Byla e2-959-330/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltas alksnis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 25 d. nutarties, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Baltas alksnis“ iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-2324-794/2016 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltas alksnis“ dėl bankroto bylos iškėlimo; trečiasis asmuo - Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

2Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Klausimo esmė

4Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė UAB „Baltas alksnis“ iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad bendrovė socialinio draudimo biudžetui skolinga 31 613,59 Eur.

5Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) su ieškovo reikalavimu iškelti bendrovei bankroto bylą sutiko, nurodydamas, kad atsakovė valstybės (savivaldybės) biudžetui skolinga 45,90 Eur.

6Atsakovė UAB „Baltas alksnis“ su ieškovo reikalavimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2014 m. gruodžio 17 d. vienintelio akcininko sprendimu nuo 2014 m. gruodžio 18 d. UAB „Baltas alksnis” naujuoju direktoriumi paskirtas K. K., kas lėmė nesavalaikį finansinės atskaitomybės dokumentų teikimą Juridinių asmenų registrui. Pažymėjo, kad atleidus J. U. iš direktoriaus pareigų, šis ėmė vengti visų bendrovės dokumentų ir turto perdavimo. Neperdavus turto ir dokumentų, naujai paskirtas vadovas neturėjo galimybės parengti finansinių ataskaitų. Akcentavo aplinkybę, jog buvusių vadovų atžvilgiu vykdomi ikiteisminiai tyrimai. Atsakovas pateikė jo žinioje buvusius duomenis, patvirtinančius, kad atsakovės atžvilgiu yra užvesta 15 vykdomųjų bylų, teisme nagrinėjamos 7 bylos dėl skolų išieškojimo, debitoriniai įsiskolinimai sudaro 311 446,77 Eur, pagal 2015 m. lapkričio 1 d. balanso duomenis turto apskaityta iš viso už 438 222 Eur (ilgalaikis – 125 597 Eur, trumpalaikis – 312 625 Eur), o mokėtinos sumos sudarė 169 443 Eur.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 25 d. nutartimi atsakovei UAB „Baltas alksnis“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė I. B..

9Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų, kitų įrodymų, pagrindžiančių bendrovės skolas, turinį, konstatavo, kad įmonės įsiskolinimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Teismas akcentavo aplinkybę, jog 2016 m. sausio 28 d. nutartimi atsakovė buvo įpareigota iki 2016 m. vasario 22 d. pateikti teismui dokumentus dėl galutinio atsiskaitymo su ieškovu VSDFV Vilniaus skyriumi ir trečiuoju asmeniu VMI, arba taikos sutartis dėl atsiskaitymo su ieškovu VSDFV Vilniaus skyriumi ir trečiuoju asmeniu VMI, tačiau jokių įrodymų iki teismo nustatytos datos nepateikė. Teismas nustatė, kad bendrovė atsiskaitė tik su VMI, o skola VSDFV Vilniaus skyriui tik didėja. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bendrovės atžvilgiu užvesta 15 vykdomųjų bylų, tačiau atsakovės atžvilgiu taikytos priverstinio poveikio priemonės buvo neveiksmingos. Teismo duomenimis, atsakovė neturi nekilnojamojo turto, o trys įmonės vardu registruotos transporto priemonės areštuotos. Teismo vertinimu, 2016 m. sausio 28 d. nutartyje nurodytų įpareigojimų nevykdymas, neatsiskaitymas su kreditoriais leidžia daryti išvadą, kad įmonė yra nemoki.

10III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

11Atsakovė UAB „Baltas alksnis“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

  1. Iš apskųstosios nutarties motyvų neaišku, kokiais balanso ar kitais finansiniais bendrovės duomenimis vadovavosi ar turėjo vadovautis teismas, spręsdamas bendrovės (ne) mokumo klausimą. Teismo išvados viena kitai prieštarauja – teismas, nurodęs, kad nėra pagrindo vadovautis 2016 metais pateiktais balanso duomenimis, vėliau jais vadovaujasi.
  2. Byloje esantys finansinės atskaitomybės duomenys ir finansiniai dokumentai neduoda pagrindo išvadai, kad bendrovė yra nemoki. Bendrovei žinomų kreditorių finansinių reikalavimų suma siekia tik 50 204,86 Eur ir ši suma nesudaro pusės į bendrovės balansą įrašyto turto vertės. Bendrovė yra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais.
  3. Teismas nemokumo situaciją vertino pernelyg formaliai, neatsižvelgė į tai, jog naujai paskirtam įmonės vadovui nėra perduoti turtas ir dokumentai. Teismas turėjo pirmenybę teikti bankroto proceso reabilitaciniam tikslui.
  4. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į teismo pastabas ir išvadas, padarytas kitoje byloje sprendžiant bankroto bylos bendrovei iškėlimo kausimą.
  5. Teismo išvada dėl bendrovės nepajėgumo atsiskaityti su ieškovu, kaip pagrindo bankroto bylai iškelti, nepagrįsta. Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad ji yra pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais. Dėl įmonės sudėtingos finansinės padėties yra kalti ankstesni vadovai.

12Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius su atsakovės atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi įmonės 2013 metų balansu. Nurodė, kad atsakovei buvo žinoma apie ieškovo ketinimą inicijuoti bankroto procesą, tačiau įsiskolinimas nebuvo padengtas. Bylos duomenys patvirtina, kad bendrovės didžiausias kreditorius yra UAB „Laiptų fabrikas“, o įsiskolinimas jam siekia 208 563,39 Eur, todėl atsakovės nurodyti finansiniai rodikliai neatitinka realios padėties. Įmonės turtas nėra perduotas naujajam įmonės vadovui, todėl negalima teigti, kad įmonė yra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Abejonių dėl įmonės mokumo kelia ir tai, jog įmokos socialinio draudimo biudžetui nemokamos daugiau nei metus.

13IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Baltas alksnis“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

15Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo (nekėlimo) svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį.

16Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalimi, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui, kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

17Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Tam, kad teismas nuspręstų, ar įmonė yra (ne) moki, jis turi tinkamai atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, įvertinti kitus įmonės finansinės atskaitomybės duomenis. Sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi įmonės ne visos skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Tam, jog išsiaiškintų įmonės realią turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius įmonės finansinius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis byloje Nr. 2-1273/2010).

18Iš apskųstos teismo 2016 m. vasario 25 d. nutarties turinio matyti, kad UAB „Baltas alksnis“ bankroto byla rašytinio proceso tvarka buvo iškelta nustačius, kad atsakovė yra nemoki įmonė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovė yra skolinga jos pateiktame sąraše nurodytiems kreditoriams (tiekėjams), turi įsiskolinimų socialinio draudimo biudžetui, neturi nekilnojamojo turto, o įmonei priklausančios transporto priemonės areštuotos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal atsakovės pateiktus duomenis jos pradelsti įsipareigojimai siekia 50 204,86 Eur, be to, bendrovė skolinga socialinio draudimo biudžetui 31 613,59 Eur. Teismas prie įmonės balanse nurodytos per vienerius metus mokėtinų įsipareigojimų sumos (169 443 Eur) pridėjo kreditorių sąraše nurodytą skolinių įsipareigojimų sumą bei įsiskolinimą socialinio draudimo biudžetui. Tokio skaičiavimo rezultato pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonės įsiskolinimai viršija pusę turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktas). Atsakovė (apeliantė) skunde teigia iš apskųstosios nutarties motyvų nesupratusi, kokiais balanso ar finansiniais bendrovės duomenimis vadovavosi ar turėjo vadovautis teismas, spręsdamas bendrovės (ne) mokumo klausimą, taip pat atsakovė akcentavo teismo išvadų tarpusavio prieštaravimą.

19Apeliacinis teismas turi pagrindo sutikti su tokia apeliantės reiškiama pozicija. Išties, pagal pirmosios instancijos teismo motyvus nėra aišku, kokiais finansinę padėtį atspindinčiais duomenimis teismas operavo vertindamas atsakovės mokumo būklę. Kaip matyti iš nutarties teksto, teismas darė nuorodas į byloje esančius dviejų skirtingų laikotarpių finansinės atskaitomybės dokumentus (2013 metų balansą ir tarpinį balansą, sudarytą pagal duomenis 2015 m. lapkričio 1 dienai). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nesivadovaus balanso ataskaita, sudaryta 2016 m. sausio 20 dienai, nes jos (ataskaitos) visose grafose fiksuojami nuliai. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į netikslumus pirmosios instancijos teismo išvadose, kadangi analizuojamas dokumentas – balansas 2015 m. lapkričio 1 dienai – buvo sudarytas (parengtas) 2016 m. sausio 20 dieną, tačiau, priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo išvadoje, jis neatspindi finansinės padėties 2016 m. sausio 20 dienai. Apeliacinis teismas nenustatė tokios datos (2016 m. sausio 20 dienai) balanso buvimo. Kaip minėta, teismas, vertindamas apeliantės mokumo situaciją, nusprendė analizuojamo balanso duomenimis nesivadovauti, kadangi atitinkamose šio finansinio dokumento grafose nurodyti „nuliai“. Tačiau, apeliacinio teismo vertinimu, šiame balanse yra fiksuoti visi reikšmingi aktualaus laikotarpio (2015 m. lapkričio 1 dienai) duomenys, o trūksta tik skaitinių įrašų apie praėjusių finansinių metų ataskaitinius rodiklius. Konstatuotina, kad tokia aplinkybė leidžia šį balansą pripažinti rašytiniu įrodymu, nors ir turinčiu trūkumų, tačiau teismas, visiškai atmesdamas šį įrodymą, nenurodė, kuo būtų reikšmingi trūkstami įrašai apie ankstesnio laikotarpio (praėjusių finansinių metų) ataskaitinius duomenis. Neabejotina, kad atliekant mokumo situacijos analizę, svarbi ir finansinių rodiklių dinamika (kaip kinta finansinė padėtis, ar ji gerėja, ar blogėja), tačiau teismas to neakcentavo ir šiuo aspektu apeliantės finansinės padėties nevertino. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi jau sprendė bankroto bylos atsakovei iškėlimo klausimą (civilinės bylos Nr. B2-5270-866/2015). Nurodytoje byloje teismas vertino atsakovės 2015 m. gegužės 31 d. balansą, jį pripažinęs tinkamu. Ir nors nurodytoje byloje nustatytos aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas procesinis sprendimas bankroto bylos nekelti, aptariamu atveju nesudaro pakankamo pagrindo prejudicijos sąlygoms taikyti, tačiau leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų jam prieinamų (jo žinioje esančių) mokumo situaciją pagrindžiančių dokumentų.

20Kaip minėta, analizuodamas atsakovės mokumą, teismas nusprendė nevertinti atsakovės sudaryto balanso 2015 m. lapkričio 1 dienai. Tačiau iš teismo motyvų neaišku, kokiais duomenimis remdamasis teismas konstatavo atsakovės nemokumą, t. y. darė išvadą, jog jos įsiskolinimai viršija pusę balanse nurodyto turto vertės. Į bylą buvo pateiktas ir atsakovės 2013 metų balansas, tačiau teismas nenurodė, jog vadovaujasi būtent šiame balanse fiksuotais duomenimis. Aplinkybę, jog įrašais 2013 metų balanse nebuvo vadovaujamasi, patvirtina tai, jog teismo nutartyje nėra analizuojami šiame balanse nurodyti duomenys. Kita vertus, abejotina, ar tokio senumo finansiniai duomenys būtų labai aktualūs. Apeliacinis teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo nutartyje pateiktus skaičiavimus, sutinka su apeliantės nuostata, jog nustatant atsakovės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, aptariamu atveju buvo vadovautasi 2015 m. lapkričio 1 d. balanso duomenimis, nors, kaip minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas nurodė tuo balansu nusprendęs nesivadovauti. Taigi, apeliantės argumentai dėl teismo išvadų tarpusavio prieštaravimo laikytini pagrįstais.

21Pirmiau jau nurodyta, kad pagal ĮBĮ nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, sprendžiant įmonės nemokumo nustatymo klausimą, būtina įsitikinti dviejų būtinųjų sąlygų buvimu: 1) jog įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka apmokėtų darbų ir kt.); 2) pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Apeliacinis teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl pirmosios sąlygos, jog atsakovė nevykdo įsipareigojimų kreditoriams (pavyzdžiui, skolos VSDFV biudžetui ji neginčija, net ir raginama jos nepadengė ar nesumažino). Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė kelia klausimą dėl jos nemokumo fakto buvimo. Apeliacinis teismas pastebi, jog iš apskųstos nutarties motyvų nėra aišku, kokią atsakovei priklausančio į balansą įtraukto turto vertę nustatė pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pradelstų įsipareigojimų ir turto vertės proporciją (teismui darant išvadą dėl pradelstų įsiskolinimų ir turto vertės santykio turto vertė nebuvo nurodyta; galima būtų remtis tik prielaida, kad tuo tikslu teismas visgi vadovavosi 2015 m. lapkričio 1 d. balanso duomenimis, nors ir išsakė kritinį požiūrį į šį apskaitos dokumentą. Tačiau ir tokiu atveju nėra pagrindo netgi formaliai konstatuoti apeliantės nemokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Ankstesnėje šios nutarties dalyje apeliacinis teismas jau minėjo, jog sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi įmonės ne visos skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Pirmosios instancijos teismo motyvų analizė leidžia daryti išvadą, kad teismas atsakovės bendrą pradelstų įsipareigojimų sumą gavo sudėjęs jos kreditorių sąraše nurodytą pradelstą sumą (50 204,86 Eur), įsiskolinimą socialinio draudimo biudžetui (31 613,59 Eur) ir, manytina, kad 2015 m. lapkričio 1 d. balanse nurodytas mokėtinas sumas ir įsipareigojimus (169 443 Eur). Tačiau pastarąją sumą sudaro visos per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, o pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad visi šios sumos dydžio atsakovės skoliniai įsipareigojimai yra pradelsti, nors tokį faktą ir yra svarbu nustatyti. Kita vertus, nepašalintos abejonės, jog trumpalaikių finansinių įsipareigojimų sudėtyje gali būti ir atsakovės kreditorių sąraše nurodytos kreditorinės skolos ir (arba) įsiskolinimas ieškovui. Nepašalinus šių abejonių, bandymas aritmetiškai sudėti nurodytas sumas ir gautą skaičių laikyti atsakovės pradelstų įsipareigojimų dydžiu nėra pagrįstas. Juolab, kad apeliantė laikėsi nuoseklios pozicijos, jog atsakovės pradelsti įsipareigojimai sudaro tik 50 204,86 Eur. Be to, akcentuotinas ir kitų bylos nagrinėjimo eigoje surinktų duomenų prieštaringumas. Nors pirmosios instancijos teismas laikė teisingu atsakovės pateiktą kreditorių sąrašą (pavadintas „Periodinė tiekėjų suvestinė“), kuriame nurodyta bendra 50 204,86 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditoriams suma, tačiau atsakovės valia prie bylos medžiagos pridėta ir 2015 m. gegužės 1 d. - 2015 m. gegužės 31 d. laikotarpio Periodinė tiekėjų suvestinė, kurioje fiksuota 96 440,08 Eur įsiskolinimų suma. Teismas šio įrodymo nevertino, jo reikšmės neanalizavo, su kitais įrodymais nelygino, todėl neaišku, kuris iš įrodymų atspindi tikrąją (tikresnę) atsakovės pradelstų įsipareigojimų sumą. Atsakovė atsiliepime į ieškinį dėl šio įrodymo nepasisakė, todėl neaiški jo pateikimo reikšmė. Pažymėtina ir tai, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad mokumo situacijos analizei svarbi ne įmonės balanse nurodyta turto vertė, o reali į įmonės balansą įtraukto turto vertė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo pasitikėjo atsakovės deklaruotais (balanse nurodytais) duomenimis, nesiaiškindamas bendrovės turto struktūros, jo buvimo vietos, realios vertės. Kaip matyti iš balanso, didelę atsakovės nurodyto turto dalį sudaro gautinos sumos, todėl svarbu tirti ir vertinti, ar šios gautinos pajamos ir (arba) debitoriniai įsiskolinimai yra realūs, o šių sumų gavimas yra perspektyvus. Išdėstytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teisme surinktų duomenų nepakanka atsakovės nemokumui konstatuoti.

22Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik nežymiai viršija pusę jos turimo turto vertės. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne) mokumo, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Todėl bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. 2-759/2009). Nagrinėjamu atveju atsakovės pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai ir šio teismo atlikta jų analizė bei vertinimas kelia pagrįstų abejonių dėl atsakovės nemokumo fakto.

23Apeliacinis teismas, atskirojo skundo argumentų kontekste įvertinęs bylos duomenis, turi pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atskleista bylos esmė. Apeliacinis teismas pagal pirmosios instancijos teismo surinktus dokumentus neturi galimybės išspręsti klausimo iš esmės – teisingai nustatyti atsakovės turimo turto ir pradelstų finansinių įsipareigojimų santykį, todėl apskųstoji nutartis naikinama ir klausimas dėl bankroto bylos UAB „Baltas alksnis“ iškėlimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo sprendžiant iš naujo, pirmosios instancijos teismas dėl turinčių bylai reikšmės aplinkybių nustatymo turėtų pareikalauti, kad UAB „Baltas alksnis“ vadovas pateiktų įrodymus, pagrindžiančius į bylą pateiktų finansinės atskaitomybės duomenų realumą (pvz., turimo turto sąrašus, duomenis apie per vienerius metus gautinas sumas, taip pat kitus duomenis, iš kurių būtų galima nustatyti įmonės veiklos vykdymo kriterijų). Tuo atveju, jeigu nurodyti duomenys, nagrinėjant klausimą iš naujo, nebūtų pateikti, pirmosios instancijos teismas atsakingiems asmenims gali taikyti įstatyme numatytas sankcijas.

24Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

25panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartį ir bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „Baltas alksnis“ iškėlimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras... 2. Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,... 3. I. Klausimo esmė... 4. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius... 5. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos... 6. Atsakovė UAB „Baltas alksnis“ su ieškovo reikalavimu nesutiko, prašė... 7. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 25 d. nutartimi atsakovei UAB... 9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktų finansinės atskaitomybės... 10. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 11. Atsakovė UAB „Baltas alksnis“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos... 12. Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius su atsakovės atskiruoju skundu nesutinka,... 13. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 14. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Baltas... 15. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias... 16. Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalimi, bankroto byla iškeliama, jeigu... 17. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų... 18. Iš apskųstos teismo 2016 m. vasario 25 d. nutarties turinio matyti, kad UAB... 19. Apeliacinis teismas turi pagrindo sutikti su tokia apeliantės reiškiama... 20. Kaip minėta, analizuodamas atsakovės mokumą, teismas nusprendė nevertinti... 21. Pirmiau jau nurodyta, kad pagal ĮBĮ nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės... 22. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog visais atvejais klausimas dėl... 23. Apeliacinis teismas, atskirojo skundo argumentų kontekste įvertinęs bylos... 24. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis... 25. panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartį ir bankroto...