Byla 2K-539/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Vytauto Masioko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės, sekretoriaujant Dianai Šataitytei, dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui, nukentėjusiesiems L. J., D. J., T. J., S. J., V. D., L. D. ir R. Š., nukentėjusiųjų atstovui advokatui Žygimantui Rutkauskui, nuteistajam R. Š., nuteistojo gynėjui advokatui Česlovui Petroniui, civilinio atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovui A. T., teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. ir civilinio atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovo A. T. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 11 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant R. Š. per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

2Priteista iš Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos nukentėjusiesiems L. J. 30 000 Lt, D. J. 30 000 Lt, T. J. 30 000 Lt, S. J. 20 000 Lt, A. J. 20 000 Lt, V. D. 28 273,60 Lt, L. D. 40 000 Lt, R. Š. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

3Priteista iš R. Š. nukentėjusiesiems D. J. 1300 Lt, A. J. 50 Lt, S. J. 50 Lt, V. D. 500 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

4Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu R. Š. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu). Civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, nuteistojo R. Š. ir jo gynėjo, prašiusių tenkinti kasacinį skundą (panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį), civilio atsakovo atstovo, prašiusio tenkinti Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos kasacinį skundą, prokuroro, prašiusio nuteistojo ir civilinio atsakovo atstovo kasacinius skundus atmesti, palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nukentėjusiųjų L. J., D. J., T. J., S. J., V. D., L. D., R. Š. ir nukentėjusiųjų atstovo, prašiusių nuteistojo ir civilinio atsakovo atstovo kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

6Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. Š. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 7 d., apie 11.30 val., Panevėžio rajone, Panevėžio aplinkkelio 7–ajame kilometre, vairuodamas gaisrinį automobilį „Renault Midlum 220.14“ (valst. Nr. ( - ) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 punkto reikalavimus, nes pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo ir meteorologines sąlygas, slidžią kelio dangą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl to įvyko eismo įvykis: jo vairuojamas automobilis tapo nevaldomas, išvažiavo į priešingą eismo juostą ir kliudė priešpriešiais važiavusį V. T. (V. T.) vairuojamą automobilį „Renault Trafic“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), po to atsitrenkė į važiuojamojoje kelio dalyje stovėjusį automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), kuriame sėdėjo šio automobilio vairuotojas V. Z., po to atsitrenkė į prieš tai eismo įvykį patyrusius automobilius „Chrysler Concorde“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir „Škoda Octavia“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), kuriame buvo mirtinai sužalotas keleivis Ž. B., taip pat į greitosios medicinos pagalbos automobilį „VW Transporter“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) bei važiuojamojoje kelio dalyje buvusius žmones; dėl to šio eismo įvykio metu žuvo greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotojai R. D. ir R. J., buvo sunkiai sutrikdyta prieš tai eismo įvykį patyrusio ir sužaloto „Škoda Octavia“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) vairuotojo L. Z. sveikata, nesunkiai sutrikdyta greitosios medicinos pagalbos darbuotojų R. Š. ir J. U. sveikata, nežymiai sutrikdyta vairuotojo V. Z. ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojos R. R. sveikata.

7Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus, BPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu panaikino pirmosios instancijos teismo R. Š. išteisinantį nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį (BPK 326 straipsnio 4 punktas). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo konstatuota, kad negalima daryti išvados, jog būtent R. Š. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti ir kad nebuvo jo neatsargios kaltės, todėl išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu (kai neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką), nors nuosprendyje suformulavo kitą pagrindą – nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (jis numatytas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte).

8Kasaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 4 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 11 d. išteisinamąjį nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).

9Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalį, nes nuteisė neįrodžius jo veiksmuose kaltės, taip pat priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių. Be to, kasatoriui inkriminuotas Kelių eismo taisyklių 133 punkto pažeidimas, jo manymu, įvykio situacijoje objektyviai negalimas.

10Kasaciniame skunde teigiama, kad bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Visų pirma iš BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo išplaukia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo nagrinėti visus kaltinimo ir gynybos argumentus, todėl, nepaisant to, kad nors BPK normos tiesiogiai nenurodo, teismas privalo bent glaustai pasisakyti dėl atsikirtimo į apeliacinį skundą. Priešingu atveju teismas suteikia įstatymo nenumatytą pranašumą kaltinimui. Be to, tokiu atveju byloje nedalyvavusiam asmeniui priimtas nuosprendis (teismo baigiamasis aktas) nėra aiškus, o tai prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimams (2006 m. kovo 18 d. ir kiti Konstitucinio Teismo nutarimai). Šias nuostatas apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė, nes nė vieno R. Š. atsikirtimo į apeliacinį skundą argumento nuosekliai nenagrinėjo ir dėl jų visiškai nepasisakė, o tai lėmė ir BPK 331 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 301 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies bei kitus esminius pažeidimus.

11Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas R. Š. kaltu, pašalino dalį kaltinimo, t. y. Kelių eismo taisyklių 9 ir 19 punktų pažeidimus, palikdamas šių taisyklių 133 punkto reikalavimų pažeidimą, tačiau konkretus pažeidimo turinys nenurodytas. Nuteistojo kaltės turinys taip pat neatskleistas, ji klaidingai siejama tik su eismo įvykio padariniais, nors turėtų būti – su objektyviaisiais veikos požymiais.

12Kasatorius teigia, kad buvusioje situacijoje objektyviai negalėjęs pažeisti inkriminuojamo Kelių eismo taisyklių 133 punkto, kuriame reikalaujama, kad vairuotojas privalo važiuoti taip, jog galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Tačiau pirmasis eismo įvykis nebuvo iš anksto žinoma kliūtis, nes išvykstant į įvykio vietą tikslios ir konkrečios informacijos apie tai jis negavo, žinojo tik tai, kad eismo įvykis įvyko kažkur magistraliniame aplinkkelyje. Konstatuodamas, kad R. Š. turėjo visą informaciją apie įvykį, jo vietą, teismas neatkreipė dėmesio, kad įrodymai byloja visai ką kita. Liudytojas E. B. – tiesioginis kasatoriaus viršininkas – parodė, kad jis iš viso nežinojo, kurioje kelio atkarpoje (dešinėje ar kairėje nuo išsukimo iš Upytės kelio) įvyko eismo įvykis. Pasak kasatoriaus, iš turėtos informacijos jis tik intuityviai suvokė esant įvykio vietą kelio atkarpoje nuo Upytės kelio pasukus į dešinę, tačiau dėl paminėto Berniūnų kaimo klaidingai manė, kad tai yra toliau (trečiame ar ketvirtame kelio kilometre). Taip pat nebuvo informacijos, kad įvykio vietoje jau yra greitosios medicinos pagalbos darbuotojai. Kasatorius negalėjo numatyti, kad, esant išskirtinėms klimatinėms sąlygoms, šio automobilio vairuotojas gali būti toks neatsargus ir pastatyti automobilį ant skiriamosios juostos 30-40 centimetrų jo (kasatoriaus) važiuojamojoje dalyje. Kasatorius nurodo, kad tai nebuvo iš anksto numatoma kliūtis dar ir todėl, kad eismo įvykis įvyko ne jo važiuojamojoje kelio dalyje, o priešingoje eismo juostoje, todėl Kelių eismo taisyklių prasme tai apskritai jam nebuvo kliūtis. Šioje situacijoje R. Š. nereikėjo keisti važiavimo krypties ar daryti lenkimo; automobilio stabdymas sutapo su eismo įvykio vietos pamatymu. Taigi akivaizdžiai negalint taikyti Kelių eismo taisyklių 133 punkto ir nesant jo pažeidimo, nėra ir BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog šis nusikaltimas buvo atsitiktinio pobūdžio, todėl galima spėti, kad pats teismas nebuvo tikras dėl savo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisingumo. Antra vertus, jeigu nusikaltimas priklauso nuo atsitiktinių aplinkybių, kurių asmuo negali numatyti, tai kartu reiškia kaltės nebuvimą ir baudžiamosios atsakomybės negalimumą.

13Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi atitikti BPK 331 straipsnio reikalavimus bei 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismui keičiant ar naikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį ypač svarbu, kad visos bylos aplinkybės būtų išsamiai išnagrinėtos, ištirti tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Draudžiama įrodinėjimo pareigą perkelti įtariamajam (kaltinamajam), visos abejonės turi būti aiškinamos jo naudai, o kaltė neabejotinai įrodyta, bet ne remiantis spėlionėmis ar teisminio nagrinėjimo metu nepatikrintais duomenimis. Pasak kasatoriaus, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas įrodymais rėmėsi selektyviai, jį teisinantys įrodymai nebuvo giliau analizuojami ir vertinami arba apskritai ignoruojami, o kaltinantys įrodymai suabsoliutinami.

14Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas šiurkščiai pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes apkaltinamąjį nuosprendį, nepaisydamas imperatyvaus įstatymo reikalavimo, grindė įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Kasatoriaus nuomone, apkaltinamasis nuosprendis yra neaiškus, nelogiškas ir prieštaringas, neatitinka apeliacinės instancijos teismo baigiamojo akto, kuriame turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys kitokias išvadas, negu jas padarė pirmosios instancijos teismas, turinio reikalavimų. Teismas, nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą, tokiu atveju privalėjo tirti visus įrodymus (BPK 324 straipsnio 6 dalis), nes tiek apeliaciniame skunde, tiek ir atsikirtime į jį paliesti visi bylos įrodymai. Teismas posėdyje formaliai apklausė tik liudytoją E. B. bei išklausė dviejų ekspertų (specialistų) paaiškinimus, kurie nepateikė jokios naujos ir reikšmingos informacijos. Kitų įrodymų, susijusių su priežastinio ryšio aplinkybėmis, netyrė, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje jais rėmėsi (ir tik fragmentiškai).

15Pripažinęs nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog R. Š. neturėjo ir negalėjo suprasti, kad jo pasirinktas greitis nesaugus ir gali sukelti eismo įvykį, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog remiasi patikimais įrodymais – tachografo (kuriam neatlikta privaloma patikra) duomenimis bei specialistų išvada, kuri padaryta remiantis šio tachografo parodymais. Specialisto V. Vyšniausko išvadoje nurodytus faktus apie tai, kad šio prietaiso metrologinė patikra Lietuvoje neatlikta, kad tachografas papildomai nekalibruotas, į jį neįdėta vairuotojo kortelė, apeliacinės instancijos teismas klaidingai pripažino tik formaliais. Kalibratorius yra įtaisas matavimo prietaisams tikrinti arba jų paklaidai nustatyti lyginimo būdu, todėl nekalibruotas tachografas rodo visus duomenis ir rodo iki tol, kol mechaniškai susidėvi. Tachografo duomenų tikslumą nustato tik periodinė patikra, kuri teisės aktais nustatyta kaip privaloma. Pagal Metrologijos įstatymo 13 straipsnį matavimo priemonės, neturinčios atitikties metrologiniams reikalavimams įvertinimo, gali būti naudojamos tik asmeniniams tikslams ir teisinei metrologijai nepriskirtose veiklos srityse. To paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose nustatyta, kad teisinis metrologinis reglamentavimas taikomas matavimo priemonėms, kurios naudojamos matavimams, kai nuo jų rezultatų priklauso baudos ar žalos atlyginimo dydis ir atliekant matavimus teisėsaugos bei valstybės valdymo ir kontrolės institucijų pavedimu. Valstybinės metrologijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. V-178 (5.2. punktas) tachografas įtrauktas į privalomai tikrinamų prietaisų sąrašą ir nustatyta, kad jį privaloma tikrinti ne rečiau kaip vieną kartą per dvejus metus. To nebuvo daroma, todėl vienareikšmiškai aišku, kad tachografas kaip įrodymas baudžiamajame procese neleistinas (tokią išvadą pagrįstai padarė pirmosios instancijos teismas), taigi ir specialisto išvada, surašyta neleistino įrodymo pagrindu (nustatant, kad eismo įvykio metu greitis buvo 90 km/h) taip pat neturi įrodomosios reikšmės. Kita bylos medžiaga faktinės aplinkybės apie važiavimo greitį nepatvirtina. Priešingai, pakanka leistinų įrodymų, liudijančių, kad prieš eismo įvykį ir jo metu kasatoriaus vairuojamos transporto priemonės greitis neviršijo 50-60 km/h. Tačiau šių įrodymų apeliacinis teismas netyrė, prieštaravimų nepašalino ir nemotyvavo, kodėl jie atmetami, tuo tarpu kitų naujų kaltę įrodančių aplinkybių nenustatė, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Negana to, apeliacinės instancijos teismas specialisto R. Vyšniausko paaiškinimus (kurių netyrė) vertino ne visus, nutylėdamas kaltinimui nenaudingus paaiškinimus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog įvykio metu nuo prasilenkimo su krovininiu automobiliu momento iki variklio išjungimo nuvirtus į griovį, jo vairuojamas automobilis judėjo įstrižai (skersai). Neišjungus pavaros, tachografas rodo tik ratų apsukų greitį, bet ne automobilio judėjimo greitį slydimo kryptimi, tačiau teismas į šiuos R. Š. argumentus neatsižvelgė. Tuo tarpu specialistas teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, ką rodo tachografas, kai automobilis slysta šonu arba kai išjungtas degimas, esant neišjungtai pavarai, taip pat nežinojo, kam skirta tachografo patikra. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, pastebėjęs, kad specialisto žinios abejotinos, privalėjo kelti klausimą dėl jo kvalifikacijos stokos ir paaiškinimų bevertiškumo. Teismas visai nenagrinėjo dalies vertingų šio specialisto paaiškinimų apie tai, kad automobilio ratai turi įtakos prietaiso parodymams, tačiau kaip tai atsitiko nagrinėjamu atveju nėra žinoma, nes ratai netirti. Panašiai nagrinėti ir specialisto M. Možeiko paaiškinimai.

16Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje vartoja sąvoką „nesaugus greitis“, tačiau neatskleidžia jos turinio, todėl neaišku, kaip teismas ją traktuoja. Iš nuosprendžio konteksto galima spręsti, kad teismas palaikė nelogišką ir visiškai nemotyvuotą kaltinimo poziciją, jog „esmės nekeičia, ar vairuotojas važiavo 90 km/h ar 50 km/h greičiu“. Tokia pozicija neteisinga, ji rodo, kad apeliacinės instancijos teismas kaltę siejo ne su asmens psichiniu santykiu, o tik su padariniais. Nesaugus greitis yra teisinė sąvoka, kurios aiškinimas turi būti siejamas su teisės aktu – Kelių eismo taisyklėmis. Atsakant į klausimą, koks greitis yra saugus ar nesaugus, sprendžiama visų pirma nustačius faktinį automobilio važiavimo greitį ir priklausomai nuo konkrečios situacijos sąlygų bei įrodžius, kad eismo įvykį patyręs vairuotojas galėjo numatyti, jog jis važiuoja nesaugiu greičiu. Tačiau šioje byloje specialistai neatsakė į klausimą, koks greitis įvykio metu būtų buvęs saugus, to nesistengė išsiaiškinti ir apeliacinės instancijos teismas, kuris nekreipė dėmesio į R. Š. argumentus, kad visi kiti eismo dalyviai (tarp jų ir turintys didesnę vairavimo patirtį), važiavę beveik dvigubai greičiau maždaug tuo pačiu metu ir tuo pačiu maršrutu, nesuprato, kad važiuoja nesaugiai. Teismas apskritai nepasisakė, kodėl, jo nuomone, R. Š. vienintelis iš eismo dalyvių turėjo suprasti, kad jo pasirinktas greitis yra nesaugus. Be to, kasatorius pažymi, kad 90 km/h greitis pagal Kelių eismo taisykles jam buvo leistinas, todėl pažeidimo nėra, o ar jis sutapo su saugiu greičiu, nenustačius, koks turėtų būti saugus greitis, nesant jokių duomenų apie faktinį greitį ir neturint su kuo jo lyginti, išvadai apie kasatoriaus kaltę padaryti nepakanka duomenų, todėl kaltė neįrodyta.

17Kasatorius analizuoja 2009 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvadą Nr. 11-234(09) ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į tai, jog eismo įvykiui kilti techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga buvo automobilio „Renault Midlum 220.14“ važiavimo stabilumo praradimas, tačiau nėra faktinių duomenų (apie automobilio ratų stabdymą, slydimo pėdsakus ir kt.), kurie leistų ekspertiniu būdu nustatyti šio stabilumo praradimo pagrindinę priežastį, juolab kad tam galėjo turėti įtakos vėjo gūsiai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, negavęs išsamesnės informacijos apie techninę eismo įvykio pusę, tendencingai tvirtino kaltinimo teiginius, jog saugus greitis nepriklauso nuo automobilio judėjimo greičio, o tokiu laikytinas, kai neįvyksta eismo įvykis.

18Kasatorius pažymi, kad minėta specialisto išvada surašyta dviejų darbuotojų, todėl vieno paaiškinimas, nežinant ką pateiktu klausimu galvoja kitas procese nedalyvaujantis specialistas, neturėtų būti vertinamas kaip įrodymas. Taigi specialisto paaiškinimai, kad tuo atveju, jei automobilis būtų važiavęs 60 km/h greičiu, įvykio pasekmės būtų buvusios tokios pat, kaip ir važiuojant 90 km/h greičiu, nėra pagrindas vertinti greičio saugumą. Be to, šis vertinimas yra teismo kompetencijoje, o specialistas gali tik atsakyti į klausimą, ar techniniu požiūriu yra patikimų duomenų apie automobilio važiavimo greitį ir kokiu greičiu važiuojant būtų galima neprarasti stabilumo. Kadangi šioje byloje to nustatyti neįmanoma, todėl padaryta išvada apie nuteistojo neatsargią kaltę (BK 16 straipsnio 3 dalis) tėra teorinė, nepagrįsta faktiniais duomenimis. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino, ar susidariusioje situacijoje, atsižvelgus į atstumus ir meteorologines sąlygas, apskritai buvo galima sustabdyti automobilį. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, jog R. Š. parodymai apie prasilenkiančio vilkiko sukeltą stiprų vėjo gūsį, dėl kurio jis nesuvaldė automobilio, atmetami, nes jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai, ignoravo nekaltumo prezumpciją (ne kasatorius turi įrodyti savo nekaltumą).

19Kasatorius R. Š. pažymi, kad aiškinantis aplinkybes apie tai, kokiu momentu jo vairuojamas automobilis prarado stabilumą (tapo nevaldomas), apeliacinės instancijos teismas pakartotinai apklausė liudytoją E. B., tačiau šis patvirtino tą patį – kad automobilis „Renault Midlo 220.14“ tapo nevaldomas nuo vėjo gūsio, prasilenkus su krovininiu automobiliu. Nesiaiškinta (apklausiant E. B.), ar prarastas stabilumas buvo atstatytas, ar šliuožti šonu automobilis pradėjo iki prasilenkimo su kita transporto priemone, ar po to. Pasak kasatoriaus, įvykio liudytojai patvirtina, kad jo vairuojamas automobilis prarado stabilumą iš karto po prasilenkimo, bet ne anksčiau (teismas kažkodėl remiasi tik E. B. parodymais). Nuteistasis R. Š. teigia, kad teismas painiojo stiprų vėją su vėjo gūsiais ir nesirėmė nukentėjusiosios J. U. parodymais apie tai, kad vėjo gūsiai buvo tokie stiprūs, jog vertė stovinčius įvykio vietoje žmones. Teismas, aiškindamasis įvykio situaciją (ar gaisrinį automobilį sumėtė iki prasilenkimo su krovininiu automobiliu, ar po to), netyrė, nevertino ir nepalygino liudytojų V. ir A. T. parodymų apie tai, kad stabilumą gaisrinis automobilis prarado prasilenkęs su krovininiu automobiliu, o jis (R. Š.) ir dar trys su juo važiavę pareigūnai (vienas iš jų E. B.) jokio ryškaus automobilio stabilumo praradimo iki prasilenkimo nepastebėjo. Kasatoriaus įsitikinimu, aplinkybė, kada automobilis prarado stabilumą, teisiškai nėra reikšminga, iš tiesų svarbu, dėl kokios priežasties – vėjo gūsio, kitų objektyvių sąlygų ar vairuotojo klaidos – tai atsitiko, tačiau apeliacinės instancijos teismas to netyrė, o išvadą, kad vėjo gūsis neturėjo įtakos automobilio stabilumo praradimui, tėra prielaida.

20Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino E. B. parodymų dalies, jog kelyje kasatorius buvo dėmesingas, važiavo nedideliu (specialiosioms transporto priemonėms visiškai nebūdingu) greičiu. Be to, apskritai nelogiška specialiosios tarnybos vairuotojams (tokiu ir buvo kasatorius) kelti reikalavimą, kad šie, važiuodami į įvykio vietą, periodiškai kas kažkiek metrų pristabdytų automobilį ir tikrintų kelio dangą (slidi ji ar ne). Kasatorius pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog įvykio metu aplinkkelio danga buvo ištisai slidi, tačiau teismas į jo paaiškinimus apie tai – neatsižvelgė. Be to, teismas visiškai ignoravo svarbią aplinkybę (nurodytą R. Š. gynėjo), jog magistraliniai keliai tokie ir yra todėl, kad jie turi būti tinkami eksploatuoti bet kuriuo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009), todėl reikėtų įrodyti, kad kasatorius privalėjo numatyti, jog būtent šis magistralinis aplinkkelis, esant šiuolaikinei kelių priežiūros technikai ir priemonėms, bus netinkamas eksploatuoti. Tai svarbu ir apibrėžiant civilinių atsakovų ratą (nes kelių tarnyba tampa akivaizdžiu atsakovu).

21Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojų E. B., D. K. ir A. B. parodymų pagrindu konstatavo, jog ties eismo įvykio vieta matomumas buvo 100 m ir tuo metu automobilis pradėtas stabdyti, o pradėjus stabdymą, greitis buvo mažinamas, tačiau kartu nurodė, kad tachografo parodymai patvirtina, jog greitis slystant šonu buvo didinamas iki 90 km/h. Tai prieštarauja fizikos dėsniams, nes eismo įvykis buvo ne nuokalnėje, bet lygioje vietoje. Be to, teismas, nurodęs, kad eismo įvykį galima buvo pamatyti tik iki 100 m atstumu, toliau nurodo matomumą buvus nuo 100 iki 200 m.

22Kasaciniame skunde daroma išvada, kad priežastinį ryšį tarp R. Š. veiksmų ir kilusių padarinių apeliacinės instancijos teismas nustatė remdamasis ne byloje esančiais įrodymais, o prielaidomis, visiškai ignoruodamas dalį įrodymų arba iškreipdamas jų turinį, nesiaiškindamas, ar kitų eismo įvykio dalyvių veiksmai nebuvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, ir netinkamai interpretuodamas Kelių eismo taisykles.

23Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką svarbus priežastinio ryšio nustatymo etapas eismo įvykių bylose yra atsakymas į klausimą, kurio eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Tai sprendžiant svarbu nustatyti, ar eliminavus vieno (kitų) eismo dalyvio padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kiltų eismo įvykis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-l27/2010).

24Byloje nustatyta, kad eismo įvykyje dalyvavo ne mažiau kaip keturios transporto priemonės. Tačiau nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl greitosios medicinos pagalbos automobilio, formaliai padaręs išvadą, jog šios transporto priemonės vairuotojas Kelių eismo taisyklių (231.2 punkto) nepažeidė. Teismas visiškai nepasisakė dėl likusių eismo dalyvių veiksmų, nevertino jų įtakos padarinių kilimui. Teismas nekreipė dėmesio į gynybos argumentus dėl V. T., tikėtina, padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo, nes šis, neįsitikinęs eismo saugumu, esant 100 m matomumui, apvažiuodamas galėjo nepastebėti šliuožiančio (kasatoriaus vairuojamo) automobilio, su kuriuo susidūrė ir taip sutrukdė be pasekmių nušliuožti į griovį. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas taip pat nenagrinėjo aplinkybių dėl V. Z. automobilio „Audi 80“, kuris buvo pastatytas kelkraštyje, ir kitų pirmąjį eismo įvykį patyrusių automobilių, stovėjusių kelyje. Taip pirmosios instancijos teismo išvados paneigtos nemotyvuotai.

25Kasatorius pažymi, kad pagal Kelių eismo taisyklių 190 punktą specialiųjų transporto priemonių vairuotojai gali nepaisyti šių taisyklių XVII skyriaus, reglamentuojančio sustojimą ir stovėjimą, reikalavimų ir pasinaudoti pirmenybe tik tuo atveju, jei tai nepakenks eismo saugumui. Dėl to apkaltinamajame nuosprendyje turėjo būti atskleista, kodėl, esant blogam matomumui ir slidžiai kelio dangai, neuždarius eismo, nepastačius papildomų avarinių kelio ženklų reikalaujamais atstumais, yra saugu pastatyti automobilį su įjungtais švyturėliais kelio viduryje. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo R. Š. ir jo gynėjo argumentų (be kita ko, išdėstytų atsikirtime į apeliacinį skundą), kad greitosios medicinos pagalbos vairuotojai, nebūdami medikai, apskritai negalėjo vaikščioti eismo įvykio vietoje, nes pagal pareigines instrukcijas jie privalo tik padėti įkelti sužeistuosius į transporto priemonę, bet pagalbos teikimas sužeistiesiems (ištraukimas iš transporto priemonės, taisyklingas jų paguldymas ant neštuvų) į jų darbines funkcijas neįeina (tam reikalingos specialios žinios, kurių šie neturi). Teismas nesigilino į tai, kad vairuotojai buvo ypač neatsargūs, nestebėjo eismo ir to, kas vyksta aplinkui, todėl ne tik nepamatė atslystančio nevaldomo kasatoriaus vairuojamo automobilio, negirdėjo garsinio signalo, bet ir šaukiančio saugotis liudytojo L. R., kuris, būdamas atsargus, išvengė žūties ar sužalojimo, nes pastebėjo artėjantį automobilį ir spėjo ne tik perspėti esančius įvykio vietoje apie pavojų, bet ir pats pasitraukti. Kasatoriaus nuomone, greitosios medicinos pagalbos vairuotojai šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir tarp jų veiksmų bei kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Akivaizdu, kad jų elgesys laikytinas ypač rizikingu, ir tai apeliacinės instancijos teismo turėjo būti pripažinta R. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tačiau padaryti procesiniai pažeidimai (nevertinant kitų eismo dalyvių elgesio ir nenagrinėjant kasatoriaus ir jo gynėjo atsikirtime nurodytų argumentų apie tai) lėmė nepagrįstą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatymą ir turėjo įtakos nuosprendžio pagrįstumui bei teisėtumui. Pripažinus tai, kad veikai padaryti įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiųjų elgesys, būtų galimybė taikyti BK 39 straipsnį, numatantį atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių, taip pat CK 6.251 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo (atleidimo nuo jos) klausimus.

26Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 39 straipsnio. Kasatorius nurodo, kad jis kaltinamas padaręs neatsargų nusikaltimą, nusikalto pirmą kartą, apibūdinamas tik teigiamai, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, apeliacinės instancijos teismas nustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nustačius antrą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte), būtų pagrindas, esant BK 39 straipsnyje numatytoms sąlygoms, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (juo labiau asmenį, kurio veiką apeliacinės instancijos teismas nurodė esant „atsitiktinio pobūdžio“).

27Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.250, 6.264, 6.280 straipsniuose įtvirtintomis normomis, visiškai neteisingai išsprendė ir civilinių ieškinių klausimus. Tačiau CK 6.280 straipsnis šiuo atveju negalėjo būti taikomas, nes kasatorius yra statutinis pareigūnas, o regreso klausimus reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio (Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio) nuostatos.

28Be to, visi nukentėjusieji buvo drausti socialiniu draudimu, o draudimo išmokos buvo išmokėtos dar iki apeliacinio proceso pradžios. CK 6.290 straipsnis nustato, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Teismas į tai nesigilino, nenagrinėjo konkrečių išmokų dydžio ir CK 6.290 straipsnio nuostatų netaikė, o apie tai nuosprendyje nepasisakė. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusieji neturtinę žalą vertino netgi mažesnėmis sumomis, negu jiems buvo išmokėtos, ir byloje nėra įrodymų, kad žala atlyginta nepakankamai. Teisės normos nenumato galimybės nukentėjusiajam gauti ją tik pagal prašymą (be įrodymų) kelis kartus iš kelių šaltinių. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – maksimaliai atlyginti žalą dėl patirtų išgyvenimų, dvasinių sukrėtimų ir kt., o ne kaupti turtą. Be to, nesvarstyti gynybos argumentai dėl kelininkų ar nukentėjusiųjų darbdavių įtraukimo į bylą kaip atsakovų, nepasisakyta dėl CK 6.251 straipsnio taikymo.

29Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas.

30Kasaciniu skundu civilinio atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovas A. T. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendį dėl esminių BPK pažeidimų; priteistą iš civilinio atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiems (civiliniams ieškovams) sumažinti taip: L. J., D. J., T. J. – iki 10 000 Lt kiekvienam, S. J., A. J. po 7000 Lt, V. D. – 8000 Lt, L. D. – 13 000 Lt ir R. Š. – 4000 Lt.

31Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems klausimus, netinkamai taikė BPK 115 straipsnio 1 dalies bei CK 6.250 straipsnio 2 dalies, 6.284 straipsnio nuostatas. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę (šiuo atveju žala padaryta dėl neatsargaus nusikaltimo), jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau teismas visiškai netyrė ir nevertino civilinio atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų apie valdybos turtinę–finansinę padėtį ir realų finansinių galimybių neturėjimą, nepažeidžiant visuomenes interesų, atlyginti civiliniams ieškovams neturtinę žalą.

32Kasaciniame skunde nurodoma, kad Panevėžio apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba yra iš valstybės biudžeto finansuojama biudžetinė įstaiga, kurios asignavimų valdytojas – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Pagal 2010 m. Valstybės biudžeto išlaidų sąmatoje numatytus asignavimus į Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos sąskaitas jie pervedami siekiant užtikrinti tarnybos veiklą, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, apmokėti mokesčius, sąskaitas. Metinėje išlaidų sąmatoje jokių kitokių išlaidų nenumatyta. Be to, Panevėžio apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai 2010 m. valstybės skirti asignavimai buvo sumažinti 20 proc. (palyginti su 2009 m.), o 2011 m. prognozuojamas dar mažesnis finansavimas. Gaunamos piniginės lėšos užtikrina valdybos padalinių funkcionavimą.

33Kasatorius pažymi, kad Panevėžio apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba yra gavusi antstolių reikalavimus įvykdyti teismo nuosprendžiu priteistų sumų (iš viso 208 273,60 Lt) sumokėjimą civiliniams ieškovams (nukentėjusiesiems). Valdybai kreipusis į teismą, buvo priimtas sprendimas (nutartis) išdėstyti priteistos žalos mokėjimą lygiomis dalimis po 2000 Lt kiekvienam ieškovui kas mėnesį. Per vieną mėnesį tai būtų 16 000 Lt. Panevėžio apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, kas mėnesį išmokėdama šią sumą, tokia apimtimi sustabdo finansavimą, numatytą kitiems tikslams – priemonėms ir programoms technikai bei įrangai įsigyti arba atsiranda įsiskolinimų. Kasacinio skundo padavimo dieną Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos trūkstamo finansavimo dalis yra 394 400 Lt, teismo sprendimais priteista dar 288 900 Lt, o bendra trūkstamų asignavimų suma yra 683 300 Lt. Esant tokiai situacijai teismo priteista suma yra nepakeliama prievolė Panevėžio apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai, realiai gresianti gelbėjimo tarnybų veiklos sustabdymui, o tai artimiausiu metu gali sukelti itin neigiamas pasekmes visuomenės saugumui.

34Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimus, turėjo atsižvelgti ir į tai, kad AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudiminio įvykio išmokėjo civiliniams ieškovams pakankamai dideles pinigų sumas ir taip kompensavo jų materialines netektis: V. D. ir L. D. po 77 400 Lt, L. J., D. ir T. J. po 49 600 Lt, R. Š. 3385 Lt.

35Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad žuvusysis R. D. ir nukentėjusioji civilinė ieškovė V. D. įvykio metu gyveno skirtingose vietose, o tai rodo, kad jų asmeniniai ryšiai nebebuvo artimi, o santuoka – daugiau formali. Kasatorius mano, kad esant šioms aplinkybėms yra pagrindas mažinti V. D. priteistos neturtinės žalos dydį.

36Atsiliepimu į nuteistojo R. Š. kasacinį skundą nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai V. D., L. D., D. J., T. J. ir S. J. prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

37Atsiliepime nurodoma, kad nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas, BPK pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas R. Š. veikai pritaikytas tinkamai.

38Pažymima, kad kasatoriaus kaltė, priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir veikos padarinių įrodyti išsamiai ištyrus ir įvertinus visas faktines veikos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą dėl R. Š. kaltės padarius Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Tai patvirtina objektyvūs ir tinkami bylos įrodymai – eismo įvykį tyrusių specialistų išvada, kurioje, remiantis tachografo rodmenimis, konstatuota, kad techniniu požiūriu R. Š. automobilio nesuvaldymą ir eismo įvykio kilimą lėmė dvi aplinkybės; pagrindinė priežastis – R. Š. netinkamai pasirinktas greitis, papildoma – vėjo gūsiai. Tai rodo buvus priežastinį ryšį tarp R. Š. veiksmų (nes nesilaikyta Kelių eismo taisyklių reikalavimų) ir jais sukeltų eismo įvykio padarinių, nes jei R. Š. būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių 133 punkto reikalavimo ir pasirinkęs saugų buvusiomis eismo sąlygomis greitį, o ne važiavęs 90 km/h greičiu, jis, pamatęs greitosios medicinos pagalbos automobilio švyturėlius, būtų galėjęs saugiai sustabdyti gaisrinį automobilį, kuris stabdymo metu nebūtų praradęs stabilumo, išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą ir eismo įvykis nebūtų kilęs. Kelių eismo taisyklių 133 punkte nustatyta pareiga vairuotojui pasirenkant važiavimo greitį atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. R. Š. šiurkščiai pažeidė šį Kelių eismo taisyklių reikalavimą, nes tik dėl jo pasirinkto važiavimo greičio transporto priemonė prarado tiesiaeigiškumą, tapo nevaldoma. Baudžiamosios atsakomybės nepašalina tai, kad R. Š. siekė skubiai nuvykti į nelaimės vietą ir suteikti pagalbą eismo įvykio dalyviams.

39Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų manymu, skundžiamame nuosprendyje tinkamai atskleistas ir nuteistojo kaltės turinys. Įvertinęs eismo įvykio situaciją teismas konstatavo, kad R. Š. turėjo, o įgijęs pakankamą gaisrinio automobilio vairavimo patirtį – ir galėjo numatyti, jog esant nustatytoms eismo sąlygoms, nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių 133 punkto reikalavimo, gali nesuvaldyti automobilio ir sukelti eismo įvykį, kurio metu gali žūti žmonių, t. y. veikė nusikalstamai nerūpestingai.

40Atsiliepime nurodoma, kad, priešingai nei teigia kasatorius, nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiųjų rizikingo elgesio (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nes kitų eismo dalyvių veiksmuose nenustatyta jokių Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Specialisto išvadoje nurodyta, kad R. Š. vairuojamas automobilis, išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, pirmiausia atsitrenkė ne į greitosios medicinos pagalbos automobilį, bet į automobilį „Renault Trafic“, po to į kitus automobilius, esančius taip pat priešpriešinėje eismo juostoje. Tuo tarpu aplinkkelyje stovėję greitosios medicinos pagalbos automobiliai buvo su įjungtais švyturėliais, t. y. vairuotojai vykdė Kelių eismo taisyklių 231.2 punkto reikalavimus, ėmėsi reikiamų priemonių eismo saugumui užtikrinti. Teismui nustačius tik vieną R. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 8 punkte, nėra pagrindo taikyti BK 39 straipsnio nuostatų ir nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

41Atsiliepime taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai išsprendė ir civilinio ieškinio klausimus. Priteisiant iš atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdybos, samdančios nuteistąjį, neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams, pagrįstai vadovautasi CK, Valstybės tarnybos įstatymo bei Valstybės tarnybos statuto normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą padariusį darbuotoją.

42Atsiliepime pabrėžiama, kad Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio ir šio Įstatymo VI skyriaus nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos be išlygų. Minėtame straipsnyje, reglamentuojančiame materialinės atsakomybės sąlygas ir žalos atlyginimo tvarką, nustatyta, kad valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą (1 dalis), valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių (2 dalis). R. Š. atliko vidaus administravimą, nes jis eismo įvykio metu valdė gaisrinį automobilį, priklausantį atsakovui Panevėžio apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Kadangi nuteistasis veikos padarymo metu buvo atsakovo darbuotojas, civilinės sutarties pagrindu atliekantis darbą, t. y. einantis tarnybines pareigas atsakovo nurodymu ir jo kontroliuojamas, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Valstybės tarnybos statuto 25 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią už vidaus reikalų įstaigai, kitai valstybės ar savivaldybių institucijai padarytą žalą pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka traukiami materialinėn atsakomybėn. Remiantis CK 6.264 straipsniu, iš atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos teisėtai priteista atlyginti darbuotojo (statutinio pareigūno) neteisėta kalta veika padaryta neturtinė žala nukentėjusiesiems (civiliniams ieškovams), o atsakovo regreso teisės įgyvendinimo klausimas paliktas spręsti atsakovui (CK 6.280 straipsnio 1 dalis).

43Atsiliepime taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį ir jį sumažindamas nukentėjusiesiems bei civiliniams ieškovams, atsižvelgė į tai, jog jiems buvo išmokėtos socialinio draudimo išmokos turtinei žalai atlyginti. Neturtinė žala liko neatlyginta, išskyrus V. D., kuriai buvo išmokėta 1726,40 Lt draudimo išmoka. Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai mano, kad teismas, vadovaudamasis CK 6.250, 6.264 straipsnių nuostatomis, teisingai nustatė jiems priteistinos neturtinės žalos dydį.

44Nuteistojo R. Š. ir civilinio atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovo A. T. kasaciniai skundai atmestini.

45Dėl R. Š. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį

46Nuteistojo R. Š. kasacinio skundo esmė yra tai, kad, pasak kasatoriaus, neįrodyta jo kaltė ir priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys).

47Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas skundžiamus teismų sprendimus patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), kiek tai susiję su bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, nustatytais BPK 369 straipsnyje. Tai reiškia, kad tikrindama kasatoriaus R. Š. apskųsto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą teisėjų kolegija sprendžia, ar pagal teismo nustatytas ir nuosprendyje nurodytas aplinkybes kasatoriaus veikai tinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 2 dalis), ar teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

48Kasatorius teigia, kad apkaltinamajame nuosprendyje nenurodytas konkretus inkriminuoto Kelių eismo taisyklių 133 punkto pažeidimo turinys, neatskleista, koks greitis nagrinėjamoje situacijoje buvo nesaugus. Be to, nuteistojo manymu, net ir pagal nurodytas aplinkybes, jei jis būtų važiavęs 90 km/h ar mažesniu greičiu, tai Kelių eismo taisyklių nepažeistų, nes toks greitis vairuojant specialiąją transporto priemonę yra leistinas.

49BK 281 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo – tiesioginis objektas – saugus kelių eismas (ar transporto priemonių saugus eksploatavimas), kurį teisiškai reglamentuoja atitinkamos taisyklės. Kelių eismo taisyklių paskirtis – užtikrinti tokį transporto priemonių eismo reguliavimą, kad būtų užkirstas kelias žalai padaryti, kad asmuo, vairuojantis didesnį pavojaus šaltinį, nekeltų grėsmės kitiems eismo dalyviams, aplinkai. Taigi sprendžiant, kokie veiksmai (ar neveikimas) sudaro eismo saugumo taisyklių pažeidimą, visų pirma tenka vadovautis atitinkamu teisės aktu, konkrečia jo norma. Šiuo atveju teismo nuosprendžiu pripažinta, kad R. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 punktą (pagal taikyto įstatymo redakciją suklysta nurodant punktų numeraciją, turėtų būti – 172 punktą), kuriame nurodyta, kad pasirinkdamas važiavimo greitį vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.

50Nuteistajam inkriminuotas Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimas, kaip nurodyta apkaltinamajame nuosprendyje, pasireiškė tuo, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, pasirinko važiavimo greitį neatsižvelgęs į važiavimo ir meteorologines sąlygas, slidžią kelio dangą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (dėl to automobilis tapo nevaldomas, išvažiavo į priešingą eismo juostą). Teismas taip pat nurodė, kad nuteistasis važiavo nesaugiu, t. y. neadekvačiu buvusioms eismo sąlygoms greičiu. Tokia yra R. Š. padaryto eismo saugumo taisyklių pažeidimo esmė, kuri parodo Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkte nurodytų reikalavimų pažeidimą. Pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkte kalbant apie saugų greitį, nenurodytas konkretus jo dydis; pagal šios teisės normos prasmę svarbu yra tai, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo konkrečioje situacijoje pasirinktų tokį greitį, kuris leistų valdyti transporto priemonę ir nekeltų pavojaus. Tai, kad esant blogam matomumui, slidžiai kelio dangai, stipriems vėjo gūsiams ir kitoms aplinkybėms, nustatytoms šioje byloje, kasatorius pasirinko greitį, kuris neleido jam laiku sustabdyti (suvaldyti) transporto priemonės, eismo saugumo prasme yra neleistina (draudžiama). Taigi apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kokiais veiksmais R. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkto reikalavimus, o šių taisykles pažeidžiančių veiksmų konkretus turinys atitinka taikyto teisės akto, galiojusio veikos padarymo metu (2006 m. spalio 5 d. įstatymo Nr. 975 redakcija), normą.

51Kaip minėta, Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkte, kuriame nustatytus reikalavimus pažeidė R. Š., nenurodytas konkretus leistinas greitis; šiuo atveju svarbu tai, kad vairuotojas pasirinktų saugų greitį, o tokio greičio pasirinkimą lemia važiavimo sąlygos. Todėl iš tiesų konkretus faktinis greitis, vertinant jį saugumo aspektu, nagrinėjamoje situacijoje nėra esminė aplinkybė, pagal kurią sprendžiama apie eismo saugumo taisykles pažeidžiančių veiksmų buvimą ar nebuvimą. Juo labiau nešalina atsakomybės tai, kad vairuotojas važiavo specialia transporto priemone (kuriai Kelių eismo taisyklės apskritai leidžia važiuoti 90 km/h greičiu), nes kasatoriui inkriminuotas Kelių eismo taisyklių 133 (172) punktas reikalauja, kad visi vairuotojai, važiuojantys transporto priemone (nepriklausomai nuo jos rūšies, paskirties ir kt.), važiuotų saugiai. Greičio saugumą pagal Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkto prasmę rodo veiksniai, lemiantys vairuotojo galimybes valdyti transporto priemonę taip, kad prireikus ją sustabdytų. Būtent šias aplinkybes, turinčias reikšmės kasatoriaus atsakomybės ir kaltės klausimo išsprendimui, išnagrinėjo ir kelių eismo saugumo taisyklių prasme įvertino apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas. Taigi byloje nustatyta, kad įvykio metu eismo sąlygos buvo sudėtingos: kelio danga vietomis provėžuota, slidi, pūtė stiprus iki 19 m/sek. gūsingas šoninis vėjas, buvo blogas matomumas – apie 100-200 m, o artėjant prie įvykio vietos – apie 100 m, tačiau į visa tai R. Š. neatsižvelgė ir, įvertinęs savo vairuojamos transporto priemonės (gaisrinės tarnybos automobilio) ypatumus, nepasirinko saugaus greičio, t. y. važiavo tokiu greičiu (tikėtina 90 km/h), kurį teismas pagrįstai konstatavo kaip nesaugų, nes buvusiomis sąlygomis kasatorius negalėjo suvaldyti transporto priemonės ir sustoti saugiai, neatsitrenkdamas į kitas transporto priemones ar žmones. Priešingai nei teigia kasatorius, šis vertinimas yra teisinis ir atitinka Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkte nurodytų reikalavimų pažeidimus.

52Kasatorius teigia, kad jis nepažeidė ir objektyviai negalėjo pažeisti Kelių eismo taisyklių 172 (133) punkto, nes jame nurodytas reikalavimas važiuoti taip, kad vairuotojas galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, tuo tarpu jis apie tokią kliūtį – konkrečią prieš tai įvykusio eismo įvykio vietą, į kurią važiavo, informacijos neturėjo, juo labiau nežinojo, kad jo važiuojamoje kelio dalyje įsiterpęs 30-40 cm stovėjo greitosios pagalbos automobilis. Kita vertus, pasak kasatoriaus, šis eismo įvykis įvyko ne jo eismo juostoje, todėl kliūties pagal Kelių eismo taisykles apskritai nebuvo.

53Byloje nustatyta, kad R. Š., vairuodamas priešgaisrinės tarnybos automobilį, vyko į eismo įvykio vietą, žinodamas ne tik tikslą, bet ir tai, kokiame kelyje (aplinkkelyje) tai atsitiko. Nuo įsukimo į aplinkkelį pavažiavęs juo 1-2 kilometrus priartėjo prie eismo įvykio vietos, todėl ėmė stabdyti transporto priemonę, tačiau saugiai to padaryti nepavyko, dėl to pirmiausia atsitrenkė į priešpriešinio eismo juosta važiavusį (prasilenkiantį) V. T. vairuojamą automobilį, po to – į kitas įvykio vietoje buvusias transporto priemones bei žmones. Taigi akivaizdu, kad kliūtis kelyje buvo ir apie ją – įvykusį aplinkkelyje eismo įvykį – kasatorius žinojo. Tai, kad neturėjo tikslios informacijos apie eismo įvykio vietą, į kurią ir važiavo, ar eismo įvykį patyrusių automobilių išsidėstymą, ne tik neatleidžia vairuotojo, valdančio padidinto pavojaus šaltinį, nuo pareigos važiuoti saugiai (taip, kad laiku, t. y. nekeliant grėsmės eismo saugumui, kitiems eismo dalyviams, sustabdytų transporto priemonę), bet ir ne mažiau įpareigoja būti ypač atsargiam bei atidžiam, nes žinoma kliūtis, kurios vietą numanė, gali atsirasti bet kuriuo momentu, o eismo sąlygos (slidi kelio danga, blogas matomumas ir kt.) – ypač blogos. Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkte nurodytas reikalavimas sulėtinti greitį, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas (pagal Kelių eismo taisyklių 7 punktą blogas matomumas – kai jis mažesnis negu 300 m), reiškia vairuotojo pareigą važiuoti taip, kad atsiradus kliūčiai kelyje galėtų suvaldyti (sustabdyti) transporto priemonę, ir ši pareiga taip pat išplaukia iš Kelių eismo taisyklėse numatytų bendrųjų eismo dalyvių, ypač vairuotojų, valdančių didesnio pavojaus šaltinį, pareigų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių (53 punktas).

54Pagal BK 281 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už Kelių eismo taisykles pažeidžiančius veiksmus kyla, kai jie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Šis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis konstatuojamas tuo atveju, kai ne kas kita, o vairuotojo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas lemia padarinių atsiradimą. Sprendžiant priežastinio ryšio klausimą būtina atskleisti visas jo turinį sudarančias aplinkybes ir įvertinti faktorius, galinčius turėti įtakos, o tai reiškia svarbius tokio priežastinio ryšio nustatymui. Kaip matyti iš pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų turinio, įvykio situaciją, važiavimo sąlygas apibūdinančios faktinės aplinkybės iš esmės nustatytos tos pačios, tačiau jų vertinimas ir padarytos išvados – skirtingos. Išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas, spręsdamas priežastinio ryšio klausimą, R. Š. veiksmų kaip pagrindinės sąlygos eismo įvykiui kilti nenustatė dėl to, kad vairuotojui (R. Š.) dėl blogų ir besikeičiančių meteorologinių sąlygų (stiprių vėjo gūsių, sniego, šlapio apledėjusio kelio ir kt.) buvo labai sudėtinga jas įvertinti bei pasirinkti saugų važiavimo greitį; be to, kiti eismo dalyviai taip pat važiavo panašiu greičiu ir jis pasirodė saugus; tuo remdamasis teismas nurodė, kad ne kasatorius, kuris esą elgėsi atsargiai, sukėlė eismo įvykį, o tai, kad jam prasilenkiant su priešpriešiais važiavusia kita transporto priemone susidarė vėjo gūsis (arba dėl šoninio vėjo), dėl kurio gaisrinis automobilis (sveriantis apie 14 t) prarado stabilumą, tapo nevaldomas ir dėl to įvyko eismo įvykis. Akivaizdu, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas argumentuotai, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes paneigė tokias pirmosios instancijos teismo išvadas. Pirma, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad esant teismų sprendimuose aprašytoms ir pirmiau šioje nutartyje minėtoms važiavimo sąlygoms R. Š. privalėjo važiuoti itin atsargiai, kaip to reikalauja eismo saugumo taisyklės, tačiau to nepadarė. Tai, kokiu greičiu važiavo kiti eismo dalyviai (anksčiau ar vėliau nuvykę į įvykio vietą), nėra aplinkybė, susijusi su kasatoriaus veiksmų vertinimu. Antra, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad R. Š. vairuojamas automobilis prarado stabilumą, tapo nevaldomas ne dėl kokios nors nenugalimos jėgos, o dėl paties vairuotojo neteisingų veiksmų. Tai yra kasatorius, nepaisydamas sudėtingų važiavimo sąlygų, nors ir turėjo galimybių, netikrino kelio dangos, įvažiavęs į aplinkkelį neįsitikino šio kelio būkle ir važiavo neadekvačiu greičiu, o esant blogam matomumui anksčiau įvykusio eismo įvykio vietą pamatė maždaug už 100 m, tada ėmė stabdyti, tačiau automobilis, esant slidžiai kelio dangai, stipriam gūsingam vėjui, tapo nevaldomas. Trečia, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatoriaus prasilenkimas su vilkiku nebuvo priežastis, lėmusi kasatoriaus vairuojamo gaisrinio automobilio stabilumo praradimą. Pažymėtina, kad kasatoriaus versija, jog gaisrinis automobilis stabilumo neteko dėl vilkiko sukelto vėjo gūsio (kuria iš esmės ir rėmėsi jį išteisinęs pirmosios instancijos teismas), yra pagrindinis argumentas teigiant, kad ne R. Š. veiksmai lėmė eismo įvykį. Konstatuodamas šią versiją esant neįtikėtina ir paneigta bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas vertino ne tik paties R. Š. veiksmus buvusiomis eismo sąlygomis, bet ir tai, kad vilkikas važiavo nedideliu greičiu (tai, kad vilkikas prieš anksčiau įvykusio eismo įvykio vietą ir prieš prasilenkdamas su gaisriniu automobiliu važiavo lėtai, patvirtina jam iš paskos automobiliu „Renault Trafic“ važiavusių jo vairuotojo V. T. ir keleivių A. T. bei N. O. parodymai). Ketvirta, tai, kad techniniu požiūriu R. Š. vairuojamo automobilio nesuvaldymą ir eismo įvykio kilimą lėmusi pagrindinė priežastis buvo kasatoriaus netinkamai buvusiomis eismo sąlygomis pasirinktas važiavimo greitis (tikėtina 90 km/h), konstatuota ir Teismo ekspertizės centro specialisto išvadose, kuriomis rėmėsi apeliacinės instancijos teismas. Remiantis šiomis išvadomis ir kitais bylos duomenimis nustatytais faktais apie važiavimo sąlygas ir tų sąlygų nepaisymą (iš R. Š. pusės), įvertinus faktorius, galėjusius turėti įtakos gaisrinio automobilio stabilumo praradimui, apkaltinamajame nuosprendyje argumentuotai konstatuota, kad tuo atveju, jei R. Š. būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkto reikalavimų ir pasirinkęs saugų buvusiomis sąlygomis greitį, būtų galėjęs saugiai sustabdyti vairuojamą automobilį (šiam neprarandant stabilumo) ir nebūtų išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, o dėl to ir eismo įvykis nebūtų kilęs. Taigi nuosprendyje nustatyta, kad kasatoriaus veiksmai buvo dėsninga, bet neatsitiktinė padarinių kilimo priežastis. Penkta, spręsdamas priežastinio ryšio klausimą apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas vertino ir kasatoriaus nurodomas aplinkybes, susijusias su kitų eismo dalyvių veiksmais, galėjusiais (ar ne) turėti įtakos padarinių atsiradimui. Šiuo atveju aptartos svarbios aplinkybės apie eismo įvykio eigą, t. y. tai, kad R. Š. nesuvaldytas automobilis pirmiausia išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir atsitrenkė į ja važiavusį V. T. vairuojamą automobilį „Renault Trafic“, po to sekė susidūrimas su kitais automobiliais, taip pat buvusiais priešpriešinėje eismo juostoje (tarp jų – kasaciniame skunde minimą V. Z. automobilį), ir tik vėliau atsitrenkė į greitosios medicinos pagalbos automobilį, pastatytą 30-40 cm įsiterpiant į R. Š. važiuojamąją kelio dalį. Taigi pagal nustatytus faktus teigti, kad kitų eismo dalyvių, žmonių, teikusių nukentėjusiesiems būtinąją pagalbą, veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą, nėra pagrindo, juo labiau kad prieš tai įvykusio eismo įvykio vietoje pagal galimybes buvo imtasi saugumo priemonių – įjungti šviesos signalai, kuriuos kasatorius pastebėjo.

55Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek kasatoriaus padarytus kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimus, tiek kitus faktorius, galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui, padarė teisinę išvadą, kad eismo saugumo taisykles pažeidžiantys kasatoriaus veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais.

56Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas R. Š. neatsargios kaltės buvimą, nurodė, kad jis veikė nusikalstamai nerūpestingai. Pagal BK 16 straipsnio 3 dalį nusikalstamas nerūpestingumas yra tuo atveju, jeigu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Apkaltinamajame nuosprendyje atskleistas nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – nusikalstamo nerūpestingumo – turinys, kuris atitinka BK 16 straipsnio 3 dalyje nurodytą jo apibūdinimą. Teismo išvados dėl kasatoriaus kaltės padarytos remiantis objektyviomis faktinėmis veikos aplinkybėmis ir kaltininko psichiniu santykiu su jomis. Nuosprendyje nurodyta, kad R. Š. buvo žinomos važiavimo sąlygos, tikslas ir atvykimo vieta, jo vairuojamo automobilio savybės, jis turėjo reikiamą vairuotojo patirtį, todėl pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, kad dėl jo veikimo – kelių eismo saugumo taisykles pažeidžiančių veiksmų – gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių – kilti eismo įvykis ir jo metu atsirasti kitų pavojingų pasekmių, nors jų ir nenumatė.

57Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, baudžiamasis įstatymas R. Š. veikai pritaikytas tinkamai, esant visiems būtiniesiems BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiams, nustačius neatsargią kaltę – nusikalstamą nerūpestingumą – ir tiesioginį priežastinį ryšį tarp kasatoriaus veikos ir kilusių padarinių. Taigi ir BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos buvo nepažeistos. Be to, nenustačius faktų apie nukentėjusių asmenų rizikingą elgesį, turėjusį įtakos veikos padarymui (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo svarstyti BK 39 straipsnio taikymo klausimo.

58Kasaciniame skunde nurodomi argumentai, darant prielaidas dėl kelių tarnybos galimos atsakomybės (remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje dėl nuostolių atlyginimo), atmestini. Šioje nutartyje (ja, beje, ginčas iš esmės nebuvo išspręstas, byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui) nagrinėjimo dalykas ir teisiniai santykiai yra kilę kitais pagrindais. Kaip minėta, šioje baudžiamojoje byloje atsakomybės pagrindai ir sąlygos (BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalys) yra nustatyti asmeniui (R. Š.) už jo paties kaltai padarytą nusikalstamą veiką, todėl baudžiamosios atsakomybės perkėlimas kitiems asmenims, kai dėl jų nenustatyta faktų, dėl kurių tokia atsakomybė gali atsirasti, ir kai tai nesusiję su teisės taikymu kasatoriaus atžvilgiu, – nenagrinėtinas.

59Nuteistojo R. Š. kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo padaryta esminių BPK 331 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 301 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų. Nurodytus BPK pažeidimus kasatorius visų pirma sieja su jo kaltės ir priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių nustatymu bei tai patvirtinančių faktinių aplinkybių įrodytumu. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes savo sprendime visiškai nepasisakė dėl jo atsikirtimo į prokuroro apeliacinį skundą argumentų, o tai lėmė ir teisinančių bylos aplinkybių neišnagrinėjimą.

60Kasatoriaus teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo ir nuosprendžio pagrindimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimų nepagrįsti.

61Teisėjų kolegija šioje nutartyje atsakė į kasacinio skundo argumentus dėl kaltės ir priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių, kuriuos konstatavo apeliacinės instancijos teismas ir kuriuos ginčija esant kasatorius. Taigi visos įrodinėtinos aplinkybės, leidžiančios spręsti apie šių nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą, yra nustatytos ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos. Spręsdama klausimą, ar faktinių aplinkybių nustatymas yra pagrįstas ir teisėtas, kasacinį skundą teisėjų kolegija nagrinėja tiek, kiek jis susijęs su BPK normų esminiais pažeidimais.

62Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad minėtų BPK nuostatų pažeidimas argumentuojamas tuo, jog teismas rėmėsi neleistinu, t. y. neteisėtu įrodymu – specialisto išvada, nes ši savo ruožtu paremta tachografo parodymais apie kasatoriaus vairuojamo automobilio važiavimo greitį, o tachografas neatitinka Metrologijos įstatymo 13 straipsnio, 15 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktų nuostatų, reglamentuojančių jo naudojimą teisinėje srityje, nes nustatyta tvarka nebuvo atliktas šios matavimo priemonės atitikties metrologiniams reikalavimams įvertinimas. Kasatorius apskritai abejoja išvadas pasirašiusių specialistų kompetencija. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti visų įrodymų tyrimą, nes šie buvo analizuojami tiek prokuroro apeliaciniame skunde, tiek atsikirtime į jį.

63Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, nustatant turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes, grindžiamos teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka, tik teisėtais būdais gauti duomenys (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

64Apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodymu Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą. Iš bylos duomenų matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje, Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorui BPK 205 straipsnyje nustatyta tvarka davus specialistams užduotį atlikti eismo įvykių tyrimą, jį atliko ir išvadas pateikė kompetentingi specialistai – Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vyresnysis ekspertas transporto inžinerijos mokslo magistras M. Možeiko, turintis eismo įvykių eksperto kvalifikaciją, ir vyriausiasis specialistas Z. Paskačimas, turintis eismo įvykių eksperto ir transporto trasologijos eksperto kvalifikacijas. Šis įrodymas (specialisto išvada) ištirtas bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje. Taigi specialisto išvada gauta įstatymų nustatyta tvarka, teisėtu būdu, todėl tai, kad specialistams atliekant eismo įvykio tyrimą, buvo tiriami tachografe užfiksuoti duomenys, nėra pagrindas ją laikyti neleistinu (neteisėtu) įrodymu. Be to, kaip matyti iš pateiktos prokuroro užduoties, specialisto išvadų ir kitos bylos medžiagos, eismo įvykio tyrimas atliktas tiriant visus apie jį surinktus įrodymus (tiek, kiek buvo galimybių juos surinkti), ne vien tachografo parodymus. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas specialisto išvadas vertino kartu su kitais bylos įrodymais, analizuodamas duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius reikšmingas bylai aplinkybes. Taigi tachografe užfiksuotas kasatoriaus vairuojamo automobilio greitis nebuvo vienintelė ir esminė aplinkybė, kuria teismas grindė savo išvadas dėl kasatoriaus veiksmų, sukėlusių eismo įvykį. Antra vertus, teismas, pasisakydamas dėl tachografo parodymų patikimumo, padarė argumentuotas išvadas, kad tai, jog Lietuvoje nebuvo atlikta šio prietaiso patikra, jis nekalibruotas, yra formalus pažeidimas, nes kiti duomenys rodo, kad tachografo pažeidimų ar faktų, dėl kurių tachografo rodmenys būtų iškreipti, nenustatyta, priešingai – jis veikė ir tai matyti iš jame užfiksuotų parametrų (automobilio judėjimo laiko, greičio kitimo atitinkamu laiku). Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs teismo posėdyje tachografą apžiūrėjusį specialistą R. Vyšniauską, nuosprendyje nurodė, kad tachografo pirminis kalibravimas (jo rodomų dydžių atitikimo darbinėms etaloninėms vertėms nustatymas) buvo atliktas jį pagaminus; R. Š. vairuojamame automobilyje įjungtas įtaisas veikė, jis buvo plombuotas, o plomba nepažeista.

65BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodytas reikalavimas bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš BPK 331 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio surašymą (turinį), aišku, kad, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kokias bylos aplinkybes nustatė, taip pat nurodo įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti. Šios nuostatos nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo tirti visus bylos įrodymus, to nereikalauja ir kitos apeliacinio proceso nuostatos (BPK XXV skyrius). Pirmiausia privalu, kad bylą iš esmės nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištirtų bylos įrodymus (BPK 242 straipsnis). Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis teismas dėl papildomo įrodymų tyrimo reikalingumo sprendžia atsižvelgdamas į tai, ar pirmosios instancijos teisme visi bylos įrodymai ištirti, ar jų tyrimas išsamus, siekiant išaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, pašalinti prieštaravimus. Taigi kasatorius neteisingai supranta apeliacinį procesą, manydamas, kad naują apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas privalėjo iš naujo tirti visus įrodymus, nors šie ir buvo ištirti pirmosios instancijos teisme. Taip pat nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad, specialisto išvadą pasirašius dviem specialistams, abu jie ir turėjo būti teismo apklausti. Pažymėtina, kad specialisto apklausos kaip ir kitų bylos įrodymų tyrimo būtinumą lemia tie patys BPK normų reikalavimai. Taigi, kai dviejų specialistų pateiktos rašytinės išvados yra vieningos, apklausdamas vieną specialistą joms paaiškinti teismas BPK normų nepažeidė. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai nepažeisti.

66Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį neteisingai vertindamas įrodymus, nes jais rėmėsi tendencingai, nekreipė dėmesio į kasatorių teisinančias aplinkybes, neanalizavo jo atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentų, o todėl ir nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio reikalavimų.

67Iš tiesų apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs bylos įrodymų visumą, spręsdamas R. Š. kaltės ir atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 5 dalį klausimus, savo išvadas grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nustatytos faktinės aplinkybės atitinka įrodymų turinį. Kasatoriaus teiginiai, kad šis teismas sureikšmino liudytojo E. B. parodymus ir ignoravo kitų liudytojų (D. K., A. B., J. U.) parodymus (apie aplinkybes, susijusias su jo vairuojamo automobilio stabilumo praradimu) prieštarauja bylos medžiagai. Iš byloje nustatytos įvykio situacijos aišku, kad R. Š. vairuojamo automobilio priartėjimas prie anksčiau įvykusio eismo įvykio vietos, stabdymas ją pastebėjus ir stabilumo praradimas vyko beveik tuo pačiu metu, kai buvo prasilenkiama su priešpriešiais, kita eismo juosta važiavusiu vilkiku. Šioje situacijoje su kasatoriumi važiavusio ir šalia jo sėdėjusio E. B. parodymais, kaip suteikusiais informacijos apie reikšmingus faktus, ir rėmėsi teismas. Tuo tarpu kitų gaisrinės automobilio keleivių, sėdėjusių už vairuotojo – liudytojų R. J., D. K., ir juo labiau iš paskos (keliomis minutėmis atsiliekant) kitu priešgaisrinės tarnybos automobiliu važiavusio liudytojo A. B. parodymų, kurie tų faktų negalėjo patvirtinti ar paneigti (o tai matyti ir iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų jų parodymų turinio), apeliacinės instancijos teismas objektyviai neturėjo pagrindo vertinti taip, kaip juos interpretuoja kasatorius. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įvykio liudytojų parodymus, atsižvelgiant į jų liečiamumą, BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė; tiek, kiek minėti liudytojai, taip pat ir liudytoja J. U., nurodė apie važiavimo, meteorologines sąlygas ir pan. aplinkybes, jų parodymai įvertinti.

68Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas visus bylos įrodymus vertino iš esmės pažeisdamas BPK nustatytus reikalavimus, o nuosprendį grindė ir surašė nesilaikydamas jo turiniui keliamų reikalavimų (BPK 331 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados motyvuotos, nurodant, kokiais įrodymais remiantis ir kodėl konstatuojamos aplinkybės, kurių pagrindu išteisintasis pripažįstamas kaltu, taip pat motyvuota, kodėl kasatoriaus pateikta versija atmesta. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į išteisintojo R. Š. (taip pat – ir civilinio atsakovo) atsikirtimą į apeliacinius skundus. Neišdėstydamas šio atsikirtimo turinio teismas ne tik formaliai nepažeidė reikalavimų, keliamų apeliacinės instancijos teismo sprendimo turiniui, nes to BPK normos ir nereikalauja, bet tai (priešingai negu teigiama kasaciniame skunde) apskritai neturėjo įtakos išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių išnagrinėjimui bei BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo įgyvendinimui. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Šios kasatoriaus ir jo gynėjo teisės procese nebuvo suvaržytos. Be to, iš bylos medžiagos, teismų sprendimų turinio matyti, kad R. Š. argumentai, kuriuos jis nurodė atsikirtime į apeliacinį skundą (taip pat ir kasaciniame skunde) atsispindi ir jo parodymuose, kuriais patikėjo ir savo išvadas grindė išteisinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį, analizavo ir įvertino visus įrodymus, tarp jų – R. Š. parodymus apie aplinkybes, kurios, kasatoriaus manymu, jį teisina. Todėl teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė gynybos šalies teises ar jo priimtas nuosprendis neaiškus – nėra pagrindo.

69Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo kasatorius nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, naikinimo ar keitimo pagrindų, R. Š. kasacinis skundas atmestinas, o teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, paliktinas galioti.

70Dėl civilinių ieškinių

71Kasatoriaus civilinio atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovo A. T. prašymas sumažinti nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydį argumentuojamas tuo, kad būtina atsižvelgti į atsakovo turtinę padėtį bei objektyvias galimybes, nepakenkiant atsakovo veiklai, ją atlyginti, o skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas to nepadarė. Be to, kasatoriaus manymu, nukentėjusiesiems V. D., L. D., L. J., D. ir T. J., R. Š. AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo pinigų sumas, kompensuojančias jų patirtą turtinę žalą.

72Byloje nustatyta, kad R. Š. padarė nusikalstamą veiką dirbdamas Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-os komandos ugniagesiu gelbėtoju ir vykdydamas jam pavestas tarnybines pareigas, dėl to žuvo R. D. ir R. J., buvo sunkiai sutrikdyta L. Z. sveikata, nesunkiai sutrikdyta R. Š. ir J. U. sveikata, nežymiai sutrikdyta V. Z. ir R. R. sveikata. Nukentėjusieji – žuvusiojo R. D. duktė L. D. ir sutuoktinė V. D., žuvusiojo R. J. tėvai A. J. ir S. J., jo sūnūs T. ir D. J. ir sutuoktinė L. J. bei nesunkų sveikatos sutrikdymą patyrusi nukentėjusioji R. Š. prašė priteisti jiems neturtinės žalos atlyginimą (BPK 109 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas priteisė iš Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos nukentėjusiesiems L. J. 30 000 Lt, D. J. 30 000 Lt, T. J. 30 000 Lt, S. J. 20 000 Lt, A. J. 20 000 Lt, V. D. 28 273,60 Lt, L. D. 40 000 Lt, R. Š. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

73Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis – faktinė aplinkybė, kurią nustato pirmosios ar apeliacinės instancijų teismai. Kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas yra tai, ar šis dydis nustatytas nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, reglamentuojančių šio klausimo išsprendimą.

74CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibūdinama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

75Taigi neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio asmens netekties, skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, pabrėždamas žmogaus gyvybės ir sveikatos, kaip didžiausių vertybių, svarbą, teisingai jas vertino. Teismas atsižvelgė ir į kitas reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymui aplinkybes, apibūdinančias nusikaltimo pobūdį, kaltės formą. Įvertinta, kad nusikaltimas neatsargus, padarytas vykdant tarnybines pareigas ir siekiant kilnaus tikslo. Taip pat atsižvelgta į kaltininko, iš kurio atsakovas turės atgręžtinio reikalavimo (regreso) teisės pagrindais reikalauti atkurti patirtus žalą atlyginant nuostolius, turtinę padėtį. Kartu pažymėtina, kad atsakovo turtinę padėtį apibūdinančios aplinkybės pagal minėtas CK nuostatas nelemia neturtinės žalos dydžio išsprendimo klausimo. Iš teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų nustatant neturtinės žalos dydį matyti, kad buvo siekiama nepažeisti ne tik nukentėjusiųjų teisių į adekvatų, proporcingą atsiradusiems padariniams neturtinės žalos atlyginimą, bet ir protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros. Todėl tai, kad nustatant neturtinės žalos dydį nebuvo analizuota atsakovo finansinė būklė, dar nereiškia, jog teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir nesivadovavo sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principais bei padarė esminį BPK pažeidimą, sukliudžiusį teismui priimti teisingą sprendimą.

76Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydis neprieštarauja ir susiformavusiai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose (pavyzdžiui, eismo įvykio metu žuvus nukentėjusiosios sūnui, jai iš kalto asmens priteista 40 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-196/2009), kitu atveju žuvusiojo tėvams priteista po 50 000 Lt kiekvienam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29/2009).

77Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius akcentuoja bendrą iš jo priteistos neturtinės žalos atlyginimo (t. y. visiems nukentėjusiesiems) sumą, kuri iš tiesų yra atsakovui reikšminga. Tačiau nusikalstama veika sukelti padariniai – dviejų žmonių žūtis, kitų asmenų sveikatos sutrikdymas – palietė nukentėjusiuosius, kurių kiekvienas turi įstatymų įtvirtintą teisę į teisingą neturtinės žalos atlyginimą. Kompensuota turtinė žala šios teisės nesumenkina.

78Teisėjų kolegija, pagal civilinio atsakovo kasacinį skundą tikrindama teismo sprendimą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), nenustatė pagrindo tenkinti skundą.

79Taip pat nepagrįsti nuteistojo R. Š. kasacinio skundo teiginiai dėl neteisingo civilinių ieškinių išsprendimo. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. CK 6.264 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiesiems R. Š. nusikaltimu padarytą žalą iš jo darbdavio Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, nepažeidė teisės normų.

80Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dėl civilinių ieškinių priteisimo naikinimo ar keitimo pagrindų, ši nuosprendžio dalis, neperžengiant kasacinių skundų ribų, paliktina galioti.

81Dėl proceso išlaidų priteisimo

82Kasacinės instancijos teisme advokatas Ž. Rutkauskas atstovavo nukentėjusiesiems L. J., D. J., T. J., V. D. ir L. D.. Nukentėjusieji (civiliniai ieškovai) pateikė prašymą išieškoti iš nuteistojo R. Š. 700 Lt, sumokėtų už advokato Ž. Rutkausko. paslaugas. Pagal pateiktus dokumentus išlaidos yra: V. D. – 200 Lt, T. J. – 500 Lt. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, nurodytos nukentėjusiųjų išlaidos, turėtos byloje dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti, išieškotinos iš nuteistojo R. Š..

83Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

84Atmesti nuteistojo R. Š. ir civilinio atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovo A. T. kasacinius skundus.

85Išieškoti iš nuteistojo R. Š. nukentėjusiesiems V. D. 200 Lt (du šimtus litų), T. J. – 500 Lt (penkis šimtus litų) išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Priteista iš Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos... 3. Priteista iš R. Š. nukentėjusiesiems D. J. 1300 Lt, A. J. 50 Lt, S. J. 50... 4. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu R.... 5. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,... 6. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. Š. nuteistas už tai, kad... 7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro ir... 8. Kasaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo panaikinti Panevėžio apygardos... 9. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio... 10. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese buvo... 11. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas,... 12. Kasatorius teigia, kad buvusioje situacijoje objektyviai negalėjęs pažeisti... 13. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės... 14. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas šiurkščiai... 15. Pripažinęs nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog R. Š.... 16. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas... 17. Kasatorius analizuoja 2009 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvadą Nr.... 18. Kasatorius pažymi, kad minėta specialisto išvada surašyta dviejų... 19. Kasatorius R. Š. pažymi, kad aiškinantis aplinkybes apie tai, kokiu momentu... 20. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino E.... 21. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojų E.... 22. Kasaciniame skunde daroma išvada, kad priežastinį ryšį tarp R. Š.... 23. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką svarbus priežastinio ryšio... 24. Byloje nustatyta, kad eismo įvykyje dalyvavo ne mažiau kaip keturios... 25. Kasatorius pažymi, kad pagal Kelių eismo taisyklių 190 punktą specialiųjų... 26. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK... 27. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas,... 28. Be to, visi nukentėjusieji buvo drausti socialiniu draudimu, o draudimo... 29. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra... 30. Kasaciniu skundu civilinio atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės... 31. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas... 32. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Panevėžio apskrities priešgaisrinė... 33. Kasatorius pažymi, kad Panevėžio apskrities priešgaisrinė gelbėjimo... 34. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas... 35. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad žuvusysis R. D. ir nukentėjusioji... 36. Atsiliepimu į nuteistojo R. Š. kasacinį skundą nukentėjusieji ir... 37. Atsiliepime nurodoma, kad nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos... 38. Pažymima, kad kasatoriaus kaltė, priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir... 39. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų manymu, skundžiamame nuosprendyje... 40. Atsiliepime nurodoma, kad, priešingai nei teigia kasatorius, nėra pagrindo... 41. Atsiliepime taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai... 42. Atsiliepime pabrėžiama, kad Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio ir... 43. Atsiliepime taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas,... 44. Nuteistojo R. Š. ir civilinio atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės... 45. Dėl R. Š. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį... 46. Nuteistojo R. Š. kasacinio skundo esmė yra tai, kad, pasak kasatoriaus,... 47. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas skundžiamus... 48. Kasatorius teigia, kad apkaltinamajame nuosprendyje nenurodytas konkretus... 49. BK 281 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – kelių transporto eismo... 50. Nuteistajam inkriminuotas Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimas,... 51. Kaip minėta, Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkte, kuriame nustatytus... 52. Kasatorius teigia, kad jis nepažeidė ir objektyviai negalėjo pažeisti... 53. Byloje nustatyta, kad R. Š., vairuodamas priešgaisrinės tarnybos... 54. Pagal BK 281 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už Kelių eismo taisykles... 55. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek kasatoriaus padarytus... 56. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas R. Š. neatsargios kaltės... 57. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal... 58. Kasaciniame skunde nurodomi argumentai, darant prielaidas dėl kelių tarnybos... 59. Nuteistojo R. Š. kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjant... 60. Kasatoriaus teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų įrodymų... 61. Teisėjų kolegija šioje nutartyje atsakė į kasacinio skundo argumentus dėl... 62. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad minėtų BPK nuostatų pažeidimas... 63. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados,... 64. Apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodymu Lietuvos teismo... 65. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodytas reikalavimas bylą apeliacine tvarka... 66. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas... 67. Iš tiesų apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs bylos... 68. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas... 69. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje... 70. Dėl civilinių ieškinių... 71. Kasatoriaus civilinio atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės... 72. Byloje nustatyta, kad R. Š. padarė nusikalstamą veiką dirbdamas Panevėžio... 73. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis – faktinė aplinkybė, kurią... 74. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibūdinama kaip asmens fizinis... 75. Taigi neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika... 76. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiesiems priteistos neturtinės... 77. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius akcentuoja... 78. Teisėjų kolegija, pagal civilinio atsakovo kasacinį skundą tikrindama... 79. Taip pat nepagrįsti nuteistojo R. Š. kasacinio skundo teiginiai dėl... 80. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo... 81. Dėl proceso išlaidų priteisimo... 82. Kasacinės instancijos teisme advokatas Ž. Rutkauskas atstovavo... 83. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 84. Atmesti nuteistojo R. Š. ir civilinio atsakovo Panevėžio apskrities... 85. Išieškoti iš nuteistojo R. Š. nukentėjusiesiems V. D. 200 Lt (du šimtus...