Byla 2A-775/2014
Dėl to atsiradusios teisės į žalos atlyginimą pripažinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-943-653/2013 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos institucijų įvykdytos apgaulės ir sukčiavimo ieškovo atžvilgiu Europos Žmogaus Teisių Teismo bylos Nr. 45073/07 nagrinėjimo metu ir dėl to atsiradusios teisės į žalos atlyginimą pripažinimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 415 514 Lt teisingą atlyginimą už jo teisių pažeidimą bylos Nr. 45073/07 Europos Žmogaus Teisių Teisme (toliau – EŽTT) nagrinėjimo metu; sprendimo vykdymą pavesti atstovui Lietuvos teisingumo ministerijai. Nurodė, jog 2003 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į EŽTT dėl atsakovo Lietuvos Respublikos teismuose padarytų Konvencijos pažeidimų pripažinimo Kauno miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-67/2002 nagrinėjimo metu ir dėl to jam padarytos žalos atlyginimo. Pareiškimas buvo užregistruotas ir pradėta byla Nr. 45073/07 B. prieš Lietuvą. 2008 m. spalio 10 d. Vyriausybė pateikė EŽTT atsiliepimą, kuriame prašė nepriimti nagrinėti pareiškimo dėl to, kad 2008 m. rugsėjo 24 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nagrinėti ieškovo ieškinį, kuriame pareikšti reikalavimai dėl tariamo per ilgo civilinio proceso, ir dar neišnaudotos visos veiksmingos vidaus teisinės gynybos priemonės pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalį. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 19 d. nutartimi ir 2009 m. spalio 8 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas paliko minėtą ieškinį nenagrinėtą, ieškovui neatvykus į teismo posėdį. Tokiais veiksmais atsakovas per teismų institucijas organizuotai suvaržo ieškovo teises ir neleidžia panaudoti visų veiksmingų vidaus teisinių gynybos priemonių, kurias nurodo 2008 m. spalio 10 d. atsiliepime EŽTT. Taip pat nurodė, kad 2009 m. lapkričio 8 d. pakartotinai pateiktą ieškinį, Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi atsisakė priimti, nurodęs, kad ieškovas neturi teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos dėl Konvencijos 13, 14 straipsnių, I protokolo l straipsnio, 7 protokolo 5 straipsnio pažeidimo pripažinimo ir dėl tų pažeidimų gauti teisingą atlyginimą. 2010 m. vasario 4 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas atmetė atskirąjį skundą. Tokiais veiksmais atsakovo teismų institucijos organizuotai atėmė iš ieškovo teisę gauti 218 414 Lt atlyginimą ir atsisakė ginti pažeistas teises, nors EŽTT 2008 m. spalio 10 d. atsiliepime Vyriausybė teigė, kad toks ieškinys priimtas ir nagrinėjamas. Todėl atsakovas padarė 218 414 Lt turtinę žalą, kurią sudaro negautos pajamos dėl atsakovo ir teismų sistemos organizuoto sukčiavimo ir kaltės. Atsakovo neteisėtus veiksmus ieškovas grindžia ir ta aplinkybe, kad 2010 m. vasario 14 d., 2001 m. birželio 25 d., 2011 m. rugpjūčio 17 d., 2011 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. gruodžio 14 d. ieškiniais pakartotinai kreipiantis teisminės gynybos dėl minėtų neteisėtų Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismų veiksmų, Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gruodžio 2 d., 2012 m. birželio 5 d. nutartimis neteisėtai neperdavė ieškinių priėmimo ir išnagrinėjimo klausimą spręsti kitam nešališkam ir nepriklausomam apygardos teismui.

5Patirtą 197 100 Lt neturtinę žalą įrodo aplinkybės, kad 1986 m. vasario 13 d. iš ieškovo buvo pavogta jo vardu registruota automašina Vaz-2105; atsakovo pareigūnai neteisėtai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, todėl jam ir jo šeimai buvo sukelti nepatogumai ir pergyvenimai, žeminamas ieškovo asmuo ir autoritetas šeimoje ir Lietuvoje, vykdoma diskriminacija jo ir jo artimųjų atžvilgiu, pažeidinėjant nuosavybės teises ir neužtikrinant nuosavybės teisių apsaugos garantijų. 2012 gruodžio 10 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismas priteisė ieškovui iš skolininko 20 Lt baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną civilinėje byloje Nr. 2-13180-877/2012. Atsakovas 27 metus pažeidinėja ir negina ieškovo nuosavybės teisių tyčia, kad nebūtų atlyginta padaryta žala, todėl už kiekvieną dieną nuo 1986 m. vasario 13 d. ieškovo nuosavybės teisių pažeidinėjimą ir negynimą turi būti atlyginta patirta 197 100 Lt neturtinė žala.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo A. B. valstybės naudai 13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

8Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti turtinę žalą, teismas konstatavo, kad ieškovas reikalauja atlyginti 218 414,00 Lt turtinę žalą, padarytą Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo neteisėtais veiksmais, priimant ieškinyje nurodytus procesinius sprendimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Be to, valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei, kai žala padaryta jiems vykdant teisingumą, t. y. nagrinėjant civilinę bylą ir priimant atitinkamą teismo sprendimą.

9Pagal ieškovo pateiktus įrodymus bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 str. 3 d.) duomenis, teismas nustatė, kad priėmus ieškovo patikslintą ieškinį, užvesta civilinė byla Nr. 2-84-431/2009, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartimi, ieškovui neatvykus į teismo posėdį, ieškinys atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujamai Teisingumo ministerijos, atsakovams Kauno apygardos teismui, Generalinei prokuratūrai, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, Kauno miesto apylinkės teismui ir Vidaus reikalų ministerijai dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir konstitucijos pažeidimų pripažinimo ir priteisimo už padarytus pažeidimus atlyginimo Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-67/2002 (ieškinio suma 218 414 Lt), paliktas nenagrinėtas. 2009 m. lapkričio 8 d. ieškovas padavė Vilniaus apygardos teismui tapatų nurodytam ieškinį, kurį Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7605-178/2009 atsisakė priimti; Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 4 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-172/2010) minėtą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo nustatyta teisės aiškinimo bei taikymo klaidų, taip pat byloje nėra duomenų, kad civilinę bylą Nr. 2-84-431/2009 nagrinėjusiam teisėjui dėl jo veiksmų, atliktų šios bylos procese, būtų taikyta drausminė atsakomybė ar priimta atskiroji nutartis, o teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota jam padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Taigi nėra konstatuota, jog Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinio teismas, nagrinėdami civilinę bylą, atliko neteisėtus veiksmus (CPK 185 str.), o savo teiginius dėl tokių neteisėtų veiksmų buvimo privalo įrodyti ieškovas (CPK 12, 178 str.). Ieškovo ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį, kuris yra tapatus ankstesniam ieškiniui ir kuris buvo priimtas nagrinėti, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo padaryta akivaizdi ir šiurkšti teisės aiškinimo ir taikymo klaida, nes kiekvienu atveju ieškinio priėmimo klausimas sprendžiamas iš naujo, o ankstesnė teismo nutartis ieškinio priėmimo klausimą nagrinėjančiam teismui neturi prejudicinės galios. Ieškovas galėjo pakartotinai kreiptis į teismą savo teisių teisminės gynybos su ieškiniu tais pačiais pagrindais, ką beje, jis ir padarė. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-7605-178/2009, išsamiai nustatė faktines aplinkybes, susijusias su 2009 m. lapkričio 8 d. ieškovo ieškinio priėmimo klausimu ir konstatavo, jog ieškovo ieškinyje nurodomos aplinkybės galėjo sudaryti apeliacinio ar kasacinio skundų civilinėje byloje pagrindą bei dalyką, todėl atsisakė priimti dalį ieškovo reikalavimų, kaip nenagrinėtinų teisme. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 4 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-172/2010) minėta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d. palikta nepakeista. Aplinkybės, jog teismai vienu atveju paliko ieškinį nenagrinėtą, o kitu atveju atsisakė priimti dalį ieškovo reikalavimų, nereiškia į teismą besikreipiančio asmens teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemonę pažeidimo bei neteisėtų teismų veiksmų, nes proceso įstatyme numatyta, kad besikreipiančiojo asmens teisė kreiptis į teismą yra įgyvendinama ne bet kaip, bet griežtai laikantis proceso įstatymo reikalavimų.

10Teismas padarė išvadą, jog ieškovas nepateikė įrodymų dėl Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo spręsti, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos tiek dėl vieno, tiek dėl kito ieškinio buvo ieškovui atimta. Taigi, ieškovo nurodyti argumentai, kad buvo pažeista teisė į teisminę gynybą yra nepagrįsti. Taip pat nepagrįsti ieškovo argumentai, kad buvo pažeista jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą, todėl ir ieškinio reikalavimas priteisti 218 414 Lt turtinės žalos atlyginimo, atmestinas. Be to, ieškovas šioje byloje neįrodė nei žalos padarymo fakto, nei dydžio.

11Pasisakydamas dėl neturtinės žalos, kurią ieškovas kildina iš, jo teigimu, teismų ir prokuratūros atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovo 1989 m. vasario 13 d. pavogto automobilio Vaz-2105, teismas konstatavo, jog CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatytos rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad teisė į žalos atlyginimą asmeniui atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008). Iš ieškovo pateiktų įrodymų teismas nustatė, jog 1998 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos Generalinės prokuratūroje buvo išnagrinėtas ieškovo skundas dėl atsisakymo iškelti baudžiamąją bylą dėl ieškovo automobilio vagystės, nes objektyviai nenustatyta, kad automobilis buvo pavogtas, nustačius, jog automobilis yra įgytas ieškovui gyvenant santuokoje su sutuoktine V. B., todėl turto (įskaitant automobilį) padalijimo klausimai spręstini civilinio proceso tvarka civilinėje byloje. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų apskundęs minėtą nutarimą, taip pat ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šiuo atveju atsakovas atliko neteisėtus veiksmus.

12Teismas pažymėjo, kad ieškovas nenurodė neturtinę žalą sudarančių nematerialinių praradimų, patirtų nepatogumų, abstrakčiai teigdamas, kad ieškovui ir jo šeimai buvo sukelti nepatogumai, pergyvenimai, buvo žeminamas ieškovo asmuo ir autoritetas šeimoje ir Lietuvoje, vykdoma diskriminacija. Jokių aplinkybių, kokiais kriterijais remiantis prašoma būtent tokio dydžio atlyginimo suma, ieškovas nenurodė, o tai, jog ieškovui kitoje civilinėje byloje (civilinė byla Nr. 2-13180-877/2012) buvo priteista 20 Lt neturtinės žalos atlyginimo už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną, nėra pakankamas kriterijus, remiantis kuriuo prašoma priteisti būtent tokio dydžio atlyginimo sumą nagrinėjamoje byloje.

13Teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė visų atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, dėl ko yra teisinis pagrindas ieškinį atmesti (CPK 178 str.).

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

15Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį ir atlyginti žalą. Taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pirmosios instancijos teismas ne tik nesuprato ieškinio pagrindo ir dalyko, bet ir nevertino pateiktų rašytinių įrodymų ieškinio pagrindo ir dalyko atžvilgiu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

  1. Pažeisti CPK 6, 7, 21 straipsniai, Teismų įstatymo 34 straipsnis bei Konvencijos 6 straipsnis, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėja J. Š., kuriai 2013 m. balandžio 10 d. ieškiniu buvo iškelta civilinė byla dėl padarytos žalos nagrinėjant šią civilinę bylą. Sprendimas negali būti teisėtas ir pagrįstas, kadangi pažeista teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą. Nurodo, kad 2013 m. birželio 25 d. pareiškimu, teisėja J. Š. ir Vilniaus apygardos teismas buvo šalinami nuo šios civilinės bylos nagrinėjimo, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi neperdavė bylos nagrinėti kitos apygardos teismui.
  2. Pažeistas CPK 270 straipsnis ir yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, numatyti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktuose, kadangi sprendime nėra argumentų, kuriais atmetami kurie nors su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai, nėra motyvų, kuriais grindžiamas ieškinio reikalavimų išnagrinėjimas, taip pat nėra išnagrinėtos ieškinyje įrodinėjamos aplinkybės ir faktai, padarytai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti bei neteisėtiems veiksmams ir kaltei įrodyti.

16Sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nustatinėjamos aplinkybės įrodinėjant tiek Vilniaus apygardos teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiksmų teisėtumą ir nekaltumą civilinėje byloje Nr. 2-84-431/2009, nors šioje byloje priimti ir įsiteisėję procesiniai sprendimai yra pateikiami įrodyti ir pagrįsti neteisėtus Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiksmus. Nėra argumentų, kuriais atmetami įrodymai atsakovų neteisėtiems veiksmams ir kaltei įrodyti, taip pat turtinės žalos faktui ir dydžiui įrodyti.

17Sprendime nėra motyvų ir neišnagrinėtos bei neįvertintos aplinkybės dėl atsakovo apgaulės ir sukčiavimo su Vilniaus apygardos teismu byloje Nr. 45073/07 EŽTT, bei argumentų, kuriais atmetami tai pagrindžiantys įrodymai.

18Ieškinio aplinkybių ir pateiktų įrodymų pagrindu nebuvo išnagrinėtas padarytos neturtinės žalos dydžio ir fakto reikalavimas, sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nustatant, kad neturtinės žalos reikalavimas neva grindžiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais. Tačiau pateikti rašytiniai įrodymai dėl neturtinės žalos atlyginimo, pagrindžia Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų neteisėtus ir nusikalstamus veiksmus civilinėse bylose Nr. 2-84-431/2009, Nr. 2-7605-178/2009, šių bylų vilkinimą, EŽTT tyčinį klaidinimą ir neteisingos informacijos teikimą, tikslu išprovokuoti padarytos žalos neatlyginimą.

19Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

  1. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai dėl teismo šališkumo, yra tik subjektyvi apelianto nuomonė, paremta aplinkybe, kad teismai ir teisėjai priima jam nepalankius sprendimus. Tačiau sprendimai, kurie priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais ir nėra panaikinti instancine tvarka negali būti pripažįstami kaip neteisėti ir sukeliantys neigiamas pasekmes.
  2. Konstitucinė teisė kreiptis į teismą savo turiniu platesnė nei teisė į pareikšto ieškinio patenkinimą, yra įgyvendinama laikantis CPK reikalavimų, todėl pagrįstas teismo motyvas, kad aplinkybės, jog teismai vienu atveju paliko ieškinį nenagrinėtą, o kitu – atsisakė priimti dalį reikalavimų, nereiškia į teismą besikreipiančio asmens teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemonę pažeidimo bei neteisėtų teismų veiksmų.
  3. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsakovas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013.

20IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Nagrinėjamoje byloje, šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, ieškovas savo reikalavimus grindžia byloje esančiais rašytiniais įrodymais, apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jo pateiktų įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, todėl nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka būtinumo nėra (CPK 320 str. 1 d.).

22Apeliacinis skundas netenkintinas.

23CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

24Dėl šališkumo ir teisės į nepriklausomą teismą pažeidimo

25Apeliantas skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą motyvuoja tuo, kad buvo pažeista teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėja J. Š., kuriai 2013 m. balandžio 10 d. ieškiniu buvo iškelta civilinė byla dėl padarytos žalos nagrinėjant šią civilinę bylą. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais apelianto argumentais.

26Viena vertus, kaip nurodo pats apeliantas, tiek bylą nagrinėjančios teisėjos, tiek Vilniaus apygardos teismo nušalinimo klausimas buvo sprendžiamas šioje byloje ir Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi atmestas. Šioje nutartyje Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas nurodė Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuotas aplinkybes dėl asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimo. Pažymėjo, kad viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (CPK 64-71 str.), aptarė šio instituto įgyvendinimo aplinkybes; atkreipė dėmesį, kad visais atvejais teisėjas (teisėjai) gali nusišalinti arba būti nušalinamas nuo jam (jiems) priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant jo (jų) arba dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik esant aplinkybėms, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų) nešališkumu ar nesuinteresuotumu bylos baigtimi, taigi, esant tiesioginiam ar netiesioginiam jo (jų) suinteresuotumui bylos baigtimi arba pagrįstoms abejonėms dėl teisėjo (teisėjų) nešališkumo (CPK 65, 66, 71 str.). Įstatymas nenustato baigtinio tokių aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo (teisėjų) nešališkumo ar nesuinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais. Pažymėjo, jog Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (CPK 68 str. 2 d.) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (CPK 68 str. 4 d.) tik esant vienam iš CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu. Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas ir Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, nagrinėdami pareiškėjo A. B. teisėjams ir teismams reiškiamus nušalinimus (civilinės bylos Nr. 2KT-159/2011, Nr. 2KT-30/2012, Nr. 2KT69/2012, Nr. 2KT-77/2012, Nr. 2KT-83/2012, Nr. 2KT-88/2012, Nr. 2KT-98/2012, Nr. 2KT-100/2012, Nr. 2KT-119/2012, Nr. 2KT-41/2013, Nr. 2KT-50/2013; Nr. 2KT-51/2013; Nr. 2KT-64/2013), išaiškino, kad vadovaujantis CK 6.272 straipsnio nuostatomis, žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teisėjų neteisėtų veiksmų atlygina valstybė visiškai. Valstybei byloje dėl žalos atlyginimo atstovauja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (CK 6.273 str.). Tik jeigu žala atsirado dėl tyčinių aukščiau minėtų asmenų veiksmų, valstybė, atlyginusi žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę iš atitinkamų pareigūnų įstatymų nustatyta tvarka išieškoti įstatymų nustatyto dydžio sumas (CK 6.272 str. 4 d.). Vadinasi, konkrečios bylos, kurioje prašoma atlyginti žalą, negali nagrinėti tas teisėjas, kurio veiksmais galimai padarytą žalą prašoma atlyginti. Tuo tarpu vien dėl šios aplinkybės abejoti visų kitų atitinkamo teismo teisėjų šališkumu, nėra pagrindo. Teismas konstatavo, jog A. B. pareiškimas dėl Vilniaus apygardos teismo visų teisėjų nušalinimo motyvuojamas tuo, kad tiek bylą nagrinėjanti teisėja J. Š., tiek kiti Vilniaus apygardos teismo teisėjai yra priėmę pareiškėjui nepalankius procesinius sprendimus; be to, Vilniaus apygardos teismo ir teisėjų atžvilgiu yra iškeltos civilinės bylos dėl jų veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus, kurie ieškovui išaiškinti jau ne vieną kartą, ir įvertinus jo pradėtų panašių procesų skaičių Lietuvos Respublikos teismuose, didelį skaičių teisėjams ir teismams reiškiamų nušalinimų analogiškais pagrindais, daroma išvada, kad ieškovas siekia dirbtinai sudaryti pagrindą teisėjų nusišalinimui ar nušalinimui, tokiu būdu piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis. Esant tokiai situacijai, A. B. pareiškimas dėl teisėjų nušalinimo netenkintas. Nagrinėjamame ieškovo apeliaciniame skunde teismo ir teisėjos šališkumas argumentuojamas tais pačiais motyvais, kurių kitaip vertinti, nei įvertino Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

27Kita vertus, apelianto argumentas, kad skundžiamą sprendimą priėmė teisėja J. Š., kuriai 2013 m. balandžio 10 d. ieškiniu buvo iškelta civilinė byla dėl padarytos žalos nagrinėjant šią civilinę bylą, leidžia apelianto veiksmuose įžvelgti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, nes ieškinys, kuris grindžiamas teisėjos J. Š. neteisėtais veiksmais nagrinėjant šią bylą, pareikštas šios bylos nagrinėjimo metu dar nesant priimtam galutiniam procesiniam sprendimui, taip dirbtinai siekiant sudaryti prielaidas galimam teisėjos nusišalinimui (nušalinimui).

28Nesant įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kurios keltų abejonių šią bylą išnagrinėjusios teisėjos šališkumu, objektyvumu, kompetencija, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl neobjektyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme (CPK 185 str.).

29Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

30Apeliantas apeliacinį skundą inter alia grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio, 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktų nuostatas, kadangi sprendime nėra argumentų, kuriais atmetami kurie nors su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai, nėra motyvų kuriais grindžiamas ieškinio reikalavimų išnagrinėjimas, taip pat nėra išnagrinėtos ieškinyje įrodinėjamos aplinkybės ir faktai, padarytai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti bei neteisėtiems veiksmams ir kaltei įrodyti. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

31Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo tarpu jei teismo sprendimo motyvai ir būtų neišsamūs, šis pažeidimas galėtų būti pripažintas esminiu tik tuo atveju, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, joje išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Todėl negalima sutikti, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

32Apeliantas neteisus, teigdamas, jog sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nustatinėjamos aplinkybės įrodinėjant tiek Vilniaus apygardos teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiksmų teisėtumą ir nekaltumą civilinėje byloje Nr. 2-84-431/2009, nors šioje byloje priimti ir įsiteisėję procesiniai sprendimai yra pateikiami įrodyti ir pagrįsti neteisėtus Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiksmus.

33Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-340/2011, 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.).

34Tiek skundžiamo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga liudija, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino apelianto pateiktus įrodymus (detaliai aptarė civilinių bylų Nr. 2-84-431/2009 ir Nr. 2-7605-178/2009 eigą, jose priimtus teismų procesinius sprendimus) laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų bei padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai įvertinti ne taip kaip juos vertina pats apeliantas nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei sprendimo nepagrįstumo.

35Apeliantas taip pat nurodo, kad sprendime nėra motyvų ir neišnagrinėtos bei neįvertintos aplinkybės dėl atsakovo apgaulės ir sukčiavimo su Vilniaus apygardos teismu byloje Nr. 45073/07 EŽTT, bei argumentų, kuriais atmetami tai pagrindžiantys įrodymai. Teisėjų kolegija nesutinka, kad tai vienas iš sprendimo negaliojimo pagrindų pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Visų pirma, tai nėra vienas iš ieškinio reikalavimų, o tik viena iš nustatinėtinų civilinės atsakomybės – neteisėtų veiksmų – sąlygų, kurią konstatavus bei esant kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms spręstinas žalos atlyginimas. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs apelianto nurodytus argumentus ir laikydamas juos nepagrįstais, visą ieškinį atmetė sprendime išdėstytais motyvais, dėl šios priežasties negalima sutikti, kad vienas ieškinio reikalavimas yra neišnagrinėtas. Tačiau sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškinio argumentų, kuriais grindžiama atsakovo apgaulė ir sukčiavimas su Vilniaus apygardos teismu byloje Nr. 45073/07 EŽTT. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas fakto instancija, turi teisę ir pasisako dėl šių argumentų.

36Tiek iš ieškinio, tiek iš apeliacinio skundo turinio nustatyta, kad turtinės ir neturtinės žalos priteisimo reikalaujama dėl, anot apelianto, Vyriausybės atstovo neteisingos informacijos pateikimo EŽTT byloje Nr. 45073/07 dėl apelianto inicijuotų bylų Lietuvos teismuose, nes ieškiniai nepriimti, ir dėl kai kurių Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismų teisėjų veiksmų, apelianto vertinamų kaip sukčiavimas ir jo bei EŽTT apgaudinėjimas.

37Taigi, atsiradusią žalą apeliantas kildina iš Vyriausybės melagingų duomenų apie neišnaudotas visas veiksmingas vidaus teisinės gynybos priemonės pateikimo EŽTT, kai tuo tarpu jo ieškiniai nebuvo priimti. Kaip ieškinyje nurodo pats apeliantas, Vyriausybės atsiliepimas EŽTT pateiktas 2008 m. spalio 10 d. Iki šio termino A. B. 2008 m. birželio 15 d. ieškinys buvo priimtas 2008 m. rugsėjo 24 d. teisėjos rezoliucija (57 b. l.), todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pateikdama duomenis apie tuo metu egzistavusias faktines aplinkybes, Vyriausybė klaidino EŽTT; Vyriausybės pateikti duomenys atitiko faktines bylos aplinkybes dėl civilinės bylos Nr. 2-84-431/2009 nagrinėjimo eigos, todėl Vyriausybės EŽTT pateikta informacija nebuvo klaidinanti, o valstybės civilinės atsakomybės sąlygos neįrodytos. Kita vertus, pažymėtina, kad byloje esantis EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimas dėl A. B. pareiškimo Nr. 45073/07 (132-140 b. l.), patvirtina, kad EŽTT, atsižvelgęs į pateiktą medžiagą, padarė išvadą, kad vyriausybė nepateikė jokių įtikinamų priežasčių, kurios leistų nukrypti nuo nusistovėjusios teismų praktikos dėl to, kad pareiškėjas neturėjo veiksmingos teisinės gynybos priemonės ir jos nepanaudojo prieš pateikdamas savo paraišką teismui 2003 m. rugpjūčio mėn., todėl vyriausybės prieštaravimą dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo atmetė (sprendimo 5 lapas, 136 b. l.). Taigi, civilinių bylų Nr. 2-84-431/2009 ir Nr. 2-7605-178/2009 eiga ir jose priimti procesiniai sprendimai neturėjo įtakos EŽTT sprendimui, todėl darytina išvada, kad nėra įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai.

38CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad teisė į žalos atlyginimą asmeniui atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Tačiau, ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).

39Taigi, pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, tuo tarpu byloje nenustatyti neteisėti veiksmai: Lietuvos Respublikos institucijų įvykdytas EŽTT apgaudinėjimas. Apelianto teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio. Taigi, apeliantas neįrodė vienos iš būtinų deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygos – neteisėtų teisėjo (teisėjų) veiksmų, todėl vien jau dėl to nėra pagrindo pripažinti apelianto reikalavimą dėl žalos priteisimo pagrįstu.

40Nesutiktina su apelianto argumentais dėl neturtinės žalos priteisimo, nes turtinę žalą argumentuodamas veiksmais dėl tariamo EŽTT apgaudinėjimo, kaip matyti iš patikslinto ieškinio, neturtinės žalos atlyginimą apeliantas argumentavo aplinkybėmis, dėl atsakovo pareigūnų neteisėto atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl 1986 m. vasario 13 d. iš ieškovo pavogtos jo vardu registruotos automašinos Vaz-2105; ir tokiu būdu jam ir jo šeimai sukeltų nepatogumų ir pergyvenimų. Viena vertus, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantas nenurodė neturtinę žalą sudarančių nematerialinių praradimų, patirtų nepatogumų, abstrakčiai teigdamas, kad jam ir jo šeimai buvo sukelti nepatogumai, pergyvenimai, buvo žeminamas jo asmuo ir autoritetas šeimoje ir Lietuvoje, vykdoma diskriminacija, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kokiais kriterijais remiantis prašoma būtent tokio dydžio atlyginimo suma. Vien tai, jog apeliantui kitoje civilinėje byloje (civilinė byla Nr. 2-13180-877/2012) buvo priteista 20 Lt neturtinės žalos atlyginimo už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną, nėra pakankamas kriterijus, remiantis kuriuo prašoma priteisti būtent tokio dydžio atlyginimo sumą nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, apeliantas nenurodė, kaip atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl, jo teigimu, 1986 m. pavogto automobilio, pagrindžia Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų neteisėtus ir nusikalstamus veiksmus civilinėse bylose Nr. 2-84-431/2009, Nr. 2-7605-178/2009, šių bylų vilkinimą, EŽTT tyčinį klaidinimą ir neteisingos informacijos teikimą.

41Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų nepažeidė, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Todėl ieškovo skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

42Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

43Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydamas priteisti iš... 5. Patirtą 197 100 Lt neturtinę žalą įrodo aplinkybės, kad 1986 m. vasario... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimu ieškinį atmetė;... 8. Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti turtinę žalą, teismas konstatavo,... 9. Pagal ieškovo pateiktus įrodymus bei Lietuvos teismų informacinės sistemos... 10. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas nepateikė įrodymų dėl Vilniaus... 11. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos, kurią ieškovas kildina iš, jo... 12. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nenurodė neturtinę žalą sudarančių... 13. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė visų atsakovo civilinės... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 15. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013... 16. Sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nustatinėjamos aplinkybės įrodinėjant... 17. Sprendime nėra motyvų ir neišnagrinėtos bei neįvertintos aplinkybės dėl... 18. Ieškinio aplinkybių ir pateiktų įrodymų pagrindu nebuvo išnagrinėtas... 19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo pirmosios instancijos... 20. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 21. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio... 22. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 23. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 24. Dėl šališkumo ir teisės į nepriklausomą teismą pažeidimo... 25. Apeliantas skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą motyvuoja tuo,... 26. Viena vertus, kaip nurodo pats apeliantas, tiek bylą nagrinėjančios... 27. Kita vertus, apelianto argumentas, kad skundžiamą sprendimą priėmė... 28. Nesant įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kurios keltų abejonių šią... 29. Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų... 30. Apeliantas apeliacinį skundą inter alia grindžia tuo, kad pirmosios... 31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 32. Apeliantas neteisus, teigdamas, jog sprendime nepagrįstai ir neteisėtai... 33. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių... 34. Tiek skundžiamo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga liudija, kad pirmosios... 35. Apeliantas taip pat nurodo, kad sprendime nėra motyvų ir neišnagrinėtos bei... 36. Tiek iš ieškinio, tiek iš apeliacinio skundo turinio nustatyta, kad... 37. Taigi, atsiradusią žalą apeliantas kildina iš Vyriausybės melagingų... 38. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl... 39. Taigi, pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą... 40. Nesutiktina su apelianto argumentais dėl neturtinės žalos priteisimo, nes... 41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai... 42. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 43. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą....