaus adreso neprisimena, o paskui persikėlė į ( - ), tai iš esmės į tą patį pastatą. Jis (liudytojas) atstovavo VšĮ „K“ kaip įmonės vadovas. Visos sutarčių sąlygos būdavo derinamos su K. Jis pasakydavo sąlygas, kas, ką ir kaip. Jis (liudytojas) nesiderėjo dėl sąlygų, nes buvo K. valia pareikšta, tai tokiomis sąlygomis ir buvo sudaryta. Atsimena dokumentą - UAB „E“ 2009-01-09 kreditorių susirinkimo protokolą (T. 3 B.l. 39-42). Tai buvo pirmo kreditorių susirinkimo protokolas UAB „E“. Susirinkimas vyko ar Šiauliuose, ar Vilniuje, bet tiksliai negali pasakyti, nes buvo tik du žmonės. Tokio pobūdžio sprendimai visuomet buvo derinami su K. B. Dokumentas - 2009-05-04 reikalavimo teisių perleidimo sutartis tarp UAB „A“ ir VšĮ „K“ (T. 1 B.l. 50) irgi buvo sudarytas K. valia. Kodėl reikalavimo teisė buvo perleista, motyvų nežino. VšĮ „K“ buvo skolinga UAB „A“, o ta reikalavimo teisė, tai vertė realiai tikrai buvo mažesnė negu „E“ skolos „K“, tai gal todėl toks motyvas buvo. Tai buvo K. sprendimas. Jis (liudytojas) dalyvavo dėl žemės sklypų notarų biure, kai VšĮ „K“ perleido „E“. Dalyvavo jis, A. ir S. Kiek žino, tai UAB „P“ paskui iš „E“ pirko sklypus parduotus. K. B., S. B., A. A., R. V. buvo pažįstami labai seniai kaip verslo partneriai, kolegos. B. ir Bu. santykiai draugiški, kolegiški, persipynę. Jie derino sprendimus, bet K. visuomet buvo grupės vadovas, o S. buvo labiau pavaldus. R. V. dirbo K. B. įmonių grupėje. Buvo vienos iš įmonių vadovas, tai irgi tokie kaip ir pavaldumo santykiai, bet irgi iš senų laikų pažįstami, todėl draugiški formaliai. A. A. kažkaip susijęs giminystės ryšiais su K. R. V. būdavo Šiauliuose, bet kartais į Vilnių atvažiuodavo. R. V. bendraudavo su B., Bu. Buvo pakankamai aišku, kad VšĮ „T“ dalininkas, bendraturtis yra K. B.. K. B. buvo įmonių vadovas per kontroliuojančius asmenis ar pats tiesiogiai. Buvo taip pat ir kreditorius, praktiškai vienintelis tos įmonės. Jis (liudytojas), sudarydamas sandorius, buvo įsitikinęs, kad jie atitinka įmonės interesus ir kreditorių interesus. Jis (liudytojas) žinojo, kad UAB „E“ pirks nekilnojamąjį turtą iš bankrutuojančių įmonių, nes daug yra galimybių įsigyti iš jų turtą. Sudarant sandorį dėl „T“ turto pardavimo – žemės sklypų „E“ jam nekilo įtarimų, kad sandoris būtų neįvykdytas ar kažkas tai tokio. Nelabai prisimena 2008-09-30 tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo akto sudarymo aplinkybių tarp VšĮ „K“ ir UAB „E“ ir sąlygų nustatymo.

282Liudytoja A. M. teisme parodė, kad pažįsta K. B. ir S. B. Susipažino su B. ir Bu. įsidarbindama pas juos. 2008 m. apytiksliai vasario mėnesį įsidarbino UAB „E“ direktorės pareigose. Buvo paprašiusi savo grupioko D. S. pranešti, jeigu bus kažkokios tai galimybės įsidarbinti UAB „Ba“, nes kiek žinojo, tai su bankrutuojančiomis įmonėmis užsiėmė teisinė įmonė. D. jai pasakė, kad yra galimybė įsidarbinti vienoje iš UAB „Ba“ įmonių UAB „E“ direktore. Tuo metu studijavo teisę. Nuvyko į ( - ). Buvo pokalbis su S. B. ir K. B. Jai buvo pasakyta, kad šiuo metu UAB „E“ veiklos nevykdo, bet ieškomas direktorius, kad galimai bus pardavinėjamas nekilnojamas turtas ir reikia šiai dienai tokio žmogaus, kuris užimtų tas pareigas ir bent kiek bandytų judinti veiklą. Buvo priimta į darbą praėjus keletai dienų po pokalbio. Dirbdama dažniausiai bendravo su S. B. Vieną sąskaitą ji atidarė „( - )“ banke. Iš UAB „Ba“ tiesiai nuėjo į „( - )“ banką, atidarė ir atnešė visus dokumentus, tiek prisijungimus, atgal į UAB „Ba“, atidavė S. B. Dar vieną sąskaitą atidarė kartu Gedimino prospekte banke „( - )“. Kartu viską užpildė ir pasiėmė S. B. Viena sąskaita buvo atidaryta „( - )“ banke. Jos paprašė tą sąskaitą atidaryti Bu., o kitą sąskaitą kartu su Bu. atidarė, atrodo, banke „( - )“. Viską atidavė Bu. Jos realios darbinės pareigos buvo tos, kad patalpino kelis skelbimus susijusius su žemės sklypais. Atrodo, kad iš „T“ paėmė tuos žemės sklypus. Iš pradžių pasirašė vekselius, tai yra ji, D. S. ir S. B.. D. S. buvo VšĮ „T“ direktorius. Buvo pasirašyti vekseliai. Ji, kaip „E“ direktorė, pasirašė vekselius, kad įgytų žemės sklypus. Paklausus, kodėl būtent per vekselius įgijami žemės sklypai, buvo pasakyta, kad „E“ neturi pinigų ir tam, kad tuos žemės sklypus galėtų įsigyti ir realizuoti reikia pasirašyti vekselius. Pasirašė vekselius ir tada prasidėjo tas pardavimas. Ji patalpino kelis skelbimus internetinėje erdvėje dėl žemės sklypų pardavimo. Jai S. B. paaiškino, kad yra tokia situacija. Ji tik su Bu. bendravo iš esmės. Po to atsirado pirkėja. Vekseliai buvo pasirašyti Užupyje notarų biure. Pasirašant dalyvavo S. B., D. S. ir ji. Antrą kartą vėl tame pačiame biure dalyvavo ji, D. S., S. B. ir pirkėja. Kiek teko susipažinti iš dokumentų, tai pirkėjos vardas buvo R. Pasirašant vekselius jai (liudytojai) kilo klausimų, kodėl jie tuos vekselius pasirašo, tam, kad įgytų žemės sklypus. Ji suprato, kad įmonėje nėra pinigų, o vėliau sklypus pardavus bus galima atsiskaityti su sklypų pardavėju „T“. Į klausimą kodėl jie pasirašinėja vekselius, buvo atsakyta tam, kad įsigyti žemės sklypus, kuriuos bus galima realizuoti. Jai nežinoma, kokia buvo UAB „E“ finansinė padėtis. Tiksliai negalėtų pasakyti, bet jai atrodo, kad įmonės finansinius, ūkinius klausimus spręsdavo S. B. arba K. B.. Ji laikas nuo laiko matydavo K. B. tame pačiame kabinete. Po to iš dokumentų sužinojo, kad pirkėja buvo R. R. Pagal dokumentus buvo matyti, kad sklypai parduoti tikrai daugiau nei vekselis, vekselis buvo apytiksliai už 1,7 milijono, o parduoda už 2,2 milijono. Tai reiškia, kad pilnai padengia vekselius ir dar įmonei lieka pinigų. Ji atsimena tik tiek, kad pasirašė notarų biure pirkimo-pardavimo sutartį. Pardavė žemės sklypus ir viskas. Ji nesiteiravo, ar buvo padaryti iš UAB „1“ pavedimai.

283Teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, pagarsinti liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 14, b. l. 19-22). Liudytoja parodymus patvirtino.

284Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad R. B., A. A., R. V. ji nepažįsta ir nėra mačiusi. D. S. buvo jos grupiokas studijuojant M. Riomerio universitete teisę. Jiems studijuojant trečiame kurse, t.y. 2008 metų pradžioje D. S. jai pasiūlė darbą, t.y. įsidarbinti UAB „E“ direktore. Tuo metu, kiek ji žinojo, D. S. pats dirbo UAB „Ba“ bankrotų administratoriaus padėjėju ir buvo dar kelių įmonių direktoriumi. Pasiūlydamas darbą jai paaiškino, kad dirbti šioje įmonėje nieko konkretaus kol kas nereikės, kadangi įmonė tuo metu veiklos nevykdė, tačiau kadangi įmonė be direktoriaus egzistuoti negali, tai tiesiog reikalingas formalus direktorius. Jis taip pat paaiškino, kad ji gaus atlyginimą apie 400 litų, o jeigu ateityje sugalvotų pati vykdyti kokią nors veiklą, tai galėtų šioje įmonėje ją vykdyti. Su šiuo pasiūlymu ji sutiko, kadangi neįžvelgė čia nieko neteisėto. Šioje įmonėje be jos daugiau niekas nedirbo. Dėl darbo šioje įmonėje ji buvo atvykusi į susitikimą su darbdaviais, t.y. K. B. ir S. B. į UAB „Ba“ ofisą, esantį ( - ), trečiame aukšte. Kaip ji suprato, jie buvo UAB „E“ savininkai. Pokalbio metu K. B. ir S. B. teiravosi, kokios darbo praktikos ji turi, ką yra dirbusi, paaiškino, kad kol kas nieko dirbti nereikės, nes įmonė kol kas veiklos nevykdo, jeigu ko nors prireiks ateityje, jie jai paskambins. Po šio pokalbio, praėjus keletui dienų jai pranešė, kad ji yra priimta dirbti į UAB „E“. Darbo sutartį ji pasirašė tame pačiame ofise, esančiame ( - ), dalyvaujant S. B. ir D. S. Vėliau dirbdama UAB „E“ ji bendravo tik su S. B.. Kiek ji suprato, UAB „E“ apskaitą realiai tvarkė UAB „Ba“. Dėl apklausos metu jai pateiktų dokumentų: AB „( - ) bankas” 2008-02-13 UAB „E” sąskaitos sutarties Nr. ( - ), bei 2008-02-13 paslaugų teikimo internetu sutarties Nr. ( - ), parodė, kad šiuose dokumentuose yra jos parašai. Kiek atsimena, S. B. nurodymu dėl UAB „E” sąskaitos atidarymo yra buvusi AB „( - ) banke”, esančiame netoliese jo ofiso ( - ). Banke pasirašiusi sutartis, visus dokumentus ir kartu su dokumentais gautas sąskaitos valdymo priemones ji iš karto atnešė S. B. į ofisą, ( - ). Pati niekada šios sąskaitos „internetu” nevaldė. Dėl apklausos metu jai pateiktų dokumentų - AB banko „( - )” 2008-02-25 banko sąskaitos sutarties Nr. ( - ), papildomo susitarimo Nr. ( - ) dėl ypatingų banko sąskaitos sutarties Nr. ( - ) sąlygų dėl naudojimosi sąskaitų tvarkymo internetu sistema „bankas internetu”, UAB „E” prašymo prie 2008-02-25 papildomo susitarimo Nr. ( - ) dėl naudojimosi sąskaitų tvarkymo internetu sistema „Bankas internetu”, parodė, kad šiuo atveju ji taip pat su S. B. buvo banke ( - ), esančiame ( - ), Vilniuje. Visas banko išduotas sutartis ir su jomis gautas banko sąskaitos valdymo priemones paėmė S. B.. Ji pati niekada sąskaitų sistema „Bankas internetu" nevaldė. Taip pat ji keletą kartų pasirašinėjo darbo tabelius, tai jai nurodė padaryti S. B.. Vieną kartą ji darbo tabelį pasirašė atvykusi vėl gi į UAB „Ba“ ofisą, kitą kartą jai į namus atvežė pasirašyti S. B.. Dėl apklausos metu jai parodytų UAB „E“ ir VšĮ „T“ 2008-02-19 bei 2008-03-05 sklypų (esančių ( - ) k.) pirkimo-pardavimo sutarčių bei 2008-02-19, 2008-03-05 vekselių, parodė, kad šiuos dokumentus pasirašė ji. Tiksliai nepamena ar S. B., ar D. S. jai paskambino ir pasakė, kad įmonės vardu reikės pasirašyti sklypų pirkimo dokumentus. Tuo metu ji netgi apsidžiaugė, kad gal būt pradedama vykdyti įmonės veikla. Kas paruošė Sklypų pirkimo - pardavimo sutartis ji nežino, o pasirašytos jos buvo notarų biure, esančiame ( - ) Vilniuje. Pasirašant sutartis dalyvavo D. S. ir S. B. Kadangi sutartys buvo pasirašomos notarų biure, ji galvojo, kad jos yra patikrintos ir viskas yra teisėta. Pasirašant vekselius, jai kilo klausimų, kodėl atsiskaitymas yra įforminamas tokiu būdu. S. B. jai paaiškino, kad įmonėje nėra pinigų, o vėliau sklypus pardavus bus galima atsiskaityti su sklypų pardavėju VšĮ „T“. Kaip ji suprato, pasirašant šiuos pirkimo ir atsiskaitymo dokumentus, D. S. atstovavo Všį „T“ kaip direktorius, panašiai kaip ir ji UAB „E“. Jos supratimu, VšĮ „T“ taip pat buvo valdoma S. B. ir K. B.. Kokia tuo metu buvo UAB „E“ finansinė padėtis ji nežino, tuo nesidomėjo, nes kaip ji suprato, viskas yra įmonės akcininkų K. B. ir S. B. rankose ir jie patys sprendžia visus finansinius ir kitus, su įmonės veikla susijusius klausimus, o ji tik turi vykdyti, jų kaip darbdavių nurodymus. Po šių dokumentų pasirašymo praėjus maždaug savaitei jai vėl paskambino S. B. ir pasakė, kad yra surastas keturių sklypų pirkėjas ir reikia įforminti sklypų pardavimo dokumentus. Sklypų pardavimo dokumentus pasirašė vėl gi tame pačiame notarų biure, dalyvaujant S. B. ir sklypų pirkėjos UAB „1“ atstovei R. R.. Ji pagal dokumentus matė, kad sklypai parduoti už brangesnę kainą nei pirkti, kad UAB „E“ iš šių sandorių uždirbo pinigų. Dėl atsiskaitymo už sklypus buvo sutarta taip, kad UAB „1“ bankiniu pavedimu perves pinigus į UAB „E“ bankines sąskaitas. Ji pati neturėjo galimybės prisijungti naudojantis internetine bankininkyste prie UAB „E“ banko sąskaitų, nes banko sąskaitų valdymo priemonės buvo pas įmonės savininkus. Todėl ji net ir nežinojo, ar iš tikrųjų UAB „1“ padarė bankinius pavedimus į UAB „E“ sąskaitas. Apklausos metu jai pateiktoje 2008-02-29 UAB „E“ ir UAB „1“ keturių sklypų pirkimo - pardavimo sutartyje yra jos parašas. Apklausos metu jai pateiktoje 2008-04-04 preliminarioje sutartyje tarp UAB „E“ ir UAB „A“ dėl numatomų ateityje pirkti pastatų komplekso ir nuomos teises į žemės sklypus, adresu ( - ), bei priede prie šios sutarties yra jos parašai. Kada ir kokiomis aplinkybėmis ji pasirašė šią sutartį, nepamena. Ji neturi supratimo, kokie tai pastatai, kur jie realiai yra. Apie avanso 1 800 000 Lt sumokėjimą uždarajai akcinei bendrovei UAB „A“ ji taip pat nieko nežino. Sutartyje pasirašiusios UAB „A“ direktorės R. B. ji niekada nėra mačiusi. Gali būti, kad šiuos dokumentus jai pateikė pasirašyti S. B. prieš jai išeinant iš darbo 2008 metų rugpjūčio mėnesį. 2008 metų balandžio mėnesio pabaigoje prieš jai prasidedant egzaminų sesijai, ji pasakė D. S., kad nori išeiti iš UAB „E”, ir paprašė, kad apie tai informuotų jos darbdavius - S. B. arba K. B.. D. pažadėjo šį reikalą sutvarkyti. Praėjus kelioms dienoms, jai jo paklausus apie jos atleidimą, jis pasakė, kad kai tik suras jai pamaną, iš karto ją atleis. Praėjus dar keletui dienų, ji vėl jo paklausė apie savo atleidimą, tada D. S. pasakė, kad greičiausiai jai pamainos jau nebeieškos ir greitu laiku atleis, kadangi UAB „E” bankrutuos. Kadangi šioje įmonėje dirbti ji neketino, tai ir nesidomėjo dėl kokių priežasčių ji bankrutuos. Kiek ji tada suprato, tai UAB „E” sklypai buvo parduoti ir pagal sumas, kurias matė pardavimo sutartyse, turėjo šių pinigų užtekti padengti skolas VšĮ „K” pagal jos pasirašytus vekselius. Po kurio laiko prasidėjo egzaminų sesija ir ji laikinai užmiršo šiuos reikalus. Po sesijos vis pasiteiraudavo D. S. apie jos atleidimą, bet jis nieko konkretaus neatsakydavo. Ir tokiu būdu tik rugpjūčio mėnesio pabaigoje ji buvo atleista iš UAB „E”. 2008 metų rugpjūčio mėn. nutarta ją atleisti iš darbo ir prieš atleidžiant, S. B. atvežė pasirašyti šūsnį UAB „E“ dokumentų. Dokumentai buvo susegti į segtuvą ir sudėti skirtukai tose vietose, kur reikėjo jos parašų. Ji pasirašė visose, skirtukais pažymėtose, vietose, beveik neskaitydama dokumentų, tiesiog pasitikėdama įmonės savininku S. B.. Tarp šių dokumentų daugiausia buvo darbo tabeliai. Ji mano, kad tarp šių dokumentų galėjo būti ir apklausos metu jai pateikta 2008-04-04 preliminarioji daikto pirkimo – pardavimo sutartis, kurią ji galėjo pasirašyti jos neperskaičius. Visi UAB „E“ apskaitos dokumentai, jos supratimu, buvo laikomi UAB „Ba“ ofise, kur ji buvo priimta į darbą ir kur po to pasirašydavo jai S. B. pateiktus dokumentus. Atvykusi į šias patalpas ji matydavo, kad jose būdavo ir K. B., tačiau bendrauti su juo daugiau neteko.

285Atsakydama teisme klausimus liudytoja A. M. parodė, kad atsimena tokias aplinkybes. Nori papildyti, kad ji jau po žemės sklypų pirkimo-pardavimo planavo išeiti iš darbo. Su D. laikas nuo laiko pakalbėdavo, kadangi mokėsi tame pačiame kurse. Matydama visą situaciją ir suprasdama, kad vekselius pasirašė už 1,7 milijono, o žemės buvo parduotos 2,2 milijono D. sakė, kad nemato perspektyvos ten dirbti toliau, nes iš UAB „Ba“ jokių pasiūlymų nebuvo. Sakė, kad nori išeiti, nes tai jai per didelės sumos ir per didelė įtampa. Ji manė, kad išeina įmonę palikdama pliuse ir atsiskaičius su vekseliais, tai tiek jai buvo žinoma. Ji pasakė D. S., kad nori išeiti. Buvo sakoma, kad ieško kito direktoriaus, tai jai asmeniškai D. sakydavo. Po to prasidėjo egzaminai ir ji nesiėmė aktyvių veiksmų, kad nueiti ir tą darbo sutartį nutraukti. Prasidėjus egzaminams nebuvo dar atleista. Iš UAB „E“ buvo atleista 2008 m. rugpjūčio mėnesį. Pati planavo atvažiuoti į ofisą ir pasirašyti visus dokumentus, nes sakė, kad dar yra daug nepasirašytų dokumentų. S. pats pasakė, kad gali užvežti. Užvežė prie jos tuo metu nuomuojamo buto. Ji dar pakvietė užeiti kavos, kad galėtų ramiai susipažinti su dokumentais, o S. pasakė, kad ne. Dokumentus pasirašė automobilyje ir visur buvo sudėti skirtukai ten, kur jai reikėjo pasirašyti. Ji visur pasirašė. Pagrinde ten buvo tabeliai. Kadangi ji tuos žmones, tiek K. B., tiek S. B., laikė bankroto teisės pradininkais Lietuvoje ir autoritetais toje srityje, tai pasitikėdama viską pasirašė. Mano, kad galėjo būti ir ta sutartis, kurios neperskaičiusi pasirašė. Su R. B. iki teismo posėdžio nebuvo pažįstamos. Ji (A. M.) pati niekada nebandė „E“ sąskaitos internetu daryti pavedimus. Konkrečiai pasakyti negali, kas tvarkė „E“ buhalterinę apskaitą, bet viską, kas susiję su buhalterija, bendravo tik su S. Nuo jos nebuvo slepiama, kad UAB „E“ savininkai, naudos gavėjai yra K. B. ir S. B. Jie nesakė slėpti, kas yra UAB „E“ savininkai. Ji taip ir suprato, kad jie yra savininkai. Jai atrodė natūralu, kad jie priima sprendimus, o ji buvo vykdytoja. Ji laikė S. B. ir K. B. savininkais. Ji neturėjo duomenų, kad jos pasirašytas sandoris bus fiktyvus ar nebus vykdomas. Ji suprato, kad ten yra realūs žemės sklypai ir keturi iš jų realiai parduoti pirkėjui, o dar du liko. Sutarčių pasirašymas buvo jos darbdavio iniciatyva, o ji tik vykdė nurodymus. Jos iniciatyvos ten nebuvo. Jai neteko dalyvauti UAB „E“ akcininkų susirinkime. Jos nekviesdavo. Ji negaudavo protokolų, dokumentų akcininkų susirinkime priimtų. Jai būnant direktore, apart tų kelių pardavimų, jokios veiklos daugiau nebuvo. Kai susipažino su dokumentais, tai suprato, kad siekiama išsiaiškinti, kodėl nebuvo padengti už tuos vekselius pinigai, kodėl nebuvo sumokėta VMI. Šiame ikiteisminiame tyrime, kai buvo įtariamoji, jai nebuvo daromi kokie nors neteisėti veiksmai jos atžvilgiu iš prokuroro, tyrėjų, psichologinio spaudimo nebuvo. Parodymus davė savo valia ir nieko neslėpdama. Šiandien teismui davė teisingus parodymus ir savo pozicijos nekeičia. S. B. jai paaiškino dėl vekselių pasirašymo, kad UAB „E“ norėjo įsigyti žemės sklypus, bet pinigų neturėjo įsigyti tuos žemės sklypus. Jai nieko per daug nebuvo paaiškinta, kaip tie vekseliai turi būti padengti. Kai jie pardavė, tai ji suvokė, kad įmonėje yra daugiau pinigų nei pasirašyta vekselių. Jeigu būtų žinojusi, kad tie pinigai nebus padengti už vekselius (to tikrai nežinojo), klaustų, kodėl šitaip daroma. Ji neprisimena, ar jai akivaizdžiai buvo pateikta preliminari sutartis tarp UAB „E“ ir UAB „A“. Šitos sutarties tikrai nepamena.

286Liudytoja R. R. teisme parodė, kad pažįsta S. B.. Matėsi su K. B., R. V.. Ji yra dviejų akcinių bendrovių direktorė, tai yra UAB „H“ ir UAB „1“. Vysto investicinį projektą. Šiai dienai koncepcija projekto yra reabilitacinis centras sergantiems žmonėms po insulto. 2005 m. firma UAB „H“ nupirko 18 ha žemės ( - )kaime, Vilniaus rajone. 2006 m. užsakė preliminarų specialų planą šiai teritorijai plėtoti. Projektuotojai informavo, kad jie turi gauti kaimynų leidimą, jog 50 metrų atstumu galėtų įrengti inžinerinius tinklus. Sužinojo, kad kaimynai - tai yra firma, kurioje vyksta bankroto procedūra. 2007 m. balandžio mėnesį ji padavė pareiškimą svarbiausiam kreditoriui šios firmos AB ( - ) Vilniaus bankui, prašydama leisti suprojektuoti inžinerinių tinklų trasą ir po to gauti servitutą, kad būtų galima privažiuoti prie sklypų. Lygiai po mėnesio buvo kreditorių susirinkimas ir buvo priimtas sprendimas leisti šią procedūrą. Bankrutuojančios įmonės pavadinimas UAB „AG“. Kreditorių susirinkimas buvo šitos kompanijos. Laiškas buvo parašytas E. K. į AB ( - ) Vilniaus banką. Bankroto administratorius UAB „Re“ V. Š.. K. patarė visas derybas vesti su V. Š.. Taip pat K. iš labai geros pusės parekomendavo S. B.. Vyko derybos dėl žemės sklypų. Ši teritorija susidūrė su problema, nes reikėjo suprojektuoti komunikacijas. Vėliau suprato, kad geriau būtų išpirkti tuos sklypus ir jais disponuoti toje vietovėje. Su S. B. sprendė klausimą dėl galimybės nupirkti šiuos sklypus. S. B. pasakė, kad tai yra galimas variantas, bet UAB „H“ iškilo problema, nes nebuvo finansavimo, kad nupirkti. Nusprendė įsteigti juridinę kompaniją, kad nusipirkti tuos sklypus iš UAB „E“. Sutartis pirkimo-pardavimo su UAB „E“ buvo sudaryta lygiai po metų. Pirmas kreipimasis buvo 2007 m. ir UAB „1“ 2008 m. vasario 4 d. buvo suformuota. Vasario pabaigoje nupirko tuos sklypus. Buvo nupirkta 12 ha, todėl ir firmos pavadinimas UAB „1“. Po to, kai nupirko tuos sklypus, liko viduryje teritorijos du sklypai kaimynų, kurie nenorėjo tartis nei dėl servituto sąlygų. Nuo 2006 m. siūlė arba išpirkti tuos žemės sklypus, arba sudaryti projektą su kitais kaimynais, arba parduoti, arba mainų sutartį sudaryti. 2009 m. vėl susidūrė su problema dėl komunikacinių tinklų pravedimo per kaimynų sklypus. Sudarė sąrašą visų laisvų parduodamų sklypų aplink projektą. Tame sąraše buvo sklypai, kurie priklausė UAB „E“. Po to parašė prašymą UAB „E“ su pasiūlymu nupirkti tuos žemės sklypus. Pasiūlė kainą. Po to nusprendė nuleisti kainą, nes nekilnojamojo turto rinkoje jautėsi kainų nuosmukis. Dėl sklypų kainos nuleidimo S. B. neturėjo įgaliojimų, todėl dėl kainos nuleidimo sprendė su K. B.. 2009 m. rugpjūčio mėnesį nupirko tuos sklypus. Iš karto negalėjo sumokėti visos sumos. Kiekviena firma nupirko po vieną sklypą, tai yra UAB „H“ nupirko sklypą už 12000 Lt, o UAB „1“ nupirko už 220000 Lt 4 ha žemės. UAB „E“ pervesta 100000 Lt iš UAB „1“ 2009 m. rugpjūčio 5 d., kai buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis. Tą pačią dieną buvo pasirašytas vekselis ir priėmimo perdavimo aktas. Vekselis buvo pasirašytas 120 000 litų. Spalio 1 d. 60000 Lt ir spalio 16 d. 60000 Lt. Tą pačią dieną skubiai gavo teisę naudotis žemės sklypais ir galimybę įtraukti tuos žemės sklypus į pareiškimą dėl projekto, kurį vystė keletą metų. UAB „A“ perpirko kreditorinius reikalavimus UAB „E“. Su UAB „A“ nebuvo jokių susitikimų nei derybų. Jie gavo UAB „A“ raštą, kuriame buvo nurodyta, kad UAB „A“ perėmė 120 000 litų reikalavimą pagal paprastąjį vekselį. Vekselis perduotas į bylą su jų parašais ir antspaudais. Paskutinė dalis pagal vekselį buvo pervesta UAB „A“. Buvo susitikus su R. V.. Ant vekselio yra UAB „E“ antspaudas ir R. V. parašas. UAB „E“ direktorė buvo A., bet su ja nebendravo. Matė ją tik vieną kartą pas notarą pasirašant pirmą pirkimo-pardavimo sutartį, kai pirko pirmus 12 ha. Pirmiausiai susipažino su skyriaus vedėju SEB banke K., kuris patarė visus klausimus spręsti per bankroto administratorių. Prieš pat pirkimą ji sužinojo, kad žemės sklypai, kuriuos pirko 2008 m. priklauso UAB „E“. Sužinojo 2008 m. pradžioje, nes iki tol UAB „E“ nefigūravo, o buvo tik bankroto administratorius. Susitikimai su R. V. vyko firmoje, esančioje ( - ). Su B. susitikinėjo tame pačiame pastate, bet ne toje pačioje vietoje kaip su Va. 2008 m. pirko po 2000 Lt už arą ir tada tai buvo normali kaina. 2009 m. UAB „1“ pirko po 600 Lt už arą. Su S. B. buvo susitikusi 3-4 kartus prieš nuperkant 12 ha ir turbūt tiek pat kartų perkant du likusius sklypus. UAB „E“ jau buvo pradėta bankroto procedūra ir labai rimtai peržiūrėjo dokumentus, kurie susiję su pirkimu-pardavimu dviejų likusių žemės sklypų. S. B. jokių dokumentų nepasirašinėjo. Viską pasirašė R. V., kaip pirmininkas.

287Iš 2009-09-14 Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akto Nr., 35-69 su priedais matosi, kad UAB ,,E“ 2008-04-04 sudarė preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį su UAB ,,A“. Sutartyje numatyta, kad UAB ,,A“ siūlo UAB ,,E“ ateityje pirkti (tai yra sudaryti kitą – pagrindinę – nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį) UAB ,,A“ nuosavybės teise priklausančių pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus adresu: ( - ). Pagal šią sutartį UAB ,,E“ pasiūlymą priima ir sutinka su pateitu pasiūlymu pirkti nurodytą nekilnojamąjį turtą bei nuomos teises į sklypus. Šalys įsipareigoja šioje sutartyje aptariamo nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti ne vėliau kaip iki 2009-03-01. Parduodamo objekto kaina yra 2 300 000 Lt. Per 10 darbo dienų nuo šios sutarties pasirašymo dienos UAB ,,E“ turi sumokėti UAB ,,A“ 1 800 000 Lt avansą, kuris bus įskaitytas į perkamo turto kainą. Sutartyje buvo numatytos sankcijos dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo - UAB ,,E“ atsisakys sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, UAB ,,A“ turi teisę reikalauti atlyginti patirtas išlaidas su šios sutarties vykdymu. Taip pat sutartyje buvo numatyta, kad šalys privalo vykdyti šią sutartį tinkamai ir sąžiningai, kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Vykdydamos šią sutartį šalys privalo bendrauti. Šalys turi teisę keisti šios sutarties sąlygas, šią sutartį pratęsti ir ją nutraukti tik raštišku abiejų šalių susitarimu.

288Mokestinio patikrinimo metu 2009-03-16 raštu Nr. (10.11-35)-S-6088 kreiptasi į Vilniaus AVMI dėl informacijos suteikimo apie UAB ,,E“ sandorius su UAB ,,A“. Vilniaus AVMI 2009-03-27 raštu Nr. (11.11)-46-10014 informavo, kad UAB ,,A“ įgaliotas asmuo K. B. paaiškino, kad avansas nebuvo grąžintas, kadangi 2008-10-10 buvo pasirašytas susitarimas dėl preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pabaigos. Susitarime nurodyta, kad UAB ,,E“ negali ir negali ir negalės įvykdyti įsipareigojimų pagal 2008-04-04 preliminarios nekilojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, todėl abi šalys susitarė dėl minėtos sutarties sąlygų nutraukimo. Šalys nustatė, kad UAB ,,A“ patyrė nuostolį ir sumokėtas 1 800 000 Lt avansas užskaitomas, kaip bauda nuostolių padengimui (3 priedas).

289Susitarime dėl sutarties pabaigos nurodyta, kad UAB ,,A“ patyrė 1 800 000 Lt nuostolį, kas sudaro 78 proc. viso nekilnojamojo turto vertės. Kokius nuostolius konkrečiai patyrė bendrovė nėra nurodyta. Aukščiau minėtos sutartys įprastinėmis verslo sąlygomis negalėjo būti sudarytos, nes nebuvo ekonomiškai naudingos ir nepaaiškinamos įprastine verslo logika.

290Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad šių įmonių vardu veikė susiję asmenys, t.y K. B., kuris buvo UAB „A” kontroliuojantis asmuo, UAB „E“ kontroliuojantis asmuo buvo UAB „Bav”, kurios kontroliuojantis asmuo buvo K. B. IĮ (įm. kodas ( - )). K. B. skirtingais laikotarpiais pasirašinėjo UAB „E“ deklaracijas ir balansus kaip akcininkų įgaliotas asmuo. Susitarimą dėl preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pabaigos K. B. pasirašė kaip UAB „A“ direktorės pavaduotojas (Sodros duomenimis dirba nuo 2002-03-04).

291Pagal šią sutartį UAB „E“ 2008-04-08 sumokėjo avansą banko pavedimu 1 800 000 Lt UAB „A“ (4 priedas) ir šią sumą deklaravo metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2008-01-01 iki 2008-11-11 mokestinį laikotarpį, kaip sąnaudas mažinančias apmokestinamąjį pelną.

292Nustatyta, kad bendrovė pažeidė 2001 m. gruodžio 20 d. Nr. IX-675 Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 str. ir 31 str. 3 p. nuostatas ir nepagrįstai sumažino 2008 m. apmokestinamąjį pelną. Remiantis šių straipsnių nuostatomis, leidžiamais atskaitymais laikomos visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, o netesybos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, negali būti atimamos iš pajamų, t. y. turi būti priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams. Tokiu būdu bendrovė nepagrįstai įtraukė 1 800 000,00 Lt netesybas į leidžiamus atskaitymus ir Pelno (nuostolių) ataskaitos II. dalyje (Pardavimo savikaina) deklaravo 2 979 129,00 t.y. 1 800 000,00 Lt daugiau. Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2008-01-01 iki 2008-11-11 mokestinį laikotarpį vietoj -645594 Lt (nuostolio), turėjo būti deklaruota 1 154 406 Lt pelno ir apskaičiuota 15 proc. pelno mokesčio t. y. 173 161,00 Lt. Iš viso mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuota: - pelno mokesčio 173 161,00 Lt. (4t., 90-109 l.);

2932009-10-30 Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu patvirtintas 2009-09-14 patikrinimo aktas Nr.35-69 surašytas patikrinus UAB „E“ (t. 4, b. l. 65-66.).

294Šias išvadas teisme patvirtino ir teisme apklaustos kaip liudytojos mokestinį patikrinimą atlikusi specialistė D. S., sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimą priėmusios specialistės I. S., R. R., kartu jas išsamiai paaiškindamos.

295Išdėstytos aplinkybės patvirtintos ir kitais prie bylos pridėtais ir teisme išnagrinėtais dokumentais: 2008-04-04 preliminarioje nekilojamoje daikto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, kad UAB ,,A“, atstovaujama direktorės R. B., siūlo UAB ,,E“, atstovaujamai direktorės A. M., pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), UAB „E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu, šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo mėn. 01 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2300 000 Lt ( t. 3, b. l. 17-21); 2008-10-10 susitarime dėl preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pabaigos užfiksuoti duomenys apie tai, kad UAB „E“ atstovaujama likvidatorius A. A., ir UAB „A“, atstovaujama direktoriaus pavaduotojo K. B., susitarė dėl 2008-04-04 preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo sąlygų: Šalys nustatė, kad UAB „A“ patyrė 1 800 000 Lt nuostolį. UAB „E“ sutinka, kad sumokėto avanso dydžiu atsako už patirtą nuostolį ir sutinka, kad sumokėtas 1 800 000 Lt avansas užskaitomas kaip bauda nuostolių padengimui (t. 3, b. l. 28); 2008-10-02 UAB „E“ pranešime UAB „A“ nurodoma, jog 2008-04-08 preliminarioji nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis nebus vykdoma ir prašymu grąžinti avansą 1 800 000 Lt, kuris buvo sumokėtas 2008-04-08 (t. 3, b. l. 29); 2008-09-29 neeilinio UAB „E“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu, kuriame užfiksuotas UAB „P“ atstovaujamo S. B. ir Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „S“ atstovaujamos A. A., sprendimas likviduoti UAB „Evona“ ir likvidatorium paskirti A. A. (t. 3, b. l. 32); UAB „E“ 2008-10-30 kreditorių susirinkimo protokolu, kuriame užfiksuota, kad kreditoriai priėmė sprendimą paskelbti UAB „E“ bankrutuojančia ir bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka, bankroto administratoriumi paskirti UAB „D“ (t. 3, b. l. 37-38 l); 2008-02-14 VšĮ „T“ vienintelio dalininko sprendime Nr. ( - ) užfiksuotas VšĮ „T“ steigėjo, labdaros paramos fondo „T“, atstovaujamo direktoriaus K. B., sprendimas parduoti UAB „E“ VšĮ „T“ nuosavybės teise priklausantį turtą už 1 000 Lt už vieną arą: Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 3,7820 ha; Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 3,2553 ha; Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 1,9474 ha; Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 1,0900 ha; Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 4,0000 ha; Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 3,4230 ha (t. 2, b. l. 153 l); 2008-02-19 Nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad VšĮ „T“, atstovaujama direktoriaus D. S., bendrai už 1 749 770 litų pardavė UAB „E“, atstovaujamai direktorės A. M., šešis žemės sklypus: Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 3,4230 ha; žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 3,7820 ha; Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 3,2553 ha; Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 1,9474 ha; Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 1,0900 ha; Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 4,0000 ha (t. 2, b. l. 154-162 l); 2008-02-19 UAB „E“ paprastasis vekselis, kuriuo UAB „E“ įsipareigojo VšĮ „T“ sumokėti 1 750 000 Lt iki 2008 metų gruodžio 31 d. (t. 3, b. l. 2 l); 2008-02-25 d. Neeilinio visuotinio UAB „E“ akcininkų susirinkimo protokole užfiksuotas akcininkų UAB „P“ atstovaujamo S. B. ir Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „S“ atstovaujamos A. A., sprendimas parduoti Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 3,4230 ha; Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 3,2553 ha; Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 1,0900 ha; Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis ( - ) ( - ) k.v., plotas 4,0000 ha. Pardavimo kaina 2000 Lt už 1 arą (t. 3, b. l. 3-4); 2008-02-29 Nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad UAB „E“ atstovaujama direktorės A. M. pardavė už 2 353660 Lt UAB „1“ Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ), plotas 3,4230 ha; Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 3,2553 ha; Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 1,0900 ha; Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) ( - ) k.v., plotas 4,0000 ha (t. 3, b. l.9-16);

296Iš nuosprendžio matosi, kad teismas rėmėsi dar ir kitais įrodymais: 2009-03-09 Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimu Nr.MT-127 apie atliktą mokestinį tyrimą, kuriame nurodyta, kad UAB „E“ 2008-11-11 iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius UAB „D“ įgaliotas asmuo pateikė metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2008-01-01 iki 2008-11-11 mokestinį laikotarpį, kur deklaravo 645594 Lt nuostolio. Mokestinio tyrimo metu, nustatyta, kad bendrovė 2008-04-04 sudarė Preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo- pardavimo sutartį su UAB „A“. Pagal šią sutartį UAB „E“ 2008-04-08 sumokėjo avansą banko pavedimu 1800 000 Lt UAB „A“ ir deklaravo kaip sąnaudas mažinančias apmokestinamąjį pelną, tokiu būdu įmonė patyrė nuostolį. Nustatyta, kad bendrovė pažeidė 2001 m. gruodžio 20 d. Nr. IX-675 Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 str. nuostatas ir nepagrįstai sumažino 2008 m. apmokestinamąjį pelną. Dėl šios priežasties 2009-03-09 pradedamas bendrovės mokestinis pelno mokesčio patikrinimas už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-11-11. Su pranešimu Nr.MT-127 apie atliktą mokestinį tyrimą pasirašytinai ir įteikiant egzempliorių supažindintas bankroto administratoriaus įgaliotas atstovas R. V. (t. 4, b. l. 160,161); 2009-03-09 Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pavedimas tikrinti Nr.35-69 UAB „E“, kuriame yra duomenys apie tai, kad bankroto administratoriaus įgaliotas atstovas R. V. 2009-03-09 pasirašytinai buvo supažindintas su Pavedimu tikrinti Nr. 35-69, 2009-05-04 - su pavedimu pratęsti patikrinimą nuo 2009-05-04 iki 2009-05-15, 2009-05-08 - su pavedimu sustabdyti patikrinimą nuo 2009-05-08, 2009-08-31 - su pavedimu pratęsti patikrinimą nuo 2009- 08-31 iki 2009-09-14 (t. 4, b. l. 67-71); UAB „E“ nuo 2008-01-01 iki 2008-11-11 laikotarpio finansinės atskaitomybės dokumentais, kuriuos pasirašė R. V.: Finansinės atskaitomybės teikimas, 2088-11-11 balansas, 2008-11-11 pelno (nuostolių) ataskaitą, 2008-11-11 Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita. UAB „E“ Finansinės atskaitomybės aiškinamasis raštas, 2009-01-29 Metinė pelno mokesčio deklaracija (t. 3, b. l. 100-118); AB „( - ) bankas" 2008-02-13 UAB „E” sąskaitos sutartimi Nr. ( - ), bei 2008-02-13 paslaugų teikimo internetu sutartimi Nr.4-51/2008, kurioje nurodyta, jog S. B. yra asmuo, kuris gali vykdyti operacijas pagal paslaugų teikimo internetu sutartį (t. 3, b. l. 119-121); AB banko „( - )“ 2008-02-25 UAB „E” sąskaitos sutartimi Nr. ( - ), papildomu susitarimu Nr. ( - ) dėl ypatingų banko sąskaitos sutarties Nr. ( - ) sąlygų dėl naudojimosi sąskaitų tvarkymo internetu sistema „bankas internetu“, UAB „E“ prašymu prie 2008-02-25 papildomo susitarimo Nr. ( - ), kurioje nurodyta, jog S. B. yra asmuo, kuris gali vykdyti operacijas pagal paslaugų teikimo internetu sutartį (t. 3, b. l. 122-126); VĮ „Registrų centras“ dokumentais: 2009-09-24 UAB „E“ bankroto administratoriaus įgalioto atstovo R. V. pateiktu prašymu išregistruoti UAB „E“ iš juridinių asmenų registro (t. 10, b. l. 125.), 2013-04-11 VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro išrašu su istorija, kuriame yra duomenys apie tai, kad A. A. nuo 2006-07-31 yra Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „S“ vadovu (t. 10, b. l. 132-137), 2006-07-18 Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „S“ narių susirinkimo protokolas, kuriame nurodyta, jog Bendrovės narių pajų verčių suma – 18031 Lt, iš jų A. A. pajaus vertė – 3000 Lt, UAB „A“, kurią atstovauja direktorius pavaduotojas K. B., pajaus vertė – 9633 Lt. Susirinkimo metu nutarta bendrovės vadovu paskirti A. A. (t. 10, b. l. 143-144); UAB „E“ sąskaitomis faktūromis, iš kurių matyti įplaukos į jos sąskaitą, taip pat ir tai, kad UAB „E“ 2008-04-08 iš sąskaitos pervedė 1 800 000 Lt į UAB „A“ sąskaitą Nr.( - ), esančią AB ( - ) banke (t. 3, b. l. 82.) ir kt.

297Remiantis aptartais įrodymais šioje byloje nustatyta, kad UAB ,,E“ neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų. Tačiau nepaisant to, K. B., žinodamas, kad UAB ,,E“ yra finansiškai nepajėgi atsiskaityti, kontroliuodamas VšĮ ,,T“ per patronuojančią UAB ,,V“, kurios 100 procentų akcininkų savininku jis pats ir buvo, nurodė viešosios įstaigos ,,T“ direktoriui D. S., kuris nežinojo apie vykdomą nusikalstamą veiką, pasirašyti šešių, VšĮ ,,T“ nuosavybės teise turėtų, žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis su jo per patronuojančią Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovę ,,S“, kurios vieninteliu dalininku jis pats ir buvo, kontroliuojama UAB ,,E“ ir atsiskaitymo užtikrinimui surašyti paprastąjį vekselį 1 750 000 Lt sumai, o S. B., žinodamas, kad UAB ,,E“ yra finansiškai nepajėgi atsiskaityti, nurodė UAB ,,E“ direktorei A. M., kuri nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką, pasirašyti šešių, VšĮ ,,T“ nuosavybės teise turėtų, žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį ir atsiskaitymui pasirašyti paprastąjį vekselį. UAB ,,E“ direktorė A. M. ir VšĮ ,,T“ direktorius D. S., vykdydami S. B. ir K. B. nurodymus, nežinodami, kad pardavėjui nebus sumokėti, 2008-02-19 pasirašė VšĮ ,,T“ nuosavybės teise priklausančių šešių žemės sklypų, esančių ( - ) (unikalūs numeriai ( - )) pirkimo-pardavimo sutartį, atsiskaitymo užtikrinimui surašant 2008-02-19 paprastąjį veikselį, pagal kuri UAB ,,E“ įsipareigojo iki 2008 gruodžio 31 d. VšĮ ,,T“ sumokėti 1 750 000 Lt. Keturi iš šių sklypų buvo parduoti UAB ,,1“, su kurios direktore nuteistasis S. B. derybos dėl šių sklypų buvo pradėtos dar 2007, tai yra prieš metus laiko kai buvo pasirašta sutaris su UAB ,,E“. A. M., vykdydama K. B. nurodymą, 2008-02-29 pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį su UAB ,,1“ direktore ir pardavė keturis žemės sklypus, esančius ( - ) (unikalūs numeriai ( - )). 2008 m. kovo 3, 13, 20 dienomis UAB ,,1“ sumokėjo UAB ,,E“ už šiuos sklypus 2 253 660 Lt. Po to, UAB ,,E“, kurios turtas buvo K. B. ir S. B. žinioje ir jie kontraliavo šios įmonės sąskaitas, 2008-04-04 sudarė preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį su UAB ,,A“, kurią taip pat per akcijas kontraliavo K. B., dėl nekilnojamojo turto pirkimo, tai yra sudarė preliminariąją sutartį dėl nekilojamojo turto pirkimo-pardavimo su visomis iš šios sutarties kylančiomis UAB ,,E“ pasekmėmis: 1) prieš sudarant pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį 2008-04-28 sumokėjo avansą, sutartyje numatant, kad tuo atveju, jeigu pirkėjas sutarties neįvykdys, avansas liks kaip netesybos; 2) šalys įsipareigoja šioje sutartyje aptariamo nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti ne vėliau kaip iki 2009-03-01. Tačiau nepaisant to, kad iki preliminariosios sutarties vykdymo pabaigos liko beveik puse metų, 2008-10-10 tarp UAB ,,A“ ir UAB ,,E“ buvo pasirašytas susitarimas dėl preliminarios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pabaigos. Susitarime nurodyta, kad UAB ,,E“ negali ir negalės įvykdyti įsipareigojimų pagal 2008-04-04 preliminariąją nekilojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, todėl abi šalys susitarė dėl minėtos sutarties sąlygų nutraukimo. Pirkėjo sumokėta avansinė įmoka 1 800 000 Lt, kuri sudarė 78 proc. viso nekilnojamojo turto vertės, liko pardavėjui kaip netesybos (bauda) nuostolių padengimui. Tuomet pradedama UAB ,,E“ bankroto procedūrą. A. A. nutraukus likvidavimo procesą, UAB ,,E“ 2008-10-30 kreditorių susirinkimo protokolu buvo nuspręsta paskelbti UAB ,,E“ bankrutuojančia ir bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka. Bankroto administratoriumi paskirta UAB ,,D“, kuri priklausė K. B. valdomai įmonių grupei, o bankroto administratoriaus įgaliotu asmeniu paskirtas K. B. pavaldus asmuo R. V., kuris buvo UAB ,,V“ direktorius, kurio 100 procentų akcijų turėjo K. B.. Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo R. V. įtraukia į UAB ,,E“ pelno mokesčio deklaraciją 1 800 000 Lt baudą, kaip sąnaudas mažinančią sumą, taip sumažinant 2008 m. apmokestinamąjį pelną. 2009-02-05 K. B. ir S. B. pasidalina UAB ,,E“ gautą pelną. Valstybinėje mokesčių inspekcijoje pradedamas patikrinimas. Nesulaukus patikrinimo pabaigos, UAB ,,E“ išregistruojama.

298Išdėstytų aplinkybių visuma, šalių atlikti veiksmai iki ir po preliminariosios nekilonojamojo turto sutarties pasirašymo (nepaisant to, kad UAB ,,E” yra finansiškai nepajėgi atsiskaityti, yra sudaroma tarp UAB ,,E” ir VšĮ ,,T” pirkimo- pardavimo sutartis ir jai parduodami šeši žemės sklypai už 2 253 660 Lt. Keturi iš šių sklypų parduodami UAB ,,1“, kuri sumoka UAB ,,E“ už šiuos sklypus 2 253 660 Lt. Iš karto po to yra sudarom tarp UAB ,,E” ir UAB ,,A” preliminarioji sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo ir UAB ,,E” UAB ,,A” sumoka 1 800 000 Lt avansinę įmoką, kurią kitu susitarimu užskaito kaip netesybas šalims abipusiu susitarimus nusprendus pagrindinės sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo nesudaryti. Pradedama bankroto procedūrą. A. A. nutraukus likvidavimo procesą, 2008-10-30 kreditorių susirinkimo protokolu buvo nuspręsta paskelbti UAB ,,E“ bankrutuojančia ir bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka. Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo R. V. įtraukia į UAB ,,E“ pelno mokesčio deklaraciją 1 800 000 Lt baudą, kaip sąnaudas mažinančią sumą, taip sumažinant 2008 m. apmokestinamąjį pelną. Valstybinėje mokesčių inspekcijoje pradedamas patikrinimas. Nesulaukus patikrinimo pabaigos, UAB ,,E“ išregistruojama), tai, kad šių įmonių vardu veikė susiję asmenys, visus juos siejo ar giminysės ryšiai, ar ilgalaikė draugystė, įmonės buvo nuteistųjų K. B., S. B. kontroliuojamos ar valdomos (buvo įmonių akcininkai, vadovai), akivaizdžiai neproporcingai didelės avansinės įmokos sumokėjimas UAB ,,A” (avansinė įmoka siekė net 78 procentus nekilnojamojo turto vertės), skubus, tai yra praėjus po preliminariosios sutarties pasirašymo tik šešiems mėnesiams, kai preliminarioje sutartyje buvo numatyta, kad pagrindinė sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo turėjo būti pasirašytą beveik po metų laiko, duoda pagrindą išvadai, kad preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje užfiksuoti duomenys apie vienos šalies, tai yra šiuo atveju UAB ,,E“, ketinimą pirkti nekilnojamąjį turtą neatitiko tikrovės, tarp šalių buvo įtvirtinti ir realiai vyko verslo subjektų faktinį poreikį neatitinkantys, fiktyvūs verslo santykiai, tai yra buvo siekiama tik pasinaudojant UAB ,,E“, kurios turtą iš esmės ir kontroliavo patys nuteistieji K. B. ir S. B., sudaryti vaizdą, kad yra įmonė, kuri ketina pirkti nekilnojamąjį turtą, iš anksto žinant, kad ji tokių ketinimų neturi, ir taip sukurti sąlygas UAB ,,A“ išsimokėti UAB ,,E“ priklausančias lėšas, taip jas išvaistant (byloje nėra duomenų, kad šios lėšos buvo pasisavintos), o tuo pačiu šios fiktyvios sutarties pagrindu, netesybos (bauda) nepagrįstai bankroto administratoriaus įtraukus į leidžiamus atskaitymus, mokesčių inspekcijai pateikti neteisingus duomenis ir išvengti didelės vertės turtinės prievolės – nesumokėti mokesčių už pelningą sandorį, atsiradusios pardavus UAB ,,E“ nuosavybės teise priklausančius keturis žemės sklypus. Kolegijos nuomone, aukščiau minėtos sutartys įprastinėmis verslo sąlygomis negalėjo būti sudarytos, nes nebuvo ekonomiškai naudingos ir nepaaiškinamos įprastine verslo logika. Nagrinėjamoje byloje sudarytas sandoris, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįstas, įmonės UAB ,,E“ funkcionavimui kenkiantis sprendimas, o nusikalstami padariniai, priežastiniu ryšiu susiję su K. B., A. A., S. B. veika, kilo ne, kaip teigiama jų parodymuose, dėl ekonominės krizės, o dėl, kaip jau minėta, akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampančio, ekonomiškai nepagrįsto sandorio sudarymo. Toks sandoris akivaizdžiai prieštaravo UAB ,,E“ interesams, todėl pagal jį įvykdytas neatlygintinas pinigų perleidimas UAB ,,A“ negali būti pripažintas teisėtu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad preliminariosios sutarties sudarymo metu tiek K. B., tiek S. B. buvo UAB ,,E“ akcininkai. Taigi preliminarioji sutartis, padariusi bendrovei didelės turtinės žalos, buvo sudaryta su šios įmonės akcininkais (abu nuteistieji K. B., S. B. turėjo UAB ,,E“ akcijų), akivaizdžiai nuostolingai ir ekonomiškai nepagrįstai. Todėl akivaizdu, kad tokį sandorį nėra pagrindo laikytini naudingu, kaip tai bando aiškinti nuteistieji K. B., S. B..

299Iš nuosprendžio matosi, kad iš esmės tokias pačias aplinkybes nustatė ir pats pirmosios instancijos teismas. Tačiau nuosprendyje nurodoma, jog K. B. ir S. B. veiksmuose nenustatyta nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėtis, dėl to jie dėl šios nusikalstamos veikos turi būti išteisinti. Tokią išvadą teismas nuosprendyje padarė motyvuodamai tai tuo, kad UAB ,,E“ yra paskelta bankrutavusia ir 2009-09-28 buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, dėl to negali būti daroma išvada, kad žalą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, patyrė UAB ,,E“. Teismo nuomone, kadangi nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje sudėtis reikalauja privalomo padarytos žalos požymio, o kaltinime nurodyta, kad žalą patyrė UAB ,,E“, kurios faktiškai nėra, dėl K. B., S. B., A. A. šioje dalyje turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliantas nurodo, kad teismo nurodyta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu UAB ,,E“ jau nebeegzistavo kaip juridinis asmuo, ji buvo paskelbta bankrutavusia, 2009-09-28 buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, neturi jokios įtakos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo nuteistųjų K. B., S. B., A. A., juridinio asmens UAB ,,A“ veikoje konstatavimui. Pagal teismų praktiką turto išvaistymas laikomas baigtu nuo neiseisėto svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento, tai yra atsiradus BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams. Nustačius svetimo patikėto arba kaltininko žinioje esančio turto neteisėtą perleidimą kitam asmeniui pripažįstama, kad turto išvaistymas yra baigtas nusikaltimas, o vėlesni kaltininko veiksmai arba įvykiai jokios reikšmės veikos kvalifikavimui neturi ir neeliminuoja nusikaltimo sudėties kaltininkų veikoje buvimo (Lieuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-2001).

300Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, netinkamai aiškino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, ydingai interpretavo teismų praktiką ir nevisapusiškai įvertino šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai K. B., S. B., A. A., juridinio asmens UAB ,,A“ veikoje yra nustatyti.

301Teisėjų kolegija pritaria prokuroro apeliaciniame skunde daromoms išvadoms, kurios beje, priešingai negu pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje, padarytos nenukrypstant ir nuo kasacinės instancijos teismo praktikos.

302Pažymėtina, kad BK 184 straipsnio taikymo sąlygos plačiai aptariamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–192/2011, 2K-630/2013) akcentuojama, kad svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą (ar jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai asmuo, dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. BK 184 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materiali, taigi pripažįstama, kad būtinasis jos požymis yra turtinės žalos padarymas. BK 184 straipsnyje nustatyti specialaus subjekto požymiai: už svetimo turto pasisavinimą atsako tik toks asmuo, kuriam svetimas turtas yra patikėtas arba yra jo žinioje. Turto iššvaistymas gali būti padarytas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia.

303Taigi, nagrinėjamu atveju BK 184 straipsnyje nurodytos veikos sudėčiai įtakos neturi pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje akcentuojama aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu UAB ,,E“ jau nebeegzistavo kaip juridinis asmuo, ji buvo paskelbta bankrutavusia ir 2009-09-28 buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, nes turto iššvaistymo sudėtis yra materiali ir būtent tai lemia ir šios veikos baigtumo momentą. Turto iššvaistymas yra baigtas atsiradus BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams – savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai). Kaltininkui iššvaisčius turtą ar turtinę teisę ir vėliau nustačius, kad nebeegzistuoja įmonė, kuri šiuo turto teisėtai disponavo, baudžiamosios atsakomybės pagrindai kaltininkams už šią veiką neišnyksta.

304Šioje byloje pagal jau aptartus įrodymus nustatyta, kad K. B., S. B., A. A. veika pasireiškė aktyviu veikimu, sukėlusiu teisiškai reikšmingus padarinius. Pats preliminariosios sutarties sudarymas ne įmonės UAB ,,E“, kurios turtas buvo direktorės A. M. nuo 2008-01-28 iki 2008-08-06 užimamų pareigų pagrindu K. B. ir nuo 2008-09-29 iki 2008-10-30 UAB ,,E“ likvidatoriaus A. A. užimamų pareigų pagrindu žinioje, interesais, dėl iš jos kylančių įsipareigojimų nevykdymo kilę padariniai įmonei (BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta materiali nusikalstamos veikos sudėtis, tad kilusių padarinių nustatymas yra būtinas), priežastinis ryšys tarp K. B., S. B., buvusių šios nusikalstamos veikos organizatoriais, A. A., kaip šios nusikalstamos veikos vykdytojo, veikusių organizuotoje grupėje, ir kilusių padarinių, kolegijos nuomone, pripažinti nustatytais: fiktyvios preliminariosios sutarties tarp UAB ,,E“ ir UAB ,,A“, kurios suklastojimą ir po to panaudojimą organizavo K. B. ir S. B., pagrindu buvo pervesta iš UAB ,,E“ bankinės sąskaitos į UAB ,,A“ bankinę sąskaitą 1 800 000 Lt avansinė įmoka, kuri sudarius 2008-04-04 susitarimą dėl šios sutarties pabaigos, užskaityta kaip netesybas (bauda) dėl neva tai neįvykdytų preliminariojoje sutartyje numatytų įsipareigojimų ir būtent nuo šio momento UAB ,,E“ priklausančios piniginės lėšos buvo neteisėtai perleistos UAB ,,A“ ir UAB ,,E“ neturėjo jokių galimybių šiuo turtu disponuoti, taip jas išvaistant (kaltininkų žinioje buvusio svetimo turto neteisėtas neatlygintinas perleidimas tretiesiems asmenims yra to turto iššvaistymas, t. y. BK 184 straipsnyje numatyta nusikalstama veika). Būtent nuo šių pinigų neteisėto praradimo ši nusikalstama veika ir buvo baigta. Kaltininkams baudžiamoji atsakomybė dėl turto išvaistymo neišnyko vien dėl to, kad UAB ,,E“ 2009-09-28 buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

305Taip pat yra niekuo nepagrįsta ir prieštarauja šioje byloje nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl to, jog UAB ,,E“ 2009-09-28 buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir nebeegzistavo kaip juridinis asmuo, negalima laikyti, jog UAB ,,E“ buvo daryta reali žala. Byloje nustatyta, kad UAB ,,E“ netekdama piniginių lėšų patyrė labai didelę 1 800 000 Lt žalą, todėl laikoma, kad kaltininkai iššvaistė didelės vertės svetimą turtą (turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą – 1 800 000 Lt), dėl ko jie turi atsakyti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už šią nusikalstamą veiką.

306Kaip matyti iš K. B., S. B., A. A. pareikšto kaltinimo turinio, kaltinant juos UAB ,,E” didelės vertės išvaistymu, jie buvo kaltinami šią nusikalstamą veiką padarę veikdami organizuota grupe, K. B., S. B. buvo laikomi šios nusikalstamos veikos organizatoriais, o A. A. – vykdytoju. Visų pirma pažymėtina, kad, nors K. B., S. B., A. A. buvo kaltinami veikę organizuotoje grupėje, kaltinamajame akte tiksliai, kaip tai numatyta BK 25 straipsnio 1 dalyje, neįvardinta pati nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų bendininkavimo forma, tai yra nebuvo nuorodos į BK 25 straipsnmio 1 dalies taikymą, kas nenukrypstant nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu, turėjo būti padaryta. Tačiau dėl to prokuroro apeliacinio skundo nėra paduota, prokuroras, ginčydamas šioje dalyje dėl K. B., S. B., A. A. priimtą išteisinamąjį nuosprendį, prašo K. B., S. B. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, o A. A. – pagal BK 184 straipsnio dalį. Todėl teismas negali pabloginti K. B., S. B., A. A. teisinės padėties. Kita vertus, kolegijos nuomone, tai nėra esminis kaltinimo trūkumas, tai nepažeidė nuteistųjų teisės žinoti, kuo jie yra kaltinami, o tuo pačiu nepažeidė ir jų teisės į gynybą, nes pats išdėstyto kaltinimo turinys ir nusikalstamos veikos aprašymas yra aiškus ir suprantamas. Kaltinamajame akte nurodyta, kad K. B., S. B., A. A., veikdami K. B. ir S. B. suburtoje ir vadovaujamoje organizuotoje grupėje, susidedančioje iš K. B., S. B., A. A., 2008 metų sausio-spalio mėnesių laikotarpiu, Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, veikdami pagal išankstinį sukurtą nusikalstamos veikos planą, suklastotos preliminariosios sutarties tarp UAB ,,E“ ir UAB ,,A“ pagrindu, K. B. ir S. B. suorganizavo didelės vertės UAB ,,E“ turto – 1 800 000 Lt išvaistymą, UAB ,,A“ naudai, o A. A. UAB ,,A“ naudai išvaistė didelės vertės UAB ,,E“ priklausantį turtą – 1 800 000 Lt. Toliau kaltinime išdėstyta, kaip K. B., S. B. organizavo didelės vertės išvaistymą, o A. A., K. B. nurodymu įvykdė, jo užimamu pareigu pagrindu jo žinioje turėto didelės vertės turto išvaistymą.

307Išnagrinėjus šią bylą, teisėjų kolegijai taip pat nekilo abejonių tiek dėl to, kad šią nusikalstamą veiką K. B., S. B., A. A. padarė veikdami organizuota grupe, tiek dėl jų vaidmens šioje grupėje.

308Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad K. B., S. B., A. A. vykdoma nusikalstama veikla negalėjo būti padaryta be kruopštaus išankstinio pasirengimo, viskas buvo atliekama pagal tam tikrą schemą, kurioje dalyvavo ne vienas asmuo. Šiam tikslui buvo pasitelkta tiek veikianti, tiek fiktyvi įmonės, į nusikalstamą veiką buvo įtraukta ne vienas fizinis asmui, kurie, priklausomai nuo einamų pareigų, atliko jiems skirtus vaidmenis. Kiekvienas organizuotos grupės narys nusikalstamos veikos shemoje turėjo aiškų vaidmenį, t. y. buvo įmonių direktoriai, likvidatorius, bankroto admintratorius. Tarp organizuotos grupės narių buvo nusistovėję aiškūs, glaudūs tarpusavio ryšiai (visi jie buvo pažįstami, visuos juos siejo ar giminystės, ar verslo ryšiai), buvo pasidalinimas konkrečiomis pareigomis, organizuotų grupių narių vaidmuo reiškėsi aktyviais veiksmais. Šioje byloje nustatyta, kad K. B. ir S. B., pasinaudojo UAB ,,E“, kuri, kaip nustatyta remiantis liudytojos A. M. parodymais, iš esmės jokios veiklos nevykdė, kas leidžia teigti, jog ši įmonė ir jos direktorė A. M., buvo reikalingos tik K. B., S. B. iš anksto sukurto nusikalstamo veiklos plano įvykdymui. K. B. ir S. B. organizavo apsimestinio sandorio sudarymą, ko pasekoje buvo išvaistytas UAB ,,E“ turtas. Tai yra, jie, žinodami, kad preliminarioji nekilonojamojo pirkimo-pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, davė direktorėms A. M. ir R. B., kurios nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką, nurodymus pasirašyti šioje sutartyje ir jos patvirtino šį fiktyvų sandorį, tuo fiktyviu pagrindu į UAB ,,A“ sąskaitą buvo pervesta didelė pinigų sumą, kuria UAB ,,E“ likvidatoriui A. A., kuris buvo pavaldus K. B. ir visus klausimus derino su K. B., S. B., ir K. B. sudarius 2008-10-10 susitarimą dėl šios preliminariosios sutarties pabaigos, buvo užskaityta kaip bauda (netesybos) ir UAB ,,E“ nebeteko galimybės šiomis piniginėmis lėšomis disponuoti.

309Kolegija laiko, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatyti visi būtini organizuotos grupės požymiai. Organizuotos grupės susitarimą daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kartu šiai organizuotai grupei buvo būdingas ne laikinas, o nuolatinis susitarimas. Susitarimas svarbus tuo, jog susitariama padaryti ne kai kuriuos nusikaltimus, o apskritai užsiimti bendra nusikalstama veikla. Akivaizdu, kad tokiai organizuotai grupei būdingos išankstinio susitarimo aplinkybės lemia organizacinį susitarimo pobūdį, kuris jai suteikia naują kokybę. Susitarimas užsiimti nusikalstama veikla klastojant dokumentus, nusikalstamų veikų darymui naudojant kitas įmones rodo nusikalstamų veikų sudėtingumą, reikalaujantį atlikti ne vieną, o daug įvairių nusikalstamų veiksmų. Be to, kiekvienas organizuotos grupės narys turėjo aiškų savo vaidmenį, ryšiai tarp organizuotos grupės narių buvo ilgalaikiai, organizuotos grupės nariai buvo pasidaliję vaidmenimis. Visų organizuotos grupės narių pastangos veikiant pagal išankstinį susitarimą dėl dokumentų klastojimo, jų panaudojimo, siekiant bendrų neteisėtų padarinių buvo kryptingos. Taigi šioje baudžiamojoje byloje kiekvienas organizuotos grupės dalyvis suprato ir norėjo, kad jo įnašas būtų bendro veikimo dalis. Kartu kiekvienas iš jų norėjo, kad jo įnašas į bendrą nusikalstamą veiką papildytų kitų organizuotos grupės narių veikimą, ir atvirkščiai – kad kitų organizuotos grupės narių veikimas papildytų jo paties nusikalstamų veiksmų dalį. Visi nuteistieji suprato savo veiksmų neteisėtumą ir tai, kad veikoje dalyvauja atlikdami tam tikras užduotis ar vaidmenis kartu su kitais asmenimis, jų veiksmai buvo aptarti ir suderinti, t. y. jie suvokė, jog veikia kaip organizuotos grupės nariai ir savo vaidmenį jos daromame nusikaltime. Šiuo atveju visų bendrininkų veika buvo tęstinė ir nors jų vaidmenys buvo skirtingi, tačiau jie visi buvo susiję (persipynę) darant nusikaltimus.

310Taigi, esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, kolegija laiko, kad K. B., S. B., A. A. turto išvaistymą padarė dalyvaudami organizuotoje grupėje, kurioje K. B., S. B. veikė kaip organizatoriai, o A. A. kaip vykdytojas, todėl K. B., S. B. pripažintini kaltais pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, o A. A. pripažintinas kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

311Nuteistojo A. A. nurodyta aplinkybė, kad jis nesuprato, kad dalyvauja organizuotos grupės veikloje, todėl negalėjo būti ir šios nusikalstamos veikos vykdytoju, manė, kad elgiasi teisėtai, prieštarauja jau nustatytoms aplinkybės. Byloje įrodyta, kad A. A. buvo pavaldus K. B. ir visus klausimus derino su K. B., S. B., sutiko pasirašyti susitarimą dėl preliminariosuis sutarties nutraukimo ir 1 800 000 Lt užskaityti kaip baudą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad protingas nagrinėjamoje byloje nustatytos situacijos vertinimas leidžia daryti išvadą, jog A. A., būdamas suaugęs, pakaltinamas asmuo, turintis supratimą apie sutartis, jų teisines pasekmes, turėjo suvokti, kad asmenys, siūlydami nutraukti preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, kuri akivaizdžiai UAB ,,E“ buvo nenaudinga ir ekonomiškai nepagrįsta, ir pagal šią sutartį į UAB ,,A“ sąkaitą pervestą akivaizdžiai neproporcingo dydžio avansinę įmoką užskaityti kaip netesybas be aiškių motyvų, tai yra nurodydami atlikti labai konkrečius, akivaizdžiai UAB ,,E“ egzistavimui nuostolingus veiksmus, tai atlieka, siekdamas nusikalstamų tikslų ir bendrininkaudami su kitais asmenimis. Savo valia tapdamas šios nusikalstamos veikos dalyviu, suprasdamas, kad jis atlieka dalį veiksmų, būtinų šiam nusikalstamam sumanymui įgyvendinti, nuteistasis A. A. suvokė, jog jis vykdo bendrą organizuotą susitarimą išvaistyti svetimą turtą, ir to siekė. Asmuo, gavęs nurodymą dalyvauti 1 800 000 Lt avanso kaip netesybų (baudos) įskaitymo procese, gali sąmoningai nesidomėti, kodėl K. B., S. B. taip elgiasi ir pan., tačiau toks elgesys išvaistant didelės vertės svetimo turto dalyvaujant organizuotoje grupėje atveju negali būti vertinamas nei kaip asmens, dalyvavusių išvaistant svetimą didelės vertės turtą organizuotoje grupėje, baudžiamąją atsakomybę šalinanti, nei kaip kaltę paneigianti aplinkybė.

312Toks pats kaltinimas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį buvo pareikštas ir juridiniam asmeniui UAB „A“.

313Pagal šio straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. Pagal BK 20 str. 2 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu. BK 20 str. 2 d. formuluotė „juridinio asmens naudai“ reiškia, kad kaltininko – fizinio asmens – nusikalstama veika turi būti siekiama naudos jo atstovaujamam, kontroliuojamam ar pan. juridiniam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-582/2010) bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „juridinio asmens specifika suponuoja ir atitinkamų jo baudžiamosios atsakomybės pagrindų bei sąlygų nustatymą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, inter alia tai, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodeksą juridinio asmens atsakomybė atsiranda tik tada, kai nusikalstamą veiką jo naudai arba jo interesais (arba tik jo naudai) padaro fizinis asmuo, turintis tam tikrų požymių, kurie jį sieja su juridiniu asmeniu. Taigi norint juridinį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn būtina nustatyti, ar buvo padaryta atitinkama fizinio asmens nusikalstama veika. Vadinasi, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti traktuojamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo gali atsakyti ir nenustačius nusikalstamos veikos“ (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Taigi atsižvelgiant į juridinio asmens specifiką (juridinis asmuo yra specifinis teisinių santykių subjektas inter alia tuo aspektu, kad teisinių santykių dalyvis jis yra per fizinius asmenis), baudžiamosios atsakomybės juridiniam asmeniui kilimas yra neatsiejamas nuo fizinio asmens, susijusio atitinkamais ryšiais su juridiniu asmeniu, padarytos nusikalstamos veikos nustatymo. Tokiu atveju juridinio asmens veikos vertinimo sąlyga, atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindus, yra fizinio asmens padaryta nusikalstama veika. Taigi BK 20 straipsnio prasme juridiniam ir fiziniam asmenims gali ir turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už vieną ir tą pačią nusikalstamą veiką, kurią padaro fizinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).

314Nagrinėjamoje byloje teismo išnagrinėtais įrodymais yra nustatytos visos BK 20 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, kai už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, kuria buvo išvaistytas UAB ,,E“ didelės vertės turtas, turėtų atsakyti ir juridinis asmuo UAB ,,A“.

315Nagrinėjamoje byloje K. B. ėjo vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, jis buvo UAB ,,A“ direktoriaus pavaduotojas ir vienintelis akcininkas, t. y., jam buvo suteiktos įstatyme apibrėžtos teisės atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu ir kontroliuoti jos veiklą. K. B. kaltė padarius šį jam inkriminuotą įrodyta byloje aukščiau aptartais įrodymais. Byloje yra įrodyta, kad jis, organizuodamas ir koordinuodamas organizuotos grupės narių veiksmus, kartu su kitais fiziniais asmenimis, nuteistais tuo pačiu nuosprendžiu, organizavo didelės vertės UAB ,,E“ priklausančio turto – 1 800 000 Lt išvaistymą. Neabejotinai K. B. tai darė juridinio asmens interesais, nes K. B. padarė nusikalstamą veiką, iš kurios objektyviai naudos turėjo ir juridinis asmuo, UAB ,,E“ priklausančios piniginės lėšos buvo pervesta į UAB ,,A“ bankinę sąskaitą ir būtent dėl šių veiksmų UAB ,,A“ galėjo šiomis piniginėmis lėšomis disponuoti.

316Esant šioms aplinkybėms UAB „A“ taip pat pripažintina kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje.

317Iš bylos matosi, kad K. B., S. B. ir R. V. taip pat buvo kaltinami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės mokestinio sukčiavimo. Kaltinime buvo nurodoma, kad K. B., S. B., R. V., veikdami organizuotoje grupėje, 2008 m. vasario mėn. – 2009 m. sausio mėn. laikotarpiu Vilniaus ir Šiaulių miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, pagal išankstinį K. B. ir S. B. sukurtą nusikalstamos veikos planą, fiktyvios preliminariosios sutarties tarp UAB ,,A“ ir ,,E“ pagrindu, UAB ,,E“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 173 161 Lt pelno mokesčio.

318Išnagrinėjęs šią bylą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. B., S. B., R. V. atliko jiems kaltinime inkriminuotus veiksmus ir juos pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

319Kad K. B., S. B., R. V. atliko nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytus veiksmus, patvirtina visi tie patys jau aptarti įrodymai, kuriais įrodyta nuteistųjų K. B., S. B., A. A. kaltė dėl UAB ,,E“ turto išvaistymo. Tai liudytojų, iš dalies pačių nuteistųjų parodymai ir kiti pačiame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti bylos duomenys, kurie dar kartą buvo ištirti ir įvertinti apeliacinės instancijos teisme. Visi šie įrodymai yra jau išdėstyti, todėl antrą kartą nebus kartojami. Tačiau, kolegijos nuomone, nustatytų bylos aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai ir padarė nepagrįstą išvadą, kad K. B., S. B., R. V. veiksmuose yra nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai. Todėl, nors ir nėra pagrindo priimti tokio sprendimo, kurį buvo prašoma priimti šių apeliantų skunduose, tai yra skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria K. B., S. B., R. V. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, tačiau kai kuriuos apeliantų teiginius dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo dėl jų atlinktų veiksmų apeliacinės instancijos teismui pripažinus pagrįstais, teismas nuteistųjų R. V., S. B., K. B. apeliacinius skundus patenkina iš dalies. Tačiau daugelį kitų šių nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų kolegija pripažino nepagrįstais ir juos atmetė.

320Nuteistųjų K. B. apeliaciniame skunde dėstoma daug argumentų apie šioje byloje padarytus baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus. Nuteistasis K. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad įrodymus vertino neobjektyviai, šališkai, nuosprendyje pažodžiui perrašęs prokuroro baigiamąją kalbą ir ja grindė visų nuteistųjų kaltę, nepasisakė dėl gynybos nurodytų reikšmingų, liudijančių apie neteisėtus mokesčių administratoriaus veiksmus, iškraipė liudytojos A. M. parodymus ir kt.

321Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus dėl BPK pažeidimų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad didžioji jų dalis yra nepagrįsta, o kai kurie padaryti BPK pažeidimai nėra esminiai (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes dėl jų įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės nebuvo suvaržytos ir tie pažeidimai nekliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

322Galima iš dalies sutikti su apelianto argumentais apie tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis struktūriniu išdėstymu yra panaši į kaltinamąjį aktą, o turinys nemaža dalimi atitinka prokuroro baigiamosios kalbos teiginius. Tačiau šie nuosprendžio surašymo trūkumai nėra esminiai, motyvai dėl įrodymų vertinimo ir bausmės paskyrimo yra paremti bylos nagrinėjimo teisme duomenimis. Be to, Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukšiausiojo teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50/2009, 2K-198/2009, 2K-243/2009). Be to, šie nuosprendžio surašymo trūkumai nėra esminiai ir jie pašalinami bylą nagrinėjant apeliacine tvarka

323Iš nuteistųjų K. B., S. B., R. V. apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą bylos aplinkybių tyrimo išsamumą ir bylos įrodymų vertinimą kaip visumos, tvirtindami, kad išsamiam bylos išnagrinėjimui byloje turėjo būti nustatyta, ar Šiaulių apskrities VMI darbuotojų veiksmai išduodant 2009-07-02 raštą dėl UAB ,,E“ skolos, priimant sprendimą dėl patikrinimo akto buvo teisėti, ar mokesčių administratorius tinkamai vykdė mokesčių administravimo procedūras, ir ar tikrai šie veiksmai (dėl neteisėtai ir nepagrįstai priimto sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo pagrindu UAB ,,E“ atžvilgiu buvo suformuota mokestinė prievolė, kurios išvengimu jie kaltinami) negalėjo įtakoti tai, kad šioje byloje buvo pareikšti kaltinimai K. B., S. B., R. V., ištirti ir įvertinti į šiuos klausimus galinčius duoti atsakymus bylos duomenis, tokius kaip liudytojų R. R., I. S., D. S., I. R., Z. L. parodymus apie tai, kad mokestinė prievolė atsiranda tik priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, patikrinti, ar tikrai jiems pareikšti kaltinimai yra pagrįsti remiantis atitinkamos srities specialistų išvadomis (ekspertizės aktais), išsiaiškinta, kodėl mokesčių administratorius nereiškė pretenzijų civilinio proceso tvarka ir pan.

324Nusikalstamos veikos finansų sistemai aplinkybėms tinkamai nustatyti ar išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus dažnai būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos finansų, ekonomikos mokslų specialios žinios. Paprastai reikšmingos šios kategorijos baudžiamosiose bylose aplinkybės nustatomos remiantis atitinkamos srities specialistų išvadomis (ekspertizės aktais). Tačiau galimos ir tokios teisinės situacijos, kai tam tikros aplinkybės jau konstatuotos iki bylų nagrinėjimo teisme pradžios asmens (asmenų), turinčio specialių žinių atitinkamoje srityje, išvadose. Teismai turi įvertinti šias išvadas ir, nesant rimto pagrindo abejoti tokių išvadų pagrįstumu, jomis gali vadovautis atitinkamai kvalifikuodami kaltininko veiką. Kita vertus, pagal BPK 208, 286 straipsnius dėl ekspertizės paskyrimo reikalingumo sprendžia teismas. Vien tik kurio nors proceso dalyvio prašymas skirti ekspertizę nesuponuoja teismo pareigos šį prašymą patenkinti. Ekspertizė turi būti skiriama tik tada, kai nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl didelės vertės mokestinės prievolės panaikinimo grindė 2009-09-14 Šiaulių apskrities VMI patikrinimo aktu Nr. 35-69 su priedais, ir 2009-10-30 Šiaulių apskrities VMI sprendimu, kuriuo patvirtintas 2009-09-14 patikrinimo aktas Nr. 35-69 surašytas patikrinus UAB ,,E“. Patikrinimo metu buvo konstatuota, kad preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį UAB ,,E“ sumokėjo avansą banko pavedimu 1 800 000 Lt UAB ,,A“ ir šią sumą deklaravo metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2008-01-01 iki 2008-11-11 mokestinį laikotarpį, kaip sąnaudas mažinančias apmokestinamąjį pelną. Nustatyta, kad bendrovė pažeidė 2001 m. gruodžio 20 d. Nr. IX-675 Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio ir 31 straipsnio 3 punkto nuostatas ir nepagrįstai sumažino 2008 m. apkostinamąjį pelną. Remiantis šių straipsnių nuostatomis, leidžiamais atsiskaitymais laikomos visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, o netesybos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, negali būti atimamos iš pajamų, tai yra turi būti priskiriamos neleidžiamiems atsiskaitymams. Tokiu būdu bendrovė nepagrįstai įtraukė 1 800 000 Lt netesybas į leidžiamus atsiskaitymus ir Pelno (nuostolių) ataskaitos II. dalyje (Pardavimo savikaina) deklaravo 2 979 129 Lt, tai yra 1 800 000 Lt daugiau. Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2008-01-01 iki 2008-11-11 mokestinį laikotarpį vietoj 645594 Lt (nuostolio), turėjo būti deklaruota 1 151 406 Lt pelno ir apskaičiuota 15 proc. pelno mokesčio, tai yra 173 161 Lt. Iš viso mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuota: pelno mokesčio 173 161 Lt (t. 4, b. l. 90-109). Teisėjų kolegija abejoti anksčiau minėtomis išvadomis neturi pagrindo. Pažymėtina tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismas tikrino nuteistųjų keliamų versijų, kurios vėl jų yra keliamos apeliacinouoe skunduose, pagrįstumą, apklausė kaip liudytoją patikrinimo aktą surašusią specialistę D. S., kuri motyvuotai paaiškino, kuo remiantis buvo nustatytos patikrinimo akte nurodyti pažeidimai, taip ir liudytoją I. S., ruošiusią sprendimo projektą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kaip ir kitus gynybos nurodytus asmenis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti minėtų specialisčių kompetencija ar nešališkumu. Taip pat nėra jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar kiti asmenys klastotų bylos įrodymus. Apeliantai K. B., S. B. skunduose mano, kad įvertinus aplinkybes, jog mokestinė prievolė ir mokestinė nepriemoka atsiranda tik sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo pagrindu, kuris negalėjo būti priimtas, nes juridinis asmuo likviduotas (tokiu atveju yra rašoma patikrinimo pažyma, kuri tokių pasekmių nesukelia), yra pagrindas abejoti 2009-10-30 Šiaulių VMI sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo teisėtumu. Tokią išvadą apeliantai daro remdamiesi liudytojų I. S., R. R., I. R. parodymais. Nuteistojo R. V., K. B. apeliaciniuose skunduose išdėstyti samprotavimai apie tai, dėl kokių priežasčių minėtas patikrinimo aktas turėtų būti vertinamas kaip niekinis (buvo patvirtintas ne pažyma, o sprendimu, kuris negalėjo būti priimtas, nes UAB ,,E“ buvo likviduota), kaip ir kitos apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės apie neteisėtus mokesčių administratoriaus veiksmus, iš tikrųjų neturi jokio objektyvaus pagrindo, o yra tik subjektyvus aplinkybių interpretavimas, tarp jų – ir iškreiptas liudytojų parodymų traktavimas, kuris prieštarauja byloje esančių ir teisme ištirtų bei ginčijamame sprendime išanalizuotų įrodymų turiniui ir prasmei. Kolegijos vertinimu, tokios išvados, kokią daro apeliantai remdamiesi minėtų liudytojų parodymai, dar negalima daryti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai liudytojų I. S., R. R., I. R. parodymus vertina iškraipydami jų prasmę arba ištraukdami iš konteksto atskirus teiginius. Liudytojos nenurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendimas dėl patikrinimo akto buvo priimtas nepagrįstai, o tik paaiškino apie mokesčių mokėtojo veiklos patikrinimo rezultatų fiksavimą, eigą ir atitinkamų procesinių dokumentų sukeliamas pasekmes mokesčių mokėtojui. Pagal liudytojos I. S. teisme duotus parodymus, nagrinėjamu atveju buvo priimtas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nes tuo metu buvo tokia informacija, kad juridis asmuo ,,E“ yra veikiantis, kuriam nustatyti mokesčio įstatymo pažeidimai. O tokiu atveju yra surašomas sprendimas. Tuo momentu buvo priimtas sprendimas toks, kokios aplinkybės buvo žinomos. Įmonė neturėjo teisės būti išregistruota, jeigu yra nebaigtos procedūros. Akte buvo nustatytas Pelno mokesčio įstatymo pažeidimas, todėl tą aktą reikėjo patvirtinti sprendimu, kad mokesčių mokėtojui atsirastų prievolė sumokėti į biudžetą. Dėl ko mokesčių mokėtojas nepateikė atsikirtimų, jai aiškintis neprivalu, jeigu nepateikė, vadinasi sutinka. Atsikirtimus turėjo pateikti bankroto administratorius ar jo įgaliotas asmuo. Jai buvo žinoma, kad patikrinimo aktas išsiųstas bankroto administratoriui. Aktas negrįžo į mokesčių inspekciją, dėl to laikoma, kad buvo įteiktas. Per nustatytą laiką nebuvo gauta nei pastabų, nei atsikirtimų. Liudytojas R. R. teisme parodė, kad ji sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo 2009-10-30 Nr. 35-69 priėmė nežinodama, kad uAB ,,E“ likviduota. Mokesčių mokėtojui atlikus patikrinimą, jam buvo išsiųstas patikrino aktas ir mokesčių mokėtojas per 30 dienų nepateikė atsikirtimų, pastabų dėl patiktrinimo akto, todėl buvo patvirtintas sprendimu. Jeigu būtų žinojusi, kad UAB ,,E“ yra likviduota, būtų tvirtinusi pažymą. Tačiau tiek pažymos, tiek patikrinimo akto tvirtinimo sprendimu atveju prievolė mokesčių mokėtojui vis tiek yra formuojama. Nustačius pažeidimus, aktas yra tvirtinamas sprendimu, kas ir buvo padaryta šiuo atveju. Sprendimą mokesčių mokėtojas gali apskųsti centriniams mokesčių administratoriui ir nurodyti savo pastabas bei aplinkybes, kurios jo netenkina, tačiau to nebuvo padaryta. Ji priėmė teisėtą sprendimą todėl, kad buvo surašytas patikrinimo aktas, nepateiktos pastabos ir per 30 dienų patvirtintas sprendimas. Pažyma taip pat sukelia mokesčių mokėtojui mokestines prievoles. Mokesčių mokėtoja visą laiką atstovavo ir buvo nežinoma, kad jisai likviduotas.

325Taigi, aptarti liudytojų parodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, o tik dar kartą patvirtino, kad 2009-10-30 Šiaulių apskrities VMI sprendimu, kuriuo patvirtintas 2009-09-14 patikrinimo aktas Nr. 35-69, mokestinė prievolė UAB ,,E“ nustatyta pagrįstai, nes bendrovė UAB ,,E“ nepagrįstai įtraukė 1 800 000 Lt netesybas į leidžiamus atsiskaitymus ir Pelno (nuostolių) ataskaitos II. dalyje (Pardavimo savikaina) deklaravo 2 979 129 Lt, tai yra 1 800 000 Lt daugiau, tuo pažeidžiant 2001 m. gruodžio 20 d. Nr. IX-675 Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio ir 31 straipsnio 3 punkto nuostatas.

326Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas remdamasis 2009-10-30 Šiaulių apskrities VMI sprendimu, kuriuo patvirtintas 2009-09-14 patikrinimo aktas Nr. 35-69, kaip kaltės įrodymu, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 7 straipsnio nuostatas. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matosi, kad teismas, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino nuosprendyje nurodytus įrodymus dėl mokestinės prievolės nustatymo pagrįstumo, ir padarė pagrįstą išvadą, kad buvo išvengta didelės vertės turtinės prievolės į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą – sumokėti 173 161 Lt pelno mokesčio, kai pagal mokesčių administratoriaus dokumentus tai turėjo būti padaryta. Taigi teismas išsamiai ištyrė esminę nuteistųjų K. B., S. B., R. V. baudžiamosios atsakomybės klausimui teisingai išspręsti aplinkybę. Tai, kad teismai netyrė visų gynybos pabrėžtų išvestinių aplinkybių ir nuosprendyje išsamiai dėl jų nepasisakė, negali būti laikoma neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, t. y. esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu.

327Taip pat yra nepagrįsti ir apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iškraipė liudytojos A. M. parodymus ir tokiais prieštaringais liudytojos A. M. parodymais nebuvo galima vadovautis nuosprendyje. Apeliantai liudytojos A. M. parodymų iškraipymą įžvelgia tame, kad teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytoja A. M. aiškino, jog 2008 m. balandžio mėn. ji pranešė D. S., kad nori išeiti iš darbo UAB ,,E“, o po kelių savaičių D. S. jai pasakė, kad UAB ,,E“ bankrutuos, todėl pamainos nebeieškos. Nors, jų įsitikinimų, jos parodymai yra kitokie. Liudytoja A. M. apklausiama pirmosios instancinos teisme aiškino kiek kitaip. Ji nurodė, kad pasakė D. S. kad nori išeiti. Jai buvo pasakyta, kad yra ieškoma kito direktoriaus. Tai jai asmeniškai sakė D. S.. Ji D. S. klausdavo, ar jau rado kitą žmogų, kuris galėtų ją pakeisti. Vis buvo ieškoma, tai buvo paieškos procesas, kuo galėtų ją pakeisti. Iš tiesų, ikiteisminio tyrimo metu liudytojos A. M. parodymai buvo išsamesni, liudytoja ikiteisminio tyrimo metu davė dėl kai kurių aplinkybių, kaip ir dėl apeliantų skunduose nurodytų aplinkybių, daug detalesnius parodymus, tačiau dėl to negalima laikyti, kad liudytojos parodymai yra prieštaringi ir tokiais liudytojos A. M. parodymais nesivadovauti. Apeliantų skunduose cituojami liudytojos A. M. parodymai ir remiantis jais daromos išvados dėl liudytojos parodymų prieštaringumo neturi jokio objektyvaus pagrindo, o yra tik subjektyvus, sau naudinga prasme, tam tikrų aplinkybių interpretavimas, ir paremtas ne esminių faktinių duomenų apie nusikaltimo padarymą analize, o detalių vertinimu, fragmentiškų nesutapimų pripažinimu esminiais prieštaravimais, neįvertinant minėtų parodymų santykio su kitais įrodymais loginio integralumo aspektu. Pažymėtina, kad gebėjimas prisiminti ir atkurti buvusius įvykius yra subjektyvus procesas, kurį lemia tiek asmeninės žmogaus savybės (amžius, sveikatos būklė ir pan.), tiek išoriniai faktoriai (praėjęs laikas, įvykiai ir pan.). Todėl teismas, vertindamas subjektyvios kilmės įrodymus, kokie ir yra asmenų parodymai, atsižvelgia į tai, kiek duodami parodymai yra logiški, išsamūs, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenis. Bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos A. M. parodymai yra logiški, pakankamai išsamūs ir atitinka kitus byloje surinktus, teisme ištirtus bei patikrintus įrodymus. Tai, kad šie jos ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duoti parodymai yra teisingi liudytoja patvirtino ir apklausiama pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, neatitikimai liudytojos A. M. parodymuose ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu buvo sąlygoti laikotarpio, praėjusio nuo įvykio. Be to, pažymėtina, kad nors, vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismokasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Todėl pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo A. M. parodymais galėjo remtis priimdamas sprendimą.

328Nuteistieji K. B., S. B., R. V. apeliaciniame skunde taip pat plačiai dėsto argumentus apie tai, kodėl pirmosios instancijos teismas, pripažindamas juos kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantų įsitikinimu, jų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių. Taip pat jų apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas, ar jų veiksmai pagrįstai įvertinti kaip nusikalstami baudžiamojo įstatymo numatyta prasme. Jų nuomone, jokių kliūčių mokesčių administratoriui savo teises civiline tvarka nebuvo. Taip pat apeliantai mano, kad tuo atveju, jeigu būtų nuostolių (baudos) įtraukas į leidžiamus atsiskaitymus, jo neapskaitymas ir atitinkamai mažesnio gauto pelno deklaravimas būtų įvertintas kaip turtinės prievolės (pelno mokesčio) išvengimas, tokia jų veika galėtų būti kvalifikuota tik pagal BK 220 straipsnį.

329Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, remiantis Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. balandžio 28 d. nutartimi, tai pat pranešė nuteistiesiems K. B., S. B., R. V. ir jų gynėjams, taip pat kitiems proceso dalyviams buvo iš anksto pranešta apie galimą K. B., S. B., R. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos perkvalifikavimą į lengvesnę nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), apeliacinės instancijos teismas užtikrino teisę žinoti kaltinimą bei suteikė nuteistiesiems ir jų gynėjams laiką pasirengti gynybai, padarydamas byloje pertrauką (t. 24, b. l. 174-194).

330Nors nuteistieji K. B., S. B., R. V., apklausti pirmosios instancijos teisme dėl jiems pareikšto kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teisme pranešus apie galimybę perkvalifikuoti jų padarytą nusikalstamą veiką į BK 220 straipsnio 1 dalį, dėl šios nusikalstamos veikos, nepripažino atlikę kokius nors nusikalstamus veikus, tačiau skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašyti K. B., S. B., R. V. veiksmai nustatyti teisingai ir išnagrinėti įrodymai tai patvirtina. Byloje tikrai įrodyta, kad, kad fiktyvios preliminariosios sutarties tarp UAB ,,E“ ir ,,A“ pagrindu buvo pervesta iš UAB ,,E“ bankinės sąskaitos į UAB ,,A“ bankinę sąskaitą 1 800 000 Lt avansinė įmoka, kuri sudarius 2008-04-04 susitarimą dėl šios sutarties pabaigos, užskaityta kaip netesybas (bauda) dėl neva tai neįvykdytų preliminariojoje sutartyje numatytų įsipareigojimų. Po to 1 800 000 Lt kaip netesybos įtraukiamos pelno (nuostolių) ataiskaitoje už 2008 m. į leidžiamus atsiskaitymus, atitinkamai nurodant mažesnį mokėtiną pelno mokesčio dydį, ir šie duomenys deklaruoti Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijoje. Nustatyta, kad dėl tokių dokumentų valstybės institucijai pateikimo buvo nesumokėtas 173 161 Lt pelno mokestis.

331Kaip jau buvo paminėta, šios įvykių aplinkybės yra įrodytos ir jos abejonių nekelia. Tačiau kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie tai, kad K. B., S. B., R. V. veiksmuose yra nustatyti visi būti nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

332Asmuo pripažįstamas kaltu ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis tik tada, kai neabejotinai įrodomos aplinkybės, patvirtinančios visus būtinus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

333Sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Vadinasi, sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Darant šią nusikalstamą veiką apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą). Pabrėžtina, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori.

334Tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje tam tikrais atvejais sukčiavimu pripažįstami ir nesąžiningi mokesčio mokėtojo veiksmai. Antai kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas PVM sąskaitas-faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu. Tokia praktika susiformavo atsižvelgus į PVM mokėjimo teisinio reguliavimo specifiką ir galimybę suklastotų sąskaitų-faktūrų ir PVM deklaracijų pagrindu sukurti fiktyvią teisę į šio mokesčio sugrąžinimą (tiesiogiai ar užskaitos būdu). Nors tokios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip turtinės prievolės panaikinimas ar išvengimas apgaule, jomis iš esmės fiktyviu pagrindu grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Kaip sukčiavimas teismų praktikoje taip pat vertinamas valstybės biudžeto lėšų grobstymas, kai asmuo fiktyviai įdarbinamas (arba darbuotojui fiktyviai didinamas atlyginimas), surašomi ir „Sodrai“ pateikiami melagingi dokumentai apie tokio asmens pajamas, taip sukuriant jam teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Tačiau tokios praktikos įsitvirtinimas PVM ir motinystės (tėvystės) pašalpų grobstymo bylose nereiškia, kad bet kuris mokestinis nesąžiningumas kvalifikuotinas kaip turtinis sukčiavimas.

335Nusikalstamos veikos finansų sistemai (BK XXXII skyrius) pirmiausia identifikuojamos pagal jų priešingumą pinigų ir vertybinių popierių apyvartos saugumui, taip pat valstybės fondų (biudžetų) formavimo bei naudojimo tvarkai. Teisingas mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimas ir mokėjimas – būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga, taigi tokio pobūdžio mokestiniai pažeidimai pirmiausia laikytini priešingais būtent finansų sistemai. Nusikalstamų veikų, susijusių su mokesčių apskaitos ir mokėjimų pažeidimais, sistema išdėstyta BK XXXII skyriuje, tai lemia išvadą, kad tokių veikų dirbtinis kvalifikavimas pagal turtinių nusikalstamų veikų normas (iš esmės vien dėl jų griežtesnio pobūdžio) neatitinka baudžiamojo įstatymo tikslų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakomybę už įvairius mokestinius pažeidimus nustato ne tik baudžiamieji įstatymai. Už daugybę įvairių mokestinių pažeidimų paprastai taikomos kitų teisės šakų nustatytos priemonės: Mokesčių administravimo įstatymo 66, 69, 70, 72, 89, 95-113, 139 straipsniai, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16-18 straipsniai, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 414, 5112, 5124, 1721, 1723, 1729, 17210, 17216, 1731, 17311, 1886 straipsniai. Kita vertus, sprendžiant, ar mokestiniai pažeidimai užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir kaip juos kvalifikuoti, pirmiausia vertintina šių pažeidimų atitiktis būtent nusikalstamų veiksmų finansų sistemai (BK XXXII skyrius) požymiams.

336Kolegijos nuomone, mažesnio nei buvo gautas pelno nurodymas (nuostolius (baudą) įtraukus į leidžiamus atsiskaitymus sumažintas pelno dydis), jo neapskaitymas (nurodant mažesnį mokėtiną pelno mokesčio dydį įtraukimo pelno (nuostolių) ir atitinkamai mažesnio gauto pelno deklaravimas pirmosios instancijos teismo nepagrįstai įvertintas kaip turtinės prievolės (pelno mokesčio) išvengimas apgaule (sukčiavimas) ir skundžiamu nuosprendžiu K. B., S. B., R. V. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas).

337Šioje byloje iš tikrųjų nustatyti apgaules elementai, kurie gali rodyti sukčiavimą. Tačiau, kaip jau buvo pirmiau minėta, sukčiavimą apibūdina ne vien apgaulė. Esminis sukčiavimo požymis yra neteisėtas svetimo turto užvaldymas.

338Kolegijos nuomone, bylos medžiaga rodo, kad neteisingų duomenų apie gautas pajamas teikimas Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nulemta fakto, kad K. B. ir S. B. suorganizavus fiktyvios preliminariosios sutarties tarp UAB ,,E“ ir ,,A“ pasirašymą ir panaudojimą, sudarius K. B. ir A. A. susitarimą dėl avansinės įmokos užkaitymo kaip netesybų (baudos) dėl neva įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį neįvykdymo, sąlygojo taip pat tai, kad netesybos (bauda) nepagrįstai bankroto administratoriaus buvo įtrauktos į leidžiamus atskaitymus. Mokestinė nepriemoka, kuri susidarė dėl to, yra neišvengiama tokio neteisėto veiksmo pasekmė. Tačiau pažymėtina, kad mokesčio, kurio buvo vengiama šioje byloje, teisinis reguliavimas nesuponuoja galimybės pretenduoti į jo susigrąžinimą arba kitokį kompensavimą, taigi biudžeto lėšos grobiamos nebuvo. Apgaulė pasireiškė tuo, kas mokesčių inspekcijai buvo teikiamos deklaracija ir ataskaita, kuriose buvo sumažintas gautos pajamos, esančios apmokestinimo dalyku. Nustatytos aplinkybės rodo, kad, dėl tokių nuteistųjų veiksmų neabejotinai buvo iškraipyti mokestiniai santykiai, buvo nesilaikoma Lietuvos Respublikos pelno įstatyme nustatytų taisyklių, tai yra bendrąja prasme buvo vengiama mokesčių ir būtent to siekiama. Tačiau šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog jie padarė sukčiavimą, t. y. siekė fiktyviu pagrindu gauti turtinės naudos valstybės biudžeto sąskaita ir kad būtent taip suvokė savo veiką. Apgaulė nagrinėjamu aveju, kolegijos įsitikinimu, nebuvo naudojama kaip mokesčių išvengimo būdas. Šiuo atveju neteisingos deklaracijos Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikimas buvo susijęs su fiktyvios preliminariosios sutarties tarp UAB ,,E“ ir ,,A“ sudarymu ir jos panaudojimu, tai yra dėl to kilusiomis pasekmėmis. Nuteistųjų tikslas buvo dokumentų klastojimas ir jų panaudojimas, ko pasėkoje buvo išvaistytas UAB ,,E“ turtas. Kadangi BK šios nusikalstamos veikos padarytos iš sutapties, akivaizdu, kad tokie nusikalstami veiksmai buvo sąlyga atsirasti ir kitiems nustatytiems padariniams: šiuo atveju pateikiant ataskaitą ir deklaraciją su objektyvios tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie atitinkamo laikotarpio UAB ,,E“ pajamas, sumažinus gauto pelno sumą, įtraukiant fiktyvios preliminariosios sutarties pagrindu atsiradusias netesybas (baudą) į leidžiamus atsiskaitymus, buvo kartu nesumokėta valstybei ir šiame nuosprendyje nurodytas pelno mokestis.

339Taigi, konstatuotina, kad, sistemiškai aiškinant baudžiamuosius įstatymus, 1 800 000 Lt baudos įrašymą į UAB ,,E“ pelno mokesčio deklaraciją, kaip sąnaudas mažinančios sumos, taip sumažinant 2008 m. apmokestinamąjį pelną, pripažinimas turtiniu sukčiavimu pagal požymį „išvengė turtinės prievolės apgaule“ šioje byloje nėra teisingas. Toks kvalifikavimas pagrįstas plečiamuoju sukčiavimo požymių traktavimu ir neatitinka turtinių bei finansinių nusikalstamų veikų atskyrimo pagrindų ir neatitiktu šiuo klausimų formuojamos teisų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016).

340Atsižvelgiant į neapskaityto pelno ir išvengtų mokesčių dydį, K. B., S. B., R. V. veiksmai visiškai atitinka neteisingų duomenų įrašymo į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas ir jų pateikimo valstybės įgaliotai institucijai siekiant išvengti mokesčių (BK 220 straipsnio 1 dalis) sudėtį. Toks teisinis vertinimas atitinka ir daugybę teismų praktikos pavyzdžių tokio pat ar panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-180/2014, 2K-16/2014, 2K-99/2013, 2K-646/2012, 2K-213/2012, 2K-511/2011 ir kt.).

341Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame nuosprendyje jau aptartus duomenis, konstatuoja, kad

342K. B., S. B., R. V. kaltė padarius BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, įrodyta. Tokio sprendimo motyvai bus išdėstyti, aptariant šios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

343Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai.

344BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia siekiant išvengti mokesčių. Tyčios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori. Šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatyta veika laikoma baigta, kai žinomai neteisingi duomenys apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą įrašomi į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikiami valstybės įgaliotai institucijai.

345Byloje remiantis 2009-09-14 Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktu Nr. 35-69 su priedais objektyviai nustatyta, kad UAB ,,E“ buvo neapskaitytos visos gautos pajamos, esančios apmokestinimo dalyku. Dėl to skundžiamame nuosprendyje nurodytai valstybės įgaliotai institucijai už 2008-01-01 – 2008-11-11 mokestinį laikotarpį pateiktose Pelno (nuostolių) ataskaitoje, pelno mokesčio deklaracijose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie UAB ,,E“ partijos pajamas, pelną, nuo kurių turi būti skaičiuojamos pelno mokestis. Visi dokumentai, kuriuose įrašyti žinomai neteisingi duomenys, išvardinti šiame nuosprendyje, todėl nekartojami.

346Be to, šiame nuosprendyje detaliai pasisakyta dėl nuteistųjų K. B., S. B., veikusių organizuotoje grupėje kartu su A. A. ir R. V., veiksmų organizuojant fiktyvios preliminarios sutarties UAB ,,E“ ir UAB ,,A“ pasirašymą, kurios pagrindu, įtraukus nuostolius (baudą) į pelno (nuostolių) ataiskaitą už 2008 m. į leidžiamus atsiskaitymus, buvo neapskaitytos visos UAB ,,E“ gautos pajamos, kaip ir dėl R. V. – surašiusio, pasirašiusio ir pateikusio aptariamus finansinės atskaitomybės dokumentus valstybės institucijai bei įrodyta juos atlikus tuos veiksmus, todėl tai šiame nuosprendyje nekartojama.

347Kadangi jų veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir atitinka

348BK 220 straipsnio 1 dalies kvalifikaciją, veika turi būti perkvalifikuota, juo labiau kad kai kurie nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose tai pripažino. Tačiau dėl tokių K. B., S. B., R. V. veiksmų baudžiamojo persekiojimo galimybė pasibaigė, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio redakcija, pakeista 2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1495, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 29 d.), dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl skundžiamas nuosprendis dėl sukčiavimo (dėl didelės vertės mokestinės prievolės K. B., S. B., R. V. keistinas, veika perkvalifikuotina, o baudžiamoji byla toje dalyje nutrauktina, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

349Kolegijos nuomone, nuteistasis R. V., atlikdamas šiuos nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytus veiksmus, tuo pačiu metu dar ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, todėl jis pagrįstai yra pripažintas kaltu ir nuteistas ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Byloje yra įrodyta, kad R. V., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – 2008-10-30 UAB ,,E“ kreditorių susirinkimo bankrutuojančios UAB ,,E“ administratoriumi paskirtos UAB ,,D“ įgaliotu asmeniu ir turėdamas teisę vykdyti bankroto administratoriaus fukcijas, pažeisdamas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų teisės aktų reikalavimus, veikdamas pagal pagal išankstinį nusikalstamos veikos planą, fiktyvios preliminarios sutarties tarp UAB ,,A“ ir UAB ,,E“ pagrindu, surašė, pasirašė ir pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus mokesčių inspekcijai, dėl ko į valstybės biudžetą buvo nesumokėtas 173 161 Lt pelno mokestis. Tokie nuteistojo R. V. veiksmai, įvertinus juos kaip priešingus UAB ,,E“ tikslams ir interesams, pirmosios instancijos teismo teisingai buvo pripažinti piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Išsamūs tokio sprendimo motyvai, su kuriais kolegija sutinka, nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami.

350Nuteistasis R. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė BK 228 straipsnio 1 dalį.

351Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje, vykdytojas yra specialaus subjekto požymius turintis asmuo – valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo. Taigi tokio pobūdžio bylose pirmiausia turi būti nuspręsta, ar asmuo, kuris kaltinamas BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos padarymu, yra valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo.

352Nagrinėjamoje byloje nuteistasis R. V., kaip UAB ,,E“ bankroto administratorius, turintis teisę veikti šios bendrovės vardu, buvo pripažintas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu ir kartu nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio, subjektu. Tai, kad jis galėjo veikti UAB ,,E“ vardu, pirmosios instancijos teismas pripažino įvertinęs paties nuteistojo R. V. parodymus, UAB ,,D“ pateiktus dokumentus (t. 3, b. l. 37-38) ir kitus byloje surinktus dokumentus. Su tokia teismo išvada nėra pagrindo nesutikti.

353BK 230 straipsnyje straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus viešojo administravimo įgaliojimus, ar teikia viešąsias paslaugas, išskyrus ūkines ar technines funkcijas atliekantį asmenį. Taigi ir nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl to, ar R. V. pagal BK laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, jo veiksmai turi būti įvertinti minėtu aspektu.

354Šiame kontekste pažymėtina, kad viešieji interesai, kaip įstatymo saugoma vertybė, gali būti suprantami ir kaip visuomenės suinteresuotumas, kad ne tik valstybės tarnautojai, bet ir kiti viešojo ar net privataus sektorių darbuotojai, įgalioti spręsti įvairius visuomenei svarbius klausimus (valstybės tarnautojui prilyginti asmenys), darytų tai nešališkai, teisingai, įstatymų nustatyta tvarka. Žalą viešiesiems interesams (ar grėsmę tokiai žalai atsirasti) gali sukelti ir asmens, turinčio teisę atstovauti privačiam juridiniam asmeniui piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar tarnybos įgaliojimų viršijimas. Pagal įstatymus ir kitus teisės aktus Įmonių bankroto administratorius yra vienas iš svarbiausių bankroto proceso dalyvių, nuo kurio tinkamo funkcijų ir pareigų vykdymo priklauso viso bankroto proceso sklandumas bei skaidrumas, bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisių ir teisėtų interesų apgynimas, įmonės turto išsaugojimas bei kreditorių reikalavimų patenkinimo užtikrinimas. Iškėlus įmonei bankroto bylą, administratorius užima bankrutuojančios įmonės valdymo organo statusą, perima įmonės turtą bei visus jos įgaliojimus, tampa šios įmonės valdytoju ir atstovu teisme, kreditorių susirinkime ar sudarant sandorius, kai įmonė tęsia ūkinę komercinę veiklą. Dėl ypatingo savo statuso bankroto procese ir suteiktų plačių įgaliojimų administratorius privalo būti itin atidus ir rūpestingas, nešališkas ir nepriklausomas, veikti tik įstatymo jam suteiktos kompetencijos ribose, vadovautis profesionalumo, efektyvumo, interesų pusiausvyros, sąžiningumo, teisingumo principais. Asmens, turinčio teisę veikti institucijos, turinčios teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, veika, susijusi su veikimu (neveikimu) priešingai šios institucijos interesams, gali pakenkti jos autoritetui, pakirsti pasitikėjimą šia institucija ir tai vertintina kaip viešojo intereso pažeidimas.

355Todėl, įvertinus ir nuteistojo R. V. kaip bankroto administratoriaus, veiksmų reikšmingumą viešiesiems interesams darytina išvada, kad jis gali būti prilygintas valstybės tarnautojui ir atsakyti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį

356Piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu.

357Teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip tyčinis įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014).

358Būtent nagrinėjamoje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis R. V., administruodamas UAB ,,E“, atliko tokius veiksmus, kurie įvertinus juos kaip priešingus UAB ,,E“ tikslams ir interesams, pripažintini piktnaudžiavimu tarnybine. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada vertinant nuteistojo R. V. veiksmus kolegija neturi pagrindo nesutikti. Kolegija naujų aplinkybių, kurios būtų pagrindas kitaip vertinti šiuos R. V. veiksmus, nenustatė. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats apeliantas nuteistasis R. V. apeliaciniame skunde.

359Taip pat byloje nustatyta, kad dėl nuteistojo R. V. veiksmų valstybei nebuvo sumokėta iš viso 173 161 Lt pelno mokesčio, taip pat buvo diskredituotas bankroto administratoriaus, kuris yra prilygintas valstybės tarnautojui, vardas, sumenkintas institucijos, turinčios teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, autoritetas ir prestižas, taip valstybei padaryta ne tik didelė neturtinė, bet ir turtinė žala. Atsižvelgdami į tai, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino šia veika sukeltus padarinius didele žala bei priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių padarinių. Tokie žalos dydžio nustatymo kriterijai yra įtvirtinti ir teismų praktikoje, kur, be to, pabrėžiama, jog pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio arba drausminio nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Šis požymis gali būti ir turtinio, ir neturtinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas, remdamiesi byloje nustatytomis aplinkybėmis, išdėstė argumentus, kuriuose nurodė teisingus vertinamuosius kriterijus ir jų pagrindu pripažino didelės žalos požymį. Pirmosios instancijos teismo išvados atitinka įstatymo ir teismų praktikos reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-7-335/2013).

360Tie patys šiame skundžiamame nuosprendyje nurodyti ir išnagrinėti įrodymai patvirtina ir K. B., S. B. kaltę organizavus dokumento suklastojimą ir jo panaudojimą, o šią jų nusikalstamą veiką teismas irgi teisingai kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. Tokia pati išvada daroma ir dėl juridinio asmens UAB ,,A“ pripažinimo kaltu pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. Šioje byloje kaip jau buvo minėta įrodyta, kad preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje užfiksuoti duomenys apie vienos šalies, tai yra šiuo atveju UAB ,,E“, ketinimą pirkti nekilnojamąjį turtą neatitiko tikrovės, tarp šalių buvo įtvirtinti ir realiai vyko verslo subjektų faktinį poreikį neatitinkantys, fiktyvūs verslo santykiai, tai yra buvo siekiama tik pasinaudojant UAB ,,E“, kurios turtą iš esmės ir kontroliavo patys nuteistieji K. B. ir S. B., sudaryti vaizdą, kad yra įmonė, kuri ketina pirkti nekilnojamąjį turtą, iš anksto žinant, kad ji tokių ketinimų neturi, ir taip sukurti sąlygas UAB ,,A“ išsimokėti UAB ,,E“ priklausančias lėšas, taip jas išvaistant (byloje nėra duomenų, kad šios lėšos buvo pasisavintos), o tuo pačiu šios fiktyvios sutarties pagrindu, netesybos (bauda) nepagrįstai bankroto administratoriaus įtraukus į leidžiamus atskaitymus, mokesčių inspekcijai pateikti neteisingus duomenis ir išvengti didelės vertės turtinės prievolės – nesumokėti mokesčių už pelningą sandorį, atsiradusios pardavus UAB ,,E“ nuosavybės teise priklausančius keturis žemės sklypus. Tokia išvada daroma įvertinus pačių nuostųjų K. B., S. B. veiksmus (pagal liudytojos A. M. parodymus), sutarties turinį (numatyta avansinė įmoka siekia net 78 procestus nekilonojamojo turto vertės), aplinkybes, kaip buvo priimtas sprendimas nutraukti šią sutartį (preliminarioji sutartis nutraukiama be aiškios priežasties, iki pagrindinės sutarties pasirašymo likus pakankamai dar daug laiko). Kolegijos įsitikinimu, akivaizdžiai neproporcingai didelės avansinės įmokos sumokėjimas UAB ,,A” (avansinė įmoka siekė net 78 procentus nekilnojamojo turto vertės), skubus, tai yra praėjus po preliminariosios sutarties pasirašymo tik šešiems mėnesiams, kai preliminariojoje sutartyje buvo numatyta, kad pagrindinė sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo turėjo būti pasirašytą beveik po metų laiko, duoda pagrindą išvadai, kad preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje užfiksuoti duomenys apie vienos šalies, tai yra šiuo atveju UAB ,,E“, ketinimą pirkti nekilnojamąjį turtą neatitiko tikrovės, tarp šalių buvo įtvirtinti ir realiai vyko verslo subjektų faktinį poreikį neatitinkantys, fiktyvūs verslo santykiai. Nagrinėjamoje byloje sudarytas sandoris, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįstas, įmonės UAB ,,E“ funkcionavimui kenkiantis sprendimas. Šias teismo nustatytas aplinkybes patvirtino ir specialistė, atlikusi mokestinį patikrinimą. Iš 2009-09-14 Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akto Nr., 35-69 su priedais matosi, kad aukščiau minėtos sutartys įprastinėmis verslo sąlygomis negalėjo būti sudarytos, nes nebuvo ekonomiškai naudingos ir nepaaiškinamos įprastine verslo logika. Taigi nuteistųjų K. B., S. B. ir juridinio asmens UAB ,,A“ atstovo apeliacinių skundų teiginiai, kad byloje neįrodytas preliminariosios sutarties fiktyvumas, yra nepagrįsti. Taip pat šiame nuosprendyje detaliai pasisakyta ir dėl nuteistųjų K. B., S. B. veiksmų organizuojant fiktyvios preliminariosios sutarties UAB ,,E“ ir UAB ,,A“ pasirašymą ir jos panaudojimą bei įrodyta juos atlikus tuos veiksmus, todėl tai šiame nuosprendyje nekartojama. Tik kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad patys nuteistieji K. B. ir S. B. iš esmės neneigė atlikę nuosprendžio nustatomojoje aprašytus veiksmus, tik, kaip jau buvo minėta, tvirtino, kad viskas buvo daroma teisėtai ir jokių apsimestinių sandorių nebuvo sudaroma. Tačiau šie jų teiginiai akivaizdžiai prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms.

361Nuteistieji K. B., S. B., juridinio asmens UAB ,,A“ atstovai apeliaciniuose skunduose nesutikdami su šioje dalyje dėl jų priimtu nuosprendžiu, taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė bylos nagrinėjimo ribų, nes nuosprendyje išdėstė kitokias negu kaltinamajame akte nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje, aplinkybes. Jų įsitikinimu, dėl to šioje dalyje jie negalėjo būti pripažinti kaltais pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.

362Galima iš dalies sutikti su šiais apeliantų argumentais. Iš tiesų kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje, buvo nurodyta, kad suklatojus ir panaudojus dokumentą, dėl to buvo padaryta didelė – 1 800 000 Lt žala. Kaltinime buvo nurodyta, kad suklastotos 2008m. balandžio 4 d. preliminarios sutarties pagrindu UAB ,,E“ buvo padaryta didelė 1 800 000 Lt žala. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu pripažinęs K. B., S. B. kaltais pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o juridinį asmenį UAB ,,A“ – kaltu pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, teismas nuosprendyje nurodė, kad BK 300 straipsnio 3 daklyje numatytas kvalifikuojantis požymis – didelės žalos padarymas – yra ne UAB ,,E“ padaryta 1 800 000 Lt žala, o tai, kad buvo panaikinta didelės vertės turtinė prievolė, tai yra buvo išvengta sumokėti 173 161 pelno mokesčio. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo metu, t. y. 2015-06-23 dar negaliojo nauja BPK 255 straipsnio 2 dalies redakcija, nustatanti, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Tačiau apeliacinės instancijos teisme siekiant, kad nebūtų pažeistos nuteistųjų K. B., S. B., juridinio asmens ,,A“ teisės į gynybą, atsižvelgiant į tai, kad savo apeliaciniiuose skunduose apeliantai nurodo, kad teismo nustatytos aplinkybės ir jiems pareikštuose kaltinimuose nurodytos aplinkybės yra skirtingos, atitinkamai gynimasis dėl to yra skirtingas, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo priimta 2017 m. balandžio 28 d. nutartis, kuria buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimas ir šiame kontekste, sudarant galimybę gintis, buvo papildomai apklausti visi nuteistieji - apeliantai šioje byloje. Teismas suteikė galimybę apeliantams duoti naujus parodymus ar papildyti jau duotus, formuojant gynybines pozicijas dėl nusikalstamų veikų, už kurias jie nuteisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos nustatė kitą BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikuojantį požymį – yra ne UAB ,,E“ padaryta 1 800 000 Lt žala, o tai, kad buvo panaikita didelės vertės prievolė, tai yra išvengta sumokėti 173 161 Lt pelno mokesčio. Iš nuteistųjų K. B., S. B., juridinio asmens UAB ,,A“ atstovų parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme, matyti, kad jų gynybinės pozicijos, vertinant jas nuosprendyje nustatytų kitų aplinkybių kontekste, nepasikeitė. Pažymėtina, kad nuteistieji K. B., S. B., jų gynėjai, juridinio asmens UAB ,,A“ atstovas neprašė atlikti įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme ir ištirti kokias nors naujas aplinkybes, ar papildyti jau ištirtų aplinkybių tyrimą tuo aspektu, jog buvo nustatytas kitas BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikuojantis požyms. Be to ta pačia 20017 m. balandžio 28 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo, vadovaujantis BPK 256 straipsniu, ne tik pranešta galimybė nuteistųjų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuotas nusikalstamas veikas perkvalifikuoti į BK 220 str. 1 d., tačiau atkreiptas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs K. B. ir S. B. kaltais pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d., o juridinį asmenį UAB ,,A“ pripažinęs kaltu pagal BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d., keitė kaltinimą nuosprendžiu nustatęs kitokias negu buvo pranešta kaltinamajame akte, šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Todėl asmenis, nuteistus pagal BK 300 str. 3 d., teisėjų kolegija nutarė papildomai apklausti dėl šių kaltinimų. Nors K. B. ir S. B., UAB ,,A“ atstovai apklausų metu apeliacinės instancijos teisme jokių naujų aplinkybių nenurodė, ir toliau neigė savo kaltę, vis dėlto, šiems asmenims buvo duota galimybė gintis nuo pirmosios instancijos teisme pakeisto kaltinimo ir tokiu būdu užtikrinta jų teisė į gynybą.

363Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, jog pakeitus kaltinimą šioje byloje, buvo pažeistos jo procesinės teisės, apribota teisė į gynybą, yra formalaus pobūdžio. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas, priimdamas nuosprendį šioje byloje, pirmiau minėti pakeitimai daryti to paties straipsnio ribose, paliekant iš esmės tuos pačius nusikalstamos veikos požymius, pakeičiant tik veiką kvalifikuojantį požymį. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad BK 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso tvarką nustato LR baudžiamojo proceso kodeksas, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu. Tokiu būdu, bylos teisminio nagrinėjimo metu (Vilniaus apygardos teismas baigė bylos nagrinėjimą ir išėjo priimti galutinio procesinio sprendimo 2015 m. birželio 22 d.) galiojo ankstesnė BPK 255 straipsnio redakcija.

364Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų K. B., S. B., juridinio asmens ,,A“ procesinės teisės nebuvo pažeistos, teisė į gynybą neapribota, ir naikinti šiuo pagrindu dėl jų priimto šioje dalyje apkaltinamojo nuosprendžio nėra pagrindo.

365Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 3 dalį kyla tada, kai padaroma viena iš alternatyvių veikų: 1) netikro dokumento pagaminimas, 2) tikro arba netikro dokumento suklastojimas, 3) suklastoto dokumento panaudojimas ar realizavimas, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos. Netikro dokumento pagaminimas Teismų praktikoje tikro dokumento klastojimas apima veiksmus, kurie pakeičia dokumente užfiksuotos informacijos teisingumą. Tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2005, 2K-805/2005) ar intelektualiai (pvz., melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad K. B., S. B. organizavo tikro dokumento suklastojimą – davė nurodymus UAB ,,E“ direktorei A. M. ir UAB ,,A“ direktorei, nežinojusioms apie daromą nusikalastamą veiką, patvirtinti parašu tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB ,,A“ siūlo UAB ,,E“ pirkti pastatų kompleksą ir nuomos teises į žemės sklypus, esančius adresu ( - ), o UAB ,,E“ sutinka su pateiktu pasiūlymu ir šalys įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2009 m. kovo 1 d. sudaryti nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, parduodamo daikto kaina yra 2 300 000 Lt ir jį panaudojo – šios preliminarios sutarties pagrindu 2008 m. balandžio 8 d, iš UAB ,,E“ bankinės sąskaitos pervestas kaip avansinis mokėjimas 1 800 000 Lt į UAB ,,A“ bankinę sąskaitą, o K. B. ir A. A. 2008 m. spalio 10 d. sudarius susitarimą dėl preliminarios sutarties pabaigos, 1 800 000 Lt užskaityti kaip bauda (netesybos), kurią bankroto administratoriui R. V. nepagrįstai įtraukus į leidžiamus atskaitymus, buvo mokesčių inspekcijai pateikti neteisingi duomenys ir išvengta didelės vertės turtinės prievolės – nesumokėtas 173 161 Lt pelno mokestis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ne bet kokių tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą gali būti vertinamas kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne už formalius pažeidimus. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012 ir kt.). Akivaizdu, kad K. B. ir S. B. tikro dokumento klastojimo organizavimas sukėlė teisiškai reikšmingų padarinių – valstybei buvo nesumokėtas pelno mokestis ir padaryta didelė materialinė žala. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas BK 300 straipsnio 3 dalies kvalifikuojančiu požymiu pripažino ne tai, kad buvo padaryta 1 800 000 Lt žala, o kad buvo išvengta sumokėti 173 161 Lt pelno mokesčio, dėl ko akivaizdu taip pat valstybei buvo padaryta didelė žala, nėra pagrindas daryti išvadą, kad K. B., S. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o juridinis asmuo UAB ,,A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį turi būti išteisinti.

366Todėl pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 24 straipsnio 4 dalis, 300 straipsnio 3 dalis – šiems K. B., S. B. padarytiems nusikalstamiems veiksmams, kaip ir baudžiamasis įstatymas – BK 20 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnio 4 dalis, 300 straipsnio 3 dalis - juridiniam asmeniui UAB ,,A“, taip pat pritaikytas tinkamai.

367Pripažinus kaltais K. B., S. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, A. A. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, o juridinį asmenį UAB ,,A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį turi būti išspręstas ir bausmės paskyrimo klausimas K. B., S. B., A. A. ir juridiniam asmeniui UAB ,,A“.

368Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Bk 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje

369Už BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos dispozicijoje aprašytos veikos padarymą kaltininkui gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki septynerių metų. Ši nusikalstama veika priskiriama sunk nusikaltimų kategorijai. K. B. praeityje neteistas, nusikalto pirmą kartą, dirbantis. K. B., nors praeityje buvo teistas, tačiau byloje nėra duomenų, kad per gana ilgą laikotarpį nuo nusikalstamos veikos padarymo būtų padaręs naujus teisės pažeidimus, dirbantis. A. A. praeityje neteistas, dirbantis, vedęs. Juridinis asmuo anksčiau neteistas Byloje nenustatyta jų atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių.

370Įvertinus išdėstytų aplinkybių visetą, taip pat atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistiesiems K. B., S. B., A. A. parenkama bausmės rūšis - laisvės atėmimas, jos dydį nustatant artimą bausmės minimumui, o juridiniam asmeniui UAB ,,A“ bauda.

371BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu paskyręs K. B., S. B. bausmes už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalį, taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir K. B., S. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu K. B., S. B. pripažinus kaltais pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, kaip ir A. A. pagal BK 184 straipsmio 2 dalį, taip pat yra visos baudžiamojo įstatymo numatytos sąlygos taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nuteistajam. K. B., S. B., A. A. padaryta nusikalstama veika, už šios nusikalstamos veikos padarymą skirtina bausmė, nuteistųjų asmenybė atitinka visas būtinas BK 75 straipsnio taikymo sąlygas. K. B., S. B., A. A. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas bausmės paskirčiai, numatytai BK 41 straipsnyje, neprieštarauja, išdėstytos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad taikyti BK 75 straipsnį nuteistajam K. B., S. B., A. A. prašoma ir prokuroro apeliaciniame skunde.

372Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad K. B., S. B., R. V. nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir atitinka BK 220 straipsnio 1 dalies kvalifikaciją, tačiau dėl tokių K. B., S. B., R. V. veiksmų baudžiamojo persekiojimo galimybė pasibaigė, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, dėl to baudžiamoji byla toje dalyje turi būti nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

373Nutraukus bylą pagal BK 220 str. 1 d., nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, dėl šios priežasties naikinamas skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistųjų K. B., S. B. ir R. V. solidariai priteista 50 150,89 Eur Šiaulių apskrities VMI. Šis civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.

374Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat prašo vadovaujantis BK 72 straipsniu iš UAB ,,A“ konfiskuoti 1 800 000 Lt (521 316,03 Eur). Nurodo, kad byloje nustatyta, jog UAB ,,A“ neatlygintinai gavo turtinės naudos UAB ,,E“ sumokėtos tariamos 1 800 000 Lt dydžio baudos pavidalu, todėl ši pinigų suma turi būti konfikskuota iš UAB ,,A“.

375Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo turinį sudaro priverstinis, neatlygintinas iš nusikalstamos veikos gauto, darant nusikalstamą veiką panaudoto ar nusikalstamai veikai daryti suteikto turto paėmimas valstybės nuosavybėn. Šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pagrindai įtvirtinti BK 67 ir 72 straipsniuose, kuriuose nurodoma, kad ji gali būti skiriama pilnamečiui ar nepilnamečiui asmeniui kartu su bausme, atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės (atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą), o esant nustatytoms sąlygoms (BK 72 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3, 4 dalys) – ir kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Taigi BK 72 straipsnio nuostatos tiesiogiai orientuotos tiek į fizinį asmenį kaip nusikalstamos veikos subjektą, tiek ir į juridinį asmenį.

376Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taigi, remiantis šiomis BK 72 straipsnio nuostatomis, turi būti konfiskuojami ir kaltininko iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir (ar) kiti materialą vertę turintys daiktai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiu būdu gauti pinigai ir (ar) kitą materialą vertę turintys daiktai konfiskuojami, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiam (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-329/2011, 2K-7-84/2012). Tais atvejais, kai nusikalstamu būdu užvaldytas turtas grąžinamas nukentėjusiajam asmeniui arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-368/2011, 2K-138/2014).

377UAB ,,A“ pripažintina kalta pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį organizavus UAB ,,E“ 1 800 000 Lt priklausančio turto išvaistymą. Šioje byloje nustatyta, kad fiktyvios preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB ,,A“ ir UAB ,,E“, pagrindu iš UAB ,,E“ bankinės sąskaitos į UAB ,,A“ bankinę sąskaitą buvo pervesta 1 800 000 Lt, kuri UAB ,,E“ likvidatoriui A. A. ir K. B. sudarius 2008-10-10 susitarimą dėl šios preliminarios sutarties pabaigos, buvo užskaityta kaip bauda (netesybos). Akivaizdu, kad UAB ,,A“ neatlygintinai gavo turtinės naudos UAB ,,E“ sumokėjus tariamą 1 800 000 Lt dydžio baudą ir minėti pinigai buvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, rezultatas. Kadangi UAB ,,E“ byloje civilinio ieškinio byloje nepareiškė ir jokių pretenzijų neturi, nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, rezultatas privalo būti konfiskuotas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad minėtos pinigų sumos nėra galimybių paimti iš UAB ,,A“, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš UAB ,,A“ valstybės naudai konfiskuotina turto vertę atitinkanti pinigų sumą (1 800 000 Lt).

378Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 p., 2 d. 2 p., 4 d., 327 str. 1 p., 328 str. 1 p., 329 str. 2 p.,

Nutarė

379Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria K. B. ir S. B. išteisinti pagal BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d., A. A. išteisintas pagal BK 184 str. 2 d., juridinis asmuo UAB,,A” išteisintas pagal BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

380Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria K. B., S. B. ir R. V. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 str. 2 d., pakeisti.

381K. B. pripažinti kaltu pagal BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d. ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

382Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šią bausmę ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d. paskirtą bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti nuteistajam K. B. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

383Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., nuteistajam K. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams. Įpareigoti K. B. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

384Nuteistojo K. B. nusikalstamą veiką iš BK 182 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 220 str. 1 d. ir, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., bylą šioje dalyje nutraukti, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

385S. B. pripažinti kaltu pagal BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d. ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

386Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šią bausmę ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d. paskirtą bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti nuteistajam S. B. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

387Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., nuteistajam S. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Įpareigoti S. B. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

388Nuteistojo S. B. nusikalstamą veiką iš BK 182 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 220 str. 1 d. ir, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., bylą šioje dalyje nutraukti, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

389Nuteistojo R. V. nusikalstamą veiką iš BK 182 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 220 str. 1 d. ir, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., bylą šioje dalyje nutraukti, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

390Nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., nuteistajam R. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė ir, taikant BK 75 str., atidėtas jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, panaikinti.

391Nuteistajam R. V. pagal BK 228 str. 1 d. paskirtos bausmės 100 MGL dydžio (3 765 Eur) baudos ir, vadovaujantis BK 682 str., paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo teikti bankroto administravimo paslaugas 1 (vieneriems) metams – nekeisti.

392A. A. pripažinti kaltu pagal BK 184 str. 2 d. ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

393Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., nuteistajam A. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams. Įpareigoti A. A. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

394Juridinį asmenį UAB ,,A” pripažinti kaltu pagal BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d. ir paskirti bausmę 250 MGL dydžio (9 412,50 Eur) baudą.

395Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šią bausmę ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 20 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d. paskirtą bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti juridiniam asmeniui UAB ,,A” galutinę subendrintą bausmę 350 MGL dydžio (13 177,50 Eur) baudą.

396Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 d., 5 d., iš nuteisto juridinio asmens UAB ,,A” išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 521 316,03 Eur valstybei.

397Nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų K. B., S. B. ir R. V. solidariai priteista 50 150,89 Eur Šiaulių apskrities VMI, panaikinti.

398Šiaulių apskrities VMI civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

399Nuteistiesiems S. B. ir R. V. paskirtus laikinus nuosavybės teisės apribojimus panaikinti.

400Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

401Nuteisto juridinio asmens UAB ,,A” atstovų apeliacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teisėjų Rūtos Mickevičienės, Violetos Ražinskaitės, Lino Šiukštos... 3. sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Ingai Jurgaitienei,... 4. dalyvaujant prokurorams Tadeušui Osipovičiui, Galinai Seniut, Jorūnei... 5. gynėjams Ugniui Čižiūnui, Jonui Leikauskui, Deiviui Valiuliui, Ramūnui... 6. nuteistiesiems K. B., S. B., R. V.,... 7. išteisintajam A. A.,... 8. nuteisto juridinio asmens UAB „A“ atstovams advokatams Justinai Stuckai,... 9. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 10. K. B. nuteistas: