Byla 2K-140/2012

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Albino Sirvydžio, sekretoriaujant Linai Baužienei, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei, nuteistojo E. V. gynėjai Vandai Laukevičienei,

2teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Taip pat G. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, skirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir galutinė subendrinta bausmė G. V. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis ir 2 dalies 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

3Taip pat šiuo nuosprendžiu E. V. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. E. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, skirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir galutinė subendrinta bausmė E. V. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis ir 2 dalies 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

4Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam priteista 7000 Lt neturtinės žalos ir 414,04 Lt turtinės žalos atlyginimo solidariai iš G. V. ir E. V. . Likusi civilinio ieškinio dalis atmesta. Nukentėjusiajam R. J. priteistos dėl bylos nagrinėjimo patirtos bylinėjimosi išlaidos 1210 Lt, iš G. V. ir E. V. priteisiant po 605 Lt.

5Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo R. J. ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliaciniai skundai atmesti.

6Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies: vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais, įpareigoti nuteistuosius per mėnesį nuo nutarties priėmimo atlyginti turinę žalą ir atsiprašyti nukentėjusiojo; gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

Nustatė

7G. V. ir E. V. nuteisti už tai, kad 2009 m. gruodžio 29 d., tarp 17.37 val. ir 17.53 val., viešoje vietoje – Šiaulių mieste, ( - ), daugiabučio gyvenamojo namo pirmoje laiptinėje, veikdami bendrininkų grupe, bendrais veiksmais, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, būtent: tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam R. J. po vieną smūgį į veidą, nuo kurių šis nugriuvo. Dėl poodinės kraujosruvos kairėje nugaros pusėje nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

8Taip pat G. V. ir E. V. nuteisti už tai, kad 2009 m. gruodžio 29 d., tarp 17.37 val. ir 17.53 val., Šiaulių mieste, ( - ), daugiabučio gyvenamojo namo pirmoje laiptinėje viešosios tvarkos pažeidimo metu, veikdami bendrininkų grupe, dėl chuliganiškų paskatų bendrais veiksmais tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam R. J. po vieną smūgį į veidą. Šiais veiksmais nukentėjusiajam dėl padarytų kūno sužalojimų – nosies kaulų lūžio, kairės plaštakos pirmo piršto sumušimo su išsivysčiusia kontraktūra, galvos smegenų sukrėtimo – sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam negu dešimties dienų laikotarpiui, t. y. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

9Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. J. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartį: G. V. už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą skirti trejus metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu su pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos vienerius metus ir galutinę subendrintą bausmę G. V. paskirti laisvės atėmimą trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2, 7 punktais, 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, 69 straipsniu, atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą dvejiems metams; paskirti G. V. baudžiamojo poveikio priemonę – 207,02 Lt turtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam R. J., įpareigojant atlyginti žalą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; įpareigoti G. V. atsiprašyti nukentėjusiojo R. J. ir per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

10Taip pat kasatorius prašo E. V. už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą skirti dvejų metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu su pagal BK 284 straipsnio 1 dalimi paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos vienerius metus ir galutinę subendrintą bausmę E. V. paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies, 2, 7 punktu, 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, 69 straipsniu, atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą dvejiems metams; paskirti E. V. baudžiamojo poveikio priemonę – 207,02 Lt turtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam R. J., įpareigojant atlyginti žalą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; įpareigoti E. V. atsiprašyti nukentėjusiojo R. J. ir per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

11Taip pat nukentėjusysis R. J. prašo priteisti jam 15 000 Lt neturtinės žalos solidariai iš nuteistųjų G. V. ir E. V..

12Kasatorius sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. V. ir E. V. veika įrodyta ir tinkamai kvalifikuota, mano, jog jie yra nuteisti pagrįstai. Tačiau, nukentėjusiojo nuomone, skirdami bausmę ir atidėdami jos vykdymą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 1, 2 dalių, 75 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Teismai taip pat netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos žalos atlyginimo bylose.

13Apkaltinamuoju nuosprendžiu G. V. ir E. V. už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą buvo paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra aiškiai mažesnė už šio straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį. Kasatoriaus nuomone, teismas, G. V. ir E. V. paskirdamas galutines subendrintas vienerių metų laisvės atėmimo bausmes ir atidėdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymą minimaliam terminui – vieneriems metams, paskirdamas tik vieną įpareigojimą, kuris iš esmės yra formalaus pobūdžio, bausmės neindividualizavo, pažeidė 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, reikalaujantį, kad kaltininkui paskirta bausmė užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą, ir netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 1, 2 dalių, 75 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.

14Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistieji įvykdė apysunkį tyčinį nusikaltimą, kuriuo padaryta žala žmogaus sveikatai. Nusikalstama veika padaryta aktyviais smurtiniais veiksmais (suduodant smūgius į gyvybei ir sveikatai svarbią vietą – galvą) viešoje vietoje be jokios priežasties, dėl žemų paskatų: demonstruojamo aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, siekimo priešpastatyti save aplinkiniams, kito asmens pažeminimo, pykčio. Byloje buvo nustatyta G. V. ir E. V. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas jie padarė bendrininkų grupe. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kasatorius nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę G. V., neatsižvelgė į tai, jog jis jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už analogiškus nusikaltimus (BK 284 straipsnio 1 dalis, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Pasak nukentėjusiojo, ši aplinkybė neigiamai apibūdina nuteistąjį G. V., rodo jo pavojingumą visuomenei ir tai, kad jo veikos nėra atsitiktinio pobūdžio. Nuteistuosius neigiamai apibūdina ir ta aplinkybė, kad jie neįvertino savo padarytos veikos pavojingumo, o priešingai, ėmėsi visų įmanomų priemonių išvengti baudžiamosios atsakomybės: keitė parodymus, ieškojo asmenų, kurie patvirtintų jų susikurtas melagingas versijas (dėl to buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai R. B. ir R. P. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį). Teismas taip pat neįvertino to, kad G. V. ir E. V. nesiėmė jokių priemonių padarytai turtinei bei neturtinei žalai atlyginti nors turėjo ir turi realias galimybes tai padaryti: abu dirba, gauna pastovias pajamas, turi nekilnojamojo turto. Pasak kasatoriaus, išvardytų aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistieji nepadarė jokių išvadų, kritiškai nevertina savo elgesio ir yra abejingi padarytų nusikaltimų padariniams. Šios aplinkybės atskleidžia nuteistųjų asmenybes, tačiau teismas išsamaus jų asmenybių vertinimo visų bylos aplinkybių kontekste neatliko. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimui paskiriant kaltininkui bausmę (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), svarbus ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai prioritetą suteikė G. V. ir E. V. interesams, taip ignoruodami ir neįvertindami jo dėl nusikaltimo prarastų vertybių svarbos. Dėl to buvo pažeistas humaniškumo principas, sumenkinti nukentėjusiojo interesai, pažeistas orumas.

15Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas neturtinės žalos dydį nuo 15 000 Lt iki 7000 Lt, neįvertino visų šiai žalai apskaičiuoti reikšmingų aplinkybių, nustatė per mažą neturtinės žalos dydį, todėl netinkamai pritaikė Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos žalos atlyginimo bylose. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šie principai, be kita ko, reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra (kasacinės nutartys Nr. 2K-25/2005, 2K-805/2007). Kasatorius mano, kad teismų motyvai, jog neturtinės žalos dydis – 7000 Lt – yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos atsiradusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, yra nepakankami ir neįtikinami, paremti tik formaliu įvertinimu, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatas detalizuojantį CK 6.250 straipsnį.

16Kasaciniame skunde teigiama, kad esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus sužalojus sveikatą yra sužalojimo pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Nuteistųjų nusikalstamais veiksmais R. J. buvo sukeltos sunkios pasekmės: dėl poodinės kraujosruvos kairėje nugaros pusėje buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl nosies kaulų lūžio, kairės plaštakos pirmo piršto sumušimo su išsivysčiusia kontraktūra galvos smegenų sukrėtimo buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kasatorius nurodo iki šiol nuolatos jaučiantis patirtų sumušimų (galvos smegenų traumos) sukeltus liekamuosius reiškinius: jį vargina galvos skausmai, svaigimas, ūžimas, nerimas, sutrikęs miegas, bendras silpnumas, darbingumo sumažėjimas, nuotaikos pokyčiai. Dėl to nukentėjusysis gydėsi ir vis dar gydosi, 2011 m. gruodžio 8 d. buvo nukreiptas dėl ūžesio ausyse pas neurologą, teismui pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Nukentėjusysis pažymi, kad iki padarytų sužalojimų sveikata nesiskundė, gyveno visavertį gyvenimą. Įgijęs aukštąjį išsilavinimą Kauno technikos universitete, dirba inžinieriumi energetikos srityje. Darbas yra sudėtingas, reikalaujantis tikslumo, įtempto mąstymo, greitos reakcijos ir, be to, pavojingas. Dėl sukeltų neigiamų pokyčių jo sveikatai ir patirtų išgyvenimų sumažėjo darbingumas, todėl nukentėjusysis nurodo nerimaujantis dėl savo ateities ir saugumo. Nukentėjusysis mano, kad teismai, priteisdami mažesnį, nei buvo prašoma, neturtinės žalos atlyginimo dydį, neatsižvelgė į nuteistųjų padarytos žalos ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo jam sukeltus padarinius – patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, gydymosi trukmę ir dėl to patirtus nepatogumus.

17Lietuvos Aukščiausias Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Tačiau, kasatoriaus nuomone, teismai neįvertino to, kad sužalojimus jam padarė du asmenys, kurie dirba, turi nuolatines pajamas, abu jauni, darbingo amžiaus, turi nekilnojamojo turto, neturi šeimų, neišlaiko mažamečių asmenų, todėl 15 000 Lt neturtinės žalos dydis būtų protinga nukentėjusiojo ir kaltininkų skirtingų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, skriaudą, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus.

18Atsiliepimu į nukentėjusiojo R. J. kasacinį skundą nuteistasis G. V. prašo šį skundą atmesti.

19Nuteistasis pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju turi būti atsižvelgta į abiejų šalių interesus, neturtinės žalos atlyginimas negali būti pasipelnymo šaltinis, kai nepagrįstai prašoma per didelės pinigų sumos. Nuteistasis G. V. nurodo, kad nukentėjusysis privalo įrodyti, jog būtent dėl jam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, o ne dėl kitų priežasčių atsirado tam tikros neigiamos pasekmės, pvz., ūžesys ausyse. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių kokius nors liekamuosius nukentėjusiojo patirtų išgyvenimų reiškinius. Abiejų instancijų teismai nenustatė aplinkybių, pagrindžiančių didesnį neturtinės žalos dydį. Nuteistojo G. V. nuomone, priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Dėl neturtinės žalos atlyginimo abiejų instancijų teismai pasisakė vienodai, sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio teismas priėmė įvertinęs visas šiai žalai apskaičiuoti reikšmingas aplinkybes, atsižvelgęs tiek į nukentėjusiojo, tiek į nuteistųjų argumentus.

20Nuteistasis nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl griežtesnės bausmės skyrimo, mano, kad toks jo prašymas nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikaltimą, savo sprendimą pagrindė. Nuteistojo G. V. nuomone, teismas pagrįstai atsižvelgė į jo jauną amžių ir užimtumą, kad jis dirba, stengiasi atlyginti padarytą žalą, ir tinkamai nusprendė, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nuteistasis nurodo, kad dirbdamas galės greičiau atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą nei atlikdamas laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nukentėjusiojo skundą, nurodė, kad bausmė buvo paskirta teisingai ir pagrįstai, nepažeidžiant teisės normų. Teismas nurodė, kad bausmės vykdymo atidėjimo terminas priklauso nuo teismo skiriamos bausmės dydžio ir negali būti trumpesnis nei vieneri metai ir ilgesnis negu treji metai.

21Kasacinis skundas atmestinas

22Kasaciniu skundu nukentėjusysis neginčija nuteistųjų veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jiems paskirtomis bausmėmis ir su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Kasacinės instancijos teismas apskųstus teismų sprendimus patikrina teisės taikymo aspektu, neperžengdamas kasacinio skundo ribų.

23Dėl neturtinės žalos

24Pagal teismų praktiką neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrinti, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje.

25Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Tačiau CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas yra nebaigtinis, be to, šioje normoje nepateikiama joje išvardytų kriterijų taikymo taisyklių ar prioritetų, todėl reikšmingas aplinkybes teismas turi nustatyti pats, nagrinėdamas konkrečią bylą. Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, įskaitant ir tuos, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą.

26Išnagrinėjęs bylą pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą, Šiaulių apygardos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajam 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, pakankamai įvertino visus neturtinės žalos dydžio įvertinimui reikšmingus kriterijus – tiek nustatytus įstatyme, tiek ir teismo pripažintus reikšmingais šioje byloje (žalos padarymo aplinkybes, pasekmes, turtinės žalos dydį, nuteistųjų turtinę padėtį ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nukentėjusiojo argumentus dėl jo patiriamų neigiamų pasekmių, ištyrė medicininius dokumentus ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog R. J. patirto sužalojimo pasekmės yra negrąžinamos, nustatyta sveikatos sutrikdymo progresavimo tikimybė, ar kad sužalojimai trukdo jam gyventi visavertį gyvenimą (sumažėjo darbingumas, bendravimo galimybės). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis teismų išvadomis. Taip pat pažymėtina, kad teismų nustatytas neturtinės žalos atlyginimo R. J. dydis atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kvalifikuoto nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-437/2011, 2K-434/2009, 2K-249/2009, 2K-404/2007).

27Kasatorius teisus, kad pagal teismų praktiką, absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju vienas esminių neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijų yra veikos padariniai. Tačiau pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, atitinkantį situaciją neturtinės žalos atlyginimo dydį. Svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kaip įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Toks kriterijus svarbus siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros, todėl CK 6.250 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismus įvertinti ir nusikaltimą padariusio asmens turtinę padėtį. Į nuteistojo turtinę padėtį atsižvelgtina vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

28Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priteisdami mažesnį, nei buvo prašoma, neturtinės žalos atlyginimą, nepažeidė nei BPK, nei Civilinio kodekso normų ir nenukrypo nuo teismų praktikos.

29Dėl bausmės

30Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas, paskirdamas nuteistiesiems G. V. ir E. V. vienerių metų laisvės atėmimo bausmes ir atidėdamas jų vykdymą minimaliam terminui, pažeidė teisingumo principą ir netinkamai taikė BK 54, 61, 75 straipsnių nuostatas. Neginčydamas bausmės vykdymo atidėjimo pagrįstumo, nukentėjusysis nesutinka su paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžiu ir bausmių vykdymo atidėjimo terminu. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės neatitinka BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo bausmės dydį skaičiuoti nuo jos vidurkio. Kasatoriaus nuomone, skirdami bausmes, teismai atsižvelgė ne į visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su veikos pobūdžiu, pavojingumu, pasekmėmis, nuteistųjų asmenybėmis, suteikė prioritetą nuteistųjų interesams.

31Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisingai paskirtos bausmės klausimai pirmiausia yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija (BPK 328 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas nagrinėja bausmių skyrimo klausimus tiek, kiek tai susiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Argumentus dėl netinkamai išspręstų bausmės dydžio ir bausmės vykdymo atidėjimo klausimų nukentėjusysis išdėstė ir savo apeliaciniame skunde. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į nukentėjusiojo argumentus ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės dydis ir jos vykdymo atidėjimo trukmė nustatyta teisingai, nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada.

32Nors nukentėjusiojo kasaciniame skunde formaliai nurodyta, kad, skiriant bausmę nuteistiesiems, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, tačiau nurodyti argumentai to nepagrindžia. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas taip pat vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio nuostatomis. BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyti bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai. Prielaidų išvadai, kad skiriant nuteistiesiems bausmes ir atidedant jų vykdymą minėtos baudžiamojo įstatymo nuostatos buvo pažeistos, nėra. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad skiriant bausmę buvo vadovautasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgta į padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į tai, kad padaryti du tyčiniai baigti nusikaltimai, veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų, byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena sunkinanti, abu nuteistieji apibūdinami teigiamai, neįrašyti į policijos profilaktines įskaitas, abu jauno amžiaus, dirba, mokosi, turi nuolatines gyvenamąsias vietas. Teismai atsižvelgė į tai, kad abu nusikaltimai (viešosios tvarkos pažeidimas ir nesunkus sveikatos sutrikdymas) padaryti tuo pačiu metu prieš vieną nukentėjusįjį, taip pat į nukentėjusiojo būseną ir elgesį įvykio metu. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad skirdamas bausmes teismas atsižvelgė tik į nuteistųjų interesus. Išanalizavęs ir įvertinęs aplinkybių visumą, teismas motyvuotai nuteistiesiems paskyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmes ir atidėjo jų vykdymą vieneriems metams. Į nukentėjusiojo argumentus, kad nuteistieji nepadarė išvadų ir kritiškai nevertina savo elgesio, nes duodami parodymus neprisipažino padarę nusikaltimus, ieškojo įvairių būdų patvirtinti savo susikurtas versijas, taip pat atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Toks nuteistųjų elgesys nėra pagrindas paskirti griežtesnes bausmes, nuteistieji turi teisę gintis ir pasirinkti, kokius parodymus duoti.

33Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad teismai pažeidė BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą bausmės dydį skaičiuoti nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad, skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į visas BK nustatytas bausmių skyrimo taisykles; laisvės atėmimo bausmės vidurkio skaičiavimo taisyklė (BK 61 straipsnio 2 dalis) yra tik viena iš jų. Visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą konkrečioje byloje, yra vienodai svarbios, todėl kiekvienos iš jų reikalavimai turi būti nuosekliai vykdomi, įvertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, taip pat bendrą jų visumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje Nr. 2K–209/2006 yra išaiškinusi, kad BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio; šios dispozicijos traktavimas, kaip reikalaujančios skirti bausmę, didesnę negu taikomo BK straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkis, nėra tikslus, nes perkelia akcentą nuo bausmės dydžio apskaičiavimo metodo į patį bausmės dydį; įstatymo tekstas įsakmiai nereikalauja skirti tik tokią bausmę, kuri yra didesnė už sankcijoje numatytą jos vidurkį, – tai matyti ir iš sisteminio BK normų aiškinimo. Tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių. Teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį. Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, būtina vertinti ne tik kiekvieną iš jų, bet ir jų visumą. Išnagrinėjusi bylą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismų sprendimuose bausmių skyrimo ir individualizavimo motyvai išdėstyti tinkamai. Bylos duomenys nepatvirtina, kad, skirdami bausmes nuteistiesiems, teismai būtų pažeidę įstatymus ar paskirtų akivaizdžiai per švelnias bausmes.

34Išanalizavus bylos duomenis, darytina išvada, kad teismai tinkamai išsprendė bausmių ir neturtinės žalos dydžio klausimus, nepažeidė įstatymų reikalavimų, todėl keisti ar naikinti teismų sprendimų nėra teisinio pagrindo.

35Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

36Atmesti nukentėjusiojo R. J. kasacinį skundą.