Byla 2-1186/2013

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarties, kuria atmesti atsakovo R. A. prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, ir dėl galimų jo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje Nr. 2-2079-258/2013, iškeltoje pagal ieškovo Casterbridge inc. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai (šiuo metu bankrutavusiai) uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus sadutė“, J. A., uždarajai akcinei bendrovei „Naresta“, R. A., kur tretieji asmenys – Z. A., K. A. A. ir L. M..

2Išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Casterbridge inc. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė apginti jo, kaip BUAB „Vilniaus sadutė“ akcininko, pažeistas teises, pripažįstant negaliojančiais akcininko teisę gauti likviduojamos įmonės turto dalį pažeidžiančius sandorius: pripažinti negaliojančiu J. A. kreditorinį reikalavimą į UAB „Vilniaus sadutė“ 16 936,91 Lt sumai; pripažinti negaliojančia 2009 m. rugsėjo 10 d. reikalavimo perleidimo sutartį tarp R. A. ir J. A.; pripažinti negaliojančiu UAB „Naresta“ kreditorinį reikalavimą į UAB „Vilniaus sadutė“ 770 282,00 Lt sumai; pripažinti negaliojančia 2009 m. rugsėjo 11 d. reikalavimo perleidimo sutartį tarp R. A. ir UAB „Naresta“.

5Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, iš dalies patenkinęs ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nutarė areštuoti kreditoriui R. A. priklausančią turtinę teisę – 902 599,84 Lt reikalavimą BUAB „Vilnius sadutė“, uždraudžiant disponuoti minėta reikalavimo teise bei naudotis jos suteikiama neturtine teise – balsuoti BUAB „Vilniaus sadutė“ kreditorių susirinkimuose.

6Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį, kuria R. A. buvo uždrausta balsuoti BUAB „Vilniaus sadutė“ kreditorių susirinkimuose, panaikino ir šią ieškovo Casterbridge Inc. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalį atmetė. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.

7Atsakovas R. A. Vilniaus apygardos teismui padavė prašymą, kuriuo prašė: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, kuri buvo pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi, pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones - R. A. priklausančios turtinės teisės – 902 599,84 Lt dydžio reikalavimo BUAB „Vilniaus sadutė“ areštą, uždraudžiant disponuoti nurodytomis reikalavimo teisėmis; įpareigoti ieškovą į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 109 500,00 Lt nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti arba pateikti banko garantiją šiai sumai; įpareigoti ieškovą per 20 kalendorinių dienų į teismo specialiąją sąskaitą papildomai sumokėti 5000 Lt atsakovo R. A. galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.

8Savo prašyme atsakovas nurodė, kad išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Anot atsakovo, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis analogiškoje civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012 patvirtina, jog ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimai šioje byloje nėra tikėtinai pagrįsti, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos. Be to, nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d., t. y. nuo dienos, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, R. A. negali disponuoti reikalavimo teisėmis, už kurias yra visiškai atsiskaitęs, t. y. sumokėjęs net 730 000 Lt. Dėl to jis patyrė ir ateityje patirs nuostolių, t. y. mažiausiai 5 proc. dydžio nuostolius per metus, skaičiuojamus nuo 730 000 Lt sumos. Atsižvelgęs į tai, kad ši byla nesibaigs anksčiau kaip 2013 m. rugpjūčio 7 d. (dėl ekspertizės, galimos apeliacijos), anot atsakovo, jo nuostoliai laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d. sudarys 109 500 Lt. Atmetus ieškinį, jo nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimas būtų apsunkintas ar apskritai neįmanomas, nes Transparency International tyrimų duomenimis Liberija yra korumpuočiausia pasaulio valstybė, Liberijos teismai yra korumpuoti ir veikia lėtai, ieškovas yra ofšorinė Liberijos bendrovė, dėl ko nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimas bus apsunkintas arba visiškai neįmanomas. Anot atsakovo, atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimas ieškovui nesukels didelių nepatogumų, nes jis deklaruoja turintis savo subsąskaitoje 650 000 eurų, kuriais gali laisvai disponuoti. Be to, ieškovas vengia mokėti bet kokias sumas šioje ir kitose bylose, kur ginčijami kreditoriniai reikalavimai UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto byloje, nesumokėjo žyminio mokesčio. Pažymėjo, kad šiai dienai jo patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 5203 Lt, t. y. atsakovas jau yra patyręs daugiau bylinėjimosi išlaidų, nei yra užtikrinta, todėl ieškovas turi būti įpareigotas papildomai sumokėti 5000 Lt dydžio užstatą atsakovo galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimui.

  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 28 d. nutartimi netenkino atsakovo R. A. prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir galimų jo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo.

10Teismas padarė išvadą, kad atsakovas R. A. nenurodė ir nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra išnykęs. Anot teismo, išvardintos Lietuvos apeliacinio teismo nutartys nėra tiesiogiai susijusios su nagrinėjama byla ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimu, nesant duomenų apie išnykusį jų taikymo pagrindą, nepagrindžia.

11Teismas, atsižvelgęs į tai, kad UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto byla nėra baigta, pinigų sumos, tenkinant kreditorių reikalavimus, nėra išmokėtos ir neaišku, ar kreditorių reikalavimai bus visiškai patenkinti, sprendė, jog atsakovo R. A. nuostoliai UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto bylos nagrinėjimo metu taip pat laikytini neįrodytais, o nenustačius pagrindo taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, teismas nutarė nenagrinėti ir atsakovo argumentų dėl galimai apsunkinto jų išieškojimo iš ieškovo.

12Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas jau buvo pareiškęs prašymą pareikalauti užtikrinti galimas bylinėjimosi išlaidas ir teismas jį išsprendė. Atsižvelgęs į šią aplinkybę ir į ribojančią galimybę reikšti reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 794 str. 3 d.), teismas atsakovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo netenkino.

13III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

14Atsakovas R. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – jo prašymus patenkinti.

15Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

  1. R. A. pateikė objektyvius įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimai šioje byloje nėra tikėtinai pagrįsti, t. y. išnyko pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas buvo nurodęs, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis analogiškoje civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012 patvirtina, jog ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimai šioje byloje nėra tikėtinai pagrįsti, t. y. išnyko pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra naikintinos. Be to, pagal suformuotą praktiką, nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1218/2011; 2012 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1808/2012).
  2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo prašyme nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo nutartys nėra tiesiogiai susijusios su nagrinėjama byla. Teismas šį motyvą priėmė, remdamasis neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas neteisingai nustatė ieškinio dalyką, nes neatsižvelgė į tai, kad ieškovas pateikė patikslintą ieškinį. Šis ginčas ir Lietuvos apeliacinio teismo išspręstas ginčas (civilinė byla Nr. 2-1322/2012) yra analogiški pagal ieškinio dalyką ir sprendžiamais procesiniais klausimais, abu ginčai yra kilę tarp Casterbridge Inc. ir bankrutuojančio UAB „Vilniaus sadutė“ kreditorių dėl kreditorinių reikalavimų ginčijimo, todėl yra pagrindas atsižvelgti į apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytus motyvus.
  3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo R. A. nuostoliai UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto bylos nagrinėjimo metu neįrodyti. Apeliantas įrodė 109 500,00 Lt minimalių nuostolių atsiradimą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių: 1) patvirtintas jo, kaip kreditoriaus reikalavimas BUAB „Vilniaus sadutė“ sudaro daugiau nei 73 proc. visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų; 2) R. A. atsiskaitė su BUAB „Vilniaus sadutė“ kreditoriais, perimdamas jų reikalavimo teises; 3) nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d., t. y. nuo dienos, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, jis negali disponuoti nei 730 000,00 Lt piniginėmis lėšomis, nei reikalavimo teisėmis, už kurias yra visiškai atsiskaitęs; 4) vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis patiria mažiausiai 5 proc. per metus dydžio nuostolius, skaičiuojamus nuo sumos, kuria negali naudotis – 730 000,00 Lt; 5) atsižvelgiant į tai, jog byla nepasibaigs anksčiau, kaip 2013 m. rugpjūčio 7 d. (dėl ekspertizės, apeliacijos), atsakovas prašė užtikrinti jau patirtus ir būsimus nuostolius dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., kas sudaro 109 500,00 Lt (730 000,00 Lt x 5 proc. x 3 metai); 6) nors bankroto byla nėra baigta, tačiau BUAB „Vilniaus sadutė“ turimo turto vertė yra pakankama visiems teismo patvirtintiems kreditoriniams reikalavimams patenkinti, inter alia, turimo BUAB „Vilniaus sadutė“ turto užtenka patenkinti R. A. 730 000,00 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą.
  4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos dėl atsakovo nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo dydžio apskaičiavimo, atsižvelgiant į CK 6.210 straipsnį.
  5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė R. A. pareigą įrodyti būsimus nuostolius, t. y. nustatė CPK 146 straipsnio neatitinkančią įrodinėjimo naštą. Pagal suformuotą praktiką, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad susidariusioje situacijoje nuostolių gali atsirasti.
  6. Atmetus ieškinį, atsakovo R. A. nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimas būtų apsunkintas ar apskritai neįmanomas, nes: 1) Liberija yra korumpuočiausia pasaulio valstybė; 2) JAV Valstybės departamento 2011 m. balandžio 8 d. paskelbtoje ataskaitoje yra teigiama, kad Liberijos teismai yra korumpuoti ir veikia lėtai; 3) ieškovas Casterbridge inc. yra ofšorinė Liberijos bendrovė; 4) ieškovui atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimas nesukels didelių nepatogumų, nes jis deklaruoja savo subsąskaitoje turįs 650 000,00 eurų, kuriais gali laisvai disponuoti bet kuriuo metu; 5) atsakovas patiria žymius nuostolius ir kitose bylose; 6) ieškovas, nors ir deklaruodamas savo plačias finansines galimybes, visais įmanomais būdais vengia mokėti bet kokias sumas.
  7. R. A. prašė ne užtikrinti galimas bylinėjimosi išlaidas, o padidinti jau pritaikyto užstato sumą, kadangi užstatas tapo per mažas (CPK 795 str. 2 d.). Tai, kad pritaikytas užstatas tapo per mažas ir jį būtina padidinti, patvirtina R. A. prašyme pateikiamos aplinkybės ir rašytiniai įrodymai: ieškovas įmokėjo į teismo depozitinę sąskaitą 5000 Lt dydžio užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti; atsakovas prašymo pateikimo momentu jau buvo patyręs daugiau bylinėjimosi išlaidų, nei yra užtikrinta; atsakovo patiriamos bylinėjimosi išlaidos nuolat didėja. Be to, teismas nustatė, kad ieškovas Lietuvos Respublikoje neturi turto, kurio pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti.

16Ieškovas Casterbridge inc. atsiliepimu į atsakovo R. A. atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

  1. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje (pakeistoje Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi) nurodytos aplinkybės, kurios lėmė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šioje byloje, nėra išnykusios: 1) pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su ieškinio dalyku; 2) draudimas atsakovui disponuoti finansiniu reikalavimu nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti; 3) aplinkybę, kad A. A. gali perleisti savo reikalavimo teisę, iš dalies patvirtina faktas, kad yra ikiteisminis tyrimas dėl to, kad UAB „Vilniaus sadutė“ direktorė L. M., veikdama bendrininkų grupėje su R. A. ir kitais asmenimis, priešingai įmonės naudai ir interesais tyčia iššvaistė didelės vertė turtą, dirbtinai suformavo tokią įmonės būseną kaip nemokumas; 4) kreditoriui R. A. perleidus ieškovo ginčijamą reikalavimo teisę tretiesiems asmenims, ieškovui iškiltų būtinybė ginčyti šio kreditoriaus sudarytus sandorius su trečiaisiais asmenimis, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas; 5) Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartyje nurodytas ikiteisminis tyrimas nėra baigtas.
  2. Apelianto argumentai dėl nepagrįsto ieškinio yra neteisingi, nes preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės, teismas tik įvertina, ar ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, ir sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimumo. Cituojama Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012, nėra pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, nes minėtos nutarties ratio decidendi atitikimas šiai civilinei bylai gali būti nagrinėjamas tik sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą, o ne laikinųjų apsaugos priemonių klausimą. Civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012 teismas ginčą pagal ieškovo ieškinį nagrinėjo ne kaip atskirą bylą, bet jį vertino kaip atskirą procesinį klausimą, t. y. pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto byloje, o ne išsprendė ginčą iš esmės.
  3. Teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo užtikrinti 109 500 Lt nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą, nes šiam institutui taikyti nėra pagrindų: 1) atsakovas nepateikė objektyvių duomenų ir įrodymų, kad palikus galioti laikinąsias apsaugos priemones, yra reali galimybė, kad dėl to jam kils nuostoliai; 2) kadangi iki šiol UAB

    17„Vilniaus sadutė“ bankroto byla nėra baigta ir jokios sumos kreditoriams, tenkinant jų finansinius reikalavimus, nėra išmokėtos, draudimas parduoti kreditorinį reikalavimą nedaro jokios žalos; 3) R. A. nepateikė jokių įrodymų, kad galėjimas disponuoti kreditoriniu reikalavimu mažintų atsakovo nurodomus nuostolius; 4) pagal suformuotą teismų praktiką, turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuojamų nuostolių atlyginimas, jei tik atsakovas įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis; 5) tai, kad ieškovas yra ofšorinė įmonė, nepagrindžia būtinumo taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą; 6) atsakovo motyvas dėl ieškovo vengimo mokėti bet kokias sumas yra nepagrįstas, nes Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartimi nustatytas įpareigojimas Casterbridge Inc. įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą sumą, viršijančią 2 mln. Lt, tiesiogiai susijęs su kreditorių reikalavimų teisėtumu UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto byloje. Pastarosios nutarties vykdymas buvo sustabdytas teisėta Vilniaus apygardos teismo nutartimi; 7) bankroto byloje Casterbridge Inc. pateikė pasiūlymą sudaryti taikos sutartį kreditoriams itin palankiomis sąlygomis, t. y. padengiant visus kreditorių finansinius reikalavimus. Tačiau didžioji dalis kreditorių, tarp jų ir R. A., Z. A. ir L. M., atsisakė sudaryti taikos sutartį. Šie atsakovo veiksmai pagrindžia faktą, kad jis veikia neteisėtai, nes siekia įgyti UAB „Vilniaus sadutė“ turtą, o ne atgauti pinigines lėšas.

  4. Atsakovo R. A. prašymas įpareigoti ieškovą per 20 kalendorinių dienų į teismo specialiąją sąskaitą papildomai sumokėti 5000 Lt atsakovo galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimui 2013 m. sausio 28 d. nutartimi atmestas teisėtai ir pagrįstai: 1) šiuo atveju pirmasis atsakovo procesinis veiksmas buvo atsiliepimo į ieškinį pateikimas, todėl prašymui pareikšti yra praleistas terminas; 2) kad ieškovas yra kitos valstybės juridinis asmuo, atsakovui yra žinoma nuo pat civilinio proceso pradžios; 3) atsiliepimo į patikslintą ieškinį pateikimas nelaikytinas pirmuoju atsakovo procesiniu veiksmu; 4) kadangi ieškovas jau yra įmokėjęs į teismo depozitinę sąskaitą 5000 Lt sumą, tai vien atsakovo bylinėjimo išlaidų dydį pagrindžiančių dokumentų pateikimas nesudaro pagrindo ieškovą įpareigoti įmokėti papildomą sumą.

18Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Vilniaus sadutė“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – apelianto prašymus patenkinti. Atsakovas sutinka su atskirajame skunde išdėstytais argumentais ir papildomai nurodo šiuo argumentus:

    1. Būtina atsižvelgti į Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012, kuri yra analogiška šiai bylai. R. A. įrodė, kad išnyko pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (ieškinio reikalavimai tikėtinai nepagrįsti), todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra naikintinos.
    2. R. A. įrodė, kad yra pagrindas patenkinti prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo. Nors bankroto byla nėra baigta ir pinigų sumos, tenkinant kreditorių finansinius reikalavimus, nėra išmokėtos, tačiau, BUAB „Vilniaus sadutė“ turimo turto vertė pakanka visiems teismo patvirtintiems finansiniams reikalavimams patenkinti.

19Teisėjų kolegija konstatuoja:

20Atskirasis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartis paliktina nepakeista.

21IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šios taisyklės taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 str.).

23Byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino atsakovo R. A. prašymų: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – R. A. priklausančios turtinės teisės – 902 599,84 Lt dydžio reikalavimo teisės BUAB „Vilniaus sadutė“ areštą, uždraudžiant disponuoti nurodytomis reikalavimo teisėmis; įpareigoti ieškovą Casterbridge inc. į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 109 500,00 Lt nuostolių, galinčių atsirasti atsakovui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti arba pateikti banko garantiją šiai sumai; įpareigoti ieškovą per 20 kalendorinių dienų į teismo specialiąją sąskaitą papildomai sumokėti 5000 Lt atsakovo R. A. galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimui.

24Išnagrinėjęs klausimą pagal atsakovo R. A. atskirajame skunde išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.

25Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

26Informacinės teismų sistemos Liteko duomenų pagrindu nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – ieškovo naudai nutarė areštuoti kreditoriui R. A. priklausančią turtinę teisę – 902 599,84 Lt reikalavimą bankrutuojančiai UAB „Vilnius sadutė“, uždraudžiant disponuoti reikalavimo teise bei naudotis jos suteikiama neturtine teise – balsuoti BUAB „Vilniaus sadutė“ kreditorių susirinkimuose. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-116/2011, panaikino minėtos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria R. A. buvo uždrausta balsuoti BUAB „Vilniaus sadutė“ kreditorių susirinkimuose. Taigi, iš pirmiau atsakovui R. A. taikytų laikinųjų apsaugos priemonių liko draudimas disponuoti jam priklausančia 902 599,84 Lt dydžio turtine reikalavimo teise bankrutuojančiam (šiuo metu bankrutavusiam) UAB „Vilniaus sadutė“.

27Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra būsimo galimai ieškovui palankaus procesinio teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, o jų taikymo pagrindas yra reali grėsmė, jog būsimas teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo įvykdymas apsunkintas (CPK 144 str. 1 d.). Tokio pagrindo egzistavimą turi įrodyti byloje dalyvaujantis ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.). Vadinasi, sprendžiant klausimą dėl civilinėje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, privalu nustatyti, ar neišnyko taikant laikinąsias apsaugos priemones teismo nustatyta grėsmė būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

28Savo prašymo pagrįstumą atsakovas iš esmės įrodinėja Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012, išdėstytais motyvais. Anot jo, šioje byloje nagrinėjamas ginčas ir minėtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išspręstas ginčas yra analogiški, nes sutampa ieškinio dalykai, abu ginčai kilę tarp Casterbridge inc. ir bankrutuojančio UAB „Vilniaus sadutė“ kreditorių dėl kreditorinių reikalavimų ginčijimo, todėl remiantis civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012 priimta teismo nutartimi, yra pagrįstas pagrindas abejoti, ar nagrinėjamu atveju bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, o pagal suformuotą teismų praktiką, nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

29Teismas sutinka su apelianto teiginiu, jog pagal naują CPK 144 straipsnio 1 dalies redakciją (galiojančią nuo 2011 m. spalio 1 d.), tuo atveju, jei ieškovas tikėtinai nepagrindžia savo ieškinio reikalavimo, laikinosios apsaugos priemonės iš esmės negali būti taikomos. Pažymėtina, kad preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šiuo atveju vertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones yra reikšminga tik tai, ar ieškinio reikalavimas yra pagrįstas preliminariai tikėtinai, todėl, nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo daryti išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimumo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-82/2013).

30Iš patikslinto ieškinio turinio matyti, kad ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, detaliai išdėstė aplinkybes ir išvardino teisės aktus, kuriais jis grindžia savo pareikštus reikalavimus (suformulavo ieškinio pagrindą) ir pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė, kaip jau minėta, gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Todėl, teismo vertinimu, šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimus), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė savo pareikšto ieškinio (patikslinto ieškinio) reikalavimų.

31Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (galiojimo) klausimą, nėra pagrindo vadovautis apelianto cituojama apeliacinės instancijos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1322/2012: nors ja išspręstas ginčas ir yra panašus (bet netapatus civilinio proceso prasme) į šioje byloje tarp šalių kilusį ginčą, tačiau cituojamoje nutartyje buvo išspręstas ne laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas, o ja yra išspręstas ginčas iš esmės. Kaip jau minėta šioje nutartyje, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimą, ieškinys (tarp šalių kilęs ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės. Todėl apelianto minimos Lietuvos apeliacinės instancijos teismo nutarties taikymo, kaip precedento, galimybės klausimas bus išspręstas bylą nagrinėjančio teismo priimtu procesiniu sprendimu, kuriuo bus išspręstas ginčas iš esmės. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, atsakovo cituojama Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nesivadovavo pagrįstai.

32Įvertinus tai, kad atsakovas nei savo prašyme panaikinti jo atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nei atskirajame skunde R. A. nepateikė argumentų, patvirtinančių, kad išnyko ankstesnėmis ir įsiteisėjusiomis teismų nutartimis nustatyta grėsmė būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nėra pagrindo panaikinti atsakovo atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, ką skundžiama nutartimi pagrįstai ir nusprendė pirmosios instancijos teismas.

33Dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo

34Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas gali pareikalauti, jog ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 146 str. 1 d.). Nustatydamas galimybę pareikalauti iš asmens, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva šios priemonės jau pritaikytos, užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, įstatymų leidėjas siekė, jog būtų garantuojama ieškovo ir atsakovo interesų ir procesinių poveikio priemonių pusiausvyra, šalių lygiateisiškumas, prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumas bei šių priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Tačiau pažymėtina, kad užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių atsirasti atsakovo nuostolių padengimą ieškovas gali būti įpareigojamas tik esant šioms sąlygoms: kai pagal bylos duomenis yra prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti, ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.), ir atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1561/2010; 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1432/2010; 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-730/2009).

35Teismas sprendžia, jog aplinkybių, kuriomis grindė savo prašymą taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, atsakovas R. A. neįrodė (CPK 12 str., 178 str.), todėl pirmosios instancijos teismas tokio atsakovo prašymo netenkino pagrįstai.

36Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių galimą realių (o ne hipotetinių) nuostolių atsiradimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 185 str.). Tokių įrodymų atsakovas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 str., 338 str.).

37Atsakovo argumentai, jog dėl jo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis per metus patiria mažiausiai 5 proc. dydžio nuostolius, skaičiuojamus nuo sumos, kuria jis negali naudotis, t. y. nuo 730 000 Lt, kuriuos sumokėjo už pagal šioje byloje ginčijamas reikalavimo perleidimo sutartis įsigytas reikalavimo teises bankrutuojančiai UAB „Vilniaus sadutė“, nėra pagrįsti.

38Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pačios reikalavimo teisės turėjimas savaime nereiškia, jog piniginėmis lėšomis, kurių kreditorius reikalauja iš bankrutuojančios įmonės bankroto procese, jis disponuoja. Piniginių lėšų išmokėjimas vykdomas pagal Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatytą tvarką ir eiliškumą, kai bankrutuojanti įmonė pripažįstama bankrutavusi ir jai pradedama likvidavimo procedūra (ĮBĮ 30, 35 str.). Teismų informacinės teismų sistemos Liteko duomenų pagrindu nustatyta, kad UAB „Vilniaus sadutė“ yra pripažinta bankrutavusia. Taigi, įmonės likvidavimo procedūra pradėta. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bankroto byla dar nėra pasibaigusi, pinigų sumos, tenkinant kreditorių reikalavimus, nėra išmokėtos ir teigti, kad visi kreditorių, tarp jų ir apelianto, reikalavimai bus visiškai patenkinti, nėra pagrindo. Todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo ir teigti, kad apeliantas patiria kokius nors nuostolius, nes šiam momentui įsiteisėjusia teismo nutartimi bankroto byloje patvirtintas jo finansinis reikalavimas iš bankrutavusios įmonės turto nėra patenkintas, taigi, jis šiuo momentu realiai galėtų disponuoti tik turtine teise, bet ne pačiomis piniginėmis lėšomis. Todėl atsakovo teiginys, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis negali disponuoti 730 000 Lt dydžio piniginėmis lėšomis, nėra pagrįstas.

39Antra, atsakovas taip pat neįrodė, jog jis patiria kokių nors nuostolių dėl draudimo disponuoti pačiomis reikalavimo teisėmis. Apeliantas nepateikė duomenų, jog jis siekia parduoti ginčijamas reikalavimo teises ar kitokiu būdu disponuoti jomis ir gauti pajamas. Uždraudus disponuoti pačia reikalavimo teise, apeliantui nebuvo užkirstas kelias ne tik balsuoti kreditorių susirinkimuose, bet ir reikalavimo teisės pagrindu gauti pinigines sumas ar tokios pat vertės bankrutavusios įmonės turto.

40Pažymėtina, kad įstatyme numatyta teisė į nuostolių atlyginimo užtikrinimą sietina su galimybės padengti nuostolius, kurie gali atsirasti būtent dėl pritaikytų konkrečių laikinųjų suvaržymų, bet ne dėl kokių nors kitokių faktų ar įvykių, kurių įvykdymo tikimybė grindžiama vien prielaidomis, užtikrinimu (CPK 146 str. 1 d.). Nuostolių, kurie gali atsirasti būtent dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje, akivaizdžios tikimybės egzistavimo atsakovas neįrodė (CPK 178 str.). Dėl šių priežasčių atsakovo teiginių dėl pajamų palūkanų forma negavimo sieti išimtinai su ieškovo prašymu pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nėra pagrindo. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad dėl draudimo disponuoti ginčijamomis reikalavimo teisėmis atsakovas patiria kokius nors realius nuostolius ar kad jie yra realiai tikėtini. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nagrinėjamu atveju negali būti laikomos minimaliais nuostoliais, kadangi, kaip minėta, atsakovas šiuo metu nedisponuoja piniginėmis lėšomis ir aplinkybės, jog iš disponavimo pačiomis reikalavimo teisėmis jis siekia gauti pajamas, atsakovas neįrodė. Kita vertus, civilinio proceso įstatymas numato galimybę, jog įsiteisėjus teismo sprendimui (šiuo atveju teismo nutarčiai), kuriuo ieškinys yra atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 str. 2 d.).

41Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo užtikrinti 109 500 Lt dydžio nuostolių, anot jo, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą. Padarius tokią išvadą, apelianto argumentai, kuriais siekiama įrodyti, jog nuostolių atlyginimas būtų apsunkintas ar net neįmanomas, nebeturi teisinės reikšmės, todėl teismas atskirai dėl jų pagrįstumo nepasisako.

42Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo

43Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas R. A. kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti ieškovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui ir teismas ieškovą įpareigojo į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 5000 Lt dydžio užstatą. Ieškovas šį teismo įpareigojimą įvykdė visa apimtimi (85, 86 b. l.).

442012 m. gruodžio 28 d. prašymu atsakovas R. A. prašė teismo įpareigoti ieškovą papildomai į teismo specialiąją sąskaitą sumokėti 5000 Lt užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimui, nurodydamas, jog jis yra patyręs daugiau bylinėjimosi išlaidų, nei yra užtikrinta sumokėtu užstatu. Jis pateikė duomenis, jog šiai dienai jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš viso sudaro 5203 Lt.

45Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi šio atsakovo prašymo netenkino, remdamasis CPK 794 straipsnio 3 dalies nuostatomis, ribojančiomis galimybę reikšti reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

46Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas prašo teismo padidinti jau pritaikyto užstato sumą, nes, anot jo, užstatas tapo per mažas jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Užstato dydžio nustatymą reglamentuoja CPK 795 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu bylos nagrinėjamo metu paaiškėja, kad nustatytas užstatas yra per mažas, teismas turi teisę atsakovo prašymu jo sumą padidinti. Taigi, pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą atmetė, vadovaudamasis CPK 794 straipsnio 3 dalimi, kuri šiuo atveju netaikytina.

47Kita vertus, atsakovo šiuo metu patirtų bylinėjimosi išlaidų suma įmokėto užstato dydį viršija nežymiai – tik 203 Lt, kuri ieškovui, kaip juridiniam asmeniui, nėra didelė. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo įpareigoti ieškovą sumokėti papildomą užstatą, tuo labiau tokio dydžio, kokio prašo atsakovas. Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsakovo prašymo įpareigoti ieškovą papildomai įmokėti 5000 Lt dydžio užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti netenkino, o šis procesinis sprendimas, nors ir priimtas netinkamai pritaikius civilinio proceso teisės normas, yra iš esmės pagrįstas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti šią skundžiamos nutarties dalį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

48Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra, todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).

49Dėl papildomų rašytinių įrodymų

50Pagal CPK 314 straipsnio nuostatą apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

51Lietuvos apeliaciniame teisme 2013 m. kovo 20 d. buvo gautas ieškovo pareiškimas prijungti papildomus duomenis prie 2013 m. vasario 12 d. atsiliepimo į atsakovo R. A. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarties. Pateikdamas tokį prašymą, ieškovas nenurodė jokių argumentų, kodėl apeliacinės instancijos teismui teikiami papildomi rašytiniai įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, teikiant 2013 m. sausio 8 d. atsiliepimą į atsakovo R. A. prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones (21-26 b. l.), kodėl jų pateikimo būtinybė iškilo tik apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, ieškovas nepaaiškino, kodėl nauji rašytiniai įrodymai nebuvo pateikti kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, nors iš pridėtų rašytinių įrodymų datų matyti, jog apie juos ieškovo atstovui jau buvo žinoma daug anksčiau. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, ieškovo pateiktus papildomus rašytinius įrodymus atsisako prijungti ir grąžina juos padavusiam ieškovo atstovui.

52Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 314 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 338 straipsniu,

Nutarė

53Palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį nepakeistą.

54Atsisakyti prijungti ieškovo Casterbridge inc. prie 2013 m. kovo 18 d. pareiškimo pateiktus papildomus duomenis ir grąžinti juos padavusiam asmeniui – ieškovo atstovui advokatui P. B..

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas... 2. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Casterbridge inc. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį... 5. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, iš dalies... 6. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos... 7. Atsakovas R. A. Vilniaus apygardos teismui padavė prašymą, kuriuo prašė:... 8. Savo prašyme atsakovas nurodė, kad išnyko laikinųjų apsaugos priemonių... 9. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 28 d. nutartimi netenkino atsakovo R.... 10. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas R. A. nenurodė ir nepateikė... 11. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto byla... 12. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas jau buvo pareiškęs... 13. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai... 14. Atsakovas R. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 15. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:
  1. R. A.... 16. Ieškovas Casterbridge inc. atsiliepimu į atsakovo R. A. atskirąjį skundą... 17. „Vilniaus sadutė“ bankroto byla nėra baigta ir jokios sumos kreditoriams,... 18. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Vilniaus sadutė“ prašo... 19. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 20. Atskirasis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28... 21. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 22. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos... 23. Byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas... 24. Išnagrinėjęs klausimą pagal atsakovo R. A. atskirajame skunde išdėstytus... 25. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo... 26. Informacinės teismų sistemos Liteko duomenų pagrindu nustatyta, kad... 27. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra būsimo galimai ieškovui... 28. Savo prašymo pagrįstumą atsakovas iš esmės įrodinėja Lietuvos... 29. Teismas sutinka su apelianto teiginiu, jog pagal naują CPK 144 straipsnio 1... 30. Iš patikslinto ieškinio turinio matyti, kad ieškovas aiškiai suformulavo... 31. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju,... 32. Įvertinus tai, kad atsakovas nei savo prašyme panaikinti jo atžvilgiu... 33. Dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,... 34. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas gali pareikalauti, jog... 35. Teismas sprendžia, jog aplinkybių, kuriomis grindė savo prašymą taikyti... 36. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių galimą... 37. Atsakovo argumentai, jog dėl jo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos... 38. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pačios reikalavimo teisės... 39. Antra, atsakovas taip pat neįrodė, jog jis patiria kokių nors nuostolių... 40. Pažymėtina, kad įstatyme numatyta teisė į nuostolių atlyginimo... 41. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos... 42. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo... 43. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas R. A. kreipėsi į teismą su prašymu... 44. 2012 m. gruodžio 28 d. prašymu atsakovas R. A. prašė teismo įpareigoti... 45. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi šio atsakovo prašymo... 46. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas prašo teismo padidinti jau... 47. Kita vertus, atsakovo šiuo metu patirtų bylinėjimosi išlaidų suma... 48. Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu apeliacinės... 49. Dėl papildomų rašytinių įrodymų ... 50. Pagal CPK 314 straipsnio nuostatą apeliacinės instancijos teismas atsisako... 51. Lietuvos apeliaciniame teisme 2013 m. kovo 20 d. buvo gautas ieškovo... 52. Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 314 straipsniu, 337... 53. Palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį nepakeistą.... 54. Atsisakyti prijungti ieškovo Casterbridge inc. prie 2013 m. kovo 18 d....