Byla 2A-804/2014
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3383-302/2013 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai, prašydamas pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas ir teisėjos Alma Urbanavičienė, Natalija Cikoto, Daiva Pranytė-Zaleckienė, Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas ir teisėjas Valdas Bugelevičius pažeidė ieškovo konstitucines teises ir neleido bei sutrukdė jas realizuoti BPK nustatyta tvarka Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1007-392/2009, priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 1 559 269 Lt žalos už konstitucinių teisių pažeidimą ir trukdymą jas realizuoti.

4Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1007-392/2009 neteisėtai paliko jo ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai nenagrinėtu, o Europos Žmogaus Teisių Teismui pranešė, kad nebuvo pašalinti ieškinio trūkumai. Nors 2009 m. rugpjūčio 14 ir 2009 m. gruodžio 2 d. buvo išsiuntęs atskiruosius skundus dėl 2009 m. rugpjūčio 5 d. nutarties panaikinimo, tačiau Vilniaus apygardos teismas ir teisėja A. Urbanavičienė sukčiavo ir apgaudinėjo, kad atskirasis skundas nebuvo gautas. Vilniaus m. apylinkės prokuratūra dėl tokių veiksmų 2010 m. kovo 29 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo teisėjas V. Bugelevičius 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą atmetė, o Vilniaus apygardos teismo teisėja D. Pranytė-Zaleckienė 2010 m. liepos 7 d. nutartimi nustatė, kad atskirasis skundas civilinėje byloje Nr. 2-1007-392/2009 nebuvo gautas. Tik gavęs 2011 m. sausio 25 d. paklausimą Vilniaus apygardos teismas patvirtino, kad 2009 m. gruodžio 2 d. registruotu paštu siųstas atskirasis skundas buvo gautas 2009 m. gruodžio 7 d. ir dėl teisėjos N. Cikoto veiksmų nebuvo priimtas ir išnagrinėtas CPK nustatyta tvarka ir terminais. Tokiais veiksmais Vilniaus apygardos teismas ir teisėjos A. Urbanavičienė, N. Cikoto ir D. Pranytė-Zaleckienė bei Vilniaus m. 1 apylinkės teismas ir teisėjas V. Bugelevičius pažeidė ieškovo konstitucines teises ir trukdė jas realizuoti BPK nustatyta tvarka. Šie teismų ir teisėjų veiksmai yra neteisėti ir nusikalstami, todėl Lietuvos Respublika, remdamasi Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turi sumokėti teisingą atlyginimą. Reikalaujamą 1 309 269 Lt turtinę žalą įrodo 2008 m. balandžio 28 d. ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-1007-392/2009 ir šios civilinės bylos medžiaga, o patirtą 250 000 Lt neturtinę žalą – teismo ir teisėjų veiksmai (apgaulė ir sukčiavimas), jų nebaudžiamumas, ieškovo įžeidinėjimas ir reputacijos bloginimas prieš visuomenę.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7Teismas nustatė, kad ieškovo nurodytą faktinę aplinkybę, jog jam 2010 m. kovo 4 d. buvo pranešta apie tai, kad Vilniaus apygardos teisme nėra gautas jo 2009 m. gruodžio 2 d. atskirasis skundas, patvirtina byloje esantis Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pasirašytas raštas. Iš tikro ieškovo atskirasis skundas Vilniaus apygardos teisme buvo gautas 2009 m. gruodžio 7 d., tačiau per klaidą įsiūtas į kitą ieškovo inicijuotą civilinę bylą Nr. 2-3826-104/2010 dėl žalos atlyginimo. Teismas nesutiko, kad ieškovui teisėjos pateikta informacija apie negautą atskirąjį skundą buvo melaginga, nes atsakymo metu ji (teisėja) disponavo jos turimais duomenimis - rašte ieškovui buvo pateikta ta informacija, kuri buvo civilinėje byloje Nr. 2-1007-392/2009 šio rašto surašymo dieną.

8Teismas nustatė, kad 2011 metų sausio mėnesį, perdavus civilinę bylą Nr. 2-3826-104/2010 teisėjui V. Kairevičiui, tarp visų dokumentų buvo rastas ieškovo atskirasis skundas, teiktas civilinėje byloje Nr. 2-1007-392/2009. Ieškovas buvo apie tai informuotas, o taip pat apie tai, kad terminas atskirajam skundui paduoti atnaujintas ir skundas priimtas. Atskirasis skundas tuoj pat buvo išsiųstas nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo teisės, nustatytos CPK 42 straipsnyje, buvo realizuotos.

9Teismas nesutiko su ieškovu, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas ir teisėjas V. Bugelevičius bei Vilniaus apygardos teismas ir teisėja D. Pranytė-Zaleckienė, atmetę skundus dėl prokuratūros nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Vilniaus apygardos teismo ir teisėjos A. Urbanavičienės veiksmų, padarė nusikalstamas veikas. Klaidingos informacijos pateikimas, nesant jokių duomenų apie tyčia pateiktus klaidingus duomenis, negali būti laikomas nusikalstamais veiksmais.

10Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad ieškovas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų bei to, kad pateikiant klaidingą informaciją jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Ieškovas A. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti kitam apygardos teismui iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Skundžiamu sprendimu buvo pažeistos CPK 6, 7, 21, 35, 45 straipsnių, Teismų įstatymo 34 straipsnio, Konvencijos 6 straipsnio nuostatos, nes civilinę bylą išnagrinėjo šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėja R. Janovičienė, nes šis teismas kartu su teisėjais A. Urbanavičiene, N. Cikoto, D. Pranyte-Zaleckiene buvo įtraukti į bylą šalimis. Be to, tame pačiame teisme dirbantys teisėjai yra pažįstami, nuolat bendradarbiauja, todėl sprendimo turiniui gali turėti įtakos subjektyvios nuostatos ir kriterijai. Teisėjai R. Janovičienei ir visam Vilniaus apygardos teismui buvo pareikštas nušalinimas, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas A. Driukas 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi teismo tyčia nenušalino ir neperdavė civilinės bylos nagrinėti kitam apygardos teismui. Teisėjos R. Janovičienės šališkumą ir priklausomumą patvirtina tai, kad ji, pažeisdama CPK 45 straipsnį, pašalino iš atsakovų ir byloje dalyvaujančių asmenų Vilniaus apygardos teismą ir teisėjus A. Urbanavičienę, N. Cikoto, D. Pranytę-Zaleckienę, Vilniaus miesto apylinkės teismą ir teisėją V. Bugelevičių, nepareikalavo pateikti atsiliepimų į ieškinį.
  2. Atsakovų kaltę įrodė pats Vilniaus apygardos teismas ir teisėjas V. Kairevičius 2011 m. sausio 25 d. raštu atsakydamas į ieškovo paklausimą. Šis raštas sprendime nevertintas. Teisėja R. Janovičienė nepagrįstai nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas ir teisėja A. Urbanavičienė nepadarė nusikalstamų veikų, nes klaidingas informacijos pateikimas negali būti laikomas nusikaltimu. Teisėja R. Janovičienė peržengė CPK nustatytas ribas, vertindama Vilniaus apygardos teismo ir teisėjų A. Urbanavičienės bei N. Cikoto veiksmų tyčią BK ir BPK pagrindu. Tokius veiksmus turėjo vertinti ikiteisminio tyrimo pareigūnai.
  3. Buvo pažeisti CPK 185, 270, 300 straipsniai, o tai yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, nes neatskleista bylos esmė ir pagal pateiktus įrodymus bylos išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės. Nemotyvuotas ir neišnagrinėtas pirmas ieškinio reikalavimas. Nagrinėjant bylą nebuvo išreikalauta civilinė byla Nr. 2-3826-104/2010 ir nenustatyta kada ir kaip pateko atskirasis skundas į civilinę bylą Nr. 2-3826-104/2010 vietoj civilinės bylos Nr. 2-1007-392/2009 ir kas dėl to kaltas, kada teisėja N. Cikoto gavo nagrinėti civilinę bylą Nr. 2-3826-104/2010 ir kas ją nagrinėjo prieš N. Cikoto, kada ši teisėja susipažino su bylos medžiaga ir kodėl neperdavė atskirojo skundo į civilinę bylą Nr. 2-1007.392/2009. Šios aplinkybės turėjo būti ištirtos.

13Atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

  1. Nepagrįstas apelianto skundo argumentas dėl šališko ir priklausomo teismo. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2KT-41/2013 priėmė nutartį, kurioje aiškiai išdėstė motyvus, kodėl Vilniaus apygardos teismas ir teisėja R. Janovičienė gali nagrinėti šią civilinę bylą. Nutartis įsiteisėjusi, todėl dar kartą argumentuoti, kad teismas buvo nešališkas netikslinga.
  2. Nesutinka su apelianto argumentu, kad sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, nes neišnagrinėtas pirmasis ieškinio reikalavimas. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-1755/2013) konstatavo, kad minėti ieškovo reikalavimai dėl pripažinimo reiškia ne ką kitą, kaip faktų, kurie reikalingi jo ginčui spręsti, pripažinimą. Tokio pobūdžio reikalavimas negali būti nagrinėjamas kaip materialinis teisinis reikalavimas.
  3. Atsakomybę už žalą, kurią padaro teismas ir teisėjas, reglamentuoja CK 6.272 straipsnio 2 dalies nuostatos. Teismo ir teisėjo civilinė atsakomybė kyla esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms. Teismo ar teisėjo kaltė turi būti konstatuota įstatymo nustatyta tvarka. Viena iš būtinų sąlygų tenkinti ieškinį, pareikštą dėl teismo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, yra teismo veiksmų neteisėtumo konstatavimas instancine tvarka. Apeliantas neįrodė buvus teisėjų ar teismo neteisėtų veiksmų.

14IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

15Apeliacinis skundas netenkintinas.

16Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

17Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

18CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokių faktinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina.

19Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

20Apeliantas, remdamasis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktais, teigia, kad skundžiamas sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, nes neatskleista bylos esmė ir pagal pateiktus įrodymus bylos išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, nemotyvuotas ir neišnagrinėtas pirmas ieškinio reikalavimas – pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas ir teisėjos A. Urbanavičienė, N. Cikoto, D. Pranytė-Zaleckienė, Vilniaus miesto apylinkės teismas ir teisėjas V. Bugelevičius pažeidė ieškovo konstitucines teises ir neleido bei sutrukdė jas realizuoti BPK nustatyta tvarka Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1007-392/2009.

21Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas neįrodė deliktinės atsakomybės sąlygų, t. y. apeliantas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, todėl yra teisinis pagrindas ieškinį atmesti. Šią išvadą teismas grindė skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytais motyvais (CPK 270 str. 4 d.). Tai, kad teismo nurodyti motyvai netenkina apelianto, nėra pagrindas pripažinti, jog yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

22Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad nebuvo išnagrinėtas pirmasis ieškinio reikalavimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo pareikštas reikalavimas pripažinti faktines aplinkybes negali būti laikomas savarankišku materialiniu reikalavimu. Toks reikalavimas yra tik viena iš nustatinėtinų civilinės atsakomybės sąlygų, kurią konstatavus bei esant kitoms CK 6.246-6.249 straipsniuose numatytoms sąlygoms spręstina dėl žalos atlyginimo iš atsakovo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atmetė visus ieškinio reikalavimus, nenustatęs civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo išspręsta tik dalis apelianto reikalavimų (CPK 329 str. 2 d. 7 p.).

23Nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pareikšto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

24Dėl teismo šališkumo

25Apelianto teigimu, civilinę bylą išnagrinėjo šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėja R. Janovičienė, nes skundžiamą sprendimą priėmė tas teismas, kuriam buvo pareikštas ieškinys. Be to, teisėjos R. Janovičienės šališkumą įrodo tai, kad ji pašalino iš atsakovų ir byloje dalyvaujančių asmenų Vilniaus apygardos teismą ir teisėjus A. Urbanavičienė, N. Cikoto, D. Pranytę-Zaleckienę bei Vilniaus miesto apylinkės teismą ir teisėją V. Bugelevičių. Su tokiu apelianto skundo argumentu nėra pagrindo sutikti.

26Lietuvos apeliacinio teismas, nagrinėdamas apelianto pareikštus nušalinimus teisėjams ir teismams kitose civilinėse bylose (civilinės bylos Nr. 2KT-159/2011, Nr. 2KT-30/2012, Nr. 2KT69/2012, Nr. 2KT-77/2012, Nr. 2KT-83/2012, Nr. 2KT-88/2012, Nr. 2KT-98/2012, Nr. 2KT-100/2012, Nr. 2KT-119/2012, Nr. 2KT-41/2013; Nr. 2KT-50/2013; Nr. 2KT-51/2013; Nr. 2KT-64/2013; Nr. 2KT-70/2013; Nr. 2KT-71/2013; Nr. 2KT-72/2013; Nr. 2KT-75/2013; Nr. 2KT-77/2013; Nr. 2KT-80/2013; Nr. 2KT-81/2013; Nr. 2KT-82/2013; Nr. 2KT-87/2013; Nr. 2KT-95/2013; Nr. 2KT-115/2013; Nr. 2KT-120/2013; Nr. 2KT-121/2013; Nr. 2KT-123/2013 ir kt.), ne kartą aiškino, kad konkrečios bylos, kurioje prašoma atlyginti žalą, negali nagrinėti tas teisėjas, kurio veiksmais galbūt padarytą žalą prašoma atlyginti. Lietuvos apeliacinis teismas laikosi praktikos, kad ieškinio, kuriame atsakovu ar trečiuoju asmeniu yra nurodomas teisėjas arba teismas, padavimas savaime negali būti pripažintas pagrindu konstatuoti visų šio teismo teisėjų šališkumą. Pagal teisinį reguliavimą ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką valstybė, o ne teisėjas ar teismas, turi būti traukiama į bylą atsakovu pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Teismas, gavęs minėtu pagrindu grindžiamą ieškinį, turi imtis procesinių veiksmų, kad užtikrintų, jog imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie šiuo atveju negali būti atsakovais ar trečiaisiais asmenimis, procese neužimtų atsakovų ar trečiųjų asmenų procesinės padėties (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012). Pažymėtina, kad paminėtos aplinkybės buvo nurodytos ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2013 m. gegužės 6 d. nutartyje, sprendžiant ieškovo pareiškimą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų nušalinimo šioje civilinėje byloje ir jis (pareiškimas) buvo atmestas (147-149 b. l.). Tai, kad ieškovas pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje trečiaisiais asmenimis buvo įvardijęs Vilniaus apygardos teismą bei šio teismo teisėjus, nesudaro pagrindo teigti, kad skundžiamą sprendimą priėmė šališkas teismas ir kad dėl to buvo pažeistos apelianto A. B. konstitucinės teisės bei CPK 6, 7, 21, 35, 45 straipsnių, Teismų įstatymo 34 straipsnio, Konvencijos 6 straipsnio nuostatos.

27Dėl valstybės civilinės atsakomybės

28Apeliantas pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo –valstybės, 1 309 269 Lt turtinę ir 250 000 Lt neturtinę žalą. Valstybės atsakomybę kildina iš to, kad Vilniaus apygardos teismas ir teisėjos N. Cikoto, A. Urbanavičienė, D. Pranytė-Zaleckienė bei Vilniaus miesto apylinkės teismas ir teisėjas V. Bugelevičius pažeidė jo konstitucines teises ir trukdė jas realizuoti Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1007-392/2009. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismui 2009 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1007-392/2009 palikus ieškovo ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai nenagrinėtą, jis (ieškovas) dėl šios nutarties 2009 m. rugpjūčio 14 d. ir pakartotinai 2009 m. gruodžio 2 d. pateikė atskirąjį skundą, tačiau Vilniaus apygardos teismas ir teisėja A. Urbanavičienė, atsakiusi, kad jo (apelianto) registruotu paštu išsiųstas atskirasis skundas teisme nebuvo gautas, sukčiavo ir jį (apeliantą) apgavo. Dėl paminėtų Vilniaus apygardos teismo ir teisėjos A. Urbanavičienės veiksmų buvo kreiptasi į prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau Vilniaus miesto apylinkės prokuroras 2010 m. kovo 29 d. nutarimu tyrimą pradėti atsisakė, o teismai (teisėjai V. Bugelevičius ir D. Pranytė-Zaleckienė) tokį nutarimą paliko nepakeistą. Tik vėliau Vilniaus apygardos teismas patvirtino, kad 2009 m. gruodžio 2 d. siųstas atskirasis skundas teisme buvo gautas ir dėl teisėjos N. Cikoto neteisėtų veiksmų nebuvo priimtas ir išnagrinėtas CPK nustatyta tvarka.

29Valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1-3 dalyse. Žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų ir kaltų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, kurių neįrodžius žalos atlyginimas negalimas.

30Byloje nustatyta, kad teismo nutartis, dėl kurios apeliantas pateikė ginčo atskirąjį skundą, civilinėje byloje Nr. 2-1007-392/2009 buvo priimta 2009 m. rugpjūčio 5 d. Nors apeliantas teigia, kad dėl šios nutarties pirmąjį atskirąjį skundą pateikė teismui 2009 m. rugpjūčio 14 d., tačiau ginčo dėl šio atskirojo skundo pateikimo teismui, jo priėmimo (nepriėmimo) aplinkybių apeliantas nekelia, jo nekėlė ir pirmosios instancijos teisme. Problema kilo dėl pakartotinai - 2009 m. gruodžio 2 d., paduoto atskirojo skundo ir prašymo atnaujinti terminą jam paduoti.

31Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad paminėtas2009 m. gruodžio 2 d. atskirasis skundas su prašymu atnaujinti terminą jam paduoti, Vilniaus apygardos teisme buvo gautas 2009 m. gruodžio 7 d. kartu su procesiniais dokumentais į kitas civilines bylas, tačiau ginčo atskirasis skundas nebuvo užregistruotas Gautų dokumentų 1-osios instancijos civilinėse bylose apskaitos registre (b. l. 5). Nustatyta ir tai, kad ginčo atskirasis skundas pateko į kitą civilinę bylą ir buvo likęs be eigos iki 2011 m. sausio mėn. 4 d., t. y. iki to momento, kol bylą iš teisėjos N. Cikoto, šiai nusišalinus, perėmė teisėjas V. Kairevičius, atnaujinęs terminą atskirajam skundui paduoti ir nedelsiant perdavęs jį (atskirąjį skundą) nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, apie tai pranešęs A. B. (6 b. l.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Civilinių bylų skyriaus pirmininkės A. Urbonavičienės atsakymas apeliantui pagrįstas to meto oficialia civilinių bylų registro duomenų informacija, t. y., tuo, kad toks atskirasis skundas teisme nebuvo gautas, nes neužregistruotas, todėl teigti, kad Civilinių bylų skyriaus pirmininkė, atsakydama į apeliantui, kaip teigia apeliantas, sukčiavo ir jį apgavo, nėra jokio pagrindo, nes tokie neteisėti veiksmai neįrodyti (CPK 178 str.). Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo visiškai sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokie teismo veiksmai: gauto atskirojo skundo neužregistravimas teismo civilinių bylų registre, jo neperdavimas aktualią bylą nagrinėjančiam teisėjui, jo įsiuvimas į kitą civilinę bylą, taip užvilkinus sprendimo dėl ginčo atskirojo skundo priėmimą ir jo perdavimą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, buvo teisėti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiais veiksmais buvo pažeistos CPK 334 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos, pagal kurias teismas privalo išspręsti dėl atskirojo skundo priėmimo per tris darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo.

32Paminėta, kad ginčo atskirasis skundas, nors ir užvilkinus jo priėmimo terminą, buvo priimtas ir Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėtas 2011 m. balandžio 7 d. Apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis buvo panaikinta, po ko pirmosios instancijos teismas civilinę bylą pagal A. B. ieškinį valstybei dėl žalos atlyginimo išnagrinėjo, ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas paliko šią teismo nutartį nepakeistą (LITEKO duomenys). Įvertinus bylos aplinkybių visetą teisėjų kolegija sprendžia, kad, nors pavėluotai, tačiau apelianto procesinė teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį buvo įgyvendinta (CPK 42 str.), teisė į teisminę gynybą nebuvo pažeista. Apeliantas, reikalaudamas turtinės ir neturtinės žalos, neįrodinėjo, kokias jam neigiamas pasekmes sukėlė nepagrįstai uždelstas atskirojo skundo priėmimas bei užtęstas jo bei civilinės bylos iš esmės nagrinėjimas, dėl kurių (pasekmių) jis įgytų reikalauti materialinio atlygio. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, skundžiami Vilniaus apygardos teismo ir teisėjų veiksmai vertinami kaip nusikalstami, tačiau šią faktinę aplinkybę pagrindžiančių įrodymų nėra (CPK 178 str.).

33Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo ginčo atskirojo skundo gavimo teisme (2009 m. gruodžio 7 d.) iki galutinio rezultato – Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus ginčą iš esmės, praėjo ilgas laikas, tačiau apeliantas (tai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas) nereikalauja žalos dėl per ilgo civilinio proceso ir tokiu pagrindu ieškinio nepareiškė.

34Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas V. Bugelevičius ir Vilniaus apygardos teismo teisėja D. Pranytė-Zaleckienė, atmetę apelianto A. B. skundus dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo dėl paminėtų Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų nuskalstamų veiksmų, pasireiškusių pateikus jam (apeliantui) apgaulingą informaciją, apgaulės ir sukčiavimo veiksmais užvilkinus atskirojo skundo priėmimo klausimą, veikė neteisėtai. Teisėjų V. Bugeliavičiaus ir D. Pranytės-Zaleckeinės priimtos nutartys yra teisėtos, galioja, įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintos. Teisėjų nusikalstam veika neįrodyta. Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neįrodė, kad paminėti teisėjai būtų sukčiavę ar tyčia teikę apeliantui melagingą informaciją, tyčia nuslėpdami informaciją apie teisme gautą A. B. atskirąjį skundą.

35Įvertinus bylos faktinių aplinkybių visetą, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad apeliantas neįrodė jo nurodytų teismų ir teisėjų neteisėtų (apelianto teigimu nusikalstamų) veiksmų ir kaltės bei tų veiksmų pagrindu atsiradusios žalos (turtinės ir neturtinės) bei jos dydžio, t. y. neįrodė būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246-6.249, 6.272 str.).

36Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą taip pat grindžia CPK 185, 270, 300 straipsnių pažeidimu bei tuo, kad nebuvo nustatytos nagrinėjamai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, nes teismas neišreikalavo civilinės bylos Nr. 2-3826-104/2010. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, vertino minėtos civilinės bylos Nr. 2-3826-104/2010 medžiagą, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės. Apelianto minimi CPK 185, 270 ir 300 straipsniai reglamentuoja įrodymų vertinimą, sprendimo turiniui keliamus reikalavimus bei teismo veiksmus kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, būtų pažeidęs įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (CPK 185 str.). Priešingai nei teigia apeliantas, priimtas sprendimas atitinka CPK 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus, o teismui nenustačius teismų (teisėjų) nusikalstamos veikos požymių nebuvo pagrindo atlikti CPK 300 straipsnyje nurodytų veiksmų. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos CPK 185, 270, 300 straipsnių nuostatos.

37Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teismo neteisėtų veiksmų, teisingai įvertino bylos įrodymus, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių procesinių teisės normų ir priėmėm iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

38Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

39Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos... 4. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 7. Teismas nustatė, kad ieškovo nurodytą faktinę aplinkybę, jog jam 2010 m.... 8. Teismas nustatė, kad 2011 metų sausio mėnesį, perdavus civilinę bylą Nr.... 9. Teismas nesutiko su ieškovu, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas ir... 10. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad ieškovas... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 12. Ieškovas A. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas bylą nagrinėti... 13. Atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo... 14. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir... 15. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 17. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo... 18. CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas... 19. Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų... 20. Apeliantas, remdamasis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktais, teigia, kad... 21. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 22. Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad nebuvo išnagrinėtas pirmasis... 23. Nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo... 24. Dėl teismo šališkumo... 25. Apelianto teigimu, civilinę bylą išnagrinėjo šališkas ir priklausomas... 26. Lietuvos apeliacinio teismas, nagrinėdamas apelianto pareikštus nušalinimus... 27. Dėl valstybės civilinės atsakomybės... 28. Apeliantas pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo –valstybės, 1... 29. Valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir... 30. Byloje nustatyta, kad teismo nutartis, dėl kurios apeliantas pateikė ginčo... 31. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad paminėtas2009 m. gruodžio 2 d.... 32. Paminėta, kad ginčo atskirasis skundas, nors ir užvilkinus jo priėmimo... 33. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo ginčo atskirojo skundo gavimo teisme (2009... 34. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad Vilniaus miesto apylinkės... 35. Įvertinus bylos faktinių aplinkybių visetą, teisėjų kolegija prieina... 36. Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą taip pat... 37. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios... 38. Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 326... 39. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti...